Author Archives: Greta Ališauskaitė

Pakviesta prisijungti prie „futbolo pionierių“

Seniausio Lietuvoje futbolo klubo Kybartų „Sveikata“ nariams pastarasis laikotarpis – ypatingas.

Ekipos ambasadorius Audrius Paškevičius susitiko su seniausio pasaulio futbolo klubo „Sheffield F.C.“ ambasadoriumi Ronu Griffithu. Susitikimo metu kolegos ne tik turėjo ką aptarti, bet ir apsikeitė atminimo dovanėlėmis.

Dar prieš šį susitikimą kybartiečius pasiekė itin džiugios žinios – FK „Sveikata“ gavo kvietimą prisijungti prie seniausius pasaulio klubus vienijančios draugijos „Club of pioneers“.

Ši draugija siekia išsaugoti originalias futbolo vertybes: pagarbą, sąžiningumą, bendravimą. „Club of pioneers“ taip pat rengia susitikimus ir futbolo turnyrus tarp seniausių pasaulio klubų.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2017-07-01.


Nuo darbo fabrike – iki pažinties su karaliene

Kategorija : Aktualijos , Miestas

Kybartuose gimusiam ir augusiam Deivydui Andriuškevičiui teko įveikti daugybę kliūčių. Priverstinis persikėlimas į Angliją bei sunki adaptacija leido jam suprasti, kad gyvenime viską reikia išsikovoti pačiam. Šiandien Deivydas yra ne vienos organizacijos narys, savo atstovaujamos kompanijos veidas, itin gerbiamas ir vertinamas vietinių britų.

Teko išvykti

D. Andriuškevičiui – 23-eji. Nuo mažens jis buvo aktyvus, įvairiose veiklose dalyvaujantis, svajonių turintis jaunuolis. Jis visada suprato, kad pačios svajonės neišsipildys, o jų reikia siekti atiduodant visas jėgas.

Dar besimokydamas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje vaikinas galvojo, kad ją pabaigęs įstos į universitetą, vėliau sukurs šeimą, susiras patrauklų darbą ir gyvens ilgą bei laimingą gyvenimą. Jis niekada nesuprasdavo tų, kurie vos pabaigę mokyklą laimės patraukdavo ieškoti į užsienį. Vis dėlto likimas susiklostė taip, kad ir pačiam Deivydui teko palikti Lietuvą.

„Prieš penkerius metus mama Ingrida nusprendė, kad atėjo laikas kažką keisti, ir palikusi darbą, kurį dirbo beveik 20 metų, išvyko į Angliją. Tais pačiais metais aš laikiau valstybinius egzaminus, kurių rezultatai mane labai nuvylė. Visada stengiausi gerai mokytis, todėl jaučiausi sugniuždytas, supratęs, kad į nemokamą vietą universitete neįstosiu. Teko priimti sunkų sprendimą – kartu su dešimtmete sese Guste išvykome į Angliją, į Great Yarmouth miestelį“, – pasakojo D. Andriuškevičius.

Sunki pradžia

Pradžia buvo itin sunki. Gustė beveik nekalbėjo angliškai, o pamokos buvo dėstomos tik šia kalba. Deivydas, nors ir turėjo anglų kalbos pagrindus, tačiau, anot jo, mokykloje įgytų žinių tikrai nepakako. Priprasti prie svečios šalies taip pat prireikė laiko. Neįprasta jam pasirodė vietinė kultūra, valgymo, vairavimo įpročiai. Ypač keistai atrodė arbatos su pienu gėrimo tradicija. Patys žmonės Anglijoje jį nustebino gerąja prasme. Jie – draugiški, mandagūs, tolerantiški bei paslaugūs.

Iš pradžių vaikinas įsidarbino vištienos fabrike. Kybartietis prisipažino įsivaizdavęs, kad pinigai kone ims patys kristi iš dangaus.

„Seniau matydavau tautiečius grįžtančius į Lietuvą ir švaistančius pinigus. Niekada nesusimąsčiau, kaip jie tuos pinigus uždirba. Darbas vištienos fabrike pakeitė mano požiūrį. Reikėdavo keltis naktį ir nemažą atstumą vykti į kitą miestą, o ten gana sunkiomis sąlygomis dirbti 10–12 valandų. Kitą dieną vėl tas pats. Tai atėmė daug fizinių ir psichologinių jėgų. Prisipažinsiu, nekenčiau šio darbo. Vienintelė paguoda buvo gaunama minimali alga, kuri bent 3–4 kartus viršijo Lietuvoje mokamus atlyginimus“, – pasakojo pašnekovas.

Blogiausia, anot jo, buvo tai, kad dirbdamas fabrike jis netobulino savo anglų kalbos įgūdžių, nes kartu dirbo daug tautiečių. Be šios kalbos siekti aukštesnių tikslų būtų buvę neįmanoma. Tai supratęs Deivydas laisvalaikiu ėmė koledže lankyti vakarines anglų kalbos pamokas. Deja, jis labai greitai pamatė, kad norimų įgūdžių čia taip pat neįgis. Vaikinas pasiryžo žengti gana drąsų žingsnį – pradėjo kasdien gatvėje kalbinti nepažįstamus žmones, su jais ėmė bendrauti, kartais įsiveldavo į itin ilgus pokalbius. Pamažu jis susirado anglų bei portugalų kilmės draugų, su kuriais bendravimas dar labiau padėjo gerinti kalbos įgūdžius.

Į princo organizaciją

Kaip ir dauguma kybartiečių, Deivydas nuo mažens žaidė futbolą. Meilę šiai sporto šakai įskiepijo treneriai Vytautas Miknevičius, Rimantas Kanopa, Juozas Murinas, Nerijus Demenius bei Henrikas Katilius. Futbolo kraštietis nepamiršta iki šiol. Palikęs vištienos fabriką ir ieškodamas kito darbo, jis susipažino su keletu trenerių iš futbolo klubo „Norwich“. Jie lietuviui pasiūlė princo Čarlzo remiamoje labdaros organizacijoje pasistažuoti ir įgyti trenerio kvalifikaciją. Ši organizacija gyvuoja jau 40 metų, o pagrindinis jos tikslas – padėti jauniems žmonėms pakeisti savo gyvenimus.

„Kursuose buvo kalbama ne vien apie futbolą. Visi buvo labai pozityvūs, paslaugūs ir tikintys manimi. Nesupratau, kaip taip galima, juk jie manęs visiškai nepažinojo. Tuomet supratau, jog ir aš noriu tapti viso to dalimi“, – prisiminė pašnekovas.

Baigęs trenerio kursus Deivydas ir toliau bendravo su princo Čarlzo organizacijos nariais. Jis juokėsi, kad greičiausiai jiems taip įkyrėjo, jog šie pasiūlė nueiti į jaunųjų ambasadorių atranką. Po jos kraštietis buvo pakviestas prisijungti prie princo Čarlzo organizacijos. Jai vaikinas atstovauja iki šiol. Deivydui dažnai tenka keliauti po įvairius Anglijos kampelius, didžiulėms auditorijoms pasakoti savo gyvenimo istoriją, stengtis aplinkiniams įkvėpti pozityvios energijos. Dėl savo veiklos jis net buvo nominuotas tarp trijų geriausių jaunųjų metų ambasadorių rytų regione.

Netikėtas susitikimas

Viena įsimintiniausių Anglijoje praleistų akimirkų D. Andriuškevičiui buvo susidūrimas akis į akį su karališkosios šeimos nariais. Jis įvyko pernai, per princo Čarlzo organizacijos ambasadorių susitikimą.

„Buvau girdėjęs kalbų, jog į susitikimą turėtų atvykti ir pats princas, tačiau tik ten nuvykęs sužinojau, kad atvyks ir jo mama karalienė Elžbieta II su visais lordais. Mus apmokė, kaip reikia sveikintis su karališkosios šeimos nariais, paaiškino, kad negalime jiems rankos tiesti pirmi“, – prisiminė pašnekovas.

Jam atmintyje įstrigo vaizdas, kaip prieš pat karalienės ir princo atvykimą į patalpas įbėgo daugybė apsaugos darbuotojų ir ėmė tikrinti kiekvieną kampelį.

„Princas Čarlzas – labai pozityvus, iškalbus ir nestokojantis humoro jausmo žmogus. Atsimenu, jog tuomet visai neseniai buvo išleistas naujasis „Džeimso Bondo“ filmas. Susitikimo metu dėvėjau juodą kostiumą, todėl princas nepraleido progos pašmaikštauti, jog atrodau kaip šiame filme vaidinantis Danielis Kreigas. Tuo tarpu karalienė buvo daug tylesnė. Buvo gan juokinga klausyti, kaip karališkosios šeimos atstovai bandė ištarti mano vardą“, – su šypsena prisiminė Deivydas.

Tai nebuvo vienintelis jo susitikimas su karališkosios šeimos nariais. Pernai jis taip pat buvo pakviestas į uždarą vakarėlį Bekingemo rūmuose, kur dar sykį akis į akį susitiko su princu Čarlzu, įvairiais žinomais pramogų bei sporto pasaulio žmonėmis.

Nuolat tobulėja

Pažintis su kitais princo Čarlzo organizacijos nariais kybartiečiui padėjo susirasti ir pastovų darbą. Vienas iš organizacijos atstovų rekomendavo lietuvį elektros pramone besiverčiančios „Amey“ kompanijos vadovams. Kraštiečiui buvo pasiūlyta trejiems metams tapti įmonės praktikantu.

„Tik po kurio laiko supratau, kad esu vienintelis ne britas šioje kompanijoje. Po trejų metų gavau sertifikatą, kuriame buvau įvardijamas kaip vienas iš labiausiai vertinamų praktikantų visoje Anglijos pramonėje. Visai neseniai mano darbo sutartis su „Amey“ kompanija buvo pratęsta“, – džiaugėsi D. Andriuškevičius.

Pašnekovas tvirtino, kad dabartinėje kompanijoje jis nuolat tobulėja kaip asmenybė, turi įvairių galimybių save išbandyti pačiose netikėčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kartu su grupele kitų jaunuolių kybartietis gavo Edinburgo kunigaikščio apdovanojimą ir buvo išsiųstas į kalnus, kuriuose turėjo išgyventi remdamasis tik praktiniais įgūdžiais. Visai neseniai apie kraštietį buvo filmuojamas siužetas, kuriame jis konsultavo kitus įmonės praktikantus. Jis taip pat gavo pasiūlymą tapti Edinburgo kunigaikščio ambasadoriumi ir dabar turės galimybę keliauti po įvairias šalies mokyklas bei kitas įstaigas ir dalytis savo gyvenimo patirtimi, pasakoti apie „Amey“ kompanijos išskirtinumus.

„Šiuo metu taip pat atstovauju jaunųjų lyderių organizacijai „Spirit of 2012“. Ji buvo įkurta tam, kad Londone vykusiose olimpinėse žaidynėse skleistų pozityvią energiją. Dažnai tenka dalyvauti įvairiuose sporto, meno, kultūros projektuose. Bendradarbiauju ir su įvairiais „Rotary“ klubais. Neseniai pradėjau nuosavą verslą. Pagrindinis mano veiklos principas – padėti kitiems žmonėms pačiais įvairiausiais klausimais. Visa tai darau po darbo valandų. Žinau, kad kaip išnaudosiu savo laisvalaikį, taip gyvensiu ateityje“, – šypsojosi pašnekovas.

Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje jis daug laiko skiria savęs tobulinimui: skaito knygas, stebi pasaulio lyderius, dalyvauja įvairiuose kursuose, seminaruose, mokosi iš pačių geriausių lektorių.

„Dažnai kartoju sau, jog jeigu kambaryje esu protingiausias, turiu keisti kambarį, kad galėčiau mokytis iš kitų. Visada stengiuosi mąstyti pozityviai, nes geros mintys skatina kitas geras mintis. Tas pats vyksta ir su blogosiomis, todėl jų geriau vengti“, – optimizmo nestokojo kraštietis.

„Brexit“ įtakos neturės

Deivydas į Lietuvą grįžta bent porą kartų per metus. Čia jis lankosi šalies mokyklose, su moksleiviais dalijasi savo patirtimi, skaito paskaitas apie anglų kalbos svarbą.

„Neskatinu kitų palikti savo šalies, tiesiog pabrėžiu, kad šiuo laikotarpiu anglų kalba gali atverti daugybę durų ir galimybių įvairiose valstybėse. Šios kalbos mokėjimas gali pasitarnauti ir dirbant Lietuvos labui“, – tikino pašnekovas.

Grįžęs namo jis visada pirmiausiai skuba aplankyti gimtuosius Kybartus, buvusias mokyklas, mokytojus, klasės draugus, gimines, artimuosius. Vis dėlto labiausiai vaikinas gimtinėje pasiilgsta savo senelių Mykolo ir Anelės Ražaičių bei Broniaus ir Marijos Andriuškevičių. Anot pašnekovo, seneliai yra pagrindiniai jo įkvėpėjai.

Kol kas visam laikui grįžti į gimtinę D. Andriuškevičius neplanuoja. Jis tiki, kad ir Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos (ES) šių planų nepakeis.

„Netgi dabar dauguma Anglijos piliečių netiki, kad „Brexit“ įvyks. Dažnai kalbama, kad tie, kurie balsavo už Britanijos pasitraukimą iš ES, galvojo, jog iš tikro balsuoja už tai, kad ne ES piliečiai nebūtų įleidžiami į šalį. Manau, jog „Brexit“ labiausiai paveiks tuos, kurie čia atvyko tikėdamiesi lengvesnio gyvenimo, pašalpų. Aš suprantu, kad reikia gerbti svetimą šalį, jos papročius, tradicijas, laikytis jos įstatymų“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, mūsų valdžios atstovai, siekdami sumažinti emigraciją, galėtų pasimokyti iš britų. Ten į dirbantį žmogų žiūrima pagarbiai, nedirbantiems stengiamasi padėti, vertinamas žmonių amžius ir pastangos. Visiems leidžiama dirbti ir užsidirbti, atlyginimai kasmet keliami, sudaromos geros galimybės įsigyti būstą ir jį išlaikyti. Verslas Britanijoje skatinamas, o ne žlugdomas mokesčiais. Daug pagarbos sulaukia ir kitataučiai, tačiau už viską labiau vertinami vietiniai gyventojai.

„Britanijoje žmonės jaučiasi saugūs. Daugiau nieko jiems ir nereikia. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje tik kalbama apie problemas, bet jos nesprendžiamos“, – apgailestavo D. Andriuškevičius.

Jis tvirtino nežinantis, kaip toliau klostysis jo gyvenimas, tačiau yra tvirtai įsitikinęs, kad geriausia dar laukia ateityje.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. iš asmeninio albumo: Deivydas Andriuškevičius net ir kritinėse situacijose stengiasi išlikti pozityvus.

Publikuota: „Santaka“, 2017-07-15.


Bendruomenė vykdo projektus

Šiais metais Kybartų bendruomenė įgyvendina projektą „Sportuok ir būk sveikas“, finansuojamą valstybės biudžeto lėšomis per Kūno kultūros ir sporto departamentą.

Bendra projekto vertė – 913 Eur, iš kurių 830 Eur – valstybės biudžeto lėšos. Likusia suma prie projekto prisideda pati bendruomenė.

Projekto tikslas – skatinti Kybartų bendruomenės narių, gyventojų bei kaimyninių bendruomenių narių fizinį aktyvumą, supažindinant juos su galimomis fizinio aktyvumo formomis, bei kartų tarpusavio bendravimą. Visą birželio mėnesį vyko nemokamos „Zumba“ treniruotės. Užsiėmimus Kybartų progimnazijos sporto salėje antradieniais ir ketvirtadieniais, 18.30 val., vedė specialų šios srities pasirengimą turinti instruktorė Vilija Jakubauskė.

Visą rugpjūčio mėnesį vyks nemokami jogos užsiėmimai. Juos ves jogos užsiėmimų instruktorius Ramūnas Montvila. Nuolat praktikuojama joga turi teigiamos įtakos sveikatos būklei, pradedant svorio reguliavimu, baigiant širdies ir kraujagyslių, endokrininės sistemos veiklos gerinimu. Jogos užsiėmimų lankytojų amžius neribojamas.

Į projektą įtraukta ir šiandien, liepos 1 d., Kybartų miesto parke vyksianti Šeimų sporto šventė. Bus rengiamos estafetės, įvairios rungtys, varžytuvės. Nugalėjusios šeimos bus pagerbtos ir apdovanotos per miesto šventę „Muzikinė liepa“, kuri taip pat vyksta šiandien. Kybartiečius sveikins ir „Zumbos“ šokėjai. Šeimų sporto šventė prasidės 13.30 val., dalyviai bus registruojami prieš jos pradžią. Rengėjai pageidauja, kad komandoje rungtyniautų trys šeimos nariai.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius tikisi, kad jų vykdoma veikla ir organizuojamos priemonės skatins bendruomenės narių tarpusavio bendravimą, pozityvų mąstymą, aktyvų laisvalaikio praleidimą. „Birželį visus norinčius kvietėme į vienos dienos kelionę dviračiais po Kybartų apylinkes. Važiavome į nuostabaus grožio gamtos kampelį, Galkiemio kaimą. Maršruto ilgis 26 km“, – pasakojo jis.

Liepos 21–22 d. bendruomenė organizuoja dviejų dienų pažintinę kelionę autobusu į Varšuvą. Rugsėjo pradžioje vyks jau tradiciniu tapęs jaunimo gatvės krepšinio turnyras. Jam skirta 350 Eurų parama iš Vilkaviškio rajono savivaldybės biudžeto. Turnyro nugalėtojai vyks į Kauno „Žalgirio“ areną stebėti eurolygos krepšinio varžybų, kai žais Kauno „Žalgirio“ komanda.

Informaciją apie kitas priemones ir projektus galite rasti bendruomenės interneto puslapyje adresu www.kybartubendruomene.lt.

Publikuota: „Santaka“, 2017-07-01.


Įamžina Antano Smetonos pabėgimo vietą

Kybartuose, šalia civilinių kapinių, įamžinama vieta kur per Lieponos upelį į Vokietiją brido Prezidentas Antanas Smetona ir jo palyda.

Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, mieste besilankantys žmonės dažnai prašo papasakoti apie A. Smetonos atvykimą į Kybartus, kai Raudonoji Armija pradėjo krašto okupavimą. Smalsesnis turistas prašo parodyti ir garsiąją brastą per Lieponos upelį.

– Turistų srautai Kybartuose labai padidėjo. Apie miesto istoriją jiems mielai papasakoja bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Tad nusprendėme kai kuriuos objektus padaryti patrauklesnius lankymui, – sakė R. Šunokas.

Šiuo metu, prie pat valstybes skiriančios tvoros, akmenimis išdėta aikštelė, simbolizuojanti Lietuvos kontūrus. Manoma, kad būtent šioje vietoje A. Smetona kirto Lieponos upelį ir pasitraukė iš savo šalies. Vėliau bus sutvarkyta ir aplinkinė teritorija, bei į šią vietą vedantis keliukas.

Remiantis istoriniais šaltiniais, pereiti sieną nelegaliai Prezidentui pasiūlė Kybartų policijos nuovados policininkas Kazimieras Morkūnas. Jis siūlė sieną pereiti ten, kur yra patogi brasta už kapinaičių.

Jurgio Gliaudos romane „Agonija“, išleistame 1965 m., rašoma: „Nuo pervažos jie pasuko į gatvę dešinėje. Praėjo pro ūkio banką, pasuko į Vilniaus gatvę pro „Union“ tepalų fabriką. Išėję į tuščią Lizdeikos gatvę, atsidūrė už gimnazijos. Lizdeikos gatvė čia tebuvo tik paprastas, negrįstas lauko kelias. Dešinėje buvo tamsūs ir tamsoj baugūs kapai. Čia pat ir Prapuolenio laukai, pievos, besiribojančios su Lieponos upeliu. Privatinis advokatas Misiurevičius, plačiau žinomas Kybartuose asmuo, padėjo Prezidentui. Jis įbrido į vandenį, ištyrė kojomis dugną ir pamažu, kaip vaiką, pervedė Prezidentą per seklų upelį. Vokietijos krante jis padėjo Prezidentui apsiauti kojas ir susitvarkyti.“

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-30.


Už nekokybiškus darbus greičiausiai neatsakys niekas

Kategorija : Aktualijos , Miestas

Kybartuose neseniai rekonstruota miesto aikštė prie Isaako Levitano paminklo šiandien atrodo baisiai. Nors po rekonstrukcijos praėjo vos ketveri metai, grindinio plytelės jau ištrupėjusios, sulūžusios, iš baltų tapusios pilkos, šaligatvių bortelių apdaila atsiklijavusi.

Didžiausia problema – erdvėje, esančioje prie pat gatvės, kur visi trūkumai labiausiai krinta į akis. Gilumoje, taip vadinamame miesto parke, suklotos trinkelės, tad čia didelių bėdų lyg ir nėra. Šį šeštadienį Kybartų kultūros centras parke rengia vasaros šventę, teritorija jau pradėta puošti ir turės atlaikyti nemenką žmonių antplūdį.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, kad problema dėl aikštės jau gana sena. Jis ne kartą yra informavęs rajono valdžią apie esamą situaciją, prašęs, kad būtų ištirta, ar naudotos tinkamos medžiagos.

– Dar rengiant aikštę buvo iškilę problemų dėl įvairių smulkmenų. Tuomet su rangovu UAB „Rofolis“ bendravome telefonu, keletą kartų buvo atvažiavę darbininkai, pataisė broką, tačiau kai iškilo didesnių problemų, su firma bendravimas baigėsi. Niekas nekėlė telefono ragelio, nebendravo, – aiškino seniūnas.

Tuomet įsikišo rajono Savivaldybė. Dar prieš pusantrų metų dėl aikštės problemų kalbintas Administracijos direktorius Vitas Gavėnas sakė, kad į „Rofolis“ bendrovę yra kreiptasi ne kartą, tačiau ši į raštus niekaip nereagavo. Dėl abejotinos medžiagų kokybės raštus išsiuntę rajono vadovai jokių atsakymų nesulaukė.

Praėjo jau nemažai laiko, tad atsakingų valdžios atstovų vėl klausėme, kas padaryta, kad Kybartų aikštės brokas būtų ištaisytas, ir kas už tai atsakys. Ir ne specialistui apsilankius Kybartuose tampa aišku, kad vos prieš kelis metus rekonstruota aikštė neturėtų taip atrodyti. Abejonių kelia atliktų darbų kokybė ir medžiagų tinkamumas. Juolab, kad dar 2013 m. pavasarį, tik prasidėjus darbams, į redakciją skambino kybartiečiai sakydami, kad statybininkai čia dirba atmestinai. Tačiau tuomet iš Savivaldybės administracijos sulaukėme atsakymo, kad viskas daroma pagal projektą ir nereikėtų kritikuoti nesulaukus galutinio rezultato. Deja, žmonių nuogąstavimai pasitvirtino.

Kaip „Santaką“ informavo Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, dėl Kybartų aikštės su UAB „Rofolis“ kontaktuota ne kartą. Deja, kaip numatyta sutartyje, bendrovė privalo taisyti tik broką, atsiradusį dėl jų kaltės. Aikštės plytelės buvo nupirktos remiantis techniniu projektu, tad dėl jų kokybės ar tinkamumo mūsų klimatinėms sąlygoms statybos firma neatsako. Prie jų prikibti nėra jokio teisinio pagrindo.

– Tos plytelės buvo naujovė, norėta kažko įdomesnio. Iš pradžių jos atrodė gražiai, o įvyko taip, kaip įvyko, – aiškino D. Riklienė. – Jei, pavyzdžiui, projekte būtų numatytos vienokios plytelės, o sudėtos kitokios, tada galėtume iš rangovo reikalauti atsakomybės. Deja, dabar, kol dar nesibaigė garantinis laikotarpis, mes galime tik pareikalauti jas nuplauti ar nušlifuoti. Dėl visų šių reikalų su firma tartis pavesta seniūnui.

Kodėl buvo pasirinktos būtent tokios plytelės, stebisi ir rajono meras Algirdas Neiberka. Juk ten, kur suklotos trinkelės, jokių problemų nekilo.

– Vienintelė išeitis būtų kreiptis į specialistus dėl medžiagų tinkamumo, bet problemos tai neišspręstų, nes rangovai viską padarė pagal projektą, – sakė meras. – Darome viską, kas įmanoma, kad situaciją pataisytume civilizuotais keliais.

Atrodo, kad aikštė Kybartuose taip ir liks nesutvarkyta, o dėl netinkamų medžiagų atsakyti nebus kam.

Priminsime, kad lėšos pasienio miesto reprezentacinės aikštės bei miesto parko rekonstrukcijai buvo gautos iš bendro Lietuvos ir Lenkijos projekto. Šiems darbams buvo skirta apie 250 tūkst. eurų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų seniūnas Romas Šunokas kaskart miesto aikštėje randa vis daugiau sutrupėjusių plytelių.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-29.


„Vaivora“ dainomis palydi broliams Vailokaičiams skirtus renginius

Kybartų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Vaivora“, vadovaujamas Irmos Menčinskienės, Kaune dalyvavo renginyje broliams Jonui ir Juozui Vailokaičiams pagerbti.

Kauno „Ąžuolyno“ keliautojų klubas, siekiantis pažinti su Sąjūdžio banga pakilusią Lietuvą, besiruošiančią švęsti savo valstybingumo 100-metį, lanko įžymias Lietuvos vietas, ruošia atmintinus renginius. Kad tas pavasarinis trispalve pražydęs žiedas niekada nenuvystų mūsų širdyse! – tokį gyvenimo prasmės šūkį skleidžia klubas. „Kelionę sumanyti – intriga, ją parengti – rūpestis, o po to prisiminti visas įdėtas pastangas – atpildas“, – sako klubo vadovė Laimutė Burinskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos profesorius, publicistas bei filmų kūrėjas Aleksandras Vitkus stengiasi viską įamžinti, kurdamas filmus apie „Ąžuolyno“ klubo veiklą.

Atsiradus bendrystei ir galimybei, su nenuilstančiais kauniečiais susitikome Šančių mokykloje. Šios pavyzdinės mokyklos įkūrėjai, žymiai pedagogei ir skautininkei Vladai Arminaitei atminti 2000-aisiais metais čia buvo atidengta atminimo lenta.

Pastatas statytas tarpukariu iš Palemono plytinės plytų (tai buvo Vasario 16-osios akto signataro Jono Vailokaičio plytinė. Jis norėjo visą Lietuvą matyti mūrinę). Įėjus į šį didžiulį pastatą atrodė, kad patekome į muziejų. Koridoriuose – įspūdingi senosios Lietuvos buities eksponatai. Mokyklos salėje, pavadintoje Antano Smetonos vardu, vyksta gausybė renginių. Čia neseniai buvo paminėtos Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio 132-osios gimimo metinės.

Mūsų vokalinio ansamblio „Vaivora“ kelionės tikslas buvo dainomis prisidėti prie Lietuvos valstybingumo 100-mečio paminėjimo, renginyje pagerbti brolius signatarą Joną ir kunigą Juozą Vailokaičius. Čia, Šančiuose, buvo pirmoji signataro Jono šeimos gyvenamoji vieta. Jo vaikai lankė šią Šančių mokyklą, kurioje ir vyko renginys.

Broliai Vailokaičiai daug davė Lietuvos klestėjimui visose srityse: pramonės, švietimo, žemės ūkio… O ką jau kalbėti apie tūkstančius sukurtų darbo vietų.

Į jiems pagerbti skirtą renginį rinkosi „Ąžuolyno“ klubo nariai, kiti kauniečiai. Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas pasakė gražią kalbą apie Vailokaičius, asmenybes, kurių tauta niekada negali pamiršti. Su mūsų ansambliu noriai renginiuose dalyvaujanti aktorė Alvyda Sipienė pristatė Kovo 11-osios akto signataro Vlado Terlecko knygą „Jonas Vailokaitis – gyvenimo ir veiklos bruožai“. Ji gana smulkiai nušvietė visą signataro Jono ir jo brolio kunigo Juozo gyvenimo kelią ir dėl mylimos Tėvynės nuveiktus darbų „kalnus“.

Mūsų vokalinis ansamblis „Vaivora“ tarp pasisakymų įsiterpdavo dainomis. Buvome gražiai sutikti ir išlydėti, jautėme, kad buvome laukiami.

Irena BACEVIČIENĖ
Vokalinio ansamblio „Vaivora“ narė

Nuotr. Kybartų dainininkės renginius apie Vailokaičius pagyvina ne tik savo dainomis, bet ir brolių nuotraukomis bei knygomis.


Kokie vartai į Europos Sąjungą

Žymos :

Kategorija : Kybartai spaudoje , Miestas

Su Kėdainių rajono literatų klubo „Varsna“ grupele vieną gegužės dieną keliavome tik po Vilkaviškio rajoną. Aplankėme ne tiek daug: patį Vilkaviškį, Salomėjos Nėries gimtinę, Paežerių dvarą, Vištytį ir pušyną netoli „Viktorijos“ poilsiavietės.

Na, žinoma, ir Kybartus. Norėjau sudominti buvusiu Rusijos imperijos pasienio miestu, o svarbiausia – jo XIX amžiaus geležinkelio stoties didžiulio komplekso reliktais, kurių niekur kitur, manau, nepamatysi. Kažkada čia buvo Rusijos imperijos, dabar – Europos Sąjungos veidas. Kadaise čia buvo didžiausia ir gražiausia Rusijos geležinkelio stotis (po Sankt Peterburgo). Pro čia keliavo daugybė to meto įžymybių, tokių kaip L. Tolstojus, F. Dostojevskis, Kybartų cerkvėje buvo pašarvotas I. Turgenevas, Kybartuose gimė Isaakas Levitanas… Dabar, aišku, įžymybės iš Vakarų Europos ir į ją keliauja ne geležinkeliu, o lėktuvais. Ir Kybartų (kaip tada Veržbolovo) daug kas nė nežino. Tuo labiau kad už sienos ne Vokietija, o Rusija. Vis dėlto…

Iš karto autobusu nuvykome prie sienos. Daugelis mūsų buvo niekad nebuvę nei Kybartuose, nei Karaliaučiaus srityje, bent jau ne iš tos pusės. Nuėjome į „Paryžiaus“ – namo, esančio arčiausiai sienos, kiemą. Sutikome čia gyvenantį kybartietį, kuris šį tą papasakojo. Visi norėjo prieiti kuo arčiau metalinės sienos tvoros, o žmogus buvo suglumęs: „Neikit, ten didelė smarvė.“ Ne iš Rusijos pusės. Tiesiog tai buvo tualetas, kuris nežinia kiek laiko nevalytas, kad net durys neužsidaro. Vis dėlto smalsumas įveikė: norėjosi akies krašteliu žvilgtelėti į buvusius Eitkūnus. Pats „Paryžiaus“ namas irgi neblizga (o jį dar galima pamatyti senose vokiečių nuotraukose), išvydome netgi išdaužytą langą. Sužinojome, jog tai daugiausia socialiniai butai, kur atkeliami gyventi čigonai. Niekas neginčija, jiems reikia kažkur gyventi.

Miesto sode, kaip mes jį vadinome nuo vaikystės, pastatyti suolai, ant kurių prisėsti visai nesinori, nes tenka sėdėti ant gryno cemento. Pagrindinė gatvė, kuri vadinosi ir Caro, ir Senapilės, ir A. Smetonos, ir V. Kapsuko, o dabar – J. Basanavičiaus, taip pat nėra išblizginta. Keista, kad visa Lietuva niekaip negalėjo rasti lėšų suremontuoti vienintelį namą su gražiu fasadu (J. Basanavičiaus g. 38), kuriuo jau keletą metų rūpinasi, kaip suprantu, tik Pasaulio kybartiečių draugija. Apšepę ir kultūros namai. Kuo čia didžiuotis? „Maxima“ vietoj sinagogos ar „Iki“ vietoj buvusios žibalinės (na, gal žibalinė buvo ir kiek toliau)?

Kai maniškiai pamatė Kybartų autobusų stotį, susiėmė už galvų. Jiems sakiau, jog Vilkaviškyje stovi, ko gero, pati baisiausia Lietuvoje autobusų stotis, bet buvau pamiršusi Kybartų. Tiesa, prie jos šiuo metu matėme kažką tvarkančius darbininkus.

Lietuvai turbūt tas pats, kokie vartai yra į Europos Sąjungą iš Rusijos pusės. Kažkada labai stebėjausi, kad pasienio miestui nepaliekama lėšų, gaunamų iš muitinės, vizų ir pan. Buvo išspręstas tik terminalo klausimas, nes dabar jau nebematau kilometrinių vilkikų eilių per visą miestą, o būdavo nusitęsia net ir per Virbalį. Ką tada gavo kybartiečiai už tas dusinančias eiles? Kiek lėšų jiems buvo skirta tvarkyti miestui? Kiek pinigų skiriama dabar? Kiek žinau, yra veiklių Vilkaviškio krašte išrinktų Seimo narių. Ar jie apie tai nors kiek pamąsto?

Zita ZOKAITYTĖ

Buvusi kybartietė, Kėdainiai


Pervaža paralyžiuoja Kybartų gyvenimą

Geležinkelio pervaža – tai didžiausias Kybartų skaudulys“, – ši frazė skamba daugelio kybartiečių lūpose. Vietiniai skundžiasi, kad uždarius pervažą gyvenimas aplink ją esančioje teritorijoje kuriam laikui sustoja, prasideda automobilių spūstys. Situacija dar labiau pablogėjo maždaug prieš pusmetį, kai buvo pakeistas kelio juostų ženklinimas.

Negali apsisukti

Į redakciją kreipėsi kybartietis (redakcijai pavardė žinoma), kuris itin piktinosi pasikeitusiu kelio juostų ženklinimu. Anot vyriškio, maždaug prieš pusmetį pagrindinėje J. Basanavičiaus gatvėje greta geležinkelio pervažos nubraižytos salelės ir ištisinės kelio juostos sukėlė dar daugiau problemų vietiniams gyventojams. Dabar, uždarius pervažą, automobilių vairuotojai yra priversti laukti, kol ji bus atidaryta. Seniau laukiant eilėje bent jau buvo galima apsisukti ir keliauti kitur.

„Suprantu, kad viskas buvo daroma, siekiant užtikrinti eismo saugumą, tačiau šįkart į gyventojų poreikius visiškai nebuvo atsižvelgta. Ne aš vienas taip manau. Neabejoju, jog galėčiau surinkti bent 200–300 žmonių parašų, kad toks kelio ženklinimas būtų pakeistas. Ši pervaža – sena Kybartų problema. Prie pervažos vyksta vagonų atkabinimo, persirikiavimo procesai, važiuoja daug krovininių ir keleivinių traukinių. Dažnai pervaža uždaroma 20–30 minučių ir žmonės yra priversti laukti vis ilgėjančiose eilėse. O kai iš terminalo pajuda sunkvežimiai, eilės nusidriekia per didžiąją dalį Kybartų. Tuomet paralyžiuojamas visas miestelio gyvenimas, nes užtveriami įvažiavimai į kai kurias gatves, kapines“, – apgailestavo pašnekovas.

Pasak jo, tokiais atvejais norintieji įvažiuoti į šalutines gatves turi du pasirinkimus: kantriai laukti eilėje arba nusižengti taisyklėms ir kirsti ištisines linijas bei saleles.

„O gal, atsižvelgdami į situaciją, pareigūnai tokiais atvejais nebaustų?“ – klausė kybartietis.

Belieka susitaikyti

Apie situaciją pasiteiravome rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo Algirdo Blažio. Pareigūnas užtikrino, kad kirsti ištisinių linijų ir salelių vairuotojai negali. Anot jo, tai būtų nusižengimas, už kurį grėstų finansinės nuobaudos.

„Aišku, yra įvairių situacijų. Kartais pareigūnai į kai kurias iš jų žiūri geranoriškai, kartais – nelabai. Daug lemia ir aplinkybės. Bet kokiu atveju kirsdami ištisines linijas ar įvažiuodami į kelyje nubraižytas saleles vairuotojai nusižengia įstatymams. Kybartai – specifinis miestas. Žmonės turi suprasti, jog viskas daroma dėl jų saugumo. Suprantu, kad svarbu ir gyventojų patogumas, bet prioritetai neišvengiamai taikomi saugumui“, – sakė A. Blažys.

Per platus kelias

Kybartų seniūnas Romas Šunokas tvirtino apie paaštrėjusią problemą, perbraižius kelio juostas, girdėjęs, tačiau į jį dėl to oficialiai niekas nesikreipė. Kelio juostų ženklinimas buvo pakeistas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos iniciatyva. Būtent Kelių direkcija organizuoja valstybinės reikšmės kelių, taigi ir J. Basanavičiaus gatvės Kybartuose, plėtrą ir priežiūrą.

„Mes paprašėme, kad prie vaikų lopšelio-darželio „Kregždutė“ ir buvusios policijos nuovados įrengtų pėsčiųjų perėją. Specialistai atvažiavo, išmatavo kelią ir paaiškėjo, jog šis – per platus. Norint užtikrinti saugumą, kelio ženklinimas buvo pakeistas į tokį, koks jis yra dabar – su salelėmis“, – pasakojo R. Šunokas.

Jis sutiko, kad perbraižius juostas problemų Kybartuose dar padaugėjo. Seniau automobilių vairuotojai, uždarius pervažą, eilėse laukdavo dviejose eismo juostose, tad ir kamščiai susidarydavo mažesni, o norintys palikti eilę tai galėdavo padaryti nepažeisdami Kelių eismo taisyklių. Pasak seniūno, pakeitus juostų ženklinimą, problemų padaugėjo ir dėl kelio valymo. Dabar, ypač po žiemos kelių barstymo, naujai nubraižytose salelėse užsilaiko purvas, jo pravažiuojantys automobiliai neištaško į šalis, kaip būdavo seniau.

Prošvaisčių nematyti

R. Šunokas pripažino, kad labiausiai dėl geležinkelio pervažos kenčia vadinamojoje „užgelžkelėje“ gyvenantys žmonės.

„Pervaža – lyg prakeiksmas Kybartams. Būtent ties ta vieta traukinių vagonai persirikiuoja, keičiasi vietomis, manevruoja. Jei visa tai vyktų kitoje vietoje, problemų nebūtų. Sudėtingą situaciją padėtų išspręsti tiltas ar apvažiavimas, bet tai – utopija. Į bendrąjį Kybartų miesto planą apvažiavimas yra įtrauktas. Jį turėtų statyti Kelių direkcija, bet ši nėra tuo suinteresuota. Ne kartą dėl to kreipėmės, bet gavome atsakymą, jog šiuo keliu važiuoja per mažai transporto priemonių. Tai visiškas absurdas“, – tikino seniūnas R. Šunokas.

Anot jo, uždarius pagrindinę J. Basanavičiaus gatvėje esančią pervažą, dalis kybartiečių keliauja per netoliese esančią kitą. Vis dėlto neretai nutinka taip, kad vienu metu uždaromos abi pervažos.

VĮ „Marijampolės regiono keliai“ Vilkaviškio kelių tarnybos viršininkas Vytautas Vasiliauskas taip pat sakė, jog tikėtis naujo pervažos apvažiavimo kybartiečiams – nerealu, bent jau artimiausiu metu tokių planų nenumatyta.

Viršininkas teigė, kad neseniai Kybartuose perbraižant pagrindinę gatvę buvo laikomasi visų Europos Sąjungos keliamų saugumo reikalavimų, tad kybartiečiai neturėtų būti nepatenkinti.

„Mano nuomone, naujas kelio juostų žymėjimas neturėtų niekam trukdyti. Yra palikti įvažiavimai į kiemus, į šalutines gatves. Viskas ten gerai“, – nedaugiažodžiavo V. Vasiliauskas.

Paklaustas, ar gali, reikšdami nepasitenkinimą, gyventojai kreiptis į Lietuvos automobilių kelių direkciją su prašymu pakeisti ženklinimą, jis tvirtino, jog tokia galimybė visada yra.

Tiesa, Vilkaviškio kelių tarnybos viršininkas abejojo, ar į tokius prašymus būtų atsižvelgta.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Uždarius pervažą, automobilių eilėse gyventojams kartais tenka laukti 20–30 minučių, o kartais – ir dar ilgiau.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-10.


Geriausiesiems – mokslininkų premijos

Gabiausi Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai buvo apdovanoti už visų mokslo metų rezultatus. Vieni sulaukė paskatinimo už gerą pamokų lankymą, kiti – už puikius pasiekimus mokslo srityje, treti – už sporto laimėjimus. Vis dėlto labiausiai visi nekantravo sužinoti, kam atiteks kybartiečių mokslininkų teikiamos premijos.

Rezultatai nesikeičia

Šie mokslo metai Kristijono Donelaičio gimnazijai buvo ypatingi. Praėjusį rugsėjį gimnazistai sugrįžo į galutinai renovuotą raudonąjį pastatą, o pavasarį buvo minima mokyklos Kybartuose įkūrimo 105 metų sukaktis.

Tradiciškai gimnazijoje mokslo metai užbaigiami pagerbiant tuos, kurie labiausiai to nusipelnė. Šiemet diplomais, padėkos raštais ir įvairiomis dovanėlėmis buvo apdovanotas gausus būrys gimnazistų bei juos ruošusių pedagogų. Pirmieji sveikinimų sulaukė geriausiai pamokas lankę moksleiviai. Labiausiai iš visų išsiskyrė antros gimnazijos klasės mokinė Ieva Antanavičiūtė. Mergina šiemet nepraleido nė vienos pamokos.

Apdovanojimų taip pat sulaukė įvairias prizines vietas rajoniniuose, apskrities bei respublikiniuose konkursuose ir olimpiadose iškovoję gimnazijos atstovai. Šiemet rajoninėse olimpiadose bei konkursuose savo jėgas išbandė net 83 gimnazistai.

„Džiugu, kad nors ir mažėja mokinių, jų rezultatai beveik nesikeičia. Pavyzdžiui, pernai gimnazijoje mokėsi 305 vaikai, šiemet – jau tik 262. Nepaisant to, šiais metais rajone prizininkais tapo 55 mūsų mokiniai, pernai – 54, užpernai – 48. Regione arba zoniniuose etapuose šiemet, kaip ir pernai, sėkmė lydėjo 8 gimnazistus. Šalyje prizininkais tapo 9 mūsų mokiniai, o tarptautinius laurus nuskynė du gimnazistai. Šie skaičiai panašūs buvo ir ankstesniais metais. Prie šių laimėjimų prisidėjo net 60 procentų mūsų pedagogų. Stengiasi visi mokytojai, tačiau vienais metais labiau sekasi vieniems, kitais metais – kitiems. Tokie rezultatai rodo, kad mūsų gimnazijoje puikiai veikia mokinio ir mokytojo ryšys“, – kalbėjo ugdymo įstaigos direktorius Saulius Spangevičius.

Padėkos raštus jis įteikė ir gabiausius mokinius išugdžiusiems pedagogams.

Piniginės premijos

Šventiniame renginyje piniginės 100 eurų premijos buvo įteiktos penkiems geriausius rezultatus dalykinėse olimpiadose, konkursuose, mokslinėje, meninėje bei visuomeninėje veikloje parodžiusiems gimnazistams.

Seniau Kybartų gimnazijos auklėtiniams būdavo įteikiamos kraštietės Elenos Rovinskaitės-Rožėnienės premijos. Deja, po jos mirties nutrūko ir skiriama parama. Pernai šią gražią iniciatyvą perėmė Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) nariai.

Šios idėjos sumanytojas – PKD valdybos narys, Vilniaus universiteto prof. dr. Romas Baronas. Būtent jo iniciatyva ir buvo sukurtas PKD mokslininkų fondas. Šiemet savo įnašais prie jo prisidėjo dešimt mokslo atstovų: R. Baronas, Nijolė Drazdienė, Ramutis Drazdys, Rūta Grigaitytė-Girdzijauskienė, Vytautas Iešmantavičius, Mindaugas Jurkynas, Arūnas Mickevičius, Vytautas Šlapkauskas, Ramūnas Valiokas bei Juozas Vyšniauskas. Visi jie – buvę K. Donelaičio vidurinės mokyklos arba gimnazijos mokiniai.

„Labiausiai siekiame, kad šis apdovanojimas paskatintų vaikus žengti mokslo keliu“, – sakė šiemet premiją gimnazistams įteikęs R. Valiokas.

PKD narių įsteigtomis premijomis apdovanoti penki gimnazistai: I. Antanavičiūtė, Audrius Janulevičius, Evelina Mackevičiūtė, Dominykas Pauža bei Miglė Rickevičiūtė.

Ieva šiemet tapo anglų kalbos konkurso bei tarptautinio matematikos konkurso „Kengūra“ rajoninio etapo nugalėtoja. Mergina taip pat rajoninėje geografijos olimpiadoje užėmė trečiąją vietą, o nacionaliniame konkurse „Švari kalba – švari galva“ pateko tarp penkių geriausių dalyvių Marijampolės apskrityje.

Audrius šiais metais tapo rajoninės istorijos olimpiados nugalėtoju, o Evelina rajoninėje informacinių technologijų olimpiadoje užėmė antrąją vietą, tapo kūrybinių darbų konkurso „Gimtinės taku“, skirto poetui Kaziui Bradūnui atminti, trečios vietos laimėtoja ir Lietuvos mokinių finansų olimpiadoje pateko į respublikinį turą.

Dominykas pirmąją vietą iškovojo rajoniniame „Kengūros“ etape, antrąją – rajoninėje fizikos olimpiadoje, o trečiąją – matematikos olimpiados rajoniniame ture.

Ne ką mažesni ir Miglės pasiekimai. Mergina rajoninėje matematikos olimpiadoje neturėjo sau lygių, fizikos olimpiadoje liko antra, o geografijos – trečia.

Labiausiai iš šio penketuko pasisekė Ievai ir Audriui. A. Janulevičius sulaukė istorijos mokytojų staigmenos: jam pedagogai padovanojo metinę žurnalo „Iliustruotoji istorija“ prenumeratą. I. Antanavičiūtė buvo išrinkta gimnazijos metų mokine ir iš įstaigos direktoriaus S. Spangevičiaus rankų taip pat gavo simbolinę dovaną.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Pasaulio kybartiečių draugijos narys Ramūnas Valiokas (viduryje) šiais metais premijas įteikė penkiems gimnazistams: (iš kairės) Dominykui Paužai, Audriui Janulevičiui, Ievai Antanavičiūtei, Evelinai Mackevičiūtei bei Miglei Rickevičiūtei.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-08.


Aikštėje – nuo vaikų iki veteranų

Vaikų futbolo turnyre čempionės titulą iškovojo Vilkaviškio sporto mokyklos komanda. Geriausiu jos žaidėju išrinktas Danas Zdancevičius. Antroji vieta atiteko Kybartų ekipai „Sveikata“, kurią sudarė 2009 m. gimę sportininkai. Geriausiu šios komandos žaidėju pripažintas Airtonas Krilavičius.

Bronzos medaliais pasipuošė taip pat jaunieji „Sveikatos“ futbolininkai – 2010 m. gimę vaikai. Jų geriausio sportininko vardas atiteko Mantui Mančekui.

Geriausiais turnyro žaidėjais pripažinti ir specialiais „Joma“ firmos prizais apdovanoti Arnas Labašauskas (Vilkaviškio sporto mokyklos komanda) ir Povilas Mickevičius („Sveikata“, gim. 2009 m.).

Veteranų turnyre čempionais tapo Kybartų „Sveikatos“ futbolininkai. Jų gretose geriausiu žaidėju išrinktas Marius Mikelkevičius. Antrąją vietą iškovojo Šilutės, trečiąją – Tauragės, o ketvirtąją – Vilkaviškio veteranai.

Susirinkusiesiems sveikinimo žodį tarė Marijampolės apskrities futbolo federacijos prezidentas Žydrūnas Buzas. Futbolo dienos renginius organizavo Kybartų klubas „Sveikata“.

„Burbulinio“ futbolo varžybomis rūpinosi alvitietis Rokas Siaurusaitis. Šis žaidimas vaikams suteikė daug gerų emocijų.

Nuotr. Veteranų turnyre niekas neprilygo Kybartų „Sveikatos“ futbolininkams.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-13.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian