Monthly Archives: vasario 2018

  • 0

Dviguba šventė Matlaukyje

Dviguba šventė Matlaukyje paminėta patrankų šūviais ir paminklinio akmens atidengimu

Gausus būrys matlaukiečių ir svečių Valstybės atkūrimo šimtmetį ir bendruomenės įkūrimo 15-os metų jubiliejų pasitiko su šypsenomis veide ir giedodami valstybės himną.šventės akcentu tapo paminklinio akmens ir koplytstulpio skirto išnykusių senųjų kaimų įamžinimui atidengimas ir šventinimas.paminklą atidengti patikėta bendruomenės pirmininkei D.Dubauskienei ir kaimo seniùnaičiui R.Mickevičiui.Vėjyje plazdančių trispalvių garsus nustelbė patrankų šūviai,kuriais pagerbėme Lietuvą,bendruomenę ir senųjų kaimų atminimą.

Vėliau šventė persikėlė į mažųjų matlaukiečių piešiniais,vėliavėlėmis ir margaspalviais gėlìų žiedais išpuoštus bendruomenės namus.Šventės dalyvius pasveikino Kybartų seniūnas R.Šunokas.Apie tolimus 1918m.,kai buvo pasirašytas nepriklausomybės aktas,papasakojo istorijos mokytoja,buvusi matlaukietė V.Venckūnienė.Nuotaiką praskaidrino Pajevonio moterų antsamblio „Aušrinė“ atliekamos dainos.Savo kūrybos eilėles skirtas Lietuvai ir Vasario 16-ąjai,skaitė Virbalio kunigas G.Marcinkevičius ir D.Protosevičienė.

Nuo suaugusiųjų neatsiliko ir vaikai.Jie taip pat skaitė eiles skirtas Valstybės atkūrimo 100-mečiui ir išdalino mažus kalendoriukus su bendruomenės vaizdais, visiems susirinkusiems,palinkėdami šventinę nuotaiką parsinešti į savo namus. Pasveikinti bendruomenės žmones su Lietuvos šimtmečiu ir bendruomenės 15-uoju jubiliejumi atvyko svečiai iš kaimyninio Kybeikių kaimo ir svečiai iš Lenkijos Lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus klubo „Vienybė“.Jų pirmininkė Onutė Virbylienė paskaitė savo kūrybos eiles.Viešnias atlydėjo Marijampolės literatų klubo „Seklyčia“pirmininkas-Ričardas Jurgelevičius.

Jo skaitomos eilės ir svekinimo kalba,dar kartelį privertė susimastyti ir prisiminti apie Lietuvos ilgą kelią į laisvę.Dar ilgai netilo kalbos ir dainos jaukiuose bendruomenės namuose.Vieni kitiems linkėjo dar daug ilgų metų ir bendrų susiėjimų bendruomenės namuose.


  • 0

Švenčiame Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui Virbalis ir Kybartai pradėjo ruoštis gerokai prieš vasario 16-ąją. Minint Lietuvos šimtmečio metus kybartietės ir virbalietės susibūrėme ir dalyvavome projekte ,,Lietuvai 100-sveikas, mažyli“, kurį skelbėVilkaviškio krašto VVG. Akcijos metu numegzta 26 poros trispalvių kojinyčių, kurios jau pasiekė Vilkaviškio gimdymo skyriaus naujagimius.

Šie metai Virbaliui ypatingi, todėl ir ,,papuošti“ ypatingai -Magdeburgo teisių suteikimo 425 m. sukaktis. Bendruomenės ,,Virbalio vartai“ dėka, gigantiškomis trispalvėmis papuošta seniūnijos, kultūros namų, bendruomenės namų ir parapijos bažnyčios pastatai. Negana to, bendruomenės moterų klubo iniciatyva papuošta pagrindinės (Vilniaus g.) elektros stulpai (28 vnt). Bendruomenės namų trispalvę puošia 100 iš molio pagamintų spynų ( L. Vasiliauskienė), kultūros namų fasadinę pusę puošia A. Dirsės tapytas paveikslas iš ciklo ,,Virbalis senose fotografijose“.

Šimtmečio renginių ciklas vasario 15-osios rytą prasidėjo Virbalio miesto darželyje. A. Snabaitienės ( seniūnijos socialinė darbuotoja) iniciatyva su globojamų šeimų vaikais pasveikino Lietuvą į orą paleisdami 100 balandžių, o ikimokyklinukai ,,Spinduliukų“ grupės vaikai ir pedagogė A. Lasevičienė uždegė 100 trispalvių savos gamybos žvakių. Vėliau Virbalio pagrindinės mokyklos ugdytiniai kartu su Kybartų kultūros centro Virbalio kultūros namų moterų vokaliniu ansambliu ,,Vėjūna“ dovanojo koncertą Lietuvai ir virbaliečiams. Vasario 16 – osios rytą į Virbalio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią rinkosi parapijiečiai, kur buvo aukojamos šv. Mišios už Liwtuvą ir čia gyvenančius žmones. Po šv. Mišių skambėjo arfininkės V. Smailytės ir bosinio tromboniniko S. Karkos koncertas.

Kybartiečiai vasario 15 -ąją nešini vėliavomis ir tautine atributika rinkosi į pagrindinę Kybartų miesto J. Basanavičiaus gatvę. Visoje gatvėje skambėjo dainos apie Lietuvą. Susirinkusieji jungėsi į ,,Vienybės grandinę“, kurią organizavo Kybartų Saulės progimnazijos ir K.Donelaičio gimnazijos pedagogai, pakviesdami ne tik visas ugdymo įstaigas veikiančias Kybartuose, bet ir visus kybartiečius.

Kybartai švęsdami Lietuvos gimtadienį, vasario 16 – popietę rinkosi į Kybartų eucharistinio išganytojo bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios.

Po Mišių pakviesti miestiečiai ir svečiai būriavosi prie seniūnijos, kur vyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija ir trumpas minėjimas. Čia VSAT Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos pasieniečiai iškilmingai pakėlė vėliavas, sugiedojo LR himną. Sveikinimo žodį tarė miesto seniūnas R. Šunokas, seimo narys K. Smirnovas pasveikino su Lietuvos gimtadieniu ir Vinco Basanavičiaus anūkei Teresei Basanavičiūtei įteikė padėkos raštą, bei istorinę vėliavą. Tuo pat metu Kybartų gaisrinės kieme, būriavosi žmonės, kur vyko pilietinė akcija. Iniciatyvos autorė ( prašau nerašykit pavardės) subūrusi grupę žmonių tai Kybartų seniūnija, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komanda, Kybartų-Virbalio motociklistai, UAB Darna, futbolo klubas ,,Sveikata“, UAB „Baltled“ papuošė trispalve vėliava Kybartų gaisrinės bokštą. (2.10 mX10m, ši vėliava kabos visus 2018 m.).

Po iškilmingų vėliavų pakėlimo visi rinkosi į Kybartų kultūros centrą. Ten taip pat laukė ,,staigmena“. Negana to, kad nuo sausio 13 iki vasario 16 eksponuojama Zino Kazėno- Zika gotografijų paroda ,,Lietuva-laisvės šalis: 1988 – 1991″, Pasaulio kybartiečių draugijos dovana kybartiečiams, greta unikalios parodos puikavosi – 1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo kopija (1m x  4,5m).

Visus kybartiečius ir miesto svečius po koncerto renginio vedėjas kvietė pasirašyti po aktu taip parodyti, kad mes tikrai mylim savo gimtą kraštą. (Visus 2018m. visų renginių metu bus galima pasirašyti po akto kopija, o sekančiais metais padovanoti šimtmetį švenčiantiems Kybartams). Koncerte, kurį vedė aktorius kybartietis A. Žemaitaitis ,,prabėgo“ visą Lietuvos istoriją nuo raštiško paminėjimo iki šių dienų. Iškilmingai įžygiavus orkestrui ir šokėjoms koncertas prasidėjo LR himnu. Įspūdingomis choreografijomis ir dainomis renginį papuošė Kybartų kultūros centro kolektyvai, vadovės I. Šunokienė ir R. Gliaubicienė, moterų vokalinis ansamblis ,,Gija“, vadovė D. Borkertienė. IŠSEKAU.KAIP PABAIGT?

Greta Ališauskaitė


  • 0

Trispalvę kybartietis kėlė pavojingais laikais

Kybartiečiui Romui Žemaičiui Vasario 16-oji – ne šiaip data, kurios prasmę šiandieninis jaunimas žino tik iš savo tėvų, mokytojų. Jam tai – ypatinga šventė, kurios vyriškis visuomet laukia su virpuliu širdy. Nepriklausomos Lietuvos simbolį – trispalvę vėliavą – pats rizikuodamas savo laisve Romas kartu su broliais ir bendramoksliu Arūnu Dobiliausku slapta buvo iškėlę dar 1984 m.

Suplevėsavo ant mokyklos kamino

Tuo metu toks poelgis buvo labai pavojingas. Tačiau net žinodami, kad už tai gali smarkiai nukentėti, jaunuoliai ryžosi tokiam žygiui. Kaip pasakojo Romas, tam jie ruošėsi labai ilgai. Gamino vėliavą, Nesterove pirko dažų, kuriais ant vidurinės mokyklos sienų išrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rusus“, „Atiduokit Lietuvą“ ir panašius. Vasario 15-osios naktį, kai tėvai visus suguldė miegoti, jaunuoliai sutartą valandą išlipo pro langą ir niekieno nepastebėti padarė tai, ką buvo sumanę.

Iš ryto Kybartuose buvo didžiulis sujudimas, kai į mokyklą atėję mokytojai ant mokyklos kamino pamatė plevėsuojančią trispalvę ir išrašytus šūkius. Kaip įprastai į mokyklą atėję jaunuoliai pamatė, jog užrašai skubiai šveičiami nuo sienų, o trispalvė jau nuimta. Tą pačią dieną jie, kaip įtartini asmenys, buvo tardomi saugumo tarnybų, spaudžiami prisipažinti, namuose buvo daromos kratos. Mat Žemaičių vaikai tais neramiais laikais sugebėjo atsisakyti būti spaliukais ir pionieriais, tad į juos visada buvo žiūrima įtariai. Tuomet nė vienas iš jaunuolių neišsidavė. Buvo vienas kitam prisiekę, kad ir kas būtų, vieni kitų neišduos. Romui tuo metu buvo 17 metų.

– Labiausiai bijojome, jog krečiantys namus saugumiečiai neatkeltų sunkaus betoninio luito kieme, nes ant jo mes buvome išbandę dažus. Tuomet jį užvertėme ir palikome. Visus likusius dažų flakonus buvome paslėpę bažnyčioje. Ten tąnakt budėjo mano draugas A. Dobiliauskas. Mat po kunigo Sigito Tamkevičiaus suėmimo bažnyčią buvo keliskart apiplėšę. Tuomet mes viską sudeginome krosnyje. Tardomi po vieną su broliais net 12 valandų buvome gąsdinami, kad likusieji jau prisipažino, mums karpė nagus, tyrė, ar po jais nelikę dažų dalelių. Man buvo sakoma, jog po manaisiais nagais jų rado. Tačiau aš tvirtai žinojau, kad jokių dažų tądien net nečiupinėjau. Užrašus rašė broliai ir draugas. Mano darbas buvo iškelti vėliavą. Todėl tvirtai laikiausi savo. Įdomiausia, jog atvažiavę pareigūnai nesakė, kad ieško vėliavų ar dažų. Jie kaltino mus motorinio dviračio vagyste ir neva ieškojo jo dalių, – pasakojo R. Žemaitis.

Tuomet viskas taip ir baigėsi. Tėvai, būdami tvirtai įsitikinę, jog sūnūs ramiai miegojo namuose, taip pat nieko negalėjo pasakyti jų namus griozdusiems saugumiečiams. Vaikai apie tai prisipažino tik išaušus nepriklausomybės dienoms.

Už antitarybinę veiklą – Sibiras

Tačiau šis įvykis nebuvo vienintelis Romo biografijoje. Nepabūgęs tardymo baisumų, jis dalyvavo dar vienoje draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Tuomet tai buvo uždrausta. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Pirmiausia buvo suimtas kunigas Matulionis. Lapkričio 12 d. į karinį komisariatą pakviestas ir R. Žemaitis. Ten jam užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą.

Pora metų Sibiro kalėjime aštuoniolikmečiui buvo didžiulis išbandymas. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Kaliniai masiškai mirė nuo išsekimo.

Kalėjimo kasdienybė buvo sunkus darbas ir nuolatinis badas. Tekdavo vykdyti didžiules darbo normas. Jų neįvykdžiusius kalinius sodindavo į karcerį be maisto, o ryte vėl varydavo dirbti. Romui visa tai ištverti padėjo jaunystė ir stiprus organizmas bei gera fizinė forma.

Po dvejų įkalinimo metų Romą norėta išsiųsti į tarybinę armiją. Verčiamas tarnauti jis nepasidavė ir tvirtai pareiškė, kad jei bus prievarta išsiųstas, tarybinei valdžiai tarnauti neprisieks. Tuomet, nusprendus, jog tokie antitarybiniai elementai tik pakenks karių dvasiai, jis buvo paliktas ramybėje.

Niekas neatstos galimybės būti laisvam

Iki pat nepriklausomybės atgavimo R. Žemaitis, aišku, stebimas tarybinio saugumo, dirbo paprastą darbą ir niekada neišdavė savo įsitikinimų. Paskelbus laisvą Lietuvą, jis buvo vienas iš pirmųjų šalies savanorių ir kariškiu tarnavo 21 metus. Išėjęs į atsargą, Romas dalyvauja kariškoje veikloje, susitinka su jaunimu, pasakoja apie savo gyvenimą, stengdamasis taip ugdyti patriotizmą.

Tiems, kas pasiilgsta „rusų laikų“ ir sako, kad tada buvo geriau gyventi, R. Žemaitis tenori pasakyti, jog niekas niekada neatstos savo šalies laisvės, galimybės būti laisvam.

– Galima keiksnoti valdžią, kurią patys išsirinkome, pykti dėl mažų pensijų, atlyginimų. Esame dar tik „paaugliai“ nepriklausomame kelyje, tad nenuostabu, kad ne viskas klojasi kaip sviestu patepta. Reikia suprasti, jog Lietuva – tai mes. Turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Tada viskas ims keistis. Pamažu, iš lėto, bet pasikeis. Pagalvokime, kas būtų, jei vėl taptume okupuoti. O grėsmė – labai reali. Aš pats tam esu pasiruošęs. Mano namų balkone padėta sukrauta kariška kuprinė. Kad ir kaip gerai viskas atrodytų šiuo metu, tačiau visada reikia būti pasiruošusiam.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Antisovietinio judėjimo dalyvis, politinis kalinys Romas Žemaitis yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-15.


  • 0

  • 0

Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubo prezidente išrinkta kybartietė

Per visuotinį Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubo susirinkimą išrinkta naujoji asociacijos prezidentė. Ja daugumos balsų persvara tapo kybartietė Edita Naidaitė.

Ilgai dvejojo

Nuo 2005 m. gyvuojantis jaunųjų verslininkų klubas vienija būrį iniciatyvių Marijampolės regiono žmonių. Tiesa, iki šiol jam nepriklausė nė vienas asmuo iš Vilkaviškio rajono. Kiek mažiau nei prieš metus klubo nare tapusi E. Naidaitė tapo pirmąja mūsų rajono atstove per trylika šios asociacijos gyvavimo metų. Moteris labai greitai užsitarnavo kitų klubo narių pasitikėjimą ir neseniai įvykusiame visuotiniame susirinkime jai bei marijampolietei verslininkei Ingai Rauluševičienei buvo pasiūlyta kovoti dėl klubo prezidento posto. Po slapto balsavimo paaiškėjo, jog daugumos balsų persvara šių metų kadencijai naująja prezidente išrinkta būtent kybartietė. Ji pakeitė praėjusiais metais klubui vadovavusį marijampolietį teisininką Andrių Papečkį.

„Klubo nariai keletą kartų netiesiogiai manęs klausė, ar nenorėčiau tapti prezidente. Ilgai šiai idėjai priešinausi. Man atrodė, kad paroje nėra tiek valandų, jog galėčiau pakankamai laiko skirti dar ir šiai veiklai. Esu samdoma darbuotoja, kasdien iš Kybartų važinėju į darbą Kalvarijoje, po darbo nepamirštu dar vienos savo aistros – šokių, auginu tris vaikus, dalyvauju Vilkaviškyje įsikūrusios asociacijos „Keisk požiūrį“ veikloje, stengiuosi užsiimti saviugda ir turiu aibes kitų veiklų. Kartą vienas kolega pasakė, kad tie, kas daro, tie ir padaro, o kas nieko neveikia, tiems visada laiko pritrūksta. Ši frazė pakeitė mano požiūrį, tad nusprendžiau nesipriešinti ir sutikau kandidatuoti į prezidento pareigas“, – prisiminė E. Naidaitė.

Tiesa, net ir sutikusi kandidatuoti į jaunųjų verslininkų klubo prezidento postą, moteris nesitikėjo, jog būtent ji bus išrinkta. Nors su kitais klubo nariais kybartietė buvo pažįstama jau keletą metų, kartu įgyvendino įvairius projektus, tačiau pati klubo nare neišbuvo nė metų. Jai atrodė, kad tiek laiko – paprasčiausiai per mažai ir yra daug vertesnių už ją kandidatų.

Nebūtinai verslininkai

Šiuo metu Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubui priklauso 25 nariai. Kasmet šis skaičius šiek tiek kinta. Be E. Naidaitės, jame nuo šiol yra ir dar viena mūsų rajono atstovė Rasa Valaitytė. Ji – buvusi E. Naidaitės mokinė, šiuo metu Kauno technologijos universitete studijuojanti Europos studijų bei Žmogiškųjų išteklių vadybą. Rasa jaunųjų verslininkų klubo nare tapo tą pačią dieną, kai jo prezidente buvo išrinkta E. Naidaitė.

„Nuolat ieškome jaunų, iniciatyvių ir aktyvių žmonių. Vyresni mūsų nariai dažniausiai vėliau prisijungia prie „Rotary“ klubo, tačiau išlieka asociacijos garbės nariais. Tapti mūsų organizacijos dalimi gali visi norintys. Jokių specialių sąlygų nėra. Svarbiausia – noras veikti. Aš suprantu, kad ne visi žmonės yra idėjų generatoriai, tačiau net ir patys „kiečiausi“ idėjų generatoriai nieko nepadarytų be tų, kurie tas idėjas įgyvendina. Yra simbolinis įstojimo bei metų narystės mokestis, bet, kaip buvo ir man pačiai, už nuveiktus darbus klubo valdyba dažniausiai pačius aktyviausius savo narius nuo mokesčio atleidžia. Už surinktus pinigus klubas pats organizuoja įvairius projektus, remia gražias iniciatyvas, padeda tiems, kuriems trūksta lėšų įgyvendinti savo sumanymus“, – pasakojo pašnekovė.

Anot Editos, asociacijos nariais gali tapti nebūtinai verslininkai, todėl ji kvietė prie klubo prisijungti visus tą norinčius padaryti vilkaviškiečius. Ji tvirtino, kad jau turi kelių kraštiečių žodinius sutikimus, tad tikimasi, jog artimiausiu metu klubo gretose mūsų rajono atstovų dar padaugės.

Didžiausias turtas – idėjos

Tapusi jaunųjų verslininkų klubo prezidente E. Naidaitė norėtų šį laikotarpį įprasminti nuveiktais darbais. O veiklų laukia išties nemažai.

Šiuo metu intensyviai planuojama trečioji Marijampolės regiono mokinių bendrovių mugė-konkursas, kurios organizavimo idėja ir kilo tuo metu dar Gražiškių gimnazijoje dirbusiai Editai. Mokinių mokomosios bendrovės – tai mokymo programa, per kurią vaikai jau mokykloje susipažįsta su verslo kūrimo bei jo vystymo pagrindais.

Šiais metais vyksiantis renginys bus išskirtinis tuo, kad truks dvi dienas. Mokiniams, kurie suvažiuos iš visų Lietuvos kampelių, bus suorganizuota ekskursija po Marijampolę, jie turės galimybę apsilankyti Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos autobuse, kuriame įkurta „maža gamykla“ su 3D spausdintuvais, virinimo prietaisais ir t. t. Per renginį vyks ir speciali konferencija, skirta moksleiviams, mokytojams bei verslininkams.

„Su Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubu ruošiame net kelias paraiškas tarptautinei „Erasmus+“ projekto mainų programai. Mes esame tie, kurie nori mokytis bei tobulėti. Šiemet vyks ir tradiciniai mūsų renginiai: dviračių žygis, Marijampolės šeimų šventė, klubo naujokų krikštynos. Dauguma klubo narių yra prisiekę buriuotojai, todėl rengsime vaikų buriavimo stovyklas. Labiausiai siekiame tapti žinomi ir matomi, tad trokštame į savo gretas pritraukti daug jaunų žmonių. Nebūtina banko sąskaitoje turėti milijono. Brangiausias turtas – idėjos. Siekiame suvienyti didžiausius regiono verslus, švietimo įstaigas, valdžios institucijas. Manau, jog pamažu žengiame šiuo keliu“, – šypsojosi naujoji jaunųjų verslininkų klubo prezidentė.

Nuotr. Naująja jaunųjų verslininkų klubo prezidente tapusi Edita Naidaitė (viduryje) tikisi savo vadovavimo laikotarpį įprasminti nuveiktais darbais.

Andrius GRYGELAITIS

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-02.


  • 1

Valgyklos puodai pilni tik rėmėjų dėka

Kategorija :Kybartai spaudoje

Sunkiai gyvenančius kybartiečius maistu šelpiančią labdaros valgyklėlę prispaudė nepriteklius. Trūksta mėsos ir daržovių, trūksta duonos.

Tiesa, šiomis dienomis rūpestis gerokai atlėgo, nes pinigų duonai ir mėsai pažadėjo Kybartuose veikianti verslo įmonė „Belor“. Tačiau problema, iš kur reikės gauti daržovių sriubai, dar neišspręsta.

Kur gauti mėsos?

Kybartiečių, kurie darbo dienomis labdaros valgyklėlėje gauna lėkštę karšto maisto, yra pusšimtis. Pavalgyti čia renkasi žmonės, turintys negalią, taip pat socialiai remtini asmenys. Maždaug pusė valgytojų patys ateina į valgyklą, kitiems tirštos sriubos nunešama į namus.

Valgykla besirūpinanti Vilkaviškio rajono Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovė Leonarda Dovidaitienė pastaruoju metu turėjo didelį rūpestį dėl netolimos ateities. Ką reikės daryti, jei neatsiras žmonių, įmonių, kurie galėtų valgyklėlę paremti produktais? Labiausiai galvą skaudėjo dėl mėsos, jau baigiasi morkos, burokėliai.

„Jokio vargo nebuvo, kol valgyklą ilgą laiką rėmė Algirdo Butkevičiaus labdaros ir paramos fondas, Kybartuose dirbęs verslininkas Arvydas Abraitis. Galima sakyti, kad pernai mus išgelbėjo verslininkė Auksė Vaičaitienė. Jei ne jos labdara, būtume nežinoję, kur gauti mėsos“, – vienu balsu tvirtino Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir L. Dovidaitienė.

Tačiau šiuo metu minėto fondo nebėra, vienas verslininkas savo veiklą baigęs, kitas kol kas sustabdė paramos teikimą.

Dar valgyklėlei labai padėjo kybartiečiai Valdas ir Sandrina Saukaičiai. Būtent jų dėka mėsos problema buvo dar sykį „užgesinta“, bet tik kuriam laikui. Vos prieš kelias dienas virėja vėl nuogąstavo, jog greitai nebeturės kuo pagerinti sriubos, kad ši būtų ir skanesnė, ir sotesnė.

„Kol kas dar turime lašinukų, jais užspirginame. Lašinių pasiūlė geri žmonės, atvežė Matlaukio kaimo bendruomenės pirmininkė. Tačiau su mėsa ar su kauliukais sriuba būtų gardesnė, maistingesnė“, – savaitės pradžioje rūpesčiu su žurnalistais ir su Kybartų seniūnu Romu Šunoku dalijosi L. Dovidaitienė.

„Kaip gali nebūti duonos!“

Apie jokį mėsos pirkimą negalėjo būti nė kalbos – valgyklėlė už gaunamus eurus neįpirko net duonos.

„Pinigus, kuriuos skirdavo per Neįgaliųjų draugiją, jau pernai sumažino, – kalbėjo L. Dovidaitienė. – Pavyzdžiui, 2016-aisias maisto produktams mūsų valgyklai skyrė 60 eurų mėnesiui. O 2017 m. tą pačią sumą turėjome taip paskirstyti, kad sumokėtume ir už patalpų šildymą (o šiluma šitame pastate labai brangi), ir nupirktume maisto produktų.“

Suprantama, kad pirkinių sąrašas, kai per mėnesį produktams gali išleisti 30 ar 40 eurų, yra itin kuklus. Jame – druska, grietinė, bulvių krakmolas, džiovinti vaisiai, rauginti kopūstai, prieskoniai, manų kruopos, actas, česnakai, svogūnai. Duonos, batono labdaros valgyklėlė nebeperka nuo 2017-ųjų vidurio.

„Pinigų duonai, batonui nelieka, jie brangūs. 2017 m. pavasarį, kai dar pirkdavome, per mėnesį išleisdavome per 30 eurų, – suskaičiavo L. Dovidaitienė. – Duonos ant stalo atsiranda tada, kai valgyklėlė jos veltui gauna iš prekybos centro. O kai neturime ir neduodame, tada žmonės pyksta, skundžiasi, stebisi: kaip gali nebūti duonos! O šiemet ir vėl girdžiu: spauskit, taupykit, bet kad jau nėra iš ko taupyti. Druskos, pipirų, kitų prieskonių tikrai reikia.“

Smagu, jog dabar jau galime pasakyti, kad ir duonos, ir mėsos labdaros valgyklėlėje vis dėlto bus. Seniūno paprašyta, finansiškai paremti valgyklą sutiko Kybartuose veikianti UAB „Belor“. Verslo parama bus nevienkartinė, lėšų duonos gaminiams, mėsai žadama skirti ilgą laiką.

Morkos, burokėliai – deficitas

Rasti, kas valgyklai dovanotų bulvių, dar pavyksta. Vieni žemdirbiai planuoja tą padaryti, kiti, pavyzdžiui, Šakių rajono ūkininkas Linas Pukelis, jau ir pasidalijo.

Tačiau morkų, burokėlių atsargos senka, o jų papildyti nėra iš kur. Ne vienus metus visokių daržovių kybartiečiams dosniai aukodavęs pilviškietis ūkininkas Juozas Lengvelis šiuo metu valgyklos remti negali.

Kaip tyčia, nei bulvių, nei burokėlių šiemet nesiūlo anksčiau savo užaugintu derliumi geranoriškai dalijęsi kiti žmonės. Tiesa, kai rudenį Kybartuose vyko „Rudens kermošius“, ūkininkai, kaimo bendruomenės valgyklai dovanojo užauginto derliaus.

L. Dovidaitienė prisiminė, kad gal prieš porą metų, kai valgykloje pritrūko bulvių, ji kalbino valgytojus po kelis eurus susidėti ir tiesiog nusipirkti. Vienas davė, kitas nedavė. Galų gale susėdus prie bendro stalo kilo piktumų, pasipylė priekaištai.

Sriuba iš kirvio

Situacija, kurioje tenka suktis Kybartų labdaros valgyklos valgiaraščiu besirūpinančioms moterims, dabar tikrai sudėtinga. Akivaizdu ir tai, jog kybartiečių niekaip neapkaltinsi neūkiškumu. Priešingai – negali nesistebėti jų pastangomis prikaupti maisto atsargų.

Kai vyksta „Maisto banko“ akcijos, iš aukotojų kybartiečiai prisirenka visokių kruopų, makaronų, aliejaus, cukraus. Šitų produktų sako turintys pakankamai. Žmonės iš namų atneša uogienių. Labdaros valgykla taip pat gauna maisto produktų iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo.

„Stengiamės prisidžiovinti obuolių, bet ką buvome pasiruošusios, jau pabaigėme. Arbatai turime prisidžiovinusios netgi morkų lapų. Vasarą renkame vaistažoles, su virėja Renata Merkevičiene konservuojame daržoves: iš pradžių – visus agurkus, kiek tik žmonės suneša, vėliau marinuojame burokėlius, kurių ūkininkas atveždavo maišais. Morkas tarkuojame, užšaldome. Štai, dar petražolių turime, – atidariusi šaldiklį rodė L. Dovidaitienė. – Praeitą rudenį priskynusi atnešiau pusantro kibiro svarainių. Virėja bei dar keturi žmonės, kurie ne tik ateina pavalgyti, bet paprašyti visuomet padeda, ir aš – visi susėdome valgykloje rateliu ir susitvarkėme tuos svarainius. Dabar stiklainiukuose turime.“

Seniūnas R. Šunokas, į kurį pirmąjį pagalbos kreipiasi L. Dovidaitienė, Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovei negailėjo gero žodžio: „Šitokie žmonės ir „tempia“ organizacijas. Jie eina eina, prašo, o jei neprašo, tai patys susiieško, pasidaro ar galų gale iš namų savo atneša.“

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovei Leonardai Dovidaitienei dabar rūpi, kur gauti daržovių sriuboms.

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-02.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian