Daily Archives: 2018-12-28

  • 0

Tradicinės premijos – buvusiems gimnazistams

Keturiems buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtiniams įteiktos Lietuvių fondo (JAV) Algirdo Karaičio bei brolių Algimanto ir Romo Kezių vardinės premijos. Jas gavo Evelina Krečikaitė, Džineta Valinskaitė, Paulius Kuliešius bei Rytis Astrauskas.

Puoselėja lietuvybę

Lietuvių fondą 1962 metais įsteigė keletas JAV gyvenančių tautiečių, iš kurių didžioji dalis buvo medikai. Kaip pasakojo šio fondo įgaliotinis Lietuvoje, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis, įkurtas fondas buvo skirtas lietuvybei išlaikyti už Lietuvos ribų. Iš pradžių jame buvo tik 20 tūkst. dolerių.

Laikui bėgant prie fondo prisidėjo vis daugiau narių, kurie savo parama pildė jo sąskaitą banke. Šiandien sukaupta daugiau nei 39 milijonai dolerių. Iš susikaupusių palūkanų kasmet finansuojami įvairūs lietuvybę skatinantys projektai ir skiriamos stipendijos mokiniams. Pernai įvairiai paramai skirta apie milijonas dolerių.

Lietuvių fonde įsteigta per 100 vardinių fondų, kurie steigėjų nurodymu remia įvairius lietuvybės projektus ir skiria stipendijas studentams.

Vienas iš tų „mažųjų“ fondų pavadintas mūsų kraštiečių A. ir R. Kezių vardu. Jų vardinė stipendija skiriama buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientams, sėkmingai studijuojantiems universitetuose. Šio fondo premijas šiemet gavo E. Krečikaitė bei P. Kuliešius.

D. Valinskaitė ir R. Astrauskas džiaugėsi premija iš A. Karaičio vardinio fondo. Įprastai ši premija iš buvusio kraštiečio vardo fondo skiriama buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientams, sėkmingai studijuojantiems ekonomikos ir verslo srityse.

Šiemet premiją buvusiems gimnazistams įteikė L. Narbutis, o juos sveikino įstaigos direktorius Saulius Spangevičius bei būrys gimnazijos pedagogų.

Ateitis – Lietuvoje

Kybartiečiai E. Krečikaitė, P. Kuliešius ir R. Astrauskas (dėl įtempto studijų grafiko D. Valinskaitė negalėjo atvykti atsiimti premijos) džiaugėsi sulaukę tokio įvertinimo, dėkojo premijų steigėjams bei juos pastebėjusiems buvusiems klasių vadovams. Būtent jie kasmet teikia premijos gavėjų kandidatūras.

„Nepaprastai smagu gauti šią premiją. Tai bus didelė paskata toliau sėkmingai mokytis ir nenuvilti tų, kas mane pastebėjo ir įvertino. Kauno technologijų universitete studijuoju informacines technologijas, tad už gautą stipendiją žadu pirkti naują kompiuterį“, – sakė P. Kuliešius.

Pirmame kurse studijuojantis vaikinas tikino, kad didžiausias jo noras baigus studijas būtų likti Lietuvoje bei susirasti darbą, kurį galėtų atlikti iš bet kurios vietos. Anot jo, būnant informacinių technologijų specialistu tai nesunkiai įmanoma. Be to, vaikinas jau turi panašios patirties – iš namų jis klientams kartais kuria įvairius muzikinius kūrinius.

Kita premijos gavėja Evelina taip pat teigė ateitį siejanti su Lietuva. Mergina šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja anglų filologiją.

„Iki pat dvyliktos klasės pabaigos buvau įsitikinusi, kad studijuoti ir gyventi norėčiau tik užsienyje. Net buvau įstojusi į universitetą Danijoje, tačiau paskutinę akimirką persigalvojau ir likau Lietuvoje. Dabar visiškai to nesigailiu. Vos pradėjusi studijuoti sužinojau, kad lingvistų ir kalbotyrininkų niekada nepakeis jokie kompiuteriai ar robotai, nes kalba – gyvas, besikeičiantis organizmas. Tai įkvėpė šiek tiek optimizmo“, – šypsojosi E. Krečikaitė.

Ji, kaip ir Paulius, į gimtuosius Kybartus grįžta dažnai. Abu jaunuoliai groja miesto pučiamųjų instrumentų orkestre.

„Apie šią premiją sužinojau per savo gimtadienį. Tai buvo didžiulė ir labai maloni staigmena. Šiuo metu Kauno technologijų universitete studijuoju finansus. Kol kas sekasi puikiai. Jaučiuosi įsėdęs į savo roges“, – teigė R. Astrauskas.

Jis, kaip ir kiti premijos laureatai, teigė ketinantis likti gyventi Lietuvoje, o dirbti labiausiai norėtų Lietuvos banke.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Premijų laureatus Paulių Kuliešių (antras iš kairės), Eveliną Krečikaitę ir Rytį Astrauską sveikino Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis (kairėje) bei gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.


  • 0

Šešių dešimtmečių santuoka šeimai neprailgo

Prieš pat Kalėdas, gruodžio 21 d., kybartiečiai Janina ir Juozas Vingeliai atšventė deimantines vestuves. Šešias dešimtis metų darnoje išgyvenę žmonės sako, kad gyvenimas kartu nepabodo, pralėkė kaip viena diena.

Vadovaujasi Dievo įsakymais

– Ateina Kalėdos – gaspadoriams bėdos, – šmaikštavo aštuoniasdešimtmetį perkopęs, bet vis dar labai žvitrus Juozas Vingelis. – Šitą šventę mes su žmonele švęsdavome visada, net tada, kai buvo negalima. Net ir gamykloje Kybartuose, kurioje dirbau, švęsdavome visi. Atsimenu, vieną metą Kalėdos išpuolė darbo dieną, tai jau po pietų visų presai cechuose išjungti, užlipome į viršų, kur paprastai rinkdavomės, o ten – stalai nukrauti valgiais. Sėdėjome, šventėme. Tik nedainavome, kad niekas neišgirstų, būtų blogai mums baigęsi – tokie laikai buvo. Ir taip darėme ne vieną kartą. Kažkaip prasprūsdavome, niekas neužtiko, niekas nepaskundė.

Abu Vingeliai – labai religingi. Garbaus amžiaus sutuoktiniai, jei tik leidžia sveikata, kiekvieną sekmadienį važiuoja į bažnyčią. Ir taip jau keli dešimtmečiai. Jiems labai patinka dabartinis Kybartų klebonas Vaidotas Labašauskas, kuris moka sakyti taiklius ir šmaikščius pamokslus, geba bendrauti su žmonėmis ir skleidžia aplink save šilumą.

Laikosi vienas kito

– Abu esame iš religingų šeimų. Mes nuo mažens buvome mokomi gerbti vyresnius, klausyti kunigo, mokytojų. Gal todėl ir mūsų šeima išliko tvirta, nors gyvenime buvo ilgų išsiskyrimų. Vyras dirbo kituose miestuose, net ir kitose šalyse, kurias tuo metu broliškomis respublikomis vadino. Buvo gavęs pasiūlymų dirbti ir Palangoje, ir Vilniuje, valdžia siūlė butą, bet aš nenorėjau palikti savo mamos, su kuria visada gyvenome greta. Ji buvo mano geriausia draugė, – prisiminimais dalijosi J. Vingelienė. – Džiaugiuosi, kad Juozas neužsispyrė, o paklausė mano noro ir abu likome Kybartuose. Čia visą gyvenimą ir praleidome. Pačių rankomis pasistatytuose namuose užauginome du sūnus: Zenoną ir Egidijų, čia atvažiuodavo anūkai, kol buvo maži. Dabar visi turi savų užsiėmimų, mus aplanko daug rečiau. Bet mes vis dar turime vienas kitą. Dviese daug lengviau ir smagiau. Einame koja kojon vis pasitardami ir pasibardami, bet rasdami bendrą sprendimą. Neįsivaizduoju, kas bus, jei liksime kuris vienas. Stengiuosi apie tai negalvoti.

Po vestuvių – tiesiai į darbus

Vingeliai susitiko labai jauni. Į Kybartus su tėvais iš Kylininkų kaimo (Pajevonio sen.) atsikraustęs Juozas susidraugavo su Janinos broliais, užeidavo į jų namus, tai taip ir susipažino. Juozas jauną merginą pakviesdavo į kiną. O netrukus, vos jai sukako 20 metų, Janiną vedė. Prieš šešiasdešimt metų, gruodį, įvyko jų civilinė santuoka. O bažnyčioje jie abu susituokė slaptai jau kitų metų sausį. Apsigyveno abudu pas Janinos tėvus – Juozą ir Magdeleną Mauručaičius, labai gražiai sutarė. Tiesa, Mauručaičiai taip pat nebuvo Kybartų senbuviai, jie su dviem Janinos broliais atsikėlė į šį miestą iš Didžiųjų Šelvių kaimo.

– Apsivedėme ir iškart į darbus. Janina dirbo akmenskaldėje, išdirbo 25 metus. Iš pradžių ir aš ten dirbau.

Graži Janytė buvo. Kai dirbo akmenskaldės svarstyklėse, kartu su savimi pasiimdavo ir vyriausiąjį mūsų sūnų Zenoną. Tada jam buvo kokie 3 ar 4 metai. Vairuotojai dažnai įsisodindavo Zenoną į mašiną, vežiodavo ir prašydavo supažindinti su savo sesute. Sužinoję, kad ji – berniuko mama, labai nustebdavo. Ir, aišku, vaiko pasivažinėti daugiau jau neimdavo, – juokėsi Juozas. – Janina dar nuo mokyklos laikų buvo labai aktyvi sportininkė. Visur važinėdavo į varžybas, olimpiadas. Kai apsivedėme, aš jai uždraudžiau šitą reikalą. Pasakiau, kad noriu turėti savo žmogų namuose, o ne laukti, kol parvažiuos iš nežinia kur.

Žmonai teko paklusti, nes, kaip sakė Janina, ilgo gyvenimo kartu receptas – įsiklausymas į kito žodžius ir norus, pagarba šeimai ir ištikimybė vienas kitam.

Išsaugojo sklypą

Su sportu jauna moteris atsisveikino ir atsidėjo šeimai. Juolab kad ir namo reikėjo. O būstus tuo laiku žmonės statydavosi patys.

Kadangi Janina dirbo akmenskaldėje, galėjo pasirūpinti statybinėmis medžiagomis, nes anuomet kažką gauti galėjai tik per pažintis. Darbai sklype vykdavo nespėriai, nes dirbdavo ne samdyti statybininkai, o šeimos nariai, draugai, pažįstami laisvu nuo darbo metu, išeiginėmis, per atostogas. Tai buvo vadinama talka. Paprastai talkininkai padėdavo įsikurti vieni kitiems.

– Namą, kuriame gyvename iki šiol, statėmės visai greta tėvų namų, savo sode. Mat tuometė valdžia nusprendė, kad mano tėvai turi per didelį sklypą ir jį reikia padalyti į kelias dalis bei leisti čia statytis kitiems. Tuomet mes sugalvojome, kad reikia mums, kaip jaunai šeimai, prašyti sklypo namui, nes tuo metu gyvenome pas tėvus. Taip ir padarėme. Kai tėveliai, beje, kartu išgyvenę 50 metų, pasimirė, jų namelį pardavėme. O iki tol visi gyvenome greta, vienas kitą paguosdami, vienas kitam padėdami ir pasirūpindami vienas kitu, – pasakojo Janina.

Apvesdino apie 20 porų

Juozas antrino žmonai, kad tikrai gerus uošvius turėjęs. Ypač uošvienę, kuri juos vis ragindavo bendrauti su gimine, eiti į visas vestuves ar laidotuves.

– Tai mes taip ir darydavom. Aš, kai buvau dar jaunas, mokėjau skambinti pianinu. Mane buvo išmokęs vargonininkas. Vėliau pradėjau groti ir akordeonu. Tai mus su Janyte vis kviesdavo į visų giminių vestuves. O giminė nemaža, aš pats iš septynių vaikų šeimos. Paskaičiavau, tai gal dvidešimtyje vestuvių esame buvę piršliais, – senus gerus laikus prisiminė Juozas ir išsitraukęs pagarbiai laikomą akordeoną pagrojo vis dar neužmirštą melodiją. – Taip ir gyvename abudu. Nieko lyg ir netrūksta, tik jei kas sveikatos abiem po maišą atneštų, tai tikrai paimtume. O taip – niekuo nesiskundžiame. Jei dejuosi, niekas nuo to nepasikeis.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Janina ir Juozas Vingeliai 60 metų laikosi vienas kito.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-28.