Futbolo klubas „Sveikata“

  • 0

„Sveikata“ baigė sezoną

Baigėsi Lietuvos antros lygos Pietų zonos futbolo pirmenybės, kuriose dalyvavo Kybartų „Sveikatos“ futbolininkai. Tarp dešimties komandų užimta penkta vieta.

Šiais metais antra lyga gerokai sustiprėjo: čia žaidė A lygos „Stumbro“, „Sūduvos“, „Spyrio“ bei pirmos lygos „Lietavos“, „Kauno“ ir „Šilo“ dublerių komandos. Kadangi „Sveikatos“ ekipoje žaidžia tik mūsų rajono futbolininkai, buvo be galo sunku kovoti su komandomis, papildytomis aukščiausio lygio futbolininkais. Džiugu, o kartu ir liūdna paminėti, kad nuo ketvirtą vietą užėmusios ekipos atsilikome tik vienu tašku, o iki bronzos medalių pritrūko vos dviejų taškų.

Dar prieš sezoną futbolininkai treniravosi lauke ir sporto klube „Impulsus“. Buvo sužaisti du draugiški susitikimai su Kazlų Rūdos ir Alytaus komandomis. Jau trečią sezoną komandą kovoms ruošė treneris Henrikas Katilius, jam padėjo jaunimo treneris Liutauras Savickas.

Sezono atidarymo rungtynėse Kybartuose po dramatiškos kovos 4:3 buvo nugalėta „Sūduvos-2“ komanda. Vėliau iškovota pergalė (2:1) Kaune prieš „Spyrio-2“ ekipą ir pasiektos garbingos lygiosios 0:0 su šių metų nugalėtoja „Druskininkų“ komanda. Po pergalės namuose prieš Kazlų Rūdos „Šilą“ netikėtai atsidūrėme turnyrinės lentelės viršūnėje. Pirmajame rate dar pasiekėme pergalę Jonavoje prieš „Fajetoną“ 3:1. Deja, pirmojo rato antroje pusėje buvo pralaimėtos kelerios rungtynės.

Vasarą „Sveikatos“ žaidėjai daug poilsio neturėjo, nes laukė LFF taurės varžybos, kuriose buvome nedalyvavę nuo 2012 metų. Pirmajame etape 2:0 nugalėjome Biržų „Širvėną“, bet antrajame apmaudžiai pralaimėjome Vilniaus „Prelegentams“. Kaip ir kiekvienais metais, surengėme stovyklą, kurioje kartu atostogavo klubo žaidėjai ir jų šeimų nariai.

Antrajame rate buvo ir pergalių, ir pralaimėjimų. Žiūrovams ypač įsiminė puikios rungtynės su „Dainava“ Alytuje – jas laimėjome net 11:0. Įsiminė ir vienos lygiosios su čempionų „Druskininkų“ komanda. Apmaudu, kad kybartiečiai antrąjį šių rungtynių kėlinį turėjo kiekybinį žaidėjų pranašumą prieš varžovus, tačiau nesugebėjo laimėti svarbių 3 taškų, kurie būtų užtikrinę trečiąją vietą lygoje.

Pasak trenerio H. Katiliaus, pasiekti dar geresnių rezultatų sutrukdė pora apmaudžių pralaimėjimų bei atakų lyderio Karolio Kereišos ir vartininko Tautvydo Zavicko išvykimas į užsienį. Smagu, kad jų vietą užėmė jauni žaidėjai – tai suteikia optimizmo kitame sezone siekti aukštesnių rezultatų.

Visą sezoną puikiai ir rezultatyviai žaidė J. Mikalauskas ir D. Karpavičius, pelnę po 10 įvarčių, taip pat komandos senbuvis G. Čibirka (8 įvarčiai) bei gynėjas M. Kereiša (4 įvarčiai).

Per sezono uždarymo vakaronę prizais ir diplomais buvo apdovanoti metų „debiutantu“ tapęs vartininkas L. Šalnauskas, geriausiu gynėju pripažintas V. Norkeliūnas, saugu – D. Karpavičius, visi kiti žaidėjai gavo atminimo dovanėles.

Nerijus DEMENIUS

Sporto klubo „Sveikata“ prezidentas

Daug žmonių padėjo „Sveikatos“ klubui dalyvauti pirmenybėse. Dėkingi esame Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, premjerui Algirdui Butkevičiui, Kybartų specialiosios mokyklos „Rasa“ direktorei Lilijai Žilinskienei, Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos direktoriui Martynui Kasperaičiui, „Saulės“ progimnazijos direktoriui Arvydui Judickui, Rimvydui Brazauskui, Stasiui Katinskui, Mindaugui Balčiūnui, Aurelijui ir Žydrūnei Zorskiams, Audriui Balbieriui, Andriui ir Mildai Vaičaičiams, Evaldui Mačiuliui, Vaidui Bruožiui, Liutaurui Burbai, Vytautui Skinkiui, Nerijui Butauskui.

Ypač norisi padėkoti mūsų ištikimiems sirgaliams, kurių palaikymas namuose ir išvykose gerokai prisidėjo prie komandos rezultatų.

Nuotr. Kybartų „Sveikatos“ futbolininkai.


  • 0

Futbolo legendos: Algio Civinsko jubiliejus

Ne vieną iškilų futbolininką išugdę Kybartai mūsų šaliai dovanojo ir vartininkus Juozą Vaitkevičių bei Algį Civinską. Vilkaviškietį A. Civinską, atrodo, pripažino visa Lietuva. Jubiliejaus proga ant futbolo kamuolio, kurį jam padovanojo J. Vaitkevičius (pirmasis Kybartų futbolininkas, žaidęs meistrų komandoje), pasirašė daugelis praeityje garsių futbolininkų, trenerių, taip pripažindami ir įvertindami A. Civinsko žmogiškąsias savybes ir nuopelnus Lietuvos futbolui.

Darbininkas iš intelektualų giminės

Vasaros pabaigoje 75 metų jubiliejų šventęs A. Civinskas savo gyvenime nieko nekeistų ir eitų tuo pačiu keliu. Jo bute Vilkaviškyje, Gedimino gatvėje, viskas po senovei: jauki virtuvė, svetainė, kur knygų lentynose surikiuota pasaulinės ir lietuvių literatūros klasika, kampe – televizorius, kuris reikalingas tik sportinėms laidoms, transliuojamoms iš viso pasaulio, žiūrėti.

A. Civinskas rodė savo trofėjus, nuotraukas, daug pasakojo apie gyvenimą ir sportą. Vyriškis dirbo statybose, po to – Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, treniravosi šio miesto „Sveikatos“ futbolo komandoje.

Emocingoje Algio kalboje kartais švysteli vienas kitas nenušlifuotas žodis, atėjęs iš gatvės žodyno. Todėl kai kalbiesi, nėra minties, jog sportininko dėdė – Kazimieras Baršauskas, akademikas, tuometinio Kauno politechnikos instituto rektorius. Eruditas ir didelis sporto gerbėjas ne kartą Algį ragino mesti darbininko profesiją ir bandyti stoti į institutą ar politechnikumą. Dėdės raginimą A. Civinskas suprato labai paprastai: dar labiau stengėsi dirbti, per dieną įvykdydamas trijų žmonių gamybinę užduotį. Dėdės sūnus Petras Baršauskas, dabartinis Kauno technologijos universiteto rektorius, kaip ir A. Civinskas, didelis sporto gerbėjas, daugelį metų žaidė futbolą. Jis sugebėjo derinti mokslą ir sportą. Algis taip pat šaudė du zuikius: sugebėjo derinti futbolą ir darbą. „Buvo pavyzdys aplinkiniams: pareigingas, kruopštus, labai tvarkingas – treniruočių ir varžybų apranga visada blizgėjo. Aikštėje gerbė partnerius ir varžovus, buvo disciplinuotas. Už aikštės ir joje – kolektyvo žmogus“, – taip Algį apibūdino nusipelnęs mokytojas ir sporto žinovas kybartietis Vytautas Miknevičius.

Gyvenimo skauduliai ir futbolas

Atsidavęs visa siela futbolui Kybartų „Sveikatos“ vartininkas A. Civinskas komandoje žaidė 15 metų. 17 metų metų jis teisėjavo visose Lietuvos futbolo lygose. Algis – reto atkaklumo žmogus. Turėdamas rimtų problemų su regėjimu, tikrai negalėjo tapti futbolininku, bet juo tapo. Ir dar kokiu! Kybartietį kvietė Klaipėdos „Granitas“ ir kiti klubai, bet Kybartų „Sveikatai“ jis liko ištikimas iki pat karjeros pabaigos.

A. Civinskas išsiskyrė iš kitų vartininkų tuo, jog rimtai treniruotis pradėjo vėlai, būdamas 19 metų. Kybartų „Sveikatos“ vartus vyras stojo ginti grįžęs iš Sibiro tremties.

Savo žaidimu jis stebino žiūrovus ir trenerius. „Greta tokių žaidėjų kaip R. Simanavičius, A. Ziegoraitis, V. Pakalka, A. Mikalauskas, R. Karka Algis Civinskas greitai tapo patikimu „Sveikatos“ vartininku“, – taip rašė respublikinė spauda (1994-06-04) straipsnyje, skirtame „Sveikatos“ klubo 75 metų jubiliejui.

A. Civinskas – vaikščiojanti sporto enciklopedija. Stebi visas futbolo transliacijas, atmintinai žino ne tik futbolo, bet ir krepšinio, ledo ritulio rungtynių rezultatus. Apie dabartinius futbolininkus atsiliepia skeptiškai. Pasak jo, tik mažas procentas dabartinio jaunimo gali sekti J. Vaitkevičiaus, A. Liubinsko, A. Puodžiūno, R. Karkos, V. Tutlio, R. Kochanausko, J. Sakatausko, A. Mikalausko pėdomis.

Gyvenimas futbolo veteraną užgrūdino. Vaikystėje išgyventi tremties į Sibirą baisumai, ankstyva mamos netektis ir žmonos mirtis… „Kai susiduri su skausmu, išmoksti kitaip vertinti gyvenimo įvykius. Daug kas jaudina mažiau. Ir juoktis daug lengviau, jeigu tavo gyvenimo kelyje buvo daug sunkumų“, – sako A.Civinskas

„Auksinis“ kamuolys

Rašant straipsnį apie A.Civinską, teko susitikti ir su kitu vartininku – J. Vaitkevičiumi, kuris per ilgą sportinį gyvenimą (būdamas 36 metų žaidė paskutines rungtynes) ir 15-os metų trenerio darbą matė visą galeriją puikių futbolo meistrų. Talentingus futbolininkus (S. Ramelį, G. Kalėdinską, B. Zelkevičių, A. Žilinską, V. Žitkų), su kuriais jam teko žaisti meistrų komandoje, vadino „kietuoliais“. Prisiminė jis ir A. Civinską. Mūsų pokalbiui artėjant prie pabaigos, truputį pagalvojęs paprašė minutėlę luktelėti ir kuriam laikui pradingo ištaigingame name, pastatytame ant aukšto Neries upės skardžio.

Sugrįžo su fotoalbumu ir futbolo kamuoliu. „Perduokit Algiui“, – paprašė ir suspaudęs kamuolį tvirtose rankose brūkštelėjo parašą. Dar paprašė, kad ant kamuolio pasirašytų kuo daugiau futbolo fanų. „Bus linksmiau jubiliatui“, – pasakė plačiai nusišypsojęs.

A. Civinskas tvirtina, kad J. Vaitkevičių – daugkartinį futbolo čempioną (3 kartus – Lietuvos, 3 kartus – Latvijos, 5 kartus – „Tiesos“ taurės nugalėtoją, 2 kartus – TSRS ginkluotųjų pajėgų ir 2 kartus – kaip trenerį) matė ginantį Kėdainių „Nevėžio“ „spalvas“ ir Mažeikiuose, kada Juozas treniravo „Atmosferą“. Tačiau dviem vartininkams – dviem gyvoms futbolo legendoms – nebuvo lemta susitikti ir paspausti vienas kitam ranką.

Šiandien, spalio 17 d., įvyks neakivaizdinis vartininkų susitikimas. A. Civinskui bus įteikta ypatinga kolegos dovana – „auksinis“, jo akimis žiūrint, kamuolys su daugelio futbolui nusipelniusių žmonių parašais.

Sigitas KURAS

Nuotr. Algis Civinskas (stovi pirmas iš kairės) penkiolika metų gynė Kybartų „Sveikatos“ vartus.

Santaka_20151017_Civinskas
Laimos Vabalienės nuotr. Algis Civinskas – vaikščiojanti sporto encikopedija.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-17.


  • 0

Turnyras priminė buvusius „Sveikatos“ futbolininkus

Kybartuose antrą kartą buvo surengtas turnyras buvusiems futbolo klubo „Sveikata“ žaidėjams atminti.

Šiais metais turnyre dalyvavo net 8 komandos. Varžybos dar kartą įrodė, kad Kybartuose yra sportuojančio jaunimo, kuris tokio pobūdžio turnyruose kiekvienais metais dalyvauja labai aktyviai.

Po finalinių varžybų paaiškėjo stipriausios Kybartų ekipos. Nugalėtojais tapo „Tauro“ futbolininkai, aplenkę antroje vietoje likusius „Sveikatos-2“ žaidėjus. Bronzos apdovanojimai atiteko „Senjorams“.

Kaip ir praėjusiais metais, stadione susirinkusieji vėl dalijosi įvairiais prisiminimais. Varžybų vietoje buvo pastatytas stendas, kuriame apie praeities akimirkas bylojo senos nuotraukos. Istorinius futbolo žaidimo momentus primenantis stendas šį kartą buvo papildytas naujomis nuotraukomis iš asmeninių R. Jakimavičiaus, A. Ramanausko, Č. Janušausko albumų.

Per turnyro uždarymą organizatoriai dėkojo jo rėmėjams ir Ziegoraičių, Ramanauskų, Kereišų, Norkeliūnų, Katilių, Jakimavičių šeimoms, kurių nariai buvo „Sveikatos“ žaidėjai. Atskirų padėkų sulaukė turnyro teisėjai A. Žilinskas ir A. Dailidė. Tylos minute pagerbti neseniai mūsų gretas palikęs A. Ziegoraitis, R. Simanavičius, E. Gudžiūnas. Keturiasdešimtmečio proga pasveikintas klubo „Sveikata-2“ vadovas L. Savickas, taip pat – geriausi turnyro žaidėjai. Šias metais geriausio vartininko prizas atiteko V. Bujauskui, geriausiu finalo rungtynių „Sveikatos-2“ komandoje žaidėju pripažintas M. Kapačinskas, o „Tauro“ ekipoje – H. Kerušauskas. Absoliučiai geriausiu turnyro žaidėju tapo D. Karpavičius.

„Norisi padėkoti „Sveikatos“ klubo vadovui Nerijui Demeniui bei nuolat didėjančiam žaidėjų šeimų, kurios noriai sutiko paremti turnyrą, ratui. Tikimės, kad kitais metais jis bus dar didesnis ir solidesnis“, – padėkos žodžių negailėjo vienas iš turnyro organizatorių H. Katilius.

Nuotr. Varžybų nugalėtojais tapo „Tauro“ futbolininkai.
FK „Sveikata“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-06.


  • 0

Futbolo turnyro taurė atiteko kybartiečiams

Įvyko Vilkaviškio rajono futbolo taurės turnyras. Šiemet jame dėl dviejų lygų taurių varžėsi šešios komandos, o pagrindiniu titulu džiaugėsi Kybartų „Sveikatos-2“ žaidėjai.

A lygos varžybose komanda „Sveikata-2“ šventė dvi pergales, įveikusi antroje vietoje likusius „Vilkano“ sportininkus bei trečioje turnyrinės lentelės vietoje finišavusius, bet nė karto taip ir nelaimėjusius ekipos „Širvinta-2“ žaidėjus. Rezultatyviausiu A lygos sportininku tapo „Vilkano“ atstovas Vytautas Sabašinskas, įmušęs tris įvarčius. Geriausiu turnyro nugalėtojų komandos futbolininku pripažintas Vaidotas Norkeliūnas, „Vilkano“ ekipoje geriausiai rungtyniavo Audrius Vasiliauskas, o „Širvintos-2“ geriausiu žaidėju išrinktas Justas Vaišnys.

B lygos nugalėtoja tik dėl geresnio įmuštų bei praleistų įvarčių santykio tapo „Keturkaimio“ komanda. Ji lygiosiomis sužaidė su antroje vietoje likusiais „Šešupės–Pilviškių“ futbolininkais bei nugalėjo trečią vietą užėmusius „Gižus“. Pastaroji ekipa pergalės skonio turnyre taip ir nepajuto.

Rezultatyviausiais B lygos žaidėjais tapo „Keturkaimio“ sportininkai Lukas Karpavičius bei Aivaras Brokas. Abiejų sąskaitoje – po tris tikslius smūgius. Geriausiu nugalėtojų komandos futbolininku pripažintas A. Brokas. „Šešupės–Pilviškių“ komandos gretose geriausia žaidėja išrinkta Eglė Adomavičiūtė, kuri įtemptoje dvikovoje sugebėjo nuginkluoti „Keturkaimio“ ekipos vartininką. „Gižų“ komandoje geriausiu sportininku tapo Tadas Narušis.

Komandos nugalėtojos apdovanotos taurėmis, likusios ekipos – medaliais bei įvairiais rajono Savivaldybės įsteigtais prizais.

„Santakos“ inf.

Rolando LIPINO nuotr. „Sveikatos-2“ komanda šiemet buvo stipriausia.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-30.


  • 0

Fut­bo­lo le­gen­dos: Algi­man­tas sugrįž­ta

Niekada nepamirš

Mes skubame užaugti, išmokti žaisti futbolą, pasenti. Į mūsų vietą stoja kiti – jauni, pilni entuziazmo, plačių polėkių. Toks buvo ir Algimantas Mikalauskas – garsus 7-ojo dešimtmečio „Sveikatos“ komandos futbolininkas. Jau būdamas paauglys, jis žaidė šioje komandoje.

Nenumaldomai bėga laikas. Greitai bus 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė sportinę karjerą. Jau blanksta prisiminimai, kad jis buvo visų laikų greičiausias Lietuvos futbolininkas. „Galima viską pasaulyje pamiršti, bet to vyriško žaidimo, kuris vadinamas futbolu, – niekados“, – mano A. Mikalauskas, gyva futbolo legenda.

Sužinojęs, kad kovo 14 d. rengiamas tarptautinis futbolo turnyras komandos draugui Romualdui Karkai atminti, Algimantas pažadėjo atvykti į Kybartus. Jis nori matyti jaunų futbolininkų kovas.

Gyvenimo būdas

Algimanto išsilavinimas – pramonės technologas-projektuotojas. Tvirtas charakteris leido suderinti mokslą, darbą ir futbolo treniruotes. Aukštuosius mokslus A. Mikalauskas baigė Maskvoje neakivaizdiniu būdu. Pradėjo dirbti Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, daug metų užėmė aukštas pareigas Vilniuje, Pramonės projektavimo institute.

Buvęs futbolininkas mėgsta įvairius liaudiškus posakius ir palyginimus, būdingus Suvalkijos krašto žmonėms. Nerūko. Visada pasitempęs, tvarkingas. Skaito istorinės tematikos knygas. Mėgsta stebėti futbolo varžybas. Dažniausiai tai daro „nuotoliniu būdu“, per televizorių. Pastaruoju metu pamėgo regbio varžybas, nes anūkas Tadas yra visai neblogas regbininkas.

A. Mikalauskui 76-eri – skaičius, kaip jis pats sako, nėra toks didelis, nes buvęs komandos draugas R. Simanavičius jau skaičiuoja 90-uosius. Algimantas be galo jautrus savo draugams veteranams. Sužinojęs, jog A. Civinskas gydosi Kauno klinikose, paprašė jo telefono numerio, kad galėtų pasiteirauti apie sveikatą.

A. Mikalauskas visai neseniai sužinojo, jog Lietuvos futbolo federacija už išskirtinius nuopelnus futbolui jį apdovanojo medaliu.

Lengvaatletis, tapęs futbolininku

Protėjas (gr. Proteus) senovės graikų mitologijoje – jūrų dievas, kuriam buvo priskiriama pranašavimo galia ir sugebėjimas pagal norą keisti išvaizdą. Algimanto, kaip ir graikų dievo, daugiaplaniškumas stebino. Tvirtas atletiškas kūno sudėjimas labai imponavo lengvosios ir sunkiosios atletikos specialistams. Jie sportininką gundė stoti į Kūno kultūros institutą, tačiau jis pasakė „Ne“.

Algimantas gebėjo varžytis dešimtyje sporto šakų. Šiandien žaidžia tinklinį, rytoj – krepšinį, poryt – ledo ritulį… Dar buvo šachmatai ir šaškės. Be to, jis buvo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinės narys, puikus sprinteris, vos ne sporto meistras. Geras rankininkas, o jei reikia, pažais ir stalo tenisą, pakilnos sunkumus. Balkone dar nesurūdiję svarmenys, kas dieną Algimantas mankštinasi, atlieka kvėpavimo pratimus.

Gera ta sportinė aura. Dukra Miglė kitados atstovavo vaikų jaunimo sporto mokyklai, puikiai mėtė ietį. 1962 m. gimęs sūnus Rimas žaidė futbolą kartu su I. Pankratjevu, dabartiniu Lietuvos futbolo rinktinės treneriu. Anūkas Tadas pripažintas perspektyviausiu 2013 m. Lietuvos regbininku, keturiolikmetė anūkė Agnė bando savo gebėjimus pliažo tinklinyje.

Įsiminė ir viena Algimanto pranašystė. Rungtynės vyko Kybartuose. Svečiai vilkaviškiečiai ruošėsi mušti 11 m baudinį. Kol varžovų puolėjas taisėsi kamuolį, Algimantas nesnaudė. Sumojęs momento svarbą, pribėgo prie vartininko ir sušnibždėjo: „Žiūrėk dešinį.“ Vartininkas Č. Bacevičius, visų sirgalių džiaugsmui, atrėmė smūgį. Kamuolys nėrė būtent į dešinį vartų kampą.

Šachmatininkas aikštėje

Kartą Algimantas pasakė: „Sporte nesiekiau garbės, norėjau tik varžytis.“ Varžytis tik jam būdingu stiliumi: žaisti tiksliai, racionaliai, dėl komandos interesų.

Panaudojęs didžiulę savo fizinę jėgą, galėjo sumaigyti bet kokį varžovų žaidėją, tačiau kaulų laužytoju netapo. Būdamas komandos kapitonas, žaidė atidžiai, minkštai, niekino gruboką žaidimą. Elgėsi lyg didmeistris prie šachmatų lentos. Iš anksto numatydamas 2–3 ėjimus į priekį. Gerbti varžovą buvo jo kredo.

Garsus jo tandemas su Romu Karka gąsdino priešininkų komandas. Algimantas žaidė atsitraukęs, „valytojo“ pozicijoje, o Romas šiek tiek priekyje. Būdamas „oro karaliumi“ puikiai išsirinkdavo poziciją, todėl dažnai laimėdavo „oro dvikovas“ Algimantas, suskirstęs akimis aikštę į tik jam žinomus lopinėlius, žaidė tiksliai, apgalvotai, kruopščiai pasirinkdamas optimaliausią sprendimą, žinojo kur perduoti kamuolį, nuspėdavo priešininko veiksmus, sugebėjo ardyti suktas puolėjų atakas.

Algimantas ir Romas, du draugai, vienas kitą papildė, todėl „Sveikatos“ gynyba buvo neįveikiama. Algimanto šoklumas ir neeilinės sprinterio savybės varžovus varė į neviltį. Tačiau svarbiausia – ir tai sklido iš Algimanto vidaus – buvo jo pasiutęs padorumas, sąžiningumas ir riteriškas kilnumas. Gal todėl jį mylėjo žiūrovai, gerbė ir priešininkai. Dažnai būdavo, kad per rungtynes – aršūs varžovai, o po rungtynių – geriausi draugai. Jam spausdavo ranką amžini priešininkai E. Žemaitaitis ir A. Janušaitis – puikūs Vilkaviškio „Metalo“ komandos žaidėjai, abu – Algimanto draugai.

Norėtų veteranų šventės

Kalbėdamasis su Algimantu džiaugiausi, kad jis atvėrė bent dalelytę savo sielos. Džiaugiausi, kad kaip garbės svečią jį pagaliau pakvietė dalyvauti Romualdo Karkos atminimo futbolo turnyre. Teko išgirsti, jog turnyro organizatoriai nori padaryti Algimantui staigmeną – įteikti medalį, kuriuo jį apdovanojo Lietuvos futbolo federacija.

Atsisveikindamas su manimi Algimantas pasiūlė: „Gerai būtų surengti rungtynes ir paminėti mirusius ir gyvus veteranus. Gal kažkas atneštų ilgų plonų bažnytinių žvakių. Galbūt atsirastų sirgalių, kurie suprastų, kad Kybartų veteranams žvakės – tai romantika. Kaip svarbu parodyti nors lašelį dėmesio žmonėms, kurie jaunus ir senus darė kažkada laimingus, ir futbolas buvo vienintelė pramoga. Vyrai žaidė…“

Tie vyrai – tai V. Kochanauskas, L. Linkevičius, vilkaviškietis V. Neiberka, žaidęs „Sveikatoje“ ir Lietuvos rinktinėje, Z. Šteinys, V. ir A. Ziegoraičiai, J. Bujanauskas, D. Žiurkus, A. Civinskas, J. Sakatauskas, A. Venckevičius, E. Montvydas, A. Snabaitis, R. Munikas, J. Kalimavičius, S. Nacevičius, V. Pakalka, A. Naujokaitis… Gal kokios pavardės Algimantas ir nepaminėjo, bet ir nenuostabu – daug vandens nutekėjo nuo to laiko. Tik futbolo veja ir kamuolys niekados nesikeičia: veja – žalia, o kamuolys – apvalus.

Sigitas KURAS

Nuotr. Futbolo veteranas Kybartuose žaidė ir ledo ritulį (antroje eilėje ketvirtas iš dešinės).

Santaka_20150307_Mikalauskas

Nuotr. Algimantas Mikalauskas su dukra Milda.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-07.


  • 0

Futbolo legendos: Rimas Kochanauskas

Žinomas futbolo specialistas Rimas Kochanauskas mini gražią savo amžiaus sukaktį. 60-ies metų jubiliejus – proga palinkėti Rimui sėkmės, kartu prisiminti ilgametį ir sąžiningą jo darbą, nuolatinį tobulėjimą, naujų idėjų įgyvendinimą, jaunuomenės ugdymą ir laimėjimus bei teikiamą nuoširdžią paramą propaguojant futbolą visoje Lietuvoje.

R. Kochanauskas gimė Kybartuose žymaus Lietuvos futbolo trenerio Vytauto Kochanausko šeimoje. Tėvo, kuris tapo ir pirmuoju treneriu, profesija jis susidomėjo dar vaikystėje. Žaidė Kybartų miesto gatvių turnyruose, Vilkaviškio rajono jaunučių ir jaunių rinktinėse, kurių vadovas ir treneris tuo metu buvo aktyvus sporto organizatorius Vytautas Miknevičius.

Porą metų R. Kochanauskas žaidė Kybartų futbolo klube „Sveikata“. 1970 metais kaip perspektyvus futbolininkas buvo pakviestas į Lietuvos moksleivių rinktinę.

Baigęs Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Rimas studijavo Lietuvos kūno kultūros institute ir žaidė Kauno „Atleto“ futbolo komandoje. 1974 m. buvo ypač įsimintini: su Kauno jaunimo komanda talentingas futbolininkas tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tais pačiais metais kybartietis žaidė reprezentacinėje Vilniaus „Žalgirio“ dublerių komandoje. Jos garbę gynė nemažas būrys Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų: V. Tutlys, A. Puodžiūnas, A. Liubinskas, K. Gražulis ir kiti.

Gavęs futbolo trenerio diplomą, R. Kochanauskas sėkmingai dirbo su įvairaus amžiaus talentingais moksleiviais Vilkaviškio rajono vaikų ir jaunių sporto mokykloje. Vienas pirmųjų jo auklėtinių Vitalis Levendrauskas 1983 m. tapo TSRS tautų spartakiados futbolo varžybų čempionu, žaidė TSRS futbolo rinktinėje Pasaulio jaunimo čempionate Meksikoje.

1978 m. R. Kochanauskas trenerio karjerą sėkmingai tęsė Alytaus sporto mokykloje. Jo vadovaujama futbolo komanda „Pušynas“ tarptautiniame „Odinio kamuolio“ turnyre Sverdlovske užėmė 2 vietą. Nė viena kita Lietuvos komanda tuo pasigirti negalėjo.

1982–1996 m. R. Kochanauskas – jau Lietuvos jaunučių futbolo rinktinių treneris. Jo vadovaujama Lietuvos jaunimo futbolo rinktinė 1985 m. tarptautiniame „Perkėlos“ turnyre Adleryje užėmė 3 vietą.

1986 m. gabaus trenerio išugdytas auklėtinis Gintaras Staučė, pakviestas į TSRS futbolo jaunių komandą, tapo Europos jaunių bronzos medalio laimėtoju, o 1988 m. – Europos jaunių čempionu. G. Staučė buvo pripažintas ne tik geriausiu Lietuvos futbolininku, bet tapo ir Turkijos „Galatasaray“, Rusijos „Spartako“, Vokietijos „Duisburgo“ klubų superžvaigžde. R. Kochanausko auklėtiniai Donatas Burbulevičius, Audrius Dabrovolskis, Vaidas Petrauskas, Almantas Žemėnas buvo pakviesti į Vilniaus „Žalgirio“ futbolo dublerių komandą.

1988 m. patyręs futbolo specialistas R. Kochanauskas tapo „Snaigės“ futbolo klubo, žaidžiančio Lietuvos vyrų futbolo A lygoje, vyriausiuoju treneriu, vėliau – Vilniaus futbolo komandos „Geležinis vilkas“ vyriausiuoju treneriu. 1996–1997 m. jam patikėtas Lietuvos aukščiausiosios lygos Kauno „Inkaro“ komandos vairas. Talentingo trenerio vadovaujama komanda tapo Lietuvos futbolo čempionato 3 vietos laimėtoja. R. Kochanauskas dirbo ir Alytaus „Dainavos“ komandos vyriausiuoju treneriu.

Patyrusio specialisto žinių prireikia ir ugdant jaunuosius talentus. 2001–2005 m. R. Kochanauskas buvo Lietuvos jaunųjų futbolo talentų atrankos grupių vadovu. 2011 m. jo auklėtiniai Aurimas Dubickas, Lukas Kochanauskas, Aivaras Bražinskas, Vytautas Andriuškevičius pakviesti atstovauti Lietuvos futbolo jaunimo komandai. V. Andruškevičius yra Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės narys, o A. Bražinskas, žaisdamas Vilniaus „Žalgirio“ klube, 2013 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu.

Talentingas treneris R. Kochanauskas visuomeniniais pagrindais ėjo Alytaus apskrities futbolo federacijos futbolo trenerių tarybos pirmininko pareigas, konsultavo Pietvakarių pasienio policijos rinktinę, ruošė ją tarptautinėms varžyboms.

Už nuopelnus ugdant talentingus žaidėjus ir propaguojant futbolą R. Kochanauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Jis apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento bronzos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Alytaus apskrities ir miesto futbolo federacijos padėka „Už futbolo populiarinimą Alytaus apskrityje“. 2007 m. Lietuvos jaunimo sporto žaidynių futbolo varžybų trenerių konkurse R. Kochanauskas yra užėmęs 3 vietą.

Sigitas KURAS

Nuotr. Rimas Kochanauskas (pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės) – 1986 m. per veteranų turnyrą Kybartuose. Antroje eilėje (pirmieji iš dešinės) – treneriai Vytautas Miknevičius ir Vytautas Kochanauskas.

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Kovo 15 d. Šeštadienis.


  • 0

Romas Karka niekur neišėjo ("Santaka")

Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio. Bet kybartiečiai dar prisimena laikus, kai muitinės teritorijoje buvo krepšinio ir futbolo aikštynas.

Pažaisti čia ateidavo praeityje žinomi futbolininkai ir treneriai. Be abejo, ir Romas Karka, puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miesto patriotas.

Paskutinės rungtynės

1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Būtent tada atsisveikinimo su komanda rungtynes žaidė R. Karka.
Kaip strėlė į priekį skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, R. Karka sklandžiai organizavo gynimo grandies darbą. Per rungtynes 35 metų Romui daugelis draugiškai pavydėjo jo atliekamų vadinamųjų „padkatų“: niekas kitas nesugebėjo krisdamas techniškai išmušti kamuolį iš po priešininko kojų.

Atmintiną dieną jis buvo lyderis. Žaidė kaip iš natų. Aukštai iššokęs baudos aikštelėje galva susirinkdavo visus kamuolius. Jo apgaulingi judesiai priminė šokėjo ant parketo figūras. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai, daryk tvarką!“ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį, aš sutvarkysiu!“

Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pagerbė komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį. Ant jo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa.

Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų ir šaukė: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai choru jiems pritarė. Buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būti brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų futbolui sustoti!“

Krepšinio čempionas ir futbolo dievaitis

R. Karka turėjo sportinio gyvenimo patirties. Septyniolikmetis buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju G. Budniku. Romas buvo perspektyvus krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“, bet jis atsisakė.

Futbolą pasirinkusiam R. Karkai niekas negalėjo prikišti nė vienų atmestinai sužaistų rungtynių. Šio žmogaus universalumas buvo ir jaunų, ir brandaus amžiaus sportininkų siekis. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodė žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Net per krepšinio rungtynes savo „padkatą” jis puikiai derindavo su kitais žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir kaitindamas publiką.

Aukštas, atletiškas R. Karka anksti pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, privilegijas, kokios tik buvo įmanomos anais laikais, nepamirštant didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Jį į savo komandas kvietė Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis“, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kąsnis – rimtas argumentas. Jam neatsispyrė prieškario Lietuvos legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai V. Geležiūnas, Č. ir R. Šopiai, E. Čižauskas ir N. Dmitrijevas, kuriems 1935 m. perėjus į Kauno MSK komandą, ši, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione.

„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“

Geriausieji šalies klubai R. Karką įkyriai kvietė pas save. Jis atsisakė. Dėl draugų, dėl Kybartų! Būta ir dar vienos kliūties. Išskyrus trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad R. Karkai išvažiuoti už Kybartų miesto ribų yra uždraudęs saugumas. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas.“

Pagal tautybę vokietis, R. Karka ilgai nepriėmė TSRS pilietybės, o už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Vyručiai, turėkit lašelį kantrybės. Išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.“ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tad visada meiliai atsisveikindavo spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal ims žalias kybartietis ir atvažiuos.

„Sveikata“ – ypatinga komanda

R. Karka džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais žaidėjais kaip R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakatauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, S. Nacevičius, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, B. Šalaševičius, V. Ūsevičius, V. Mileris, B. Demenis, V. Balalis, A. ir V. Ziegoraičiai, R. Jakimavičius, Č. Janušauskas, J. Daniliauskas, R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas, S. Kunickas, R. Kanopa, R. Gudžiūnas, Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.

„Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno“‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė Lietuvoje per savo gyvavimą nepakeitusi pavadinimo. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.

Romas sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi.“ Jei nori nepralaimėti nė vienų rungtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, turi būti branduolys, kuris vienytų žaidėjus… Tai Romas ir demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno kamuolio atiduodamas visas jėgas. „Sveikatos“ komandoje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. „Mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve pritapo ištisa plejada talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J.Vaitkevičius. Eilinės čempionato rungtynės visad būdavo didelė šventė mieste prie Lieponos.

Į rungtynes vyrai vykdavo naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgę. Romo organizmas seko, bet jis nesikreipė pagalbos į gydytojus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Į poliklinikas jis nevaikščiojo. Tai aplinkybė, matyt, pagreitinusi atomazgą – Romas mirė 49-erių…

Jaunųjų talentų kalvė

20 metų Romas žvelgia į mus iš anapus. Energija trykštantis Kybartų jaunuolis, turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą.
10 metų Kybartuose vyksta Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras, tapęs masiniu. Tas faktas, kad šiemet į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog tai – sportinio meistriškumo mokykla, būsimųjų futbolo meistrų kalvė.

Pagrindiniai turnyro organizatoriai V. Valiokas ir R. Kanopa neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti.“ Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai, gavę kovos krikštą turnyre, T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas buvo kviečiami į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“. R. Sasnauskas dabar įspūdingai tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje.

Gera žinia – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl R. Karkos taurės šiandien varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Žinomi Lietuvos vaikų futbolo specialistai R. Kochanauskas ir V. Miknevičius sako: „Daug džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, alaus ir kitokių velniškų pagundų. Ir dovanoja tą nuostabų žaidimą, kuriam R. Karka atidavė savo gyvenimą.“

Prisimenamas ir gerbiamas

Kai sutikę artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai susimąstome: kiek jausmingų žodžių, taip panašių į tūkstančius trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, tradiciją sulaužė įsteigdami žinomo futbolininko R. Karkos taurę, suorganizavę vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus, intelektualus futbolininkas, komandinio žaidimo architektas R. Karka nežaidė Vilniaus „Žalgiryje“, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet jauni žaidėjai seka Kybartų futbolo legendos pavyzdžiu ir gerbia jo atminimą.

Sigitas KURAS

Nuotr. 1973 metų „Sveikata“. Romas Karka (antroje eilėje, centre) džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti šioje komandoje.

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Vasario 15 d. Šeštadienis.

Išsamesnė straipsnio versija:


  • 0

Ei, kybartiečiai: Romas Karka niekur neišėjo!

Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio, pro kurią pravažiuoja tūkstančiai automobilių į daugelį pasaulio šalių. Bet vietos žmonės dar prisimena tuos laikus, kai muitinės teritorijos vietoj buvo krepšinio ir futbolo aikštynas. Jame – lietuviškojo  futbolo  kelio pradžia…

Ten ateidavo pažaisti žinomi praeityje futbolininkai ir treneriai. Žiūrovai, seni ir jauni, seneliai ir anūkai jais žavėjosi. Argi visų pavardes įmanoma suminėt? Paprasti Kybartų žmonės verti ne menkesnio dėmesio. Jie – šio miestelio unikalios istorijos kūrėjai ir iš lūpų į lūpas pasakoja neišgalvotas isorijas. Gaila, kad daug praeities liudytojų mus jau palikę. Lengva tebūna jiems žemelė gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse! Vienas jų – Romas Karka – puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miestelio patriotas. Jam palikus aktyvųjį sportą, oi, kiek daug prarado kelios futbolo sirgalių kartos…

Paskutinės rungtynės

1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Žiūrovai įsimena tik vieninteles mylimo futbolininko rungtynes. Jubiliejinėse atsisveikinimo rungtynėse į priekį kaip strėlė skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, sklandžiai organizavuodamas gynimo grandies darbą šaukė: „Maaaano!”

35 metų Romui  Karkai rungtynių metu daugelis žaidėjų draugiškai  pavydėjo, kaip jis krisdamas išmuša kamuolį iš priešininko kojų. Futbolininkų kalba – atlieka „padkatą“. Niekas taip nesugebėjo! Atmintiną dieną jis buvo  lyderis. Grėsmingi varžovai tai pajuto. Baudos aikštelėje, aukštai iššokęs, galva visus kamuolius nusirinkdavo. Jo apgaulingi judesiai  priminė šokėjo ant parketo judesius: stebino visko mačiusius žiūrovus. Žaidė kaip iš natų. Atliko visa tai plastiškai gražiai. Tarytum sakytų, kad futbolas turi savo gražiają, estetinę pusę. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai – daryk tvarką!‘‘ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį,aš sutvarkysiu!…“ Žiūrovai tarpusavy karštai ginčijosi: „Žiūrėk – kodėl jis taip lošia? Kodėl kaip Romka negali kiti?…Sakyk jiem kaip reikia grajinti!

„… žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva.‘‘

Šio sportininko universalumas buvo aukščiausias Everestas, į kurį norėjosi užkopti ir jauniems, ir brandaus amžiaus  sportininkams. Jam niekas negalėjo prikišti atmestinai sužaistų rungtynių. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos  sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodinėjo žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Per krepšinio rungtynes savo mėgstamą „padkatą“ puikiai derindavo su kitais  žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir uždegdamas publiką. Rajono spauda apie tai rašė: „R. Karka krepšinį žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva“. Pasirodo, krepšinį žaisti galima… net su futbolo elementais! Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pasveikino komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį.  Ant kiekvieno dovanos lopo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa. Taip, futbolo pasaulyje – šventos tradicijos.

Romo laukė dar viena staigmena. Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų: „Romai, Romai!‘‘ O po to vėl: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai suprato akimirkos svarbą – kad reikia obalsiu, choru pritart. Sirgaliai ir žaidėjai  mosavo rankomis, buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būt brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų FUTBOLUI sustoti‘‘… Buvo linksma, smagu, saulutė švietė: atrodė, kad į Kybartus grįžo futbolo pavasaris primindamas garsius prieškario Lietuvos „Sveikatos“ laikus.

Futbolo dievaitis

Nieko nuostabaus: aukštas, atletiškas  žaidėjas labai greitai, tiesiog akies mirksniu, pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, geriausias privilegijas, kokios buvo tik įmanomos anais tarybiniais laikais, pirmiausia nepamiršdami didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Siūlė savo paslaugas Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kasnis – rimtas argumentas. Prieš jį neatsispyrė prieškario LIETUVOS legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai. 1935 m. Vytautas Geležiūnas, Česlovas ir Romas Šopiai, Edvardas Čižauskas ir Nikolajus Dmitrijevas perėjo į Kauno MSK komandą. Šioji, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione. Ir jūs tik pamanykit – Romas atsisakė. Dėl draugų… dėl Kybartų!

Minėtieji klubai įkyriai kvietė  pas save. Prazyzė kiaurai ausis. Tuo pat metu Romo sportinio gyvenimo kelyje atsiranda kliūtis, ją galima palyginti su teroristų paslėpta  uždelsto  veikimo  mina.

„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“

Išskyrus komandos trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad Romui saugumas draudžia išvažiuoti  už Kybartų miesto ribų. Romas, kaip žmogus, niekados nemėgo būt įspraustas į siaurus rėmus. Jo aktyvi natūra be futbolo gyvent nemokėjo ir negalėjo. Iš pradžių nežinojo kaip elgtis: skaudėjo galvą, buvo apimtas įtampos – kamavo depresija. Bandė skaityt detektyvus ir nusiraminti, kad taip nukreiptų savo mintis į šalį. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas“.

Septyniolikos metų –Tarybų Sąjungos krepšinio čempionas

Pagal tautybę vokietis – Romas nepakluso konstitucijai ir atsisakė priimti  TSRS pilietybę. Už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės? … Jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Faktas, kaip lietuviškas dangus, kad Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Ei, vyručiai, būkit geri, gal nusiraminkit, turėkit lašelį kantrybės, saugumas… na, išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.‘‘ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tačiau  visada meiliai atsisveikindavo, spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal netyčia žalias kybartietis  ims ir atvažiuos. Jie nesuvokė, kad Romas turi sportinio gyvenimo patirties. Jis buvo paprastas ir kartu nepaprastas vaikinas. Juk 17 metų buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo Rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su asais – būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju Gedeminu Budniku. Romas buvo perspektyvus, daug žadantis krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“. Tačiau atsisakė.

Romas džiaugėsi, kad likimas jam buvo maloningas, padovanodamas progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais aukšto lygio žaidėjais, kaip V. Pakalka ir A. Ziegoraitis, J. Sakadauskas ir S. Nacevičius, A. Civinskas, V. Mileris ir B. Demenis, V. Balalis ir V. Ziegoraitis, R. Jakimavičius ir  Č. Janušauskas, J. Daniliauskas ir R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir S. Kunickas, R. Kanopa, E. Gudžiūnas ir  Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.

Romui žaidžiant, „Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno‘‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios  lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės  legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė, nepakeitusi savo pavadinimo Lietuvoje. Romo ir kitų Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų vardai skambėjo aukščiausiąja styga  paprastų kybartiečių lūpose. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į  pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘ meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.

Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda

Romas  sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi“. Jei nori nepralošti  kiekvienų rugtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, jei nori, kad komandoje būtų branduolys, kuris vienytų, cementuotų įvairaus amžiaus žaidėjus… Kad tai ne iš piršo laužta tiesa, Romas demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno  kamuolio, per varžybas nubėgdavo keliolika kilometrų atiduodamas visas jėgas. Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda: joje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. To rezultatas: „mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve  pritapo ištisa plejeda talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V.Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J. Vaitkevičius. Komanda tuo metu žaidė brandų, akiai patrauklų žaidimą, turėjo savo braižą. Eilinės čempionato rungtynės mieste prie Lieponos visada asocijavosi su didele švente.

Tačiau į rungtynes būdavo vykstama naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgius. Tai sekino Romo organizmą, tik jis nesikreipė pagalbos į gydytojus: fiziškai vis dar buvo stiprus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Kaip ir dauguma vyrų į poliklinikas jis nevaikščiojo. Matyt, ši aplinkybė pagreitino atomazgą – mirė Romas 49-erių…

V. Kochanauskas, S. Kunickas, A. Bezikornovas, R. Kušlevičius, A. Katilius, R. Kriščiūnas visada iš jo, kaip iš kokio futbolo vadovėlio, sėmėsi žinių. Ir buvo  dėkingi. Ką tai reiškė Romui? Kad jis pavyzdys, pedagogas, gyvenimo mokytojas komandos draugams? Nieko panašaus, rimtai apie tai jis nesusimąstydavo. Sakykim, Mažeikiuose vyko Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybės, varžovai – tituluota „Atmosferos“ komanda, vėliau tapusi Lietuvos futbolo čempione. Rungtynių metu tąkart lijo kaip iš kibiro. Nė vienas akių bluostas jam nevirptelėjo, kad A. Barasa, R. Milieška, J. Stupakovas, R. Šaulys, J. Tarvydas žaidžia prieš jį. Po rungtynių tablo švietė: „Rezultatas: 2:0!“ Romo veidas, aplipęs purvais, spindėjo, jis buvo laimingas kaip vaikas. Po rungtynių „Utenio“ futbolo aikštė skendo, telkšojo didžiulės vandens vonios.

„Sveikata“ džiūgavo – eilinė fiesta Kybartuose!  

Tarsi žongliruotų ant stogo

Žinia, Utenoje žaisti prieš „Utenį“ – menkas malonumas, nes pastarosios branduolį sudarė pasiskolinti rusų kariškiai. Aikštėje virė atkakli kova. „Uteniui“ kaip oras buvo reikalinga pergalė norint patekti į prizininkų trejetuką. Rezultatas – 1:1. Buvo likę žaist gal minutė, nes teisėjas dažnai žvilgčiojo į laikrodį. Rungtynių kulminacija pasiekė apogėjų. Netikėtai dešiniu kraštu prasiveržęs nedidukas, bet vikrus varžovų puolėjas stipriai ir klastingai smūgiavo į tolimą A. Civinsko ginamų vartų kampą. Atrodė – kris įvartis! Tačiau Romas sukūrė stebuklą sušukęs ant viso stadiono: „Algiiiiii!.. Bebaimis vartų sargas sureagavo akimirksniu – iš visų jėgų nėrė į dešinį šoną ir, atlikęs milžinšką šuolį, palietė slidų kamuolį pirštų galiukais. Tačiau, kaip sakoma, kamuolys yra apvalus. Atsimušęs nuo vartų skersinio, jis nuriedėjo tiksliai ant vartų linijos. Romas  sureagavo pirmas: jo spurtas buvo toks staigus ir veržlus, kad su  juo besivaržančiam dėl kamuolio „Utenio“ puolėjui plyšo sportinės kelnaitės. Romas, pirmas atskubėjęs  prie kamuolio, išmušė jį už šoninės linijos.

Netikėta situacija: stadionas apimtas ekstazės, daugelis rankomis susiėmę už  galvų – dar neseniai, prieš akimirką, tūkstantis „Utenio“ sirgalių skandavo: „ĮVARTIS! ĮVARTIS!“ Ir staiga vaizdas  stadione diametraliai pasikeičia: vietos aistruoliai nurimsta ir gedulingomis išraiškomis stebi  talentingą futbolininką, kuris pribėga prie savo vartininko, stipriai apkabina jį ir pabučiuoja kakton. Abu džiūgauja, šokinėja: kybartiečiai parklupdė stiprų  priešininką!

Atsiliepkite, jaunieji talentai

Kybartų miestą šlovinančių įžymybių suskaičiuotume ne vieną dešimtį. Futbolo pasaulio žmonės V. Geležiūnas, J. Klimas, V. Draugėla, muzikai  ir futbolininkai S. Sinkevičius ir A. Ziegoraitis, pasaulio teniso garsenybė  V. Gerulaitis, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, inžinieriai ir kraštotyrininkai V. Mickevičius ir A.Vaitkevičius, Čikagos lietuvių veikėjas, Pasaulio kybartiečių pirmininkas L. Narbutis, profesorius E. Červinskas, aktyvus partizaninio judėjimo dalyvis ir futbolininkas K. Širvys, archivyskupas  S. Tamkevičius… Tai kultūrinio gyvenimo Kybartuose forpostas. Ir it perkūnas iš giedro dangaus: Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras! Jau 10 metų. Ir 20, kai Romas žvelgia į visa tai iš Anapus… Energija trykštantis  Kybartų jaunuolis,  turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą.  Gal todėl Romo Karkos taurės turnyras tapo masiniu. Tas faktas, kad šiais metais į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog šis renginys – sportinio meistriškumo mokykla, būsimų futbolo meistrų kalvė.  Mieste, kur vaikams skirtoje futbolo aikštėje žolė aukščiau juosmens, kur ant kiekvieno gatvės kampo reklaminės iškabos, kur viena šalia kitos krautuvės, krautuvėlės, kur, atrodo, viskas perkama ir parduodama… Būtent tose vietose, kur Romas, būdamas jaunuolis, gainiojo kamuolį, žongliravo ant stogo svajodamas, kaip patekti į „Sveikatos“ žaidėjų gretas. R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakadauskas, J. Daniliauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, Č. Janušauskas, B. Šalaševičius,V. Ūsevičius, E. Gudžiūnas jam buvo įkvėpėjai, o ne vokiškos dešrelės ir alaus skardinės ant reklaminių skydų.

Pagrindiniai turnyro organizatoriai – Vytautas Valiokas, E. Gudžiūnas, R. Kanopa. Pastarasis neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti“. Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai – T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas – buvo kviečiami  į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“ , ragavo kovos krikšto turnyro kovose. Dabar R. Sasnauskas tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje. Apie jo žaidimą palankiai atsiliepia vietos futbolo specialistai ir spauda.

Dar vienas reikšmingas faktas – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl Romo Karkos taurės  šiemet varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Nugalėtojai bus apdovanojami aukso spalvos taurėmis. Žinomas Lietuvos vaikų futbolo specialistas R. Kochanauskas sako: „Daug  džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, vokiškų dešrelių ir alaus, automobilių reklamų ir kitokių velniškų pagundų. Jos trukdo vaikams domėtis nuostabiu žaidimu. Žaidimu, kuriam Romas Karka atidavė savo gyvenimą, žaidimu, kurį dabar žaidžia milijonai vaikų visame pasaulyje“.

Kai, sutikę gatvėje mirusiojo artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai liūdnai susimąstome: kiek daug jausmingų  žodžių mirusiam žmogui, taip panašių į tūkstančius spaudoje perskaitytų trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, šią tradiciją jie sulaužė įsteigdami žymaus futbolininko Romo Karkos taurę – vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus kaip katinas, intelektualus žaidėjas, komandinio žaidimo architektas Romas Karka nežaidė už Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet paprastų  kybartiečių – vis dar minimas, gerbiamas ir vertinamas. O ką čia slėpt, kartais ima kas nors ir uždainuoja:

„Romai, neišeik neišeik iš komandos,
Nepaliki komandos draugų.
Be tavęs, be tavęs bus nuobodu,
Be tavęs bus komandoje nyku…“

P. S. Rengiant šį straipsnį naudotasi buvusių komandos futbolininkų Algimanto Puodžiūno, Rimo Kochanausko, Algimanto Liubinsko, Kęstučio Gražulio, Vytauto Tutlio, Algio Ramanausko, Vytauto Balalio, Liudo Linkevičiaus, Lioniaus Blauzdžiūno, Rimo Kanopos, Antano Ziegoraičio, Algio Civinsko, Jono Statkūno, Vytauto Miknevičiaus, Romo Simanavičiaus, Artūro Jakušovo prisiminimais, Vytauto Kochanausko „Sveikatos“ archyvu, Albino Vaitkevičiaus monografija „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ ir Pasaulio kybartiečių draugijos archyvine medžiaga. Nuoširdi padėka visų kybartiečiu vardu Romo Karkos žmonai Dalijai Agotai Karkienei bei sūnums Sauliui, Tomui ir Haroldui už prisiminimus bei šeimyninio albumo nuotraukas.

SIGITAS KURAS

„Sveikata“ 1973 m. Lietuvos aukštojoje lygoje.

 R. Karka – TSRS krepšinio čempionas (pirmoje eilėje – trečias)

 Romas Karka – Kybartų „Sveikatos“ komandos lyderis.

„Sveikatos“ veteranų varžybų dalyviai.


  • 0

Popietė su „Rasos“ auklėtiniais

Pagal bendradarbiavimo sutartį su Kybartų „Rasos“ specialiąja mokykla klubo „Sveikata futbolininkams tapo tradicija prieš Kalėdas susitikti su šios mokyklos auklėtiniais. Ir šiemet vaikus pakvietėme Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos sporto salėje pažaisti įvairių žaidimų bei krepšinio.

Reikėjo matyti, koks džiaugsmas spindėjo vaikų akyse darant mankštą su „Sveikatos“ klubo žaidėjais K. Kereiša, E. ir A. Simanavičiais, A. Zdanavičiumi, metant į krepšį baudas ir žaidžiant tikras krepšinio rungtynes.

O kokios varžybos ir žaidimai be apdovanojimų! Jų įteikti atvyko Kalėdų Senelis. Visi vaikai buvo apdovanoti „Sveikatos‘‘ klubo nupirktomis dovanėlėmis. Po to jie su Kalėdų Seneliu ėjo ratelį, deklamavo eilėraščius.

Po šventės „Rasos“ specialiosios mokyklos auklėtiniai dėkojo Kalėdų Seneliui ir „Sveikatos“ klubo futbolininkams už nuotaikingą popietę.

Juozas MURINAS
„Sveikatos“ klubo prezidentas

Nuotr. „Sveikatos“ futbolininkai kartu su vaikais sportavo ir žaidė krepšinį.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Gruodžio 28 d. Šeštadienis.


  • 0

Sėkmingas „Sveikatos“ komandos sezonas

Baigėsi Lietuvos II lygos Pietų zonos futbolo pirmenybės, kuriose dalyvavo Kybartų „Sveikatos“ futbolininkai. Tarp trylikos komandų užimta penkta vieta.

Po praeitų metų pirmenybių, kuriose buvome devinti, žengtas didelis žingsnis pirmyn. Antra lyga labai sustiprėjo – joje žaidė septynios Vilniaus, trys Kauno, taip pat Druskininkų, Jonavos ir Kybartų komandos. Kas lėmė tokį mūsiškių pasirodymą? Pirmiausia tai, kad išliko pernykštis komandos branduolys. Komandą pradėjo treniruoti H. Katilius. Paruošiamajame periode vyrai dirbo daug ir noriai. Treneriui geranoriškai talkino fizinio parengimo specialistas R. Kriščiūnas, lengvaatletis E. Rūkas ir aerobikos trenerė R. Sakalauskienė.

Pirmose sezono atidarymo rungtynėse Kaune po įdomios kovos „Sveikata“ 0:2 pralaimėjo būsimai Europos čempionato dalyvei – NFA komandai. Po to pasiektos garbingos lygiosios 3:3 kovoje su daugkartiniais Lietuvos čempionais – FBK „Kaunas“ futbolininkais. Pažymėtinos pergalės Kaune žaidžiant su „Rūdupio“ komanda 5:4, su „Trakas“ – 3:0, su „Fajetonu“ – 3:1. Pirmajame rate surinkome 19 taškų ir įsitvirtinome ketvirtoje vietoje.

Antrąjį ratą pradėjome puikia pergale 2:0 prieš FBK „Kaunas“. Vėliau buvo visko: ir pralaimėtų, ir laimėtų rungtynių. Žiūrovams, kurių nuolat susirinkdavo arti dviejų šimtų, ypač įsiminė puikios rungtynės su „Rūdupiu“ (4:1), „Trakais“ (2:1), kur antrą įvartį fantastišku smūgiu „per save“ pelnė Jaunius Mikalauskas. Antrąjį ratą baigėme pergale Vilniuje 3:2 prieš „Ateities“ komandą ir surinkome 38 taškus. Jie mums garantavo penktą vietą lygoje. Pasiekti dar geresnį rezultatą sutrukdė pora apmaudžių pralaimėjimų, pritrūko sportinės sėkmės. Tačiau šį komandos pasiekimą teigiamai įvertino rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas R. Lipinas bei Kybartų sirgaliai.

Visą sezoną puikiai ir rezultatyviai žaidė J. Mikalauskas, iš viso pelnęs 15 įvarčių, G. Čibirka (13), jaunasis K. Kereiša (7), puikiai į komandą įsiliejęs vilkaviškietis A. Pečiulis (4) ir Deividas Karpavičius (3).

Sezono uždarymo vakaronės metu rėmėjų dėka piniginiais prizais ir diplomais buvo apdovanoti geriausi komandos žaidėjai: vartininkas V. Bujauskas, gynėjas D. Kereiša, saugas G. Čibirka, puolėjas J. Mikalauskas, visi kiti komandos nariai. Sveikinimus ir palinkėjimus komandai išsakė Kybartų seniūnas R. Šunokas, rėmėjai.

Mes esame dėkingi visiems, prisidėjusiesiems prie „Sveikatos“ klubo dalyvavimo pirmenybėse. Tai – rajono Savivaldybės administracijai, specialiosios mokyklos „Rasa“ direktorei L. Žilinskienei, „Saulės“ progimnazijos direktoriui A. Judickui, taip pat – premjerui A. Butkevičiui, komandos rėmėjams A. Neščiokui, V. Pušui. Dėkojame policijos rėmėjams K. Rakauskui ir V. Šidiškiui už budėjimą stadione rungtynių metu.

Ypač norisi pasidžiaugti mūsų ištikimais sirgaliais, kurių palaikymas namuose ir išvykose daug prisidėjo prie komandos rezultatų.

Juozas MURINAS
Sporto klubo „Sveikata“ prezidentas

Nuotr.  „Sveikatos“ futbolininkai ir klubo prezidentas Juozas Murinas (dešinėje) patenkinti pasibaigusio sezono rezultatais.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Lapkričio 2 d. Šeštadienis.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian