Pučiamųjų orkestras „Kybartai“

  • 0

„Muzika man yra tai, be ko negalėčiau gyventi“

„Kybartų“ orkestre pirmiausia pagal senelio Antano, o dabar – pagal tėčio Donato batutą saksofoną pučiantis Domas ZIEGORAITIS sako be muzikos savo gyvenimo neįsivaizduojantis. Gabus, darbštus ir reiklus sau dešimtokas neseniai televizijos projekte sėkmingai grojo sykiu su profesionaliais instrumentininkais.

– Kodėl Tavo rankose – būtent saksofonas?

– Pats neatsimenu, kaip ir kodėl prieš dešimtmetį saksofonas man krito į akį. Tėtis pasakojo, kad kai manęs paklausė, kokiu instrumentu norėčiau groti, aš iš karto dūriau pirštu į saksofoną. Tada man buvo maždaug septyneri metai. Tiesa, groti pradėjau po poros metų.

Laikausi principo imtis vienos veiklos ir ką pasirinkęs atlikti gerai, o ne griebti vieną, griebti kitą ir nieko iki galo nepadaryti. Pirmoje vietoje man yra mokslai, o šalia jų pasilikau saksofoną. Anksčiau dar žaidžiau krepšinį, bet dėl laiko stokos jo teko atsisakyti. Pasirinkau muziką – sritį, kuri man sekasi geriau negu bet kas kitas.

– Kiek Tave įpareigoja Ziegoraičių pavardė, mūsų krašte jau siejama su muzikantų dinastija?

– Tėtuko Antano Ziegoraičio įdėtas darbas yra didelis, begalinis. Labai didžiuojuosi tuo, ką jis darė, kad stengėsi dėl savo miestelio, – man tai yra svarbu. Stengiuosi, jog šita pavardė išliktų tokia garbinga, kokia ji dabar yra.

Esu „tiksliukas“, tad galvoju apie inžinerijos mokslus, nors labiau norėčiau savo ateitį sieti su muzika. Deja, kol kas valdžios požiūris į kultūrą ir atlyginimas už tokį darbą nėra geras, o šiais laikais pinigai yra tikrai svarbus dalykas. Todėl Lietuvoje muzikinės veiklos perspektyvų maža. Matau, kaip žmonės, specialybę įgiję Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, verčiasi per galvą, dirba keliuose darbuose, kad uždirbtų pinigų, ir jiems nelieka laiko būti su savo šeimomis, su vaikais. Tada ir muzikos malonumo tiesiog nėra. Mačiau, kaip buvo tėtukui, kaip dabar yra mano tėčiui. Vienintelė išeitis siekiant gyventi su muzika yra studijos ir gyvenimas užsienyje. Tačiau ir aš, ir tėvai linkstame link to, kad geriau aš dirbsiu pastovų darbą, gausiu pajamas, o muziką turėsiu šalia kaip pomėgį ir jausiu malonumą grodamas.

– Kokias asociacijas Tau kelia žodis „orkestras“?

– Pirmiausia, aišku, „Kybartų“ orkestras. Tai yra mano kasdienybė, aš žinau, kad antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį, kiekvieną savaitę, einu ten. Tai jau mano kraujyje – malonumas ten eiti ir groti. Didelis organizmas, primenantis šeimą. Jame labai svarbu vienybė. Jeigu ne orkestras, tikriausiai negročiau taip, kaip dabar groju, nes ir aš, būdamas devynerių, pradėjau nuo orkestro.

– Grojimu orkestre neapsiriboji. Kiek savo laiko skiri saksofonui?

– Kartą arba du per savaitę atvažiuoju į Vilkaviškį repetuoti su grupe „How2Music“. Taigi per savaitę 4–5 dienas groju ne namie. Namuose mokausi šiek tiek sunkesnių kūrinių. Orkestre turiu groti tai, ką ir visi, dėl to tobulėjimas nėra toks greitas, kaip gali būti dirbant individualiai, tobulinant tai, kas reikalinga. Anksčiau namuose man daug padėdavo tėtis, o dabar savo grojimą įsirašau, paskui klausausi įrašo ir taisau klaidas. Su tėčiu daug dirbame prieš konkursus, jis man labai daug pataria.

Per savaitę groju apie 13 valandų. Šito laiko man nė kiek negaila.

– Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be muzikos?

– Ne, niekaip. Be kažko kito dar įsivaizduočiau. Muzika man yra tai, ką galiu lieti iš savęs, parodyti.

Saksofonu groju viską. Labiausiai patinka groti šiuolaikinį džiazą, taip pat darau popmuzikos dainų aranžuotes. Susiduriu su visų žanrų muzika. Smagu tai, kad kiekvienas muzikos žanras yra savotiškai įdomus ir reikalauja skirtingų pastangų, susikaupimo ir būsenos.

– Kokie Tavo įspūdžiai iš televizijos projekto „Lietuvos supermiestas“?

– Šiemetinis projektas man yra antras, nes tokiame buvau jau ir prieš ketverius metus. Stengiuosi dalyvauti visur, kur tik išeina, nes tai yra nauja patirtis. Talentų rungtyje atstovauti Marijampolės kraštui man buvo garbė, nes grojau su profesionaliais muzikantais Gintaru Šulinsku, vienu iš geriausių gitaristų Lietuvoje, ir būgnininku Ąžuolu Paulausku. Buvo džiugu, kad jie nepasididžiavo, pajuto, jog mums trims groti gali būti smagu. Tai man buvo didžiulė patirtis ir didžiausias šio projekto įspūdis. Aišku, grimo kambariai, kameros, repeticijos, režisūra, laukimas sukuria tikrai įdomią atmosferą, kurią jauti.

– Kalbėjai apie mažai apmokamą ir menkai vertinamą muzikos profesionalų darbą. Tačiau matome atlikėjus, kurie investuoja ne į profesionalumą, bet į savo įvaizdį ir, atrodo, klesti. Nepikta, neapmaudu dėl to?

– Žinau, jog nieko rimto ten nėra, tiesiog graudu klausytis. Tie, kurie ne dainuoja, o tik žiopčioja pagal fonogramą, niekada neišgyvens to, ką patiria muziką atliekantieji gyvai: jaudulio, kad gali kažkas nepavykti, jausmo, kad turi suimti save į rankas ir padaryti tai, ką reikia. Jie niekad nepajaus to jausmo, kai grojant gyvai viskas pavyksta būtent taip, kaip ir turėjo būti.

Sausio pradžioje koncerte Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, grojau vieną ypač sunkų kūrinį. Buvo maždaug 400 žmonių, auditorija suprantanti, ką grojau. Esu patenkintas tuo, kaip atlikau kūrinį, ir dėkoju Dievui, didžiuojuosi, kad viskas pavyko taip, kaip ir norėjau. Šitas jausmas taip sustiprina!..

Renata VITKAUSKIENĖ

Santaka_20150312_D_Ziegoraitis

Nuotr. iš D. Ziegoraicio asmeninio albumo: Prieš dešimtmeti nusižiurejes saksofona Domas Ziegoraitis šiandien juo groja viską: klasiką, paties aranžuotus popmuzikos kūrinius, šiuolaikinį džiazą.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-12.


  • 0

Maestro atminimui

Į savo buvusio vadovo maestro Antano Ziegoraičio atminimui skirtą koncertą kviečia „Kybartų“ orkestras, šįkart savo programą pristatysiantis Vilniuje (Vilniaus g. 30), puikia akustika ir kultūriniais renginiais garsėjančioje Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Koncertas vyks sausio 9 d., 18 val. Į jį kviečiami visi, kuriems brangi„Kybartų“ orkestro muzika ir jo ilgamečio vadovo A. Ziegoraičio atminimas. Koncertas nemokamas.

A. Ziegoraičio atminimą tradiciniame koncerte draugams ir artimiesiems pagerbė ir Vilniuje gyvenančių kybartiečių orkestras „Kybartiniai“. Kybartų orkestre nuo vaikystės groję, o dabar sostinėje savo orkestrą sukūrę muzikantai– šviesaus atminimo maestro Antano Ziegoraičio mokiniai, amžiams liksią dėkingi už įskiepytą meilę muzikai.

„Kybartinių“ koncertą galite pamatyti „Santakos“ interneto svetainėje http://www.santaka.info/?sidx=33486 arba http://.be/3Gj6Dpkda1Q.

„Santakos“ inf., 2015-01-06.


  • 0

Maestro sukurtas tiltas jungs su Jo meile žmonėms, grožiui

Antanas ZIEGORAITS (1948–2014)

Kas, oi kas pasakys, kad visai jau neskauda? Kas, oi kas dar įpūs jau išblėsusią viltį? Kaip praradus sparnus dar nuo žemės pakilti? Kas pagydys, oi kas širdyje gilų randą? Laužia klevo šakas žvarbios vėtros už lango…

Šių metų spalio 24 dieną rudeninio vėjo palytėtu keliu į Amžinybę išėjo Vilkaviškio rajono garbės pilietis, ilgametis „Kybartų“ orkestro vadovas maestro Antanas Ziegoraitis. Užgeso žymaus mūsų visuomenės veikėjo, vienos iškiliausių rajono kultūros asmenybių gyvybė… Nenumaldoma gėla plevena širdyse, tačiau ką nors pakeisti ne mūsų jėgoms…

A. Ziegoraičio gyvenimo kelias prasidėjo 1948 m. liepos 26 d. Kybartuose. Čia užaugęs, baigęs vidurinę mokyklą ir nuo paauglystė pradėjęs muzikuoti orkestre, būsimasis maestro niekada neišdavė savo gimtinės. Jis buvo kybartietis iki širdies gelmių ir visuomet pabrėždavo patriotizmą gimtajam miestui.

Įgimti gabumai muzikai, tvirtas charakteris ir meilė gimtajam miestui lėmė tai, kad devyniolikmetis A. Ziegoraitis tapo Kybartų pučiamųjų orkestro vadovu. O netrukus jo vadovaujamas kolektyvas pasiekė stebėtinų aukštumų – orkestras tapo vienu žymiausių Lietuvoje. A. Ziegoraitis puoselėjo ne tik Kybartų orkestrą, kuriame per 50 metų išugdyta daugiau kaip 1200 muzikantų. Maestro rūpesčiu atkurti pučiamųjų orkestrai ir Virbalio bei Vištyčio mokyklose.

A. Ziegoraičio vadovaujamam Kybartų orkestrui nuolat tekdavo reprezentuoti Lietuvą aukščiausio lygio festivaliuose Maskvoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Estijoje. Orkestro vadovui teko diriguoti jungtiniams Čekijos, Baltijos šalių ir Lietuvos orkestrams.

Nuo 1985 m. pučiamųjų orkestras „Kybartai“, dalyvaudamas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose bei projektuose, įgijo daug patirties ir buvo pripažintas kitų užsienio ekspertų bei atlikėjų. Vienas iš svarbiausių – 1987 m. Vengrijoje (Debrecene) laimėtas Grand Prix, 2001 m. kolektyvas tapo Latvijoje vykusio tarptautinių pučiamųjų orkestrų Brize laureatu, 2003 m. – tarptautinio pučiamųjų festivalio „Pajūrio dūdos“ (Palanga), 2004 m. – Lenkijoje vykusio II Europarado laureatu ir kt. 2000 m. ir 2004 m. buvo pelnytos „Aukso paukštės“ – „Tarptautinio spindesio“ bei „Geriausios pučiamųjų mokyklos“ nominacijos.

2001 m. ir 2003 m. už aktyvią koncertinę veiklą orkestrui paskirti Lietuvos Respublikos kultūros ministrų A. Bėkštos ir R. Žakaitienės padėkos raštai. Vadovaujant A. Ziegoraičiui, keletą kartų Kybartų pučiamųjų orkestrui suteiktas geriausio Lietuvos mėgėjiško pučiamųjų orkestro vardas. 2004 m. A. Ziegoraitis apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu. 2010 m. už kultūrinę veiklą, puoselėjant pučiamųjų žanro tradicijas ir garsinant rajoną, A. Ziegoraičiui suteiktas Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas.

Maestro Antanas Ziegoraitis buvo didelės inteligencijos ir erudicijos žmogus, o kartu paprastas ir nuoširdus, sugebantis kurti ir puoselėti grožį. Šviesus atminimas ilgam išliks jį pažinojusių ir su juo ilgus metus dirbusių žmonių atmintyje.

Maestro išėjo, bet liko jo žmogiškumu sukurtas aukštas tiltas, kuris mus jungs amžinai. Tai – jo kilni širdis, prasmingi darbai, nesavanaudiška meilė žmonėms, grožiui ir muzikai.

Liūdime netekę ypatingo, visos visuomenės meilę ir pagarbą pelniusio kūrėjo, visuomenininko, tauraus ir šviesaus žmogaus, savo žodžio, savo buvimo išmintimi veikusio mūsų kasdienybę. Nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą bei artimuosius ir gedime kartu su jais.

Vilkaviškio rajono savivaldybė

Užsk. 5851


Velionis Antanas Ziegoraitis pašarvotas Kybartų kooperatyvo salėje (prie autobusų stoties). Sekmadienį, 13.20 val., velionis bus išlydėtas į amžinojo poilsio vietą Kybartų kapinėse. 

20141025_Santaka_Ziegoraitis

Publikuota: „Santaka“, 2014-10-25


  • 0

Kybartietiška „bacila“ užkrečia amžiams

Priežastį, dėl kurios po du dešimtmečius instrumento rankose nelaikę sostinėje gyvenantys kybartiečiai susibūrė į orkestrą, muzikantai vadina tiesiog kybartietiška „bacila“. Ją buvęs Kybartų orkestro vadovas maestro Antanas Ziegoraitis sugebėjo pasėti kone kiekvieno orkestranto širdyje ir šio „užkrato“ negali sunaikinti net tolimi atstumai ar bėgantys metai.

Įsirėžė sąmonėje

Kybartų orkestro repeticijas nuo mažumės lankę, tačiau dauguma su muzika nesusijusias profesijas pasirinkę vyrai dabar prisipažįsta, kad tas vaikystės laikotarpis, kai orkestras užėmė didelę jų gyvenimo dalį, giliai įsirėžė tiek širdyje, tiek sąmonėje. Daugelis iki šiol jaučia nostalgiją orkestrinei muzikai, o dažnas jos klausydamasis negali atsiriboti nuo vertinimo ir minties, kaip pats sugrotų „savo“ instrumento partiją. Tačiau užplūdusius sentimentus paprastai užgožia realybė ir suvokimas, jog dešimtmečiais rankose nelaikę instrumento vargu ar sugebėtų sugroti net paprasčiausią melodiją.

Buvę Kybartų orkestrantai dabar išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį, mat per kelis dešimtmečius jų išugdyta nebe šimtai, o tūkstančiai. Daugumai jų muzika liko tik maloniu vaikystės prisiminimu bei pirmąja meile.

Norėjo kybartietiškai

Tačiau neseniai paaiškėjo, kad dar likęs ne vienas buvęs kybartietis, kuris be pučiamųjų savo gyvenimo nebeįsivaizduoja. Tarp tokių – ne tik „bacila“ užsikrėtęs, bet, ko gero, ir su genais meilę muzikai paveldėjęs maestro A. Ziegoraičio sūnus, pagal profesiją statybos inžinierius, vilnietis Aidas Ziegoraitis. Jo gyvenime niekada nebuvo periodo, jog profesija ar šeimos rūpesčiai užgožtų meilę muzikai. Pats subūręs ne vieną pučiamųjų kolektyvą, grojęs sostinės orkestruose, prieš porą metų nusprendė, kad niekas negali prilygti kybartiečiams, kad nenori ir negali groti kitaip, nei mokė Kybartų orkestre.

Su dar keliais bendraminčiais – dabar sostinėje gyvenančiais Karoliu Keženiu, Mindaugu Jasulevičiumi, Aivaru Velema – sėdo ir suskaičiavo, jog vien Vilniuje gyvena apie penkios dešimtys kybartiečių, kažkada grojusių orkestre. Tarp jų – ir penkiasdešimtmečiai, instrumentų nepūtę po du tris dešimtmečius, ir studentai, Kybartų kolektyvo dūdas „padėję“ visai neseniai. Tuomet apie sostinėje gyvenančių kybartiečių orkestrą pradėję svajoti vyrai puolė ieškoti kontaktų, skambinti ir kviesti susitikti.

Negrota dešimtmečiais

Kybartų orkestrą nuo penktos klasės lankęs ir prieš tris dešimtmečius iš gimtinės išvykęs Linas Sinkevičius prisipažino, jog tikrai nesitikėjo kada nors į rankas vėl paimti fleitą. Paskutinį kartą ja buvo grojęs prieš 24-erius metus, kai tarnavo armijoje. Todėl sulaukęs A. Ziegoraičio skambučio tikrai nepamanė, kad kalba pasisuks apie orkestrą. Tada Aidas tiesiog kvietė susitikti Vilniuje gyvenančius kybartiečius, ir Linas su malonumu sutiko.

Tačiau išgirdęs, jog entuziastai iškart griebė jautį už ragų ir jau kalba apie būsimas repeticijas, Linas kiek suglumo: juk viskas pamiršta, tiek laiko negrota, o ir instrumento nebeturi… Bet atsisakyti nebuvo nė minties – toji kybartietiška „bacila“ nugalėjo. Juolab kad ir draugai degė entuziazmu kuo greičiau pradėti repetuoti, tad Linui bei dar keliems kolegoms paskolino instrumentus iš Lietuvos kariuomenės orkestro.

Pirmasis koncertas

Netrukus prasidėjo orkestro „Kybartiniai“ repeticijos, iš seniai nebegrojusių muzikantų atėmusios nemažai laiko ir pastangų. Orkestrui vadovauti ėmęsis A. Ziegoraitis džiaugėsi, jog pavyko „sudėlioti“ visai neblogą orkestrėlį, – savaime susiklostė, kad užteko visų grupių instrumentų. Didelę patirtį turintis, keliems kolektyvams vadovavęs Aidas pats rinko repertuarą, rausėsi ir po tėčio Antano Ziegoraičio partitūrų archyvus.

O po metų repeticijų įvyko pirmasis „Kybartų orkestro išeivijos tolimajame Vilniuje“ koncertas „3 – 1-ame“. Pirmasis koncertas taip pavadintas dėl to, kad skirtas trims progoms: orkestro metų jubiliejui, pirmajam debiutui scenoje ir Moters dienai, mat vyko praėjusių metų kovą. Žiūrovais ir vertintojais tapo artimiausi muzikantų žmonės – šeimų nariai, giminės ir draugai. Tačiau muzikantai neslepia ambicijų dalyvauti ir kokiame nors festivalyje ar konkurse.

Sugrįžta į gimtinę

Vilniuje orkestrą subūrę kybartiečiai neslepia, jog groti jiems – didelis malonumas, ir tai kur kas daugiau nei laisvalaikio praleidimo forma. „Kybartinių“ orkestro vadovas A. Ziegoraitis savo užsiėmimą vadina „intelektualiu fakultatyvu“ ir tikisi, kad jo suburtas orkestras gyvuos ir plėsis.

Meilę muzikai ir savo gimtinei vilniečiai įrodo ne tik grodami „išeivijoje“, bet ir nuolat grįždami į Kybartus repetuoti su savo vaikystės orkestru, kuriam jau kelerius metus, pakeitęs tėtį, vadovauja Donatas Ziegoraitis. Vilniečiai vaikams talkina svarbesniuose koncertuose, Dainų šventėje. Senieji orkestrantai įsipareigoję bent kartą per mėnesį atvykti į Kybartų orkestro repeticijas ir ne tik savo patirtimi pagelbėti ruošiant solidų, meistriškumo reikalaujantį repertuarą, bet ir būti jauniesiems muzikantams tikru pavyzdžiu bei įrodymu, kad kybartietiška „bacila“ užsikrečiama amžiams. – See more at: http://www.santaka.info/?sid=32294#sthash.xSBd1DPJ.dpuf

Eglė KVIESULAITIENĖ

Algio KRIŪNO nuotr. Pirmajam koncertui „Kybartiniai“ paruošė beveik dvi dešimtis įvairaus žanro kūrinių.

Publikuota: „Santaka“, 2014-10-11.


  • 0

Orkestrai pakerėjo publiką ir komisiją

Profesionalų įvertinimas ir sužavėtų žiūrovų aplodismentai – tai geriausia, ką gali patirti orkestro muzikantai ir vadovai. Būtent su tokiais jausmais iš savaitgalį vykusio Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionato grįžo du mūsų rajono orkestrai, pelnę nugalėtojų laurus.

Gerose rankose

Tryliktą kartą organizuojamame čempionate Kybartų kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“ pradėjo dalyvauti tuomet, kai kolektyvo vairą perėmė jaunasis vadovas Donatas Ziegoraitis. Ilgametis Kybartų orkestro vadovas, iki profesionalių aukštumų mažo miestelio kolektyvą atvedęs maestro Antanas Ziegoraitis dabar gali didžiuotis, jog perdavė savo „kūdikį“ į tikrai geras rankas.

– Aš labai patenkintas, – apie sūnaus ir jo vadovaujamo orkestro pasiekimus sakė A. Ziegoraitis. – Ypač smagu, kad orkestras gyvuoja, neiširo, – vadinasi, ir mano, ir ankstesnių vadovų darbas nenuėjo veltui. Orkestro pasiekimai visada pamalonina man širdį.

Nebuvo lygių

Didžiulę atsakomybę ir įpareigojančią ankstesnių kolektyvo pasiekimų naštą prisiėmęs jaunasis vadovas Donatas visada žinojo, kad „Kybartų“ orkestras negali į konkursą vykti vien tam, kad dalyvautų, – jis privalo nugalėti. Todėl nuo tada, kai prieš trejus metus perėmė atsinaujinusį orkestrą ir pirmą kartą jį atvedė į tradicinio, Panevėžyje vykstančio čempionato sceną, kybartiečiams lygių nebebuvo. Jau trečius metus iš eilės į gimtinę jie grįžta su pačiu didžiausiu apdovanojimu – „Grand Prix“ taure.

Pradėję kilti nuo žemiausios – A kategorijos, o pernai jau varžęsi su B kategorijos orkestrais, šiemet kybartiečiai ryžosi ruošti C kategorijos sudėtingumo kūrinius. Tačiau ir šį kartą, aplenkę penkis didesniems miestams bei meno mokykloms atstovavusius kolektyvus, tarp kurių buvo ir latvių orkestras, kybartiečiai pelnė aukščiausius įvertinimus. Į Kybartų kultūros centrą jie parvežė ne tik nugalėtojų taurę ir prizą – čempionato rėmėjų dovanotą tromboną, bet ir diplomus, liudijančius, kad geriausiai interpretavo privalomąjį Nyderlandų kompozitoriaus Jan de Haan kūrinį bei turi geriausią savo kategorijoje orkestro dirigentą.

Vienija muzika

Tačiau tokį titulą pelnęs ir aukščiausius laurus nuskynęs D. Ziegoraitis sakė, kad jam kur kas svarbiau buvo jausti, jog tokie laimėjimai stiprina orkestro muzikantų pasitikėjimą savo jėgomis ir norą groti. Pergalių, aukštų įvertinimų ir aplodismentų skonį pajutę vaikai orkestrą ir jo muziką pamilsta visam gyvenimui, o Donatui, kaip ir buvusiam vadovui A. Ziegoraičiui, tai labai svarbu.

Todėl Donato visai nestebina, kad šiemet norą kartu su orkestru dalyvauti čempionate pareiškė ir keletas buvusių jo narių – kybartiečių, studentų ar net seniai po kitus miestus išsibarsčiusių solidžių vyrų. Jie negailėjo savo laiko, lėšų ir kantriai važinėdavo į repeticijas. Suprantama, jog praeityje daug metų grojusiems, instrumentus tik kuriam laikui į lentynas padėjusiems muzikantams nereikėjo ilgų, triskart per savaitę po 2–3 valandas trukusių repeticijų, kuriose tobulumo siekė jaunieji muzikantai. Tačiau bent vieną mėnesio savaitgalį jiems tekdavo aukoti orkestrui.

Užbūrė žiūrovus

C kategorijoje varžęsi orkestrai atliko 20 minučių trunkančią programą, kurioje, be privalomojo kūrinio, turėjo būti lietuvių kompozitoriaus kūrinys ir keturbalsis choralas. Tad orkestro vadovui teko sunkus uždavinys parinkti tokius nustatyto ilgio ir sudėtingumo kūrinius, kurie patiktų vaikams, publikai ir „užkabintų“ sunkiai benustebinamos komisijos narius. Tačiau kybartiečiai publiką pakerėjo dar net nepradėję groti – kai scenoje savo vietas užėmė didžiulis 74 orkestrantų kolektyvas, salė aiktelėjo. O kai programą atlikęs orkestras atsistojo nusilenkti, salė pratrūko aplodismentais.

Pagyrimo žodžių kybartiečiams negailėjo visa komisija, o ypač pasaulinio lygio žvaigždės – kompozitorius, dirigentas, didžiausios muzikinės leidyklos De Haske įkūrėjas Jan de Haan iš Nyderlandų, kurio privalomus kūrinius turėjo atlikti visi orkestrai, bei eufonijos virtuozas iš Didžiosios Britanijos Michael Dodd.

Nuspręs vaikai

D. Ziegoraitis sakė nežinąs, ar dalyvaus kitąmet vyksiančiame orkestrų čempionate ir ar ryšis rungtis labai aukšto lygio pasirengimo reikalaujančioje D kategorijoje (aukščiausioje – E kategorijoje – šiemet jėgų nedrįso bandyti nė vienas šalies orkestras).

– Tai priklausys nuo vaikų noro, – sakė D. Ziegoraitis. – Jeigu jie norės, bandysime ruoštis ir dalyvauti. Tačiau pasiruošimas tokio lygio čempionatui kainuoja daug dvasinių ir fizinių jėgų. Tai ne koks festivalis, į kurį važiuoji pasirodyti, o ne kovoti.

Vadina avantiūra

Ne mažiau nei savais D. Ziegoraitis džiaugėsi kolegos Sauliaus Mickevičiaus vadovaujamo Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos moksleivių orkestro pasiekimais. Anot D. Ziegoraičio, neseniai susikūręs vilkaviškiečių orkestras per trumpą laiką pasiekė neįtikėtiną rezultatą. Jie ne tik ryžosi dalyvauti respublikiniame čempionate, bet ir A kategorijoje pelnė trečios vietos diplomą.

Tik prieš porą metų orkestrą pradėjęs burti S. Mickevičius sakė, kad tai pirmieji rimti jo išugdytų muzikantų laurai.

Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos orkestro vadovas neslėpė, kad dalyvauti tokio lygio konkurse su neseniai pradėjusiu groti kolektyvu buvo tikra avantiūra. Tačiau jam tai buvo labai svarbu. Ypač dėl to, kad scenos džiaugsmą ir pergalių skonį pajustų jo mokomi vaikai – 3–8 klasių moksleiviai. Tik žiūrovų aplodismentų galia ir įvertinimas scenos žmogui suteikia tą palaimą, dėl kurios verta dirbti ir siekti rezultato.

Gera patirtis

S. Mickevičius sakė, kad jo orkestrui tokio lygio renginys buvo ir pamoka, ir pasižmonėjimas. Vaikai turėjo galimybę išgirsti, kaip groja aukšto lygio kolektyvai, pamatyti pasaulinio lygio žvaigždes, klausytis garsiausių virtuozų atliekamos muzikos, pabendrauti su didesnę patirtį turinčiais kolegomis.

– Komisija vertino ne tik meistriškumą, bet ir tvarką orkestre – kaip muzikantai elgiasi scenoje, ar moka tvarkingai sueiti ir išsiskirstyti, susinešti instrumentus ir panašiai, – pasakojo S. Mickevičius. – Mums, naujokams, dar ne viskas puikiai pavyko, gavome ir komisijos pagyrimų, ir pastabų, tad turime kur tobulėti.

Kolektyvui, kuriame įvairiais pučiamaisiais instrumentais groja trys dešimtys vaikų, vadovaujantis S. Mickevičius sakė neabejojantis kompetentingos komisijos sprendimais, nes joje dirbo tikri profesionalai – muziką orkestrams rašantys kompozitoriai. Jų patarimai tikrai pravers, tačiau juos įgyvendinti pavyks tik įgijus daugiau patirties.

Kviečia visus

Nusprendę dalyvauti konkurse, Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos orkestrantai užsibrėžė tikslą patekti bent į antrąjį turą. O kai jame dar ir aplenkė varžovus bei iš dešimties grupėje konkuravusių orkestrų pelnė trečią vietą, džiaugsmui nebuvo ribų.

Orkestro vadovas neabejoja, kad kitais metais vėl dalyvaus konkurse ir stengsis dar geriau pasirodyti. Jo planuose – išplėsti kolektyvą, įgyti naujų instrumentų. Anot S. Mickevičiaus, per jo praktiką dar nepasitaikė nė vieno vaiko, kuris negebėtų groti instrumentu. Net ir tie, kurie, tėvų manymu, neturi klausos, tikrai pradeda groti. Todėl vadovas kviečia visus, kuriuos žavi orkestro muzika, prisijungti – padirbėję jie tikrai taps muzikantais ir pajus tai, kas užburia kiekvieną scenos žmogų.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr. Kybartų pučiamųjų orkestras komisiją ir žiūrovus pribloškė ne tik profesionaliai atlikta muzika, bet ir muzikantų gausa.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Balandžio 18 d. Ketvirtadienis.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian