Author Archives: Greta Ališauskaitė

Gatvės krepšinio turnyras Kybartuose

Rugsėjo 14 d., 16 val., Kybartų bendruomenė kviečia seniūnijos vaikus ir jaunimą į gatvės krepšinio turnyrą „Sportuok ir būk sveikas“.

Turnyro vieta – krepšinio aikštelė Ėglupio g., prie daugiabučių gyvenamųjų namų. Registracija – varžybų dieną pačioje aikštelėje.

Turnyras vyks pagal gatvės krepšinio 3×3 taisykles. Taip pat bus ir tritaškių metimo konkursas.

Prizines vietas iškovojusios komandos žaidėjai bus apdovanoti medaliais. Pagrindinis prizas – išvyka į „Žalgirio“ areną, kai žais Kauno „Žalgiris“.

Visus, norinčius dalyvauti varžybose, iš anksto registruoja gimnazijos mokytojas Gintaras Gražulis tel. 8 685 42 263 arba Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius tel. 8 612 85 242.

Projektą finansuoja Vilkaviškio rajono savivaldybė.

Turnyras vyks bet kokiu oru. Gali būti padaryta pertrauka esant stipriam lietui.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2017-09-09.


Pilką kasdienybę kybartietė nuspalvina ryškiomis vilnos spalvomis

Kategorija : Aktualijos , Kultūra , Miestas

Kybartietė Jolanta Įkasalienė vietiniams gyventojams pažįstama ne tik kaip socialinė darbuotoja. Vilkaviškio socialinės pagalbos centre dirbanti moteris mažiau gyvenimiškų įgūdžių turinčioms šeimoms yra ir draugė, ir patarėja. Tačiau laisvalaikiu ji mėgsta pabūti viena ir kurti spalvingus rankdarbius.

Dešimtus metus su socialiai pažeidžiamais žmonėmis dirbanti kybartietė sako, jog kiekvienas turi savo istoriją ir patirtis. Visi nusipelno pagarbos ir supratimo, kad ir kiek būtų pasiekę ar apskritai nenorėtų nieko siekti.

– Kiekvienas viskam turime savų priežasčių ir tik mes patys jas žinome, – sakė šiluma ir gerumu spinduliuojanti moteris. – Kiekvienas yra individualus, kad ir kaip sunku būtų aplinkiniams tai pripažinti ir priimti kitokį žmogų.

Darbas su kybartiečių šeimomis – tik viena iš J. Įkasalienės veiklų, kuri labiausiai matoma visuomenės. O po darbo, laisvadieniais ir išeiginėmis dienomis moteris dažnai prapuola savo pamėgtame kambarėlyje namo rūsyje. Čia – jos vilnos studija. Šioje patalpoje gimsta jaukūs ir spalvingi vilnoniai šaliai, segės, rankinės.

Švelnia vilnos skleidžiama energija Jolanta susižavėjo prieš keletą metų. Tuomet išskirtiniais aksesuarais mėgstanti puoštis moteris pabandė nusivelti sau rankinę, nes sakė neradusi tokios, kokios tuo metu norėjusi. Iš internetinės parduotuvės parsisiuntusi vilnos, darbšti kybartietė savo sumanymą įgyvendino. Tačiau nuo tos dienos mažame kambarėlyje užtrukdavo vis dažniau ir su vilna jau nebesiskyrė.

Jolantą tiesiog užbūrė vilnos šiluma ir gera energija. Švelnios prigimties moters rankose ši žaliava virto daugybe spalvingų šalių ir gėlėtų segių. Eksperimentuodama su įvairiomis vėlimo technikomis, Jolanta atrado savo vėlimo stilių ir sukūrė jau nemažai originalių daiktų, kurie puošia ne tik ją, bet ir jos pažįstamas moteris, drauges, artimuosius.

Pamačiusi kybartietės kurtus veltinukus, surengti fotosesiją Vilniuje jai pasiūlė fotografė Paulina Šalaševičiūtė. Tad Jolanta dabar turi puikių savo gaminių nuotraukų Vilniaus senamiesčio fone.

– Tiesą sakant, nuotraukos – tai beveik viskas, kas liko iš mano dirbinių. Namuose šiuo metu turiu tik segių – ir tai ne visos jos užbaigtos, – sakė pašnekovė. – Beveik viskas, ką padarau, iškeliauja iš namų. Man smagu, kad pamačiusios mano kūrinius moterys užsimano juos nešioti. Tai man yra didelis įvertinimas. Mano spalvų deriniai – gana drąsūs, ryškūs. Mėgstu derinti sodrias spalvas. Juk kasdienybė ir taip pilkoka, tad tas spalvingumas tarsi išlaisvina.

Veldama šalį Jolanta sugaišta apie aštuonetą valandų. Ilgiausiai užtrunka spalvų derinimas, raštų dėliojimas. Moteris džiaugiasi, jog savo pomėgiui turi atskirą patalpą ir gali ant stalo palikti nebaigtą darbą. Įvairiaspalviai šaliai gimsta iš įkvėpimo, nė vieno, pasak jos, nedariusi per prievartą.

– Man tai tarsi meditacija. Vilnos lietimas, jos spalvos, gera energija nukelia lyg į kitą pasaulį. Galvoje nelieka jokių blogų minčių. Ir laikas, atrodo, sustoja. Kartais net pati nepastebiu, kad kurdama praleidžiu daugybę valandų, kai kada – net iki paryčių. O būna dienų, kai net durų į tą kambarį neatidarau, – pasakojo jauna moteris.

Savo šalius Jolanta velia šlapiuoju būdu. Sausas vėlimas, badymas adatomis jai ne prie širdies. Smagiau, kai visą kūrybos procesą galima „išjausti“ rankomis. Moteris dažniausiai renkasi merino vilną. Ji švelni, maloni liesti ir dėvėti.

Naginga kybartietė savo namuose užsiima ne tik vilnos vėlimu. Jolanta siuva ir linines sukneles. Jos – taip pat ryškios, išskirtinės, tačiau tvarkingo ir elegantiško kirpimo. Moteris ir pati labai mėgsta dėvėti liną, nes šis – labai patogus: vasarą vėsina, o kai vėsu – šildo.

J. Įkasalienė yra ir puiki šeimininkė. Savo namiškius ji neretai palepina įvairiais skanėstais – kad ir pačios keptu šimtalapiu, kurio receptą ir gamybą ilgai tobulino.

Paulinos ŠALAŠEVIČIŪTĖS nuotr. Jolantos Įkasalienės sukurti šaliai ir segės – skoningai suderintų gana drąsių, ryškių spalvų, todėl tinka dėmesio nebijančioms moterims.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-09-09.


Pasaulio kybartiečių draugijos dešimtmetis papuoštas darbais

Sekmadienį Pasaulio kybartiečių draugija (PKD) atšventė savo veiklos dešimtmetį.

Šventė prasidėjo atidengiant Algimanto, Aldonos ir Romo Kezių atminimo lentą Petro Cvirkos gatvėje. Vėliau visi rinkosi į jubiliejui skirtas šv. Mišias Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje.

Kybartiečių mylimas klebonas Vaidotas Labašauskas, kaip ir visada, kalbėjo tiesiai į širdis apie gyvenimą ir amžinybę. Po atnaujintos bažnyčios skliautais gražiai iš buvusios diktorės Violetos Mickevičiūtės bei poetės Vilijos Žalienės lūpų skambėjo skaitiniai.

Po šv. Mišių PKD valdybos narė Greta Ališauskaitė papasakojo apie draugijos susikūrimo ištakas.

„Tai įvyko 2007 m. rugsėjo 29 d. Savo šaknis prisiminti, į kankinančius vidinės tuštumos klausimus atsakyti, pareikšti savo nuomonę dėl Kybartų dvasinio, kultūrinio atgimimo sugužėjo daugiau kaip pusšimtis po Lietuvą išsibarsčiusių kybartiečių. Parapijos salėje juos svetingai sutiko klebonas Vytautas Sakavičius. Jis ir buvo tas atkaklusis PKD steigimo iniciatorius. Susitikimas prasidėjo buvusios kybartietės, radijo diktorės Violetos Mickevičiūtės skaitoma ištrauka iš prieškario Kybartų gimnazijos direktoriaus, vėliau tremtinio ir rašytojo Vytauto Katiliaus romano „Akvariumas patrankos koserėje“, kuriame užfiksuotas Kybartų likimo dramatizmas“, – remdamasi mokytojos Dalijos Agotos Karkienės „Santakoje“ publikuotais prisiminimais, į praeitį visus nukėlė G. Ališauskaitė.

Pirmojoje sueigoje buvo svarstyti dalykiniai klausimai dėl įstatų priėmimo, vyko draugijos valdybos bei pirmininko rinkimai. Steigiamajam susirinkimui pirmininkavo politologas, politikos mokslų daktaras, tuometinis Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjas Mindaugas Jurkynas. Jis populiariai ir dalykiškai pristatė Pasaulio kybartiečių draugijos kūrimo tikslus. Svarbiausi jų buvo vienyti visuose pasaulio kraštuose, Lietuvoje ir gimtajame mieste gyvenančius kybartiečius bendrai veiklai, keistis stiprių bendruomenių gyvavimo patirtimi, palaikyti miestą dvasinėje, kultūros, aplinkosaugos, verslo, socialinės paramos srityse, identifikuoti, saugoti bei populiarinti istorijos, kultūros paveldą, puoselėti Kybartams nusipelniusių žmonių atminimą.

Pasak pranešėjos, diskusijoms pradžią davė Švedijoje ir Vokietijoje ilgai dirbęs fizikos mokslų daktaras Ramūnas Valiokas. Jis iškėlė dilemas: „Kuo galime būti įdomūs pasauliui?“, „Ko galime siekti dvasinės bendrystės vardan susibūrę į draugiją, kviečiančią miestą dvasiškai atsinaujinti?“

Tada į Pasaulio kybartiečių draugijos valdybą buvo išrinkti 7 asmenys: Antanas Ziegoraitis, Mindaugas Jurkynas, Ramūnas Valiokas, Saulius Spangevičius, Jolanta Janulaitytė, Nerijus Ramanauskas ir Vytautas Sakavičius. Draugijos pirmininko pareigos patikėtos Marijampolės miškų urėdijos Pajevonio girininkui kybartiečiui Rymantui Vaičaičiui.

Parapijos salės fojė pirmosios sueigos dalyviai galėjo pažiūrėti Kaune gyvenusio, bet su pasaulio išeiviais kybartiečiais daug metų ryšius palaikiusio Vytauto Mickevičiaus fotografijų parodą „Kybartai senuose atvirukuose“. Kitas garbus kybartietis Albinas Vaitkevičius, atvykęs iš Vilniaus, buvo pristatytas kaip žmogus, sukaupęs daug medžiagos ir ketinantis netrukus išleisti išsamią knygą apie Kybartus. Tai jis ir padarė po 3 metų.

Tos pačios dienos popietę draugijos steigėjai patraukė į ekskursiją po du svarbius Kybartų praeities objektus: į Šv. Aleksandro Nevskio cerkvę, kuri nuo geležinkelio tiesimo laikų iki 1928 m., kol atsirado katalikų bažnyčia, buvo vienintelis miesto dvasinis centras, taip pat į netoli geležinkelio pervažos stovintį vadinamąjį „Berlyną“ (J. Basanavičiaus g. 24), kur tarpukariu buvo įsikūrę lenkės Dudzinskos azartinių lošimų namai, o vėliau žydai čia įsteigė savo banką. Pastatą su dar išsilaikiusiu šviesą praleidžiančiu stikliniu stogo gaubtu tada aprodė namo senbuvis Albertas Matulaitis, ekskursantams pasiūlęs kopėčias užlipti net iki namo stogo.

Tatjana Malinauskienė, viena iš garbių Kybartų rusų bendruomenės narių stačiatikių, pateikė ypač vertingų žinių apie senąją cerkvę, parodė tarpukario stačiatikių sueigų, vykdavusių Podvarko šile, nuotraukų. Kybartietė pasakojo, jog šioje cerkvėje netgi buvo laikytos mišios už žymų rusų rašytoją Ivaną Turgenevą, kurio palaikai buvo gabenami į tėvynę iš Paryžiaus. Tad daugelis draugijos steigėjų įsitikino, kad dar vis galima atrasti nepažintų gimtojo miesto vietų.

„Štai į kokius pasaulio kybartiečių dvasios namus prieš 10 metų buvome sugužėję, genami prisiminimų ir ketinimų naujai pažvelgti į Kybartų istoriją, kupini gerų norų toliau bendrauti, vienijami kybartiečių bendruomenės, išsibarsčiusios po platųjį pasaulį, jausmo bei kultūrinio, dvasinio ir moralinio atgimimo idėjos“, – sakė G. Ališauskaitė.

PKD pirmininkas Leonas Narbutis susirinkusiems bendraminčiams kalbėjo apie nuveiktus darbus, viltis ir skaudulius.

„Ne karai, ne laikas yra didžiausi praeities griovėjai, bet abejingumas. PKD ir buvo įsteigta pasipriešinti tam abejingumo jausmui“, – sakė L. Narbutis.

Vienas iš pirmųjų draugijos tikslų buvo gaivinti miesto įvaizdį. Norėta atstatyti sudegusį pastatą J. Basanavičiaus gatvėje. Tuomet draugija surinko apie pusantro tūkstančio parašų, kad griūvantis statinys nebūtų išbrauktas iš Kultūros paveldo registro. Tuomet atrodė, kad pastatas bus išgelbėtas. Deja, kybartiečiams nepavyko nugalėti žmonių abejingumo. PKD organizavo rinkliavas, net teisėsi teismuose, tačiau galiausiai atsidūrė akligatvyje ir suprato, jog finansinė našta šiai visuomeninei organizacijai yra per didelė. PKD savąją namo dalį siūlė perduoti Vilkaviškio rajono savivaldybei, ši sutiko pastatą perimti su sąlyga, kad ir likusieji savininkai atsisakys savo dalies. Deja, vienas savininkų to padaryti kategoriškai nesutiko, du – suabejojo, taip veikiausiai pasmerkdami pastatą visiškam sunykimui.

Tačiau vien pastato gelbėjimu visą dešimtmetį draugijos veikla neapsiribojo. PKD dėka lankytojams atverti Kybartų geležinkelio stoties požemiai, talkinta Marijampolės televizijai filmuojant laidą „Gyvoji Sūduvos istorija. Kybartai“, 2012 m. Vilniuje surengta paroda apie XX a. pradžios Lietuvos pasienio miestelius, išleista knygų ir padaryta daug kitų darbų. PKD savo nuveiktus ir jau vien svajonėse pasilikusius darbus vainikavo nauju leidiniu – enciklopedinio pobūdžio biografiniu žinynu „Kybartų krašto žmonės“. Knygos sudarytojų tikslas buvo įamžinti gabius, kūrybingus, veiklius Kybartų krašto žmones, kurie veikdami savo profesinėje, socialinėje srityse yra tapę vietos bendruomenei ar net visai Lietuvai nusipelniusiais žmonėmis. Žinyno sudarytojai – Albinas Vaitkevičius ir Violeta Mickevičiūtė bei jų pagalbininkai.

Dešimtmečio šventėje dalyvavo ir svečių. PKD sveikino Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Vilkaviškio rajono meras Algirdas Neiberka, Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Draugija padėkos raštais apdovanojo savo bičiulius.

L. Narbutis, pasinaudodamas proga, išreiškė viltį, kad Kybartuose atsiras krašto muziejus ar bent jo filialas, nes draugija jau galėtų pasidalyti sukauptais eksponatais.

Šventės dalyviams koncertą bažnyčioje dovanojo PKD ansamblis „Vaivora“ ir „Kybartų“ pučiamųjų orkestras. Po muzikinės dalies visi buvo pakviesti vaišių bažnyčios šventoriuje pastatytoje palapinėje.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. PKD pirmininkas Leonas Narbutis susirinkusiems bendraminčiams kalbėjo apie nuveiktus darbus, viltis ir skaudulius.

Autorės nuotr. Dabartinis PKD pirmininkas Leonas Narbutis padėkojo pirmajam draugijos pirmininkui, Marijampolės miškų urėdijos Pajevonio girininkui kybartiečiui Rymantui Vaičaičiui.

 

Autorės nuotr. PKD valdybos narė Greta Ališauskaitė priminė draugijos susikūrimo istoriją.

Publikuota: „Santaka“, 2017-09-05.


Paroda „Šviesos ženklai“

Rugpjūčio 29 d.popietę A.Kezio galerijoje įvyko parodos „Šviesos ženklai“ pristatymas ir poezijos valanda.

Skambėjo tibetietiški varpai ir mano eilės. Popietę praturtino vilkaviškietės Vaidos Diržiuvienės žodis, pajevonietės Rimos Čiuprinskienės, kybartiečių mokytojų Vilijos Murinienės, Laimutės Kriščiūnienės, Gailutės Ivaškevičiūtės mintys apie kūrybą. Pradžiugino popietės metu dailininko Vlado Markūno įgudusia ranka įamžinti klausytojų portretai.


Naujoji vadovė paisys pacientų pageidavimų

Kategorija : Aktualijos , Miestas

Jau daugiau kaip mėnuo Kybartų pirminės sveikatos priežiūros centras turi naują vadovę. Nuo liepos 5-osios šias pareigas eina Dženita Sabašinskienė.

Pasiilgo medicinos

Kybartų poliklinikos kolektyvas nekantriai laukė naujojo vadovo, mat dar praėjusių metų gale iš pareigų nutarus pasitraukti 13 metų įstaigai vadovavusiai Janinai Elenai Povilaikienei niekas iš vietinių medikų perimti įstaigos vairo nenorėjo. O šias pareigas sutikęs eiti odontologas Feliksas Bieliauskas iškart kolektyvą patikino, kad vadovaus tik laikinai – tol, kol konkurso būdu bus atrinktas naujas vadovas.

Tad konkursas įvyko, o jį laimėjo septynerius metus valdininkės darbą rajono Savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriuje krimtusi, o paskutiniu metu šiam skyriui laikinai ir vadovavusi D. Sabašinskienė.

Naujoji Kybartų PSPC vadovė juokauja, jog septyneri metai vienoje darbovietėje – kaip tik signalas, kad reikia ją keisti. Tačiau iš tiesų D. Sabašinskienė sako tiesiog pasiilgusi tikros medicinos.

Panašus kolektyvas

Į Savivaldybę ji atėjo iš Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro, kur 18 metų dirbo greitosios medicinos pagalbos (GMP) felčere. Nors darbas Savivaldybėje suteikė puikios patirties, naujų žinių ir kitokio darbo įgūdžių, felčerio darbe patiriamo adrenalino specialistė labai ilgėjosi. Tad jei mūsų rajone būtų atskira GMP tarnybos įstaiga, labai norėtų save išbandyti jos vadovės kėdėje.

Tačiau rajono GMP tarnyba – sudedamoji Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro dalis. Ir nors į šios įstaigos vadovo postą taip pat tuoj bus skelbiamas konkursas, D. Sabašinskienė jame dalyvauti nesiryžo: ji nutarė, jog paprasčiau savo jėgas ir patirtį pritaikyti mažesniame kolektyve.

– Kybartų PSPC kolektyvas panašaus dydžio į Savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus. Kol laikinai ėjau jo vadovės pareigas, įgijau vadovavimo tokiam kolektyvui patirties, – sakė D. Sabašinskienė.

Nauja Kybartų poliklinikos vadovė teigė negalinti skųstis, kad valdininkės kėdė jai buvo kieta. Savivaldybėje įgyta patirtis pravers rengiant medicinos įstaigos teisės aktus, ruošiant įvairius dokumentus, organizuojant viešuosius pirkimus ir kt.

Galima sutaupyti

Pareigas perėmusi D. Sabašinskienė sako radusi visai neblogą ankstesnės vadovės palikimą: specialistų provincijos įstaigai kol kas netrūksta, finansinė padėtis stabili. Tačiau, kaip ir kiekvienas naujas vadovas, pirmiausia vyriausioji gydytoja valdas peržvelgė „šviežia“ akimi: aplankė Kybartų PSPC priklausančias Vištyčio ir Virbalio ambulatorijas, Matlaukio ir Gudkaimio medicinos punktus, susipažino su darbuotojais, materialine baze.

Prie Kybartų PSPC prisirašę per 6 tūkst. pacientų, juos aptarnauja 40 darbuotojų, kurie „telpa“ į 28,5 etato. Dirba bendra šeimos, vidaus ligų gydytojų, pediatrų, odontologų ir bendrosios praktikos slaugytojų komanda. Kelis kartus per savaitę iš Vilkaviškio atvyksta chirurgas Dainius Jurevičius ir ginekologė Nida Lukoševičienė.

Anot vadovės, pagal prie PSPC prisirašiusių gyventojų skaičių medicinos įstaigos kolektyvas kiek per didelis. Sumažinus etatų būtų galima sutaupyti ir lėšų skirti kitoms reikmėms.

– Paskaičiavome, kad patiems išlaikyti akredituotą laboratoriją finansiškai neapsimoka. Nors turime 3 laborantes (dvi Kybartuose ir 1 Virbalyje), dalį laboratorijos paslaugų vis tiek perkame. Jeigu pirktume visas laboratorijos paslaugas, galėtume sutaupyti, – perspektyvas aiškino D. Sabašinskienė.

Pacientų patogumui

Įstaigos vadovė planuoja įsigyti naujos įrangos. Labiausiai reikėtų licencijos echoskopijoms, mat pacientai išreiškė pageidavimą, jog tokie tyrimai būtų atliekami vietoje ir nereikėtų vykti į Vilkaviškį.

Kai kurioms patalpoms, ypač Vištyčio ambulatorijai, jau reikia remonto, o ir darbuotojų atlyginimai tikrai nėra dideli. Bet artimiausi planai – pacientų patogumui prailginti poliklinikos darbo laiką ir įdiegti spartesnį internetą, nes dabartinis per lėtas būtiniausioms funkcijoms atlikti. Juk Sveikatos apsaugos ministerijai įdiegus programą „e.sveikata“, visos sveikatos priežiūros įstaigos turi pereiti prie elektroninių receptų, internetinės registracijos, į kompiuterines programas suvesti pacientų duomenis, atsinaujinti interneto svetaines ir t. t.

Vadovė labai patenkinta darniu ir draugišku kolektyvu, kuris ją priėmė labai šiltai. Nors šiuo metu specialistų pakanka, verta pagalvoti apie ateitį, mat gydymo įstaigoje dirba trys pensinio amžiaus gydytojai. Kompiuterizuojant darbą teks pereiti prie naujųjų technologijų, tad perversmo nenorintys vyresnio amžiaus medikai gali bet kuriuo metu pranešti, jog išeina į užtarnautą poilsį.

Mažins eiles

– Turime tris gydytojus, į Kybartus važinėjančius iš Kauno. Juos labai branginame ir nerimaujame, kad jie nepersigalvotų ir nesusirastų darbo arčiau namų. Tuomet prisikalbinti naujų specialistų būtų sunku, – provincijos perspektyvas dėstė D. Sabašinskienė.

Siekdama išsiaiškinti, ko pageidauja kybartiečiai pacientai, vyriausioji gydytoja suorganizavo apklausą. Vadovę nudžiugino tai, jog žmonės geros nuomonės apie savo gydymo įstaigą. Vienas iš pagrindinių pacientų pageidavimų, kurį, anot D. Sabašinskienės, tikrai pavyks įgyvendinti, – panaikinti gyvas eiles prie gydytojų kabinetų. Dabar kybartiečiai vis dar nelinkę laikytis talonėlyje nurodyto laiko ir pas gydytoją bando patekti tada, kai jiems patogiau.

Naujoji vadovė visas problemas vertina optimistiškai ir tiki, kad, padedama puikaus kolektyvo, jas išspręs.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Dženita Sabašinskienė problemas vertina optimistiškai ir viliasi jas išspręsti.

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-31


„Rasos“ mokykla šventė veiklos ir vardo dešimtmetį

Kybartų „Rasos“ specialiojoje mokykloje šiomis dienomis tvyro šventinė nuotaika. Mokslo metų pradžios šventė – dar prieš akis, o įstaigos veiklos ir vardo 10-metis – jau prisiminimuose. Šį jubiliejų mokykla paminėjo ketvirtadienį.

„Mokykla neatsiejama nuo miestelio istorijos…“, – parašyta sukakties proga įstaigos išleistame laikraštyje „Rasos“ rytas“. „Esate neatsiejamas Kybartų „sraigtelis“, – pačioje šventėje pabrėžė Kybartų seniūnas Romas Šunokas.

Nuo 1890 m., kai Kybartuose buvo pastatyta dviaukštė mūrinė stačiatikių našlaičių prieglauda, toje miesto vietoje nuolat veikė įvairios mokyklos: Kybartų gimnazija, bendrojo lavinimo mokykla-internatas, pagalbinė mokykla-internatas, specialioji internatinė mokykla, specialioji mokykla. Nuo paskutinio pokyčio, kai 2007 m. rugsėjo 3 d. specialioji mokykla buvo reorganizuota į dvi įstaigas: Kybartų vaikų globos namus ir Kybartų „Rasos“ specialiąją mokyklą, praėjo dešimtmetis.

Jį paminėti buvo pakviesti esami ir buvę darbuotojai, kolegos iš kitų tokio pobūdžio šalies švietimo įstaigų, privatūs rėmėjai, bičiuliai iš įvairių organizacijų, rajono ir miesto valdžios atstovai, švietimo specialistai. Pati bendruomenė sukūrė filmuką apie dabartinės įstaigos pirmtakių ir pačios „Rasos“ mokyklos istoriją, subūrė darbuotojų ansamblį, išleido laikraštį. Jame „Rasos“ bendruomenė rašo ieškanti draugų, su kuriais galėtų bendradarbiauti, draugauti, vykdyti bendrą veiklą. Įstaigos bičiuliai kalbėjo, kad ryšys su „Rasos“ mokykla, kurioje ugdomi intelekto sutrikimų turintys mokiniai, praturtina, moko tolerancijos.

„Smagu matyti, kad palaikote vieni kitus, nenusigręžiate“, – kalbėjo rajono meras Algirdas Neiberka. Jis kartu su Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjeviene įteikė padėkas šešiolikai mokyklos bendruomenės narių: direktorei ir jos pavaduotojai, mokytojams, auklėtojoms ir jų padėjėjoms, auklėms, ūkio dalies darbuotojoms.

Specialiosios mokyklos direktorė Lilija Žilinskienė pagerbė šventinio renginio idėjų sumanytojus ir įgyvendintojus.

Jubiliejuje negalėjai nepastebėti, kad „Rasoje“ dirba jautrūs, muzikalūs ir šmaikštūs, žodžio kišenėje neieškantys ir emocijų neslepiantys žmonės.

Buvę kolegos džiaugėsi vėl susitikę, į užtarnautą poilsį išėjusius pedagogus pakeitusios mokytojos dėkojo senjorams už anuomet perduotą patirtį, už „paveldėtus“ kabinetus.

„Ką Jums reiškia Kybartų „Rasos“ specialioji mokykla?“ – buvusių ir esamų darbuotojų klausė „Rasos“ ryto“ leidėjai. Laima Žemaitienė, Nijolė Puskunigienė, Dalė Jakušovienė, Petras Volungevičius – ilgamečiai pedagogai, dirbę ar tebedirbantys vienaip ar kitaip besivadinusioje mokykloje, įstaigą vadino antraisiais namais, gyvenimo dalimi, netgi prilygino visam savo gyvenimui.

„Žodis „Rasa“ reiškia labai daug. Su „Rasa“ mes keliamės, su „Rasa“ keliasi ir mūsų vaikai. Mes žiūrime, stebime jus, džiaugiamės kai kada prisijungdami“, – buvusiems bendradarbiams šventėje kalbėjo N. Puskunigienė.

„O kas Jums yra mokykla?“ – klausimą direktorei L. Žilinskienei uždavė kone keturis dešimtmečius įstaigoje dirbantis mokytojas P. Volungevičius.

Žodžio ir darbo su ypatingais vaikais prasmę vadovė „išgvildeno“ paraidžiui: „M – mokinys, mokytojas, mama, meilė; O – oras, kuriuo mes kvėpuojame; K – kolektyvas, komanda; Y – yla (kaip ylos nepaslėpsi maiše, taip ir mokyklos veiklos nepaslėpsi); K – klasė, kabinetas, koridorius, kiemas; L – laimė ir laisvė; A – ašaros, kurias vaikų akyse matome per Paskutinio skambučio šventę, aiškiai ir be klaidos, kaip atlygis už mūsų darbą, parašytas ačiū, ir, aišku, atlyginimas.“

Atlyginimą kaip vieną iš mokytojų ir pasieniečių veiklos sąlyčio taškų akcentavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas iš Kybartų užkardos. Svečias sakė, kad „šiuo metu ir mokykloje, ir pasienyje žmonės dirba iš idėjos.“ Emocingai pritarusi pasieniečio įžvalgai, bendruomenė taip pat nuoširdžiai reagavo į mokyklos šventę praturtinusius muzikinius intarpus – „Rasos“ darbuotojų ansamblio debiutą ir Rimos Gliaubicienės smuikavimą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Sukaktuvių proga „Rasos“ specialiosios mokyklos darbuotojos susibūrė į ansamblį ir šventinio renginio dalyvius nudžiugino daina.

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-26.


Rinksis kybartiečiai iš viso pasaulio

Rugsėjo 3 d. (sekmadienį) Pasaulio kybartiečių draugija minės savo veiklos 10-metį.

Jubiliejaus šventė prasidės 11 val. buvusių kybartiečių Algimanto, Aldonos ir Romo Kezių atminimo lentos atidengimu P. Cvirkos g. 27. Kiek vėliau, 12 val., vyks šv. Mišios Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje, šventės dalyviams bus pristatoma knyga „Kybartų krašto žmonės“. Bažnyčios šventoriuje koncertuos pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“ ir kultūros centro moterų ansamblis „Vaivora“, veiks senųjų nuotraukų paroda.

Ten pat, bažnyčios šventoriuje, visi kviečiami burtis ir agapei (vaišėms). Esant nepalankiam orui šventė persikels į Kybartų kultūros centrą.

Organizatoriai kviečia visus aktyviai dalyvauti šventėje, kartu pasidžiaugti gimtojo miesto labui nuveiktais darbais, išsaugotais atsiminimais bei sukauptomis kultūrinėmis ir istorinėmis vertybėmis.

„Santakos“ inf. Publikuota: „Santaka“, 2017-08-26.


V. Žalienės tapybos paroda

Kategorija : Kultūra

Pasaulio kybartiečių draugijos A.Kezio galerijoje veikia Vilijos Žalienės tapybos paroda „Šviesos ženklai“.

Rugpjūčio 29 d. 16 val. A. Kezio galerijoje Vilijos Žalienės poezijos popietė „Vakaris vėjas“.

Kviečiame dalyvauti.


Padėka: aikštelės sutvarkytos bendromis pastangomis

„Sveikatos“ futbolo klubo iniciatyva Kybartuose, Kristijono Donelaičio gimnazijos teritorijoje ir prie Molyno tvenkinio, buvo atnaujintos paplūdimio tinklinio aikštelės. Norime nuoširdžiai padėkoti visiems prisidėjusiems prie šių aikštelių atnaujinimo.

Ypač dėkojame Kybartų seniūnui Romui Šunokui ir Ramutei Jablonskienei, kurie padėjo organizuoti darbus, taip pat Evaldui Mačiuliui – už paramą.

Didelio dėkingumo nusipelnė ir darbuose padėjusieji Jonas Senkus, Aidas Burbulis, Darius Matusevičius, Mantas Stebuliauskas, Aivaras Vasiliauskas, Povilas Katilius, Vaclovas Laucius, Algimantas Stučius ir kiti, kurių nepaminėjome.

Ačiū Jums visiems už pagalbą.

„Sveikatos“ futbolo klubas

Nuotr. Kybartuose atnaujintos dvi paplūdimio tinklinio aikštelės, viena jų – prie Molyno tvenkinio.

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-12.


Vizitinė kortelė – pėsčiųjų tiltas ir geležinkelis

Kybartų geležinkelio stotis ir virš bėgių nutiestas pėsčiųjų tiltas – neatsiejami nuo pasienio miesto kraštovaizdžio. Ši svarbi transporto arterija dalija Kybartus į dvi dalis: centrą ir vadinamąją užgelžkelę.

Buvusi prabanga

Pačios stoties istoriją turbūt žino beveik kiekvienas kybartietis. Carinius laikus siekiančia istorija miestas didžiuojasi.

Kybartų stotis – istoriniai „geležiniai vartai“. Ji atidaryta 1861 m. ir pavadinta Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi pagal netoliese esančio miestelio pavadinimą. XIX a. viduryje čia buvo Rusijos ir Prūsijos imperijų pasienis, tad stočiai skirtas ypatingas dėmesys. Dar išlikę senieji pastatai aiškiai byloja, jog jos statiniai garsėjo išskirtine prabanga, menkai nusileidusia Sankt Peterburgo stočiai. Prieš išvykdamas tolyn į vakarus europiniais bėgiais, čia caras netgi „parkuodavo“ savo asmeninį traukinį. Kybartų stotyje keleiviai galėjo persėsti iš rusiško traukinio į europinį ir atvirkščiai. Karų verpetuose sunaikinto istorinio stoties rūmų pastato nebėra, tačiau čia – vis dar svarbus geležinkelio mazgas.

Atsirado „konkurentas“

Virš nesuskaičiuojamos daugybės vagonų ištįsęs pėsčiųjų tiltas, kuris dar neseniai buvęs ilgiausiu Lietuvoje. Jį pralenkė prieš šešetą metų Klaipėdoje įrengtas 300 metrų ilgio statinys.

1996 metais statytas kybartiečių naudojamas tiltas virš geležinkelio nedaug trumpesnis, tačiau kiek – tilto savininkė AB „Lietuvos geležinkeliai“ neinformavo. Išmatuoti savo valdose esantį statinį pažadėjo seniūnijos darbuotojai. Tačiau ir praradęs ilgiausiojo statusą viadukas virš geležinkelio linijų yra ne tik praktiškas, bet ir įdomus turistams. Mat nuo jo atsiveria graži panorama: muitinės teritorija, Kybartų apylinkės ir net Kaliningrado srities gabalėlis. J. Basanavičiaus ir Kudirkos Naumiesčio gatves jungiantis statinys jau tarnauja daugiau nei 20 metų.

Rizikuodavo gyvybe

Kybartų seniūnas Romas Šunokas pasakojo, kad jo vaikystėje jokio pėsčiųjų tilto nebuvo ir iš užgelžkelės į mokyklą vaikai traukdavo tiesiai per bėgius, lįsdavo po stovinčių traukinių vagonais, taip rizikuodami gyvybe.

– Per bėgių raizgalynę eidavome visi, nes kelias aplinkui buvo labai ilgas, – pasakojo seniūnas. – Kartais tekdavo net verstis kūlvirsčia po vagonu, nes palindęs išgirsdavai, jog sąstatas pradeda judėti. Kartais, kai atvažiuodavo iš Maskvos į Kaliningradą vykstantis „Gintaro“ traukinys ir palydovės atidarydavo duris, smukdavome pro jas, o pro kitas išsmukdavome. Kelionė į mokyklą visuomet būdavo pilna nuotykių.

Kybartiečiai atsimena, kad stotyje sustoję traukiniai būdavo ir įvairaus „deficito“ prekybos vieta. Čia buvo galima gauti egzotinių vaisių, kitokių tuo laiku parduotuvėse trūkstamų skanėstų, rūbų. Visi „verslo“ sandoriai vykdavo žaibiškai, kol traukinys kelias minutes stovėdavo stotyje.

Turėjo pirmtaką

Kybartų bibliotekoje dirbanti Roma Bruzbartienė neseniai atrado seną Valės Matulaitienės nuotrauką, kurioje įamžintas ir medinis pėsčiųjų tiltas per geležinkelį. Fotografija daryta 1948 metų kovą – vadinasi, tiltas stovėjo dar ir po karo. Vyresni kybartiečiai atsimena, jog tuo metu miesto pusėje, prie cerkvės, medinis tiltas buvo apgriuvęs. Vaikai po juo ir ant jo landžiodavo, tad gaudavo nuo tėvų pylos, nes statinys jau buvo netvirtas. Kiti tvirtina, kad tiltas buvo statytas dar vokiečių, tik per stoties bombardavimą nukentėjo, o vėliau sovietų buvo visiškai nugriautas.

Knygos „Kybartai“ autorius Albinas Vaitkevičius savo interviu yra pasakojęs, jog matė, kaip buvo subombarduota Kybartų stotis: „Iš laukų netoli Bajorų matėme, kad virš miestelio centro suko, rodos, 4 bombonešiai ir 4 naikintuvai. Mūsų pamotė iškart suprato: „Vaikeliai, jau tikriausiai stotį bombarduoja.“ Ir tikrai už kiek laiko baisūs juodi dūmai pakilo, o bombonešiai, dar kiek pasisukioję, nuskrido. Vidurinė stoties dalis buvo dviejų aukštų, tai jie tą viduriniąją ir subombardavo – ji daugiausiai nukentėjo. Tai vyko likus savaitei iki mūsų evakuacijos. O mus į Rytprūsius evakavo 1944 m. rugpjūčio 2 d., vadinasi, Virbalio geležinkelio stotis buvo sugriauta apie liepos 26 dieną.“

Nors ir „apipešiotas“, medinis tiltas išliko – toks kokybiškas buvo vokiečių darbas. Matyt, tai nebuvo toks svarbus objektas, jog į jį tiesiogiai būtų nukreipta bombonešių ataka.

Norėtų uždengti

Nugriovus tiltą, kelis dešimtmečius kybartiečiai gyveno traukinių grafiko ritmu. Daugelis žinojo, kada, kiek ir kokie traukiniai stotyje stovi, kada saugiausia eiti per bėgius, o kada – „medžioti deficitų“. Dabar į stoties teritoriją galima pakliūti tik šiuo tiltu. Ji aptverta aukšta tvora ir bėgiais lakstančių žmonių čia tikrai nepamatysi.

– Tiltas priklauso akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“. Teritorijoje įsikūrusi UAB „Belor“, kuri veža ir prekiauja trąšomis, kitais žemės ūkiui skirtais chemikalais. Kartu su jos savininkais kreipėmės į geležinkelininkus, kad tiltas būtų uždengtas, nes kyla grėsmė ne tik čia dirbančių žmonių saugumui, bet ir visam miestui. Juk teritorijoje – degios medžiagos, tad netyčia numestas degantis degtukas gali virsti katastrofos priežastimi. Yra buvę ir ketinimų nusižudyti šokant nuo tilto. Užtektų tik paaukštinti tilto bortus ir problemų neliktų. Jie užstotų ir nuolat viršuje pučiantį stiprų vėją. Deja, kol kas tokiam reikalui bendrovė pinigų skirti nenumačiusi, – sakė R. Šunokas.

Seniūnas kalbėjo ir apie gerokai kybartiečiams įgrisusią geležinkelio pervažą, kuri dažnai būna uždaroma ilgam laikui. Nors geležinkelius valdanti bendrovė pažadėjo be reikalo pervažos neuždarinėti, vis dėlto mašinų vairuotojams kartais tenka pralaukti keliasdešimt minučių. Pasak seniūno, rengiant bendrąjį miesto planą, į jį įtrauktas ir automobilių viadukas virš geležinkelio. Tačiau šio objekto statybas R. Šunokas vadina utopija, nes Kybartams, kaip pasienio ir net Europos Sąjungos išorinės sienos taškui, išskirtinis dėmesys ir didesnė finansinė parama neskiriama…

Autorės nuotr. Dabartinis tiltas per geležinkelį jau „pilnametis“ – šįmet jam sukako dvidešimt vieneri.

1948 metu kovą darytoje nuotraukoje Valė Matulaitienė įsiamžino ant medinio pesčiųjų tilto.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-12.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian