Kybartų biblioteka

  • 0

Ekskursija po Dainavos kraštą

Kelionę po Dzūkiją suorganizavo Kybartų miesto bibliotekoje veikiančio klubo „Vienišius“ nariai. Kartu su jais važiavo ir aktyviausi bibliotekos skaitytojai bei lankytojai.

Dzūkijos pažinimas prasidėjo nuo Punios. Čia, Nemuno krante, yra vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje Punios piliakalnis, kur, manoma, stovėjusi Margirio pilis ir įvykęs garsusis Pilėnų mūšis. Pasigrožėjome nuostabia panorama, susipažinome su Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia.

Raižiai – vienas iš Lietuvos totorių centrų. Čia stovi mečetė, greta jos pastatyti du saulės laikrodžiai: vienas rodo vietos laiką, kitas – Žalgirio mūšio laiką. Daugelis lauktuvių nusipirkome po totorišką pyragą – šimtalapį.

Atvažiavę į Pivašiūnus aplankėme tenykštę bažnytėlę su ją garsinančiu Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Lankytojų centre dalyvavome dzūkiškų bandų kepimo programoje. Patys kepėme ir ragavome bandas, skanavome „darycinius“, klausėmės dzūkiškų dainų ir pašmaikštavimų.

Aplankėme ir Dzūkijos sostine tituluojamą Alytų. Vaikščiodami pačiu ilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltu pasigrožėjome didingu Alytaus piliakalniu. Prisėdome pailsėti miesto sode, gėrėjomės pušų apsuptyje esančiu „Laisvės angelo“ paminklu, nusifotografavome prie paminklo „Suskilęs varpas“, pastatyto žuvusiųjų už laisvę atminimui.

Likome sužavėti Metelių regioniniam parkui priklausančiu Dusios ežeru, Prelomciškių piliakalniu. Pasisėmėme vandens iš švento šaltinėlio prie kryžių koplyčios. Apžiūrėjome ekspoziciją, esančią naujame Metelių regioninio parko lankytojų centre, sužinojome, ką dzūkai vadina „geležine varle“, pamatėme bekotį ąžuolą, su žiūronais paieškojome paukščių nuo Metelių apžvalgos bokšto.

Roma BRUZBARTIENĖ
Bibliotekininkė

Publikuota: „Santaka“, 2016-10-08.


  • 0

Per gyvenimą – baltaisiais laiko aitvarais

Medikės, šalyje žinomos oftalmologės, dirbančios ir Vilkaviškio ligoninėje, Dalios Milukaitės-Buragienės naujausios poezijos knygos „Baltieji laiko aitvarai“ pristatymo vakaras Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje „išaugo“ į jaukų pasikalbėjimą apie kūrybą, gyvenimo vertybes, šalia esančių žmonių svarbą.

„Ypač branginu susitikimus su kiekvienu žmogumi. Todėl patiko rašyti akrostichus, nes jais geriausiai gali išreikšti tai, ką nori pasakyti tam žmogui“, – savo šiltu žvilgsniu apžvelgdama susirinkusiuosius kalbėjo vakaro kaltininkė D. Milukaitė-Buragienė. Ir nuskambėjo jos poetinis žodis, skirtas seseriai, mokytojai, kolegai… Naujoje knygoje „Baltieji laiko aitvarai“ akrostichams ir dedikacijoms skirta nemažai vietos, spausdinamuose lyriniuose eilėraščiuose skamba ir džiugesio gaidos, ir skausmingi išgyvenimai.

Įvairiapusė autorės kūryba jau „suguldyta“ į tris dešimtis poezijos knygų. Jose – meilės artimui ir tėviškei lyrika, posmai vaikams, sonetai, trioletai, akrostichai… Dalia tvirtina poezijos gramatikos išmokusi iš vyro – poeto, rašytojo, redaktoriaus, leidėjo, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininko Vlado Burago. Jo dėka ir kartu su juo išaugintas ir visas kūrybinis derlius – 32 poezijos rinkiniai. Bibliotekos darbuotojai pasirūpino, kad tą bendrą derlių galėtų pamatyti visi, ir vakarui parengė Dalios bei Vlado išleistų knygų ekspoziciją „Jausti širdim“. Juk D. Milukaitė-Buragienė neretai ir pavadinama poete, rašančia širdimi.

Per gyvenimą ir kūrybą petys petin žengianti poetų šeima ir knygos pristatymo vakarą buvo greta. Bibliotekos direktorės Vilijos Gilienės kalbinami, jie savomis įžvalgomis papildė vienas kito mintis apie kūrybos ištakas, veiksnius, brandinusius meilės savam kraštui, kiekvienam žmogui jausmus, atsakomybę ir rūpinimąsi kitais kuriančiaisiais.

Tą iš šeimos sklindančią šilumą ir rūpestį, ko gero, yra patyrę visi į knygos sutiktuves atėjusieji: plunksnos bičiuliai iš Vilkaviškio, Kauno, Marijampolės, giminaičiai, draugai ir šiaip poezijos gerbėjai. Į renginį atsineštas gėles tą vakarą jie dalijo perpus – ir pristatomos knygos autorei Daliai, ir bemaž visų jos poezijos rinkinių redaktoriui Vladui.

Jį sveikinti buvo ir kita proga – gimtadienis. Ypač svarią dovaną įteikė Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė. V. Buragui, kūrėjui, visuomenininkui, Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnraščio „Gintaro gimtinė“ redaktoriui, ji perdavė premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimus ir padėką už tautiškumo puoselėjimą, meilę tėvynei bei didžiulį indėlį į jos kultūrinį gyvenimą. Muzikinį sveikinimą sukaktuvininkui skyrė ir Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis „Senjoros“ (vadovė Irma Menčinskienė), visą renginį puošęs savo dainomis.

Laima VABALIENĖ

Autorės nuotr. Dalia ir Vladas Buragai – dvi kūrybos versmės, du gyvenimai, kaip medžio šakos susipynę į vieną.

Publikuota: „Santaka“, 2016-08-06


  • 0

Atvirukų parodos autorė planuoja parašyti knygą apie patyčias

Kybartų miesto bibliotekoje ką tik pasibaigė Živilės VAICEKAUSKAITĖ atvirukų paroda „Meilė nugali viską“. Parodos autorę kalbino bibliotekininkė Roma Bruzbartienė.

– Šioje gražioje atvirukų parodoje – 26 tavo darbeliai. Kokia technika jie atlikti?

– Juos piešiau ant paprasto popieriaus su įvairių spalvų geliniais tušinukais. Negirdėjau, kad kas nors taip pieštų, tad noriu būti išskirtinė ir kurti ką nors nauja.

Dirbau dvi su puse savaitės. Iš pradžių visus 26 atvirukus nusipiešiau pieštuku, vėliau paryškinau juodu geliniu tušinuku, o galiausiai nuspalvinau.

– Pačios sugalvotas parodos pavadinimas – „Meilė nugali viską“. Kaip jis atitinka tematiką?

– Visuose atvirukuose bandžiau panaudoti svarbiausią meilės simbolį – širdelę.

– Be širdelių, darbeliuose dominuoja rožė. Kodėl?

– Šaltaisiais metų mėnesiais rožės nežydi, o dovanodami atviruką, dovanojame ir gėlę.

Kadangi naktimis minčių srovė stipriausia, tai stengiuosi dirbti būtent tada, nors yra ir „dieninių“ piešinukų.

Man tavieji darbeliai – nedideli paveikslai su giliu turiniu. Žiūrint galima medituoti, analizuoti… Kas įkvepia tokiems darbams?

– Toli dairytis nereikia. Visos svarbiausios linijos – gamtoje. Tik daugelis dairosi į tolį, o tikrasis grožis – mums po kojomis…

– Iš ko paveldėjai menininkės gyslelę?

– Visos mūsų šeimos moterys yra „prie meno“: močiutė Teresė – mezgėja, teta Vida – savamokslė dailininkė, mama Birutė – labai gera siuvėja, dar kita teta Gražina – skiautininkė, vadovaujanti Kauno skiautininkių klubui „Skiaučių menas“.

– Papasakok trumpai apie save.

– Man dabar 26-eri. Gimiau ir mokiausi Kybartuose. Svarbiausias dalykas, ko siekiu, parašyti knygą paaugliams apie užgauliojimus ir patyčias mokykloje, nes šiuo metu tai aktuali tema.

Tai bus pusiau biografinė knyga, nes gyvendama mažame miestelyje ne kartą tapau žiaurių patyčių tarp vaikų liudininke.

– Žinau, jog vieną knygą jau esi parašiusi.

– Taip, esu parašiusi fantastinio žanro knygą, bet jos nespausdino. Tai buvo kaip pabandymas…

– Esi talentinga jauna mergina, kuri ne vien gamina atvirukus, bet ir žaislus, tapo paveikslus, neria, siuvinėja, lipdo iš plastilino, domisi kūno menu… Gal priklausai kokiai kūrėjų organizacijai?

– Nesidomėjau tokiomis organizacijomis, bet manau, jog menininkai turėtų vienytis. Juk šiuo metu vienam sunku eksponuoti, parduoti savo darbus.

– Tai ir palinkėsiu, kad greičiau priklausytum, na, kad ir Kybartų kultūros namuose egzistuojančiam klubui „Smiltys“. Su nekantrumu lauksiu tavo pirmosios personalinės kūrybos parodos.

– O aš linkiu visiems menininkams nebijoti naujovių, drąsos eksperimentuoti kūryboje ir, aišku, visada siekti turbūt tos nepasiekiamos tobulybės.

Autorės nuotr.  Atvirukai – tik viena iš Živiles Vaicekauskaitės kūrybos sričių.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-17.


  • 0

„…te­gul ne­bū­na žmo­gui atimta Tė­vy­nė

Vilkaviškio rajono tremtinių prisiminimų knyga „Mes sugrįžome… III“ antrąkart (pirmas pristatymas įvyko pernai Vilkaviškyje) buvo pristatyta Kybartų bibliotekoje knygos sudarytojos Dalijos Agotos Vensaitės-Karkienės ir bibliotekos darbuotojų iniciatyva.

Ankšta skaitykla vos talpino norinčiuosius pasiklausyti renginį vedusios tremtinės D. A. Karkienės balso. Uždegta žvakele, tylos minute, darniai sugiedotu himnu ir bibliotekos vedėjos A. Kokanskienės įžanginiu žodžiu bei Luizos Belickienės ir Algimanto Šerono daina „Tremtinių ešelonai“ prasidėjo knygos pristatymas. Jos sudarytoja sakė, kad ši knyga – ne vien dvidešimties Vilkaviškio krašto politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai, bet ir šios organizacijos veiklos apibendrinimas. Buvo pasidžiaugta, jog būtent į šią knygą pateko didžiumos Kybartuose ar Kybartų seniūnijoje gyvenančių tremtinių pasakojimai. D. A. Karkienė padėkojo prisiminimų užrašytojams, aukotojams, leidybos darbuotojams, redaktorei Violetai Mickevičiūtei ir žemai lenkėsi visiems Sibiro gulagus perėjusiesiems žmonėms, kurie nepabijojo „ore skraidančių šmėklų“ ir liko ištikimi savo širdies bei patriotizmo šauksmui. Žodis buvo suteiktas tremtiniams Fabijonui Alkevičiui, Salomėjai Rudaitytei-Dabulevičienei, Petrutei Žaliauskaitei-Zaikauskienei, Antanui Žvirbliui, Antaninai Burbienei ir Algimantui Vincui Kazlauskui. Buvo perskaitytos kelios tremtinių prisiminimų atkarpėlės.

Visiems labai patiko tremtinės tautodailininkės P. Žaliauskaitės-Zaikauskienės eksponuoti paveikslai „Taigoje“, „Lietuviškas kaimas“, „Kristus, besimeldžiantis Alyvų daržely“ . Autorė papasakojo, kad Sibire piešė „ant juodo audinio su klijais, dantų milteliais ir vandeniniais dažais“.

Renginys užbaigtas padėkos žodžiais knygos sudarytojai D. A. Karkienei, renginio dalyviams bei nuoširdžiausiais linkėjimais visiems atėjusiems tremtiniams ir toliau laikyti nelengvą šių dienų frontą.

Roma BRUZBARTIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos bibliotekininkė

Nuotr. Knygos pristatymas subūrė tremtinių išgyvenimams neabejingus kybartiečius.


  • 0

Litera­tū­rinė – muzikinė po­pietė biblio­teko­je

Kybartų bibliotekoje vyko poezijos posmus kuriančių ir poezijai prijaučiančių žmonių popietė „Rudens lapeaš tavo vardą parašysiu“. 

PopietėjedalyvavoišKybartų kilusios poetės ir net kelių knygelių autorės Aldona Jankauskaitė-Maksvytienė, Salomėja Aleksandraitė-Mikelaitienė, kūrėjų duetas Edita ir Gintaras Stankevičiai išMatlaukiokaimobei Kybartuosegyvenančios Nastė Mačiulaitienė ir Lijana Baliūnienė.

A. Maksvytienė skaitė savoeiles išneseniai išleistorinkinio„Saulės sulytais takais“. Kai kuriejos eilėraščiai pritaikyti dainuojamajai poezijai. Autorė turi sodrų balsą ir pati yra įdainavusi keletą kompaktinių plokštelių. Klausytojams labai patikorenginyjepadainuota mamai skirta daina, tad priedainį traukė visi.

Žavėjoir buvusios mokytojos S. Mikelaitienės eilės. Josedominuoja meilės tematika, jaunų dienų prisiminimai. Keletą eilėraščių ji paskaitė išrinkinio„Besparniai paukščiai“, kuris pernai buvopristatytas Kybartų bibliotekoje.

Džiugu, kad jauni, energingi ūkininkai E. ir G. Stankevičiai taip pat randa laikopoezijai. Gamtos grožis, kurį jiekasdien matoir pajunta širdimi, išsilieja eilėmis.

Energingos visuomenininkės, dalyvaujančios „Carito“ veikloje, giedančios bažnyčios choreN. Mačiulaitienės eilės išsiskyrė religiniu ir patriotiniu turiniu. Kita kybartietė Lijana Baliūnienė rašonetik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Juoką kėlė jos eilėraštukai apiegyvūnėlius, įdomios humoristinės eilės.

Popietėjetaip pat dalyvavofotomenininkė Vitalija Kavalėlienė, kurios darbų paroda „Svajonės pildosi“ visus maloniai nuteikė. Nuotraukoseužfiksuotas mūsų rajonogamtos grožis.

Šiltojeaplinkojepabendravę, pasiklausę vieni kitų kūrybos, padainavę, su skaidria nuotaika palikomebiblioteką, žadėdami netolimojeateityjevėl susitikti.

Jūra JUDICKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2014-12-06


  • 0

Bib­lio­te­ka lau­kia eu­ro­pinių pinigų

Kybartų kultūros centre besiglaudžianti vietinė biblioteka jau daug metų vargsta ne tik pati, bet trukdo ir kultūros įstaigos plėtrai. Kybartiečiai skundžiasi, kad senesniems žmonėms sunku lipti stačiais laiptais, neįgaliesiems aplinka apskritai nepritaikyta, o darbuotojos priverstos tarp lentynų vaikščioti šonu. 

Bibliotekininkų kaimynyste nesidžiaugia ir kultūros centro administracija, nes mieliau panaudotų šias patalpas savo darbuotojų reikmėms. Prieš dvejus metus knygų saugojimui skirtoje patalpoje buvo įruoštas kabinetas, kuriame įsikūrė trys kultūros centro darbuotojai, tad vietos joms dar pamažėjo. Saugykloje laikytos knygos buvo perskirstytos: kai kurios nurašytos, kitos pateko į bibliotekos mainų rezervinį fondą, į kitų filialų lentynas, dar kitos– į Kybartų pataisos ir Gudkaimio globos namus.

Žmonėsgūžčioja pečiais, mat kultūros centre vargstanti biblioteka jau penkeri metai turi jai skirtas patalpas J. Basanavičiausg. 36-10, visai prie pat esamų. Savivaldybė bibliotekos reikmėms čia yra paskyrusi tiek ploto, kiek ši turi dabar – apie 150 kv. m. Tačiau jokie darbai nevykdomi ir bibliotekos išsikraustymu net nekvepia.

Pasak Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vedėjos Vilijos Gilienės, kad įstaiga galėtų persikelti į jai skirtą vietą, reikia investicijų ir kapitalinio remonto. 2010 metais parengtas „Prekybos paskirties patalpų keitimo į bibliotekos patalpas ir kapitalinio remonto J. Basanavičiaus g. 36-10, Kybartuose“ projektas. Jis buvo paruoštas tikintis gauti lėšų pagal „Bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 metų programą“.

Suskaičiuota, kad projekto įgyvendinimas atsieitų 358 tūkst. litų. Tačiau iš minėtos programos lėšų negauta, tad tikimasi jų pritraukti iš 2014–2020 m. programos. Pasak direktorės, tuo rūpinasi Savivaldybės administracijos Investicijų, strateginio planavimo ir vietinio ūkio skyrius. V. Gilienė tikisi, kad lėšų vis dėlto bus gauta, nes biblioteka kybartiečiams labai reikalinga.

Įgyvendinus projektą, Kybartų filialas įsikurtų būtent bibliotekos specifikai pritaikytose patalpose. Projektuojant galvota ir apie judėjimo negalią turinčius žmones: įvairias paslaugas teikianti įstaiga taptų pasiekiama ir jiems, nes įsikurtų pastato pirmajame aukšte, į kurį suplanuota įrengti nuovažą.

Tiesa, remonto reikalauja ir Vilkaviškio viešosios bibliotekos patalpos. Pasak darbuotojų, nė viena iš čia dirbančių neatsimena, jog kada nors būtų remontuota sįstaigos vidus.

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Autorės nuotr. Pastato pirmajame aukšte Kybartų bibliotekai skirtos patalpos stovi tuščios jau penkerius metus.

Publikuota: „Santaka“, 2014-11-15


  • 0

Vydūno viešnagė mieste – nepamiršta

Kybartų kultūrinės atminties puoselėtoja bibliotekininkė Roma Bruzbartienė skaitytojams nori priminti faktą, jog 1926 m. gruodžio mėnesį mieste lankėsi ir paskaitą jaunimui skaitė Vilhelmas Storosta-Vydūnas – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas. Apie tai pernai rašė ir žurnalas „Suvalkija“ (2013 m. Nr. 1).

Tiems, kas domisi, bet neturi galimybės paskaityti, siūlome Bernardo Aleknavičiaus straipsnio „Vydūnas Suvalkijoje“ fragmentą, pavadintą „Vydūnas Kybartuose“.

Jame rašoma, kaip tos kartos žurnalistas Petras Kežinaitis, besimokydamas Kybartuose, suorganizavo jaunimo susitikimą su Vydūnu.

„Besimokydamas Kybartuose P. Kežinaitis buvo įsteigęs pažangių žinių skleidimo ratelį. Jo nariai žavėjosi ir Vydūno skleidžiamomis idėjomis. Ratelio nariai sumanė pasikviesti Tilžėje gyvenantį Vydūną. Laišką Vydūnui parašė būrelio vadovas Petras Kežinaitis.

– Ir štai Vydūnas Kybartuose, – pasakoja Petras Kežinaitis. – Mūsų „Kultūros“ būreliui tai buvo didžiulis įvykis ir pasididžiavimas. Toks žmogus – Kybartų gimnazistų svečias. Buvo tai 1926 m. gruodyje. Iš gauto laiško sužinojome, kada Vydūnas atvyks į Kybartus, ir buvome gerai pasiruošę. „Kultūros“ būrelis buvo negausus, todėl susitikimą su Vydūnu organizavome drauge su Kybartų šviesuomene. Į salę susirinko per pusšimtį kybartiečių. Renginys buvo mokamas, nes reikėjo pinigų svečio kelionei padengti.

Susitikimas su Vydūnu praėjo gan šiltai. Vydūnas pasakojo apie savo kūrybą, kuri turi tarnauti tautai ir žmonijos tobulėjimui. Svečias kybartiečiams geranoriškai atsakinėjo. Pasibaigus vakarui pasiūliau Vydūnui su „Kultūros“ būrelio nariais kartu nusifotografuoti. Jis mielai sutiko, tą nuotrauką per įvairius negandų metus esu išsaugojęs.

– Vydūnas gyrė Kybartus, – atsidusęs toliau pasakojo P. Kežinaitis. – Patiko jam ne tik mūsų miestelis, bet ir žmonės. Prasitarė, jog Kybartuose lankosi nelegaliai. Prisiminė ir pirmąjį labai jau nevaisingą apsilankymą Kybartuose. Buvo tai 1912 m. Iš Vilniaus į Tilžę grįžtantį Vydūną sulaikė Virbalio rusų pasienio policija ir net šešias paras filosofą išlaikė suimtą. Išleistas iš daboklės Vydūnas rusų činovnikams tuomet pasakė: „Tokia tvarka ilgai negali tęstis.“ Ir Vydūno žodžiai buvo pranašiški. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas rusų činovnikus nušlavė kaip pernykščius lapus.

– Mes Vydūnui papasakojome apie savo būrelio veiklą, pasigyrėme, kad jau turėjome ne vieną prasmingą susitikimą, parodėme šapirografuotą laikraštėlį „Mūsų žygiai“. Vydūnas gyrė mūsų veiklą ir vis kartojo, kad žmogus visą savo gyvenimą privalo ne tik save, bet ir savo tautą tobulinti, nes tobulėjimas – žmonijos ir tautos pagrindas, o tuo labiau lietuvių, kuri šimtmečius vergavo ir dar tebevergauja svetimiesiems. Tobulėjimas žmogų ne tik keičia, bet daro didžiulę įtaką tautos ateičiai – sakė Vydūnas.

<…> Tame susitikime su Vydūnu pakviesti dalyvavo ir „Kultūros“ būreliui nepriklausantys asmenys. Iš viso apie 60–70 asmenų. Įėjimas į salę buvo tik su bilietais. Vydūnas papasakojo kybartiečiams apie savo gyvenimą ir veiklą, supažindino su kūrybinio darbo laboratorija, sumanymais. Paskui atsakinėjo į klausimus. Nors Vydūnas nebuvo oratorius, bet kalbėjo laisvai, sklandžiai. Susitikimas buvęs įdomus, o dalyviai patenkinti. Po susitikimo „Kultūros“ būrelio nariai kartu su Vydūnu nusifotografavo.

Vydūnas tąkart nakvojo Kybartų komercinės mokyklos direktoriaus namuose. Ten negulė į paklotą minkštą lovą, o miegojo ant grindų, išsitraukęs savo atsivežtą miegamąjį maišą.

Beje, Vydūnas Kybartuose viešėjo du kartus – pirmąjį, rodos, 1924 metais.“

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Sausio 18 d. Šeštadienis.


  • 0

Ekskursija į buvusią rytinę Prūsiją

Kybartų miesto bibliotekoje veikiančio vienišų žmonių klubo „Vienišius“ nariai suorganizavo išvyką į ežeringąjį Mozūrijos kraštą Lenkijoje.

Pirmutinis objektas, į kurį atvykome, buvo Oleckas. Įdomu apsilankyti šiame mieste, su kuriuo Vilkaviškis seniai palaiko glaudžius ryšius.

Toliau mus pasitiko Gižyckas. Tai miestelis, tiesiogiai susijęs su Lietuvos vardo istorijos ištakomis. Būtent Gižycko apylinkėse, kurios kadaise priklausė galindams, buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių. Dėl šio įvykio 1009 m. pirmą kartą rašytiniame istorijos šaltinyje, Kvedlinburgo kronikoje, buvo paminėta Lietuva. Gižycke pamatėme reto tipo konstrukciją – sukamąjį tiltą. Atplaukus laivui, šis tiltas būdavo ne pakeliamas, kaip įprasta, o pasukamas į šoną.

Daug laiko praleidome Bojeno tvirtovėje, kuri buvo pastatyta XIX a. viduryje ir turėjo saugoti teritoriją tarp dviejų ežerų. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu šis gynybos statinys naudotas kaip slėptuvė ir štabas. Apie 100 ha plotą užimančioje tvirtovėje išlikę bunkeriai, kareivinės, ginklų sandėliai, viską juosia tvirta gynybinė siena. Įspūdis – nepakartojamas.

Netoli Kentšyno, Gierložo miško glūdumoje, yra paslaptinga vieta. Čia per Antrąjį pasaulinį karą buvo įrengtas Hitlerio karinis miestelis-štabas, vadinamasis „Vilko guolis“. Šioje vietovėje išlikę apie 200 įvairios paskirties pastatų – barakų, bunkerių – griuvėsių. Hitlerio būstinės pavadinimas susijęs su jo partiniu slapyvardžiu Vilkas.

Pačiame Kentšyno mieste grožėjomės kryžiuočių pilies bei gotikinės bažnyčios kuorais. Tačiau visus labiausiai sužavėjo ir nustebino Šv. Lipka, arba Šventaliepė, dar vadinama šventąja Varmijos sala, į kurią plūsta maldininkai. Religinių statinių ansamblį sudaro barokinis vienuolynas ir bažnyčia, kurios viduje „auga“ liepa – šios vietos simbolis. O bažnyčios vargonai, turintys apie 5000 vamzdžių, garsūs šventųjų figūrėlėmis, pamaldžiai linguojančiomis galvas vos tik užgrojus muzikai. Pamačiusi garsiuosius vargonus ekskursantė „vienišė“ Onutė pasakė: „Į Lenkiją apsimokėjo važiuoti jau vien dėl šios grožybės!“

Visai netoli Mozūrijos ežeryno įsikūręs nedidelis ir tvarkingas miestelis Rešlius mus pakerėjo ne vien gotikine vyskupų pilimi, kurią 1350–1401 metais pastatė kryžiuočiai, bet ir Šv. Petro bažnyčia, statyta XIV a. pabaigoje.

Esame labai dėkingi kelionėje mus lydėjusiai Vilkaviškio vaikų ir jaunimo cento direktorei Elenai Savickienei. Žavimės šios gidės profesionalumu, nes jos bei firmos „Bondrida“ vairuotojo Broniaus dėka mes tiek daug sužinojome ir pamatėme.

Roma BRUZBARTIENĖ, Kybartų bibliotekos bibliotekininkė

Nuotr. Ekskursijos dalyvius sužavėjo ir nustebino Šv. Lipka.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Lapkričio 7 d. Ketvirtadienis.


  • 0

Kraštiečiams atvežė romaną

Kybartų miesto biblioteka praturtėjo romanu „Džokeris“. Porą knygos egzempliorių savo vaikystės ir jaunystės miesto skaitytojams dovanojo kūrinio autorius rašytojas Algimantas Kaminskas. Jo iniciatyva bibliotekoje įvyko ir naujo romano pristatymas visuomenei. Kraštiečio prozos kūrinys sudomino būrelį dabartinių ir buvusių Kybartų gyventojų.

Šiemet išleistas romanas „Džokeris“ – iki drastiškumo tikroviškas pasakojimas apie lietuvių tautos kelią į laisvę. Svarstoma, kaip perėjimas iš tarybinio socializmo į laukinį lietuvišką kapitalizmą pakeitė žmonių gyvenimą: vieni nuskurdo ir degradavo, kiti praturtėjo. Autorius nei aukština, nei teisia naujųjų turtuolių, o vaizduoja juos kaip asmenybes, patekusias į permainų verpetą, parodo, kad žmonių kūrybiškumas reiškiasi ne vien gerais darbais. „Džokeryje“ teigiama, kad piliečių patriotizmas neįmanomas be valdžios dvasinio aristokratizmo.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Spalio 19 d. Šeštadienis.


  • 0

Kybartuose – J. Padolskio fotografijų paroda

Kybartų miesto biblioteką aplankė žymus fotografas Juozas Padolskis ir atvežė neeilinį reginį – tikrą lietuviškos gyvūnijos parodą. Joje eksponuojama net 70 nuotraukų, kuriose profesionaliai per fotoaparato objektyvą užfiksuota įvairiausių tik Lietuvoje sutinkamų gyvūnų.

Akį džiugina ne tik visiems puikiai pažįstami žinduoliai, tokie kaip vilkas, lapė ar stirna, bet galima pasigrožėti ir lietuviška gyvate, baliniu vėžliu ir netgi medvarle. Beje, šios mažutės varlės aptinkamos tik pietinėje šalies dalyje.

Fotografo J. Padolskio nuotraukos spausdinamos tokiuose leidiniuose, kaip „Miškas ir mes“, „Lietuvos valstybiniai miškai“, „Lietuvos rytas“, „Valstiečių laikraštis“, „Lithuania in the World“ („Lietuva pasaulyje“ anglų kalba), „Veidas“.

Atidžiai apžiūrėjus parodą sunku patikėti, kad mus supa tiek nuostabių gamtos kūrinių, kurių savo kasdieninėje aplinkoje net nepastebime. Dar sunkiau įsivaizduoti, kiek reikia ryžto ir kantrybės norint profesionaliai įamžinti nuolatinį gyvūnijos judėjimą.
Paroda Kybartų miesto bibliotekoje veiks iki spalio 5 dienos, tad maloniai kviečiame visus apsilankyti ir įvertinti nepakartojamą Lietuvos gyvūnų grožį.

Rita KOKANSKYTĖ, kybartietė


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian