Author Archives: Romas

  • 0

Miestą garsina futbolo klubas „Sveikata“

Prieš šimtmetį pradėję žaisti futbolą kybartiečiai jį tebežaidžia iki šiol. Kartu su miestu kitąmet jubiliejų švęs ir futbolo klubas „Sveikata“.

Po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos traukiantis vokiečių kariuomenei Kybartų mieste buvo kuriama futbolo komanda, kuri iš pradžių vadinosi „Banga“. Vokietis Freitachas rado kemsuotą, neaptvertą pievą prie geležinkelio, įsigijo kamuolį ir subūrė futbolo entuziastus. Komanda greitai persivadino „Sveikata“, joje žaidė lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. „Sveikata“ turėjo mėlynai raudoną vėliavą. Kybartiečiai rungtyniavo su Rytprūsių, Klaipėdos, Kauno, Vilkaviškio komandomis.

Ėjo metai, kolektyvas stiprėjo, kad ir sunkiai (tais laikais futbolas nebuvo gerbiamas), bet atkakliai yrėsi į priekį. Tačiau atsirado mecenatų, kurie paremdavo komandą savo lėšomis. Pirmą dešimtmetį padėjo muitininkas A. Draugelaitis. Siekdamas išlaikyti komandą jis pradėjo pardavinėti savo žemes, nupirko autobusą, o už pervežimus gautas pajamas skirdavo „Sveikatos“ reikalams. 1919–1924 m. komanda pradėjo stiprėti, į ją įsiliejo pora žaidėjų iš Kauno. Kartais traukiniu, o kartais vežimais išriedėdavo futbolininkai į susitikimus su varžovais. Didesniuose turnyruose kybartiečiai užimdavo 3–4 vietas. Pirmosios Lietuvos pirmenybės prasidėjo 1922 m., tačiau Kybartų sporto klubas „Sveikata“ jose nedalyvavo. 1930 m. Kybartai jau turėjo reikiamo dydžio futbolo aikštę, kurioje „Sveikata“ žaidžia iki šiol.

Karo metais kybartiečiai savo aikšte nesinaudojo – joje stovėjo barikados, ganėsi karininkų arkliai. Futbolą tekdavo žaisti Šneiderio pievoje. Jau patį pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. Pokario metais pasikeitus santvarkai kolektyvui teko keisti pavadinimą, tačiau tai buvo laikina. Vėliau komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. Tuo metu beveik visi futbolininkai dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje. Komanda žaidė aukščiausioje lygoje, tačiau neretai iškrisdavo į I lygą (vadinamąją „Nemuno“ zoną).

Atkūrus nepriklausomybę kolektyvas išgyveno ne patį lengviausią laiką. Joje tuo metu žaidė labai daug jaunimo. Futbolininkus treniravo ilgametis treneris Vytautas Miknevičius, vėliau keletą metų Gediminas Jarmala. 1994 m. komandą pradėjo treniruoti ilgametis žaidėjas Juozas Murinas ir rezultatai pradėjo gerėti. Tris kartus (1999, 2000 ir 2001 m.) II lygoje buvo iškovoti medaliai. Vėliau komandos rezultatai pablogėjo, tačiau ji tebežaidžia II lygoje ne tik Lietuvoje.

Artėjančio šimtmečio proga klubo vyrai plačiai paskleidė garsą apie Kybartus ir vietinių meilę futbolui ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Kybartiečiai išplatino žinią apie kilnią misiją – pastatyti paminklą futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui ir surengė didelę reklamos kampaniją, pritraukiančią paramos lėšų.

V. Kochanauskas prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendo kaip universalus sportininkas – žaidė futbolą, tenisą, ledo ritulį, užsiėmė gimnastika ir lengvąja atletika. Prieš šimtmetį, įsikūrus tuomet „Banga“ pasivadinusiam futbolo klubui, Vytautas buvo nuolatinis varžybų Kybartų stadione dalyvis. Tapęs „Sveikatos“ treneriu, jis dažnai rengdavo treniruotes kitoje Lieponos pusėje, mėgdavo su komanda fotografuoti miestą, apgriuvusias žydų sinagogas, skaitė lietuvių autorių, aprašiusių Karaliaučiaus kraštą, kūrinius.

Kybartiečių Kochanauskų vyrai taip pat gyvena futbolu. Labiausiai žinomas Vytauto sūnus Rimvydas Kochanauskas, treniravęs įvairaus amžiaus sportininkų šalies rinktines, dirbęs treneriu klubų komandose. R. Kochanausko sūnus Lukas atstovavo įvairiems A lygos futbolo klubams. Kitas sūnus Andrius taip pat žaidžia futbolą žemesnėje Vilniaus miesto futbolo lygoje.

– Sportui reikia ne tik pinigų ir šlovės, jis – ne vien pergalės ir pralaimėjimai. Svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią, patriotiškumą ir meilę pasirinktai šakai. Visi kiti reikalai eina į antrą planą, – šiuos V. Kochanausko žodžius cituoja dabartiniai „Sveikatos“ futbolininkai. Toji mintis nepraranda prasmės ir šiais laikais. Dėl to jubiliejaus proga Kybartų miesto stadione norima vietiniam futbolo patriarchui pastatyti paminklą. Prie V. Kochanausko atminimo įamžinimo kviečiami prisidėti visi, kas neabejingi futbolui. Tai padaryti galima įsigyjant klubo užsakymu pagamintą retro stiliaus futbolo kamuolį.

Paramos V. Kochanausko skulptūrai sąskaita LT184010051003638348 (mokėjimo paskyroje nurodyti „Sveikatos“ 100-mečiui“). Smulkesnės informacijos galima teirautis tel.: 8 655 43 817 (Audrius), 8 685 39 017 (Henrikas), 8 686 19 239 (Nerijus).

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


  • 0

Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


  • 0

Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių

Kybartuose jau daugiau nei dešimtmetį pagalbos laukiančiam istoriniam pastatui J. Basanavičiaus g. 38 bus paskirtas namo administratorius. Juo turės rūpintis UAB „Kybartų darna“.

Derinimo stadijoje

Apdegusio ir dėl savininkų nepriežiūros sunykusio, bet stebuklingai vis dar stovinčio statinio reikalams spręsti organizuotas jau ne vienas susirinkimas, tačiau realūs jo gelbėjimo darbai vis stringa. Paskutiniajame posėdyje, vykusiame spalio 19 d., vėl buvo svarstyta, kalbėta, ginčytasi ir nuspręsta visą atsakomybės naštą užkrauti… UAB „Kybartų darna“, paskiriant ją namo administratoriumi, atsakingu už visus teisinius ir namo aplinkos tvarkymo reikalus. Nors po susirinkimo praėjo beveik mėnuo, bendrovės direktorius apie šį sprendimą informuotas tik žodžiu. O laikas tiksi ne senojo pastato naudai.

„Santakos“ kalbintas Savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas sakė, kad jo įsakymas dar derinimo su juristais stadijoje, nes reikia numatyti visus teisinius žingsnius. Mat paskirti administratorių tokios būklės pastatui nėra lengva. Atstovas skiriamas tik gyvenamiesiems namams, o šis akivaizdžiai toks nėra. Šiaip ar taip, „Kybartų darna“ minėtas pareigas turės prisiimti, nes, V. Gavėno nuomone, Savivaldybė turi užtikrinti žmonių saugumą, o šis objektas yra pavojingas. Vos tik gavusi administratoriaus įpareigojimus bendrovė turės imtis priemonių, kad pastatas nekeltų pavojaus praeiviams. Ar pastatyti stoginę, ar padorų užtvarą – spręsti turės greitai ir visa tai padaryti iš savo lėšų, o po to – išsiuntinėti sąskaitas statinio savininkams. Jiems neapmokėjus bus galima kreiptis į teismą.

Nugriauti neleidžia

Sprendimą paskirti administratorių priėmė susirinkę namo savininkai ir rajono Savivaldybės atstovai. Pasitarti dėl apgailėtinos būklės kultūros paveldo pastato susirinko nemažai žmonių, mat įspėjimai ir užklausimai jiems buvo išsiuntinėti raštu. Raštus namo savininkams išsiuntė ne tik Savivaldybė, bet ir Kultūros paveldo departamento Marijampolės padalinio paveldosaugininkai. Tie, kurie susirinkime dalyvauti negalėjo, savo nuomonę išreiškė telefonu. Dauguma bendraturčių buvo nusiteikę savo dalis perleisti tam, kas pastatą sutvarkys, kad tik patiems nereikėtų investuoti. Su vienu savininku susisiekti nepavyko, o dar vienas veltui savo dalies atiduoti neketino, nes sakė, jog daug į ją investavęs.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas susidariusią padėtį įvardijo kaip tragišką ir ragino visus susitarti vardan žmonių saugumo, o jeigu jau kitaip neįmanoma, pastatą išbraukti iš kultūros vertybių registro ir tiesiog nugriauti, o ne laukti kol atsitiks nelaimė.

Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjos Violetos Kasperavičiūtės teigimu, statinys yra įtrauktas į vertybių registrą, taigi valstybės saugomas ir griauti jo jokiu būdu nevalia. Juolab kad pagrindinės vertingosios savybės yra išlikusios, todėl naikinti jo teisinės apsaugos nėra pagrindo. Vedėjos nuomone, pastato savininkai turėtų gelbėti vertybę. Pasak V. Kasperavičiūtės, didesni reikalavimai būtų pagrindiniam fasadui, o likusioms sienoms – tiktai atstatyti jų tūrį. Tačiau jei savininkai priimtų sprendimą pastatą griauti ir prašyti jį išbraukti iš kultūros paveldo objektų sąrašo, jie privalėtų prašyti iš naujo įvertinti jo techninę būklę. Kreiptis reikėtų jau į Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių vertinimo tarybą, veikiančią Vilniuje, kurią įstatymai įgalioja tokius sprendimus priimti arba nepriimti.

Namo savininkai nesusitaria

Daugiau nei dešimtmetį pastatu besirūpinusios Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) pirmininkas Leonas Narbutis tvirtino, kad draugija toliau materialiai stabdyti pastato griūtį yra neįgali ir tai viešai yra prisipažinusi jau prieš metus, nes kiek pajėgė, tiek į jo išsaugojimą investavo. Draugija išsaugoti pastatą nori, bet visos pastangos ir lėšų rinkimas kreipiantis į geranoriškus pasaulio kybartiečius parodė, jog jungtinės pastangos ir lėšos pastato būklei stabilizuoti yra per menkos. Pinigai surinkti ir yra laikomi atskiroje PKD sąskaitoje.

Savininkų pastangos susitarti per tiek metų buvo bergždžios ir atrodo, kad rasti bendros išeities jiems taip ir nepavyks. Todėl į situaciją tenka reaguoti Vilkaviškio rajono savivaldybei, kuri, pasirodo, jokios pastato dalies jau nebeturi – ją yra perleidusi privatiems asmenims.

Kaip sakė rajono meras Algirdas Neiberka, Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia Savivaldybei skirti pastato techninės priežiūros administratorių, todėl ir buvo nuspręsta tai padaryti. Pastarajam žingsniui nereikia atsiklausti savininkų nuomonės, sprendimą priima Savivaldybė, o administratorius turi juridinę galią visus vienodai priversti rūpintis objekto konservavimu bei saugumu. Iš nesirūpinančiųjų savo turtu teismo keliu bus galima pareikalauti apmokėti sąskaitas.

Tiek rajono Savivaldybė, tiek Pasaulio kybartiečių draugija neveiklumu kaltina Kultūros paveldo departamentą, kuris ne tik finansiškai neprisidėjo prie pastato išsaugojimo (į tai draugijos nariai dėjo didžiausias viltis), draudė jį paremontuoti paprastesniais būdais, bet ir nesikreipė į teismą, kad priverstų savo turtą susitvarkyti namo savininkus.

Pasak mero, kaip jau parodė situacija su Vištyčio malūnu, reikalai greitai pajuda, kai institucijos pradeda ieškoti teisinių kelių. A. Neiberka sakė, kad visa ši situacija taip pat pakeitė kai kurias Savivaldybės teikiamos paramos nukentėjusiesiems taisykles. Dabar Savivaldybė, pavyzdžiui, nukentėjusiesiems nuo gaisro neperveda pinigų į sąskaitą, kaip buvo anksčiau, o taip pat ir Kybartų sudegusio pastato atveju, bet paramą teikia statybinėmis medžiagomis.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Prieš daugiau nei dešimtmetį sudegusio namo viduje dabar jau likęs tik oras, tačiau paveldosaugininkai vis tiek ragina išsaugoti bent jau fasadą.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-16.


  • 0

Projektas „Pažink valstybę“

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos pirmokai dalyvauja respublikiniame projekte „Pažink valstybę“.

Projektą jau antrus metus vykdo Švietimo ir mokslo ministerija, Ugdymo plėtotės centras drauge su Prezidento kanceliarijos Valstybės pažinimo centru bei kitais partneriais. Projekto tikslas – supažindinti mokinius su įvairiomis Lietuvos viešojo gyvenimo sritimis, aptarti aktualias nacionalines ir regionines problemas, apsvarstyti jų sprendimo būdus.

Šiemet projekte dalyvauja apie 100 mokyklų. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleiviams teko tyrinėti krašto gynybos sritį. Pirmųjų klasių gimnazistės iškėlė problemą: ar merginos ir moterys turėtų atlikti privalomąją karinę tarnybą. Norėdami sužinoti gimnazijos bendruomenės nuomonę šiuo klausimu pirmokai interneto erdvėje vykdo apklausą.

Gimnazijoje lankėsi viešnia iš Marijampolės – Karo prievolės ir komplektavimo skyriaus verbuotoja vyr. srž. Virginija Preskienytė. Ji kartu su kolega organizavo penkis užsiėmimus I, II ir baigiamųjų klasių mokiniams. Buvo griaunami mitai apie Lietuvos kariuomenę, pristatoma Lietuvos kariuomenės veikla, istorija, naujausia karinė uniforma, vyko viktorina-protmūšis.

Mokiniams patiko aktyvi, linksma, sąmojinga, gebanti bendrauti su jaunimu karininkė. „Sužinojau apie Lietuvos kariuomenės karinius laipsnius, kaip juos pasiekti, atpažinti. Sužinojau, apie savanorių veiklą, uždarbį ir galimybes. Be to, aš ir mano draugai laimėjome prizų su Lietuvos kariuomenės atributika“, – džiaugėsi Lukas Liaukevičius.

Į gimnazisčių iškeltą klausimą apie pareigą merginoms atlikti privalomąją karinę tarnybą karininkė atsakė, kad tarnauti kariuomenėje moterims kliudo visuomenės stereotipai ir jų pačių vidiniai įsitikinimai: nepajėgsiu, nepavyks.

Projekto vykdytojų laukia nemažai darbų, o šio mėnesio pabaigoje Vilniuje numatytas rezultatų pristatymas ir dalijimasis įgyta patirtimi su kitais Lietuvos mokyklų mokiniais.

Virginija VENCKŪNIENĖ,
Monika LUKOŠEVIČIŪTĖ
Projekto koordinatorės

Nuotr. Susitikimas su kariške Virginija Preskienyte gimnazistams labai patiko.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-20.


  • 0

Dėkingi valgyklėlės globėjams

Kategorija :Kybartai spaudoje

Geradarių suaukotais produktais Kybartuose kasdien pamaitinama pusšimtis skurstančių žmonių.

Jau penkioliktus metus pasienio mieste veikianti valgyklėlė – vienintelė vieta, kur skurdžiai gyvenantys žmonės gali ateiti pavalgyti šiltos tirštos sriubos. Darbo dienomis karšto maisto čia gauna apie pusšimtis žmonių. Daugelis jų pavalgyti ateina patys, o išeidami dar nuneša į stiklainius supilstyto sotaus valgio iš namų neišeinantiems likimo draugams. O tai taip pat yra savanoriška pagalba savo artimui.

Kaip sakė nuolat valgyklėlėje besilankantys kybartiečiai, čia jie gauna peno ne tik kūnui, bet ir sielai. Daugelis jų gyvena vieni, tad atėję pabendrauja su kitais žmonėmis. Be to, Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovė Leonarda Dovidaitienė jiems surengia įdomių popiečių, čia švenčiamos įvairios šventės.

Valgyklos virėja Renata Merkevičienė gamina labai skaniai – sriuba būna tokia soti, su mėsos gabaliukais, kukuliais ar frikadelėmis, kad valgyti nesinori iki vakaro. Gaudami šitokią paramą maistu daugelis kukliau gyvenančių kybartiečių ištveria sunkią žiemą, kai reikia mokėti už šildymą ar pirkti kuro kūrenti krosniai. Šaltuoju metų laiku lankytojų visada padaugėja. Kai laukuose – darbų sezonas, pavalgyti ateina mažiau žmonių, nes kai kurie dar pajėgia darbuotis ir tuo metu stengiasi nors kiek užsidirbti.

Pasak Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Janinos Žekienės, išlaikyti šią valgyklėlę organizacijai labai svarbu. Čia nuolat pamaitinami ne tik draugijos nariai. Atėjusiųjų niekas neklausia apie jų pajamas, gyvenimo būdą – čia priimami visi.

– Juk jeigu žmogus atėjo, vadinasi, jam reikia ištiesti pagalbos ranką. Ir nesvarbu, kiek alkanų ateis, visiems įpilsime nors po samtį, – sakė J. Žekienė.

Išlaikyti valgyklėlę padeda labdariai. Neseniai vykusioje „Maisto banko“ akcijoje buvo surinkta per 400 kg įvairių maisto produktų už daugiau nei 800 eurų. Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė J. Žekienė sakė, kad žmonės „Maximos“ prekybos centre aukojo noriai, buvo dosnūs ir geranoriški. Dešimčiai produktus rinkusių savanorių dirbti buvo malonu ir širdžiai miela, juolab žinant, kad aukojami produktai skirti labai kilniam tikslui – Kybartų labdaros valgyklėlei.

Produktų surenkama ne tik per minėtą akciją. Gerą širdį parodo rajono ūkininkai. Violeta ir Vidas Šimkai šįmet padovanojo burokėlių, Laima ir Vytas Starkevičiai – morkų. Neįgaliųjų draugijos nariai daržoves paruošė saugoti ilgesnį laiką. Kad pagelbėtų darbščiajai virėjai, moterys nuskuto, supjaustė ir sudėjo į šaldiklį apie dešimt pusmaišių dovanotų morkų.

– Dar mums labai trūksta bulvių. Būtume labai dėkingi, jei kas jų dovanotų, – sakė J. Žekienė. – Priimame visus produktus, kuriuos galima įdėti į puodą. Mėsos nusiperkame iš Savivaldybės skiriamų lėšų. Bet jei kas norėtų paremti – mielai lauktume, nes alkanų žmonių tik daugėja.

Kybartų mokyklos-darželio „Ąžuoliukas“ patalpose prieš 15 metų įsikūrusi valgyklėlė – Kybartų neįgaliųjų grupei „Atjauta“ vadovavusios kybartietės Irenos Bacevičienės „kūdikis“. Iš pradžių mieste valgyklėlę norėta steigti prie bažnyčios, paskui svarstyta, kad būtų neblogai ją įkurdinti tuometiniame internate, kur buvo neblogos sąlygos. Tik niekas nesiryžo imtis tokio vargo. Tuomet šitą naštą užsikrauti nepabūgo I. Bacevičienė, juolab kad paremti pažadėjo Algirdo Butkevičiaus labdaros ir paramos fondas.

Pasitarę tarpusavyje, taip pat su švietimo įstaigos administracija, neįgalieji nutarė imtis darbo. Praplėtė jau turėtas patalpas, kurias suremontavo Kybartuose veikiančios metodistų bažnyčios nariai. Iš pradžių valgykloje buvo maitinami 44 žmonės, vėliau jų daugėjo.

– Jau labai reikėtų remonto, naujos viryklės. Apie indaplovę net nesvajojame, svarbu, kad būtų iš ko ir ant ko išvirti maisto, – sakė L. Dovidaitienė. – Labai džiaugiamės visais, kurie mums ištiesia pagalbos ranką, o mes, savo ruožtu, pagelbėjame kitiems. Taip ir sukasi gerumo ratas.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Nuolat valgyklėlėje besilankantiems kybartiečiams Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovė Leonarda Dovidaitienė (stovi) surengia įdomių popiečių, čia švenčiamos įvairios šventės.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-20.


  • 0

Lankstinukas vilioja aplankyti miestą

Miesto šimto metų sukakties, kuri bus minima 2019-aisiais, proga išleistas lankstinukas „Pėsčiomis po istorinį Kybartų miestą“.

Kaip sakė lankstinuko išleidimo iniciatorius, Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, leidinys nemokamai bus dalijamas kybartiečiams ir miesto svečiams. Nemaža dalis tiražo bus atvežta į Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centrą.

– Išleidome 10 tūkstančių vienetų. Mums tai kainavo 500 eurų. Dalį lėšų, per 400 eurų, gavome iš nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondo pagal Savivaldybei pateiktą projektą. Kitą dalį susirinkome patys, – pasakojo V. Katkevičius.

Teksto ir beveik visų nuotraukų lankstinuke autorius – pats bendruomenės pirmininkas. Sumaketuoti leidinį padėjo Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojai.

Minėtame lankstinuke – praktiškai visas maršrutas, kuriuo jau kelerius metus po miestą ekskursantus vedžioja V. Katkevičius. Leidinyje – ir paminklas knygnešiams, ir garsioji geležinkelio stotis, jos požemiai, namas, kuriame gyveno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, cerkvė ir kiti objektai. Nemaža dalis lankstinuko skirta Prezidentui Antanui Smetonai. Pasak bendruomenės pirmininko, Prezidentas – neatsiejama Kybartų miesto istorijos dalis, nepaminėti šio žmogaus būtų buvę neteisinga.

Pernai ties ta Lieponos upelio vieta, per kurią į Vokietiją perėjo Prezidentas A. Smetona, Kybartų bendruomenė pastatė atminimo ženklą – lauko akmenimis išgrįstoje Lietuvos kontūro aikštelėje, apsodintoje tujomis ir kitais medeliais, tarp dviejų metalo atramų įtvirtino lauko riedulį su tekstu. Šis sumanymas taip pat yra skirtas Kybartų miesto šimtmečiui.

Svarbiausia, kad pirmininko iniciatyvą palaikė visa bendruomenė ir šis atminimo ženklas pastatytas savo jėgomis bei lėšomis. Medžiagų padovanojo ir patį ženklą pagamino paminklų dirbtuvių savininkas Vitas Špakauskas ir vietinis gyventojas Vytautas Juzumas, darbus atliko kybartiečiai Romas Gančarikas, Zenonas Ramanauskas, prisidėjo ir kiti. Bendruomenė sutvarkė šios vietos prieigas. Dabar šitas objektas visada rodomas ekskursantams.

Šimtmečio proga bendruomenė norėjo nudžiuginti miesto gyventojus ir parodyti kauniečių sukurtą spektaklį „Smetona“ pagal Gedimino Jankaus dramą „Kybartų aktai“. Kad gautų lėšų, rašė projektą Kultūros ministerijai, tačiau ji atsisakė finansuoti šį renginį, savo sprendimą pagrįsdama Lietuvos istorijos instituto argumentu – „netikslinga“. Kodėl netikslinga, kybartiečiams niekas nepaaiškino.

Pasak V. Katkevičiaus, Kybartų bendruomenėje nėra nei politikų, nei istorikų. Į detales gilintis ir vertinti istorines asmenybes – ne bendruomenės narių kompetencija. Pastatyti ženklą pasienyje kybartiečius paskatino pagarba istorijai ir iškilioms asmenybėms. Nesvarbu, kas ir ką apie tai galvotų.

Kaip sakė V. Katkevičius, kažkada garbaus amžiaus vietiniai gyventojai jam yra pasakoję įdomių smulkmenų iš 1940 m. birželio 15-osios vakaro įvykių Kybartuose. Tad jis savo pasakojimą ir ekskursiją visada pradeda nuo Kybartų geležinkelio stoties, nes būtent joje pirmiausiai stabtelėjo iš Kauno su palyda automobiliu atvažiavęs Prezidentas Antanas Smetona. Mat Rusijos imperijos laikais statyta stotis tuomet buvo didžiausia ir prabangiausia po Sankt Peterburgo. Joje apsistodavo ir pats Rusijos caras Nikolajus II, kai vykdavo į savo žmonos, Vokietijos princesės Aleksandros tėviškę. Na, o tarpukariu stotyje, kurios dabar išlikusi tik menka dalis, veikė geras restoranas, kuriame Prezidentas su palyda išgėrė arbatos ir užkando. Valstybės vadovas tuomet buvo pakviestas vakarienės į šalia stovėjusius ir dabar tebestovinčius tuomečio Kybartų burmistro Juozo Prapuolenio namus.

– Kaip savo prisiminimuose rašė Lietuvos kariuomenės brigados generolas ir valstybės veikėjas Kazys Musteikis, Prezidentas vis apgailestavo, kad Lietuva nepasipriešino sovietams ir vis kartojo norintis kuo ilgiau pasilikti tėvynėje. Už šitą gaišimą jis sumokėjo brangiai – iki šiol gyvais sovietmečio mitais apie vadinamąjį pabėgimą iš Lietuvos. Mažai kas įvertina faktą, kad Prezidento pasitraukimas iš šalies tapo teisine kliūtimi sklandžiai sovietizuoti Lietuvą, nes Kremlius tam tikslui buvo suplanavęs būtent A. Smetonos parašą, – pasakojo V. Katkevičius. – Mes pasitraukimo fakto nelaikome gėdingu ir savo vedamose ekskursijose aš jį minėjau ir minėsiu.

Per mėnesį V. Katkevičius po Kybartus palydi maždaug 7–8 grupes žmonių, norinčių geriau pažinti šį Lietuvos pasienio miestą. Už tai jis sakė imantis nedidelį atlygį – 20 eurų, kurie keliauja į bendruomenės kasą. Iš šių lėšų mokama už elektrą, pinigai naudojami bendruomenės reikmėms.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09.


  • 0

Renka žinias apie šaškininką

Kybartų bendruomenė ruošiasi organizuoti šaškių turnyrą ir pagerbti kybartietį šaškininką, sporto meistrą, Lietuvos šaškių čempioną Joną Sinkevičių.

Jis gimė 1931 m. Kybarčiukuose, 1962–1963 m. dirbo Kybartų vidurinėje mokykloje, mokė vaikus žaisti šaškėmis.

J. Sinkevičius mirė 1993 m., palaidotas Virbalio kapinėse.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius renka medžiagą apie šį žmogų. Turinčiųjų informacijos prašoma susisiekti tel. 8 612 85 242, el. p. kybartubendruomene@gmail.com.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09


  • 0

Streikuoti planuoja Kybartų mokyklos

Protestuodami dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) nariai jau nuo pirmadienio šalies mokyklose žada pradėti neterminuotą streiką. Mūsų rajono pedagogai prie šios akcijos ketina prisijungti kiek vėliau.

„Tai, kas įvesta, nėra etatinio darbo apmokėjimo sistema, o valandinis mokytojų darbo apmokėjimas pakeistas minutiniu, nes mokyklų vadovai kartu su mokytojais priversti smulkmeniškai įvertinti kiekvieną darbelį ir netgi numatyti juos visiems metams į priekį, todėl skaičiuojamos jau nebe valandos, o minutės“, – pranešime spaudai teigė LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas.

LŠDPS reikalauja nedelsiant atsisakyti „minutinės“ darbo užmokesčio sistemos ir įdiegti etatinio apmokėjimo modelį, kuriame vienam etatui sudaryti būtų ne daugiau kaip 18 kontaktinių valandų. Taip pat reikalaujama pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. ir mažinti mokinių skaičių klasėse.

Streiką skelbianti profesinė sąjunga tvirtina, kad mokyklose dar niekada nebuvo tokios netvarkos – nesuderintos darbo užmokesčio sistemos, neatnaujintos arba neteisingai sudarytos darbo sutartys.

LŠDPS Vilkaviškio rajono pirmininkė Kristina Leskauskienė teigė, kad mūsų savivaldybėje streikuoti planuoja dvi Kybartų miesto mokyklos: „Saulės“ progimnazija ir Kristijono Donelaičio gimnazija. Tiesa, greičiausiai šios įstaigos prie visuotinės protesto akcijos prisijungs kiek vėliau, nes apie būsimą streiką mokyklų vadovams reikia pranešti prieš penkias darbo dienas. Vakar iki pietų nė vienas direktorius tokios informacijos dar nebuvo gavęs.

„Šiuo metu rajone turime keturias mokyklas, kuriose veikia profesinės sąjungos. Iš viso yra apie pusšimtis narių. Tiesa, viena mokykla ketina prisijungti prie mūsų organizacijos, tad ateityje narių turėtų padaugėti. Profesinės sąjungos sėkmingai gyvuoja ne tik Kybartuose, bet ir Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazijoje bei Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinėje mokykloje. Kiek žinau, Vilkaviškyje viskas yra gerai ir „Ąžuolo“ pedagogai bent kol kas prie streiko prisijungti neketina. Žaliojoje turime tik keturis narius, du iš jų šiuo metu mokykloje nedirba, augina mažus vaikus. Be to, prisimenant senesnius laikus, šioje mokykloje streikai vertinami kaip didžiausia blogybė“, – teigė Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos Daržininkų skyriuje dirbanti K. Leskauskienė.

Ji tvirtino nuoširdžiai tikinti, kad šis visuotinis streikas turės teigiamų pasekmių ir pedagogai pasieks norimų rezultatų. Anot jos, streikuoti reikia būtent dabar, nes protestuoti po kurio laiko jau gali būti per vėlu.

„Ministrė mums žadėjo, kad algos pakils bent 20 proc., tačiau tai – visiškas melas. Šiais metais aš turiu netgi didesnį kontaktinių valandų skaičių nei pernai, tačiau mano alga mažesnė maždaug 10 eurų. Ir taip yra ne man vienai! Neneigiu, tikrai esama tokių mokyklų, kur pedagogams pakilo atlyginimai, tačiau daugumoje įstaigų tarp mokytojų sukeltas nereikalingas nerimas, suskaldytos bendruomenės“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Ji tikino, kad LŠDPS nariai šiuo streiku visų pirma sieks ne mokytojų algų padidinimo, o bent jau to, kad atlyginimai būtų grąžinti į ikikrizinį lygį.

„Dėl to kovojame jau penkerius metus, tačiau realių rezultatų nėra. Kalbama apie siekį 2025 metais mokytojo specialybę padaryti prestižinę, tačiau mūsų profesija ir toliau žeminama. Dabar iš pedagogo atlyginimo išgyventi yra labai sunku“, – apgailestavo LŠDPS Vilkaviškio skyriaus pirmininkė.

Andrius GRYGELAITIS

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09.


  • 0

Solidarumo bėgimas suvienijo įvairias Kybartų įstaigas

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė organizavo jau penktąjį solidarumo bėgimą, per kurį buvo renkamos lėšos vaikams, nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje. Šiemet prie iniciatyvos taip pat prisidėjo kai kurios kitos miesto įstaigos.

Bėgime dalyvavo per pusantro šimto žmonių, daugiausiai buvo Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenės narių. Bėgo ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai, mokytojai. Prie akcijos šiais metais taip pat prisijungė vietiniai pasieniečiai, pataisos namų, prekybos centro „Maxima“ bei kultūros centro darbuotojai.

Startavę gimnazijos stadione, Kybartų gatvėmis nelenktyniaudami bėgikai įveikė maždaug 2,5 km trasą. Pasak gimnazijos kūno kultūros mokytojo Aurelijaus Viliušo, seniau mokiniai nesuprasdavo šio bėgimo esmės, todėl lenktyniaudavo tarpusavyje, aplenkdami net priekyje važiuojančius policijos pareigūnus. Dabar kiekvienas bėgikas puikiai žino, kad varžytis čia nereikia – pasiekę finišo liniją visi apdovanojami akcijos lipdukais bei diplomais.

„Kiekvienas bėgimo dalyvis paaukojo tam tikrą sumą pinigų, kurie vėliau bus perduoti Ukrainos vaikams. Ankstesniais metais lėšos buvo skiriamos mažiesiems Zambijos gyventojams. Šiemet mūsų bendruomenės nariai aukojo įvairias sumas – nuo 20 centų iki 5 eurų. Žinant, kad didelė dalis mūsų gimnazijos mokinių gyvena nepasiturinčiose šeimose, tai – gana nemaži pinigai“, – mintimis dalijosi A. Viliušas.

Bėgimo dalyviai ne tik patys galėjo aukoti pinigų, bet ir ieškoti rėmėjų, kurie tai padarytų už juos. Ankstesniais metais viena gimnazijos mokinė buvo suradusi net 10 rėmėjų.

A. Viliušas svarstė, kad šis tradicinis bėgimas ne tik visus suvienija bendram tikslui, bet ir skatina vaikus gyventi aktyviai. Pedagogo teigimu, mokinių fizinis pasirengimas nuolat prastėja.

„Smagiausia, kad visi supranta solidarumo bėgimo svarbą. Nors nemažai mokinių likus keliems šimtams metrų iki finišo griebiasi už šonų, vis dėlto sukandę dantis iš paskutiniųjų jie stengiasi pasiekti galutinį tikslą“, – šypsojosi kasmet šiame bėgime dalyvaujantis gimnazijos lituanistas Mindaugas Bučinskas.

„Santakos“ inf.

Andriaus GRYGELAIČIO nuotr. Šiemet solidarumo bėgime dalyvavo per 150 žmonių.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-30.


  • 0

Gimnazijoje gausu pokyčių

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija šiuos mokslo metus pasitiko atsinaujinusi. Įstaigoje įrengta lauko klasė, vaikai dalį pamokų leidžia 3D kabinete, o mokyklos svečiai kviečiami aplankyti į naują vietą persikėlusį mokyklos muziejų.

Iš senų daiktų

Minėti pokyčiai – greičiausiai ne paskutiniai gimnazijoje. Tikimasi, kad savivaldybės Tarybos nariai pritars sprendimui nugriauti prie mokyklos esantį ūkinį pastatą, vėliau toje vietoje bus galima įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Senas medinis pastatas tikrai nepuošia įstaigos teritorijos, juolab dabar jis stovi tuščias ir nenaudojamas.

„Labai norėtume šioje vietoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Paradoksalu: vaikų įstaigoje mažėja, tačiau mašinų daugėja. Dabar dalis jų statoma tiesiog gatvėse, ne mokyklos teritorijoje“, – sakė Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius S. Spangevičius.

Dalis ūkiniame pastate laikytų senų daiktų šiandien prikelti naujam gyvenimui, tai yra panaudoti ruošiant lauko klasę. Mokyklos darbuotojai per vasarą ją įrengė vidiniame įstaigos kieme, buvusio fontano vietoje.

„Idėją apie lauko klasę brandinome jau seniai. Galiausiai šią vasarą ryžomės ją įgyvendinti. Mūsų žmonės viską pagamino patys, panaudodami senas, nereikalingas medžiagas“, – kalbėjo direktorius.

Daugiausiai prie lauko klasės statybų prisidėjo mokyklos darbuotojai Mindaugas Balčiūnas ir Leonas Kartavičius. Jiems nemažai talkino Stasys Bakšinskas, Alfonsas Juškevičius. Neapsieita be pagalbos iš kitų žmonių. Tėvų komiteto pirmininkas Valerijus Gliaubicas parūpino stogo dangai reikalingą skardą, vieno mokinio tėvas Liudas Bilinskas padėjo gauti grindlentes, o ūkininkas Robertas Mickevičus atvežė kelis didelius akmenis, kurie buvo panaudoti statant suolus. Ateityje planuojama takus aplink šią vietą išpilti skalda.

Šiandien gimnazijos lauko klasėje vienu metu gali tilpti 28 vaikai. Joje vyksta įvairių dalykų pamokos. Mokiniai daug mieliau mokosi lauke nei įprastuose kabinetuose. S. Spangevičiaus teigimu, šita klasė ateityje bus naudojama ir kaip lauko scena, čia bus galima rengti brandos atestatų įteikimo šventes.

Ir pamokoms, ir filmams

Kita naujovė gimnazijoje – 3D kabinetas, į kurį mokiniai eina beveik per visų dalykų pamokas. Kabinete taikomas vienas iš naujausių ir moderniausių mokymo būdų. Užsidėję specialius akinius gimnazistai objektus mato 3D formatu. Tai padeda daug greičiau bei efektyviau suprasti pateikiamą informaciją, sudomina net mažiausiai motyvuotus mokinius.

„Labiausiai visus traukia matomas erdvinis vaizdas. Tikrai ne kiekvienas vaikas turi gerą vaizduotę, tad tokios pamokos jiems labai naudingos. Pavyzdžiui, mokydamiesi apie ledynų tirpimą užsidėję akinius mokiniai gali pamatyti tokių vaizdų, kokių knygose niekaip neįmanoma perteikti. Be to, judančius paveikslėlius lydi ir tikroviški garsai, tad įsisąmoninti naują informaciją tampa dar lengviau“, – pasakojo direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rūta Šukaitytė.

Ši pedagogė mokykloje veda geografijos pamokas. Ji sakė, kad savo ugdytinius į 3D kabinetą veda ne per kiekvieną pamoką, nes ne visoms temoms yra tinkamos medžiagos. Kartais dalį pamokos mokytoja skiria dėstyti teorijai, o kitą dalį – 3D vaizdų demonstravimui.

Gimnazijos pedagogai iš viso gali naudotis daugiau nei 6 tūkst. vadinamųjų „paruoštukų“, kurie yra skirti įvairių dalykų pamokoms. Nemažai medžiagos, kurią galima panaudoti 3D kabinete, pedagogai siunčiasi iš interneto.

„Turime įsigiję specialių akinių 20-čiai mokinių. Didžiausioje gimnazijos klasėje mokosi 29 vaikai. Jei matysime, kad akinių nepakanka, o poreikis auga, būtinai jų nupirksime dar“, – teigė S. Spangevičius.

Vadovas pasakojo, kad 3D akinius vaikai taip pat dedasi žiūrėdami filmus. Mokykloje jau ne pirmus metus veikia kino klubas, į kurį susirinkę mokiniai žiūri filmus, juos analizuoja, aptaria, rašo recenzijas.

Laukia atidarymo

Dar viena naujovė mokykloje – iš bendrabučio į pagrindines patalpas perkeltas muziejus. Tiesa, oficialaus jo atidarymo dar teks palaukti. Vis dėlto muziejuje jau ir šiandien galima išvysti gausybę mokyklos istoriją menančių eksponatų, tačiau jų turėtų būti dar daugiau.

„Labiausiai norėtume muziejaus sienas apjuosti laiko juosta, kurioje būtų surašyti svarbiausi mūsų mokyklos istorijos faktai. Taip pat planuojame pagaminti keturis tarpusavyje besikeičiančius skydus, kuriuose atsispindėtų Kristijono Donelaičio biografijos faktai“, – vardijo direktorius.

Iš mokyklos bendrabučio iškėlus muziejų, pastatas liko beveik nenaudojamas. Ten dabar yra tik ūkvedžio ir buhalterijos kabinetai. Vis dėlto ir juos planuojama perkelti į pagrindines gimnazijos patalpas.

„Vaikų mažėja, tad laisvų patalpų tikrai surasime. Seniau labai norėjome renovuoti mokyklos bendrabutį, tačiau dabar tokių vilčių jau nepuoselėjame. Buvo kalbų, kad į jį galėtų persikelti Kybartų biblioteka, tačiau ir jos jau nutilo. Atgaivinti pastatą reikėtų didžiulių investicijų. Vargu, ar kas tam ryžtųsi“, – svarstė įstaigos vadovas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius ir jo pavaduotoja ugdymui Rūta Šukaitytė demonstravo, kaip mokomasi 3D kabinete.

Lauko klasė ateityje bus naudojama ir kaip scena.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-26


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian