Aktualijos

  • 0

Prieš šimtą metų pasoda tapo miestu

Šimto metų jubiliejus, kurį ateinantį savaitgalį švęs kybartiečiai, nėra Kybartų įkūrimo šimtmetis. Tai data, kada vietovė gavo miesto teises. Pasaulio kybartiečių draugijos narių iniciatyva surinkta daug medžiagos apie jų gimtąjį kraštą. Dalį jos pateikiame „Santakos“ laikraščio skaitytojams.

Kūrėsi dviejų vieškelių sankryžoje

Kybartaičių kaimas atsirado dar XVI a. 4-ajame dešimtmetyje, dviejų besiformuojančių vieškelių sankryžoje. Vienas vedė iš Naujosios Valios (dabar Virbalio) į Prūsiją Stalupėnų link, kitas ėjo iš Vištyčio, pasieniu per naujai besikuriančius Kybeikius, Daugėlaičius (tada Dulebaičius).

1561 m. spalio 12 d. Jurbarko ir Naujosios Valios inventoriuje pirmąkart aprašytos Kybartų kaimo ribos. Už Lieponos upelio, Prūsijos pusėje, 1539 m. jau buvo įsikūręs Eitkūnų kaimas. Todėl Kybartaičių kaimo gyventojai sodybas statėsi abipus Vištyčio ir Jurbarko vieškelių kryžkelės šiaurės link.

Kybartaičiai vienos gatvės kaimu buvo daugiau kaip 250 metų. Įsivaizduokite, kaip visa tai atrodytų dabar: Vištyčio gatvė ties Naujųjų Apaštalų bažnyčia statmenai kerta dabartinę J. Basanavičiaus gatvę, toliau beveik statmenai – geležinkelį, kurio tada, aišku, nebuvo. Tuomet kelias ties užžėlusiu Gulbės salės tvenkiniu įsilieja į ties ta vieta išlinkusią Kudirkos Naumiesčio gatvę. Būtent čia, abipus šio, dabar jau tik įsivaizduojamo vieškelio, dygo senojo Kybartaičių kaimo sodybos, o to kaimo valakai tęsėsi iki pat Jurbarko vieškelio tilto per Širvintos upę, o gal ir dar toliau.

Kybartų kaimo pavadinimas, kaip ir dauguma kaimų vardų kairiosios Nemuno pusės Jurbarko valsčiaus vaitystėse, kilo iš pavardžių tų žmonių, kurie čia pirmieji apsigyveno. Vėliau, matyt, trumpumo sumetimais, nukritus „-aitis“, iš Kybartaičių liko Kybartai.

1561 m. Kybartų kaimas užėmė 597,74 ha plotą. Jei tarsime, kad kiekvienoje sodyboje tais metais vidutiniškai gyveno po 5 žmones, tai visose dvidešimtyje Kybartaičių kaimo sodybų tuomet galėjo gyventi apie 100 žmonių.

Beveik 60 metų nuo įsikūrimo visa to kaimo žemė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio šeimos nuosavybė, o jos naudotojai – kunigaikščio šeimos valdiniai, ėję baudžiavą.

Vėliau, kai dalį žemės Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas užrašė Virbalio katalikų parapijai, šie žemių naudotojai tapo Virbalio parapijos klebono valdiniais.

Išliko nemažai senųjų pastatų

Iki 1795 m., t. y. per 250 m., Kybartų kaime nugyveno beveik 12 kartų – apie pusantro tūkstančio žmonių. Tuomet Kybartų kaimas su visa Sūduva atiteko Prūsijai, o 1815 m. – carinei Rusijai.

XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Kybartų kaimo žemės pietvakariniame kampe, kaip savarankiška tarpvalstybinės prekybos erdvė, susikūrė Kybartų pasoda.

Ji radosi nedideliame žemės plote, apribotame iš pietų Daugėlaičių kaimo, iš vakarų – Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės sienos, einančios Lieponos upelio krantu, iš šiaurės – Vilkaviškio–Stalupėnų plento, iš rytų – maždaug tos vietos, kur tarpukaryje ėjo Vydūno (dabar J. Janonio) gatvė.

Šis tarp valakų ir Lieponos upelio plytėjęs žemės lopinėlis kairėje Vilkaviškio–Stalupėnų (dabar Nesterovas) plento pusėje, matyt, tada galėjo būti arba pirmiesiems Kybartų kaimo gyventojams neišdalyta atlikusi nuo valakų žemė, arba bendros Kybartų kaimo ganyklos. Per trumpą laiką šiame plote arti valstybės sienos pridygo nemažai mūrinių namų.

Tie per arti sienos pastatyti namai vėliau tapo pagrindine kliūtimi Kybartų pasodos kelyje į savivaldą. 1857–1861 m. ėmus tiesti Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką, iš Kybartų kaimo žemės valdytojų buvo paimti ir vyriausiosios Rusijos geležinkelio bendrovės žinion atiduoti 246 margai (137,76 ha), o 71 margas (40 ha) į pietus nuo geležinkelio, išilgai Vilkaviškio–Stalupėnų plento, išdalyta nedideliais sklypeliais atvykstantiems naujakuriams ilgalaikės nuomos sąlygomis.

Sklypeliai užstatyti drauge su geležinkelio tiesimo darbais – tarp jų savavališkai nutiesus gatves, naujasis, jau Rytinis, pasodos rajonas įgijo miestelio vaizdą. Tarp Rytinio ir Vakarinio rajonų likusiame 4,59 ha žemės plote carinės Rusijos vyriausioji geležinkelių bendrovė pastatė raudonų plytų triaukštį mūrinį namą (ir dabar šis „raudonbutis“ puikuojasi pačiame Kybartų centre), greta – 6 identiškus rusiško stiliaus vienaaukščius medinius namelius iš apvalių rąstų geležinkelio tarnautojams ir darbininkams apgyvendinti. Žmonės vėliau juos vadino medinukais, du iš jų dar išlikę J. Basanavičiaus gatvėje.

Vienas toks, statytas toliau nuo plento, sklypo gilumoje, tebestovi Č. Darvino gatvėje jau apmūrytas ir dabar tai yra Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos bažnyčios klebonija. Antras identiškas raudonų plytų triaukštis mūrinis namas kiek vėliau išdygo kitoje geležinkelio pusėje prie naujai nutiestos vieškelio atkarpos tarp Caro (dabar J. Basanavičiaus) ir Vladislavo (dabar K. Naumiesčio) gatvių, netoli vėliau pastatyto Gulbės salės namo. Ir šis „raudonbutis“ dar tebestovi.

Statuso keitimas strigo

Taip savitai dėliojosi Kybartų vietovės dėlionė. Tik vėliau vietovė tapo miestu. 1860 m. liepos 25 d. Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija pateikė Augustavo gubernijos administracijai siūlymą parengti Kybartų miesto steigimo planą įteisinant Kybartų pasodą miestu. Administracija tai pavedė Kalvarijos pavieto (jo teritorijoje buvo Kybartų pasoda), viršininkui. Augustavo gubernijos administracija planą triskart atmetė, vis grąžino pataisyti ir papildyti.

Pagaliau projektui buvo pritarta ir Lenkijos karalystės valdymo tarnyba Varšuvoje 1865 m. kovo 23 d. šį projektą aprobavo bei pateikė aukščiausiajai Rusijos imperijos valdžiai prašymą leisti „atidaryti“ Kybartų miestą. Liepos 1 d. Rusijos imperijos valdžia nurodė: plano projektą kartu su Lenkijos karalystės valdymo tarybos nutarimu pateikti Rusijos imperijos Lenkijos karalystės reikalų komitetui.

Nagrinėdamas šį klausimą komitete finansų ministras pareiškė, kad leidimas statyti statinius Kybartų pasodoje 5,18–8,64 m atstumu nuo Rusijos imperijos sienos suteikia galimybę plisti kontrabandai ir prieštarauja Rusijos imperijos muitinės statuso 47 straipsniui bei 1865 m. nurodymui nestatyti naujų statinių pasienyje per pusę varsto nuo Rusijos imperijos sienos. Pagal Finansų ministerijos išvadą, vykdant imperatoriaus įsaką, turėjo būti palikta neužstatyta 0,534 km pločio pasienio juosta. Ir vėl planas grąžintas taisyti!

Tada Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija nusprendė, kad Kybartų pasodos įteisinimo Kybartų miestu planas atidedamas – apsiribota siekiu Kybartų pasodoje plėtoti privačią pramonę ir didinti joje gyventojų skaičių, mažais sklypeliais išparduodant valdišką žemę. Tam pritarė ir Lenkijos karalystės vietininko Varšuvoje administracija. Daugiau Kybartų pasodos statuso pakeitimo klausimas nebuvo keltas.

Tačiau Lenkijos karalystės steigiamojo komiteto 1867 m. sausio 5 d. nutarimu Kybartų pasoda buvo įtraukta į miestų sąrašą ir liko iš jo neišbraukta Rusijos imperijos 1869 m. birželio 1 d. įsake „Apie kai kurių Lenkijos karalystės miestų pavertimą pasodomis“. Todėl 1867–1914 m. Rusijos imperijos finansų žinyba, skirdama mokesčius ir rinkliavas, Kybartų pasodą laikė IV kategorijos miestu. Tačiau Kybartų pasodai nebuvo leista rinkti miesto burmistro ir suolininkų, steigti miesto magistrato. Per I pasaulinį karą, 1916 m. pradžioje, sudarius Lietuvoje okupacinę vokiečių valdžią, šioji Kybartų pasodą pavadino Kybartų vietove (vok. Ort Kybarten).

Taip Kybartų pasoda ir gyvavo be miesto statuso, nes 1860–1865 m. dėtos pastangos buvo bevaisės.

Vietovė tapo miestu

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir 1919 m. spalio 10 d. išleidus pirmąjį savivaldos įstatymą, Lietuvoje mėginta rinkti valsčių, apskričių bei miestų savivaldybes. Nėra tikslių duomenų, kiek Kybartų vietovė 1919 m. gruodžio pradžioje turėjo gyventojų (1918 m. antroje pusėje jų buvo tik apie 1 tūkst.). Miesto statusui gauti reikėjo nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. gyventojų. Ko gero, manyta, kad Kybartų vietovės gyventojų skaičius dėl ypatingos Kybartų geografinės ir ūkinės padėties artimiausiu metu turės sparčiai augti.

Iš tikrųjų taip ir atsitiko – 1923 m. Kybartai jau turėjo 6 tūkst. gyventojų. Taigi Ministrų kabinetas leido Kybartų vietovei rinkti savarankišką nedidelio miesto savivaldybę pagal valsčiaus savivaldybių rinkimo modelį.

1919 m. gruodžio 21–22 d. iš 12 atstovų (1 atstovas nuo 300 asmenų) išrinkta pirmoji Kybartų miesto taryba, kuri iš 3 narių suformuoja pirmąją miesto valdybą bei skiria jos pirmininką, kuris tapo pirmuoju Kybartų miesto burmistru. Štai tokia Kybartų miesto gimtis prieš 100 metų.

Taip tarpukariu atrode žasu varymas per Kybartu pereinamaji punkta, kur paukšciai
patekdavo ant tilto ir atsidurdavo Vokietijai priklausanciuose Eitkunuose.
Nuotr. iš tinklalapio „Lietuva senose fotografijose“

Parengė Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-31.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


  • 0

  • 0

Kaune – antroji seniūno paroda

Šiuo metu Kauno tautinės kultūros centre eksponuojami Kybartų seniūno Romo Šunoko mediniai dirbiniai.

Paroda pavadinta „Klajonės… po pajūrį, po mintis, po vaizduotę, po…“

Tai – antroji seniūno darbų paroda, surengta minėtame centre. Kaip sakė pats autorius, ji – tarsi drąsesnis žingsnis į kūrybos pasaulį.

– Į šią parodą keliavau ilgai, dvejodamas, bijodamas man priskiriamo menininko vardo. Man tai – kito, aukštesnio, nepasiekiamo pasaulio žmogus. Todėl savo kūrybą vadinu tiesiog klajonėmis, – sakė R. Šunokas.

Parodą galima aplankyti iki gegužės 28 d. Pristatymas vyks gegužės 3 d., 16 val.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


  • 0

Susirūpinta mieste palaidoto kunigo vardo įamžinimu

Neseniai Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus taryba kreipėsi į Vilkaviškio rajono valdžią prašydama įamžinti kunigo Virgilijaus Jaugelio atminimą. Jų atstovų įteiktame rašte prašoma suteikti V. Jaugelio vardą esamai Č. Darvino gatvei arba pavadinti kraštiečio garbei kitą gatvę.

Šią iniciatyvą iškėlė buvęs kybartietis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Romas Žemaitis. Jis šiuo metu yra ir Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos pirmininko pavaduotojas.

– Seniai norėjau, kad būtų kokiu nors būdu įamžintas šis puikus žmogus, kuris yra palaidotas Kybartų bažnyčios varpinės bokšto sienoje. Kitais metais sukaks 40 metų nuo kunigo mirties datos, tad, manau, būtų labai prasminga, jei Kybartuose atsirastų Virgilijaus Jaugelio gatvė. Prisimenu šį kunigą, pats esu patarnavęs jo laikomose mišiose. Man tuomet buvo 12 metų, – pasakojo R. Žemaitis.

Kybartiečio iniciatyva sulaukė ir šalies dvasininkų pritarimo. Minėtą prašymą pasirašė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kunigai Robertas Grigas, Saulius Paulius Bytautas, Vaclovas Stakėnas, Vaidotas Labašauskas. Kaip yra minėjęs S. Tamkevičius, V. Jaugelis buvo nepaprastas jaunuolis ir kunigas, kuris mokėjo nugalėti bet kokią baimę ir niekuomet nesileido į jokius sąžinės kompromisus.

Sąjūdiečio prašymas pasiekė ir Kybartų seniūną Romą Šunoką. Pasak jo, šiuo metu svarstomi trys variantai, kaip pasielgti su Č. Darvino gatvės pavadinimu: pervadinti ją vienu iš dviejų siūlomų vardų ar palikti tą patį.

– Ši gatvė yra labai ilga, tad galėtume ją suskaidyti į dvi dalis. Tą dalį, kurioje yra bažnyčia, klebonija ir vaikų globos namai, būtų galima pavadinti kitu vardu. Kokiu – bus nuspręsta atsižvelgiant į kybartiečių balsavimą. Šiuo metu yra iškelta ir dar viena žmonių iniciatyva, kad gatvei reikėtų sugrąžinti anksčiau buvusį Bažnyčios pavadinimą. Šiaip ar taip, atsiklausime vietinių žmonių. Esu išsiuntinėjęs raštus Kybartuose veikiančioms bendruomenėms, paraginsiu savo nuomonę pareikšti kiekvieno gatvės namo gyventojus. Tad turintieji minčių gali ateiti ar paskambinti į seniūniją ir išreikšti savo poziciją, – sakė R. Šunokas.

Priminsime, jog prieš keletą metų jau buvo inicijuotas Č. Darvino gatvės pavadinimo keitimas į Bažnyčios, tačiau tuomet jis nesulaukė daugumos gyventojų palaikymo.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Raimundo KAMINSKO nuotr. Kybartietis Romas Žemaitis dažnai aplanko pažinoto kunigo Virgilijaus Jaugelio amžinojo poilsio vietą.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


  • 0

  • 0

Už ką atsakingi augintinių šeimininkai?

Kiekvienas pavasaris ne tik iš žiemos stingulio vaduoja žemę, bet ir parodo, kiek daug ją teršiame. Gyvenantiesiems mieste ar miestelyje ir auginantiems vaikus labai svarbu, kad jų žaidimo erdvės būtų saugios bei švarios, todėl didelė higienos normų paisymo atsakomybė tenka tiems, kurie turi augintinų ir juos vedžioja lauke.

Kybartų mieste, Č. Darvino gatvėje, yra tik viena vaikams skirta erdvė, tačiau net ir joje gausu šunų ekskrementų. Problema, ko gero, išsispręstų, jeigu vaikų žaidimų erdvėje būtų pastatyti šunis vedžioti draudžiantys ženklai (šiuo metu aikštelėje uždrausta tik rūkyti). Situacija atskiruose daugiabučių kiemuose dar liūdnesnė. Ten ne tik nėra ribos tarp vaikų žaidimo ir augintinių vedžiojimo erdvių. Ten mažiesiems nesaugu ir smėlio dėžėse. Keliems daugiabučiams tenkanti viena ir, deja, nedengiama smėlio dėžė prižiūrima prastai: smėlis nevalomas, tik ant viršaus užpilama švaraus, o vienos gyventojos katei dėžė virtusi tiesiog kasdieniu tualetu. Toks aplaidumas stebina, kaip ir nepagarbūs šunų augintojų įpročiai – ekskrementus renkantį pamatysi vos vieną kitą, kai didžiuosiuose miestuose tai daryti tampa įprasta.

Apie atsakingą augintinių vedžiojimą lauke rašoma interneto svetainėje www.tavogyvunas.lt. Publikacijose teigiama, kad palikti šunų ekskrementai nėra vien estetinė problema – taip platinamos ligos ir parazitai. Ten pat skelbiama statistika: „Labiausiai paplitusios šunų ir kačių platinamos ligos yra toksokarozė, toksoplazmozė ir echinokokozė“, – rodo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenys.“ Didžiausia rizika užsikrėsti šiomis ligomis kyla būtent vaikams.

Norisi priminti, jog Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba draudžia vedžioti gyvūnus vaikų žaidimo aikštelėse, sporto aikštynuose, stadionuose.

Vis dėlto panašu, kad gyventojų negąsdina nė gresiančios baudos, galinčios siekti ir 230 eurų.

Deja, jaunoms šeimoms, auginančioms mažamečius vaikus, nelieka atskirų poilsio erdvių. Jų negarantuoja nei miesto valdžia, nei menkas šunų augintojų sąmoningumas.

Galbūt padėtų tik gyventojų solidarumas praktiškai taikant įstatyme numatytas baudas?

Ona VALEIKAITĖ


  • 0

Renka paramą stokojantiesiems

Du jauni kybartiečiai: gimnazistas Paulius Norvilaitis ir verslininkė Živilė Stumbrienė artėjant Kalėdoms ėmėsi kilnaus reikalo – rinkti drabužius ir daiktus nepasiturintiems vietiniams žmonėms.

– Pagalvojome, kad kai kurios šeimos Kybartų mieste, ir ne tik jame, gyvena kukliai, o daugelis iš mūsų savo namuose laikome daiktų, kuriuos gaila išmesti, bet atiduoti nėra kam. Tad nusprendėme pabūti tarpininkais tarp turinčių ir stokojančių žmonių, – pasakojo kybartiečiai. – Pasiskelbėme feisbuke ir pradėjome darbą. Nesitikėjome, kad atsiras tiek daug padėti norinčių gyventojų.

Du veiklius žmones nudžiugino vietos verslininkai, kurie leido naudotis prie autobusų stoties esančiomis buvusios kavinės patalpomis. Ten Živilė su Pauliumi pirmadienio ir penktadienio vakarais priima žmonių atvežtus daiktus. Prie idėjos sumanytojų greitai prisijungė ir gera dešimtis savanorių, tarp kurių ne tik jauni, bet ir brandaus amžiaus žmonės. Jie padeda rūšiuoti surinktus daiktus.

– Vos pradėję dirbti sulaukėme daugybės skambučių, kad pasiimtume dėžes su labdarai skirtais daiktais. Vakarais patys važiuojame, parsivežame, kartais atsiranda žmonių, kurie mums padeda ir atveža kitų paaukotus daiktus savo transportu. Už tai mes jiems esame labai dėkingi, – pasakojo Živilė.

Ši jauna moteris jau pernai iš pažįstamų rinko daiktus sunkiau gyvenančioms šeimoms. Ji pati augina keturmetes dvynukes ir dar spėja vadovauti savo įkurtam gėlių verslui. Kybartietė „Maximos“ prekybos centre turi gėlių parduotuvę, puošia patalpas šventėms. Jaunos gėlininkės Živilės sukurtas puokštes adresatams pristato dvi merginos, persirengusios užsakovo pageidaujamais personažais. Kaip sakė verslininkė, tokia paslauga labai populiari ne tik Kybartuose, bet ir visame rajone.

Nepaisydama didelio užimtumo darbe ir namuose, jauna moteris sako norinti daryti gera kitiems, o laiko tam visada atsiranda.

Ne ką mažiau entuziastingas daryti gerus darbus yra ir Paulius Norvilaitis. Jis – kelių įdomių labdaros projektų autorius. Apie gimnazisto surengtas „Šimtmečio vaiko“ ir grožio salono kasdienybės fotosesijas esame rašę „Santakoje“. Viename iš savo renginių Paulius susipažino su Ž. Stumbriene ir, kaip juokėsi patys, abu pajuto, kad „atitiko kirvis kotą“. Kybartiečiai jau seniai norėjo daryti kažką panašaus ir dairėsi bendraminčių. Tad kai susipažino, ilgai nedelsę ėmėsi darbo.

Kol kas jauni žmonės dar nežino, kaip ir kam dalys surinktus daiktus. Jie ketina kreiptis į Kybartų seniūnijos socialinius darbuotojus, kurie galbūt informuos nepasiturinčius žmones apie jų labdaringą veiklą, o gal galės tarpininkauti dalijant daiktus. Živilė ir Paulius ragina kukliau gyvenančius žmones ateiti į patalpas, kur jie laiko surinktas gėrybes, ir pasirinkti reikalingų daiktų.

Paklausti, ar nebijo būti užversti kalnais drabužių, kybartiečiai sakė apie tai kol kas negalvoję. Nors įvairiais daiktais: ne tik drabužiais, batais, bet ir ilgai negendančiais maisto produktais, vaikiškais vežimėliais, žaislais, net baldais – jų turimos patalpos pildosi sparčiai, idėjos iniciatoriai tikisi, kad viso to tikrai kam nors prireiks.

Tad visus norinčius dalytis arba ko nors stokojančius Paulius ir Živilė kviečia pirmadieniais, nuo 17 iki 19 val., ir penktadieniais, nuo 16 iki 19 val., atvykti adresu: J. Basanavičiaus g. 13, Kybartai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Asmeninio albumo nuotr. Živilė Stumbrienė ir Paulius Norvilaitis dirba norėdami paremti kukliai gyvenančius žmones.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-19.


  • 1

Vaizdo kameros stebi miestą ir dieną, ir naktį

Kybartuose sumontuotos aštuonios stebėjimo kameros. Pasak seniūno Romo Šunoko, teritoriją stebinčios „akys“ gerokai palengvins policijos darbą ieškant nusikaltėlių, o seniūnijos darbuotojams, pastebėjusiems ką nors negero, bus galima operatyviai reaguoti.

– Jau ne vienus metus kenčiame nuo chuliganų. Miesto parke išvartomi suolai, šiukšliadėžės, pastebime vis daugiau dažais išpurkštų užrašų įvairiose Kybartų vietose. Iki šiol nepavykdavo sužinoti, kas čia „darbuojasi“, – pasakojo seniūnas.

Kybartuose padaugėjo automobilių apiplėšimų, žmonės jaučiasi nesaugiai, ypač kai mieste panaikino policijos nuovadą. Apie visus įvykius seniūnas raštu informuoja policijos pareigūnus, bet dažniausiai gaunamas atsakymas, kad nieko išsiaiškinti nepavyko.

Tačiau dabar, seniūno manymu, viskas bus kitaip. Kameros puikiai fiksuoja vaizdą ir dieną, ir naktį. Kai mažiau šviesos, kameros automatiškai persijungia į nakties režimą ir padaro geros kokybės nespalvotą įrašą. Nufilmuotą vaizdą galima prisiartinti, jis yra labai aiškus.

Dvi miestą stebinčios „akys“ sumontuotos priešais seniūnijos pastatą ir fiksuoja vaizdus visoje J. Basanavičiaus gatvėje. Dvi kameros pakabintos prie autobusų stoties, dvi įrengtos miesto sode, viena – ant kultūros centro pastato. Panoraminė kamera sumontuota ant Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios bokšto ir „žvilgsniu“ aprėpia visą miesto centrą. Vaizdo kameros išdėstytos taip, kad būtų stebimi svarbūs, žmonių pamėgti ir dažnai lankomi objektai.

Kameros valdomos iš Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijoje įrengto centrinio valdymo pulto, į kurį transliuojamas vaizdas. Stebimos vietos taip pat matomos Kybartų seniūnijos darbuotojų kompiuteriuose.

Pasak Savivaldybės administracijos Informacinių technologijų skyriaus vedėjo Ramuno Valento, pagrindinis įrašymo įrenginys sumontuotas Vilkaviškyje ir visi įrašai saugomi tame įrenginyje.

Kamerų su visa priklausoma įranga montavimu rūpinosi UAB „Cgates“. Visi darbai Savivaldybei kainavo apie 10 tūkst. eurų.

Stebėjimo kameros pajungtos tiesiai į bendrą saugų Savivaldybės institucijų tinklą, už duomenų perdavimą niekam mokėti nereikės. Su turimais įrašymo įrenginiais kamerų tinklą Kybartuose bus galima plėsti, nes „akių“ dar labai reikėtų Užgelžkelėje, Dariaus ir Girėno gatvėje, prie muitinės.

Moderni vaizdo stebėjimo sistema mūsų rajone diegiama nuo pernai. Pradėta nuo Vilkaviškio miesto. Centrinėje viešojoje erdvėje – J. Basanavičiaus aikštėje ir jos prieigose – pastatytos aštuonios vaizdo kameros. Vėliau papildomai įrengta dar 19 vaizdo stebėjimo kamerų įvairiose miesto erdvėse. Iš viso Vilkaviškį stebi 27 kameros.

Tikimasi, kad išplėtus vaizdo stebėjimo kamerų tinklą rajone sumažės vandalizmo ir chuliganizmo atvejų, bus greičiau ištiriami nusikaltimai ir viešosios tvarkos pažeidimai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartuose sumontuotos kameros stebi ne tik gatves, bet ir miesto sodą, kuris nuolat siaubiamas vandalų.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-19.


  • 0

Susitikime aptarti miestui aktualūs klausimai

Savivaldybėje apsilankę Pasaulio kybartiečių draugijos atstovai su rajono vadovais aptarė du svarbius klausimus: dėl Pasaulio kybartiečių galerijos Kybartuose įkūrimo ir dėl avarinės būklės pastato, kuris dėl išskirtinės architektūros yra įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą, likimo.

Kalbėdamas apie Pasaulio kybartiečių galerijos Kybartuose įkūrimo galimybes Savivaldybės meras Algirdas Neiberka draugijos narius informavo, kad jau yra nuspręsta galeriją įkurti prie Kybartų kultūros centro. Tačiau tam reikia inicijuoti Kybartų kultūros centro veiklos nuostatų pakeitimus, į šios įstaigos funkcijas įtraukiant kultūrinio švietimo veiklą. Artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje ketinama pristatyti naujų Kybartų kultūros centro veiklos nuostatų projektą ir jį patvirtinti.

Susitikime Pasaulio kybartiečių draugijos atstovai taip pat išreiškė nuogąstavimus dėl avarinės būklės pastato Kybartuose, J. Basanavičiaus gatvėje, likimo. Dalies šio statinio bendrasavininkė yra ir Pasaulio kybartiečių draugija. Pasak draugijos atstovų, siekdami išsaugoti pastatą per daugelį metų jie jau padarė viską, kas buvo jų galiose, tačiau dabar supranta, kad yra nebepajėgūs toliau tęsti šį sumanymą.

Dėl vientisumo, išsaugotos puošybos, Karaliaučiuje pagamintų metalinių žaliuzių krautuvėlių langams pastatas J. Basanavičiaus gatvėje įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Tačiau namą 2000 metais itin nuniokojo kilęs gaisras ir kai kurių jo patalpų savininkų neveiklumas. Šiuo metu pastatas yra tokios būklės, kad, regis, tuoj grius. Aplinkiniams jis kelia didelį pavojų. Tad namą reikia arba sutvarkyti, arba nugriauti, tačiau tam turi pritarti visi savininkai.

Šis klausimas ne kartą buvo svarstytas su patalpų savininkais, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Marijampolės teritorinio padalinio atstovais, tačiau prie vieningos nuomonės, kaip išsaugoti pastatą, taip ir nebuvo prieita.

Prastėjant pastato būklei, prieš keletą savaičių (rugpjūčio 29 d.) Savivaldybė raštu kreipėsi į visus patalpų savininkus dėl statinio nepriežiūros, nurodydama, kad nesiimant jokių veiksmų dėl patalpų avarinės grėsmės pašalinimo bus surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir Savivaldybės administracija skirs baudas. Dėl statinio nepriežiūros neigiamai pasisakė ir Kultūros paveldo departamentas.

Savivaldybė nenusišalina nuo pagalbos sprendžiant šį klausimą, tačiau galutinis sprendimas – tik savininkų rankose.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

Autorės nuotr. Pasaulio kybartiečių draugijos atstovus Savivaldybėje priėmė rajono vadovai.


  • 0

Kybartų bažnyčia pasiekė aukso amžių

Savaitgalį Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia švęs savo 90 metų jubiliejų. Iškilminga proga parapija laukia garbingų svečių, tarp kurių bus ir bažnyčios projekto autoriaus, garsaus to meto architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio palikuonys.

Moderni ir vienintelė

Vienuoliktasis bažnyčios klebonas Vaidotas Labašauskas, Kybartuose dirbantis jau devintus metus, kukliai vertina savo darbus. Tačiau pripažįsta, kad kiekvienas bažnyčios vadovas paliko savo brydę, kurią iš laiko perspektyvos gali vertinti senieji parapijiečiai.

Nuo to laiko, kai kunigas Vincentas Vizgirda 1914 m. parengė Kybartų lietuvių bendruomenės prašymą Seinų vyskupui Antanui Karosui steigti Kybartų parapiją, praėjo daugiau nei šimtmetis. Pirmuoju kuriamos parapijos klebonu paskirtas Stanislovas Čepulis pradžioje sukūrė Kybartų katalikų parapijos steigimo komitetą.

1922 m. iš Lietuvos geležinkelių valdybai priklausančios aikštės įsigytas žemės sklypas. Jame ir pradėti bažnyčios projektavimo darbai. Rengti projektą buvo pakviestas garsus to meto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, įsteigtas bažnyčios statymo komitetas, tarp kurio narių, be kunigo S. Čepulio, buvo miesto burmistras, banko valdytojas ir du ūkininkai.

V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo modernią neoromaninių formų bažnyčią, arka sujungtą su atskiru varpinės bokštu. Tokio tipo bažnyčia – vienintelė Lietuvoje.

Sugriovė karas

Iš pradžių architekto užmačios buvo platesnės – įrengti net šešis modernių formų altorius, bet iki galo suprojektuoti tik du: Didysis ir Šv. Teresėlės koplyčios.

Bažnyčia pradėta statyti 1923 m. Darbų pradžiai dalį lėšų suaukojo parapijiečiai ir užsienyje gyvenantys lietuviai. 1928 m. vasarą baigti bažnyčios mūrijimo ir tinkavimo darbai, uždengtas raudonų čerpių stogas ir spalio 1 d. iškilminga procesija įžengė į pastatytą, bet iki galo dar neįrengtą bažnyčią, kuri buvo pašventinta ir gavo Eucharistinio Išganytojo titulą. Tik po metų jaunas, vėliau savo darbais išgarsėjęs skulptorius Bronius Pundzius pradėjo kurti Didįjį altorių su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe. Tokia altoriaus kompozicija yra viena iš nedaugelio XX a. pradžios Lietuvos bažnytinės dailės kūrinių. Jis pripažintas kultūros paveldo objektu.

Kadangi trūko lėšų, bažnyčiai pastatyti ir iki galo įrengti prireikė daugiau kaip 15 metų. Tačiau netrukus Kybartų parapiją ištiko skaudus smūgis. 1944 m. bažnyčia besitraukiančios vokiečių armijos buvo subombarduota. O miestą užėmus raudonarmiečiams, ji buvo galutinai išniekinta: sukūrentos medinės lubos, grindys, durys, pagrobtas bokšto varpas. Bažnyčia buvo atstatyta tik pokaryje.

Keitėsi klebonai

Per devynis dešimtmečius Kybartuose klebonavo 11 kunigų. Be jau minėto jos kūrėjo S. Čepulio, ketverius metus bažnyčiai vadovavo kun. Antanas Steponaitis, penkiolika – kun. Vincentas Padolskis. 1960 m. Kybartų parapijos klebonu paskirtas kun. Aloyzas Šlapkauskas, 1964 m. – kun. Pranciškus Matulaitis.

1975 m. Kybartuose pradėjo klebonauti vienas veikliausių Vilkaviškio vyskupijos kunigų, dabar Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Jo iniciatyva buvo pradėtas leisti ir platinti pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Klebonaudamas Kybartuose S. Tamkevičius kartu su keturiais kunigais įkūrė katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Už savo veiklą buvo persekiojamas sovietų valdžios institucijų, o 1983 m. suimtas ir penkeriems metams įkalintas.

Suėmus kun. S. Tamkevičių, Kybartuose klebono pareigoms paskirtas kun. Gintautas Steponaitis. Po poros metų klebono pareigas pradėjo eiti kun. Alfonsas Sadauskas, dar po septynerių – Vaclovas Stakėnas, kuris vis dar nuoširdžiai tarnauja Kybartų parapijai.

Kai 2002 m. kun. V. Stakėnas tapo parapijos altaristu, klebonu paskirtas kun. Vytautas Sakavičius. Nuo 2010 m. parapijai vadovauja kun. Vaidotas Labašauskas.

Puikus palikimas

Dabartinis klebonas V. Labašauskas sako gavęs puikų pirmtakų palikimą, mat parapijos bendruomenė nuo S. Tamkevičiaus laikų turi gilų vertybinį požiūrį, į veiklą aktyviai įsijungia jaunimas. Tačiau, kaip ir visuose provincijos miesteliuose, jaunosios kartos gretos retėja, tad parapija sensta. Vis dėlto parapijiečiai sekmadieniais žavisi bažnyčioje giedančiu jaunimo choru, kurio dainininkai giedoti grįžta net iš studijų didžiuosiuose miestuose.

Klebonas pasidžiaugė ir kun. V. Sakavičiaus indėliu į bažnyčią. Jo klebonavimo metu sutvarkytas šventorius, įrengtas įspūdingas bažnyčios išorės naktinis apšvietimas, nuliedinti varpai, mat iki tol į šventovę kviesdavo mažas suskilęs varpelis.

Dabar skamba trys varpai. Didžiausias, sveriantis 500 kg, turi Dievo tarno Jono Pauliaus II vardą, beveik perpus lengvesnis, 290 kg, pavadintas Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu, o mažiausias, 150 kg svorio, gavo Šventosios Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo veido Teresės vardą.

Pasikeitė neatpažįstamai

Per pastaruosius kelerius metus Kybartų bažnyčia dar labiau išgražėjo ir tapo moderni. Pirmiausia atvykęs į naują parapiją kunigas V. Labašauskas griebėsi tvarkyti bažnyčios įgarsinimą, mat žmonės skųsdavosi negirdį pamokslo. Vėliau buvo pakeistas bažnyčios stogas, po remonto baltumu sušvito fasadas, langai sutvisko meniškais vitražais.

Klebonui ramybės nedavė tai, kad žiemą bažnyčioje žmonėms būdavo šalta. Senoji šildymo sistema veikė neefektyviai, tad buvo būtina ją keisti. Specialistai patarė įrengti grindinį šildymą, šilumai gaminti buvo pasitelkti šiluminiai siurbliai.

Dabar klebonas šypsosi prisiminęs, kaip geros valios verslininkai pasiūlė bažnyčios grindims dovanoti plyteles. Tiesa, tuomet klebonas įsivaizdavo, kad plotas, kurį reikia padengti, gal keliasdešimties kvadratinių metrų. Tačiau peržiūrėjus brėžinius paaiškėjo, kad plotas bene dešimtkart didesnis. Vis dėlto verslininkai pažadą tesėjo.

Bendradarbiaujant su ta pačia bendrove buvo pastatyta nauja krikštykla, sakykla, pultas, altorius, priekiniuose languose sudėti nauji vitražai. Tad iš toliau atvykusiems svečiams, kurie bažnyčioje lankėsi prieš kelerius metus, ji pasikeitusi neatpažįstamai.

Kviečia į renginius

Nors naujovėms atviras V. Labašauskas pritaria, kad bažnyčia turi lavinti tikinčiųjų meninį skonį, vis dėl to laikosi nuomonės, kad bažnyčia priklauso žmonėms. Tad modernistiškai įrengti maldos namai, ko gero, vyresnio amžiaus kybartiečiams būtų svetimi. Nes Bažnyčia, anot kunigo, tai pirmiausia parapijos žmonės, bendruomenė, jų nuoširdus tikėjimas.

Būtent visų parapijiečių klebonas laukia jubiliejiniuose bažnyčios renginiuose. Rytoj, rugsėjo 29 d., 18 val., Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje vyks sakralinės muzikos vakaras. Gražiausias giesmes, sukurtas nuo Viduramžių iki mūsų laikų, atliks ansamblis „David Antiquor“.

Sekmadienį, 12 val., bus aukojamos šv. Mišios, po kurių vyks agapė. Renginyje koncertuos orkestras „Kybartai“, prisiminimais apie senelį architektą V. Landsbergį-Žemkalnį dalysis jo anūkė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė, kuri pristatys ir Kybartų bažnyčios architektūrinės idėjos priešistorę. Laukiama ir kitų garbių svečių.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Klebonas Vaidotas Labašauskas už pagalbą puoselėjant bažnyčią dėkingas puikiems savo parapijos žmonėms.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-28.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian