Aktualijos

  • 0

Dviguba šventė Matlaukyje

Dviguba šventė Matlaukyje paminėta patrankų šūviais ir paminklinio akmens atidengimu. Gausus būrys matlaukiečių ir svečių Valstybės atkūrimo šimtmetį ir bendruomenės įkūrimo 15-os metų jubiliejų pasitiko su šypsenomis veide ir giedodami valstybės himną.

Šventės akcentu tapo paminklinio akmens ir koplytstulpio, skirto išnykusių senųjų kaimų įamžinimui, atidengimas ir šventinimas. Paminklą atidengti patikėta bendruomenės pirmininkei Daivai Dubauskienei ir kaimo seniūnaičiui Robertui Mickevičiui. Vėjyje plazdančių trispalvių garsus nustelbė patrankų šūviai, kuriais pagerbta Lietuva, bendruomenė ir senųjų kaimų atminimas.

Vėliau šventė persikėlė į mažųjų matlaukiečių piešiniais, vėliavėlėmis ir margaspalviais gėlių žiedais išpuoštus bendruomenės namus. Šventės dalyvius pasveikino Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Apie tolimus 1918 m., kai buvo pasirašytas nepriklausomybės aktas, papasakojo istorijos mokytoja, buvusi matlaukietė V.Venckūnienė. Nuotaiką praskaidrino Pajevonio moterų antsamblio „Aušrinė“ atliekamos dainos. Savo kūrybos eiles skirtas Lietuvai, skaitė Virbalio kunigas G.Marcinkevičius ir D.Protosevičienė.

Nuo suaugusiųjų neatsiliko ir vaikai. Jie taip pat skaitė eiles skirtas Valstybės atkūrimo 100-mečiui ir visiems šventės dalyviams išdalino šiai progai sukurtus kalendoriukus su bendruomenės vaizdais, linkėdami šventinę nuotaiką parsinešti į savo namus. Pasveikinti bendruomenės žmones su Lietuvos šimtmečiu ir bendruomenės 15-uoju jubiliejumi atvyko svečiai iš Kybeikių kaimo ir svečiai iš Lenkijos Lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus klubo „Vienybė“. Jų pirmininkė Onutė Virbylienė paskaitė savo kūrybos eiles. Viešnias atlydėjo Marijampolės literatų klubo „Seklyčia“ pirmininkas Ričardas Jurgelevičius.

Jo skaitomos eilės ir sveikinimo kalba, dar kartelį privertė susimąstyti ir prisiminti apie Lietuvos ilgą kelią į laisvę. Dar ilgai netilo kalbos ir dainos jaukiuose bendruomenės namuose. Vieni kitiems linkėjo dar daug ilgų metų ir bendrų susiėjimų bendruomenės namuose.

Bendruomenės taryba

Vasario 17-ąją bendruomenės namuose apsilankė žemės ūkio įmonės „Dotnuva Baltic“ atstovai, atvykę su traktoriumi. Šios bendrovės atstovai nusprendė ypatingai pasveikinti valstybės atkūrimo 100-metį švenčiančią Lietuvą.

„Dotnuva Baltic“ žmonės sugalvojo Lietuvą geografiškai apjuosti 10 dienų trukmės kelione traktoriumi, visos kelionės atstumas – 1200 kilometrų. Jie aplankė dešimtis ūkininkų ir kaimo bendruomenių, įsikūrusių netoli valstybės sienos. Viena iš tokių aplankytų buvo Matlaukio kaimo bendruomenė.

Vaizdo filmas apie bendruomenės veiklą: ŠTAI ČIA


  • 0

Švenčiame Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui Virbalis ir Kybartai pradėjo ruoštis gerokai prieš vasario 16-ąją. Minint Lietuvos šimtmečio metus kybartietės ir virbalietės susibūrėme ir dalyvavome projekte ,,Lietuvai 100-sveikas, mažyli“, kurį skelbė Vilkaviškio krašto VVG. Akcijos metu numegzta 26 poros trispalvių kojinyčių, kurios jau pasiekė Vilkaviškio gimdymo skyriaus naujagimius.

Šie metai Virbaliui ypatingi, todėl ir ,,papuošti“ ypatingai – Magdeburgo teisių suteikimo 425 m. sukaktis. Bendruomenės ,,Virbalio vartai“ dėka, gigantiškomis trispalvėmis papuošta seniūnijos, kultūros namų, bendruomenės namų ir parapijos bažnyčios pastatai. Negana to, bendruomenės moterų klubo iniciatyva papuošti pagrindinės (Vilniaus g.) elektros stulpai (28 vnt). Bendruomenės namų trispalvę puošia 100 iš molio pagamintų spynų (L. Vasiliauskienė), kultūros namų fasadinę pusę puošia A. Dirsės tapytas paveikslas iš ciklo ,,Virbalis senose fotografijose“.

Šimtmečio renginių ciklas vasario 15-osios rytą prasidėjo Virbalio miesto darželyje. A. Snabaitienės (seniūnijos socialinė darbuotoja) iniciatyva su globojamų šeimų vaikais pasveikino Lietuvą į orą paleisdami 100 balandžių, o ikimokyklinukai ,,Spinduliukų“ grupės vaikai ir pedagogė A. Lasevičienė uždegė 100 trispalvių savos gamybos žvakių. Vėliau Virbalio pagrindinės mokyklos ugdytiniai kartu su Kybartų kultūros centro Virbalio kultūros namų moterų vokaliniu ansambliu ,,Vėjūna“ dovanojo koncertą Lietuvai ir virbaliečiams. Vasario 16 – osios rytą į Virbalio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią rinkosi parapijiečiai, kur buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą ir čia gyvenančius žmones. Po šv. Mišių skambėjo arfininkės V. Smailytės ir bosinio tromboniniko S. Karkos koncertas.

Kybartiečiai vasario 15 – ąją nešini vėliavomis ir tautine atributika rinkosi į pagrindinę Kybartų miesto J. Basanavičiaus gatvę. Visoje gatvėje skambėjo dainos apie Lietuvą. Susirinkusieji jungėsi į ,,Vienybės grandinę“, kurią organizavo Kybartų Saulės progimnazijos ir K. Donelaičio gimnazijos pedagogai, pakviesdami ne tik visas ugdymo įstaigas veikiančias Kybartuose, bet ir visus kybartiečius.

Kybartai švęsdami Lietuvos gimtadienį, vasario 16 – popietę rinkosi į Kybartų eucharistinio išganytojo bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios.

Po Mišių pakviesti miestiečiai ir svečiai būriavosi prie seniūnijos, kur vyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija ir trumpas minėjimas. Čia VSAT Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos pasieniečiai iškilmingai pakėlė vėliavas, sugiedojo LR himną. Sveikinimo žodį tarė miesto seniūnas R. Šunokas, seimo narys K. Smirnovas pasveikino su Lietuvos gimtadieniu ir Vinco Basanavičiaus anūkei Teresei Basanavičiūtei įteikė padėkos raštą, bei istorinę vėliavą. Tuo pat metu Kybartų gaisrinės kieme, būriavosi žmonės, kur vyko pilietinė akcija. Iniciatyvos autorė, subūrusi grupę žmonių, tai Kybartų seniūnija, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komanda, Kybartų-Virbalio motociklistai, UAB Darna, futbolo klubas ,,Sveikata“, UAB „Baltled“ papuošė trispalve vėliava Kybartų gaisrinės bokštą, ši vėliava kabos visus 2018 m.

Po iškilmingų vėliavų pakėlimo visi rinkosi į Kybartų kultūros centrą. Ten taip pat laukė ,,staigmena“. Negana to, kad nuo sausio 13 iki vasario 16 eksponuojama Zino Kazėno – Zika gotografijų paroda ,,Lietuva-laisvės šalis: 1988 – 1991″, Pasaulio kybartiečių draugijos dovana kybartiečiams, greta unikalios parodos puikavosi – 1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo kopija (1m x  4,5m).

Visus kybartiečius ir miesto svečius po koncerto renginio vedėjas kvietė pasirašyti po aktu taip parodyti, kad mes tikrai mylim savo gimtą kraštą (visus 2018 m. visų renginių metu bus galima pasirašyti po akto kopija, o kitais metais padovanoti šimtmetį švenčiantiems Kybartams). Koncerte, kurį vedė aktorius kybartietis A. Žemaitaitis ,,prabėgo“ visa Lietuvos istorija nuo raštiško paminėjimo iki šių dienų. Iškilmingai įžygiavus orkestrui ir šokėjoms koncertas prasidėjo LR himnu. Įspūdingomis choreografijomis ir dainomis renginį papuošė Kybartų kultūros centro kolektyvai, vadovės I. Šunokienė ir R. Gliaubicienė, moterų vokalinis ansamblis ,,Gija“, vadovė D. Borkertienė.

Greta Ališauskaitė


  • 0

  • 0

Prašys uždengti tiltą virš geležinkelio

Sunerimę dėl savo saugumo kybartiečiai ketina prašyti akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Belor“ uždengti virš geležinkelio teritorijos esantį pėsčiųjų tiltą. Jau surinkta apie šimtas tam pritariančių gyventojų parašų.

Kaip sakė Kybartų seniūnas Romas Šunokas, iniciatyva kilo iš pačių gyventojų. Parašus rinko seniūnaitis Kostas Keženis.

Tiltas priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“. Teritorijoje, virš kurios nutiestas pėsčiųjų tiltas, yra ne tik geležinkelis, bet ir įsikūrusi UAB „Belor“, vežanti ir prekiaujanti trąšomis, kitais žemės ūkiui skirtais chemikalais.

– Jau anksčiau kartu su bendrovės savininkais kreipėmės į geležinkelininkus, kad tiltas būtų uždengtas, nes kyla grėsmė ne tik žmonių saugumui, bet ir visam miestui. Juk teritorijoje – degios medžiagos, tad netyčia numestas neužgesintas degtukas gali virsti katastrofos priežastimi. Yra buvę ir ketinimų nusižudyti šokant nuo tilto. Užtektų tik paaukštinti tilto bortus ir problemų neliktų. Jie užstotų ir nuolat viršuje pučiantį stiprų vėją. Pernai gavome neigiamą atsakymą, jog tokiam reikalui „Lietuvos geležinkeliai“ pinigų skirti nebuvo numatę. Šįmet kreipsimės jau „apsiginklavę“ gyventojų parašais, – pasakojo seniūnas.

Tačiau ar tai nepakenks turizmui Kybartuose? 1996 metais statytas tiltas virš geležinkelio linijų yra ne tik praktiškas, bet ir įdomus turistams. Nuo jo atsiveria graži panorama: muitinės teritorija, Kybartų apylinkių ir net Kaliningrado srities vaizdai.

Prieš šešetą metų Kybartų pėsčiųjų tiltas buvo ilgiausias Lietuvoje, tačiau jį nurungė Klaipėdoje įrengtas 300 metrų ilgio statinys.

Kai kurie miestiečiai mano, kad praradęs ilgiausiojo statusą ir dar uždengtas viadukas Kybartams jau netarnaus kaip patogi apžvalgos aikštelė. Dėl to miestas gali prarasti nemažai žavesio.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-05


  • 0

Pilką kasdienybę kybartietė nuspalvina ryškiomis vilnos spalvomis

Kategorija :Aktualijos , Kultūra , Miestas

Kybartietė Jolanta Įkasalienė vietiniams gyventojams pažįstama ne tik kaip socialinė darbuotoja. Vilkaviškio socialinės pagalbos centre dirbanti moteris mažiau gyvenimiškų įgūdžių turinčioms šeimoms yra ir draugė, ir patarėja. Tačiau laisvalaikiu ji mėgsta pabūti viena ir kurti spalvingus rankdarbius.

Dešimtus metus su socialiai pažeidžiamais žmonėmis dirbanti kybartietė sako, jog kiekvienas turi savo istoriją ir patirtis. Visi nusipelno pagarbos ir supratimo, kad ir kiek būtų pasiekę ar apskritai nenorėtų nieko siekti.

– Kiekvienas viskam turime savų priežasčių ir tik mes patys jas žinome, – sakė šiluma ir gerumu spinduliuojanti moteris. – Kiekvienas yra individualus, kad ir kaip sunku būtų aplinkiniams tai pripažinti ir priimti kitokį žmogų.

Darbas su kybartiečių šeimomis – tik viena iš J. Įkasalienės veiklų, kuri labiausiai matoma visuomenės. O po darbo, laisvadieniais ir išeiginėmis dienomis moteris dažnai prapuola savo pamėgtame kambarėlyje namo rūsyje. Čia – jos vilnos studija. Šioje patalpoje gimsta jaukūs ir spalvingi vilnoniai šaliai, segės, rankinės.

Švelnia vilnos skleidžiama energija Jolanta susižavėjo prieš keletą metų. Tuomet išskirtiniais aksesuarais mėgstanti puoštis moteris pabandė nusivelti sau rankinę, nes sakė neradusi tokios, kokios tuo metu norėjusi. Iš internetinės parduotuvės parsisiuntusi vilnos, darbšti kybartietė savo sumanymą įgyvendino. Tačiau nuo tos dienos mažame kambarėlyje užtrukdavo vis dažniau ir su vilna jau nebesiskyrė.

Jolantą tiesiog užbūrė vilnos šiluma ir gera energija. Švelnios prigimties moters rankose ši žaliava virto daugybe spalvingų šalių ir gėlėtų segių. Eksperimentuodama su įvairiomis vėlimo technikomis, Jolanta atrado savo vėlimo stilių ir sukūrė jau nemažai originalių daiktų, kurie puošia ne tik ją, bet ir jos pažįstamas moteris, drauges, artimuosius.

Pamačiusi kybartietės kurtus veltinukus, surengti fotosesiją Vilniuje jai pasiūlė fotografė Paulina Šalaševičiūtė. Tad Jolanta dabar turi puikių savo gaminių nuotraukų Vilniaus senamiesčio fone.

– Tiesą sakant, nuotraukos – tai beveik viskas, kas liko iš mano dirbinių. Namuose šiuo metu turiu tik segių – ir tai ne visos jos užbaigtos, – sakė pašnekovė. – Beveik viskas, ką padarau, iškeliauja iš namų. Man smagu, kad pamačiusios mano kūrinius moterys užsimano juos nešioti. Tai man yra didelis įvertinimas. Mano spalvų deriniai – gana drąsūs, ryškūs. Mėgstu derinti sodrias spalvas. Juk kasdienybė ir taip pilkoka, tad tas spalvingumas tarsi išlaisvina.

Veldama šalį Jolanta sugaišta apie aštuonetą valandų. Ilgiausiai užtrunka spalvų derinimas, raštų dėliojimas. Moteris džiaugiasi, jog savo pomėgiui turi atskirą patalpą ir gali ant stalo palikti nebaigtą darbą. Įvairiaspalviai šaliai gimsta iš įkvėpimo, nė vieno, pasak jos, nedariusi per prievartą.

– Man tai tarsi meditacija. Vilnos lietimas, jos spalvos, gera energija nukelia lyg į kitą pasaulį. Galvoje nelieka jokių blogų minčių. Ir laikas, atrodo, sustoja. Kartais net pati nepastebiu, kad kurdama praleidžiu daugybę valandų, kai kada – net iki paryčių. O būna dienų, kai net durų į tą kambarį neatidarau, – pasakojo jauna moteris.

Savo šalius Jolanta velia šlapiuoju būdu. Sausas vėlimas, badymas adatomis jai ne prie širdies. Smagiau, kai visą kūrybos procesą galima „išjausti“ rankomis. Moteris dažniausiai renkasi merino vilną. Ji švelni, maloni liesti ir dėvėti.

Naginga kybartietė savo namuose užsiima ne tik vilnos vėlimu. Jolanta siuva ir linines sukneles. Jos – taip pat ryškios, išskirtinės, tačiau tvarkingo ir elegantiško kirpimo. Moteris ir pati labai mėgsta dėvėti liną, nes šis – labai patogus: vasarą vėsina, o kai vėsu – šildo.

J. Įkasalienė yra ir puiki šeimininkė. Savo namiškius ji neretai palepina įvairiais skanėstais – kad ir pačios keptu šimtalapiu, kurio receptą ir gamybą ilgai tobulino.

Paulinos ŠALAŠEVIČIŪTĖS nuotr. Jolantos Įkasalienės sukurti šaliai ir segės – skoningai suderintų gana drąsių, ryškių spalvų, todėl tinka dėmesio nebijančioms moterims.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-09-09.


  • 0

Naujoji vadovė paisys pacientų pageidavimų

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Jau daugiau kaip mėnuo Kybartų pirminės sveikatos priežiūros centras turi naują vadovę. Nuo liepos 5-osios šias pareigas eina Dženita Sabašinskienė.

Pasiilgo medicinos

Kybartų poliklinikos kolektyvas nekantriai laukė naujojo vadovo, mat dar praėjusių metų gale iš pareigų nutarus pasitraukti 13 metų įstaigai vadovavusiai Janinai Elenai Povilaikienei niekas iš vietinių medikų perimti įstaigos vairo nenorėjo. O šias pareigas sutikęs eiti odontologas Feliksas Bieliauskas iškart kolektyvą patikino, kad vadovaus tik laikinai – tol, kol konkurso būdu bus atrinktas naujas vadovas.

Tad konkursas įvyko, o jį laimėjo septynerius metus valdininkės darbą rajono Savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriuje krimtusi, o paskutiniu metu šiam skyriui laikinai ir vadovavusi D. Sabašinskienė.

Naujoji Kybartų PSPC vadovė juokauja, jog septyneri metai vienoje darbovietėje – kaip tik signalas, kad reikia ją keisti. Tačiau iš tiesų D. Sabašinskienė sako tiesiog pasiilgusi tikros medicinos.

Panašus kolektyvas

Į Savivaldybę ji atėjo iš Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro, kur 18 metų dirbo greitosios medicinos pagalbos (GMP) felčere. Nors darbas Savivaldybėje suteikė puikios patirties, naujų žinių ir kitokio darbo įgūdžių, felčerio darbe patiriamo adrenalino specialistė labai ilgėjosi. Tad jei mūsų rajone būtų atskira GMP tarnybos įstaiga, labai norėtų save išbandyti jos vadovės kėdėje.

Tačiau rajono GMP tarnyba – sudedamoji Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro dalis. Ir nors į šios įstaigos vadovo postą taip pat tuoj bus skelbiamas konkursas, D. Sabašinskienė jame dalyvauti nesiryžo: ji nutarė, jog paprasčiau savo jėgas ir patirtį pritaikyti mažesniame kolektyve.

– Kybartų PSPC kolektyvas panašaus dydžio į Savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus. Kol laikinai ėjau jo vadovės pareigas, įgijau vadovavimo tokiam kolektyvui patirties, – sakė D. Sabašinskienė.

Nauja Kybartų poliklinikos vadovė teigė negalinti skųstis, kad valdininkės kėdė jai buvo kieta. Savivaldybėje įgyta patirtis pravers rengiant medicinos įstaigos teisės aktus, ruošiant įvairius dokumentus, organizuojant viešuosius pirkimus ir kt.

Galima sutaupyti

Pareigas perėmusi D. Sabašinskienė sako radusi visai neblogą ankstesnės vadovės palikimą: specialistų provincijos įstaigai kol kas netrūksta, finansinė padėtis stabili. Tačiau, kaip ir kiekvienas naujas vadovas, pirmiausia vyriausioji gydytoja valdas peržvelgė „šviežia“ akimi: aplankė Kybartų PSPC priklausančias Vištyčio ir Virbalio ambulatorijas, Matlaukio ir Gudkaimio medicinos punktus, susipažino su darbuotojais, materialine baze.

Prie Kybartų PSPC prisirašę per 6 tūkst. pacientų, juos aptarnauja 40 darbuotojų, kurie „telpa“ į 28,5 etato. Dirba bendra šeimos, vidaus ligų gydytojų, pediatrų, odontologų ir bendrosios praktikos slaugytojų komanda. Kelis kartus per savaitę iš Vilkaviškio atvyksta chirurgas Dainius Jurevičius ir ginekologė Nida Lukoševičienė.

Anot vadovės, pagal prie PSPC prisirašiusių gyventojų skaičių medicinos įstaigos kolektyvas kiek per didelis. Sumažinus etatų būtų galima sutaupyti ir lėšų skirti kitoms reikmėms.

– Paskaičiavome, kad patiems išlaikyti akredituotą laboratoriją finansiškai neapsimoka. Nors turime 3 laborantes (dvi Kybartuose ir 1 Virbalyje), dalį laboratorijos paslaugų vis tiek perkame. Jeigu pirktume visas laboratorijos paslaugas, galėtume sutaupyti, – perspektyvas aiškino D. Sabašinskienė.

Pacientų patogumui

Įstaigos vadovė planuoja įsigyti naujos įrangos. Labiausiai reikėtų licencijos echoskopijoms, mat pacientai išreiškė pageidavimą, jog tokie tyrimai būtų atliekami vietoje ir nereikėtų vykti į Vilkaviškį.

Kai kurioms patalpoms, ypač Vištyčio ambulatorijai, jau reikia remonto, o ir darbuotojų atlyginimai tikrai nėra dideli. Bet artimiausi planai – pacientų patogumui prailginti poliklinikos darbo laiką ir įdiegti spartesnį internetą, nes dabartinis per lėtas būtiniausioms funkcijoms atlikti. Juk Sveikatos apsaugos ministerijai įdiegus programą „e.sveikata“, visos sveikatos priežiūros įstaigos turi pereiti prie elektroninių receptų, internetinės registracijos, į kompiuterines programas suvesti pacientų duomenis, atsinaujinti interneto svetaines ir t. t.

Vadovė labai patenkinta darniu ir draugišku kolektyvu, kuris ją priėmė labai šiltai. Nors šiuo metu specialistų pakanka, verta pagalvoti apie ateitį, mat gydymo įstaigoje dirba trys pensinio amžiaus gydytojai. Kompiuterizuojant darbą teks pereiti prie naujųjų technologijų, tad perversmo nenorintys vyresnio amžiaus medikai gali bet kuriuo metu pranešti, jog išeina į užtarnautą poilsį.

Mažins eiles

– Turime tris gydytojus, į Kybartus važinėjančius iš Kauno. Juos labai branginame ir nerimaujame, kad jie nepersigalvotų ir nesusirastų darbo arčiau namų. Tuomet prisikalbinti naujų specialistų būtų sunku, – provincijos perspektyvas dėstė D. Sabašinskienė.

Siekdama išsiaiškinti, ko pageidauja kybartiečiai pacientai, vyriausioji gydytoja suorganizavo apklausą. Vadovę nudžiugino tai, jog žmonės geros nuomonės apie savo gydymo įstaigą. Vienas iš pagrindinių pacientų pageidavimų, kurį, anot D. Sabašinskienės, tikrai pavyks įgyvendinti, – panaikinti gyvas eiles prie gydytojų kabinetų. Dabar kybartiečiai vis dar nelinkę laikytis talonėlyje nurodyto laiko ir pas gydytoją bando patekti tada, kai jiems patogiau.

Naujoji vadovė visas problemas vertina optimistiškai ir tiki, kad, padedama puikaus kolektyvo, jas išspręs.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Dženita Sabašinskienė problemas vertina optimistiškai ir viliasi jas išspręsti.

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-31


  • 0

Rinksis kybartiečiai iš viso pasaulio

Rugsėjo 3 d. (sekmadienį) Pasaulio kybartiečių draugija minės savo veiklos 10-metį.

Jubiliejaus šventė prasidės 11 val. buvusių kybartiečių Algimanto, Aldonos ir Romo Kezių atminimo lentos atidengimu P. Cvirkos g. 27. Kiek vėliau, 12 val., vyks šv. Mišios Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje, šventės dalyviams bus pristatoma knyga „Kybartų krašto žmonės“. Bažnyčios šventoriuje koncertuos pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“ ir kultūros centro moterų ansamblis „Vaivora“, veiks senųjų nuotraukų paroda.

Ten pat, bažnyčios šventoriuje, visi kviečiami burtis ir agapei (vaišėms). Esant nepalankiam orui šventė persikels į Kybartų kultūros centrą.

Organizatoriai kviečia visus aktyviai dalyvauti šventėje, kartu pasidžiaugti gimtojo miesto labui nuveiktais darbais, išsaugotais atsiminimais bei sukauptomis kultūrinėmis ir istorinėmis vertybėmis.

„Santakos“ inf. Publikuota: „Santaka“, 2017-08-26.


  • 0

Padėka: aikštelės sutvarkytos bendromis pastangomis

„Sveikatos“ futbolo klubo iniciatyva Kybartuose, Kristijono Donelaičio gimnazijos teritorijoje ir prie Molyno tvenkinio, buvo atnaujintos paplūdimio tinklinio aikštelės. Norime nuoširdžiai padėkoti visiems prisidėjusiems prie šių aikštelių atnaujinimo.

Ypač dėkojame Kybartų seniūnui Romui Šunokui ir Ramutei Jablonskienei, kurie padėjo organizuoti darbus, taip pat Evaldui Mačiuliui – už paramą.

Didelio dėkingumo nusipelnė ir darbuose padėjusieji Jonas Senkus, Aidas Burbulis, Darius Matusevičius, Mantas Stebuliauskas, Aivaras Vasiliauskas, Povilas Katilius, Vaclovas Laucius, Algimantas Stučius ir kiti, kurių nepaminėjome.

Ačiū Jums visiems už pagalbą.

„Sveikatos“ futbolo klubas

Nuotr. Kybartuose atnaujintos dvi paplūdimio tinklinio aikštelės, viena jų – prie Molyno tvenkinio.

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-12.


  • 0

Vizitinė kortelė – pėsčiųjų tiltas ir geležinkelis

Kybartų geležinkelio stotis ir virš bėgių nutiestas pėsčiųjų tiltas – neatsiejami nuo pasienio miesto kraštovaizdžio. Ši svarbi transporto arterija dalija Kybartus į dvi dalis: centrą ir vadinamąją užgelžkelę.

Buvusi prabanga

Pačios stoties istoriją turbūt žino beveik kiekvienas kybartietis. Carinius laikus siekiančia istorija miestas didžiuojasi.

Kybartų stotis – istoriniai „geležiniai vartai“. Ji atidaryta 1861 m. ir pavadinta Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi pagal netoliese esančio miestelio pavadinimą. XIX a. viduryje čia buvo Rusijos ir Prūsijos imperijų pasienis, tad stočiai skirtas ypatingas dėmesys. Dar išlikę senieji pastatai aiškiai byloja, jog jos statiniai garsėjo išskirtine prabanga, menkai nusileidusia Sankt Peterburgo stočiai. Prieš išvykdamas tolyn į vakarus europiniais bėgiais, čia caras netgi „parkuodavo“ savo asmeninį traukinį. Kybartų stotyje keleiviai galėjo persėsti iš rusiško traukinio į europinį ir atvirkščiai. Karų verpetuose sunaikinto istorinio stoties rūmų pastato nebėra, tačiau čia – vis dar svarbus geležinkelio mazgas.

Atsirado „konkurentas“

Virš nesuskaičiuojamos daugybės vagonų ištįsęs pėsčiųjų tiltas, kuris dar neseniai buvęs ilgiausiu Lietuvoje. Jį pralenkė prieš šešetą metų Klaipėdoje įrengtas 300 metrų ilgio statinys.

1996 metais statytas kybartiečių naudojamas tiltas virš geležinkelio nedaug trumpesnis, tačiau kiek – tilto savininkė AB „Lietuvos geležinkeliai“ neinformavo. Išmatuoti savo valdose esantį statinį pažadėjo seniūnijos darbuotojai. Tačiau ir praradęs ilgiausiojo statusą viadukas virš geležinkelio linijų yra ne tik praktiškas, bet ir įdomus turistams. Mat nuo jo atsiveria graži panorama: muitinės teritorija, Kybartų apylinkės ir net Kaliningrado srities gabalėlis. J. Basanavičiaus ir Kudirkos Naumiesčio gatves jungiantis statinys jau tarnauja daugiau nei 20 metų.

Rizikuodavo gyvybe

Kybartų seniūnas Romas Šunokas pasakojo, kad jo vaikystėje jokio pėsčiųjų tilto nebuvo ir iš užgelžkelės į mokyklą vaikai traukdavo tiesiai per bėgius, lįsdavo po stovinčių traukinių vagonais, taip rizikuodami gyvybe.

– Per bėgių raizgalynę eidavome visi, nes kelias aplinkui buvo labai ilgas, – pasakojo seniūnas. – Kartais tekdavo net verstis kūlvirsčia po vagonu, nes palindęs išgirsdavai, jog sąstatas pradeda judėti. Kartais, kai atvažiuodavo iš Maskvos į Kaliningradą vykstantis „Gintaro“ traukinys ir palydovės atidarydavo duris, smukdavome pro jas, o pro kitas išsmukdavome. Kelionė į mokyklą visuomet būdavo pilna nuotykių.

Kybartiečiai atsimena, kad stotyje sustoję traukiniai būdavo ir įvairaus „deficito“ prekybos vieta. Čia buvo galima gauti egzotinių vaisių, kitokių tuo laiku parduotuvėse trūkstamų skanėstų, rūbų. Visi „verslo“ sandoriai vykdavo žaibiškai, kol traukinys kelias minutes stovėdavo stotyje.

Turėjo pirmtaką

Kybartų bibliotekoje dirbanti Roma Bruzbartienė neseniai atrado seną Valės Matulaitienės nuotrauką, kurioje įamžintas ir medinis pėsčiųjų tiltas per geležinkelį. Fotografija daryta 1948 metų kovą – vadinasi, tiltas stovėjo dar ir po karo. Vyresni kybartiečiai atsimena, jog tuo metu miesto pusėje, prie cerkvės, medinis tiltas buvo apgriuvęs. Vaikai po juo ir ant jo landžiodavo, tad gaudavo nuo tėvų pylos, nes statinys jau buvo netvirtas. Kiti tvirtina, kad tiltas buvo statytas dar vokiečių, tik per stoties bombardavimą nukentėjo, o vėliau sovietų buvo visiškai nugriautas.

Knygos „Kybartai“ autorius Albinas Vaitkevičius savo interviu yra pasakojęs, jog matė, kaip buvo subombarduota Kybartų stotis: „Iš laukų netoli Bajorų matėme, kad virš miestelio centro suko, rodos, 4 bombonešiai ir 4 naikintuvai. Mūsų pamotė iškart suprato: „Vaikeliai, jau tikriausiai stotį bombarduoja.“ Ir tikrai už kiek laiko baisūs juodi dūmai pakilo, o bombonešiai, dar kiek pasisukioję, nuskrido. Vidurinė stoties dalis buvo dviejų aukštų, tai jie tą viduriniąją ir subombardavo – ji daugiausiai nukentėjo. Tai vyko likus savaitei iki mūsų evakuacijos. O mus į Rytprūsius evakavo 1944 m. rugpjūčio 2 d., vadinasi, Virbalio geležinkelio stotis buvo sugriauta apie liepos 26 dieną.“

Nors ir „apipešiotas“, medinis tiltas išliko – toks kokybiškas buvo vokiečių darbas. Matyt, tai nebuvo toks svarbus objektas, jog į jį tiesiogiai būtų nukreipta bombonešių ataka.

Norėtų uždengti

Nugriovus tiltą, kelis dešimtmečius kybartiečiai gyveno traukinių grafiko ritmu. Daugelis žinojo, kada, kiek ir kokie traukiniai stotyje stovi, kada saugiausia eiti per bėgius, o kada – „medžioti deficitų“. Dabar į stoties teritoriją galima pakliūti tik šiuo tiltu. Ji aptverta aukšta tvora ir bėgiais lakstančių žmonių čia tikrai nepamatysi.

– Tiltas priklauso akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“. Teritorijoje įsikūrusi UAB „Belor“, kuri veža ir prekiauja trąšomis, kitais žemės ūkiui skirtais chemikalais. Kartu su jos savininkais kreipėmės į geležinkelininkus, kad tiltas būtų uždengtas, nes kyla grėsmė ne tik čia dirbančių žmonių saugumui, bet ir visam miestui. Juk teritorijoje – degios medžiagos, tad netyčia numestas degantis degtukas gali virsti katastrofos priežastimi. Yra buvę ir ketinimų nusižudyti šokant nuo tilto. Užtektų tik paaukštinti tilto bortus ir problemų neliktų. Jie užstotų ir nuolat viršuje pučiantį stiprų vėją. Deja, kol kas tokiam reikalui bendrovė pinigų skirti nenumačiusi, – sakė R. Šunokas.

Seniūnas kalbėjo ir apie gerokai kybartiečiams įgrisusią geležinkelio pervažą, kuri dažnai būna uždaroma ilgam laikui. Nors geležinkelius valdanti bendrovė pažadėjo be reikalo pervažos neuždarinėti, vis dėlto mašinų vairuotojams kartais tenka pralaukti keliasdešimt minučių. Pasak seniūno, rengiant bendrąjį miesto planą, į jį įtrauktas ir automobilių viadukas virš geležinkelio. Tačiau šio objekto statybas R. Šunokas vadina utopija, nes Kybartams, kaip pasienio ir net Europos Sąjungos išorinės sienos taškui, išskirtinis dėmesys ir didesnė finansinė parama neskiriama…

Autorės nuotr. Dabartinis tiltas per geležinkelį jau „pilnametis“ – šįmet jam sukako dvidešimt vieneri.

1948 metu kovą darytoje nuotraukoje Valė Matulaitienė įsiamžino ant medinio pesčiųjų tilto.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-12.


  • 0

Nuo darbo fabrike – iki pažinties su karaliene

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartuose gimusiam ir augusiam Deivydui Andriuškevičiui teko įveikti daugybę kliūčių. Priverstinis persikėlimas į Angliją bei sunki adaptacija leido jam suprasti, kad gyvenime viską reikia išsikovoti pačiam. Šiandien Deivydas yra ne vienos organizacijos narys, savo atstovaujamos kompanijos veidas, itin gerbiamas ir vertinamas vietinių britų.

Teko išvykti

D. Andriuškevičiui – 23-eji. Nuo mažens jis buvo aktyvus, įvairiose veiklose dalyvaujantis, svajonių turintis jaunuolis. Jis visada suprato, kad pačios svajonės neišsipildys, o jų reikia siekti atiduodant visas jėgas.

Dar besimokydamas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje vaikinas galvojo, kad ją pabaigęs įstos į universitetą, vėliau sukurs šeimą, susiras patrauklų darbą ir gyvens ilgą bei laimingą gyvenimą. Jis niekada nesuprasdavo tų, kurie vos pabaigę mokyklą laimės patraukdavo ieškoti į užsienį. Vis dėlto likimas susiklostė taip, kad ir pačiam Deivydui teko palikti Lietuvą.

„Prieš penkerius metus mama Ingrida nusprendė, kad atėjo laikas kažką keisti, ir palikusi darbą, kurį dirbo beveik 20 metų, išvyko į Angliją. Tais pačiais metais aš laikiau valstybinius egzaminus, kurių rezultatai mane labai nuvylė. Visada stengiausi gerai mokytis, todėl jaučiausi sugniuždytas, supratęs, kad į nemokamą vietą universitete neįstosiu. Teko priimti sunkų sprendimą – kartu su dešimtmete sese Guste išvykome į Angliją, į Great Yarmouth miestelį“, – pasakojo D. Andriuškevičius.

Sunki pradžia

Pradžia buvo itin sunki. Gustė beveik nekalbėjo angliškai, o pamokos buvo dėstomos tik šia kalba. Deivydas, nors ir turėjo anglų kalbos pagrindus, tačiau, anot jo, mokykloje įgytų žinių tikrai nepakako. Priprasti prie svečios šalies taip pat prireikė laiko. Neįprasta jam pasirodė vietinė kultūra, valgymo, vairavimo įpročiai. Ypač keistai atrodė arbatos su pienu gėrimo tradicija. Patys žmonės Anglijoje jį nustebino gerąja prasme. Jie – draugiški, mandagūs, tolerantiški bei paslaugūs.

Iš pradžių vaikinas įsidarbino vištienos fabrike. Kybartietis prisipažino įsivaizdavęs, kad pinigai kone ims patys kristi iš dangaus.

„Seniau matydavau tautiečius grįžtančius į Lietuvą ir švaistančius pinigus. Niekada nesusimąsčiau, kaip jie tuos pinigus uždirba. Darbas vištienos fabrike pakeitė mano požiūrį. Reikėdavo keltis naktį ir nemažą atstumą vykti į kitą miestą, o ten gana sunkiomis sąlygomis dirbti 10–12 valandų. Kitą dieną vėl tas pats. Tai atėmė daug fizinių ir psichologinių jėgų. Prisipažinsiu, nekenčiau šio darbo. Vienintelė paguoda buvo gaunama minimali alga, kuri bent 3–4 kartus viršijo Lietuvoje mokamus atlyginimus“, – pasakojo pašnekovas.

Blogiausia, anot jo, buvo tai, kad dirbdamas fabrike jis netobulino savo anglų kalbos įgūdžių, nes kartu dirbo daug tautiečių. Be šios kalbos siekti aukštesnių tikslų būtų buvę neįmanoma. Tai supratęs Deivydas laisvalaikiu ėmė koledže lankyti vakarines anglų kalbos pamokas. Deja, jis labai greitai pamatė, kad norimų įgūdžių čia taip pat neįgis. Vaikinas pasiryžo žengti gana drąsų žingsnį – pradėjo kasdien gatvėje kalbinti nepažįstamus žmones, su jais ėmė bendrauti, kartais įsiveldavo į itin ilgus pokalbius. Pamažu jis susirado anglų bei portugalų kilmės draugų, su kuriais bendravimas dar labiau padėjo gerinti kalbos įgūdžius.

Į princo organizaciją

Kaip ir dauguma kybartiečių, Deivydas nuo mažens žaidė futbolą. Meilę šiai sporto šakai įskiepijo treneriai Vytautas Miknevičius, Rimantas Kanopa, Juozas Murinas, Nerijus Demenius bei Henrikas Katilius. Futbolo kraštietis nepamiršta iki šiol. Palikęs vištienos fabriką ir ieškodamas kito darbo, jis susipažino su keletu trenerių iš futbolo klubo „Norwich“. Jie lietuviui pasiūlė princo Čarlzo remiamoje labdaros organizacijoje pasistažuoti ir įgyti trenerio kvalifikaciją. Ši organizacija gyvuoja jau 40 metų, o pagrindinis jos tikslas – padėti jauniems žmonėms pakeisti savo gyvenimus.

„Kursuose buvo kalbama ne vien apie futbolą. Visi buvo labai pozityvūs, paslaugūs ir tikintys manimi. Nesupratau, kaip taip galima, juk jie manęs visiškai nepažinojo. Tuomet supratau, jog ir aš noriu tapti viso to dalimi“, – prisiminė pašnekovas.

Baigęs trenerio kursus Deivydas ir toliau bendravo su princo Čarlzo organizacijos nariais. Jis juokėsi, kad greičiausiai jiems taip įkyrėjo, jog šie pasiūlė nueiti į jaunųjų ambasadorių atranką. Po jos kraštietis buvo pakviestas prisijungti prie princo Čarlzo organizacijos. Jai vaikinas atstovauja iki šiol. Deivydui dažnai tenka keliauti po įvairius Anglijos kampelius, didžiulėms auditorijoms pasakoti savo gyvenimo istoriją, stengtis aplinkiniams įkvėpti pozityvios energijos. Dėl savo veiklos jis net buvo nominuotas tarp trijų geriausių jaunųjų metų ambasadorių rytų regione.

Netikėtas susitikimas

Viena įsimintiniausių Anglijoje praleistų akimirkų D. Andriuškevičiui buvo susidūrimas akis į akį su karališkosios šeimos nariais. Jis įvyko pernai, per princo Čarlzo organizacijos ambasadorių susitikimą.

„Buvau girdėjęs kalbų, jog į susitikimą turėtų atvykti ir pats princas, tačiau tik ten nuvykęs sužinojau, kad atvyks ir jo mama karalienė Elžbieta II su visais lordais. Mus apmokė, kaip reikia sveikintis su karališkosios šeimos nariais, paaiškino, kad negalime jiems rankos tiesti pirmi“, – prisiminė pašnekovas.

Jam atmintyje įstrigo vaizdas, kaip prieš pat karalienės ir princo atvykimą į patalpas įbėgo daugybė apsaugos darbuotojų ir ėmė tikrinti kiekvieną kampelį.

„Princas Čarlzas – labai pozityvus, iškalbus ir nestokojantis humoro jausmo žmogus. Atsimenu, jog tuomet visai neseniai buvo išleistas naujasis „Džeimso Bondo“ filmas. Susitikimo metu dėvėjau juodą kostiumą, todėl princas nepraleido progos pašmaikštauti, jog atrodau kaip šiame filme vaidinantis Danielis Kreigas. Tuo tarpu karalienė buvo daug tylesnė. Buvo gan juokinga klausyti, kaip karališkosios šeimos atstovai bandė ištarti mano vardą“, – su šypsena prisiminė Deivydas.

Tai nebuvo vienintelis jo susitikimas su karališkosios šeimos nariais. Pernai jis taip pat buvo pakviestas į uždarą vakarėlį Bekingemo rūmuose, kur dar sykį akis į akį susitiko su princu Čarlzu, įvairiais žinomais pramogų bei sporto pasaulio žmonėmis.

Nuolat tobulėja

Pažintis su kitais princo Čarlzo organizacijos nariais kybartiečiui padėjo susirasti ir pastovų darbą. Vienas iš organizacijos atstovų rekomendavo lietuvį elektros pramone besiverčiančios „Amey“ kompanijos vadovams. Kraštiečiui buvo pasiūlyta trejiems metams tapti įmonės praktikantu.

„Tik po kurio laiko supratau, kad esu vienintelis ne britas šioje kompanijoje. Po trejų metų gavau sertifikatą, kuriame buvau įvardijamas kaip vienas iš labiausiai vertinamų praktikantų visoje Anglijos pramonėje. Visai neseniai mano darbo sutartis su „Amey“ kompanija buvo pratęsta“, – džiaugėsi D. Andriuškevičius.

Pašnekovas tvirtino, kad dabartinėje kompanijoje jis nuolat tobulėja kaip asmenybė, turi įvairių galimybių save išbandyti pačiose netikėčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kartu su grupele kitų jaunuolių kybartietis gavo Edinburgo kunigaikščio apdovanojimą ir buvo išsiųstas į kalnus, kuriuose turėjo išgyventi remdamasis tik praktiniais įgūdžiais. Visai neseniai apie kraštietį buvo filmuojamas siužetas, kuriame jis konsultavo kitus įmonės praktikantus. Jis taip pat gavo pasiūlymą tapti Edinburgo kunigaikščio ambasadoriumi ir dabar turės galimybę keliauti po įvairias šalies mokyklas bei kitas įstaigas ir dalytis savo gyvenimo patirtimi, pasakoti apie „Amey“ kompanijos išskirtinumus.

„Šiuo metu taip pat atstovauju jaunųjų lyderių organizacijai „Spirit of 2012“. Ji buvo įkurta tam, kad Londone vykusiose olimpinėse žaidynėse skleistų pozityvią energiją. Dažnai tenka dalyvauti įvairiuose sporto, meno, kultūros projektuose. Bendradarbiauju ir su įvairiais „Rotary“ klubais. Neseniai pradėjau nuosavą verslą. Pagrindinis mano veiklos principas – padėti kitiems žmonėms pačiais įvairiausiais klausimais. Visa tai darau po darbo valandų. Žinau, kad kaip išnaudosiu savo laisvalaikį, taip gyvensiu ateityje“, – šypsojosi pašnekovas.

Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje jis daug laiko skiria savęs tobulinimui: skaito knygas, stebi pasaulio lyderius, dalyvauja įvairiuose kursuose, seminaruose, mokosi iš pačių geriausių lektorių.

„Dažnai kartoju sau, jog jeigu kambaryje esu protingiausias, turiu keisti kambarį, kad galėčiau mokytis iš kitų. Visada stengiuosi mąstyti pozityviai, nes geros mintys skatina kitas geras mintis. Tas pats vyksta ir su blogosiomis, todėl jų geriau vengti“, – optimizmo nestokojo kraštietis.

„Brexit“ įtakos neturės

Deivydas į Lietuvą grįžta bent porą kartų per metus. Čia jis lankosi šalies mokyklose, su moksleiviais dalijasi savo patirtimi, skaito paskaitas apie anglų kalbos svarbą.

„Neskatinu kitų palikti savo šalies, tiesiog pabrėžiu, kad šiuo laikotarpiu anglų kalba gali atverti daugybę durų ir galimybių įvairiose valstybėse. Šios kalbos mokėjimas gali pasitarnauti ir dirbant Lietuvos labui“, – tikino pašnekovas.

Grįžęs namo jis visada pirmiausiai skuba aplankyti gimtuosius Kybartus, buvusias mokyklas, mokytojus, klasės draugus, gimines, artimuosius. Vis dėlto labiausiai vaikinas gimtinėje pasiilgsta savo senelių Mykolo ir Anelės Ražaičių bei Broniaus ir Marijos Andriuškevičių. Anot pašnekovo, seneliai yra pagrindiniai jo įkvėpėjai.

Kol kas visam laikui grįžti į gimtinę D. Andriuškevičius neplanuoja. Jis tiki, kad ir Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos (ES) šių planų nepakeis.

„Netgi dabar dauguma Anglijos piliečių netiki, kad „Brexit“ įvyks. Dažnai kalbama, kad tie, kurie balsavo už Britanijos pasitraukimą iš ES, galvojo, jog iš tikro balsuoja už tai, kad ne ES piliečiai nebūtų įleidžiami į šalį. Manau, jog „Brexit“ labiausiai paveiks tuos, kurie čia atvyko tikėdamiesi lengvesnio gyvenimo, pašalpų. Aš suprantu, kad reikia gerbti svetimą šalį, jos papročius, tradicijas, laikytis jos įstatymų“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, mūsų valdžios atstovai, siekdami sumažinti emigraciją, galėtų pasimokyti iš britų. Ten į dirbantį žmogų žiūrima pagarbiai, nedirbantiems stengiamasi padėti, vertinamas žmonių amžius ir pastangos. Visiems leidžiama dirbti ir užsidirbti, atlyginimai kasmet keliami, sudaromos geros galimybės įsigyti būstą ir jį išlaikyti. Verslas Britanijoje skatinamas, o ne žlugdomas mokesčiais. Daug pagarbos sulaukia ir kitataučiai, tačiau už viską labiau vertinami vietiniai gyventojai.

„Britanijoje žmonės jaučiasi saugūs. Daugiau nieko jiems ir nereikia. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje tik kalbama apie problemas, bet jos nesprendžiamos“, – apgailestavo D. Andriuškevičius.

Jis tvirtino nežinantis, kaip toliau klostysis jo gyvenimas, tačiau yra tvirtai įsitikinęs, kad geriausia dar laukia ateityje.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. iš asmeninio albumo: Deivydas Andriuškevičius net ir kritinėse situacijose stengiasi išlikti pozityvus.

Publikuota: „Santaka“, 2017-07-15.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian