Monthly Archives: liepos 2019

Legendinės laidos „Mūsų miesteliai“ filmavimo grupė dirbo Kybartuose

Kategorija : Kultūra , Kybartai spaudoje

Nuo antradienio Kybartų mieste plušėjo legendinės LRT laidos „Mūsų miesteliai“ kūrybinė grupė. Iš mūsų rajono penki vilniečiai išvyko tik vakar.

Komanda filmavo visų konfesijų bažnyčias, kalbino klebonus, stačiatikių popą, lankėsi geležinkelio stoties požemiuose, bendravo su vietine bendruomene, seniūnu, ieškojo įdomių žmonių.

Pasak laidos idėjos autorės Nijolės Baužytės, tai, kad kūrybinė grupė nusprendė atvykti į Kybartus, labai džiaugtis nereikėtų.

„Laidą „Mūsų miesteliai“ kuriame jau 30 metų. Iš pradžių ji buvo tarsi mūsų džiaugsmo ir praeities prisiminimas, o pastaruoju metu jau skamba lyg „Requiem“. Ir tai labai liūdna. Mes renkame istorinę medžiagą apie miestelius, kurių greitai nebeliks. Patys pasvarstykite, kiek čia gyveno žmonių prieš 20 metų ir anksčiau, o kiek liko dabar… Ir tas dirbtinis linksmumas – tik ir tegirdime: šitame miestely šventė, kitame šventė… Tai tarsi puota maro metu. Mažesni miestai nyksta, tuštėja. Ne tik Kybartai. Tas pats laukia ir Vilkaviškio. Reikia būti realistais“, – nenuginčijamą nuomonę išreiškė legendinė žurnalistė N. Baužytė.

Kartu su ja Kybartuose dirbo laidos režisierė Stasė Keinienė ir žinomas kompozitorius Algimantas Apanavičius. Visa „Mūsų miestelių“ komanda – tai keturi kūrybiniai darbuotojai ir vairuotojas. Šiuo metu videofilmų cikle yra įamžinta apie 170 miestelių, o visoje šalyje jų priskaičiuojama apie 2 tūkstančius. Tad darbo tikrai nepritrūks.

Laidos vedėja ir idėjos autorė apgailestavo, jog šio kūrybinio sumanymo nesugalvojo imtis daug anksčiau, – kad ir prieš pusšimtį metų, – kai jau buvo gerai įsitvirtinusi televizijos žurnalistikoje. Mat kitos kartos žmonių, kurie anuomet augdami iš savo tėvų, iš senelių dar yra gavę visai kitokias moralines normas, mažėja. Taip mažai belikę senbuvių – tų, kurie gimę, augę, gyvenę ir nusenę miestelyje. Žurnalistei vis tenka išgirsti: „Ko jūs neatvažiavote prieš metus ar dvejus?..“ Tačiau visur suspėti neįmanoma… Šiuo metu Lietuvos televizijos žurnalistė jau skaičiuoja bemaž šešių dešimtmečių kūrybinės veiklos stažą. Pernai garsi visuomenės veikėja atšventė aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

Pasak N. Baužytės, vienas 50 minučių trukmės filmas – tai visas mėnuo labai įtempto darbo. Tad anksčiau nei po mėnesio dokumentinės apybraižos apie Kybartus nepamatysime.

Laidos kūrybinė grupė jau yra filmavusi mūsų rajone. „Mūsų miesteliuose“ įamžinti Pilviškiai, Alvitas, Virbalis, Pajevonys.

Žiūrėdamas filmą apie Pilviškius negali nesistebėti, kiek daug kūrybingų žmonių tame krašte surado LRT komanda. Senųjų virbaliečių pasakojimai į atmintį įspaudžia baisumus, kuriuos žmonės turėjo ištverti per Antrąjį pasaulinį karą. Pajevoniečiai išgirti už miestelio grožio puoselėjimą, o dairydamiesi po Alvitą televizininkai skaitė poeto Kazio Bradūno eiles apie gimtinę, kraštiečio žurnalisto Kazio Kemežio atsiminimus, kokį pragarą alvitiečiai išgyveno, kai per karą iš patrankų buvo apšaudoma gyventojų slėptuve tapusi parapijos bažnyčia.

Neabejotinai pati didžiausia vertybė – juostoje įamžinti, o dabar jau ir skaitmeniniu formatu LRT mediatekoje pateikiami aplankytų vietovių senųjų gyventojų autentiški liudijimai. Vertinga jų kalba. Tik tebūnie tai ne „Requiem“, bet odė džiaugsmui ir pasididžiavimas mūsų krašto istorija.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. „Mūsų miestelių“ kūrybinė grupė kalbino retą svečią Kybartuose – Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės popą Igorį.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.


Bendruomenė susirūpino objektų skaitmeninimu

Neseniai Kybartuose prie kai kurių objektų atsirado „keisti kvadratiniai paveikslėliai“.

Taip Kybartų bendruomenės pirmininko Vito Katkevičiaus iniciatyva sugeneruotus QR kodus pavadino vyresni vietiniai žmonės. Šie kvadratai ir raidės – sutrumpintai anglų kalba Quick response – reiškia „greitas atsakymas“. Tai yra dvimatis brūkšninis kodas. Jame gali būti užšifruota įvairi informacija, sudaryta iš simbolių, įskaitant skaičius, kirilicą ir specialiuosius ženklus. QR kodus galite pamatyti interneto svetainėse, reklamose, iškabose, kataloguose ir netgi ant vizitinių kortelių.

Šitokio kodo poreikis atsirado aštuntojo dešimtmečio pradžioje dėl suintensyvėjusios japonų pramonės, kurios pagrindinė sfera buvo mašininių kodų nuskaitymas. Šių kodų tikslas – išsaugoti didelius informacijos kiekius ant minimalaus ploto paviršiaus. Skenavimui neturėjo trukdyti paviršiniai kodo gedimai bei daliniai užteršimai. Pradžioje QR kodai buvo skirti tik pramoniniams tikslams. Vėliau jų naudojimo sritis išsiplėtė. Šiandien šie kodai plačiai naudojami laikraščiuose, žurnaluose, kataloguose ir kitose reklamos srityse, dažniausiai slepia savyje ilgus internetinių resursų klodus. Tad tokių kodų galimybes išsiaiškino ir Vitas Katkevičius. Pasikalbėjęs su Kybartų gimnazistais, bendruomenės pirmininkas greitai perprato jų įdiegimo galimybes ir pats savo iniciatyva ėmė kurti turinį, jį sukėlė į specialią svetainę, sugeneravo QR kodus, atspausdino juos, įlaminavo ir iškabino mieste.

Todėl atėjęs, pavyzdžiui, prie Naujosios apaštalų bažnyčios gali nustebti sužinojęs, kad šios religinės bendruomenės pradžia Kybartuose siekia net 1925 m. ir anaiptol tai nėra nauja konfesija šiame krašte. Tada ji buvo oficialiai užregistruota ir priklausė Karaliaučiaus Ponartų kraštui ir vadinosi Kibarty. Naujo bažnyčios pastato kertinis akmuo padėtas 2000 m. lapkritį. Kybartų bendruomenėje nauja bažnyčia įšventinta 2001 m. rugsėjį. Tai buvo jau treti naujai pastatyti Naujosios apaštalų bažnyčios maldos namai Lietuvoje. Pastarųjų statybą finansavo Šiaurės Reino-Vestfalijos krašto bažnyčia, kuruojanti vakarinę Lietuvos dalį.

Be įprastinių sekmadieninių pamaldų, čia rengiamos atskiros trečiadieninės pamaldos senjorams, vyksta pamokėlės vaikams, susitikimai su ganytojais iš užsienio. Apeigose Kybartuose dalyvauja tikintieji ir iš aplinkinių rajonų.

Apie visa tai gali sužinoti savo išmaniuoju mobiliuoju telefonu nufotografavęs QR kodą, kuris tuojau pat nukreipia į svetainę su objekto aprašymu. Tuomet nereikia jokio gido, po miestą galima vaikštinėti ir jį pažinti savarankiškai. Juolab kad bendruomenės pirmininkas dar ruošiasi padaryti ir interaktyvų Kybartų žemėlapį, kuris jūsų telefone rodys lankytinus objektus bei kelią iki jų.

„Kol kas padariau gal aštuonių vietų QR kodus: Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios, Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės, Naujosios apaštalų bažnyčios, Levitano paminklo, pėsčiųjų tilto virš geležinkelio, kodo ženklą pakabinau prie Kybartų žemėlapio autobusų stotyje, A. Smetonos pasitraukimo vietoje ir prie seniūnijos“, – skaičiavo V. Katkevičius.

Septyniasdešimtmetį perkopęs vyriškis ruošiasi tokių kodų įrengti daugiau, tik sako, kad tam trūksta laiko. Kybartų bendruomenės pirmininkas šįmet jau spėjo pravesti ekskursijas po miestą daugiau nei keturiems šimtams žmonių, o šiltuoju metų laiku net ir namie būna retokai. Be to, užtrunka QR kodų įrengimo vietos suderinimas. Štai dėl galimybės jį pakabinti prie geležinkelio pėsčiųjų tilto su „Lietuvos geležinkelių“ bendrove pirmininkas derėjosi kelis mėnesius. Dar viena priežastis – šių kodų palaikymas internete kainuoja.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius QR kodus iškabino įvairiose Kybartų vietose.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.


Pagerbtas brolių Vailokaičių atminimas

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios už brolius kunigą Juozą ir 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vailokaičius bei už gyvus ir mirusius jų artimuosius. Po mišių vyko brolių atminimui pagerbti skirtas renginys „Kybartai – paskutinė stotelė Tėvynėje“.

Šv. Mišias aukojęs Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas kalbėjo apie nenutrūkstamą dvasinio ryšio su artimaisiais stiprybę, juntamą net ir tuomet, kai fizinio artumo su jais nebeturime. Buvo meldžiamasi ne tik už Juozą ir Joną Vailokaičius, jų gimines, artimuosius, bet ir už tėvynę – būtent jos žmonių labui broliai tiek daug stengėsi ir dirbo.

Kybartietės, Vasario 16-osios klubo narės, Vailokaičių atminimo puoselėtojos Irenos Bacevičienės organizuotame renginyje dalyvavo Kybartų bendruomenės nariai, Vailokaičių artimieji, istorikas Benjaminas Mašalaitis ir Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas. Visus pasveikino seniūnas Romas Šunokas. Pasak jo, šių iškilių Suvalkijos krašto asmenybių pagerbimas rodo tik viena: kad istorija tęsiasi, kad ji gyva žmonių atmintyje.

Marijampolietis istorikas B. Mašalaitis atkreipė dėmesį į Jono Vailokaičio asmenybę. „Kuo daugiau žmogus gyvena, tuo daugiau nuopelnų“, – teigė jis. B. Mašalaitis išsakė susirūpinimą dėl Jono Vailokaičio biografijos netikslumų ir nepelnyto jo, kaip Vasario 16-osios akto signataro, nepakankamo įvertinimo. Anot istoriko, klaidingas faktas, kad Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją būsimasis visuomenės veikėjas baigė eksternu. To negalėjo būti ne tik dėl tuometinės mokslo sistemos, bet ir dėl jaunuolio gabumų. Realu, kad Jono Vailokaičo būta labai protingo, ir jis, kaip stropus mokinys, greičiau nei kiti buvo perkeltas į vyresniųjų klasę. Signataro polinkį į mokslą parodo ir jo studijos anuomet itin prestižiniame Peterburgo prekybos ir pramonės institute. Tęsdamas Jono Vailokaičio, kaip neįvertinto žmogaus, temą B. Mašalaitis teigė pasigendąs tinkamo jo atminimo įamžinimo ir Rygiškių Jono gimnazijoje, ir Paežerių dvare, kuris buvo Vailokaičių nuosavybė. „Tačiau, nepaisant to, pagerbkime šias asmenybes tais būdais, kuriais galime“, – baigė savo kalbą B. Mašalaitis.

Vasario 16-osios klubo pirmininkas R. Gulbinas į susirinkusiuosius kreipėsi pabrėždamas teigiamą renginio vietos – Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios – aurą. „Tokioje aplinkoje žmogus gali būti tik labai geras, – sakė jis. – Broliai Vailokaičiai buvo tarsi dvyniai: ne tik nuoširdžiai ir dažnai tarpusavyje tarėsi, bet ir aršiai dėl daugelio dalykų ginčijosi.“ Tarsi paantrindamas B. Mašalaičio išsakytoms mintims R. Gulbinas teigė, kad apie Joną Vailokaitį neretai kalbama kaip apie turtingiausią ir jauniausią Vasario 16-osios akto signatarą, nepelnytai pamirštant jo veiklą ir darbus.

Apie šį garbų kraštietį renginyje kalbėta kaip apie itin sumanų, darbštų, talentingą žmogų. Turėdamas puikų išsilavinimą, tinkamų žinių ir verslaus žmogaus nuojautą, Jonas Vailokaitis kartu su broliu Juozu tapo kone turtingiausiais žmonėmis tuometinėje Lietuvoje. Rūpindamiesi šalies gerove, dalį savo pelno jie reguliariai skirdavo labdarai, studentijai. Plytų verslas, cukrinių runkelių auginimo Lietuvoje idėjos įgyvendinimas, metalo gaminių fabriko Kaune reorganizacija – visa tai ir dar daugiau rodė brolius Vailokaičius esančius gyvo, aštraus proto ir turinčius neblėstančios energijos.

Renginio dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti Jono Vailokaičio paskutinio garso įrašo – atsisveikinimo laiško. Jame skambėjo maldos „Tėve mūsų“ žodžiai ir prašymas po mirties būti palaidotam Lietuvoje. Šis signataro noras išsipildė: praėjus daug metų po garbaus tautiečio mirties Vokietijoje, jis buvo perlaidotas Paštuvoje, greta savo brolio Juozo Vailokaičio.

Žmogaus ryšio su tėvyne tema buvo juntama ir Šakių kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio „Akordas“ atliekamose dainose. Astos Grigaitienės vadovaujamas kolektyvas susirinkusiesiems dovanojo ilgesingus, tautinių motyvų kupinus kūrinius „Nemune, upeli“, „Ant kiekvieno kalnelio“, „Baltų beržų kalva“ ir kitus. Juos renginio dalyviai palydėjo audringais plojimais. Tautiškumu alsavo ir renginio vedėjos Jolantos Įkasalienės skaitomos eilės, ir projektoriaus ekrane besimainantys reikšmingiausi Jono ir Juozo Vailokaičių gyvenimo momentai.

Padėkos žodį tarė Jono Vailokaičio sūnėnas Julijus Bazevičius. „Suaugusieji tuo ir skiriasi nuo vaikų, kad žino savo istoriją“, – kalbėjo jis. Svečias trumpai prisiminė esminius giminaičių gyvenimo faktus, ypač Jono Vailokaičio politinę veiklą, darbą tuometiniame Steigiamajame Seime. J. Bazevičius nuoširdžiai dėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams. Brolių Jono ir Juozo Vailokaičių atminimo renginį vainikavo visų bendrai giedama Česlovo Sasnausko pagal poeto Maironio žodžius sukurta giesmė „Marija, Marija“.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-12.


Netipinis mąstymas kybartiečiui atvėrė tikėjimo tiesas

Gabrielius Zaveckas savo gimtajame mieste negyvena jau trejus metus. Vaikinas Vilniaus universitete pasinėręs į politologijos mokslus. Kartais grįždamas į tėviškę šią vietą dabar mato visai kitomis akimis, nei nuolat būdamas čia. Kybartai iš lėto keičiasi. O vaikinas džiaugiasi, kad ne per daug…

Noras pakalbinti Gabrielių kilo paskaičius keletą įdomių jo straipsnių portale bernardinai.lt. Čia jaunuolis rašo apie pasninką, tikėjimo naudą bei kitus dalykus. Ir tai visai nenuostabu, nes dar besimokydamas mokykloje jis kūrė tekstus, buvo daugkartinis įvairių rajoninių bei respublikinių filologų konkursų nugalėtojas, projekto „Moksleiviai į Vyriausybę“ dalyvis. „Santaka“ ne kartą yra rašiusi apie jo pasiekimus, laimėjimus ir stebėtiną tokio amžiaus vaikino brandą. Tuomet Gabrielius tvirtino, kad geriausiai jaučiasi kurdamas poeziją, prozą, esė, juokavo, jog rašo tai, ko nemoka.

„Šiuo metu gvildenu politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad jaunųjų filologų konkursai turbūt buvo mano pirmoji Alma Mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius parašyti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Tačiau rašymui dabar tiesiog neturiu laiko“, – prisipažino kybartietis.

Šiuo metu Gabrielius darbuojasi Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre (VAJC) ir ten praleidžia daugiausiai laiko. Šį centrą 1994 metais įsteigęs arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ypač rūpinosi jaunimo pastoracija. Tad iki šiol šiai veiklai stiprinti yra skiriami jaunimo sielovadininkai. Organizacijos misija – supažindinti jaunus žmones su džiugia Bažnyčia ir liudyti gyvą tikėjimą. VAJC vienija ir buria jaunimą, leidžia išgyventi bendrystės džiaugsmą per savanorystės, tarnystės ir dvasinio augimo patirtį. Čia įtraukti jauni žmonės nuo 14 iki 35 metų.

Šioje organizacijoje nuoširdžiai darbuojasi ir Gabrielius. Pasak jo, į tikėjimą jį palenkė gilesnės mūsų tradicinės religijos studijos, skautijos veikla, į kurią jis įsitraukė dar būdamas mokinys. Tiesa, dabar skautiškoje veikloje Gabrielius dalyvauja daug mažiau, nei pats norėtų. Visą jo laiką ir mintis užima studijos, VAJC ir Šv. Tomo Moro klubas – Studentų ateitininkų sąjungos (SAS) vienetas, savo veiklą pradėjęs 2016 metų lapkritį. Pasak Gabrieliaus, jis nebuvo tarp jo steigėjų, tačiau į veiklą įsitraukė vienas iš pirmųjų.

Šis klubas vienija katalikus ir krikščioniška mintimi besidominčius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) studentus bei alumnus, siekiančius profesinio tobulėjimo ir katalikiškos draugijos. Pasivadinęs Šv. Tomo Moro – šventojo politikų globėjo vardu, klubas siekia būti bendruomene, kurioje studentai turėtų galimybę augti visavertėmis asmenybėmis. Gabrielius pasakojo, jog iš pradžių klubą stebėjęs iš tolo, kol suprato, kad jam priimtina jo veikla. Tad dabar kartu su bendraminčiais čia organizuoja įvairius renginius, paskaitas, kur kviestiniai lektoriai kalba apie Dievą ir jo vietą žmonių gyvenime, kitus įdomius dalykus.

Pasak Gabrieliaus, Tomas Moras ne veltui yra paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju. Jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, jog žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės. Besiklausant Gabrieliaus nejučia įsipiršo mintis, kad Lietuvai yra vilties išugdyti dorų ir sąžiningų politikų kartą.

„Tai, ką krikščionys vadina artimo meile, dažnas gali pavadinti tiesiog elementaria pagarba. Vis dėlto meilė ir pagarba artimui būdinga ne vien krikščionybei, bet visoms religijoms, nors kiekviena jų ir skirtingai interpretuoja, kas yra „artimas“. Ko gero, be pastangų su kitais elgtis pagarbiai ir maloniai joks tikėjimas nebūtų prasmingas. Tačiau kuo skiriasi tikintieji nuo pasauliečių ar ateistų, paprasčiausiai besistengiančių gyventi dorai? Tikintieji jaučia atsakomybę ne vien už save, bet ir už kitus. Teisinga būtų šį teiginį suformuluoti ir kitaip: tikintieji suinteresuoti ne vien savo gerove. Drįsčiau teigti, jog visuomenė, kurioje individai rūpinasi ne vien savimi, turi daugiau perspektyvų“, – taip krikščionybės reikšmę supranta Gabrielius. Jį stebina tai, kad žinia, jog yra praktikuojantis katalikas, kai kuriuos sutiktus žmones šokiruoja labiau nei, tarkim, pareiškimas, kad jis, pavyzdžiui, yra krišnaistas ar praktikuoja jogą.

„Tikėjimo pagrindinė funkcija – žmogaus rūpinimasis savo dvasine būkle ir sielos išganymu. Vis dėlto tikėjimas teikia ir šalutinės naudos, dažnai išugdančios svarbių vertybių arba gebėjimų, praverčiančių bendravime ar netgi karjeroje. Tačiau drįsčiau teigti, jog neteisingai suprastas tikėjimas gali ne tik suteikti naudos asmens dvasiai, bet ir ją sužlugdyti“, – savo įžvalgomis dalijosi jaunuolis.

Paklaustas, ar neketina rengti paskaitų, kuriose populiariai išaiškintų, kas yra tikėjimas, kaip veikia valstybė, kas yra politika ir su kuo ji „valgoma“, kraštiečiams Kybartuose ar Vilkaviškyje, Gabrielius trumpam susimąstė. Pasak vaikino, šiuo metu jis tam paprasčiausiai neturėtų laiko, tačiau ateityje – gali būti visko. Juolab kad Kybartuose jau yra labai stipri katalikų bendruomenė, kurią tvirtai subūrė klebonas Vaidotas Labašauskas.

„Kai išvažiavau į sostinę, man atrodė, jog gimtasis miestas labai mažas ir jame nėra ką veikti, nors veiklų man pačiam čia niekada netrūko. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks jis unikalus ir tyras savo ramybe. Čia nereikia niekur skubėti, į norimą vietą gali pakliūti labai greitai ir netenka ištisas valandas „gyventi“ automobilių kamščiuose. Manau, mokslus baigęs jaunimas greitai supras, kad jų ateitis yra mažuose miesteliuose. Kad čia saugu, žalia ir gera. Aš ir pats nieko prieš grįžti į ten, kur mano šaknys. Tačiau realių planų kol kas nekuriu, nes šiuo metu esu labai užimtas Vilniuje“, – sakė į Kybartus pas tėvus paviešėti sugrįžęs studentas.

Tiesa, ne tik sostinėje tenka ilgam prapulti jaunajam kybartiečiui. Štai praeitą vasarą vaikinas praleido Amerikoje, o šią žiemą pagal mainų programą mokėsi Tbilisio universitete Sakartvele.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paviešėti pas tėvus Kybartuose Gabrielius Zaveckas grįžta su džiaugsmu ir mėgaujasi gimtojo krašto žaluma bei ramybe.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-05.


Gabiausiems gimnazistams įteiktos premijos, padėkos ir dovanos

Tradiciškai Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokslo metai užbaigiami padėkojant tiems, kurie savo veikla įrodė, kad yra verti geriausiųjų vardo.

Geriausi per penkmetį

Ne pirmą kartą, pasibaigus mokslo metams, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė susirinko į šventę, kurioje apžvelgti nuveikti darbai, atiduota pagarba patiems geriausiems mokiniams bei juos ruošusiems pedagogams. Padėkos skirtos ne vien už puikius mokslo ar kitų sričių pasiekimus, bet ir už gerą pamokų lankymą. Šventėje taip pat paskelbtas gimnazijos Metų mokinys bei Metų klasė. Išskirtinio dėmesio sulaukė tie ugdytiniai, kuriems jau ketvirtą kartą įteiktos Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) mokslininkų fondo premijos.

„Šiais metais mūsų visų nuskintas derlius išties džiugina. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija reitingų lentelėje yra aukščiausiai per pastaruosius penkerius metus, o mūsų mokinių pasiekimai negali nežavėti. Tai buvo rekordiniai mokslo metai daugelyje sričių. Turime 54 mokinius ar jų kolektyvus, kurie pasiekė bent vieną prizinę vietą rajoninėse, regioninėse ar respublikinėse olimpiadose bei konkursuose. Didelis nuopelnas dėl šių laimėjimų tenka ir mokytojams. Šiemet net 21 mūsų pedagogas gali pasigirti išugdęs bent vieną prizininką. Būtent mokytojai stengiasi, ieško, randa ir siūlo mokiniams savo jėgas išbandyti platesniuose vandenyse“, – kalbėjo gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Ne po vieną laimėjimą

Ugdymo įstaigos vadovas dėkojo ir mokinių tėvams, kurie taip pat daug prisideda prie jaunuolių pasiekimų. Šiais metais Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtiniai net 57 kartus tapo įvairių konkursų bei olimpiadų prizininkais rajone, džiaugėsi keturiomis prizinėmis vietomis regione ir net 28-iomis – šalyje. Viena gimnazistė tapo tarptautinio konkurso laureate.

Daugiausiai laimėjimų – net 8 – šiemet iškovojo gimnazistas Deivydas Stankevičius. Vos vienu laimėjimu nuo jo atsiliko Ugnė Rickevičiūtė. Po keturias prizines vietas iškovojo Ieva Antanavičiūtė, Vilma Kokanskytė, Miglė Rickevičiūtė, Aiva Adomaitytė, Gabija Guntoriūtė bei Kamilė Kušlevičiūtė, po tris – Skaistė Vaitkevičiūtė, Skaistė Navickaitė bei Paulius Sabaliauskas.

Daugiausiai prizininkų įvairiuose konkursuose bei olimpiadose – net 20 – išugdė Asta Spangevičienė, 12 mokinių paruošė Nijolė Černauskienė, 8 – Dalia Viliušienė, 7 – Virginija Venckūnienė, 5 – Rima Lazdauskienė, po 4 – Janina Judickienė bei Alfonsas Juškevičius.

Visiems per mokslo metus pasižymėjusiems mokiniams bei juos ugdžiusiems pedagogams atiteko rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus, gimnazijos direktoriaus bei kitokio pobūdžio padėkos, taip pat įvairios dovanos. Keletas mokinių apdovanoti už tai, kad per visus mokslo metus nepraleido nė vienos pamokos. Puikiai jas lankė Lukas Lenkavičius, Egidijus Klimavičius, Ugnė Račilaitė bei Eglė Valaitytė. Verta paminėti, jog Eglė nė vienos pamokos nepraleido ir praėjusiais mokslo metais.

Piniginės premijos

Viena iš laukiamiausių renginio akimirkų buvo Metų mokinio nominacija. Nors tarp pretendenčių buvo U. Rickevičiūtė bei G. Guntoriūtė, šis titulas atiteko D. Stankevičiui.

Metų klasės apdovanojimas skirtas gimnazijos pirmokams ir jų vadovui Aurelijui Viliušui. Kaip sakė komisijos nariai, ši nominacija paskirta ne už gerus mokslo ar kitų sričių rezultatus, bet už klasės aktyvumą, iniciatyvumą, pilietiškumą bei vienybę.

Šventę vainikavo kybartiečių mokslininkų įsteigtų piniginių premijų įteikimo ceremonija geriausius rezultatus dalykinėse olimpiadose, konkursuose, mokslinėje, meninėje bei visuomeninėje veikloje parodžiusiems gimnazistams. Jas gavo D. Stankevičius, S. Vaitkevičiūtė, A. Adomaitytė, M. Rickevičiūtė bei jos sesuo U. Rickevičiūtė. Įdomu tai, kad premijas mokslininkai teikia ketvirtus metus ir visą tą laiką tarp laureatų buvo U. Rickevičiūtė.

Šiais metais pirmą kartą buvo skirta ir paskatinamoji premija. Ji atiteko Kybartų „Saulės“ progimnazijos pirmokui Mantui Želviui, kuris respublikinėje pradinių klasių mokinių mokslinėje konferencijoje-konkurse „STEAM virusas“ sukūrė robotą ir laimėjo antrąją vietą šalyje.

„Tikiuosi, jog ateityje premijas gavę mokiniai dar ne kartą mus džiugins savo pasiekimais, o vieną dieną patys prisidės prie fondo. Tuomet galėsime apdovanoti dar daugiau mokinių“, – kalbėjo PKD valdybos narys, Vilniaus universiteto prof. dr. Romas Baronas.

Būtent jo iniciatyva ir buvo sukurtas PKD mokslininkų fondas. Šiemet savo įnašais prie jo prisidėjo dešimt mokslo atstovų: R. Baronas, Nijolė Drazdienė, Ramutis Drazdys, Rūta Girdzijauskienė, Vytautas Iešmantavičius, Mindaugas Jurkynas, Arūnas Mickevičius, Vytautas Šlapkauskas, Ramūnas Valiokas bei Juozas Vyšniauskas. Visi jie – buvę Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos arba gimnazijos mokiniai.

Kartu su R. Baronu mokinius bei pedagogus sveikino PKD pirmininkas Leonas Narbutis, profesorius V. Šlapkauskas bei PKD valdybos narė Violeta Mickevičiūtė. Visi jie linkėjo nesustoti tobulėti, išlaikyti savo tapatybę, o gyvenime vadovautis tiek protu, tiek širdimi.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Didžioji dalis gimnazistų apdovanoti už pasiekimus akademinėje srityje.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-02.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian