Daily Archives: 2018-01-19

  • 0

Unikali Zino Kazėno-Zikos paroda Kybartuose

Zinas Kazėnas nuo 1972 m. yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, nuo 1988 m. – laisvai samdomas fotomenininkas. 1988-1991 m. Zinas Kazėnas buvo Sąjūdžio Informacinės Agentūros (SIA) fotografu.

Fotografijose užfiksuotos akimirkos iš daugiau nei dviejų šimtų Sąjūdžio laikotarpio piketų, mitingų, akcijų. Per trejus metus fotografas apsilankė    250-tyje mitingų ir akcijų, vykusių Lietuvos miestuose, miesteliuose, sukaupė daugybę medžiagų.

Įspūdingiausias fotografo darbas – merginos, vardu Leokadija, kuri virš sovietų armijos kariškių galvų išdidžiai mojuoja Lietuvos trispalve –  nuotrauka.

Fotografijų paroda „Lietuva – laisvės šalis: 1988-1991“ – tai Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Zino Kazėno ir fondo Azzara dovana Lietuvos   žmonėms Lietuvos nepriklausomybės 25-erių metų proga. Kartu tai yra priminimas, jog laisvė yra ne duotybė, o vertybė.

Šios unikalios nuotraukų parodos ekspozicijos vyks:

Iki sausio 26 d. – Kybartų kultūros centre;
Sausio 27–vasario 10 dienomis – Vištyčio regioninio parko lankytojų centre;
Vasario 11-17 dienomis – Kybartų kultūros centre;
Vasario 19-28 dienomis – Vilkaviškio kultūros centre.

Už parodą dėkojame Pasaulio kybartiečių draugijai


  • 0

Per šventes Matlaukyje nebuvo pamirštas nė vienas

Kaip ir visada, šventiniu laikotarpiu bene didžiausias galvos skausmas būna dovanų pirkimas. Bet visuomet yra miela ir paprasta išeitis – rankų darbo dovanėlės. Tam pritarė ir Matlaukio kaimo bendruomenės moterys ir visas būrys vaikų.

Aktyvios kaimo moterys dar gruodžio mėnesį nutarė pradžiuginti kaimo žmones pačių keptais imbieriniais meduoliais, papuoštais 100 skaitmeniu, žyminčiu šiemet minimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį.

Prie dovanėlių gaminimo prisijungė ir vaikai. Padedami socialinės darbuotojos Ingridos Brazauskienės, jie gamino šventinius atvirukus. Šventinės dovanėlės pasiekė visus kaimo gyventojus, nebuvo aplenktas nė vienas namas. Žmonės buvo maloniai nustebinti ir sveikintojus išlydėjo dėkodami už parodytą dėmesį bei šilumą.

Be abejo, kalėdinė šventė neįsivaizduojama be žaliaskarės eglutės? Ją bendruomenei dovanojo kaimo seniūnaitis Robertas Mickevičius. Eglutė tiesiog spindėjo nuo įvairiaspalvių žaisliukų, kuomet ją papuošė vaikai su socialine darbuotoja. Netruko jie sulaukti ir Kalėdų Senelio! Vieną popietę jis  su savo padėjėja atvyko nešinas dideliu maišu dovanų. Bendruomenės namuose skambėjo dainos, eilėrašiai ir nerūpestingas vaikų juokas.

Šventinio laikotarpio kulminacija įvyko palydint senuosius metus ir sutinkant Naujuosius. Širdis džiaugėsi bežiūrint, kaip žmonės renkasi šeimomis, kaimynai su kaimynais, jaunos šeimos su mažyliais į naujametinį vakarėlį. Jaukūs bendruomenės namai nuo žmonių balsų ir šurmulio tapo dar jaukesni ir šviesesni!

Už gražiai ir prasmingai užbaigtus bei sutiktus metus norisi padėkoti bendruomenės pirmininkei Daivai Dubauskienei, jos padėjėjoms Audronei Subatkienei, Danutei Gručkiūnienei, Audronei Ališauskienei, Gražinai Ryckienei, Ramutei Raulušonienei, Aldonai Dranginienei, Elytei Kulvinskienei, Ingridai Maceikienei. Be abejo, vaikams ir jų vadovei I. Brazauskienei.

Visų jų dėka, negailint savo laiko, šventės Matlaukio kaime ir jo gyventojams buvo įsimintinos ir džiugios. Gerus darbus daryti yra gera, svarbu, kad žmonės tai vertintų ir jaustųsi reikalingi!

Ir kaip džiugu, kad susirinkt surandam laiko. Ir kaip smagu, kad mes dar norim pasibūt. Nes per skubėjimą nepastebėsim ir nejusim, kiek daug dalykų nespėjam išbandyt!

Bendruomenės taryba


  • 0

Buvęs futbolininkas tapo rungtynių komentatoriumi

Legendinis Kybartų „Sveikatos“ ir Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas, o dabartiniu metu futbolo komentatorius, dirbantis net trijuose interneto televizijos portaluose („Futbolo TV“, „Delfi TV“ ir „TV3 Play“), Naglis MIKNEVIČIUS naujuosius metus pradėjo viena savaite anksčiau, o būtent – nuo savo jubiliejinio gimtadienio. Praeityje garsiam sportininkui gruodžio 22 d. sukako 50 metų.

Dirbate Kaune ir rengiate futbolo reportažus interneto televizijoje. Ar nepasiilgstate Kybartų?

– Ten – mano tėviškė, ten – tėvų namai. Dažnai būnu prie Vištyčio ežero esančiose tėvų ir sesutės sodybose. Mėgstu žvejoti, esu žvejų klubo „Ant bangos“ pirmininkas, Lietuvos sportinės žūklės dugnine meškere čempionatų vyr. teisėjas. Prisipažinsiu, vis labiau traukia gamta, nes joje pailsiu, susikaupiu. Anksčiau intensyviai žaidžiau futbolą Kybartų „Sveikatos“, Kauno „Bangos“, Kauno „Politechnikos“, FBK „Kaunas“ komandose, dirbau reklamos agentūroje. Dabar po įtempto žurnalistinio darbo ir veiklos Marijampolės „Sūduvos“ klube, kur turiu konsultanto pareigas, nepraleidžiu progos pamatyti įspūdingus Vištyčio kalnus.

Kiekviename televizijos kanale girdimas Jūsų aiškus suvalkietiškas balsas (Lietuvos TV kanalai taip pat transliuoja aukščiausios ir pirmos futbolo lygos varžybas). Jūs tiesiog trykštate energija!

– Dar spėju sėsti į automobilį ir į Marijampolę atšokti! Koks supermenas (juokiasi)! Padeda sutartys ir televizija. Gražaus bendradarbiavimo su interneto televizija pavyzdys yra Lietuvos TV kultūros kanalas. Jis perka mūsų transliacijas, o mes, pavyzdžiui, parduodame N. Miknevičiaus reportažą. Kiti kanalai taip pat nesnaudžia, stengiasi įsigyti transliacijų iš interneto televizijos.

Bendradarbiaudamas spaudoje, rašote apie futbolininkus, kartu su bendraautoriais esate parengęs ir išleidęs leidinį „Kybartų „Sveikatos“ klubo 90-mečiui“, bet save vadinate atsitiktiniu futbolo komentatoriumi. Kodėl?

– Mokiausi Kauno politechnikos institute, svajojau apie inžinerinius mokslus. Neeilinis įvykis mano gyvenime buvo 2014 metai. Pasikalbėjęs su manimi vienas bendraamžis tiesiog pasiūlė negaišti laiko ir kurti įdomius reportažus. Šiek tiek padvejojęs aš, tuomet katastrofiškas komentavimo nemokša, sutikau išbandyti savo laimę. Esu dėkingas likimui. Jis galutinai sugriovė mano smėlio pilis tapti geru lengvosios pramonės specialistu.

Anot psichologų, viena didžiausių baimių yra kalbėti viešai. Ar susidūrėte su šia problema?

– Pirmą kartą, kai komentavau rungtynes, tų 45 minučių įrašo, liaudiškai tariant „pirmojo blyno“, negaliu suvirškinti iki šiol. Pradžioje paėmiau protokolą, susipažinau su komandų sudėtimis, rankos tiesiog drebėjo, lapas su žaidėjų pavardėmis nuslydo po kojomis. Pirmą kėlinį komentavau kartu su žodžio kišenėje neieškančiu kolega, bet kai jis per pertrauką, iš anksto neįspėjęs, išdūmė į kitą renginį, netikėtai komentuoti antro kėlinio likau vienas. Man tai buvo didžiausias stresas.

Jūsų mama taip pat yra futbolo mėgėja?

– Mano mama Birutė Miknevičienė nėra tokia ypatinga futbolo gerbėja, bet jos profesionali patirtis ir kalbos žinios motyvuoja, verčia tobulėti, siekti savo profesijos aukštumų. Mama daug metų dirbo Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji mokė, pati be galo daug mokėsi ir dabar, išėjusi į pensiją, vis dar traukia sunkų mokslo vežimą. Mama yra Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto tarybos narė. Mėgsta keliauti, nesibodi gidės pareigų.

Vytautas Miknevičius, vienas tų fanatiškųjų trenerių, yra Jūsų tėtis. Pasakojama, kad jis Jus jau nuo dvejų metų į visas varžybas ant pečių nešdavosi.

– Tėtis visada ginčijasi ir atkakliai gina savo nuomonę, jog pirmiausia jis yra mokytojas, o tik po to – treneris. Sutinku, tėčio žodis visada tvirtas ir svarus. Apie jį, ilgametį kūno kultūros mokytoją ir VJSM, „Sveikatos“ klubo futbolo trenerį, manau, kalba jo nuopelnai šalies futbolui. Išugdyta daug talentingų futbolininkų, garsinusių ne tik legendinį Kybartų „Sveikatos“ klubą, bet ir visą šalį. Dalis jų vėliau tapo žinomais treneriais.

Daugiau kaip 50 metų atidavęs sportui ir pedagoginei veiklai, tėtis ne per seniausiai išėjo į pensiją, tačiau ir toliau bando savo galimybių ribas: organizuoja Kybartuose šachmatų turnyrus, triūsia savo sodyboje prie Vištyčio ežero, daug skaito. Jam patinka istorinės apybraižos apie įžymius pasaulio žmones. Aš didžiuojuosi savo tėčiu.

Ko palinkėtumėte jaunimui, kuris domisi žurnalisto komentatoriaus profesija?

– Gauti gerą pažymį už komentavimą nėra taip paprasta. Žiūrovas prie TV ekrano turi jausti aikštėje tvyrančią emocinę įtampą. Perteikiant įkaitusią rungtynių atmosferą svarbu kalba, žodynas. Tūkstančiai žodžių! Nenustebkit, reikšminga gali būti ir kapų tyla! Rungtynių reportaže lyderio vaidmenį visuomet vaidina kalbėjimo stilius. Taip pat įvykiai aikštėje, šimtai situacijų turi atsispindėti reportaže ir komentavimo stiliuje.

Jaunimui norėčiau palinkėti dirbti ir mokytis. Palinkėčiau, kad futbolas jam taptų ne šiaip sau žaidimėliu, o neatsiejama gyvenimo dalimi – motyvuotų tapti gerais sportininkais ir žmonėmis.

Nuotr. iš asmeninio albumo. „Gauti gerą pažymį už komentavimą nėra taip paprasta“, – sako iš Kybartų kilęs Naglis Miknevičius.

Sigitas KURAS

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-19.


  • 1

Tikėjimu dalijasi kelios šeimos kartos

Kybartiečiai Elena ir Gintas Dobiliauskai, tėvų išauginti praktikuojančiais katalikais, taip pat išauklėjo ir savo atžalas. Iš šios šeimos namų išeini patyręs, jog tikėjimas čia yra kertinis dalykas, jungtis tarp kartų ir tarp žmonių.

Malda telkė šeimas

Žvelgdama į savo anūkėlę, Elena Dobiliauskienė prisimena dieną, kai pati bažnytinėje procesijoje pirmąsyk barstė gėles. Tąsyk patirta nesėkmė penktų metų mergaitei sukėlė nemažai išgąsčio. „Buvo ankstus šaltas Velykų rytas. Mama man užmovė vilnones kumštines pirštines. Turbūt norėdama krepšelį, papuoštą snieguolių žiedais, perimti iš vienos rankos į kitą aš gerai nesuėmiau jo auselių ir visos baltos gėlytės pažiro bažnyčioje ant grindų… Visas vaizdas „sugedo“… – tokią situaciją iš vaikystės mena kybartietė.

Savo atžalas Elena ir Gintas Dobiliauskai augino katalikiškai – taip, kaip jų abiejų tėvai.

„Mums, vaikams, kurie jau šiek tiek buvome pramokę, tėvai leisdavo vesti Švč. Mergelės Marijos litaniją. Būdavo, kai ją sukalbi, tada labai gerai jautiesi, nes tą padarei sykiu su šeima“, – prisimena G. Dobiliauskas.

Jo žmonos Elenos atmintyje likę neseniai į amžinybę išlydėtos mamos Teresės Šioraitienės pasakojimai, kaip žmonės gegužės mėnesį rinkdavosi melstis prie kaimo kryžiaus. Tokius pat šiltus prisiminimus šiandien saugo ir Dobiliauskų dukra Toma. „Močiutė mus mokydavo maldų, kaip elgtis bažnyčioje. Vakarais visi susėdę kalbėdavome rožinį, o gegužės mėnesį – Švč. Mergelės Marijos litaniją“, – tokius vakarus Toma, pati jau mama, prisimena kaip visus sutelkdavusį smagų dalyką.

Procesijoje – ketvirta karta

„Mano mama, užaugusi tikinčioje šeimoje, į bažnyčią nuo mažens vesdavosi ir mane su sesėmis. Su vyru savo tris vaikus į bažnyčią nešdavomės nuo pat kūdikystės. Sūnus Tadas buvo šv. Mišių patarnautojas, skautas. Dukterys Toma, Sigita irgi pradėjo nuo gėlių barstymo“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Suaugusios dukros rado dar vieną būdą dalyvauti bažnyčios gyvenime. Ir Sigita, ir Toma su vyru Edvardu važiuoja į Kybartų parapijos vaikų ir jaunimo choro stovyklas padėti kaip vadovai. Sykiu su tėveliais stovyklauja ir mažoji Rusnė.

Beje, Toma su Edvardu susipažino vienoje iš tokių stovyklų. Jaunosios šeimos gyvenime tikėjimo dalykai taip pat svarbūs. Ką patys gavo iš tėvų, jiedu diegia savo dukrelei.

„Bažnyčioje mūsų anūkė jaučiasi kaip namie. Visiems žmonėms gražiai ramybės linki, pamojuoja, pas vienus tėtukus nueina, pas kitus“, – šiltai pasakoja G. Dobiliauskas.

Mažoji Rusnė su teta Sigita labai nori eiti į bažnyčios chorą giedoti, vieną kartą bažnytinėje procesijoje jau nešė pintinėlę kartu su tokio pat amžiaus drauge.

„Tai buvo per Kybartų parapijos titulinius Devintinių (Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo) atlaidus, kai procesija eina tik vieną ratą. Tiesa, tą pintinėlę gal daugiau mergaičių mamos nešė, bet buvo gražu. Mergaitės turbūt labiau norėjo tų gėlių pabarstyti“, – pasakojo E. Dobiliauskienė. Dabar šeima svarsto, kad galbūt pavasarį trimetė Rusnė jau gebės dalyvauti kur kas ilgiau trunkančioje Velykų procesijoje ir apie bažnyčią apeiti visus tris ratus.

„Mano mama procesijoje būdavo tas žmogus, kuris duodavo mergaitėms ženklą, kada jau laikas berti gėles“, – į ankstesnius laikus mintimis grįžo E. Dobiliauskienė.

„Dievui ant garbės“

Jos mamą Teresę Šioraitienę kybartiečiai prisimena su didele pagarba, nes laiko žmogumi, itin daug padariusiu dėl Bažnyčios.

„Iki į Kybartus atkeliant kun. S. Tamkevičių, bažnyčioje jaunimo daug nebūdavo. Tėvelis (taip kybartiečiai vadina altaristą kun. Vaclovą Stakėną – aut. past.) man sakė, jog apie 1970 m., atėjęs į Kybartus vikarauti, jau rado procesijos reikalais besirūpinančią mano mamą. Ji eidavo per tikinčių žmonių namus, prašydavo, kad tėvai ateidami į bažnyčią atsivestų ir mergaites dalyvauti procesijoje, barstyti gėles. Joms (vadindavo barstykliukėmis) mama iš vakaro pindavo rūtų vainikėlius, o mes su sesėmis tam priskabydavome šakelių. Nupindavo visoms vienodus, gražius, plonus. Namuose visada augdavo rūtų, – pasakojo E. Dobiliauskienė. – Mama su kita moteriške vakarais berniukams, vaikinams siūdavo kamžas, mergaitėms – apsiaustėlius. Ar senukus ligonius lankė, ar procesija rūpinosi, mama, būdama paprasta namų šeimininkė, vis sakydavo tai daranti „Dievui ant garbės“.

Elenos mamai buvo labai svarbu saugoti lietuvybę. Moteris turėjo pasisiuvusi tautinius rūbus ir juos brangino. Dabar kostiumas saugomas kaip močiutės atminimas, kaip šeimos relikvija.

Neapsipratę ir nesusitaikę

Sovietmečiu augusi Elena nedaugžodžiauja apie savo, mokinės iš praktikuojančių katalikų šeimos, situaciją mokykloje. „Būdavo spaudimas, vienas kitas pasakydavo kažką, – mintimis grįždama į anuos laikus tarsteli E. Dobiliauskienė, tačiau nė vieno nekaltina. – Mokytojai patys buvo verčiami eiti prieš savo valią, skleisti ateistines mintis. Taip manau, nes dabar didelę dalį jų matau bažnyčioje.“

Koks anuomet buvo minėtasis spaudimas, liko užfiksuota Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) kronikos viename iš numerių.

Apžvelgdama tikinčiųjų situaciją sovietinėje mokykloje LKB kronika rašė: „…įsakė visiems mokiniams nupiešti ką nors ateistine tematika. Drąsios tikinčios mergaitės – Elė Šioraitytė, <...> – atsisakė piešti“; „…baigiantis antrajam trimestrui Kybartų Donelaičio vid. mokykloje gerai ir labai gerai besimokantiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys, norint priversti tikinčius moksleivius atsisakyti bažnyčios ir įsirašyti į komjaunimą ar pionierių organizacijas. <...> Pateikiame kai kurių už tikėjimą nukentėjusių pavyzdingų mokinių pavardes.“ Sąraše sykiu su vienuolika kitų mokinių įrašyta ir šeštokė Elė Šioraitytė.

„Mama per tėvų susirinkimus priekaištus atremdavo, kad mes į bažnyčią ėjom ir eisim – ir nieko kitaip čia nebus“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Kaip teigiama LKB kronikoje, Elenos tėtis, eilinis kaimo žmogus, sykiu su keliolikos kitų mokinių tėvais tuometei Švietimo ministerijai pateikė parašais kiekvieno asmeniškai patvirtintą skundą, prašydami „kruopščiai ištirti ne tik mūsų vaikų, bet ir kitų tikinčiųjų moksleivių elgesio pažymių sumažinimo atvejus, nurodyti <...> ištaisyti neteisingai sumažytus elgesio pažymius ir ateityje šitokiu būdu nepersekioti mūsų vaikų“.

Prieš beveik keturis dešimtmečius ryžtas pasirašyti ir įteikti tokį skundą buvo neeilinis ir drąsus veiksmas.

Natūralu, kad abiturientės Elenos charakteristikoje buvo įrašyta, jog mokinės materialistinė pasaulėžiūra nesusiformavusi.

Kiek vėliau, pačiame Atgimimo priešaušryje, atėjo laikas, kai ne tik Teresė Šioraitienė, bet jau ir jos dukra Elena bei žentas Gintas sykiu su trimis dešimtimis kitų kybartiečių pasirašė atvirą laišką LTSR prokurorui, Persitvarkymo Sąjūdžiui ir laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijai. Tuo laišku buvo siekiama visuomenei ir institucijoms priminti kun. Alfonso Svarinsko bei kun. Sigito Tamkevičiaus bylas, dvasininkams skirtas bausmes ir tai, kad „mes, tikintieji, prie to pripratę, bet neapsipratę ir nesusitaikę su tokia padėtimi“.

„Šilta į bažnyčią eiti“

Dobiliauskai šiandien save laiko tiesiog eiliniais parapijiečiais, kurie kas sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Tiesa, Gintas prieš atlaidus sako sulaukiantis Kybartų parapijos klebono kun. V. Labašausko prašymo pasirūpinti, kad procesijoje būtų vyrų, kurie neš baldakimą. Sekmadienis šioje šeimoje – kitokia diena nei likusios. „Pirmiausia einame į bažnyčią, o po to arba kur nors važiuojame, arba namuose ilsimės. Vis dėlto mes nesame tiek uolūs tikėjimo dalykuose, kiek buvo uolūs mūsų tėvai, – svarsto E. Dobiliauskienė. – Kas ką gali, tas tą padeda. Šilta į bažnyčią eiti. Ir pačioje bažnyčioje tikrai nešalta, tačiau labiausiai žmonės jaučia dvasinę šilumą.“

Nuotr. iš šeimos albumo. Mažosios Rusnės meiliai bobulyte vadinta Teresė Šioraitienė savo dukrai Elenai ir anūkėms Sigitai (kairėje) bei Tomai paliko tvirtą gyvenimo atramą – tikėjimą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-19.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian