Author Archives: Romas

Kybartuose atidaryta didžiųjų atliekų aikštelė

Nuo vakar, gruodžio 5-osios, Kybartuose veikia nauja didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelė (DGASA).

Gyventojai jau laukia 

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, kad gyventojai jau kuris laikas klausinėja, kada pagaliau bus atidaryta J. Biliūno gatvėje esanti aikštelė, mat statybos darbai šiame objekte jau seniai baigti, o vartai vis stovi užrakinti. 

„Labai gerai, kad aikštelė pradės veikti. Džiaugiamės, juk aktualu, kur padėti padangas, senus baldus, kitus daiktus, kuriuos žmonės palikinėja prie konteinerių, pakelėse ar kitose neleistinose vietose. Patogu bus ne tik mums, kybartiečiams, bet ir Virbalio, aplinkinių kaimų gyventojams. Dėl to ir parinkome tokią vietą, kad būtų arčiau Virbalio“, – kalbėjo seniūnas. 

Į Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro (MAATC) stambiagabaričių atliekų aikštelę žmonės galės atgabenti įvairias didelių gabaritų atliekas, padangas, elektros bei elektronikos prietaisus, statybų, remonto ir griovimo atliekas. Aikštelėje priimamos ir plastiko, popieriaus (kartono) bei stiklo pakuočių atliekos ir antrinės žaliavos. Čia veiks ir vadinamoji atiduotuvė, kur žmonės galės palikti dar tinkamus naudoti daiktus. 

Laikinai, kol nėra gauta konteinerių pavojingoms ir žaliosioms atliekoms, pastarosios priimamos nebus. 

Antra rajone 

Tai bus jau antra didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelė mūsų rajone – viena jau keletą metų dirba Vilkaviškyje, Šiaurės gatvėje. 

Kartu su Kybartų aikštele Marijampolės apskrityje atidarytos dar dvi DGAS aikštelės, priklausančios Šakių rajono savivaldybei: jos įrengtos Gelgaudiškio seniūnijos Skaistakaimio kaime ir Kudirkos Naumiestyje. 

Visos trys aikštelės įrengtos įgyvendinant Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą „Marijampolės regiono komunalinių atliekų rūšiuojamojo surinkimo infrastruktūros plėtra“. Jis yra regioninės reikšmės ir apima visas penkias Marijampolės regiono savivaldybes. Iš viso projekto veiklų įgyvendinimui planuojama panaudoti apie 4,5 mln. eurų, iš kurių daugiau nei 3,8 mln. eurų sudarys ES lėšos. 

Vilkaviškio rajono savivaldybėje šiuo projektu buvo suplanuota pastatyti didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelę Kybartuose ir atnaujinti jau esančią DGASA Vilkaviškyje, Šiaurės gatvėje, pritaikant ją pakartotinio naudojimo daiktams priimti – įrengti atiduotuvę. 

Statys daugiau konteinerių 

„Šiuos planus MAATC jau įgyvendino, beliko nupirkti pavojingoms ir žaliosioms atliekoms skirtus konteinerius. Taip pat mūsų rajone numatyta atnaujinti 163 bendro naudojimo konteinerių aikšteles prie daugiabučių namų Vilkaviškyje, Kybartuose, Pilviškiuose, Virbalyje, taip pat aikšteles prie kapinių, sodų ir garažų bendrijų. Bus atnaujinta aikštelių danga, padarytos nuovažos neįgaliesiems ir pan. Taip pat bus nupirkta naujų konteinerių. Šiuo metu važinėjame su seniūnais, tiksliname vietas, deriname koordinates“, – sakė MAATC valdybos narys Darius Bunikis. 

Dauguma konteinerių aikštelių liks senose vietose, tačiau atsiras ir keletas naujų vietų – daugiausia jų numatyta prie garažų, sodų bendrijose. Prie kiekvieno įvažiavimo į sodų bendriją turėtų atsirasti po aikštelę, kurioje bus ir rūšiuojamų bei mišrių komunalinių atliekų talpyklos. Prie kapinių taip pat numatyta pastatyti rūšiavimui skirtus konteinerius. 

Iš pradžių buvo numatyta, kad projektas turi baigtis šių metų gruodį, tačiau užstrigus paslaugų pirkimo ir kitoms procedūroms jis nukeltas iki 2021 m. pradžios. 

Kybartų DGAS aikštelė dirbs ne visą darbo savaitę: ketvirtadieniais ir penktadieniais – nuo 9 iki 18 val., su pietų pertrauka nuo 13 iki 13.45 val., ir šeštadieniais – nuo 9 iki 13 val. 

Esant reikalui darbo laiką planuojama koreguoti. 

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Atvežtas atliekas priims aikštelėje dirbantis Juozas Lukoševičius.

Publikuota: „Santaka“, 2019-12-06.


Eglutės įžiebimas

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.


Kybartiečiai protestuoja dėl maumedžio pavadinimo

Kybartuose kerojantis Dabulevičių maumedis nuolat sulaukia dėmesio. Ir ne tik dėl savo įdomios formos. Jau kelintą kartą įvairioms instancijoms nepasitenkinimą reiškia vietiniai kybartiečiai, kurie mano, kad šiam medžiui suteiktas neteisingas pavadinimas.

Savininkės valia 

Pasak žmonių, tikrasis senosios sodybos savininkas buvo muitinės tarnautojas Adolfas Draugėlaitis. Maumedis ir greta namų augantis sodas sodintas jo šeimos. Tad ir medis turėtų būti pavadintas Draugėlaičių maumedžiu. Žmonės mano, kad negalima taip palikti, ir norėtų parengti peticiją dėl pavadinimo pakeitimo. 

Apie tai paklaustas Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, jog suteikiant pavadinimą ir įtraukiant medį į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą niekas seniūnijos neklausė. Pasak jos vadovo, vietiniai žmonės pasakoja visokių istorijų, yra klausę ir jo nuomonės po to, kai atsirado medžio vietą nurodanti rodyklė, tačiau tikslios informacijos seniūnija neturi. 

Vilkaviškio rajono savivaldybės ekologas Darius Bunikis buvo tiesmukas: „Nesuprantu, kokie klausimai gali kilti dėl pavadinimo. Šis medis auga privačioje teritorijoje, tad su sodybos šeimininke a. a. Salomėja Dabulevičiene ir derinome pavadinimą. Jei medis būtų augęs valstybinėje žemėje, tuomet greičiausiai būtume atsiklausę visuomenės nuomonės. Apskritai džiaugiamės, kad šeimininkė leido žmonėms lankytis privačiame kieme. Jos noru medis ir pavadintas Dabulevičių maumedžiu, tad jokių diskusijų būti neturėtų.“ 

Bendra gyvenimo istorija 

Taigi, paskutiniosios šeimininkės norų reikėtų paisyti, juolab kad ir jos gyvenimo istorija su šia sodyba glaudžiai susijusi. Prieš trejetą metų čia praleidusi paskutines savo gyvenimo dienas S. Dabulevičienė yra pasakojusi, jog gimė ne šioje sodyboje, tačiau ilgai joje gyveno. Kai buvo maža, tik dvejų metukų, čionai ją atsivežė mamos brolis Adolfas Draugėlaitis, kuris su žmona vaikų neturėjo. Salomėja tvirtino, kad čia jai meilės netrūko, ir apie savo gyvenimą su giminaičiais ji atsiliepė labai šiltai. 

Tačiau taip jau atsitiko, jog netrukus dėdės šeima buvo ištremta į Sibirą. Tuokart dėdienės namuose nebuvo, tad liūdno likimo ji išvengė. Užtat A. Draugėlaitį su Salomėja stribai išvežė į traukinį, kuris riedėjo Sibiro pusėn. Po ilgų peripetijų šeima mergaitę susigrąžino į Lietuvą, o dėdė tremtyje pasiliko ilgam. Jo žmona iki pat savo mirties gyveno sodyboje. Jai vėliau vėl teko priglausti likimo mėtomą Salomėją. 

Kaip pasakojo S. Dabulevičienė, anuomet mirus jos mamai, tėtis vedė antrą kartą, šeima pasipildė dar penkiais broliais. Kai mergaitei sukako 12 metų, mirė ir tėtis. Tuomet pamotė išvijo Salomėją iš namų ir ši apsigyveno pas Sibire likusio dėdės žmoną. 

Apskritai, didžiąją dalį savo gyvenimo S. Dabulevičienė praleido šioje sodyboje. 

Gražia legenda abejoja 

Dar būdama gyva kybartietė į savo kiemą priimdavusi visus čia užsukančius svečius ir galėdavusi paporinti daugybę savo giminės istorijų. Moteris buvo įsitikinusi, kad šioje jos širdžiai brangioje sodyboje, prie pamėgto Molyno ir ištisai čiurlenančio vandens gręžinio, nenutrūks giminės ištiestos gijos. 

Kaip 2015 m. vasarą „Santakai“ pasakojo pati S. Dabulevičienė, vertingą sodybos akcentą iš Brazilijos pargabeno dar jos proprosenelis – laivo kapitonas. Moteris tuomet sakė, jog įdomiajam augalui – keli šimtai metų.

Vis dėlto maumedį tvarkę arboristai šia gražia legenda suabejojo. Pasak jų, pagal kamieno storį net ir du šimtai metų šiam medžiui būtų daugoka. Maumedžiui galėtų būti 100–150 metų. Tačiau tai nė kiek nesumažina jo vertės. 

Pasak specialistų, medžio forma visiškai nebūdinga šios rūšies augalams. Gali būti, kad ankstyvoje „jaunystėje“ maumedžiui buvo nulaužta viršūnė, o naujai formuotis trukdė kažkokie statiniai ar kiti augalai. Šoninės šakos nulinko, o vėliau, ieškodamas erdvės, medis pradėjo stiebtis į viršų ir formuoti naujas viršūnes. Tai viena iš galimų jo formavimosi versijų. 

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ.

Autorės nuotr. Įtraukiant medį į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą, maumedžio pavadinimas buvo derinamas su sodybos šeimininke. Jos valia augalas pavadintas Dabulevičių maumedžiu.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.



Traukinio bėgiais – į šlovingą praeitį

Gruodžio 13 d. (penktadienį), 16 val., Kybartų bendruomenė kviečia į renginį miesto geležinkelio stoties salėje. Jo tema – „Traukinio bėgiais atgal – Kybartų geležinkelio stoties komplekso istorija 1857–2019 metais“.

Pranešimą skaitys Kauno technologijos universiteto paveldo studijų absolventė Irma Grigaitytė. Ji yra apsigynusi labai įdomų baigiamąjį bakalauro darbą apie Kybartų geležinkelio stoties komplekso istoriją. Lektorė pristatys pastatų architektūros ypatybes bei istorinę vertę turinčius geležinkelio stoties brėžinius, kurie nubraižyti dar carinės Rusijos valdymo laikotarpiu. 

Kybartų geležinkelio stoties kompleksas statytas XIX a. viduryje, tiesiant Varšuvos–Sankt Peterburgo geležinkelio liniją su atkarpa Kaunas–Virbalis. Ši atkarpa buvo viena pirmųjų geležinkelio linijų Lietuvoje. Prancūzų architektų bei inžinierių suprojektuotas ir pastatytas kompleksas buvo įspūdingo dydžio, su išskirtomis funkcinėmis zonomis. 

Istoriškai susiklostė, kad Rusijoje buvo naudojamos plačiosios geležinkelio vėžės, o Prūsijoje ir Vakarų Europoje – europinės vėžės, tad Kybartai buvo tarpinė stotis tarp šių dviejų imperijų, išvykstančių ir atvykstančių traukinių pasikeitimo centras. Būtent dėl šios priežasties keleivių rūmų pastatas buvo reprezentacinė caro stotis ir turėjo aukščiausios klasės stoties titulą. 

Įkurtą prie pat imperijos sienos kompleksą sudarė ne tik geležinkeliui aptarnauti, bet ir muitinės reikmėms bei prekių sandėliams, perkrovimui skirti pastatai. 

Geležinkelio atsiradimas suteikė miestui svarbos, aplink kompleksą pradėjo kilti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, visuomeninės paskirties objektai. Bėgant metams keitėsi ne tik Kybartų miestas, bet ir geležinkelio stoties kompleksas. Kito pastatai, jų paskirtis. Iki mūsų dienų išliko 13 komplekso objektų. 

Apie tai ir bus kalbama I. Grigaitytės pranešime. Jo pasiklausyti kviečiami visi, kuriems įdomi ši istorija. Renginyje koncertuos Vilkaviškio muzikos mokyklos auklėtiniai. 

„Santakos“ inf. 

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.


Rengiant EMA užduotis – kybartietės indėlis

Vis daugiau Lietuvos mokinių ir pedagogų naudojasi elektroninės mokymosi aplinkos (EMA) siūlomomis galimybėmis. Šiemet prie kai kurių užduočių rengimo prisidėjo ir kybartietė Sandra Žemantauskaitė.

EMA – tai elektroninė mokymosi aplinka, kuri leidžia diferencijuoti bei individualizuoti mokymo procesą ir suteikia interaktyvią motyvavimo sistemą. Elektroninė mokymosi aplinka skirta mokiniams, besimokantiems matematikos, lietuvių kalbos, anglų kalbos, gamtos ir žmogaus, pasaulio pažinimo, biologijos, istorijos bei geografijos dalykų. 

Apsilankiusieji interneto puslapyje www.emapamokos.lt gali rasti įvairioms klasėms skirtų kompiuterinių užduočių, taip pat elektroninių vadovėlių, diagnostinių testų, virtualių seminarų ir kt. Šiais metais prie pradinukams skirtų užduočių prisidėjo ir kybartietė lituanistė, rajono Švietimo pagalbos tarnybos andragogė S. Žemantauskaitė. Ji buvo šių užduočių redaktorė. 

EMA produktai – elektroninių edukacinių priemonių kūrėjos UAB „E. mokykla“ produktas. Su šia bendrove S. Žemantauskaitė bendradarbiauja ne pirmą kartą. 2014 m. įmonė sukūrė internetinę mokymo, mokymosi ir pasiruošimo brandos egzaminams sistemą „Egzaminatorius.lt“, apdovanotą „Metų gaminio“ aukso medaliu. Sandra buvo viena iš šio projekto užduočių kūrėjų. 

„Smagu, kad vėl turėjau galimybę prisidėti prie šios bendrovės kūrinių. EMA – labai reikalingas ir svarbus produktas. Žinau, jog juo naudojasi ir kai kurie mūsų rajono pedagogai. Visuomenėje vis daugiau akcentuojama informacinių technologijų svarba. Vis mažesni vaikai pradeda lavinti savo kompiuterinius įgūdžius, tad kodėl jų susidomėjimo informacinėmis technologijomis nepanaudojus kitų dalykų mokymosi tikslams? EMA užduotys naudingos mokinių žinių patikrinimui bei įsivertinimui. Vaikų sugebėjimus gali įvertinti ir mokytojai. Užduotys skirstomos į kelis lygius, jos yra vizualiai patrauklios bet kurios amžiaus grupės mokiniams“, – teigė S. Žemantauskaitė. 

„Santakos“ inf. 

„Egzaminatorius.lt“ nuotr. Sandra Žemantauskaitė redagavo pradinukams skirtas užduotis.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.


Informacinis centras Kybartuose veiks savanorystės pagrindais

Neseniai Kybartų autobusų stotyje įruošta patalpa, kurioje įsikūrė informacinis centras.

Tiesa, namelis dažniausiai būna užrakintas, tačiau žadama, kad prieš mieste vyksiančias šventes, ekskursijas, čia bus galima gauti lankstinukų ir kitos informacijos, susijusios su lankytinais Kybartų objektais, apgyvendinimu, maitinimo įstaigomis. 

Patalpas įrengė Kybartų seniūnija kartu su bendruomene. Jos pirmininkas Vitas Katkevičius čia atnešė keletą paties restauruotų baldų, bendruomenės išleistų lankstinukų, knygų apie miestą ir jo žmones. Kaip sakė Kybartų seniūnas R. Šunokas, patalpa bus skirta ne tik bendruomenės nariams, bet ir visiems norintiems čia užsukti, laukiami ir savanoriai, kurie galėtų skirti laiko pabudėti informacijos centre. 

V. Katkevičius žadėjo, jog prireikus čia ateis neatlygintinai padirbėti bendruomenės žmonės, galintys tam skirti bent valandą savo laiko. Tad graži idėja kol kas laikosi tik ant savanorių pečių, bet, kaip sako patys kybartiečiai, viskas nuo to ir prasideda. Juolab kad Kybartai jau tapo patrauklūs turistams ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Atvyksta nemažai ir pavienių keliautojų. 

„Manome, jog toks informacinis centras padės geriau pažinti mūsų miesto istoriją. Informaciniai bukletai, knygelės, kurių gavome iš Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro, yra ne tik lietuvių, bet ir anglų, lenkų, rusų kalbomis“, – kalbėjo V. Katkevičius. 

Seniūnas R. Šunokas savo ruožtu žadėjo naujajam centrui parūpinti didelį Kybartų planą, kuriame bus sužymėti visi lankytini objektai, aprašyti pasitelkiant QR kodą. 

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Informaciniame centre prieš didesnius miesto renginius ketina pasikeisdami budėti savanoriai.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-22.


Statybininkai remontuoja dalį miesto kultūros centro patalpų

Kybartų kultūros centro darbuotojai jau kurį laiką gyvena remonto nuotaikomis. Šioje įstaigoje pradėti sienų griovimo ir grindų ardymo darbai.


Šiuo metu baigiamos griauti rūsyje esančių patalpų sienos, išardytas grindų parketas, atliekami elektros instaliacijos darbai. Kultūros centro direktorė Asta Vencienė pasakojo, jog gerus išlupto parketo gabalus centro darbuotojai rinko į dėžes ir manė panaudosią klojant grindis kitose patalpose. Tačiau paaiškėjo, kad senas medžiagas sukloti atsieitų brangiau, nei nupirkti ir sudėti naują dangą, nes montavimo procesas būtų labai sudėtingas. Todėl šios minties atsisakyta. Direktorė sakė, jog nepatogumus darbe visi kenčia kantriai, nes žino, kad vėliau galės džiaugtis gražiomis patalpomis. 

„Lėšų remontui gauta įgyvendinant Vilkaviškio rajono savivaldybės regioninį projektą, skirtą Kybartų miesto bendruomenės poreikių tenkinimui. Viena iš šio projekto dalių – kultūros centro sutvarkymas. Tiesa, remonto sulauks tik rūsys ir fojė. Čia įsikūrusi centro rūbinė, patalpas repeticijoms turi trys kolektyvai, yra sanitariniai mazgai, kuriais naudojasi visi atėjusieji į renginius. Administracijos kabinetus jau esame susiremontavę savo jėgomis, šiuo metu dar tvarkomos orkestro patalpos. Salės renovacijai esame pateikę bendrą projektą su lenkais. Jį laimėję, ir mes, ir kaimynai gautume po pusę milijono eurų. Užtektų ne tik salės sutvarkymo darbams, naujoms užuolaidoms, bet ir įgarsinimo, apšvietimo aparatūrai. Labai laukiame projekto paraiškos vertinimo rezultatų. Įgyvendinus šiuos projektus, dar liktų nesuremontuoti paradinis įėjimas ir laiptinė. Tam reikalui numatyti lėšų kitų metų biudžete paprašėme Vilkaviškio rajono savivaldybės. Tad iš lėto, po gabaliuką judame į priekį“, – pasakojo A. Vencienė. 

Pasak kultūros centro darbuotojų, labai gerai, kad atnaujinamas pastato rūsys, nes ten yra didelė dalis naudingų patalpų. Paskutiniu metu toje vietoje buvo itin drėgna ir nejauku. Vienoje patalpoje pastatytas drėgmės rinkiklis per parą sugerdavo per 20 litrų vandens. Tikėtasi, kad po remonto viskas turėtų pasikeisti, tačiau paaiškėjo, jog projekte numatytas tik kosmetinis sienų remontas be jokio jų griovimo ar bent impregnavimo. 

Nelabai reikalingi kultūros centro darbuotojams atrodo suprojektuoti stikliniai laiptų atitvarai, kurie bus įrengti išgriovus patvarius betoninius, o numatyta stiklinė pertvara, dalijanti fojė į dvi atskiras dalis, būtų netgi nepageidautina. 

Kadangi įstaigoje yra per mažai erdvių kolektyvams repetuoti, tam reikalui buvo naudojama ir fojė. Bandyta tartis, jog pertvara būtų mobili, iš kelių dalių, kad reikalui esant būtų galima suformuoti tuo momentu reikalingą erdvę. Tačiau projekte numatyta kitaip. Norint ką nors keisti, tektų šį dokumentą koreguoti, o tai, aišku, kainuotų papildomai. 

A. Vencienė tikėjosi, kad atnaujinti bus tik patys laiptai, paliekant senuosius ranktūrius, juos atnaujinus ir uždėjus viršuje ąžuolinę apdailą. Su tuo sutiko ir statybininkai – MB „Konstruktus“, tačiau paskutinį žodį tars, pasikonsultavę su projektuotojais, rajono Savivaldybės atstovai. Jie jau buvo atvykę kalbėtis su statybininkais ir apžiūrėti situacijos vietoje. Kol kas bus konsultuojamasi su projekto autoriais, stengiantis išsiaiškinti, kokios galimybės pakeisti projektą už priimtiną kainą. Kol nekilo tokių klausimų, suremontuoti fojė statybininkai buvo žadėję iki metų galo. Rūsyje darbai veikiausiai vyks iki pavasario. 

Patalpomis negalintys naudotis kolektyvai prieglobstį susirado mokyklų salėse, glaudžiasi viršutinėse centro patalpose ir dalijasi jomis su kitais. Pasak A. Vencienės, remonto metu bus apribota ir galimybė rengti šventes. Kalėdinės eglės įžiebimas šįmet vyks tik lauke, kameriniai renginiai organizuojami A. Kezio galerijoje. Tad iš padėties šiaip taip sukamasi. Svarbiausia, kad darbai būtų atlikti kokybiškai, o visa kita, pasak centro darbuotojų, galima iškęsti. 

Kultūros centro remontas – tai tik viena projekto „Visuomeninės paskirties pastato ir viešųjų erdvių sutvarkymas Kybartuose, pritaikant juos bendruomenės poreikiams“ dalis. To paties projekto lėšomis bus tvarkomos ir kitos miesto vietos. Planuojama atnaujinti vietos bendruomenei ir Kybartų miesto svečiams skirtas viešąsias erdves: Vištyčio gatvėje įrengti jaunimo parką, sutvarkyti teritoriją, esančią J. Basanavičiaus gatvėje, įrengiant viešąjį tualetą, atlikti Eitkūnų ir Tarybų gatvių remontą. 

Iš viso projektui įgyvendinti skirta apie 1 mln. eurų. Didžioji dalis – ES biudžeto lėšos. Apie 85 tūkst. Eur prisidės rajono Savivaldybė. Kultūros centro remontui atiteks tik kiek daugiau nei 90 tūkst. Eur.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. MB „Konstruktus“ darbų vykdytojas Antanas Merkevičius Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistei Rūtai Kiaulakienei argumentavo, kodėl nereikėtų griauti tvirtų laiptų atitvarų.

Pastato fojė bus išsaugota XX a. pradžią menanti čia buvusio banko
freska. Autorės nuotr.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-15.


Kybartų skauduliams sutvarkyti reikia pinigų

Neatsakingas vieno žmogaus poelgis sukėlė rimtų rūpesčių ne tik visiems namo gyventojams, bet ir daugiabučius administruojančiai bendrovei. Kas turėtų sumokėti už patirtus nuostolius ir skirti lėšų namo remontui, kol neprasidėjo šalčiai, neaišku.

Žalos neatlygins

„Santakoje“ rašėme apie rugsėjo 29 d. nelaimę Kybartuose, kai viename Darvino gatvės daugiabutyje sprogus dujoms visiškai sudegė butas, o sprogimo banga išvertė kelių tos pačios laiptinės butų duris, išdaužė langus, išklibino neseniai renovuoto daugiabučio balkonų, sienų konstrukcijas, o skrieję daiktai apdaužė kieme stovėjusius automobilius.

Sprogimo priežasčiai nustatyti policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau jis kol kas nebaigtas. Visgi surinkti duomenys leidžia manyti, kad pasitvirtins pirminė versija: buto gyventojas pats nupjovė prie viryklės prijungto dujotiekio žarnelę ir sukėlė sprogimą. Jei ši versija pasitvirtins ir baigus ikiteisminį tyrimą, niekas padarytos žalos neatlygins, nes pats kaltininkas, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, dėl kūno nudegimų mirė.

Teoriškai, civilinį ieškinį būtų galima pareikšti kaltininko turto paveldėtojams, tačiau pastarasis nieko vertingo neturėjo – pats gyveno sūnaus, augusio globos namuose ir būstą įsigijusio už našlaičio įsikūrimo pašalpą, bute, kurį ir nuniokojo ugnis. Taigi tikėtis, kad padaryta žala bus atlyginta, ko gero, naivu.

Įvertins ekspertai

Daugiabučius Kybartuose administruojančios UAB „Kybartų darna“ vadovas Egidijus Ausiejus pripažino, kad minėtas namas – didžiausias administratorių skaudulys. Netrukus prasidės žiema, o išdužę butų ir laiptinių langai tik „užkamšyti“. Laiptinėse į paketinių langų rėmus įstatytas skaidrus polikarbonatas, o buto, kuriame įvyko sprogimas, langai užkalti fanera.

Tačiau tokios priemonės – tik laikinos. Tam, kad namas atitiktų energinio naudingumo reikalavimus ir mokėdami už šildymą nekentėtų visi jo gyventojai, langus bei balkonus būtina įstiklinti tokiomis medžiagomis, kaip numatyta renovacijos projekte.

Tačiau pinigų nenumatytiems darbams „Kybartų darna“ neturi. Patys gyventojai, kurie už namo renovaciją moka paskolą bankui, tikrai nenusiteikę ieškoti papildomų lėšų.

Egidijus Ausiejus sakė, kad didelį rūpestį kelia ne tik sprogimo išdaužyti langai, bet ir aprūkęs namo fasadas. Po sprogimo kilus gaisrui ugnies liežuviai vertėsi pro išdužusius langus, kaitino izoliacines namo sienų konstrukcijas.

– Baiminamės, kad ugnis nebūtų patirpdžiusi fasadą dengiantį putų polistireną, – nuogąstavimais dalijosi E. Ausiejus. – Dabar matome tik aprūkusį tinko sluoksnį, bet nežinome, kas dedasi po juo. Kad būtų įvertinta polistireno būklė, reikia kviesti ekspertus. Vien ekspertizė kainuos daugiau nei pusę tūkstančio eurų.

Galėjo įsitikinti

E. Ausiejus sakė, kad šioje situacijoje įžvelgia vienintelį pliusą – pasitvirtino, jog sienų šiltinimo medžiagos nėra degios, mat nuo tokios kaitros sienos aplink degantį langą būtų užsiliepsnojusios, o tai galėjo turėti labai skaudžių pasekmių. Grybštelėjus ugnies liežuviams liepsna galėjo nubėgti visu fasadu ir visiškai „nurengti“ namo „kailinius“, išpyškinti langus, sukelti gaisrus kituose butuose.

– Kai tvirtinome investicinius renovacijos projektus, iš gyventojų dažnai girdėdavau priekaištų, kad izoliacinė medžiaga neva labai degi ir kad kilus gaisrui supleškės visas daugiabutis, – aiškino E. Ausiejus. – Aš rodydavau medžiagų sertifikatus, tačiau skeptikai nelabai jais tikėjo. Dabar turėjome progos įsitikinti, kad šiltinti naudojamos medžiagos tikrai nedegios ir atitinka sertifikatus.

Kol kas orai dar palankūs ir šaltis pro laikinus langus nesiveržia. Tačiau problemą reikia spręsti kuo skubiau, nes šalčiai gali užeiti bet kuriuo momentu. E. Ausiejus jau kreipėsi į rajono Savivaldybę, kad skirtų lėšų daugiabučio namo remonto darbams. Tačiau kol kas net nežinia, kiek pinigų tam reikėtų.

Bandymai bliūkšta

Minėtas Darvino gatvės daugiabutis – ne vienintelis pastatas, dėl kurio galvą skauda „Kybartų darnos“ vadovui. J. Basanavičiaus g. 38-as namas, pripažintas paveldosaugos objektu, griūva tiesiog akyse, tačiau metai iš metų kalbos apie jo restauravimą ir lieka kalbomis. Lėšų statinio remontui ieškojo Pasaulio kybartiečių draugija, prieš 19 metų buvo parengtas namo atstatymo projektas, tačiau per tiek laiko darbai iš mirties taško nepajudėjo ir paveldo vertybėmis pripažintos architektūrinės detalės baigia subyrėti.

„Kybartų darna“ kreipėsi į Būsto energijos taupymo agentūrą ir tikėjosi gauti lėšų iš daugiabučių modernizavimui skirtų projektų, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. Mat agentūra rengia projektus energijos taupymui, o ne namams, kurie praktiškai virtę griuvėsiais, atstatyti.

Ieško savininkų

Namo administratoriai surado banką ir investicinę bendrovę, kurie sutiktų duoti paskolą namo remontui. Tačiau skolintojai kelia aukštus reikalavimus būstų savininkams – jie turi būti pakankamai mokūs, kad galėtų sugrąžinti paskolą. Akivaizdu, kad griūvančio statinio savininkai to padaryti nepajėgūs.

E. Ausiejus pasakojo, kad neseniai suplazdėjo dar viena viltis – atsirado žmogus, kuris sutiktų perimti visus minėto namo butus savo nuosavybėn ir savo lėšomis suremontuotų istorinį pastatą. Tačiau dabar kilo rūpestis surasti visus butų savininkus, tarp kurių yra ir jau seniai bankrutavusių įmonių iš kitų miestų. Tad „Kybartų darna“ laukia atsakymo iš Registrų centro, kur rasti žmones ir įmones – oficialius griūvančio namo savininkus. E. Ausiejus viliasi, kad bent šis planas pasiseks.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Eglės MIČIULIENĖS nuotr. UAB „Kybartų darna“ vadovas Egidijus Ausiejus nerimauja, kas atlygins žalą už sprogimo nuniokotus butus.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-29.


Dėl pervažos kybartiečiams teks apsišarvuoti kantrybe

Kybartų geležinkelio pervažų būklė netenkina vietinių gyventojų. Anapus geležinkelio gyvenantys žmonės priversti keliskart per dieną dardėti per duobes ir laužyti automobilius.

Kenčia automobiliai

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė nuolat girdintis gyventojų priekaištus dėl netvarkingų geležinkelio pervažų. Pervažų kelio danga duobėta, tad žmonės priversti laužyti automobilius. Tie, kam pervažą reikia kirsti retai, nepatogumų gal ir nepastebi, bet gyvenantieji vadinamoje „užgelžkelėje“ dėl to kenčia nuolat.

– Tokių geležinkelio pervažų, kokios yra Kybartuose, jau seniai neteko regėti nė viename Lietuvos krašte, – piktinosi į redakciją paskambinęs kybartietis. – Šiuolaikinės sankryžos lygios, važiuodamas automobiliu net nejauti, kad bėgius kerti. O čia dardi tarsi vežimu per bruką.

Skaitytojas stebėjosi, kaip Lietuva pristatoma užsieniečiams ir kokį įvaizdį formuoja, kai atvykę iš Kaliningrado srities ir mūsų šalies teritorija pavažiavę vos kelis šimtus metrų jie neišvengiamai kerta geležinkelį, laužydami ir paprastus, ir prabangius, turistinius automobilius.

– Kai kasdien važinėdamas per bėgius pats susilaužysiu automobilį, būtinai kaltus paduosiu į teismą. Tik nežinau, ką kaltinti – ar Kybartų seniūną, ar geležinkeliečius, – svarstė pasipiktinęs kybartietis.

Atsakymo nesulaukė

Kybartų seniūnas Romas Šunokas patvirtino, kad ir jo netenkina geležinkelio bėgių situacija.

– Pagrindinės pervažos, esančios J. Basanavičiaus gatvėje, magistraliniame kelyje Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas, būklė nepakenčiama. Po mano priekaištų kelios duobės buvo užlygintos, tačiau problemos neišsprendė, – aiškino R. Šunokas. – Problema ta, kad ištrupėję betoniniai bėgių įdėklai, todėl važiuodami automobiliai turi „šokinėti“ per plienines bėgių sijas.

Kitoje pervažoje, esančioje Gedimino gatvėje, situacija kiek geresnė, nes suformuoti guminiai įdėklai. Ten pakaktų palyginti iškilnotą asfaltą, mat dėl nekokybiškai atliktų darbų atsirado 3–5 cm aukščio graublės.

R. Šunokas dėl geležinkelio pervažos problemos paskutinį kartą į AB „ Lietuvos geležinkeliai“ Geležinkelių infrastruktūros direkcijos direktorių Karolį Sankovskį kreipėsi rugsėjo 5 d. ir apie priimtus sprendimus prašė informuoti raštu.

Oficialiame rašte „Lietuvos geležinkeliams“ seniūnas prašė rasti lėšų ir galimybę sutvarkyti geležinkelio pervažos kelio dangą Kybartų mieste, J. Basanavičiaus gatvėje. R. Šunokas atkreipė dėmesį, kad pervaža yra magistraliniame kelyje, kuriuo vyksta daug užsienio piliečių, o norėdamas pagrįsti darbų būtinybę dar pridėjo keletą garbingos Kybartų geležinkelio stoties istorijos faktų. Deja, jokio atsakymo į siųstą laišką seniūnas iki šiol nesulaukė.

Atsakymo negavo

Kada Kybartų seniūnas sulauks Geležinkelių infrastruktūros direkcijos atsakymo, sunku prognozuoti, nes visi oficialių raštų atsakymo terminai seniai išsekę. Tačiau į „Santakos“ žurnalistų nusiųstą užklausą AB „Lietuvos geležinkeliai“ Komunikacijos departamentas sureagavo iškart. Departamento atstovas Gintaras Liubinas informavo, kad šiuo metu yra parengtas ir derinamas Kybartų geležinkelio stoties iešmų ir pervažos J. Basanavičiaus gatvėje paprastojo remonto projektas. Šis projektas yra kompleksinis ir susijęs ne tik su pervažos remontu, bet ir su pervažos prieigose esančių iešmų pakeitimu, dalinai iešmyno ir signalizacijos įrenginių pertvarkymu, o taip pat vandens nuvedimo sutvarkymu.

„Projektas yra pakankamai sudėtingas, didelės apimties ir reikalaujantis daug lėšų. Atsižvelgiant į užtrunkančias pirkimo procedūras bei projekto darbų apimtis, planuojame, kad projektas bus pradėtas įgyvendinti 2020 metų ketvirtame ketvirtyje ir užbaigtas per 2021 m. pirmą pusmetį“, – laiške redakcijai rašė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas.

Tad dar daugiau nei metus kybartiečiams ir miesto svečiams teks apsišarvuoti kantrybe ir dardėti nervinančia pervaža. Belieka tikėtis, kad automobiliai šiuos išbandymus dar atlaikys.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Andriaus GRYGELAIČIO nuotr. Betoniniai bėgių įdėklai taip ištrupėję, kad mašinoms tenka šokinėti per plienines sijas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-25.


Nė dienos be mankštos

Kybartų vaikų lopšelyje-darželyje „Kregždutė“ ypatingas dėmesys skiriamas sveikos gyvensenos ugdymui.

Nuolat skatiname vaikus mankštintis, sveikai valgyti, daugiau laiko praleisti gryname ore. Dalyvaudami respublikiniame projekte „Sveikatiada“, priėmėme iššūkį „Nė dienos be mankštos“. Stengiamės išugdyti vaikams įprotį kasdien mankštintis.

Šiais metais vykdome projektą „Judam, krutam visada“. Jam gavome lėšų iš Vilkaviškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos. Per projektą organizavome įdomius ir patrauklius renginius: susipažinome su įvairiomis sporto šakomis, patys sportavome, suteikėme vaikams daugiau žinių ir praktinių įgūdžių apie sveiką mitybą, apie fizinį aktyvumą. „Lašiukų“ grupės ugdytinio Jovydo mama Eugenija supažindino vaikučius su jogos pradmenimis. Mažiesiems patiko įsikūnyti į gyvūnus ir atlikti šiems būdingus judesius.

„Bitučių“ grupės ugdytiniai estafetėse rungėsi su Kybartų vaikų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ priešmokyklinukais.

Vaikai po aktyvių fizinių pratimų nerūpestingai lakstė po aikštę gaudydami muilo burbulus. Ugdytiniai sportuodami surado naujų draugų ir patyrė daug gerų emocijų.

Projektą vainikavo Kakė Makė ir Nykštukas. Darželinukai apsidžiaugė netikėtai atvykusiais draugais.

Iš pradžių Kakė Makė pakvietė visus atlikti mankštą. Po to vyko įvairios rungtys. Mažieji rinko spalvotus kamuoliukus, važinėjo paspirtukais, vyresnieji mušė kamuolį į futbolo vartus, o priešmokyklinukai, įveikę kliūtis, piešė lentoje veidukus, kurie atspindėjo jų nuotaiką. Kakė Makė pasidžiaugė, kad vaikai darželyje jaučiasi laimingi, nes popieriaus lape spindėjo vien šypsenos. Po rungčių Kakė Makė pakvietė apibėgti aplink darželį. Pasibaigus aktyvioms veikloms vaikai vaišinosi sveiku pienišku desertu.

Stengiamės skatinti vaikus aktyviai judėti nuo pat mažens. Juk ne veltui filosofas ir poetas Horacijus yra pasakęs, kad tas, kas nebėgioja sveikas, turės bėgioti, kai susirgs.

Aušra POVILAITIENĖ

Priešmokyklinio ugdymo pedagogė

Nuotr. Kake Make kviete darželinukus dažniau mankštintis.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-22.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian