Author Archives: Romas

  • 0

Menų centre „Gyvybės jėga“ – pelėsių ir byrančio tinko „ekspozicija“

Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinio specialių menų centro „Gyvybės jėga“ vadovė Bronė Vyšniauskienė apimta nevilties: jos vadovaujamos įstaigos patalpos sulietos vandeniu, nuo lubų jau ėmė byrėti tinkas.

Siurprizas po lietaus

Potvynį „Gyvybės jėgoje“ šio centro vadovė aptiko pirmadienio rytą.

– Atvykę su vyru Juozu atsirakinome duris ir žengėme tiesiai į balą, – pasakojo kybartietė B. Vyšniauskienė. – Nuo lubų kapsėjo lašai, o klanas ant grindų vis didėjo. Supratome, kad tai – sekmadienio liūties pasekmės. Iš kur tiek vandens, iš pradžių nesusivokėme. Tik vėliau kieme pamatėme, kad laša iš antrojo aukšto balkono, kur buvo užsikimšusi vandens nubėgimo sistema. Bėda ta, kad bute, kuriam priklauso balkonas, niekas negyvena, ten įeiti negalėjome, o „ežeras“ centro patalpoje tik didėjo.

Vyšniauskai pasakojo, kad iškart po to, kai suprato, kur yra problema, jie skambino į UAB „Kybartų darna“. Kybartiečiams buvo pasakyta, kad darbininkus, kurie galėtų užlipti į balkoną, bendrovė galės atsiųsti tik po pietų, nes dabar jie išvažiavę į kitus objektus.

– Svarbiausia, kad dar buvome aprėkti, kaip drįstame trukdyti dėl tokių niekų, nes galime patys susitvarkyti. Mat balkonas – viso namo. O kaip mums į jį įeiti, jei durys – svetimame bute? – klausė įsiskaudinusi moteris.

Problema – senas namas

Vis dėlto pirmadienį po pietų pagalbos menų centre sulaukta. Atvykę „Kybartų darnos“ darbuotojai išvalė užsikimšusį betoniniame balkone įmontuotą vandens nubėgimo vamzdį, iš kurio iškart kliūstelėjo vanduo. Jo buvo beveik iki kelių. Juozas Vyšniauskas svarstė, kad per metalo siją, kuri nuo balkono eina į „Gyvybės jėgos“ patalpas, vanduo prasigraužė kelią. Drėgmei paveikus lubas ėmė byrėti tinkas.

UAB „Kybartų darna“ vadovas Egidijus Ausiejus sakė, kad problema šį kartą likviduota, bet neaišku, kada vėl iškils naujų bėdų. Mat namas senas, jį tvarkyti reikėtų labai rimtai, o pinigų dideliems remontams nesurenkama. Dėl to, kad žmonėms ilgai teko laukti pagalbos, vadovas taip pat turėjo argumentų. Pasak jo, tądien, po liūties, teko padėti ne vieno namo gyventojams, nes ir kitur iškilo daugybė problemų. Senų namų Kybartuose – ne vienas ir ne du, kiekviename – savos bėdos.

Jaučiasi atstumti

Daugiau nei prieš 25 metus sename J. Basanavičiaus gatvės name įsikūrusiame neįgalių žmonių menų centre dažnai atsiranda visokių problemų. Jo vadovei dėl mokesčių UAB „Kybartų darna“ net teko bylinėtis teisme. Tuomet moteris sakė savo tiesos neįrodžiusi ir jai tekę sumokėti per ilgus metus susikaupusius mokesčius, apie kuriuos B. Vyšniauskienė teigė nieko nežinojusi, nes negaudavusi jokių kvitų. Dabar jau ne vienus metus kvitus už komunalininkų paslaugas vadovė gauna paštu.

– Kiekvieną mėnesį iš savo pensijos moku po 13 eurų, tačiau kad namas būtų prižiūrimas – nepasakyčiau. Lietvamzdžiai seni, kai kur jų visai nėra. O kai nutinka koks nenumatytas atvejis ir tenka skambinti bei kviestis į pagalbą, tai dar sulaukiame nepasitenkinimo, – pasakojo B. Vyšniauskienė. – Ir taip jau varganai gyvename, paramos nesulaukiame iš niekur. Kai mieste vyksta kokios šventės, mūsų niekas nesikviečia parodyti darbų, jaučiamės atstumti.

Jėgos išseko

Tiesą pasakius, atrodo, kad menų centro jėgos išsikvėpė. Pasak B. Vyšniauskienės, daug „Gyvybės jėgos“ narių jau iškeliavo į amžinybę, likusieji – apie 15 žmonių – nepajėgia ateiti.

O anksčiau kukliose, neprabangiose, o žiemą dar ir šaltose centro patalpose rinkdavosi žmonės, repetavo ansamblis. Malkų krosnelei pakūrenti parūpindavo J. Vyšniauskas, kuris prisipažino, jog dėl to reikėdavo eiti „elgetauti“, tai yra prašyti visų, kas gali padėti, kad centre būtų bent kiek šilčiau. Tad nors ir neidealiomis sąlygomis, bet gyvybė menų centre „Gyvybės jėga“ buvo juntama. Čia buvo rengiamos autorinės parodos, popietės, knygų pristatymai.

– Kiek buvo užsukę pas mus žmonių iš kitų miestų, tai visi stebėjosi, kad turime tokią unikalią įstaigą ir kad subūrėme kuriančius neįgalius žmones. Tačiau kai susiduri su abejingumu, kai metų metus reikia už save kovoti, tai galų gale imi ir nuleidi rankas, – atvirai sakė kybartiečiai Vyšniauskai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartiečiai Juozas ir Bronė Vyšniauskai pasigenda pagalbos ir aplinkinių supratimo.


  • 0

Sužavėjo Pajevonyje sukurti menininkų darbai

Kybartų kultūros centre į menų studiją „Smiltys“ mėgėjus dailininkus subūrusi Aušrinė Dubauskienė kasmet surengia tarptautinį dailės plenerą. Jau antra vasara pagrečiui pleneras vyko Pajevonyje, apsuptame mistinių piliakalnių ir civilizacijos dar nepaliestos gamtos, žmonių ir pastatų. Šiemetinio plenero-edukacijos tema buvo „Mūsų žemė mena“.

Į menų studijos „Smiltys“ vadovės A. Dubauskienės organizuojamus plenerus kasmet atvyksta mėgėjai dailininkai ne tik iš Lietuvos – Marijampolės, Vilkaviškio, Kybartų, bet ir iš Kaliningrado srities (Rusija), iš Lenkijos.

Liepos 27-ąją buvo surengta per plenerą-edukaciją „Mūsų žemė mena“ sukurtų darbų paroda.

Žiūrovai liko sužavėti to, ką sukūrė menininkai stovyklos Pajevonyje dienomis. Dailininkų kūriniai alsuoja spalvų žaisme, simboliais, kūrybiniuose darbuose „kalba“ miestelyje surasti ir nutapyti seni daiktai, parodomos sudužusio ąsočio ar gamtos subtilybės, pakeri žinia, perduodama iš praeities į netobulą ateitį.

Išsiskyrė menininkių Irenos Šunokienės ir A. Dubauskienės darbai, per spalvą, daiktą, potėpį prakalbinantys žiūrovą.

I. Šunokienė geba detalėje įžvelgti gilią prasmę, jos paveikslai alsuoja mistika, dieviška ramybe ir sugestyvumu. A. Dubauskienės kūryba žavi giliu ekspresyvumu, simbolika, darbai pilni susimąstymo apie menamas ir tikrąsias vertybes, potėpiai žadina viltį, liūdesį, ilgesį.

Savaip Pajevonio apylinkes į paveikslus perkėlė viešnios iš Lenkijos ir Rusijos.

Tapytojos Alicijos Barbaros Czarneckos-Zyskowskos iš Barčevo (Lenkija) darbuose atsispindi kūrėjos tėvynės spalvos, į paveikslus atkeliavusios iš valstybinių simbolių, vėliavos, Lenkijos gamtos, bet alsuojančios lietuviško peizažo kerais.

Kūrėjai iš Gusevo (Kaliningrado sr.) Margaritai Batyasovai patinka lietuvių meilė savo kraštui, jo gamtai. Daug minčių menininkei sukėlė prie Kunigiškių piliakalnio rymanti skulptūra – ją įamžinusi, savo darbą pavadino „Sargyba“.

Plenero dalyviams ir svečiams įspūdį paliko Lino Lukoševičiaus kuriama Vyčio skulptūra. Seniūnas Gediminas Bisikirskas tikisi, kad šis darbas minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį papuoš Pajevonio miestelio aikštę.

Plenero dalyvius parodos atidaryme pasveikino Kybartų kultūros centro direktorė Asta Venckienė, kūrybinės sėkmės linkėjo rajono meras Algirdas Neiberka ir Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas.

Iš kaimyninių šalių ir Lietuvos į plenerą susirinkę menininkai sakė, kad visus metus laukia tos dienos, kai menų studija „Smiltys“ vėl suburs juos kurioje nors įstabioje Vilkaviškio krašto vietovėje.

Antanas ŽILINSKAS

Autoriaus nuotr. Visi kartu: ir plenere dalyvavę menininkai, ir jų svečiai.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-03.


  • 0

Šimtmečiui skirti renginiai vis dar tęsiasi

Kybartų bendruomenės organizuotas renginys buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Renginys vyko Kybartų miesto parke, pagrindinis jo akcentas buvo komandinis šaškių ir šachmatų turnyras, kuriame dalyvavo net 37 dalyviai iš Kybartų, Pilviškių, Virbalio, Vilkaviškio ir Marijampolės.

Šaškininkai žaidė šveicariška septynių ratų sistema. Asmeninėje įskaitoje geriausiai pasirodė Tomas Alkevičius iš Kybartų, laimėjęs trečią vietą, Raimundas Stankevičius iš Marijampolės, pelnęs antrą vietą, bei Vytautas Brokas iš Kybartų, iškovojęs pirmą vietą.

Komandinėje įskaitoje prizines vietas pasidalijo kybartiečių (pirma vieta) ir marijampoliečių (antra ir trečia vietos) komandos.

Tarp šachmatininkų geriausi buvo Matas Norkeliūnas iš Marijampolės (trečia vieta), Laurynas Miknevičius iš Kybartų (antra vieta) bei Rimvydas Šumskis, atstovavęs Pasaulio kybartiečių draugijos komandai ir pelnęs daugiausiai taškų.

Komandinėje įskaitoje prizines vietas pasidalijo Kybartų komanda (trečia vieta), Vilkaviškio (antra vieta) ir Pasaulio kybartiečių komanda (pirma vieta).

Renginyje buvo galima apžiūrėti tautodailininko Algirdo Kučinsko darbų parodą, kartu su Kybartų bendruomenės pirmininku Vitu Katkevičium leistis į ekskursiją „Pėsčiomis po istorinį Kybartų miestą“, pasivaišinti gardžia koše bei dalyvauti bėgime įvairiose amžiaus grupėse. Gera nuotaika dalijosi Kybartų miesto saviveiklininkai bei svečiai – šokių kolektyvas „Agatas“.

Šaškių ir šachmatų turnyro nugalėtojai ir greičiausi sportininkai buvo apdovanoti renginio globėjo Seimo nario Kęstučio Smirnovo taurėmis.

Ieva BOSEVIČĖ

Raimundo BRAZAIČIO nuotr. Renginio organizatoriai ir Pasaulio kybartiečių draugijos šachmatininkų komanda.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-31.


  • 0

Kybartų gimnazijos abiturientams – piniginės dovanos

Pasibaigus mokslo metams ir paaiškėjus visiems valstybinių brandos egzaminų rezultatams Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientai buvo pakviesti į ypatingą atestatų įteikimo šventę. Per ją kai kurie mokiniai sulaukė piniginių dovanų, kurias įsteigė buvę arba esami kybartiečiai.

Tradicija Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokinius skatinti piniginėmis dovanomis gyvuoja jau ne vienus metus. Mokyklos direktorius Saulius Spangevičius teigė, kad būtent taip stengiamasi dar labiau motyvuoti vaikus siekti mokslo aukštumų. Šiais metais atestatų įteikimo šventėje lankėsi ir sveikinimo žodžius gimnazistams tarė Seimo narys Algirdas Butkevičius, rajono meras Algirdas Neiberka, Kybartų seniūnas Romas Šunokas, Kybartų parapijos klebonas kun. Vaidotas Labašauskas ir kt. Brandos atestatus atsiėmė 75 abiturientai. 65 iš jų mokėsi Kybartuose, 12 – gimnazijos Virbalio skyriuje. Labiausiai mokiniai laukė žinios, kam atiteks tradicinės piniginės premijos.

Geriausia gimnazijos abituriente šiemet išrinkta Ieva Žarskytė. Šitą prizą įsteigė ir įteikė seniūnas R. Šunokas. Gimnazijos tėvų komiteto narių skirta piniginė premija mažiausiai pamokų praleidusiai abiturientei šiais metais įteikta Silvijai Ilgūnaitei. Audriui Janulevičiui atiteko VDU profesoriaus Mindaugo Jurkyno įsteigtas piniginis paskatinimas, skirtas geriausiai istorijos egzaminą išlaikiusiam mokyklos dvyliktokui. Geriausiai gamtos mokslų egzaminus išlaikiusiai Ievai Žarskytei skirta fizikos mokslų daktaro Ramūno Valioko premija.

Taip pat apdovanota geriausia mokyklos sportininkė Simona Ciblerytė. Jai premiją įteikė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karo inžinerijos vyriausiasis instruktorius majoras Algirdas Revaitis.

„Džiaugiamės, kad premijos steigėjų mokykloje kasmet daugėja. Atsiranda vis daugiau iš Kybartų kilusių žmonių, kurie savo kraštui jaučia sentimentų ir nori kaip nors prisidėti prie jo puoselėjimo. Pavyzdžiui, šiemet pirmą kartą galėjome įteikti premiją geriausiai geografijos egzaminą išlaikiusiam mokiniui. Premiją įsteigė šiuo metu Vokietijoje gyvenantis Raimundas Lingertaitis, o ji atiteko abiturientui Karoliui Vasiliauskui“, – pasakojo gimnazijos direktorius S. Spangevičius.

Jis taip pat džiaugėsi, kad pinigines dovanas šiemet įsteigė du pernai gimnaziją baigę mokiniai. Margarita Dambrauskaitė už geriausiai šiais metais išlaikytą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą apdovanojo Brigitą Kazlauskaitę, o Dominykas Pauža už geriausiai išlaikytą matematikos egzaminą premiją įteikė Ramūnui Povilaičiui. Įdomu tai, kad tiek Margarita, tiek Dominykas patys praėjusiais metais buvo gavę abiturientams skirtas pinigines dovanas.

„Būtų gražu, jei kasmet atsirastų vis daugiau kybartiečių, norinčių ir galinčių prisidėti prie savo krašto jaunimo skatinimo. Mokiniams tai yra itin reikšminga motyvavimo priemonė. Taip iš kartos į kartą perduodamas patriotiškumas“, – sakė S. Spangevičius.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. Audriui Janulevičiui atiteko VDU prof. dr. Mindaugo Jurkyno įsteigtas piniginis paskatinimas, skirtas geriausiai istorijos egzaminą išlaikiusiam mokyklos dvyliktokui.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-27.


  • 0

Gyventojai pasipriešino didžiųjų atliekų aikštelės kaimynystei

Jau šiemet Kybartuose turėtų atsirasti didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelė. Tai – didelis patogumas seniūnijos gyventojams. Vis dėlto greta rengiamos naujosios aikštelės gyvenantys žmonės tokiais pokyčiais nėra labai patenkinti.

„Su mumis nesitarė“

Į redakciją neseniai paskambinusi kybartietė buvo gerokai įpykusi. Ji sakė gyvenanti J. Biliūno gatvėje, ten, kur dabar rengiama jau suprojektuota nauja didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelė (DGASA). Moteris teigė visai nesidžiaugianti, kad teks gyventi šalia tokios vietos, kur laikomos pavojingosios atliekos.

Kybartietė piktinosi, kad nuo aikštelės ribos iki artimiausių privačių namų – vos 19 metrų. Tuo tarpu teisės aktai, anot jos, reikalauja panašius objektus statyti ne arčiau kaip 50 metrų nuo gyvenamųjų pastatų.

„Projektą daro už Europos Sąjungos pinigus, bet ne pagal Europos standartus. Su gyventojais niekas nesitarė: suprojektavo, žemę nulygino, kuolus sukalė – tuoj statybos prasidės. Ir visai priešais gyvenamuosius namus, tik kitapus gatvės! Tegul tą aikštelę stato, bet toliau, juk ploto ten – daugybė. Mes, gyventojai, statybininkams dirbti neleisime!“ – kalbėjo moteris.

Patogu ir virbaliečiams

Priminsime, kad šiuo metu visoje apskrityje vykdomas projektas „Marijampolės regiono komunalinių atliekų rūšiuojamojo surinkimo infrastruktūros plėtra“. Jo vertė – beveik 4,5 mln. eurų. Iki kitų metų pabaigos už šias lėšas visoje apskrityje planuojama atnaujinti prie daugiabučių namų esančias arba įrengti naujas aikšteles konteineriams, beveik 3000 konteinerių pakeisti naujais, gyventojams išdalyti dar 4000 žaliųjų atliekų kompostavimo dėžių.

Taip pat numatyta atnaujinti 6 apskrityje esančias didžiųjų atliekų surinkimo aikšteles ir įrengti 3 naujas, vieną iš jų – Kybartuose.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, kad tokia aikštelė – puikus sprendimas ne tik kybartiečiams, bet ir greta esančiam Virbalio miestui. Kaip tik dėl to ir pasirinkta tokia vieta, kad ją patogu būtų pasiekti ir virbaliečiams.

„Gyventojai neturėjo kur dėti stambių atliekų ir jas palikdavo bet kur. Kai anksčiau kokį žmogelį pričiupdavau paliekantį savo seną televizorių ar fotelį prie konteinerių ir liepdavau savo senienas vežti iki Vilkaviškio, tas net į kalbas nesileisdavo – per toli. Taigi naujoji aikštelė žmonėms bus tikrai didelis patogumas“, – kalbėjo seniūnas.

Siūlėsi nuvežti į Vilkaviškį

Kalbėdamas apie konfliktą dėl aikštelės lokalizacijos miesto vadovas pirmiausiai įžvelgė žmonių nenorą domėtis tuo, kas jau yra padaryta.

„Siūliausi tą moterį ir kitus ten gyvenančius žmones nuvežti parodyti, kaip atrodo DGASA Vilkaviškyje. Ten juk dirba žmogus, kuris prižiūri tvarką, priima atliekas. Ir jokio kvapo, jokios smarvės, jokių į aplinką tekančių nuodingų medžiagų nėra. Bet niekas nevažiavo. Tiesa, kiti gyventojai lyg ir suprato, kai jiems išaiškinome situaciją, tik viena moteris net į kalbas nesileido, – traukė pečiais seniūnijas. – O kad aikštelę toje vietoje suprojektavo, nėra ko stebėtis – juk projektuotojai formuoja sklypą prie kito sklypo ribų. Ir neabejoju, kad į visus standartus ir reikalavimus buvo atsižvelgta“, – dėstė R. Šunokas.

Be to, ir įvažiuojama į aikštelę bus ne nuo gyventojų pusės, o ten, kur bus įrengtas keliukas į naująją gaisrinę. Tai buvo dar viena priežastis projektuoti abu sklypus (gaisrinės ir DGASA) šalia, o ir gyventojams taip bus ramiau bei patogiau.

Anot R. Šunoko, naujosios aikštelės projektas visuomenei buvo pristatytas, kaip to reikalauja teisės aktai: apie jo viešą svarstymą skelbta spaudoje, pačioje seniūnijoje, tačiau iš gyventojų niekas neatėjo pasidomėti.

Apsaugos zona sutampa su sklypo riba

Projekto vykdytojo – Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro – direktorius Algirdas Bagušinskas taip pat teigė, kad šiuo atveju jokie teisės aktai pažeisti nebuvo.

Jis tvirtino, jog aikštelėje nebus surenkamos maisto, mišrios komunalinės atliekos, tad jokios smarvės nebus.

„Marijampolėje tokia aikštelė įrengta mieste, Vokiečių gatvėje, Šakiuose – prie sodų bendrijų, ir niekur jokių problemų nekyla. Šį sklypą formavo rajono Savivaldybė, ir manau, kad viskas buvo įvertinta, teisės aktai – nepažeisti“, – kalbėjo A. Bagušinskas.

Vilkaviškio rajono savivaldybės ekologas Darius Bunikis teigė, kad šiuo konkrečiu atveju, remiantis atsakingų institucijų išvadomis, ne tik 50, bet ir 10 metrų atstumas iki gyvenamųjų namų nėra būtinas, nes nebus vykdoma jokia veikla, per kurią galėtų būti užteršta aplinka.

„2016 m. buvo atlikta planuojamos ūkinės veiklos atranka, nurodyta objekto vieta, detaliai aprašyta veikla. Vyko derinimai rengiant projektą, taip pat yra Visuomenės sveikatos centro išvada dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Joje įrašyta, kad nuo artimiausio gyvenamosios paskirties pastato yra 19 metrų, iki visuomeninės paskirties pastato – 20 metrų. Ataskaitoje siūloma nustatyti sanitarinę apsaugos zoną, sutapatinant su formuojamomis žemės sklypo ribomis. Taigi, apsaugos zona šiuo atveju net neišsiplečia už žemės sklypo ribų. Aikštelėje numatyta kieta danga, lietaus vanduo subėgs į surinkimo sistemą, įrengtos naftos gaudyklės. Atliekos bus surenkamos į konteinerius ir sandėliuojamos tik laikinai, kol jas pasiims atliekų tvarkytojai. Pavojingosios atliekos bus sandėliuojamos atskiruose uždaruose metaliniuose konteineriuose ir dar uždaroje patalpoje, tad su aplinka jokio sąlyčio nebus, kaip nebus ir jokios aplinkos taršos“, – kalbėjo D. Bunikis.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Priekaištai dėl didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelės pasipylė tada, kai ji jau buvo pradėta formuoti.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-24.


  • 0

Maestro – prie dirigento pulto ir sporto aikštelėse

Muzikos pedagogas, ilgametis „Kybartų“ pučiamųjų orkestro vadovas Antanas Ziegoraitis, 2004 m. už savo veiklą apdovanotas LDK Gedimino ordinu, savęs nevadindavo nei menininku, nei sportininku, nei kultūros architektu. Dažniausiai prisistatydavo savo vardu – kaip eilinis kybartietis. Liepos 26-ąją jam sukaktų 70 metų.

Kaskart įstabius garsus iš muzikos instrumentų išgaudavęs vyras nepataikaudavo jokiems muzikinės mados vėjams, darė tai, kas jam pačiam imponavo, ir, kaip sakydavęs, tam, kad gyventi būtų įdomiau.

Balandžiai – vaikystės draugai

Niekada nestokojęs humoro jausmo, pirmuosius savo „viešus pasirodymus“ Kybartų publikai vaikystėje Antanas vadino „sėdėjimu ant medžio šakų“. Įsikoręs į aukščiausią medį jis stebėdavo paukščius, laužydavo šakas ir plonu vaikišku balsu stengdavosi imituoti sparnuočių skleidžiamus garsus. Džiaugsmo pilna krūtinė tankiai alsuodavo, balandžiai nutūpdavo ant galvos ir pečių. „Tas Ziegoriukas visai pakvaišo!“ – kaimynai guosdavosi, o kartais užkurdavo pragarą tėvams.

„Šiandien vaikams karstytis po medžius niekas neleidžia, nes tai – pavojinga. Tačiau anksčiau, kai žaislų buvo nedaug, įvairiausių „zbitkų“ tekdavo iškrėsti. Turėti balandžių buvo tikras įvykis, Dievo dovana“, – kukliai draugams užsimindavo Antanas, pirmasis Lietuvoje įkūręs sportinių balandžių klubą „Sparnai“.

Pastebėję sūnaus kūrybingumą jau nuo šeštos klasės tėvai leido Antaną į muzikos ir sporto būrelius. O ir pats būsimasis garsus pedagogas gana anksti suprato, ko širdis geidžia, kad savo ateitį norėtų susieti tik su sportu ir muzika.

Jaunuolis svajojo apie tada prestižinį Vilniaus dailės institutą. „Tuo metu įstoti į Dailės institutą, o ypač – į muzikos specialybę, buvo labai sunku. Priimdavo labai mažai žmonių. Tai buvo išskirtinė mokykla, kurioje dirbo geriausi to meto kompozitoriai, bet Kaunas nuo Kybartų buvo žymiai arčiau ir čia buvo daugiau laisvės. Visa tai labai traukė“, – yra pasakojęs Antanas. Kad turėtų daugiau šansų įstoti, A. Ziegoraitis pasirinko Juozo Gruodžio muzikos mokyklą Kaune. „Tada svarbiausia buvo studijuoti muziką, nesvarbu, kokiame mieste“, – kartą prisiminė maestro.

Nepanoro priklausyti nuo kitų

„Tokių trenerių, koks buvo legendinis kybartietis Vytautas Kochanauskas, yra mažai. O atrasti muzikinį talentą, išugdyti geriausias vaiko savybes, motyvuoti muzikai yra mano tikslas“, – į klausimą, kodėl pasirinko ne trenerio specialybę, kartą mums besišnekučiuojant atsakė Antanas.

A. Ziegoraitis buvo tikras sportininkas, atstovavęs Kybartams visose įmanomose sporto šakose. Tačiau įgimti gabumai muzikai, tvirtas charakteris ir didžiulė meilė gimtajam miestui lėmė tai, kad devyniolikmetis jaunuolis 1967 m. tapo Kybartų pučiamųjų orkestro vadovu. Netrukus jo vadovaujamas kolektyvas pasiekė stebėtinų aukštumų – orkestras tapo vienu žymiausių Lietuvoje.

Daug profesinių dalykų jis išmoko iš to meto vieno geriausių muzikos mokytojų Lietuvoje – iš Vytauto Sinkevičiaus, kuris buvo žinomas kaip griežtas, reiklus ir disciplinuotas pedagogas. „Buvo garbės reikalas, jei V. Sinkevičius pasikviesdavo padėti“, – apie draugišką bendradarbiavimą su garsiu mokytoju, dirbusiu toje pačioje Kybartų Kristijono Donelaičio mokykloje, pasakojo Antanas.

Dar nebaigusį Juozo Gruodžio muzikos mokyklos A. Ziegoraitį trejiems metams pašaukė į sovietinę kariuomenę. Tačiau paskutinis medicinos komisijos verdiktas buvo griežtas: pripažino jį sergant rimta širdies liga. „Tuomet ir atėjo tikrasis suvokimas, ką norėčiau daryti. Mano dienotvarkė paprastai būdavo tokia: futbolas, krepšinis ar ledo ritulys, o vakare – neakivaizdinės studijos muzikos mokykloje, repeticijos, koncertai, šeima – žmona ir vaikai. Kartą gavau prašymą Marijampolėje surengti viešą koncertą. Nuoširdžiai stengiausi, man tai buvo svarbu, tačiau rezultatas išėjo visai ne toks, kokio tikėjausi. Tai labai nuvylė. Supratau, kad norėčiau vienas būti atsakingas už savo darbus, mažiau priklausyti nuo sporto ir kitų žmonių, pats prisiimti visą atsakomybę“, – apie psichologinio lūžio tašką yra kalbėjęs menininkas.

Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ kolektyvas netrukus pajuto Antano gyvenimo permainas, kai per eilines Lietuvos futbolo čempionato rungtynes aikštėje neišvydo savo lyderio. Antanas jau tvirtai žinojo, kad muzika – jo pagrindinis gyvenimo kelias, nors vėliau niekada nepamiršo savo mylimos „Sveikatos“ komandos.

Pripažino užsienio valstybės

Monumentaliais ir kažkuo ypatingais savo muzikinės veiklos darbų A. Ziegoraitis stengėsi nevadinti. Pačiam patiko jo muzika, skambanti atvirose erdvėse ar salėse. „Savo mokinius vadinu savo draugais. Tai geri, jautrūs žmonės, visa širdimi atsidavę muzikai ir Kybartams“, – buvo įsitikinęs orkestro vadovas.

A. Ziegoraitis visada daug dirbdavo su savo mokiniais, kad orkestras gebėtų žiūrovams kiekvieną kūrinį įteikti kaip dovaną. „Tikiu, kad orkestro muzika turi tam tikrą energiją, todėl ją pajusti turi visi, kas klausosi mūsų stadionuose ar miesto gatvėse“, – kalbėjo orkestro vadovas ir dirigentas.

Apie tai, kad orkestro kūriniai – nepakartojami, 2014-aisiais rašė ir „Santaka“: „Jis puoselėjo Kybartų orkestrą, kuriame per 50 metų išugdė daugiau kaip 1200 muzikantų. A. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras nuolat reprezentavo Lietuvą aukščiausio lygio festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Orkestro vadovas yra dirigavęs jungtiniams Čekijos, Baltijos šalių ir Lietuvos orkestrams. Nuo 1985 m. jo vadovaujamas orkestras „Kybartai“, dalyvaudamas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, įgijo daug patirties ir buvo pripažintas užsienio ekspertų. 1987 m. Debrecene (Vengrijoje) laimėtas Grand Prix. 2001 m. orkestras tapo Latvijoje vykusio tarptautinio pučiamųjų orkestrų Brize laureatu“.

Į klausimą, kaip jam tai pasisekė padaryti, Antanas atsakė: „Visada stengdavausi vaizdams, kuriuos matydavau gyvenime, suteikti muzikinę formą.“ Ir dar pridūrė, kaip jam buvo įprasta, su humoru: „Nepamirškite, kad geriausi mano kūriniai yra mano vaikai – Donatas (dabartinis „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas) ir Aidas (statybos inžinierius).

Futbolo ir ledo aikštelėse

Šalia muzikos A. Ziegoraičiui buvo ir futbolas.

„Žaidžiau už Kybartus 10 metų. Išbandžiau visas pozicijas – nuo gynėjo iki puolėjo, tik vartuose nestovėjau“, – yra pats sakęs. Tuometis „Sveikatos“ treneris V. Kochanauskas labai mėgo techniškus futbolininkus. Antanas būtent toks ir buvo. Treneris aikštėje jam patikėdavo pačias svarbiausias vidurio saugo pozicijas. Drąsus, tikras kovotojas, numatantis 3–4 ėjimus į priekį, pasižymintis tiksliais kamuolio perdavimais, puikiu aikštės matymu ir stipriu smūgiu žaidėjas nuolat grasino varžovų vartams. „Ziegoriaus pats Belzabubas bijo“, – kartą kažkam išsprūdo tribūnose.

A. Ziegoraičiui nebuvo lygių ir ledo ritulio aikštelėje. Ypač visus žavėjo jo drąsa ir draugiškumas. Galingi varžovų smūgiai jo neišgąsdindavo. Priešingai, rizikuodamas gauti traumą, jis krisdavo ant ledo, kad apsaugotų vartininką ir kitus žaidėjus. 1973 m. A. Ziegoraitis, kaip Lietuvos „Nemuno“ rinktinės narys, žaidė prieš Rusijos veteranų rinktinę, sudarytą iš pasaulinio lygio ledo ritulio žvaigždžių.
• • •
Praeitą rudenį lankantis gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse prie manęs priėjo grupė jaunų žmonių. Vadovė, rankose laikiusi puokštę gėlių, prisistatė: „Mes iš Kybartų vaikų globos namų. Gal žinote, kur yra Antano Ziegoraičio kapas?“ Paaiškinau ir palydėjau.

Maestro tebegyvena mūsų atmintyje…

Sigitas KURAS

Romo ČEPLOS nuotr. Maestro Antanas Ziegoraitis tebegyvena kybartiečių širdyse ir atmintyje.

Muziką pasirinkusiam Antanui Ziegoraičiui (antroje eileje antras iš dešines) nebuvo lygių ir ledo ritulio aikštelė je.


  • 0

Vaikų globos namuose – pertvarkos nuotaikos

Šįmet buvo sustabdyta Kybartų vaikų globos namų licencija, tad nauji globotiniai į juos nebuvo priimami. Įstaigoje jau baigtas remontas, šalinant Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų nustatytus trūkumus.

Nauji vėjai

Nuo balandžio mėnesio vaikų globos namai turi naują direktorę. Šiose pareigose, laimėjusi konkursą, pradėjo dirbti jauna kybartietė Aistė Brazauskienė. Direktorė sakė, kad šįmet vyko ne tik remontas, bet apskritai įstaigoje daug kas pasikeitė. Labai stengiamasi daug bendrauti su vaikais, įtraukti juos į visuomeninį gyvenimą, pakeisti aplinkinių požiūrį ne tik į globotinius, bet ir į pačią įstaigą. Tai pastebėjo ir vietiniai žmonės.

– Mūsų dar laukia nemažai veiklos, tad kol kas labai daug pasakoti nenorėčiau. Už mus tegul kalba mūsų darbai, – sakė A. Brazauskienė. – Tai, kas daroma dabar, vaikams yra labai reikalinga. Džiaugiamės, kad prieš kelias savaites keli globotiniai jau įsikūrė naujuose bendruomeniniuose namuose Vilkaviškyje. Tikimės, kad iki rugsėjo mėnesio mieste vaikams bus pritaikytas dar vienas būstas.

Nuovadoje nesikurs

Tiesa, anksčiau planuota vienus bendruomeninius globos namus įkurdinti buvusios Kybartų policijos nuovados pirmajame aukšte, tačiau rajono valdžia šios minties pamažu atsisako. Kaip informavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, kad įvykdytų gaisrinės saugos reikalavimus, pastate tektų sumontuoti nedegią perdangą, kuri kainuotų per 100 tūkst. eurų. Už tokius pinigus turbūt galima pastatyti naujus namus. Tad svarstoma buvusios nuovados patalpas perduoti Kybartų bendruomenei, kuri lyg ir norėtų ten įkurdinti vaikų dienos centrą.

Taigi, vaikams ieškoma kitų patalpų. Juolab kad pačiame centre, prie pagrindinės gatvės, esantis minėtas pastatas neturi net paprasčiausio kiemo, o tik asfaltuotas automobilių stovėjimo aikšteles.

Ištuštės po dviejų metų

Šįmet, vykdant institucinės globos pertvarką, rajone planuojama pritaikyti du būstus. Visiškai pereiti prie naujojo modelio Kybartų vaikų globos namams reikės iki 2020 m. Iki to laiko visi globotiniai turės persikelti į bendruomeninius vaikų globos namus, kur gyvens šeimynomis.

Kaip sakė Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Simona Bikaitė, Kybartų vaikų globos namai teikia laikinosios ir nuolatinės globos paslaugas našlaičiams bei tėvų globos netekusiems vaikams. Įstaigoje jų gyvendavo iki penkiasdešimt.

Šį vasarį steigėjas – rajono Savivaldybė – sumažino įstaigoje globojamų vaikų vietų skaičių. Dabar liko 42 vietos. Šiuo metu globos namuose trijuose aukštuose gyvena 22 globotiniai. Iki 2020 m. bus siekiama, kad institucijose vaikai nebūtų globojami. Netekę tėvų globos vaikai turėtų augti šeimynose, globėjų šeimose ar bendruomeniniuose globos namuose. Todėl jau dabar plėtojamos kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimoms.

Bendruomeniniai vaikų globos namai, kaip Kybartų vaikų globos namų padaliniai, Vilkaviškio mieste pradėti steigti pernai. Šį birželį viename iš padalinių jau apsigyveno penki vaikai. Tikimasi, kad iki naujų mokslo metų mieste apsigyvens dar tiek pat vaikų.

Apgyvendina Alvite

Pasak S. Bikaitės, tai, kad buvo sustabdyta Kybartų vaikų globos namų licencija, didelių nepatogumų niekam nesudarė. Nauji globotiniai nebuvo vežami į kitus rajonus, o rado vietą Alvito šv. Kazimiero globos namuose.

– Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai šių metų pradžioje lankėsi Kybartų vaikų globos namuose, atliko vertinimą ir pateikė išvadas. Buvo priimtas sprendimas sustabdyti licenciją, kol bus pašalinti užfiksuoti neatitikimai, – sakė Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Specialistų išvadose teigiama, kad globos namuose vaikams nesukuriama šeimai artima aplinka. Kai kuriuose kambariuose nėra vietos vaikų individualumui, pomėgiams, asmeninėms savybėms atsiskleisti, nes nėra kur pasidėti asmeninių daiktų: knygų, nuotraukų, žaislų ar pan. Per patikrinimą kai kurių kambarių lubų, sienų apdaila buvo netvarkinga, bendrųjų patalpų, kambarių grindų danga ir baldai – nudėvėti.

Šiuo metu Kybartų vaikų globos namuose pabaigtas patalpų remontas, beliko kelios smulkmenos. Be to, jau dabar vaikai gyvena po du, o anksčiau kambaryje būdavo įkurdinami trys ar keturi. Kiekviename aukšte suremontuotos virtuvėlės, kuriose vaikai gali gamintis valgį. Prieš keletą metų tokie dalykai apskritai buvo neįsivaizduojami ir netgi draudžiami. Globotiniai galėjo maitintis tik bendroje valgykloje.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Vaikų globos namuose jau baigtas remontas, sudėlioti paskutiniai akcentai ir laukiama komisijos.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-06.


  • 0

„Aš taip jūsų laukiu…“

Kai su Dalija Karkiene kalbėdavomės telefonu, ji vis kviesdavo: „Atvažiuokite, aš taip jūsų pasiilgau, atvažiuokite padainuoti.“

Ilgai puoselėjome svajonę aplankyti netikėtos negalios užkluptą savo bičiulę Daliją, pažįstamą daugeliui kybartiečių, buvusią ilgametę rajono Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovę, mūsų ansamblio narę. Daug esame kartu keliavę, dainavę… Likę daug gražių prisiminimų ir jautėme jai ilgesį.

Neseniai pavyko įgyvendinti seną svajonę: nuvykome į specialiąją socialinės globos įstaigą – Tremtinių namus, kuriuose šiuo metu gyvena D. Karkienė, ir surengėme koncertą. Už sklandžią kelionę į Vilnių esame dėkingi šių namų vadovams – direktoriui Daliui Bitaičiui ir jo pavaduotojai Aušrai Makaravičiūtei bei paslaugiam vairuotojui Andriui.

Mums išvykstant į Tremtinių namus visi, kas apie tai žinojo, prašė perduoti kybartietei kuo geriausius linkėjimus, lauktuves, gėlių žiedus. Susitikimas su Dalija buvo mielas: džiaugsmas, apsikabinimai, pasikalbėjimai…

Pasiklausyti mūsų dainų į salę susirinko visi gyventojai ir darbuotojai. Jautėme vieni kitų artumą, širdį glostė gausūs plojimai už kiekvieną dainą. Gražius padėkos žodžius mums išsakė šios įstaigos vadovai, gėlių puokštę jie įteikė ansamblio „Vaivora“ vadovei Irmai Menčinskienei.

Mes taip pat esame dėkingi šiems žmonėms už nuoširdų priėmimą. Po koncerto dar ilgai visi bendravome prie vaišių stalo, kalbėjomės, dalijomės įspūdžiais. Liūdna buvo atsisveikinti su Dalija, kuri prašė nepamiršti perduoti linkėjimus kybartiečiams. „Padėkokite gerbiamam klebonui Vaidotui, Aldutei, Elenytei, mano bibliotekininkėms už tai, kad manęs nepamiršta“, – atsisveikindama sakė D. Karkienė.

Išsiskyrėme su viltimi vėl pasimatyti.

Irena BACEVIČIENĖ

Nuotr. Kybartiečiams gerai pažįstamą Daliją Karkienę Vilniuje aplankė Kybartų kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ narės.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-05.


  • 0

1941-ųjų vasara: tai atsitiko Kybartuose

Lietuvos knygynuose gausu prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą. Šį realiais įvykiais pagrįstą pasakojimą istorikas Antanas Žilinskas parengė pagal maskvietės atsiminimus apie jos jaunystės išgyvenimus Kybartuose vokiečių okupacijos metais.

Sovietinės ideologijos dvasia išauklėta jauna moteris išgyveno pirmųjų karo dienų baisumus, sutiko lietuvių. Vieni rusę gelbėjo, o kiti norėjo atkeršyti už okupacijos metais patirtas skriaudas.

Susitikimas su Lietuva

Karo išvakarėse, 1941 m. birželio 18-ąją, pas savo vyrą, pasienio tarnybos politinį vadovą, atvyksta jaunutė devyniolikmetė žmona Lidija Nekrasova-Voronkova. Jos vyras tarnavo netoli Kybartų, Kybeikiuose. Sieną saugojo 25 pasieniečiai.

Jaunoji moteris atvyko tikėdamasi susikurti asmeninę laimę. Bet po kelių dienų, išgyvenusi vyro žūtį, atsidūrė vokiečių okupuotoje teritorijoje, tapo ir okupantų, ir lietuvių samdine, pigia darbo jėga.

Į Kybartų Virbalio geležinkelio stotį traukinys atvyko naktį. Atvykėlę nustebino aklina tamsa. Pasienio mieste nedegė nė vienas žiburėlis. Čia jos nelaukė nė vyras – leitenantas Sergejus Voronkovas budėjo poste.

Pernakvojusi karininkų bute, rytą Lidija Voronkova išėjo į miestą. Kybartai ją nustebino plytelėmis išklotais šaligatviais, jaukiais, žieduose paskendusiais nameliais, švara. Po lietaus šviežumu kvepėjo gėlės.

Netrukus iš pasienio grįžęs Lidijos vyras Sergejus apkabino savo jaunąją žmoną. Į Kybeikių pasienio užkardą šeima grįžo mieste prisipirkusi būtiniausių daiktų. Įsimylėjėliai ėjo susikibę už rankų.

Namelis Kybeikiuose

Jaunoji šeima išsinuomojo kambarį pas pasiturintį valstietį. Namas buvo mūrinis, su čerpių stogu. Kambarį puošė kabanti žibalinė keramikinė lempa. Sode mėlynavo aviliai, kuriuos juosė alyvų krūmai. Ant tvarto stogo – gandralizdis. Sodybos šeimininkas Jonas Ryckis valdė trisdešimties hektarų ūkį, turėjo dvi karves, arklį, daug įvairių naminių paukščių. Šeimininkas su sūnumi Jurgiu ir dukra Elena dirbo nuo aušros iki sutemų. Šeimininkė tetulė Petrė sirguliavo, tad sukosi po namus. Darbymečiu Ryckis kviesdavo į talką kaimynus, po to jiems talkindavo pats. Taip visas kaimas dirbdavo savuosius laukus.

Šeimininkas Jonas Ryckis viešnią sutiko draugiškai, palinkėjo laimės šeimoje. Rusiškai kalbėjo su akcentu.

Naujakuriai gretimame kaime aplankė kito karininko šeimą, kuri gyveno pas ūkininką Barniškį. Jų dukra Albina nusišypsojusi rusiškai pagyrė Lidiją ir pakvietė į trobą. Čia gyveno užkardos vadas Vorobjovas.

Karo išvakarėse

Vieną dieną Kybartuose kilo sumaištis. Su lagaminais ėjo žmonės, važiavo vežimai, pilni keleivių išsigandusiais veidais. Šios permainos stebino atvykėlę. Į miestą apsipirkti atvykusią Lidiją draugės ramino: juk su Vokietija pasirašyta nepuolimo sutartis. Vyras ją irgi guodė, aiškino, kad Vokietija už sienos rengia manevrus. Bet žmonės jau kalbėjo apie karą…

Miestą paliko žydai. Juos išgąsdino karo išvakarėse pasirodę lapeliai su raginimais: „Rusų kareiviai! Meskite ginklus, muškite žydus ir komunistus! Pereikite į mūsų pusę.“

Sunerimę kaimiečiai Lidijos klausinėjo apie kolchozus, karo galimybes. Naivuolė maskvietė liepė skaityti tarybinius laikraščius ir gandais netikėti. Lidija svajojo išmokti lietuvių kalbą ir šviesti kaimiečius.

Karas! Vokiečiai, lietuviai ir kiti lietuviai

Birželio 22-osios rytą Lidija pabudo nuo griausmo. „Gal audra?“ – pamanė mergina ir vėl užsnūdo. Dundesys nesiliovė. Buvo trečia valanda ryto. Staiga namelį supurtė šūvių serija. Pasigirdo beldimas į duris. Šeimininkas sušuko: „Ponia! Karas! Slėpkitės rūsyje!“

Tačiau pasieniečio žmona nepatikėjo. Ji vis dar manė, kad tai manevrai. Tačiau ją kankino nerimas dėl vyro, kuris buvo tarnyboje.

Pažvelgusi pro išdaužtą langą Lidija ant kelio pamatė ginkluotus raitus vokiečių karius. Netrukus pro išlaužtas duris į kambarį įsiveržė vokiečių kareiviai. Karininkas, įrėmęs į moters krūtinę pistoletą, paniekinamai išsišiepė, liepė sakyti, kur jos vyras „politrukas“.

Dėdė Jonas Ryckis ramino karininką aiškindamas, kad ji nesupranta vokiškai. Karininkas atsakė: „Mes su moterimis nekariaujame, tik komunistai gali tyčiotis iš silpnosios lyties. Pasakyk jai, kad po dviejų savaičių mes paimsime Maskvą ir ji galės grįžti namo. O dabar pristatyk ją į policiją. O tavo „politrukui“ – „kaput“.

Sodybos šeimininkas iš karininko išprašė antspauduotą dokumentą, leidžiantį Lidijai pasilikti pas jos gynėjus. Už tai Ryckis įteikė vokiečiui pintinę su kiaušiniais ir kumpiais.

Lidija šeimininką tikino, kad Raudonoji armija greitai sumuš vokiečius ir jos Sergiejus sugrįš kaip nugalėtojas. Į tokias kalbas Jonas tik liūdnai lingavo galva.

Ieškodama vyro Lidija nuskubėjo į užkardą. Pakelė buvo nusėta raudonarmiečių lavonais. Sergejaus tarp jų nerado. Pasienio užkarda žiojėjo išdaužytais langais, viduje gulėjo gal dešimt kareivių vienais baltiniais. Matyt, vokiečiai juos prikėlė iš lovų ir sušaudė.

Naktiniai siaubai

Ryckių namuose naktį pasigirdus beldimui į duris šeimininko duktė Elena Lidiją skubiai nuvedė į slėptuvę, netaisyklingai rusiškai aiškindama: „Atėjo Šaknickis, šimto dvidešimt žemių dvarininkas. Sako, tavo „politrukas“… Kaunas… Sodino kalėjimas… Dabar jis atėjo, nori užmušti tave. Tėtė neduoti, tėtė pasakė ponia vakar išėjo miestas! Ir Gaidys čia!“

Atėjūnai šaukė Jonui išduoti rusų „politruko“ žmoną. Šis priešais mosavo vokiečio karininko dokumentu. Kybeikių kaimo vyrai užtarė Ryckį.

Vakare Lidiją išvedė pas kaimyną Galinį, kuris karininko žmoną paslėpė šalinėje. Ją globojo Galinio žmona Marytė ir dvylikametis sūnus Vitas. Jis parodė savo užrašų sąsiuvinį su įrašu „Sergejus Voronkovas“. Berniuką rusų kalbos mokė Lidijos vyras.

Galiniai Lidiją slapstė šiene, maitino, nes Šaknickas nenurimo, visur ieškodamas „politruko“ žmonos. Lidija nusprendė pati vykti į policiją, nes bijojo, kad dėl jos nenukentėtų geradariai.

Vokiečių nelaisvėje

Vieną rytą Ryckis išvežė Lidiją į miestą. Buvo turgaus diena. Kaimiečiai duoną, lašinius, kiaušinius, miltus mainė į drabužius, druską, degtukus, žibalą, muilą.

Miesto policijoje Ryckis perdavė Lidiją budinčiam policininkui. Šis nuvedė į pastatą, kur didžiuliame kambaryje ant grindų sėdėjo, gulėjo tarybinių karininkų žmonos ir vaikai. Čia ji sutiko vyresniojo leitenanto V. Zgvozdjanovo žmoną Žaną su sūneliu ant rankų. Dvidešimtmetę gražuolę ukrainietę vienas vokietis, atėmęs iš jos vaiką, nusitempė į virtuvę. Iš ten ji grįžo siūbuodama, su mėlynėmis veide, ir krito ant grindų. Po kelių savaičių Žana mirė nuo kraujo užkrėtimo, nes bandė atsikratyti naujos gyvybės.

Našlaitis berniukas verkė graudžiomis ašaromis. Po kelių dienų moteris aplankė lietuvis policininkas ir grąžinęs pasus pasakė, kad karininko žmoną išniekinęs vokietis nubaustas ir išsiųstas į frontą.

Išvestos į komendantūrą moterys matė, kaip vokiečiai, sunkvežimiu atvežę grupelę žydų, privertė juos iš šio pastato požemių išvilkti žuvusius raudonarmiečius. Gindamiesi pasienio komendantūroje žuvo keturiolika rusų karių. Keturios moterys atpažino savo vyrus ir juos apraudojo.

Vienas vokietis, parodęs ranka į žuvusiuosius, savo kareiviams iškilmingai pareiškė: „Kareiviai! Štai taip reikia kovoti už Tėvynę – kaip šie rusų didvyriai!“

Padėka geradariams

Kelyje moterys išvydo dar vieną liūdną vaizdą. Virtinė vežimų vežė sušaudytų lietuvių geležinkelio darbuotojų komunistų kūnus. Buvo sakoma, kad dėl jų mirties kaltas kažkoks viršininkas rusas. Jis turėjęs sunaikinti seifą su komunistų sąrašais. Tačiau viršininkas, pasodinęs į garvežį savo žmoną ir vaikus, įrėmęs pistoletą mašinistui į galvą, paspruko į Rusiją. Vokiečiai, atidarę seifą, rado sąrašus ir areštavo geležinkelininkus.

Lietuvis policininkas išdavė Lidijai leidimą aplankyti Ryckį ir pasiimti iš jo dalį savo daiktų. Ji pastebėjo iškabintus ant medžių ir stulpų įsakymus, draudžiančius savivalę ir linčo teismus. Pas Ryckį Lidija sutiko ir Galinį, vyrams ji padėkojo už išgelbėjimą nuo savivaliautojų.

Iš Ryckio Lidija sužinojo, kodėl kai kuriuose kaimuose lietuviai žudė raudonarmiečius ir jų šeimos narius. Likus savaitei iki karo be teismo daug šeimų buvo išvežta į Sibirą ir sklido gandai, kad ten moterys, vaikai buvo sušaudyti. Iš Ryckio Lidija sužinojo, kaip lietuvių šeimas į vagonus grūdo milicininkai lietuviai ir kariškiai. Ryckis Lidijai parodė jos žuvusio vyro kapą ir atidavė kruviną kario knygelę. Po karo S. Voronkovo palaikai buvo perlaidoti Kybartų sovietinių karių kapuose.

Susidorojimas ir gelbėjimas

Belaisvės rusų karininkų moterys po keturiolika valandų per dieną dirbo skalbykloje. Skalbiniai ir vokiečių karių apranga buvo sandėliuojami buvusio kino teatro antrajame aukšte.

Gete Marijai Kisieliovai prasidėjo sąrėmiai. Policininkai iškvietė lietuvę medicinos seserį pagelbėti gimdyvei, bet ši kategoriškai atsisakė. Į pagalbos šauksmą atsiliepė gydytojas Juozas Zubrickas. Jis ką tik buvo grįžęs iš Kauno kalėjimo, kuriame kalėjo areštuotas sovietinių pareigūnų. Kaip rašo L. Nekrasova-Voronkova, gydytojas negalvodamas atskubėjo į pagalbą „rusų komisarei“. Medikas Zubrickas buvo plataus profilio gydytojas, turėjo savo kliniką ir sodybą netoli Kybartų. Likus dviem savaitėms iki karo buvo suimtas. Nors ir nukentėjęs nuo tarybų valdžios, gydytojas laikėsi Hipokrato priesaikos, gelbėjo žmones, nepaisydamas jų tautybės ir įsitikinimų.

Buvusiose kareivinėse vokiečiai įkurdino iš visos apylinkės suvežtus žydus. Geto gyventojai galėjo nusipirkti tik du šimtus gramų duonos ir pusę litro pieno vienai parai. Davę kyšį lietuviai galėjo patekti į getą. Už maisto produktus žydai atiduodavo daiktus, brangenybes.

Rusės ir ukrainietės buvo apgyvendintos tuščiuose kybartiečių namuose. Ukrainietės namelius nudažė balta spalva. Vietiniai šį kvartalą pavadino Rusų gatve. Tai buvo Gedimino gatvė.

Lidija iš draugių sužinojo, kad atsirado lietuvių vyrų, kurie norėjo vesti žydaites ir krikštytis. Bet valdžia tai griežtai draudė.

Vieną dieną po Kybartus pasklido žinia, kad žydus kažkur išveža. Prie geto pradėjo rinktis miestiečiai. Į sunkvežimius atnešė ir ligonius, tarp jų – ir gerai kybartiečiams žinomą gydytoją Koganą. Kalbėta, kad mediką stengėsi išgelbėti jo buvę mokiniai. Garsus gydytojas J. Zubrickas net siuntęs telegramą Hitleriui. Žmonės kalbėjo, kad greitai atėjęs atsakymas, jog žydams, kad ir kas jie būtų, jokio pasigailėjimo negali būti… Gete likusioms moterims buvo paaiškinta, kad jų vyrus išveža į Liubliną dirbti.

Po kelių dienų mieste pasklido baisūs gandai, kad smėlyne tratėjo kulkosvaidžiai, buvo girdėti riksmai.

Netrukus prie kareivinių atvyko dengti sunkvežimiai, moterims buvo liepta neimti daiktų ir pasakyta, kad jas išveža į Liubliną.

Viena iš Lidijos draugių Ana Potapenko savo akimis matė, kas vyko Smėlyne. Ji ėjo į kaimą parsinešti pieno ir, pamačiusi vokiečius, pasislėpė krūmyne. Tai, ką ji išvydo, buvo baisu ir neįtikėtina.

Prie ilgo, smėlyje iškasto griovio, kampuose, stovėjo kulkosvaidžiai, kuriuos saugojo lietuviai policininkai ir civiliai. Netrukus privažiavo vokiečiai baudėjai su didžiuliais šunimis. Baudėjai išlipo ir apsupo griovį. Netrukus Ana išgirdo kažkokį gausmą. Ji išvydo atvažiuojančius sunkvežimius, kuriuos lydėjo motocikluose sėdintys lietuviai policininkai. Išvarytas iš sunkvežimio moteris policininkai ir baudėjai apsupo ir įsakė atiduoti brangenybes: žiedus, laikrodžius, apyrankes. Moterys ėjo prie stalo, pastatyto ant žemės, ir palikusios ant jo savo puošmenas grįždavo į būrį.

Kai šis apiplėšimas baigėsi, joms buvo įsakyta nusirengti ir nurengti savo vaikus. Moterys, matyt, tikėdamos, kad jas veža į Liubliną, apsirengė geriausiais rūbais. Kilo baisus klyksmas ir vaikų verksmas. Besipriešinančias moteris civiliai apsirengę lietuviai žaliūkai ir policininkai stūmė į duobę ir šaudė, o vokiečiai stebėjo. Kai visos nelaimingos moterys buvo nurengtos, jas iš eilės grupelėmis vedė prie griovio ir įsakė į jį gultis. Sutratėjo kulkosvaidžiai. Iš priekio į jas šaudė civiliai apsirengę vyrai. Lipančias iš duobės moteris užsiundydavo šunimis.

Kulkosvaidžių tratėjimas, klyksmai ir aimanos, šunų lojimas, grubūs policininkų keiksmai susiliejo į vieną gaudesį, alsuojantį mirtimi.

Vieną dieną Lidiją darbams namuose per policiją nusamdė namų valdyboje dirbęs tarnautojas. Šeimininkė darbininkę pamaitino ir nurodė, kokius darbus atlikti.

Išnešusi kilimus į kiemą, Lidija išvydo iš kaimyninio namo išėjusį saulėje įdegusį gal dvidešimt trejų metų vaikiną. Šeimininkė, linktelėjusi į jį galvą, tarstelėjo: „Štai šis niekšas šaudė žydų moteris. Kas galėjo pagalvoti? Juk augo mano akyse.“

Jaunuolis užkalbino kilimą valančią Lidiją.

– Tu ruskė? – paklausė jis. Vėliau pratęsė: – Kai visus žydus užmušime, ateis jūsų eilė…

Tarp Lidijos ir žydšaudžio užsimezgė pokalbis, nes moteris norėjo iškvosti kokių nors žinių apie draugę žydaitę Mariją.

– Tu sakai, kad ateis mūsų eilė? Negi ir tu žudei? – klausė Lidija.

– Žinoma, o kas čia tokio? – nuo pašnekovo dvelkė pagiriomis ir tabaku.

– Kaip tu galėjai pakelti ranką prieš niekuo nekaltus žmones? – šiurpo moteris.

– Mums moka už žydo ir komunisto galvą po dešimt markių. Kur aš galiu uždirbti tokius pinigus? Reikia juk iš kažko gyventi, – nesutriko žmogžudys.

– Kaip tu galėjai?.. – pakartojo klausimą.

– Na, iš pradžių negalėjau, o po to vokiečiai davė kažko išgerti, ir prasidėjo. Tomis akimirkomis aš galėjau ir savo motiną be jokio gailesčio nužudyti, o tuos tai…

– Sakyk, o moteris irgi žudei?

– Žinoma, tai labai paprasta. Jos gi žydės, o ne moterys. Jau pripratau. Ir moka gerai. Kai boboms liepė atiduoti brangenybes – atidavė, kai liepė nusirengti nuogai, cha cha cha, jos pradėjo muistytis. Bet kai vokiečiai kelias čia pat pribaigė, tai iš karto numetė visus drabužius. Tik viena ,,sovietikė“ nenusirengė ir dar spjovė vokiečiui į veidą, – odą šiurpino atsakymas.

Šeimininkė, pas kurią tarnavo Lidija, ją ramino ir kalbėjo: ,,Kodėl tu su juo šnekėjai, su tuo padugne, teršiančia lietuvių tautą? Su juo niekas nenori kalbėti. Dirbti nenori, tai nuėjo žmonių žudyti. Už pinigus. Tikras niekšas!“

Dirbusi visą dieną Lidija gavo uždarbį – dvi markes – ir grįžo į namus. Alkana, apsiašarojusi bandė valgyti, bet tik supykino. Kaimynės moterys prasitarė, kad Lidija galbūt laukiasi. Ir nuogąstavo, kaip ji, elgeta, gimdys ir augins vaiką, kai net padoraus apsirengimo neturi.

***

Antroje atsiminimų dalyje Lidija Nekrasova-Voronkova rašo apie kančias, kurias patyrė išvežta į Vokietiją. Ten jai gimė sūnus, kuris užaugo. Radęs motinos atsiminimus, sūnus paruošė juos spaudai.

Parengė
Antanas ŽILINSKAS

Redakcijos prierašas. Prieš porą metų sūnus per Rusijos ambasadą kreipėsi į Kybartų seniūniją su prašymu surasti jo mamą gelbėjusius žmones ir įteikti jiems Lidijos Nekrasovos-Voronkovos knygą. Linkėjimai ir dėkingumas adresatus pasiekė. Kybartuose tebegyvena Jono Ryckio dukra Elena.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26, 2018-06-29, 2018-07-06.


  • 0

„Rasa“ kratosi nusistovėjusių stereotipų

Nors nuo įstaigos reorganizacijos prabėgo daugiau nei dešimtmetis, Kybartų „Rasos“ specialioji mokykla vis dar neretai tapatinama su vaikų globos namais ar internatu. Mokyklos kolektyvas siekia sugriauti šį mitą, todėl pakvietė užsukti į svečius ir pasižiūrėti, kaip čia ugdomi mokiniai. Tai, ką pamatėme, išties sužavėjo – tikrai ne visos rajono ugdymo įstaigos gali pasigirti tokiomis sąlygomis.

Dėmesys kiekvienam

„Rasos“ specialiojoje mokykloje nuo ateinančio rugsėjo turėtų mokytis šešiasdešimt 7–21 metų mokinių. Tiesa, įstaigos direktorė Lilija Žilinskienė vylėsi, kad jų bus dar daugiau.

Aprodydama šiuolaikiškai įrengtus mokyklos kabinetus direktorė pasakojo, kad jos vadovaujamoje įstaigoje dėmesys skiriamas kiekvienam mokiniui. Pamokos čia prasideda nuo 9 valandos ryto, viena trunka 40 minučių. Klasėse mokosi tik po penkis vaikus, su jais dirba ne tik mokytojai, bet ir jų padėjėjai. Mokoma įvairių dalykų, išskyrus fiziką ir chemiją. Baigus „Rasos“ specialiąją mokyklą yra galimybė grįžti į bendrojo ugdymo mokyklas. Tiesa, pasak L. Žilinskienės, tokių atvejų per penkiolika jos darbo metų buvo vos keli.

Kiekviename mokyklos kabinete yra įrengti poilsio kampeliai – tam atvejui, jei mokinys per pamoką pavargtų. Mat čia mokomi vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Ugdymo priemonių įstaigoje taip pat netrūksta – kiekvienoje klasėje yra multimedijos, interaktyvios lentos, gausu įvairių knygų, žaidimų. Nuo ateinančio rudens mokyklos patalpos turėtų būti dar gražesnės – šiuo metu jose vyksta remontas.

Pasiima patys

Norintieji mokytis „Rasos“ specialiojoje mokykloje neturėtų sukti galvos, kaip iki jos atvažiuoti. Įstaiga trimis turimais autobusiukais pasiima vaikus iš bet kurio rajono kampelio, o po pamokų juos parveža namo. Pavyzdžiui, šiais mokslo metais vieną mokinį tekdavo atsivežti iš Pilviškių, du – iš Keturvalakių. Mokinių tėvams šios kelionės nieko nekainuoja, jas apmoka rajono Savivaldybės administracija. Kartu su vairuotoju visada keliauja ir auklėtojų padėjėjos.

Nenorintieji kasdien važinėti į mokyklą turi galimybę apsigyventi bendrabutyje. Šiais mokslo metais čia gyveno 15 vaikų, kurie 4 kartus per dieną buvo ir maitinami. Mokinių šeimoms visa tai taip pat nieko nekainavo.

Mokiniai įgyja įgūdžių

Išskirtinės galimybės mokytis „Rasos“ specialiojoje mokykloje sudarytos mokiniams, baigusiems 10 klasių, tačiau dar neturintiems 21 metų. Jie gali dar trejus metus mokytis pagal socialinių įgūdžių ugdymo programą. Čia jie gali rinktis mokytis vytelių pynimo, medžio apdirbimo, daržininkystės, o nuo ateinančio rudens – ir siuvimo amatų. Taip pat jaunuoliai kartu įgyja ir vidurinio ugdymo išsilavinimo pažymėjimą.

„Manau, kad įgūdžiai yra daug svarbiau nei tam tikrų įstaigų baigimo diplomai. Neabejoju, jog jaunuoliai, išmokę pinti iš vytelių ar dirbti su medžiu, veiklos turės visada“, – mintimis dalijosi direktorė L. Žilinskienė.

Kalbėdama apie kitus specialiosios mokyklos privalumus ji teigė, kad čia išskirtinis dėmesys skiriamas judėjimo negalią turintiems vaikams. Tokių šiais mokslo metais „Rasos“ specialiojoje mokykloje mokėsi keturi. Su šiais mokiniais dirbama individualiai, jais rūpinamasi visą parą.

Siekiant, kad greičiau sutvirtėtų fiziškai, judėjimo negalią turintiems vaikams taikomos procedūros masažinėje vonioje, su jais dirba kineziterapeutas.

Mokykloje yra ir vienas kabinetas, skirtas atsipalaiduoti, pailsėti, nusiraminti.

„Tokių patalpų nėra jokioje kitoje rajono ugdymo įstaigoje. Čia stovi vandens lova, yra galimybė įjungti raminamąjį poveikį turinčias šviesas ir muziką. Tai ypač padeda vaikams autistams. Pastaraisiais metais jų itin padaugėjo. Mūsų įstaigoje tokius vaikus ugdo apmokyti dirbti specialistai. Tokių taip pat nėra niekur kitur rajone“, – teigė L. Žilinskienė.

Sėkmės istorijos

Per ilgus metus Kybartų „Rasos“ specialiojoje mokykloje nutiko ne viena iš pirmo žvilgsnio stebuklą primenanti sėkmės istorija. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus įstaigoje pradėjo mokytis berniukas, kurį pedagogams reikėdavo į mokyklą patiems atsinešti. Jis nevaikščiojo, sunkiai judėjo. Dabar vaikinas nelabai kuo skiriasi nuo bendraamžių: be niekieno pagalbos ir eina, ir kopia laiptais.

Panašių istorijų būta ir daugiau, tačiau direktorei labiausiai įstrigo vieno šiais metais aštuonias klases baigusio 21 metų amžiaus jaunuolio situacija.

„Jis mokyklą pradėjo lankyti gana vėlai. Apie jį sužinojome visai atsitiktinai. Kai nuvykome į kaimą, kuriame jis gyveno, ir ėmėme kaimynų klausinėti, kur yra mūsų ieškomas berniukas, niekas negalėjo mums to pasakyti. Pasirodo, tėvai vaiko beveik neišleisdavo į lauką, o dienas jis leisdavo prie įjungto televizoriaus. Berniukas visiškai nekalbėjo. Šiandien jis mūsų mokyklą baigė su visais puikiai susišnekėdamas. Turime nuostabius logopedus, kurie kartais daro didelius stebuklus“, – sakė „Rasos“ specialiosios mokyklos direktorė.

Jos vadovaujamoje įstaigoje didelis dėmesys skiriamas skaitymui ir rašymui. Pagal Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atliktus tyrimus, čia besimokantys vaikai skaito geriau nei bendrojo ugdymo mokyklas lankantys mokiniai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

Kybartiečiai kasmet važiuoja į respublikines vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais olimpiadas, iš kurių nuolat grįžta su apdovanojimais. Ką tik pasibaigusiais mokslo metais „Rasos“ auklėtinis Justas Dailidavičius respublikiniame rašinio konkurse „Laiškas mamai“ užėmė pirmąją vietą. Verta paminėti, kad šiame konkurse dalyvavo visi Lietuvos pradinukai, o ne tik vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

„Dažnai važiuojame į įvairias edukacines išvykas, dalyvaujame dailės ir darbelių konkursuose bei parodose, o kitais metais žadame pirmą kartą bandyti laimę „Dainų dainelės“ atrankoje“, – ateities planus vardijo L. Žilinskienė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Direktorė Lilija Žilinskienė teigė, kad jos vadovaujamoje „Rasos“ specialiojoje mokykloje ugdymo priemonių netrūksta. Viena iš jų – staliukas, skirtas piešti ant smėlio.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian