Pučiamųjų orkestras „Kybartai“

  • 0

Maestro karjeroje – posūkis į Kybartus

Visą gyvenimą muzikai ir savo fleitai atidavusiam vilkaviškiečiui teko groti didžiausiose pasaulio scenose. Net ir išėjęs į užtarnautą poilsį, jis vis dar groja ir yra vienintelis vilkaviškietis „Kybartų“ orkestre.

Siekė nuo mažens

Vilkaviškyje gimęs ir augęs Violetas Višinskas paskirti gyvenimą muzikai nutarė vos baigęs keturias mokyklos klases. Berniukas ypač žavėjosi orkestrine muzika, mat mokyklos orkestre, kuriam tuomet vadovavo savo darbo fanatikas Motiejus Kurila, grojo vyresnysis Violeto brolis. Tačiau pats būsimas fleitos virtuozas tuomet dar galėjo pasigirti tik subtilia klausa, aibe išmoktų dainų, kurias traukdavo su muzikaliais šeimos nariais, ir begaliniu noru muzikuoti.

Kai vienuolikmečiam berniukui nepavyko įstoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, jis pats nuėjo pas orkestro vadovą ir paprašė pamokyti groti. Pramokęs griežti klarnetu, po metų jau labiau pasitikėjo savo jėgomis. Tad kai brolis parlėkė iš mokyklos pranešti, jog iš Vilniaus atvažiavo muzikantus į M. K. Čiurlionio meno mokyklą renkanti komisija, dvylikametis Violetas drąsiai nuvyko, pasirodė ir buvo priimtas.

Tačiau, berniuko nuostabai, komisija nusprendė, kad jam labiau tiktų groti fleita, nors ir kaip dvylikametis įtikinėjo, jog jau moka groti klarnetu.

Karjera klostėsi

Vis dėlto V. Višinskas vėliau įsitikino, kad komisija tikrai neklydo. Mat dar besimokydamas menų mokykloje jis tapo dviejų respublikinių jaunųjų fleitos atlikėjų konkursų laureatu, o toliau kelias vedė tiesiai į Vilniaus konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur taip pat studijavo fleitos ir dirigavimo specialybes.

Gabus vilkaviškietis dar studijuodamas pabandė dalyvauti konkurse, kai Nacionaliniame simfoniniame orkestre, vadovaujamame legendinio dirigento Juozo Domarko, atsirado fleitininko vieta. Nugalėjęs konkurentus, studentas pradėjo dirbti prestižiniame šalies kolektyve ir jame grojo net 42-ejus metus. Tiesa, jau dirbdamas orkestre Violetas dar neakivaizdžiai baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos asistentūrą-stažuotę. Tais laikais tokios studijos buvo aukščiausias muzikantų pasiekimų laiptelis.

Pamatė pasaulio

Daugiau nei keturis dešimtmečius grojęs prestižiniame kolektyve vilkaviškietis dalijosi savo muzikine patirtimi su studentais: dėstė M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

V. Višinskas sako niekada nesigailėjęs, jog gyvenimo meile ir prasme pasirinko muziką. Su Nacionaliniu simfoniniu orkestru jam teko apvažiuoti kone visą pasaulį.

– Esu koncertavęs daugelyje šalių. Iš Rytų pusrutulio nesu buvęs tik dviejose valstybėse – Rumunijoje ir Azerbaidžane, – pasakojo V. Višinskas. – Buvo daugybė nuostabių koncertų, begalė įspūdžių, aplodismentų, kuriuos prisiminus ir dabar šiurpuliukas kūnu nubėga.

Violetas dar prisimena tą širdies virpesį, kai teko koncertuoti Kelno (Vokietija) filharmonijos salėje, kur atsistoję plojo keli tūkstančiai žiūrovų, taip pat kai grojo su vienu garsiausių Vokietijos pianistų Justus Frantzu Hamburgo (Vokietija) stadione šimtatūkstantinei žiūrovų miniai. Didelį įspūdį paliko koncertai Japonijoje, kurių per vienas gastroles buvo daugiau nei dvi dešimtys.

Praturtino dvasią

Didelė laimė ir garbė teko koncertuoti su pasaulinio garso violončelininku bei dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi, su kuriuo atlikdamas bendrą programą orkestras koncertavo didžiausiose Paryžiaus salėse.

Koncertai su tokio masto žvaigždėmis Lietuvos muzikantus praturtindavo ne tik profesine, bet ir dvasine prasme. Nuo jaudulio orkestrantams drebėjo kiekvienas kūno raumuo.

Vilkaviškietis fleitininkas gali pasigirti ne tik orkestrine, bet ir soline veikla, mat laimėjęs pirmą vietą tarptautiniame fleitininkų konkurse buvo laukiamas daugelio šalių koncertų salėse. Vokietijoje J. S. Bacho „Brandenburgo koncertą Nr. 4“ dviem fleitoms ir smuikui teko groti su Lietuvos kameriniu orkestru (vad. Saulius Sondeckis), taip pat koncertuoti su pasaulinio garso smuikininkais, tokiais kaip Igoris Oistrachas ir kt.

Dirigento talentu mūsų kraštietis sužibo su Radiono Ščedrino „Muzikine auka“, parašyta kompozitoriaus J. S. Bacho 300 metų jubiliejinei sukakčiai. Kūrinys buvo atliekamas vargonais ir 9 pučiamaisiais instrumentais: fleitomis, fagotais, trombonais. Trijų valandų trukmės kūrinyje V. Višinskas ne tik pats grojo fleita, bet ir vadovavo visam kolektyvui, kur reikia atsistodamas ir padiriguodamas. Šis kūrinys buvo įrašytas ir išleistas plokštelių albumas.

Susipažino koncerte

V. Višinskas prisipažįsta dažnai prisimenantis gastroles ir koncertus su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, tad ir dabar nueina paklausyti šio kolektyvo koncertų. Nors prieš trejus metus išėjo į užtarnautą poilsį ir reikiamybės groti tarsi nėra, nebuvo dienos, kad Violetas nepaimtų savo fleitos.

– Galiu būti nevalgęs, bet negroti negaliu, – nuoširdžiai sako vilkaviškietis, dar ir dabar dirbantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur Džiazo katedroje dėsto klasikinę fleitą.

Todėl visai nenuostabu, jog Violeto gyvenime po Nacionalinio simfoninio orkestro iš karto atsirado kitas kolektyvas, kuriame maestro gali save realizuoti. Prieš trejus metus atėjęs į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje surengtą Kybartų orkestro koncertą, skirtą jo ilgamečio vadovo maestro Antano Ziegoraičio atminimui, V. Višinskas pirmą kartą pamatė naująjį Kybartų orkestro vadovą Donatą Ziegoraitį, susipažino su buvusiais kybartiečiais, Vilniuje subūrusiais savą orkestrėlį. Violetas nepasikuklino ir pats pasiprašė priimamas į vilniečių kolektyvą.

Taip 55-erius metus Vilniuje gyvenantis vilkaviškietis tapo „kybartinių“ orkestro nariu ir jame groja iki šiol.

Giminystės ryšys

Kai vilniečiai pakvietė Violetą kartu važiuoti ir į didžiojo Kybartų orkestro repeticijas, profesionalus fleitininkas neatsisakė. Tuomet jis dažnai vykdavo į Vilkaviškį aplankyti sergančios mamos, tad manė pakeliui užsuksiantis ir į Kybartus.

Tačiau Kybartų orkestro vadovas D. Ziegoraitis iškart Violetą pristatė kaip naują kolektyvo narį ir vilnietis-vilkaviškietis prigijo „Kybartuose“. Dabar Violetas ten groja jau trečius metus ir juokauja esantis vienintelis „negrynakraujis“ kybartietis gilias savo miestelio tradicijas ir ilgametę savastį išlaikiusiame orkestre.

– Kai manęs paklausia, kodėl aš, vilkaviškietis, groju Kybartų orkestre, sakau, jog su Kybartų miestu mane sieja senas „giminystės“ ryšys, mat viena mano sesuo yra krikštyta Kybartų bažnyčioje, – aiškina humoro jausmo nestokojantis muzikantas. – Be to, kalbu suvalkietiškai, tad visai svetimas iš šalies neatrodau.

Jautiesi svarbus

V. Višinskas labai džiaugiasi tokiu savo karjeros posūkiu ir jaučia didelį malonumą grįžti į gimtąjį rajoną, groti saviems klausytojams, gyventi muzika. Juolab kad meilę muzikai sugebėjo įskiepyti ir savo atžaloms: dukra Jurgita dirba „Liepaičių“ choro koncertmeistere, du anūkai šiemet pabaigė B. Dvariono muzikos mokyklą, o jaunėlis įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Violetas tikisi, jog eis senelio pėdomis – pasirinks fleitos specialybę.

– Muzikanto gyvenimas – be galo įdomus ir dinamiškas, – atviravo V. Višinskas. – Jis suteikia daug peno sielai ir didžiulį savivertės jausmą. Net ir būdamas maža orkestro dalelyte jautiesi be galo svarbus, kai tau ploja tūkstančiai žiūrovų. Tad kol turėsiu sveikatos, būtinai grosiu ir vilnietiškame, ir vietiniame Kybartų orkestruose.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Eglė KVIESULAITIENĖ

Lino SINKEVIČIAUS nuotr. Neseniai su Mažuoju Kybartų orkestru Violetas Višinskas (antras iš dešinės) dalyvavo konkurse Kroatijoje, kur iškovota geriau šio orkestro nominacija savo kategorijoje.

Santaka_20170527_Visinskas
Mindaugo JASULEVIČIAUS nuotr. Violetas Višinskas su fleita nesiskiria jau 55-erius metus.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-27


  • 0

Laurai

Iš tarptautinio pučiamųjų instrumentų festivalio Kroatijoje grįžo Mažasis Kybartų orkestras (vad. Aidas Ziegoraitis). Buvusių kybartiečių, o dabar jau vilniečių orkestras kurortiniame Splito mieste organizuotame festivalyje nuskynė visus įmanomus laurus.

Aplenkę orkestrus iš Austrijos, Vokietijos, Italijos ir pačios Kroatijos, lietuviai surinko daugiausiai taškų, pelnė I vietą tarp savo kategorijos orkestrų ir nominaciją už geriausiai atliktą privalomąjį kūrinį. Jiems festivalyje talkinęs „Kybartų“ orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

https://www.youtube.com/watch?v=2lFq4fza4n0

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-29.


  • 0

Kybartų orkestro pasiekimai įvertinti trečia „Aukso paukšte“

Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras gerbėjus vėl nudžiugino ne tik puikiu koncertu Vilkaviškio kultūros centre, bet ir išskirtine jo surengimo proga. Kolektyvas tapo pirmuoju šalyje, pelniusiu trečią „Aukso paukštės“ apdovanojimą ir geriausio mėgėjų orkestro Lietuvoje pripažinimą.

Neslėpė susižavėjimo

Į Vilkaviškio kultūros centro salėje vykusį renginį „Lietuva, mums pavyks!?..“ gausiai susirinkę žiūrovai šįkart galėjo mėgautis ne tik profesionaliai atliekama „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestro muzika, žavėtis gausiu įvairių kartų muzikantų bei jaunų šokėjų būriu, skambiu Lauros Ziegoraitytės vokalu, bet ir klausytis renginio vedėjo, kybartiečio pedagogo Mindaugo Bučinsko į bendrą scenarijaus visumą sudėliotų, suklusti ir susimąstyti verčiančių Rimvydo Stankevičiaus, Juozo Erlicko, Čarlzo Bukovskio tekstų.

Tačiau renginio kulminacija tapo „Aukso paukštė“, kurią į sceną iš Vilniaus „atskraidino“ Lietuvos nacionalinio kultūros centro vyresnysis specialistas Rolandas Lukošius.

Išskirtinį apdovanojimą, kuris kasmet skiriamas geriausiems mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams, atvežęs svečias neslėpė susižavėjimo kybartiečių orkestru, o kartu ir nuostabos, kad mažo miestelio saviveiklininkai sugebėjo pasiekti tokį profesionalumo lygį.

Išskirtinis įvertinimas

R. Lukošius pripažino, jog yra tik keletas kolektyvų šalyje, kurie per 18 metų (prieš tiek laiko Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įsteigė šias nominacijas) pelnė jau antrą „Aukso paukštę“. Iš viso šalyje išdalyta tik apie 200 „Aukso paukščių“ įvairių žanrų mėgėjų meno kolektyvams, tarp kurių – chorai, folkloro ir šokių ansambliai, teatrai, liaudiškos muzikos kapelos bei liaudies muzikos ir pučiamųjų instrumentų orkestrai.

Tačiau orkestras „Kybartai“ – vienintelis šalyje, šią nominaciją sugebėjęs pelnyti jau trečią kartą. Tad ant garbingos pakylos, pačiame scenos centre tarp orkestrantų, išsirikiavo visos trys „Aukso paukštės“ – 2000 m. ir 2004 m. pelnytos Tarptautinio spindesio bei Ryškiausios Lietuvos žvaigždės nominacijos bei šiųmetinė – Geriausio pučiamųjų instrumentų orkestro ir vadovo.

„Kybartų“ orkestro vadovui Donatui Ziegoraičiui įteikti ir Kultūros ministerijos bei Lietuvos nacionalinio kultūros centro raštai, liudijantys, kad kolektyvas ir jo vadovas 2016 m. pripažinti geriausiais.

Palygino su krepšiniu

Kolektyvą aukšto įvertinimo proga sveikino ir rajono meras Algirdas Neiberka bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė, palyginę mūsų rajoną garsinantį „Kybartų“ orkestrą su Lietuvos vardą prezentuojančiu krepšiniu.

Jie D. Ziegoraičiui padovanojo „burtų lazdelę“ – dirigento batutą, kuria jis tikrai sugebės ir „prakalbinti“ orkestrą, ir užburti žiūrovus.

Pats trumpam su renginio vedėju M. Bučinsku scenoje vaidmenimis susikeitęs ir puikų skaitovo talentą atskleidęs D. Ziegoraitis sakė, jog „Aukso paukštė“ – didžiulis jų darbo įvertinimas. Tačiau tai – ne vien orkestro, bet ir visų jiems talkinančiųjų: Kybartų kultūros centro, šokėjų ir jų vadovės Editos Vasiliauskienės, renginių vedėjų, dainininkų, rėmėjų ir ištikimų žiūrovų – nuopelnas.

Prasmingi metai

D. Ziegoraitis pripažino, kad toks darbo įvertinimas visuomet teikia didžiulį džiaugsmą ir vidinį pasitenkinimą. Vis dėlto kolektyvas išties nusipelnė būti įvertintas, nes per 2016 metus nuveikė labai daug.

Metus pradėjo debiutu Zitos Kelmickaitės kuriamoje televizijos laidoje „Ryto suktinis“. O jau vasarį laukė įspūdingas koncertas kartu su solistu Linu Adomaičiu Vilniaus kongresų rūmuose. Jame apsilankiusi garsioji muzikologė Z. Kelmickaitė neslėpė susižavėjimo Kybartų fenomenu ir kolektyvą žiniasklaidoje pavadino brangakmeniu mūsų krašto karūnoje.

Koncerte lankęsi orkestrinio žanro žinovai komentavo, jog pučiamųjų instrumentų muzikoje „Kybartų“ orkestras sugebėjo atversti visai naują puslapį.

D. Ziegoraitis įsitikinęs, kad koncertas Vilniaus kongresų rūmuose, kur susirinko daug pučiamųjų instrumentų muzikos profesionalų, privertė pastebėti ir iš naujo įvertinti aukštą kybartiečių orkestrantų lygį.

Po šio renginio orkestras iškart buvo pakviestas į Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatą. Tačiau ne dalyvių teisėmis, kaip kiti orkestrai, o koncertuoti baigiamojoje apdovanojimų ceremonijoje. Paprastai šioje ceremonijoje koncertuoja tik profesionaliausias šalyje Lietuvos kariuomenės orkestras arba užsienio šalių orkestrai, laurus skynę tarptautiniuose čempionatuose.

Kybartiečiai taip pat buvo atrinkti dalyvauti prestižiniame pučiamųjų muzikos renginyje – Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionate (European Brass Band Championship – EBBC), kuris 2019 m. vyks Palangoje.

Malonumas ir garbė

Net ir pasiekęs aukštų apdovanojimų kybartiečių kolektyvas neturi laiko atsipūsti, nes jų darbo kalendoriuje – aibės renginių ir festivalių. Vadovas jau susitaikė su dalia, kad šiemet, kaip ir kasmet, teks atsisveikinti su mokyklą baigsiančiais ir į studijas išvyksiančiais muzikantais. Bet jų gretas tuoj papildys nauji, jau porą metų repetuojantys ir besirengiantys didžiajai scenai.

Mažųjų muzikantų orkestras kol kas dar nekoncertuoja su vyresniaisiais, tačiau, anot vadovo, vaikai jau groja pakankamai gerai, tad netrukus įsilies į didįjį kolektyvą.

Tačiau D. Ziegoraičiui be galo malonu, kad „Kybartų“ orkestro nepamiršta ir senieji, iš Kybartų prieš dešimtmečius išvykę, muzikantai, sugrįžtantys ir į repeticijas, ir į koncertus. Jų gretos vis pildosi. Pavyzdžiui, šiame koncerte žiūrovai muzikantų gretose galėjo atpažinti politologą profesorių Mindaugą Jurkyną, pirmą kartą su orkestru pasirodžiusį savo gimtojo rajono scenoje.

Po ilgos pertraukos paimti klarnetą į rankas garsų politologą prikalbino Donato brolis Aidas Ziegoraitis, Vilniuje įkūręs Mažąjį Kybartų orkestrą, gyvavimo pradžioje pasivadinusį žaismingu „Kybartinių“ vardu. Šio kolektyvo nariai – ne tik dideli pučiamųjų muzikos, bet ir gimtųjų Kybartų patriotai. Jie sukaria šimtus kilometrų vien tam, kad vaikystės dienų orkestre groti ne tik malonu, bet ir didelė garbė.

Vis dėlto pats „Kybartų“ orkestro vadovas D. Ziegoraitis pripažino, jog kolektyvo įvertinimas nominacijomis ar užimtomis aukštomis vietomis nors ir paglosto sielą, tačiau nėra pagrindinis siekis. Kur kas maloniau, kai tiek muzikantams, tiek orkestro besiklausantiems žmonėms būna tiesiog gera.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr. 57 metus skaičiuojančiame „Kybartų“ orkestre groja ir jaunoji, ir vyresnioji muzikantų karta.

Santaka_20170330_Donatas
Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr. Orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis „Aukso paukštę“ pavadino didžiuliu jų darbo įvertinimu.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2017-03-30.


  • 0

Orkestras pribloškė prancūzus

Rugsėjo 1-ąją savo mieste jau koncertavęs orkestras „Kybartai“ tik prieš keletą dienų buvo grįžęs iš festivalio Prancūzijoje. Tris dienas drauge su kitais Europos šalių orkestrais dūdas pūtę kybartiečiai parsivežė daug įspūdžių ir sužavėjo žiūrovus profesionalumu.

Vaikai nusipelnė

Orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis sakė jau kuris laikas svajojęs savo kolektyvą išvežti į didesnę kelionę. Mat dabartiniai orkestrantai, pasiekę tikrai aukštą profesionalumo lygį, dar neturėjo galimybių pasirodyti kitose šalyse.

– Vaikai jau seniai nusipelnė kelionės, jie tikrai daug nuoširdžiai ir sąžiningai dirbo, tad turėjome būtinai suorganizuoti tokią išvyką, – kalbėjo D. Ziegoraitis.

Nors kybartiečiai buvo ne kartą gavę pakvietimų dalyvauti festivaliuose ar konkurse užsienyje, daugeliu atvejų kelionės planai likdavo neįgyvendinti. Mat organizatoriai, išgirdę, kokio dydžio Kybartų orkestras, neturėdavo galimybių finansuoti 70 žmonių apgyvendinimo bei maitinimo. O mažinti orkestro iki pageidaujamo dydžio ir į festivalį nevežti dalies muzikantų nesutikdavo pats vadovas.

Marširavo gatvėmis

Šįkart į festivalį Prancūzijoje orkestrą „Kybartai“ pakvietė „Euro Fanfare“ impresarijus Alainas Blanchardas. Su šiuo prancūzu kolektyvą siejo seni ryšiai, mat prieš 25-erius metus, kai orkestrui dar vadovavo šviesaus atminimo maestro Antanas Ziegoraitis, kybartiečiai dalyvavo festivalyje Prancūzijoje. Vėliau ryšiai buvo kiek nutrūkę. Tačiau dabar, kviesdamas į festivalį mažo Lietuvos miestelio orkestrą, A. Blanchardas nė akimirką nesuabejojo savo pasirinkimu, nes nuo seno žinojo kybartiečių tradicijas ir kolektyvo lygį.

Nors visa kelionė autobusu truko lygiai savaitę, didžiąją jos dalį užėmė dardėjimas Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos keliais. Festivalis truko tris dienas. Dvi dienas Belgijos, Prancūzijos, Ukrainos, Lenkijos ir net Brazilijos orkestrai marširavo nuostabaus grožio Mende miesto gatvėmis, kur dūdų gausmas nepaliko abejingų.

Žiūrovai apstulbo

Trečią dieną festivalis persikėlė į Carmauxo miestą, kur nuo ryto orkestrų laukė ne tik marširavimas gatvėmis, bet ir vakarinis koncertas didžiulėje, apie 2 tūkst. žiūrovų talpinančioje, salėje.

Orkestrų pasirodymų laikas buvo reglamentuotas. Pvz., kybartiečių orkestrui buvo skirta 30 minučių, prieš juos koncertavusiems lenkams – 20 min. ir t. t.

Nors D. Ziegoraitis nelinkęs girtis savo orkestro pasiekimais ir buvo patenkintas festivalio organizatoriais, geromis apgyvendinimo bei maitinimo sąlygomis, vis dėlto pripažino, kad kiti renginyje dalyvavę orkestrai buvo kur kas žemesnio lygio. Tad kažko pasimokyti ar pasisemti patirties tikrai nebuvo iš ko.

Visus aplodismentais lydėjusi publika, išgirdusi pirmąjį kybartiečių atliekamą kūrinį, nutilo ir tarsi suakmenėjo. Kolektyvo lygis nustelbė visas emocijas. Tik atitokus prancūzų žiūrovams nuvilnijo aplodismentų audra, o baigus nurodyto ilgio programą organizatoriai paprašė, kad „Kybartai“ sugrotų dar bent vieną kūrinį papildomai.

Problema – kalba

Didžiausia problema per visą viešnagės laiką buvo kalba. Mat prancūzai moka tik savo gimtąją kalbą ir kitomis kalbėti nesivargina. Iš visų festivalyje sutiktų žmonių angliškai kalbėjo vienintelis impresarijus. Tad kybartiečiai per kelias dienas įgudo prancūziškus tekstus versti naudodamiesi išmaniųjų telefonų programėlėmis. Visas prancūzų kalbos žinias teko prisiminti ir keliomis kalbomis kalbančiam, į „Kybartų“ orkestrą neseniai sugrįžusiam groti profesoriui Mindaugui Jurkynui.

D. Ziegoraitis neslėpė, jog ilga kelionė nors ir buvo fiziškai sunki, tačiau kolektyvui tapo tikra atgaiva. Ypač jaunimui, kuriam net pora pamatytų Prancūzijos miestų paliko stiprų įspūdį. Vadovas neabejoja, kad ir ateityje stengsis vaikus išvežti į panašius festivalius, jei tik palankiai susiklostys finansinės galimybės.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. Prie nuostabaus grožio Mende katedros koncertavusiems kybartiečiams miesto gyventojai negailėjo aplodismentų.

Publikuota: „Santaka“, 2016-09-03.


  • 0

TV laida apie „Kybartų“ orkestrą

Sekmadienį, 2016-01-17, 8.30 val. LRT laidoje „Ryto suktinis“ žiūrėkite apie „Kybartų“ pučiamųjų orkestrą, pavadintą Kybartų fenomenu.

Laidos įrašas Mediatekoje

Laidos vedėja Zita Kelmickaitė pasakos, kaip miestas, kuriame nėra muzikos mokyklos, per 55-erius metus išugdė savitą gyvenimo būdą – gyventi muzikoje su dūda rankoje. Muzikos mokytojas Stasys Sinkevičius davė pradžią šiam orkestrui, o šviesaus atminimo Antanas Ziegoraitis subrandino ir išpuoselėjo kolektyvą iki aukšto meninio lygio. Orkestrantai pasikliauja šūkiu: „Mes visi – šeima“. Sužinosite ir tai, už kokias nuodėmes kai kam reikėjo šveisti dūdas su žibalu ir mėlynu akmenuku.

Laidos įrašas Mediatekoje


  • 0

  • 0

2015-ųjų metų „Santakos“ laikraščio nominacijos – Ištikimybė batutai

Ištikimybė batutai

Prieš ketverius metus „Kybartų“ orkestro dirigento batutą iš tėčio perėmęs Donatas ZIEGORAITIS ją laiko taip patikimai, kad niekas net neišdrįstų abejoti šio žmogaus talentu ir atsidavimu kolektyvui. Nors vadovaujant didžiuliam orkestrui kyla įvairiausių sunkumų, juos įveikia begalinė meilė muzikai, pareigos jausmas ir kybartietiškas patriotizmas. Šiemet galimybę įsitikinti jauno vadovo talentu turėjo žiūrovų minios, suplaukusios į jubiliejinius kolektyvo koncertus. 55-erių metų sukaktį minėjęs orkestras pribloškė ne tik profesionaliai atlikta muzika, puikiai parinktu repertuaru, bet ir rajone dar neregėtais efektais. Kybartų vardą D. Ziegoraitis šiemet garsino ir orkestrų festivalyje Čekijoje, kur talkino brolio suburtam „Kybartinių“ orkestrui. Tarptautiniame festivalyje D. Ziegoraitis buvo pripažintas geriausiu dirigentu.

Publikuota: „Santaka“, 2015-12-31.


  • 0

„Kybartiniai“ savo gimtinę garsino Čekijoje

Savaitgalį orkestrų festivalyje Čekijoje dalyvavęs buvusių kybartiečių orkestras „Kybartiniai“ parsivežė „Auksinės kategorijos“ prizą.

Jau ketvirtus metus gyvuojantis Vilniuje susibūrusių buvusių kybartiečių orkestras tarptautiniame festivalyje ryžosi dalyvauti pirmą kartą. „Santakoje“ rašėme, jog šį kolektyvą iš anksčiau Kybartų orkestre grojusių muzikantų subūrė pučiamųjų muzikos entuziastas, jau daug metų Vilniuje gyvenantis, bet Kybartų orkestre vis dar grojantis Aidas Ziegoraitis.

Į tarptautinį festivalį išsirengę „Kybartiniai“ savo pajėgas nutarė pastiprinti keliais Kybartų orkestro muzikantais ir paprašė, kad kolektyvui festivalyje diriguotų Donatas Ziegoraitis, mat savo dirigento vilniškių orkestras neturi.

„Kybartiniai“ festivalyje neliko nepastebėti. Iš Čekijos jie parsivežė „Auksinės kategorijos“ prizą, o D. Ziegoraitis buvo pripažintas geriausiu dirigentu ir apdovanotas tai liudijančia taure.

„Vejvodova Zbraslav“ festivalis, jau du dešimtmečius vykstantis Zbraslavo mieste, garsaus čekų kompozitoriaus Jaromiro Vejvodos gimtinėje, sutraukia aibes pučiamųjų instrumentų muzikos gerbėjų, suvažiuojančių ne tik iš visai šalia esančios Čekijos sostinės Prahos, bet ir iš kitų vietovių. Festivalyje, kuris paprastai trunka tris dienas, dalyvauja maži (iki 25 narių) pučiamųjų instrumentų orkestrai iš įvairių šalių. Šįkart į jį atvyko kolektyvai iš Kroatijos, Šveicarijos, Lietuvos bei pačios Čekijos.

Dauguma orkestrų grojo tradicinę čekų muziką ir kompozitoriaus J. Vejvodos kūrinius, o „Kybartiniai“ buvo paruošę pasaulio muzikines tradicijas atspindinčių dvidešimties kūrinių programą. Publika lietuvių atliekamą muziką sutiko ovacijomis, o per kūrinius „Kur giria žaliuoja“, „Spanischen Zigennertanz“ bei „Senelio polka“ net pradėjo šokti ir dainuoti.
Iš Čekijos „Kybartiniai“ parsivežė „Auksinės kategorijos“ prizą, o D. Ziegoraitis buvo pripažintas geriausiu dirigentu ir apdovanotas tai liudijančia taure.

Viešėdami festivalyje „Kybartiniai“ ne tik koncertavo, dalyvavo konkursuose, bet ir turėjo įdomių susitikimų. Iškilmingą priėmimą orkestrų garbei surengė Zbraslavo merė. Kybartiečiai jame pristatė savo orkestrą ir padovanojo miesto merei suvenyrų iš Lietuvos.

Orkestrų vadovai buvo pakviesti į susitikimą su kompozitoriaus J. Vejvodos sūnumi Josefu Vejvoda. Jis papasakojo apie savo tėvo kūrybą. Labiausiai susitikimo dalyvius nustebino tai, kad V. Vejvodos kūriniai iki šiol naudojami NASA astronautų ruošimo programoje. Čeko kūriniais kosmose žadinami kosmonautai!

„Kybartiniai“ neliko nepastebėti net pačioje Čekijos širdyje Prahoje. Pakerėti bohemiškos sostinės nuotaikos, orkestrantai tiesiog gatvėje nutarė išsitraukti instrumentus ir parepetuoti. Praeiviai neliko abejingi. Susirinkus didžiuliam būriui repeticija ekspromtu virto koncertu.

Ko gero, daugelis iš tądien „Kybartinių“ klausiusių Prahos gyventojų pirmą kartą gyvenime išgirdo mažo Lietuvos miestelio – Kybartų – vardą.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. Pirmą kartą į tarptautinį festivalį išsiruošę „Kybartiniai“ parsivežė du garbingus apdovanojimus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-01.


  • 0

„Čiurlioniška“ vasara pažėrė dovanų

Kybartų orkestro muzikantas Linas Sinkevičius šią vasarą vadina „čiurlioniška“. Jubiliejinio gimtadienio proga buvęs kybartietis gavo unikalią dovaną ir įkopė į aukščiausią savo gyvenime viršukalnę.

Pomėgiai sugrįžta

Jau daug metų Vilniuje gyvenantis, bet save vis dar kybartiečiu laikantis Linas juokauja, kad jam, perkopusiam į antrąją gyvenimo pusę, norisi grįžti prie savo jaunystės pomėgių. Padaręs poros dešimtmečių pertrauką ir net nebeturėjęs savo instrumento, prieš kelerius metus L. Sinkevičius vėl pradėjo groti fleita, sugrįžo į Kybartų orkestrą ir važinėja iš sostinės į gimtajame mieste vykstančias repeticijas.

Visai neseniai kybartietis muzikantas grįžo prie dar vieno jaunystės pomėgio. Studentiškais laikais be galo mėgęs kalnų turizmą Linas kartu su smagia draugų kompanija vėl kopia į kalnus. Pernai su studijų laikų draugais Lietuvos Respublikos prezidentūroje dirbantis kybartietis įkopė į aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną (aukštis 4810 m). Tąkart sunkios kelionės išvargintas, tačiau neišdildomų įspūdžių pakerėtas Linas kalbėjo įgyvendinęs savo svajonę ir išdavė, kad šią viršukalnę pirmą kartą bandė įveikti prieš dešimtmetį. Tačiau tuomet jo komandai jėgų tokiam žygiui nepakako, nes neįvertino kopimo sunkumo ir buvo nepakankamai tam pasirengę.

Nugalėjo save

Tačiau šiemet buvęs kybartietis priėmė dar vieną iššūkį. Pakalbintas draugo, garsaus pianisto, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkio Roko Zubovo, Linas ryžosi šturmuoti M. K. Čiurlionio viršukalnę (aukštis 5817 m) Pamyro kalnuose (Tadžikija). Žygį keliautojai skyrė šiais metais švenčiamam garsiausio visų laikų Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio jubiliejui – 140-osioms gimimo metinėms.

Šios savaitės pradžioje iš kelionės grįžęs L. Sinkevičius kol kas gyvena euforija, kurią gali suprasti tik tie, kurie bent kartą bandė įveikti viršukalnes.

– Mes nugalėjome ne viršukalnę. Mes nugalėjome save, nes pasiekėme užsibrėžtą tikslą, – išvargintas tris savaites trukusios kelionės ir miego trūkumo įspūdžiais dalijosi Linas, kaip tik šiandien viešintis mūsų rajone, „Pušelės“ poilsiavietėje, kur savo draugams kartu su R. Zubovu pasakoja apie kelionę.

L. Sinkevičius prisipažįsta, kad kopiant buvo momentų, kai atrodė, jog jėgos baigėsi – daugiau nebepajėgs. Tačiau ryžtas ir begalinis noras privertė rasti vidinių jėgų ne tik jį patį, bet ir kitus 8 bičiulius, kurių keletas šią viršūnę jau buvo įveikę per ankstesnes ekspedicijas. Dar trys ekspedicijos dalyviai, pasiekę bazinę stovyklą 4,6 km aukštyje, šturmuoti viršukalnės nesiryžo.

Neįkainojama dovana

Ko gero, atostogomis šiltų kraštų paplūdimiuose besimėgaujantiems žmonėms sunku įsivaizduoti, kad gyvenimas ant ledo pastatytoje, kalnų vėjų gairinamoje palapinėje, sausas maisto davinys, šaltis ir neapsakomas fizinis nuovargis gali teikti begalinį malonumą. Tačiau Linas su tokiais ir nebando ginčytis. Jam kalnuose tykantys pavojai, kiekvienas įveiktas aukščio metras, laiku pastebėtos ledo properšos ir jausmas, jog neatsakingas žingsnis gali kainuoti ne tik tavo, bet ir draugo, su kuriuo esi surištas viena virve, gyvybę, teikia nenusakomų pojūčių. Kaip ir tas ypatingas jausmas, kai įkopęs į viršukalnę iškeli Lietuvos vėliavą ar tvirtini suvenyrinę lėkštutę, skirtą M. K. Čiurlionio jubiliejui.

Ši vasara Linui buvo ypatinga ne tik įspūdžiais nepaprasto grožio kalnuose, bet ir savu jubiliejumi bei išskirtine dovana, kurią kybartietis galės perduoti ateities kartoms. Penkiasdešimtmečio proga L. Sinkevičius gavo garsaus M. K. Čiurlionio paveikslo „Angelas“ eskizo originalą. Suprantama, kad tokią išskirtinę, neįkainojamą dovaną jis galėjo gauti tik iš savo gero draugo, su kuriuo „užkariavo“ vieną aukščiausių Pamyro viršukalnių, M. K. Čiurlionio proanūkio R. Zubovo rankų.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Linas Sinkevičius (dešinėje) ir Rokas Zubovas M. K. Čiurlionio viršukalnėje pritvirtino jo jubiliejui skirtą suvenyrinę lėkštę.

Publikuota: „Santaka“, 2015-08-29.


  • 0

Koncertai išlieka muzikantų sieloje

55-erių metų jubiliejų „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestras pažymėjo dviem įspūdingais koncertais, žiūrovus pribloškusiais ne tik profesionaliai atlikta muzika, bet ir rajone dar neregėtais efektais. Į Vilkaviškio ir Kybartų kultūros centrų sales vos tilpę orkestro gerbėjai tryško emocijomis, o dvi koncerto valandos prabėgo tarsi kelios akimirkos. Apie jubiliejinius orkestro metus, įspūdingą koncertą, džiaugsmus ir rūpesčius kalbėjomės su kolektyvo vadovu Donatu ZIEGORAIČIU.

Paprastai kolektyvai jubiliejus švenčia kas dešimtmetį. Jūs tokią didžiulę šventę surengėte „neapvalaus“ jubiliejaus proga.

– 55 – labai gražus skaičius. Jį norisi paminėti ne tik dėl grožio, bet ir dėl orkestro amžiaus. Nedaug kolektyvų gali pasigirti tokiu nenutrūkstamo gyvavimo stažu.

Iš pradžių svarstėme, ar šventės proga rengti koncertą, ar suorganizuoti kokią kelionę vaikams. Vis dėlto apsistojome ties koncerto idėja, nes, mano manymu, tai turi išliekamąją vertę kiekvieno orkestranto „dūšioje“. Jubiliejinius koncertus visada rengiame kas penkeri metai. Taip iki šiol darydavo mano tėtis, orkestrui vadovavęs daugiau nei keturis dešimtmečius, taip stengiuosi daryti ir aš. Šiemet pirmą kartą jubiliejiniu koncertu teko rūpintis man.

Orkestro galimybės priklauso nuo to, kokio amžiaus yra konkreti muzikantų karta. Viena karta kolektyve užauga maždaug per 8–9 metus. Kai prasideda pati muzikanto branda, vaikai baigia mokyklą ir išeina. Šiuo metu orkestras tikrai pajėgus: turime ir moksleivių, ir studentų, ir po kelis dešimtmečius grojančių muzikantų, važinėjančių į repeticijas net iš Vilniaus, kitų miestų.

– Ko gero, vienas tokio renginio nesuorganizuosi?

– Pagrindinę jubiliejinio renginio viziją kūriau pats, bet prisidėjo visi. Kai pradėjau planuoti koncertą, kiekvienas orkestrantas pateikė savų pasiūlymų, iš kurių susidėstė visas koncertas. Tai viso kolektyvo ir jį mylinčių žmonių bendras darbas. Šįkart prie scenarijaus kūrimo labai daug prisidėjo renginio vedėjai Mindaugas Bučinskas ir Aušrinė Dubauskienė. Su Mindaugu labai gerai sutariame, esame rengę daug bendrų koncertų, jis kūrė praktiškai visus jubiliejinio renginio tekstus. O Aušrinė renginį vedė pirmą kartą gyvenime. Ji dirba mūsų kultūros centre dailininke – tai labai meniškas, atsakingas, intelektualus žmogus. Pats įžvelgiau jos talentą ir juo nesuabejojau nė vieną minutę.

Prie jubiliejinio renginio prisidėjo dešimtys žmonių, kurie taip nuoširdžiai mums padėjo, jog net nežinau, kaip jiems padėkoti. Vilkaviškio ir Kybartų kultūros centrų darbuotojai darė viską, kad tik šventė būtų kuo įspūdingesnė: vieni puošė sceną, kiti kabino fotografijų parodą, kūrė gėlių ir muzikos instrumentų kompozicijas, reguliavo garsą, apšvietimą. Vieni geranoriški verslininkai nuvežė ir parvežė muzikantus, kiti padėjo užimti moksleivius, maitino ir t. t. Esame labai dėkingi fotografui Juozui Lukoševičiui, kuris jau daug metų tapęs mūsų kolektyvo metraštininku.

– Jūsų orkestro koncertas šįkart pritrenkė įvairiapusiškumu: subtiliai suderinta klasika su džiazu ir „popsu“, virš žiūrovų galvų sklandančiais lėktuvais, nostalgija jaunystei ir vaikystei…

– Koncertui ruoštis pradėjome kovo pradžioje, nors didžiulį šūsnį natų orkestrantams išdalijau dar prieš Naujuosius. Paskui po truputį dėliojomės. Norėjosi ir ko nors rimto, kas primintų mūsų orkestro istoriją, ir kažko smagaus. Siekėme, kad koncertas patiktų įvairioms klausytojų kartoms. Taip atsirado ir Loido Vėberio (Lloyd Webber), ir Maiklo Džeksono (Michael Jackson) kūrinių, dainų, šokių, senosios animacijos melodijų. Pastarosios ypač patiko vaikams. Kai derindami su senųjų animacinių filmų ištraukomis pradėjome repetuoti jų muziką, pamačiau, jog pusė vaikų orkestrantų negroja – tik spokso į ekraną. Tad pirmiausia jiems liepiau namuose susirasti tėvų laikų filmukus ir pažiūrėti – juk tai „superiniai multikai“.

Po to vaikai šį net 9 minutes trunkantį kūrinį grodavo su ypatingu užsidegimu, jis patiko ir mano kartos žiūrovams, užaugusiems su sovietiniais „multfilmais“.

– Kybartų orkestro koncertinėje programoje šįkart dalyvavo ir keletas vilkaviškiečių?

– Su vokalinės studijos „Akimirka“ vadove Edita Linkevičiene susipažinome tik šiemet. Per Vasario 16-osios renginį Vilkaviškio kultūros centre jos vokalistai dainavo su mūsų orkestru. Tai labai šaunus jaunimėlis, tad paprašėme kartu dainuoti ir per orkestro jubiliejų. Kauno muzikinio teatro primadona Gitana Pečkytė-Vilkelienė be jokio atlygio sutiko atlikti kūrinius abiejų koncertų metu.
55 – labai gražus skaičius. Jį norisi paminėti ne tik dėl grožio, bet ir dėl orkestro amžiaus. Nedaug kolektyvų gali pasigirti tokiu nenutrūkstamo gyvavimo stažu.
Donatas ZIEGORAITIS

Sužinoję apie artėjantį jubiliejų, jame dalyvauti pasisiūlė radijo bangomis valdomų akrobatinių aviamodelių tarptautinių čempionatų dalyviai, daugkartiniai Lietuvos čempionai Donatas Paužuolis ir Ignas Matulevičius. Daugeliui žiūrovų šis reginys buvo labai įspūdingas. Ir man pačiam niekada nebuvo tekę matyti, kaip salėje, virš žiūrovų ir orkestrantų galvų, pagal muziką „šoka“ lėktuvai.

Kai prisimenu, kiek žmonių geranoriškumo sulaukėme, spaudžia „dūšią“. Atrodytų, tarsi iš ten aukštai orkestrui kažkas padeda…

– Žmonės vis dar lygina Antano Ziegoraičio ir jo sūnaus Donato vadovaujamą orkestrą. Sakykite, ar jis skiriasi?

– Tai tas pats orkestras ir esminių skirtumų tikrai nėra, nes aš visko mokiausi iš savo tėčio. Net ir kūrinius koncertams renku pagal tokius kriterijus, pagal kuriuos rinkdavo jis. Orkestras išaugo ir tokį lygį pasiekė tėčio laikais, o dabar beliko darbas.

– Kaip manote, ar meilę muzikai žmogus gauna su genais?

– Mene „dovana iš aukščiau“ – labai svarbi. Tačiau darbu galima pasiekti labai daug. Turiu orkestrantų, kurie iš pradžių negalėjo pasigirti subtilia klausa, tačiau tapo puikiais muzikantais.

Aš pats su muzika gyvenau nuo mažų dienų, nes ir tėvai, ir seneliai buvo muzikalūs. Tėvai juokdavosi, kad pirmiau pradėjau dainuoti, o tik paskui kalbėti. Tėčio vadovaujamame orkestre grojome visi trys – aš, brolis Aidas ir sesuo Rūta. Dabar sesuo gyvena užsienyje, tačiau mes su Aidu vis dar orkestre. Jis į repeticijas važinėja iš Vilniaus.

Jubiliejiniame koncerte grojo ir dainavo mudviejų vaikai – iš viso šeši Ziegoraičiai. Tad galime teigti, jog mes meilę muzikai gavome su genais.

– Ar kartais „pabėgate“ nuo muzikos, kaip atsipalaiduojate?

– Labai mėgstu remontuoti automobilius. Nors daug kam tai atrodo nesuderinama, esu technikos žmogus, mėgstu krapštytis prie namų ir dirigento batutą mielai iškeičiu į plaktuką.

– Ar būna tokių minučių, kai norisi viską trenkti ir eiti dirbti kitur?

– Tikrai būna. Kartais skaudu, apmaudu, bet to priežasčių nenorėčiau įvardyti. Su kolektyvu išmokome gyventi pagal tai, ką turime. O ko neturime, stengiamės surasti ir vienaip ar kitaip gauname. Randame išeitį, nes problemas sprendžiame kartu. Esame didelis, stiprus kolektyvas, kuris jungia daugiau nei devynias dešimtis žmonių.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Juozo LUKOŠEVICIAUS nuotr. Dirigento batuta prieš ketverius metus perėmusiam Donatui Ziegoraiciui (centre) ir jo vadovaujamam „Kybartu“ orkestrui žiurovai dėkojo atsistoję.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-06.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian