Monthly Archives: birželio 2019

  • 0

Novelės apie tremtį, artimuosius ir pažįstamus

Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema vis ratu ir ratu, kaip žemė aplink saulę, kaip metų mėnesiai. O, kad taip ir žmogaus metai suktųsi ratu. <....> … ir nežinai, kuriame laike tu gyvensi savo gyvenimą. Mes buvome tremties vaikai, pas daugelį atkeliaudavo giltinė, bet buvome vieningi, mylėjome savo šalį. Dabartinis jaunimas, nors ir kremta mokslus užsienyje, bet myli savo gimtinę. Kaip smagu žiūrėti per televizorių, kiek jaunų žmonių vyksta į Sibirą sutvarkyti ten gulinčių lietuvių kapų. Kiek susirenka liepos 6 dienos vakare giedoti Lietuvos himno. Visais laikais buvo prisitaikėlių ir patriotų, – mąsto sau Sigita. – Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvastis gyvena savam laike, jis turi pradžią ir pabaigą. Motulė vis prašo Aukščiausiojo, kad leistų keliauti pas savo mylimąjį, kad gana, jau prigyveno šioje žemėje. Skauda kaulus ir supranta, kad jai jau reikia artimųjų pagalbos. Bet Dievulis visiems turi paruošęs gyvenimo knygą ir jos visos skirtingos, kaip ir žmonės.“

Taip savo pirmoje novelių knygoje „Gimiau savo laiku“ rašo Kalvarijos savivaldybės literatų klubo „Rasa“ narė Vilija Vilkelienė.

Ši poetė ir rašytoja viešėjo Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupėje, kur pristatė savo novelių knygą. Kaip joje rašoma, „tai pirmoji Vilijos Vilkelienės prozos knyga, kurioje pasakojama senos giminės istorija. Autorė, kilusi iš Kalvarijos, bando perteikti savo gimtojo krašto autentiką, istoriją, senų žmonių kalbą, nevengia tarmiškų žodžių, todėl jos pasakojimo stilius lengvas, artimas šnekamajai kalbai.“

Renginyje rašytoja įdomiai papasakojo knygos atsiradimo istoriją. Prisiminė, kaip ji rinko medžiagą savo tekstams, kaip klausinėjo bei klausėsi savo artimųjų, giminių, pažįstamų ir visai svetimų žmonių įvairių skaudžių, tragiškų, sunkių, o kartais ir linksmų bei juokingų istorijų apie senos giminės, o kartu ir visos tautos istoriją, sunkų gyvenimą kaime pokario metais, apie tremtį… Labai jausmingai ir įtaigiai skaitė novelių ištraukas, skirtas artimiesiems bei pažįstamiems.

Vilija nuo ankstyvos jaunystės rašo ir eiles. Eilėraščiuose ji išlieja savo jausmus ir išgyvenimus, kuriais pasidalijo su visais susirinkusiais jos pasiklausyti. Galėjome išgirsti ne vieną autorei brangų, jausmingą eilėraštį, skirtą savo šaliai, įvairioms gyvenimo progoms ir šventėms, o taip pat ir patiems artimiausiems bei brangiausiems žmonėms – savo šeimos nariams, giminėms, draugams.

Per visą renginį skambėjo nuotaikingos Jurgitos Arelienės dainos. Ji nuostabiai atliko savo mamos Inetos Česnienės ir kitų autorių kūrinius.

Po knygos pristatymo autorę sveikino renginio organizatoriai, giminaičiai, draugai, visi susirinkusieji, linkėdami rašytojai kūrybinės sėkmės ir dar ne vieno susitikimo, pristatant kitus savo kūrinius. Viešnia liko sujaudinta ir dėkinga už šiltą priėmimą. Dėkodama susirinkusiesiems V. Vilkelienė gražių žodžių išsakė knygos sudarytojai, redaktorei ir korektorei Vilijai Dobrovolskienei, savo šeimai sakė ačiū už visokeriopą pagalbą, palaikymą, už finansinį parėmimą.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Rašytoja Vilija Vilkelienė (dešinėje) susirinkusioms kybartietėms papasakojo daugelio savo kūrinių atsiradimo istorijas.

Projektą „Čia – mūsų namai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


  • 0

Sektoriumi tapę pataisos namai posūniu nesijaus

Kategorija :Kybartai spaudoje

Nors šiomis dienomis dėl neteisėtai į laisvę paleisto kalinio šalies žiniasklaida nuolat linksniuoja Kybartų pataisos namų vardą, įstaigos tokiu pavadinimu jau senokai nebėra. Prijungta prie Marijampolės pataisos namų ji tapo Kybartų sektoriumi, kiek sumažėjo, tačiau turi ir naujų funkcijų.

Kitas statusas

Naują statusą Kybartuose esanti įkalinimo įstaiga įgavo beveik prieš tris mėnesius, o jos likimas buvo nuspręstas dar praėjusių metų pabaigoje, kai teisingumo ministro įsakymu reorganizuotos dvi šalies įkalinimo įstaigos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Kybartų pataisos namai.

Nors oficialiai buvo skelbta, kad reorganizacijos tikslas – optimizuoti įstaigų bendrąsias funkcijas, valdymą, racionaliau naudoti materialinius ir finansinius išteklius, Kybartų įstaiga į permainų mėsmalę pateko neatsitiktinai. Jau beveik trejus metus ji neturėjo nuolatinio vadovo, įstaigą krėtė skandalai, tad Teisingumo ministerija problemą išsprendė Kybartų pataisos namus prijungdama prie didesnių – Marijampolės pataisos namų. Taip kybartiečiai tapo marijampoliečių įstaigos sektoriumi.

Nuo balandžio 1 d. Kybartų sektoriui vadovaujantis Marijampolės pataisos namų direktorius Regimantas Kavaliauskas bent porąkart per savaitę atvyksta į naująsias valdas, nuo pagrindinės būstinės nutolusias kone per pusšimtį kilometrų. Jis įsitikinęs, kad Kybartuose įsikūrusios įstaigos darbuotojus reorganizacija palietė minimaliai, mat atleisti tik 5 pareigūnai bei tarnautojai. Visiems jiems buvo pasiūlytas kitas darbas ar pareigos, tačiau daugelis pasirinko išeitinę kompensaciją ir atsisveikino su buvusia darboviete.

Nė vienas kybartietis nepanoro važinėti į darbą Marijampolėje, nors marijampoliečių, kurie nuo seno važinėja į Kybartus, ne tiek ir mažai.

Didžiausia įstaiga

Reorganizuotos įstaigos Kybartų sektoriuje liko du savarankiški skyriai – Resocializacijos ir Saugumo valdymo. Nors įstaigai vadovauja Marijampolės pataisos namų direktorius R. Kavaliauskas, Kybartuose liko direktoriaus pavaduotojo etatas. Šias pareigas, kol įvyks atranka, laikinai eina Rolandas Čiurlauskas, kartu vadovaujantis ir Saugumo valdymo skyriui. Kitam savarankiškam skyriui vadovauja ir iki šiol jo viršininku buvęs Arūnas Kučinskas.

Kiti mūsų rajone esančio sektoriaus darbuotojai, nors ir įsikūrę ten pat, priskirti Marijampolės pataisos namų skyriams: Kybartuose dirbančios medikės – Sveikatos priežiūros, buhalterės – Turto valdymo, teisininkės ir raštvedės – Veiklos organizavimo skyriams ir t. t.

R. Kavaliauskas juokauja, kad dabar jam tenka vadovauti visoje Marijampolės apskrityje kone didžiausiai įstaigai, išsidėsčiusiai net per dvi savivaldybes. Mat vien nuteistųjų per abu sektorius yra apie 1400 (Kybartų sektorius talpina iki 400 nuteistųjų, Marijampolės – iki 1000). Juos prižiūri 500 pareigūnų ir kitų darbuotojų.

R. Kavaliauskas jau susipažino su mūsų rajono Savivaldybės vadovais ir pakvietė bendradarbiauti.

– Teiravomės, ar Savivaldybė neturi iniciatyvų, kurios galėtų Kybartuose kalinčius nuteistuosius įtraukti į naudingą veiklą rajono labui. Galbūt galėtume dalyvauti bendruose projektuose, kad nuteistiesiems būtų lengviau integruotis į gyvenimą laisvėje, – sakė R. Kavaliauskas.

Nauji iššūkiai

Vertindamas mūsų rajone esančio sektoriaus problemas naujasis vadovas kalbėjo, kad jos bendros visiems šalies pataisos namams: nuteistųjų laikymas bendrabučio tipo patalpose, į teritoriją patenkantys draudžiami daiktai, apie kuriuos nuolat tenka rašyti ir „Santakos“ puslapiuose, nuteistųjų jau „zonoje“ daromi nusikaltimai.

Nors, atrodo, imamasi visų saugos priemonių, nuteistieji tokie išradingi, kad sugalvoja vis naujų būdų, kaip laisvės atėmimo įstaigoje gauti norimų daiktų.

Pavyzdžiui, telefonai, anot R. Kavaliausko, iš esmės nėra blogis, mat jais naudojamės visi. Bet patekę į nuteistųjų rankas jie tampa nusikaltimo įrankiu. Artimųjų vizitų į pataisos namus taip pat būtų galima neriboti, bet nuteistieji ir iš to sugeba prasimanyti nusikalstamos veiklos. Per artimuosius į laisvės atėmimo įstaigą patenka draudžiami daiktai, narkotikai, kuriuos atvykstantieji slepia neįtikinamiausiose vietose.

Didelė problema – per pataisos namų tvorą įsviedžiami paketai, kuriuose būna visko – nuo telefonų bei jų kroviklių iki alkoholio, švirkštų ir narkotikų.

Laimei, pavyko išspręsti problemą ir paketai į pataisos namus nebešaudomi oro patrankomis. Mat pakeitus įstatymus šis prietaisas prilygintas šaunamajam ginklui, tad už jo turėjimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto draudžiami daiktai į įkalinimo įstaigas įsviedžiami ir be oro patrankų.

– Aštuonias darbo valandas dirbame su nuteistaisiais ir sprendžiame jų problemas, o jie visas 24 valandas galvoja, kaip mus apgauti, – juokavo R. Kavaliauskas.

Gavo areštantų

Kybartų ir Marijampolės laisvės atėmimo įstaigoms reorganizacija davė ne tik bendrą vadovą, pasikeitusį statusą, bet ir naujos kategorijos nuteistųjų. Panaikinus Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, Marijampolė gavo iki gyvos galvos nuteistų kalinių, o Kybartai – areštantų. Pastarieji, nuteisti už nesunkias baudžiamąsias veikas, Kybartuose praleidžia nuo 30 iki 90 parų.

Kiekvienos grupės nuteistieji turi būti laikomi atskirai, tad arešto bausmę atliekantys asmenys negali gyventi vadinamajame bendrabutyje. Jie bausmę atlieka kamerose. Tad jų gyvenimo sąlygos bei priežiūra kiek kitokia. Todėl Kybartų sektoriaus darbuotojams teko persiorientuoti ir prižiūrėti jau dviejų kategorijų nuteistuosius.

Marijampolės pataisos namams bei jų sektoriui Kybartuose vadovaujantis R. Kavaliauskas mano, kad darbas įstaigoje jau normalizavosi, mat jokių esminių pakeitimų neįvyko. Naujasis vadovas sakė pats siekiantis vieno – kad abiejuose sektoriuose darbas būtų organizuojamas vienodai, tad Kybartų sektorius Marijampolės posūniu tikrai nesijaus.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Renato SIAURUSAIČIO nuotr. Kybartų įkalinimo įstaigą prijungus prie Marijampolės pataisos namų abiem vadovauja direktorius Regimantas Kavaliauskas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-06-25.


  • 0

Kybartus jubiliejai nudažė mėlynai ir raudonai

Visą savaitgalį Kybartuose aidėjo fanfaros – miestas šventė du šimtmečius: savo savivaldos ir legendinio „Sveikatos“ futbolo klubo. Šios progos į gimtinę sukvietė buvusius kybartiečius, legendinius futbolininkus ir atgaivino tik šiam miestui būdingą dvasią.

Įsitraukė mokyklos

Pirmieji renginiai, skirti šimtmečiams, prasidėjo dar ketvirtadienį. Kavinėje „Rūta“ buvo atidaryta istorinių fotografijų paroda „Sena. Neatrasta. Nauja“ bei vyko pirmasis Kybartuose protmūšis, kuriame susikovė net septynios komandos. Klausimus proto mūšiui rengė Kybartų viešosios bibliotekos darbuotojos, o joms geranoriškai talkino savo mieste protmūšį jau organizavusi Virbalio bendruomenė.

Nors puikiai pasirodė visi dalyviai, geriausiai Kybartų istoriją žinojo Miesto bendruomenės komanda, vadovaujama Vito Katkevičiaus. Antrą vietą pelnė Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai, nuo jų nedaug atsiliko „Saulės“ progimnazijos komanda.

„Saulės“ progimnazija Kybartų jubiliejams rengėsi jau visą mėnesį. Mergaitės per technologijų pamokas pynė mėlynai raudonas apyrankes, kurias visas švenčių dienas dalijo kybartiečiams ir miesto svečiams.

Penktadienį „Saulės“ progimnazijoje vyko miesto jubiliejams skirti renginiai: projektas „Socialiniai tyrimai tradicinėse ir netradicinėse aplinkose“, viktorina „Ar pažįsti Kybartus?“, piešinių ant asfalto konkursas „Esami ir būsimi mano Kybartai“, smiginio, šaškių, šachmatų, krepšinio, futbolo varžybos, estafetės.

Kristijono Donelaičio gimnazijos gimnazistai rinkosi į netradicines pamokas istorinėse miesto dalyse. Nedaugelis šiuolaikinių vaikų žino, kuo garsėjo tokie Kybartų rajonai, kaip Ragoškalnis, Tolklerynė, Užgerškelė, Parubežė su garsiaisiais namais, vadinamais Paryžiumi, Berlynu ir Maskva.

Paminklas istorijai

Bene pagrindinės iškilmės su gausybe svečių vyko šeštadienį. Prasidėjusi šv. Mišiomis Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje jubiliejinė šventė persikėlė į aikštelę priešais seniūniją. Ten buvo atidengtas paminklas, įamžinantis šimtmetį, praėjusį nuo to laiko, kai Kybartams buvo suteiktos miesto teisės ir privilegijos.

Šventės svečius su miesto istorija supažindinęs seniūnas Romas Šunokas priminė, kad patys Kybartai gyvavo jau XVI amžiuje, bet miestu jie gali vadintis tik nuo 1919 metų, kai tokias privilegijas suteikė atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valdžia.

Miesto jubiliejui atidengtas paminklas simbolizuoja vieškelių Naujosios Valios–Eitkūnų ir Vištyčio–Jurbarko kryžkelę, prie kurios 1547 m. Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos įsakymu buvo įkurdintas 5 Kybartaičių (pagal vyravusią gyventojų pavardę) kaimas, vėliau išaugęs į dabartinius Kybartus. Prie paminklo, į kurio postamentą sumūryti iš Kybartų grindinių surinkti akmenys, pastatyta granitinė lenta, kurioje iškalta trumpa miesto istorija ir liudijimas, kad nuo šiol toje vietoje esanti sankryža vadinsis Senąja kryžkele. Paminklo idėja kilo pačiam Kybartų seniūnui R. Šunokui, iš akmenų sukūrusiam ne vieną meninę kompoziciją. Idėją įgyvendinti padėjo buvęs kybartietis, architektas Stasys Kravčenka ir paminkladirbys Vitas Špakauskas.

Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo ir kybartiečius su švente sveikino buvę miesto ir seniūnijos vadovai Algirdas Kučinskas, Vitas Katkevičius, Audrius Balbierius. Sveikinimo žodžius tarė ir šventėje viešėję Seimo nariai Kęstutis Smirnovas bei Algirdas Butkevičius, rajono meras Algirdas Neiberka, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis.

Šimtmečio garbei prie paminklo buvo pasodintas ąžuoliukas, išaugintas iš Stelmužės ąžuolo gilės.

Pristatė knygą

Švęsti vieno seniausių Europoje ir seniausio Lietuvoje futbolo klubo „Sveikata“ jubiliejų susirinko tiek svečių, kad jie sunkiai tilpo Kybartų kultūros centro salėje. Buvę futbolininkai, komandos gerbėjai būriavosi prie stendų su istorinėmis nuotraukomis, pirko suvenyrus su klubo atributika bei „Sveikatos“ šimtmečiui išleistą istorinę knygą, kurią sudarė esami ir buvę kybartiečiai Audrius Paškevičius, Sigitas Kuras, Nerijus Demenius, Juozas Murinas, Violeta Mickevičiūtė ir Henrikas Katilius.

Aidint „Kybartų“ orkestro maršams į sceną atsiimti apdovanojimų kilo futbolo legendos ir dabartiniai futbolininkai, šią sporto šaką propaguojantys ir aktyviai remiantys kybartiečiai. Padėkas už rajono vardo garsinimą ir nuopelnus „Sveikatos“ klubui teikė rajono meras A. Neiberka, Seimo narys K. Smirnovas kybartiečiams perdavė švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus padėkas.

Seimo narys A. Butkevičius pasidalijo prisiminimais iš tų laikų, kai dar dirbo Vilkaviškio savivaldoje ir tuometinio rajono vadovo Edmundo Žemaitaičio klausė, kodėl kybartiečiai taip skiriasi nuo vilkaviškiečių. Tuometinis vadovas atsakęs, kad visi kybartiečiai – arba orkestrantai, arba futbolininkai, todėl jie labai ambicingi, atsakingi ir siekiantys savo tikslų.

Dalijosi prisiminimais

Renginio vedėjas, rajono Tarybos narys Žilvinas Gelgota juokavo, kad Kybartuose, net ir nebūnant futbolininku, turėti tokias pavardes, kaip Kereiša, Katilius, Karka, Kochanauskas, yra didelė garbė. Mat šių šeimų nariai futbolo pasaulyje žaidę ne vienus metus ir tapę klubo legendomis.

Ne mažiau futbolo pasaulyje žinomos ir dabartinio „Sveikatos“ klubo prezidento Nerijaus Demeniaus bei klubo garbės prezidento Juozo Murino pavardės. Iš šių Kybartų futbolui nusipelniusių žmonių rankų „Garbės sveikatiečio“ ženklelius ir šį garbingą vardą liudijantį pažymėjimą gavo tie, kurie „Sveikatos“ klube yra žaidę ne mažiau kaip 15 metų arba tęsia karjerą kituose klubuose, aktyviai propaguoja sportą ir dalyvauja klubo veikloje.

Atsiimti „Garbės sveikatiečio“ žymens į sceną kilo ne tik patys buvę ir esami futbolininkai, bet ir artimieji tų, kurie jau iškeliavę amžinybėn.

Visiems buvo smagu matyti į sceną kylančią futbolo legendą, Kybartų „Sveikatoje“ žaidusį, o vėliau Lietuvos vyrų futbolo rinktinę treniravusį Algimantą Liubinską ir išgirsti jo prisiminimus apie tai, kaip dar sovietiniais laikais „sveikatiečiai“ įveikdavo visas sienas ir draudimus, o kybartietiška dvasia padėdavo net sudėtingiausiose situacijose.

Kuria filmą

Pasveikinti kybartiečių atvyko ir Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentas Romas Pikčilingis, prisiminęs kybartiečius kaip atkakliausius savo varžovus futbolo aikštelėje ir padėkojęs tuometiniam „Sveikatos“ treneriui Vytautui Miknevičiui, taip pat kolegos iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities klubo. Vaizdo sveikinimą atsiuntė Jungtinės Karalystės futbolo klubo „Club of pioneers“ nariai, pristatę sertifikatą, liudijantį, kad Kybartų „Sveikatai“ suteiktas garbės klubo nario statusas.

Kybartiečiai jubiliejaus proga išleido ne tik knygą apie klubo istoriją, bet ir filmą, kurio ištrauką galėjo pamatyti šventės svečiai. Kūrėjai pažadėjo, kad netrukus jį galės matyti visi žiūrovai, o kol kas gausi filmuota medžiaga vis dar yra montuojama.

Patriarchui atminti

Po minėjimo per visą J. Basanavičiaus gatvę nusidriekė kybartiečių eisena, vedama Kybartų orkestro ir šokėjų. Eisenoje, pasipuošę savo atributika, dalyvavo beveik visų Kybartuose veikiančių įstaigų ir organizacijų kolektyvai. Jie žygiavo į Kybartų stadioną, kur toliau tęsėsi šventės iškilmės.

Pagrindiniu akcentu tapo paminklo ilgamečiam „Sveikatos“ žaidėjui ir treneriui, Kybartų futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui atidengimas. Skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtas futbolininkas su metalu išrašytais V. Kochanausko žodžiais pasitiks visus Kybartų stadiono svečius primindamas, kad šiame mieste futbolas – antroji religija.

Po paminklo atidengimo ceremonijos visi rinkosi žiūrėti parodomųjų futbolo rungtynių tarp „Sveikatos“ veteranų ir futbolo klubo „Prelegentai“. Jas nuotaikingai komentavo kybartietis, buvęs „Sveikatos“ klubo futbolininkas, o dabar rungtynių komentatorius Naglis Miknevičius. Po baudinių serijos pergalę šventė kybartiečiai.

Vakare tęsėsi koncertinė šventės dalis, vyko ekskursija po Kybartų miestą, jaunimas linksminosi diskotekoje. Sekmadienį buvo atidaryta Kybartų kultūros centro galerija.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ievos ŠLIVINSKIENĖS nuotr. Šventiniame parade, nusidriekusiame per pagrindinę Kybartų gatvę, dalyvavo kone visos miesto įmonės ir organizacijos.

Kybartų savivaldos šimtmečiui skirtą paminklą pašventino klebonas Vaidotas Labašauskas. Ievos ŠLIVINSKIENES nuotr.


„Sveikatos“ klubo šimtmečiui skirtą knygą pristatė viena iš jos sudarytojų,
Pasaulio kybartiečių draugijos narė Violeta Mickevičiutė.


Kybartų stadione atidengtas paminklas
legendiniam futbolininkui ir
treneriui Vytautui Kochanauskui.


Vakarinis koncertas prasidėjo istorinio šokio grupės „Reverence“ pasirodymu.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-06-11.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian