Monthly Archives: liepos 2018

  • 0

Vaikų globos namuose – pertvarkos nuotaikos

Šįmet buvo sustabdyta Kybartų vaikų globos namų licencija, tad nauji globotiniai į juos nebuvo priimami. Įstaigoje jau baigtas remontas, šalinant Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų nustatytus trūkumus.

Nauji vėjai

Nuo balandžio mėnesio vaikų globos namai turi naują direktorę. Šiose pareigose, laimėjusi konkursą, pradėjo dirbti jauna kybartietė Aistė Brazauskienė. Direktorė sakė, kad šįmet vyko ne tik remontas, bet apskritai įstaigoje daug kas pasikeitė. Labai stengiamasi daug bendrauti su vaikais, įtraukti juos į visuomeninį gyvenimą, pakeisti aplinkinių požiūrį ne tik į globotinius, bet ir į pačią įstaigą. Tai pastebėjo ir vietiniai žmonės.

– Mūsų dar laukia nemažai veiklos, tad kol kas labai daug pasakoti nenorėčiau. Už mus tegul kalba mūsų darbai, – sakė A. Brazauskienė. – Tai, kas daroma dabar, vaikams yra labai reikalinga. Džiaugiamės, kad prieš kelias savaites keli globotiniai jau įsikūrė naujuose bendruomeniniuose namuose Vilkaviškyje. Tikimės, kad iki rugsėjo mėnesio mieste vaikams bus pritaikytas dar vienas būstas.

Nuovadoje nesikurs

Tiesa, anksčiau planuota vienus bendruomeninius globos namus įkurdinti buvusios Kybartų policijos nuovados pirmajame aukšte, tačiau rajono valdžia šios minties pamažu atsisako. Kaip informavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, kad įvykdytų gaisrinės saugos reikalavimus, pastate tektų sumontuoti nedegią perdangą, kuri kainuotų per 100 tūkst. eurų. Už tokius pinigus turbūt galima pastatyti naujus namus. Tad svarstoma buvusios nuovados patalpas perduoti Kybartų bendruomenei, kuri lyg ir norėtų ten įkurdinti vaikų dienos centrą.

Taigi, vaikams ieškoma kitų patalpų. Juolab kad pačiame centre, prie pagrindinės gatvės, esantis minėtas pastatas neturi net paprasčiausio kiemo, o tik asfaltuotas automobilių stovėjimo aikšteles.

Ištuštės po dviejų metų

Šįmet, vykdant institucinės globos pertvarką, rajone planuojama pritaikyti du būstus. Visiškai pereiti prie naujojo modelio Kybartų vaikų globos namams reikės iki 2020 m. Iki to laiko visi globotiniai turės persikelti į bendruomeninius vaikų globos namus, kur gyvens šeimynomis.

Kaip sakė Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Simona Bikaitė, Kybartų vaikų globos namai teikia laikinosios ir nuolatinės globos paslaugas našlaičiams bei tėvų globos netekusiems vaikams. Įstaigoje jų gyvendavo iki penkiasdešimt.

Šį vasarį steigėjas – rajono Savivaldybė – sumažino įstaigoje globojamų vaikų vietų skaičių. Dabar liko 42 vietos. Šiuo metu globos namuose trijuose aukštuose gyvena 22 globotiniai. Iki 2020 m. bus siekiama, kad institucijose vaikai nebūtų globojami. Netekę tėvų globos vaikai turėtų augti šeimynose, globėjų šeimose ar bendruomeniniuose globos namuose. Todėl jau dabar plėtojamos kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimoms.

Bendruomeniniai vaikų globos namai, kaip Kybartų vaikų globos namų padaliniai, Vilkaviškio mieste pradėti steigti pernai. Šį birželį viename iš padalinių jau apsigyveno penki vaikai. Tikimasi, kad iki naujų mokslo metų mieste apsigyvens dar tiek pat vaikų.

Apgyvendina Alvite

Pasak S. Bikaitės, tai, kad buvo sustabdyta Kybartų vaikų globos namų licencija, didelių nepatogumų niekam nesudarė. Nauji globotiniai nebuvo vežami į kitus rajonus, o rado vietą Alvito šv. Kazimiero globos namuose.

– Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai šių metų pradžioje lankėsi Kybartų vaikų globos namuose, atliko vertinimą ir pateikė išvadas. Buvo priimtas sprendimas sustabdyti licenciją, kol bus pašalinti užfiksuoti neatitikimai, – sakė Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Specialistų išvadose teigiama, kad globos namuose vaikams nesukuriama šeimai artima aplinka. Kai kuriuose kambariuose nėra vietos vaikų individualumui, pomėgiams, asmeninėms savybėms atsiskleisti, nes nėra kur pasidėti asmeninių daiktų: knygų, nuotraukų, žaislų ar pan. Per patikrinimą kai kurių kambarių lubų, sienų apdaila buvo netvarkinga, bendrųjų patalpų, kambarių grindų danga ir baldai – nudėvėti.

Šiuo metu Kybartų vaikų globos namuose pabaigtas patalpų remontas, beliko kelios smulkmenos. Be to, jau dabar vaikai gyvena po du, o anksčiau kambaryje būdavo įkurdinami trys ar keturi. Kiekviename aukšte suremontuotos virtuvėlės, kuriose vaikai gali gamintis valgį. Prieš keletą metų tokie dalykai apskritai buvo neįsivaizduojami ir netgi draudžiami. Globotiniai galėjo maitintis tik bendroje valgykloje.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Vaikų globos namuose jau baigtas remontas, sudėlioti paskutiniai akcentai ir laukiama komisijos.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-06.


  • 0

„Aš taip jūsų laukiu…“

Kai su Dalija Karkiene kalbėdavomės telefonu, ji vis kviesdavo: „Atvažiuokite, aš taip jūsų pasiilgau, atvažiuokite padainuoti.“

Ilgai puoselėjome svajonę aplankyti netikėtos negalios užkluptą savo bičiulę Daliją, pažįstamą daugeliui kybartiečių, buvusią ilgametę rajono Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovę, mūsų ansamblio narę. Daug esame kartu keliavę, dainavę… Likę daug gražių prisiminimų ir jautėme jai ilgesį.

Neseniai pavyko įgyvendinti seną svajonę: nuvykome į specialiąją socialinės globos įstaigą – Tremtinių namus, kuriuose šiuo metu gyvena D. Karkienė, ir surengėme koncertą. Už sklandžią kelionę į Vilnių esame dėkingi šių namų vadovams – direktoriui Daliui Bitaičiui ir jo pavaduotojai Aušrai Makaravičiūtei bei paslaugiam vairuotojui Andriui.

Mums išvykstant į Tremtinių namus visi, kas apie tai žinojo, prašė perduoti kybartietei kuo geriausius linkėjimus, lauktuves, gėlių žiedus. Susitikimas su Dalija buvo mielas: džiaugsmas, apsikabinimai, pasikalbėjimai…

Pasiklausyti mūsų dainų į salę susirinko visi gyventojai ir darbuotojai. Jautėme vieni kitų artumą, širdį glostė gausūs plojimai už kiekvieną dainą. Gražius padėkos žodžius mums išsakė šios įstaigos vadovai, gėlių puokštę jie įteikė ansamblio „Vaivora“ vadovei Irmai Menčinskienei.

Mes taip pat esame dėkingi šiems žmonėms už nuoširdų priėmimą. Po koncerto dar ilgai visi bendravome prie vaišių stalo, kalbėjomės, dalijomės įspūdžiais. Liūdna buvo atsisveikinti su Dalija, kuri prašė nepamiršti perduoti linkėjimus kybartiečiams. „Padėkokite gerbiamam klebonui Vaidotui, Aldutei, Elenytei, mano bibliotekininkėms už tai, kad manęs nepamiršta“, – atsisveikindama sakė D. Karkienė.

Išsiskyrėme su viltimi vėl pasimatyti.

Irena BACEVIČIENĖ

Nuotr. Kybartiečiams gerai pažįstamą Daliją Karkienę Vilniuje aplankė Kybartų kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ narės.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-05.


  • 0

1941-ųjų vasara: tai atsitiko Kybartuose

Lietuvos knygynuose gausu prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą. Šį realiais įvykiais pagrįstą pasakojimą istorikas Antanas Žilinskas parengė pagal maskvietės atsiminimus apie jos jaunystės išgyvenimus Kybartuose vokiečių okupacijos metais.

Sovietinės ideologijos dvasia išauklėta jauna moteris išgyveno pirmųjų karo dienų baisumus, sutiko lietuvių. Vieni rusę gelbėjo, o kiti norėjo atkeršyti už okupacijos metais patirtas skriaudas.

Susitikimas su Lietuva

Karo išvakarėse, 1941 m. birželio 18-ąją, pas savo vyrą, pasienio tarnybos politinį vadovą, atvyksta jaunutė devyniolikmetė žmona Lidija Nekrasova-Voronkova. Jos vyras tarnavo netoli Kybartų, Kybeikiuose. Sieną saugojo 25 pasieniečiai.

Jaunoji moteris atvyko tikėdamasi susikurti asmeninę laimę. Bet po kelių dienų, išgyvenusi vyro žūtį, atsidūrė vokiečių okupuotoje teritorijoje, tapo ir okupantų, ir lietuvių samdine, pigia darbo jėga.

Į Kybartų Virbalio geležinkelio stotį traukinys atvyko naktį. Atvykėlę nustebino aklina tamsa. Pasienio mieste nedegė nė vienas žiburėlis. Čia jos nelaukė nė vyras – leitenantas Sergejus Voronkovas budėjo poste.

Pernakvojusi karininkų bute, rytą Lidija Voronkova išėjo į miestą. Kybartai ją nustebino plytelėmis išklotais šaligatviais, jaukiais, žieduose paskendusiais nameliais, švara. Po lietaus šviežumu kvepėjo gėlės.

Netrukus iš pasienio grįžęs Lidijos vyras Sergejus apkabino savo jaunąją žmoną. Į Kybeikių pasienio užkardą šeima grįžo mieste prisipirkusi būtiniausių daiktų. Įsimylėjėliai ėjo susikibę už rankų.

Namelis Kybeikiuose

Jaunoji šeima išsinuomojo kambarį pas pasiturintį valstietį. Namas buvo mūrinis, su čerpių stogu. Kambarį puošė kabanti žibalinė keramikinė lempa. Sode mėlynavo aviliai, kuriuos juosė alyvų krūmai. Ant tvarto stogo – gandralizdis. Sodybos šeimininkas Jonas Ryckis valdė trisdešimties hektarų ūkį, turėjo dvi karves, arklį, daug įvairių naminių paukščių. Šeimininkas su sūnumi Jurgiu ir dukra Elena dirbo nuo aušros iki sutemų. Šeimininkė tetulė Petrė sirguliavo, tad sukosi po namus. Darbymečiu Ryckis kviesdavo į talką kaimynus, po to jiems talkindavo pats. Taip visas kaimas dirbdavo savuosius laukus.

Šeimininkas Jonas Ryckis viešnią sutiko draugiškai, palinkėjo laimės šeimoje. Rusiškai kalbėjo su akcentu.

Naujakuriai gretimame kaime aplankė kito karininko šeimą, kuri gyveno pas ūkininką Barniškį. Jų dukra Albina nusišypsojusi rusiškai pagyrė Lidiją ir pakvietė į trobą. Čia gyveno užkardos vadas Vorobjovas.

Karo išvakarėse

Vieną dieną Kybartuose kilo sumaištis. Su lagaminais ėjo žmonės, važiavo vežimai, pilni keleivių išsigandusiais veidais. Šios permainos stebino atvykėlę. Į miestą apsipirkti atvykusią Lidiją draugės ramino: juk su Vokietija pasirašyta nepuolimo sutartis. Vyras ją irgi guodė, aiškino, kad Vokietija už sienos rengia manevrus. Bet žmonės jau kalbėjo apie karą…

Miestą paliko žydai. Juos išgąsdino karo išvakarėse pasirodę lapeliai su raginimais: „Rusų kareiviai! Meskite ginklus, muškite žydus ir komunistus! Pereikite į mūsų pusę.“

Sunerimę kaimiečiai Lidijos klausinėjo apie kolchozus, karo galimybes. Naivuolė maskvietė liepė skaityti tarybinius laikraščius ir gandais netikėti. Lidija svajojo išmokti lietuvių kalbą ir šviesti kaimiečius.

Karas! Vokiečiai, lietuviai ir kiti lietuviai

Birželio 22-osios rytą Lidija pabudo nuo griausmo. „Gal audra?“ – pamanė mergina ir vėl užsnūdo. Dundesys nesiliovė. Buvo trečia valanda ryto. Staiga namelį supurtė šūvių serija. Pasigirdo beldimas į duris. Šeimininkas sušuko: „Ponia! Karas! Slėpkitės rūsyje!“

Tačiau pasieniečio žmona nepatikėjo. Ji vis dar manė, kad tai manevrai. Tačiau ją kankino nerimas dėl vyro, kuris buvo tarnyboje.

Pažvelgusi pro išdaužtą langą Lidija ant kelio pamatė ginkluotus raitus vokiečių karius. Netrukus pro išlaužtas duris į kambarį įsiveržė vokiečių kareiviai. Karininkas, įrėmęs į moters krūtinę pistoletą, paniekinamai išsišiepė, liepė sakyti, kur jos vyras „politrukas“.

Dėdė Jonas Ryckis ramino karininką aiškindamas, kad ji nesupranta vokiškai. Karininkas atsakė: „Mes su moterimis nekariaujame, tik komunistai gali tyčiotis iš silpnosios lyties. Pasakyk jai, kad po dviejų savaičių mes paimsime Maskvą ir ji galės grįžti namo. O dabar pristatyk ją į policiją. O tavo „politrukui“ – „kaput“.

Sodybos šeimininkas iš karininko išprašė antspauduotą dokumentą, leidžiantį Lidijai pasilikti pas jos gynėjus. Už tai Ryckis įteikė vokiečiui pintinę su kiaušiniais ir kumpiais.

Lidija šeimininką tikino, kad Raudonoji armija greitai sumuš vokiečius ir jos Sergiejus sugrįš kaip nugalėtojas. Į tokias kalbas Jonas tik liūdnai lingavo galva.

Ieškodama vyro Lidija nuskubėjo į užkardą. Pakelė buvo nusėta raudonarmiečių lavonais. Sergejaus tarp jų nerado. Pasienio užkarda žiojėjo išdaužytais langais, viduje gulėjo gal dešimt kareivių vienais baltiniais. Matyt, vokiečiai juos prikėlė iš lovų ir sušaudė.

Naktiniai siaubai

Ryckių namuose naktį pasigirdus beldimui į duris šeimininko duktė Elena Lidiją skubiai nuvedė į slėptuvę, netaisyklingai rusiškai aiškindama: „Atėjo Šaknickis, šimto dvidešimt žemių dvarininkas. Sako, tavo „politrukas“… Kaunas… Sodino kalėjimas… Dabar jis atėjo, nori užmušti tave. Tėtė neduoti, tėtė pasakė ponia vakar išėjo miestas! Ir Gaidys čia!“

Atėjūnai šaukė Jonui išduoti rusų „politruko“ žmoną. Šis priešais mosavo vokiečio karininko dokumentu. Kybeikių kaimo vyrai užtarė Ryckį.

Vakare Lidiją išvedė pas kaimyną Galinį, kuris karininko žmoną paslėpė šalinėje. Ją globojo Galinio žmona Marytė ir dvylikametis sūnus Vitas. Jis parodė savo užrašų sąsiuvinį su įrašu „Sergejus Voronkovas“. Berniuką rusų kalbos mokė Lidijos vyras.

Galiniai Lidiją slapstė šiene, maitino, nes Šaknickas nenurimo, visur ieškodamas „politruko“ žmonos. Lidija nusprendė pati vykti į policiją, nes bijojo, kad dėl jos nenukentėtų geradariai.

Vokiečių nelaisvėje

Vieną rytą Ryckis išvežė Lidiją į miestą. Buvo turgaus diena. Kaimiečiai duoną, lašinius, kiaušinius, miltus mainė į drabužius, druską, degtukus, žibalą, muilą.

Miesto policijoje Ryckis perdavė Lidiją budinčiam policininkui. Šis nuvedė į pastatą, kur didžiuliame kambaryje ant grindų sėdėjo, gulėjo tarybinių karininkų žmonos ir vaikai. Čia ji sutiko vyresniojo leitenanto V. Zgvozdjanovo žmoną Žaną su sūneliu ant rankų. Dvidešimtmetę gražuolę ukrainietę vienas vokietis, atėmęs iš jos vaiką, nusitempė į virtuvę. Iš ten ji grįžo siūbuodama, su mėlynėmis veide, ir krito ant grindų. Po kelių savaičių Žana mirė nuo kraujo užkrėtimo, nes bandė atsikratyti naujos gyvybės.

Našlaitis berniukas verkė graudžiomis ašaromis. Po kelių dienų moteris aplankė lietuvis policininkas ir grąžinęs pasus pasakė, kad karininko žmoną išniekinęs vokietis nubaustas ir išsiųstas į frontą.

Išvestos į komendantūrą moterys matė, kaip vokiečiai, sunkvežimiu atvežę grupelę žydų, privertė juos iš šio pastato požemių išvilkti žuvusius raudonarmiečius. Gindamiesi pasienio komendantūroje žuvo keturiolika rusų karių. Keturios moterys atpažino savo vyrus ir juos apraudojo.

Vienas vokietis, parodęs ranka į žuvusiuosius, savo kareiviams iškilmingai pareiškė: „Kareiviai! Štai taip reikia kovoti už Tėvynę – kaip šie rusų didvyriai!“

Padėka geradariams

Kelyje moterys išvydo dar vieną liūdną vaizdą. Virtinė vežimų vežė sušaudytų lietuvių geležinkelio darbuotojų komunistų kūnus. Buvo sakoma, kad dėl jų mirties kaltas kažkoks viršininkas rusas. Jis turėjęs sunaikinti seifą su komunistų sąrašais. Tačiau viršininkas, pasodinęs į garvežį savo žmoną ir vaikus, įrėmęs pistoletą mašinistui į galvą, paspruko į Rusiją. Vokiečiai, atidarę seifą, rado sąrašus ir areštavo geležinkelininkus.

Lietuvis policininkas išdavė Lidijai leidimą aplankyti Ryckį ir pasiimti iš jo dalį savo daiktų. Ji pastebėjo iškabintus ant medžių ir stulpų įsakymus, draudžiančius savivalę ir linčo teismus. Pas Ryckį Lidija sutiko ir Galinį, vyrams ji padėkojo už išgelbėjimą nuo savivaliautojų.

Iš Ryckio Lidija sužinojo, kodėl kai kuriuose kaimuose lietuviai žudė raudonarmiečius ir jų šeimos narius. Likus savaitei iki karo be teismo daug šeimų buvo išvežta į Sibirą ir sklido gandai, kad ten moterys, vaikai buvo sušaudyti. Iš Ryckio Lidija sužinojo, kaip lietuvių šeimas į vagonus grūdo milicininkai lietuviai ir kariškiai. Ryckis Lidijai parodė jos žuvusio vyro kapą ir atidavė kruviną kario knygelę. Po karo S. Voronkovo palaikai buvo perlaidoti Kybartų sovietinių karių kapuose.

Susidorojimas ir gelbėjimas

Belaisvės rusų karininkų moterys po keturiolika valandų per dieną dirbo skalbykloje. Skalbiniai ir vokiečių karių apranga buvo sandėliuojami buvusio kino teatro antrajame aukšte.

Gete Marijai Kisieliovai prasidėjo sąrėmiai. Policininkai iškvietė lietuvę medicinos seserį pagelbėti gimdyvei, bet ši kategoriškai atsisakė. Į pagalbos šauksmą atsiliepė gydytojas Juozas Zubrickas. Jis ką tik buvo grįžęs iš Kauno kalėjimo, kuriame kalėjo areštuotas sovietinių pareigūnų. Kaip rašo L. Nekrasova-Voronkova, gydytojas negalvodamas atskubėjo į pagalbą „rusų komisarei“. Medikas Zubrickas buvo plataus profilio gydytojas, turėjo savo kliniką ir sodybą netoli Kybartų. Likus dviem savaitėms iki karo buvo suimtas. Nors ir nukentėjęs nuo tarybų valdžios, gydytojas laikėsi Hipokrato priesaikos, gelbėjo žmones, nepaisydamas jų tautybės ir įsitikinimų.

Buvusiose kareivinėse vokiečiai įkurdino iš visos apylinkės suvežtus žydus. Geto gyventojai galėjo nusipirkti tik du šimtus gramų duonos ir pusę litro pieno vienai parai. Davę kyšį lietuviai galėjo patekti į getą. Už maisto produktus žydai atiduodavo daiktus, brangenybes.

Rusės ir ukrainietės buvo apgyvendintos tuščiuose kybartiečių namuose. Ukrainietės namelius nudažė balta spalva. Vietiniai šį kvartalą pavadino Rusų gatve. Tai buvo Gedimino gatvė.

Lidija iš draugių sužinojo, kad atsirado lietuvių vyrų, kurie norėjo vesti žydaites ir krikštytis. Bet valdžia tai griežtai draudė.

Vieną dieną po Kybartus pasklido žinia, kad žydus kažkur išveža. Prie geto pradėjo rinktis miestiečiai. Į sunkvežimius atnešė ir ligonius, tarp jų – ir gerai kybartiečiams žinomą gydytoją Koganą. Kalbėta, kad mediką stengėsi išgelbėti jo buvę mokiniai. Garsus gydytojas J. Zubrickas net siuntęs telegramą Hitleriui. Žmonės kalbėjo, kad greitai atėjęs atsakymas, jog žydams, kad ir kas jie būtų, jokio pasigailėjimo negali būti… Gete likusioms moterims buvo paaiškinta, kad jų vyrus išveža į Liubliną dirbti.

Po kelių dienų mieste pasklido baisūs gandai, kad smėlyne tratėjo kulkosvaidžiai, buvo girdėti riksmai.

Netrukus prie kareivinių atvyko dengti sunkvežimiai, moterims buvo liepta neimti daiktų ir pasakyta, kad jas išveža į Liubliną.

Viena iš Lidijos draugių Ana Potapenko savo akimis matė, kas vyko Smėlyne. Ji ėjo į kaimą parsinešti pieno ir, pamačiusi vokiečius, pasislėpė krūmyne. Tai, ką ji išvydo, buvo baisu ir neįtikėtina.

Prie ilgo, smėlyje iškasto griovio, kampuose, stovėjo kulkosvaidžiai, kuriuos saugojo lietuviai policininkai ir civiliai. Netrukus privažiavo vokiečiai baudėjai su didžiuliais šunimis. Baudėjai išlipo ir apsupo griovį. Netrukus Ana išgirdo kažkokį gausmą. Ji išvydo atvažiuojančius sunkvežimius, kuriuos lydėjo motocikluose sėdintys lietuviai policininkai. Išvarytas iš sunkvežimio moteris policininkai ir baudėjai apsupo ir įsakė atiduoti brangenybes: žiedus, laikrodžius, apyrankes. Moterys ėjo prie stalo, pastatyto ant žemės, ir palikusios ant jo savo puošmenas grįždavo į būrį.

Kai šis apiplėšimas baigėsi, joms buvo įsakyta nusirengti ir nurengti savo vaikus. Moterys, matyt, tikėdamos, kad jas veža į Liubliną, apsirengė geriausiais rūbais. Kilo baisus klyksmas ir vaikų verksmas. Besipriešinančias moteris civiliai apsirengę lietuviai žaliūkai ir policininkai stūmė į duobę ir šaudė, o vokiečiai stebėjo. Kai visos nelaimingos moterys buvo nurengtos, jas iš eilės grupelėmis vedė prie griovio ir įsakė į jį gultis. Sutratėjo kulkosvaidžiai. Iš priekio į jas šaudė civiliai apsirengę vyrai. Lipančias iš duobės moteris užsiundydavo šunimis.

Kulkosvaidžių tratėjimas, klyksmai ir aimanos, šunų lojimas, grubūs policininkų keiksmai susiliejo į vieną gaudesį, alsuojantį mirtimi.

Vieną dieną Lidiją darbams namuose per policiją nusamdė namų valdyboje dirbęs tarnautojas. Šeimininkė darbininkę pamaitino ir nurodė, kokius darbus atlikti.

Išnešusi kilimus į kiemą, Lidija išvydo iš kaimyninio namo išėjusį saulėje įdegusį gal dvidešimt trejų metų vaikiną. Šeimininkė, linktelėjusi į jį galvą, tarstelėjo: „Štai šis niekšas šaudė žydų moteris. Kas galėjo pagalvoti? Juk augo mano akyse.“

Jaunuolis užkalbino kilimą valančią Lidiją.

– Tu ruskė? – paklausė jis. Vėliau pratęsė: – Kai visus žydus užmušime, ateis jūsų eilė…

Tarp Lidijos ir žydšaudžio užsimezgė pokalbis, nes moteris norėjo iškvosti kokių nors žinių apie draugę žydaitę Mariją.

– Tu sakai, kad ateis mūsų eilė? Negi ir tu žudei? – klausė Lidija.

– Žinoma, o kas čia tokio? – nuo pašnekovo dvelkė pagiriomis ir tabaku.

– Kaip tu galėjai pakelti ranką prieš niekuo nekaltus žmones? – šiurpo moteris.

– Mums moka už žydo ir komunisto galvą po dešimt markių. Kur aš galiu uždirbti tokius pinigus? Reikia juk iš kažko gyventi, – nesutriko žmogžudys.

– Kaip tu galėjai?.. – pakartojo klausimą.

– Na, iš pradžių negalėjau, o po to vokiečiai davė kažko išgerti, ir prasidėjo. Tomis akimirkomis aš galėjau ir savo motiną be jokio gailesčio nužudyti, o tuos tai…

– Sakyk, o moteris irgi žudei?

– Žinoma, tai labai paprasta. Jos gi žydės, o ne moterys. Jau pripratau. Ir moka gerai. Kai boboms liepė atiduoti brangenybes – atidavė, kai liepė nusirengti nuogai, cha cha cha, jos pradėjo muistytis. Bet kai vokiečiai kelias čia pat pribaigė, tai iš karto numetė visus drabužius. Tik viena ,,sovietikė“ nenusirengė ir dar spjovė vokiečiui į veidą, – odą šiurpino atsakymas.

Šeimininkė, pas kurią tarnavo Lidija, ją ramino ir kalbėjo: ,,Kodėl tu su juo šnekėjai, su tuo padugne, teršiančia lietuvių tautą? Su juo niekas nenori kalbėti. Dirbti nenori, tai nuėjo žmonių žudyti. Už pinigus. Tikras niekšas!“

Dirbusi visą dieną Lidija gavo uždarbį – dvi markes – ir grįžo į namus. Alkana, apsiašarojusi bandė valgyti, bet tik supykino. Kaimynės moterys prasitarė, kad Lidija galbūt laukiasi. Ir nuogąstavo, kaip ji, elgeta, gimdys ir augins vaiką, kai net padoraus apsirengimo neturi.

***

Antroje atsiminimų dalyje Lidija Nekrasova-Voronkova rašo apie kančias, kurias patyrė išvežta į Vokietiją. Ten jai gimė sūnus, kuris užaugo. Radęs motinos atsiminimus, sūnus paruošė juos spaudai.

Parengė
Antanas ŽILINSKAS

Redakcijos prierašas. Prieš porą metų sūnus per Rusijos ambasadą kreipėsi į Kybartų seniūniją su prašymu surasti jo mamą gelbėjusius žmones ir įteikti jiems Lidijos Nekrasovos-Voronkovos knygą. Linkėjimai ir dėkingumas adresatus pasiekė. Kybartuose tebegyvena Jono Ryckio dukra Elena.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26, 2018-06-29, 2018-07-06.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian