Monthly Archives: gruodžio 2017

  • 0

Šilti pacientų žodžiai brangesni už titulus

Ateinančiais metais gražų jubiliejų švęsiančiai gydytojai Nijolei Drazdienei nuoširdžiausius linkėjimus siųs tūkstančiai Lietuvos vaikų ir suaugusiųjų, dėkingų už išgelbėtas gyvybes. O visa širdimi savo profesijai atsidavusi, milžiniškus darbus šalies medicinoje nuveikusi gydytoja mintimis grįš į gimtuosius Kybartus – mažą miestelį, kuriame gimė, baigė mokyklą ir pasirinko sunkų bei atsakingą medikės kelią. Ir šio žingsnio ji nesigailėjo nė vieną akimirką.

Gimtinę aplanko

Ko gero, sunku būtų išvardyti visus bene garsiausios šalyje neonatologės Nijolės Drazdienės nuopelnus.

Medicinos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė, naujagimio širdies ultragarsinių tyrimų pradininkė Lietuvoje, keliolikos mokomųjų knygų, vadovėlių studentams ir enciklopedinių leidinių autorė, paskelbusi per 100 publikacijų ir keliasdešimt mokslinių straipsnių.

N. Drazdienė už nuopelnus medicinai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, jai suteiktas nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas, skirta „Metų moters“ nominacija. Visa tai – tik maža dalis to, kas viešai skelbiama gydytojos biografijoje.

Tačiau labiau už visus titulus gydytoja vertina kasdieninį darbą, pacientų šypsenas ir jautrius žodžius.

Šiltus jausmus gimtajam kraštui puoselėjantys N. Drazdienė ir jos vyras Ramutis retkarčiais atvyksta į gimtuosius Kybartus, dalyvauja Pasaulio kybartiečių draugijos veikloje, aplanko mokyklą, susitinka su gimnazistais.

Nieko nekeistų

Už tai, kad jos gyvenime atsirado medicina, garsi gydytoja dėkinga mamai, kuri nuo mažumės baltakasei dukrai pasakojo apie neišsipildžiusią savo svajonę ir gydytojo darbo žavesį. O už tai, jog pasirinko neonatologiją, N. Drazdienė dėkinga savo dėstytojai Kotrynai Jusionienei, kuri pati nusprendė, kad gabi studentė labai tiktų naujagimių skyriuje.

Tad permąstydama profesinį kelią gydytoja sako, jog jis visas tarsi buvo sudėliotas likimo: gyvenime atsirado žmonės, kurie patarė, pastūmėjo, pakvietė. Ir viskas klostėsi taip, kad dabar profesorė nesigaili nė vienos gyvenimo akimirkos, o jei reikėtų rinktis iš naujo, eitų tuo pačiu keliu.

N. Drazdienė pripažįsta darbui atidavusi didžiąją savo laiko dalį, tačiau jo užtekdavo ir bendravimui su artimaisiais bei draugais, taip pat knygoms, teatrui ir kitiems pomėgiams.

Gydytoja džiaugiasi lygindama savo darbo pradžią su dabartinėmis medicinos galimybėmis ir savo studentams kartoja, kad jiems net sunku įsivaizduoti, kaip per kelis dešimtmečius – vieno žmogaus gyvenimą – įvyko nesuvokiamas virsmas. Jai teko pačiai su kolegomis dalyvauti moderniosios mūsų šalies neonatologijos kūrime.

Padėjo laisvė

N. Drazdienė prisimena, kai dar aštuntame–devintame dešimtmetyje užsienio žurnaluose skaitydavo apie neonatologijos galimybes, naujus vaistus, tačiau jų sovietinėje Lietuvoje nebuvo.

Profesorė pasakoja, jog devinto dešimtmečio pabaigoje jai su medikų delegacija teko lankytis Rytų Vokietijoje. Tuomet lietuviai gydytojai su didžiuliu pavydu stebėjo, kokias galimybes turi užsienio kolegos, ir net negalėjo įsivaizduoti, kad po kelerių metų, atsivėrus sienoms, ir Lietuvą pasieks naujosios technologijos.

Gydytoja neabejoja, kad didžiulis lūžis Lietuvos medicinoje įvyko iškovojus nepriklausomybę. Ir tai nėra tik skambi frazė. Mat atsirado galimybė atvykti užsienio medikams, o mūsiškiams išvykti tobulintis į užsienio šalis, parsivežti naujų žinių ir technologijų, dalyvauti įvairiuose projektuose. Būtent dėl to dabar akušerija ir neonatologija yra vienos iš pažangiausių medicinos sričių.

Palyginusi savo laikų medicinos studentus su dabartiniais, profesorė randa ir panašumų, ir skirtumų. Anot N. Drazdienės, išmone ir jaunatviškumu šiuolaikiniai medikai panašūs į ankstesnes kartas, tačiau dabartiniai labiau motyvuoti. Be to, jie jau gimę nepriklausomoje Lietuvoje, tad yra laisvesni, turi nepalyginamai geresnes galimybes mokytis, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, tad sunkiai įsivaizduoja, kad anksčiau buvo kitaip.

Noras gyventi

Per kelis darbo dešimtmečius gydytojai teko matyti ir skaudžių istorijų, ir tikrų stebuklų. Kai kuriuos savo mažuosius pacientus ir jų mamas, nerimo kupinomis akimis sekančias kiekvieną mediko judesį, N. Drazdienė prisimena iki šiol. Jai skaudu pagalvojus, jog dabartinės medicinos galimybės būtų išgelbėjusios ne vieną mažąjį pacientą. Tačiau medikai tuomet jautėsi bejėgiai.

Vis dėlto smagu, kad šiandien neonatologai gali džiaugtis išgyvenančiais naujagimiais, kad net 22–23 nėštumo savaitę į pasaulį pasibeldę kūdikiai turi galimybę gyventi. O mažiausia gydytojos darbo praktikoje gimusi ir išgyvenusi mergytė gegužę sulauks pilnametystės. Rasa Marija gimusi svėrė tik 450 gramų.

Prisiminusi šią išskirtinę pacientę profesorė sakė tikėjusi, jog Rasa Marija, net ir gimusi tokia mažutė, išgyvens. Mat ji nuo pat pirmosios akimirkos rodė norą gyventi. O tai pats geriausias ženklas pagalbą teikiantiems medikams. Prie neišnešiotų naujagimių dirba visa medikų komanda: neonatologai, radiologai, fizioterapeutai, masažistai, slaugytojos, laboratorijų specialistai ir kt. Tad išgelbėta gyvybė yra visų jų, o svarbiausia – ir mažojo paciento nuopelnas.

Profesijos žavesys

Maloniausias akimirkas medicinos mokslų daktarė patiria tuomet, kai einančią gatve ją užkalbina mamos ir rodo kažkada gležnučiais, neišnešiotais naujagimiais buvusius, o dabar dviejų metrų ūgį pasiekusius savo vaikus, dėl kurių gyvybės kažkada kovojo visas medicinos personalas. Smagu, kai tas ūgtelėjęs „vaikas“ priėjęs dėkoja už išgelbėtą gyvybę ir jo akyse suspindi jaudulio ašaros. Kai naujagimį atneša mama, kurią pačią, kažkada ką tik gimusią, gydytojai ištraukė iš mirties nagų, ar prieina studentė ir padėkoja už tai, jog prieš porą dešimtmečių išgyveno tik savo profesorės dėka.

– Tokie momentai yra mūsų profesijos žavesys, – sakė jaunąją medikų kartą ruošianti profesorė. – Tai atgrąža, kurią tu gauni ne kiekvieną dieną, bet tai tokia laimės akimirka, dėl kurios galima daug aukoti.

Atsisveikindama profesorė kybartiečiams ir visiems savo krašto žmonėms Naujaisiais metais linkėjo stiprios sveikatos, mat tai yra svarbiausia. O visa kita įmanoma pasiekti. Ir net labai sudėtingoje situacijoje nereikia prarasti vilties, nes likimas viską pats sudėlioja į savo vietas.

Artėjant Lietuvos šimtmečio paminėjimui neonatologė visoms jaunoms šeimoms linkėtų susimąstyti apie savo šalies ateitį, demografinę padėtį ir auginti daugiau vaikučių. Tuomet kitą šimtmetį galėtume pasitikti pagausėjusioje Lietuvoje.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Jolantos NORMANTIENĖS nuotr. Neonatologei Nijolei Drazdienei už išgelbėtas gyvybes dėkingi tūkstančiai naujagimių ir jų tėvelių.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-30.


  • 0

Mėgstamas darbas – kaip amžinas Kalėdų laukimas

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Kybartuose užaugusi žinoma dizainerė Vida Leonavičiūtė-Insodienė Vilniuje gyvena jau beveik keturis dešimtmečius. Sostinėje verda visai kitoks nei provincijoje gyvenimas – pilnas veiksmo, renginių ir įvykių. Tačiau menininkės širdis niekada nepamiršta gimtinės ir kiekviena proga bent pastovėti savo vaikystės kieme tampa tikra švente.

Šventės – namiškių būrelyje

Vida nėra dažna viešnia gimtinėje, tačiau iki šiol artimai bendrauja su buvusiais klasės draugais ir nė karto nėra praleidusi kas penkerius metus vykstančių klasės susitikimų. Mat prisiminimai iš vaikystės, anot dizainerės, – patys geriausi. O žmonės, su kuriais teko bendrauti augant Kybartuose, paliečia pačias švelniausias prisiminimų stygas. Gal todėl, vos gavusi progą aplankyti Suvalkijos kraštą su draugais ar darbo reikalais, Vida visada prašo nuvežti ją prie vaikystės namo, kur jau nebeliko jos išmintų takelių, tačiau atmintis vis dar saugo pačius šviesiausius prisiminimus. Kad ir kaip būtų gaila, sugrįžti į tėviškę dažniau jau nebeliko priežasties. Kai kybartiečių Leonavičių vienturtė dukra išvyko mokytis į Vilnių, iš paskos jai atsikraustė ir tėvai. Tad seniai Kybartuose neliko pačių artimiausių žmonių, pas kuriuos būtų galima pasisvečiuoti.

Prie šv. Kūčių stalo Vilniuje Vida susėda tik su savo vaikais – sūnumi ir dukra bei jos draugu. Dizainerės tėvai jau ilsisi netoli jos namų esančiose kapinėse.

– Kartais mintimis pasikalbu su tėvais. Galiu matyti kapinaites pro langą. Neturiu artimesnių žmonių nei mano vaikai, tad jų buvimas šalia man didžiausia šventė, – sakė rūbų dizainerė. – Nesu labai didelė tradicijų gerbėja, bet didžiąsias metų šventes visada švenčiame.

Karjeros link

1978 m. baigusi tuometinę Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Vida jau žinojo, kad Kybartuose neliks. Mergina įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo grafiką ir pradėjo siekti savo tikslų. Kad bus rūbų dizainere, kybartietė niekada neabejojo. Piešti ji pradėjo, kaip pati sakė, vos pradėjusi nulaikyti pieštuką. Mergina taip pat puikiai siuvinėjo, kūrė įvairius rankdarbius. Šį talentą ji paveldėjo iš mamos Stasės Brazdžionytės-Leonavičienės. Į sostinę atvykusios jaunos merginos akademijoje laukė dideli išbandymai. Kurso draugai vilniečiai buvo daug labiau išprusę žymių menininkų vaikai.

Tačiau jau po dvejų studijų metų atkakliai savo tikslo siekusi Vida pradėjo dirbti Kauno muzikinio teatro užkulisiuose ir kurti kostiumus balerinoms.

Baleto pasaulyje kybartietė atsidūrė neatsitiktinai. Didžiausia jos vaikystės svajonė buvo tapti balerina, ir nors šio troškimo įgyvendinti nepavyko, baletas tapo neatskiriama Vidos gyvenimo dalimi.

Pirmasis V. Insodienės darbdavys buvo tuomet Kaune dirbęs šokėjas ir choreografas Borisas Moisejevas. Vida prisiminė, kaip tada pati nuėjo ir pasisiūlė padirbėti pas charizmatiškąjį šokėją. Jis labai apsidžiaugė ir mielai sutiko priimti į darbą. Mat tais laikais, daugiau nei prieš trisdešimtmetį, beveik visi kūrėjai patys kurpdavo savo sceninius drabužius, todėl B. Moisejevui tokia naujovė pasirodė labai patraukli. Dizainerė su šia neeiline Rusijos estrados asmenybe ryšius palaiko iki šiol. O tada, būdama studentė, mergina net gyveno jo bute, kartu dalyvaudavo įvairiuose vakarėliuose. Ryšiai iki šiol nenutrūkę ir su jo šokėjomis.

– Tai žmogus, kurio iki galo pažinti neįmanoma, net ir praleidus su juo daugybę laiko, – apie B. Moisejevą sakė V. Insodienė.

Baleto pasaulis užbūrė

Ilgainiui dizainerė susipažino su baleto pasaulio žmonėmis, o nuo 1988 metų pradėjo kurti kostiumus teatrui. Jos darbų sąraše – keliasdešimt koncertinių kostiumų dabartinėms Lietuvos baleto žvaigždėms Eglei Špokaitei, Rūtai Jezerskytei, Mindaugui Baužiui bei kitiems garsiems atlikėjams. Dizainerei teko dirbti ir su garsiais šalies baleto šokėjais, choreografais Egidijumi Domeika, Petru Skirmantu bei Jurijumi Smoriginu. Su pastaruoju Vida scenos užkulisiuose praleido net keliolika metų.

Paskutinis V. Insodienės darbas – lapkritį Kauno muzikiniame teatre įvykusi baleto „Kita Pelenės istorija“ premjera. Čia kostiumų dailininkei teko dirbti su italų choreografu Gianni Santuci. Šiame spektaklyje ji siekė rekonstruoti XX a. pradžią, kai moterys ypač aktyviai kovojo už savo teises, stengėsi išsivaduoti iš jas varžiusių, fiziškai kankinusių kietų korsetų. Tuomet atsirado trikotažas, moterys išdrįso dėvėti triko, aptempus drabužius. Dizainerė kiekvienam personažui sukūrė vis kitokį drabužį. Balete – apie penkiolika šokėjų, o kostiumų – daugiau nei šimtas dvidešimt.

Vidos nuomone, kiekvienas kostiumas turi būti išskirtinis, nes kai visi vienodi, žiūrėti tampa nebeįdomu. Šokėjos atlieka daug įvairiausių judesių, todėl suknelės platėjančios, lengvai krentančios, plazdančios. Spektaklio atomazga vyksta demonstruojant kostiumų kolekciją. V. Insodienė pasakojo, jog daliai kostiumų sukurti buvo naudotos kompiuterinės technologijos. Jos pasitelktos perkelti vaizduojamojo laikotarpio žymiausių dailės meistrų kūrinius ant kostiumų medžiagų. Apskritai, Vidos kurti kostiumai – kruopščiai apgalvoti, spalvingi, ryškūs ir netikėti. Dizainerės kruopštumas ir atsidavimas darbui – beribis. Ji pati ieškojo medžiagų, derino aksesuarus, kasdien dalyvavo juos kuriant.

– Darbas baleto užkulisiuose – tarsi jaudinantis Kalėdų laukimas. O dar kai viskas pavyksta, nes nepavykti negali… – apie savo mėgstamą darbą svajingai pasakojo Vida.

Deja, kol kas kūrybinio darbo kuriant spektakliams nebūna tiek, kiek norėtųsi. Tad Vida dirba su individualiomis klientėmis. Yra pristačiusi kelias rūbų kolekcijas. Tačiau baletas visada išlieka prioritetu dizainerės darbų sąraše.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Vidos Insodienės, balerinos atlieka daug judesių, tad jų suknelės turi būti plazdančios, laisvai krintančios.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-28.


  • 0

Futbolo aikštėje – ir vaikai, ir mamos

Į sporto klubo „Sveikata“ organizuotą vaikų futbolo turnyrą susirinko net 20 komandų iš įvairių Lietuvos miestų. Jaunieji sportininkai varžėsi keturiose amžiaus grupėse.

Trylikamečių grupės turnyro nugalėtojais tapo Prienų futbolo klubo auklėtiniai. Jie už nugaros paliko Vilkaviškio sporto mokyklos ir šeimininkų Kybartų „Sveikatos“ futbolininkus.

Devynerių metų amžiaus grupėje po atkaklių kovų tik dėl geresnio įvarčių santykio nugalėjo Vilniaus „Vyčio“ komanda, kurią treniruoja buvusio kybartiečio, o dabar žinomo Lietuvos trenerio Algimanto Liubinsko sūnus Algimantas. Tiek pat taškų, kaip ir vilniečiai, surinkusi Kauno „Fortūna–A“ komanda iškovojo antrąją vietą. Trečiąją vietą užėmė Jonavos KKSC ekipa. Mūsų rajono ekipos tarp prizininkų šįkart, deja, nepateko.

Pačių mažiausiųjų, gimusių 2010 ir 2011 metais, turnyruose rezultatai nebuvo skaičiuojami. Visos dalyvavusios komandos apdovanotos medaliais, o geriausiam kiekvienos ekipos žaidėjui įteikti asmeniniai prizai. Šioje amžiaus grupėje rungtyniavo komandos iš Kybartų,Vilniaus, Kauno ir Druskininkų.

Kadangi renginys vyko per Tarptautinę futbolo dieną, šia proga buvo surengtos ir neeilinės rungtynės, kuriose dalyvavo vaikų mamos ir klubo „Sveikata“ administracijos vyrų žmonos.

Henrikas KATILIUS

Nuotr. Savo jėgas futbolo aikštėje išbandė ir jaunųjų sportininkų mamos bei klubo „Sveikata“ administracijos vyrų žmonos.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-21.


  • 1

Gimnazistai netradiciškai prisiminė Joną Basanavičių

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje surengta netradicinė popietė, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui bei mūsų tautos patriarchui Jonui Basanavičiui atminti.

Šventė vyko J. Basanavičiaus 166-ųjų gimimo metinių išvakarėse. I–II klasių mokiniai vaidino ir dainavo šio mūsų iškilaus kraštiečio surinktus tautosakos kūrinius. Viena iš renginio iniciatorių – lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė pasidžiaugė J. Basanavičiaus indėliu į Lietuvos istoriją, papasakojo įspūdžius iš neseniai su gimnazistais aplankytos jo gimtinės Ožkabaliuose. Istorijos mokytoja Virginija Pačkauskaitė-Venskūnienė susirinkusiesiems priminė pagrindinius patriarcho nuopelnus Lietuvai ir pagrindinę jo skelbtą misiją – būti lietuviais.

Į sceną vienas po kito lipę gimnazistų kolektyvai popietės dalyvius stebino J. Basanavičiaus rinktų pasakų interpretacijomis, skaitomais jo užrašytų dainų tekstais. Anot pedagogės N. Černauskienės, šie Ožkabalių kaimo tautosakos rinktinių kūriniai – tikras lietuvių tautos lobynas.

Dar labiau susirinkusieji sukluso išgirdę Gudkaimyje gyvenančios Teresės Basanavičiūtės balsą. Ji – paskutinė artima J. Basanavičiaus giminaitė, jo brolio Vinco anūkė. Nors dėl ligos moteris į šventinę popietę ir negalėjo atvykti, tačiau ji darytuose balso įrašuose pasidalijo prisiminimais apie savo senelį Vincą, jo brolį Joną bei apie visą didingą Basanavičių giminės likimą. Anot moters, J. Basanavičius mirė laimingas, nes Lietuva jau buvo laisva.

Šiuos T. Basanavičiūtės atsiminimus įrašė trečios gimnazijos klasės mokinė Ugnė Rickevičiūtė, praėjusiais metais dalyvavusi projekte, kuriame buvo domėtasi visa Basanavičių gimine. Už šį darbą U. Rickevičiūtei įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijos pagyrimo raštas.

Renginyje viešėjusi Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinės padalinio vedėja Rūta Vasiliauskienė pasidžiaugė bendradarbiavimu su Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija.

„Smagu matyti, kaip gražiai viskas buvo padaryta tarsi žaidžiant su tautosaka. Linkiu ir toliau gilintis į jos platybes, geriau pažinti mūsų tautos patriarchą ir neprarasti to suvalkietiško būdo, kurį turėjo ir J. Basanavičius. Būkite taupūs – taupykite savo laiką leisdami jį prasmingai. Būkite patriotai – mylėkite mūsų Lietuvėlę, kad ir kokia ji būtų. Kokią ją susikursime, tokioje ir gyvensime“, – gimnazistus ragino R. Vasiliauskienė.

Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Janulaitytė visiems scenoje pasirodžiusiems kolektyvams įteikė padėkas už kūrybišką J. Basanavičiaus surinktos tautosakos interpretavimą.

Tai buvo pirmasis gimnazijoje vykęs renginys, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Gimnazistai savaip interpretavo Jono Basanavičiaus surinktą tautosaką.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Globos namų vaikai sulaukė geradarių

Vakar Kybartų vaikų globos namuose vyko iškilmingas suremontuoto mergaičių kambario atidarymas. Prieš didžiąsias metų šventes tokią dovaną keturioms įstaigos globotinėms padovanojo Alesundo Vegsundo LIONS klubo iš Norvegijos nariai.

Į Lietuvą keturi norvegai atvyko užpraeitą penktadienį. Visą savaitę jie darbavosi trečiajame vaikų globos namų aukšte esančiame mergaičių kambaryje.

Iki atvykstant norvegams buvo išnešti baldai, nuplėšti seni tapetai, tad svečiai iškart galėjo imtis darbo. Pirmiausia buvo glaistomos sienos ir grindys. Vėliau jie dažė lubas, klijavo tapetus, klojo grindis.

Geradariai norvegai – Vilkaviškio LIONS klubo bičiuliai. Vienas iš jų – Arve Rogne – į Vilkaviškio rajoną atvyksta ir vaikų globos namams padeda jau ne pirmus metus. Tačiau anksčiau jų parama apsiribodavo dovanėlėmis, reikalingais daiktais, kitokiais dalykais.

– Vilkaviškiečių LIONS klubas šį pavasarį jau remontavo vieną Kybartų vaikų globos namų kambarį, – pasakojo klubo prezidentė Elena Savickienė. – Norvegai pamatė mūsų nuotraukas ir panoro tokį pat darbą padaryti patys. Todėl jie, prieš atvykdami į Lietuvą, atsiuntė čia statybinių medžiagų, o neseniai, surinkę mokančiųjų statybos darbus komandą, atvyko ir patys.

E. Savickienė sakė, kad visą savaitę, kol dirbo, norvegai turėjo ir keletą pagalbininkų – vyresnio amžiaus vietinių berniukų. Jiems buvo labai svarbu dalyvauti visame procese, padėti kambarius remontuojantiems vyrams.

Sekmadienį, kol Torbjornas, Kjellis, Eirikas ir Arve remontavo mergaičių kambarį, Vilkaviškio LIONS klubo nariai Elena Savickienė, Raimonda Kurauskienė, Zita Dubickienė bei Saulytis Kurtinaitis su vaikais žaidė žaidimus ir kepė obuolių pyragą. Raimonda pasakojo, jog globotiniai labai noriai padėjo pjaustyti obuolius, kiekvienas stengėsi pamaišyti tešlą ir nors kiek prisiliesti prie kepimo proceso, tad šis užtruko kiek ilgiau nei paprastai. Tačiau kokie laimingi buvo vaikai!

Pabaigus darbus paaiškėjo, kad norvegai į Lietuvą atvežė daugiau statybinių medžiagų, nei reikia mergaičių kambariui suremontuoti. Pasitarus nuspręsta sutvarkyti ir berniukų kambarį, kuris buvo paskutinis neremontuotas gyvenamasis kambarys trečiajame globos namų aukšte.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. iš „Lions“ archyvo. Norvegai iš Alesundo Vegsundo LIONS klubo į vaikų globos namus atvyksta ne pirmą kartą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Jaunasis rašytojas – atvirai apie gyvenimą tarp Kybartų ir Londono

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Neseniai vilkaviškiečiams teko proga susipažinti su neeiline asmenybe – iš Kybartų kilusiu jaunosios kartos rašytoju Edvinu Krocu. Tris knygas parašęs ir išleidęs dvidešimtmetis kybartietis savo gyvenimo detalėmis atvirai dalijosi ir su jaunimu, ir su suaugusiųjų auditorija.

Vieną popietę Vilkaviškio kultūros centro fojė virto ypač atvirų pokalbių arena, kur slapukavimams ir išsisukinėjimams neliko vietos, o nuginkluojantis, nuogas atvirumas nepaliko peno jokioms interpretacijoms ir nuo neapykantos išgydė net pikčiausius skeptikus.

Edvinas – ypatingai jaučiantis, išgyvenantis ir mylintis žmogus, kuris savuosius potyrius, atradimus laisvai išlieja popieriuje. Savo kūryboje jis nebijo kalbėti apie tikrus jausmus, atskleisdamas net intymiausias detales. Edvinas rašo ne tik apie meilę, neapykantą, nusivylimą savimi ir pasauliu, nuopuolius, bet ir apie atradimus bei pakilimus. Kybartuose užaugęs vaikinas ten, kaip sako pats, jautėsi besąlygiškai mylimas mamos, kuri sudėjo į jį didžiausius lūkesčius ir kurių jis jautėsi nepateisinantis.

Kai buvo šešiolikos, Edvinas atrado Jungtinės Karalystės sostinę, kur patyrė pirmąją meilę. Netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis vaikinas nuo tada ir blaškosi tarp Londono, Kybartų ir Kauno. Šios savaitės pradžioje jis kaip tik išskrido į savo meilės miestą Jungtinėje Karalystėje. Į jį Edvinas sugrįžta jau ne pirmą kartą. Iki tol, kol širdis nepasakys kitaip…

„Santakos“ skaitytojams siūlome jaunojo rašytojo, knygų „Niekados neleisk man išeiti“, „Akmenukas bate“ ir „7 metai už grotų“ autoriaus Edvino Kroco mintis apie gyvenimą, meilę, norą išeiti ir atrastus sparnus, kuriuos mes turime kiekvienas…

Apie jausmą būti savame krašte

Kaip ten sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi?“ Aš taip šventai tuo tikėjau, kad jei ne Vilkaviškio kultūros centro pasiūlymas, tikrai nebūčiau drįsęs čia atvykti pats. Bijojau savo krašto, savo namų, žmonių, tarp kurių augau, kurie matė mano aplinką ir patys joje gyveno. Ištikimas buvau tik didmiesčiams, kurie ir be manęs turi tiek nuostabių autoritetų, tarp kurių aš buvau kaip leisgyvė musė ant palangės ir tik tyliai prabildavau apie tai, kaip įsivaizduoju ir kaip matau šį didelį pasaulį. Šios dienos laukiau su baime. Su jauduliu. Iš čia taip ilgai bėgęs, parbėgau atgal. Namo. Ir nenusivyliau. Kai buvau šešiolikos, pirmą kartą Vilkaviškio kultūros centre lankiausi kaip šokėjas. Paskui šimtus vakarų iš eilės vis įsivaizduodavau, jog kažkada, laikui atėjus, stovėsiu ten ant scenos ir papasakosiu jauniems žmonėms, kad gyvenime svarbiausia – mylėti.

Kiekvienas nusipelno būti mylimas

Dažnai kaltinu save už tai, jog gimiau būti ieškotoju. Ieškotoju savęs. Ir dažnai kaltindamas save pradedu pavydėti tiems, kuriems reikia, atrodo, tiek nedaug. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – trys išleistos knygos, taip pat pristatytas projektas „Mylėti (ne)draudžiama“.

Man svarbu kovoti už žmogaus teises, galimybes. Noriu, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis, nes kiekvienas nusipelnė būti mylimas toks, koks jis yra ir koks nori būti. Tikiu, jog yra žmonių, kurie tiki sėkme. Kurie tiki, kad galbūt ir aš esu lydimas sėkmės. Kuriuos įkvepiu savo veikla. Kad slystu pirmyn pasitepęs batus sviestu, kad esu drąsus ir man niekados nedreba kinkos iš baimės. Kad niekados neverkiu ir visados šypsausi. Tačiau mano patirtys parodė, jog iš tiesų socialinių medijų transliuojamas asmens gyvenimas racionaliame, realiame gyvenime yra šiek tiek kitoks.

Kas mane pažįsta, tikrai pasakys, kad esu laimingas žmogus. Mano misija – sėti laimę. Dar aš pavojingai mėgstu vienatvę, nes joje naiviai ir be saiko svajoju. Labai tikiu meile, nors tiek kartų gyvenime man buvo sakyta, jog meilė išsisemia ir baigiasi, lieka tik prisirišimas. Tiek kartų man buvo kartota, kad laikas, Edvinai, subręsti ir mąstyti logiškai. O aš visada nerdavau stačia galva į pojūčius, į jausmus ir tapdavau priklausomas nuo tų, kurie buvo bejausmiai mano atžvilgiu. Troškau užsispyręs jiems įrodyti, kad viskas gali būti kitaip. Kad reikia gyventi pasakoje, o ne racionaliame pasaulyje. Vėliau supratau, jog žmonės nesikeičia. Arba tiesiog aš nepakankamai gera priežastis jiems pasikeisti.

Noras išeiti virto apsisprendimu būti

Šiandien noriu parašyti apie tuos laikotarpius, kada nubukintas kasdienės rutinos, skubėjimo, pinigų, reklamos galios, garbės ir šlovės troškimo pasijausdavau šiukšle ir trokšdavau nebebūti. Net ir man – tokiam, kuris beprotiškai užsispyręs ir imlus, kartais gyvenime būna akimirkų, kai viskas pradeda nebeteikti laimės, džiugesio, kai niekas nepriverčia jaustis patogiai gyvenant savame kūne. Kai vienintelis dalykas, kurį iš tiesų nori padaryti, – išeiti.

Praeitą pavasarį mane dažnai aplankydavo jausmas, kad viskas nusibodo. Gyvenau labai tikslingai: nuostabus, pakankamai gerai apmokamas darbas, sporto klubas, subalansuota mityba, griežta disciplina, fizinis tobulėjimas. Ir vis dėlto, nors taip pat, kaip ir aš, aplink mane gyveno visas pasaulis, man to atrodė negana. Man buvo sukakę vos dvidešimt, o aš jaučiausi taip, lyg niekas daugiau nebenutiks. Lyg niekas priekyje manęs nebelaukia.

Gyvenau Londone ir šalia manęs nebuvo nė vieno žmogaus, kuris iš tiesų būtų mane supratęs. Kiekvieną rytą nubudęs aš užsidėdavau linksmojo Edvino kaukę ir išskubėdavau į gatves. Vakarais krisdavau į lovą ir kietai užmigdavau. Stumdžiau dienas kaip pokerio kamuoliukus. Tačiau vieną dieną pajutau, kad nebeturiu jėgų daugiau apsimetinėti. Gulėjau skvere ant pievutės ir mano akyse susitvenkė ašaros. Atsistojęs aš pradėjau kiūtinti namų link ir man pasidarė labai bloga. Atrodė, jog dūstu. Stovėdamas metro maniau, kad numirsiu ir kad niekas to net nepastebės. Tą akimirką meldžiau savęs dar truputį pakentėti, ir viskas staiga apsivertė…

Išnykimo idėja nubluko

Buvo akimirkų, kada gulėdamas lovoje aš žvelgdavau į lubas ir įsivaizduodavau tą akimirką, kada atsistosiu ir uždarysiu namų duris iš kitos pusės. Kai pučiant žvarbiam vėjui aš judėsiu palengva tilto link basomis. Ta išnykimo idėja atrodė labai reali, kaip ir visus kartus iki to. Juokingiausia arba graudžiausia tai, kad man niekada nebuvo priežasties būti nelaimingam. Ir vis dėlto, kažkaip tiems laikotarpiams užplūdus, pasijausdavau sutriuškintas, pažemintas savęs paties, neteisingas sau pačiam, jausdavausi depresyviu, destruktyviu, vienišu, šaukiančiu, kaukiančiu, klykiančiu, bet neišgirstu, nelaimingu vaiku. Todėl, kad nežinojau viso to priežasties, aš nežinojau, su kuo turėčiau kovoti.

Tomis dienomis ir naktimis, kurios kartais užsitęsdavo iki ištisų savaičių, aš gulėdavau lovoje apsimesdamas, jog karščiuoju. Mano kūnas tomis dienomis nebepriklausydavo man. Aš negalėdavau išlipti iš lovos. Žvelgdavau apatiškai į sieną ir glostydavau ją pirštais.

Atleidimo sau pačiam link

Tais periodais aš padariau labai daug nuodėmių prieš save patį. Aš save nuteisdavau ir tam nereikėjo išrasti jokių biblijų. Padariau tokių dalykų, už kuriuos sau ilgai neatleisiu, nes tam reikia laiko.

Savo išsigelbėjimą aš atradau kūryboje. Prisimenu ramybės ir jaukumo vakarus, kada mano kambarėlyje nušvisdavo naktinė lemputė, patefonas vėl pradėdavo groti vinilo plokšteles, o plunksnakotis liesti puslapius. Tais vakarais, tą nemeilę pildamas ant popieriaus lapų, paversdavau ją meile. Tomis naktimis, kada aš mylėdavausi su savo vidiniais demonais, manyje pradėdavo gimti meilė sau ir drąsa pasipriešinti negatyvioms, destruktyvioms mintims. Ir visos tos kovos bei meilės vaisius – mano knygos. Gyvendamas savo paties kalėjime aš parašiau ir savo paskutiniąją „Septyneri metai už grotų“, kuri dabar jau pasirodė prekyboje.

Visi mes turime sparnus

Dabar aš žinau, kad sunkios akimirkos ateina ir išeina. Kad reikia jas iškentėti, išgyventi ir kuo daugiau iš jų pasiimti teigiamo. Ir niekados negalima nuteisti kito žmogaus už tai, kaip jis nusprendžia nugyventi savo gyvenimą. Kiekvienas mes esame skirtingas. Žmonėms nereikia tavo laimės formulių, išgyvenimo, sėkmės teorijų, nes jei jos pasiteisino tau, nebūtinai pasiteisins kitam. Žmonėms reikia vienintelio dalyko, kurį gali jiems padovanoti, – supratimo. Pabandymo suprasti. Ir palaikymo. Tikėjimo. Jausmo, kad esi mylimas.

Aš vis aiškiau pradedu suprasti, jog gyvenime man visai nereikia nei šlovės, nei pripažinimo. Atvirkščiai – tai surakina labiausiai. Gyvenime nereikia iliuzijų, planų, nes jiems nepasiteisinus gimsta nusivylimas savimi, pyktis sau. Gyvenime nereikia karjeros, pinigų, materialių tuštybių, nes kiek daug, kiek sumautai daug laiko dar norėsi paskui jas bėgti? Gyvenime reikia tik vieno – patikėjimo, kad turi sparnus ir kad su jais gali plasnoti bet kur. Tu turi sparnus! Tad skrisk! Šauk, dainuok garsiai. Renkis spalvotus rūbus, apsikabink žmones, prisipažink mylintis, klausykis lietaus, savęs jame. Išgirsk save. Bet niekados neleisk nei sau, nei kitiems tau nuplėšti sparnų. Tai tavo galia…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Iš Kybartų kilęs Edvinas Krocas jau yra parašęs ir išleidęs tris knygas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-07.


  • 0

Šachmatų turnyras pritraukė daug įvairaus amžiaus dalyvių

Praeitą šeštadienį Kybartų bendruomenė į kalėdinį turnyrą sukvietė šachmatininkus iš Kybartų, Alvito, Virbalio, Vilkaviškio, Pilviškių. Dalyviai varžėsi dėl prizų, kuriuos įsteigė bendruomenės taryba.

Turnyre, vykusiame bendruomenės namuose, dalyvavo 30 įvairaus amžiaus žaidėjų. Pasak organizatorių, jaunieji šachmatininkai savo žaidimu nė kiek nenusileido suaugusiesiems. Varžybų prizininkai apdovanoti taurėmis, medaliais, diplomais, padėkos raštais, asmeninėmis dovanomis

Geriausiai sekėsi kybartiečiui Mindaugui Giedraičiui, kuris surinko 7 taškus ir tapo kalėdinio turnyro nugalėtoju. Antrą vietą užėmė vilkaviškietis Stasys Kružinauskas (5,5 tšk.). Trečioje vietoje liko Rokas Pauža, irgi surinkęs 5,5 taško. Ketvirtas buvo kybartietis Saulius Šlivinskas.

Tarp jauniausių žaidėjų geriausiai sekėsi Austėjai Murauskaitei. Mergaitė surinko 4,5 taško. Paulius Sabaliauskas, Arnas Bikauskas ir Alfredas Gedžius pelnė po 4 taškus.

Sportininkus sveikino ir apdovanojimus įteikė bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

– Mokslas įrodė, kad šachmatai gerina atmintį, lavina operatyvų mąstymą, protą, vaizduotę, stiprina įgūdžius priimti savarankiškus sprendimus. Tikimės, jog šis turnyras taps tradiciniu ir jame dalyvaus dar daugiau šachmatų žaidimo entuziastų, – vylėsi V. Katkevičius. – Nuoširdžiai dėkojame mūsų nuolatiniams talkininkams: Vytautui Miknevičiui už teisėjavimą bei Vitaliui Šidiškiui už pagalbą organizuojant šį turnyrą.

Bendruomenės pirmininkas sakė, kad kitais metais tokį turnyrą ketinama suorganizuoti plačiajai visuomenei vasarą, miesto parke.

„Santakos“ inf.

Nuotr. Turnyre dalyvavo trisdešimt šachmatininkų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-16.


  • 0

Ant podiumo – spalvingi kybartietės darbai

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Gruodžio pradžioje Kaune savo darbus pristatė mūsų rajono gyventoja. Čia jau trečią kartą vyko renginys, pavadintas „Kūrybos podiumu“.

Šįmet mados kūrėjų mėgstamas renginys subūrė įvairiausių sričių žmones, neabejingus kūrybai, menui ir rankdarbiams.

„Kūrybos podiumui“ savo darbus pateikė ne tik patyrę, jau savo prekės ženklus vystantys dizaineriai, bet ir pradedantieji kūrėjai. Tarp ant podiumo savo darbus pristačiusių pradedančiųjų buvo ir kybartietės Jolantos Įkasalienės autoriniai „Jolanta felted wool“ velti šalikai. Apie šią darbštuolę jau rašėme rugsėjo pradžioje.

Pati kybartietė savo darbus pristato taip: „Mano aistra – ryškios, linksmos, šiltos spalvos. Visa tai yra sudėta originaliuose autoriniuose rankų darbų kūrybiniuose darbuose. Velti šalikai, segės jus pakerės, pakels jums nuotaiką, sušildys ir primins, kokie esate ypatingi ir nepakartojami.“

Jolantos kūriniai sulaukė daug šiltų atsiliepimų ir profesionalų įvertinimo. Jos darbus šiuo metu galima pamatyti ir įsigyti Virbalio kultūros centre.

„Santakos“ inf.

Donato ZAŠČIURINSKO nuotr. Praeitą savaitgalį ant podiumo puikavosi kybartietės Jolantos Įkasalienės (viduryje) ryškiaspalviai vilnos šalikai.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-16.


  • 0

Nuovadoje įsikurs globos namų padalinys

Buvusioje Kybartų policijos nuovadoje jau nuo pavasario tuščia. Vietiniai žmonės svarsto, kodėl šiose neblogai išsilaikiusiose, prižiūrėtose patalpose nieko nedaroma. Pastatas jau pradėtas niokoti, nuo langų lupinėjamos skardos, primėtyta šiukšlių.

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė sakė, jog jau yra nuspręsta, kad šiose patalpose, pirmajame aukšte, bus įkurdinti vaikų globos įstaigų ugdytiniai.

– Dar pavasarį Savivaldybėje buvo svarstyta mintis vaikų reikmėms pritaikyti buvusios Kybartų policijos nuovados patalpas. Jos pasirinktos dėl to, kad šalia – vaikų lopšelis-darželis su lauko žaidimų įrenginiais, pavėsinėmis. Į bendruomeninių globos namų padalinį pirmiausia išsikels patys mažiausi vaikų globos namų gyventojai su sesėmis ar broliais, – sakė D. Riklienė. – Jau yra parengtas techninis projektas, nupirkta ekspertizė, kuri dabar grąžinta pataisyti, ir bus imtasi darbų.

Pastato likimu susirūpinusi ir Kybartų miesto bendruomenė, turinti patalpas antrajame aukšte ir mansardoje. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius pasakojo, jog dabar, kai atšalo, visas statinys liko praktiškai nekūrenamas, nes bendruomenė savo patalpas dujiniais šildytuvais pašildo tik vykstant renginiams.

– Anksčiau, kai apačioje veikė nuovada, mums irgi buvo jaukiau, nereikėjo tiek šildyti, o dabar patalpose jau jaučiama drėgmė. Kai pašildome savo kabinetus ir salę, ant sienų kaupiasi kondensatas, jos rasoja, tad su nerimu laukiame šaltesnių orų. Mes nesame pajėgūs nuolat šildyti visą aukštą. Neturime tam lėšų, juolab kad iš apačios veržiasi šaltis, – sakė V. Katkevičius.

Bendruomenės patalpose savo kambarėlį repeticijoms turi moterų vokalinis ansamblis „Gija“, salėje įkurtas nedidukas atminimo muziejus vietiniam tautodailininkui Kajetonui Eismontui atminti. Mansardoje bendruomenė nori įruošti muziejų iš kybartiečių surinktų miesto istorijos eksponatų. Kadangi patys gražiai susiremontavo patalpas, jų rūpestis dėl „verkiančių“ sienų – gana pagrįstas.

Tačiau, kaip teigė D. Riklienė, šįmet darbai pradėti tikrai nebus, tad bendruomenei šią žiemą teks prakentėti ir rūpintis patiems, kad nesupelytų sienos. Savivaldybėje pradėta įgyvendinti institucinė vaikų globos pertvarka, kurios viena iš krypčių – reorganizuoti Kybartų vaikų globos namus, turėtų būti baigta tik iki 2020 m.

Šiuo metu Vilkaviškyje, Nepriklausomybės gatvėje, yra nupirktas keturių kambarių butas, kuris pritaikomas gyventi vaikų namų globotiniams, lankantiems Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyrių. Jaunuoliams nereikės važinėti į mokymo įstaigą iš Kybartų vaikų globos namų.

Priminsime, jog remiantis pertvarkos planu, vaikai, kurių neaugins tėvai ar globėjai, gyvens ne po vienu stogu didelėje įstaigoje, bet bendruomeninių globos namų padaliniuose. Nepilnamečiai bus apgyvendinti butuose ar namuose įvairiose rajono vietovėse po šešis, daugiausia – po dešimt viename būste.

Savivaldybės tarybos posėdyje buvo patvirtintas Budinčio globotojo veiklos organizavimo Vilkaviškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašas. Ieškoma globėjų, kurie priimtų vaikus į savo šeimas. Jų pakankamai neradus, bus steigiami bendruomeninių globos namų padaliniai. Vieną iš jų ir numatyta įkurdinti buvusios Kybartų policijos nuovados pastate.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Bendruomenės namų salėje įkurtas nedidukas atminimo muziejus tautodailininkui Kajetonui Eismontui atminti.

Publikuota: „Sankata“, 2017-12-16.


  • 0

Turizmui patrauklius objektus gaivina patys žmonės

Po Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto patalpomis esantys požemiai nuo šiol taps daug patrauklesni šį miestą vis dažniau atrandantiems turistams. Tuo pasirūpino Kybartų miesto bendruomenė.

Ilgas raudonų plytų tunelis su šoninėmis arkomis aptiktas prieš penkiolika metų, kai buvo remontuojamas buvusios muitinės sandėlis. Ardydami rampą darbininkai rado ertmę, pro kurią išvydo raudonų plytų arkas ir apačioje tyvuliuojantį vandenį. Jis buvo išsiurbtas, iš požemių išneštos šiukšlės, statybinės atliekos. Daug metų didžiulis požemis nebuvo naudojamas ir laikytas užrakintas. Pirmą renginį 2009 metais čia organizavo Pasaulio kybartiečių draugija, minėdama Kybartų įkūrimo 90-metį. Tuomet į koncertą ir parodą rinkęsi svečiai į požemius turėjo lįsti pro sienoje išgriautą skylę ir lipti kopėtaitėmis.

Prieš keletą metų iniciatyvą rūpintis požemiais perėmė Kybartų miesto bendruomenė. Pernai ten ji surengė adventinį koncertą. O šįmet kybartiečiai pasidarbavo iš peties. Kad požemių lankytojams būtų patogiau, bendruomenė praplatino ertmę sienoje, įrengė patogius laiptus iš plytų. Prieangyje sukabintos nuotraukos, pasakojančios požemių atkasimo istoriją, kabo „Saulės“ progimnazijos technologijų mokytojo Dariaus Vaitkevičiaus išdrožta lenta, informuojanti, jog čia kadaise buvo prekių sandėliavimo rūsys. Istorijos šaltiniai byloja, kad Kybartų geležinkelio stoties požemiai – bene didžiausi Lietuvoje rūsiai ir geriausiai išsilaikiusi vieno iš pirmųjų XIX a. geležinkelio stoties komplekso dalis. Didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui bei kitiems aukštiems svečiams Kybartuose buvo pastatyti 1863-iaisiais, daugiau nei prieš pusantro šimto metų.

– Į Kybartus vis dažniau užsuka turistai, man pačiam tenka vesti ekskursijas po miestą, o šie požemiai – caro laikais buvęs prekių sandėlis – atvykėliams ypač patrauklūs. Seniai norėjau, kad jie būtų labiau prieinami žmonėms, kad būtų patogiau juos pasiekti. Ėmiau ieškoti kelių, kaip tai galima padaryti. Dvejus metus susirašinėjau su įvairiomis instancijomis, kad mūsų bendruomenei būtų leista sutvarkyti šį ypatingą objektą. Ir štai šįmet – pavyko, nors daugelis sakė, jog niekas mums neleis čia šeimininkauti, ir pats jau buvau benuleidžiantis rankas, – pasakojo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Bendruomenės iniciatyva į požemį veda ne tik patogūs laiptai. Daugiau nei du mėnesius kartu su gyventojų užimtumo didinimo programoje dalyvaujančiais žmonėmis V. Katkevičius dailino, tinkavo prieangį, vežė šiukšles, plytgalius, klojo takus. Visus šiuos darbus bendruomenė darė savo lėšomis, raudonų plytų dovanojo vietiniai kybartiečiai.

Bendruomenės pirmininkas pats ėjo per kiemus, prašė žmonių prisidėti, vežė plytas savo automobiliu. Darbuose talkinę žmonės baltai nutinkavo vieną arką, tačiau drėgname požemyje ji niekaip neišdžiūsta. Juolab kad užsandarinti buvę kiauri langeliai ir požemiuose nebeliko skersvėjo. Tad tolimesnių tinkavimo darbų teko atsisakyti.

Gale tunelio, kur supilta plytgalių ir žemių krūva, užkemšanti tolesnį kelią į požemius, kybartiečiai pastatė nuo galimos nuolaužų griūties turinčią apsaugoti plytų sieną. Ją pagyvins Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleivių trafaretinio grafičio projektas, vaizduojantis muitinės pastatus ir ant bėgių stovintį traukinį. Projektui vadovauja mokytoja Dalia Viliušienė, darbą atlieka ir III klasės gimnazistės Milda Abraitytė, Skaistė Navickaitė bei Eglė Gliaubicaitė.

Tiesa, požemiuose dar teks padirbėti, nes čia likę žemių, kurios, susikaupus drėgmei, tapo dumblu. Bendruomenė planuoja rūsius išvalyti, kad po kojomis liktų tegul ir drėgnas, bet švarus plytų grindinys. Pavasarį čia ketinama surengti Atvelykio koncertą.

– Svajoju į požemius pasikviesti koncertuoti iš Kybartų kilusį vieną garsiausių mūsų šalies tenorų Edgarą Montvydą, tačiau kol kas neturime tam lėšų. Taip pat labai norėtume įrengti čia kontrabandos muziejų, tik vargu ar pavyks gauti tam eksponatų. Bandysime prašyti Muitinės muziejaus pagalbos. Taip pat norėtume įrengti kampelį, kuriame buvo sandėlio viršininko kabinetas: pastatyti stalelį, pasodinti manekeną taip, lyg pats viršininkas už jo sėdėtų. Juk norisi, kad būtų ką parodyti į požemius atvestiems žmonėms, – planais dalijosi V. Katkevičius.

Kybartų bendruomenė – puikus pavyzdys, ką gali darbštūs žmonės, kurie pasitiki savo jėgomis ir ieško kelių, kaip gražinti savo miestą. Ir tam nereikia nei didelių lėšų, nei konkursų, nei prašyti pinigų iš valdžios. Tiesa, rajono Savivaldybės lėšomis nupirkti šviestuvai, kuriais bendruomenė apšvietė požeminį tunelį.

Patekti į požemius laisvai bet kuriuo metu negalima. Norint pavaikščioti istorija alsuojančiuose rūsiuose, reikia tartis su jų savininkais – Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto atstovais arba užsisakyti ekskursiją, susitarus su bendruomenės pirmininku Vitu Katkevičiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų miesto bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ekskursijas į požemius jau palydės per patogų įėjimą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-14


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian