Monthly Archives: rugsėjo 2018

  • 0

Susitikime aptarti miestui aktualūs klausimai

Savivaldybėje apsilankę Pasaulio kybartiečių draugijos atstovai su rajono vadovais aptarė du svarbius klausimus: dėl Pasaulio kybartiečių galerijos Kybartuose įkūrimo ir dėl avarinės būklės pastato, kuris dėl išskirtinės architektūros yra įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą, likimo.

Kalbėdamas apie Pasaulio kybartiečių galerijos Kybartuose įkūrimo galimybes Savivaldybės meras Algirdas Neiberka draugijos narius informavo, kad jau yra nuspręsta galeriją įkurti prie Kybartų kultūros centro. Tačiau tam reikia inicijuoti Kybartų kultūros centro veiklos nuostatų pakeitimus, į šios įstaigos funkcijas įtraukiant kultūrinio švietimo veiklą. Artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje ketinama pristatyti naujų Kybartų kultūros centro veiklos nuostatų projektą ir jį patvirtinti.

Susitikime Pasaulio kybartiečių draugijos atstovai taip pat išreiškė nuogąstavimus dėl avarinės būklės pastato Kybartuose, J. Basanavičiaus gatvėje, likimo. Dalies šio statinio bendrasavininkė yra ir Pasaulio kybartiečių draugija. Pasak draugijos atstovų, siekdami išsaugoti pastatą per daugelį metų jie jau padarė viską, kas buvo jų galiose, tačiau dabar supranta, kad yra nebepajėgūs toliau tęsti šį sumanymą.

Dėl vientisumo, išsaugotos puošybos, Karaliaučiuje pagamintų metalinių žaliuzių krautuvėlių langams pastatas J. Basanavičiaus gatvėje įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Tačiau namą 2000 metais itin nuniokojo kilęs gaisras ir kai kurių jo patalpų savininkų neveiklumas. Šiuo metu pastatas yra tokios būklės, kad, regis, tuoj grius. Aplinkiniams jis kelia didelį pavojų. Tad namą reikia arba sutvarkyti, arba nugriauti, tačiau tam turi pritarti visi savininkai.

Šis klausimas ne kartą buvo svarstytas su patalpų savininkais, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Marijampolės teritorinio padalinio atstovais, tačiau prie vieningos nuomonės, kaip išsaugoti pastatą, taip ir nebuvo prieita.

Prastėjant pastato būklei, prieš keletą savaičių (rugpjūčio 29 d.) Savivaldybė raštu kreipėsi į visus patalpų savininkus dėl statinio nepriežiūros, nurodydama, kad nesiimant jokių veiksmų dėl patalpų avarinės grėsmės pašalinimo bus surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir Savivaldybės administracija skirs baudas. Dėl statinio nepriežiūros neigiamai pasisakė ir Kultūros paveldo departamentas.

Savivaldybė nenusišalina nuo pagalbos sprendžiant šį klausimą, tačiau galutinis sprendimas – tik savininkų rankose.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

Autorės nuotr. Pasaulio kybartiečių draugijos atstovus Savivaldybėje priėmė rajono vadovai.


  • 0

Kybartų bažnyčia pasiekė aukso amžių

Savaitgalį Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia švęs savo 90 metų jubiliejų. Iškilminga proga parapija laukia garbingų svečių, tarp kurių bus ir bažnyčios projekto autoriaus, garsaus to meto architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio palikuonys.

Moderni ir vienintelė

Vienuoliktasis bažnyčios klebonas Vaidotas Labašauskas, Kybartuose dirbantis jau devintus metus, kukliai vertina savo darbus. Tačiau pripažįsta, kad kiekvienas bažnyčios vadovas paliko savo brydę, kurią iš laiko perspektyvos gali vertinti senieji parapijiečiai.

Nuo to laiko, kai kunigas Vincentas Vizgirda 1914 m. parengė Kybartų lietuvių bendruomenės prašymą Seinų vyskupui Antanui Karosui steigti Kybartų parapiją, praėjo daugiau nei šimtmetis. Pirmuoju kuriamos parapijos klebonu paskirtas Stanislovas Čepulis pradžioje sukūrė Kybartų katalikų parapijos steigimo komitetą.

1922 m. iš Lietuvos geležinkelių valdybai priklausančios aikštės įsigytas žemės sklypas. Jame ir pradėti bažnyčios projektavimo darbai. Rengti projektą buvo pakviestas garsus to meto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, įsteigtas bažnyčios statymo komitetas, tarp kurio narių, be kunigo S. Čepulio, buvo miesto burmistras, banko valdytojas ir du ūkininkai.

V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo modernią neoromaninių formų bažnyčią, arka sujungtą su atskiru varpinės bokštu. Tokio tipo bažnyčia – vienintelė Lietuvoje.

Sugriovė karas

Iš pradžių architekto užmačios buvo platesnės – įrengti net šešis modernių formų altorius, bet iki galo suprojektuoti tik du: Didysis ir Šv. Teresėlės koplyčios.

Bažnyčia pradėta statyti 1923 m. Darbų pradžiai dalį lėšų suaukojo parapijiečiai ir užsienyje gyvenantys lietuviai. 1928 m. vasarą baigti bažnyčios mūrijimo ir tinkavimo darbai, uždengtas raudonų čerpių stogas ir spalio 1 d. iškilminga procesija įžengė į pastatytą, bet iki galo dar neįrengtą bažnyčią, kuri buvo pašventinta ir gavo Eucharistinio Išganytojo titulą. Tik po metų jaunas, vėliau savo darbais išgarsėjęs skulptorius Bronius Pundzius pradėjo kurti Didįjį altorių su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe. Tokia altoriaus kompozicija yra viena iš nedaugelio XX a. pradžios Lietuvos bažnytinės dailės kūrinių. Jis pripažintas kultūros paveldo objektu.

Kadangi trūko lėšų, bažnyčiai pastatyti ir iki galo įrengti prireikė daugiau kaip 15 metų. Tačiau netrukus Kybartų parapiją ištiko skaudus smūgis. 1944 m. bažnyčia besitraukiančios vokiečių armijos buvo subombarduota. O miestą užėmus raudonarmiečiams, ji buvo galutinai išniekinta: sukūrentos medinės lubos, grindys, durys, pagrobtas bokšto varpas. Bažnyčia buvo atstatyta tik pokaryje.

Keitėsi klebonai

Per devynis dešimtmečius Kybartuose klebonavo 11 kunigų. Be jau minėto jos kūrėjo S. Čepulio, ketverius metus bažnyčiai vadovavo kun. Antanas Steponaitis, penkiolika – kun. Vincentas Padolskis. 1960 m. Kybartų parapijos klebonu paskirtas kun. Aloyzas Šlapkauskas, 1964 m. – kun. Pranciškus Matulaitis.

1975 m. Kybartuose pradėjo klebonauti vienas veikliausių Vilkaviškio vyskupijos kunigų, dabar Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Jo iniciatyva buvo pradėtas leisti ir platinti pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Klebonaudamas Kybartuose S. Tamkevičius kartu su keturiais kunigais įkūrė katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Už savo veiklą buvo persekiojamas sovietų valdžios institucijų, o 1983 m. suimtas ir penkeriems metams įkalintas.

Suėmus kun. S. Tamkevičių, Kybartuose klebono pareigoms paskirtas kun. Gintautas Steponaitis. Po poros metų klebono pareigas pradėjo eiti kun. Alfonsas Sadauskas, dar po septynerių – Vaclovas Stakėnas, kuris vis dar nuoširdžiai tarnauja Kybartų parapijai.

Kai 2002 m. kun. V. Stakėnas tapo parapijos altaristu, klebonu paskirtas kun. Vytautas Sakavičius. Nuo 2010 m. parapijai vadovauja kun. Vaidotas Labašauskas.

Puikus palikimas

Dabartinis klebonas V. Labašauskas sako gavęs puikų pirmtakų palikimą, mat parapijos bendruomenė nuo S. Tamkevičiaus laikų turi gilų vertybinį požiūrį, į veiklą aktyviai įsijungia jaunimas. Tačiau, kaip ir visuose provincijos miesteliuose, jaunosios kartos gretos retėja, tad parapija sensta. Vis dėlto parapijiečiai sekmadieniais žavisi bažnyčioje giedančiu jaunimo choru, kurio dainininkai giedoti grįžta net iš studijų didžiuosiuose miestuose.

Klebonas pasidžiaugė ir kun. V. Sakavičiaus indėliu į bažnyčią. Jo klebonavimo metu sutvarkytas šventorius, įrengtas įspūdingas bažnyčios išorės naktinis apšvietimas, nuliedinti varpai, mat iki tol į šventovę kviesdavo mažas suskilęs varpelis.

Dabar skamba trys varpai. Didžiausias, sveriantis 500 kg, turi Dievo tarno Jono Pauliaus II vardą, beveik perpus lengvesnis, 290 kg, pavadintas Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu, o mažiausias, 150 kg svorio, gavo Šventosios Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo veido Teresės vardą.

Pasikeitė neatpažįstamai

Per pastaruosius kelerius metus Kybartų bažnyčia dar labiau išgražėjo ir tapo moderni. Pirmiausia atvykęs į naują parapiją kunigas V. Labašauskas griebėsi tvarkyti bažnyčios įgarsinimą, mat žmonės skųsdavosi negirdį pamokslo. Vėliau buvo pakeistas bažnyčios stogas, po remonto baltumu sušvito fasadas, langai sutvisko meniškais vitražais.

Klebonui ramybės nedavė tai, kad žiemą bažnyčioje žmonėms būdavo šalta. Senoji šildymo sistema veikė neefektyviai, tad buvo būtina ją keisti. Specialistai patarė įrengti grindinį šildymą, šilumai gaminti buvo pasitelkti šiluminiai siurbliai.

Dabar klebonas šypsosi prisiminęs, kaip geros valios verslininkai pasiūlė bažnyčios grindims dovanoti plyteles. Tiesa, tuomet klebonas įsivaizdavo, kad plotas, kurį reikia padengti, gal keliasdešimties kvadratinių metrų. Tačiau peržiūrėjus brėžinius paaiškėjo, kad plotas bene dešimtkart didesnis. Vis dėlto verslininkai pažadą tesėjo.

Bendradarbiaujant su ta pačia bendrove buvo pastatyta nauja krikštykla, sakykla, pultas, altorius, priekiniuose languose sudėti nauji vitražai. Tad iš toliau atvykusiems svečiams, kurie bažnyčioje lankėsi prieš kelerius metus, ji pasikeitusi neatpažįstamai.

Kviečia į renginius

Nors naujovėms atviras V. Labašauskas pritaria, kad bažnyčia turi lavinti tikinčiųjų meninį skonį, vis dėl to laikosi nuomonės, kad bažnyčia priklauso žmonėms. Tad modernistiškai įrengti maldos namai, ko gero, vyresnio amžiaus kybartiečiams būtų svetimi. Nes Bažnyčia, anot kunigo, tai pirmiausia parapijos žmonės, bendruomenė, jų nuoširdus tikėjimas.

Būtent visų parapijiečių klebonas laukia jubiliejiniuose bažnyčios renginiuose. Rytoj, rugsėjo 29 d., 18 val., Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje vyks sakralinės muzikos vakaras. Gražiausias giesmes, sukurtas nuo Viduramžių iki mūsų laikų, atliks ansamblis „David Antiquor“.

Sekmadienį, 12 val., bus aukojamos šv. Mišios, po kurių vyks agapė. Renginyje koncertuos orkestras „Kybartai“, prisiminimais apie senelį architektą V. Landsbergį-Žemkalnį dalysis jo anūkė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė, kuri pristatys ir Kybartų bažnyčios architektūrinės idėjos priešistorę. Laukiama ir kitų garbių svečių.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Klebonas Vaidotas Labašauskas už pagalbą puoselėjant bažnyčią dėkingas puikiems savo parapijos žmonėms.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-28.


  • 0

Mūsų gretose liks amžinai

Rugsėjo 24 dieną mirė vienas iškiliausių 7-ojo dešimtmečio futbolo klubo „Sveikata“ žaidėjų Algimantas Mikalauskas. Gaila, kad jis nesulaukė kitąmet minimo Kybartų miesto ir „Sveikatos“ klubo šimtmečio.

Į 79-uosius įžengęs kraštietis 50 metų palaikė tamprius ryšius su Kybartų bendruomene. Talentingas sportininkas kultivavo daug sporto šakų: sunkiąją atletiką, rankinį, ledo ritulį, lengvąją atletiką, tačiau pirmenybę visuomet teikė futbolui.

A. Mikalauskas gimė 1938 m. rugsėjo 3 d., Gižuose, Vilkaviškio apskrityje. 1957 m. baigė Kybartų vidurinę mokyklą. Įgimti gabumai sportui ir technikai, tvirtas charakteris ir meilė savo miestui lėmė tai, kad gabus jaunuolis tapo Kybartų sportinio gyvenimo ryškia individualybe. Žmones traukė jo riteriškumas, noras tobulėti, šiltai apie Algimantą atsiliepdavo gamybinių įmonių vadovai.

A. Mikalauskas 1964 m. Alytaus mechanikos technikume įgijo mechaniko specialybę, 1979 m. baigė Maskvos darbo ekonomikos institutą. 1957–1967 m. jis dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje šaltkalviu, vėliau – Techninio skyriaus viršininko pavaduotoju. 1970 –1988 m. Vilniuje A. Mikalauskas buvo mokslinio gamybinio susivienijimo „Lietstaklių projektas“ skyriaus vedėjas, 1970–1988 m. ėjo valstybinės įmonės „Medisteka“ direktoriaus pareigas. Už inovacijas ir darbą 1988 m. apdovanotas Liaudies ūkio pasiekimų parodos bronzos medaliu.

1955 m. A. Mikalauskas atstovavo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinei sąjunginėje spartakiadoje Maskvoje. 1960–1967 m. žaidė Kybartų jaunimo ir suaugiusiųjų futbolo komandose. Kaip Kybartų „Sveikatos“ komandos pagrindinės sudėties gynėjas Lietuvos futbolo čempionatuose Algimantas sužaidė daugiau kaip 100 rungtynių. 1960–1967 m. Kybartų „Sveikatos“ komandoje jis žaidė ir ledo ritulį. 2009 m. „Sveikatos“ klubo 90-ies metų jubiliejaus proga buvo apdovanotas Lietuvos futbolo federacijos atminimo medaliu už futbolo tradicijų puoselėjimą ir sportinius pasiekimus.

Ilgą laikas jo butas Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, buvo sportininkų susirinkimų vieta. Šeimininko šiltai sutikti sportininkai aptardavo būsimas kovas ir Kybartų sportą, atvykusieji iš Vilkaviškio rajono čia visada rasdavo nakvynę. Algimantas lankydavosi Kybartuose rengiamuose V. Kochanausko ir R.Karkos futbolo turnyruose.Visada rasdavo laiko Kybartų kapinėse uždegti žvakutes anapilin išėjusiems futbolininkams pagerbti. Savo namuose Vilniuje iki paskutinės gyvenimo dienos rinko, kaupė ir saugojo Kybartų „Sveikatos“ klubo nuotraukas, straipsnius, medalius, taures.

Nenumaldomai bėga laikas. Jau sukako 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė savo sportinę karjerą. Blėsta prisiminimai, kad jis buvo vienas greičiausių Lietuvos futbolininkų. Bet negali pamiršti žodžių, kurie taip taikliai apibūdino plačią A. Mikalausko asmenybę. 2015 m. kovo 14 dieną R.Karkos turnyro organizatoriai, įteikdami Algimantui atminimo medalį ir dėkodami, kad atvyko į Kybartus stebėti jaunųjų futbolininkų kovų, tarė: „Och, ir gražų žmogų padovanojai mums tu, Lietuva šalele!“

Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ bendruomenė

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-28.


  • 0

Suremontuoti senąjį pastatą vilties neliko

Nykstančio apdegusio daugiabučio J. Basanavičiaus gatvėje būklė kybartiečiams jau ėmė kelti rimtą pavojų.

Nors buvo ne vienas susirinkimas ir pasitarimas dėl šio daugiabučio, esančio J. Basanavičiaus g. 38, likimo, jokių realių veiksmų iki šiol nesiimta. Prieš 18 metų nuo gaisro nukentėjęs statinys, nepaisant Pasaulio kybartiečių draugijos pastangų, kasdien vis labiau nyksta. Neseniai jis „įvilktas“ į žalią sutvirtinantį tinklą ir aptvertas tvorele, kad aplink nevaikščiotų žmonės, tačiau į pastatą galima laisvai patekti iš kiemo pusės. Mat ten smalsuolius sulaiko tik neaukšta vielos tvorelė.

Vidinės pastato konstrukcijos trupa, tad gali bet kada nugriūti. Iki nelaimės – labai netoli, nes greta nuolat verda gyvenimas: žmonės atvyksta į kultūros centrą, biblioteką, čia pat stovi gyvenamieji namai.

Seniūno Romo Šunoko iniciatyva Kybartuose neseniai lankėsi Kultūros paveldo departamento (KPD) Marijampolės skyriaus vedėja Violeta Kasperavičiūtė, vietos valdžia. Nutarta paskutinį kartą kreiptis į visus namo savininkus griežtai nurodant prisidėti tvarkant jų nuosavybę, nes avarinė namo būklė vis labiau darosi pavojinga. Bus sprendžiama, ką toliau daryti su statiniu, įrašytu į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Savininkams išsiuntinėti laiškai, kuriuose parašyta, jog nevykdant statinio ir jo patalpų priežiūros bus surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir Savivaldybės administracija skirs baudas.

Gerą dešimtmetį Pasaulio kybartiečių puoselėta iniciatyva atstatyti legendinį namą galutinai išblėso, nes vien savo jėgomis pastatą globoti apsiėmusi draugija to padaryti nepajėgė, juolab kad nesulaukta turtą pastate turinčių žmonių supratingumo ir KPD finansavimo.

Labai gaila, nes pastangos ir pinigai įdėti nemenki. Maždaug prieš ketverius metus Pasaulio kybartiečių draugijos pastangomis ir lėšomis buvo parengtas pastato restauravimo projektas, tuomet kainavęs apie 7 tūkst. litų, gauti visi leidimai restauravimo darbams.

Buvo pateikta ir paraiška Kultūros paveldo departamento Nekilnojamųjų ir kilnojamųjų vertybių išsaugojimo darbų programai. Visi darbai tuomet būtų kainavę apie 145 tūkst. eurų, beveik dešimtadaliu sumos įsipareigojo prisidėti PKD. Deja, finansavimo restauravimui draugija negavo.

Taigi, jau antri metai ruošiamasi pastatą perduoti Savivaldybei, o po to, panaikinus saugotinos kultūros vertybės statusą, jį nugriauti arba bandyti išsaugoti ir sutvarkyti bent jau fasadinę sieną, kurioje dar išlikusios vertingos architektūrinės puošybos detalės.

Galbūt reikalai nebūtų virtę tokie sudėtingi, jeigu po gaisro žmonės būtų elgęsi kitaip. Iškart po nelaimės gautas kompensacijas „padegėliai“ į namo sutvarkymą neinvestavo ir savo turtą paliko likimo valiai. Per kelerius metus neprižiūrimas pastatas virto vaiduokliu ir jo sutvarkymas ne tik kad pabrango iki kosminių sumų, bet ir tapo praktiškai neįmanomas.

Keletas gyventojų jiems priklausančių patalpų atsisakė, tačiau trys savininkai dovanoti savo jau kaip ir neegzistuojančio turto (pastato viduje net nelikę perdangų) nenori. Vienintelė viltis nors iš dalies išgelbėti pastatą – perimti jį į vienas rankas, tuomet reikalai galbūt pajudėtų. Tik jau be vilties atstatyti. Daugiausia ką būtų galima padaryti kol nevėlu – išsaugoti bent puošnų fasadą. Belieka tikėtis, kad susitarti pavyks greitai, nelaukiant, kol pastatas pats pavirs griuvėsių krūva…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pastato būklė pavojinga žmonių saugumui.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-14.


  • 0

Bendraklasiai susitiko po 49 metų

Kybartuose susitiko Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 24-osios laidos abiturientai, mokyklą baigę 1969 metais.

Kai kam kilo klausimas, kodėl nelaukėme kitų metų, kai būtų švenčiamas apvalus mokyklos baigimo jubiliejus. Bet juk nebuvome susitikę jau apie tris dešimtmečius, tad kas gali garantuoti, kad dar po metų susitikimas įvyktų. O dabar belieka džiaugtis, kad atsirado bendraklasė Elvyra iš Alytaus, noriai ėmusis mus suburti.

Iš 29 baigusiųjų (20 merginų ir 9 vaikinų) atvyko net 24. Pats įdomiausias momentas buvo spėlioti, kuris klasės draugas išlipa iš automobilio. Ne visus pažinome iš karto.

„Kas tu?“ – neretai skambėjo šis klausimas. Kai kurios bendramokslės net ir dabar galėtų demonstruoti madas – išliko lieknos ir stilingos. Kai kam jau ir lazdelės arba net dviejų reikia. Kažkas sulinkęs kaip apdegęs degtukas. Bet ar tai svarbiausia? Man regis, visų akys žėrėjo, visi mes labai pasiilgę vienas kito. Ir kokia laimė, kad į susitikimą atvyko mūsų auklėtoja Aldona Mickutė-Valiokienė, kuriai mes buvome pirmieji auklėtiniai.

„Labai gera mūsų auklėtoja buvo, didžiulė retenybė, kad kas taip gintų savo „vaikus“, – tai bendraklasės Idalijos žodžiai.

Auklėtoja mažai pasikeitusi. Ji prisiminė ir mūsų (gal buvome jau vienuoliktokai) ekskursiją į Skuodą. Ne kokiu autobusu, o pusiau dengtu sunkvežimiu, kuriame buvo priklota šiaudų, kad mums būtų minkščiau. Tais laikais taip keliauti buvo įprasta.

Daug mūsų mokytojų jau ilsisi Kybartų, Virbalio ir kitose kapinėse. Kaip ir keletas mūsų klasės draugų.

Kaip susiklostė bendramokslių likimai? Vieni iš mūsų gyvena Kybartuose, kiti Vilkaviškyje, Alvite, Jonavoje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Alytuje, Vilniuje, Kaune… Idalija atskrido iš Dublino, kur gyvena jau 16 metų.

Kai kurie šeimų taip ir nesukūrė, o kai kas jau ir proanūkiais džiaugiasi. Kas baigė aukštuosius mokslus, kas technikumus… Kas dirbo paprastus darbus, o kas pasuko į savo verslus… Yra medikų, mokytojų, inžinierių, siuvėjų, statybininkų, ūkininkų… Iš susirinkusiųjų didžiausi pasiekimai Albino – jis tapo sporto mokslininku, profesoriumi.

Beje, ne taip seniai išleistoje knygoje „Kybartų krašto žmonės“ yra keturios mūsų klasės draugų pavardės. Kai kas iš mūsų paminėti ir „Vikipedijoje“… Įdomu, kad Vitas baigė karo aviacijos mokyklą Černygove, o Saulius – Kaliningrado žvejybos mokyklą. Jis iki šiol dar išplaukia į pramoninę žvejybą dideliu laivu.

Kažkada mes į magnetofono juostą įrašėme savo svajones, bet dabar, pasikeitus technologijoms, deja, jų jau neišklausysime. Gal svajones ir pamiršome?

„Viskas gyvenime išėjo kitaip, – sakė Gintas iš Vilniaus. – Bet liko aistra kelionėms. Mokyklos laikai buvo šviesiausi metai ir jų reikėtų pavydėti“.

Zita ZOKAITYTĖ

Nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 24–osios laidos abiturientai mokyklą baigė 1969 metais. Pirmoje eilėje antra iš dešinės – auklėtoja Aldona Mickutė-Valiokienė.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-14


  • 0

Kybartų taurė – vilkaviškiečių sportininkų rankose

Įvyko penktasis Kybartų miesto futbolo taurės turnyras, skirtas buvusiems klubo „Sveikata“ žaidėjams atminti.

Šiais metais į varžybas susirinko septynios komandos.

Turnyro nugalėtoja tapo „Širvintos“ ekipa, kurią sudarė buvę ir esami Kybartų „Sveikatos“ žaidėjai iš Vilkaviškio. Nugalėtojai iškovojo ne tik didžiulę taurę, bet ir teisę vadintis geriausia Kybartų miesto komanda. Jiems taip pat atiteko kavinės „Hot pepper“ įsteigtas specialus prizas.

Antroje vietoje liko ekipa „Pažįstami“, trečioje – „Mėgėjų“ komandos futbolininkai.

Geriausius žaidėjus apdovanojo Kybartų „Sveikatos“ klubo prezidentas Nerijus Demenius ir turnyro organizatorius Henrikas Katilius. Geriausiu visų turnyro varžybų sportininku išrinktas Matas Kiškėnas („Širvinta“), o geriausiu vartininku pripažintas jo bendraklubis Remigijus Mikalainis. Jiems įteikti „Sveikatos“ klubo partnerių „Joma-Lietuva“ įsteigti prizai.

Rezultatyviausiu viso turnyro žaidėju tapo bei klubo „Sveikata“ garbės prezidento Juozo Murino prizu buvo apdovanotas Lukas Karpavičius („Mėgėjai“).

Nuotr. Penktąjį Kybartų miesto futbolo taurės turnyrą laimėjo „Širvintos“ ekipa.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-28.


  • 0

Gimnazistei mokslo žinios teikia džiaugsmą

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleivė Skaistė Vaitkevičiūtė mokslams skiria daug laiko. Būsima gimnazijos antrokė yra laimėjusi ne vieną aukščiausią rajoninių olimpiadų apdovanojimą, o mokymasis jai – didžiausias džiaugsmas ir aistra.

„Užkodavo“ tėtis

Naujiesiems mokslo metams besiruošianti Skaistė prisipažįsta kuprinės iš anksto nesikrovusi, sąsiuvinių neprisipirkusi ir mielai dar paatostogautų. Tačiau į mokyklą būsima Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos antrokė eis noriai, nes žinios yra tai, kas labiausiai ją motyvuoja ir teikia malonumą.

Skaistė neslepia, kad tokia motyvuota ir stropi „moksliukė“ buvo ne nuo pat pirmųjų žingsnių mokykloje. Savo pradinukę, į mokslus žiūrėdavusią nelabai atsakingai, tėvai – Kybartų „Saulės“ progimnazijos pedagogai – neretai pabardavo. Skaistė linksmai prisimena tą gyvenimo momentą, nuo kurio ji įgavo pagreitį mokytis ir tapo motyvuota pirmūne.

– Tikrindamas mano darbus tėtis rado neatliktas užduotis matematikos pratybų sąsiuvinyje, – juokdamasi pasakojo Skaistė. – Tada rimtai gavau barti ir tas įvykis mane tarsi „užkodavo“, kad mokslai – itin svarbus gyvenimo etapas, kuris reikalauja daug atsakomybės ir darbo.

Olimpiadų „kraitis“

Nuo tada kybartietė rimtai kibo į mokslus ir netrukus tėčiui beliko pripažinti, kad tos neatliktos matematikos užduotys pradinėse klasėse žinių spragų nepaliko, nes jau penktokė Skaistė rajoninėje matematikų olimpiadoje pelnė prizinę vietą.

Dabar S. Vaitkevičiūtė jau turi sukaupusi didžiulį prizinių vietų „kraitį“: net trijose rajoninėse olimpiadose – fizikos, chemijos ir biologijos – savo amžiaus grupėje kybartietė tapo nugalėtoja, geografijos olimpiadoje pelnė antrą, matematikos – trečią vietą. Marijampolės apskrities matematikų olimpiadoje Skaistė tapo antros vietos laimėtoja. O šiemet pirmokė, aplenkusi vyresnius ir daugiau patirties turinčius gimnazistus, pelnė geriausios Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinės nominaciją ir už puikias akademines žinias bei mokyklos reprezentavimą gavo iš Kybartų kilusių mokslininkų įsteigtą 120 eurų premiją.

Fizika – didžioji meilė

Nors fizika labiau asocijuojasi su vyrais ir inžinerija, Skaistės šeimoje fizikės – tik moterys.

Pačiu mylimiausiu mokslu Skaistė įvardytų fiziką. Tiesa, konkrečios srities išskirti dar negalėtų, mat fizikos pamokos dėstomos tik nuo septintos klasės. Skaistei patinka ir matematika, tačiau fiziką ji mato kaip įdomų, daug kur pritaikomą mokslą. Matematikos žavesį kiek prislopina „pliki skaičiavimai“.

Už gilias žinias ir meilę fizikai Skaistė dėkinga šio dalyko mokytojai Janinai Judickienei, kuri net sirgdama kvietėsi mokinę į namus, kad padėtų ruoštis olimpiadai. Tačiau gimnazistė juokauja, kad meilė fizikai jai galėjo ateiti su motinos pienu, mat mama Inga Vaitkevičienė – fizikė. Nors šiuo metu dirba pradinių klasių pedagoge, fizikos mokytoja jai tenka pasijusti namuose, kai ruošdamasi olimpiadai aibę klausimų pažeria dukra.

Išgirdusi, kad šis mokslas labiau asocijuojasi su vyrais ir inžinerija, fizikos olimpiadų nugalėtoja tik šypteli: jų šeimoje fizikės – tik moterys.

S. Vaitkevičiūtė atvirai sako, kad tėvai jai visada turėjo didžiulę įtaką. Mat augdama pedagogų šeimoje esi nuo mažumės pratinama elgtis atsakingai, rodyti pavyzdį kitiems, būti pilietiška ir patriotiška. Gimnazistės tėvai labai myli Kybartus ir ramų provincijos gyvenimą. Nors Žemaitijoje ir Kaune augusiam Skaistės tėčiui teko keltis gyventi į žmonos gimtinę, dėl to jis niekada nesigailėjo. Mat provincijos gyvenimas užbūrė.

Atpalaiduoja muzika

Pažvelgus į šešiolikmetės mokymosi rezultatus atrodytų, kad laisvalaikio ji visai neturi. Tačiau Skaistė tvirtina viso laiko mokslui neatiduodanti, nors krimsti knygas jai yra didelis malonumas. Merginai labai patinka klausytis muzikos ir skambinti pianinu. Muzikinį išsilavinimą turinti S. Vaitkevičiūtė mokykloje lanko dainavimo būrelį.

Baigusi Vilkaviškio muzikos mokyklą, Skaistė visada prisimena savo mokytoją Romą Lakickienę, įskiepijusią meilę fortepijono muzikai. Kai jaučiasi pavargusi, paauglė dažnai internete susiranda natas ir mokosi jai patinkančias melodijas groti pianinu.

– Muzika mane įkvepia, padeda atpalaiduoti sąmonę nuo įvairių kasdienių sunkumų, – prisipažįsta kybartietė.

Jos reikia Lietuvai

Šiuolaikinėse technologijose paskendusiems ir provincijoje nerandantiems ką veikti jauniems žmonėms Skaistė atkirstų, kad jie tiesiog nemoka ieškoti. Mat veikli šešiolikmetė vos spėja suktis. Be knygų ir muzikos, tenka skirti laiko augintiniams – numylėtinei Braškei, besispraudžiančiai būti pilnateise šeimos nare, ir dar dviem šunims bei katinams. Pagalbos prie kiemo darbų prašo ir tėveliai, o dar norisi palėkti pas draugus, perskrosti Kybartus dviračiu.

Paklausta apie ateities planus Skaistė tik gūžčioja pečiais: puikiai besimokančiai merginai kol kas visi keliai atrodo atviri. Tačiau nuo to – tik sunkiau, mat pasirinkti iš kelių variantų būtų daug lengviau nei iš šimtų. Anksčiau svarsčiusi apie mediciną, dabar Skaistė persigalvojo, tačiau vis dar ieško jai tinkančios specialybės.

Paklausta, kaip motyvuotų tokius žmones, kuriems atrodo, kad šiais laikais galima apsieiti ir be mokslų, Skaistė nedvejodama atsako:

– Lietuvai reikia protingų žmonių, kurie turėtų kompetencijų tapti valstybės vadovais, galėtų mūsų šalį garsinti moksliniais laimėjimais ir keisti kraštą, kad jis būtų patrauklus ir saviems žmonėms, ir užsieniečiams.

Skaistė tvirtina esanti didelė savo valstybės patriotė ir visuomet svarstanti, kaip būtų galima padėti tėvynei, kad Lietuvos vardas skambėtų pasaulyje ir mums visiems būtų geriau joje gyventi. Todėl savo žinias ir gebėjimus ateityje mergina žada skirti savo šaliai.

Kol kas S. Vaitkevičiūtė negali žinoti, į kurį Lietuvos kraštą po studijų ją nuves likimas, tačiau tvirtai sako, kad užsienis jos nevilioja. Savo laimės ir gyvenimo kokybės mergina sieks Lietuvoje.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ingos VAITKEVIČIENĖS nuotr. Skaistė Vaitkevičiūtė pripažinta geriausia Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokine.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-28.


  • 0

2018-09-29 PKD visuotinis susirinkimas

Rugsėjo 29 d., 13 val., J. Basanavičiaus g. 9, Kybartuose, šaukiamas Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) visuotinis susirinkimas.

Darbotvarkė:
1. PKD metinės ir finansinės veiklos ataskaitų tvirtinimas.

2. PKD valdybos ir pirmininko rinkimai.

3. Algimanto Kezio galerijos Kybartuose būklės aptarimas ir būsimos veiklos pristatymas.

4. Kybartų architektūros paveldo reikalai.

5. Pasirengimas Kybartų miesto 100-me čiui.

6. Kiti klausimai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-28, Užsk. 2881


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian