Kybartų bendruomenė

Geležinkelininkai į Kybartus prikvietė dešimtis lankytojų

Šeštadienį į Kybartuose vykusį „Lietuvos geležinkelių“ organizuotą renginį traukiniais ir automobiliais sugužėjo daugiau nei penkios dešimtys turistų iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, aplinkinių miestų. Ekskursija po Kybartus – vienas iš ciklo „Aplink Lietuvos geležinkelius per 9 dienas“ renginių.
Nors daugelis vietinių žmonių nusistebėtų, tačiau ekskursija po Kybartus truko net 4 valandas, o tokio žmonių susidomėjimo pasienio miesteliu organizatoriai nesitikėjo. 


Ekskursija prasidėjo turtinga istorija garsėjančioje Kybartų geležinkelio stotyje, kurios prancūzų architektų projektuoti rūmai kažkada buvo didžiuliai ir labai puošnūs. Pastatas buvęs daugiau nei 200 metrų ilgio, su trimis palaukimo salėmis, trimis restoranais ir net prabangiais kambariais, kuriuose apsistodavo į Prūsiją vykdavusi Rusijos caro šeima. Pažintinę ekskursiją vedęs Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ilgiausiu Lietuvoje virš geležinkelio nutiestu pėsčiųjų tiltu turistus nuvedė į miesto centrą ir aprodė žymiausias vietas, paminklus bei paminklinius akmenis, trijų konfesijų bažnyčias ir cerkvę, kelioms valandoms A. Smetonos prezidentūra tapusį pastatą ir vietą, kurioje jis, perbridęs upelį, pasitraukė į Vokietiją. Taip pat miesto svečiai išvydo namą, kuriame sovietiniais laikais buvo kuriami tekstai pogrindiniam leidiniui „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. 

Pro vadinamuosius Paryžiaus ir Berlyno pastatus patekę į muitinės teritoriją renginio dalyviai turėjo galimybę ne tik žvilgtelėti į kaimyninę šalį, bet ir susipažinti su pasienio bei muitinės pareigūnų darbo subtilybėmis – to tikrai nepatirtų į Kybartus atvykę kaip eiliniai turistai. 

Ekskursija baigėsi garsiuosiuose geležinkelio stoties požemiuose, pastaruoju metu tapusiuose turistų traukos vieta. 

Iš įvairių Lietuvos kraštų į Kybartus atvykę žmonės stebėjosi turtinga istorine miesto praeitimi, mat daugelis čia lankėsi pirmą kartą ir negalėjo patikėti, jog bendruomenės vadovas V. Katkevičius per vasarą jau pravedė 30 ekskursijų ir užsakytų turi dar keliems savaitgaliams. Istorinėmis žiniomis stebinusiam ir įdomius faktus apie savo miestą bėrusiam ekskursijos vadovui svečiai padėkojo plojimais. 

„Lietuvos geležinkeliai“ primena, kad renginių ciklas dar nesibaigė ir rugsėjo 28 d. kviečia Kauno bienalėje į performansą „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“. Informacijos apie renginį galima rasti „Lietuvos geležinkelių“ feisbuko paskyroje. 

„Santakos“ inf. 

Elės PRANAITYTĖS nuotr. Vilnietė tinklaraštininkė Kūtvėla plačiai aprašė ekskursiją po Kybartus savo internetinėje svetainėje www.kootvela.com.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-20.


Plaukė buriniu laivu

Kybartų bendruomenė organizavo ekskursiją, pelniusią vasaros sezono hito vardą. Kaimyninę Lenkiją panūdo aplankyti 75 žmonės.

Kybartiečiai ir bendruomenės svečiai plaukė prabangiu, ilgiausiu Lenkijoje buriniu laivu „Chopin“ („Šopenas“). Keliauninkai laive klausėsi instrumentinio trio iš Vilkaviškio atliekamų kūrinių. Skambant svajingai muzikai, grožėtasi įstabia kurortinio Mozūrijos miestelio Mikolaikų panorama, Šniardvų ežero ramybe.

Aplankytas Gižycko miestas. Keliautojai pasivaikščiojo po kalvą ant Niegocino ežero kranto, kur vietiniai numanomoje kankinio Brunono iš Kverfurto mirties vietoje pastatė kryžių. Taip pat lankytasi kryžiuočių pilyje, XIX a. gynybiniame objekte – Boyeno tvirtovėje.

„Nuvykome į bohemiškąjį Ryno miestą, išsidėsčiusį vaizdingose kalvotose Mozūrijos ežeryno apylinkėse tarp dviejų ežerų, kurie sujungti kryžiuočių iškastu požeminiu kanalu. Miestas garsėja pilimi, kryžiuočių pastatyta XIV amžiuje. Joje veikia 4 žvaigždučių viešbutis ir Mozūrijos kongresų bei poilsio centras. Pasivaikščiojome po Ryno pilį ir ją apžiūrėjome“, – pasakojo išvykas jau ne pirmus metus organizuojantis Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-06.


Bendruomenė susirūpino objektų skaitmeninimu

Neseniai Kybartuose prie kai kurių objektų atsirado „keisti kvadratiniai paveikslėliai“.

Taip Kybartų bendruomenės pirmininko Vito Katkevičiaus iniciatyva sugeneruotus QR kodus pavadino vyresni vietiniai žmonės. Šie kvadratai ir raidės – sutrumpintai anglų kalba Quick response – reiškia „greitas atsakymas“. Tai yra dvimatis brūkšninis kodas. Jame gali būti užšifruota įvairi informacija, sudaryta iš simbolių, įskaitant skaičius, kirilicą ir specialiuosius ženklus. QR kodus galite pamatyti interneto svetainėse, reklamose, iškabose, kataloguose ir netgi ant vizitinių kortelių.

Šitokio kodo poreikis atsirado aštuntojo dešimtmečio pradžioje dėl suintensyvėjusios japonų pramonės, kurios pagrindinė sfera buvo mašininių kodų nuskaitymas. Šių kodų tikslas – išsaugoti didelius informacijos kiekius ant minimalaus ploto paviršiaus. Skenavimui neturėjo trukdyti paviršiniai kodo gedimai bei daliniai užteršimai. Pradžioje QR kodai buvo skirti tik pramoniniams tikslams. Vėliau jų naudojimo sritis išsiplėtė. Šiandien šie kodai plačiai naudojami laikraščiuose, žurnaluose, kataloguose ir kitose reklamos srityse, dažniausiai slepia savyje ilgus internetinių resursų klodus. Tad tokių kodų galimybes išsiaiškino ir Vitas Katkevičius. Pasikalbėjęs su Kybartų gimnazistais, bendruomenės pirmininkas greitai perprato jų įdiegimo galimybes ir pats savo iniciatyva ėmė kurti turinį, jį sukėlė į specialią svetainę, sugeneravo QR kodus, atspausdino juos, įlaminavo ir iškabino mieste.

Todėl atėjęs, pavyzdžiui, prie Naujosios apaštalų bažnyčios gali nustebti sužinojęs, kad šios religinės bendruomenės pradžia Kybartuose siekia net 1925 m. ir anaiptol tai nėra nauja konfesija šiame krašte. Tada ji buvo oficialiai užregistruota ir priklausė Karaliaučiaus Ponartų kraštui ir vadinosi Kibarty. Naujo bažnyčios pastato kertinis akmuo padėtas 2000 m. lapkritį. Kybartų bendruomenėje nauja bažnyčia įšventinta 2001 m. rugsėjį. Tai buvo jau treti naujai pastatyti Naujosios apaštalų bažnyčios maldos namai Lietuvoje. Pastarųjų statybą finansavo Šiaurės Reino-Vestfalijos krašto bažnyčia, kuruojanti vakarinę Lietuvos dalį.

Be įprastinių sekmadieninių pamaldų, čia rengiamos atskiros trečiadieninės pamaldos senjorams, vyksta pamokėlės vaikams, susitikimai su ganytojais iš užsienio. Apeigose Kybartuose dalyvauja tikintieji ir iš aplinkinių rajonų.

Apie visa tai gali sužinoti savo išmaniuoju mobiliuoju telefonu nufotografavęs QR kodą, kuris tuojau pat nukreipia į svetainę su objekto aprašymu. Tuomet nereikia jokio gido, po miestą galima vaikštinėti ir jį pažinti savarankiškai. Juolab kad bendruomenės pirmininkas dar ruošiasi padaryti ir interaktyvų Kybartų žemėlapį, kuris jūsų telefone rodys lankytinus objektus bei kelią iki jų.

„Kol kas padariau gal aštuonių vietų QR kodus: Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios, Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės, Naujosios apaštalų bažnyčios, Levitano paminklo, pėsčiųjų tilto virš geležinkelio, kodo ženklą pakabinau prie Kybartų žemėlapio autobusų stotyje, A. Smetonos pasitraukimo vietoje ir prie seniūnijos“, – skaičiavo V. Katkevičius.

Septyniasdešimtmetį perkopęs vyriškis ruošiasi tokių kodų įrengti daugiau, tik sako, kad tam trūksta laiko. Kybartų bendruomenės pirmininkas šįmet jau spėjo pravesti ekskursijas po miestą daugiau nei keturiems šimtams žmonių, o šiltuoju metų laiku net ir namie būna retokai. Be to, užtrunka QR kodų įrengimo vietos suderinimas. Štai dėl galimybės jį pakabinti prie geležinkelio pėsčiųjų tilto su „Lietuvos geležinkelių“ bendrove pirmininkas derėjosi kelis mėnesius. Dar viena priežastis – šių kodų palaikymas internete kainuoja.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius QR kodus iškabino įvairiose Kybartų vietose.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.



Eksponuojami daiktai primena miesto istoriją

Kybartų bendruomenė pačių jos narių susiremontuotose patalpose neseniai atidarė muziejų.

Bendruomenės namų antrajame ir trečiajame aukštuose muziejui skirtos net keturios patalpos. Jų plotas viršija pusšimtį kvadratinių metrų. Pirmoji salė, esanti buvusio policijos nuovados pastato mansardoje, skirta senolių buities daiktams eksponuoti. Čia bendruomenė sudėjo savo narių surinktus rakandus: lygintuvus, laikrodžius, lagaminus, lovatieses, geldas, verpimo ratelį, audimo stakles, mezgimo „mašinką“. Tarp buities daiktų puikuojasi net asmeninis legendinio Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus darbo telefono aparatas, galima pamatyti senovinį aritmometrą – mechaninį skaičiuotuvą, buhalterių ir pardavėjų naudotus medinius „skaitliukus“, esama rašymo mašinėlių, fotoaparatų ir kt. Čia įrengtas ir stendas su nuotraukomis, kuriose įamžinta kybartiečio, Vilkaviškio rajono garbės piliečio Kazimiero Noreikos labdaringa veikla, taip pat eksponuojamos Virbalio plytinės įkūrėjo ir savininko, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio fotografijos. Stenduose galima rasti ir senųjų Kybartų miesto nuotraukų. Lentynose rikiuojasi senovinės knygos.

Antroje patalpoje pagrindinę eksponatų dalį sudaro kybartiečio tautodailininko, buvusio bendruomenės nario Kajetono Eismonto medžio dirbiniai, o šalimais pakabintas medžio raižinys su poeto Jeronimo Šalčiūno prasmingomis eilėmis.

Šįmet Kybartų bendruomenei sukaks 15 metų, tad vienas iš stendų skirtas jos veiklai. Kaip sako bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, atrodo, kad savo miesto ir bendruomenės istoriją žinome gerai, bet vis tiek smalsu pasidairyti po muziejų ir pažiūrėti, ką pasakoja eksponatai. Dalis nuotraukų iliustruoja visai netolimą praeitį, kurią dar patys gerai prisimename ir esame jos liudytojai.

Vieną iš muziejui skirtų erdvių užima Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos kūrimosi ir dabarties dokumentai. Čia galima apžiūrėti ant pečių krovinį nešantį „kontrabandistą“, pasieniečių uniformas ir daug kitų daiktų. Atskira patalpa skirta Lietuvos policijos veteranų asociacijos Vilkaviškio poskyriui. Jame eksponuojama medžiaga, susijusi su šio poskyrio veikla.

Per šio muziejaus atidarymą bendruomenės pirmininkas V. Katkevičius siūlė sujungti abu miesto muziejus, t. y. bendruomenės bei Pasaulio kybartiečių draugijos, ir įsteigti vieną Kybartų krašto muziejų. Tam reikėtų tinkamų patalpų, o eksponatų jau yra pakankamai.

Muziejaus atidarymo iškilmėse dalyvavo ne tik bendruomenės nariai, bet atvyko ir garbingų svečių. Renginyje apsilankė buvęs Kybartų užkardos vadas Vincas Plečkaitis ir dabartinis užkardos vado pavaduotojas Gintaras Klimavičius, kybartietė Irena Česnulevičienė-Katiliūtė – pirmojo Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos vado žmona, Petras Raugelis – nepriklausomos Lietuvos pasieniečio sūnus. Muziejaus atidaryme dalyvavo Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kt.

Koncertavo Kybartų „Saulės“ progimnazijos vaikų etnografinis ansamblis bei Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Gija“. Visi susirinkusieji vaišinosi skania sriuba, kurią dovanojo Vilkaviškio policijos veteranai.

Kaip sakė V. Katkevičius, muziejaus eksponatai kaupti ne vienus metus, tad visus juos išvardyti būtų sunku. Lankytojams ekspozicijas galima apžiūrėti iš anksto susitarus su bendruomene. Netolimoje ateityje čia numatoma vesti edukacinius renginius.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Vitaliaus ŠIDIŠKIO nuotr. Viena muziejaus salė skirta vietinio tautodailininko Kajetono Eismonto medžio dirbiniams.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


Romų integracija gražiai atrodo tik popieriuje

Šįmet antrą kartą Vilniuje buvo skambiai paminėta Tarptautinė romų diena. Sostinės centre sekmadienį organizuotos spalvingos eitynės Gedimino prospektu, vyko koncertai ir triukšmingi pasirodymai.

Dalyvavo šventėje

Kaip spaudai išplatintame pranešime teigė Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas dainininkas Ištvanas Kvikas, šventės tikslas – kovoti su diskriminacija ir socialine romų atskirtimi. Šia proga į šventę buvo pakviesti ir Kybartų romų atstovai. Norą dalyvauti šventėje pareiškusius 12 kybartiečių lydėjo romų tarpininkė Kybartuose Birutė Rusevičienė.

Tarptautinę romų dieną paminėti ir pasikalbėti apie seniūnijoje gyvenančius šios tautos atstovus trečiadienį pakvietė ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Jis prie stalo su arbata ir kava subūrė visų organizacijų atstovus, kuriems tenka dirbti ir bendrauti su šia tautine mažuma. Į susitikimą atėjo ir Kybartų baronas Michailas Petravičius su žmona, prisijungė aktyvi bendruomenės narė Oksana. Iš Vilniaus atvyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Sluško ir du romų organizacijų atstovai.

Pristatė projektą

G. Sluško pristatė projektus, kurie vykdomi siekiant integruoti šią tautinę mažumą į visuomenę. Vienas jų – „Vietinės romų platformos – kelias link bendradarbiavimo su savivaldybėmis“.

„Skatindamas romų bendruomenių ir vietos savivaldybių bendradarbiavimą bei savitarpio dialogą, sprendžiant romų tautinei mažumai aktualius integracijos, socialinės įtraukties, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus klausimus, Tautinių mažumų departamentas tęsia 2016 m. pradėtą projektą, finansuojamą Europos Komisijos lėšomis. Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais buvo užmegzti ryšiai tarp romų bendruomenių ir savivaldybių. Sukurtas įrankis romams per tarpininkus greičiau ir sėkmingiau spręsti iškilusias problemas, o savivaldybių institucijų darbuotojams – susipažinti su romų situacija. Vykdant projektą buvo surengti mokymai švietimo darbuotojams, dirbantiems su romų vaikais, pedagogai įgijo specifinių žinių apie šių vaikų ugdymo ypatybes. Daug dėmesio skirta romėms moterims, skatinant jas imtis lyderių vaidmens. Projektas buvo įgyvendinamas 2 kryptimis: informuojant ir šviečiant visuomenę bei stiprinant romų gebėjimus ir įgūdžius. Sėkmingai baigus pirmąjį projekto etapą, 2017 m. liepą gautas finansavimas antros projekto dalies įgyvendinimui. Jam skirta 65 tūkst. Eur“, – pasakojo G. Sluško.

Dirba tarpininkė

Projekto įgyvendinimo laikotarpiu buvo apmokyti ir įdarbinti koordinatoriai – tarpininkai tarp romų bendruomenės ir savivaldybių. Su Kybartų romais dirba B. Rusevičienė, kuri jau dvejus metus savanoriškai padeda romams bendrauti su valstybės institucijų atstovais, asistuoja tvarkant reikalus valstybės ir privačiose institucijose, padeda spręsti kitas kasdienio gyvenimo problemas.

Tautinių mažumų departamento specialistai dar prieš dvejus metus buvo atvažiavę aptarti minėto projekto įgyvendinimo galimybių Kybartų seniūnijoje. Diskusija vyko „Saulės“ progimnazijoje ir seniūnijoje. Tuomet aptartos galimybės įtraukti į projekto veiklas Kybartuose gyvenančius romus.

Tačiau nuo to laiko labai mažai kas pasikeitė. Patys Kybartų romai jokios iniciatyvos ką nors veikti neparodė. Tiesa, į savo atstovę B. Rusevičienę jie kreipiasi labai noriai, skambina prašydami padėti išspręsti problemas, bet tik ne su pasiūlymais burtis į bendruomenę ir vykdyti kažkokias veiklas.

Pasigenda iniciatyvos

Kaip sakė R. Šunokas, iš romų pusės būtent ir pasigendama tautinės kultūros sklaidos. Niekas nenori burtis į ansamblius, šokių būrelius. Kybartuose turėdami apie pusantro šimto romų tautos atstovų, jų šokius per šventes šoka… lietuviai šokėjai.

Per ilgą ir gana aštrų pokalbį bandyta įsigilinti į romų tautos mentalitetą, suprasti, kodėl jie nenori nei mokytis, nei dirbti. Nors Kybartų mokyklose jų vaikams sudarytos puikios sąlygos, dažnas mokytis visai nenori. Kaip atskleidė patys romai, dauguma jų nepratę anksti keltis, tad į mokyklą neprikelia ir savo vaikų. Tai žinodami pedagogai leidžia jiems į pamokas ateiti išsimiegojusiems ir prie mokymo proceso prisijungti vėliau. Pedagogai net dirba papildomai, po pamokų. Svarbu, kad tik vaikai ateitų. Tačiau romiukai pamokų nelanko mėnesiais. Aišku, yra ir išimčių. Šįmet yra romų vaikų, besimokančių ir gimnazijoje. Tad bent kažkoks progresas jau yra.

Nelengvoje diskusijoje aiškėjo, kad patys nemokėdami skaityti ir rašyti romai negali gauti padoraus darbo. Tačiau mokytis neskatina ir vaikų, nes nesupranta mokslo reikšmės. Vieninteliai vietos romus įdarbinti galintys darbdaviai – Gudkaimio sodininkai (sezono metu) ir UAB „Kybartų darna“, kuri žmones pasitelkia miestui tvarkyti. Tačiau romams tinka ne visi darbai. Pavyzdžiui, vyrui šluoti gatvę yra didžiulė gėda, tad tokių darbų dažniausiai atsisakoma.

Gyventi greta reikės

Kaip pasakojo Kybartų romų baronas M. Petravičius, jis ir pats baigęs tik dvi klases, tačiau yra tikras poliglotas: moka penkias kalbas ir važinėja į užsienį užsidirbti, kad grįžęs… galėtų susimokėti įsiskolinimus už įvairias jam skirtas nuobaudas. Mat romai nėra įsigilinę į Lietuvos, kurioje gyvena, įstatymus ir dažnai būna baudžiami už įvairius prasižengimus. Kaip pasakojo policijos pareigūnės, kai kurie jų turi sukaupę penkiaženkles baudų sumas, tačiau šias kaip nors išieškoti – beviltiška, nes romai neturi jokio registruoto turto.

Po ilgo pokalbio romų atstovai pažadėjo, kad surinks savo talentingus bendruomenės narius ir ateis į kultūros centrą. Tuomet galbūt bus galima gauti ir paramą veiklai, o vėliau gal išsivystys didesnis noras kažką daryti.

R. Šunokas vylėsi, jog palaipsniui šie Kybartų gyventojai taps visaverte bendruomenės dalimi, nes jau yra dirbančių ir norinčių darbo, o viena romė net turi savo daržą ir užsiaugina daržovių. Tad galbūt ir kitus užkrės teigiamas pavyzdys. Nors, kaip sakė iš Vilniaus atvykę romų organizacijų atstovai, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jie niekada nebus tokie kaip mes ir nereikia norėti viską pakeisti, o verta priimti šiuos žmones tokius, kokie jie yra. Tačiau gyventi greta reikės ir žingsneliai vienas kito link turi būti daromi. Geriausia būtų, kad žingsniuojama būtų iš abiejų pusių, nors ir po truputį…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų romų baronas Michailas Petravičius į seniūniją atėjo su žmona, susitikime dalyvavo aktyvi bendruomenės narė Oksana (kairėje).

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-19.


Kybartiečiai rengia turnyrą kraštiečio garbei

Gruodžio 8 d. Kybartų bendruomenė rengia šaškių turnyrą, kuriuo pagerbs kybartietį šaškininką, sporto meistrą, keturiskart Lietuvos šaškių čempioną Joną Sinkevičių.

Šį sporto meistrą bendruomenė ketino pagerbti jau seniai. Daug pastangų rinkdamas medžiagą apie jį įdėjo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Šaškininkas J. Sinkevičius gimė Kybartuose 1931 m. Įgijęs zootechniko specialybę dirbo tuomečiame Prano Eidukevičiaus kolūkyje galvijų fermų vedėju. Šaškėmis žaidė jau pirmosiose pokario Lietuvos šaškių pirmenybėse. Pačioje savo sportinės karjeros pradžioje ir vėliau aktyviai dalyvavo šaškių federacijos veikloje. Kybartietis buvo vienas iš stipriausių sporto draugijos „Nemunas“ šaškininkų, daugkartinis čempionatų nugalėtojas žaidžiant paprastomis ir šimtalangėmis šaškėmis. Gerą dešimtmetį J. Sinkevičius buvo nepakeičiamas įvairių Lietuvos rinktinių narys, dalyvaudavo šalies šaškių čempionatuose daugumoje sąjunginių šaškių varžybų.

Lietuvos šaškių čempionu jis tapo 1959 m., 1960 m., 1961 m. ir 1963 m.

J. Sinkevičiaus iki 1965 m. vadovautos Kybartų ir Vilkaviškio rajonų šaškininkų rinktinės sudėtyje žaidė kybartietė Konstancija Brovkienė (dukart Lietuvos moterų čempionė), virbalietis Jonas Navickas (daugkartinis Lietuvos ir „Nemuno“ draugijos įvairių šaškių varžybų nugalėtojas bei prizininkas), taip pat ir už Virbalį, ir už Vilkaviškį žaidęs Vytautas Brokas.

J. Sinkevičius dalyvaudavo sprendžiant šaškių sporto plėtros reikalus Lietuvos šaškių federacijoje ir „Nemuno“ sporto draugijoje, subūrė Kybartų ir Vilkaviškio rajonų komandas, joms vadovaudavo ir treniruodavo rinktinių narius. 1962–1963 m. treniravo vaikus Kybartuose. Pakeitęs darbą persikėlė į Ignaliną, kur dirbo vietinės kaimo sporto draugijos šaškių klube. Ten daug prisidėjo organizuojant ir populiarinant kaimo vietovių šaškių sporto renginius, neakivaizdines varžybas. Vėliau dirbo Kaune, kur kultūros namuose turėjo šaškių būrelį. Tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Maskvoje, Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade žaisdavo už Tarybų Sąjungą.

J. Sinkevičius mirė 1993 m., palaidotas Virbalio kapinėse.

Jam pagerbti skirtos varžybos gruodžio 8-ąją vyks Kybartų bendruomenės namuose (J. Basanavičiaus g. 82). Dalyviai bus registruojami ten pat varžybų dieną, nuo 10 val. Varžybos prasidės 11 val.

Bus varžomasi dviejose amžiaus grupėse: iki 16 metų ir vyresnių negu 16 metų. Kviečiami mokantieji žaisti paprastomis šaškėmis. Ypač laukiami J. Sinkevičiaus mokiniai ir žaidusieji drauge su juo.

Registruotis į varžybas galima el. p. kybartubendruomene@gmail.com arba tel. 8 687 35 044 (Vytautas Miknevičius).

Nuotr. Sporto meistras Jonas Sinkevičius (dešinėje) buvo nepakeičiamas Lietuvos šaškininkų rinktinių narys.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-04


Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


Lankstinukas vilioja aplankyti miestą

Miesto šimto metų sukakties, kuri bus minima 2019-aisiais, proga išleistas lankstinukas „Pėsčiomis po istorinį Kybartų miestą“.

Kaip sakė lankstinuko išleidimo iniciatorius, Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, leidinys nemokamai bus dalijamas kybartiečiams ir miesto svečiams. Nemaža dalis tiražo bus atvežta į Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centrą.

– Išleidome 10 tūkstančių vienetų. Mums tai kainavo 500 eurų. Dalį lėšų, per 400 eurų, gavome iš nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondo pagal Savivaldybei pateiktą projektą. Kitą dalį susirinkome patys, – pasakojo V. Katkevičius.

Teksto ir beveik visų nuotraukų lankstinuke autorius – pats bendruomenės pirmininkas. Sumaketuoti leidinį padėjo Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojai.

Minėtame lankstinuke – praktiškai visas maršrutas, kuriuo jau kelerius metus po miestą ekskursantus vedžioja V. Katkevičius. Leidinyje – ir paminklas knygnešiams, ir garsioji geležinkelio stotis, jos požemiai, namas, kuriame gyveno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, cerkvė ir kiti objektai. Nemaža dalis lankstinuko skirta Prezidentui Antanui Smetonai. Pasak bendruomenės pirmininko, Prezidentas – neatsiejama Kybartų miesto istorijos dalis, nepaminėti šio žmogaus būtų buvę neteisinga.

Pernai ties ta Lieponos upelio vieta, per kurią į Vokietiją perėjo Prezidentas A. Smetona, Kybartų bendruomenė pastatė atminimo ženklą – lauko akmenimis išgrįstoje Lietuvos kontūro aikštelėje, apsodintoje tujomis ir kitais medeliais, tarp dviejų metalo atramų įtvirtino lauko riedulį su tekstu. Šis sumanymas taip pat yra skirtas Kybartų miesto šimtmečiui.

Svarbiausia, kad pirmininko iniciatyvą palaikė visa bendruomenė ir šis atminimo ženklas pastatytas savo jėgomis bei lėšomis. Medžiagų padovanojo ir patį ženklą pagamino paminklų dirbtuvių savininkas Vitas Špakauskas ir vietinis gyventojas Vytautas Juzumas, darbus atliko kybartiečiai Romas Gančarikas, Zenonas Ramanauskas, prisidėjo ir kiti. Bendruomenė sutvarkė šios vietos prieigas. Dabar šitas objektas visada rodomas ekskursantams.

Šimtmečio proga bendruomenė norėjo nudžiuginti miesto gyventojus ir parodyti kauniečių sukurtą spektaklį „Smetona“ pagal Gedimino Jankaus dramą „Kybartų aktai“. Kad gautų lėšų, rašė projektą Kultūros ministerijai, tačiau ji atsisakė finansuoti šį renginį, savo sprendimą pagrįsdama Lietuvos istorijos instituto argumentu – „netikslinga“. Kodėl netikslinga, kybartiečiams niekas nepaaiškino.

Pasak V. Katkevičiaus, Kybartų bendruomenėje nėra nei politikų, nei istorikų. Į detales gilintis ir vertinti istorines asmenybes – ne bendruomenės narių kompetencija. Pastatyti ženklą pasienyje kybartiečius paskatino pagarba istorijai ir iškilioms asmenybėms. Nesvarbu, kas ir ką apie tai galvotų.

Kaip sakė V. Katkevičius, kažkada garbaus amžiaus vietiniai gyventojai jam yra pasakoję įdomių smulkmenų iš 1940 m. birželio 15-osios vakaro įvykių Kybartuose. Tad jis savo pasakojimą ir ekskursiją visada pradeda nuo Kybartų geležinkelio stoties, nes būtent joje pirmiausiai stabtelėjo iš Kauno su palyda automobiliu atvažiavęs Prezidentas Antanas Smetona. Mat Rusijos imperijos laikais statyta stotis tuomet buvo didžiausia ir prabangiausia po Sankt Peterburgo. Joje apsistodavo ir pats Rusijos caras Nikolajus II, kai vykdavo į savo žmonos, Vokietijos princesės Aleksandros tėviškę. Na, o tarpukariu stotyje, kurios dabar išlikusi tik menka dalis, veikė geras restoranas, kuriame Prezidentas su palyda išgėrė arbatos ir užkando. Valstybės vadovas tuomet buvo pakviestas vakarienės į šalia stovėjusius ir dabar tebestovinčius tuomečio Kybartų burmistro Juozo Prapuolenio namus.

– Kaip savo prisiminimuose rašė Lietuvos kariuomenės brigados generolas ir valstybės veikėjas Kazys Musteikis, Prezidentas vis apgailestavo, kad Lietuva nepasipriešino sovietams ir vis kartojo norintis kuo ilgiau pasilikti tėvynėje. Už šitą gaišimą jis sumokėjo brangiai – iki šiol gyvais sovietmečio mitais apie vadinamąjį pabėgimą iš Lietuvos. Mažai kas įvertina faktą, kad Prezidento pasitraukimas iš šalies tapo teisine kliūtimi sklandžiai sovietizuoti Lietuvą, nes Kremlius tam tikslui buvo suplanavęs būtent A. Smetonos parašą, – pasakojo V. Katkevičius. – Mes pasitraukimo fakto nelaikome gėdingu ir savo vedamose ekskursijose aš jį minėjau ir minėsiu.

Per mėnesį V. Katkevičius po Kybartus palydi maždaug 7–8 grupes žmonių, norinčių geriau pažinti šį Lietuvos pasienio miestą. Už tai jis sakė imantis nedidelį atlygį – 20 eurų, kurie keliauja į bendruomenės kasą. Iš šių lėšų mokama už elektrą, pinigai naudojami bendruomenės reikmėms.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09.


Renka žinias apie šaškininką

Kybartų bendruomenė ruošiasi organizuoti šaškių turnyrą ir pagerbti kybartietį šaškininką, sporto meistrą, Lietuvos šaškių čempioną Joną Sinkevičių.

Jis gimė 1931 m. Kybarčiukuose, 1962–1963 m. dirbo Kybartų vidurinėje mokykloje, mokė vaikus žaisti šaškėmis.

J. Sinkevičius mirė 1993 m., palaidotas Virbalio kapinėse.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius renka medžiagą apie šį žmogų. Turinčiųjų informacijos prašoma susisiekti tel. 8 612 85 242, el. p. kybartubendruomene@gmail.com.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian