Daily Archives: 2018-06-29

  • 0

„Rasa“ kratosi nusistovėjusių stereotipų

Nors nuo įstaigos reorganizacijos prabėgo daugiau nei dešimtmetis, Kybartų „Rasos“ specialioji mokykla vis dar neretai tapatinama su vaikų globos namais ar internatu. Mokyklos kolektyvas siekia sugriauti šį mitą, todėl pakvietė užsukti į svečius ir pasižiūrėti, kaip čia ugdomi mokiniai. Tai, ką pamatėme, išties sužavėjo – tikrai ne visos rajono ugdymo įstaigos gali pasigirti tokiomis sąlygomis.

Dėmesys kiekvienam

„Rasos“ specialiojoje mokykloje nuo ateinančio rugsėjo turėtų mokytis šešiasdešimt 7–21 metų mokinių. Tiesa, įstaigos direktorė Lilija Žilinskienė vylėsi, kad jų bus dar daugiau.

Aprodydama šiuolaikiškai įrengtus mokyklos kabinetus direktorė pasakojo, kad jos vadovaujamoje įstaigoje dėmesys skiriamas kiekvienam mokiniui. Pamokos čia prasideda nuo 9 valandos ryto, viena trunka 40 minučių. Klasėse mokosi tik po penkis vaikus, su jais dirba ne tik mokytojai, bet ir jų padėjėjai. Mokoma įvairių dalykų, išskyrus fiziką ir chemiją. Baigus „Rasos“ specialiąją mokyklą yra galimybė grįžti į bendrojo ugdymo mokyklas. Tiesa, pasak L. Žilinskienės, tokių atvejų per penkiolika jos darbo metų buvo vos keli.

Kiekviename mokyklos kabinete yra įrengti poilsio kampeliai – tam atvejui, jei mokinys per pamoką pavargtų. Mat čia mokomi vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Ugdymo priemonių įstaigoje taip pat netrūksta – kiekvienoje klasėje yra multimedijos, interaktyvios lentos, gausu įvairių knygų, žaidimų. Nuo ateinančio rudens mokyklos patalpos turėtų būti dar gražesnės – šiuo metu jose vyksta remontas.

Pasiima patys

Norintieji mokytis „Rasos“ specialiojoje mokykloje neturėtų sukti galvos, kaip iki jos atvažiuoti. Įstaiga trimis turimais autobusiukais pasiima vaikus iš bet kurio rajono kampelio, o po pamokų juos parveža namo. Pavyzdžiui, šiais mokslo metais vieną mokinį tekdavo atsivežti iš Pilviškių, du – iš Keturvalakių. Mokinių tėvams šios kelionės nieko nekainuoja, jas apmoka rajono Savivaldybės administracija. Kartu su vairuotoju visada keliauja ir auklėtojų padėjėjos.

Nenorintieji kasdien važinėti į mokyklą turi galimybę apsigyventi bendrabutyje. Šiais mokslo metais čia gyveno 15 vaikų, kurie 4 kartus per dieną buvo ir maitinami. Mokinių šeimoms visa tai taip pat nieko nekainavo.

Mokiniai įgyja įgūdžių

Išskirtinės galimybės mokytis „Rasos“ specialiojoje mokykloje sudarytos mokiniams, baigusiems 10 klasių, tačiau dar neturintiems 21 metų. Jie gali dar trejus metus mokytis pagal socialinių įgūdžių ugdymo programą. Čia jie gali rinktis mokytis vytelių pynimo, medžio apdirbimo, daržininkystės, o nuo ateinančio rudens – ir siuvimo amatų. Taip pat jaunuoliai kartu įgyja ir vidurinio ugdymo išsilavinimo pažymėjimą.

„Manau, kad įgūdžiai yra daug svarbiau nei tam tikrų įstaigų baigimo diplomai. Neabejoju, jog jaunuoliai, išmokę pinti iš vytelių ar dirbti su medžiu, veiklos turės visada“, – mintimis dalijosi direktorė L. Žilinskienė.

Kalbėdama apie kitus specialiosios mokyklos privalumus ji teigė, kad čia išskirtinis dėmesys skiriamas judėjimo negalią turintiems vaikams. Tokių šiais mokslo metais „Rasos“ specialiojoje mokykloje mokėsi keturi. Su šiais mokiniais dirbama individualiai, jais rūpinamasi visą parą.

Siekiant, kad greičiau sutvirtėtų fiziškai, judėjimo negalią turintiems vaikams taikomos procedūros masažinėje vonioje, su jais dirba kineziterapeutas.

Mokykloje yra ir vienas kabinetas, skirtas atsipalaiduoti, pailsėti, nusiraminti.

„Tokių patalpų nėra jokioje kitoje rajono ugdymo įstaigoje. Čia stovi vandens lova, yra galimybė įjungti raminamąjį poveikį turinčias šviesas ir muziką. Tai ypač padeda vaikams autistams. Pastaraisiais metais jų itin padaugėjo. Mūsų įstaigoje tokius vaikus ugdo apmokyti dirbti specialistai. Tokių taip pat nėra niekur kitur rajone“, – teigė L. Žilinskienė.

Sėkmės istorijos

Per ilgus metus Kybartų „Rasos“ specialiojoje mokykloje nutiko ne viena iš pirmo žvilgsnio stebuklą primenanti sėkmės istorija. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus įstaigoje pradėjo mokytis berniukas, kurį pedagogams reikėdavo į mokyklą patiems atsinešti. Jis nevaikščiojo, sunkiai judėjo. Dabar vaikinas nelabai kuo skiriasi nuo bendraamžių: be niekieno pagalbos ir eina, ir kopia laiptais.

Panašių istorijų būta ir daugiau, tačiau direktorei labiausiai įstrigo vieno šiais metais aštuonias klases baigusio 21 metų amžiaus jaunuolio situacija.

„Jis mokyklą pradėjo lankyti gana vėlai. Apie jį sužinojome visai atsitiktinai. Kai nuvykome į kaimą, kuriame jis gyveno, ir ėmėme kaimynų klausinėti, kur yra mūsų ieškomas berniukas, niekas negalėjo mums to pasakyti. Pasirodo, tėvai vaiko beveik neišleisdavo į lauką, o dienas jis leisdavo prie įjungto televizoriaus. Berniukas visiškai nekalbėjo. Šiandien jis mūsų mokyklą baigė su visais puikiai susišnekėdamas. Turime nuostabius logopedus, kurie kartais daro didelius stebuklus“, – sakė „Rasos“ specialiosios mokyklos direktorė.

Jos vadovaujamoje įstaigoje didelis dėmesys skiriamas skaitymui ir rašymui. Pagal Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atliktus tyrimus, čia besimokantys vaikai skaito geriau nei bendrojo ugdymo mokyklas lankantys mokiniai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

Kybartiečiai kasmet važiuoja į respublikines vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais olimpiadas, iš kurių nuolat grįžta su apdovanojimais. Ką tik pasibaigusiais mokslo metais „Rasos“ auklėtinis Justas Dailidavičius respublikiniame rašinio konkurse „Laiškas mamai“ užėmė pirmąją vietą. Verta paminėti, kad šiame konkurse dalyvavo visi Lietuvos pradinukai, o ne tik vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

„Dažnai važiuojame į įvairias edukacines išvykas, dalyvaujame dailės ir darbelių konkursuose bei parodose, o kitais metais žadame pirmą kartą bandyti laimę „Dainų dainelės“ atrankoje“, – ateities planus vardijo L. Žilinskienė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Direktorė Lilija Žilinskienė teigė, kad jos vadovaujamoje „Rasos“ specialiojoje mokykloje ugdymo priemonių netrūksta. Viena iš jų – staliukas, skirtas piešti ant smėlio.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


  • 0

Gimnazijoje padėkota patiems gabiausiems

Visuomet buvo įdomu stebėti jauno žmogaus tobulėjimą, jo gabumų raidą, įsivaizduoti jo veiklos rezultatus, leidžiančius didžiuotis, žavėtis ir dėkoti. Tradiciškai Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokslo metai užbaigiami padėkojant tiems, kurie savo veikla dar kartą įrodė, kad yra verti geriausiųjų vardo.

Gimnazijos mokiniams buvo dėkojama už gerą pamokų lankymą, puikius mokslo pasiekimus, sporto laimėjimus. Šventėje paskelbtas Metų mokinys, Metų klasė ir tie gimnazijos ugdytiniai, kurie šiemet apdovanoti Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) mokslininkų fondo premijomis.

Pirmieji dėmesio sulaukė geriausiai gimnaziją lankę mokiniai. Labiausiai iš jų išsiskyrė Eglė Valaitytė, šiemet nepraleidusi nė vienos pamokos. Metų klasės apdovanojimas skirtas gimnazijos pirmokams ir jų vadovei Vilmai Kriščiūnaitei. Taip pat dėkota įvairias prizines vietas rajoniniuose, apskrities bei respublikiniuose konkursuose ir olimpiadose laimėjusiems mokiniams.

Šiemet antrojo turo olimpiadose dalyvavo 66 mokiniai – 40 proc. iš jų laimėjo prizines vietas. Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius dėkojo ir mokiniams, ir juos išugdžiusiems pedagogams.

Vilniaus universiteto prof. dr. Romo Barono iniciatyva sukurtas PKD mokslininkų fondas šiemet apdovanojo 6 gimnazijos mokinius. Kartu su prof. R. Baronu į ceremoniją atvyko prof. dr. Vytautas Šlapkauskas ir PKD pirmininkas Leonas Narbutis.

Piniginės 100 eurų premijos buvo įteiktos penkiems geriausius rezultatus dalykinėse olimpiadose, konkursuose, mokslinėje, meninėje bei visuomeninėje veikloje parodžiusiems gimnazistams. 120 eurų suma įteikta geriausiai šių metų gimnazijos ugdytinei, pirmosios gimnazijos klasės mokinei Skaistei Vaitkevičiūtei. Mergina dalyvavo šešiose olimpiadose, penkiose iš jų užėmė prizines vietas.

Įteikdami premijas PKD mokslininkų fondo nariai mokiniams linkėjo būti iniciatyviems, o svarbiausia – išlikti žmonėmis, tikėti ir pasitikėti vieni kitais.

„Padėkos šventė – gražiausia akimirka mokymosi etape, kai mokiniai gali džiaugtis savo pasiekimais, mokytojai – atliktu darbu, tėvai – savo vaikais. Ši ceremonija parodo, kokia turi būti mokykla. Ačiū, kad garsinate gimnaziją Lietuvoje. Tikiuosi, kad jūsų dėka pasiekti geri rezultatai išliks ir ateityje. Tam čia ir esame“, – kalbėjo ugdymo įstaigos vadovas Saulius Spangevičius.

Mindaugas BUČINSKAS
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas

Nuotr. Šiais metais Pasaulio kybartiečių draugijos mokslininkų fondo premijos skirtos šešiems gimnazistams.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


  • 0

Kultūros paveldo departamento vadovė atvežė vertingų patarimų

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Rajone viešėjusi Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovė Diana Varnaitė pateikė daug vertingų patarimų, padėsiančių išsaugoti unikalius mūsų krašto objektus. Aišku, tam reikia ir vietinės iniciatyvos.

KPD direktorė aplankė keletą rajono objektų. Pirmasis susitikimas – prie Bartninkų bažnyčios griuvėsių. Paveldosaugos specialistė sakė, kad šis objektas – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kurį galima pritaikyti viešiems renginiams ir kuris turi tokią trauką. D. Varnaitė sakė girdėjusi apie čia vykstančius renginius, o dabar ir pati pajuto nuostabią šios vietos aurą.

Statinio šeimininkas Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas susitikime sakė, kad parapija ir Vilkaviškio vyskupija lėšų tvarkyti šį statinį neturi. Jo rankose – tik avarinės būklės dokumentai, kurie neleidžia griuvėsiuose rengti jokių renginių ir draudžia po juos net vaikščioti.

D. Varnaitė patarė kuo greičiau ieškoti rėmėjų ir kreiptis dėl konstruktyvinių pastato tyrimų, kuriuos vėliau 100 proc. kompensuotų departamentas. Tačiau kad būtų skirta kompensacija, tyrimai privalo būti atlikti už privačių rėmėjų lėšas. Jei tyrimus finansuotų Savivaldybė, jokios kompensacijos iš KPD negautų.

Viešnią lydėjusi Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė žadėjo dėti visas pastangas ir padėti parengti dokumentus, ieškoti rėmėjų bei pasirūpinti, kad būtų susitarta su vyskupija dėl panaudos. Mat šis objektas – ypač svarbus mūsų rajonui.

Bartninkų bažnyčioje buvo krikštytas Jonas Basanavičius. Vaiką krikštijo kunigas Jonas Burdulis, kuris vėliau neabejotinai turėjo įtakos Jono Basanavičiaus tautinės savimonės formavimui. Klebonu šis dvasininkas buvo paskirtas 1838-aisiais ir parapijoje išdirbo iki mirties 1886-aisias. Prie bažnyčios vietinė bendruomenė neseniai pastatė jam kryžių. Šis kunigas ypač žadino jaunimo dvasią. Dvasininkas visiškai atsidavė parapijos gyvenimui, jos žmonėms. Varguolius, vaikus laidojo neimdamas aukų. Savo lėšomis remontavo bažnyčią, perstatė jos bokštus.

Didžiausias kun. J. Burdulio nuopelnas – lietuvybės puoselėjimas. Tuo metu Sūduva, kaip ir visa Lietuva, ištisus šimtmečius buvo svetimųjų invazijos naikinama, intensyviai nutautinami buvo ir bartninkiečiai. Rusifikacija, polonizacija veržėsi agresyviai, išstumdamos lietuvių kalbą, papročius. Bažnyčioje į parapijiečius lietuviškai prabilo tik kun. J. Burdulis. Juos mokė lietuviškai melstis. Vargonininkui ir zakristijonui liepė gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. Jau vien dėl to ši vieta turėtų būti ypač svarbi ne tik mūsų kraštui, bet ir visai Lietuvai.

Kitas objektas, kurį apžiūrėjo D. Varnaitė, – Vištyčio malūnas. Čia situacija išspręsta vietinės valdžios ir regioninio parko direkcijos darbuotojų bendromis jėgomis. Šiuo metu malūnas jau nupirktas rajono Savivaldybės, o jame tvarkosi Vištyčio regioninio parko specialistai.

Pastato stogas laikinai užsandarintas, tad patalpa jau baigia išdžiūti, pavojus negresia ir viduje esantiems unikaliems įrenginiams. Malūnui atnaujinti numatyta suma gali siekti iki 350 tūkst. eurų. Planuojama sutvirtinti statinio konstrukcijas, restauruoti stogą bei sienas, atkurti sparnus, vidaus elementus ir atlikti kitus reikiamus darbus. Restauravus malūną, jo eksploataciją ne mažiau kaip penkeriems metams perims Vištyčio regioninio parko direkcija. Čia ketinama vykdyti muziejinę veiklą, rengti ekskursijas, edukacines programas. Dėl šio malūno išsaugojimo regioninio parko darbuotojams teko atsisakyti apžvalgos bokšto Vištytyje statybos, nors tokioje kalvotoje vietovėje šis statinys – ypač reikalingas ir buvo labai lauktas.

Pasidžiaugusi atliktais darbais ir padėkojusi parko direktoriui Nerijui Paškauskui už tokį supratimą bei pasiaukojimą, viešnia buvo nulydėta į Kybartus, kur apsilankė geležinkelio stoties požemiuose. Čia, kaip ir kitur, ypač opus nuosavybės klausimas. Kol kas požemius tvarko Kybartų bendruomenė. Ji tai daro savo lėšomis ir padedama seniūnijos. Jokių projektinių lėšų pritraukti neįmanoma, nes bendruomenė nėra pastato valdytoja. Pirmiausia reikėtų nugalėti daug biurokratinių kliūčių, norint kokia nors forma valdyti statinį, tuomet jau galima būtų ieškoti būdų, kaip gauti lėšų.

Nieko guodžiančio nepasakė ir D. Varnaitė. Pasigėrėjusi kybartiečių entuziazmu paveldosaugininkė apgailestavo, kad sprendžiant nuosavybės klausimą visgi teks nemenkai pasistengti, ir patarė susibičiuliauti su Kauno tvirtovės regioninio parko direkcija, kuri rado būdų, kaip perimti visus Kauno fortus ir pritaikyti juos viešiesiems renginiams. KPD direktorė apgailestavo, kad daugeliu atvejų jos darbe paveldosaugos lieka mažiausiai, o tenka galvoti, kaip nugalėti įvairius biurokratinius barjerus.

Paskutinis lankytas objektas – Paežerių dvaras. KPD vadovės patarimų ypač laukta dėl likusių neremontuotų dvaro kiaulidžių. Šį pastatą D. Varnaitė patarė pritaikyti edukacijoms, kiekvienoje jo nišoje įkurdinti vis kitokį amatą.

D. Riklienė sakė, kad susitikimas buvo labai naudingas ir džiaugėsi, kad po pokalbio su paveldosaugos specialiste išaiškėjo daug dalykų, kurių anksčiau nežinota. Administracijos direktoriaus pavaduotoja pasidžiaugė teisinga Savivaldybės vizija ir viešnios pritarimu, jog būtent šie objektai mūsų kraštui yra ypač reikšmingi ir unikalūs. Tad jiems išsaugoti ir bus skiriama daugiausia pastangų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų geležinkelio pasienio veterinarijos posto atstovas Vidmantas Ivanauskas (kairėje) pasakojo KPD direktorei Dianai Varnaitei, kad su Vito Katkevičiaus (dešinėje) vadovaujama bendruomene dėl rūsių naudojimo susitarta tik žodžiu.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian