Daily Archives: 2017-12-18

  • 1

Gimnazistai netradiciškai prisiminė Joną Basanavičių

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje surengta netradicinė popietė, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui bei mūsų tautos patriarchui Jonui Basanavičiui atminti.

Šventė vyko J. Basanavičiaus 166-ųjų gimimo metinių išvakarėse. I–II klasių mokiniai vaidino ir dainavo šio mūsų iškilaus kraštiečio surinktus tautosakos kūrinius. Viena iš renginio iniciatorių – lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė pasidžiaugė J. Basanavičiaus indėliu į Lietuvos istoriją, papasakojo įspūdžius iš neseniai su gimnazistais aplankytos jo gimtinės Ožkabaliuose. Istorijos mokytoja Virginija Pačkauskaitė-Venskūnienė susirinkusiesiems priminė pagrindinius patriarcho nuopelnus Lietuvai ir pagrindinę jo skelbtą misiją – būti lietuviais.

Į sceną vienas po kito lipę gimnazistų kolektyvai popietės dalyvius stebino J. Basanavičiaus rinktų pasakų interpretacijomis, skaitomais jo užrašytų dainų tekstais. Anot pedagogės N. Černauskienės, šie Ožkabalių kaimo tautosakos rinktinių kūriniai – tikras lietuvių tautos lobynas.

Dar labiau susirinkusieji sukluso išgirdę Gudkaimyje gyvenančios Teresės Basanavičiūtės balsą. Ji – paskutinė artima J. Basanavičiaus giminaitė, jo brolio Vinco anūkė. Nors dėl ligos moteris į šventinę popietę ir negalėjo atvykti, tačiau ji darytuose balso įrašuose pasidalijo prisiminimais apie savo senelį Vincą, jo brolį Joną bei apie visą didingą Basanavičių giminės likimą. Anot moters, J. Basanavičius mirė laimingas, nes Lietuva jau buvo laisva.

Šiuos T. Basanavičiūtės atsiminimus įrašė trečios gimnazijos klasės mokinė Ugnė Rickevičiūtė, praėjusiais metais dalyvavusi projekte, kuriame buvo domėtasi visa Basanavičių gimine. Už šį darbą U. Rickevičiūtei įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijos pagyrimo raštas.

Renginyje viešėjusi Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinės padalinio vedėja Rūta Vasiliauskienė pasidžiaugė bendradarbiavimu su Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija.

„Smagu matyti, kaip gražiai viskas buvo padaryta tarsi žaidžiant su tautosaka. Linkiu ir toliau gilintis į jos platybes, geriau pažinti mūsų tautos patriarchą ir neprarasti to suvalkietiško būdo, kurį turėjo ir J. Basanavičius. Būkite taupūs – taupykite savo laiką leisdami jį prasmingai. Būkite patriotai – mylėkite mūsų Lietuvėlę, kad ir kokia ji būtų. Kokią ją susikursime, tokioje ir gyvensime“, – gimnazistus ragino R. Vasiliauskienė.

Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Janulaitytė visiems scenoje pasirodžiusiems kolektyvams įteikė padėkas už kūrybišką J. Basanavičiaus surinktos tautosakos interpretavimą.

Tai buvo pirmasis gimnazijoje vykęs renginys, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Gimnazistai savaip interpretavo Jono Basanavičiaus surinktą tautosaką.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Globos namų vaikai sulaukė geradarių

Vakar Kybartų vaikų globos namuose vyko iškilmingas suremontuoto mergaičių kambario atidarymas. Prieš didžiąsias metų šventes tokią dovaną keturioms įstaigos globotinėms padovanojo Alesundo Vegsundo LIONS klubo iš Norvegijos nariai.

Į Lietuvą keturi norvegai atvyko užpraeitą penktadienį. Visą savaitę jie darbavosi trečiajame vaikų globos namų aukšte esančiame mergaičių kambaryje.

Iki atvykstant norvegams buvo išnešti baldai, nuplėšti seni tapetai, tad svečiai iškart galėjo imtis darbo. Pirmiausia buvo glaistomos sienos ir grindys. Vėliau jie dažė lubas, klijavo tapetus, klojo grindis.

Geradariai norvegai – Vilkaviškio LIONS klubo bičiuliai. Vienas iš jų – Arve Rogne – į Vilkaviškio rajoną atvyksta ir vaikų globos namams padeda jau ne pirmus metus. Tačiau anksčiau jų parama apsiribodavo dovanėlėmis, reikalingais daiktais, kitokiais dalykais.

– Vilkaviškiečių LIONS klubas šį pavasarį jau remontavo vieną Kybartų vaikų globos namų kambarį, – pasakojo klubo prezidentė Elena Savickienė. – Norvegai pamatė mūsų nuotraukas ir panoro tokį pat darbą padaryti patys. Todėl jie, prieš atvykdami į Lietuvą, atsiuntė čia statybinių medžiagų, o neseniai, surinkę mokančiųjų statybos darbus komandą, atvyko ir patys.

E. Savickienė sakė, kad visą savaitę, kol dirbo, norvegai turėjo ir keletą pagalbininkų – vyresnio amžiaus vietinių berniukų. Jiems buvo labai svarbu dalyvauti visame procese, padėti kambarius remontuojantiems vyrams.

Sekmadienį, kol Torbjornas, Kjellis, Eirikas ir Arve remontavo mergaičių kambarį, Vilkaviškio LIONS klubo nariai Elena Savickienė, Raimonda Kurauskienė, Zita Dubickienė bei Saulytis Kurtinaitis su vaikais žaidė žaidimus ir kepė obuolių pyragą. Raimonda pasakojo, jog globotiniai labai noriai padėjo pjaustyti obuolius, kiekvienas stengėsi pamaišyti tešlą ir nors kiek prisiliesti prie kepimo proceso, tad šis užtruko kiek ilgiau nei paprastai. Tačiau kokie laimingi buvo vaikai!

Pabaigus darbus paaiškėjo, kad norvegai į Lietuvą atvežė daugiau statybinių medžiagų, nei reikia mergaičių kambariui suremontuoti. Pasitarus nuspręsta sutvarkyti ir berniukų kambarį, kuris buvo paskutinis neremontuotas gyvenamasis kambarys trečiajame globos namų aukšte.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. iš „Lions“ archyvo. Norvegai iš Alesundo Vegsundo LIONS klubo į vaikų globos namus atvyksta ne pirmą kartą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Jaunasis rašytojas – atvirai apie gyvenimą tarp Kybartų ir Londono

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Neseniai vilkaviškiečiams teko proga susipažinti su neeiline asmenybe – iš Kybartų kilusiu jaunosios kartos rašytoju Edvinu Krocu. Tris knygas parašęs ir išleidęs dvidešimtmetis kybartietis savo gyvenimo detalėmis atvirai dalijosi ir su jaunimu, ir su suaugusiųjų auditorija.

Vieną popietę Vilkaviškio kultūros centro fojė virto ypač atvirų pokalbių arena, kur slapukavimams ir išsisukinėjimams neliko vietos, o nuginkluojantis, nuogas atvirumas nepaliko peno jokioms interpretacijoms ir nuo neapykantos išgydė net pikčiausius skeptikus.

Edvinas – ypatingai jaučiantis, išgyvenantis ir mylintis žmogus, kuris savuosius potyrius, atradimus laisvai išlieja popieriuje. Savo kūryboje jis nebijo kalbėti apie tikrus jausmus, atskleisdamas net intymiausias detales. Edvinas rašo ne tik apie meilę, neapykantą, nusivylimą savimi ir pasauliu, nuopuolius, bet ir apie atradimus bei pakilimus. Kybartuose užaugęs vaikinas ten, kaip sako pats, jautėsi besąlygiškai mylimas mamos, kuri sudėjo į jį didžiausius lūkesčius ir kurių jis jautėsi nepateisinantis.

Kai buvo šešiolikos, Edvinas atrado Jungtinės Karalystės sostinę, kur patyrė pirmąją meilę. Netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis vaikinas nuo tada ir blaškosi tarp Londono, Kybartų ir Kauno. Šios savaitės pradžioje jis kaip tik išskrido į savo meilės miestą Jungtinėje Karalystėje. Į jį Edvinas sugrįžta jau ne pirmą kartą. Iki tol, kol širdis nepasakys kitaip…

„Santakos“ skaitytojams siūlome jaunojo rašytojo, knygų „Niekados neleisk man išeiti“, „Akmenukas bate“ ir „7 metai už grotų“ autoriaus Edvino Kroco mintis apie gyvenimą, meilę, norą išeiti ir atrastus sparnus, kuriuos mes turime kiekvienas…

Apie jausmą būti savame krašte

Kaip ten sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi?“ Aš taip šventai tuo tikėjau, kad jei ne Vilkaviškio kultūros centro pasiūlymas, tikrai nebūčiau drįsęs čia atvykti pats. Bijojau savo krašto, savo namų, žmonių, tarp kurių augau, kurie matė mano aplinką ir patys joje gyveno. Ištikimas buvau tik didmiesčiams, kurie ir be manęs turi tiek nuostabių autoritetų, tarp kurių aš buvau kaip leisgyvė musė ant palangės ir tik tyliai prabildavau apie tai, kaip įsivaizduoju ir kaip matau šį didelį pasaulį. Šios dienos laukiau su baime. Su jauduliu. Iš čia taip ilgai bėgęs, parbėgau atgal. Namo. Ir nenusivyliau. Kai buvau šešiolikos, pirmą kartą Vilkaviškio kultūros centre lankiausi kaip šokėjas. Paskui šimtus vakarų iš eilės vis įsivaizduodavau, jog kažkada, laikui atėjus, stovėsiu ten ant scenos ir papasakosiu jauniems žmonėms, kad gyvenime svarbiausia – mylėti.

Kiekvienas nusipelno būti mylimas

Dažnai kaltinu save už tai, jog gimiau būti ieškotoju. Ieškotoju savęs. Ir dažnai kaltindamas save pradedu pavydėti tiems, kuriems reikia, atrodo, tiek nedaug. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – trys išleistos knygos, taip pat pristatytas projektas „Mylėti (ne)draudžiama“.

Man svarbu kovoti už žmogaus teises, galimybes. Noriu, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis, nes kiekvienas nusipelnė būti mylimas toks, koks jis yra ir koks nori būti. Tikiu, jog yra žmonių, kurie tiki sėkme. Kurie tiki, kad galbūt ir aš esu lydimas sėkmės. Kuriuos įkvepiu savo veikla. Kad slystu pirmyn pasitepęs batus sviestu, kad esu drąsus ir man niekados nedreba kinkos iš baimės. Kad niekados neverkiu ir visados šypsausi. Tačiau mano patirtys parodė, jog iš tiesų socialinių medijų transliuojamas asmens gyvenimas racionaliame, realiame gyvenime yra šiek tiek kitoks.

Kas mane pažįsta, tikrai pasakys, kad esu laimingas žmogus. Mano misija – sėti laimę. Dar aš pavojingai mėgstu vienatvę, nes joje naiviai ir be saiko svajoju. Labai tikiu meile, nors tiek kartų gyvenime man buvo sakyta, jog meilė išsisemia ir baigiasi, lieka tik prisirišimas. Tiek kartų man buvo kartota, kad laikas, Edvinai, subręsti ir mąstyti logiškai. O aš visada nerdavau stačia galva į pojūčius, į jausmus ir tapdavau priklausomas nuo tų, kurie buvo bejausmiai mano atžvilgiu. Troškau užsispyręs jiems įrodyti, kad viskas gali būti kitaip. Kad reikia gyventi pasakoje, o ne racionaliame pasaulyje. Vėliau supratau, jog žmonės nesikeičia. Arba tiesiog aš nepakankamai gera priežastis jiems pasikeisti.

Noras išeiti virto apsisprendimu būti

Šiandien noriu parašyti apie tuos laikotarpius, kada nubukintas kasdienės rutinos, skubėjimo, pinigų, reklamos galios, garbės ir šlovės troškimo pasijausdavau šiukšle ir trokšdavau nebebūti. Net ir man – tokiam, kuris beprotiškai užsispyręs ir imlus, kartais gyvenime būna akimirkų, kai viskas pradeda nebeteikti laimės, džiugesio, kai niekas nepriverčia jaustis patogiai gyvenant savame kūne. Kai vienintelis dalykas, kurį iš tiesų nori padaryti, – išeiti.

Praeitą pavasarį mane dažnai aplankydavo jausmas, kad viskas nusibodo. Gyvenau labai tikslingai: nuostabus, pakankamai gerai apmokamas darbas, sporto klubas, subalansuota mityba, griežta disciplina, fizinis tobulėjimas. Ir vis dėlto, nors taip pat, kaip ir aš, aplink mane gyveno visas pasaulis, man to atrodė negana. Man buvo sukakę vos dvidešimt, o aš jaučiausi taip, lyg niekas daugiau nebenutiks. Lyg niekas priekyje manęs nebelaukia.

Gyvenau Londone ir šalia manęs nebuvo nė vieno žmogaus, kuris iš tiesų būtų mane supratęs. Kiekvieną rytą nubudęs aš užsidėdavau linksmojo Edvino kaukę ir išskubėdavau į gatves. Vakarais krisdavau į lovą ir kietai užmigdavau. Stumdžiau dienas kaip pokerio kamuoliukus. Tačiau vieną dieną pajutau, kad nebeturiu jėgų daugiau apsimetinėti. Gulėjau skvere ant pievutės ir mano akyse susitvenkė ašaros. Atsistojęs aš pradėjau kiūtinti namų link ir man pasidarė labai bloga. Atrodė, jog dūstu. Stovėdamas metro maniau, kad numirsiu ir kad niekas to net nepastebės. Tą akimirką meldžiau savęs dar truputį pakentėti, ir viskas staiga apsivertė…

Išnykimo idėja nubluko

Buvo akimirkų, kada gulėdamas lovoje aš žvelgdavau į lubas ir įsivaizduodavau tą akimirką, kada atsistosiu ir uždarysiu namų duris iš kitos pusės. Kai pučiant žvarbiam vėjui aš judėsiu palengva tilto link basomis. Ta išnykimo idėja atrodė labai reali, kaip ir visus kartus iki to. Juokingiausia arba graudžiausia tai, kad man niekada nebuvo priežasties būti nelaimingam. Ir vis dėlto, kažkaip tiems laikotarpiams užplūdus, pasijausdavau sutriuškintas, pažemintas savęs paties, neteisingas sau pačiam, jausdavausi depresyviu, destruktyviu, vienišu, šaukiančiu, kaukiančiu, klykiančiu, bet neišgirstu, nelaimingu vaiku. Todėl, kad nežinojau viso to priežasties, aš nežinojau, su kuo turėčiau kovoti.

Tomis dienomis ir naktimis, kurios kartais užsitęsdavo iki ištisų savaičių, aš gulėdavau lovoje apsimesdamas, jog karščiuoju. Mano kūnas tomis dienomis nebepriklausydavo man. Aš negalėdavau išlipti iš lovos. Žvelgdavau apatiškai į sieną ir glostydavau ją pirštais.

Atleidimo sau pačiam link

Tais periodais aš padariau labai daug nuodėmių prieš save patį. Aš save nuteisdavau ir tam nereikėjo išrasti jokių biblijų. Padariau tokių dalykų, už kuriuos sau ilgai neatleisiu, nes tam reikia laiko.

Savo išsigelbėjimą aš atradau kūryboje. Prisimenu ramybės ir jaukumo vakarus, kada mano kambarėlyje nušvisdavo naktinė lemputė, patefonas vėl pradėdavo groti vinilo plokšteles, o plunksnakotis liesti puslapius. Tais vakarais, tą nemeilę pildamas ant popieriaus lapų, paversdavau ją meile. Tomis naktimis, kada aš mylėdavausi su savo vidiniais demonais, manyje pradėdavo gimti meilė sau ir drąsa pasipriešinti negatyvioms, destruktyvioms mintims. Ir visos tos kovos bei meilės vaisius – mano knygos. Gyvendamas savo paties kalėjime aš parašiau ir savo paskutiniąją „Septyneri metai už grotų“, kuri dabar jau pasirodė prekyboje.

Visi mes turime sparnus

Dabar aš žinau, kad sunkios akimirkos ateina ir išeina. Kad reikia jas iškentėti, išgyventi ir kuo daugiau iš jų pasiimti teigiamo. Ir niekados negalima nuteisti kito žmogaus už tai, kaip jis nusprendžia nugyventi savo gyvenimą. Kiekvienas mes esame skirtingas. Žmonėms nereikia tavo laimės formulių, išgyvenimo, sėkmės teorijų, nes jei jos pasiteisino tau, nebūtinai pasiteisins kitam. Žmonėms reikia vienintelio dalyko, kurį gali jiems padovanoti, – supratimo. Pabandymo suprasti. Ir palaikymo. Tikėjimo. Jausmo, kad esi mylimas.

Aš vis aiškiau pradedu suprasti, jog gyvenime man visai nereikia nei šlovės, nei pripažinimo. Atvirkščiai – tai surakina labiausiai. Gyvenime nereikia iliuzijų, planų, nes jiems nepasiteisinus gimsta nusivylimas savimi, pyktis sau. Gyvenime nereikia karjeros, pinigų, materialių tuštybių, nes kiek daug, kiek sumautai daug laiko dar norėsi paskui jas bėgti? Gyvenime reikia tik vieno – patikėjimo, kad turi sparnus ir kad su jais gali plasnoti bet kur. Tu turi sparnus! Tad skrisk! Šauk, dainuok garsiai. Renkis spalvotus rūbus, apsikabink žmones, prisipažink mylintis, klausykis lietaus, savęs jame. Išgirsk save. Bet niekados neleisk nei sau, nei kitiems tau nuplėšti sparnų. Tai tavo galia…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Iš Kybartų kilęs Edvinas Krocas jau yra parašęs ir išleidęs tris knygas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-07.


  • 0

Šachmatų turnyras pritraukė daug įvairaus amžiaus dalyvių

Praeitą šeštadienį Kybartų bendruomenė į kalėdinį turnyrą sukvietė šachmatininkus iš Kybartų, Alvito, Virbalio, Vilkaviškio, Pilviškių. Dalyviai varžėsi dėl prizų, kuriuos įsteigė bendruomenės taryba.

Turnyre, vykusiame bendruomenės namuose, dalyvavo 30 įvairaus amžiaus žaidėjų. Pasak organizatorių, jaunieji šachmatininkai savo žaidimu nė kiek nenusileido suaugusiesiems. Varžybų prizininkai apdovanoti taurėmis, medaliais, diplomais, padėkos raštais, asmeninėmis dovanomis

Geriausiai sekėsi kybartiečiui Mindaugui Giedraičiui, kuris surinko 7 taškus ir tapo kalėdinio turnyro nugalėtoju. Antrą vietą užėmė vilkaviškietis Stasys Kružinauskas (5,5 tšk.). Trečioje vietoje liko Rokas Pauža, irgi surinkęs 5,5 taško. Ketvirtas buvo kybartietis Saulius Šlivinskas.

Tarp jauniausių žaidėjų geriausiai sekėsi Austėjai Murauskaitei. Mergaitė surinko 4,5 taško. Paulius Sabaliauskas, Arnas Bikauskas ir Alfredas Gedžius pelnė po 4 taškus.

Sportininkus sveikino ir apdovanojimus įteikė bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

– Mokslas įrodė, kad šachmatai gerina atmintį, lavina operatyvų mąstymą, protą, vaizduotę, stiprina įgūdžius priimti savarankiškus sprendimus. Tikimės, jog šis turnyras taps tradiciniu ir jame dalyvaus dar daugiau šachmatų žaidimo entuziastų, – vylėsi V. Katkevičius. – Nuoširdžiai dėkojame mūsų nuolatiniams talkininkams: Vytautui Miknevičiui už teisėjavimą bei Vitaliui Šidiškiui už pagalbą organizuojant šį turnyrą.

Bendruomenės pirmininkas sakė, kad kitais metais tokį turnyrą ketinama suorganizuoti plačiajai visuomenei vasarą, miesto parke.

„Santakos“ inf.

Nuotr. Turnyre dalyvavo trisdešimt šachmatininkų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-16.


  • 0

Ant podiumo – spalvingi kybartietės darbai

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Gruodžio pradžioje Kaune savo darbus pristatė mūsų rajono gyventoja. Čia jau trečią kartą vyko renginys, pavadintas „Kūrybos podiumu“.

Šįmet mados kūrėjų mėgstamas renginys subūrė įvairiausių sričių žmones, neabejingus kūrybai, menui ir rankdarbiams.

„Kūrybos podiumui“ savo darbus pateikė ne tik patyrę, jau savo prekės ženklus vystantys dizaineriai, bet ir pradedantieji kūrėjai. Tarp ant podiumo savo darbus pristačiusių pradedančiųjų buvo ir kybartietės Jolantos Įkasalienės autoriniai „Jolanta felted wool“ velti šalikai. Apie šią darbštuolę jau rašėme rugsėjo pradžioje.

Pati kybartietė savo darbus pristato taip: „Mano aistra – ryškios, linksmos, šiltos spalvos. Visa tai yra sudėta originaliuose autoriniuose rankų darbų kūrybiniuose darbuose. Velti šalikai, segės jus pakerės, pakels jums nuotaiką, sušildys ir primins, kokie esate ypatingi ir nepakartojami.“

Jolantos kūriniai sulaukė daug šiltų atsiliepimų ir profesionalų įvertinimo. Jos darbus šiuo metu galima pamatyti ir įsigyti Virbalio kultūros centre.

„Santakos“ inf.

Donato ZAŠČIURINSKO nuotr. Praeitą savaitgalį ant podiumo puikavosi kybartietės Jolantos Įkasalienės (viduryje) ryškiaspalviai vilnos šalikai.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-16.


  • 0

Nuovadoje įsikurs globos namų padalinys

Buvusioje Kybartų policijos nuovadoje jau nuo pavasario tuščia. Vietiniai žmonės svarsto, kodėl šiose neblogai išsilaikiusiose, prižiūrėtose patalpose nieko nedaroma. Pastatas jau pradėtas niokoti, nuo langų lupinėjamos skardos, primėtyta šiukšlių.

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė sakė, jog jau yra nuspręsta, kad šiose patalpose, pirmajame aukšte, bus įkurdinti vaikų globos įstaigų ugdytiniai.

– Dar pavasarį Savivaldybėje buvo svarstyta mintis vaikų reikmėms pritaikyti buvusios Kybartų policijos nuovados patalpas. Jos pasirinktos dėl to, kad šalia – vaikų lopšelis-darželis su lauko žaidimų įrenginiais, pavėsinėmis. Į bendruomeninių globos namų padalinį pirmiausia išsikels patys mažiausi vaikų globos namų gyventojai su sesėmis ar broliais, – sakė D. Riklienė. – Jau yra parengtas techninis projektas, nupirkta ekspertizė, kuri dabar grąžinta pataisyti, ir bus imtasi darbų.

Pastato likimu susirūpinusi ir Kybartų miesto bendruomenė, turinti patalpas antrajame aukšte ir mansardoje. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius pasakojo, jog dabar, kai atšalo, visas statinys liko praktiškai nekūrenamas, nes bendruomenė savo patalpas dujiniais šildytuvais pašildo tik vykstant renginiams.

– Anksčiau, kai apačioje veikė nuovada, mums irgi buvo jaukiau, nereikėjo tiek šildyti, o dabar patalpose jau jaučiama drėgmė. Kai pašildome savo kabinetus ir salę, ant sienų kaupiasi kondensatas, jos rasoja, tad su nerimu laukiame šaltesnių orų. Mes nesame pajėgūs nuolat šildyti visą aukštą. Neturime tam lėšų, juolab kad iš apačios veržiasi šaltis, – sakė V. Katkevičius.

Bendruomenės patalpose savo kambarėlį repeticijoms turi moterų vokalinis ansamblis „Gija“, salėje įkurtas nedidukas atminimo muziejus vietiniam tautodailininkui Kajetonui Eismontui atminti. Mansardoje bendruomenė nori įruošti muziejų iš kybartiečių surinktų miesto istorijos eksponatų. Kadangi patys gražiai susiremontavo patalpas, jų rūpestis dėl „verkiančių“ sienų – gana pagrįstas.

Tačiau, kaip teigė D. Riklienė, šįmet darbai pradėti tikrai nebus, tad bendruomenei šią žiemą teks prakentėti ir rūpintis patiems, kad nesupelytų sienos. Savivaldybėje pradėta įgyvendinti institucinė vaikų globos pertvarka, kurios viena iš krypčių – reorganizuoti Kybartų vaikų globos namus, turėtų būti baigta tik iki 2020 m.

Šiuo metu Vilkaviškyje, Nepriklausomybės gatvėje, yra nupirktas keturių kambarių butas, kuris pritaikomas gyventi vaikų namų globotiniams, lankantiems Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyrių. Jaunuoliams nereikės važinėti į mokymo įstaigą iš Kybartų vaikų globos namų.

Priminsime, jog remiantis pertvarkos planu, vaikai, kurių neaugins tėvai ar globėjai, gyvens ne po vienu stogu didelėje įstaigoje, bet bendruomeninių globos namų padaliniuose. Nepilnamečiai bus apgyvendinti butuose ar namuose įvairiose rajono vietovėse po šešis, daugiausia – po dešimt viename būste.

Savivaldybės tarybos posėdyje buvo patvirtintas Budinčio globotojo veiklos organizavimo Vilkaviškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašas. Ieškoma globėjų, kurie priimtų vaikus į savo šeimas. Jų pakankamai neradus, bus steigiami bendruomeninių globos namų padaliniai. Vieną iš jų ir numatyta įkurdinti buvusios Kybartų policijos nuovados pastate.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Bendruomenės namų salėje įkurtas nedidukas atminimo muziejus tautodailininkui Kajetonui Eismontui atminti.

Publikuota: „Sankata“, 2017-12-16.


  • 0

Turizmui patrauklius objektus gaivina patys žmonės

Po Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto patalpomis esantys požemiai nuo šiol taps daug patrauklesni šį miestą vis dažniau atrandantiems turistams. Tuo pasirūpino Kybartų miesto bendruomenė.

Ilgas raudonų plytų tunelis su šoninėmis arkomis aptiktas prieš penkiolika metų, kai buvo remontuojamas buvusios muitinės sandėlis. Ardydami rampą darbininkai rado ertmę, pro kurią išvydo raudonų plytų arkas ir apačioje tyvuliuojantį vandenį. Jis buvo išsiurbtas, iš požemių išneštos šiukšlės, statybinės atliekos. Daug metų didžiulis požemis nebuvo naudojamas ir laikytas užrakintas. Pirmą renginį 2009 metais čia organizavo Pasaulio kybartiečių draugija, minėdama Kybartų įkūrimo 90-metį. Tuomet į koncertą ir parodą rinkęsi svečiai į požemius turėjo lįsti pro sienoje išgriautą skylę ir lipti kopėtaitėmis.

Prieš keletą metų iniciatyvą rūpintis požemiais perėmė Kybartų miesto bendruomenė. Pernai ten ji surengė adventinį koncertą. O šįmet kybartiečiai pasidarbavo iš peties. Kad požemių lankytojams būtų patogiau, bendruomenė praplatino ertmę sienoje, įrengė patogius laiptus iš plytų. Prieangyje sukabintos nuotraukos, pasakojančios požemių atkasimo istoriją, kabo „Saulės“ progimnazijos technologijų mokytojo Dariaus Vaitkevičiaus išdrožta lenta, informuojanti, jog čia kadaise buvo prekių sandėliavimo rūsys. Istorijos šaltiniai byloja, kad Kybartų geležinkelio stoties požemiai – bene didžiausi Lietuvoje rūsiai ir geriausiai išsilaikiusi vieno iš pirmųjų XIX a. geležinkelio stoties komplekso dalis. Didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui bei kitiems aukštiems svečiams Kybartuose buvo pastatyti 1863-iaisiais, daugiau nei prieš pusantro šimto metų.

– Į Kybartus vis dažniau užsuka turistai, man pačiam tenka vesti ekskursijas po miestą, o šie požemiai – caro laikais buvęs prekių sandėlis – atvykėliams ypač patrauklūs. Seniai norėjau, kad jie būtų labiau prieinami žmonėms, kad būtų patogiau juos pasiekti. Ėmiau ieškoti kelių, kaip tai galima padaryti. Dvejus metus susirašinėjau su įvairiomis instancijomis, kad mūsų bendruomenei būtų leista sutvarkyti šį ypatingą objektą. Ir štai šįmet – pavyko, nors daugelis sakė, jog niekas mums neleis čia šeimininkauti, ir pats jau buvau benuleidžiantis rankas, – pasakojo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Bendruomenės iniciatyva į požemį veda ne tik patogūs laiptai. Daugiau nei du mėnesius kartu su gyventojų užimtumo didinimo programoje dalyvaujančiais žmonėmis V. Katkevičius dailino, tinkavo prieangį, vežė šiukšles, plytgalius, klojo takus. Visus šiuos darbus bendruomenė darė savo lėšomis, raudonų plytų dovanojo vietiniai kybartiečiai.

Bendruomenės pirmininkas pats ėjo per kiemus, prašė žmonių prisidėti, vežė plytas savo automobiliu. Darbuose talkinę žmonės baltai nutinkavo vieną arką, tačiau drėgname požemyje ji niekaip neišdžiūsta. Juolab kad užsandarinti buvę kiauri langeliai ir požemiuose nebeliko skersvėjo. Tad tolimesnių tinkavimo darbų teko atsisakyti.

Gale tunelio, kur supilta plytgalių ir žemių krūva, užkemšanti tolesnį kelią į požemius, kybartiečiai pastatė nuo galimos nuolaužų griūties turinčią apsaugoti plytų sieną. Ją pagyvins Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleivių trafaretinio grafičio projektas, vaizduojantis muitinės pastatus ir ant bėgių stovintį traukinį. Projektui vadovauja mokytoja Dalia Viliušienė, darbą atlieka ir III klasės gimnazistės Milda Abraitytė, Skaistė Navickaitė bei Eglė Gliaubicaitė.

Tiesa, požemiuose dar teks padirbėti, nes čia likę žemių, kurios, susikaupus drėgmei, tapo dumblu. Bendruomenė planuoja rūsius išvalyti, kad po kojomis liktų tegul ir drėgnas, bet švarus plytų grindinys. Pavasarį čia ketinama surengti Atvelykio koncertą.

– Svajoju į požemius pasikviesti koncertuoti iš Kybartų kilusį vieną garsiausių mūsų šalies tenorų Edgarą Montvydą, tačiau kol kas neturime tam lėšų. Taip pat labai norėtume įrengti čia kontrabandos muziejų, tik vargu ar pavyks gauti tam eksponatų. Bandysime prašyti Muitinės muziejaus pagalbos. Taip pat norėtume įrengti kampelį, kuriame buvo sandėlio viršininko kabinetas: pastatyti stalelį, pasodinti manekeną taip, lyg pats viršininkas už jo sėdėtų. Juk norisi, kad būtų ką parodyti į požemius atvestiems žmonėms, – planais dalijosi V. Katkevičius.

Kybartų bendruomenė – puikus pavyzdys, ką gali darbštūs žmonės, kurie pasitiki savo jėgomis ir ieško kelių, kaip gražinti savo miestą. Ir tam nereikia nei didelių lėšų, nei konkursų, nei prašyti pinigų iš valdžios. Tiesa, rajono Savivaldybės lėšomis nupirkti šviestuvai, kuriais bendruomenė apšvietė požeminį tunelį.

Patekti į požemius laisvai bet kuriuo metu negalima. Norint pavaikščioti istorija alsuojančiuose rūsiuose, reikia tartis su jų savininkais – Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto atstovais arba užsisakyti ekskursiją, susitarus su bendruomenės pirmininku Vitu Katkevičiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų miesto bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ekskursijas į požemius jau palydės per patogų įėjimą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-14


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian