Aktualijos

  • 0

Rinksis kybartiečiai iš viso pasaulio

Rugsėjo 3 d. (sekmadienį) Pasaulio kybartiečių draugija minės savo veiklos 10-metį.

Jubiliejaus šventė prasidės 11 val. buvusių kybartiečių Algimanto, Aldonos ir Romo Kezių atminimo lentos atidengimu P. Cvirkos g. 27. Kiek vėliau, 12 val., vyks šv. Mišios Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje, šventės dalyviams bus pristatoma knyga „Kybartų krašto žmonės“. Bažnyčios šventoriuje koncertuos pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“ ir kultūros centro moterų ansamblis „Vaivora“, veiks senųjų nuotraukų paroda.

Ten pat, bažnyčios šventoriuje, visi kviečiami burtis ir agapei (vaišėms). Esant nepalankiam orui šventė persikels į Kybartų kultūros centrą.

Organizatoriai kviečia visus aktyviai dalyvauti šventėje, kartu pasidžiaugti gimtojo miesto labui nuveiktais darbais, išsaugotais atsiminimais bei sukauptomis kultūrinėmis ir istorinėmis vertybėmis.

„Santakos“ inf. Publikuota: „Santaka“, 2017-08-26.


  • 0

Padėka: aikštelės sutvarkytos bendromis pastangomis

„Sveikatos“ futbolo klubo iniciatyva Kybartuose, Kristijono Donelaičio gimnazijos teritorijoje ir prie Molyno tvenkinio, buvo atnaujintos paplūdimio tinklinio aikštelės. Norime nuoširdžiai padėkoti visiems prisidėjusiems prie šių aikštelių atnaujinimo.

Ypač dėkojame Kybartų seniūnui Romui Šunokui ir Ramutei Jablonskienei, kurie padėjo organizuoti darbus, taip pat Evaldui Mačiuliui – už paramą.

Didelio dėkingumo nusipelnė ir darbuose padėjusieji Jonas Senkus, Aidas Burbulis, Darius Matusevičius, Mantas Stebuliauskas, Aivaras Vasiliauskas, Povilas Katilius, Vaclovas Laucius, Algimantas Stučius ir kiti, kurių nepaminėjome.

Ačiū Jums visiems už pagalbą.

„Sveikatos“ futbolo klubas

Nuotr. Kybartuose atnaujintos dvi paplūdimio tinklinio aikštelės, viena jų – prie Molyno tvenkinio.

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-12.


  • 0

Vizitinė kortelė – pėsčiųjų tiltas ir geležinkelis

Kybartų geležinkelio stotis ir virš bėgių nutiestas pėsčiųjų tiltas – neatsiejami nuo pasienio miesto kraštovaizdžio. Ši svarbi transporto arterija dalija Kybartus į dvi dalis: centrą ir vadinamąją užgelžkelę.

Buvusi prabanga

Pačios stoties istoriją turbūt žino beveik kiekvienas kybartietis. Carinius laikus siekiančia istorija miestas didžiuojasi.

Kybartų stotis – istoriniai „geležiniai vartai“. Ji atidaryta 1861 m. ir pavadinta Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi pagal netoliese esančio miestelio pavadinimą. XIX a. viduryje čia buvo Rusijos ir Prūsijos imperijų pasienis, tad stočiai skirtas ypatingas dėmesys. Dar išlikę senieji pastatai aiškiai byloja, jog jos statiniai garsėjo išskirtine prabanga, menkai nusileidusia Sankt Peterburgo stočiai. Prieš išvykdamas tolyn į vakarus europiniais bėgiais, čia caras netgi „parkuodavo“ savo asmeninį traukinį. Kybartų stotyje keleiviai galėjo persėsti iš rusiško traukinio į europinį ir atvirkščiai. Karų verpetuose sunaikinto istorinio stoties rūmų pastato nebėra, tačiau čia – vis dar svarbus geležinkelio mazgas.

Atsirado „konkurentas“

Virš nesuskaičiuojamos daugybės vagonų ištįsęs pėsčiųjų tiltas, kuris dar neseniai buvęs ilgiausiu Lietuvoje. Jį pralenkė prieš šešetą metų Klaipėdoje įrengtas 300 metrų ilgio statinys.

1996 metais statytas kybartiečių naudojamas tiltas virš geležinkelio nedaug trumpesnis, tačiau kiek – tilto savininkė AB „Lietuvos geležinkeliai“ neinformavo. Išmatuoti savo valdose esantį statinį pažadėjo seniūnijos darbuotojai. Tačiau ir praradęs ilgiausiojo statusą viadukas virš geležinkelio linijų yra ne tik praktiškas, bet ir įdomus turistams. Mat nuo jo atsiveria graži panorama: muitinės teritorija, Kybartų apylinkės ir net Kaliningrado srities gabalėlis. J. Basanavičiaus ir Kudirkos Naumiesčio gatves jungiantis statinys jau tarnauja daugiau nei 20 metų.

Rizikuodavo gyvybe

Kybartų seniūnas Romas Šunokas pasakojo, kad jo vaikystėje jokio pėsčiųjų tilto nebuvo ir iš užgelžkelės į mokyklą vaikai traukdavo tiesiai per bėgius, lįsdavo po stovinčių traukinių vagonais, taip rizikuodami gyvybe.

– Per bėgių raizgalynę eidavome visi, nes kelias aplinkui buvo labai ilgas, – pasakojo seniūnas. – Kartais tekdavo net verstis kūlvirsčia po vagonu, nes palindęs išgirsdavai, jog sąstatas pradeda judėti. Kartais, kai atvažiuodavo iš Maskvos į Kaliningradą vykstantis „Gintaro“ traukinys ir palydovės atidarydavo duris, smukdavome pro jas, o pro kitas išsmukdavome. Kelionė į mokyklą visuomet būdavo pilna nuotykių.

Kybartiečiai atsimena, kad stotyje sustoję traukiniai būdavo ir įvairaus „deficito“ prekybos vieta. Čia buvo galima gauti egzotinių vaisių, kitokių tuo laiku parduotuvėse trūkstamų skanėstų, rūbų. Visi „verslo“ sandoriai vykdavo žaibiškai, kol traukinys kelias minutes stovėdavo stotyje.

Turėjo pirmtaką

Kybartų bibliotekoje dirbanti Roma Bruzbartienė neseniai atrado seną Valės Matulaitienės nuotrauką, kurioje įamžintas ir medinis pėsčiųjų tiltas per geležinkelį. Fotografija daryta 1948 metų kovą – vadinasi, tiltas stovėjo dar ir po karo. Vyresni kybartiečiai atsimena, jog tuo metu miesto pusėje, prie cerkvės, medinis tiltas buvo apgriuvęs. Vaikai po juo ir ant jo landžiodavo, tad gaudavo nuo tėvų pylos, nes statinys jau buvo netvirtas. Kiti tvirtina, kad tiltas buvo statytas dar vokiečių, tik per stoties bombardavimą nukentėjo, o vėliau sovietų buvo visiškai nugriautas.

Knygos „Kybartai“ autorius Albinas Vaitkevičius savo interviu yra pasakojęs, jog matė, kaip buvo subombarduota Kybartų stotis: „Iš laukų netoli Bajorų matėme, kad virš miestelio centro suko, rodos, 4 bombonešiai ir 4 naikintuvai. Mūsų pamotė iškart suprato: „Vaikeliai, jau tikriausiai stotį bombarduoja.“ Ir tikrai už kiek laiko baisūs juodi dūmai pakilo, o bombonešiai, dar kiek pasisukioję, nuskrido. Vidurinė stoties dalis buvo dviejų aukštų, tai jie tą viduriniąją ir subombardavo – ji daugiausiai nukentėjo. Tai vyko likus savaitei iki mūsų evakuacijos. O mus į Rytprūsius evakavo 1944 m. rugpjūčio 2 d., vadinasi, Virbalio geležinkelio stotis buvo sugriauta apie liepos 26 dieną.“

Nors ir „apipešiotas“, medinis tiltas išliko – toks kokybiškas buvo vokiečių darbas. Matyt, tai nebuvo toks svarbus objektas, jog į jį tiesiogiai būtų nukreipta bombonešių ataka.

Norėtų uždengti

Nugriovus tiltą, kelis dešimtmečius kybartiečiai gyveno traukinių grafiko ritmu. Daugelis žinojo, kada, kiek ir kokie traukiniai stotyje stovi, kada saugiausia eiti per bėgius, o kada – „medžioti deficitų“. Dabar į stoties teritoriją galima pakliūti tik šiuo tiltu. Ji aptverta aukšta tvora ir bėgiais lakstančių žmonių čia tikrai nepamatysi.

– Tiltas priklauso akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“. Teritorijoje įsikūrusi UAB „Belor“, kuri veža ir prekiauja trąšomis, kitais žemės ūkiui skirtais chemikalais. Kartu su jos savininkais kreipėmės į geležinkelininkus, kad tiltas būtų uždengtas, nes kyla grėsmė ne tik čia dirbančių žmonių saugumui, bet ir visam miestui. Juk teritorijoje – degios medžiagos, tad netyčia numestas degantis degtukas gali virsti katastrofos priežastimi. Yra buvę ir ketinimų nusižudyti šokant nuo tilto. Užtektų tik paaukštinti tilto bortus ir problemų neliktų. Jie užstotų ir nuolat viršuje pučiantį stiprų vėją. Deja, kol kas tokiam reikalui bendrovė pinigų skirti nenumačiusi, – sakė R. Šunokas.

Seniūnas kalbėjo ir apie gerokai kybartiečiams įgrisusią geležinkelio pervažą, kuri dažnai būna uždaroma ilgam laikui. Nors geležinkelius valdanti bendrovė pažadėjo be reikalo pervažos neuždarinėti, vis dėlto mašinų vairuotojams kartais tenka pralaukti keliasdešimt minučių. Pasak seniūno, rengiant bendrąjį miesto planą, į jį įtrauktas ir automobilių viadukas virš geležinkelio. Tačiau šio objekto statybas R. Šunokas vadina utopija, nes Kybartams, kaip pasienio ir net Europos Sąjungos išorinės sienos taškui, išskirtinis dėmesys ir didesnė finansinė parama neskiriama…

Autorės nuotr. Dabartinis tiltas per geležinkelį jau „pilnametis“ – šįmet jam sukako dvidešimt vieneri.

1948 metu kovą darytoje nuotraukoje Valė Matulaitienė įsiamžino ant medinio pesčiųjų tilto.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-12.


  • 0

Nuo darbo fabrike – iki pažinties su karaliene

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartuose gimusiam ir augusiam Deivydui Andriuškevičiui teko įveikti daugybę kliūčių. Priverstinis persikėlimas į Angliją bei sunki adaptacija leido jam suprasti, kad gyvenime viską reikia išsikovoti pačiam. Šiandien Deivydas yra ne vienos organizacijos narys, savo atstovaujamos kompanijos veidas, itin gerbiamas ir vertinamas vietinių britų.

Teko išvykti

D. Andriuškevičiui – 23-eji. Nuo mažens jis buvo aktyvus, įvairiose veiklose dalyvaujantis, svajonių turintis jaunuolis. Jis visada suprato, kad pačios svajonės neišsipildys, o jų reikia siekti atiduodant visas jėgas.

Dar besimokydamas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje vaikinas galvojo, kad ją pabaigęs įstos į universitetą, vėliau sukurs šeimą, susiras patrauklų darbą ir gyvens ilgą bei laimingą gyvenimą. Jis niekada nesuprasdavo tų, kurie vos pabaigę mokyklą laimės patraukdavo ieškoti į užsienį. Vis dėlto likimas susiklostė taip, kad ir pačiam Deivydui teko palikti Lietuvą.

„Prieš penkerius metus mama Ingrida nusprendė, kad atėjo laikas kažką keisti, ir palikusi darbą, kurį dirbo beveik 20 metų, išvyko į Angliją. Tais pačiais metais aš laikiau valstybinius egzaminus, kurių rezultatai mane labai nuvylė. Visada stengiausi gerai mokytis, todėl jaučiausi sugniuždytas, supratęs, kad į nemokamą vietą universitete neįstosiu. Teko priimti sunkų sprendimą – kartu su dešimtmete sese Guste išvykome į Angliją, į Great Yarmouth miestelį“, – pasakojo D. Andriuškevičius.

Sunki pradžia

Pradžia buvo itin sunki. Gustė beveik nekalbėjo angliškai, o pamokos buvo dėstomos tik šia kalba. Deivydas, nors ir turėjo anglų kalbos pagrindus, tačiau, anot jo, mokykloje įgytų žinių tikrai nepakako. Priprasti prie svečios šalies taip pat prireikė laiko. Neįprasta jam pasirodė vietinė kultūra, valgymo, vairavimo įpročiai. Ypač keistai atrodė arbatos su pienu gėrimo tradicija. Patys žmonės Anglijoje jį nustebino gerąja prasme. Jie – draugiški, mandagūs, tolerantiški bei paslaugūs.

Iš pradžių vaikinas įsidarbino vištienos fabrike. Kybartietis prisipažino įsivaizdavęs, kad pinigai kone ims patys kristi iš dangaus.

„Seniau matydavau tautiečius grįžtančius į Lietuvą ir švaistančius pinigus. Niekada nesusimąsčiau, kaip jie tuos pinigus uždirba. Darbas vištienos fabrike pakeitė mano požiūrį. Reikėdavo keltis naktį ir nemažą atstumą vykti į kitą miestą, o ten gana sunkiomis sąlygomis dirbti 10–12 valandų. Kitą dieną vėl tas pats. Tai atėmė daug fizinių ir psichologinių jėgų. Prisipažinsiu, nekenčiau šio darbo. Vienintelė paguoda buvo gaunama minimali alga, kuri bent 3–4 kartus viršijo Lietuvoje mokamus atlyginimus“, – pasakojo pašnekovas.

Blogiausia, anot jo, buvo tai, kad dirbdamas fabrike jis netobulino savo anglų kalbos įgūdžių, nes kartu dirbo daug tautiečių. Be šios kalbos siekti aukštesnių tikslų būtų buvę neįmanoma. Tai supratęs Deivydas laisvalaikiu ėmė koledže lankyti vakarines anglų kalbos pamokas. Deja, jis labai greitai pamatė, kad norimų įgūdžių čia taip pat neįgis. Vaikinas pasiryžo žengti gana drąsų žingsnį – pradėjo kasdien gatvėje kalbinti nepažįstamus žmones, su jais ėmė bendrauti, kartais įsiveldavo į itin ilgus pokalbius. Pamažu jis susirado anglų bei portugalų kilmės draugų, su kuriais bendravimas dar labiau padėjo gerinti kalbos įgūdžius.

Į princo organizaciją

Kaip ir dauguma kybartiečių, Deivydas nuo mažens žaidė futbolą. Meilę šiai sporto šakai įskiepijo treneriai Vytautas Miknevičius, Rimantas Kanopa, Juozas Murinas, Nerijus Demenius bei Henrikas Katilius. Futbolo kraštietis nepamiršta iki šiol. Palikęs vištienos fabriką ir ieškodamas kito darbo, jis susipažino su keletu trenerių iš futbolo klubo „Norwich“. Jie lietuviui pasiūlė princo Čarlzo remiamoje labdaros organizacijoje pasistažuoti ir įgyti trenerio kvalifikaciją. Ši organizacija gyvuoja jau 40 metų, o pagrindinis jos tikslas – padėti jauniems žmonėms pakeisti savo gyvenimus.

„Kursuose buvo kalbama ne vien apie futbolą. Visi buvo labai pozityvūs, paslaugūs ir tikintys manimi. Nesupratau, kaip taip galima, juk jie manęs visiškai nepažinojo. Tuomet supratau, jog ir aš noriu tapti viso to dalimi“, – prisiminė pašnekovas.

Baigęs trenerio kursus Deivydas ir toliau bendravo su princo Čarlzo organizacijos nariais. Jis juokėsi, kad greičiausiai jiems taip įkyrėjo, jog šie pasiūlė nueiti į jaunųjų ambasadorių atranką. Po jos kraštietis buvo pakviestas prisijungti prie princo Čarlzo organizacijos. Jai vaikinas atstovauja iki šiol. Deivydui dažnai tenka keliauti po įvairius Anglijos kampelius, didžiulėms auditorijoms pasakoti savo gyvenimo istoriją, stengtis aplinkiniams įkvėpti pozityvios energijos. Dėl savo veiklos jis net buvo nominuotas tarp trijų geriausių jaunųjų metų ambasadorių rytų regione.

Netikėtas susitikimas

Viena įsimintiniausių Anglijoje praleistų akimirkų D. Andriuškevičiui buvo susidūrimas akis į akį su karališkosios šeimos nariais. Jis įvyko pernai, per princo Čarlzo organizacijos ambasadorių susitikimą.

„Buvau girdėjęs kalbų, jog į susitikimą turėtų atvykti ir pats princas, tačiau tik ten nuvykęs sužinojau, kad atvyks ir jo mama karalienė Elžbieta II su visais lordais. Mus apmokė, kaip reikia sveikintis su karališkosios šeimos nariais, paaiškino, kad negalime jiems rankos tiesti pirmi“, – prisiminė pašnekovas.

Jam atmintyje įstrigo vaizdas, kaip prieš pat karalienės ir princo atvykimą į patalpas įbėgo daugybė apsaugos darbuotojų ir ėmė tikrinti kiekvieną kampelį.

„Princas Čarlzas – labai pozityvus, iškalbus ir nestokojantis humoro jausmo žmogus. Atsimenu, jog tuomet visai neseniai buvo išleistas naujasis „Džeimso Bondo“ filmas. Susitikimo metu dėvėjau juodą kostiumą, todėl princas nepraleido progos pašmaikštauti, jog atrodau kaip šiame filme vaidinantis Danielis Kreigas. Tuo tarpu karalienė buvo daug tylesnė. Buvo gan juokinga klausyti, kaip karališkosios šeimos atstovai bandė ištarti mano vardą“, – su šypsena prisiminė Deivydas.

Tai nebuvo vienintelis jo susitikimas su karališkosios šeimos nariais. Pernai jis taip pat buvo pakviestas į uždarą vakarėlį Bekingemo rūmuose, kur dar sykį akis į akį susitiko su princu Čarlzu, įvairiais žinomais pramogų bei sporto pasaulio žmonėmis.

Nuolat tobulėja

Pažintis su kitais princo Čarlzo organizacijos nariais kybartiečiui padėjo susirasti ir pastovų darbą. Vienas iš organizacijos atstovų rekomendavo lietuvį elektros pramone besiverčiančios „Amey“ kompanijos vadovams. Kraštiečiui buvo pasiūlyta trejiems metams tapti įmonės praktikantu.

„Tik po kurio laiko supratau, kad esu vienintelis ne britas šioje kompanijoje. Po trejų metų gavau sertifikatą, kuriame buvau įvardijamas kaip vienas iš labiausiai vertinamų praktikantų visoje Anglijos pramonėje. Visai neseniai mano darbo sutartis su „Amey“ kompanija buvo pratęsta“, – džiaugėsi D. Andriuškevičius.

Pašnekovas tvirtino, kad dabartinėje kompanijoje jis nuolat tobulėja kaip asmenybė, turi įvairių galimybių save išbandyti pačiose netikėčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kartu su grupele kitų jaunuolių kybartietis gavo Edinburgo kunigaikščio apdovanojimą ir buvo išsiųstas į kalnus, kuriuose turėjo išgyventi remdamasis tik praktiniais įgūdžiais. Visai neseniai apie kraštietį buvo filmuojamas siužetas, kuriame jis konsultavo kitus įmonės praktikantus. Jis taip pat gavo pasiūlymą tapti Edinburgo kunigaikščio ambasadoriumi ir dabar turės galimybę keliauti po įvairias šalies mokyklas bei kitas įstaigas ir dalytis savo gyvenimo patirtimi, pasakoti apie „Amey“ kompanijos išskirtinumus.

„Šiuo metu taip pat atstovauju jaunųjų lyderių organizacijai „Spirit of 2012“. Ji buvo įkurta tam, kad Londone vykusiose olimpinėse žaidynėse skleistų pozityvią energiją. Dažnai tenka dalyvauti įvairiuose sporto, meno, kultūros projektuose. Bendradarbiauju ir su įvairiais „Rotary“ klubais. Neseniai pradėjau nuosavą verslą. Pagrindinis mano veiklos principas – padėti kitiems žmonėms pačiais įvairiausiais klausimais. Visa tai darau po darbo valandų. Žinau, kad kaip išnaudosiu savo laisvalaikį, taip gyvensiu ateityje“, – šypsojosi pašnekovas.

Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje jis daug laiko skiria savęs tobulinimui: skaito knygas, stebi pasaulio lyderius, dalyvauja įvairiuose kursuose, seminaruose, mokosi iš pačių geriausių lektorių.

„Dažnai kartoju sau, jog jeigu kambaryje esu protingiausias, turiu keisti kambarį, kad galėčiau mokytis iš kitų. Visada stengiuosi mąstyti pozityviai, nes geros mintys skatina kitas geras mintis. Tas pats vyksta ir su blogosiomis, todėl jų geriau vengti“, – optimizmo nestokojo kraštietis.

„Brexit“ įtakos neturės

Deivydas į Lietuvą grįžta bent porą kartų per metus. Čia jis lankosi šalies mokyklose, su moksleiviais dalijasi savo patirtimi, skaito paskaitas apie anglų kalbos svarbą.

„Neskatinu kitų palikti savo šalies, tiesiog pabrėžiu, kad šiuo laikotarpiu anglų kalba gali atverti daugybę durų ir galimybių įvairiose valstybėse. Šios kalbos mokėjimas gali pasitarnauti ir dirbant Lietuvos labui“, – tikino pašnekovas.

Grįžęs namo jis visada pirmiausiai skuba aplankyti gimtuosius Kybartus, buvusias mokyklas, mokytojus, klasės draugus, gimines, artimuosius. Vis dėlto labiausiai vaikinas gimtinėje pasiilgsta savo senelių Mykolo ir Anelės Ražaičių bei Broniaus ir Marijos Andriuškevičių. Anot pašnekovo, seneliai yra pagrindiniai jo įkvėpėjai.

Kol kas visam laikui grįžti į gimtinę D. Andriuškevičius neplanuoja. Jis tiki, kad ir Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos (ES) šių planų nepakeis.

„Netgi dabar dauguma Anglijos piliečių netiki, kad „Brexit“ įvyks. Dažnai kalbama, kad tie, kurie balsavo už Britanijos pasitraukimą iš ES, galvojo, jog iš tikro balsuoja už tai, kad ne ES piliečiai nebūtų įleidžiami į šalį. Manau, jog „Brexit“ labiausiai paveiks tuos, kurie čia atvyko tikėdamiesi lengvesnio gyvenimo, pašalpų. Aš suprantu, kad reikia gerbti svetimą šalį, jos papročius, tradicijas, laikytis jos įstatymų“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, mūsų valdžios atstovai, siekdami sumažinti emigraciją, galėtų pasimokyti iš britų. Ten į dirbantį žmogų žiūrima pagarbiai, nedirbantiems stengiamasi padėti, vertinamas žmonių amžius ir pastangos. Visiems leidžiama dirbti ir užsidirbti, atlyginimai kasmet keliami, sudaromos geros galimybės įsigyti būstą ir jį išlaikyti. Verslas Britanijoje skatinamas, o ne žlugdomas mokesčiais. Daug pagarbos sulaukia ir kitataučiai, tačiau už viską labiau vertinami vietiniai gyventojai.

„Britanijoje žmonės jaučiasi saugūs. Daugiau nieko jiems ir nereikia. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje tik kalbama apie problemas, bet jos nesprendžiamos“, – apgailestavo D. Andriuškevičius.

Jis tvirtino nežinantis, kaip toliau klostysis jo gyvenimas, tačiau yra tvirtai įsitikinęs, kad geriausia dar laukia ateityje.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. iš asmeninio albumo: Deivydas Andriuškevičius net ir kritinėse situacijose stengiasi išlikti pozityvus.

Publikuota: „Santaka“, 2017-07-15.


  • 0

Įamžina Antano Smetonos pabėgimo vietą

Kybartuose, šalia civilinių kapinių, įamžinama vieta kur per Lieponos upelį į Vokietiją brido Prezidentas Antanas Smetona ir jo palyda.

Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, mieste besilankantys žmonės dažnai prašo papasakoti apie A. Smetonos atvykimą į Kybartus, kai Raudonoji Armija pradėjo krašto okupavimą. Smalsesnis turistas prašo parodyti ir garsiąją brastą per Lieponos upelį.

– Turistų srautai Kybartuose labai padidėjo. Apie miesto istoriją jiems mielai papasakoja bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Tad nusprendėme kai kuriuos objektus padaryti patrauklesnius lankymui, – sakė R. Šunokas.

Šiuo metu, prie pat valstybes skiriančios tvoros, akmenimis išdėta aikštelė, simbolizuojanti Lietuvos kontūrus. Manoma, kad būtent šioje vietoje A. Smetona kirto Lieponos upelį ir pasitraukė iš savo šalies. Vėliau bus sutvarkyta ir aplinkinė teritorija, bei į šią vietą vedantis keliukas.

Remiantis istoriniais šaltiniais, pereiti sieną nelegaliai Prezidentui pasiūlė Kybartų policijos nuovados policininkas Kazimieras Morkūnas. Jis siūlė sieną pereiti ten, kur yra patogi brasta už kapinaičių.

Jurgio Gliaudos romane „Agonija“, išleistame 1965 m., rašoma: „Nuo pervažos jie pasuko į gatvę dešinėje. Praėjo pro ūkio banką, pasuko į Vilniaus gatvę pro „Union“ tepalų fabriką. Išėję į tuščią Lizdeikos gatvę, atsidūrė už gimnazijos. Lizdeikos gatvė čia tebuvo tik paprastas, negrįstas lauko kelias. Dešinėje buvo tamsūs ir tamsoj baugūs kapai. Čia pat ir Prapuolenio laukai, pievos, besiribojančios su Lieponos upeliu. Privatinis advokatas Misiurevičius, plačiau žinomas Kybartuose asmuo, padėjo Prezidentui. Jis įbrido į vandenį, ištyrė kojomis dugną ir pamažu, kaip vaiką, pervedė Prezidentą per seklų upelį. Vokietijos krante jis padėjo Prezidentui apsiauti kojas ir susitvarkyti.“

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-30.


  • 0

Už nekokybiškus darbus greičiausiai neatsakys niekas

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartuose neseniai rekonstruota miesto aikštė prie Isaako Levitano paminklo šiandien atrodo baisiai. Nors po rekonstrukcijos praėjo vos ketveri metai, grindinio plytelės jau ištrupėjusios, sulūžusios, iš baltų tapusios pilkos, šaligatvių bortelių apdaila atsiklijavusi.

Didžiausia problema – erdvėje, esančioje prie pat gatvės, kur visi trūkumai labiausiai krinta į akis. Gilumoje, taip vadinamame miesto parke, suklotos trinkelės, tad čia didelių bėdų lyg ir nėra. Šį šeštadienį Kybartų kultūros centras parke rengia vasaros šventę, teritorija jau pradėta puošti ir turės atlaikyti nemenką žmonių antplūdį.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, kad problema dėl aikštės jau gana sena. Jis ne kartą yra informavęs rajono valdžią apie esamą situaciją, prašęs, kad būtų ištirta, ar naudotos tinkamos medžiagos.

– Dar rengiant aikštę buvo iškilę problemų dėl įvairių smulkmenų. Tuomet su rangovu UAB „Rofolis“ bendravome telefonu, keletą kartų buvo atvažiavę darbininkai, pataisė broką, tačiau kai iškilo didesnių problemų, su firma bendravimas baigėsi. Niekas nekėlė telefono ragelio, nebendravo, – aiškino seniūnas.

Tuomet įsikišo rajono Savivaldybė. Dar prieš pusantrų metų dėl aikštės problemų kalbintas Administracijos direktorius Vitas Gavėnas sakė, kad į „Rofolis“ bendrovę yra kreiptasi ne kartą, tačiau ši į raštus niekaip nereagavo. Dėl abejotinos medžiagų kokybės raštus išsiuntę rajono vadovai jokių atsakymų nesulaukė.

Praėjo jau nemažai laiko, tad atsakingų valdžios atstovų vėl klausėme, kas padaryta, kad Kybartų aikštės brokas būtų ištaisytas, ir kas už tai atsakys. Ir ne specialistui apsilankius Kybartuose tampa aišku, kad vos prieš kelis metus rekonstruota aikštė neturėtų taip atrodyti. Abejonių kelia atliktų darbų kokybė ir medžiagų tinkamumas. Juolab, kad dar 2013 m. pavasarį, tik prasidėjus darbams, į redakciją skambino kybartiečiai sakydami, kad statybininkai čia dirba atmestinai. Tačiau tuomet iš Savivaldybės administracijos sulaukėme atsakymo, kad viskas daroma pagal projektą ir nereikėtų kritikuoti nesulaukus galutinio rezultato. Deja, žmonių nuogąstavimai pasitvirtino.

Kaip „Santaką“ informavo Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, dėl Kybartų aikštės su UAB „Rofolis“ kontaktuota ne kartą. Deja, kaip numatyta sutartyje, bendrovė privalo taisyti tik broką, atsiradusį dėl jų kaltės. Aikštės plytelės buvo nupirktos remiantis techniniu projektu, tad dėl jų kokybės ar tinkamumo mūsų klimatinėms sąlygoms statybos firma neatsako. Prie jų prikibti nėra jokio teisinio pagrindo.

– Tos plytelės buvo naujovė, norėta kažko įdomesnio. Iš pradžių jos atrodė gražiai, o įvyko taip, kaip įvyko, – aiškino D. Riklienė. – Jei, pavyzdžiui, projekte būtų numatytos vienokios plytelės, o sudėtos kitokios, tada galėtume iš rangovo reikalauti atsakomybės. Deja, dabar, kol dar nesibaigė garantinis laikotarpis, mes galime tik pareikalauti jas nuplauti ar nušlifuoti. Dėl visų šių reikalų su firma tartis pavesta seniūnui.

Kodėl buvo pasirinktos būtent tokios plytelės, stebisi ir rajono meras Algirdas Neiberka. Juk ten, kur suklotos trinkelės, jokių problemų nekilo.

– Vienintelė išeitis būtų kreiptis į specialistus dėl medžiagų tinkamumo, bet problemos tai neišspręstų, nes rangovai viską padarė pagal projektą, – sakė meras. – Darome viską, kas įmanoma, kad situaciją pataisytume civilizuotais keliais.

Atrodo, kad aikštė Kybartuose taip ir liks nesutvarkyta, o dėl netinkamų medžiagų atsakyti nebus kam.

Priminsime, kad lėšos pasienio miesto reprezentacinės aikštės bei miesto parko rekonstrukcijai buvo gautos iš bendro Lietuvos ir Lenkijos projekto. Šiems darbams buvo skirta apie 250 tūkst. eurų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų seniūnas Romas Šunokas kaskart miesto aikštėje randa vis daugiau sutrupėjusių plytelių.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-29.


  • 0

Pervaža paralyžiuoja Kybartų gyvenimą

Geležinkelio pervaža – tai didžiausias Kybartų skaudulys“, – ši frazė skamba daugelio kybartiečių lūpose. Vietiniai skundžiasi, kad uždarius pervažą gyvenimas aplink ją esančioje teritorijoje kuriam laikui sustoja, prasideda automobilių spūstys. Situacija dar labiau pablogėjo maždaug prieš pusmetį, kai buvo pakeistas kelio juostų ženklinimas.

Negali apsisukti

Į redakciją kreipėsi kybartietis (redakcijai pavardė žinoma), kuris itin piktinosi pasikeitusiu kelio juostų ženklinimu. Anot vyriškio, maždaug prieš pusmetį pagrindinėje J. Basanavičiaus gatvėje greta geležinkelio pervažos nubraižytos salelės ir ištisinės kelio juostos sukėlė dar daugiau problemų vietiniams gyventojams. Dabar, uždarius pervažą, automobilių vairuotojai yra priversti laukti, kol ji bus atidaryta. Seniau laukiant eilėje bent jau buvo galima apsisukti ir keliauti kitur.

„Suprantu, kad viskas buvo daroma, siekiant užtikrinti eismo saugumą, tačiau šįkart į gyventojų poreikius visiškai nebuvo atsižvelgta. Ne aš vienas taip manau. Neabejoju, jog galėčiau surinkti bent 200–300 žmonių parašų, kad toks kelio ženklinimas būtų pakeistas. Ši pervaža – sena Kybartų problema. Prie pervažos vyksta vagonų atkabinimo, persirikiavimo procesai, važiuoja daug krovininių ir keleivinių traukinių. Dažnai pervaža uždaroma 20–30 minučių ir žmonės yra priversti laukti vis ilgėjančiose eilėse. O kai iš terminalo pajuda sunkvežimiai, eilės nusidriekia per didžiąją dalį Kybartų. Tuomet paralyžiuojamas visas miestelio gyvenimas, nes užtveriami įvažiavimai į kai kurias gatves, kapines“, – apgailestavo pašnekovas.

Pasak jo, tokiais atvejais norintieji įvažiuoti į šalutines gatves turi du pasirinkimus: kantriai laukti eilėje arba nusižengti taisyklėms ir kirsti ištisines linijas bei saleles.

„O gal, atsižvelgdami į situaciją, pareigūnai tokiais atvejais nebaustų?“ – klausė kybartietis.

Belieka susitaikyti

Apie situaciją pasiteiravome rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo Algirdo Blažio. Pareigūnas užtikrino, kad kirsti ištisinių linijų ir salelių vairuotojai negali. Anot jo, tai būtų nusižengimas, už kurį grėstų finansinės nuobaudos.

„Aišku, yra įvairių situacijų. Kartais pareigūnai į kai kurias iš jų žiūri geranoriškai, kartais – nelabai. Daug lemia ir aplinkybės. Bet kokiu atveju kirsdami ištisines linijas ar įvažiuodami į kelyje nubraižytas saleles vairuotojai nusižengia įstatymams. Kybartai – specifinis miestas. Žmonės turi suprasti, jog viskas daroma dėl jų saugumo. Suprantu, kad svarbu ir gyventojų patogumas, bet prioritetai neišvengiamai taikomi saugumui“, – sakė A. Blažys.

Per platus kelias

Kybartų seniūnas Romas Šunokas tvirtino apie paaštrėjusią problemą, perbraižius kelio juostas, girdėjęs, tačiau į jį dėl to oficialiai niekas nesikreipė. Kelio juostų ženklinimas buvo pakeistas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos iniciatyva. Būtent Kelių direkcija organizuoja valstybinės reikšmės kelių, taigi ir J. Basanavičiaus gatvės Kybartuose, plėtrą ir priežiūrą.

„Mes paprašėme, kad prie vaikų lopšelio-darželio „Kregždutė“ ir buvusios policijos nuovados įrengtų pėsčiųjų perėją. Specialistai atvažiavo, išmatavo kelią ir paaiškėjo, jog šis – per platus. Norint užtikrinti saugumą, kelio ženklinimas buvo pakeistas į tokį, koks jis yra dabar – su salelėmis“, – pasakojo R. Šunokas.

Jis sutiko, kad perbraižius juostas problemų Kybartuose dar padaugėjo. Seniau automobilių vairuotojai, uždarius pervažą, eilėse laukdavo dviejose eismo juostose, tad ir kamščiai susidarydavo mažesni, o norintys palikti eilę tai galėdavo padaryti nepažeisdami Kelių eismo taisyklių. Pasak seniūno, pakeitus juostų ženklinimą, problemų padaugėjo ir dėl kelio valymo. Dabar, ypač po žiemos kelių barstymo, naujai nubraižytose salelėse užsilaiko purvas, jo pravažiuojantys automobiliai neištaško į šalis, kaip būdavo seniau.

Prošvaisčių nematyti

R. Šunokas pripažino, kad labiausiai dėl geležinkelio pervažos kenčia vadinamojoje „užgelžkelėje“ gyvenantys žmonės.

„Pervaža – lyg prakeiksmas Kybartams. Būtent ties ta vieta traukinių vagonai persirikiuoja, keičiasi vietomis, manevruoja. Jei visa tai vyktų kitoje vietoje, problemų nebūtų. Sudėtingą situaciją padėtų išspręsti tiltas ar apvažiavimas, bet tai – utopija. Į bendrąjį Kybartų miesto planą apvažiavimas yra įtrauktas. Jį turėtų statyti Kelių direkcija, bet ši nėra tuo suinteresuota. Ne kartą dėl to kreipėmės, bet gavome atsakymą, jog šiuo keliu važiuoja per mažai transporto priemonių. Tai visiškas absurdas“, – tikino seniūnas R. Šunokas.

Anot jo, uždarius pagrindinę J. Basanavičiaus gatvėje esančią pervažą, dalis kybartiečių keliauja per netoliese esančią kitą. Vis dėlto neretai nutinka taip, kad vienu metu uždaromos abi pervažos.

VĮ „Marijampolės regiono keliai“ Vilkaviškio kelių tarnybos viršininkas Vytautas Vasiliauskas taip pat sakė, jog tikėtis naujo pervažos apvažiavimo kybartiečiams – nerealu, bent jau artimiausiu metu tokių planų nenumatyta.

Viršininkas teigė, kad neseniai Kybartuose perbraižant pagrindinę gatvę buvo laikomasi visų Europos Sąjungos keliamų saugumo reikalavimų, tad kybartiečiai neturėtų būti nepatenkinti.

„Mano nuomone, naujas kelio juostų žymėjimas neturėtų niekam trukdyti. Yra palikti įvažiavimai į kiemus, į šalutines gatves. Viskas ten gerai“, – nedaugiažodžiavo V. Vasiliauskas.

Paklaustas, ar gali, reikšdami nepasitenkinimą, gyventojai kreiptis į Lietuvos automobilių kelių direkciją su prašymu pakeisti ženklinimą, jis tvirtino, jog tokia galimybė visada yra.

Tiesa, Vilkaviškio kelių tarnybos viršininkas abejojo, ar į tokius prašymus būtų atsižvelgta.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Uždarius pervažą, automobilių eilėse gyventojams kartais tenka laukti 20–30 minučių, o kartais – ir dar ilgiau.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-10.


  • 0

Vykstant reorganizacijai globos namų padaliniai kursis bendruomenėje

Savivaldybėje pradėtas įgyvendinti institucinės vaikų globos pertvarkos planas, kurio viena iš krypčių – reorganizuoti Kybartų vaikų globos namus. Vaikai bus apgyvendinti butuose ar namuose įvairiose rajono vietovėse.

Geriau pasiruoštų gyvenimui

Kybartų globos namuose šiuo metu gyvena 47 vaikai. Kalbant oficialiais terminais, dabar jais rūpinasi institucija. Nuo 2020 m. vaikai, kurių neaugins tėvai ar globėjai, turėtų gyventi ne po vienu stogu įstaigoje, bet bendruomeninių globos namų padaliniuose po šešis, daugių daugiausia – po dešimt viename būste. Ne terminų kalba tokie padaliniai pavadinami tiesiog šeimynomis.

Ieškoti globėjų, kurie priimtų vaikus į savo šeimas, o jų pakankamai neradus steigti bendruomeninių globos namų padalinius siekiama galvojant apie globos įstaigų gyventojų ateitį. Teigiama, kad vaikai institucijoje sunkiau pasiruošia gyvenimui, iš globos namų išėjusio jauno žmogaus situacija dažnai būna sudėtingesnė nei globojamo šeimoje ar užaugusio mažoje šeimynoje. Vaikų apgyvendinimas atskiruose butuose, namuose leistų jiems jaustis visaverčiais visuomenės nariais, ugdytų savarankiškumą, atsakomybę, formuotų socialinius įgūdžius. Tvirtinama, jog gyvenantieji mažuose bendruomeniniuose globos namuose patiria mažiau patyčių, smurto nei didelėje įstaigoje.

„Lietuvoje jau yra puikių bendruomeninių globos namų, kur ir šiltnamis, ir pievelė, ir braškės, o vaikas sako: „Iš to žiedo tikrai uoga bus“, rodo kaip didžiulį stebuklą. Mes einame link to, kad vaikai gyventų tokioje aplinkoje“, – apie geruosius pavyzdžius viešėdama Vilkaviškyje kalbėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) viceministrė Vilma Šilalienė.

Galvoja apie nuovados patalpas

Vaikų socialinės globos pokyčiai, po reorganizacijos laukiami mūsų rajone, surašyti Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams Vilkaviškio rajono savivaldybėje 2017–2020 metų veiksmų plane.

Rajono miestuose, kaimuose – ten, kur tik pavyks rasti vaikų reikmėms pritaikomų butų ar namų, įsikurs bendruomeninių vaikų globos namų padaliniai. Galvojant apie jų steigimą, šių metų rajono biudžete buvo numatyta 20 tūkst. eurų. Būstų paieška ir pritaikymas – Savivaldybės administracijos kelių skyrių bendras rūpestis.

Institucinės vaikų globos pertvarka savivaldybėje pradėta dėl objektyvių priežasčių susiklosčius ne pačioms palankiausioms sąlygoms. Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams Vilkaviškio rajono savivaldybėje 2017–2020 metų veiksmų plano įgyvendinimą koordinuoja Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyrius, o Kybartų vaikų globos namai dalyvauja procese. Tačiau ir skyriui, ir globos namams šiuo metu vadovauja tik laikini vadovai, o netolimoje ateityje ir vėl numatoma jų kaita.

Šią savaitę Savivaldybėje buvo svarstyta mintis vaikų reikmėms pritaikyti buvusios Kybartų policijos nuovados patalpas. „Jos pasirinktos dėl to, kad šalia – vaikų lopšelis-darželis su lauko žaidimų įrenginiais, pavėsinėmis. Į bendruomeninių globos namų padalinį, kuris įsikurs buvusios policijos nuovados patalpose, kai tik jas pritaikysime, pirmiausia išsikels patys mažiausi vaikų globos namų gyventojai su sesėmis ar broliais“, – sakė Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė.

SADM atstovams rajono vadovai yra išsakę susirūpinimą dėl pernelyg didelės finansinės naštos, kai iki 2020 m. teks nupirkti ir bendruomeninių globos namų reikmėms pritaikyti kelis būstus, įdarbinti daugiau žmonių. Mat galvodama apie pertvarką rajono valdžia skaičiuoja ne tik Kybartų globos namuose, bet ir kitose globos įstaigose už rajono ribų gyvenančius savivaldybės gyventojų vaikus, kuriuos nauja tvarka turėtų sugrąžinti į rajoną arčiau giminaičių. Ministras Linas Kukuraitis tikino, jog turint konkrečius projektus bus galima kreiptis ir tikėtis europinių lėšų.

Kaip priims visuomenė?

Šiuo metu Kybartų vaikų globos namams laikinai vadovaujanti direktoriaus pavaduotoja Nijolė Paleckienė bendruomeninių globos namų idėją vertina palankiai. „Mažų šeimynų modelis yra progresyvus sprendimas. Manau, kad visuomenėje jos turėtų pritapti, o pati idėja – pasiteisinti“, – sakė N. Paleckienė.

Svarbu suvokti, jog Kybartų vaikų globos namų reorganizacijos sėkmė tam tikra dalimi priklausys ir nuo visuomenės, tai yra nuo visų mūsų. Mat aplinkybės gali susiklostyti taip, kad kaimynystėje įsikurs bendruomeninių vaikų globos namų padalinys – keli vaikai ir darbuotojai. Kaip jie jausis naujoje vietoje, – taps geranoriškos bendruomenės dalimi ar, priešingai, sulauks nesvetingo sutikimo, – labai priklausys ir nuo aplinkinių žmonių nuostatų, požiūrio, ir nuo pačių naujakurių.

Viena socialinio darbo specialistė perpasakojo kolegų iš kitų rajonų patirtį. „Savivaldybėse, kurios jau anksčiau yra įkurdinusios vaikus bendruomenėje, proceso pradžioje būta tam tikro visuomenės priešiškumo. Tiesa, bendruomeninių vaikų globos namų kaimynai laikui bėgant nurimsta, galbūt įsitikinę, jog iš valdiškos įstaigos į kaimynystę atkelti jaunieji naujakuriai nėra blogi žmonės. Vis dėlto tenka pripažinti, kad mūsų visuomenė yra linkusi klijuoti etiketes ir vadovautis išankstinėmis nepalankiomis nuostatomis, o savo toleranciją žmonės deklaruoja tik tol, kol tam tikras pokytis jų nepaliečia asmeniškai. Galvoju, jog pirmiausia kelerius metus reikėjo skirti visuomenės švietimui, auklėjimui, o tik paskui pradėti perkėlinėti vaikus iš institucijos į bendruomeninius globos namus. Imdamasi įgyvendinti institucinės vaikų globos pertvarką Vyriausybė turėjo labiau atsižvelgti į realias sąlygas“, – nuomone dalijosi valstybės tarnautoja.

Vilkaviškiečių parengtame minėtame veiksmų plane visuomenės švietimas bei atviresnės bendruomenės ugdymas labiausiai orientuotas į vieną tikslą – į vaikų globos (rūpybos) šeimoje ir įvaikinimo skatinimą. Rezultato (iki 2020-ųjų „paruošti ne mažiau kaip 10 globėjų (rūpintojų), įtėvių“) bus siekiama pasitelkiant lauko, internetinę reklamas, filmus ir plakatus.

Reorganizuojant Kybartų vaikų globos namus numatyta įsteigti vaikų dienos, pagalbos šeimai centrus, įkurti apsaugotą būstą paliekantiems globos (rūpybos) sistemą jaunuoliams iki 24 metų, teikti savarankiško gyvenimo namų paslaugas nėščioms nepilnametėms ir nepilnametėms mamoms. Kai vaikai išsikels iš dabartinių, prieš kelis metus už europines lėšas tvarkytų, patalpų, bus svarstoma galimybė jose steigti laikinosios nakvynės namus, krizių centrą ir kt.

Renata VITKAUSKIENĖ

Eglės KVIESULAITIENĖS nuotr. Kybartų vaikų globos namų gyventojai iš šios įstaigos palaipsniui bus išskirstyti gyventi kitose vietose.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-03.


  • 0

Kybartiečius baugina siaučiantys chuliganai ir vagys

Netekę policijos nuovados kybartiečiai jaučiasi nesaugūs. Gyventojams atrodo, kad už kiekvieno kampo siaučiantys vagys jau braunasi ir į jų namus.

Vagia viską

Į redakciją Naujakurių gatvės gyventoja paskambino perskaičiusi žinutę „Santakoje“. Moteris stebėjosi, kodėl per vieną dieną Kybartuose užregistruotos tik dvi vagystės. Jos manymu, vagys tiesiog siaučia mieste ir jų neįmanoma atsiginti. Pasak kybartietės, Kybartuose gausu ne tik vagių, bet ir chuliganų. Moteris tvirtino bijanti kam skųstis, kad piktadariai ir pas ją neužklystų. Tuolab jog įtartinų jaunuolių gyvena ir toje pačioje gatvėje.

– Tie chuliganai nieko neveikia, tik valkiojasi per dienas. Vienam kaimynui iš garažo išnešė dujų balioną, kitam – du trisdešimties litrų kanistrus dyzelino, dar kitai moteriškei nuo šulinio pavogė volą kibirui traukti. Kadangi šeimininkė pamatė vagį ir išbaidė jį belsdama į langą, vėliau sulaukė keršto. Mat grįžusi po kurio laiko namo rado išmuštą prieangio langą, – vardijo pašnekovė.

Bijo chuliganų

Kybartietė įsitikinusi, kad tokiame nusikalstamumu garsėjančiame mieste nepakanka dviejų tvarką prižiūrinčių patrulių. O ir šie ne visus nusikaltimus tiriantys, nes dėl menkos žalos žmonės patys nerašo pareiškimų, išvis į policiją nesikreipia.

– Viena kaimynė prieš porą metų neapsikentė vietinių chuliganų, visaip jai kenkusių, plytgalius ant stogo mėčiusių, tai parašė pareiškimą policijai. Pareigūnai išsikvietė pasiaiškinti netikusius paauglius bei jų motiną. Ir ką jūs manot? Užuot sutramdžiusi netikusį sūnų, motina jį puolė girti, užstoti, jog šis ir musės nenuskriaustų. Policija tuo ir patikėjo, – skundėsi Naujakurių gatvės gyventoja.

Solidaus amžiaus moteris tvirtino dar labiau bijanti dėl to, kad netrukus vyras gulsiąs į ligoninę dėl planinės operacijos, o ji liksianti viena namuose. Nesaugiai besijaučianti kybartietė įsitikinusi, jog piktavaliai gali kada ir į jos namus užsukti.

Specifinė teritorija

Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas, atsakingas už Kybartų teritoriją, Saulius Jurkšas pritarė, kad Kybartai nusikalstamumo atžvilgiu – specifinis miestas. Mat yra pasienyje, kur nusidriekia kontrabandos ir akcizinių prekių keliai, taip pat turi pataisos namus su narkotinių medžiagų problemomis. Dėl to nusikalstamumo statistiniai rodikliai šioje teritorijoje tikrai didesni. Tačiau šias specifines problemas labiau jaučia su nusikalstamumu kovojantys pareigūnai, o ne eiliniai gyventojai.

Pareigūnas pripažino, jog smulkių vagysčių statistikoje – nemažas Kybartų globos namų auklėtinių indėlis. Mat nuolat pasitaiko bent keletas paauglių, kurie nepaiso ne tik įstatymų, bet ir bendruomenės moralės normų.

– Vagysčių ar viešosios tvarkos pažeidimų Kybartuose pastaruoju metu nepadaugėjo, – sakė S. Jurkšas. – Situacija tikrai kontroliuojama, ji ne blogesnė nei kitose rajono teritorijose.

Pasigenda nuovados

Pareigūnas sakė, kad tiriamos visos vagystės, dėl kurių kreipiasi Kybartų gyventojai, neatsižvelgiant į tai, kokios vertės turtas pavogtas. Skirtumas slypi tik atsakomybėje: jei pavogto turto vertė viršija 112 eurų, taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei mažesnė – administracinė. Į policijos suvestines patenka tik nusikaltimai, dėl kurių pradedamas ikiteisminis tyrimas, t. y. gresia baudžiamoji atsakomybė. Jie viešinami žiniasklaidoje. Todėl galbūt kai kam susidaro įspūdis, jog mažesnės vagystės neregistruojamos ar netiriamos. Jos taip pat tiriamos, tik administracinės teisenos tvarka.

S. Jurkšas sakė pastebėjęs, kad vyresni Kybartų gyventojai pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados, kurioje nuolat budėdavo pareigūnai. Tačiau statistika rodo, jog įvedus naują darbo modelį, kai pareigūnai ne sėdi kabinetuose, o dirba teritorijoje, situacija pagerėjo: išaiškinama gerokai daugiau nusikaltimų ir administracinių nusižengimų.

Pareigūnų pakanka

Kybartuose nuolat dirba Veiklos skyriaus tyrėjai, Reagavimo būrio patruliai, taip pat J. Basanavičiaus gatvėje, kuri yra magistralinio kelio atkarpa, patruliuoja Marijampolės AVPK kelių policijos ekipažas. Reikalui esant jie padeda ir Vilkaviškio pareigūnams. Be to, policijai Kybartuose talkina pasieniečiai. Pasak S. Jurkšo, situacija šiame mieste tikrai nėra bloga, o judantys ekipažai bet kokiu atveju yra naudingesni nei sėdintys pareigūnai.

Nors žmonėms dažnai kyla klausimas, kur kreiptis, jei nori parašyti pareiškimą, kai nuovados mieste nebėra, S. Jurkšas tvirtino, kad ši problema seniai išspręsta. Žmonėms tereikia paskambinti pagalbos telefonu 112 ir atvyks policijos ekipažas. Pareigūnų automobiliai aprūpinti visa būtina technika, tad pareiškimas bus priimtas vietoje.

– Mes nuolat nagrinėjame kriminogeninę padėtį ir nusibrėžiame gaires, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kuria kryptimi aktyviau dirbti. Šiuo metu intensyviau dirbama vagysčių užkardymo srityje, – sakė S. Jurkšas. – Metų pradžioje vagysčių buvo kiek padaugėję. Paprastai, išaiškinus nuolat besikartojančių vagysčių kaltininkus ir juos susodinus „už grotų“, panašūs nusikaltimai liaunasi. Bet, kaip mes patys juokaujame, „šventa vieta tuščia nebūna“, tad atsiranda naujų ilgapirščių, kažkas grįžta iš įkalinimo įstaigų ir pan.

Teritoriją prižiūrintis pareigūnas sakė, jog sunkių nusikaltimų, tokių kaip nužudymai, išžaginimai, sunkūs kūno sužalojimai, Kybartuose seniai nebuvę. Tad kybartiečiams nevertėtų baimintis, o svarbiausia – nebūti abejingiems ir apie visus nusikaltimus pranešti policijai.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kybartų gyventojai vis dar pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-06.


  • 0

Veiklos ataskaitoje – atlikti ir numatomi darbai

Kybartų kultūros centre vyko Kybartų seniūnijos ataskaitinis susirinkimas, kuriame veiklos ataskaitas pristatė seniūnas Romas Šunokas ir Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Susirinkime taip pat dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas, jo pavaduotoja Daiva Riklienė, kiti specialistai.

Į renginį atvykusius kybartiečius seniūnas R. Šunokas supažindino su statistine informacija. Ji nedžiugina. Per metus seniūnijoje sumažėjo 300 gyventojų, o mirčių skaičius lenkia gimimų (2016 m. mirė 66 žmonės, naujagimių užregistruoti 63).

Kalbėdamas apie pernai nuveiktus ir pradėtus naujus darbus, už nuolatinę pagalbą seniūnas dėkojo UAB „Kybartų darna“, kuri prižiūri seniūnijos teritoriją ir žaliuosius plotus. 2016-aisiais, kaip ir kasmet, buvo naikinti šiukšlynai, pjauta žolė, valytos gatvės, grėbti lapai, genėti ir pjauti seni medžiai, prižiūrėtos elektros, apšvietimo linijos, remontuoti šaligatviai, lietaus kanalizacija, šaltu asfaltu taisytos duobės, miestas puoštas gėlėmis ir vykdyti kiti miesto priežiūros darbai.

R. Šunokas pasidžiaugė, kad jau baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, pradėtas J. Biliūno gatvės atkarpos su grunto danga kapitalinis remontas, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą, P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Taip pat paminėtas Laisvės gatvės asfaltavimas bei asfaltuota Vytauto gatvės 210 metrų atkarpa, įrodant, kad galimi būdai taupyti trūkstamas lėšas. Pasirūpinta ir eismo saugumu: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvėse.

Aptartos ir seniūnijos problemos. Anot R. Šunoko, pagrindinės probleminės sritys Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra apleisti ir bešeimininkiai pastatai, prasta gatvių būklė.

Seniūnas pasidžiaugė rezultatyviu bendradarbiavimu su seniūnijoje esančiomis aštuoniomis kaimo bendruomenėmis, ypač su Gudkaimio kaimo bendruomene ir jos pirmininku Ramūnu Žemaičiu. Pasak R. Šunoko, ši bendruomenė galėtų būti pavyzdys kitoms, kaip bendru darbu galima pasiekti gražių tikslų.

Susirinkime seniūnijos vadovas pabrėžė, kad daug gerų emocijų suteikia vis dažniau organizuojamos talkos, bendras darbas, nes tik bendradarbiaujant ir dirbant kartu pasiekiami patys geriausi rezultatai.

Prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija bei Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje aktyviai veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose miesto gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Be to, Kybartų seniūnijoje vis dažniau apsilanko įvairios turistinės grupės, kurias domina po geležinkelio stotimi esantys požemiai, kitos istorinės miesto vietos. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, kaip gidas, kartais turi ir po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Ataskaitiniame susirinkime dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras A. Neiberka taip pat pateikė savo veiklos ataskaitą. Be to, Kybartų gyventojams pranešė, kad jau yra numatytas sklypas J. Biliūno gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, kur turėtų iškilti naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas. Šioje gatvėje atsiras ir stambiųjų atliekų surinkimo aikštelė.

Meras taip pat pristatė su Kybartų seniūnija susijusias investicijas. 2016 metais pagal priemonę „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ pateiktas projektinis pasiūlymas „Apšvietimo inžinerinių tinklų atnaujinimas ir plėtra Vilkaviškio rajone“. Pagal šį projektą ketinama įrengti apšvietimo tinklus Lieponos gatvėje, Kybeikių kaime. Planuojama, jog bus įrengta apie 500 m apšvietimo linija. Taip pat gyventojai informuoti apie rengiamą Kybartų miesto stadiono techninį projektą.

Pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ bus teikiamas projektas „Visuomeninės paskirties pastato ir viešųjų erdvių sutvarkymas Kybartuose, pritaikant juos bendruomenės poreikiams“. Planuojama suremontuoti Kybartų kultūros centro vidaus patalpas, įrengti jaunimo parką ir viešąjį tualetą.

Įgyvendinant projektą „Bešeimininkių apleistų pastatų ir įrenginių likvidavimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje“, finansuojamą pagal priemonę „Kraštovaizdžio apsauga“, Kybartuose bus griaunamas sandėlis Draugystės g. 24a.

Tikimasi išasfaltuoti ir daug gatvių Kybartų seniūnijoje. Jei bus gautas finansavimas pagal priemonę „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“, bus išasfaltuota Lauko gatvė Bajorų kaime, Ūkininkų, Ajerų gatvės Keturkaimio kaime, Mažosji gatvė Gudkaimio kaime, Beržų gatvė Vilkupių kaime ir Beržų gatvė Lauckaimio kaime.

Ieva RINKEVIČIŪTĖ
Savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė.

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-08.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian