Author Archives: Greta Ališauskaitė

Progimnazija žengia technologijų keliu

Pasibaigus mokslo metams Kybartų „Saulės“ progimnazijoje įvyko dviguba šventė – paminėta 15 metų mokyklos įkūrimo ir 5 metų progimnazijos vardo suteikimo sukaktis.

Augo ir tobulėjo

Kybartų „Saulės“ progimnazija savo mokiniams duris atvėrė 2002 metais. Tai buvo viena iš pirmųjų mokyklų, pastatytų Nepriklausomoje Lietuvoje. 2012 m. įstaigai suteiktas progimnazijos vardas. Minint šias sukaktis, mokykloje visus metus vyko įvairūs renginiai: organizuoti susitikimai su buvusiais mokiniais, surengti atvirukų, ketureilių kūrimo, „Saulės“ karpinių konkursai, vyko įvairios sporto varžybos, koncertai, geriausių mokinių pagerbimo šventė. Baigiamajame renginyje savo pasirodymus surengė visi progimnazijos kolektyvai, sveikinimo žodžius mokiniams, jų tėvams bei pedagogams sakė ne tik įstaigos direktorius Arvydas Judickas, bet ir rajono meras Algirdas Neiberka, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė. Tradiciškai savo pasirodymu kolegas pagerbė visų Kybartų švietimo įstaigų direktoriai. Susirinkusiuosius linksmino Šakių cirko studija „Šypsena“.

Nors „Saulės“ progimnazijos direktorius A. Judickas nemano, kad 15 metų mokyklai yra daug, tačiau, anot jo, per šiuos metus įstaiga nuolat augo, tobulėjo, keitėsi.

„Nuo pat pradžių siekėme žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu. Norėjome, kad visose mokytojų darbo vietose stovėtų kompiuteriai, kad kuo daugiau mokinių galėtų jais naudotis, kad mokykloje būtų nuolat diegiamos pačios inovatyviausios technologijos. Manau, jog tai pavyko padaryti. Vien interaktyvių klasių šiandien turime šešias, planuojame įrengti jų dar daugiau. Aišku, viskas atsiremia į finansus. Bet manau, kad šiandien tai, ką turime, galime drąsiai rodyti kitiems. Svečiuose lankėsi ne viena kitų Lietuvos miestų bei užsienio delegacija ir visi gyrė už gausią technologijų bazę“, – džiaugėsi įstaigos vadovas.

Miegojo mokykloje

Atrodo, jog „Saulės“ progimnazijos atsiradimas Kybartuose buvo neišvengiamas. Iki 2002 m. visi kybartiečiai moksleiviai pamokas lankė Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje. Tuo metu šioje įstaigoje mokėsi per pusantro tūkstančio vaikų. Kadangi dėl avarinės būklės įstaigos raudonasis pastatas buvo uždarytas, vaikams teko mokytis dviem pamainomis. Tai kėlė daug nepatogumų tiek mokiniams, tiek pedagogams. Dėl šios priežasties ir buvo nuspręsta statyti dar vieną mokyklą Kybartuose.

„Progimnazijos direktoriumi tapau rugpjūčio 3 d. Visus pedagogus paskyrė dirbti nuo rugsėjo 1 d. Beveik mėnesį įstaigoje dirbome dviese: aš ir sekretorė Rosita Sakalauskienė. Per šį laikotarpį reikėjo įsikurti, nes vežė įrangą, baldus, įvairią techniką. Viską teko savomis rankomis sunešioti. Daug padėjo būsimų mokinių tėvai. Tiesa, sargo dar kurį laiką nebuvo, o naujo pastato su nauja įranga be priežiūros palikti nesinorėjo, tad ne vieną naktį teko miegoti mokyklos patalpose“, – prisipažino A. Judickas.

Turėjo viziją

Pirmais metais naujoje mokykloje mokėsi 753 vaikai. Jau po metų šis skaičius išaugo iki 838. Deja, vėliau kasmet mokinių tik mažėjo. Šiuos mokslo metus užbaigė 440 moksleivių. Tikėtina, kad rugsėjį į progimnaziją jų sugrįš dar bent dešimtimi mažiau.

Iš pradžių įstaigoje mokėsi 1–9 klasių mokiniai, tačiau labai greitai devintokų neliko.

„Buvo planuota, jog mūsų įstaiga bus antra Kybartų vidurinė mokykla. Tiesa, jau tuo metu sklido kalbos apie gimnazijas. Aš pats, kaip buvęs Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos mokinys ir direktoriaus pavaduotojas ugdymui, nenorėjau bereikalingos konkurencijos. Susėdome su taip pat naujai paskirtu tos įstaigos vadovu Sauliumi Spangevičiumi ir sutarėme sukurti sistemą, kad „išgrynintume“ klases. Konsultavomės ir su tuometiniu Švietimo skyriaus vedėju Arūnu Sernecku, važiavome ir į ministeriją. Tuo metu Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokėsi 5–12 klasių mokiniai, tačiau labai greitai ten liko tik 9–12, o pas mus – 1–8 klasės. Išsiskyrėme be jokių pykčių, o Kristijono Donelaičio vidurinė mokykla tapo gimnazija“, – prisiminė pašnekovas.

Puikiai išlaikytas

Nors „Saulės“ progimnazijai jau 15 metų, tačiau pastatas ir šiandien yra puikiai išlaikytas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Įstaigoje viešintys svečiai giria mokyklą už švarą ir tvarką, stebisi, kaip pavyksta pasiekti tokių rezultatų. Pats įstaigos vadovas A. Judickas tvirtina, jog tai – bendras mokinių ir pedagogų nuopelnas. Anot jo, mokykloje yra daug meniškų mokytojų ir mokinių, kurių darbai puošia mokyklos erdves, o bendrą tvarką tiek vieni, tiek kiti prižiūri budėdami pertraukų metu.

Pasak direktoriaus, vandalizmo užuomazgų mokykloje buvo užfiksuota tik antraisiais įstaigos gyvavimo metais.

„Tuomet pagavau vieną septintoką braižantį sienas. Jis pieštuku buvo išrėžęs bangą. Nebaudžiau jo, o pasiūliau nupiešti dar vieną bangą. Berniukas sutriko, pradėjo kone verkdamas atsiprašinėti ir dievagotis, kad daugiau taip nedarys. Vis dėlto aš primygtinai reikalavau nubrėžti dar vieną bangą. Jis taip ir padarė. Tada paklausiau, ar jis galėtų nuspalvinti tai, kas nupiešta. Septintokas mielai sutiko. Taip sienos tapo žaismingesnės“, – šypsojosi direktorius.

Pirmą kartą

Saulės“ progimnazija yra naujausia rajono mokykla, tad dažnai įsivaizduojma, kad jai nieko nereikia, todėl finansinės paramos iš Savivaldybės sulaukti būna labai sunku. Šiais metais pirmą kartą iš rajono biudžeto skirta lėšų įstaigos patalpų remontui. Už gautus pinigus turėtų būti sutvarkyti avarinės būklės išorės laiptai. Tiesa, kosmetinis remontas įstaigoje daromas kone kasmet. Būtinų medžiagų paprastai skiria rėmėjai, o darbus atlieka patys mokyklos darbuotojai, kartais į pagalbą pasitelkdami mokinių tėvus.

„Saulės“ progimnazija neturi ir nuosavo transporto. Seniai Seimo nario Algirdo Butkevičiaus iniciatyva gautas autobusiukas jau visiškai nusidėvėjęs. Pastaruosius kelerius metus mokinius į konkursus ar olimpiadas pedagogai vežioja savo automobiliais. Apie šią problemą Savivaldybės vadovai taip pat buvo ne kartą informuoti. Pats A. Judickas nesiryžta spėlioti, kada įstaiga galės džiaugtis nauju autobusiuku, tačiau viliasi, jog ilgai laukti nereikės.

Staigmena mokiniams

Prie mokyklos gražinimo direktorius prisideda ir pats.

„Pamenu, vaikščiojau koridoriais ir sienos man pasirodė labai nykios. Nusprendžiau padaryti vaikams šiokią tokią staigmeną: nupiešiau skambutį, kuris turėjo tarsi kviesti į pamokas, įvairiaspalvių balionų. Vėliau pieštuku ir liniuote sienose pripiešiau įvairių geometrinių figūrų. Pradėjęs jas spalvinti pamačiau, kad rezultatas – visai žaismingas. Kai po atostogų grįžo įstaigos techninis personalas, panašiai išmarginome kone visas mokyklos sienas“, – šypsojosi pašnekovas.

Nors pagal specialybę A. Judickas – fizikas, tačiau tapyba yra vienas iš didžiausių jo pomėgių. Labiausiai direktorius mėgsta juodu tušu piešti grafikos piešinius. Jis jau buvo surengęs savo darbų parodų, o šiuo metu keletas paveikslų kabo mokyklos patalpose.

A. Judickas tvirtino, kad per visus įstaigos gyvavimo metus susiformavo tvirtas bei patikimas pedagogų ir kitų darbuotojų kolektyvas, kuriame iškyla vis nauji lyderiai, turintys begalę įdomių idėjų. Anot pašnekovo, dirbti tokiame kolektyve yra be galo smagu.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Baigiamajame renginyje savo pasirodymus surenge visi istaigos kolektyvai.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-17.


Kybartų bitumo bazė. Ten gyvenome

Toje bazėje praleidau visą savo vaikystę (tada buvo V. Kapsuko g. 55, dabar ten – pasienio terminalas). Anksčiau ta vieta vadinosi bitumo baze, po to – asfaltbetonio baze, o žmonės vadino paprasčiau – „smaline“. Buvau jos vaikas.

Tų „smalos“ katilų, į kurių vieną vėliau, jau kai mes ten negyvenome, įkrito ir išvirė (baisu taip ir sakyti) vienas darbininkas. O aš esu kritusi į tas dervos duobes bazės pakrašty, prie geležinkelio. Vaikui juk įdomu visur vaikščioti, neužtenka vien tik savo namų, sodybos (labai sąlygiškas toje bazėje jos pavadinimas) – jam reikia didesnės erdvės. Atsimenu, įlipau į duobę pabraidžioti. Joje tuo laiku „smalos“ nebuvo, tik vandens, betgi dugne – daug smėlio. Įlipau, pabridau ir kojų negaliu ištraukti, smėlis mane įtraukė. Man gal šešeri, o gal penkeri metukai. Šaukiu. Kažkas ateina ir išvelka išsigandusią. Darbininkai jau buvo įpratę mane taip gelbėti. Sakydavo: „Zitutė vėl įkrito.“ Po daug metų dar man primindavo, kaip jie mane traukdavo iš tų duobių.

Mėgdavau vaikštinėti „smalos“ duobes skiriančiomis mūrinėmis pertvaromis. Kartą taip belaipiodama nukritau į vieną duobę. O derva įkaitusi, mane traukia gilyn. Velniškai išsigandau. Besikapanodama gal net vieną batuką palikau toje duobėje. Parėjau „smaluotu“ batu, gal ir suknute. O kaip nuvalyti tą „smalą?“ Čia jau tėvų bėda.

Dar mėgdavau užlipti ant tilto. Buvo toks tiltas bazėje, ten aukštai buvo katilai, kur ir virdavo ta derva kaip pragare. Katilai dažniausiai būdavo uždaryti. Bet labai smagu palipti aukščiau (o juk Suvalkija – toks lygumų kraštas), kad galėčiau pasižvalgyti. Netgi kažkiek matydavau Vištyčio kalnelius. Sykį (oi, ne vieną tą sykį) susižeidžiau laipiodama ant betono kraštų. Buvo bazėje iš betono rankiniu būdu liejami žiedai kelių šuliniams ar pan. Į tų žiedų medinių formų tarpus prikrėsdavo betono mišinio ir laikydavo, kol išdžius. O paskui nuimdavo formas, bet žiedus dar reikėdavo laistyti. Ir laistydavo darbininkės paprastu laistytuvu.

Mūsų namą statė pats tėtis su darbininkais. Taip ir susikūrė bazė pelkėtoje vietoje, nes dar prisimenu meldų buožes – jų teritorijoje būdavo gana daug. O ir iš malūno pusės (bazė ribojosi su malūno teritorija) buvo pelkynas, kūdros, meldai. Prie pat kelio, visai šalia mūsų namelio, irgi buvo pelkutė, į kurią esu įvažiavusi triratuku (aš turėjau tokį pamėgtą triratuką, jį tėvai įkeldavo į traukinį, kai važiuodavome į Pilviškius, nes tada negalima buvo net triratuko vežti paprastame Kaliningrado traukinio vagone, o reikėdavo atiduoti į bagažo vagoną, nors kelias būdavo tik pusė valandos). Tuomet išlipau iš pelkutės visa apėjusi maurais. Po kelių ar keliolikos metų tų maurynų neliko, bazės teritorija buvo išpilta gruntu, vėliau ir išasfaltuota.

Turiu senų nuotraukų, kur mūsų namelio sienos iš lauko apkabinėtos rusiškais darbų saugos ir priešgaisriniais užrašais. Mat mūsų medinis namas buvo ir bazės kontora, kol gerokai vėliau netoli pastatė kitą, mūrinį, pastatą. Iš vienos namelio pusės buvo sudėti įrankiai: kirviai, kastuvai, laužtuvai ir kt. Iš kitos – tėčio kontora. Ten buvo ir „Feliks“ skaičiavimo mašinėlė (bet jau irgi vėliau, nes iš pradžių skaičiuodavo „skaitliukais“), sąsiuviniai su tėčio užrašais, telefonas, kuriuo ir mes naudojomės.

Taigi mūsų namelis iš vieno galo – pailgas įrankių sandėlis, iš kito – kontorėlė (ji tik kelių kvadratinių metrų, kaip ir tas sandėlis). Mes – per vidurį. Ten buvo mūsų virtuvė ir vienas kambarys. Ir tie patys pereinami darbininkų, nes atsimenu prineštus „smalos“ gabalus, kurių negalima būdavo gerai išvalyti, nors ir kaip gramdydavome. Darbininkai ateidavo, pėduodavo ir niekas nepaisė, tik paskui jau atsirado į tą sandėliuką durys iš lauko. Buvo viskas labai vieša, kaip ir visas gyvenimas sovietijoje.

Kambario ir virtuvės baldus darė pats tėtis. Jo buvo ir stalas, ir taburetės, ir spintos padarytos. Jis ir lovas darė. Tik sofa pirkta. Iš pradžių priebučio įeiti į mūsų „palocius“ nebuvo, paskui tėtis padarė prieangį su įstiklintu langeliu, kad būtų šviesiau. Mūsų tualetas buvo valdiškas ir toli, net labai toli, pagelžkely. Nebūdavo patogu.

Mes labai ilgai neturėjome televizoriaus, tik radiją. Televizorių įsigijome gal tik kokiais 1967 ar 1968 m. TV eidavau žiūrėti pas draugę Rūtą Bankauskaitę, kurios tikrasis vardas buvo Birutė. Jų šeima turėjo televizoriuką, o paskui įsigijo ir „spalvotą“, tiksliau – uždėdavo ant ekrano tokią juostą, kad atrodytų kaip spalvotas. Tuomet buvo gal tik kokia viena ar dvi TV programos. Ir tie filmai vis apie karą ir apie karą… Arba apie revoliuciją. Atrodo, kad nieko daugiau pasaulyje ir nebuvo, tik „Didysis Tėvynės karas“.

Ant sienos buvo lentynėlė (trikampė, jungianti dvi sienas), ant kurios padėtas kryžius, o greta kabojo du šventi paveikslai. Paskui, kai man buvo kokie dešimt ar dvylika metų, tėtis pasakė, jog reikia nuimti tą lentynėlę ir paveikslus, taip jam liepę. Kažkaip keista, kad tikrasis psichologinis teroras prasidėjo tik apie 1960-uosius. Tėtis nebuvo komunistas, bet vadovavo tai bazei, o vadovo namuose negalėjo būti šventų daiktų! Lentynėlę nuėmė. Neliko šventos vietos. Kryžius buvo kažkur nukištas (jį dabar aš turiu), paveikslai atsidūrė sename lagamine. Man buvo baisu: o jei tikrins ir tuos lagaminus?

Paskui panaikino tą sandėlį, pastatė kažkokią atskirą „būdžiukę“, kaip mes tokius pastatus vadinome, susidėti valdiškiems įrankiams, daiktams. Tėvai sandėliuko vietoje įsirengė miegamąjį. Tas kambarys siaurutis, mažutis, bet mums jau gerai, jau yra daugiau vietos miegoti, yra erdvės.

Buvau paauglė, kai mums atidavė ir kitą namelio dalį – buvusią kontorą. Ten jau buvo mano kambarys. Irgi visai mažutis, ko gero, identiškas tam mūsų „miegamajam“ – tačiau mano. Sunku būdavo į jį patekti, nes reikėjo eiti pro siaurą tarpelį tarp sofos galo ir spintos. Prisimenu, kaip kartą greitosios pagalbos medikė atvykusi pas mamą (ji tada atsigulė mano kambarėlyje, gal jis buvo švaresnis) skaudžiai užsigavo koją. Vis dėlto aš, nors irgi dažnai strigdavau eidama, kambarėliu buvau labai patenkinta. Tai buvo mano pirmoji privati erdvė. Ten turėjau ir etažerę, kurią, aišku, irgi sukalė tėtis. Joje buvo mano knygos. Jau nuosavos.

Zita ZOKAITYTĖ, Iš autobiografinių eskizų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-17


Vykstant reorganizacijai globos namų padaliniai kursis bendruomenėje

Savivaldybėje pradėtas įgyvendinti institucinės vaikų globos pertvarkos planas, kurio viena iš krypčių – reorganizuoti Kybartų vaikų globos namus. Vaikai bus apgyvendinti butuose ar namuose įvairiose rajono vietovėse.

Geriau pasiruoštų gyvenimui

Kybartų globos namuose šiuo metu gyvena 47 vaikai. Kalbant oficialiais terminais, dabar jais rūpinasi institucija. Nuo 2020 m. vaikai, kurių neaugins tėvai ar globėjai, turėtų gyventi ne po vienu stogu įstaigoje, bet bendruomeninių globos namų padaliniuose po šešis, daugių daugiausia – po dešimt viename būste. Ne terminų kalba tokie padaliniai pavadinami tiesiog šeimynomis.

Ieškoti globėjų, kurie priimtų vaikus į savo šeimas, o jų pakankamai neradus steigti bendruomeninių globos namų padalinius siekiama galvojant apie globos įstaigų gyventojų ateitį. Teigiama, kad vaikai institucijoje sunkiau pasiruošia gyvenimui, iš globos namų išėjusio jauno žmogaus situacija dažnai būna sudėtingesnė nei globojamo šeimoje ar užaugusio mažoje šeimynoje. Vaikų apgyvendinimas atskiruose butuose, namuose leistų jiems jaustis visaverčiais visuomenės nariais, ugdytų savarankiškumą, atsakomybę, formuotų socialinius įgūdžius. Tvirtinama, jog gyvenantieji mažuose bendruomeniniuose globos namuose patiria mažiau patyčių, smurto nei didelėje įstaigoje.

„Lietuvoje jau yra puikių bendruomeninių globos namų, kur ir šiltnamis, ir pievelė, ir braškės, o vaikas sako: „Iš to žiedo tikrai uoga bus“, rodo kaip didžiulį stebuklą. Mes einame link to, kad vaikai gyventų tokioje aplinkoje“, – apie geruosius pavyzdžius viešėdama Vilkaviškyje kalbėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) viceministrė Vilma Šilalienė.

Galvoja apie nuovados patalpas

Vaikų socialinės globos pokyčiai, po reorganizacijos laukiami mūsų rajone, surašyti Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams Vilkaviškio rajono savivaldybėje 2017–2020 metų veiksmų plane.

Rajono miestuose, kaimuose – ten, kur tik pavyks rasti vaikų reikmėms pritaikomų butų ar namų, įsikurs bendruomeninių vaikų globos namų padaliniai. Galvojant apie jų steigimą, šių metų rajono biudžete buvo numatyta 20 tūkst. eurų. Būstų paieška ir pritaikymas – Savivaldybės administracijos kelių skyrių bendras rūpestis.

Institucinės vaikų globos pertvarka savivaldybėje pradėta dėl objektyvių priežasčių susiklosčius ne pačioms palankiausioms sąlygoms. Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams Vilkaviškio rajono savivaldybėje 2017–2020 metų veiksmų plano įgyvendinimą koordinuoja Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyrius, o Kybartų vaikų globos namai dalyvauja procese. Tačiau ir skyriui, ir globos namams šiuo metu vadovauja tik laikini vadovai, o netolimoje ateityje ir vėl numatoma jų kaita.

Šią savaitę Savivaldybėje buvo svarstyta mintis vaikų reikmėms pritaikyti buvusios Kybartų policijos nuovados patalpas. „Jos pasirinktos dėl to, kad šalia – vaikų lopšelis-darželis su lauko žaidimų įrenginiais, pavėsinėmis. Į bendruomeninių globos namų padalinį, kuris įsikurs buvusios policijos nuovados patalpose, kai tik jas pritaikysime, pirmiausia išsikels patys mažiausi vaikų globos namų gyventojai su sesėmis ar broliais“, – sakė Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė.

SADM atstovams rajono vadovai yra išsakę susirūpinimą dėl pernelyg didelės finansinės naštos, kai iki 2020 m. teks nupirkti ir bendruomeninių globos namų reikmėms pritaikyti kelis būstus, įdarbinti daugiau žmonių. Mat galvodama apie pertvarką rajono valdžia skaičiuoja ne tik Kybartų globos namuose, bet ir kitose globos įstaigose už rajono ribų gyvenančius savivaldybės gyventojų vaikus, kuriuos nauja tvarka turėtų sugrąžinti į rajoną arčiau giminaičių. Ministras Linas Kukuraitis tikino, jog turint konkrečius projektus bus galima kreiptis ir tikėtis europinių lėšų.

Kaip priims visuomenė?

Šiuo metu Kybartų vaikų globos namams laikinai vadovaujanti direktoriaus pavaduotoja Nijolė Paleckienė bendruomeninių globos namų idėją vertina palankiai. „Mažų šeimynų modelis yra progresyvus sprendimas. Manau, kad visuomenėje jos turėtų pritapti, o pati idėja – pasiteisinti“, – sakė N. Paleckienė.

Svarbu suvokti, jog Kybartų vaikų globos namų reorganizacijos sėkmė tam tikra dalimi priklausys ir nuo visuomenės, tai yra nuo visų mūsų. Mat aplinkybės gali susiklostyti taip, kad kaimynystėje įsikurs bendruomeninių vaikų globos namų padalinys – keli vaikai ir darbuotojai. Kaip jie jausis naujoje vietoje, – taps geranoriškos bendruomenės dalimi ar, priešingai, sulauks nesvetingo sutikimo, – labai priklausys ir nuo aplinkinių žmonių nuostatų, požiūrio, ir nuo pačių naujakurių.

Viena socialinio darbo specialistė perpasakojo kolegų iš kitų rajonų patirtį. „Savivaldybėse, kurios jau anksčiau yra įkurdinusios vaikus bendruomenėje, proceso pradžioje būta tam tikro visuomenės priešiškumo. Tiesa, bendruomeninių vaikų globos namų kaimynai laikui bėgant nurimsta, galbūt įsitikinę, jog iš valdiškos įstaigos į kaimynystę atkelti jaunieji naujakuriai nėra blogi žmonės. Vis dėlto tenka pripažinti, kad mūsų visuomenė yra linkusi klijuoti etiketes ir vadovautis išankstinėmis nepalankiomis nuostatomis, o savo toleranciją žmonės deklaruoja tik tol, kol tam tikras pokytis jų nepaliečia asmeniškai. Galvoju, jog pirmiausia kelerius metus reikėjo skirti visuomenės švietimui, auklėjimui, o tik paskui pradėti perkėlinėti vaikus iš institucijos į bendruomeninius globos namus. Imdamasi įgyvendinti institucinės vaikų globos pertvarką Vyriausybė turėjo labiau atsižvelgti į realias sąlygas“, – nuomone dalijosi valstybės tarnautoja.

Vilkaviškiečių parengtame minėtame veiksmų plane visuomenės švietimas bei atviresnės bendruomenės ugdymas labiausiai orientuotas į vieną tikslą – į vaikų globos (rūpybos) šeimoje ir įvaikinimo skatinimą. Rezultato (iki 2020-ųjų „paruošti ne mažiau kaip 10 globėjų (rūpintojų), įtėvių“) bus siekiama pasitelkiant lauko, internetinę reklamas, filmus ir plakatus.

Reorganizuojant Kybartų vaikų globos namus numatyta įsteigti vaikų dienos, pagalbos šeimai centrus, įkurti apsaugotą būstą paliekantiems globos (rūpybos) sistemą jaunuoliams iki 24 metų, teikti savarankiško gyvenimo namų paslaugas nėščioms nepilnametėms ir nepilnametėms mamoms. Kai vaikai išsikels iš dabartinių, prieš kelis metus už europines lėšas tvarkytų, patalpų, bus svarstoma galimybė jose steigti laikinosios nakvynės namus, krizių centrą ir kt.

Renata VITKAUSKIENĖ

Eglės KVIESULAITIENĖS nuotr. Kybartų vaikų globos namų gyventojai iš šios įstaigos palaipsniui bus išskirstyti gyventi kitose vietose.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-03.


Maestro karjeroje – posūkis į Kybartus

Visą gyvenimą muzikai ir savo fleitai atidavusiam vilkaviškiečiui teko groti didžiausiose pasaulio scenose. Net ir išėjęs į užtarnautą poilsį, jis vis dar groja ir yra vienintelis vilkaviškietis „Kybartų“ orkestre.

Siekė nuo mažens

Vilkaviškyje gimęs ir augęs Violetas Višinskas paskirti gyvenimą muzikai nutarė vos baigęs keturias mokyklos klases. Berniukas ypač žavėjosi orkestrine muzika, mat mokyklos orkestre, kuriam tuomet vadovavo savo darbo fanatikas Motiejus Kurila, grojo vyresnysis Violeto brolis. Tačiau pats būsimas fleitos virtuozas tuomet dar galėjo pasigirti tik subtilia klausa, aibe išmoktų dainų, kurias traukdavo su muzikaliais šeimos nariais, ir begaliniu noru muzikuoti.

Kai vienuolikmečiam berniukui nepavyko įstoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, jis pats nuėjo pas orkestro vadovą ir paprašė pamokyti groti. Pramokęs griežti klarnetu, po metų jau labiau pasitikėjo savo jėgomis. Tad kai brolis parlėkė iš mokyklos pranešti, jog iš Vilniaus atvažiavo muzikantus į M. K. Čiurlionio meno mokyklą renkanti komisija, dvylikametis Violetas drąsiai nuvyko, pasirodė ir buvo priimtas.

Tačiau, berniuko nuostabai, komisija nusprendė, kad jam labiau tiktų groti fleita, nors ir kaip dvylikametis įtikinėjo, jog jau moka groti klarnetu.

Karjera klostėsi

Vis dėlto V. Višinskas vėliau įsitikino, kad komisija tikrai neklydo. Mat dar besimokydamas menų mokykloje jis tapo dviejų respublikinių jaunųjų fleitos atlikėjų konkursų laureatu, o toliau kelias vedė tiesiai į Vilniaus konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur taip pat studijavo fleitos ir dirigavimo specialybes.

Gabus vilkaviškietis dar studijuodamas pabandė dalyvauti konkurse, kai Nacionaliniame simfoniniame orkestre, vadovaujamame legendinio dirigento Juozo Domarko, atsirado fleitininko vieta. Nugalėjęs konkurentus, studentas pradėjo dirbti prestižiniame šalies kolektyve ir jame grojo net 42-ejus metus. Tiesa, jau dirbdamas orkestre Violetas dar neakivaizdžiai baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos asistentūrą-stažuotę. Tais laikais tokios studijos buvo aukščiausias muzikantų pasiekimų laiptelis.

Pamatė pasaulio

Daugiau nei keturis dešimtmečius grojęs prestižiniame kolektyve vilkaviškietis dalijosi savo muzikine patirtimi su studentais: dėstė M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

V. Višinskas sako niekada nesigailėjęs, jog gyvenimo meile ir prasme pasirinko muziką. Su Nacionaliniu simfoniniu orkestru jam teko apvažiuoti kone visą pasaulį.

– Esu koncertavęs daugelyje šalių. Iš Rytų pusrutulio nesu buvęs tik dviejose valstybėse – Rumunijoje ir Azerbaidžane, – pasakojo V. Višinskas. – Buvo daugybė nuostabių koncertų, begalė įspūdžių, aplodismentų, kuriuos prisiminus ir dabar šiurpuliukas kūnu nubėga.

Violetas dar prisimena tą širdies virpesį, kai teko koncertuoti Kelno (Vokietija) filharmonijos salėje, kur atsistoję plojo keli tūkstančiai žiūrovų, taip pat kai grojo su vienu garsiausių Vokietijos pianistų Justus Frantzu Hamburgo (Vokietija) stadione šimtatūkstantinei žiūrovų miniai. Didelį įspūdį paliko koncertai Japonijoje, kurių per vienas gastroles buvo daugiau nei dvi dešimtys.

Praturtino dvasią

Didelė laimė ir garbė teko koncertuoti su pasaulinio garso violončelininku bei dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi, su kuriuo atlikdamas bendrą programą orkestras koncertavo didžiausiose Paryžiaus salėse.

Koncertai su tokio masto žvaigždėmis Lietuvos muzikantus praturtindavo ne tik profesine, bet ir dvasine prasme. Nuo jaudulio orkestrantams drebėjo kiekvienas kūno raumuo.

Vilkaviškietis fleitininkas gali pasigirti ne tik orkestrine, bet ir soline veikla, mat laimėjęs pirmą vietą tarptautiniame fleitininkų konkurse buvo laukiamas daugelio šalių koncertų salėse. Vokietijoje J. S. Bacho „Brandenburgo koncertą Nr. 4“ dviem fleitoms ir smuikui teko groti su Lietuvos kameriniu orkestru (vad. Saulius Sondeckis), taip pat koncertuoti su pasaulinio garso smuikininkais, tokiais kaip Igoris Oistrachas ir kt.

Dirigento talentu mūsų kraštietis sužibo su Radiono Ščedrino „Muzikine auka“, parašyta kompozitoriaus J. S. Bacho 300 metų jubiliejinei sukakčiai. Kūrinys buvo atliekamas vargonais ir 9 pučiamaisiais instrumentais: fleitomis, fagotais, trombonais. Trijų valandų trukmės kūrinyje V. Višinskas ne tik pats grojo fleita, bet ir vadovavo visam kolektyvui, kur reikia atsistodamas ir padiriguodamas. Šis kūrinys buvo įrašytas ir išleistas plokštelių albumas.

Susipažino koncerte

V. Višinskas prisipažįsta dažnai prisimenantis gastroles ir koncertus su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, tad ir dabar nueina paklausyti šio kolektyvo koncertų. Nors prieš trejus metus išėjo į užtarnautą poilsį ir reikiamybės groti tarsi nėra, nebuvo dienos, kad Violetas nepaimtų savo fleitos.

– Galiu būti nevalgęs, bet negroti negaliu, – nuoširdžiai sako vilkaviškietis, dar ir dabar dirbantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur Džiazo katedroje dėsto klasikinę fleitą.

Todėl visai nenuostabu, jog Violeto gyvenime po Nacionalinio simfoninio orkestro iš karto atsirado kitas kolektyvas, kuriame maestro gali save realizuoti. Prieš trejus metus atėjęs į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje surengtą Kybartų orkestro koncertą, skirtą jo ilgamečio vadovo maestro Antano Ziegoraičio atminimui, V. Višinskas pirmą kartą pamatė naująjį Kybartų orkestro vadovą Donatą Ziegoraitį, susipažino su buvusiais kybartiečiais, Vilniuje subūrusiais savą orkestrėlį. Violetas nepasikuklino ir pats pasiprašė priimamas į vilniečių kolektyvą.

Taip 55-erius metus Vilniuje gyvenantis vilkaviškietis tapo „kybartinių“ orkestro nariu ir jame groja iki šiol.

Giminystės ryšys

Kai vilniečiai pakvietė Violetą kartu važiuoti ir į didžiojo Kybartų orkestro repeticijas, profesionalus fleitininkas neatsisakė. Tuomet jis dažnai vykdavo į Vilkaviškį aplankyti sergančios mamos, tad manė pakeliui užsuksiantis ir į Kybartus.

Tačiau Kybartų orkestro vadovas D. Ziegoraitis iškart Violetą pristatė kaip naują kolektyvo narį ir vilnietis-vilkaviškietis prigijo „Kybartuose“. Dabar Violetas ten groja jau trečius metus ir juokauja esantis vienintelis „negrynakraujis“ kybartietis gilias savo miestelio tradicijas ir ilgametę savastį išlaikiusiame orkestre.

– Kai manęs paklausia, kodėl aš, vilkaviškietis, groju Kybartų orkestre, sakau, jog su Kybartų miestu mane sieja senas „giminystės“ ryšys, mat viena mano sesuo yra krikštyta Kybartų bažnyčioje, – aiškina humoro jausmo nestokojantis muzikantas. – Be to, kalbu suvalkietiškai, tad visai svetimas iš šalies neatrodau.

Jautiesi svarbus

V. Višinskas labai džiaugiasi tokiu savo karjeros posūkiu ir jaučia didelį malonumą grįžti į gimtąjį rajoną, groti saviems klausytojams, gyventi muzika. Juolab kad meilę muzikai sugebėjo įskiepyti ir savo atžaloms: dukra Jurgita dirba „Liepaičių“ choro koncertmeistere, du anūkai šiemet pabaigė B. Dvariono muzikos mokyklą, o jaunėlis įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Violetas tikisi, jog eis senelio pėdomis – pasirinks fleitos specialybę.

– Muzikanto gyvenimas – be galo įdomus ir dinamiškas, – atviravo V. Višinskas. – Jis suteikia daug peno sielai ir didžiulį savivertės jausmą. Net ir būdamas maža orkestro dalelyte jautiesi be galo svarbus, kai tau ploja tūkstančiai žiūrovų. Tad kol turėsiu sveikatos, būtinai grosiu ir vilnietiškame, ir vietiniame Kybartų orkestruose.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Eglė KVIESULAITIENĖ

Lino SINKEVIČIAUS nuotr. Neseniai su Mažuoju Kybartų orkestru Violetas Višinskas (antras iš dešinės) dalyvavo konkurse Kroatijoje, kur iškovota geriau šio orkestro nominacija savo kategorijoje.

Santaka_20170527_Visinskas
Mindaugo JASULEVIČIAUS nuotr. Violetas Višinskas su fleita nesiskiria jau 55-erius metus.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-27


Neabejingi grožiui ir Kybartams

Kybartų kultūros centras pirmą kartą gyventojus pakvietė dalyvauti Gatvės muzikos dienoje ir akcijoje „Papuoškim miesto parką“. Vienu metu vyko Gatvės muzikos diena ir gėlių sodinimas parko gėlynuose.

Savo gebėjimais pasidalyti su kitais panoro gausus būrys šaunaus jaunimo. Renginį pradėjo orkestras, vėliau pasirodė moksleiviai. Savo talentu stebino jauniausias atlikėjas šešiametis Bernardas Kriščiūnas. Jam ruoštis padeda vyresnioji sesuo Morta, kuri savo pasirodymais džiugina daugelyje renginių. Pirmą kartą išgirdome augančią žvaigždutę Urtę Savickaitę. Energija ir gera nuotaika dalijosi moterų linijinių šokių kolektyvas. Kaskart savo pasirodymais maloniai stebina Vilijos Gaurienės vadovaujami kolektyvai ir dvi Monikos – Kavaliauskaitė ir Geištoraitytė. Gera klausytis vokalisčių Odetos Štaraitės ir Sonatos Mačiulaitytės, kurias paruošė Artūras Hube. Džiaugiamės pirmu Justės Čajkovskos ir Pauliaus Norvilaičio bei Gabrielės Bendžiūnaitės pasirodymu. Džiugu, kad Kybartuose yra daug dainuojančio, muzikuojančio jaunimo. Tikimės, kad kitais metais Gatvės muzikos dienoje sulauksime dar daugiau atlikėjų ir atrasime naujų talentų.

Seniai turėjome idėją prisijungti prie daugelyje Lietuvos miestų organizuojamos akcijos papuošti savo miestą gyventojų dovanotomis gėlėmis. Nusprendėme, jog ši graži idėja labai derėtų su Gatvės muzikos diena. Paskelbėme žinią apie akciją socialiniame tinkle „Facebook“, iškabinome skelbimus mieste. Rezultatai pranoko lūkesčius. Žmonės labai geranoriškai dalijosi informacija, ragino vieni kitus prisijungti ir dovanojo gėlių. Nešė didesnes ir mažesnes, žydinčias ir žydėsiančias gėles. Visos jos padovanotos žmonių, kurie neabejingi grožiui ir Kybartams.

Gėlių dovanojo įstaigos ir organizacijos, gėlininkai, miesto verslininkai, pavieniai žmonės. Prie akcijos prisijungė seniūnija, UAB „Kybartų darna“, miesto bendruomenė. Sulaukėme jaunųjų savanorių Pauliaus Norvilaičio, Kamilės Mackevičiūtės, Karolinos Iešmantaitės pagalbos. Jaunuoliai padėjo platinti informaciją, surinkti ir sodinti gėles. Dirbome visi kartu su energija ir užsidegimu. Juk gera kurti grožį.

Esame dėkingi visiems, kurie dovanojo gėlių, kurie dalijosi informacija, padėjo sodinti, atėjo pasiklausyti koncerto, ir tiems, kurie mus palaikė mintimis.

Nuotr. Parke sklido jaunųjų kybartiečių dainos.

Asta VENCIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-25.


Kybartiečius baugina siaučiantys chuliganai ir vagys

Netekę policijos nuovados kybartiečiai jaučiasi nesaugūs. Gyventojams atrodo, kad už kiekvieno kampo siaučiantys vagys jau braunasi ir į jų namus.

Vagia viską

Į redakciją Naujakurių gatvės gyventoja paskambino perskaičiusi žinutę „Santakoje“. Moteris stebėjosi, kodėl per vieną dieną Kybartuose užregistruotos tik dvi vagystės. Jos manymu, vagys tiesiog siaučia mieste ir jų neįmanoma atsiginti. Pasak kybartietės, Kybartuose gausu ne tik vagių, bet ir chuliganų. Moteris tvirtino bijanti kam skųstis, kad piktadariai ir pas ją neužklystų. Tuolab jog įtartinų jaunuolių gyvena ir toje pačioje gatvėje.

– Tie chuliganai nieko neveikia, tik valkiojasi per dienas. Vienam kaimynui iš garažo išnešė dujų balioną, kitam – du trisdešimties litrų kanistrus dyzelino, dar kitai moteriškei nuo šulinio pavogė volą kibirui traukti. Kadangi šeimininkė pamatė vagį ir išbaidė jį belsdama į langą, vėliau sulaukė keršto. Mat grįžusi po kurio laiko namo rado išmuštą prieangio langą, – vardijo pašnekovė.

Bijo chuliganų

Kybartietė įsitikinusi, kad tokiame nusikalstamumu garsėjančiame mieste nepakanka dviejų tvarką prižiūrinčių patrulių. O ir šie ne visus nusikaltimus tiriantys, nes dėl menkos žalos žmonės patys nerašo pareiškimų, išvis į policiją nesikreipia.

– Viena kaimynė prieš porą metų neapsikentė vietinių chuliganų, visaip jai kenkusių, plytgalius ant stogo mėčiusių, tai parašė pareiškimą policijai. Pareigūnai išsikvietė pasiaiškinti netikusius paauglius bei jų motiną. Ir ką jūs manot? Užuot sutramdžiusi netikusį sūnų, motina jį puolė girti, užstoti, jog šis ir musės nenuskriaustų. Policija tuo ir patikėjo, – skundėsi Naujakurių gatvės gyventoja.

Solidaus amžiaus moteris tvirtino dar labiau bijanti dėl to, kad netrukus vyras gulsiąs į ligoninę dėl planinės operacijos, o ji liksianti viena namuose. Nesaugiai besijaučianti kybartietė įsitikinusi, jog piktavaliai gali kada ir į jos namus užsukti.

Specifinė teritorija

Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas, atsakingas už Kybartų teritoriją, Saulius Jurkšas pritarė, kad Kybartai nusikalstamumo atžvilgiu – specifinis miestas. Mat yra pasienyje, kur nusidriekia kontrabandos ir akcizinių prekių keliai, taip pat turi pataisos namus su narkotinių medžiagų problemomis. Dėl to nusikalstamumo statistiniai rodikliai šioje teritorijoje tikrai didesni. Tačiau šias specifines problemas labiau jaučia su nusikalstamumu kovojantys pareigūnai, o ne eiliniai gyventojai.

Pareigūnas pripažino, jog smulkių vagysčių statistikoje – nemažas Kybartų globos namų auklėtinių indėlis. Mat nuolat pasitaiko bent keletas paauglių, kurie nepaiso ne tik įstatymų, bet ir bendruomenės moralės normų.

– Vagysčių ar viešosios tvarkos pažeidimų Kybartuose pastaruoju metu nepadaugėjo, – sakė S. Jurkšas. – Situacija tikrai kontroliuojama, ji ne blogesnė nei kitose rajono teritorijose.

Pasigenda nuovados

Pareigūnas sakė, kad tiriamos visos vagystės, dėl kurių kreipiasi Kybartų gyventojai, neatsižvelgiant į tai, kokios vertės turtas pavogtas. Skirtumas slypi tik atsakomybėje: jei pavogto turto vertė viršija 112 eurų, taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei mažesnė – administracinė. Į policijos suvestines patenka tik nusikaltimai, dėl kurių pradedamas ikiteisminis tyrimas, t. y. gresia baudžiamoji atsakomybė. Jie viešinami žiniasklaidoje. Todėl galbūt kai kam susidaro įspūdis, jog mažesnės vagystės neregistruojamos ar netiriamos. Jos taip pat tiriamos, tik administracinės teisenos tvarka.

S. Jurkšas sakė pastebėjęs, kad vyresni Kybartų gyventojai pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados, kurioje nuolat budėdavo pareigūnai. Tačiau statistika rodo, jog įvedus naują darbo modelį, kai pareigūnai ne sėdi kabinetuose, o dirba teritorijoje, situacija pagerėjo: išaiškinama gerokai daugiau nusikaltimų ir administracinių nusižengimų.

Pareigūnų pakanka

Kybartuose nuolat dirba Veiklos skyriaus tyrėjai, Reagavimo būrio patruliai, taip pat J. Basanavičiaus gatvėje, kuri yra magistralinio kelio atkarpa, patruliuoja Marijampolės AVPK kelių policijos ekipažas. Reikalui esant jie padeda ir Vilkaviškio pareigūnams. Be to, policijai Kybartuose talkina pasieniečiai. Pasak S. Jurkšo, situacija šiame mieste tikrai nėra bloga, o judantys ekipažai bet kokiu atveju yra naudingesni nei sėdintys pareigūnai.

Nors žmonėms dažnai kyla klausimas, kur kreiptis, jei nori parašyti pareiškimą, kai nuovados mieste nebėra, S. Jurkšas tvirtino, kad ši problema seniai išspręsta. Žmonėms tereikia paskambinti pagalbos telefonu 112 ir atvyks policijos ekipažas. Pareigūnų automobiliai aprūpinti visa būtina technika, tad pareiškimas bus priimtas vietoje.

– Mes nuolat nagrinėjame kriminogeninę padėtį ir nusibrėžiame gaires, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kuria kryptimi aktyviau dirbti. Šiuo metu intensyviau dirbama vagysčių užkardymo srityje, – sakė S. Jurkšas. – Metų pradžioje vagysčių buvo kiek padaugėję. Paprastai, išaiškinus nuolat besikartojančių vagysčių kaltininkus ir juos susodinus „už grotų“, panašūs nusikaltimai liaunasi. Bet, kaip mes patys juokaujame, „šventa vieta tuščia nebūna“, tad atsiranda naujų ilgapirščių, kažkas grįžta iš įkalinimo įstaigų ir pan.

Teritoriją prižiūrintis pareigūnas sakė, jog sunkių nusikaltimų, tokių kaip nužudymai, išžaginimai, sunkūs kūno sužalojimai, Kybartuose seniai nebuvę. Tad kybartiečiams nevertėtų baimintis, o svarbiausia – nebūti abejingiems ir apie visus nusikaltimus pranešti policijai.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kybartų gyventojai vis dar pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-06.


Laurai

Iš tarptautinio pučiamųjų instrumentų festivalio Kroatijoje grįžo Mažasis Kybartų orkestras (vad. Aidas Ziegoraitis). Buvusių kybartiečių, o dabar jau vilniečių orkestras kurortiniame Splito mieste organizuotame festivalyje nuskynė visus įmanomus laurus.

Aplenkę orkestrus iš Austrijos, Vokietijos, Italijos ir pačios Kroatijos, lietuviai surinko daugiausiai taškų, pelnė I vietą tarp savo kategorijos orkestrų ir nominaciją už geriausiai atliktą privalomąjį kūrinį. Jiems festivalyje talkinęs „Kybartų“ orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

https://www.youtube.com/watch?v=2lFq4fza4n0

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-29.


Paroda virto tikru kaubojų vakarėliu

Kategorija : Kultūra , Kybartai spaudoje

Kybartuose, Algimanto Kezio galerijoje, atidaryta Zino Kazėno-Zikos paroda „Laukiniai vakarai + Rodeo“. Joje eksponuojami fotografijos, fotografikos, tapybos darbai, asambliažai, videofilmai, diržų ir sagčių kolekcijos.

Per parodos atidarymą skambėjo Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Žemyna“ atliekama lietuviška ir amerikietiška muzika, vyko mokinių piešinių konkurso apdovanojimai. Gausiai susirinkę svečiai dėvėjo kaubojišką aprangą arba vietoje buvo apdalyti jos elementais.

Linksmas ir jaukus menininko žmonos Marijos pasakojimas bei paties Zino atsakymai į klausimus nunešė toli į didžiulę Ameriką. Renginyje apsilankė JAV ambasados Lietuvoje viešųjų ryšių vadovė Heather Steil, lydima ambasados kultūros reikalų asistentės Jūratės Kirvaitienės. Tarp garbingų svečių buvo ir Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Kazys Kiaulakis bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo nemažas būrys jaunimo.

Ambasados atstovė dėkojo Z. Kazėnui už tiltą, kurį jis nutiesė tarp Amerikos ir Lietuvos. Pasak amerikietės, Z. Kazėnas pats yra kultūros „paminklas“, jau tris dešimtmečius rodantis meilę Amerikai. Buvo atsimintas ir labai geras parodos autoriaus draugas kybartietis Algimantas Kezys. Z. Kazėnas ir įkalbėjo menininką atiduoti savo darbus Kybartams.

Kaip pasakojo Z. Kazėno žmona Marija, prerijos, kaubojų apranga, stilius, gyvenimas, gamta – paslaptinga terpė, kurią vyrui vis labiau norėjosi pažinti. Tad į Ameriką Zinas keliaudavo vos tik ištaikęs progą. Kelionėse po šią didelę šalį gimė ne tik nuotraukos, bet ir kaubojų portretų eskizai, kuriuos menininkas, kaip pats sakė, nupiešdavo labai greitai ir su įkarščiu. Jų tobulinimas vėliau užimdavo kur kas daugiau laiko nei pats piešimas. Dabar, sukabinti ant specialių sienelių, jie yra sužymėti pagal valstijas ir net turi kaubojų pasų ar vairuotojų pažymėjimų numerius.

Į klausimus atsakinėjęs Z. Kazėnas pasidžiaugė, jog domėjimasis kaubojų tema Lietuvoje plečiasi, o pats jis kaubojų gyvenimo romantika užsikrėtė dar mokyklos laikais, klausydamasis gražiai skambančios jo mokytojo bandžos bei žiūrėdamas filmą apie laukinius vakarus „Šaunioji septyniukė“. Z. Kazėnas papasakojo, kad pirmą kartą į JAV išvyko 1986 m. Tuo metu ten buvo eksponuojama didžiausia jo personalinė abstraktaus meno paroda.

Po kalbų, sveikinimų ir klausimų susirinkusieji galėjo apžiūrėti kaubojų portretus, keletą fotografikos darbų bei menininko sukauptų diržų kolekciją. Trumpai pabendravę, visi vyko į Kristijono Donelaičio gimnaziją, kur pristatyta į A. Kezio galeriją netilpusi antroji parodos dalis „Rodeo“.

Abi parodas Kybartuose galima apžiūrėti iki gegužės 14 d. Gali būti, kad K. Kiaulakio prašymu ši paroda vėliau stabtelės ir Vilkaviškyje.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis pristatė neeilinės parodos autorių Ziną Kazėną (pirmas iš dešinės).

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-27.


Vilija Žalienė. Kybartai

Kategorija : Kybartai spaudoje , Miestas

Kybartai*

Žiloj senovėj
Bartai čia gyveno.
Dalinos duona
Ir išmintimi.

Godumo ir
Nemeilės sraują
Išskaistindavo
Ugnimi,

Kuri iš tolimų
Žvaigždynų liejas
Gyvybės ošiančia
Banga.

Mokėjo bartai
Ugnį šią sugauti
Ir prijaukint
Širdim kilnia.

Tą paslaptingą
Bartų galią
Dar mena
Eglupio krantai.

Dar saugo girių
Orią maldą
Miglom suvystyti
Laukai.

Įamžinta
Mįslingam žody
Išliko bartų
Išmintis.

Kybartuos gyvos
Bartų mintys
Ir kurianti
Dangaus ugnis.

*Ky arba Ki, – kosminė gyvybės energija

2017 04 27
Vilija Žalienė



lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian