Author Archives: Romas

  • 0

Kandidatų debatai: vieni kritikavo valdžią, kiti gyrė save

Kybartų kultūros centre vyko susitikimas-diskusija, kurioje dalyvavo kandidatai į rajono Savivaldybės merus. Gyventojai turėjo galimybę ne tik iš arčiau susipažinti su pretendentais į svarbiausią rajono valdžios postą, išgirsti jų mintis apie pasienio miesto ateitį, bet ir patys užduoti klausimų.

Trumpai apie save

Susitikti su kybartiečiais sekmadienio popietę atvyko visi keturi kandidatai: Saulenas Aželskas – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Vilkaviškio rajono skyriaus pirmininkas, Žilvinas Gelgota – visuomeninio rinkimų komiteto „Naujas startas“ įkūrėjas ir vadovas, Valentinas Gražulis – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vilkaviškio rajono skyriaus atstovas bei dabartinis rajono meras Algirdas Neiberka – Lietuvos socialdemokratų partijos Vilkaviškio rajono skyriaus pirmininkas.

Diskusijos dalyvius ir visus susirinkusiuosius pasveikino Kybartų seniūnas Romas Šunokas, miesto bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius bei Seimo narys Kęstutis Smirnovas.

Diskusiją vedė buvusi kybartietė Rita Glazer. Ji pirmiausia pakvietė kandidatus prisistatyti.

Burtų būdu pirmąjį numerį išsitraukęs A. Neiberka, pasinaudodamas medija, itin skrupulingai išdėstė biografiją nuo gimimo iki pasiektų karjeros aukštumų, pabrėždamas savo ilgametę politinę patirtį.

Po jo kalbėjęs S. Aželskas daugiau pasakojo apie patirtį, įgytą Suomijoje, bei partijos, kuriai jis atstovauja, vertybes.

Daug apie save nekalbėjo ir Ž. Gelgota. Trumpai supažindinęs su svarbiausiais savo gyvenimo faktais ir sąsajomis su Vilkaviškiu, turizmo sodybą mūsų rajone, Karalkrėslio kaime, turintis ir gyvenamąją vietą joje deklaravęs marijampolietis perėjo prie rajono valdžios kritikos.

Paskutinis prisistatė V. Gražulis. Šis kandidatas daugiausiai akcentavo savo pasiekimus tiesioginiame darbe – Vilkaviškio komunaliniame ūkyje. Žmonių pagyros dėl gražiai tvarkomo miesto ir raginimas imtis viso rajono reikalų, pasak V. Gražulio, ir buvo pagrindinė paskata dalyvauti mero rinkimuose.

Kritikos negailėjo

Laiką, skirtą pristatyti savo rinkimų programoms, kandidatai vėlgi pasirinko savaip išnaudoti.

A. Neiberka perskaitė sąrašą darbų ir prioritetų, kuriais vadovautųsi, jeigu meru būtų išrinktas kitai kadencijai. V. Gražulis pasisakė už pradėtų darbų ir projektų tęstinumą. Likusieji du kandidatai toliau žėrė kritiką. Ž. Gelgota kaltino Savivaldybę stagnacija, nepotizmu, demokratijos stoka, nesugebėjimu komunikuoti, teigė pasigendąs skaidrumo viešuosiuose pirkimuose, abejojo, pasak jo, pernelyg skubotu sprendimu biudžeto lėšomis prisidėti prie Vilkaviškio autobusų stoties statybos ir kt. Tai motyvai, Ž. Gelgotos teigimu, lėmę jo sprendimą dalyvauti rinkimuose.

S. Aželskas sakė pritariąs išsakytai kritikai ir dar nuo savęs pridėjo – priekaištavo rajono laikraščiui, kuris neva neatspindi realios situacijos. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad kandidatas į merus net neskaito laikraščio, kuriame ruošdamasis diskusijai tikrai būtų radęs vertingų žinių apie rajoną.

Kaip į Kybartus sugrąžinti jaunimą?

Diskusija užsitęsė beveik tris valandas. Kandidatai turėjo išdėstyti savo nuomones dėl bendruomenių vaidmens bei jų įtraukimo priimant visiems rajono gyventojams svarbius sprendimus, dėl Savivaldybės įtakos išsaugant kultūros paveldą. Diskutavo apie paramą verslui, sportui, kultūrai.

Kalbėdami apie Kybartų ateitį visi turėjo atsakyti į klausimą, kaip tapę merais jie bandytų į Kybartus sugrąžinti išvykusį jaunimą, ką darytų, kad miestas taptų patrauklus jaunoms šeimoms.

V. Gražulis teigė, jog pirmiausia inicijuotų sugrįžusiųjų susitikimą, įsiklausytų į jų keliamas problemas, pageidavimus ir pagal galimybes padėtų įsikurti. Rimtas akstinas, anot jo, būtų valstybės – pagrindinio darbdavio sprendimas pakelti atlyginimus viešajame sektoriuje, kad gyvenimas pagerėtų ir kitose srityse.

Ž. Gelgotos nuomone, nėra ko laukti, kol kažkas sugrįš. Pasak jo, jau dabar reikia užmegzti ryšį su gyvenančiais užsienyje žmonėmis ir galvoti, kaip išnaudoti jų svetur įgytą patirtį, galbūt net pritraukti į gimtinę kraštiečių investicijų.

A. Neiberka mano, kad vienas iš traukos aspektų yra jaukios, žmonėms gyventi patogios aplinkos sukūrimas, taip pat rudenį valstybės pradėta vykdyti pirmojo būsto paramos programa.

S. Aželskas teigė, jog būtų pravartu Savivaldybėje įdiegti vieno langelio principą, kad atėjęs žmogus vienoje vietoje gautų atsakymus į jam rūpimus klausimus, paruošti mokyklas priimti lietuviškai nekalbančius vaikus, pritaikyti ugdymo programas.

Seniūnijų savarankiškumas – už ir prieš

Kandidatai į merus išsakė ir savo požiūrį į Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų įsisavinimą.

A. Neiberka vardijo projektus, kurie jau įgyvendinti arba bus vykdomi Kybartuose. Ž. Gelgota kėlė klausimą, kokią pridėtinę vertę kuria tokie projektai. Šio politiko nuomone, atėjo laikas galvoti apie tai, kad investuojamos lėšos pirmiausiai turėtų kurti darbo vietas. S. Aželskas kalbėjo apie būtinybę investuoti ne į kelius, parkus, trinkelėmis grįstus takus ar bendruomenių namus, kurie, pasak jo, ištuštėjo, o į žmogų. Tačiau šioms mintims paprieštaravo V. Gražulis, sakydamas, jog žmonėms vis dėlto reikia ir trinkelėmis grįstų takų, ir gražios aplinkos, ir kultūros židinių, kad savo mieste jie galėtų gerai jaustis ir ramiai gyventi.

Gvildenant seniūnijų vaidmens stiprinimo klausimą, kandidatų nuomonės taip pat išsiskyrė. S. Aželskas pasisakė už seniūnijas su savo biudžetu, V. Gražulis teigė dėl to turįs abejonių, nes „kažin ar naudinga rajonui turėti dvigubą biudžetą“. Pasak A. Neiberkos, jis pritartų tiesioginiams seniūnų rinkimams, bet nepritartų, kad seniūnijos taptų savarankiškomis biudžetinėmis įstaigomis, nes išaugtų biurokratinis aparatas ir padaugėtų išlaidų. Ž. Gelgota sprendimą dėl seniūnijų savarankiškumo gerai apsvarstytų, nes jam kyla klausimas, ar tik tokiu atveju dar 12 tiesiogiai išrinktų seniūnų netaptų naujais mažais „cariukais“.

Netrūko ir kandžių replikų

Diskutuojant buvo paliesta tema ir apie valdžios dėmesį Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestrui. A. Neiberka informavo apie Savivaldybės skiriamą finansinę paramą šiam rajoną ir Lietuvą garsinančiam kolektyvui. S. Aželskas orkestrą pavadino Kybartų krašto stebuklu, bet apgailestavo, jog visuomenė labai retai mato šio garsaus orkestro pasirodymus. Tokios politiko užuominos salėje sėdėję kybartiečiai, ko gero, nesuprato, nes koncertų orkestrantai surengia išties nemažai.

Reakcijos sulaukė ir Ž. Gelgotos, atrodė, juokais išsprūdęs pasiūlymas orkestrui atvykti į senosios Vilkaviškio autobusų stoties atsisveikinimą ir sugroti paskutinį maršą. Studentė Greta politiko repliką priėmė kaip įžeidimą, sakydama, kad „tas juokelis nuskambėjo neskaniai“.

Kybartietis Stasys „prie sienos rėmė“ A. Neiberką, tvirtindamas, jog šis per savo kadenciją „nieko gero nepadarė“. Pedagogas Juozas klausė, kam rajone reikalinga Švietimo pagalbos tarnyba. Kybartų gyventojas Vytautas stebėjosi, kad kai kurie kandidatai į merus „nesigaudo“ miesto erdvėse ir painioja informaciją. Kybartietis Algimantas teiravosi, kas bus su rajono šilumos ūkiu, kai pasibaigs Savivaldybės sutartis su šiuo metu šilumą tiekiančia UAB „Litesko“.

Salėje sėdėję žmonės drąsiai stojo iš savo vietų, uždavinėjo klausimus, kurių buvo ir labai nepatogių politikams, bet į visus juos kandidatai stengėsi atsakyti. Būta ir pagyrų, ir karštų plojimų. Kartais aplodismentai nuskambėdavo tai iš vieno salės krašto, tai iš kito, nes politikus aktyviai palaikė į debatus juos atlydėję bendražygių būreliai.

Dangyra APANAVIČIENĖ

Raimundo MASLAUSKO nuotr. Debatus vedusi Rita Glazer ir visi keturi kandidatai į merus (iš kairės): Žilvinas Gelgota, Algirdas Neiberka, Valentinas Gražulis ir Saulenas Aželskas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-11.


  • 0

Futbolo spektaklis Kybartuose

Sausio–kovo mėnesiais, pasiruošimo vasaros futbolo sezonui laikotarpiu, visoje Lietuvoje vyksta įvairaus amžiaus grupių futbolo turnyrai. Ne išimtis ir Lietuvos futbolo pradininkas – Kybartų miestas. „Saulės“ progimnazijoje buvo surengtas ilgamečio Kybartų futbolo komandos „Sveikata“ žaidėjo Romualdo Karkos atminimo taurei laimėti skirtas tradicinis tarptautinis salės vaikų futbolo turnyras.

R. Karka sportinį kelią pradėjo kaip krepšininkas Klaipėdos „Darbo rezervų“ komandoje, o futbolą pasirinko 1963 m. pradėjęs žaisti Kybartuose. Trenerio Vytauto Kochanausko išugdytas futbolo talentas Kybartų „Sveikatos“ komandoje per 20 sportinės karjeros metų sužaidė daugiau nei 300 rungtynių. R. Karka išsiskyrė artistišku žaidimu aikštėje ir pasiaukojimu šiai sporto šakai. Šiemet kovą futbolo legendai būtų sukakę 74 metai. Sportininko atminimą prieš varžybų atidarymą turnyro dalyviai ir organizatoriai pagerbė Kybartų kapinėse ant kapo uždegdami atminimo žvakeles.

R. Karkai skirtas atminimo turnyras organizuojamas nuo 2004 m. Šįkart į jubiliejinį, jau 15-ąjį, turnyrą atvyko 79-erių veteranas, praeityje garsus „Sveikatos“ vartininkas Algimantas Civinskas, R. Karkos sūnūs Tomas ir Saulius. Jie perdavė ilgametės turnyro puoselėtojos ir iniciatorės, šiuo metu sunkų neįgalumą besigydančios mokytojos Dalijos Agotos Karkienės linkėjimus visiems futbolo gerbėjams ir turnyro dalyviams. Jo organizavimo estafetę perėmęs jaunimo sporto klubas „Kybartų jaunystė“ šiais metais sulaukė gražaus būrio renginio rėmėjų: tai – Kybartų „Saulės“ progimnazija, Ž. Kazakevičiaus implantologijos centras, Žilvinos Urbonavičienės įmonė, „Anodas.lt“, „Remax“, UAB „Metbela“, UAB „Transportas LT“, „Tiplan“ ir „Granplasta“.

Atkaklios turnyro kovos vyko 2004– 2005 m. gimusių žaidėjų grupėje. Rungtyniavo SK „Kybartų jaunystė“, Klaipėdos FM, FK „Trakai“, Tauragės FK „Tauras“, komandos „Rominta-1“ ir „Rominta-2“ iš Goldapo (Lenkija). Tik po paskutinių rungtynių paaiškėjo turnyro nugalėtojai bei prizininkai. Džiūgavo turnyro taurės laimėtoja – komanda iš kaimyninės Lenkijos „Rominta-2“. Nusivylimo neslėpė antrą vietą iškovojusi „Kybartų jaunystė“ (treneris Rimas Kanopa), trečia liko Klaipėdos FM komanda.

Jauni futbolininkai stengėsi demonstruoti gražų futbolą, ir varžybų organizatoriai jų pastangas deramai įvertino. Geriausiu turnyro gynėju pripažintas Klaipėdos FM gynėjas Dominykas Narvilas. Geriausiu vartininku išrinktas Macej Gryko („Rominta-2“), o geriausiu puolėju – Evaldas Rašimas (SK „Kybartų jaunystė“). Specialiu prizu apdovanotas Dominikas Skiba iš komandos „Rominta-2“. Prizai įteikti ir talentingiausiems kiekvienos komandos žaidėjams. Visi turnyro žaidėjai apdovanoti medaliais, prizines vietas užėmusios komandos – taurėmis. Teisėjams bei treneriams įteiktos atminimo dovanos, medaliai.

Per turnyro uždarymą SK „Kybartų jaunystė“ pirmininkas Mindaugas Radzevičius padėkojo renginio rėmėjams ir svečiams, jauniesiems futbolininkams palinkėjo pergalių ir pakvietė visus po metų vėl atvykti į Kybartus. Vyriausiasis turnyro teisėjas S. Karka dėkojo už gražią futbolo šventę, o žaidėjams linkėjo atkaklumo, mėgti futbolą, treniruotis ir tapti tokiais futbolininkais, koks buvo legendinis Kybartų „Sveikatos“ žaidėjas R. Karka.

Sigitas KURAS

Nuotr. Tradicinis tarptautinis salės vaikų futbolo turnyras, skirtas ilgamečio Kybartų futbolo komandos „Sveikata“ žaidėjo Romualdo Karkos atminimo taurei laimėti, subūrė dešimtis sportininkų.


  • 0

Kybartuose galima pamatyti šimtą šimtamečių mokyklų

Kybartų „Saulės“ progimnazijoje, pradinių klasių korpuso salėje (J. Basanavičiaus g. 90), eksponuojama po visą šalį keliaujanti paroda „Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečiui – 100 mirktelėjimų“.

Parodoje galima pamatyti, kaip šiandien atrodo tarpukariu veikusios pradinės mokyklos, gimnazijos, kuriose buvo išugdyta krašto šviesuomenė. Pastatų likimas – labai skirtingas. Vieni pasikeitę, renovuoti, kiti – sunykę, bet vis dar menantys šimtametę istoriją ir labai svarbūs Lietuvos tapatybei.

Penkiose nuotraukose įamžinti ir mūsų rajone stovintys pastatai, kur 1918-aisiais ir vėliau veikė mokyklos.

Nufotografuota buvusi katalikiškosios „Žiburio“ draugijos gimnazija, kurioje šiandien yra Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Nuotrauka, kurioje matyti apleistas pastatas Paežerių kaime (Pilviškių sen.), primena, jog dienas baigiančiame medinuke nuo 1892 m. buvo pradinė mokykla.

Vilkaviškio žydų privatinė gimnazija 1919–1940 m. veikė pastate, kur dabar įsikūrusi Vilkaviškio rajono savivaldybė.

Ekspozicijoje galima pamatyti, kaip šiandien atrodo Keturvalakiuose esantis namas, kuriame 1918 m. buvo parapinė mokykla.

Kybartiečiai atpažins pastatą, kuriame 1918 m. veikė rusiška Kybartų Caraičio Aleksejaus Virbalio berniukų gimnazija.

Į Kybartus atkeliavusi paroda – klubo „Fotokablys“ darbo rezultatas. Dar 2017 metais klubas užsibrėžė tikslą surinkti vaizdinę informaciją apie 1918 m. veikusias ir iki mūsų dienų išlikusias mokyklas, jas suskirstant į grupes pagal senųjų Vilniaus, Kauno, Suvalkijos gubernijų teritorijas. „Fotokablio“ nariai, pasitelkdami vietos bendruomenes, kitus fotoklubus, veikiančius netoli mokyklų, narpliojo senųjų mokyklų istorijas, vyko, anot jų pačių, „aplankyti, paliesti ir nufotografuoti“.

Iš kelių šimtų nuotraukų, kurias padarė idėjos entuziastai, eksponuoti atrinkta šimtas fotografijų. Atrankose padėjo fotografijos profesionalai.

Įamžinti būtent senąsias mokyklas fotografai pasirinko įvertinę susiklosčiusią situaciją. „Jos nepelnytai užmirštos, nors tose mokyklose buvo išugdyta Lietuvos šviesuomenė, dėl jų mes turime savo kalbą, kultūrą, tapatumo suvokimą, kuris yra mūsų vidinės laisvės pamatas, – įsitikinę „Fotokablio“ entuziastai. – Svarbu, kad visuomenė jaustų gyvą ryšį su šimtametėmis mokyklomis, suvoktų jų vertingumą dabarčiai, o ypač – ateičiai.“

Paroda, skirta Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečiui, pirmąsyk buvo pristatyta 2018 m. vasario viduryje Valdovų rūmuose, vėliau palydėta į kelionę po Lietuvą. „Saulės“ progimnazijoje šis prasmingas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo akcentas bus eksponuojamas iki kito penktadienio. Vasario 11–18 d. paroda veiks Kybartų kultūros centre.

Renata VITKAUSKIENĖ

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Birutės KURTINAITIENĖS nuotr. Kai šiame dviaukščiame name veikė Kybartų Caraičio Aleksejaus Virbalio berniukų gimnazija, pirmame aukšte buvo įrengtas mokytojų kambarys, biblioteka ir kabinetas, antrame – keturios klasės, mansardoje – gimnastikos salė.

Šaruno BARŠCIO nuotr. Idomus eksponatas – autentiškas
medinis portfelis.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-01.


  • 0

Į Kristijoną Donelaitį pažvelgta kitaip

Kristijono Donelaičio kūriniai turbūt yra vieni iš dažniausiai analizuojamų ir interpretuojamų lietuvių literatūroje. Atrodo, prabėgus keliems šimtams metų turėtų būti sunku į jo kūrybą pažvelgti iš naujų pusių, tačiau tik ne į Kybartų Kristijono Donelaičio gimnaziją susirinkusiems šventinės konferencijos dalyviams.

Kitoniškas požiūris

„Kristijono Donelaičio skaitymai kitaip“ – taip vadinosi gimnazijoje vykusi tarptautinė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų bei mokinių konferencija-minėjimas. Į ją susirinko ne tik mūsų krašto atstovai, bet atvyko svečių ir iš Kaliningrado srities, Šakių rajono, Klaipėdos, Marijampolės bei Kalvarijos savivaldybių.

Renginio pavadinimas kilo jo sumanytojai ir moderatorei, gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Nijolei Černauskienei. Pedagogė prisipažino, kad ją įkvėpė neseniai matytas režisieriaus Rolando Kazlo spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“. Anot jos, K. Donelaitis taip pat buvo kitoniškas, todėl ir į jo asmenybę bei kūrybą reikia nuolat žvelgti iš skirtingų pusių.

Konferencija buvo skirta K. Donelaičio 305-osioms gimimo metinėms paminėti. Be to, prieš 55 metus Kybartų mokyklai buvo suteiktas šio lietuvių grožinės literatūros pradininko vardas. N. Černauskienė pasidžiaugė, kad šios sukaktys po daugelio metų vėl minimos senajame, dar 1923 m. pastatytame, o dabar restauruotame raudonajame gimnazijos pastate. Anksčiau K. Donelaičiui skirti renginiai vykdavo Kybartų kultūros centre.

Galioja visus metų laikus

Renginio pradžioje svečiai buvo pakviesti nusikelti į laikus, kai dar gyveno pats K. Donelaitis. Kompoziciją pagal Editos Barauskienės romaną „Tolminkiemio sodininkas“ parengė gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Mindaugas Bučinskas ir N. Černauskienė su savo mokiniais.

Vieną iš pranešimų skaitęs Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros docentas Marijus Šidlauskas bandė lyginti K. Donelaičio kūryboje slypinčius pamokymus su dabartinių laikų gyvenimo sampratomis. Anot jo, dabar mokyklose vaikai labiau ruošiami egzaminams, o ne gyvenimui. K. Donelaitis elgėsi priešingai: jis tiek savo kūryba, tiek pamokslais visus ragino gyventi sąžiningai ir padoriai. Kitaip tarianti, žmones ruošė gyvenimo egzaminams.

„K. Donelaitis nevengė daiktų vadinti tikraisiais jų vardais: tinginio – tinginiu, apsirijėlio – apsirijėliu ir t. t. Jis nuolat pabrėždavo ne tik teises, bet ir pareigas. Apskritai, mums K. Donelaitis turėtų būti svarbesnis už Homerą ar Vergilijų, nes gyvenimo moralų mokė gimtąja kalba. K. Donelaičio pamokos nėra vienadienės. Jos atlaiko visus madų šauksmus ir galioja visus metų laikus“, – mintimis pasidalijo M. Šidlauskas.

Nuo kulinarijos iki repo

Renginyje savo įžvalgomis apie lietuvių grožinės literatūros pradininką taip pat dalijosi lietuvių kalbą dėstantys svečiai iš Kaliningrado srities, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė. Savo žodį tarė ir kone iš viso Marijampolės regiono atvykę mokiniai. Vieni pasakojo, kaip K. Donelaitis juos įkvėpė kurti, antri pristatė menines kompozicijas, treti jo kūryboje ieškojo fizikinių reiškinių ar kulinarijos užuomazgų. Buvo ir tokių, kurie kvietė praeivius skaityti K. Donelaičio tekstus ir visa tai nufilmavę konferencijoje pademonstravo vaizdo įrašą. Vis dėlto bene daugiausiai aplodismentų sulaukė kybartiečių gimnazistų surepuota poemos „Metai“ ištrauka apie Dočį.

Labiausiai moksleivių įžvalgomis ir pasirodymais liko sužavėtas M. Šidlauskas. „Ši konferencija – geriausias įrodymas, kad K. Donelaitis yra įvairus ir neatšaukiamas. Smagu, jog kiekvienas į jį moka pasižiūrėti iš savo pozicijų. Su tradicijomis reikia ginčytis. Jei jas mes priimtume mechaniškai, šios greitai nustotų egzistuoti. Tradicijas galima neigti, bet būtina jas gerai išmanyti. Mes amžinai nesutarsime dėl K. Donelaičio aktualumo. Jis tikriausiai mažės, bet tai jau nebus autoriaus problema. Jo aktualumas mažės tiek, kiek mažės lietuvių kalbos aktualumas ir žmonių santykis su kalba“, – svarstymais pasidalijo M. Šidlauskas.

Daugelį susirinkusiųjų nustebino ir poemos „Metai“ ištraukų skaitymas ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, vokiečių bei latvių kalbomis. Pastarąja kalba į atvykusius svečius kreipėsi Latvijos pasienyje, Biržuose, gimęs gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Įžvalgomis apie Kristijono Donelaičio kūrybą dalijosi ne tik renginio iniciatorė Nijolė Černauskienė (kairėje), bet ir Marijampolės K. Donelaičio draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė bei klaipėdietis docentas Marijus Šidlauskas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-01-29.


  • 0

Nesulaiko net užmūryti namo langai

Kudirkos Naumiesčio gatvės gale stovintis tarpukario laikų namas, vadinamoji „Gulbės salė“, nuolat masina vandalus.

Ne kartą degęs pastatas jau kelerius metus stovi tuščias, be langų, nudegusiu stogu. Savininkai namą remontuoti ar kitaip prisidėti prie jo išlikimo nenori, nes būstų kaina Kybartuose maža, o remonto išlaidos viršytų paties turto vertę. Juolab kad pastate niekada nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos, greta – geležinkelis. Tad gyventi čia nepatrauklu ir statinys tiesiog paliktas likimo valiai.

Juo rūpintis pagal išgales bando Kybartų seniūnija. Neseniai jos pastangomis pirmajame namo aukšte senomis plytomis užmūryti langai, nes valkatos įprato landžioti į vidų ir pastate kūrenti laužus.

Kol statinys buvo saugus, jame buvo įrengta dvylika butų. Keturi iš jų – socialiniai būstai, kiti – privatūs. Paskutiniu metu name gyveno romų tautybės šeimos, o dabar jau trečius metus jis stovi tuščias.

Apskritai „Gulbės salės“ istorija paženklinta gaisrais: per pastarąjį dešimtmetį jų kildavo vos ne kasmet. Keletą kartų buvo padegtas pirmame aukšte esantis romų būstas, siekiant juos įbauginti, kad atiduotų skolas. Tuomet bute gyvenusi šeima išsigandusi kažkur išsikraustė, palikdama apdegusį būstą be langų.

Paskutinį tašką padėjo prieš trejetą metų socialiniame būste kilęs gaisras, per kurį nudegė dalis stogo, išsproginėjo langai. Tuomet namą apleido paskutiniai gyventojai.

Seniūnas R. Šunokas sakė ne kartą šaukęs šio pastato savininkų susirinkimą, kad kartu nuspręstų, ką toliau daryti, tačiau atsako nesulaukęs. Teko suktis pačiai seniūnijai ir ieškoti būdo, kaip bent minimaliai apsaugoti statinį nuo vandalų, nes įvykus nelaimei dėl visko kalta, kaip dažnai būna, liktų valdžia.

Tačiau net ir užmūryti langai nesustabdė nenaudėlių. Prieš kelias dienas vieno lango ertmę dengusios plytos buvo nuardytos, į pirmame aukšte esantį būstą privilkta šiukšlių. Tad seniūnijai teks dar kartą ieškoti mūrininko.

Kybartiečiai apgailestavo dėl kažkada buvusio gražaus statinio. Kalbinti miestiečiai atsiminė, kad tarpukariu šiame trijų aukštų mūriniame pastate buvo kino salė, vykdavo šokiai, sutraukdavę daug jaunimo, šalia buvusiame tvenkinyje plaukiojo gulbės.

Deja, dabar namo likimas visiškai neaiškus. Akivaizdu, jog savininkai jo neremontuos, o seniūnija tam neturi ne tik lėšų, bet ir jokių teisių imtis darbų. Tad pastatas stovės tol, kol pradės irti ir kelti pavojų. Jo nugriovimas taip pat kainuos nemenkai: kiekvieno buto savininkui tenkanti sumos dalis prilygtų paties būsto kainai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Seniūnas Romas Šunokas sakė, kad vadinamosios „Gulbės salės“ likimas – labai miglotas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-01-11.


  • 0

Paramai išleidžia ne vieną tūkstantį eurų

Buvusioje Kybartų gelžbetonio gamyklos teritorijoje penktus metus veikia UAB „Belor“ filialas. Šios įmonės pavadinimą galima matyti bemaž tarp visų seniūnijos renginių rėmėjų.

Išleidžia dešimtis tūkstančių

Kaip sakė Kybartų seniūnas Romas Šunokas, ši įmonė – tikras išsigelbėjimas organizuojant bet kokį renginį ar padedant nepasiturinčioms šeimoms. Vos tik įsikūrusi bendrovė jau tais pačiais metais Kalėdoms atvežė dovanų kukliau gyvenantiems vietiniams: keturiolikai šeimų nupirko buitinės technikos, kurios žmonės prašė. Tuomet kybartiečiams išdalytos 5 automatinės skalbimo mašinos, 5 dujinės viryklės, dulkių siurblys, 2 šaldytuvai, vandens siurblys su hidroforu. Šeimas, kurioms labiausiai reikia pagalbos, atrinko seniūnijos socialinės darbuotojos.

Nepamiršta užsukti ir į Kybartų vaikų globos namus. Įstaigai buvo padovanotos 5 mikrobangų krosnelės. Tuomet dovanoms išleista apie 3 tūkst. eurų. Kasmet rėmimo mastai didėjo. Kelerius metus iš eilės Kybartams ir jų žmonėms paremti įmonė išleidžia kelias dešimtis tūkstančių eurų. Remiami ne tik kultūriniai renginiai, piliečių iniciatyvos, knygų leidyba, bet nepamirštas ir sportas. Kasmet po 5 tūkst. eurų iš įmonės iždo gauna futbolo klubas „Sveikata“.

– Šis klubas svarbus ne tik Kybartams. Norime, kad garsinantiems miestą sportininkams būtų lengviau, kad jie turėtų už ką nuvažiuoti į varžybas. Apskritai norime, kad žmonės šiame mieste, kuriame mes dirbame, būtų nors kiek laimingesni. Šiuo metu turime 29 darbuotojus, ir beveik visi jie kybartiečiai. Todėl šiam miestui paramos negailime. Aišku, atsirenkame, kam ji labiausiai reikalinga, bet atsisakome retai, – sakė bendrovės „Belor“ vadovas Rolandas Andzelis.

Iš tos pačios kišenės

Tiesa, jau kuris laikas Kybartuose veikiančios įmonės filialas turi kitą pavadinimą. Dabar jis vadinasi UAB „Ebresa“, tačiau ant jos pastatų vis dėlto ryškesnis „Belor“ pavadinimas ir paramą įmonė teikia šiuo vardu. Kaip sakė R. Andzelis, „Ebresa“ – dukterinė „Belor“ įmonė, tad visi pinigai – iš vienos kišenės.

– Paramą skiriame išskirtinai tik kybartiečiams. Esame gavę prašymų ir iš vilkaviškiečių, tačiau kol kas nesiruošiame remti renginių už Kybartų ribų. Ne kartą patys esame kreipęsi į Vilkaviškio rajono savivaldybę dėl žemės mokesčio sumažinimo. Mūsų gamybinis plotas – beveik 5 ha, tad ir mokesčiai susidaro solidūs. Tačiau niekada nuo jo atleisti nebuvome. Todėl iš principo nusprendėme paramą teikti tik Kybartams, – sakė direktorius.

Neskriaudžia ir darbuotojų

Netoli geležinkelio įsikūrusi įmonė neskriaudžia ir savo darbuotojų. Vidutinis atlyginimas bendrovėje „į rankas“ – daugiau nei 700 eurų. Įmonė yra nupirkusi greta gyvenusio ūkininko, kuriam nepatiko kaimynystė ir žmogus išsikėlė į kaimą, namą. Jame apgyvendinta vieno darbuotojo šeima.

Be to, bendrovėje žmonės yra maitinami. Darbuotojai penktadieniais gauna meniu iš kavinės ir išsirenka, ką kurią savaitės dieną valgys. Pietūs jiems kasdien pristatomi tiesiai į darbovietę.

– Sotus darbuotojas ir dirba geriau – juokėsi R. Andzelis, – nors blogai dirbančių mes čia neturime. Didelės problemos rasti, kas dirbtų, kol kas nejaučiame. Kaip tik žmonės prašo pas mus darbo. Kadangi tikrai planuojame plėstis, priimsime ir naujų darbuotojų. O į darbą priimame ir jaunus, ir pagyvenusius – visus, kurie nori ir gali dirbti. Tiesa, darbas nėra lengvas.

Šiuo metu bendrovė verčiasi ne tik trąšų fasavimu ir prekyba. Įmonė teikia krovos, fasavimo, saugojimo paslaugas, prekiauja akmens anglimis ir durpių briketais. Čia į įvairių talpų maišus fasuojami vagonais atvežami pašarai, pakratai gyvuliams, taip pat cukrus. Įdomu tai, kad „Ebresos“ teritorijoje saugoma visa Pietų Lietuvos keliams barstyti skirta druska. Iš čia ją išsivežioja už kelių priežiūrą atsakingos firmos. Šįmet planuojama bendrovės teritoriją išasfaltuoti.

Autorės nuotr. UAB „Ebresa“ direktorius Rolandas Andzelis sako, kad jų įmonės politika – remti tuos, kuriems pagalbos tikrai reikia.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2019-01-11.


  • 0

Tradicinės premijos – buvusiems gimnazistams

Keturiems buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtiniams įteiktos Lietuvių fondo (JAV) Algirdo Karaičio bei brolių Algimanto ir Romo Kezių vardinės premijos. Jas gavo Evelina Krečikaitė, Džineta Valinskaitė, Paulius Kuliešius bei Rytis Astrauskas.

Puoselėja lietuvybę

Lietuvių fondą 1962 metais įsteigė keletas JAV gyvenančių tautiečių, iš kurių didžioji dalis buvo medikai. Kaip pasakojo šio fondo įgaliotinis Lietuvoje, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis, įkurtas fondas buvo skirtas lietuvybei išlaikyti už Lietuvos ribų. Iš pradžių jame buvo tik 20 tūkst. dolerių.

Laikui bėgant prie fondo prisidėjo vis daugiau narių, kurie savo parama pildė jo sąskaitą banke. Šiandien sukaupta daugiau nei 39 milijonai dolerių. Iš susikaupusių palūkanų kasmet finansuojami įvairūs lietuvybę skatinantys projektai ir skiriamos stipendijos mokiniams. Pernai įvairiai paramai skirta apie milijonas dolerių.

Lietuvių fonde įsteigta per 100 vardinių fondų, kurie steigėjų nurodymu remia įvairius lietuvybės projektus ir skiria stipendijas studentams.

Vienas iš tų „mažųjų“ fondų pavadintas mūsų kraštiečių A. ir R. Kezių vardu. Jų vardinė stipendija skiriama buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientams, sėkmingai studijuojantiems universitetuose. Šio fondo premijas šiemet gavo E. Krečikaitė bei P. Kuliešius.

D. Valinskaitė ir R. Astrauskas džiaugėsi premija iš A. Karaičio vardinio fondo. Įprastai ši premija iš buvusio kraštiečio vardo fondo skiriama buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientams, sėkmingai studijuojantiems ekonomikos ir verslo srityse.

Šiemet premiją buvusiems gimnazistams įteikė L. Narbutis, o juos sveikino įstaigos direktorius Saulius Spangevičius bei būrys gimnazijos pedagogų.

Ateitis – Lietuvoje

Kybartiečiai E. Krečikaitė, P. Kuliešius ir R. Astrauskas (dėl įtempto studijų grafiko D. Valinskaitė negalėjo atvykti atsiimti premijos) džiaugėsi sulaukę tokio įvertinimo, dėkojo premijų steigėjams bei juos pastebėjusiems buvusiems klasių vadovams. Būtent jie kasmet teikia premijos gavėjų kandidatūras.

„Nepaprastai smagu gauti šią premiją. Tai bus didelė paskata toliau sėkmingai mokytis ir nenuvilti tų, kas mane pastebėjo ir įvertino. Kauno technologijų universitete studijuoju informacines technologijas, tad už gautą stipendiją žadu pirkti naują kompiuterį“, – sakė P. Kuliešius.

Pirmame kurse studijuojantis vaikinas tikino, kad didžiausias jo noras baigus studijas būtų likti Lietuvoje bei susirasti darbą, kurį galėtų atlikti iš bet kurios vietos. Anot jo, būnant informacinių technologijų specialistu tai nesunkiai įmanoma. Be to, vaikinas jau turi panašios patirties – iš namų jis klientams kartais kuria įvairius muzikinius kūrinius.

Kita premijos gavėja Evelina taip pat teigė ateitį siejanti su Lietuva. Mergina šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja anglų filologiją.

„Iki pat dvyliktos klasės pabaigos buvau įsitikinusi, kad studijuoti ir gyventi norėčiau tik užsienyje. Net buvau įstojusi į universitetą Danijoje, tačiau paskutinę akimirką persigalvojau ir likau Lietuvoje. Dabar visiškai to nesigailiu. Vos pradėjusi studijuoti sužinojau, kad lingvistų ir kalbotyrininkų niekada nepakeis jokie kompiuteriai ar robotai, nes kalba – gyvas, besikeičiantis organizmas. Tai įkvėpė šiek tiek optimizmo“, – šypsojosi E. Krečikaitė.

Ji, kaip ir Paulius, į gimtuosius Kybartus grįžta dažnai. Abu jaunuoliai groja miesto pučiamųjų instrumentų orkestre.

„Apie šią premiją sužinojau per savo gimtadienį. Tai buvo didžiulė ir labai maloni staigmena. Šiuo metu Kauno technologijų universitete studijuoju finansus. Kol kas sekasi puikiai. Jaučiuosi įsėdęs į savo roges“, – teigė R. Astrauskas.

Jis, kaip ir kiti premijos laureatai, teigė ketinantis likti gyventi Lietuvoje, o dirbti labiausiai norėtų Lietuvos banke.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Premijų laureatus Paulių Kuliešių (antras iš kairės), Eveliną Krečikaitę ir Rytį Astrauską sveikino Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis (kairėje) bei gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.


  • 0

Šešių dešimtmečių santuoka šeimai neprailgo

Prieš pat Kalėdas, gruodžio 21 d., kybartiečiai Janina ir Juozas Vingeliai atšventė deimantines vestuves. Šešias dešimtis metų darnoje išgyvenę žmonės sako, kad gyvenimas kartu nepabodo, pralėkė kaip viena diena.

Vadovaujasi Dievo įsakymais

– Ateina Kalėdos – gaspadoriams bėdos, – šmaikštavo aštuoniasdešimtmetį perkopęs, bet vis dar labai žvitrus Juozas Vingelis. – Šitą šventę mes su žmonele švęsdavome visada, net tada, kai buvo negalima. Net ir gamykloje Kybartuose, kurioje dirbau, švęsdavome visi. Atsimenu, vieną metą Kalėdos išpuolė darbo dieną, tai jau po pietų visų presai cechuose išjungti, užlipome į viršų, kur paprastai rinkdavomės, o ten – stalai nukrauti valgiais. Sėdėjome, šventėme. Tik nedainavome, kad niekas neišgirstų, būtų blogai mums baigęsi – tokie laikai buvo. Ir taip darėme ne vieną kartą. Kažkaip prasprūsdavome, niekas neužtiko, niekas nepaskundė.

Abu Vingeliai – labai religingi. Garbaus amžiaus sutuoktiniai, jei tik leidžia sveikata, kiekvieną sekmadienį važiuoja į bažnyčią. Ir taip jau keli dešimtmečiai. Jiems labai patinka dabartinis Kybartų klebonas Vaidotas Labašauskas, kuris moka sakyti taiklius ir šmaikščius pamokslus, geba bendrauti su žmonėmis ir skleidžia aplink save šilumą.

Laikosi vienas kito

– Abu esame iš religingų šeimų. Mes nuo mažens buvome mokomi gerbti vyresnius, klausyti kunigo, mokytojų. Gal todėl ir mūsų šeima išliko tvirta, nors gyvenime buvo ilgų išsiskyrimų. Vyras dirbo kituose miestuose, net ir kitose šalyse, kurias tuo metu broliškomis respublikomis vadino. Buvo gavęs pasiūlymų dirbti ir Palangoje, ir Vilniuje, valdžia siūlė butą, bet aš nenorėjau palikti savo mamos, su kuria visada gyvenome greta. Ji buvo mano geriausia draugė, – prisiminimais dalijosi J. Vingelienė. – Džiaugiuosi, kad Juozas neužsispyrė, o paklausė mano noro ir abu likome Kybartuose. Čia visą gyvenimą ir praleidome. Pačių rankomis pasistatytuose namuose užauginome du sūnus: Zenoną ir Egidijų, čia atvažiuodavo anūkai, kol buvo maži. Dabar visi turi savų užsiėmimų, mus aplanko daug rečiau. Bet mes vis dar turime vienas kitą. Dviese daug lengviau ir smagiau. Einame koja kojon vis pasitardami ir pasibardami, bet rasdami bendrą sprendimą. Neįsivaizduoju, kas bus, jei liksime kuris vienas. Stengiuosi apie tai negalvoti.

Po vestuvių – tiesiai į darbus

Vingeliai susitiko labai jauni. Į Kybartus su tėvais iš Kylininkų kaimo (Pajevonio sen.) atsikraustęs Juozas susidraugavo su Janinos broliais, užeidavo į jų namus, tai taip ir susipažino. Juozas jauną merginą pakviesdavo į kiną. O netrukus, vos jai sukako 20 metų, Janiną vedė. Prieš šešiasdešimt metų, gruodį, įvyko jų civilinė santuoka. O bažnyčioje jie abu susituokė slaptai jau kitų metų sausį. Apsigyveno abudu pas Janinos tėvus – Juozą ir Magdeleną Mauručaičius, labai gražiai sutarė. Tiesa, Mauručaičiai taip pat nebuvo Kybartų senbuviai, jie su dviem Janinos broliais atsikėlė į šį miestą iš Didžiųjų Šelvių kaimo.

– Apsivedėme ir iškart į darbus. Janina dirbo akmenskaldėje, išdirbo 25 metus. Iš pradžių ir aš ten dirbau.

Graži Janytė buvo. Kai dirbo akmenskaldės svarstyklėse, kartu su savimi pasiimdavo ir vyriausiąjį mūsų sūnų Zenoną. Tada jam buvo kokie 3 ar 4 metai. Vairuotojai dažnai įsisodindavo Zenoną į mašiną, vežiodavo ir prašydavo supažindinti su savo sesute. Sužinoję, kad ji – berniuko mama, labai nustebdavo. Ir, aišku, vaiko pasivažinėti daugiau jau neimdavo, – juokėsi Juozas. – Janina dar nuo mokyklos laikų buvo labai aktyvi sportininkė. Visur važinėdavo į varžybas, olimpiadas. Kai apsivedėme, aš jai uždraudžiau šitą reikalą. Pasakiau, kad noriu turėti savo žmogų namuose, o ne laukti, kol parvažiuos iš nežinia kur.

Žmonai teko paklusti, nes, kaip sakė Janina, ilgo gyvenimo kartu receptas – įsiklausymas į kito žodžius ir norus, pagarba šeimai ir ištikimybė vienas kitam.

Išsaugojo sklypą

Su sportu jauna moteris atsisveikino ir atsidėjo šeimai. Juolab kad ir namo reikėjo. O būstus tuo laiku žmonės statydavosi patys.

Kadangi Janina dirbo akmenskaldėje, galėjo pasirūpinti statybinėmis medžiagomis, nes anuomet kažką gauti galėjai tik per pažintis. Darbai sklype vykdavo nespėriai, nes dirbdavo ne samdyti statybininkai, o šeimos nariai, draugai, pažįstami laisvu nuo darbo metu, išeiginėmis, per atostogas. Tai buvo vadinama talka. Paprastai talkininkai padėdavo įsikurti vieni kitiems.

– Namą, kuriame gyvename iki šiol, statėmės visai greta tėvų namų, savo sode. Mat tuometė valdžia nusprendė, kad mano tėvai turi per didelį sklypą ir jį reikia padalyti į kelias dalis bei leisti čia statytis kitiems. Tuomet mes sugalvojome, kad reikia mums, kaip jaunai šeimai, prašyti sklypo namui, nes tuo metu gyvenome pas tėvus. Taip ir padarėme. Kai tėveliai, beje, kartu išgyvenę 50 metų, pasimirė, jų namelį pardavėme. O iki tol visi gyvenome greta, vienas kitą paguosdami, vienas kitam padėdami ir pasirūpindami vienas kitu, – pasakojo Janina.

Apvesdino apie 20 porų

Juozas antrino žmonai, kad tikrai gerus uošvius turėjęs. Ypač uošvienę, kuri juos vis ragindavo bendrauti su gimine, eiti į visas vestuves ar laidotuves.

– Tai mes taip ir darydavom. Aš, kai buvau dar jaunas, mokėjau skambinti pianinu. Mane buvo išmokęs vargonininkas. Vėliau pradėjau groti ir akordeonu. Tai mus su Janyte vis kviesdavo į visų giminių vestuves. O giminė nemaža, aš pats iš septynių vaikų šeimos. Paskaičiavau, tai gal dvidešimtyje vestuvių esame buvę piršliais, – senus gerus laikus prisiminė Juozas ir išsitraukęs pagarbiai laikomą akordeoną pagrojo vis dar neužmirštą melodiją. – Taip ir gyvename abudu. Nieko lyg ir netrūksta, tik jei kas sveikatos abiem po maišą atneštų, tai tikrai paimtume. O taip – niekuo nesiskundžiame. Jei dejuosi, niekas nuo to nepasikeis.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Janina ir Juozas Vingeliai 60 metų laikosi vienas kito.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-28.


  • 0

Gaisrinės statybvietėje įleista kapsulė

Kategorija :Kybartai spaudoje

Kybartų priešgaisrinės gelbėjimo komandos ugniagesiams naujų patalpų laukti lieka tik keletas mėnesių. Trečiadienį į būsimos gaisrinės pamatus įleista kapsulė, simbolizuojanti statybų pradžią.

Iki Šv. Florijono

Į J. Biliūno gatvę savaitės vidury susirinkę svarbias pareigas užimantys vyrai pažadėjo: ugniagesių globėjo Šv. Florijono šventę gegužės 4 d. Kybartų ugniagesiai sutiks naujose patalpose. Jų gelbėtojams reikėjo jau seniai.

Anot Kybartų seniūno Romo Šunoko, senoji 1925 m. pastatyta gaisrinė, iki šiemet nė karto kapitaliai neremontuota, verta užkonservuoti ir likti kaip atminimas, kokiomis sąlygomis dirbo ugniagesiai.

Šie vyrai ne kartą kvietėsi valdžią, žurnalistus ir rodė tragiškos būklės pastatą yrančiomis sienomis, pelėsio apniktomis lubomis, vargana kriaukle bei kitomis skurdo apraiškomis.

Buvo kreiptasi ne tik į vietos valdžią, bet ir į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) vadovus, Seimo narius, Vyriausybę.

Pasirašė sutartį

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija dar 2016 m. gruodį raštu kreipėsi į PAGD vadovybę, prašydama skirti lėšų naujos gaisrinės statybai, akcentuodama ne tik avarinę pastato būklę, bet ir gaisrinės svarbą pasienio mieste.

Vėliau PAGD ir Vilkaviškio rajono savivaldybės vadovai pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Joje numatyta, kad Savivaldybės administracija skirs sklypą gaisrinės statybai ir nuties kelią bei reikalingas susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus iki sklypo, kuris skirtas J. Biliūno gatvėje, patogioje strateginėje vietoje miesto pradžioje. PAGD įsipareigojo duoti lėšų naujam pastatui.

Šiemet spalio 30 d. baigtos viešųjų pirkimų procedūros, su Marijampolės UAB „Statybos ritmas“ pasirašyta rangos sutartis ir pradėti gaisrinės pastato statybų darbai.

Žadėjo autocisterną

Į simbolines kapsulės įleidimo iškilmes susirinkę įvairių institucijų atstovai dėkojo vieni kitiems už bendradarbiavimą ir linkėjo statybininkams sėkmingai atlikti numatytus darbus, o ugniagesiams – laiku ne tik įsikurti naujose patalpose, bet ir suteikti pagalbą gyventojams.

Seimo narys Kęstutis Smirnovas vienus nudžiugino, kitus nustebino garsiai pažadėjęs, kad komandai taip pat bus skirta nauja priešgaisrinė autocisterna.

„Jau anksčiau su Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovu esame susitarę, kad jei bus pastatytas pastatas, tai reikės ir automobilio. Tai tuos pažadus kažkaip reikės įvykdyti“, – kalbėjo Seimo narys.

PAGD direktorius Kęstutis Lukošius patvirtino, kad kybartiečių darbo sąlygos buvo tikrai vienos prasčiausių ir naujų patalpų ugniagesiams būtinai reikėjo. Vis dėlto naujos priešgaisrinės autocisternos departamento direktorius žadėti neskubėjo.

Anot jo, dešimt naujų priešgaisrinių automobilinių cisternų, kurios bus gautos kitąmet, numatytos skirti didesniems miestams.

Tačiau tiek K. Lukošius, tiek iškilmėse dalyvavęs Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pareigas laikinai einantis Vidas Barauskas tvirtino, kad apie geresnę kybartiečių techniką tikrai bus pagalvota: galbūt jiems bus skirtas ne naujas, bet ir ne penktą dešimtmetį įpusėjęs automobilis, su kokiu vyrai į gaisrus važinėja dabar.

Sąlygos bus geros

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka taip pat dėkojo visiems už bendradarbiavimą ir tikėjosi, kad sparčiai dirbantys rangovai darbus atliks laiku.

„Statydami tokį objektą jaučiamės prisidedantys ir prie šio krašto žmonių saugumo. Ugniagesiai dabar turės kur kas geresnes sąlygas grįžę pailsėti ir pasiruošti kitam iškvietimui“, – sakė UAB „Statybos ritmas“ generalinis direktorius Algirdas Brazys.

Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis, palinkėjęs gelbėtojams ne tik gesinti gaisrus, bet ir kuo daugiau dėmesio skirti prevenciniam darbui, pašventino būsimosios gaisrinės pamatus.

Į juos buvo įleista kapsulė su raštu, liudijančiu Kybartų komandos gaisrinės statybos pradžią 2018-ųjų pabaigoje, bei asmenų, daugiausiai prisidėjusių prie naujosios gaisrinės statybos, parašais. Į pamatus užkasta kapsulė saugos ir antsiuvą, siuvamą prie ugniagesio uniformos, bei šiuo metu Lietuvoje cirkuliuojantį pinigą – eurą.

Autorės nuotr. Nedažnai pamatysi dekaną su kelne rankose: po pulkininko Vido Barausko cemento į kapsulės įleidimo vietą įkrėtė ir prelatas Vytautas Gustaitis.

Eglė MIČIULIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-21.


  • 0

Tolerancijos raktais siekėme atrakinti širdis

Kybartų „Saulės“ progimnazijos bendruomenė kasmet mini Tolerancijos dieną. Per ją siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonių, sergančiųjų toleranciją.

Šiais metais Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pasiūlė paminėjimo simbolį – tolerancijos raktą. Simboliška. Raktas gali atrakinti ir užrakinti duris į paslaptingą ar senai užmirštą kambarį, užtikrinti saugumą – užrakinę spynas jaučiamės saugūs. O kartais net nenorėdami ar besislėpdami „užrakiname“ savo jausmus giliai širdyje. Ir pamirštame. Tik prisiminę, deja, dažniausiai jau neberandame… rakto.

Šiemet per Tolerancijos dieną mokiniai su pedagogais žiūrėjo filmus apie toleranciją, kalbėjo apie pakantumą, pagarbą, kantrybę. Integruotoje „Tolerancijos rakto“ pamokoje su dalykų mokytojais vaikai diskutavo apie žmonių ir tautų skirtumus. Po pamokos mokiniai atsineštus raktus įdėjo į lagaminą, su kuriuo pažadėjo keliauti tolerancijos keliu.

1c ir 3b klasės mokinukai, padedami pedagogių K. Antanavičienės ir O. Kriaučiūnienės, gamino savo raktelius. Juos patys dekoravo, paskui padedami mokinės mamos E. Navickienės dovanojo Gudkaimio globos namų gyventojams. Taip pradinukai tarsi atrakino tiltą tarp skirtingų kartų.

Kūrybinėse dirbtuvėse pedagogės A. Nacevičienės idėją, pavadintą „Raktus įvilkti į širdį“, noriai padėjo įgyvendinti technologijų mokytojas D. Vaitkevičius su mokiniais, ūkio darbuotojai L. Blauzdžiūnas ir R. Butauskas, pavaduotojas V. Boguk, mokinių tėtis A. Vaičaitis bei Kybartų miesto seniūnas R. Šunokas. Simbolinius raktus išdalijome Kybartų miesto įstaigoms, padovanojome Ugdymo plėtotės centrui. Visiems palinkėjome, kad raktu, kurį kiekvienas nešiojamės širdyje, rastume noro „atrakinti“ gerumą ir pakantumą. Labai tikimės, jog visiems kartu mums pavyks atverti duris tolerancijai.

Ingrida LINKEVIČIENĖ
Kybartų „Saulės“ progimnazijos socialinė darbuotoja

Kristinos ANTANAVIČIENĖS nuotr. Kybartų „Saulės“ progimnazijos pradinukai Tolerancijos dienos proga Gudkaimio globos namų gyventojams dovanojo pačių rankomis padarytus ir dekoruotus raktelius.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-11.