Aktualijos

  • 0

Nuo darbo fabrike – iki pažinties su karaliene

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartuose gimusiam ir augusiam Deivydui Andriuškevičiui teko įveikti daugybę kliūčių. Priverstinis persikėlimas į Angliją bei sunki adaptacija leido jam suprasti, kad gyvenime viską reikia išsikovoti pačiam. Šiandien Deivydas yra ne vienos organizacijos narys, savo atstovaujamos kompanijos veidas, itin gerbiamas ir vertinamas vietinių britų.

Teko išvykti

D. Andriuškevičiui – 23-eji. Nuo mažens jis buvo aktyvus, įvairiose veiklose dalyvaujantis, svajonių turintis jaunuolis. Jis visada suprato, kad pačios svajonės neišsipildys, o jų reikia siekti atiduodant visas jėgas.

Dar besimokydamas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje vaikinas galvojo, kad ją pabaigęs įstos į universitetą, vėliau sukurs šeimą, susiras patrauklų darbą ir gyvens ilgą bei laimingą gyvenimą. Jis niekada nesuprasdavo tų, kurie vos pabaigę mokyklą laimės patraukdavo ieškoti į užsienį. Vis dėlto likimas susiklostė taip, kad ir pačiam Deivydui teko palikti Lietuvą.

„Prieš penkerius metus mama Ingrida nusprendė, kad atėjo laikas kažką keisti, ir palikusi darbą, kurį dirbo beveik 20 metų, išvyko į Angliją. Tais pačiais metais aš laikiau valstybinius egzaminus, kurių rezultatai mane labai nuvylė. Visada stengiausi gerai mokytis, todėl jaučiausi sugniuždytas, supratęs, kad į nemokamą vietą universitete neįstosiu. Teko priimti sunkų sprendimą – kartu su dešimtmete sese Guste išvykome į Angliją, į Great Yarmouth miestelį“, – pasakojo D. Andriuškevičius.

Sunki pradžia

Pradžia buvo itin sunki. Gustė beveik nekalbėjo angliškai, o pamokos buvo dėstomos tik šia kalba. Deivydas, nors ir turėjo anglų kalbos pagrindus, tačiau, anot jo, mokykloje įgytų žinių tikrai nepakako. Priprasti prie svečios šalies taip pat prireikė laiko. Neįprasta jam pasirodė vietinė kultūra, valgymo, vairavimo įpročiai. Ypač keistai atrodė arbatos su pienu gėrimo tradicija. Patys žmonės Anglijoje jį nustebino gerąja prasme. Jie – draugiški, mandagūs, tolerantiški bei paslaugūs.

Iš pradžių vaikinas įsidarbino vištienos fabrike. Kybartietis prisipažino įsivaizdavęs, kad pinigai kone ims patys kristi iš dangaus.

„Seniau matydavau tautiečius grįžtančius į Lietuvą ir švaistančius pinigus. Niekada nesusimąsčiau, kaip jie tuos pinigus uždirba. Darbas vištienos fabrike pakeitė mano požiūrį. Reikėdavo keltis naktį ir nemažą atstumą vykti į kitą miestą, o ten gana sunkiomis sąlygomis dirbti 10–12 valandų. Kitą dieną vėl tas pats. Tai atėmė daug fizinių ir psichologinių jėgų. Prisipažinsiu, nekenčiau šio darbo. Vienintelė paguoda buvo gaunama minimali alga, kuri bent 3–4 kartus viršijo Lietuvoje mokamus atlyginimus“, – pasakojo pašnekovas.

Blogiausia, anot jo, buvo tai, kad dirbdamas fabrike jis netobulino savo anglų kalbos įgūdžių, nes kartu dirbo daug tautiečių. Be šios kalbos siekti aukštesnių tikslų būtų buvę neįmanoma. Tai supratęs Deivydas laisvalaikiu ėmė koledže lankyti vakarines anglų kalbos pamokas. Deja, jis labai greitai pamatė, kad norimų įgūdžių čia taip pat neįgis. Vaikinas pasiryžo žengti gana drąsų žingsnį – pradėjo kasdien gatvėje kalbinti nepažįstamus žmones, su jais ėmė bendrauti, kartais įsiveldavo į itin ilgus pokalbius. Pamažu jis susirado anglų bei portugalų kilmės draugų, su kuriais bendravimas dar labiau padėjo gerinti kalbos įgūdžius.

Į princo organizaciją

Kaip ir dauguma kybartiečių, Deivydas nuo mažens žaidė futbolą. Meilę šiai sporto šakai įskiepijo treneriai Vytautas Miknevičius, Rimantas Kanopa, Juozas Murinas, Nerijus Demenius bei Henrikas Katilius. Futbolo kraštietis nepamiršta iki šiol. Palikęs vištienos fabriką ir ieškodamas kito darbo, jis susipažino su keletu trenerių iš futbolo klubo „Norwich“. Jie lietuviui pasiūlė princo Čarlzo remiamoje labdaros organizacijoje pasistažuoti ir įgyti trenerio kvalifikaciją. Ši organizacija gyvuoja jau 40 metų, o pagrindinis jos tikslas – padėti jauniems žmonėms pakeisti savo gyvenimus.

„Kursuose buvo kalbama ne vien apie futbolą. Visi buvo labai pozityvūs, paslaugūs ir tikintys manimi. Nesupratau, kaip taip galima, juk jie manęs visiškai nepažinojo. Tuomet supratau, jog ir aš noriu tapti viso to dalimi“, – prisiminė pašnekovas.

Baigęs trenerio kursus Deivydas ir toliau bendravo su princo Čarlzo organizacijos nariais. Jis juokėsi, kad greičiausiai jiems taip įkyrėjo, jog šie pasiūlė nueiti į jaunųjų ambasadorių atranką. Po jos kraštietis buvo pakviestas prisijungti prie princo Čarlzo organizacijos. Jai vaikinas atstovauja iki šiol. Deivydui dažnai tenka keliauti po įvairius Anglijos kampelius, didžiulėms auditorijoms pasakoti savo gyvenimo istoriją, stengtis aplinkiniams įkvėpti pozityvios energijos. Dėl savo veiklos jis net buvo nominuotas tarp trijų geriausių jaunųjų metų ambasadorių rytų regione.

Netikėtas susitikimas

Viena įsimintiniausių Anglijoje praleistų akimirkų D. Andriuškevičiui buvo susidūrimas akis į akį su karališkosios šeimos nariais. Jis įvyko pernai, per princo Čarlzo organizacijos ambasadorių susitikimą.

„Buvau girdėjęs kalbų, jog į susitikimą turėtų atvykti ir pats princas, tačiau tik ten nuvykęs sužinojau, kad atvyks ir jo mama karalienė Elžbieta II su visais lordais. Mus apmokė, kaip reikia sveikintis su karališkosios šeimos nariais, paaiškino, kad negalime jiems rankos tiesti pirmi“, – prisiminė pašnekovas.

Jam atmintyje įstrigo vaizdas, kaip prieš pat karalienės ir princo atvykimą į patalpas įbėgo daugybė apsaugos darbuotojų ir ėmė tikrinti kiekvieną kampelį.

„Princas Čarlzas – labai pozityvus, iškalbus ir nestokojantis humoro jausmo žmogus. Atsimenu, jog tuomet visai neseniai buvo išleistas naujasis „Džeimso Bondo“ filmas. Susitikimo metu dėvėjau juodą kostiumą, todėl princas nepraleido progos pašmaikštauti, jog atrodau kaip šiame filme vaidinantis Danielis Kreigas. Tuo tarpu karalienė buvo daug tylesnė. Buvo gan juokinga klausyti, kaip karališkosios šeimos atstovai bandė ištarti mano vardą“, – su šypsena prisiminė Deivydas.

Tai nebuvo vienintelis jo susitikimas su karališkosios šeimos nariais. Pernai jis taip pat buvo pakviestas į uždarą vakarėlį Bekingemo rūmuose, kur dar sykį akis į akį susitiko su princu Čarlzu, įvairiais žinomais pramogų bei sporto pasaulio žmonėmis.

Nuolat tobulėja

Pažintis su kitais princo Čarlzo organizacijos nariais kybartiečiui padėjo susirasti ir pastovų darbą. Vienas iš organizacijos atstovų rekomendavo lietuvį elektros pramone besiverčiančios „Amey“ kompanijos vadovams. Kraštiečiui buvo pasiūlyta trejiems metams tapti įmonės praktikantu.

„Tik po kurio laiko supratau, kad esu vienintelis ne britas šioje kompanijoje. Po trejų metų gavau sertifikatą, kuriame buvau įvardijamas kaip vienas iš labiausiai vertinamų praktikantų visoje Anglijos pramonėje. Visai neseniai mano darbo sutartis su „Amey“ kompanija buvo pratęsta“, – džiaugėsi D. Andriuškevičius.

Pašnekovas tvirtino, kad dabartinėje kompanijoje jis nuolat tobulėja kaip asmenybė, turi įvairių galimybių save išbandyti pačiose netikėčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kartu su grupele kitų jaunuolių kybartietis gavo Edinburgo kunigaikščio apdovanojimą ir buvo išsiųstas į kalnus, kuriuose turėjo išgyventi remdamasis tik praktiniais įgūdžiais. Visai neseniai apie kraštietį buvo filmuojamas siužetas, kuriame jis konsultavo kitus įmonės praktikantus. Jis taip pat gavo pasiūlymą tapti Edinburgo kunigaikščio ambasadoriumi ir dabar turės galimybę keliauti po įvairias šalies mokyklas bei kitas įstaigas ir dalytis savo gyvenimo patirtimi, pasakoti apie „Amey“ kompanijos išskirtinumus.

„Šiuo metu taip pat atstovauju jaunųjų lyderių organizacijai „Spirit of 2012“. Ji buvo įkurta tam, kad Londone vykusiose olimpinėse žaidynėse skleistų pozityvią energiją. Dažnai tenka dalyvauti įvairiuose sporto, meno, kultūros projektuose. Bendradarbiauju ir su įvairiais „Rotary“ klubais. Neseniai pradėjau nuosavą verslą. Pagrindinis mano veiklos principas – padėti kitiems žmonėms pačiais įvairiausiais klausimais. Visa tai darau po darbo valandų. Žinau, kad kaip išnaudosiu savo laisvalaikį, taip gyvensiu ateityje“, – šypsojosi pašnekovas.

Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje jis daug laiko skiria savęs tobulinimui: skaito knygas, stebi pasaulio lyderius, dalyvauja įvairiuose kursuose, seminaruose, mokosi iš pačių geriausių lektorių.

„Dažnai kartoju sau, jog jeigu kambaryje esu protingiausias, turiu keisti kambarį, kad galėčiau mokytis iš kitų. Visada stengiuosi mąstyti pozityviai, nes geros mintys skatina kitas geras mintis. Tas pats vyksta ir su blogosiomis, todėl jų geriau vengti“, – optimizmo nestokojo kraštietis.

„Brexit“ įtakos neturės

Deivydas į Lietuvą grįžta bent porą kartų per metus. Čia jis lankosi šalies mokyklose, su moksleiviais dalijasi savo patirtimi, skaito paskaitas apie anglų kalbos svarbą.

„Neskatinu kitų palikti savo šalies, tiesiog pabrėžiu, kad šiuo laikotarpiu anglų kalba gali atverti daugybę durų ir galimybių įvairiose valstybėse. Šios kalbos mokėjimas gali pasitarnauti ir dirbant Lietuvos labui“, – tikino pašnekovas.

Grįžęs namo jis visada pirmiausiai skuba aplankyti gimtuosius Kybartus, buvusias mokyklas, mokytojus, klasės draugus, gimines, artimuosius. Vis dėlto labiausiai vaikinas gimtinėje pasiilgsta savo senelių Mykolo ir Anelės Ražaičių bei Broniaus ir Marijos Andriuškevičių. Anot pašnekovo, seneliai yra pagrindiniai jo įkvėpėjai.

Kol kas visam laikui grįžti į gimtinę D. Andriuškevičius neplanuoja. Jis tiki, kad ir Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos (ES) šių planų nepakeis.

„Netgi dabar dauguma Anglijos piliečių netiki, kad „Brexit“ įvyks. Dažnai kalbama, kad tie, kurie balsavo už Britanijos pasitraukimą iš ES, galvojo, jog iš tikro balsuoja už tai, kad ne ES piliečiai nebūtų įleidžiami į šalį. Manau, jog „Brexit“ labiausiai paveiks tuos, kurie čia atvyko tikėdamiesi lengvesnio gyvenimo, pašalpų. Aš suprantu, kad reikia gerbti svetimą šalį, jos papročius, tradicijas, laikytis jos įstatymų“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, mūsų valdžios atstovai, siekdami sumažinti emigraciją, galėtų pasimokyti iš britų. Ten į dirbantį žmogų žiūrima pagarbiai, nedirbantiems stengiamasi padėti, vertinamas žmonių amžius ir pastangos. Visiems leidžiama dirbti ir užsidirbti, atlyginimai kasmet keliami, sudaromos geros galimybės įsigyti būstą ir jį išlaikyti. Verslas Britanijoje skatinamas, o ne žlugdomas mokesčiais. Daug pagarbos sulaukia ir kitataučiai, tačiau už viską labiau vertinami vietiniai gyventojai.

„Britanijoje žmonės jaučiasi saugūs. Daugiau nieko jiems ir nereikia. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje tik kalbama apie problemas, bet jos nesprendžiamos“, – apgailestavo D. Andriuškevičius.

Jis tvirtino nežinantis, kaip toliau klostysis jo gyvenimas, tačiau yra tvirtai įsitikinęs, kad geriausia dar laukia ateityje.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. iš asmeninio albumo: Deivydas Andriuškevičius net ir kritinėse situacijose stengiasi išlikti pozityvus.

Publikuota: „Santaka“, 2017-07-15.


  • 0

Įamžina Antano Smetonos pabėgimo vietą

Kybartuose, šalia civilinių kapinių, įamžinama vieta kur per Lieponos upelį į Vokietiją brido Prezidentas Antanas Smetona ir jo palyda.

Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, mieste besilankantys žmonės dažnai prašo papasakoti apie A. Smetonos atvykimą į Kybartus, kai Raudonoji Armija pradėjo krašto okupavimą. Smalsesnis turistas prašo parodyti ir garsiąją brastą per Lieponos upelį.

– Turistų srautai Kybartuose labai padidėjo. Apie miesto istoriją jiems mielai papasakoja bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Tad nusprendėme kai kuriuos objektus padaryti patrauklesnius lankymui, – sakė R. Šunokas.

Šiuo metu, prie pat valstybes skiriančios tvoros, akmenimis išdėta aikštelė, simbolizuojanti Lietuvos kontūrus. Manoma, kad būtent šioje vietoje A. Smetona kirto Lieponos upelį ir pasitraukė iš savo šalies. Vėliau bus sutvarkyta ir aplinkinė teritorija, bei į šią vietą vedantis keliukas.

Remiantis istoriniais šaltiniais, pereiti sieną nelegaliai Prezidentui pasiūlė Kybartų policijos nuovados policininkas Kazimieras Morkūnas. Jis siūlė sieną pereiti ten, kur yra patogi brasta už kapinaičių.

Jurgio Gliaudos romane „Agonija“, išleistame 1965 m., rašoma: „Nuo pervažos jie pasuko į gatvę dešinėje. Praėjo pro ūkio banką, pasuko į Vilniaus gatvę pro „Union“ tepalų fabriką. Išėję į tuščią Lizdeikos gatvę, atsidūrė už gimnazijos. Lizdeikos gatvė čia tebuvo tik paprastas, negrįstas lauko kelias. Dešinėje buvo tamsūs ir tamsoj baugūs kapai. Čia pat ir Prapuolenio laukai, pievos, besiribojančios su Lieponos upeliu. Privatinis advokatas Misiurevičius, plačiau žinomas Kybartuose asmuo, padėjo Prezidentui. Jis įbrido į vandenį, ištyrė kojomis dugną ir pamažu, kaip vaiką, pervedė Prezidentą per seklų upelį. Vokietijos krante jis padėjo Prezidentui apsiauti kojas ir susitvarkyti.“

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-30.


  • 0

Už nekokybiškus darbus greičiausiai neatsakys niekas

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartuose neseniai rekonstruota miesto aikštė prie Isaako Levitano paminklo šiandien atrodo baisiai. Nors po rekonstrukcijos praėjo vos ketveri metai, grindinio plytelės jau ištrupėjusios, sulūžusios, iš baltų tapusios pilkos, šaligatvių bortelių apdaila atsiklijavusi.

Didžiausia problema – erdvėje, esančioje prie pat gatvės, kur visi trūkumai labiausiai krinta į akis. Gilumoje, taip vadinamame miesto parke, suklotos trinkelės, tad čia didelių bėdų lyg ir nėra. Šį šeštadienį Kybartų kultūros centras parke rengia vasaros šventę, teritorija jau pradėta puošti ir turės atlaikyti nemenką žmonių antplūdį.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, kad problema dėl aikštės jau gana sena. Jis ne kartą yra informavęs rajono valdžią apie esamą situaciją, prašęs, kad būtų ištirta, ar naudotos tinkamos medžiagos.

– Dar rengiant aikštę buvo iškilę problemų dėl įvairių smulkmenų. Tuomet su rangovu UAB „Rofolis“ bendravome telefonu, keletą kartų buvo atvažiavę darbininkai, pataisė broką, tačiau kai iškilo didesnių problemų, su firma bendravimas baigėsi. Niekas nekėlė telefono ragelio, nebendravo, – aiškino seniūnas.

Tuomet įsikišo rajono Savivaldybė. Dar prieš pusantrų metų dėl aikštės problemų kalbintas Administracijos direktorius Vitas Gavėnas sakė, kad į „Rofolis“ bendrovę yra kreiptasi ne kartą, tačiau ši į raštus niekaip nereagavo. Dėl abejotinos medžiagų kokybės raštus išsiuntę rajono vadovai jokių atsakymų nesulaukė.

Praėjo jau nemažai laiko, tad atsakingų valdžios atstovų vėl klausėme, kas padaryta, kad Kybartų aikštės brokas būtų ištaisytas, ir kas už tai atsakys. Ir ne specialistui apsilankius Kybartuose tampa aišku, kad vos prieš kelis metus rekonstruota aikštė neturėtų taip atrodyti. Abejonių kelia atliktų darbų kokybė ir medžiagų tinkamumas. Juolab, kad dar 2013 m. pavasarį, tik prasidėjus darbams, į redakciją skambino kybartiečiai sakydami, kad statybininkai čia dirba atmestinai. Tačiau tuomet iš Savivaldybės administracijos sulaukėme atsakymo, kad viskas daroma pagal projektą ir nereikėtų kritikuoti nesulaukus galutinio rezultato. Deja, žmonių nuogąstavimai pasitvirtino.

Kaip „Santaką“ informavo Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, dėl Kybartų aikštės su UAB „Rofolis“ kontaktuota ne kartą. Deja, kaip numatyta sutartyje, bendrovė privalo taisyti tik broką, atsiradusį dėl jų kaltės. Aikštės plytelės buvo nupirktos remiantis techniniu projektu, tad dėl jų kokybės ar tinkamumo mūsų klimatinėms sąlygoms statybos firma neatsako. Prie jų prikibti nėra jokio teisinio pagrindo.

– Tos plytelės buvo naujovė, norėta kažko įdomesnio. Iš pradžių jos atrodė gražiai, o įvyko taip, kaip įvyko, – aiškino D. Riklienė. – Jei, pavyzdžiui, projekte būtų numatytos vienokios plytelės, o sudėtos kitokios, tada galėtume iš rangovo reikalauti atsakomybės. Deja, dabar, kol dar nesibaigė garantinis laikotarpis, mes galime tik pareikalauti jas nuplauti ar nušlifuoti. Dėl visų šių reikalų su firma tartis pavesta seniūnui.

Kodėl buvo pasirinktos būtent tokios plytelės, stebisi ir rajono meras Algirdas Neiberka. Juk ten, kur suklotos trinkelės, jokių problemų nekilo.

– Vienintelė išeitis būtų kreiptis į specialistus dėl medžiagų tinkamumo, bet problemos tai neišspręstų, nes rangovai viską padarė pagal projektą, – sakė meras. – Darome viską, kas įmanoma, kad situaciją pataisytume civilizuotais keliais.

Atrodo, kad aikštė Kybartuose taip ir liks nesutvarkyta, o dėl netinkamų medžiagų atsakyti nebus kam.

Priminsime, kad lėšos pasienio miesto reprezentacinės aikštės bei miesto parko rekonstrukcijai buvo gautos iš bendro Lietuvos ir Lenkijos projekto. Šiems darbams buvo skirta apie 250 tūkst. eurų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų seniūnas Romas Šunokas kaskart miesto aikštėje randa vis daugiau sutrupėjusių plytelių.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-29.


  • 0

Pervaža paralyžiuoja Kybartų gyvenimą

Geležinkelio pervaža – tai didžiausias Kybartų skaudulys“, – ši frazė skamba daugelio kybartiečių lūpose. Vietiniai skundžiasi, kad uždarius pervažą gyvenimas aplink ją esančioje teritorijoje kuriam laikui sustoja, prasideda automobilių spūstys. Situacija dar labiau pablogėjo maždaug prieš pusmetį, kai buvo pakeistas kelio juostų ženklinimas.

Negali apsisukti

Į redakciją kreipėsi kybartietis (redakcijai pavardė žinoma), kuris itin piktinosi pasikeitusiu kelio juostų ženklinimu. Anot vyriškio, maždaug prieš pusmetį pagrindinėje J. Basanavičiaus gatvėje greta geležinkelio pervažos nubraižytos salelės ir ištisinės kelio juostos sukėlė dar daugiau problemų vietiniams gyventojams. Dabar, uždarius pervažą, automobilių vairuotojai yra priversti laukti, kol ji bus atidaryta. Seniau laukiant eilėje bent jau buvo galima apsisukti ir keliauti kitur.

„Suprantu, kad viskas buvo daroma, siekiant užtikrinti eismo saugumą, tačiau šįkart į gyventojų poreikius visiškai nebuvo atsižvelgta. Ne aš vienas taip manau. Neabejoju, jog galėčiau surinkti bent 200–300 žmonių parašų, kad toks kelio ženklinimas būtų pakeistas. Ši pervaža – sena Kybartų problema. Prie pervažos vyksta vagonų atkabinimo, persirikiavimo procesai, važiuoja daug krovininių ir keleivinių traukinių. Dažnai pervaža uždaroma 20–30 minučių ir žmonės yra priversti laukti vis ilgėjančiose eilėse. O kai iš terminalo pajuda sunkvežimiai, eilės nusidriekia per didžiąją dalį Kybartų. Tuomet paralyžiuojamas visas miestelio gyvenimas, nes užtveriami įvažiavimai į kai kurias gatves, kapines“, – apgailestavo pašnekovas.

Pasak jo, tokiais atvejais norintieji įvažiuoti į šalutines gatves turi du pasirinkimus: kantriai laukti eilėje arba nusižengti taisyklėms ir kirsti ištisines linijas bei saleles.

„O gal, atsižvelgdami į situaciją, pareigūnai tokiais atvejais nebaustų?“ – klausė kybartietis.

Belieka susitaikyti

Apie situaciją pasiteiravome rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo Algirdo Blažio. Pareigūnas užtikrino, kad kirsti ištisinių linijų ir salelių vairuotojai negali. Anot jo, tai būtų nusižengimas, už kurį grėstų finansinės nuobaudos.

„Aišku, yra įvairių situacijų. Kartais pareigūnai į kai kurias iš jų žiūri geranoriškai, kartais – nelabai. Daug lemia ir aplinkybės. Bet kokiu atveju kirsdami ištisines linijas ar įvažiuodami į kelyje nubraižytas saleles vairuotojai nusižengia įstatymams. Kybartai – specifinis miestas. Žmonės turi suprasti, jog viskas daroma dėl jų saugumo. Suprantu, kad svarbu ir gyventojų patogumas, bet prioritetai neišvengiamai taikomi saugumui“, – sakė A. Blažys.

Per platus kelias

Kybartų seniūnas Romas Šunokas tvirtino apie paaštrėjusią problemą, perbraižius kelio juostas, girdėjęs, tačiau į jį dėl to oficialiai niekas nesikreipė. Kelio juostų ženklinimas buvo pakeistas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos iniciatyva. Būtent Kelių direkcija organizuoja valstybinės reikšmės kelių, taigi ir J. Basanavičiaus gatvės Kybartuose, plėtrą ir priežiūrą.

„Mes paprašėme, kad prie vaikų lopšelio-darželio „Kregždutė“ ir buvusios policijos nuovados įrengtų pėsčiųjų perėją. Specialistai atvažiavo, išmatavo kelią ir paaiškėjo, jog šis – per platus. Norint užtikrinti saugumą, kelio ženklinimas buvo pakeistas į tokį, koks jis yra dabar – su salelėmis“, – pasakojo R. Šunokas.

Jis sutiko, kad perbraižius juostas problemų Kybartuose dar padaugėjo. Seniau automobilių vairuotojai, uždarius pervažą, eilėse laukdavo dviejose eismo juostose, tad ir kamščiai susidarydavo mažesni, o norintys palikti eilę tai galėdavo padaryti nepažeisdami Kelių eismo taisyklių. Pasak seniūno, pakeitus juostų ženklinimą, problemų padaugėjo ir dėl kelio valymo. Dabar, ypač po žiemos kelių barstymo, naujai nubraižytose salelėse užsilaiko purvas, jo pravažiuojantys automobiliai neištaško į šalis, kaip būdavo seniau.

Prošvaisčių nematyti

R. Šunokas pripažino, kad labiausiai dėl geležinkelio pervažos kenčia vadinamojoje „užgelžkelėje“ gyvenantys žmonės.

„Pervaža – lyg prakeiksmas Kybartams. Būtent ties ta vieta traukinių vagonai persirikiuoja, keičiasi vietomis, manevruoja. Jei visa tai vyktų kitoje vietoje, problemų nebūtų. Sudėtingą situaciją padėtų išspręsti tiltas ar apvažiavimas, bet tai – utopija. Į bendrąjį Kybartų miesto planą apvažiavimas yra įtrauktas. Jį turėtų statyti Kelių direkcija, bet ši nėra tuo suinteresuota. Ne kartą dėl to kreipėmės, bet gavome atsakymą, jog šiuo keliu važiuoja per mažai transporto priemonių. Tai visiškas absurdas“, – tikino seniūnas R. Šunokas.

Anot jo, uždarius pagrindinę J. Basanavičiaus gatvėje esančią pervažą, dalis kybartiečių keliauja per netoliese esančią kitą. Vis dėlto neretai nutinka taip, kad vienu metu uždaromos abi pervažos.

VĮ „Marijampolės regiono keliai“ Vilkaviškio kelių tarnybos viršininkas Vytautas Vasiliauskas taip pat sakė, jog tikėtis naujo pervažos apvažiavimo kybartiečiams – nerealu, bent jau artimiausiu metu tokių planų nenumatyta.

Viršininkas teigė, kad neseniai Kybartuose perbraižant pagrindinę gatvę buvo laikomasi visų Europos Sąjungos keliamų saugumo reikalavimų, tad kybartiečiai neturėtų būti nepatenkinti.

„Mano nuomone, naujas kelio juostų žymėjimas neturėtų niekam trukdyti. Yra palikti įvažiavimai į kiemus, į šalutines gatves. Viskas ten gerai“, – nedaugiažodžiavo V. Vasiliauskas.

Paklaustas, ar gali, reikšdami nepasitenkinimą, gyventojai kreiptis į Lietuvos automobilių kelių direkciją su prašymu pakeisti ženklinimą, jis tvirtino, jog tokia galimybė visada yra.

Tiesa, Vilkaviškio kelių tarnybos viršininkas abejojo, ar į tokius prašymus būtų atsižvelgta.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Uždarius pervažą, automobilių eilėse gyventojams kartais tenka laukti 20–30 minučių, o kartais – ir dar ilgiau.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-10.


  • 0

Vykstant reorganizacijai globos namų padaliniai kursis bendruomenėje

Savivaldybėje pradėtas įgyvendinti institucinės vaikų globos pertvarkos planas, kurio viena iš krypčių – reorganizuoti Kybartų vaikų globos namus. Vaikai bus apgyvendinti butuose ar namuose įvairiose rajono vietovėse.

Geriau pasiruoštų gyvenimui

Kybartų globos namuose šiuo metu gyvena 47 vaikai. Kalbant oficialiais terminais, dabar jais rūpinasi institucija. Nuo 2020 m. vaikai, kurių neaugins tėvai ar globėjai, turėtų gyventi ne po vienu stogu įstaigoje, bet bendruomeninių globos namų padaliniuose po šešis, daugių daugiausia – po dešimt viename būste. Ne terminų kalba tokie padaliniai pavadinami tiesiog šeimynomis.

Ieškoti globėjų, kurie priimtų vaikus į savo šeimas, o jų pakankamai neradus steigti bendruomeninių globos namų padalinius siekiama galvojant apie globos įstaigų gyventojų ateitį. Teigiama, kad vaikai institucijoje sunkiau pasiruošia gyvenimui, iš globos namų išėjusio jauno žmogaus situacija dažnai būna sudėtingesnė nei globojamo šeimoje ar užaugusio mažoje šeimynoje. Vaikų apgyvendinimas atskiruose butuose, namuose leistų jiems jaustis visaverčiais visuomenės nariais, ugdytų savarankiškumą, atsakomybę, formuotų socialinius įgūdžius. Tvirtinama, jog gyvenantieji mažuose bendruomeniniuose globos namuose patiria mažiau patyčių, smurto nei didelėje įstaigoje.

„Lietuvoje jau yra puikių bendruomeninių globos namų, kur ir šiltnamis, ir pievelė, ir braškės, o vaikas sako: „Iš to žiedo tikrai uoga bus“, rodo kaip didžiulį stebuklą. Mes einame link to, kad vaikai gyventų tokioje aplinkoje“, – apie geruosius pavyzdžius viešėdama Vilkaviškyje kalbėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) viceministrė Vilma Šilalienė.

Galvoja apie nuovados patalpas

Vaikų socialinės globos pokyčiai, po reorganizacijos laukiami mūsų rajone, surašyti Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams Vilkaviškio rajono savivaldybėje 2017–2020 metų veiksmų plane.

Rajono miestuose, kaimuose – ten, kur tik pavyks rasti vaikų reikmėms pritaikomų butų ar namų, įsikurs bendruomeninių vaikų globos namų padaliniai. Galvojant apie jų steigimą, šių metų rajono biudžete buvo numatyta 20 tūkst. eurų. Būstų paieška ir pritaikymas – Savivaldybės administracijos kelių skyrių bendras rūpestis.

Institucinės vaikų globos pertvarka savivaldybėje pradėta dėl objektyvių priežasčių susiklosčius ne pačioms palankiausioms sąlygoms. Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams Vilkaviškio rajono savivaldybėje 2017–2020 metų veiksmų plano įgyvendinimą koordinuoja Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyrius, o Kybartų vaikų globos namai dalyvauja procese. Tačiau ir skyriui, ir globos namams šiuo metu vadovauja tik laikini vadovai, o netolimoje ateityje ir vėl numatoma jų kaita.

Šią savaitę Savivaldybėje buvo svarstyta mintis vaikų reikmėms pritaikyti buvusios Kybartų policijos nuovados patalpas. „Jos pasirinktos dėl to, kad šalia – vaikų lopšelis-darželis su lauko žaidimų įrenginiais, pavėsinėmis. Į bendruomeninių globos namų padalinį, kuris įsikurs buvusios policijos nuovados patalpose, kai tik jas pritaikysime, pirmiausia išsikels patys mažiausi vaikų globos namų gyventojai su sesėmis ar broliais“, – sakė Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė.

SADM atstovams rajono vadovai yra išsakę susirūpinimą dėl pernelyg didelės finansinės naštos, kai iki 2020 m. teks nupirkti ir bendruomeninių globos namų reikmėms pritaikyti kelis būstus, įdarbinti daugiau žmonių. Mat galvodama apie pertvarką rajono valdžia skaičiuoja ne tik Kybartų globos namuose, bet ir kitose globos įstaigose už rajono ribų gyvenančius savivaldybės gyventojų vaikus, kuriuos nauja tvarka turėtų sugrąžinti į rajoną arčiau giminaičių. Ministras Linas Kukuraitis tikino, jog turint konkrečius projektus bus galima kreiptis ir tikėtis europinių lėšų.

Kaip priims visuomenė?

Šiuo metu Kybartų vaikų globos namams laikinai vadovaujanti direktoriaus pavaduotoja Nijolė Paleckienė bendruomeninių globos namų idėją vertina palankiai. „Mažų šeimynų modelis yra progresyvus sprendimas. Manau, kad visuomenėje jos turėtų pritapti, o pati idėja – pasiteisinti“, – sakė N. Paleckienė.

Svarbu suvokti, jog Kybartų vaikų globos namų reorganizacijos sėkmė tam tikra dalimi priklausys ir nuo visuomenės, tai yra nuo visų mūsų. Mat aplinkybės gali susiklostyti taip, kad kaimynystėje įsikurs bendruomeninių vaikų globos namų padalinys – keli vaikai ir darbuotojai. Kaip jie jausis naujoje vietoje, – taps geranoriškos bendruomenės dalimi ar, priešingai, sulauks nesvetingo sutikimo, – labai priklausys ir nuo aplinkinių žmonių nuostatų, požiūrio, ir nuo pačių naujakurių.

Viena socialinio darbo specialistė perpasakojo kolegų iš kitų rajonų patirtį. „Savivaldybėse, kurios jau anksčiau yra įkurdinusios vaikus bendruomenėje, proceso pradžioje būta tam tikro visuomenės priešiškumo. Tiesa, bendruomeninių vaikų globos namų kaimynai laikui bėgant nurimsta, galbūt įsitikinę, jog iš valdiškos įstaigos į kaimynystę atkelti jaunieji naujakuriai nėra blogi žmonės. Vis dėlto tenka pripažinti, kad mūsų visuomenė yra linkusi klijuoti etiketes ir vadovautis išankstinėmis nepalankiomis nuostatomis, o savo toleranciją žmonės deklaruoja tik tol, kol tam tikras pokytis jų nepaliečia asmeniškai. Galvoju, jog pirmiausia kelerius metus reikėjo skirti visuomenės švietimui, auklėjimui, o tik paskui pradėti perkėlinėti vaikus iš institucijos į bendruomeninius globos namus. Imdamasi įgyvendinti institucinės vaikų globos pertvarką Vyriausybė turėjo labiau atsižvelgti į realias sąlygas“, – nuomone dalijosi valstybės tarnautoja.

Vilkaviškiečių parengtame minėtame veiksmų plane visuomenės švietimas bei atviresnės bendruomenės ugdymas labiausiai orientuotas į vieną tikslą – į vaikų globos (rūpybos) šeimoje ir įvaikinimo skatinimą. Rezultato (iki 2020-ųjų „paruošti ne mažiau kaip 10 globėjų (rūpintojų), įtėvių“) bus siekiama pasitelkiant lauko, internetinę reklamas, filmus ir plakatus.

Reorganizuojant Kybartų vaikų globos namus numatyta įsteigti vaikų dienos, pagalbos šeimai centrus, įkurti apsaugotą būstą paliekantiems globos (rūpybos) sistemą jaunuoliams iki 24 metų, teikti savarankiško gyvenimo namų paslaugas nėščioms nepilnametėms ir nepilnametėms mamoms. Kai vaikai išsikels iš dabartinių, prieš kelis metus už europines lėšas tvarkytų, patalpų, bus svarstoma galimybė jose steigti laikinosios nakvynės namus, krizių centrą ir kt.

Renata VITKAUSKIENĖ

Eglės KVIESULAITIENĖS nuotr. Kybartų vaikų globos namų gyventojai iš šios įstaigos palaipsniui bus išskirstyti gyventi kitose vietose.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-03.


  • 0

Kybartiečius baugina siaučiantys chuliganai ir vagys

Netekę policijos nuovados kybartiečiai jaučiasi nesaugūs. Gyventojams atrodo, kad už kiekvieno kampo siaučiantys vagys jau braunasi ir į jų namus.

Vagia viską

Į redakciją Naujakurių gatvės gyventoja paskambino perskaičiusi žinutę „Santakoje“. Moteris stebėjosi, kodėl per vieną dieną Kybartuose užregistruotos tik dvi vagystės. Jos manymu, vagys tiesiog siaučia mieste ir jų neįmanoma atsiginti. Pasak kybartietės, Kybartuose gausu ne tik vagių, bet ir chuliganų. Moteris tvirtino bijanti kam skųstis, kad piktadariai ir pas ją neužklystų. Tuolab jog įtartinų jaunuolių gyvena ir toje pačioje gatvėje.

– Tie chuliganai nieko neveikia, tik valkiojasi per dienas. Vienam kaimynui iš garažo išnešė dujų balioną, kitam – du trisdešimties litrų kanistrus dyzelino, dar kitai moteriškei nuo šulinio pavogė volą kibirui traukti. Kadangi šeimininkė pamatė vagį ir išbaidė jį belsdama į langą, vėliau sulaukė keršto. Mat grįžusi po kurio laiko namo rado išmuštą prieangio langą, – vardijo pašnekovė.

Bijo chuliganų

Kybartietė įsitikinusi, kad tokiame nusikalstamumu garsėjančiame mieste nepakanka dviejų tvarką prižiūrinčių patrulių. O ir šie ne visus nusikaltimus tiriantys, nes dėl menkos žalos žmonės patys nerašo pareiškimų, išvis į policiją nesikreipia.

– Viena kaimynė prieš porą metų neapsikentė vietinių chuliganų, visaip jai kenkusių, plytgalius ant stogo mėčiusių, tai parašė pareiškimą policijai. Pareigūnai išsikvietė pasiaiškinti netikusius paauglius bei jų motiną. Ir ką jūs manot? Užuot sutramdžiusi netikusį sūnų, motina jį puolė girti, užstoti, jog šis ir musės nenuskriaustų. Policija tuo ir patikėjo, – skundėsi Naujakurių gatvės gyventoja.

Solidaus amžiaus moteris tvirtino dar labiau bijanti dėl to, kad netrukus vyras gulsiąs į ligoninę dėl planinės operacijos, o ji liksianti viena namuose. Nesaugiai besijaučianti kybartietė įsitikinusi, jog piktavaliai gali kada ir į jos namus užsukti.

Specifinė teritorija

Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas, atsakingas už Kybartų teritoriją, Saulius Jurkšas pritarė, kad Kybartai nusikalstamumo atžvilgiu – specifinis miestas. Mat yra pasienyje, kur nusidriekia kontrabandos ir akcizinių prekių keliai, taip pat turi pataisos namus su narkotinių medžiagų problemomis. Dėl to nusikalstamumo statistiniai rodikliai šioje teritorijoje tikrai didesni. Tačiau šias specifines problemas labiau jaučia su nusikalstamumu kovojantys pareigūnai, o ne eiliniai gyventojai.

Pareigūnas pripažino, jog smulkių vagysčių statistikoje – nemažas Kybartų globos namų auklėtinių indėlis. Mat nuolat pasitaiko bent keletas paauglių, kurie nepaiso ne tik įstatymų, bet ir bendruomenės moralės normų.

– Vagysčių ar viešosios tvarkos pažeidimų Kybartuose pastaruoju metu nepadaugėjo, – sakė S. Jurkšas. – Situacija tikrai kontroliuojama, ji ne blogesnė nei kitose rajono teritorijose.

Pasigenda nuovados

Pareigūnas sakė, kad tiriamos visos vagystės, dėl kurių kreipiasi Kybartų gyventojai, neatsižvelgiant į tai, kokios vertės turtas pavogtas. Skirtumas slypi tik atsakomybėje: jei pavogto turto vertė viršija 112 eurų, taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei mažesnė – administracinė. Į policijos suvestines patenka tik nusikaltimai, dėl kurių pradedamas ikiteisminis tyrimas, t. y. gresia baudžiamoji atsakomybė. Jie viešinami žiniasklaidoje. Todėl galbūt kai kam susidaro įspūdis, jog mažesnės vagystės neregistruojamos ar netiriamos. Jos taip pat tiriamos, tik administracinės teisenos tvarka.

S. Jurkšas sakė pastebėjęs, kad vyresni Kybartų gyventojai pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados, kurioje nuolat budėdavo pareigūnai. Tačiau statistika rodo, jog įvedus naują darbo modelį, kai pareigūnai ne sėdi kabinetuose, o dirba teritorijoje, situacija pagerėjo: išaiškinama gerokai daugiau nusikaltimų ir administracinių nusižengimų.

Pareigūnų pakanka

Kybartuose nuolat dirba Veiklos skyriaus tyrėjai, Reagavimo būrio patruliai, taip pat J. Basanavičiaus gatvėje, kuri yra magistralinio kelio atkarpa, patruliuoja Marijampolės AVPK kelių policijos ekipažas. Reikalui esant jie padeda ir Vilkaviškio pareigūnams. Be to, policijai Kybartuose talkina pasieniečiai. Pasak S. Jurkšo, situacija šiame mieste tikrai nėra bloga, o judantys ekipažai bet kokiu atveju yra naudingesni nei sėdintys pareigūnai.

Nors žmonėms dažnai kyla klausimas, kur kreiptis, jei nori parašyti pareiškimą, kai nuovados mieste nebėra, S. Jurkšas tvirtino, kad ši problema seniai išspręsta. Žmonėms tereikia paskambinti pagalbos telefonu 112 ir atvyks policijos ekipažas. Pareigūnų automobiliai aprūpinti visa būtina technika, tad pareiškimas bus priimtas vietoje.

– Mes nuolat nagrinėjame kriminogeninę padėtį ir nusibrėžiame gaires, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kuria kryptimi aktyviau dirbti. Šiuo metu intensyviau dirbama vagysčių užkardymo srityje, – sakė S. Jurkšas. – Metų pradžioje vagysčių buvo kiek padaugėję. Paprastai, išaiškinus nuolat besikartojančių vagysčių kaltininkus ir juos susodinus „už grotų“, panašūs nusikaltimai liaunasi. Bet, kaip mes patys juokaujame, „šventa vieta tuščia nebūna“, tad atsiranda naujų ilgapirščių, kažkas grįžta iš įkalinimo įstaigų ir pan.

Teritoriją prižiūrintis pareigūnas sakė, jog sunkių nusikaltimų, tokių kaip nužudymai, išžaginimai, sunkūs kūno sužalojimai, Kybartuose seniai nebuvę. Tad kybartiečiams nevertėtų baimintis, o svarbiausia – nebūti abejingiems ir apie visus nusikaltimus pranešti policijai.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kybartų gyventojai vis dar pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-06.


  • 0

Veiklos ataskaitoje – atlikti ir numatomi darbai

Kybartų kultūros centre vyko Kybartų seniūnijos ataskaitinis susirinkimas, kuriame veiklos ataskaitas pristatė seniūnas Romas Šunokas ir Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Susirinkime taip pat dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas, jo pavaduotoja Daiva Riklienė, kiti specialistai.

Į renginį atvykusius kybartiečius seniūnas R. Šunokas supažindino su statistine informacija. Ji nedžiugina. Per metus seniūnijoje sumažėjo 300 gyventojų, o mirčių skaičius lenkia gimimų (2016 m. mirė 66 žmonės, naujagimių užregistruoti 63).

Kalbėdamas apie pernai nuveiktus ir pradėtus naujus darbus, už nuolatinę pagalbą seniūnas dėkojo UAB „Kybartų darna“, kuri prižiūri seniūnijos teritoriją ir žaliuosius plotus. 2016-aisiais, kaip ir kasmet, buvo naikinti šiukšlynai, pjauta žolė, valytos gatvės, grėbti lapai, genėti ir pjauti seni medžiai, prižiūrėtos elektros, apšvietimo linijos, remontuoti šaligatviai, lietaus kanalizacija, šaltu asfaltu taisytos duobės, miestas puoštas gėlėmis ir vykdyti kiti miesto priežiūros darbai.

R. Šunokas pasidžiaugė, kad jau baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, pradėtas J. Biliūno gatvės atkarpos su grunto danga kapitalinis remontas, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą, P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Taip pat paminėtas Laisvės gatvės asfaltavimas bei asfaltuota Vytauto gatvės 210 metrų atkarpa, įrodant, kad galimi būdai taupyti trūkstamas lėšas. Pasirūpinta ir eismo saugumu: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvėse.

Aptartos ir seniūnijos problemos. Anot R. Šunoko, pagrindinės probleminės sritys Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra apleisti ir bešeimininkiai pastatai, prasta gatvių būklė.

Seniūnas pasidžiaugė rezultatyviu bendradarbiavimu su seniūnijoje esančiomis aštuoniomis kaimo bendruomenėmis, ypač su Gudkaimio kaimo bendruomene ir jos pirmininku Ramūnu Žemaičiu. Pasak R. Šunoko, ši bendruomenė galėtų būti pavyzdys kitoms, kaip bendru darbu galima pasiekti gražių tikslų.

Susirinkime seniūnijos vadovas pabrėžė, kad daug gerų emocijų suteikia vis dažniau organizuojamos talkos, bendras darbas, nes tik bendradarbiaujant ir dirbant kartu pasiekiami patys geriausi rezultatai.

Prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija bei Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje aktyviai veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose miesto gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Be to, Kybartų seniūnijoje vis dažniau apsilanko įvairios turistinės grupės, kurias domina po geležinkelio stotimi esantys požemiai, kitos istorinės miesto vietos. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, kaip gidas, kartais turi ir po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Ataskaitiniame susirinkime dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras A. Neiberka taip pat pateikė savo veiklos ataskaitą. Be to, Kybartų gyventojams pranešė, kad jau yra numatytas sklypas J. Biliūno gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, kur turėtų iškilti naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas. Šioje gatvėje atsiras ir stambiųjų atliekų surinkimo aikštelė.

Meras taip pat pristatė su Kybartų seniūnija susijusias investicijas. 2016 metais pagal priemonę „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ pateiktas projektinis pasiūlymas „Apšvietimo inžinerinių tinklų atnaujinimas ir plėtra Vilkaviškio rajone“. Pagal šį projektą ketinama įrengti apšvietimo tinklus Lieponos gatvėje, Kybeikių kaime. Planuojama, jog bus įrengta apie 500 m apšvietimo linija. Taip pat gyventojai informuoti apie rengiamą Kybartų miesto stadiono techninį projektą.

Pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ bus teikiamas projektas „Visuomeninės paskirties pastato ir viešųjų erdvių sutvarkymas Kybartuose, pritaikant juos bendruomenės poreikiams“. Planuojama suremontuoti Kybartų kultūros centro vidaus patalpas, įrengti jaunimo parką ir viešąjį tualetą.

Įgyvendinant projektą „Bešeimininkių apleistų pastatų ir įrenginių likvidavimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje“, finansuojamą pagal priemonę „Kraštovaizdžio apsauga“, Kybartuose bus griaunamas sandėlis Draugystės g. 24a.

Tikimasi išasfaltuoti ir daug gatvių Kybartų seniūnijoje. Jei bus gautas finansavimas pagal priemonę „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“, bus išasfaltuota Lauko gatvė Bajorų kaime, Ūkininkų, Ajerų gatvės Keturkaimio kaime, Mažosji gatvė Gudkaimio kaime, Beržų gatvė Vilkupių kaime ir Beržų gatvė Lauckaimio kaime.

Ieva RINKEVIČIŪTĖ
Savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė.

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-08.


  • 0

Renovuotais būstais džiaugiasi ne visi

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Č. Darvino gatvės 46-o namo gyventojai šią žiemą išgyveno išbandymą šalčiu ir vėju. Po daugiabučio renovacijos dar rudenį džiaugęsi sandariu namu ir vėlai įsijungę šilumą butuose, užėjus šalčiams pajuto per ventiliaciją sklindančius vėjo gūsius, ledo šaltumo sienas ir išvydo kondensato lašais nusėtas lubas.

Į redakciją skambinusi minėto namo gyventoja Dalia Matjošaitytė sakė, kad dėl savo teisės po renovacijos gyventi šiltai žmonėms teko susikibti su namo statybos darbų rangovės UAB „Vilkasta“ darbuotojais. Vienas jų, anot kybartietės, kalbėjo labai nemaloniai ir net šaipėsi iš gyventojų problemų.

– Vietoje mums pažįstamo darbų vykdytojo buvo atsiųstas bendrovės specialistas Rolandas Kepenis. Jis visiškai nesiskaitė su gyventojais, net mestelėjo: „Norėjot renovacijos, tai dabar turite“… – atvirai pasakojo D. Matjošaitytė. – Iki tol tai nors šiokių tokių pažadų dar girdėjome, nors realiai niekas nepasikeitė.

Tylėti nesiruošianti moteris teigė, kad kartais, pasisukus vėjui, iš ventiliacijos angų oras ne traukiamas, o iš ten pučia ledinis vėjas, kad per groteles bėga vanduo, su ventiliacijos šachta susisiekiančios sienos – ledinės. Netgi atsisukus visą įmanomą šilumą namuose, kai kuriuose kambariuose tenka sėdėti su striuke. Žiema jau praėjo, problemų apmažėjo, bet juk šaltų dienų laukia dar ne viena.

Praeitą savaitę Č. Darvino g. 46-o namo gyventojai darė bendrą susirinkimą, kurį inicijavo UAB „Kybartų darna“. Prieš sprendžiant kitus reikalus, pirmiausia susitikta su UAB „Vilkasta“ atstovu Audriumi Matulaičiu. Jis žmonėms aiškino, jog sprendžiant problemas daroma viskas, kas įmanoma. Gana mandagiai su žmonėmis bendravęs įmonės atstovas sakė, kad padaryti kitaip, negu yra, bendrovė negalėtų, nes taip reikalauja parengtas projektas.

Kaip išspręsti problemą, A. Matulaitis nepasiūlė, nes aiškaus sprendimo ir neturėjo. Juolab kad ir renovuoto namo priėmimo komisija, ir BETA (Būsto energijos taupymo agentūra) jokių trūkumų nerado. Tiesa, į ventiliacijos angas iš pradžių ne visur dar buvo sudėtos žaliuzinės grotelės, tačiau ir sudėjus jos problemos neišsprendė.

Pečiais gūžčiojo ir namą administruojančios UAB „Kybartų darna“ direktorius Egidijus Ausiejus.

– Pripažinsiu, jog šiuo atveju jaučiuosi bejėgis. Vaikščiojau pats su statybininkais, svarstėme visus variantus, bet sprendimo neradome. Ateina pas mane žmonės iš minėto namo, pyksta, bet ką aš galiu padėti?.. – aiškino bendrovės direktorius. – Viskas padaryta pagal projektą, tyčia tikrai niekas žmonėms nenorėjo pakenkti, o kodėl taip yra, turėtų atsakyti projektuotojai. Kodėl, pasisukus vėjui, jį gaudo ventiliacijos šachtos ir pučia į butus, turėtų spręsti specialistai.

Pasak E. Ausiejaus, klausti projektuotojų turėtų UAB „Vilkasta“, nes namo administratorius statybos darbus pirko įskaitant ir jų projektavimą. Tad projektuotojus samdė pati statybos bendrovė.

Komunalininkų vadovas sakė, jog ir kituose mieste renovuotuose namuose buvo problemų, tačiau po pirmos žiemos, užplūdus šilumai, viskas susitvarkė ir jau šią žiemą jokių skundų iš gyventojų negauta. Tad gal ir šiame name išdžiūvus ir sušilus sienoms situacija pasikeis…

Kaip teigė statybos specialistai, seni daugiabučiai gyvenamieji namai suprojektuoti ir pastatyti taip, kad jų patalpas vėdina natūrali ventiliacinė sistema: oras į patalpas turi patekti pro langus, orlaides, duris bei plyšius atitvarose, o ištraukiamas per vėdinimo kanalus. Atnaujinus daugiabutį, apšiltinus sienas ir stogą, įdėjus sandarius langus bei duris ir užtaisius visus plyšius, į patalpas paprasčiausiai nepatenka pakankamai lauko oro. Todėl trūkstamas oro kiekis per vieną vėdinimo kanalą patenka į patalpas – iš to kanalo ir pučia, o per kitą oras ištraukiamas. Nenuostabu, kad butuose tuomet atsiranda skersvėjai.

Gyventojai dažnai virtuvėse sumontuoja gartraukius, tualetuose – oro ištraukimo ventiliatorius. Šių įrenginių pašalinto oro kiekis, negalėdamas pritekėti pro nesandarumus languose, yra siurbiamas per natūralios ventiliacijos kanalą, todėl vėlgi iš jo pučia. Nenuostabu, jog žiemą toks vėjų gūsis atšaldo patalpas.

Kad nepūstų, daugelis gyventojų užsiklijavo ventiliacijos groteles. Užaklinus ventiliacijos kanalą, juo oro cirkuliacija nevyksta. Į kanalą nepatenka šiltas oras. Imdamas tik šaltą orą iš lauko, kanalas atšąla. Dėl šios priežasties sutrikdoma kitų butų vėdinimo sistema. Nepakankamas vėdinimas patalpose padidina drėgmės kiekį bei pelėsių atsiradimo galimybę, gali trūkti oro, žmogui ima svaigti galva.

Todėl statybos specialistai gyventojams pataria vėdinti patalpas dažniau varstant langus, palikti mikroventiliaciją, atidaryti orlaides. Taip bus užtikrinama, kad šaltas oras į patalpas nepateks pro vėdinimo kanalus. Taip pat labai svarbu neužaklinti ventiliacijos kanalų ir „neužsisukti“ šilumos, kai lauke šalta.

Kad nereikėtų išmontuoti gartraukių ir ventiliatorių, patariama butuose sumontuoti atbulinius vožtuvus, kurie neleistų orui patekti pro vėdinimo kanalus į patalpas. Ant vėdinimo kanalų būtų galima įrengti vėjo turbinas, kurios, esant kambarių oro temperatūrai aukštesnei už lauko temperatūrą, gerai vėdins patalpas, neleis pakeisti oro judėjimo krypties. Taip pat galima sumontuoti automatines ar mechanines oro pritekėjimo sklendes, įrengti priverstinę mechaninę vėdinimo sistemą. Tačiau tai jau būtų įrengiama ne statybos bendrovės lėšomis.

Tokias rekomendacijas UAB „Vilkasta“ paruošė ir iškabino namo laiptinėse. Tiesa, gyventojai teigė, kad joks langų darinėjimas nepadėjo, nors rekomendacijų buvo stengiamasi laikytis…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. UAB „Vilkasta“ atstovui Audriui Matulaičiui renovuoto namo gyventojai išsakė visas susikaupusias nuoskaudas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-03-25.


  • 0

Rutina gimdo mintis apie beprasmybę

Kybartuose dirbančios Vilkaviškio socialinės pagalbos centro socialinės darbuotojos Jolanta Įkasalienė ir Veronika Jurgelaitytė sukvietė šeimas, su kuriomis joms tenka dirbti, į atvirą pokalbį su parapijos klebonu Vaidotu Labašausku apie gyvenimo beprasmybę.

Jau ne į pirmą V. Labašausko paskaitą susirinkę kybartiečiai nuščiuvę klausėsi apie tai, kaip sotus gyvenimas sukelia nuobodulį, o nevisavertiškumo jausmas skatina puikuotis daiktais.

„Nėra žmogaus, kuris neturėtų problemų, ir kiekvienam savos – pačios didžiausios. Nors yra daug blogiau gyvenančių žmonių, vis dėlto save mes linkę lyginti su pačiais geriausiais, sėkmingiausiais ir graužiamės, jog tokie nesame. Tačiau įsivaizduokit, kad visi gautų tai, ko nori. Ar tai išspręstų problemą? Jei visos moterys staiga gautų kailinius ir atrodytų vienodai, tada vėl atsirastų noras kažko kito. Arba visi vyrai gautų automobilius, apie kuriuos svajojo. Tuomet užsimanytų to, ko neturi kiti. Absoliutaus pasitenkinimo jausmo turbūt ir negali būti. Ir esmė ne daiktuose, o pačiame žmoguje. Noras pasipuikuoti brangiais daiktais slepia didžiulį nevisavertiškumo jausmą.

Mes visi norime jaustis gerai ir tai yra mūsų pagrindinis gyvenimo tikslas. Tema apie gyvenimo beprasmybę, didžiavimąsi netikromis vertybėmis – filosofinė, galbūt net labai sudėtinga, bet šiuo metu – labai aktuali.

Juk jei žmogui blogai širdyje, tai jam aplink viskas blogai, net jei problemų ir nėra. Ir atvirkščiai – laimingo žmogaus iš vėžių neišmuš jokios nesėkmės“, – kalbėjo dvasininkas.

Pasak V. Labašausko, vienintelis dalykas, kuris paverčia žmogų žmogumi, yra mąstymas. Tačiau problema ta, kad žmogus tai pamiršta, nustoja mąstyti. Dažnas galvoja, jog jis yra unikalus, ypatingas ir viską daro gerai, tik kiti to nesupranta ir neįvertina. Tik kiti viską daro blogai ir problema yra juose. Taip, būdami pilni puikybės, mes pykstame ant viso pasaulio ir jaučiamės nesuprasti, todėl nelaimingi.

Dar viena dabarties problema – manipuliavimas žmonėmis. Šioje kapitalistinėje santvarkoje verslui svarbu kuo daugiau parduoti, tad visa mūsų aplinka mirga reklamomis, nesunkiai įteigiančiomis, kad mums reikia daiktų, kurių niekada anksčiau nereikėjo. Jei mes jų neturėsime, būsime ne tokie kaip visi, kvailesni… Tada perkame daiktus, kurių mums nereikia, vien tam, kad patiktume žmonėms, kuriems iš tikrųjų net nerūpime.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paskaitas su klebonu Vaidotu Labašausku socialinės darbuotojos rengia bent kartą per metus.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-20.


  • 0

Kybartų ugniagesiai dirba apgailėtinomis sąlygomis

Griūvančios pastato sienos, vandeniu apibėgusios, pelėsio užpultos lubos, mažutė kriauklė keliems vyrams nusiprausti, keturiasdešimtmetį perkopę automobiliai – taip skurdžiai jau daug metų atrodo Kybartų ugniagesių kasdienybė.

Išėjo su nuoskaudomis

Apie apgailėtiną padėtį Kybartų gaisrinėje papasakojo neseniai į užtarnautą poilsį išėjęs ugniagesys Juozas Vyšniauskas.

– Ne gaisrinė ten, o „žiurkinyčia“. Žmonės griūvančiame pastate sėdi. Patys ugniagesiai turi dirbti ir „pečkuriais“, ir valytojais, patalpų remontininkais ir autošaltkalviais. Yra viena kriauklė, toj pačioj visi ir prausiasi. Pastatas avarinis, lauko sienos kampas išgriuvęs. Mašinas irgi patys vyrai remontuojasi. Viena autocisterna pagaminta 1974 metais. Aš pradėjau dirbti 1973 m., tai šiemet jau išėjau į pensiją, o mašina dar tebeliko tarnauti. Visa valdžia viską seniai žino, bet nieko nedaro, – pasakojo J. Vyšniauskas.

Kybartietis piktinosi ir pačia darbo sistema. Dirbdamas ugniagesiu jis tvirtino „į rankas“ negaudavęs nė 400 eurų, nors Vilkaviškio tarnybos kolegos uždirbdavo beveik pora šimtų eurų daugiau.

– Kuo mes blogesni? Tegu jie statutiniai, bet gaisrą juk visi gesiname vienodai, visi į tą pačią ugnį lendame, – pyko J. Vyšniauskas.

Vyras neslėpė, kad net ir išėjęs į užtarnautą poilsį liko nusivylęs, mat tiek dirbęs gavo vos dviejų mėnesių išeitinę pašalpą, nors tikėjosi didesnės.

Laikosi ant vartų

Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) viršininkas Erlandas Armanavičius pripažino: Kybartų ugniagesiams seniai reikia naujų patalpų.

– Vyrai dirba buvusiose arklidėse, pastatytose dar 1925 m. Sienos sutrūkinėjusios, balkiai kinivarpų sugraužti, pastatas vos gyvas ir, galima sakyti, laikosi tik ant vartų, – kalbėjo viršininkas.

Nuvykus į Kybartų gaisrinę akivaizdu, kad padėtis tikrai labai liūdna. Patalpos pelija, grindys vietomis supuvusios, stogas leidžia vandenį. Viduje stovi pokarį primenantis šiltasuolis, suvalkiečių vadinamas „zelikiu“ arba „mašinsuoliu“. Darbuotojams neramu, kad užsikūrus krosnį neprieitų smalkių. Tiesa, garaže stovi naujas kūrenimo katilas, tad kai šalta, kuriami abu. Tačiau iš garažo į vidų nuolat sklinda dūmų ir degalų smarvė.

Nors šiais laikais net ir kiaulidėse reikalaujama įrengti dušus, Kybartų gaisrinės kampe testovi mažutė kriauklė. Ja vyrai naudojasi ir apsiprausdami po gaisro, ir gamindamiesi maistą. Taigi apie higienos sąlygas čia nėra ko kalbėti.

– Būna, kad grįžtame purvini, dūmais dvokiantys, kartais – ir tvarto mėšle išsiklampoję – tada einame į lauką ir liejame ant vienas kito vandenį iš žarnų. O ką darysi? – kalbėjo Kybartų ugniagesys Dainius Jurgaitis.

Autocisternų vaizdas taip pat kelia gailestį. Tiesa, gaisrininkai pripažįsta, kad senutėliai ZIL’ai savo pravažumu gerokai lenkia naująją priešgaisrinę techniką, kuri, vos nuvažiavusi nuo asfalto į kaimo kelią, tuoj pat klimpsta. Tačiau senasis transportas jau beviltiškai atgyveno. Bet mašinų pakeisti negalima vien dėl to, kad į seną žemą garažą jokia moderni autocisterna netilps.

Naujas būtų pigiau

E. Armanavičiaus teigimu, remontuoti pastato neapsimoka, nes senas statinys – beviltiškai sukiužęs. Be to, jis yra kultūros paveldo zonoje, todėl atliekant remontą kiltų daug problemų. Taigi pigiau ir paprasčiau pastatyti naują, šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį pastatą. Dar viena, jau minėta priežastis statyboms – būtinas aukštesnis ir erdvesnis garažas.

Anot Vilkaviškio PGT viršininko, situacija nuo jų tarnybos nepriklauso: ją bendradarbiaudami gali išspręsti tik Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) ir rajono Savivaldybės administracija.

– Savivaldybė jau numatė sklypą, kuriame būtų galima statyti naują gaisrinę, dabar bendrauja su departamentu. Tiek su buvusiu, tiek su neseniai paskirtu departamento vadovu apie situaciją kalbėjo ir Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Barauskas. Taigi situacija visiems žinoma, laukiame naujienų, nors, kiek žinau, šiais metais lėšų nenumatyta, – sakė E. Armanavičius.

Jo teigimu, ne vieni kybartiečiai taip vargsta. Neseniai nuskambėjo žinia apie Lentvario ugniagesių komandą – prieš pusmetį įgriuvo jų pastato lubos.

Lėšų ieškos dar po metų

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka paaiškino, jog dėl Kybartų komandos pastato remonto Savivaldybės administracija pernai gruodį raštu kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovybę.

Savivaldybės prašyme buvo aprašyta ne tik avarinė pastato būklė, bet ir išdėstyta gaisrinės svarba šiame rajono kampe: mat Kybartuose yra 145 daugiabučiai namai, 6 švietimo įstaigos, įvairaus dydžio įmonių, pasienio praleidimo postai, muitinė, geležinkelio transporto mazgas, automobilių terminalas, magistralinis kelias ir t. t. Prašyme nurodomi motyvai, kodėl pastatą reikėtų statyti naują ir prašoma užtikrinti saugią aplinką gaisrinės darbuotojams, o gyventojams – saugias gyvenimo sąlygas.

– Sklypą naujajam pastatui numatėme netoli pataisos namų, J. Biliūno gatvėje. Vieta erdvi, yra vandens trasos, patogus privažiavimas. Sklypą apžiūrėjusi ugniagesių vadovybė sutiko, jog jiems ši vieta atrodo tinkama, – kalbėjo A. Neiberka.

Iš PAGD Savivaldybė gavo atsakymą, jog situacija gerai žinoma, ir departamentas norėtų prisidėti prie Kybartų komandos materialinės bazės gerinimo, tačiau 2017 m. galimybių naujam investiciniam projektui nėra. „Atsižvelgiant į būtinumą gerinti Kybartų gaisrinės pastato būklę siūlysime Marijampolės APGV parengti naują investicijų projektą šio pastato statybai arba kapitaliniam remontui“, – rašoma rašte ir lėšų projektui žadama ieškoti 2018 metais.

Toks Vyriausybės sprendimas

Tuo tarpu sukarintose ir paprastose gaisrinėse dirbančių žmonių darbo užmokesčių skirtumas gali būti sprendžiamas tik dar aukštesnio lygmens instancijose.

E. Armanavičius paaiškino, jog, kaip ir sakė J. Vyšniauskas, kybartiečiai iš tiesų uždirba mažiau nei Vilkvaiškio PGT dirbantys jų kolegos. Pastarojoje tarnyboje atėjęs dirbti naujokas „į rankas“ gauna 450 eurų, o vėliau atlyginimas auga priklausomai nuo stažo, karinių laipsnių ir pan. Vidutiniškai ugniagesys į namus parneša apie 520–550 eurų per mėnesį.

– Kybartų gaisrinėje žmonės dirba pagal darbo sutartį, o Vilkaviškyje – statutiniai darbuotojai. Atlyginimų skaičiavimo tvarka yra patvirtinta Vyriausybės nutarimu, ir ji galioja visoje Lietuvoje. Taigi tokius sprendimus priimti ar keisti gali tik Vyriausybė, – kalbėjo E. Armanavičius.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. IV komandos ugniagesiams Dainiui Jurgaičiui, Arvydui Astašauskui ir Vyteniui Draganui ne kartą teko gelbėti tiek žmones, tiek pastatus, bet patys gelbėtojai dienas leidžia avariniame pastate.

Publikuota: „Santaka“, 2017-03-07.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian