Monthly Archives: balandžio 2019

Vilkikų eilės pasienyje trumpėja lėtai

Kategorija : Kybartai spaudoje

Kybartus ir Virbalį pastarosiomis dienomis kamuoja jau senokai užmiršta problema: magistraliniame kelyje vėl rikiuojasi vilkikų eilės.

Sunkiasvorių automobilių eilė trečiadienį buvo nutįsusi per visus Kybartus ir toli už Virbalio, net iki posūkio į Dailučių kaimą. Ji siekė daugiau nei 7 kilometrus.

Kybartuose ir šio ruožo pakelėje gyvenantys žmonės piktinosi dėl mašinų keliamo triukšmo, dulkių ir tvyrančio smogo. Kybartų ir Virbalio seniūnai suskato ieškoti bent kokios išeities, išnuomojo ir pakelėje sustatė biotualetus, kad ne savo noru užstrigę vilkikų vairuotojai turėtų kur atlikti gamtinius reikalus.

Pasienio kontrolės punktų direkcija prie Susisiekimo ministerijos informavo, kad problema kilo sumažėjus transporto priemonių pralaidumui Rusijos Federacijos pusėje. Dėl gedimų kompiuterinėje sistemoje Rusijos pasienio punktas per dieną įsileidžia tris–keturis kartus mažiau vilkikų nei įprastai. Dėl to persipildė laikinojo palaukimo aikštelė, o kelyje susidarė neįprastai didelė transporto priemonių, laukiančių kirsti valstybės sieną, eilė.

Dėl šios priežasties laikinai nutraukta valstybės sienos kirtimo per Kybartų pasienio kontrolės punktą išankstinė laiko rezervacija internetu. Nors buvo tikėtasi, kad Rusijos pusėje problemos bus išspręstos per parą, tačiau tai užsitęsė ne vieną dieną. Trečiadienį furgonų eilė pasienyje buvo sutrumpėjusi gal puskilometriu ir sienos kirtimo procedūros vis dar vyko lėtai.

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Vilkikų eilės ypač dusina Kybartų gyventojus, o Virbalyje sunkiasvoriams automobiliams rikiuotis neleista.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-19.


Romų integracija gražiai atrodo tik popieriuje

Šįmet antrą kartą Vilniuje buvo skambiai paminėta Tarptautinė romų diena. Sostinės centre sekmadienį organizuotos spalvingos eitynės Gedimino prospektu, vyko koncertai ir triukšmingi pasirodymai.

Dalyvavo šventėje

Kaip spaudai išplatintame pranešime teigė Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas dainininkas Ištvanas Kvikas, šventės tikslas – kovoti su diskriminacija ir socialine romų atskirtimi. Šia proga į šventę buvo pakviesti ir Kybartų romų atstovai. Norą dalyvauti šventėje pareiškusius 12 kybartiečių lydėjo romų tarpininkė Kybartuose Birutė Rusevičienė.

Tarptautinę romų dieną paminėti ir pasikalbėti apie seniūnijoje gyvenančius šios tautos atstovus trečiadienį pakvietė ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Jis prie stalo su arbata ir kava subūrė visų organizacijų atstovus, kuriems tenka dirbti ir bendrauti su šia tautine mažuma. Į susitikimą atėjo ir Kybartų baronas Michailas Petravičius su žmona, prisijungė aktyvi bendruomenės narė Oksana. Iš Vilniaus atvyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Sluško ir du romų organizacijų atstovai.

Pristatė projektą

G. Sluško pristatė projektus, kurie vykdomi siekiant integruoti šią tautinę mažumą į visuomenę. Vienas jų – „Vietinės romų platformos – kelias link bendradarbiavimo su savivaldybėmis“.

„Skatindamas romų bendruomenių ir vietos savivaldybių bendradarbiavimą bei savitarpio dialogą, sprendžiant romų tautinei mažumai aktualius integracijos, socialinės įtraukties, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus klausimus, Tautinių mažumų departamentas tęsia 2016 m. pradėtą projektą, finansuojamą Europos Komisijos lėšomis. Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais buvo užmegzti ryšiai tarp romų bendruomenių ir savivaldybių. Sukurtas įrankis romams per tarpininkus greičiau ir sėkmingiau spręsti iškilusias problemas, o savivaldybių institucijų darbuotojams – susipažinti su romų situacija. Vykdant projektą buvo surengti mokymai švietimo darbuotojams, dirbantiems su romų vaikais, pedagogai įgijo specifinių žinių apie šių vaikų ugdymo ypatybes. Daug dėmesio skirta romėms moterims, skatinant jas imtis lyderių vaidmens. Projektas buvo įgyvendinamas 2 kryptimis: informuojant ir šviečiant visuomenę bei stiprinant romų gebėjimus ir įgūdžius. Sėkmingai baigus pirmąjį projekto etapą, 2017 m. liepą gautas finansavimas antros projekto dalies įgyvendinimui. Jam skirta 65 tūkst. Eur“, – pasakojo G. Sluško.

Dirba tarpininkė

Projekto įgyvendinimo laikotarpiu buvo apmokyti ir įdarbinti koordinatoriai – tarpininkai tarp romų bendruomenės ir savivaldybių. Su Kybartų romais dirba B. Rusevičienė, kuri jau dvejus metus savanoriškai padeda romams bendrauti su valstybės institucijų atstovais, asistuoja tvarkant reikalus valstybės ir privačiose institucijose, padeda spręsti kitas kasdienio gyvenimo problemas.

Tautinių mažumų departamento specialistai dar prieš dvejus metus buvo atvažiavę aptarti minėto projekto įgyvendinimo galimybių Kybartų seniūnijoje. Diskusija vyko „Saulės“ progimnazijoje ir seniūnijoje. Tuomet aptartos galimybės įtraukti į projekto veiklas Kybartuose gyvenančius romus.

Tačiau nuo to laiko labai mažai kas pasikeitė. Patys Kybartų romai jokios iniciatyvos ką nors veikti neparodė. Tiesa, į savo atstovę B. Rusevičienę jie kreipiasi labai noriai, skambina prašydami padėti išspręsti problemas, bet tik ne su pasiūlymais burtis į bendruomenę ir vykdyti kažkokias veiklas.

Pasigenda iniciatyvos

Kaip sakė R. Šunokas, iš romų pusės būtent ir pasigendama tautinės kultūros sklaidos. Niekas nenori burtis į ansamblius, šokių būrelius. Kybartuose turėdami apie pusantro šimto romų tautos atstovų, jų šokius per šventes šoka… lietuviai šokėjai.

Per ilgą ir gana aštrų pokalbį bandyta įsigilinti į romų tautos mentalitetą, suprasti, kodėl jie nenori nei mokytis, nei dirbti. Nors Kybartų mokyklose jų vaikams sudarytos puikios sąlygos, dažnas mokytis visai nenori. Kaip atskleidė patys romai, dauguma jų nepratę anksti keltis, tad į mokyklą neprikelia ir savo vaikų. Tai žinodami pedagogai leidžia jiems į pamokas ateiti išsimiegojusiems ir prie mokymo proceso prisijungti vėliau. Pedagogai net dirba papildomai, po pamokų. Svarbu, kad tik vaikai ateitų. Tačiau romiukai pamokų nelanko mėnesiais. Aišku, yra ir išimčių. Šįmet yra romų vaikų, besimokančių ir gimnazijoje. Tad bent kažkoks progresas jau yra.

Nelengvoje diskusijoje aiškėjo, kad patys nemokėdami skaityti ir rašyti romai negali gauti padoraus darbo. Tačiau mokytis neskatina ir vaikų, nes nesupranta mokslo reikšmės. Vieninteliai vietos romus įdarbinti galintys darbdaviai – Gudkaimio sodininkai (sezono metu) ir UAB „Kybartų darna“, kuri žmones pasitelkia miestui tvarkyti. Tačiau romams tinka ne visi darbai. Pavyzdžiui, vyrui šluoti gatvę yra didžiulė gėda, tad tokių darbų dažniausiai atsisakoma.

Gyventi greta reikės

Kaip pasakojo Kybartų romų baronas M. Petravičius, jis ir pats baigęs tik dvi klases, tačiau yra tikras poliglotas: moka penkias kalbas ir važinėja į užsienį užsidirbti, kad grįžęs… galėtų susimokėti įsiskolinimus už įvairias jam skirtas nuobaudas. Mat romai nėra įsigilinę į Lietuvos, kurioje gyvena, įstatymus ir dažnai būna baudžiami už įvairius prasižengimus. Kaip pasakojo policijos pareigūnės, kai kurie jų turi sukaupę penkiaženkles baudų sumas, tačiau šias kaip nors išieškoti – beviltiška, nes romai neturi jokio registruoto turto.

Po ilgo pokalbio romų atstovai pažadėjo, kad surinks savo talentingus bendruomenės narius ir ateis į kultūros centrą. Tuomet galbūt bus galima gauti ir paramą veiklai, o vėliau gal išsivystys didesnis noras kažką daryti.

R. Šunokas vylėsi, jog palaipsniui šie Kybartų gyventojai taps visaverte bendruomenės dalimi, nes jau yra dirbančių ir norinčių darbo, o viena romė net turi savo daržą ir užsiaugina daržovių. Tad galbūt ir kitus užkrės teigiamas pavyzdys. Nors, kaip sakė iš Vilniaus atvykę romų organizacijų atstovai, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jie niekada nebus tokie kaip mes ir nereikia norėti viską pakeisti, o verta priimti šiuos žmones tokius, kokie jie yra. Tačiau gyventi greta reikės ir žingsneliai vienas kito link turi būti daromi. Geriausia būtų, kad žingsniuojama būtų iš abiejų pusių, nors ir po truputį…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų romų baronas Michailas Petravičius į seniūniją atėjo su žmona, susitikime dalyvavo aktyvi bendruomenės narė Oksana (kairėje).

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-19.


Sparnuota Kybartų „įžymybė“ visus kelia ant kojų

Kategorija : Kybartai spaudoje

Nuo Vilniaus iki Vilkaviškio – dabar tikrai daug žmonių galėjo įsitikinti, kad kybartiečiams rūpi gamta. Matydami po miestą klajojantį gandrą žmonės skambino ne tik vietiniams aplinkosaugininkams, bet ir aukštesnėms institucijoms Vilniuje, kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą, gyvūnų globos įstaigas, seniūną, redakciją ir visur, kur tik sugalvojo.

Pasirodė vienišas

Jau nuo praėjusios savaitės socialiniuose tinkluose pasipylė po Kybartus klajojančio gandro nuotraukos ir komentarai po jomis. Kybartų „įžymybe“ internete pakrikštytas paukštis kažkam atrodė liūdnas, kažkam – sergantis, dar kažkam – netgi… labai vienišas.

Žmonės baiminosi, kad sparnuotį gali kas nors nuskriausti, o ir jis pats tikriausiai gali ką nors sužaloti.

Internautai dalijosi įspūdžiais, kaip gandras maitinasi: vieniems jis pasirodė peralkęs, nes rijo viską, kas paduota, kiti tvirtino, jog į jų batonus gandras nežiūri nė kreiva akimi.

Žinoma, dauguma piktinosi, kad jokia tarnyba paukščiu iki šiol nepasirūpino, jis ir toliau vaikštinėja kiemuose bei gatvėse.

„Paskambinau į Bendrąjį pagalbos centrą, pasakiau, kas atsitiko, tai mane beveik apšaukė! Atseit, ne jiems reikia skambinti. Tai kur tada kreiptis, kaip tam gandrui padėti? Gal jis sužalotas, kad nepaskrenda, o gal jam paukščių gripas?“ – spėliojo į redakciją paskambinusi pagyvenusi kybartietė. Tiesa, moteris pripažino, jog BPC darbuotojai norėjo padiktuoti telefono numerį, kuriuo tokiais atvejais reikėtų skambinti, bet ji tuo metu neturėjusi kur užsirašyti.

Gaudė kelis kartus

Kodėl BPC operatoriaus tonas kybartietei pasirodė piktas, galima numanyti: žmonių skambučių dėl vieno paukščio tarnybos sulaukė tikrai daug.

Kai paskambinome Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresn. specialistui Edvinui Bielskui, pareigūnui net nereikėjo sakyti, kokiu tikslu skambiname. „Turbūt pranešite, kad po Kybartus gandras vaikšto?“ – pasisveikinęs paklausė E. Bielskus.

Inspektorius sakė, jog skambučiai dėl stambaus sparnuočio netyla jau daugiau nei savaitę. Gandras pastebėtas prie „Saulės“ progimnazijos, šalia „Kybartų darnos“, „Rasos“ specialiosios mokyklos, prie turgaus ir kitose vietose.

Tačiau pagauti paukštį – ne taip paprasta.

„Jis prisileidžia žmogų per pusmetrį, bet jei tik tiesi rankas paimti, stypteli ir pakyla virš galvų. Tada apsuka ratą ir nusileidžia kur nors netoliese. Sako, kad tas gandras nepaskrenda. Tai kaip jis ant mokyklos stogo atsidūrė? Kai aš pats pirmą kartą nuvažiavau, pamačiau įdomų vaizdą. Pieva buvo pilna batono, stotelės paviljone sėdėjo moterys, o virš jų tupėjo gandras. Ir kaip jį nuo ten nukrapštyti? Paskutinįkart paukštį bandžiau gaudyti sekmadienį. Tada jis vaikščiojo tarp Kybartų turgaus ir „Maximos“. Man į pagalbą atėjo vienas vietinis gyventojas, paskui prisidėjo dar kitas žmogus, po to – parduotuvės darbuotojas. Ir nieko – vos prisiartini, imi spausti arčiau sienos, paukštis pakyla ir nulekia“, – apie neįprastas gaudynes pasakojo pareigūnas.

Patarė užmesti tinklą

Žmonių skambučių neatsiginantis E. Bielskus po Kybartus važinėjo ir vakare – galvojo, kad sutemus bus lengviau paukštį pagauti. Kur tau! Sparnuotis nakčiai ant žemės nelieka, tad vieną vakarą tupėjo turguje ant kiosko, kitą – ant stotelės paviljono. Dar vieną vakarą E. Bielskus gandro iš viso neberado. Pareigūnas jau apsidžiaugė, jog sparnuotis pagaliau išskrido, bet… kitą rytą ir vėl suskambo telefonas: labas rytas, gelbėkite gandrą!

Aplinkosaugininkams pikčiausia dėl to, kad užuot palikę paukštį ramybėje gyventojai jį vaikosi, šeria ir dar liepia gaudyti pareigūnams.

„Viena moteriškė liepė ant gandro užmesti tinklą. Bet paukštis juk netupi kaip įkaltas, o kyla, plasnoja sparnais. Jei besiblaškydamas tinkle jis išsinarins ar nusilauš sparną – negi tada bus geriau? Kokia logika gaudyti paskrendantį paukštį, grūsti jį į mašiną ar dar kažkur?“ – klausė E. Bielskus.

Aplinkosaugininkas priminė jau ne kartą išsakytą tiesą, jog laukinius paukščius ir žvėris šerti reikia tik tada, kai jiems tikrai gresia badas. Be to, pašaras turėtų būti tinkamas, o gandrai, kaip žinia, minta tikrai ne batonu, bet mėsa, žuvimi, varlėmis.

Įpylė ir vandens

Gamtosaugininkai spėja, kad jauną gandrą (galbūt pernai išmestą iš lizdo) greičiausiai kažkas per žiemą globojo, o pavasarį paleido. Dėl to dabar jis nebijo žmonių ir įprato elgetauti, o ne pats ieškoti maisto. Toks atvejis mūsų rajone prieš keletą metų jau buvo: žmogaus paaugintas ir paleistas gandras drąsiai vaikščiojo po miestą, po kapines, dergė ant antkapių.

Kad po Kybartus vaikštantis paukštis ligotas, pareigūnai abejoja, mat sergantis sparnuotis greičiausiai jau būtų kritęs.

„O blogiausia, jog žmonės jį ir toliau intensyviai šeria. Iki šiol pievoje primėtyta „šlapios“ dešros, batono, mėsos, net ir vandens įpilta į nupjautą 5 litrų plastikinį butelį. Tai ko tam gandrui kur nors skristi?“ – kalbėjo pareigūnas.

Beje, prieš keletą metų panašų atvejį teko matyti Nidoje. Krantine ramiai vaikštinėjo gandras: paukštis prisiartindavo prie žvejų ir stypsodavo šalia tol, kol kuris numesdavo jam žuvelę. Pakalbinti žvejai šio ilgasnapio sakė sulaukiantys nuolat ir pripratę prie jo kaip prie kokio katino, besitikinčio iš žmogaus šviežios žuvelės.

Galbūt prie savojo gandro pripras ir kybartiečiai, o tada paliks jį ramybėje, nustos vaikytis ir gaudyti. Tačiau norint, kad sparnuotis išskristų, reikėtų paklausyti aplinkosaugininkų ir mažiau kištis į gamtą, kai tai nėra būtina.

Eglė MIČIULIENĖ

Kęstučio DAUGIRDO nuotr. Vakar ryte po Kybartų gatves vėl stypčiojęs gandras tikrai neatrodė sergantis, tačiau tikriausiai žmonių augintas paukštis nebeturi įgūdžių gyventi laisvėje.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-12.


Kunigas V. Jaugelis pripažintas kankiniu

Po straipsnio „Susirūpinta mieste palaidoto kunigo vardo įamžinimu“ („Santaka“ , Nr. 27, balandžio 5 d.) redakcija sulaukė skambučio iš Kybartų. Laikraščio skaitytojas svarstė, kad prieš pradedant „judinti“ Kybartų gatvių pervadinimo reikalus būtų prasminga daugiau sužinoti apie kun. Virgilijų Jaugelį.

„Rašoma, kad šio dvasininko vardu siūloma pavadinti vieną iš miesto gatvių. Manau, kad dabartiniams kybartiečiams jau vertėtų priminti apie kunigo V. Jaugelio, mirusio prieš beveik keturis dešimtmečius, gyvenimą ir veiklą“, – sakė vyriškis.

Informacijos apie kun. V. Jaugelį ieškojome Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro interneto svetainėje genocid.lt. Ten medžiagą apie šią asmenybę yra pateikusi Vilma JUOZEVIČIŪTĖ.

Kunigas Virgilijus Jaugelis gimė 1948 m. rugsėjo 9 d. Kaune, tačiau svarbiausius ir prasmingiausius darbus nuveikė dirbdamas Kybartuose.

V. Jaugelis augo vargingoje, tačiau pamaldžioje šeimoje. Tėvas Vincas kalėjo sovietų lageryje. Baigęs vidurinę mokyklą jaunuolis kelerius metus iš eilės bandė stoti į kunigų seminariją, tačiau nesėkmingai: „pasirūpinus“ KGB, jis vis gaudavo neigiamą seminarijos rektoriaus atsakymą su siūlymu bandyti laimę kitąmet. Todėl dirbo kroviku, vairuotoju įvairiose Kauno įmonėse, tuo pačiu metu lankė slaptus religinius susibūrimus.

1971 m. V. Jaugelis su pirmąja grupele pradėjo studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje. Įsitraukęs į sąjūdį už tikinčiųjų ir Bažnyčios teises, 1971 m. gruodžio mėnesį rinko parašus Lietuvos Romos katalikų memorandumui, adresuotam SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui. Šis dokumentas sukėlė platų atgarsį užsienyje, nes buvo surinkta daugiau kaip 17 tūkst. parašų. Milicija V. Jaugelį sulaikė ir atėmė tris memorandumo egzempliorius su 127 parašais. Nepaisydamas to, vaikinas ir toliau aktyviai juos rinko, taip pat platino pogrindinę spaudą, maldaknyges.

Jaunatviškas neatsargumas lėmė, kad jo veikla greitai tapo žinoma KGB organams. V. Jaugelis įkliuvo per pirmą didelę akciją prieš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (LKBK) leidėjus. 1973 m. lapkričio 19 d. jo bute Kaune buvo padaryta krata. Be religinio turinio knygų, rasta ir paimta „LKB kronikos“ vaškuočių. Dėl konfiskuotų knygų tikinčiųjų teisių sąjūdžio dalyvis parašė protestą LTSR prokurorui, apeliuodamas į sąžinės, žodžio ir spaudos laisvę. Tardomas jaunuolis atsisakė kalbėti. Anot jo, krata buvo padaryta neteisėtai, nes SSRS Konstitucija garantuoja spaudos laisvę.

1974 m. balandžio 9 d. V. Jaugelis buvo suimtas. Per pirmosios „LKB kronikos“ platintojų baudžiamosios bylos tyrimą KGB tardytojai nustatė, kad jis kartu su Jonu Stašaičiu rotatoriumi padaugino ir išplatino 6-ąjį „LKB kronikos“ numerį bei buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos tikinčiųjų memorandumo parašų rinkėjų. LTSR Aukščiausiasis teismas tuomet V. Jaugelį nuteisė ir skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Ją vyriškis atliko Pravieniškių bendrojo režimo kolonijoje kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. 1975 m. vasario mėnesį jie vaikiną žiauriai sumušė. Lukiškių kalėjimo ligoninėje gydant patirtus sumušimus, jam nustatytas III stadijos žarnyno vėžys. Dėl sveikatos būklės V. Jaugelis iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas, birželio mėnesį jam atlikta operacija. Sveikatai kiek pasitaisius, jaunuolis dirbo zakristijonu Kybartų bažnyčioje, talkininkavo kun. Sigitui Tamkevičiui ir toliau rengėsi kunigystei.

Nujausdamas, kad jo gyvenimas bus trumpas, iš rankų nepaleido knygų ir uoliai studijavo teologiją. Galiausiai 1978 m. pogrindyje buvo įšventintas į kunigus, tais pačiais metais įstojo ir į Marijonų kongregaciją. Ligos kamuojamas šv. Mišias aukodavo savo kambarėlyje senojoje Kybartų klebonijoje.

1980 m. vasario 17 d. V. Jaugelis mirė. Jis palaidotas Kybartuose, bažnyčios varpinės bokšto sienoje, nes sovietų valdžia neleido laidoti šventoriuje. Kaip pasakojo kybartietis disidentas Romas Žemaitis, paskutiniu momentu iškirsti varpinės sieną ir ten palaidoti kunigo kūną sugalvojo S. Tamkevičius. Tai buvo padaryta per naktį.

Jau po mirties V. Jaugelio bute saugumo darbuotojai padarė dar vieną kratą, per kurią rado ir paėmė po kelis „LKB kronikos“ bei pogrindinio leidinio „Tiesos keliu“ numerius, taip pat vienuolės disidentės Nijolės Sadūnaitės laiškus iš tremties, keletą religinio turinio knygų.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu V. Jaugelis po mirties apdovanotas 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius). 2000 m. kunigas pripažintas kankiniu.

Nuotr. iš svetainės genocid.lt. Kun. Virgilijus Jaugelis nesileido į jokius sąžinės kompromisus.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


Kaune – antroji seniūno paroda

Šiuo metu Kauno tautinės kultūros centre eksponuojami Kybartų seniūno Romo Šunoko mediniai dirbiniai.

Paroda pavadinta „Klajonės… po pajūrį, po mintis, po vaizduotę, po…“

Tai – antroji seniūno darbų paroda, surengta minėtame centre. Kaip sakė pats autorius, ji – tarsi drąsesnis žingsnis į kūrybos pasaulį.

– Į šią parodą keliavau ilgai, dvejodamas, bijodamas man priskiriamo menininko vardo. Man tai – kito, aukštesnio, nepasiekiamo pasaulio žmogus. Todėl savo kūrybą vadinu tiesiog klajonėmis, – sakė R. Šunokas.

Parodą galima aplankyti iki gegužės 28 d. Pristatymas vyks gegužės 3 d., 16 val.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


Algimanto Kezio galerija taps atviresnė lankytojams

Algimanto Kezio galerija oficialiai prisijungė prie Kybartų kultūros centro ir tapo jo filialu.

Sutartį pasirašė ilgametis Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) pirmininkas Leonas Narbutis ir Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė. Ji patikino, kad tai – tik šeimininkų pasikeitimas, nes jokių esminių pokyčių nebus. Algimanto Kezio galerijos veikla rūpinsis jau ne tik Kybartų kultūros centro, bet ir galerijos darbuotoja Andželika Micutienė.

Žymaus mūsų kraštiečio, išeivio, fotografo, JAV kultūros veikėjo Algimanto Kezio galerija Kybartuose buvo atidaryta prieš penkerius metus, balandžio 27 dieną, PKD patalpose. Tądien vyko ir pirmoji A. Kezio darbų paroda – eksponuotos originalios fotografijos, albumai. Šios galerijos įkūrimas buvo neabejotinai didelis žingsnis mažo miesto kultūriniame gyvenime. Be to, nuo 2007-ųjų gyvuojanti PKD surinko gausų istorinių, meninių eksponatų lobyną apie Kybartus, žymius kybartiečius ir, saugodama istorinį miesto atminimą, ketino steigti Kybartų miesto muziejų.

A. Micutienės teigimu, sukaupta vertinga medžiaga, knygos apie Kybartus, originalūs A. Kezio atvežti meno albumai taps prieinami visiems. Galerija bus atvira norintiesiems geriau pažinti miestą, taip pat tiems, kurie, turėdami įdomių reliktų apie Kybartus, gali prisidėti prie muziejaus plėtros.

„Mūsų siekiamybė – maksimaliai išnaudoti galerijos erdvę įvairiems kultūriniams renginiams, vaikų bei suaugusiųjų edukacijai. Kamerinė galerijos aplinka puikiai tinka parodoms, knygų pristatymams. Viliamės, jog pavyks atgaivinti muziejaus veiklą, pritraukti daugiau lankytojų, paskatinti aktyvesnį kybartiečių dalyvavimą galerijos veikloje. Kol kas Algimanto Kezio galerija susidomi atvykstančios ekskursijos, Amerikos lietuviai, iš užsienio sugrįžtantys kybartiečiai“, ‒ kalbėjo A. Micutienė.

Daugiau informacijos bus paskelbta Kybartų kultūros centro puslapyje www.kybartukc.lt. Dėl galerijos lankymo kreiptis tel. (8 342) 30 635.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Nuotr. PKD pirmininkas Leonas Narbutis ir Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė (abu sėdi) su miesto entuziastais seniūnu Romu Šunoku (iš kairės), Violeta Mickevičiūte, Andželika Micutiene ir Rymantu Vaičaičiu tikisi, kad gyvenimas galerijoje suaktyvės.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


Susirūpinta mieste palaidoto kunigo vardo įamžinimu

Neseniai Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus taryba kreipėsi į Vilkaviškio rajono valdžią prašydama įamžinti kunigo Virgilijaus Jaugelio atminimą. Jų atstovų įteiktame rašte prašoma suteikti V. Jaugelio vardą esamai Č. Darvino gatvei arba pavadinti kraštiečio garbei kitą gatvę.

Šią iniciatyvą iškėlė buvęs kybartietis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Romas Žemaitis. Jis šiuo metu yra ir Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos pirmininko pavaduotojas.

– Seniai norėjau, kad būtų kokiu nors būdu įamžintas šis puikus žmogus, kuris yra palaidotas Kybartų bažnyčios varpinės bokšto sienoje. Kitais metais sukaks 40 metų nuo kunigo mirties datos, tad, manau, būtų labai prasminga, jei Kybartuose atsirastų Virgilijaus Jaugelio gatvė. Prisimenu šį kunigą, pats esu patarnavęs jo laikomose mišiose. Man tuomet buvo 12 metų, – pasakojo R. Žemaitis.

Kybartiečio iniciatyva sulaukė ir šalies dvasininkų pritarimo. Minėtą prašymą pasirašė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kunigai Robertas Grigas, Saulius Paulius Bytautas, Vaclovas Stakėnas, Vaidotas Labašauskas. Kaip yra minėjęs S. Tamkevičius, V. Jaugelis buvo nepaprastas jaunuolis ir kunigas, kuris mokėjo nugalėti bet kokią baimę ir niekuomet nesileido į jokius sąžinės kompromisus.

Sąjūdiečio prašymas pasiekė ir Kybartų seniūną Romą Šunoką. Pasak jo, šiuo metu svarstomi trys variantai, kaip pasielgti su Č. Darvino gatvės pavadinimu: pervadinti ją vienu iš dviejų siūlomų vardų ar palikti tą patį.

– Ši gatvė yra labai ilga, tad galėtume ją suskaidyti į dvi dalis. Tą dalį, kurioje yra bažnyčia, klebonija ir vaikų globos namai, būtų galima pavadinti kitu vardu. Kokiu – bus nuspręsta atsižvelgiant į kybartiečių balsavimą. Šiuo metu yra iškelta ir dar viena žmonių iniciatyva, kad gatvei reikėtų sugrąžinti anksčiau buvusį Bažnyčios pavadinimą. Šiaip ar taip, atsiklausime vietinių žmonių. Esu išsiuntinėjęs raštus Kybartuose veikiančioms bendruomenėms, paraginsiu savo nuomonę pareikšti kiekvieno gatvės namo gyventojus. Tad turintieji minčių gali ateiti ar paskambinti į seniūniją ir išreikšti savo poziciją, – sakė R. Šunokas.

Priminsime, jog prieš keletą metų jau buvo inicijuotas Č. Darvino gatvės pavadinimo keitimas į Bažnyčios, tačiau tuomet jis nesulaukė daugumos gyventojų palaikymo.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Raimundo KAMINSKO nuotr. Kybartietis Romas Žemaitis dažnai aplanko pažinoto kunigo Virgilijaus Jaugelio amžinojo poilsio vietą.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian