Author Archives: Romas

  • 0

Kybartų cerkvė vis atviresnė turistams

Kitais metais Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė švęs 150 metų nuo jos pastatymo dienos.

Bendruomenė mažėja

Šis pastatas – pirmoji stačiatikių šventovė Užnemunėje, turėjusi atlikti ypatingą misiją pargabenant iš Vakarų į Rusiją užsienyje mirusių tikinčiųjų palaikus. Pagal stačiatikių papročius, visos reikalingos apeigos turėdavo būti atliktos pačiuose pirmuosiuose pasienio maldos namuose, todėl Kybartų cerkvė matė daug aukštų carinės Rusijos asmenų. Šventovei buvo keliami dideli reikalavimai, todėl ir cerkvė, ir stačiatikių kapinės Kybartuose buvo ir tebėra ypatingos.

Dar visai neseniai statinys ir teritorija buvo prižiūrimi vietos stačiatikių bendruomenės. Gaila, tačiau mieste gyvenančių šios bendruomenės narių mažėja. Juolab kad jie – labai tvarkingi.

Neseniai į užsienį gyventi išvyko cerkvę prižiūrėjusi Valentinos ir Jevgenijaus Šibajevų šeima. Dauguma rusų, čia atvykusių dirbti sovietiniais laikais, asimiliavosi, o Kybartuose gimę jų palikuonys cerkvėje nesilanko.

Apskritai čia belikę vos keli šios konfesijos atstovai. Tad šįmet teritoriją ėmėsi tvarkyti Kybartų bendruomenė, nes statiniu ir jo istorija labai domisi atvykę turistai. Tiksliau – organizacijos prašymu UAB „Kybartų darna“ čia atsiunčia porą žmonių, įdarbintų per užimtumo programą.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ypač džiaugiasi prie aplinkos besidarbuojančiu Albinu Pranckevičiumi, kuris čia triūsia labai kruopščiai. Jo dėka greta cerkvės gražiai išryškėjo takeliai, čia palaidotų žmonių antkapiai.

Skarų ir sijonų nereikalauja

Prižiūrima teritorija pasidžiaugė ir neseniai į Kybartus atvykęs Kauno stačiatikių dekanato klebonas tėvas Igoris. Tik keletą kartų per metus čia užsukantis stačiatikių dvasininkas ypač įdomus ir malonus pašnekovas. Paprastumu spinduliuojantis kunigas jau maldos namų šventoriuje užsivilko juodą abitą ir energingai rakino cerkvės duris, su šypsena kviesdamas į vidų.

Prie durų persižegnojęs trimis pirštais, kaip įprasta ortodoksams, jis nusilenkė juodam ikonostasui – ikonų vartams, kurie atveriami tik per mišias, vigiliją.

Pagal ortodoksų tradiciją, į altoriaus zoną gali įeiti tik vyrai, jiems priskirta laikyti mišias ir patarnauti.

Apskritai, į pamaldas ortodoksų bažnyčiose atėjusios moterys būtinai turi būti apsidengusios galvą ir segėti sijonus. Jei jų neturi, paprasčiausiai gali pačioje cerkvėje pasiskolinti skaras ir sijonus imituojančias užsegamas audinių atraižas. Tai ypač populiaru Sakartvelo cerkvėse, kuriose griežtai laikomasi papročių. Tačiau Kybartuose pasiskolinti skaros ar skiautės, imituojančio sijoną, nepavyks – jų čia nėra.

Stačiatikių dvasininkai vis dar pavadinami popais, šventikais. Vis dėlto teisingiausia juos vadinti kunigais.

Kaip pasakojo tėvas Igoris, maldos namai simboliškai taku padalyti į dvi dalis. Vienoje pusėje meldžiasi moterys, kitoje – vyrai. Taip yra dėl to, kad vyrai ir moterys mažiau dairytųsi vieni į kitus, labiau susikauptų maldai. Kitose cerkvėse tam pastatomos netgi pertvaros. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė labai nedidelė ir suolų joje nėra, tad ir retos pamaldos ar iškilmės čia vyksta ne pagal tokias griežtas taisykles.

Jungiasi prie marijampoliečių

Tėvas Igoris džiaugėsi, kad unikalus statinys prieš porą metų sulaukė rimtesnės pagalbos iš Kauno stačiatikių dekanato, mat mūsų rajono Savivaldybės biudžete lėšų cerkvės remontui nebuvo numatyta. Vietinės valdžios pagalba apsiribojo pinigais cerkvės stogui padažyti. Stačiatikių lėšomis atnaujintas bažnyčios vidus dabar šviečia baltumu, mėlynumu svaigina kupolo skliautas.

Šventovėje gausu ir stebuklingų ikonų, kurių visų reikšmes žino tėvas Igoris. Kiekviena jų – ypatinga. Prie vienos ikonos reikėtų melstis norint išgyti nuo sunkios ligos, prie kitos – norint atsikratyti priklausomybių ar kitokių bėdų. Visus jų aprašymus dvasininkas pažadėjo atsiųsti V. Katkevičiui, kad šis, vedžiodamas ekskursijas, galėtų turistams suteikti daugiau informacijos. Iš tiesų jie dabar šventyklos duris dažniausiai ir varsto. Susitarus dėl ekskursijos, cerkvę atrakina įgaliotas parapijos atstovas. O vietinė stačiatikių bendruomenė čia renkasi per didžiąsias šventes arba prisijungia prie rusų bendruomenės Marijampolėje. Ten ji – gana gausi, priskaičiuojama apie pusšimtis žmonių. Tad ir pamaldos vyksta dažniau. Įprastai renkamasi per didžiąsias metų šventes.

Panašumai ir skirtumai

Tėvas Igoris sakė, jog stačiatikių Kalėdų tradicijos labai panašios į katalikų. Prieš šią šventę būna keturiasdešimties dienų gavėnios laikotarpis. Pasninko pabaiga sutampa su Kalėdų vigilija. Tradicija reikalauja, kad tą dieną nebūtų valgoma iki patekant pirmajai žvaigždei. Kanoniška kalėdinė vakarienė taip pat pasninkiška – leidžiami tik vienas arba du valgiai, kurie primena šventąjį įvykį: tai kutia (kviečių grūdai ar ryžiai su medumi) arba vzvar (patiekalas, pagamintas iš džiovintų vaisių). Po pagalve pasikišama šiaudų gniūžtė, primenanti kūdikėlio Jėzaus guolį.

Kalėdinė vakarienė būna apgaubta iškilmingos tylos, o po naktinių šv. Mišių prasideda džiugi šventė.

Pagal ortodoksų tradiciją kunigai gali turėti šeimą. Tiesa, tuokiama tik vieną kartą. Tėvas Igoris yra vedęs ir turi vaikų.

Spalvinga istorija

Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės istorija – labai spalvinga. Apie tai turistams stengiasi papasakoti ir V. Katkevičius.

Cerkvės pastatų kompleksas buvo pastatytas 1870 metais ir skirtas geležinkelio tarnautojams. 15 tūkstančių rublių ir žemės statiniui tuomet skyrė caro valdžia. Pirmojo pasaulinio karo metais šie stačiatikių maldos namai buvo paversti sandėliu.

1919 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija cerkvę, mokyklos pastatą ir du parapijos namus perdavė Seinų vyskupijai. Tuomet Kybartų cerkvėje buvo įrengta katalikų bažnyčia. Apie 420 stačiatikių rinkdavosi melstis nuomojamose patalpose. Mieste gyvenantys stačiatikiai daug kartų kreipėsi į valdžią prašydami grąžinti maldos namus, kol pagaliau 1929 m. Ministrų kabineto nutarimu apgriuvusi cerkvė grąžinta bendruomenei.

1935 m. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo atnaujinta. 1937 m. parapijai priklausė beveik pusantro tūkstančio tikinčiųjų. Prie jos veikė Apvaizdos brolija. Tuomet čia visos Lietuvos cerkvėms buvo gaminamos žvakės.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Dvasininkas nusilenkė ikonostasui, už kurio yra cerkvės altorius, atveriamas tik per mišias.

Autorės nuotr. Kaune gyvenantis tevas Igoris į Kybartus užsuka labai retai.

Autorės nuotr. Prie cerkvės prigludusios kapinės dabar yra labai kruopšciai tvarkomos.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-02.


  • 0

Septynmečiui padovanojo šaunų gimtadienį

Kybartiečio Pauliaus Norvilaičio projektai jau ne kartą aprašyti mūsų laikraštyje. Iki šiol septyniolikmetis kartu su rėmėjais dovanodavo fotosesijas išsirinktoms visuomenės grupėms. Šįkart Paulius nutarė nudžiuginti gausią šeimą, surengdamas gimtadienį jų atžalai.

„Gimtadienis – gražiausia asmeninė šventė, kurios ypač laukia vaikas. Jis svajoja ir tikisi, kad ši bus ypatinga. Yra šeimų, kurios tokią dieną savo vaikams negaili dovanų, nuperka daug balionų, užsako šventinį tortą, suorganizuoja įvairių pramogų. Tačiau tokie dalykai nemenkai kainuoja. O jei šeimoje auga daugiau vaikų? Tuomet tokie svajonių gimtadieniai gali tapti visiškai „neįkandami“ tėvams, – sakė Paulius. – Todėl mano suburta kūrybinė grupė „Pauliaus projektai“ kartu su firma „SML batutai“ nusprendė padovanoti svajonių gimtadienio šventę vienam vaikui iš didesnės šeimos.“

Tvarkingos gausios šeimynos ieškojo visa grupė. Išsirinktos dvi, iš kurių galiausiai visų simpatijas pelnė šeima iš Girėnų kaimo. Tai – didelė Krikštanų šeimyna, auginanti net 10 vaikų. Tame gausiame būryje gimtadienį kaip tik ruošėsi švęsti septynmetis Žilvinas.

Pasak Pauliaus, buvo surengtas toks gimtadienis, kokio vaikystėje būtų norėjęs ir jis pats. Visa berniuko šeima atvežta į Kybartuose esančią „Hot Pepper“ kavinę, kur visi buvo vaišinami pica, gaiviaisiais gėrimais, specialiai iškeptu tortu, lauke vaikai galėjo pramogauti ant pripūsto batuto.

Šventę papuošė „Karolitos“ dekoracijos, o mergaitėms buvo padarytos šukuosenos, kurias dovanojo grožio namai „Stilius“, ir makiažas, kurį atliko „Avon“ konsultantė Jūratė Antanavičienė. Pats Žilvinas iš futbolo klubo „Sveikata“ gavo dovanų. Gimtadienio šventę fotografavo „DaniPhoto“ fotografė. Papramogavusi keletą valandų šeima buvo parvežta namo.

Pasak Pauliaus, buvo smagu padaryti ką nors gera dėl tokios šaunios šeimos, matyti laimingas visų akis. Gali būti, jog ir ateityje bus organizuojama kažkas panašaus. Jaunas kybartietis turi dar daug planų ir sumanymų.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-02.

DaniPhoto studijos nuotr. Septynmečiui Žilvinui dovaną įteikė „SML batutai“ savininkas Saulius Pultinevičius, o Paulius Norvilaitis laukė savo eilės su kybartietės Vaidos iškeptu tortu.


  • 0

Namus puošia varpelių kolekcija

Išskirtinių varpelių iš įvairiausių pasaulio kraštų kolekcija puikuojasi Kybartuose užaugusios Benitos Mincevičiūtės namuose. Dar mokyklos laikais pradėjusi kolekcionuoti varpelius, kraštietė neslepia, jog nesitikėjo, kad vienas atsitiktinis varpelis išaugs į 342 skambalėlių kolekciją.

Pradėjo atsitiktinai

Pirmasis varpelis buvo mokykloje vykusios šventės dekoracija. B. Mincevičiūtė pasakoja, jog nešdamasi jį namo neturėjusi net minties apie kolekcionavimą. Varpelį pakabino kambaryje ant dekoratyvios šakos, kuri dabar net linksta nuo skambalėlių gausos.

„Pasikabinusi pirmąjį pamaniau, kad gražiai atrodytų dar keli varpeliai šalia. Tada nusipirkau antrą, trečią, ketvirtą… Ir nuo tada negaliu sustoti“, – sakė šiuo metu Kaune gyvenanti mūsų kraštietė B. Mincevičiūtė.

Iš pradžių kolekcija turėjo vieną kriterijų – varpelis turėjo būti standartinis, pakabinamas. Laikui bėgant, šis hobis prarado visus reikalavimus ir namuose atsirado pastatomų, šokoladinių, stiklinių, metalinių, šiaudinių, keraminių, sidabrinių, plastmasinių, medinių, popierinių, net vąšeliu nunertų varpelių.

Eksponatai iš visų žemynų

Pasak B. Mincevičiūtės, kolekcijos didėjimas priklauso nuo to, kiek pati ir jos artimieji keliauja po Lietuvą ar pasaulį. Nebūna išvykos, iš kurios moteris grįžtų be varpelio. Matydami jos aistrą, artimieji ir draugai aktyviai prisideda gausindami kolekciją: dažnai jų lauktuvės ar dovanos yra būtent skambalėliai.

„Varpelių iš visų šalių dar neturiu, tačiau drąsiai galiu teigti, jog mano kolekcijoje jų yra iš visų žemynų. Įdomiausi parkeliavo iš Australijos, Singapūro, Tailando, Meksikos, Kanados, kelių Amerikos valstijų“, – vardijo pašnekovė.

Moteriai įdomu ne tik rinkti varpelius, bet ir lyginti juos tarpusavyje. Pasak kolekcininkės, skirtingi žemynai turi skirtingą braižą. Europoje visų varpelių forma vienoda – apvali, skiriasi tik piešinėlis.

Pasakoja istoriją

Kiekvienas kolekcijos daiktas turi savo istoriją, tik kartais pačiai B. Mincevičiūtei tenka ilgokai pagalvoti, kad ją prisimintų. Tačiau yra varpelių, kurių pamiršti neįmanoma.

„Man brangiausias yra tas, kurį radau šeimos archyvuose. Šis varpelis neišsiskiria išvaizda, yra pagamintas iš metalo, standartinės formos, tilindžiuodavo ant karvės kaklo, tačiau jis man reiškia labai daug“, – prisipažino pašnekovė.

Kitas varpelis, turintis unikalią istoriją, – šokoladinis. Jis atkeliavo dar iš mokyklos laikų. Tai buvo paskutinio skambučio šventės torto puošmena.

Negalima nepaminėti ir to, kurio rankenėlė pagaminta iš elnio rago. Šį skambalėlį moteris taip pat įvardija kaip vieną iš unikaliausių.

Įsiminė ir varpelis, kurio B. Mincevičiūtė taip ir neįsigijo. Jis kolekciją turėjo papildyti 1997 metais, kai mergina svečiavosi Danijoje. Pasak kolekcininkės, varpelio grožį sunku pamiršti: jis buvęs krištolinis, su spalvotais stikliukais… Tačiau pirmo kurso studentei toks daiktas buvo pernelyg brangus.

Kolekcija tebepildoma

Nors praėjo dvidešimt penkeri kolekcionavimo metai, B. Mincevičiūtės siekis rinkti varpelius nepraranda prasmės. Paklausus, ką jai teikia šie skambalėliai, moteris atviravo, kad jie skleidžia ramybę, kuria prisiminimus ir, be abejonės, yra namų puošmena.

Kraštietė ir dabar nuolatos papildo savo kolekciją. Neseniai moteris įsigijo dar vieną naują varpelį.

Rugilė AUGUSTAITYTĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Kolekcininkė Benita Mincevičiūtė – prie savo pirmųjų varpelių.

Publikuota: „Santaka“, 201-07-30.


  • 0

Legendinės laidos „Mūsų miesteliai“ filmavimo grupė dirbo Kybartuose

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Nuo antradienio Kybartų mieste plušėjo legendinės LRT laidos „Mūsų miesteliai“ kūrybinė grupė. Iš mūsų rajono penki vilniečiai išvyko tik vakar.

Komanda filmavo visų konfesijų bažnyčias, kalbino klebonus, stačiatikių popą, lankėsi geležinkelio stoties požemiuose, bendravo su vietine bendruomene, seniūnu, ieškojo įdomių žmonių.

Pasak laidos idėjos autorės Nijolės Baužytės, tai, kad kūrybinė grupė nusprendė atvykti į Kybartus, labai džiaugtis nereikėtų.

„Laidą „Mūsų miesteliai“ kuriame jau 30 metų. Iš pradžių ji buvo tarsi mūsų džiaugsmo ir praeities prisiminimas, o pastaruoju metu jau skamba lyg „Requiem“. Ir tai labai liūdna. Mes renkame istorinę medžiagą apie miestelius, kurių greitai nebeliks. Patys pasvarstykite, kiek čia gyveno žmonių prieš 20 metų ir anksčiau, o kiek liko dabar… Ir tas dirbtinis linksmumas – tik ir tegirdime: šitame miestely šventė, kitame šventė… Tai tarsi puota maro metu. Mažesni miestai nyksta, tuštėja. Ne tik Kybartai. Tas pats laukia ir Vilkaviškio. Reikia būti realistais“, – nenuginčijamą nuomonę išreiškė legendinė žurnalistė N. Baužytė.

Kartu su ja Kybartuose dirbo laidos režisierė Stasė Keinienė ir žinomas kompozitorius Algimantas Apanavičius. Visa „Mūsų miestelių“ komanda – tai keturi kūrybiniai darbuotojai ir vairuotojas. Šiuo metu videofilmų cikle yra įamžinta apie 170 miestelių, o visoje šalyje jų priskaičiuojama apie 2 tūkstančius. Tad darbo tikrai nepritrūks.

Laidos vedėja ir idėjos autorė apgailestavo, jog šio kūrybinio sumanymo nesugalvojo imtis daug anksčiau, – kad ir prieš pusšimtį metų, – kai jau buvo gerai įsitvirtinusi televizijos žurnalistikoje. Mat kitos kartos žmonių, kurie anuomet augdami iš savo tėvų, iš senelių dar yra gavę visai kitokias moralines normas, mažėja. Taip mažai belikę senbuvių – tų, kurie gimę, augę, gyvenę ir nusenę miestelyje. Žurnalistei vis tenka išgirsti: „Ko jūs neatvažiavote prieš metus ar dvejus?..“ Tačiau visur suspėti neįmanoma… Šiuo metu Lietuvos televizijos žurnalistė jau skaičiuoja bemaž šešių dešimtmečių kūrybinės veiklos stažą. Pernai garsi visuomenės veikėja atšventė aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

Pasak N. Baužytės, vienas 50 minučių trukmės filmas – tai visas mėnuo labai įtempto darbo. Tad anksčiau nei po mėnesio dokumentinės apybraižos apie Kybartus nepamatysime.

Laidos kūrybinė grupė jau yra filmavusi mūsų rajone. „Mūsų miesteliuose“ įamžinti Pilviškiai, Alvitas, Virbalis, Pajevonys.

Žiūrėdamas filmą apie Pilviškius negali nesistebėti, kiek daug kūrybingų žmonių tame krašte surado LRT komanda. Senųjų virbaliečių pasakojimai į atmintį įspaudžia baisumus, kuriuos žmonės turėjo ištverti per Antrąjį pasaulinį karą. Pajevoniečiai išgirti už miestelio grožio puoselėjimą, o dairydamiesi po Alvitą televizininkai skaitė poeto Kazio Bradūno eiles apie gimtinę, kraštiečio žurnalisto Kazio Kemežio atsiminimus, kokį pragarą alvitiečiai išgyveno, kai per karą iš patrankų buvo apšaudoma gyventojų slėptuve tapusi parapijos bažnyčia.

Neabejotinai pati didžiausia vertybė – juostoje įamžinti, o dabar jau ir skaitmeniniu formatu LRT mediatekoje pateikiami aplankytų vietovių senųjų gyventojų autentiški liudijimai. Vertinga jų kalba. Tik tebūnie tai ne „Requiem“, bet odė džiaugsmui ir pasididžiavimas mūsų krašto istorija.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. „Mūsų miestelių“ kūrybinė grupė kalbino retą svečią Kybartuose – Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės popą Igorį.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.


  • 0

Bendruomenė susirūpino objektų skaitmeninimu

Neseniai Kybartuose prie kai kurių objektų atsirado „keisti kvadratiniai paveikslėliai“.

Taip Kybartų bendruomenės pirmininko Vito Katkevičiaus iniciatyva sugeneruotus QR kodus pavadino vyresni vietiniai žmonės. Šie kvadratai ir raidės – sutrumpintai anglų kalba Quick response – reiškia „greitas atsakymas“. Tai yra dvimatis brūkšninis kodas. Jame gali būti užšifruota įvairi informacija, sudaryta iš simbolių, įskaitant skaičius, kirilicą ir specialiuosius ženklus. QR kodus galite pamatyti interneto svetainėse, reklamose, iškabose, kataloguose ir netgi ant vizitinių kortelių.

Šitokio kodo poreikis atsirado aštuntojo dešimtmečio pradžioje dėl suintensyvėjusios japonų pramonės, kurios pagrindinė sfera buvo mašininių kodų nuskaitymas. Šių kodų tikslas – išsaugoti didelius informacijos kiekius ant minimalaus ploto paviršiaus. Skenavimui neturėjo trukdyti paviršiniai kodo gedimai bei daliniai užteršimai. Pradžioje QR kodai buvo skirti tik pramoniniams tikslams. Vėliau jų naudojimo sritis išsiplėtė. Šiandien šie kodai plačiai naudojami laikraščiuose, žurnaluose, kataloguose ir kitose reklamos srityse, dažniausiai slepia savyje ilgus internetinių resursų klodus. Tad tokių kodų galimybes išsiaiškino ir Vitas Katkevičius. Pasikalbėjęs su Kybartų gimnazistais, bendruomenės pirmininkas greitai perprato jų įdiegimo galimybes ir pats savo iniciatyva ėmė kurti turinį, jį sukėlė į specialią svetainę, sugeneravo QR kodus, atspausdino juos, įlaminavo ir iškabino mieste.

Todėl atėjęs, pavyzdžiui, prie Naujosios apaštalų bažnyčios gali nustebti sužinojęs, kad šios religinės bendruomenės pradžia Kybartuose siekia net 1925 m. ir anaiptol tai nėra nauja konfesija šiame krašte. Tada ji buvo oficialiai užregistruota ir priklausė Karaliaučiaus Ponartų kraštui ir vadinosi Kibarty. Naujo bažnyčios pastato kertinis akmuo padėtas 2000 m. lapkritį. Kybartų bendruomenėje nauja bažnyčia įšventinta 2001 m. rugsėjį. Tai buvo jau treti naujai pastatyti Naujosios apaštalų bažnyčios maldos namai Lietuvoje. Pastarųjų statybą finansavo Šiaurės Reino-Vestfalijos krašto bažnyčia, kuruojanti vakarinę Lietuvos dalį.

Be įprastinių sekmadieninių pamaldų, čia rengiamos atskiros trečiadieninės pamaldos senjorams, vyksta pamokėlės vaikams, susitikimai su ganytojais iš užsienio. Apeigose Kybartuose dalyvauja tikintieji ir iš aplinkinių rajonų.

Apie visa tai gali sužinoti savo išmaniuoju mobiliuoju telefonu nufotografavęs QR kodą, kuris tuojau pat nukreipia į svetainę su objekto aprašymu. Tuomet nereikia jokio gido, po miestą galima vaikštinėti ir jį pažinti savarankiškai. Juolab kad bendruomenės pirmininkas dar ruošiasi padaryti ir interaktyvų Kybartų žemėlapį, kuris jūsų telefone rodys lankytinus objektus bei kelią iki jų.

„Kol kas padariau gal aštuonių vietų QR kodus: Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios, Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės, Naujosios apaštalų bažnyčios, Levitano paminklo, pėsčiųjų tilto virš geležinkelio, kodo ženklą pakabinau prie Kybartų žemėlapio autobusų stotyje, A. Smetonos pasitraukimo vietoje ir prie seniūnijos“, – skaičiavo V. Katkevičius.

Septyniasdešimtmetį perkopęs vyriškis ruošiasi tokių kodų įrengti daugiau, tik sako, kad tam trūksta laiko. Kybartų bendruomenės pirmininkas šįmet jau spėjo pravesti ekskursijas po miestą daugiau nei keturiems šimtams žmonių, o šiltuoju metų laiku net ir namie būna retokai. Be to, užtrunka QR kodų įrengimo vietos suderinimas. Štai dėl galimybės jį pakabinti prie geležinkelio pėsčiųjų tilto su „Lietuvos geležinkelių“ bendrove pirmininkas derėjosi kelis mėnesius. Dar viena priežastis – šių kodų palaikymas internete kainuoja.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius QR kodus iškabino įvairiose Kybartų vietose.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.


  • 0

Pagerbtas brolių Vailokaičių atminimas

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios už brolius kunigą Juozą ir 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vailokaičius bei už gyvus ir mirusius jų artimuosius. Po mišių vyko brolių atminimui pagerbti skirtas renginys „Kybartai – paskutinė stotelė Tėvynėje“.

Šv. Mišias aukojęs Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas kalbėjo apie nenutrūkstamą dvasinio ryšio su artimaisiais stiprybę, juntamą net ir tuomet, kai fizinio artumo su jais nebeturime. Buvo meldžiamasi ne tik už Juozą ir Joną Vailokaičius, jų gimines, artimuosius, bet ir už tėvynę – būtent jos žmonių labui broliai tiek daug stengėsi ir dirbo.

Kybartietės, Vasario 16-osios klubo narės, Vailokaičių atminimo puoselėtojos Irenos Bacevičienės organizuotame renginyje dalyvavo Kybartų bendruomenės nariai, Vailokaičių artimieji, istorikas Benjaminas Mašalaitis ir Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas. Visus pasveikino seniūnas Romas Šunokas. Pasak jo, šių iškilių Suvalkijos krašto asmenybių pagerbimas rodo tik viena: kad istorija tęsiasi, kad ji gyva žmonių atmintyje.

Marijampolietis istorikas B. Mašalaitis atkreipė dėmesį į Jono Vailokaičio asmenybę. „Kuo daugiau žmogus gyvena, tuo daugiau nuopelnų“, – teigė jis. B. Mašalaitis išsakė susirūpinimą dėl Jono Vailokaičio biografijos netikslumų ir nepelnyto jo, kaip Vasario 16-osios akto signataro, nepakankamo įvertinimo. Anot istoriko, klaidingas faktas, kad Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją būsimasis visuomenės veikėjas baigė eksternu. To negalėjo būti ne tik dėl tuometinės mokslo sistemos, bet ir dėl jaunuolio gabumų. Realu, kad Jono Vailokaičo būta labai protingo, ir jis, kaip stropus mokinys, greičiau nei kiti buvo perkeltas į vyresniųjų klasę. Signataro polinkį į mokslą parodo ir jo studijos anuomet itin prestižiniame Peterburgo prekybos ir pramonės institute. Tęsdamas Jono Vailokaičio, kaip neįvertinto žmogaus, temą B. Mašalaitis teigė pasigendąs tinkamo jo atminimo įamžinimo ir Rygiškių Jono gimnazijoje, ir Paežerių dvare, kuris buvo Vailokaičių nuosavybė. „Tačiau, nepaisant to, pagerbkime šias asmenybes tais būdais, kuriais galime“, – baigė savo kalbą B. Mašalaitis.

Vasario 16-osios klubo pirmininkas R. Gulbinas į susirinkusiuosius kreipėsi pabrėždamas teigiamą renginio vietos – Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios – aurą. „Tokioje aplinkoje žmogus gali būti tik labai geras, – sakė jis. – Broliai Vailokaičiai buvo tarsi dvyniai: ne tik nuoširdžiai ir dažnai tarpusavyje tarėsi, bet ir aršiai dėl daugelio dalykų ginčijosi.“ Tarsi paantrindamas B. Mašalaičio išsakytoms mintims R. Gulbinas teigė, kad apie Joną Vailokaitį neretai kalbama kaip apie turtingiausią ir jauniausią Vasario 16-osios akto signatarą, nepelnytai pamirštant jo veiklą ir darbus.

Apie šį garbų kraštietį renginyje kalbėta kaip apie itin sumanų, darbštų, talentingą žmogų. Turėdamas puikų išsilavinimą, tinkamų žinių ir verslaus žmogaus nuojautą, Jonas Vailokaitis kartu su broliu Juozu tapo kone turtingiausiais žmonėmis tuometinėje Lietuvoje. Rūpindamiesi šalies gerove, dalį savo pelno jie reguliariai skirdavo labdarai, studentijai. Plytų verslas, cukrinių runkelių auginimo Lietuvoje idėjos įgyvendinimas, metalo gaminių fabriko Kaune reorganizacija – visa tai ir dar daugiau rodė brolius Vailokaičius esančius gyvo, aštraus proto ir turinčius neblėstančios energijos.

Renginio dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti Jono Vailokaičio paskutinio garso įrašo – atsisveikinimo laiško. Jame skambėjo maldos „Tėve mūsų“ žodžiai ir prašymas po mirties būti palaidotam Lietuvoje. Šis signataro noras išsipildė: praėjus daug metų po garbaus tautiečio mirties Vokietijoje, jis buvo perlaidotas Paštuvoje, greta savo brolio Juozo Vailokaičio.

Žmogaus ryšio su tėvyne tema buvo juntama ir Šakių kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio „Akordas“ atliekamose dainose. Astos Grigaitienės vadovaujamas kolektyvas susirinkusiesiems dovanojo ilgesingus, tautinių motyvų kupinus kūrinius „Nemune, upeli“, „Ant kiekvieno kalnelio“, „Baltų beržų kalva“ ir kitus. Juos renginio dalyviai palydėjo audringais plojimais. Tautiškumu alsavo ir renginio vedėjos Jolantos Įkasalienės skaitomos eilės, ir projektoriaus ekrane besimainantys reikšmingiausi Jono ir Juozo Vailokaičių gyvenimo momentai.

Padėkos žodį tarė Jono Vailokaičio sūnėnas Julijus Bazevičius. „Suaugusieji tuo ir skiriasi nuo vaikų, kad žino savo istoriją“, – kalbėjo jis. Svečias trumpai prisiminė esminius giminaičių gyvenimo faktus, ypač Jono Vailokaičio politinę veiklą, darbą tuometiniame Steigiamajame Seime. J. Bazevičius nuoširdžiai dėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams. Brolių Jono ir Juozo Vailokaičių atminimo renginį vainikavo visų bendrai giedama Česlovo Sasnausko pagal poeto Maironio žodžius sukurta giesmė „Marija, Marija“.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-12.


  • 0

Netipinis mąstymas kybartiečiui atvėrė tikėjimo tiesas

Gabrielius Zaveckas savo gimtajame mieste negyvena jau trejus metus. Vaikinas Vilniaus universitete pasinėręs į politologijos mokslus. Kartais grįždamas į tėviškę šią vietą dabar mato visai kitomis akimis, nei nuolat būdamas čia. Kybartai iš lėto keičiasi. O vaikinas džiaugiasi, kad ne per daug…

Noras pakalbinti Gabrielių kilo paskaičius keletą įdomių jo straipsnių portale bernardinai.lt. Čia jaunuolis rašo apie pasninką, tikėjimo naudą bei kitus dalykus. Ir tai visai nenuostabu, nes dar besimokydamas mokykloje jis kūrė tekstus, buvo daugkartinis įvairių rajoninių bei respublikinių filologų konkursų nugalėtojas, projekto „Moksleiviai į Vyriausybę“ dalyvis. „Santaka“ ne kartą yra rašiusi apie jo pasiekimus, laimėjimus ir stebėtiną tokio amžiaus vaikino brandą. Tuomet Gabrielius tvirtino, kad geriausiai jaučiasi kurdamas poeziją, prozą, esė, juokavo, jog rašo tai, ko nemoka.

„Šiuo metu gvildenu politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad jaunųjų filologų konkursai turbūt buvo mano pirmoji Alma Mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius parašyti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Tačiau rašymui dabar tiesiog neturiu laiko“, – prisipažino kybartietis.

Šiuo metu Gabrielius darbuojasi Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre (VAJC) ir ten praleidžia daugiausiai laiko. Šį centrą 1994 metais įsteigęs arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ypač rūpinosi jaunimo pastoracija. Tad iki šiol šiai veiklai stiprinti yra skiriami jaunimo sielovadininkai. Organizacijos misija – supažindinti jaunus žmones su džiugia Bažnyčia ir liudyti gyvą tikėjimą. VAJC vienija ir buria jaunimą, leidžia išgyventi bendrystės džiaugsmą per savanorystės, tarnystės ir dvasinio augimo patirtį. Čia įtraukti jauni žmonės nuo 14 iki 35 metų.

Šioje organizacijoje nuoširdžiai darbuojasi ir Gabrielius. Pasak jo, į tikėjimą jį palenkė gilesnės mūsų tradicinės religijos studijos, skautijos veikla, į kurią jis įsitraukė dar būdamas mokinys. Tiesa, dabar skautiškoje veikloje Gabrielius dalyvauja daug mažiau, nei pats norėtų. Visą jo laiką ir mintis užima studijos, VAJC ir Šv. Tomo Moro klubas – Studentų ateitininkų sąjungos (SAS) vienetas, savo veiklą pradėjęs 2016 metų lapkritį. Pasak Gabrieliaus, jis nebuvo tarp jo steigėjų, tačiau į veiklą įsitraukė vienas iš pirmųjų.

Šis klubas vienija katalikus ir krikščioniška mintimi besidominčius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) studentus bei alumnus, siekiančius profesinio tobulėjimo ir katalikiškos draugijos. Pasivadinęs Šv. Tomo Moro – šventojo politikų globėjo vardu, klubas siekia būti bendruomene, kurioje studentai turėtų galimybę augti visavertėmis asmenybėmis. Gabrielius pasakojo, jog iš pradžių klubą stebėjęs iš tolo, kol suprato, kad jam priimtina jo veikla. Tad dabar kartu su bendraminčiais čia organizuoja įvairius renginius, paskaitas, kur kviestiniai lektoriai kalba apie Dievą ir jo vietą žmonių gyvenime, kitus įdomius dalykus.

Pasak Gabrieliaus, Tomas Moras ne veltui yra paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju. Jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, jog žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės. Besiklausant Gabrieliaus nejučia įsipiršo mintis, kad Lietuvai yra vilties išugdyti dorų ir sąžiningų politikų kartą.

„Tai, ką krikščionys vadina artimo meile, dažnas gali pavadinti tiesiog elementaria pagarba. Vis dėlto meilė ir pagarba artimui būdinga ne vien krikščionybei, bet visoms religijoms, nors kiekviena jų ir skirtingai interpretuoja, kas yra „artimas“. Ko gero, be pastangų su kitais elgtis pagarbiai ir maloniai joks tikėjimas nebūtų prasmingas. Tačiau kuo skiriasi tikintieji nuo pasauliečių ar ateistų, paprasčiausiai besistengiančių gyventi dorai? Tikintieji jaučia atsakomybę ne vien už save, bet ir už kitus. Teisinga būtų šį teiginį suformuluoti ir kitaip: tikintieji suinteresuoti ne vien savo gerove. Drįsčiau teigti, jog visuomenė, kurioje individai rūpinasi ne vien savimi, turi daugiau perspektyvų“, – taip krikščionybės reikšmę supranta Gabrielius. Jį stebina tai, kad žinia, jog yra praktikuojantis katalikas, kai kuriuos sutiktus žmones šokiruoja labiau nei, tarkim, pareiškimas, kad jis, pavyzdžiui, yra krišnaistas ar praktikuoja jogą.

„Tikėjimo pagrindinė funkcija – žmogaus rūpinimasis savo dvasine būkle ir sielos išganymu. Vis dėlto tikėjimas teikia ir šalutinės naudos, dažnai išugdančios svarbių vertybių arba gebėjimų, praverčiančių bendravime ar netgi karjeroje. Tačiau drįsčiau teigti, jog neteisingai suprastas tikėjimas gali ne tik suteikti naudos asmens dvasiai, bet ir ją sužlugdyti“, – savo įžvalgomis dalijosi jaunuolis.

Paklaustas, ar neketina rengti paskaitų, kuriose populiariai išaiškintų, kas yra tikėjimas, kaip veikia valstybė, kas yra politika ir su kuo ji „valgoma“, kraštiečiams Kybartuose ar Vilkaviškyje, Gabrielius trumpam susimąstė. Pasak vaikino, šiuo metu jis tam paprasčiausiai neturėtų laiko, tačiau ateityje – gali būti visko. Juolab kad Kybartuose jau yra labai stipri katalikų bendruomenė, kurią tvirtai subūrė klebonas Vaidotas Labašauskas.

„Kai išvažiavau į sostinę, man atrodė, jog gimtasis miestas labai mažas ir jame nėra ką veikti, nors veiklų man pačiam čia niekada netrūko. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks jis unikalus ir tyras savo ramybe. Čia nereikia niekur skubėti, į norimą vietą gali pakliūti labai greitai ir netenka ištisas valandas „gyventi“ automobilių kamščiuose. Manau, mokslus baigęs jaunimas greitai supras, kad jų ateitis yra mažuose miesteliuose. Kad čia saugu, žalia ir gera. Aš ir pats nieko prieš grįžti į ten, kur mano šaknys. Tačiau realių planų kol kas nekuriu, nes šiuo metu esu labai užimtas Vilniuje“, – sakė į Kybartus pas tėvus paviešėti sugrįžęs studentas.

Tiesa, ne tik sostinėje tenka ilgam prapulti jaunajam kybartiečiui. Štai praeitą vasarą vaikinas praleido Amerikoje, o šią žiemą pagal mainų programą mokėsi Tbilisio universitete Sakartvele.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paviešėti pas tėvus Kybartuose Gabrielius Zaveckas grįžta su džiaugsmu ir mėgaujasi gimtojo krašto žaluma bei ramybe.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-05.


  • 0

Gabiausiems gimnazistams įteiktos premijos, padėkos ir dovanos

Tradiciškai Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokslo metai užbaigiami padėkojant tiems, kurie savo veikla įrodė, kad yra verti geriausiųjų vardo.

Geriausi per penkmetį

Ne pirmą kartą, pasibaigus mokslo metams, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė susirinko į šventę, kurioje apžvelgti nuveikti darbai, atiduota pagarba patiems geriausiems mokiniams bei juos ruošusiems pedagogams. Padėkos skirtos ne vien už puikius mokslo ar kitų sričių pasiekimus, bet ir už gerą pamokų lankymą. Šventėje taip pat paskelbtas gimnazijos Metų mokinys bei Metų klasė. Išskirtinio dėmesio sulaukė tie ugdytiniai, kuriems jau ketvirtą kartą įteiktos Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) mokslininkų fondo premijos.

„Šiais metais mūsų visų nuskintas derlius išties džiugina. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija reitingų lentelėje yra aukščiausiai per pastaruosius penkerius metus, o mūsų mokinių pasiekimai negali nežavėti. Tai buvo rekordiniai mokslo metai daugelyje sričių. Turime 54 mokinius ar jų kolektyvus, kurie pasiekė bent vieną prizinę vietą rajoninėse, regioninėse ar respublikinėse olimpiadose bei konkursuose. Didelis nuopelnas dėl šių laimėjimų tenka ir mokytojams. Šiemet net 21 mūsų pedagogas gali pasigirti išugdęs bent vieną prizininką. Būtent mokytojai stengiasi, ieško, randa ir siūlo mokiniams savo jėgas išbandyti platesniuose vandenyse“, – kalbėjo gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Ne po vieną laimėjimą

Ugdymo įstaigos vadovas dėkojo ir mokinių tėvams, kurie taip pat daug prisideda prie jaunuolių pasiekimų. Šiais metais Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtiniai net 57 kartus tapo įvairių konkursų bei olimpiadų prizininkais rajone, džiaugėsi keturiomis prizinėmis vietomis regione ir net 28-iomis – šalyje. Viena gimnazistė tapo tarptautinio konkurso laureate.

Daugiausiai laimėjimų – net 8 – šiemet iškovojo gimnazistas Deivydas Stankevičius. Vos vienu laimėjimu nuo jo atsiliko Ugnė Rickevičiūtė. Po keturias prizines vietas iškovojo Ieva Antanavičiūtė, Vilma Kokanskytė, Miglė Rickevičiūtė, Aiva Adomaitytė, Gabija Guntoriūtė bei Kamilė Kušlevičiūtė, po tris – Skaistė Vaitkevičiūtė, Skaistė Navickaitė bei Paulius Sabaliauskas.

Daugiausiai prizininkų įvairiuose konkursuose bei olimpiadose – net 20 – išugdė Asta Spangevičienė, 12 mokinių paruošė Nijolė Černauskienė, 8 – Dalia Viliušienė, 7 – Virginija Venckūnienė, 5 – Rima Lazdauskienė, po 4 – Janina Judickienė bei Alfonsas Juškevičius.

Visiems per mokslo metus pasižymėjusiems mokiniams bei juos ugdžiusiems pedagogams atiteko rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus, gimnazijos direktoriaus bei kitokio pobūdžio padėkos, taip pat įvairios dovanos. Keletas mokinių apdovanoti už tai, kad per visus mokslo metus nepraleido nė vienos pamokos. Puikiai jas lankė Lukas Lenkavičius, Egidijus Klimavičius, Ugnė Račilaitė bei Eglė Valaitytė. Verta paminėti, jog Eglė nė vienos pamokos nepraleido ir praėjusiais mokslo metais.

Piniginės premijos

Viena iš laukiamiausių renginio akimirkų buvo Metų mokinio nominacija. Nors tarp pretendenčių buvo U. Rickevičiūtė bei G. Guntoriūtė, šis titulas atiteko D. Stankevičiui.

Metų klasės apdovanojimas skirtas gimnazijos pirmokams ir jų vadovui Aurelijui Viliušui. Kaip sakė komisijos nariai, ši nominacija paskirta ne už gerus mokslo ar kitų sričių rezultatus, bet už klasės aktyvumą, iniciatyvumą, pilietiškumą bei vienybę.

Šventę vainikavo kybartiečių mokslininkų įsteigtų piniginių premijų įteikimo ceremonija geriausius rezultatus dalykinėse olimpiadose, konkursuose, mokslinėje, meninėje bei visuomeninėje veikloje parodžiusiems gimnazistams. Jas gavo D. Stankevičius, S. Vaitkevičiūtė, A. Adomaitytė, M. Rickevičiūtė bei jos sesuo U. Rickevičiūtė. Įdomu tai, kad premijas mokslininkai teikia ketvirtus metus ir visą tą laiką tarp laureatų buvo U. Rickevičiūtė.

Šiais metais pirmą kartą buvo skirta ir paskatinamoji premija. Ji atiteko Kybartų „Saulės“ progimnazijos pirmokui Mantui Želviui, kuris respublikinėje pradinių klasių mokinių mokslinėje konferencijoje-konkurse „STEAM virusas“ sukūrė robotą ir laimėjo antrąją vietą šalyje.

„Tikiuosi, jog ateityje premijas gavę mokiniai dar ne kartą mus džiugins savo pasiekimais, o vieną dieną patys prisidės prie fondo. Tuomet galėsime apdovanoti dar daugiau mokinių“, – kalbėjo PKD valdybos narys, Vilniaus universiteto prof. dr. Romas Baronas.

Būtent jo iniciatyva ir buvo sukurtas PKD mokslininkų fondas. Šiemet savo įnašais prie jo prisidėjo dešimt mokslo atstovų: R. Baronas, Nijolė Drazdienė, Ramutis Drazdys, Rūta Girdzijauskienė, Vytautas Iešmantavičius, Mindaugas Jurkynas, Arūnas Mickevičius, Vytautas Šlapkauskas, Ramūnas Valiokas bei Juozas Vyšniauskas. Visi jie – buvę Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos arba gimnazijos mokiniai.

Kartu su R. Baronu mokinius bei pedagogus sveikino PKD pirmininkas Leonas Narbutis, profesorius V. Šlapkauskas bei PKD valdybos narė Violeta Mickevičiūtė. Visi jie linkėjo nesustoti tobulėti, išlaikyti savo tapatybę, o gyvenime vadovautis tiek protu, tiek širdimi.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Didžioji dalis gimnazistų apdovanoti už pasiekimus akademinėje srityje.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-02.


  • 0

Novelės apie tremtį, artimuosius ir pažįstamus

Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema vis ratu ir ratu, kaip žemė aplink saulę, kaip metų mėnesiai. O, kad taip ir žmogaus metai suktųsi ratu. <....> … ir nežinai, kuriame laike tu gyvensi savo gyvenimą. Mes buvome tremties vaikai, pas daugelį atkeliaudavo giltinė, bet buvome vieningi, mylėjome savo šalį. Dabartinis jaunimas, nors ir kremta mokslus užsienyje, bet myli savo gimtinę. Kaip smagu žiūrėti per televizorių, kiek jaunų žmonių vyksta į Sibirą sutvarkyti ten gulinčių lietuvių kapų. Kiek susirenka liepos 6 dienos vakare giedoti Lietuvos himno. Visais laikais buvo prisitaikėlių ir patriotų, – mąsto sau Sigita. – Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvastis gyvena savam laike, jis turi pradžią ir pabaigą. Motulė vis prašo Aukščiausiojo, kad leistų keliauti pas savo mylimąjį, kad gana, jau prigyveno šioje žemėje. Skauda kaulus ir supranta, kad jai jau reikia artimųjų pagalbos. Bet Dievulis visiems turi paruošęs gyvenimo knygą ir jos visos skirtingos, kaip ir žmonės.“

Taip savo pirmoje novelių knygoje „Gimiau savo laiku“ rašo Kalvarijos savivaldybės literatų klubo „Rasa“ narė Vilija Vilkelienė.

Ši poetė ir rašytoja viešėjo Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupėje, kur pristatė savo novelių knygą. Kaip joje rašoma, „tai pirmoji Vilijos Vilkelienės prozos knyga, kurioje pasakojama senos giminės istorija. Autorė, kilusi iš Kalvarijos, bando perteikti savo gimtojo krašto autentiką, istoriją, senų žmonių kalbą, nevengia tarmiškų žodžių, todėl jos pasakojimo stilius lengvas, artimas šnekamajai kalbai.“

Renginyje rašytoja įdomiai papasakojo knygos atsiradimo istoriją. Prisiminė, kaip ji rinko medžiagą savo tekstams, kaip klausinėjo bei klausėsi savo artimųjų, giminių, pažįstamų ir visai svetimų žmonių įvairių skaudžių, tragiškų, sunkių, o kartais ir linksmų bei juokingų istorijų apie senos giminės, o kartu ir visos tautos istoriją, sunkų gyvenimą kaime pokario metais, apie tremtį… Labai jausmingai ir įtaigiai skaitė novelių ištraukas, skirtas artimiesiems bei pažįstamiems.

Vilija nuo ankstyvos jaunystės rašo ir eiles. Eilėraščiuose ji išlieja savo jausmus ir išgyvenimus, kuriais pasidalijo su visais susirinkusiais jos pasiklausyti. Galėjome išgirsti ne vieną autorei brangų, jausmingą eilėraštį, skirtą savo šaliai, įvairioms gyvenimo progoms ir šventėms, o taip pat ir patiems artimiausiems bei brangiausiems žmonėms – savo šeimos nariams, giminėms, draugams.

Per visą renginį skambėjo nuotaikingos Jurgitos Arelienės dainos. Ji nuostabiai atliko savo mamos Inetos Česnienės ir kitų autorių kūrinius.

Po knygos pristatymo autorę sveikino renginio organizatoriai, giminaičiai, draugai, visi susirinkusieji, linkėdami rašytojai kūrybinės sėkmės ir dar ne vieno susitikimo, pristatant kitus savo kūrinius. Viešnia liko sujaudinta ir dėkinga už šiltą priėmimą. Dėkodama susirinkusiesiems V. Vilkelienė gražių žodžių išsakė knygos sudarytojai, redaktorei ir korektorei Vilijai Dobrovolskienei, savo šeimai sakė ačiū už visokeriopą pagalbą, palaikymą, už finansinį parėmimą.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Rašytoja Vilija Vilkelienė (dešinėje) susirinkusioms kybartietėms papasakojo daugelio savo kūrinių atsiradimo istorijas.

Projektą „Čia – mūsų namai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


  • 0

Sektoriumi tapę pataisos namai posūniu nesijaus

Kategorija :Kybartai spaudoje

Nors šiomis dienomis dėl neteisėtai į laisvę paleisto kalinio šalies žiniasklaida nuolat linksniuoja Kybartų pataisos namų vardą, įstaigos tokiu pavadinimu jau senokai nebėra. Prijungta prie Marijampolės pataisos namų ji tapo Kybartų sektoriumi, kiek sumažėjo, tačiau turi ir naujų funkcijų.

Kitas statusas

Naują statusą Kybartuose esanti įkalinimo įstaiga įgavo beveik prieš tris mėnesius, o jos likimas buvo nuspręstas dar praėjusių metų pabaigoje, kai teisingumo ministro įsakymu reorganizuotos dvi šalies įkalinimo įstaigos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Kybartų pataisos namai.

Nors oficialiai buvo skelbta, kad reorganizacijos tikslas – optimizuoti įstaigų bendrąsias funkcijas, valdymą, racionaliau naudoti materialinius ir finansinius išteklius, Kybartų įstaiga į permainų mėsmalę pateko neatsitiktinai. Jau beveik trejus metus ji neturėjo nuolatinio vadovo, įstaigą krėtė skandalai, tad Teisingumo ministerija problemą išsprendė Kybartų pataisos namus prijungdama prie didesnių – Marijampolės pataisos namų. Taip kybartiečiai tapo marijampoliečių įstaigos sektoriumi.

Nuo balandžio 1 d. Kybartų sektoriui vadovaujantis Marijampolės pataisos namų direktorius Regimantas Kavaliauskas bent porąkart per savaitę atvyksta į naująsias valdas, nuo pagrindinės būstinės nutolusias kone per pusšimtį kilometrų. Jis įsitikinęs, kad Kybartuose įsikūrusios įstaigos darbuotojus reorganizacija palietė minimaliai, mat atleisti tik 5 pareigūnai bei tarnautojai. Visiems jiems buvo pasiūlytas kitas darbas ar pareigos, tačiau daugelis pasirinko išeitinę kompensaciją ir atsisveikino su buvusia darboviete.

Nė vienas kybartietis nepanoro važinėti į darbą Marijampolėje, nors marijampoliečių, kurie nuo seno važinėja į Kybartus, ne tiek ir mažai.

Didžiausia įstaiga

Reorganizuotos įstaigos Kybartų sektoriuje liko du savarankiški skyriai – Resocializacijos ir Saugumo valdymo. Nors įstaigai vadovauja Marijampolės pataisos namų direktorius R. Kavaliauskas, Kybartuose liko direktoriaus pavaduotojo etatas. Šias pareigas, kol įvyks atranka, laikinai eina Rolandas Čiurlauskas, kartu vadovaujantis ir Saugumo valdymo skyriui. Kitam savarankiškam skyriui vadovauja ir iki šiol jo viršininku buvęs Arūnas Kučinskas.

Kiti mūsų rajone esančio sektoriaus darbuotojai, nors ir įsikūrę ten pat, priskirti Marijampolės pataisos namų skyriams: Kybartuose dirbančios medikės – Sveikatos priežiūros, buhalterės – Turto valdymo, teisininkės ir raštvedės – Veiklos organizavimo skyriams ir t. t.

R. Kavaliauskas juokauja, kad dabar jam tenka vadovauti visoje Marijampolės apskrityje kone didžiausiai įstaigai, išsidėsčiusiai net per dvi savivaldybes. Mat vien nuteistųjų per abu sektorius yra apie 1400 (Kybartų sektorius talpina iki 400 nuteistųjų, Marijampolės – iki 1000). Juos prižiūri 500 pareigūnų ir kitų darbuotojų.

R. Kavaliauskas jau susipažino su mūsų rajono Savivaldybės vadovais ir pakvietė bendradarbiauti.

– Teiravomės, ar Savivaldybė neturi iniciatyvų, kurios galėtų Kybartuose kalinčius nuteistuosius įtraukti į naudingą veiklą rajono labui. Galbūt galėtume dalyvauti bendruose projektuose, kad nuteistiesiems būtų lengviau integruotis į gyvenimą laisvėje, – sakė R. Kavaliauskas.

Nauji iššūkiai

Vertindamas mūsų rajone esančio sektoriaus problemas naujasis vadovas kalbėjo, kad jos bendros visiems šalies pataisos namams: nuteistųjų laikymas bendrabučio tipo patalpose, į teritoriją patenkantys draudžiami daiktai, apie kuriuos nuolat tenka rašyti ir „Santakos“ puslapiuose, nuteistųjų jau „zonoje“ daromi nusikaltimai.

Nors, atrodo, imamasi visų saugos priemonių, nuteistieji tokie išradingi, kad sugalvoja vis naujų būdų, kaip laisvės atėmimo įstaigoje gauti norimų daiktų.

Pavyzdžiui, telefonai, anot R. Kavaliausko, iš esmės nėra blogis, mat jais naudojamės visi. Bet patekę į nuteistųjų rankas jie tampa nusikaltimo įrankiu. Artimųjų vizitų į pataisos namus taip pat būtų galima neriboti, bet nuteistieji ir iš to sugeba prasimanyti nusikalstamos veiklos. Per artimuosius į laisvės atėmimo įstaigą patenka draudžiami daiktai, narkotikai, kuriuos atvykstantieji slepia neįtikinamiausiose vietose.

Didelė problema – per pataisos namų tvorą įsviedžiami paketai, kuriuose būna visko – nuo telefonų bei jų kroviklių iki alkoholio, švirkštų ir narkotikų.

Laimei, pavyko išspręsti problemą ir paketai į pataisos namus nebešaudomi oro patrankomis. Mat pakeitus įstatymus šis prietaisas prilygintas šaunamajam ginklui, tad už jo turėjimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto draudžiami daiktai į įkalinimo įstaigas įsviedžiami ir be oro patrankų.

– Aštuonias darbo valandas dirbame su nuteistaisiais ir sprendžiame jų problemas, o jie visas 24 valandas galvoja, kaip mus apgauti, – juokavo R. Kavaliauskas.

Gavo areštantų

Kybartų ir Marijampolės laisvės atėmimo įstaigoms reorganizacija davė ne tik bendrą vadovą, pasikeitusį statusą, bet ir naujos kategorijos nuteistųjų. Panaikinus Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, Marijampolė gavo iki gyvos galvos nuteistų kalinių, o Kybartai – areštantų. Pastarieji, nuteisti už nesunkias baudžiamąsias veikas, Kybartuose praleidžia nuo 30 iki 90 parų.

Kiekvienos grupės nuteistieji turi būti laikomi atskirai, tad arešto bausmę atliekantys asmenys negali gyventi vadinamajame bendrabutyje. Jie bausmę atlieka kamerose. Tad jų gyvenimo sąlygos bei priežiūra kiek kitokia. Todėl Kybartų sektoriaus darbuotojams teko persiorientuoti ir prižiūrėti jau dviejų kategorijų nuteistuosius.

Marijampolės pataisos namams bei jų sektoriui Kybartuose vadovaujantis R. Kavaliauskas mano, kad darbas įstaigoje jau normalizavosi, mat jokių esminių pakeitimų neįvyko. Naujasis vadovas sakė pats siekiantis vieno – kad abiejuose sektoriuose darbas būtų organizuojamas vienodai, tad Kybartų sektorius Marijampolės posūniu tikrai nesijaus.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Renato SIAURUSAIČIO nuotr. Kybartų įkalinimo įstaigą prijungus prie Marijampolės pataisos namų abiem vadovauja direktorius Regimantas Kavaliauskas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-06-25.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian