Daily Archives: 2018-09-20

  • 0

Suremontuoti senąjį pastatą vilties neliko

Nykstančio apdegusio daugiabučio J. Basanavičiaus gatvėje būklė kybartiečiams jau ėmė kelti rimtą pavojų.

Nors buvo ne vienas susirinkimas ir pasitarimas dėl šio daugiabučio, esančio J. Basanavičiaus g. 38, likimo, jokių realių veiksmų iki šiol nesiimta. Prieš 18 metų nuo gaisro nukentėjęs statinys, nepaisant Pasaulio kybartiečių draugijos pastangų, kasdien vis labiau nyksta. Neseniai jis „įvilktas“ į žalią sutvirtinantį tinklą ir aptvertas tvorele, kad aplink nevaikščiotų žmonės, tačiau į pastatą galima laisvai patekti iš kiemo pusės. Mat ten smalsuolius sulaiko tik neaukšta vielos tvorelė.

Vidinės pastato konstrukcijos trupa, tad gali bet kada nugriūti. Iki nelaimės – labai netoli, nes greta nuolat verda gyvenimas: žmonės atvyksta į kultūros centrą, biblioteką, čia pat stovi gyvenamieji namai.

Seniūno Romo Šunoko iniciatyva Kybartuose neseniai lankėsi Kultūros paveldo departamento (KPD) Marijampolės skyriaus vedėja Violeta Kasperavičiūtė, vietos valdžia. Nutarta paskutinį kartą kreiptis į visus namo savininkus griežtai nurodant prisidėti tvarkant jų nuosavybę, nes avarinė namo būklė vis labiau darosi pavojinga. Bus sprendžiama, ką toliau daryti su statiniu, įrašytu į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Savininkams išsiuntinėti laiškai, kuriuose parašyta, jog nevykdant statinio ir jo patalpų priežiūros bus surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir Savivaldybės administracija skirs baudas.

Gerą dešimtmetį Pasaulio kybartiečių puoselėta iniciatyva atstatyti legendinį namą galutinai išblėso, nes vien savo jėgomis pastatą globoti apsiėmusi draugija to padaryti nepajėgė, juolab kad nesulaukta turtą pastate turinčių žmonių supratingumo ir KPD finansavimo.

Labai gaila, nes pastangos ir pinigai įdėti nemenki. Maždaug prieš ketverius metus Pasaulio kybartiečių draugijos pastangomis ir lėšomis buvo parengtas pastato restauravimo projektas, tuomet kainavęs apie 7 tūkst. litų, gauti visi leidimai restauravimo darbams.

Buvo pateikta ir paraiška Kultūros paveldo departamento Nekilnojamųjų ir kilnojamųjų vertybių išsaugojimo darbų programai. Visi darbai tuomet būtų kainavę apie 145 tūkst. eurų, beveik dešimtadaliu sumos įsipareigojo prisidėti PKD. Deja, finansavimo restauravimui draugija negavo.

Taigi, jau antri metai ruošiamasi pastatą perduoti Savivaldybei, o po to, panaikinus saugotinos kultūros vertybės statusą, jį nugriauti arba bandyti išsaugoti ir sutvarkyti bent jau fasadinę sieną, kurioje dar išlikusios vertingos architektūrinės puošybos detalės.

Galbūt reikalai nebūtų virtę tokie sudėtingi, jeigu po gaisro žmonės būtų elgęsi kitaip. Iškart po nelaimės gautas kompensacijas „padegėliai“ į namo sutvarkymą neinvestavo ir savo turtą paliko likimo valiai. Per kelerius metus neprižiūrimas pastatas virto vaiduokliu ir jo sutvarkymas ne tik kad pabrango iki kosminių sumų, bet ir tapo praktiškai neįmanomas.

Keletas gyventojų jiems priklausančių patalpų atsisakė, tačiau trys savininkai dovanoti savo jau kaip ir neegzistuojančio turto (pastato viduje net nelikę perdangų) nenori. Vienintelė viltis nors iš dalies išgelbėti pastatą – perimti jį į vienas rankas, tuomet reikalai galbūt pajudėtų. Tik jau be vilties atstatyti. Daugiausia ką būtų galima padaryti kol nevėlu – išsaugoti bent puošnų fasadą. Belieka tikėtis, kad susitarti pavyks greitai, nelaukiant, kol pastatas pats pavirs griuvėsių krūva…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pastato būklė pavojinga žmonių saugumui.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-14.


  • 0

Bendraklasiai susitiko po 49 metų

Kybartuose susitiko Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 24-osios laidos abiturientai, mokyklą baigę 1969 metais.

Kai kam kilo klausimas, kodėl nelaukėme kitų metų, kai būtų švenčiamas apvalus mokyklos baigimo jubiliejus. Bet juk nebuvome susitikę jau apie tris dešimtmečius, tad kas gali garantuoti, kad dar po metų susitikimas įvyktų. O dabar belieka džiaugtis, kad atsirado bendraklasė Elvyra iš Alytaus, noriai ėmusis mus suburti.

Iš 29 baigusiųjų (20 merginų ir 9 vaikinų) atvyko net 24. Pats įdomiausias momentas buvo spėlioti, kuris klasės draugas išlipa iš automobilio. Ne visus pažinome iš karto.

„Kas tu?“ – neretai skambėjo šis klausimas. Kai kurios bendramokslės net ir dabar galėtų demonstruoti madas – išliko lieknos ir stilingos. Kai kam jau ir lazdelės arba net dviejų reikia. Kažkas sulinkęs kaip apdegęs degtukas. Bet ar tai svarbiausia? Man regis, visų akys žėrėjo, visi mes labai pasiilgę vienas kito. Ir kokia laimė, kad į susitikimą atvyko mūsų auklėtoja Aldona Mickutė-Valiokienė, kuriai mes buvome pirmieji auklėtiniai.

„Labai gera mūsų auklėtoja buvo, didžiulė retenybė, kad kas taip gintų savo „vaikus“, – tai bendraklasės Idalijos žodžiai.

Auklėtoja mažai pasikeitusi. Ji prisiminė ir mūsų (gal buvome jau vienuoliktokai) ekskursiją į Skuodą. Ne kokiu autobusu, o pusiau dengtu sunkvežimiu, kuriame buvo priklota šiaudų, kad mums būtų minkščiau. Tais laikais taip keliauti buvo įprasta.

Daug mūsų mokytojų jau ilsisi Kybartų, Virbalio ir kitose kapinėse. Kaip ir keletas mūsų klasės draugų.

Kaip susiklostė bendramokslių likimai? Vieni iš mūsų gyvena Kybartuose, kiti Vilkaviškyje, Alvite, Jonavoje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Alytuje, Vilniuje, Kaune… Idalija atskrido iš Dublino, kur gyvena jau 16 metų.

Kai kurie šeimų taip ir nesukūrė, o kai kas jau ir proanūkiais džiaugiasi. Kas baigė aukštuosius mokslus, kas technikumus… Kas dirbo paprastus darbus, o kas pasuko į savo verslus… Yra medikų, mokytojų, inžinierių, siuvėjų, statybininkų, ūkininkų… Iš susirinkusiųjų didžiausi pasiekimai Albino – jis tapo sporto mokslininku, profesoriumi.

Beje, ne taip seniai išleistoje knygoje „Kybartų krašto žmonės“ yra keturios mūsų klasės draugų pavardės. Kai kas iš mūsų paminėti ir „Vikipedijoje“… Įdomu, kad Vitas baigė karo aviacijos mokyklą Černygove, o Saulius – Kaliningrado žvejybos mokyklą. Jis iki šiol dar išplaukia į pramoninę žvejybą dideliu laivu.

Kažkada mes į magnetofono juostą įrašėme savo svajones, bet dabar, pasikeitus technologijoms, deja, jų jau neišklausysime. Gal svajones ir pamiršome?

„Viskas gyvenime išėjo kitaip, – sakė Gintas iš Vilniaus. – Bet liko aistra kelionėms. Mokyklos laikai buvo šviesiausi metai ir jų reikėtų pavydėti“.

Zita ZOKAITYTĖ

Nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 24–osios laidos abiturientai mokyklą baigė 1969 metais. Pirmoje eilėje antra iš dešinės – auklėtoja Aldona Mickutė-Valiokienė.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-14


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian