Aktualijos

  • 0

Cerkvės tvarkymu rūpinasi stačiatikių dekanatas

Jau kuris laikas prie Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės darbuojasi keletas darbininkų. Pastatas atšviežintas naujomis spalvomis, pakeisti langai, tvarkomas vidus.

Prie stačiatikių šventovės darbuojasi vadinamieji pramoniniai alpinistai – kauniečių firma „Impela“. Pasak įmonės vadovo Igorio Parasockio, jo darbuotojai gali atlikti darbus aukštyje be pastolių, ten, kur jų pastatyti nėra įmanoma. Specialiai apmokyti žmonės sėkmingai atlieka šiuolaikinių statinių iš stiklo ir betono ekspertizes, aptarnauja juos bei kultūrinius ir pramoginius statinius, dirba tvarkant cerkves, bažnyčias, lipa ant kupolų, špilių, skulptūrų, jas valo ir išsaugo. Šie žmonės šįkart pasamdyti tvarkyti Kybartų cerkvės.

– Mes čia atliekame minimalius konservavimo darbus, kad statinys išliktų ir neirtų, – pasakojo įmonės vadovas. – Atkūrėme statinio elementus išorėje, dirbame viduje. Sienos visos išpūslėjusios, byra tinkas, tad darbo tikrai nemažai.

Pasak I. Parasockio, lėšų, kurių skyrė Kauno stačiatikių dekanatas, užtenka tik minimaliems darbams. Rimtam cerkvės remontui reikėtų mažiausiai pusės milijono eurų ir darbai užtruktų apie pusmetį.

Vis dėlto džiugu, kad unikalus statinys sulaukė rimtesnės pagalbos, mat mūsų rajono Savivaldybės biudžete lėšų tokiems reikalams nenumatyta. Vietinės valdžios pagalba apsiribojo prieš keletą metų skirtomis lėšomis cerkvės stogui padažyti. Pastatui, kuris jau kartą buvo atimtas iš tikinčiųjų, tačiau sugrąžintas ir vėl atstatytas, greitai sukaks pusantro šimto metų.

Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės pastatų kompleksas buvo pastatytas 1870 metais ir skirtas geležinkelio tarnautojams. 15 tūkstančių rublių ir žemės statiniui tuomet skyrė caro valdžia. Pirmojo pasaulinio karo metais Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo paversta sandėliu. 1919 m. Vidaus reikalų ministerija cerkvę, mokyklos pastatą ir du parapijos namus perdavė Seinų vyskupijai. Tuomet cerkvėje buvo įrengta bažnyčia. Apie 420 stačiatikių rinkdavosi maldai nuomojamose patalpose. Kybartuose gyvenantys stačiatikiai daug kartų kreipėsi į valdžią prašydami grąžinti maldos namus, kol pagaliau 1929 m. Ministrų kabineto nutarimu apgriuvusi cerkvė grąžinta bendruomenei. 1935 m. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo atnaujinta.

1937 m. parapijai priklausė beveik pusantro tūkstančio tikinčiųjų. Prie jos veikė Apvaizdos brolija. Tuomet čia visos Lietuvos cerkvėms buvo gaminamos žvakės.

Šiuo metu cerkvę lanko tik keletas Kybartuose gyvenančių stačiatikių. Popas iš Kauno į Kybartus atvyksta kelis kartus per metus: per didžiąsias šventes ar kai iškviečiamas kam nors mirus, prireikus pakrikštyti bei kt.

Dabar cerkvę prižiūri kybartiečių Valentinos ir Jevgenijaus Šibajevų šeima. Į cerkvę įleidžiamas kiekvienas žmogus – nesvarbu, kokį tikėjimą jis išpažįsta.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Baigus minimalius remonto darbus išorėje, tvarkomas cerkvės vidus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-10.


  • 0

Gyvenimas po maumedžiu tęsis

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Turbūt ne tik kybartiečiai žino, kur rasti kelis šimtus metų skaičiuojantį garsųjį maumedį. Ne ką jaunesnė ir pati sodyba, kurioje jis auga, bet gyvenimas čia tęsiasi.

Nors ilga troba jau įlinkusiu stogu, kažkas nuo kelio pusės išdaužė jos langus, bet po kiemą išdidžiai vaikšto gražuolis povas, kreksi antys, nuo svetimų saugo didelis dėmėtas šuo. Kieme nuolat sukiojasi ir sodybos šeimininkė Salomėja Dabulevičienė. Ji niekada nenustemba sulaukusi svečių, nes senasis, jau apsamanojęs, bet vylingą moters figūrą primenantis maumedis visada į namus privilioja žmonių. Nors šeimininkės sveikata jau ne ta ir atliekant paprasčiausius namų ruošos darbus į pagalbą vis dažniau tenka kviestis kitus žmones, 77 metus einanti moteris „nepameta“ jaunatviškos energijos. Šįmet ji išleido savo eilėraščių knygą „Laukų audra“. Tiesa, knygelė nedidelė ir išleista tik 200 egzempliorių tiražu, bet kūrėjai tai – didelis gyvenimo įvykis. Mat leidinuko nebūtų buvę, jei lėšomis nebūtų padėję Kybartuose įsikūrę verslininkai.

Pasak Salomėjos, jos eilės gimsta iš gyvenimo, iš asmeninės patirties. Kaip pati sako, ji visada buvo „padūkusi“ ir gali labai greitai sudėti ketureilį, pašiepiantį pažįstamą žmogų. O likusi su savo mintimis rašo eilutes iš širdies. Gyvenimas moters nelepino, susikaupė daug visokių patirčių, teko išgyventi tremtį, tačiau kybartietė nei dabartimi, nei praėjusiomis dienomis nesiskundžia. S. Dabulevičienė didžiuojasi ir savo sodyba, ir šeima.

– Gimiau ne šioje sodyboje, bet jau kelias dešimtis metų čia gyvenu, – pasakojo Salomėja. – Kai buvau maža, tik dvejų metukų, čionai mane atsivežė dėdė, kuris su žmona vaikų neturėjo. Jie mane labai mylėjo. Taip jau atsitiko, kad netrukus Stalino įsakymu dėdės šeima turėjo būti ištremta į Sibirą. Kartu paėmė ir mane…

Toliau mergaitės likimas klostėsi kaip filme. Tuo metu netoli Salomėjos tėvų namų buvo numuštas lėktuvas. Jos tėvas rado sužeistą lakūną, kuris, pasirodo, buvo vertinamas paties Stalino. Žmogus parvilko pilotą namo, kad mama jį išgydytų. Už tai moteris paprašė, jog šis užtartų žodį už Sibire vargstančius dukrą ir brolį.

Pagijęs lakūnas ištesėjo savo žodį ir mergaitė parkeliavo namo. Dėdė į Lietuvą grįžo tik po daugelio metų, prieš savo mirtį.

Sugrįžimu į šeimą mergaitė džiaugėsi neilgai. Užėjus frontui, visiems teko sprukti iš namų, tačiau „parubežy“ kulkos atėmė mamos, dviejų sesių ir brolio gyvybes. Gyvas liko tėtis, ji ir dar vienas brolis. Vėliau tėtis vedė dar kartą ir šeima pasipildė dar penkiais broliais.

Salomėjai sukakus 12 metų, mirė tėtis. Po jo mirties pamotė išvijo Salomėją iš namų ir ši apsigyveno pas Sibire likusio dėdės žmoną. Mokėsi, įgijo zootechnikės specialybę, įsikūrė Kybartuose, jauna ištekėjo, susilaukė sūnaus ir dukros. Deja, neturėdamas nė 30 metų, mirė jos vyras. Po kiek laiko gyvenimas Salomėją suvedė su antruoju vyru, su kuriuo daug metų gyvena sodyboje po senuoju maumedžiu, nuolat traukiančiu visų akis.

Šį vertingą sodybos akcentą iš Brazilijos pargabeno dar Salomėjos proprosenelis. Pasak jos, vyriškis buvo laivo kapitonas ir planavo sodyboje pasodinti dar daugiau maumedžių. Tačiau planams nebuvo lemta išsipildyti. Salomėja sako, kad protėvis, parplukdydamas dar keletą maumedžių, pakeliui susirgo ir mirė. Jūreiviai palaidojo jį jūroje kartu su jo mėgstamais medžiais. Tad šis sodyboje augantis plačiašakis – vienintelis tų dienų liudytojas, labai brangus šeimininkės širdžiai.

S. Dabulevičienė užsukusiam svečiui galėtų papasakoti daugybę savo giminės istorijų. Kaip pati sako, jos gyslomis teka ne tik lietuviškas, bet ir prancūziškas bei vokiškas kraujas, o ji pati moka net gruziniškai.

Paklausta, ar bus kam prižiūrėti tiek metų skaičiuojančią sodybą su unikaliuoju medžiu, Salomėja su pasididžiavimu pasakoja apie savo anūkus Editą ir Dainių. Tiesa, anūkė gyvena užsienyje, tad giminės istoriją menančioje vietoje greičiausiai įsikurs anūkas. S. Dabulevičienė įsitikinusi, kad šioje jos širdžiai brangioje sodyboje, prie pamėgto Molyno ir ištisai čiurlenančio vandens gręžinio, nenutrūks giminės ištiestos gijos.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paklausti, kaip sekasi, pas Salomėją Dabulevičienę kartais užsuka ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-08-01.


  • 0

Nuolatinės problemos „Paryžiuje“ nesibaigia

Kategorija :Aktualijos , Miestas

J. Basanavičiaus g. 4-o namo gyventojai maistui vartoja smarkiai užterštą vandenį. Tokias išvadas jie ir seniūnija gavo ištyrus vienintelį vadinamojo „Paryžiaus“ daugiabučio geriamojo vandens šulinį.

Vandenyje, kurį gyventojai naudoja maistui, rasta žmogaus sveikatai pavojingų bakterijų, tarp jų – ir žarninių enterokokų. Pasak specialistų, šių bakterijų buvimas vandenyje yra fekalinės taršos įrodymas.

Atlikus mikrobiologinį vandens tyrimą ir nustačius esant žarninių lazdelių (E. coli) bei žarninių enterokokų, vertinama, kad vandenyje gali būti ir salmoneliozės, vidurių šiltinės, dizenterijos sukėlėjų, tad yra grėsmė susirgti gelta, rotavirusinėmis ir norovirusinėmis infekcijomis.

– Šiuo metu UAB „Kybartų darna“ šulinį išsiurbė, jame atsinaujinęs vanduo jau nebus toks užterštas, – apie gyventojų gelbėjimo žygius pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas. – Daugiau mes nieko negalime padaryti. Žmonėms čia Savivaldybės lėšomis atvestas vanduo ir kanalizacija, tačiau jie nenori prisijungti prie tinklų ir vartoja savo pačių fekalijomis užterštą vandenį – juk čia pat ir jų lauko tualetai. Aišku, namo gyventojai tvirtina, kad neturi lėšų, bet kas gali būti brangiau už sveikatą?..

UAB „Vilkaviškio vandenys“ vadovo Ramūno Kašinsko duomenimis, šiame 43 butų name tik 11 vartotojų yra tapę jų abonentais. Dešimties būstų gyventojai naudojasi ir vandentiekiu, ir kanalizacija, o vieno atsivedę tik vandenį. Kiti jokio noro jungtis prie tinklų nerodo, nors ir yra raginami.

Kanalizacijos tinklų įrengimu buvo susirūpinta prieš keletą metų, kai J. Basanavičiaus g. 4-o ir greta esančių namų gyventojai savo buitinėmis atliekomis ėmė užkimšinėti lauko išvietes, o fekalijos pradėjo tekėti į Lieponos upelį. Kaip ir visada, daugiausia nemalonaus darbo tuomet tekdavo atlikti UAB „Kybartų darna“ darbuotojams.

Tokia situacija nuolat kartojosi, mat senuosiuose namuose įsikūrę gyventojai – ne visi tvarkingi ir supratingi. Galiausiai nuspręsta prašyti lėšų iš rajono Savivaldybės ir įrengti vietos žmonėms nuotekų tinklus. Savivaldybės biudžetui šie darbai kainavo apie 70 tūkst. litų. Vėliau buvo įrengtas ir vandentiekis. Tačiau patogumais nesinaudojantys žmonės tvirtina, kad įsivesti vandenį – brangu, juolab kad paskui už jį dar reikės ir mokėti…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Greta sandėliukų ir išviečių esantis šulinys daugeliui gyventojų tebėra vienintelis geriamojo vandens šaltinis.

Publikuota: „Santaka“, 2015-08-01.


  • 0

„Muzikinė liepa Kybartuose 2015“ skambėjo vasaros ritmu

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Šeštadienį Kybartų „Saulės“ progimnazijos stadione kraštiečius subūrė miesto šventė. „Muzikinė liepa Kybartuose 2015“, kaip ir kasmet, pateikė malonių staigmenų.

Renginio tematika nuolat keičiasi: vienais metais paminėtas Lietuvos vardo tūkstantmetis, kitais, prisimenant Žalgirio mūšį, garavo „Karžygio“ sriuba, dar kitais vyko skaniausia ir kvapniausia pavadinta Kybartų miesto šventė – kulinarinio paveldo mugė. Vienintelis dalykas, kurio šventės organizatorė Neringa Bičkovaitė nekeitė ir neketina keisti, yra renginio laikas – liepos mėnuo.

Šiemet šventės pradžia buvo skirta vaikams. Jie galėjo žaisti, piešti, šokti ir dainuoti kartu su visų mėgstamu animaciniu personažu Kempiniuku. Vėliau svečiams šoko krašte gerai pažįstami šokių kolektyvai „Lelija“ ir „Katpėdėlės“, pasirodė linijinių šokių grupių šokėjos iš Marijampolės, Vilkaviškio, Alytaus ir Kybartų.

Pramogų ieškančių šventės dalyvių laukė gausybė atrakcijų, kuriomis pasirūpino nepakeičiama miestų renginių dalyvė UAB „Atrakcionada“. Išalkusiuosius ir ištroškusiuosius kvietė apsilankyti ir pasivaišinti restoranas „Tėvynė“.

Šventėje buvo galima susipažinti su Pasaulio kybartiečių draugijos išleista Ričardo Janušausko atsiminimų knyga „Žaliųjų Kybartų vaizdeliai“. Knygoje aprašomi Kybartai tarpukario ir karo metais, tų laikų miestelio istorija.

Šventės programoje kiekvienas galėjo atrasti kažką įdomaus.

Tiesa, vidurdienį tiek renginio dalyviams, tiek prekybininkams nepadėjo didžiulė saulės kaitra. Vis dėlto karštis svečių neatbaidė, jie rinkosi stebėti įvairių atlikėjų pasirodymų. Dainininkas, kūrėjas, poetas, o visai neseniai ir rašytoju tapęs Paulius Stalionis sudainavo keletą romantiškų dainų iš naujausio albumo „Aš tavimi tikiu“ bei atliko puikiai žinomų senesnių kūrinių. Pasirodymą P. Stalionis papildė netikėta staigmena: atlikėjas pristatė savo pirmąją knygą vaikams „Pasakos, kurių niekas nepasakos“.

Scenoje pasirodė ir kiti garsūs atlikėjai bei grupės, be kurių dainų „Muzikinė Liepa Kybartuose 2015“ nebūtų muzikinė. Vakarą sudrebino sunkiojo metalo grupės iš Kauno „Thundertale“ energingas pasirodymas, karštyje gaivino lengvas roko, džiazo ir popmuzikos kokteilis: grupė iš Marijampolės „Age“, grupė iš Vilniaus „Išjunk šviesą“ bei LNK muzikinio šou „Muzikos akademija 2“ nugalėtoja Eglė Jakštytė.

Po šokių ir dainų renginio pabaigą paskelbė kvapą gniaužiantys fejerverkai.

Brigita RAGICKAITĖ

Autorės nuotr. Garsių atlikėjų dainos linksmino renginio dalyvius.

Publikuota: „Santaka“, 2015-07-09.


  • 0

Sporto klubas vasarą sulaukia nedaug lankytojų

Kategorija :Aktualijos , Miestas , Sportas

Sporto klubas „Impulsus“ pradėjo dar tik antruosius savo gyvavimo metus, tačiau jau spėjo pradžiuginti ne tik vietinius sporto entuziastus.

J. Basanavičiaus gatvėje, Kybartuose, klubą mėgstantiesiems sportuoti įsteigė vietinis gyventojas Rimvydas Brazauskas. Jaunas vaikinas sakė, kad jis visada manęs, jog Kybartams trūksta vietos, kur gali sportuoti kybartiečiai, juolab kad mėgstančiųjų aktyvų gyvenimo būdą mieste nemažai. Tad jis susirado patalpas, jas išsinuomavo, remontavo ir jau užpraeitą vasarį priėmė pirmuosius klientus.

– Nors dirbome dar tik vieną žiemą, tačiau pastebiu, kad žmonės į klubus sportuoti dažniausiai suplūsta pavasariop, po Naujųjų metų šventimo, – savo darbo patirtimi dalijosi R. Brazauskas. – Turbūt daugelis mano, kad šitaip atsikratys per didžiąsias šventes „uždirbtų“ riebaliukų. Tačiau toks entuziazmas ilgai netrunka. O kad būtų matyti rezultatas, reikia mankštintis reguliariai ir tikrai ne savaitę ar dvi.

Pasak klubo įkūrėjo, mažiausiai žmonių sportuoti ateina vasarą. Daug kas išvažiuoja atostogauti ar uždarbiauti, be to, geru oru raumenims naudingus pratimus galima atlikti ir lauke. Tad šiltuoju metų laiku nuolat sportuojančiųjų skaičius sukasi apie vieną dešimtį.

Toks lankytojų kiekis nėra džiaugsmas jaunam verslui. Mat norisi įrengti dar vieną patalpą, nusipirkti oro kondicionierius, investuoti į kitokius klientų patogumus. Bet jaunas žmogus rankų nenuleidžia. Jis ne tik puikiai geba vystyti savo verslą, bet ir organizuoja įvairius renginius sportininkams.

Štai prieš gerą mėnesį klubo įkūrėjas Kybartuose surengė štangos spaudimo varžybas, kuriose dalyvavo kybartiečiai, pilviškiečiai ir sportininkai iš Šakių. Pasak verslininko, jei jis būtų skelbęs, kad tai – tik rajono sportininkų rungtynės, būtų sulaukęs labai nedaug dalyvių. Tačiau sportininkas viliasi, jog šios varžybos taps tradicinėmis ir sutrauks daugiau dalyvių.

Taip pat kartu su sporto klubu „Motobanga“ organizuotos motokroso varžybos Virbalyje.

Nors R. Brazauskas pats yra prisiekęs motokroso gerbėjas, šįmet jis, kaip dalyvis, nesirungė nė vienose varžybose, mat daug laiko surijo verslo reikalai.

Sportininkas tikisi, kad vis dėlto kybartiečiai rinksis sveiką gyvenseną ir klubą lankys gausiau ir ne tik pavasarį, nes tokie vienkartiniai pasportavimai daug naudos neduoda.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Motokroso gerbėjas Rimvydas Brazauskas klubą „Impulsus“ įrengė savo rankomis ir kiekvieną jame sutinka kaip šeimos narį.

Publikuota: „Santaka“, 2015-07-04.


  • 0

Pasaulio kybartiečių draugija vis dar beldžiasi į kraštiečių širdis

Jau penkiolika metų, kai J. Basanavičiaus g. 38-as namas stovi liūdnas, žvelgiantis tuščiomis langų akiduobėmis.

O juk tai – pastatas prie pagrindinio kelio, vartai iš Rusijos į Vakarų Europą. Turbūt ne vienas Kaliningrado srities gyventojas, kirtęs sieną, sau tyliai šypteli į ūsą: „Europos Sąjunga čia dar nekvepia…“

Jei ne aktyvių kybartiečių pastangos, dabar pastato jau nebūtų visai. Kažkada buvęs prabangus, 115 metų skaičiuojantis statinys buvo neatsiejama miesto dalis. Kiti senųjų Kybartų prabangos likučiai išardyti po plytą statant gyvenamuosius namus, daugelis paversti ankštais daugiabučiais, sandėliais.

Šis pastatas, irgi virtęs daugiabučiu ir pirmajame aukšte priglaudęs prekybininkus, išgyveno karą, valdžių pasikeitimus. Dėl savo vientisumo, išsaugotos puošybos, Karaliaučiuje pagamintų metalinių žaliuzių krautuvių langams namas 1992 m. įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių sąrašą.

Taip senolis sulaukė šimtojo gimtadienio, kuris jam buvo lemtingas. Lygiai prieš 15 metų, kilus gaisrui viename iš butų, nudegė namo stogas. Tuomet dalies patalpų savininkai Leonidas Kuzmenskas ir Vytautas Ričkauskas sutaisė dalį stogo – ir tik jų dėka pastatas išliko iki šiol. Namo nelaimė buvo svarbi priežastis, kuri dar labiau suvienijo esamus ir buvusius kybartiečius, susibūrusius į Pasaulio kybartiečių draugiją.

Prieš septynetą metų keli savininkai draugijai padovanojo savo butus. Dabar PKD yra ketvirtadalio pastato savininkė. Organizacijos pastangomis, už jos narių įnašus ir geraširdžių, savo miestui neabejingų kybartiečių aukas prieš gerą penkmetį atlikti būtiniausi sutvirtinimo darbai, kurie kainavo per 40 tūkst. litų. Padėjo ir Vilkaviškio rajono savivaldybė, ir Kultūros paveldo departamentas. Pernai PKD užsakymu UAB „Senamiesčio projektai“ parengė pastato atstatymo projektą, gauti ir restauravimo leidimai. Visa tai draugijai kainavo per 7 tūkst. litų.

Daug nuveikta, daug padaryta, tačiau dabar pastatą gali pražudyti paprasčiausias žmonių abejingumas. Žmonių, kurie galbūt neranda laiko įsijungti kompiuterį ar nueiti į banką ir paaukoti pagal išgales tam, kad Kybartai išsaugotų ateities kartoms istorinę miesto širdį. Tuo labiau jog kybartiečiai dabar turi galimybę naudotis banko paslaugomis savo mieste, pašte.

PKD pirmininkas Rymantas Vaičaitis sako, kad šis etapas pareikalaus nemažai lėšų ir jėgų, nors norima tik atstatyti nugriuvusias sienas ir uždengti stogą. Tai kainuotų daugiau nei 75 tūkst. eurų. Privačių butų savininkai turėtų prisidėti daugiau nei 60 tūkst. eurų, PKD dalis – apie 30 tūkst. eurų. Daugiau nei 2 tūkst. eurų draugija surinko iš savo narių, likusią dalį ketina gauti iš aukotojų, nes tiki, jog pasaulyje yra savo miestui neabejingų kybartiečių – ir ne tik jų. Juk tai – viso rajono garbės reikalas.

– Aukojantiems žmonėms esame padarę suvenyrų, kurie primins apie gerą darbą ir paragins kitus aukoti, o atstačius pastatą bus užsakyta lenta su aukotojų pavardėmis ir pritvirtinta matomoje vietoje. Aukotojų vardai išliks amžiams granito plokštėje namo sienoje. Dabar yra unikali galimybė rajono politikams darbais, o ne žodžiais ir savo asmeniniu indėliu parodyti, kaip jie nori ir gali padėti Kybartams, nes visai neseniai deklaravo savo būsimus darbus. Per sekančius rinkimus kybartiečiai paklaus – kur tu buvai kai mes gelbėjome kultūros paveldą, – sakė R. Vaičaitis. – Tiems žmonėms, kurie mano, kad mes turime kažkokių asmeninių tikslų, noriu pasakyti, jog tik norime išsaugoti miesto istoriją – atstatyti sienas, uždengti stogą. Be abejo, prie šito savo lėšomis turės prisidėti butų savininkai Dangira ir Vaidas Brazaičiai, Jalizavetos Skurvydienės turto paveldėtojai, Vytautas ir Levonė Ričkauskai, Leonidas Kuzmenskas, Vilma Radzevičienė, Daiva Burbienė, Daiva Skurvydienė ir Svetlana Kantautienė, taip pat UAB „Perkūnas“. Tai – jų nuosavybė ir pagal įstatymus savininkai privalo ja rūpintis. Jeigu šie nepanorės prisidėti, iš jų lėšos bus išieškomos per teismą.

PKD jai priklausančioje erdvėje, pritraukusi ES fondų lėšų, įkurs patalpas, skirtas viso miesto kultūrinėms reikmėms.

Jeigu darbų nepavyktų atlikti, surinktas lėšas draugija grąžins aukotojams.

Taigi tie, kam rūpi Kybartų istorijos išsaugojimas, gali paaukoti ir pervesti lėšų į „Swedbank“ banko sąskaitą LT697300010113876814. Rekvizitai: Pasaulio kybartiečių draugija, J. Basanavičiaus g. 44, Kybartai, Vilkaviškio r. Įmonės kodas 301240791.

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Autorės nuotr. Aukotojams skirtas suvenyras primena apie gerą darbą ir ragina aukoti kitus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-21.


  • 0

Pa­sie­ny­je – su­klasto­ti do­ku­mentai ir me­luo­jantys ke­liau­ninkai

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Kybartų kelio posto pareigūnams praėję metai įsiminė Rusijos sankcijomis Europos Sąjungos piliečiams ir dėl to sumažėjusiu keliaujančių asmenų srautu. Pareigūnai pastebėjo, kad smarkiai padaugėjo suklastotų dokumentų. 

Srautai mažėjo

Kybartų kelio poste dirbantiems pareigūnams būtų sunku suskaičiuoti, kiek įvairių asmenų ir automobilių dokumentų teko čiupinėti, tikrinti įvedant jų duomenis į duomenų bazes. Mat permetus iš Lietuvos pusės sieną kirto daugiau nei 195 tūkst. automobilių, daugiau nei 182 tūkst. atvyko iš Rusijos pusės. Nors šie skaičiai didesni nei ankstesnių metų, Kybartų užkardos vadas Rimantas Kundreckas neabejoja, kad srautai būtų dar išaugę, jei ne Rusijos sankcijos. Mat paskutiniais metų mėnesiais vykstančiųjų į Kaliningrado sritį ir iš jos akivaizdžiai sumažėjo. Vasaros mėnesiais automobilių srautai į abi puses siekdavo po 18 tūkst., o gruodį jie sumažėjo kone perpus.

Geležinkelio kelio poste– atvirkščiai: traukinių srautai padidėja metų pradžioje ir gale, tačiau keliaujančių jais asmenų ypač padaugėja liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Akivaizdu, jog atostogų metu Kaliningrado srities gyventojai vyksta pasižmonėti pas giminaičius į Rusijos gilumą. Vien liepos mėnesį traukiniais išvykusių tranzitu per Lietuvą asmenų buvo apie 40 tūkst., maždaug tiek jų sugrįžo per rugpjūtį atgal į Kaliningradą.

Provokacijnepavyko

Pasieniečiai akylai fiksuoja ne tik automobilius ar keleivius. Per Lietuvos teritoriją traukiniais į Rusiją keliauja ir karinė technika bei kariškiai. Kad ir kaip būtų keista, klausantis kalbų apie ginklais žvanginančią Rusiją, karinio transporto sąstatų, komandų ir kariškių praėjusiais metais per sieną vyko keliskart mažiau nei ankstesniais.

Tačiau pasitaikė atvejis, kai į Lietuvą bandė įvažiuoti sovietine simbolika išpuoštas traukinys. TądienRusija šventė desantininkų dieną, tad į šios šalies gilumą vyko kariškiai, vilkintys desantininkų marškinėliais. Tiesa, patys kariai sovietine atributika nesipuošė, o tik ja aplipino visus traukinio vagonus. Tokią provokaciją pastebėję akyli Lietuvos pasieniečiai „išpuošto“ traukinio į mūsų šalį neįleido.

Klastoja dokumentus 

Tačiau, palyginti su 2013-aisiais, praėjusiais metais pasienyje sulaikyta kone dešimt kartų daugiau suklastotų dokumentų. Kybartų užkardos vadas R. Kundreckas atskleidė, jog daugiausia klastojami automobilių dokumentai. Taip Rusijos piliečiai, ko gero, siekia išvengti muitų. Tarp dokumentų padirbinėtojų pasitaikė tik vienas dvigubą pilietybę turėjęs asmuo, visi kiti – Rusijos piliečiai.

Kybartų užkardos pareigūnai jau anksčiau buvo atkreipę dėmesį, kad kituose pasienio kelio postuose klastotų dokumentų sulaikoma daugiau. Dėl šios priežasties buvo imtasi organizacinių priemonių, išanalizuoti klastojimo būdai ir rugpjūčio mėnesį išryškėjo akivaizdūs rezultatai. Užkardos vadas klastočių pagausėjimo nesieja vien su akylesniu tikrinimu, mat dokumentai buvo kruopščiai tikrinami ir anksčiau. Ko gero, kituose pasienio kelio postuose užspiesti padirbinėtojai pakeitė kelius. Mat padaugėjus klastočių Kybartuose, pas kaimynus jų sumažėjo.

Traukiį Europą

Praėjusiais metais gerokai padidėjo neįleistų į Lietuvą Rusijos piliečių skaičius. Pagrindinė neįleistųjų kategorija – keliantys grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Susiję su kontrabanda arkitų nusikaltimų Šengeno erdvėje padarę asmenys apietai, kad nebus įleisti į Lietuvą, sužino tik atvykę prie valstybės sienos. Į mūsų šalies teritoriją neįleidžiami ir tie, kurių atvykimo aplinkybės neatitinka nurodomų sąlygų.

Į Šengeno erdvę bet kokiomis priemonėmis bandantys patekti trečiųjų šalių piliečiai dažnai meluoja apie vizito tikslus, o vėliau sprunka į Europos Sąjungos gilumą. Taip pasieniečiams įkliuvo čečėnų tautybės asmenys, bandę pasprukti į Vokietiją. Pasienio pareigūnų dėka buvo išsiaiškinta, jog čečėnai Lietuvos vizas konsulate gavo apgaulės būdu ir pas jokius gimines į Marijampolę nevyksta. Pasieniečiams iškart užkliuvo iš anksto nupirkti bilietai vykti kurkas toliau nei iki Marijampolės.

Slepia kontrabandą

Pasieniečiai gali pasigirti ir tuo, kad per praėjusius metus ne tik daugiau nei 50 kartų padėjo policijos pareigūnams užkardyti nusikaltimus, bet ir muitininkams išaiškinant kontrabandą vežančius asmenis.

Kybartų kelio poste muitinės pareigūnai pernai sulaikė daugiau kaip 800 tūkst. pakelių cigarečių, kurių vertė siekia 1,8 mln. eurų. Cigaretes kontrabandininkai dažniausiai slepia specialiai įrengtose slėptuvėse arba po įvairiais „priedangos“ kroviniais, pavyzdžiui, obuolių tyrės ir jautienos konservais, lauko baldais. Surasti nelegaliai gabenamus tabako gaminius muitininkams padeda mobilioji rentgeno kontrolės sistema, ją panaudojus sulaikyta prekių, kurių vertė 1,5 mln. eurų.

Kybartų kelio poste praėjusiais metais buvo sulaikyta nelegaliai gabenta gintaro žaliava, katalizatorių laužas, 140 tūkst. litų nedeklaruotų grynųjų pinigų, nustatyta nemažai naftos produktų gabenimo tvarkos pažeidimų. Nustačius kuro gabenimo tvarkos pažeidimus, apmokestinta 75 tūkst. litrų 43 tūkst. eurų vertės kuro.

Kybartų užkardos vadas R. Kundreckas praėjusius metus savo pavaldiniams vadino sėkmingais: pareigūnai iškovojo sportiškiausios rinktinės užkardos vardą, gavo nemažai apdovanojimų, naujos technikos – du visureigius bei tarnybinių šunų transportavimui skirtą modernią keturvietę priekabą su vėdinimo sistema irkitais privalumais. O bene džiugiausia pasieniečiams praėjusių metų žinia – visiems statutiniams pareigūnams buvo pakelti atlyginimai.

Nuotr. Karinio transporto sąstatų per Kybartų geležinkelio kelio postą pernai vyko mažiau nei ankstesniais metais.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2015-02-21.


  • 0

Ka­ro ve­te­ra­nas pa­si­ti­ko de­vy­niasde­šim­tmetį

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Sausio 30 dieną vienam iš keturių Kybartuose likusių Antrojo pasaulinio karo veteranų teko atlaikyti sveikinimų laviną – guviam ir humoro nestokojančiam Modestui Sabaliauskui tądien sukako devyniasdešimt. 

– Nemaniau, kad tiek metų sulauksiu, nes mano gyvenimo įvykiai sveikatos nepridėjo, bet gal užgrūdino, – pasitikdamas pasveikinti atvykusį seniūną Romą Šunoką kalbėjo kybartietis. – Karas – baisus dalykas. Net septyni dešimtmečiai taikos neištrynėjo iš atminties.

Kybartietis kariauti buvo pašauktas būdamas devyniolikmetis. Tuomet jam iš gimtųjų namų greta Virbalgirio teko iškeliauti beveik dešimčiai metų. Savo gimtinę M. Sabaliauskas vėl pamatė tik 1950-aisiais.

Veteranas prisiminė pirmąsias savaites, kai jie, jauni vaikinai, laukė, kur nublokš likimas. Mat prognozuoti, kur būsi išsiųstas, niekas negalėjo.

Jauniems kariams teko kęsti nepriteklių, badą. Tuomet M. Sabaliauską gelbėjo tik suvalkietiškas racionalumas. Karys sugebėjo rasti būdų, kaip išmainyti „machorką“ į duoną ir taip pasidvigubinti savo maisto davinį, mat pats nerūkė, o rūkantiesiems tabakas tuo metu buvo labai svarbus. Kiti, valgyti gavę po nedaug, dažniausiai liesos sušalusių kopūstų sriubos, sirgo. O stiprios fizinės ir dvasinės sveikatos kybartietis kariavo. Buvo rimtai sužeistas, gyvybę tuomet jam išgelbėjo mamos įsegtas medalikėlis. Pasveiko ir vėl kariavo.

Jo karas nesibaigė net Berlyne, kur jau buvo aišku, kad vokiečių kariuomenė sutramdyta. Lietuvis prisiminė, kad tuomet jiems teko bendrauti su amerikiečių kariais. Pabijojusi, kad lietuvių kareiviai nepabėgtų pas amerikiečius, sovietų valdžia visus juos veikiai išsiuntė iš Berlyno. Tuomet M. Sabaliauskui buvo pasakyta, kad jis bus priskirtas prie šešioliktosios lietuvių divizijos, kuri per Kaliningradą važiuos namo. Tačiau į minėtą diviziją kybartietis nepapuolė, likimas jį vedžiojo klaidžiais sovietų sąjungos keliais dar gerą penketą metų…

Veteranas atsiminė, kad išvažiuojant iš Berlyno už tarnybą jam buvo įteikta keliolika porų kojinių, medžiagos paltui…

Dėliodamas neišdildomus atsiminimus M. Sabaliauskas tvirtino, jog rusų valdžia visada mokėjo „praplauti smegenis“. Propaganda buvo ir tebėrajų stiprioji pusė. Veteranas net neabejojo, kad įvykiuose Ukrainoje dalyvaujantys rusų kariai yra paveikti ir įtikinti, jog daro „šventą“ darbą.

Karo mėsmalę perėjęs veteranas sakė dar ir dabar gaunantis sveikinimų iš Rusijos valdžios, kartais sulaukiantis ir kitokių dėmesio ženklų.

Audringo savo gyvenimo etapo, kurį teko tuo metu iškęsti nevienam jaunam lietuviui, kybartietis nei gailisi, nei keikia.

– Buvo toks laikas, taip reikėjo, taip gyvenome, – sakė veteranas. – Svarbiausia buvo išgyventi. Džiaugėmės kiekviena ramia diena, gardesniu kąsniu, patogesniu rūbu.

Buvęs Antrojo pasaulinio karo veteranų tarybos pirmininkas M. Sabaliauskas tik apgailestauja, kad tų, su kuriais būtų galima pasidalyti prisiminimais, vis mažiau. Prieš gerą dešimtmetį mūsų rajone veteranų dar buvo per 150. Tačiau žilagalvių karo dalyvių gretos kasmet retėja. O mintys, iškylančios mąstant apie karo pasiglemžtą laiką, kaskart aiškesnės, gildančios širdį. Tebėra ir noras pasakyti visiems, jog karas yra baisus…

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Autorės nuotr. Prisimindamas karą Modestas Sabaliauskas nekeikia likimo už jam skirtus išbandymus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-02-07.


  • 0

Gerumas praskaidrino kybartiečių Kalėdas

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Trys aktyvūs Kybartų parapijos Caritas skyriaus nariai su vedėja Gražina Vaičaitiene priešakyje, prieš didžiąsias metų šventes, aplankė net 30 kybartiečių šeimų.

Carito paruoštų kalėdinių krepšelių sulaukė vieniši, ligoti seneliai bei daugiavaikės šeimos. Krepšelius pavyko pripildyti už Caritas žvakeles gautas aukas.


  • 0

Me­džiai be šak­nų gyvens neilgai

Neseniai Kybartuose lankęsi profesionalūs arboristai nutarė miestui dovanoti dovaną – nemokamą medžių apžiūrą ir bendrą jų įvertinimą. 

Kelia rimtą pavojų 

Kartu su seniūnu Romu Šunoku gerą pusdienį apžiūrinėję šiuos didžiulius augalus, UAB „Arbovita“ direktorius Renaldas Žilinskas ir darbuotojas Skaidrius Grigalevičius buvo apstulbę: tiek sužalotų ir pusgyvių medžių vienoje vietoje jiems nebuvo tekę matyti.

Drevėti, gumbuoti, sergantys – tokie augalai gali neišlaikyti didesnio vėjo. Pasak arboristų, ypač pavojingi medžiai prie pagrindinės J. Basanavičiaus gatvės, abipus šaligatvio, taip pat parko krašte, prie kultūros centro. Nors atrodantys dideli ir galingi, tačiau jau seni, bet kaip genėti, gatvės remonto metu nukapotomis maitinančiomis šaknimis, jie grasina bet kuriuo momentu užgriūti pastatostogą.

Kai kuriuos galima išgelbėti 

– Skverelyje dargalima palikti guotą jaunesnių, nemokšiškai genint netaip sužalotomis šakomis ir nenukapotomis šaknimis medžių, – sakė R. Žilinskas. – Kai kuriose vietose jie dar pusėtini, tad tinkamai prižiūrint situacija pagerėtų. Labai gražūs gluosniai Kudirkos Naumiesčio gatvėje, tik reikia sutvarkyti jų lajas, kad taptų saugūs.

Dideliems lapuočiams medžiams, kurių lajos neįmanoma išretinti, arboristai siūlo šakas surišti. Tai – nebrangus metodas, apsaugantis nuo krintančių nulūžusių šakų.

Seniūnas R. Šunokas prisipažino nežinojęs tiek su medžių priežiūra susijusių subtilumų. Jis sakė gavęs daug gerų patarimų, kuriuos žadėjo perduoti vietos komunalininkams. Mat pinigų samdyti arboristus visiems darbams atlikti tikrai nebus iš kurgauti.

Parką tvarkys dalimis 

– Žmonės manęs vis klausia, ar bus išsaugoti senieji parko medžiai. Deja, nudžiuginti negaliu. Net ir be specialistų pagalbos aišku, kad jie kelia pavojų žmonėms, tuo labiau po parko ir kelių remonto, per kurį buvo pažeistos šių augalų šaknys, – kalbėjo seniūnas. – Jeigu bus įmanoma gauti pinigų, likusiems medžiams išsaugoti prašysiu specialistų pagalbos, o nupjauti galime ir savomis jėgomis. Smagu, kad gavau patarimų, kokius naujus medžius vietoje senų geriausia sodinti, kaip juos prižiūrėti. Aišku, nepjausime visko iš karto, nes net ir pažeisti medžiai dar kurį laiką gali gyventi, bet pasistengsiu, kad viskas būtų daroma nuosekliai, dalimis.

Specialistai rekomenduoja nedelsti 

Pakalbinti arboristai sakė, jog Kybartų medžiams, ypač tiems, kurie kelia didžiausią pavojų, skubiai reikalinga specialisto ranka.

– Mūsų nuomone, miesto medžius turi prižiūrėti tam parengti specialistai, o neeilinis žmogus ar komunalininkas, turintis bokštelį arba kopėčias ir grandininį pjūklą. Reikia suprasti, kad visuose darbuose turi dirbti tą reikalą išmanantys specialistai. Kol ruošiamos Želdinių priežiūros įstatymo pataisos, savivaldybių ar seniūnijų vadovai galėtų parodyti sąmoningumą ir pasikviesti specialistus nors pakonsultuoti. Priešingu atveju gali tekti stebėti ir kitų miestų medžių virsmą Kybartų šmėklomis, – teigė R. Žilinskas.

Parengtos įstatymopataisos 

Želdynų įstatymo pataisomis ketinama įteisinti, kad pertvarkant esamus ir kuriant naujus želdiniais apsodintus plotus turėtų būti tai derinama su Želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisija.

Taip pat būtų draudžiama kirsti ar tvarkyti medžius, neturint šios komisijos medžių apžiūros akto. Taip būtų pagerinta medžių apsauga ir išvengta tokių situacijų, kai medžiai iškertami be niekur nieko.

Pataisomis siekiama sustiprinti visuomenės vaidmenį miesto projektuose, susijusiuose su medžių persodinimu ir kirtimu. Nauja įstatymo redakcija įpareigoja, jog Želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijoje du trečdaliai narių būtų iš visuomeninių organizacijų, bendruomenių atstovai, o komisijos priimti sprendimai viešinami seniūnijose, kuriose numatomi tvarkymo darbai.

Taip pat įstatymu siekiama, kad informacija apie numatomų pertvarkyti ar naujai įrengti želdynų bei želdinių projektų svarstymo su visuomene laikas būtų skelbiamas viešai savivaldybės interneto svetainėje ir seniūnijos, kurios teritorijoje planuojama įgyvendinti projektą, skelbimų lentoje.

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Autorės nuotr. Seniūnas Romas Šunokas iš arboristų Renaldo Žilinsko ir Skaidriaus Grigalevičiaus gavo vertingų patarimų.

Publikuota: „Santaka“, 2014-11-29


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian