Kybartų „Rasos“ specialioji mokykla

  • 0

„Rasa“ kratosi nusistovėjusių stereotipų

Nors nuo įstaigos reorganizacijos prabėgo daugiau nei dešimtmetis, Kybartų „Rasos“ specialioji mokykla vis dar neretai tapatinama su vaikų globos namais ar internatu. Mokyklos kolektyvas siekia sugriauti šį mitą, todėl pakvietė užsukti į svečius ir pasižiūrėti, kaip čia ugdomi mokiniai. Tai, ką pamatėme, išties sužavėjo – tikrai ne visos rajono ugdymo įstaigos gali pasigirti tokiomis sąlygomis.

Dėmesys kiekvienam

„Rasos“ specialiojoje mokykloje nuo ateinančio rugsėjo turėtų mokytis šešiasdešimt 7–21 metų mokinių. Tiesa, įstaigos direktorė Lilija Žilinskienė vylėsi, kad jų bus dar daugiau.

Aprodydama šiuolaikiškai įrengtus mokyklos kabinetus direktorė pasakojo, kad jos vadovaujamoje įstaigoje dėmesys skiriamas kiekvienam mokiniui. Pamokos čia prasideda nuo 9 valandos ryto, viena trunka 40 minučių. Klasėse mokosi tik po penkis vaikus, su jais dirba ne tik mokytojai, bet ir jų padėjėjai. Mokoma įvairių dalykų, išskyrus fiziką ir chemiją. Baigus „Rasos“ specialiąją mokyklą yra galimybė grįžti į bendrojo ugdymo mokyklas. Tiesa, pasak L. Žilinskienės, tokių atvejų per penkiolika jos darbo metų buvo vos keli.

Kiekviename mokyklos kabinete yra įrengti poilsio kampeliai – tam atvejui, jei mokinys per pamoką pavargtų. Mat čia mokomi vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Ugdymo priemonių įstaigoje taip pat netrūksta – kiekvienoje klasėje yra multimedijos, interaktyvios lentos, gausu įvairių knygų, žaidimų. Nuo ateinančio rudens mokyklos patalpos turėtų būti dar gražesnės – šiuo metu jose vyksta remontas.

Pasiima patys

Norintieji mokytis „Rasos“ specialiojoje mokykloje neturėtų sukti galvos, kaip iki jos atvažiuoti. Įstaiga trimis turimais autobusiukais pasiima vaikus iš bet kurio rajono kampelio, o po pamokų juos parveža namo. Pavyzdžiui, šiais mokslo metais vieną mokinį tekdavo atsivežti iš Pilviškių, du – iš Keturvalakių. Mokinių tėvams šios kelionės nieko nekainuoja, jas apmoka rajono Savivaldybės administracija. Kartu su vairuotoju visada keliauja ir auklėtojų padėjėjos.

Nenorintieji kasdien važinėti į mokyklą turi galimybę apsigyventi bendrabutyje. Šiais mokslo metais čia gyveno 15 vaikų, kurie 4 kartus per dieną buvo ir maitinami. Mokinių šeimoms visa tai taip pat nieko nekainavo.

Mokiniai įgyja įgūdžių

Išskirtinės galimybės mokytis „Rasos“ specialiojoje mokykloje sudarytos mokiniams, baigusiems 10 klasių, tačiau dar neturintiems 21 metų. Jie gali dar trejus metus mokytis pagal socialinių įgūdžių ugdymo programą. Čia jie gali rinktis mokytis vytelių pynimo, medžio apdirbimo, daržininkystės, o nuo ateinančio rudens – ir siuvimo amatų. Taip pat jaunuoliai kartu įgyja ir vidurinio ugdymo išsilavinimo pažymėjimą.

„Manau, kad įgūdžiai yra daug svarbiau nei tam tikrų įstaigų baigimo diplomai. Neabejoju, jog jaunuoliai, išmokę pinti iš vytelių ar dirbti su medžiu, veiklos turės visada“, – mintimis dalijosi direktorė L. Žilinskienė.

Kalbėdama apie kitus specialiosios mokyklos privalumus ji teigė, kad čia išskirtinis dėmesys skiriamas judėjimo negalią turintiems vaikams. Tokių šiais mokslo metais „Rasos“ specialiojoje mokykloje mokėsi keturi. Su šiais mokiniais dirbama individualiai, jais rūpinamasi visą parą.

Siekiant, kad greičiau sutvirtėtų fiziškai, judėjimo negalią turintiems vaikams taikomos procedūros masažinėje vonioje, su jais dirba kineziterapeutas.

Mokykloje yra ir vienas kabinetas, skirtas atsipalaiduoti, pailsėti, nusiraminti.

„Tokių patalpų nėra jokioje kitoje rajono ugdymo įstaigoje. Čia stovi vandens lova, yra galimybė įjungti raminamąjį poveikį turinčias šviesas ir muziką. Tai ypač padeda vaikams autistams. Pastaraisiais metais jų itin padaugėjo. Mūsų įstaigoje tokius vaikus ugdo apmokyti dirbti specialistai. Tokių taip pat nėra niekur kitur rajone“, – teigė L. Žilinskienė.

Sėkmės istorijos

Per ilgus metus Kybartų „Rasos“ specialiojoje mokykloje nutiko ne viena iš pirmo žvilgsnio stebuklą primenanti sėkmės istorija. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus įstaigoje pradėjo mokytis berniukas, kurį pedagogams reikėdavo į mokyklą patiems atsinešti. Jis nevaikščiojo, sunkiai judėjo. Dabar vaikinas nelabai kuo skiriasi nuo bendraamžių: be niekieno pagalbos ir eina, ir kopia laiptais.

Panašių istorijų būta ir daugiau, tačiau direktorei labiausiai įstrigo vieno šiais metais aštuonias klases baigusio 21 metų amžiaus jaunuolio situacija.

„Jis mokyklą pradėjo lankyti gana vėlai. Apie jį sužinojome visai atsitiktinai. Kai nuvykome į kaimą, kuriame jis gyveno, ir ėmėme kaimynų klausinėti, kur yra mūsų ieškomas berniukas, niekas negalėjo mums to pasakyti. Pasirodo, tėvai vaiko beveik neišleisdavo į lauką, o dienas jis leisdavo prie įjungto televizoriaus. Berniukas visiškai nekalbėjo. Šiandien jis mūsų mokyklą baigė su visais puikiai susišnekėdamas. Turime nuostabius logopedus, kurie kartais daro didelius stebuklus“, – sakė „Rasos“ specialiosios mokyklos direktorė.

Jos vadovaujamoje įstaigoje didelis dėmesys skiriamas skaitymui ir rašymui. Pagal Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atliktus tyrimus, čia besimokantys vaikai skaito geriau nei bendrojo ugdymo mokyklas lankantys mokiniai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

Kybartiečiai kasmet važiuoja į respublikines vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais olimpiadas, iš kurių nuolat grįžta su apdovanojimais. Ką tik pasibaigusiais mokslo metais „Rasos“ auklėtinis Justas Dailidavičius respublikiniame rašinio konkurse „Laiškas mamai“ užėmė pirmąją vietą. Verta paminėti, kad šiame konkurse dalyvavo visi Lietuvos pradinukai, o ne tik vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

„Dažnai važiuojame į įvairias edukacines išvykas, dalyvaujame dailės ir darbelių konkursuose bei parodose, o kitais metais žadame pirmą kartą bandyti laimę „Dainų dainelės“ atrankoje“, – ateities planus vardijo L. Žilinskienė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Direktorė Lilija Žilinskienė teigė, kad jos vadovaujamoje „Rasos“ specialiojoje mokykloje ugdymo priemonių netrūksta. Viena iš jų – staliukas, skirtas piešti ant smėlio.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


  • 0

Įstaigų bendradarbiavimas džiugina dovanomis

Metų pabaigoje Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos moksleiviai sulaukė dovanų ir dovanojo jas patys.

Jau ketveri metai „Rasos“ specialioji mokykla yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Kybartų pataisos namais, tad su šioje įstaigoje bausmę atliekančiais nuteistaisiais bei juos globojančia asociacija palaiko glaudžius ryšius.

Kiek anksčiau Kybartų pataisos namai kartu su Nuteistųjų socialinio užimtumo centro asociacija moksleiviams suorganizavo išvyką į zoologijos sodą ir dar įdėjo dovanų jo gyventojams – nuteistųjų pagamintą lesyklėlę. O vaikai gyvūnams pasmaližiauti nuvežė pačių surinktų gilių.

Tai buvo viena iš pataisos namuose rengtų gerumo akcijų, per kurias norima paremti ir nudžiuginti neįgalius specialiosios mokyklos auklėtinius.

Metų pabaigoje Kybartų pataisos namų darbuotojai kartu su nuteistaisiais ir Nuteistųjų socialinio užimtumo centro asociacija vėl pakvietė „Rasos“ specialiosios mokyklos moksleivius į gerumo akciją. Per šventę moksleiviai pasidalijo įspūdžiais apie išvyką į zoologijos sodą, o pataisos namų psichologė Ingrida Kalinauskienė vaikams papasakojo apie nuteistiesiems vedamą meno terapijos programą ir pasiūlė pagal vieną iš jos technikų nusipiešti savo portretus. Šis užsiėmimas įtraukė ir vaikus, ir pedagogus.

Moksleivių laukė ir dovanos. Nuteistųjų socialinio užimtumo centro asociacija stalą nuklojo vaišėmis ir įteikė daugiafunkcį spausdintuvą. Nuteistieji vaikams padovanojo jų pačių pagamintą lesyklėlę, kurią pats laikas kabinti prie mokyklos ir lesinti paukštelius.

„Rasos“ specialiosios mokyklos pedagogas Petras Volungevičius padėkojo už puikų bendradarbiavimą ir prisiminimui įteikė moksleivių pagamintus medinius pakabukus su šių metų simboliu – geltonuoju šunimi.

Dalyvavimas tokio pobūdžio socialinėje veikloje padeda nuteistiesiems geriau integruotis į visuomenę ir ugdyti žmogiškąsias vertybes. Tokios akcijos keičia ir visuomenės nuomonę apie laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-05.


  • 0

Globos namų vaikai sulaukė geradarių

Vakar Kybartų vaikų globos namuose vyko iškilmingas suremontuoto mergaičių kambario atidarymas. Prieš didžiąsias metų šventes tokią dovaną keturioms įstaigos globotinėms padovanojo Alesundo Vegsundo LIONS klubo iš Norvegijos nariai.

Į Lietuvą keturi norvegai atvyko užpraeitą penktadienį. Visą savaitę jie darbavosi trečiajame vaikų globos namų aukšte esančiame mergaičių kambaryje.

Iki atvykstant norvegams buvo išnešti baldai, nuplėšti seni tapetai, tad svečiai iškart galėjo imtis darbo. Pirmiausia buvo glaistomos sienos ir grindys. Vėliau jie dažė lubas, klijavo tapetus, klojo grindis.

Geradariai norvegai – Vilkaviškio LIONS klubo bičiuliai. Vienas iš jų – Arve Rogne – į Vilkaviškio rajoną atvyksta ir vaikų globos namams padeda jau ne pirmus metus. Tačiau anksčiau jų parama apsiribodavo dovanėlėmis, reikalingais daiktais, kitokiais dalykais.

– Vilkaviškiečių LIONS klubas šį pavasarį jau remontavo vieną Kybartų vaikų globos namų kambarį, – pasakojo klubo prezidentė Elena Savickienė. – Norvegai pamatė mūsų nuotraukas ir panoro tokį pat darbą padaryti patys. Todėl jie, prieš atvykdami į Lietuvą, atsiuntė čia statybinių medžiagų, o neseniai, surinkę mokančiųjų statybos darbus komandą, atvyko ir patys.

E. Savickienė sakė, kad visą savaitę, kol dirbo, norvegai turėjo ir keletą pagalbininkų – vyresnio amžiaus vietinių berniukų. Jiems buvo labai svarbu dalyvauti visame procese, padėti kambarius remontuojantiems vyrams.

Sekmadienį, kol Torbjornas, Kjellis, Eirikas ir Arve remontavo mergaičių kambarį, Vilkaviškio LIONS klubo nariai Elena Savickienė, Raimonda Kurauskienė, Zita Dubickienė bei Saulytis Kurtinaitis su vaikais žaidė žaidimus ir kepė obuolių pyragą. Raimonda pasakojo, jog globotiniai labai noriai padėjo pjaustyti obuolius, kiekvienas stengėsi pamaišyti tešlą ir nors kiek prisiliesti prie kepimo proceso, tad šis užtruko kiek ilgiau nei paprastai. Tačiau kokie laimingi buvo vaikai!

Pabaigus darbus paaiškėjo, kad norvegai į Lietuvą atvežė daugiau statybinių medžiagų, nei reikia mergaičių kambariui suremontuoti. Pasitarus nuspręsta sutvarkyti ir berniukų kambarį, kuris buvo paskutinis neremontuotas gyvenamasis kambarys trečiajame globos namų aukšte.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. iš „Lions“ archyvo. Norvegai iš Alesundo Vegsundo LIONS klubo į vaikų globos namus atvyksta ne pirmą kartą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

„Rasos“ mokykla šventė veiklos ir vardo dešimtmetį

Kybartų „Rasos“ specialiojoje mokykloje šiomis dienomis tvyro šventinė nuotaika. Mokslo metų pradžios šventė – dar prieš akis, o įstaigos veiklos ir vardo 10-metis – jau prisiminimuose. Šį jubiliejų mokykla paminėjo ketvirtadienį.

„Mokykla neatsiejama nuo miestelio istorijos…“, – parašyta sukakties proga įstaigos išleistame laikraštyje „Rasos“ rytas“. „Esate neatsiejamas Kybartų „sraigtelis“, – pačioje šventėje pabrėžė Kybartų seniūnas Romas Šunokas.

Nuo 1890 m., kai Kybartuose buvo pastatyta dviaukštė mūrinė stačiatikių našlaičių prieglauda, toje miesto vietoje nuolat veikė įvairios mokyklos: Kybartų gimnazija, bendrojo lavinimo mokykla-internatas, pagalbinė mokykla-internatas, specialioji internatinė mokykla, specialioji mokykla. Nuo paskutinio pokyčio, kai 2007 m. rugsėjo 3 d. specialioji mokykla buvo reorganizuota į dvi įstaigas: Kybartų vaikų globos namus ir Kybartų „Rasos“ specialiąją mokyklą, praėjo dešimtmetis.

Jį paminėti buvo pakviesti esami ir buvę darbuotojai, kolegos iš kitų tokio pobūdžio šalies švietimo įstaigų, privatūs rėmėjai, bičiuliai iš įvairių organizacijų, rajono ir miesto valdžios atstovai, švietimo specialistai. Pati bendruomenė sukūrė filmuką apie dabartinės įstaigos pirmtakių ir pačios „Rasos“ mokyklos istoriją, subūrė darbuotojų ansamblį, išleido laikraštį. Jame „Rasos“ bendruomenė rašo ieškanti draugų, su kuriais galėtų bendradarbiauti, draugauti, vykdyti bendrą veiklą. Įstaigos bičiuliai kalbėjo, kad ryšys su „Rasos“ mokykla, kurioje ugdomi intelekto sutrikimų turintys mokiniai, praturtina, moko tolerancijos.

„Smagu matyti, kad palaikote vieni kitus, nenusigręžiate“, – kalbėjo rajono meras Algirdas Neiberka. Jis kartu su Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjeviene įteikė padėkas šešiolikai mokyklos bendruomenės narių: direktorei ir jos pavaduotojai, mokytojams, auklėtojoms ir jų padėjėjoms, auklėms, ūkio dalies darbuotojoms.

Specialiosios mokyklos direktorė Lilija Žilinskienė pagerbė šventinio renginio idėjų sumanytojus ir įgyvendintojus.

Jubiliejuje negalėjai nepastebėti, kad „Rasoje“ dirba jautrūs, muzikalūs ir šmaikštūs, žodžio kišenėje neieškantys ir emocijų neslepiantys žmonės.

Buvę kolegos džiaugėsi vėl susitikę, į užtarnautą poilsį išėjusius pedagogus pakeitusios mokytojos dėkojo senjorams už anuomet perduotą patirtį, už „paveldėtus“ kabinetus.

„Ką Jums reiškia Kybartų „Rasos“ specialioji mokykla?“ – buvusių ir esamų darbuotojų klausė „Rasos“ ryto“ leidėjai. Laima Žemaitienė, Nijolė Puskunigienė, Dalė Jakušovienė, Petras Volungevičius – ilgamečiai pedagogai, dirbę ar tebedirbantys vienaip ar kitaip besivadinusioje mokykloje, įstaigą vadino antraisiais namais, gyvenimo dalimi, netgi prilygino visam savo gyvenimui.

„Žodis „Rasa“ reiškia labai daug. Su „Rasa“ mes keliamės, su „Rasa“ keliasi ir mūsų vaikai. Mes žiūrime, stebime jus, džiaugiamės kai kada prisijungdami“, – buvusiems bendradarbiams šventėje kalbėjo N. Puskunigienė.

„O kas Jums yra mokykla?“ – klausimą direktorei L. Žilinskienei uždavė kone keturis dešimtmečius įstaigoje dirbantis mokytojas P. Volungevičius.

Žodžio ir darbo su ypatingais vaikais prasmę vadovė „išgvildeno“ paraidžiui: „M – mokinys, mokytojas, mama, meilė; O – oras, kuriuo mes kvėpuojame; K – kolektyvas, komanda; Y – yla (kaip ylos nepaslėpsi maiše, taip ir mokyklos veiklos nepaslėpsi); K – klasė, kabinetas, koridorius, kiemas; L – laimė ir laisvė; A – ašaros, kurias vaikų akyse matome per Paskutinio skambučio šventę, aiškiai ir be klaidos, kaip atlygis už mūsų darbą, parašytas ačiū, ir, aišku, atlyginimas.“

Atlyginimą kaip vieną iš mokytojų ir pasieniečių veiklos sąlyčio taškų akcentavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas iš Kybartų užkardos. Svečias sakė, kad „šiuo metu ir mokykloje, ir pasienyje žmonės dirba iš idėjos.“ Emocingai pritarusi pasieniečio įžvalgai, bendruomenė taip pat nuoširdžiai reagavo į mokyklos šventę praturtinusius muzikinius intarpus – „Rasos“ darbuotojų ansamblio debiutą ir Rimos Gliaubicienės smuikavimą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Sukaktuvių proga „Rasos“ specialiosios mokyklos darbuotojos susibūrė į ansamblį ir šventinio renginio dalyvius nudžiugino daina.

Publikuota: „Santaka“, 2017-08-26.


  • 0

Dviejų mokyklų draugystė

Graži Kybartų „Saulės“ progimnazijos ir Šakių rajono Slavikų pagrindinės mokyklos draugystė, užsimezgusi prieš septynerius metus, kasmet tik stiprėja. Šių mokyklų pradinių klasių mokytojai susitikę bičiuliškai bendrauja, dalijasi gerąja patirtimi, vyksta į išvykas, vieni kitus supažindina su savojo krašto ypatumais.

Šįkart Slavikų pagrindinės mokyklos direktorius Juozas Rakickas ir mokytojai pakvietė progimnazijos pradinių klasių mokytojus apsilankyti zanavykų krašte. Pasigrožėję Zyplių dvaro ansambliu ir maloniai pabendravę su Lukšių seniūnu Vidu Cikana svečiavomės Lekėčių bendruomenės moterų klubo kulinarinio paveldo namuose. Sumanios ir darbščios miestelio moterys atskleidė Zanavykijos krašto kulinarines paslaptis. Degustuodami skaniausius patiekalus klausėmės įdomaus moterų klubo pirmininkės Vaidos Brazaitienės pasakojimo apie vaišes. Sužinojome, kaip pasigaminti ypatingą silkių sriubą, kanapinę, sveikuoliškus traškučius.

Dalyvavome šakočio kepimo pamokoje. Patys pylėme tešlą ant volo, kurį sukome prie kvepiančių beržinių malkų žarijų. Žolininkė Adelė Skeisgielienė vaišino arbata, porino apie vietos miškų ir laukų vaistažoles, pažėrė ne vieną patarimą.

Dviejų mokyklų mokytojų susitikimą pabaigėme metodine valandėle. Praktiškai pristatėme aktyviuosius metodus, dalijomės įspūdžiais apie įvykusius projektus, pasidžiaugėme nuoširdžia draugyste, kuri įkvepia, skatina dirbti įdomiau, kūrybiškiau.

Kybartų „Saulės“ progimnazijos pradinių klasių mokytojai dėkingi metodinio būrelio pirmininkei Reginai Kriščiūnienei už šio susitikimo organizavimą.

Kristina ANTANAVIČIENĖ
Kybartų „Saulės“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja.

Nuotr. Per viešnagę buvo surengta šakočio kepimo pamoka.

Publikuota: „Santaka“, 2015-07-04.


  • 0

Specialioji mokykla – pagalba šeimai

Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos pedagogai viešumoje minimi gana retai, nes jų mokiniai egzaminuose, konkursuose neskina laurų. Dirbdami su rimtų negalių turinčiais vaikais, sėkmę šie mokytojai išgyvena pamatę pirmus jų žingsnius ar raidę, parašytą paralyžiuota ranka.

Mokyklą renka tėvai

„Rajone yra 103 mokiniai, turintys nežymų, vidutinį, žymų ar labai žymų intelekto sutrikimą bei didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Kokioje mokykloje – bendrojo ugdymo ar specialiojoje – bus mokomas vaikas, renkasi tėvai. Jų pageidavimu 37 mokiniai lanko bendrojo ugdymo mokyklas“, – šio mėnesio pradžios statistiką pateikė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Meseckienė.

Pasak Švietimo pagalbos tarnybos (ŠPT) logopedės Giedrės Girdauskaitės, nežymų ar vidutinį intelekto sutrikimą turinčių vaikų ugdymo tikslas – ruošti savarankiškam gyvenimui, kad jie mokėtų persiskaityti tekstą, rašyti, skaičiuoti. Mokiniai, turintys vidutinį, žymų ar labai žymų intelekto sutrikimą, lanko lavinamąsias klases, jiems yra ir ateityje bus reikalinga kitų pagalba.

„Vaikų, kuriems nustatytas nežymus intelekto sutrikimas, žinios, gebėjimai yra kur kas žemesni nei bendraamžių, jų ugdymo programą rekomenduojame individualizuoti, – sakė ŠPT specialistė. – Prieš apsisprendžiant, kur vaikas mokysis, tėvams siūlome nuvažiuoti susipažinti su „Rasos“ mokykla. Neretai iš praeities šeimos atsineša tam tikros informacijos apie specialiąją mokyklą ir dažniausiai pabando vaikus leisti į bendrojo ugdymo įstaigą. Dalis tėvų vėliau vis dėlto atsigręžia į specialiąją mokyklą ir po kurio laiko džiaugiasi, kad vaikui kur kas geriau „Rasoje“. Kiti yra tos nuomonės, jog bendrojo ugdymo mokykloje jis geriau socializuojasi. Mokinio pasiekimai priklauso ir nuo tėvų, ir nuo vaiko gebėjimo adaptuotis, ir nuo mokytojo darbo.“

Strategijoje – integracija

Pasak G. Girdauskaitės, mokyti intelekto sutrikimą turintį vaiką bendrojo ugdymo mokykloje pedagogui yra nemažas iššūkis. „Tačiau integracija vyksta, valstybės lygiu orientuojama į tai, kad vis daugiau vaikų su intelekto sutrikimu turėtų būti mokomi ne specialiosiose, o bendrojo ugdymo mokyklose“, – sakė ŠPT specialistė.

Tą rodo ir Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje surašyti skaičiai. Šalies specialiosiose mokyklose 2012 m. mokėsi 1,1 proc. į bendrojo ugdymo švietimo įstaigas neintegruotų specialiųjų poreikių vaikų, 2017-aisiais turėtų mokytis 0,8 proc., o 2022 m. – tik 0,5 proc.

Be meilės nepadirbsi

Žinodami apie valstybės mastu planuojamus pokyčius, „Rasos“ specialiosios mokyklos pedagogai dirba savo kasdienį darbą su vaikais, kai kurie gilina žinias studijose. Šiandien šios mokyklos mokinių sąraše – 58 pavardės.

„Du autobusai kasdien apvažiuoja rajoną, mokinius paima iš namų, po pamokų veža atgal. Mokyklos bendrabutyje gyvena 16 vaikų, turinčių didelių ar labai didelių judesio ir padėties sutrikimų“, – kalbėjo įstaigos direktorė Lilija Žilinskienė. Savivaldybės lėšomis rudenį mokykloje įrengtas bendrabutis, erdvesni tualetai, pritaikyti judėjimo negalią turintiems mokiniams. Gerai būtų liftas ar keltuvas, tačiau jo nesant vaikams su dideliais judesio ir padėties sutrikimais pritaikytos pirmojo aukšto patalpos.

Vaikams su didele negalia pavalgyti, palaikyti higieną ir kt. padeda padėjėjos. Palyginti jaunam 44 darbuotojų kolektyvui reikėtų padėjėjais dirbti galinčių vyrų, nes vaikai auga ir sunkėja. Įstaigai trūksta ir psichologo.

„Mes nesame užbrėžę brūkšnio, kuris darbas priklauso mokytojui, o kuris – aptarnaujančiajam personalui. Tas, kuris vadovaujasi nuostata „man nepriklauso“, čia tiesiog nepadirba, – kalbėjo pedagogai. – Jeigu žmogus nemyli vaikų, jis čia sunkiai tvarkosi, tiesiog išeina. Tokio vaikai nepriima, atstumia, veja nuo savęs šalin.“

Kiek vaikų – tiek programų

„Mūsų mokiniams labiausiai reikia socialinių įgūdžių, pratintis prie gyvenimo. Dėl to pusė visų pamokų skiriama buities darbams, – sakė direktoriaus pavaduotoja ugdymui Ona Astranskienė. – Stengiamės vaikus išvesti į miestą, kad jie galėtų bendrauti, apsipirkti, pamatytų, kaip elgiamasi viešumoje, kas daroma, pavyzdžiui, bibliotekoje.“

„Pačios patyrėme, kad 7 metų vaikas, kurio šeimą aplankėme siūlydamos leisti jį pas mus į specialiąją mokyklą, nežinojo, nei kas yra vaikai, nei kas yra bala“, – prisiminė direktorė.

Ilgametės patirties yra sukaupusi dvidešimt penktus metus šioje mokykloje dirbanti pedagogė Eglė Labašauskienė. „Kiekvienais metais vaikai „sunkėja“, prie nežymaus intelekto sutrikimo prisideda kitos negalios: Dauno sindromas, elgesio, emocijų sutrikimai ir kt. Vaikus su nežymiu intelekto sutrikimu galima išmokyti ir skaityti, ir skaičiuoti. Dėl to tenka ieškoti naujovių. Naudoju daug kompiuterinių programų, kurios padeda lavinti kalbą, mokyti skaityti. Dirbu jungtinėje klasėje, visų penkių mokinių programos individualizuotos. Man sėkmė yra tada, kai vaikas, kurio ranka paralyžiuota, išmoksta rašyti, kai turintis Dauno sindromą atpažįsta ir parašo raides“, – kalbėjo mokytoja.

Pasak L. Žilinskienės, praeitą pavasarį pirmą sykį per daugybę metų specialųjį ugdymą kuruojančios specialistės buvo atvažiavusios į įstaigą pažiūrėti, kaip skaito intelekto sutrikimą turintys vaikai.

„Išvada tokia, kad mūsų mokiniai skaito nė kiek ne prasčiau, o dauguma – net ir geriau nei bendrojo ugdymo mokyklose besimokantys labai panašių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai“, – sakė direktorė.

Džiaugsmo savo darbe randa ir jauna specialistė Lina Rakauskaitė. „Lavinamosiose klasėse dirbu su 7–8 metų vaikais. Džiaugiuosi, kad mano mokinukai pasisveikina, išeidami atsisveikina, bendrauja, pasėdi suole, išmoksta paimti žirkles, nusiauna ir žino, kur padėti batus, iš kur paimti šlepetes. Man smagu, kai vaikai išmoksta šitą padaryti savarankiškai“, – kalbėjo mokytoja.

Ji dirba ir su vyresniais mokiniais. „Jaunuolius mokau buities darbų: pasigaminti maisto, serviruoti stalą, suplauti indus, prižiūrėti savo gyvenamąją aplinką, – vardijo L. Rakauskaitė. – Mokiniai tik keturi, bet visi skirtingi. Vienas gali skusti bulves, kitas to nepadarys. Yra, kam galiu paduoti pjaustymo lentelę, peilį, leisti dirbti prie viryklės.“

Geriausi vertintojai – tėvai

Judesio korekcijos mokytoja Vilma Paulauskienė tiesiogine prasme stato vaikus ant kojų. „Dirbu su fiziškai pačiais silpniausiais vaikais, juos masažuoju, vedu gydomąją gimnastiką. Didžiausias pasiekimas – kai vaikas, kurį mes iš pradžių nešiojome, nes jis nevaikščiojo, dabar jau ir vaikšto, ir laiptais lipa, nors jų paniškai bijojo ir net nesiartindavo“, – kalbėjo V. Paulauskienė.

Specialiojoje mokykloje yra keli vaikai su didele judėjimo negalia. „Vieną berniuką prieš 5 metus į mokyklą tiesiog atsinešėme, o dabar su kito asmens pagalba jis jau šiek tiek vaikšto. Masažai jį pastatė ant kojų. Ar čia sėkmė, pažanga? Manau, kad tikrai, – kalbėjo direktorė, pridurdama, jog „Rasos“ darbuotojai pirmiausia būna tėvų ašarų šluostytojai. – Ko gero, labiausiai sėkmę išgyvename tada, kai po metų kitų atvažiuoja tėvai mums pasakyti ačiū, o dabartiniams mokiniams atveža saldainių.“

L. Rakauskaitė teigė jau pastebinti besikeičiantį visuomenės žvilgsnį į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus auginančias šeimas. „Žmonės pradeda suvokti, kad specialioji mokykla šeimai yra pagalba, o ne bausmė. Čia vaikai jaučiasi gerai, yra saugūs, nepatiria patyčių, nes jie nors ir skirtingi, bet drauge – ir vienodi“, – sakė pedagogė.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-21.


  • 0

Jauki popietė – šventė vaikams ir svečiams

Į tradicinę advento popietę Kybartų vaikų globos namuose šiemet susirinko kaip niekad daug svečių. Atvyko miestelio klebonas, seniūnas, policijos ir Savivaldybės institucijų, Vilkaviškio „Lions“ klubo atstovai, rėmėjai.

Svečiai susirinko ne tik pabendrauti, pabūti su vaikais, bet ir kartu pasidžiaugti šių pasiekimais, pradžiuginti jų mažas širdeles dovanėlėmis, saldumynais ar tiesiog geru žodžiu.

Vaikai ir įstaigos pedagogai nuoširdžiai ruošėsi šiam susitikimui. Savo išradingumą ir meninius gebėjimus jie pademonstravo suruošę savo rankdarbių ir kalėdinių puošmenų parodą bei parengę gražią adventinę programėlę.

Susikaupimo valandėlę „Žvakių šviesoje“ pradėjusi Kybartų vaikų globos namų direktorė Aldona Vieraitienė kvietė vaikus labiau mylėti vienam kitą, visuomet būti dėmesingus, vienas kitam padėti, užjausti, apkabinti. Direktorė visiems vaikams linkėjo daugiau gerumo, teisybės ir ramybės.

Ši gaida skambėjo ir visos adventinės popietės metu. Vaikai juostelėmis tiesė kelią į tėvelio glėbį, mamytės širdį, pas draugus, į mokyklą…

Įstaigos globotiniai degė atlaidumo, meilės, draugystės, supratimo žiburius. Kankorėžiais, obuoliais puošdami Dievo medį – eglutę, jie įprasmino gėrį, svajones, švelnumą, savo gerus darbus. Vaikai demonstravo tautos papročius, žaidė žaidimus, minė mįsles, būrė, o kiek vėliau parodė spektakliuką.

Programėlę stebėjo gausus žiūrovų būrys, tačiau ilgesingu žvilgsniu savo atžalų pasirodymą glostė, deja, tik vieno vienintelio šventėje dalyvavusio tėvelio akys.

Direktorė renginio metu padėkojo darbuotojams, globojantiems, prižiūrintiems ir mylintiems likimo nelepinamus vaikus, bei visiems, kurie vienaip ar kitaip padeda šiai įstaigai.

Ne tik prieš šventes, bet ir nuolatos dėmesio, pagalbos Kybartų vaikų globos namai sulaukia iš Vilkaviškio „Lions“ klubo.
Saldžiomis dovanomis Kalėdų Senelio krepšį visuomet papildo A. Butkevičiaus labdaros ir paramos fondas.

Prieš šventes globos namų auklėtinius aplanko ir svečiai iš Kardokų kaimo ekologinės bendruomenės. Šiemet vilniečiai Elena ir Vitalius Perkauskai iš leidyklų „Gimtasis žodis“, „Alma littera“, „Tyto Alba“ surinko apie 120 naujų knygų, šeimos draugai pridėjo dar apie 20 knygelių, įmonė „AJ šokoladas“ padovanojo šokoladukų, įmonė „Litbana“ – 4 dėžes vaisių.
Kiti parėmė pinigais, už kuriuos irgi nupirkta knygų.

Buvusi kybartietė, šios idėjos iniciatorė Aušra Augutė pagamino natūralaus plastilino, jos kaimynė Dalia Bagdonaitė atvežė taip pat nemažai dovanėlių.

– Buvo šilta ir jauku, – sakė A. Augutė. – Nors ir neturėdami savo tikrų namų, šventes vaikučiai sutinka tarp draugų ir auklėtojų – tai tikra jų šeima. Aš laiminga, kad yra nuostabių žmonių, kurie jiems padeda.

„Santakos“ inf.

Roberto MICKEVIČIAUS nuotr. Iš po staltiesės ištrauktas šiaudas globos namų direktorei Aldonai Vieraitienei išpranašavo ilgą gyvenimą.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Gruodžio 31 d. Antradienis.


  • 0

Metus užbaigė gerais darbais

Atėjusios šventės šįmet daugiau ar mažiau buvo dosnios visoms paramos reikalingoms įstaigoms. Staigmenos sulaukė šiaip jau labdara per daug nelepinama Kybartų „Rasos“ specialioji mokykla.

– Esame dėkingi Kybartų sporto klubui „Sveikata“ už paliktą po eglute dovanų maišą vaikučiams, taip pat – nuolatiniam mūsų rėmėjui premjerui Algirdui Butkevičiui, – sakė įstaigos direktorė Lilija Žilinskienė. – Ypač mus nustebino jauni žmonės iš Vilkaviškio, tik ką sukūrę savo verslą ir darbą pradėję nuo labdaros. Jauni vyrukai ne tik pervedė pinigų mūsų įstaigai, bet ir pasiryžo patys savo lėšomis suremontuoti vieną klasę. Šiems jaunuoliams esame be galo dėkingi. Tokios labdaros iki šiol mums niekas dar nebuvo siūlęs.

Už tai, kad po švenčių galės grįžti į suremontuotą klasę, neįgalūs „Rasos“ specialiosios mokyklos vaikučiai dėkingi dviem palyginti jaunoms mažosioms bendrijoms: vos 10 mėnesių gyvuojančiai įmonei „Grupinis pirkimas“ ir „Agrotechnikai“, kuriai neseniai sukako du mėnesiai.

– Nieko ypatingo nepadarėme, tik pagalvojome, kad metų pabaigoje reikėtų atlikti kokį nors prasmingą darbą. Aplankėme keletą įstaigų ir nusprendėme, jog labiausiai pagalbos reikia Kybartų „Rasos“ specialiajai mokyklai, – kuklinosi pakalbinti jaunieji verslininkai, MB „Grupinis pirkimas“ įkūrėjai Mindaugas Galinaitis, Mantas Šitkauskas ir Mantas Balčiūnas.

Pasak MB „Agrotechnika“ vadovo Arūno Kemferto, sujaudino tai, kad ši įstaiga globoja vaikus su negalia. Verslininkus sužavėjo malonūs šios mokyklos darbuotojai ir tai, jog vieną kambarį jie patys savomis jėgomis jau yra suremontavę. Akivaizdu, kad įstaiga stengiasi sukurti kuo jaukesnę aplinką, nors lėšų tam – ne per daugiausia.

Vaikinai prisimena, jog užėję į kambarį, kurį dabar remontuoja, pamatė graudų vaizdą: tinkas ištrupėjęs, sienos pradėjusios lupinėtis. Pasiraitoję rankoves, keturi verslininkai puolė tinkuoti sienų, glaistyti, dažyti.

Iki to laiko, kai vaikai vėl grįš į klases, geradariai vienoje iš jų pakabins naujas lubas, suklos grindis ir pakeis duris. Iš viso bus suremontuota 60 kv. m sienų ir po 20 kv. m grindų bei lubų.

– Darbų pabaigą sunku tiksliai planuoti, bet labai tikimės juos baigti dar šįmet, – sakė jaunieji verslininkai. – Mūsų idėja – ne reklama ar savęs parodymas. Mes ir taip aktyviai reklamuojamės įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tad dėmesio ar klientų mūsų verslui tikrai netrūksta. Tačiau aplankę šiuos namus supratome, kad tai, jog kartais dejuojame ir skundžiamės gyvenimu, yra palyginti niekis, matant šiuos vaikus. Mes tiesiog norime parodyti pavyzdį stambesnėms ir daug už mus turtingesnėms įmonėms. Jei jau mes, neseniai dirbti pradėjusios mažosios bendrijos, galime rasti laiko ir lėšų tokiems dalykams, tai gali ir kiti. Svarbu tik turėti noro padėti tiems, kuriems ši pagalba tikrai reikalinga.

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Autorės nuotr. Jauni verslininkai per šventes remontavo neįgaliems vaikams skirtą klasę.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Gruodžio 28 d. Šeštadienis.


  • 0

Popietė su „Rasos“ auklėtiniais

Pagal bendradarbiavimo sutartį su Kybartų „Rasos“ specialiąja mokykla klubo „Sveikata futbolininkams tapo tradicija prieš Kalėdas susitikti su šios mokyklos auklėtiniais. Ir šiemet vaikus pakvietėme Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos sporto salėje pažaisti įvairių žaidimų bei krepšinio.

Reikėjo matyti, koks džiaugsmas spindėjo vaikų akyse darant mankštą su „Sveikatos“ klubo žaidėjais K. Kereiša, E. ir A. Simanavičiais, A. Zdanavičiumi, metant į krepšį baudas ir žaidžiant tikras krepšinio rungtynes.

O kokios varžybos ir žaidimai be apdovanojimų! Jų įteikti atvyko Kalėdų Senelis. Visi vaikai buvo apdovanoti „Sveikatos‘‘ klubo nupirktomis dovanėlėmis. Po to jie su Kalėdų Seneliu ėjo ratelį, deklamavo eilėraščius.

Po šventės „Rasos“ specialiosios mokyklos auklėtiniai dėkojo Kalėdų Seneliui ir „Sveikatos“ klubo futbolininkams už nuotaikingą popietę.

Juozas MURINAS
„Sveikatos“ klubo prezidentas

Nuotr. „Sveikatos“ futbolininkai kartu su vaikais sportavo ir žaidė krepšinį.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Gruodžio 28 d. Šeštadienis.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian