Aktualijos


„Sveikatos“ šimtmečio vakarienėje džiugins kybartiečių pasirodymai

Visus šiuos metus Kybartų miesto futbolo klubas „Sveikata“ švenčia 100-mečio jubiliejų. Ta gražia proga jau šį šeštadienį, rugsėjo 7 d., miesto stadione organizuojama „Raudona – mėlyna“ vakarienė.

Į renginį registravosi įstaigos, organizacijos, buvo raginama informuoti pažįstamus, draugus, artimuosius, gyvenančius ne tik Kybartuose, bet ir visame Vilkaviškio krašte bei iš jo išvykusius.

Pirmiesiems užsiregistravusiems šimtui žmonių organizatoriai pažadėjo dovanoti išskirtinius vakarienės simbolius – klubo šimtmečio ženkliukus.

Kaip pasakojo viena iš renginio organizatorių, jo scenarijaus autorė Vilija Jakubauskė, vakaro metu susirinkusiesiems koncertuos tiktai pačių kybartiečių kolektyvai. Vakarieniaujančius šventės svečius neabejotinai džiugins „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestras su šokėjomis, dainuos Artūro Hubės vokalinės studijos dainininkai, šoks šokio studijos ,,Šokantys bateliai“ Kybartų kolektyvų „Kiba“ ir „Kibiukai“ šokėjai, vadovaujami V. Jakubauskės ir Žavintos Galinaitienės. Prisijungti pažadėjo ir buvusi kybartietė Laima Lapkauskaitė. Kraštietė pati nekoncertuos, tačiau pažadėjo atsivežti padainuoti savo mokines – „Mergaites iš Majamio“.

Šventinį vakarą žadama ir daugiau staigmenų.

Aktyviausiems vakarienės dalyviams bus įteiktos net 5 nominacijos: „Gausiausiai kompanijai“, „Aktyviausiai kompanijai“, „Originaliausiam stalui“, „Stilingiausiam stalui“ ir „Labiausiai mėlynai raudonam stalui“. Prie renginio jungiasi ir Kybartuose veikiančios kavinės, kurios gamins maistą išsinešti į vakarienę.

Be visų paminėtų smagumų, bus galima išvysti ir pasidžiaugti praėjusį šeštadienį „Sveikatos“ iškovota „Pioneers cup“ taure, kurią futbolo klubas parsivežė iš Harlemo (Olandija).

Taigi, kraštiečių vakarienė Kybartuose žada nemažai gerų emocijų. Tie, kurie dar nesiregistravo, gali tai padaryti el. paštu simtmeciovakariene@gmail.com arba tiesiog pasipuošę raudonai ir mėlynai rytoj ateiti į šventę. Organizatoriai primena, kad reikia nepamiršti atsinešti savo staliuką, kėdžių, užkandžių ir, žinoma, gerą nuotaiką.

Kitąmet renginio iniciatorė – politinė organizacija „Startas Vilkaviškio kraštui“– žadėjo kraštiečių vakarienę surengti kitoje rajono seniūnijoje, tačiau būsimo suėjimo vietos dar neatskleidė.

„Santakos“ inf.

Organizatorių nuotr. Tokiais ženkliukais bus apdovanoti pirmieji šimtas užsiregistravusių vakarienės dalyvių.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-06.



Jaunimas tvarkys cerkvę ir stačiatikių kapus

Kategorija : Aktualijos , Kybartai spaudoje

Rugpjūčio 29 d., 10.30 val., rajono jaunimas kviečiamas prisijungti prie „YouthCan“ socialinės akcijos. Per ją bus tvarkoma cerkvė ir greta jos esantys stačiatikių kapai.

Akcijos dalyviai bus vaišinami pietumis ir turės galimybę susipažinti su žmonėmis iš keturių pasaulio šalių.

Socialinę akciją organizuoja VšĮ „Jaunimo ambasadoriai“, Kybartų vaikų globos namai ir Kybartų seniūnija.

Prisijungti gali visi norintys, tereikia ateiti prie Kybartų cerkvės.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-23.


Prieš šimtą metų pasoda tapo miestu

Šimto metų jubiliejus, kurį ateinantį savaitgalį švęs kybartiečiai, nėra Kybartų įkūrimo šimtmetis. Tai data, kada vietovė gavo miesto teises. Pasaulio kybartiečių draugijos narių iniciatyva surinkta daug medžiagos apie jų gimtąjį kraštą. Dalį jos pateikiame „Santakos“ laikraščio skaitytojams.

Kūrėsi dviejų vieškelių sankryžoje

Kybartaičių kaimas atsirado dar XVI a. 4-ajame dešimtmetyje, dviejų besiformuojančių vieškelių sankryžoje. Vienas vedė iš Naujosios Valios (dabar Virbalio) į Prūsiją Stalupėnų link, kitas ėjo iš Vištyčio, pasieniu per naujai besikuriančius Kybeikius, Daugėlaičius (tada Dulebaičius).

1561 m. spalio 12 d. Jurbarko ir Naujosios Valios inventoriuje pirmąkart aprašytos Kybartų kaimo ribos. Už Lieponos upelio, Prūsijos pusėje, 1539 m. jau buvo įsikūręs Eitkūnų kaimas. Todėl Kybartaičių kaimo gyventojai sodybas statėsi abipus Vištyčio ir Jurbarko vieškelių kryžkelės šiaurės link.

Kybartaičiai vienos gatvės kaimu buvo daugiau kaip 250 metų. Įsivaizduokite, kaip visa tai atrodytų dabar: Vištyčio gatvė ties Naujųjų Apaštalų bažnyčia statmenai kerta dabartinę J. Basanavičiaus gatvę, toliau beveik statmenai – geležinkelį, kurio tada, aišku, nebuvo. Tuomet kelias ties užžėlusiu Gulbės salės tvenkiniu įsilieja į ties ta vieta išlinkusią Kudirkos Naumiesčio gatvę. Būtent čia, abipus šio, dabar jau tik įsivaizduojamo vieškelio, dygo senojo Kybartaičių kaimo sodybos, o to kaimo valakai tęsėsi iki pat Jurbarko vieškelio tilto per Širvintos upę, o gal ir dar toliau.

Kybartų kaimo pavadinimas, kaip ir dauguma kaimų vardų kairiosios Nemuno pusės Jurbarko valsčiaus vaitystėse, kilo iš pavardžių tų žmonių, kurie čia pirmieji apsigyveno. Vėliau, matyt, trumpumo sumetimais, nukritus „-aitis“, iš Kybartaičių liko Kybartai.

1561 m. Kybartų kaimas užėmė 597,74 ha plotą. Jei tarsime, kad kiekvienoje sodyboje tais metais vidutiniškai gyveno po 5 žmones, tai visose dvidešimtyje Kybartaičių kaimo sodybų tuomet galėjo gyventi apie 100 žmonių.

Beveik 60 metų nuo įsikūrimo visa to kaimo žemė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio šeimos nuosavybė, o jos naudotojai – kunigaikščio šeimos valdiniai, ėję baudžiavą.

Vėliau, kai dalį žemės Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas užrašė Virbalio katalikų parapijai, šie žemių naudotojai tapo Virbalio parapijos klebono valdiniais.

Išliko nemažai senųjų pastatų

Iki 1795 m., t. y. per 250 m., Kybartų kaime nugyveno beveik 12 kartų – apie pusantro tūkstančio žmonių. Tuomet Kybartų kaimas su visa Sūduva atiteko Prūsijai, o 1815 m. – carinei Rusijai.

XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Kybartų kaimo žemės pietvakariniame kampe, kaip savarankiška tarpvalstybinės prekybos erdvė, susikūrė Kybartų pasoda.

Ji radosi nedideliame žemės plote, apribotame iš pietų Daugėlaičių kaimo, iš vakarų – Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės sienos, einančios Lieponos upelio krantu, iš šiaurės – Vilkaviškio–Stalupėnų plento, iš rytų – maždaug tos vietos, kur tarpukaryje ėjo Vydūno (dabar J. Janonio) gatvė.

Šis tarp valakų ir Lieponos upelio plytėjęs žemės lopinėlis kairėje Vilkaviškio–Stalupėnų (dabar Nesterovas) plento pusėje, matyt, tada galėjo būti arba pirmiesiems Kybartų kaimo gyventojams neišdalyta atlikusi nuo valakų žemė, arba bendros Kybartų kaimo ganyklos. Per trumpą laiką šiame plote arti valstybės sienos pridygo nemažai mūrinių namų.

Tie per arti sienos pastatyti namai vėliau tapo pagrindine kliūtimi Kybartų pasodos kelyje į savivaldą. 1857–1861 m. ėmus tiesti Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką, iš Kybartų kaimo žemės valdytojų buvo paimti ir vyriausiosios Rusijos geležinkelio bendrovės žinion atiduoti 246 margai (137,76 ha), o 71 margas (40 ha) į pietus nuo geležinkelio, išilgai Vilkaviškio–Stalupėnų plento, išdalyta nedideliais sklypeliais atvykstantiems naujakuriams ilgalaikės nuomos sąlygomis.

Sklypeliai užstatyti drauge su geležinkelio tiesimo darbais – tarp jų savavališkai nutiesus gatves, naujasis, jau Rytinis, pasodos rajonas įgijo miestelio vaizdą. Tarp Rytinio ir Vakarinio rajonų likusiame 4,59 ha žemės plote carinės Rusijos vyriausioji geležinkelių bendrovė pastatė raudonų plytų triaukštį mūrinį namą (ir dabar šis „raudonbutis“ puikuojasi pačiame Kybartų centre), greta – 6 identiškus rusiško stiliaus vienaaukščius medinius namelius iš apvalių rąstų geležinkelio tarnautojams ir darbininkams apgyvendinti. Žmonės vėliau juos vadino medinukais, du iš jų dar išlikę J. Basanavičiaus gatvėje.

Vienas toks, statytas toliau nuo plento, sklypo gilumoje, tebestovi Č. Darvino gatvėje jau apmūrytas ir dabar tai yra Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos bažnyčios klebonija. Antras identiškas raudonų plytų triaukštis mūrinis namas kiek vėliau išdygo kitoje geležinkelio pusėje prie naujai nutiestos vieškelio atkarpos tarp Caro (dabar J. Basanavičiaus) ir Vladislavo (dabar K. Naumiesčio) gatvių, netoli vėliau pastatyto Gulbės salės namo. Ir šis „raudonbutis“ dar tebestovi.

Statuso keitimas strigo

Taip savitai dėliojosi Kybartų vietovės dėlionė. Tik vėliau vietovė tapo miestu. 1860 m. liepos 25 d. Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija pateikė Augustavo gubernijos administracijai siūlymą parengti Kybartų miesto steigimo planą įteisinant Kybartų pasodą miestu. Administracija tai pavedė Kalvarijos pavieto (jo teritorijoje buvo Kybartų pasoda), viršininkui. Augustavo gubernijos administracija planą triskart atmetė, vis grąžino pataisyti ir papildyti.

Pagaliau projektui buvo pritarta ir Lenkijos karalystės valdymo tarnyba Varšuvoje 1865 m. kovo 23 d. šį projektą aprobavo bei pateikė aukščiausiajai Rusijos imperijos valdžiai prašymą leisti „atidaryti“ Kybartų miestą. Liepos 1 d. Rusijos imperijos valdžia nurodė: plano projektą kartu su Lenkijos karalystės valdymo tarybos nutarimu pateikti Rusijos imperijos Lenkijos karalystės reikalų komitetui.

Nagrinėdamas šį klausimą komitete finansų ministras pareiškė, kad leidimas statyti statinius Kybartų pasodoje 5,18–8,64 m atstumu nuo Rusijos imperijos sienos suteikia galimybę plisti kontrabandai ir prieštarauja Rusijos imperijos muitinės statuso 47 straipsniui bei 1865 m. nurodymui nestatyti naujų statinių pasienyje per pusę varsto nuo Rusijos imperijos sienos. Pagal Finansų ministerijos išvadą, vykdant imperatoriaus įsaką, turėjo būti palikta neužstatyta 0,534 km pločio pasienio juosta. Ir vėl planas grąžintas taisyti!

Tada Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija nusprendė, kad Kybartų pasodos įteisinimo Kybartų miestu planas atidedamas – apsiribota siekiu Kybartų pasodoje plėtoti privačią pramonę ir didinti joje gyventojų skaičių, mažais sklypeliais išparduodant valdišką žemę. Tam pritarė ir Lenkijos karalystės vietininko Varšuvoje administracija. Daugiau Kybartų pasodos statuso pakeitimo klausimas nebuvo keltas.

Tačiau Lenkijos karalystės steigiamojo komiteto 1867 m. sausio 5 d. nutarimu Kybartų pasoda buvo įtraukta į miestų sąrašą ir liko iš jo neišbraukta Rusijos imperijos 1869 m. birželio 1 d. įsake „Apie kai kurių Lenkijos karalystės miestų pavertimą pasodomis“. Todėl 1867–1914 m. Rusijos imperijos finansų žinyba, skirdama mokesčius ir rinkliavas, Kybartų pasodą laikė IV kategorijos miestu. Tačiau Kybartų pasodai nebuvo leista rinkti miesto burmistro ir suolininkų, steigti miesto magistrato. Per I pasaulinį karą, 1916 m. pradžioje, sudarius Lietuvoje okupacinę vokiečių valdžią, šioji Kybartų pasodą pavadino Kybartų vietove (vok. Ort Kybarten).

Taip Kybartų pasoda ir gyvavo be miesto statuso, nes 1860–1865 m. dėtos pastangos buvo bevaisės.

Vietovė tapo miestu

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir 1919 m. spalio 10 d. išleidus pirmąjį savivaldos įstatymą, Lietuvoje mėginta rinkti valsčių, apskričių bei miestų savivaldybes. Nėra tikslių duomenų, kiek Kybartų vietovė 1919 m. gruodžio pradžioje turėjo gyventojų (1918 m. antroje pusėje jų buvo tik apie 1 tūkst.). Miesto statusui gauti reikėjo nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. gyventojų. Ko gero, manyta, kad Kybartų vietovės gyventojų skaičius dėl ypatingos Kybartų geografinės ir ūkinės padėties artimiausiu metu turės sparčiai augti.

Iš tikrųjų taip ir atsitiko – 1923 m. Kybartai jau turėjo 6 tūkst. gyventojų. Taigi Ministrų kabinetas leido Kybartų vietovei rinkti savarankišką nedidelio miesto savivaldybę pagal valsčiaus savivaldybių rinkimo modelį.

1919 m. gruodžio 21–22 d. iš 12 atstovų (1 atstovas nuo 300 asmenų) išrinkta pirmoji Kybartų miesto taryba, kuri iš 3 narių suformuoja pirmąją miesto valdybą bei skiria jos pirmininką, kuris tapo pirmuoju Kybartų miesto burmistru. Štai tokia Kybartų miesto gimtis prieš 100 metų.

Taip tarpukariu atrode žasu varymas per Kybartu pereinamaji punkta, kur paukšciai
patekdavo ant tilto ir atsidurdavo Vokietijai priklausanciuose Eitkunuose.
Nuotr. iš tinklalapio „Lietuva senose fotografijose“

Parengė Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-31.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas



Kaune – antroji seniūno paroda

Šiuo metu Kauno tautinės kultūros centre eksponuojami Kybartų seniūno Romo Šunoko mediniai dirbiniai.

Paroda pavadinta „Klajonės… po pajūrį, po mintis, po vaizduotę, po…“

Tai – antroji seniūno darbų paroda, surengta minėtame centre. Kaip sakė pats autorius, ji – tarsi drąsesnis žingsnis į kūrybos pasaulį.

– Į šią parodą keliavau ilgai, dvejodamas, bijodamas man priskiriamo menininko vardo. Man tai – kito, aukštesnio, nepasiekiamo pasaulio žmogus. Todėl savo kūrybą vadinu tiesiog klajonėmis, – sakė R. Šunokas.

Parodą galima aplankyti iki gegužės 28 d. Pristatymas vyks gegužės 3 d., 16 val.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


Susirūpinta mieste palaidoto kunigo vardo įamžinimu

Neseniai Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus taryba kreipėsi į Vilkaviškio rajono valdžią prašydama įamžinti kunigo Virgilijaus Jaugelio atminimą. Jų atstovų įteiktame rašte prašoma suteikti V. Jaugelio vardą esamai Č. Darvino gatvei arba pavadinti kraštiečio garbei kitą gatvę.

Šią iniciatyvą iškėlė buvęs kybartietis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Romas Žemaitis. Jis šiuo metu yra ir Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos pirmininko pavaduotojas.

– Seniai norėjau, kad būtų kokiu nors būdu įamžintas šis puikus žmogus, kuris yra palaidotas Kybartų bažnyčios varpinės bokšto sienoje. Kitais metais sukaks 40 metų nuo kunigo mirties datos, tad, manau, būtų labai prasminga, jei Kybartuose atsirastų Virgilijaus Jaugelio gatvė. Prisimenu šį kunigą, pats esu patarnavęs jo laikomose mišiose. Man tuomet buvo 12 metų, – pasakojo R. Žemaitis.

Kybartiečio iniciatyva sulaukė ir šalies dvasininkų pritarimo. Minėtą prašymą pasirašė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kunigai Robertas Grigas, Saulius Paulius Bytautas, Vaclovas Stakėnas, Vaidotas Labašauskas. Kaip yra minėjęs S. Tamkevičius, V. Jaugelis buvo nepaprastas jaunuolis ir kunigas, kuris mokėjo nugalėti bet kokią baimę ir niekuomet nesileido į jokius sąžinės kompromisus.

Sąjūdiečio prašymas pasiekė ir Kybartų seniūną Romą Šunoką. Pasak jo, šiuo metu svarstomi trys variantai, kaip pasielgti su Č. Darvino gatvės pavadinimu: pervadinti ją vienu iš dviejų siūlomų vardų ar palikti tą patį.

– Ši gatvė yra labai ilga, tad galėtume ją suskaidyti į dvi dalis. Tą dalį, kurioje yra bažnyčia, klebonija ir vaikų globos namai, būtų galima pavadinti kitu vardu. Kokiu – bus nuspręsta atsižvelgiant į kybartiečių balsavimą. Šiuo metu yra iškelta ir dar viena žmonių iniciatyva, kad gatvei reikėtų sugrąžinti anksčiau buvusį Bažnyčios pavadinimą. Šiaip ar taip, atsiklausime vietinių žmonių. Esu išsiuntinėjęs raštus Kybartuose veikiančioms bendruomenėms, paraginsiu savo nuomonę pareikšti kiekvieno gatvės namo gyventojus. Tad turintieji minčių gali ateiti ar paskambinti į seniūniją ir išreikšti savo poziciją, – sakė R. Šunokas.

Priminsime, jog prieš keletą metų jau buvo inicijuotas Č. Darvino gatvės pavadinimo keitimas į Bažnyčios, tačiau tuomet jis nesulaukė daugumos gyventojų palaikymo.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Raimundo KAMINSKO nuotr. Kybartietis Romas Žemaitis dažnai aplanko pažinoto kunigo Virgilijaus Jaugelio amžinojo poilsio vietą.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.



Už ką atsakingi augintinių šeimininkai?

Kategorija : Aktualijos , Kybartai spaudoje

Kiekvienas pavasaris ne tik iš žiemos stingulio vaduoja žemę, bet ir parodo, kiek daug ją teršiame. Gyvenantiesiems mieste ar miestelyje ir auginantiems vaikus labai svarbu, kad jų žaidimo erdvės būtų saugios bei švarios, todėl didelė higienos normų paisymo atsakomybė tenka tiems, kurie turi augintinų ir juos vedžioja lauke.

Kybartų mieste, Č. Darvino gatvėje, yra tik viena vaikams skirta erdvė, tačiau net ir joje gausu šunų ekskrementų. Problema, ko gero, išsispręstų, jeigu vaikų žaidimų erdvėje būtų pastatyti šunis vedžioti draudžiantys ženklai (šiuo metu aikštelėje uždrausta tik rūkyti). Situacija atskiruose daugiabučių kiemuose dar liūdnesnė. Ten ne tik nėra ribos tarp vaikų žaidimo ir augintinių vedžiojimo erdvių. Ten mažiesiems nesaugu ir smėlio dėžėse. Keliems daugiabučiams tenkanti viena ir, deja, nedengiama smėlio dėžė prižiūrima prastai: smėlis nevalomas, tik ant viršaus užpilama švaraus, o vienos gyventojos katei dėžė virtusi tiesiog kasdieniu tualetu. Toks aplaidumas stebina, kaip ir nepagarbūs šunų augintojų įpročiai – ekskrementus renkantį pamatysi vos vieną kitą, kai didžiuosiuose miestuose tai daryti tampa įprasta.

Apie atsakingą augintinių vedžiojimą lauke rašoma interneto svetainėje www.tavogyvunas.lt. Publikacijose teigiama, kad palikti šunų ekskrementai nėra vien estetinė problema – taip platinamos ligos ir parazitai. Ten pat skelbiama statistika: „Labiausiai paplitusios šunų ir kačių platinamos ligos yra toksokarozė, toksoplazmozė ir echinokokozė“, – rodo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenys.“ Didžiausia rizika užsikrėsti šiomis ligomis kyla būtent vaikams.

Norisi priminti, jog Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba draudžia vedžioti gyvūnus vaikų žaidimo aikštelėse, sporto aikštynuose, stadionuose.

Vis dėlto panašu, kad gyventojų negąsdina nė gresiančios baudos, galinčios siekti ir 230 eurų.

Deja, jaunoms šeimoms, auginančioms mažamečius vaikus, nelieka atskirų poilsio erdvių. Jų negarantuoja nei miesto valdžia, nei menkas šunų augintojų sąmoningumas.

Galbūt padėtų tik gyventojų solidarumas praktiškai taikant įstatyme numatytas baudas?

Ona VALEIKAITĖ


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian