Author Archives: admin

  • 0

Netekome iškilaus kybartiečio Arūno Žemaitaičio

Kategorija :Aktualijos

Po sunkios kovos su onkologine liga, netikėtai mirė aktorius, kybartietis Arūnas Žemaitaitis.  Gerbiamas dėl savo talento, mylimas gimto krašto žmonių ir bendražygių, Arūnas paliko gilų pėdsaką daugelio širdyse. 

Atsisveikinimas su Arūnu vyksta Kybartų kultūros centre. Laidotuvės vyks trečiadienį, karstas išnešamas 13.45 val., o 14 val. bus aukojamos šv. Mišios už Arūną.

Artimieji prašo gerbti jų valią ir į šermenis atnešti tik po vieną gėlės žiedą.

Mylimai Arūno šeimai šiuo metu pagalbos reikia kaip niekad. Be vyro ir tėčio liko žmona Alvija ir trys dukrytės.

Jeigu tik turite galimybę, padėkite Arūno šeimai, išgyvenančiai sunkų likimo smūgį. Į pagalbą jungiasi Arūno kolegos, bendražygiai iš Lietuvos ir užsienio bei visi jį minintys geru žodžiu.

Piniginę auką galima pervesti į sąskaitą.

SWED bankas

LT25 7300 0101 5511 4343

Alvija Žemaitaitė

Pavedimo paskirtis: Parama gydymui

Visą informaciją, kaip skirti paramą gyvenant užsienyje, rasite paspaudę ČIA


  • 0

Likimo smūgis – susitelkime dėl Arūno Žemaitaičio šeimos

Kategorija :Aktualijos

Liga nesirenka. Iš Kauno atskriejo liūdnos žinios dėl mylimo, iškilaus kybartiečio, šviesaus talento asmenybės – Arūno Žemaitaičio. Visiems gerai pažįstamas, šilumos nestojantis Arūnas, pralaimėjo kovą su sunkia onkologine liga.

Mylimai Arūno šeimai šiuo metu pagalbos reikia kaip niekad. Be vyro ir tėčio liko žmona Alvija ir trys dukrytės.

Jeigu tik turite galimybę, padėkite Arūno šeimai, išgyvenančiai sunkų likimo smūgį. Į pagalbą jungiasi Arūno kolegos, bendražygiai iš Lietuvos ir užsienio bei visi jį minintys geru žodžiu.

Piniginę auką galima pervesti į sąskaitą.

SWED bankas

LT25 7300 0101 5511 4343

Alvija Žemaitaitė

Pavedimo paskirtis: Parama gydymui

Visą informaciją, kaip skirti paramą gyvenant užsienyje, rasite paspaudę ČIA


  • 0

Unikali Zino Kazėno-Zikos paroda Kybartuose

Zinas Kazėnas nuo 1972 m. yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, nuo 1988 m. – laisvai samdomas fotomenininkas. 1988-1991 m. Zinas Kazėnas buvo Sąjūdžio Informacinės Agentūros (SIA) fotografu.

Fotografijose užfiksuotos akimirkos iš daugiau nei dviejų šimtų Sąjūdžio laikotarpio piketų, mitingų, akcijų. Per trejus metus fotografas apsilankė    250-tyje mitingų ir akcijų, vykusių Lietuvos miestuose, miesteliuose, sukaupė daugybę medžiagų.

Įspūdingiausias fotografo darbas – merginos, vardu Leokadija, kuri virš sovietų armijos kariškių galvų išdidžiai mojuoja Lietuvos trispalve –  nuotrauka.

Fotografijų paroda „Lietuva – laisvės šalis: 1988-1991“ – tai Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Zino Kazėno ir fondo Azzara dovana Lietuvos   žmonėms Lietuvos nepriklausomybės 25-erių metų proga. Kartu tai yra priminimas, jog laisvė yra ne duotybė, o vertybė.

Šios unikalios nuotraukų parodos ekspozicijos vyks:

Iki sausio 26 d. – Kybartų kultūros centre;
Sausio 27–vasario 10 dienomis – Vištyčio regioninio parko lankytojų centre;
Vasario 11-17 dienomis – Kybartų kultūros centre;
Vasario 19-28 dienomis – Vilkaviškio kultūros centre.

Už parodą dėkojame Pasaulio kybartiečių draugijai


  • 0

Per šventes Matlaukyje nebuvo pamirštas nė vienas

Kaip ir visada, šventiniu laikotarpiu bene didžiausias galvos skausmas būna dovanų pirkimas. Bet visuomet yra miela ir paprasta išeitis – rankų darbo dovanėlės. Tam pritarė ir Matlaukio kaimo bendruomenės moterys ir visas būrys vaikų.

Aktyvios kaimo moterys dar gruodžio mėnesį nutarė pradžiuginti kaimo žmones pačių keptais imbieriniais meduoliais, papuoštais 100 skaitmeniu, žyminčiu šiemet minimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį.

Prie dovanėlių gaminimo prisijungė ir vaikai. Padedami socialinės darbuotojos Ingridos Brazauskienės, jie gamino šventinius atvirukus. Šventinės dovanėlės pasiekė visus kaimo gyventojus, nebuvo aplenktas nė vienas namas. Žmonės buvo maloniai nustebinti ir sveikintojus išlydėjo dėkodami už parodytą dėmesį bei šilumą.

Be abejo, kalėdinė šventė neįsivaizduojama be žaliaskarės eglutės? Ją bendruomenei dovanojo kaimo seniūnaitis Robertas Mickevičius. Eglutė tiesiog spindėjo nuo įvairiaspalvių žaisliukų, kuomet ją papuošė vaikai su socialine darbuotoja. Netruko jie sulaukti ir Kalėdų Senelio! Vieną popietę jis  su savo padėjėja atvyko nešinas dideliu maišu dovanų. Bendruomenės namuose skambėjo dainos, eilėrašiai ir nerūpestingas vaikų juokas.

Šventinio laikotarpio kulminacija įvyko palydint senuosius metus ir sutinkant Naujuosius. Širdis džiaugėsi bežiūrint, kaip žmonės renkasi šeimomis, kaimynai su kaimynais, jaunos šeimos su mažyliais į naujametinį vakarėlį. Jaukūs bendruomenės namai nuo žmonių balsų ir šurmulio tapo dar jaukesni ir šviesesni!

Už gražiai ir prasmingai užbaigtus bei sutiktus metus norisi padėkoti bendruomenės pirmininkei Daivai Dubauskienei, jos padėjėjoms Audronei Subatkienei, Danutei Gručkiūnienei, Audronei Ališauskienei, Gražinai Ryckienei, Ramutei Raulušonienei, Aldonai Dranginienei, Elytei Kulvinskienei, Ingridai Maceikienei. Be abejo, vaikams ir jų vadovei I. Brazauskienei.

Visų jų dėka, negailint savo laiko, šventės Matlaukio kaime ir jo gyventojams buvo įsimintinos ir džiugios. Gerus darbus daryti yra gera, svarbu, kad žmonės tai vertintų ir jaustųsi reikalingi!

Ir kaip džiugu, kad susirinkt surandam laiko. Ir kaip smagu, kad mes dar norim pasibūt. Nes per skubėjimą nepastebėsim ir nejusim, kiek daug dalykų nespėjam išbandyt!

Bendruomenės taryba


  • 0

Turistams

Kategorija :Svečiams

Kybartai – miestas Vilkaviškio rajone, 16 km į vakarus nuo Vilkaviškio (Marijampolės apskr.), prie pat sienos su Kaliningrado sritimi (siena eina Lieponos upe). Gyventojų (2017) skaičius – 4 835

Istoriją apie miestą galite rasti ČIA

Skaniausios vietos pavalgyti ČIA 

 


  • 0

Švenčių vietos – skanus maistas

Kavinė „Robeda“, Darvino g. 5, Kybartai, (8-342) 30106
Restoranas „Senbūviai“, J. Basanavičiaus g. 52, Kybartai
Kavinė „Stenvila“, Kudirkos Naumiesčio g. 1, Kybartai, Tel./faks.: 8-342-30567
Kavinė „Rūta“, J. Basanavičiaus g. 62, Kybartai, (8-686) 18688
Picerija „Pizza Vero“, J. Basanavičiaus g. 45A, Kybartai, Tel. 8 (612) 26976
Sodyba šventei „Gabrielė“, Vilniaus g. 45A, Kybartai, Tel. (8-683) 84670
Banketinė salė „Pas Ričiuką“, L. Prūseikos g., Kybartai, (8-600) 20120

  • 0

Štai, ką gamina kybartietės!

Samanta Linkevičiūtė - rankų darbo papuošalai, naminiai grybukai
Kontaktai: samanta.linkeviciute@gmail.com, +37062598828
Raskite Facebook https://www.facebook.com/accessories.lisa/
Rūtilės dizainas  (Rūta Kriaučiūnaitė) - rankų darbo papuošalai pagal išskirtinį dizainą. www.rutilesdizainas.lt arba https://www.facebook.com/Rutilesdizainas/

  • 1

Gimnazistai netradiciškai prisiminė Joną Basanavičių

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje surengta netradicinė popietė, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui bei mūsų tautos patriarchui Jonui Basanavičiui atminti.

Šventė vyko J. Basanavičiaus 166-ųjų gimimo metinių išvakarėse. I–II klasių mokiniai vaidino ir dainavo šio mūsų iškilaus kraštiečio surinktus tautosakos kūrinius. Viena iš renginio iniciatorių – lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė pasidžiaugė J. Basanavičiaus indėliu į Lietuvos istoriją, papasakojo įspūdžius iš neseniai su gimnazistais aplankytos jo gimtinės Ožkabaliuose. Istorijos mokytoja Virginija Pačkauskaitė-Venskūnienė susirinkusiesiems priminė pagrindinius patriarcho nuopelnus Lietuvai ir pagrindinę jo skelbtą misiją – būti lietuviais.

Į sceną vienas po kito lipę gimnazistų kolektyvai popietės dalyvius stebino J. Basanavičiaus rinktų pasakų interpretacijomis, skaitomais jo užrašytų dainų tekstais. Anot pedagogės N. Černauskienės, šie Ožkabalių kaimo tautosakos rinktinių kūriniai – tikras lietuvių tautos lobynas.

Dar labiau susirinkusieji sukluso išgirdę Gudkaimyje gyvenančios Teresės Basanavičiūtės balsą. Ji – paskutinė artima J. Basanavičiaus giminaitė, jo brolio Vinco anūkė. Nors dėl ligos moteris į šventinę popietę ir negalėjo atvykti, tačiau ji darytuose balso įrašuose pasidalijo prisiminimais apie savo senelį Vincą, jo brolį Joną bei apie visą didingą Basanavičių giminės likimą. Anot moters, J. Basanavičius mirė laimingas, nes Lietuva jau buvo laisva.

Šiuos T. Basanavičiūtės atsiminimus įrašė trečios gimnazijos klasės mokinė Ugnė Rickevičiūtė, praėjusiais metais dalyvavusi projekte, kuriame buvo domėtasi visa Basanavičių gimine. Už šį darbą U. Rickevičiūtei įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijos pagyrimo raštas.

Renginyje viešėjusi Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinės padalinio vedėja Rūta Vasiliauskienė pasidžiaugė bendradarbiavimu su Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija.

„Smagu matyti, kaip gražiai viskas buvo padaryta tarsi žaidžiant su tautosaka. Linkiu ir toliau gilintis į jos platybes, geriau pažinti mūsų tautos patriarchą ir neprarasti to suvalkietiško būdo, kurį turėjo ir J. Basanavičius. Būkite taupūs – taupykite savo laiką leisdami jį prasmingai. Būkite patriotai – mylėkite mūsų Lietuvėlę, kad ir kokia ji būtų. Kokią ją susikursime, tokioje ir gyvensime“, – gimnazistus ragino R. Vasiliauskienė.

Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Janulaitytė visiems scenoje pasirodžiusiems kolektyvams įteikė padėkas už kūrybišką J. Basanavičiaus surinktos tautosakos interpretavimą.

Tai buvo pirmasis gimnazijoje vykęs renginys, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Gimnazistai savaip interpretavo Jono Basanavičiaus surinktą tautosaką.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Globos namų vaikai sulaukė geradarių

Vakar Kybartų vaikų globos namuose vyko iškilmingas suremontuoto mergaičių kambario atidarymas. Prieš didžiąsias metų šventes tokią dovaną keturioms įstaigos globotinėms padovanojo Alesundo Vegsundo LIONS klubo iš Norvegijos nariai.

Į Lietuvą keturi norvegai atvyko užpraeitą penktadienį. Visą savaitę jie darbavosi trečiajame vaikų globos namų aukšte esančiame mergaičių kambaryje.

Iki atvykstant norvegams buvo išnešti baldai, nuplėšti seni tapetai, tad svečiai iškart galėjo imtis darbo. Pirmiausia buvo glaistomos sienos ir grindys. Vėliau jie dažė lubas, klijavo tapetus, klojo grindis.

Geradariai norvegai – Vilkaviškio LIONS klubo bičiuliai. Vienas iš jų – Arve Rogne – į Vilkaviškio rajoną atvyksta ir vaikų globos namams padeda jau ne pirmus metus. Tačiau anksčiau jų parama apsiribodavo dovanėlėmis, reikalingais daiktais, kitokiais dalykais.

– Vilkaviškiečių LIONS klubas šį pavasarį jau remontavo vieną Kybartų vaikų globos namų kambarį, – pasakojo klubo prezidentė Elena Savickienė. – Norvegai pamatė mūsų nuotraukas ir panoro tokį pat darbą padaryti patys. Todėl jie, prieš atvykdami į Lietuvą, atsiuntė čia statybinių medžiagų, o neseniai, surinkę mokančiųjų statybos darbus komandą, atvyko ir patys.

E. Savickienė sakė, kad visą savaitę, kol dirbo, norvegai turėjo ir keletą pagalbininkų – vyresnio amžiaus vietinių berniukų. Jiems buvo labai svarbu dalyvauti visame procese, padėti kambarius remontuojantiems vyrams.

Sekmadienį, kol Torbjornas, Kjellis, Eirikas ir Arve remontavo mergaičių kambarį, Vilkaviškio LIONS klubo nariai Elena Savickienė, Raimonda Kurauskienė, Zita Dubickienė bei Saulytis Kurtinaitis su vaikais žaidė žaidimus ir kepė obuolių pyragą. Raimonda pasakojo, jog globotiniai labai noriai padėjo pjaustyti obuolius, kiekvienas stengėsi pamaišyti tešlą ir nors kiek prisiliesti prie kepimo proceso, tad šis užtruko kiek ilgiau nei paprastai. Tačiau kokie laimingi buvo vaikai!

Pabaigus darbus paaiškėjo, kad norvegai į Lietuvą atvežė daugiau statybinių medžiagų, nei reikia mergaičių kambariui suremontuoti. Pasitarus nuspręsta sutvarkyti ir berniukų kambarį, kuris buvo paskutinis neremontuotas gyvenamasis kambarys trečiajame globos namų aukšte.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. iš „Lions“ archyvo. Norvegai iš Alesundo Vegsundo LIONS klubo į vaikų globos namus atvyksta ne pirmą kartą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Jaunasis rašytojas – atvirai apie gyvenimą tarp Kybartų ir Londono

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Neseniai vilkaviškiečiams teko proga susipažinti su neeiline asmenybe – iš Kybartų kilusiu jaunosios kartos rašytoju Edvinu Krocu. Tris knygas parašęs ir išleidęs dvidešimtmetis kybartietis savo gyvenimo detalėmis atvirai dalijosi ir su jaunimu, ir su suaugusiųjų auditorija.

Vieną popietę Vilkaviškio kultūros centro fojė virto ypač atvirų pokalbių arena, kur slapukavimams ir išsisukinėjimams neliko vietos, o nuginkluojantis, nuogas atvirumas nepaliko peno jokioms interpretacijoms ir nuo neapykantos išgydė net pikčiausius skeptikus.

Edvinas – ypatingai jaučiantis, išgyvenantis ir mylintis žmogus, kuris savuosius potyrius, atradimus laisvai išlieja popieriuje. Savo kūryboje jis nebijo kalbėti apie tikrus jausmus, atskleisdamas net intymiausias detales. Edvinas rašo ne tik apie meilę, neapykantą, nusivylimą savimi ir pasauliu, nuopuolius, bet ir apie atradimus bei pakilimus. Kybartuose užaugęs vaikinas ten, kaip sako pats, jautėsi besąlygiškai mylimas mamos, kuri sudėjo į jį didžiausius lūkesčius ir kurių jis jautėsi nepateisinantis.

Kai buvo šešiolikos, Edvinas atrado Jungtinės Karalystės sostinę, kur patyrė pirmąją meilę. Netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis vaikinas nuo tada ir blaškosi tarp Londono, Kybartų ir Kauno. Šios savaitės pradžioje jis kaip tik išskrido į savo meilės miestą Jungtinėje Karalystėje. Į jį Edvinas sugrįžta jau ne pirmą kartą. Iki tol, kol širdis nepasakys kitaip…

„Santakos“ skaitytojams siūlome jaunojo rašytojo, knygų „Niekados neleisk man išeiti“, „Akmenukas bate“ ir „7 metai už grotų“ autoriaus Edvino Kroco mintis apie gyvenimą, meilę, norą išeiti ir atrastus sparnus, kuriuos mes turime kiekvienas…

Apie jausmą būti savame krašte

Kaip ten sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi?“ Aš taip šventai tuo tikėjau, kad jei ne Vilkaviškio kultūros centro pasiūlymas, tikrai nebūčiau drįsęs čia atvykti pats. Bijojau savo krašto, savo namų, žmonių, tarp kurių augau, kurie matė mano aplinką ir patys joje gyveno. Ištikimas buvau tik didmiesčiams, kurie ir be manęs turi tiek nuostabių autoritetų, tarp kurių aš buvau kaip leisgyvė musė ant palangės ir tik tyliai prabildavau apie tai, kaip įsivaizduoju ir kaip matau šį didelį pasaulį. Šios dienos laukiau su baime. Su jauduliu. Iš čia taip ilgai bėgęs, parbėgau atgal. Namo. Ir nenusivyliau. Kai buvau šešiolikos, pirmą kartą Vilkaviškio kultūros centre lankiausi kaip šokėjas. Paskui šimtus vakarų iš eilės vis įsivaizduodavau, jog kažkada, laikui atėjus, stovėsiu ten ant scenos ir papasakosiu jauniems žmonėms, kad gyvenime svarbiausia – mylėti.

Kiekvienas nusipelno būti mylimas

Dažnai kaltinu save už tai, jog gimiau būti ieškotoju. Ieškotoju savęs. Ir dažnai kaltindamas save pradedu pavydėti tiems, kuriems reikia, atrodo, tiek nedaug. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – trys išleistos knygos, taip pat pristatytas projektas „Mylėti (ne)draudžiama“.

Man svarbu kovoti už žmogaus teises, galimybes. Noriu, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis, nes kiekvienas nusipelnė būti mylimas toks, koks jis yra ir koks nori būti. Tikiu, jog yra žmonių, kurie tiki sėkme. Kurie tiki, kad galbūt ir aš esu lydimas sėkmės. Kuriuos įkvepiu savo veikla. Kad slystu pirmyn pasitepęs batus sviestu, kad esu drąsus ir man niekados nedreba kinkos iš baimės. Kad niekados neverkiu ir visados šypsausi. Tačiau mano patirtys parodė, jog iš tiesų socialinių medijų transliuojamas asmens gyvenimas racionaliame, realiame gyvenime yra šiek tiek kitoks.

Kas mane pažįsta, tikrai pasakys, kad esu laimingas žmogus. Mano misija – sėti laimę. Dar aš pavojingai mėgstu vienatvę, nes joje naiviai ir be saiko svajoju. Labai tikiu meile, nors tiek kartų gyvenime man buvo sakyta, jog meilė išsisemia ir baigiasi, lieka tik prisirišimas. Tiek kartų man buvo kartota, kad laikas, Edvinai, subręsti ir mąstyti logiškai. O aš visada nerdavau stačia galva į pojūčius, į jausmus ir tapdavau priklausomas nuo tų, kurie buvo bejausmiai mano atžvilgiu. Troškau užsispyręs jiems įrodyti, kad viskas gali būti kitaip. Kad reikia gyventi pasakoje, o ne racionaliame pasaulyje. Vėliau supratau, jog žmonės nesikeičia. Arba tiesiog aš nepakankamai gera priežastis jiems pasikeisti.

Noras išeiti virto apsisprendimu būti

Šiandien noriu parašyti apie tuos laikotarpius, kada nubukintas kasdienės rutinos, skubėjimo, pinigų, reklamos galios, garbės ir šlovės troškimo pasijausdavau šiukšle ir trokšdavau nebebūti. Net ir man – tokiam, kuris beprotiškai užsispyręs ir imlus, kartais gyvenime būna akimirkų, kai viskas pradeda nebeteikti laimės, džiugesio, kai niekas nepriverčia jaustis patogiai gyvenant savame kūne. Kai vienintelis dalykas, kurį iš tiesų nori padaryti, – išeiti.

Praeitą pavasarį mane dažnai aplankydavo jausmas, kad viskas nusibodo. Gyvenau labai tikslingai: nuostabus, pakankamai gerai apmokamas darbas, sporto klubas, subalansuota mityba, griežta disciplina, fizinis tobulėjimas. Ir vis dėlto, nors taip pat, kaip ir aš, aplink mane gyveno visas pasaulis, man to atrodė negana. Man buvo sukakę vos dvidešimt, o aš jaučiausi taip, lyg niekas daugiau nebenutiks. Lyg niekas priekyje manęs nebelaukia.

Gyvenau Londone ir šalia manęs nebuvo nė vieno žmogaus, kuris iš tiesų būtų mane supratęs. Kiekvieną rytą nubudęs aš užsidėdavau linksmojo Edvino kaukę ir išskubėdavau į gatves. Vakarais krisdavau į lovą ir kietai užmigdavau. Stumdžiau dienas kaip pokerio kamuoliukus. Tačiau vieną dieną pajutau, kad nebeturiu jėgų daugiau apsimetinėti. Gulėjau skvere ant pievutės ir mano akyse susitvenkė ašaros. Atsistojęs aš pradėjau kiūtinti namų link ir man pasidarė labai bloga. Atrodė, jog dūstu. Stovėdamas metro maniau, kad numirsiu ir kad niekas to net nepastebės. Tą akimirką meldžiau savęs dar truputį pakentėti, ir viskas staiga apsivertė…

Išnykimo idėja nubluko

Buvo akimirkų, kada gulėdamas lovoje aš žvelgdavau į lubas ir įsivaizduodavau tą akimirką, kada atsistosiu ir uždarysiu namų duris iš kitos pusės. Kai pučiant žvarbiam vėjui aš judėsiu palengva tilto link basomis. Ta išnykimo idėja atrodė labai reali, kaip ir visus kartus iki to. Juokingiausia arba graudžiausia tai, kad man niekada nebuvo priežasties būti nelaimingam. Ir vis dėlto, kažkaip tiems laikotarpiams užplūdus, pasijausdavau sutriuškintas, pažemintas savęs paties, neteisingas sau pačiam, jausdavausi depresyviu, destruktyviu, vienišu, šaukiančiu, kaukiančiu, klykiančiu, bet neišgirstu, nelaimingu vaiku. Todėl, kad nežinojau viso to priežasties, aš nežinojau, su kuo turėčiau kovoti.

Tomis dienomis ir naktimis, kurios kartais užsitęsdavo iki ištisų savaičių, aš gulėdavau lovoje apsimesdamas, jog karščiuoju. Mano kūnas tomis dienomis nebepriklausydavo man. Aš negalėdavau išlipti iš lovos. Žvelgdavau apatiškai į sieną ir glostydavau ją pirštais.

Atleidimo sau pačiam link

Tais periodais aš padariau labai daug nuodėmių prieš save patį. Aš save nuteisdavau ir tam nereikėjo išrasti jokių biblijų. Padariau tokių dalykų, už kuriuos sau ilgai neatleisiu, nes tam reikia laiko.

Savo išsigelbėjimą aš atradau kūryboje. Prisimenu ramybės ir jaukumo vakarus, kada mano kambarėlyje nušvisdavo naktinė lemputė, patefonas vėl pradėdavo groti vinilo plokšteles, o plunksnakotis liesti puslapius. Tais vakarais, tą nemeilę pildamas ant popieriaus lapų, paversdavau ją meile. Tomis naktimis, kada aš mylėdavausi su savo vidiniais demonais, manyje pradėdavo gimti meilė sau ir drąsa pasipriešinti negatyvioms, destruktyvioms mintims. Ir visos tos kovos bei meilės vaisius – mano knygos. Gyvendamas savo paties kalėjime aš parašiau ir savo paskutiniąją „Septyneri metai už grotų“, kuri dabar jau pasirodė prekyboje.

Visi mes turime sparnus

Dabar aš žinau, kad sunkios akimirkos ateina ir išeina. Kad reikia jas iškentėti, išgyventi ir kuo daugiau iš jų pasiimti teigiamo. Ir niekados negalima nuteisti kito žmogaus už tai, kaip jis nusprendžia nugyventi savo gyvenimą. Kiekvienas mes esame skirtingas. Žmonėms nereikia tavo laimės formulių, išgyvenimo, sėkmės teorijų, nes jei jos pasiteisino tau, nebūtinai pasiteisins kitam. Žmonėms reikia vienintelio dalyko, kurį gali jiems padovanoti, – supratimo. Pabandymo suprasti. Ir palaikymo. Tikėjimo. Jausmo, kad esi mylimas.

Aš vis aiškiau pradedu suprasti, jog gyvenime man visai nereikia nei šlovės, nei pripažinimo. Atvirkščiai – tai surakina labiausiai. Gyvenime nereikia iliuzijų, planų, nes jiems nepasiteisinus gimsta nusivylimas savimi, pyktis sau. Gyvenime nereikia karjeros, pinigų, materialių tuštybių, nes kiek daug, kiek sumautai daug laiko dar norėsi paskui jas bėgti? Gyvenime reikia tik vieno – patikėjimo, kad turi sparnus ir kad su jais gali plasnoti bet kur. Tu turi sparnus! Tad skrisk! Šauk, dainuok garsiai. Renkis spalvotus rūbus, apsikabink žmones, prisipažink mylintis, klausykis lietaus, savęs jame. Išgirsk save. Bet niekados neleisk nei sau, nei kitiems tau nuplėšti sparnų. Tai tavo galia…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Iš Kybartų kilęs Edvinas Krocas jau yra parašęs ir išleidęs tris knygas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-07.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian