Kybartų biblioteka

  • 0

Novelės apie tremtį, artimuosius ir pažįstamus

Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema vis ratu ir ratu, kaip žemė aplink saulę, kaip metų mėnesiai. O, kad taip ir žmogaus metai suktųsi ratu. <....> … ir nežinai, kuriame laike tu gyvensi savo gyvenimą. Mes buvome tremties vaikai, pas daugelį atkeliaudavo giltinė, bet buvome vieningi, mylėjome savo šalį. Dabartinis jaunimas, nors ir kremta mokslus užsienyje, bet myli savo gimtinę. Kaip smagu žiūrėti per televizorių, kiek jaunų žmonių vyksta į Sibirą sutvarkyti ten gulinčių lietuvių kapų. Kiek susirenka liepos 6 dienos vakare giedoti Lietuvos himno. Visais laikais buvo prisitaikėlių ir patriotų, – mąsto sau Sigita. – Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvastis gyvena savam laike, jis turi pradžią ir pabaigą. Motulė vis prašo Aukščiausiojo, kad leistų keliauti pas savo mylimąjį, kad gana, jau prigyveno šioje žemėje. Skauda kaulus ir supranta, kad jai jau reikia artimųjų pagalbos. Bet Dievulis visiems turi paruošęs gyvenimo knygą ir jos visos skirtingos, kaip ir žmonės.“

Taip savo pirmoje novelių knygoje „Gimiau savo laiku“ rašo Kalvarijos savivaldybės literatų klubo „Rasa“ narė Vilija Vilkelienė.

Ši poetė ir rašytoja viešėjo Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupėje, kur pristatė savo novelių knygą. Kaip joje rašoma, „tai pirmoji Vilijos Vilkelienės prozos knyga, kurioje pasakojama senos giminės istorija. Autorė, kilusi iš Kalvarijos, bando perteikti savo gimtojo krašto autentiką, istoriją, senų žmonių kalbą, nevengia tarmiškų žodžių, todėl jos pasakojimo stilius lengvas, artimas šnekamajai kalbai.“

Renginyje rašytoja įdomiai papasakojo knygos atsiradimo istoriją. Prisiminė, kaip ji rinko medžiagą savo tekstams, kaip klausinėjo bei klausėsi savo artimųjų, giminių, pažįstamų ir visai svetimų žmonių įvairių skaudžių, tragiškų, sunkių, o kartais ir linksmų bei juokingų istorijų apie senos giminės, o kartu ir visos tautos istoriją, sunkų gyvenimą kaime pokario metais, apie tremtį… Labai jausmingai ir įtaigiai skaitė novelių ištraukas, skirtas artimiesiems bei pažįstamiems.

Vilija nuo ankstyvos jaunystės rašo ir eiles. Eilėraščiuose ji išlieja savo jausmus ir išgyvenimus, kuriais pasidalijo su visais susirinkusiais jos pasiklausyti. Galėjome išgirsti ne vieną autorei brangų, jausmingą eilėraštį, skirtą savo šaliai, įvairioms gyvenimo progoms ir šventėms, o taip pat ir patiems artimiausiems bei brangiausiems žmonėms – savo šeimos nariams, giminėms, draugams.

Per visą renginį skambėjo nuotaikingos Jurgitos Arelienės dainos. Ji nuostabiai atliko savo mamos Inetos Česnienės ir kitų autorių kūrinius.

Po knygos pristatymo autorę sveikino renginio organizatoriai, giminaičiai, draugai, visi susirinkusieji, linkėdami rašytojai kūrybinės sėkmės ir dar ne vieno susitikimo, pristatant kitus savo kūrinius. Viešnia liko sujaudinta ir dėkinga už šiltą priėmimą. Dėkodama susirinkusiesiems V. Vilkelienė gražių žodžių išsakė knygos sudarytojai, redaktorei ir korektorei Vilijai Dobrovolskienei, savo šeimai sakė ačiū už visokeriopą pagalbą, palaikymą, už finansinį parėmimą.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Rašytoja Vilija Vilkelienė (dešinėje) susirinkusioms kybartietėms papasakojo daugelio savo kūrinių atsiradimo istorijas.

Projektą „Čia – mūsų namai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


  • 0

Pristatė jau trisdešimt trečiąją knygą

Saulėtą balandžio 25-osios popietę, savo 75-ojo gimtadienio išvakarėse, Kybartų miesto bibliotekoje viešėjo buvęs kybartietis rašytojas ir poetas, geras bibliotekos bičiulis Algimantas Kaminskas bei skaitovas, respublikinio meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Autorius atvažiuoja į gimtuosius Kybartus jau ne pirmą kartą. Šį sykį svečias atvyko su kilnia ir gražia misija: jis pristatė miestelio žmonėms naujausią, 33-iąją, savo kūrybos knygą – poemą „Kiemas“. Kaip rašoma jos anotacijoje, tai – Algimanto Kaminsko, poeto ir prozininko, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos laureato, poema, skirta gimtojo kiemo kaimynų atminimui. Kiemas – žmonių gyvenimo ir buities mikropasaulis: jame būnama, bendraujama, dalijamasi džiaugsmais ir skausmais. Jis yra silpnybių, aistrų, atjautos ir žmogiško solidarumo liudininkas.

Rašytojas susitikimo pradžioje papasakojo apie įspūdžius, kuriuos patyrė pasivaikščiojęs po miestelį, apžiūrėjęs gimtąsias vietas, apkabinęs ir prisiglaudęs prie gražuolio beržo. Jį beveik prieš šešiasdešimt metų A. Kaminskas buvo pasodinęs mamos darže. Kraštietis apsidžiaugė, kad savomis rankomis pasodintas medis auga ir žaliuoja, dabar jį vos galima apglėbti.

Pasidalijęs prisiminimais, autorius papasakojo, kaip gimė ir ką reiškia jam poema „Kiemas“. Buvo skaitomos ištraukos iš šio kūrinio.

Tiek pats A. Kaminskas, tiek J. Braidokas skaitė ištraukas ir iš bene garsiausio autoriaus kūrinio – istorinės publicistinės poemos „Kėdainių kronikos“. Ji buvo rašoma tada, kai Kėdainiai – miestas, kuriame A. Kaminskas tuo metu gyveno ir dirbo rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotoju, minėjo 600 metų sukaktį. O 2015 m. „Kėdainių kronikos“, jas gerokai papildžius ir praplėtus, buvo išleistos pakartotinai.

Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti skaitovo bei paties kūrėjo skaitomų ištraukų ir iš istorinės dokumentinės poemos „Žemės žiūrėjimas“ apie 1935 m. Suvalkijos ūkininkų streiką.

Visiems labai patiko poeto meilės lyrika, jo rimtas vyriškas požiūris į realų gyvenimą ir žmonių tarpusavio santykius. Kaip sakė pats autorius, jis yra parašęs dvi eilėraščių knygas meilės tematika: „Užneški man žodžius į dangų“ ir „Meilės tas žodis“. Ruošiama spaudai ir trečioji poezijos apie meilę knyga.

Susitikimą su kraštiečiais rašytojas baigė linksmais posakiais apie… kiaulystę. Juos autorius yra sudėjęs į humoristinių aforizmų knygelę „Kiaulystė“.

Literatūrinį vakarą baigėme sveikindami garbingą svečią su gražiu 75-erių metų jubiliejumi ir dėkodami, kad neužmiršta mūsų ir vis sugrįžta į gimtuosius Kybartus su mielomis dovanomis – naujausiomis savo knygomis. Svečias ir šįsyk pažadėjo būtinai dar bent kartą aplankyti Kybartus ir padovanoti gimtojo krašto žmonėms savo naujausios kūrybos perlus.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Kybartiečius susirinkti į biblioteką sukvietė rašytojas Algimantas Kaminskas (sėdi dešinėje) bei skaitovas, meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


  • 0

Pakvietė bibliotekininkės

Kybartų miesto bibliotekoje veikiančio klubo „Vienišius“ nariai ir aktyvūs skaitytojai vasario 21-ąją paminėjo Tarptautinę gimtosios kalbos dieną.

Pasikalbėti apie lietuvių kalbos situaciją šiandieniniame gyvenime ir tautos vertybių išsaugojimo svarbą kybartiečius pakvietė bibliotekininkės Roma Bruzbartienė bei Lina Kučinskienė. Susirinko apie dvidešimt gimtajai kalbai neabejingų kybartiečių.

Į susitikimą bibliotekoje atvykusi „Santakos“ laikraščio stilistė-korektorė Elena Sabaliauskienė akcentavo būtinybę puoselėti ir branginti gimtąją kalbą, mokyti ir skatinti jaunimą ją vartoti taisyklingai, ugdyti gebėjimą atsispirti dabartinėms tendencijoms, kai svetimybėmis ar net keiksmažodžiais užteršta kalba plūsta iš komercinių televizijų kanalų ar interneto portalų.

Renginio dalyviai vieningai pritarė, jog negalima likti abejingiems ir svarbu kiekvienam prisidėti prie gimtosios kalbos išsaugojimo.

Viešnia aptarė „Metų žodžio“ ir „Metų posakio“ rinkimus, kuriuos pirmą kartą surengė Lietuvių kalbos draugija ir „Lietuvos žinios“, bendradarbiaudamos su Lietuvių kalbos institutu. Būtent per Tarptautinę gimtosios kalbos dieną buvo paskelbti rinkimų rezultatai. Internetiniame balsavime daugiausiai balsų gavo žodis „švaistuomenė“ („ką nors švaistanti bendruomenė“) ir posakis „Laikausi kaip… Gedimino kalnas“ (tai šiuolaikiškas atsakymas į klausimą „Kaip laikaisi?“).

Šiemet jau trečią kartą šalyje rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Tai daugybė nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios visoje Lietuvoje ir užsienyje organizuojamų renginių, skirtų Valstybės šimtmečiui paminėti, lietuvių kalbos sklaidai bei kalbos prestižui didinti. Kybartų miesto ugdymo ir kultūros įstaigose šiuo laikotarpiu irgi vyksta nemažai renginių: viktorinos, protų mūšiai, parodos, projektai, išvykos ir kt.

Miesto bibliotekoje taip pat surengta Lietuvių kalbos dienoms skirta paroda bei savaitės pradžioje į amžinybę išėjusio vieno garsiausių šalies kalbininkų akademiko Zigmo Zinkevičiaus mokslinių leidinių ekspozicija. Jas parengusios bibliotekininkės deda daug pastangų, kad miesto visuomenė turėtų galimybę susipažinti su šalies kultūros ir literatūros aktualijomis, o svarbiausia – liktų ištikima knygai ir lietuviškam žodžiui.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-24.


  • 0

Ekskursija po Dainavos kraštą

Kelionę po Dzūkiją suorganizavo Kybartų miesto bibliotekoje veikiančio klubo „Vienišius“ nariai. Kartu su jais važiavo ir aktyviausi bibliotekos skaitytojai bei lankytojai.

Dzūkijos pažinimas prasidėjo nuo Punios. Čia, Nemuno krante, yra vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje Punios piliakalnis, kur, manoma, stovėjusi Margirio pilis ir įvykęs garsusis Pilėnų mūšis. Pasigrožėjome nuostabia panorama, susipažinome su Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia.

Raižiai – vienas iš Lietuvos totorių centrų. Čia stovi mečetė, greta jos pastatyti du saulės laikrodžiai: vienas rodo vietos laiką, kitas – Žalgirio mūšio laiką. Daugelis lauktuvių nusipirkome po totorišką pyragą – šimtalapį.

Atvažiavę į Pivašiūnus aplankėme tenykštę bažnytėlę su ją garsinančiu Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Lankytojų centre dalyvavome dzūkiškų bandų kepimo programoje. Patys kepėme ir ragavome bandas, skanavome „darycinius“, klausėmės dzūkiškų dainų ir pašmaikštavimų.

Aplankėme ir Dzūkijos sostine tituluojamą Alytų. Vaikščiodami pačiu ilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltu pasigrožėjome didingu Alytaus piliakalniu. Prisėdome pailsėti miesto sode, gėrėjomės pušų apsuptyje esančiu „Laisvės angelo“ paminklu, nusifotografavome prie paminklo „Suskilęs varpas“, pastatyto žuvusiųjų už laisvę atminimui.

Likome sužavėti Metelių regioniniam parkui priklausančiu Dusios ežeru, Prelomciškių piliakalniu. Pasisėmėme vandens iš švento šaltinėlio prie kryžių koplyčios. Apžiūrėjome ekspoziciją, esančią naujame Metelių regioninio parko lankytojų centre, sužinojome, ką dzūkai vadina „geležine varle“, pamatėme bekotį ąžuolą, su žiūronais paieškojome paukščių nuo Metelių apžvalgos bokšto.

Roma BRUZBARTIENĖ
Bibliotekininkė

Publikuota: „Santaka“, 2016-10-08.


  • 0

Per gyvenimą – baltaisiais laiko aitvarais

Medikės, šalyje žinomos oftalmologės, dirbančios ir Vilkaviškio ligoninėje, Dalios Milukaitės-Buragienės naujausios poezijos knygos „Baltieji laiko aitvarai“ pristatymo vakaras Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje „išaugo“ į jaukų pasikalbėjimą apie kūrybą, gyvenimo vertybes, šalia esančių žmonių svarbą.

„Ypač branginu susitikimus su kiekvienu žmogumi. Todėl patiko rašyti akrostichus, nes jais geriausiai gali išreikšti tai, ką nori pasakyti tam žmogui“, – savo šiltu žvilgsniu apžvelgdama susirinkusiuosius kalbėjo vakaro kaltininkė D. Milukaitė-Buragienė. Ir nuskambėjo jos poetinis žodis, skirtas seseriai, mokytojai, kolegai… Naujoje knygoje „Baltieji laiko aitvarai“ akrostichams ir dedikacijoms skirta nemažai vietos, spausdinamuose lyriniuose eilėraščiuose skamba ir džiugesio gaidos, ir skausmingi išgyvenimai.

Įvairiapusė autorės kūryba jau „suguldyta“ į tris dešimtis poezijos knygų. Jose – meilės artimui ir tėviškei lyrika, posmai vaikams, sonetai, trioletai, akrostichai… Dalia tvirtina poezijos gramatikos išmokusi iš vyro – poeto, rašytojo, redaktoriaus, leidėjo, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininko Vlado Burago. Jo dėka ir kartu su juo išaugintas ir visas kūrybinis derlius – 32 poezijos rinkiniai. Bibliotekos darbuotojai pasirūpino, kad tą bendrą derlių galėtų pamatyti visi, ir vakarui parengė Dalios bei Vlado išleistų knygų ekspoziciją „Jausti širdim“. Juk D. Milukaitė-Buragienė neretai ir pavadinama poete, rašančia širdimi.

Per gyvenimą ir kūrybą petys petin žengianti poetų šeima ir knygos pristatymo vakarą buvo greta. Bibliotekos direktorės Vilijos Gilienės kalbinami, jie savomis įžvalgomis papildė vienas kito mintis apie kūrybos ištakas, veiksnius, brandinusius meilės savam kraštui, kiekvienam žmogui jausmus, atsakomybę ir rūpinimąsi kitais kuriančiaisiais.

Tą iš šeimos sklindančią šilumą ir rūpestį, ko gero, yra patyrę visi į knygos sutiktuves atėjusieji: plunksnos bičiuliai iš Vilkaviškio, Kauno, Marijampolės, giminaičiai, draugai ir šiaip poezijos gerbėjai. Į renginį atsineštas gėles tą vakarą jie dalijo perpus – ir pristatomos knygos autorei Daliai, ir bemaž visų jos poezijos rinkinių redaktoriui Vladui.

Jį sveikinti buvo ir kita proga – gimtadienis. Ypač svarią dovaną įteikė Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė. V. Buragui, kūrėjui, visuomenininkui, Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnraščio „Gintaro gimtinė“ redaktoriui, ji perdavė premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimus ir padėką už tautiškumo puoselėjimą, meilę tėvynei bei didžiulį indėlį į jos kultūrinį gyvenimą. Muzikinį sveikinimą sukaktuvininkui skyrė ir Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis „Senjoros“ (vadovė Irma Menčinskienė), visą renginį puošęs savo dainomis.

Laima VABALIENĖ

Autorės nuotr. Dalia ir Vladas Buragai – dvi kūrybos versmės, du gyvenimai, kaip medžio šakos susipynę į vieną.

Publikuota: „Santaka“, 2016-08-06


  • 0

Atvirukų parodos autorė planuoja parašyti knygą apie patyčias

Kybartų miesto bibliotekoje ką tik pasibaigė Živilės VAICEKAUSKAITĖ atvirukų paroda „Meilė nugali viską“. Parodos autorę kalbino bibliotekininkė Roma Bruzbartienė.

– Šioje gražioje atvirukų parodoje – 26 tavo darbeliai. Kokia technika jie atlikti?

– Juos piešiau ant paprasto popieriaus su įvairių spalvų geliniais tušinukais. Negirdėjau, kad kas nors taip pieštų, tad noriu būti išskirtinė ir kurti ką nors nauja.

Dirbau dvi su puse savaitės. Iš pradžių visus 26 atvirukus nusipiešiau pieštuku, vėliau paryškinau juodu geliniu tušinuku, o galiausiai nuspalvinau.

– Pačios sugalvotas parodos pavadinimas – „Meilė nugali viską“. Kaip jis atitinka tematiką?

– Visuose atvirukuose bandžiau panaudoti svarbiausią meilės simbolį – širdelę.

– Be širdelių, darbeliuose dominuoja rožė. Kodėl?

– Šaltaisiais metų mėnesiais rožės nežydi, o dovanodami atviruką, dovanojame ir gėlę.

Kadangi naktimis minčių srovė stipriausia, tai stengiuosi dirbti būtent tada, nors yra ir „dieninių“ piešinukų.

Man tavieji darbeliai – nedideli paveikslai su giliu turiniu. Žiūrint galima medituoti, analizuoti… Kas įkvepia tokiems darbams?

– Toli dairytis nereikia. Visos svarbiausios linijos – gamtoje. Tik daugelis dairosi į tolį, o tikrasis grožis – mums po kojomis…

– Iš ko paveldėjai menininkės gyslelę?

– Visos mūsų šeimos moterys yra „prie meno“: močiutė Teresė – mezgėja, teta Vida – savamokslė dailininkė, mama Birutė – labai gera siuvėja, dar kita teta Gražina – skiautininkė, vadovaujanti Kauno skiautininkių klubui „Skiaučių menas“.

– Papasakok trumpai apie save.

– Man dabar 26-eri. Gimiau ir mokiausi Kybartuose. Svarbiausias dalykas, ko siekiu, parašyti knygą paaugliams apie užgauliojimus ir patyčias mokykloje, nes šiuo metu tai aktuali tema.

Tai bus pusiau biografinė knyga, nes gyvendama mažame miestelyje ne kartą tapau žiaurių patyčių tarp vaikų liudininke.

– Žinau, jog vieną knygą jau esi parašiusi.

– Taip, esu parašiusi fantastinio žanro knygą, bet jos nespausdino. Tai buvo kaip pabandymas…

– Esi talentinga jauna mergina, kuri ne vien gamina atvirukus, bet ir žaislus, tapo paveikslus, neria, siuvinėja, lipdo iš plastilino, domisi kūno menu… Gal priklausai kokiai kūrėjų organizacijai?

– Nesidomėjau tokiomis organizacijomis, bet manau, jog menininkai turėtų vienytis. Juk šiuo metu vienam sunku eksponuoti, parduoti savo darbus.

– Tai ir palinkėsiu, kad greičiau priklausytum, na, kad ir Kybartų kultūros namuose egzistuojančiam klubui „Smiltys“. Su nekantrumu lauksiu tavo pirmosios personalinės kūrybos parodos.

– O aš linkiu visiems menininkams nebijoti naujovių, drąsos eksperimentuoti kūryboje ir, aišku, visada siekti turbūt tos nepasiekiamos tobulybės.

Autorės nuotr.  Atvirukai – tik viena iš Živiles Vaicekauskaitės kūrybos sričių.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-17.


  • 0

„…te­gul ne­bū­na žmo­gui atimta Tė­vy­nė

Vilkaviškio rajono tremtinių prisiminimų knyga „Mes sugrįžome… III“ antrąkart (pirmas pristatymas įvyko pernai Vilkaviškyje) buvo pristatyta Kybartų bibliotekoje knygos sudarytojos Dalijos Agotos Vensaitės-Karkienės ir bibliotekos darbuotojų iniciatyva.

Ankšta skaitykla vos talpino norinčiuosius pasiklausyti renginį vedusios tremtinės D. A. Karkienės balso. Uždegta žvakele, tylos minute, darniai sugiedotu himnu ir bibliotekos vedėjos A. Kokanskienės įžanginiu žodžiu bei Luizos Belickienės ir Algimanto Šerono daina „Tremtinių ešelonai“ prasidėjo knygos pristatymas. Jos sudarytoja sakė, kad ši knyga – ne vien dvidešimties Vilkaviškio krašto politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai, bet ir šios organizacijos veiklos apibendrinimas. Buvo pasidžiaugta, jog būtent į šią knygą pateko didžiumos Kybartuose ar Kybartų seniūnijoje gyvenančių tremtinių pasakojimai. D. A. Karkienė padėkojo prisiminimų užrašytojams, aukotojams, leidybos darbuotojams, redaktorei Violetai Mickevičiūtei ir žemai lenkėsi visiems Sibiro gulagus perėjusiesiems žmonėms, kurie nepabijojo „ore skraidančių šmėklų“ ir liko ištikimi savo širdies bei patriotizmo šauksmui. Žodis buvo suteiktas tremtiniams Fabijonui Alkevičiui, Salomėjai Rudaitytei-Dabulevičienei, Petrutei Žaliauskaitei-Zaikauskienei, Antanui Žvirbliui, Antaninai Burbienei ir Algimantui Vincui Kazlauskui. Buvo perskaitytos kelios tremtinių prisiminimų atkarpėlės.

Visiems labai patiko tremtinės tautodailininkės P. Žaliauskaitės-Zaikauskienės eksponuoti paveikslai „Taigoje“, „Lietuviškas kaimas“, „Kristus, besimeldžiantis Alyvų daržely“ . Autorė papasakojo, kad Sibire piešė „ant juodo audinio su klijais, dantų milteliais ir vandeniniais dažais“.

Renginys užbaigtas padėkos žodžiais knygos sudarytojai D. A. Karkienei, renginio dalyviams bei nuoširdžiausiais linkėjimais visiems atėjusiems tremtiniams ir toliau laikyti nelengvą šių dienų frontą.

Roma BRUZBARTIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos bibliotekininkė

Nuotr. Knygos pristatymas subūrė tremtinių išgyvenimams neabejingus kybartiečius.


  • 0

Litera­tū­rinė – muzikinė po­pietė biblio­teko­je

Kybartų bibliotekoje vyko poezijos posmus kuriančių ir poezijai prijaučiančių žmonių popietė „Rudens lapeaš tavo vardą parašysiu“. 

PopietėjedalyvavoišKybartų kilusios poetės ir net kelių knygelių autorės Aldona Jankauskaitė-Maksvytienė, Salomėja Aleksandraitė-Mikelaitienė, kūrėjų duetas Edita ir Gintaras Stankevičiai išMatlaukiokaimobei Kybartuosegyvenančios Nastė Mačiulaitienė ir Lijana Baliūnienė.

A. Maksvytienė skaitė savoeiles išneseniai išleistorinkinio„Saulės sulytais takais“. Kai kuriejos eilėraščiai pritaikyti dainuojamajai poezijai. Autorė turi sodrų balsą ir pati yra įdainavusi keletą kompaktinių plokštelių. Klausytojams labai patikorenginyjepadainuota mamai skirta daina, tad priedainį traukė visi.

Žavėjoir buvusios mokytojos S. Mikelaitienės eilės. Josedominuoja meilės tematika, jaunų dienų prisiminimai. Keletą eilėraščių ji paskaitė išrinkinio„Besparniai paukščiai“, kuris pernai buvopristatytas Kybartų bibliotekoje.

Džiugu, kad jauni, energingi ūkininkai E. ir G. Stankevičiai taip pat randa laikopoezijai. Gamtos grožis, kurį jiekasdien matoir pajunta širdimi, išsilieja eilėmis.

Energingos visuomenininkės, dalyvaujančios „Carito“ veikloje, giedančios bažnyčios choreN. Mačiulaitienės eilės išsiskyrė religiniu ir patriotiniu turiniu. Kita kybartietė Lijana Baliūnienė rašonetik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Juoką kėlė jos eilėraštukai apiegyvūnėlius, įdomios humoristinės eilės.

Popietėjetaip pat dalyvavofotomenininkė Vitalija Kavalėlienė, kurios darbų paroda „Svajonės pildosi“ visus maloniai nuteikė. Nuotraukoseužfiksuotas mūsų rajonogamtos grožis.

Šiltojeaplinkojepabendravę, pasiklausę vieni kitų kūrybos, padainavę, su skaidria nuotaika palikomebiblioteką, žadėdami netolimojeateityjevėl susitikti.

Jūra JUDICKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2014-12-06


  • 0

Bib­lio­te­ka lau­kia eu­ro­pinių pinigų

Kybartų kultūros centre besiglaudžianti vietinė biblioteka jau daug metų vargsta ne tik pati, bet trukdo ir kultūros įstaigos plėtrai. Kybartiečiai skundžiasi, kad senesniems žmonėms sunku lipti stačiais laiptais, neįgaliesiems aplinka apskritai nepritaikyta, o darbuotojos priverstos tarp lentynų vaikščioti šonu. 

Bibliotekininkų kaimynyste nesidžiaugia ir kultūros centro administracija, nes mieliau panaudotų šias patalpas savo darbuotojų reikmėms. Prieš dvejus metus knygų saugojimui skirtoje patalpoje buvo įruoštas kabinetas, kuriame įsikūrė trys kultūros centro darbuotojai, tad vietos joms dar pamažėjo. Saugykloje laikytos knygos buvo perskirstytos: kai kurios nurašytos, kitos pateko į bibliotekos mainų rezervinį fondą, į kitų filialų lentynas, dar kitos– į Kybartų pataisos ir Gudkaimio globos namus.

Žmonėsgūžčioja pečiais, mat kultūros centre vargstanti biblioteka jau penkeri metai turi jai skirtas patalpas J. Basanavičiausg. 36-10, visai prie pat esamų. Savivaldybė bibliotekos reikmėms čia yra paskyrusi tiek ploto, kiek ši turi dabar – apie 150 kv. m. Tačiau jokie darbai nevykdomi ir bibliotekos išsikraustymu net nekvepia.

Pasak Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vedėjos Vilijos Gilienės, kad įstaiga galėtų persikelti į jai skirtą vietą, reikia investicijų ir kapitalinio remonto. 2010 metais parengtas „Prekybos paskirties patalpų keitimo į bibliotekos patalpas ir kapitalinio remonto J. Basanavičiaus g. 36-10, Kybartuose“ projektas. Jis buvo paruoštas tikintis gauti lėšų pagal „Bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 metų programą“.

Suskaičiuota, kad projekto įgyvendinimas atsieitų 358 tūkst. litų. Tačiau iš minėtos programos lėšų negauta, tad tikimasi jų pritraukti iš 2014–2020 m. programos. Pasak direktorės, tuo rūpinasi Savivaldybės administracijos Investicijų, strateginio planavimo ir vietinio ūkio skyrius. V. Gilienė tikisi, kad lėšų vis dėlto bus gauta, nes biblioteka kybartiečiams labai reikalinga.

Įgyvendinus projektą, Kybartų filialas įsikurtų būtent bibliotekos specifikai pritaikytose patalpose. Projektuojant galvota ir apie judėjimo negalią turinčius žmones: įvairias paslaugas teikianti įstaiga taptų pasiekiama ir jiems, nes įsikurtų pastato pirmajame aukšte, į kurį suplanuota įrengti nuovažą.

Tiesa, remonto reikalauja ir Vilkaviškio viešosios bibliotekos patalpos. Pasak darbuotojų, nė viena iš čia dirbančių neatsimena, jog kada nors būtų remontuota sįstaigos vidus.

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Autorės nuotr. Pastato pirmajame aukšte Kybartų bibliotekai skirtos patalpos stovi tuščios jau penkerius metus.

Publikuota: „Santaka“, 2014-11-15


  • 0

Vydūno viešnagė mieste – nepamiršta

Kybartų kultūrinės atminties puoselėtoja bibliotekininkė Roma Bruzbartienė skaitytojams nori priminti faktą, jog 1926 m. gruodžio mėnesį mieste lankėsi ir paskaitą jaunimui skaitė Vilhelmas Storosta-Vydūnas – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas. Apie tai pernai rašė ir žurnalas „Suvalkija“ (2013 m. Nr. 1).

Tiems, kas domisi, bet neturi galimybės paskaityti, siūlome Bernardo Aleknavičiaus straipsnio „Vydūnas Suvalkijoje“ fragmentą, pavadintą „Vydūnas Kybartuose“.

Jame rašoma, kaip tos kartos žurnalistas Petras Kežinaitis, besimokydamas Kybartuose, suorganizavo jaunimo susitikimą su Vydūnu.

„Besimokydamas Kybartuose P. Kežinaitis buvo įsteigęs pažangių žinių skleidimo ratelį. Jo nariai žavėjosi ir Vydūno skleidžiamomis idėjomis. Ratelio nariai sumanė pasikviesti Tilžėje gyvenantį Vydūną. Laišką Vydūnui parašė būrelio vadovas Petras Kežinaitis.

– Ir štai Vydūnas Kybartuose, – pasakoja Petras Kežinaitis. – Mūsų „Kultūros“ būreliui tai buvo didžiulis įvykis ir pasididžiavimas. Toks žmogus – Kybartų gimnazistų svečias. Buvo tai 1926 m. gruodyje. Iš gauto laiško sužinojome, kada Vydūnas atvyks į Kybartus, ir buvome gerai pasiruošę. „Kultūros“ būrelis buvo negausus, todėl susitikimą su Vydūnu organizavome drauge su Kybartų šviesuomene. Į salę susirinko per pusšimtį kybartiečių. Renginys buvo mokamas, nes reikėjo pinigų svečio kelionei padengti.

Susitikimas su Vydūnu praėjo gan šiltai. Vydūnas pasakojo apie savo kūrybą, kuri turi tarnauti tautai ir žmonijos tobulėjimui. Svečias kybartiečiams geranoriškai atsakinėjo. Pasibaigus vakarui pasiūliau Vydūnui su „Kultūros“ būrelio nariais kartu nusifotografuoti. Jis mielai sutiko, tą nuotrauką per įvairius negandų metus esu išsaugojęs.

– Vydūnas gyrė Kybartus, – atsidusęs toliau pasakojo P. Kežinaitis. – Patiko jam ne tik mūsų miestelis, bet ir žmonės. Prasitarė, jog Kybartuose lankosi nelegaliai. Prisiminė ir pirmąjį labai jau nevaisingą apsilankymą Kybartuose. Buvo tai 1912 m. Iš Vilniaus į Tilžę grįžtantį Vydūną sulaikė Virbalio rusų pasienio policija ir net šešias paras filosofą išlaikė suimtą. Išleistas iš daboklės Vydūnas rusų činovnikams tuomet pasakė: „Tokia tvarka ilgai negali tęstis.“ Ir Vydūno žodžiai buvo pranašiški. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas rusų činovnikus nušlavė kaip pernykščius lapus.

– Mes Vydūnui papasakojome apie savo būrelio veiklą, pasigyrėme, kad jau turėjome ne vieną prasmingą susitikimą, parodėme šapirografuotą laikraštėlį „Mūsų žygiai“. Vydūnas gyrė mūsų veiklą ir vis kartojo, kad žmogus visą savo gyvenimą privalo ne tik save, bet ir savo tautą tobulinti, nes tobulėjimas – žmonijos ir tautos pagrindas, o tuo labiau lietuvių, kuri šimtmečius vergavo ir dar tebevergauja svetimiesiems. Tobulėjimas žmogų ne tik keičia, bet daro didžiulę įtaką tautos ateičiai – sakė Vydūnas.

<…> Tame susitikime su Vydūnu pakviesti dalyvavo ir „Kultūros“ būreliui nepriklausantys asmenys. Iš viso apie 60–70 asmenų. Įėjimas į salę buvo tik su bilietais. Vydūnas papasakojo kybartiečiams apie savo gyvenimą ir veiklą, supažindino su kūrybinio darbo laboratorija, sumanymais. Paskui atsakinėjo į klausimus. Nors Vydūnas nebuvo oratorius, bet kalbėjo laisvai, sklandžiai. Susitikimas buvęs įdomus, o dalyviai patenkinti. Po susitikimo „Kultūros“ būrelio nariai kartu su Vydūnu nusifotografavo.

Vydūnas tąkart nakvojo Kybartų komercinės mokyklos direktoriaus namuose. Ten negulė į paklotą minkštą lovą, o miegojo ant grindų, išsitraukęs savo atsivežtą miegamąjį maišą.

Beje, Vydūnas Kybartuose viešėjo du kartus – pirmąjį, rodos, 1924 metais.“

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Sausio 18 d. Šeštadienis.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian