Futbolo klubas „Sveikata“

Aikštėje – nuo vaikų iki veteranų

Vaikų futbolo turnyre čempionės titulą iškovojo Vilkaviškio sporto mokyklos komanda. Geriausiu jos žaidėju išrinktas Danas Zdancevičius. Antroji vieta atiteko Kybartų ekipai „Sveikata“, kurią sudarė 2009 m. gimę sportininkai. Geriausiu šios komandos žaidėju pripažintas Airtonas Krilavičius.

Bronzos medaliais pasipuošė taip pat jaunieji „Sveikatos“ futbolininkai – 2010 m. gimę vaikai. Jų geriausio sportininko vardas atiteko Mantui Mančekui.

Geriausiais turnyro žaidėjais pripažinti ir specialiais „Joma“ firmos prizais apdovanoti Arnas Labašauskas (Vilkaviškio sporto mokyklos komanda) ir Povilas Mickevičius („Sveikata“, gim. 2009 m.).

Veteranų turnyre čempionais tapo Kybartų „Sveikatos“ futbolininkai. Jų gretose geriausiu žaidėju išrinktas Marius Mikelkevičius. Antrąją vietą iškovojo Šilutės, trečiąją – Tauragės, o ketvirtąją – Vilkaviškio veteranai.

Susirinkusiesiems sveikinimo žodį tarė Marijampolės apskrities futbolo federacijos prezidentas Žydrūnas Buzas. Futbolo dienos renginius organizavo Kybartų klubas „Sveikata“.

„Burbulinio“ futbolo varžybomis rūpinosi alvitietis Rokas Siaurusaitis. Šis žaidimas vaikams suteikė daug gerų emocijų.

Nuotr. Veteranų turnyre niekas neprilygo Kybartų „Sveikatos“ futbolininkams.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-13.


Jų vardus žinojo visi „Sveikatos“ žaidėjai

Siejo draugystė

Ne storu dulkių sluoksniu padengti archyvai, bet geranoriška žmonių pagalba padėjo iškelti į dienos šviesą du draugus, futbolo aistruolius ir ryškias asmenybes: Vytautą Kochanauską, Kybartų futbolo patriarchą, Lietuvoje žinomą futbolo specialistą, ir Juozą Klimą, trijų aukštųjų mokyklų absolventą, Lietuvos kariuomenės pulkininką leitenantą.

Gražūs tarpusavio santykiai siejo šiuos žmones. Abu kadaise, tik skirtingu laiku, žaidė Kybartų „Sveikatos“ komandoje, abu tapo treneriais, dviese puoselėjo istorinį futbolo žygį po kaimus ir mažus miestelius, kur dažniausiai ir užauga būsimos sporto žvaigždės. V. Kochanauskui šiais metais būtų sukakę 90 metų, o J. Klimui – 109-eri. Šio žmogaus epistolinis palikimas išties gausus: futbolo jaunuomenei parašytos knygos, sportininkams skirtos ugdymo metodikos, laiškai, kai kurie adresuoti ir V. Kochanauskui.

Sensacijos aikštėse

Apie vieną iš tokių mažų miestelių 1956 m. laikraštis „Sportas“ rašė: „Lietuvos futbolo didžiausia sensacija buvo Plungės „Linų audiniai“. Šiai komandai ryškiai nervus padirgindavo Kybartų, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės futbolininkai. Tačiau niekam iš jų nepavyko tapti Lietuvos futbolo čempionais. O 1956 m. tai pasisekė padaryti nedidelio Žemaitijos miestelio (8 tūkst.gyventojų) Plungės „Linų audinių“ futbolo komandai.“ Kas iš tikrųjų ją atvedė iki čempionų vardo, žinojo gal pora žmonių. Vienas jų – J. Klimo auklėtinis, plungiečių treneris Antanas Jadziauskas. Jį gerai pažinojo ir V. Kochanauskas.

J. Klimas buvo Kauno kūno kultūros instituto docentas, pirmasis futbolo dėstytojas šalyje. Jis negailėjo patarimų buvusiam savo auklėtiniui A. Jadziauskui. Tačiau J. Klimo niekas nekėlė ant postamento. Dėstytojas 1950 m. buvo pašalintas iš Kūno kultūros instituto už antitarybines pažiūras ir nuotaikas. Korumpuotų valdininkų nuostabai, jaunų talentų ugdytojas parodė išties čempionišką (1938 m. Lietuvos futbolo čempionas, 4 kartus (1932, 1933, 1937, 1946 m.) Lietuvos ledo ritulio čempionas, 2 kartus (1933,1934 m.) Lietuvos vyrų krepšinio čempionas) charakterį. Jis nepasidavė psichologiniam valdžios spaudimui, nepuolė į alkoholio liūną (kaip daugelis kitų žymių sportininkų) ir toliau dirbo treneriu-konsultantu visuomeniniais pagrindais.

J. Klimą pažinojo visi Kybartų „Sveikatos“ žaidėjai. Jo vardą su didžiausia pagarba tardavo V. Kochanauskas, kuriam docentas rašė: „Ne tas tikras futbolininkas, kuris laimi, bet tas, kuris moka pralaimėti.“ „Sveikatai“ jis linkėjo nepasiduoti ir pasiekti aukštą prieškarinį lygį.

V. Kochanausko vadovaujamiems futbolininkams pavyko prasimušti į geriausių Lietuvoje komandų elitą. Sekant Plungės pavyzdžiu, buvo sukurta dar viena sensacija: beveik užmiršta mažo miestelio komanda tapo Lietuvos futbolo aukščiausios lygos dalyve! J. Klimas talkino savajai „Sveikatai“, padėjo susisteminti treniruočių medžiagą. V. Kochanauskui teko svarbesnis vaidmuo: sukurti palankią psichologinę atmosferą, rūpintis žaidėjų buities ir treniruočių sąlygomis, sutelkti komandą į vieną stiprų kumštį. Žurnalistai taip pat pasistengė. Savaitraštis „Sportas“ visai Lietuvai pranešė žinią, kad nedidelio Kybartų miestelio, kur gyvena vos 7000 gyventojų ir žaidėjų pasirinkimas nėra didelis, komanda 1980 m. tapo šalies futbolo aukščiausios lygos dalyve! Ekipoje tuo metu žaidė tik Kybartuose išugdyti žaidėjai.

Nosis nukabindavo ir vokiečiai

Apie „Sveikatos“ sportines aukštumas doc. J. Klimas V. Kochanauskui rašė: „1930 m. su „Sveikata“ pirmąkart patekau į Rytprūsių (Vokietija) sostinę – Karaliaučių, kur žaidžiau su vietos „Konkordija“. Visi buvom patenkinti rezultatu, laimėjom! Džiūgavom, įveikta viena geriausių Rytų Vokietijos komandų! Mūsų gynėjas, žymusis Vytautas Geležiūnas rūbinėje apglėbė mane rankomis.“

Prisiekę aistruoliai mena, kad anuo metu komandoje žaidė žinomos Lietuvos futbolo žvaigždės. Kai kurie futbolininkai buvo šalies rinktinės žaidėjai. Tai – Edis ir Oskaras Čižauskai, broliai Vytas, Vladas ir Pranas Geležiūnai, broliai Glukauskai, broliai Kilmonai, J. Klimas bei kt.

J. Klimo žodžiai, parašyti viename iš laiškų V. Kochanauskui, liudija, jog prieškarinės kartos „Sveikatos“ pasirodymai to meto fanams labiau panašėjo į futbolo šou. Susidomėjimas rungtynėmis buvo milžiniškas. Futbolo aistruoliai, liaudiškai kalbant, „šniūrais“ traukdavo stebėti eilinių rungtynių ir nenusivildavo. Valandų valandas minia stebėdavo įvykius aikštėje, gerte gerdavo teigiamas emocijas, akys žaibuodavo, nuo šauksmų žandikaulius skaudėdavo, kai kuriems gerklės ištindavo… Kitaip ir būti negalėjo, nes futbolas buvo vienintelė pramoga žmonėms, gyvenantiems mieste prie Lieponos upelio.

1981 m. „Sveikata“ – vėl aukščiausioje lygoje! Ką tai reiškė vietiniams aistruoliams? Futbolo veteranai, anuo metu žaidę mylimame klube, tvirtina, kad dabartiniams Kybartų fanams to neįmanoma suvokti, nebent palygintume su krepšiniu – Kauno „Žalgiriu“ ir Europos čempionų lyga! O štai kaip iš Kybartų stadiono spinduliavusias nuotaikas perteikia J. Klimas, rašydamas V. Kochanauskui: „Berods, rungtynės „Sveikatai“ buvo lemiamos. Žiūrovai mėtė švarkus, kepures iš didelio džiaugsmo. Jiems grįžo senosios, prieškarinės „Sveikatos“ dvasia.“

O kokia tai buvo dvasia? Kinkos virpėjo tuometiniams futbolo meisteriams iš Vokietijos, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų futbolo centrų. Atvykę išlošti, tituluoti žaidėjai galiausiai nukabindavo nosis prieš provincialus iš Kybartų. Apie tai rašė daugelis prieškario laikraščių. Kauno „Iliustruotas sportas“ 1929 m. pateikia štai tokį palyginimą: „Ir provincija Kaunui daro gėdą. Kauniečiai pralaimi, o užsispyrę kybartiečiai dažnai laimi.“

Sigitas KURAS

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-20.


„Sveikatos“ klubas tikisi sėkmingo sezono

Kybartų futbolo klubas „Sveikata“ pradėjo naują sezoną. Dar prieš jį įvyko komandos pristatymas visuomenei.

Šiemet, kaip ir pernai, kybartiečiai varžysis antros Lietuvos futbolo lygos Pietų zonos pirmenybėse. Pasiruošimo laikotarpiu buvo sužaistos dvejos draugiškos rungtynės: Kaune 1:3 pralaimėta „Hegelmann Litauen“ komandai ir 1:0 nugalėta „Druskininkų“ ekipa.

„Sveikatos“ klubo pristatyme-konferencijoje sirgaliai išvydo parodomąsias komandos rungtynes, po kurių klubo prezidentas Nerijus Demenius kartu su vyriausiuoju ekipos treneriu Henriku Katiliumi atskleidė artėjančio sezono planus. Kybartų seniūnas Romas Šunokas palinkėjo sėkmės, tikėdamas, kad naujasis sezonas bus toks pat sėkmingas, kaip ir praėjęs, kai buvo iškovoti sidabro medaliai.

Klubo prezidentas ypač dėkojo pagrindiniams rėmėjams – Vilkaviškio rajono savivaldybei bei įmonei „Belor“. N. Demenius tvirtino, jog šiemetinis komandos tikslas – likti stipriausiųjų lygos ekipų penketuke. Jis vylėsi, kad šiais metais viskas klostysis taip pat sėkmingai, kaip ir praėjusiame sezone, ir Kybartų „Sveikata“ bus pajėgi kovoti dėl medalių.

Komandos treneriui H. Katiliui taip pat netrūko motyvacijos. „Sezoną pasitinkame šiek tiek atsinaujinę. Nors, atrodo, tiek pasikeitimų neplanavome, tačiau naujokai patys pasisiūlė padėti komandai. Pagaliau turėsime tokią sudėtį, kuri bus konkurencinga, o konkurencija visose gyvenimo srityse skatina tobulėti. Ekipą šiais metais papildė jau keturi naujokai: Domas Ivanauskas, Povilas Kalimavičius, Renaldas Stankevičius ir kaunietis Tomas Krakauskas. Gali būti, jog greta jų atsiras ir dar bent vienas žaidėjas. Tikimės, kad jie sustiprins komandą ir sirgaliams suteiks daug gerų emocijų“, – vylėsi H. Katilius.

„Sveikatos“ klubo inf.

Nuotr. „Sveikata“ šiemet tikisi likti stipriausiųjų lygos ekipų penketuke.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-06.


Istorinis „Sveikatos“ futbolininkų triumfas

Vienas iš seniausių futbolo klubų Lietuvoje – Kybartų „Sveikata“ baigė istorinį sezoną. Ekipa šalies futbolo federacijos II lygos Pietų zonos pirmenybėse iškovojo antrą vietą.

Šventė visiems Kybartams

Nesvarbu, kaip pasibaigia metai, tačiau „Sveikatos“ futbolininkai kasmet renkasi į sezono uždarymo šventę. Šį rudenį ji buvo ypatinga. Skambant Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro (vad. Donatas Ziegoraitis) muzikai, Kybartų kultūros centre šalies II lygos Pietų zonos pirmenybių vicečempionus sveikino būrys garbių svečių: Lietuvos futbolo federacijos generalinis sekretorius Nerijus Dunauskas, Kauno apskrities futbolo federacijos viceprezidentas Romas Pikčilingis, Marijampolės futbolo federacijos vadovas Romas Kukis ir kt. Kybartiečiams buvo įteikta didžiulė antros vietos laimėtojų taurė bei užkabinti medaliai. R. Pikčilingis asmeninę dovaną skyrė geriausiam „Sveikatos“ žaidėjui Dariui Kereišai, o R. Kukis už įvairius nuopelnus padėkos raštus įteikė klubo treneriui Henrikui Katiliui ir žaidėjams Jauniui Mikalauskui bei Gintarui Čibirkai.

Ilgamečiai ekipos sirgaliai Lilija ir Antanas Žilinskai jau ne pirmą kartą įsteigė paskatinamuosius piniginius prizus. Šiemet jie buvo įteikti dviem klubo jaunuoliams Justui Vaišniui ir Deividui Karpavičiui.

„Sveikatos“ klubo tarybos narys, Lietuvos futbolo čempionų – Vilniaus „Žalgirio“ vartininkų treneris Audrius Paškevičius perdavė stipriausios šalies ekipos administracijos sveikinimus, o klubo prezidentui Nerijui Demeniui įteikė „Žalgirio“ marškinėlius su visų žaidėjų parašais.

Sirgaliai taip pat įteikė dovaną. Kadangi Kybartai turi dvi vizitines korteles – „Sveikatą“ ir orkestrą, ekipos gerbėjai klubo vadovui padovanojo įrėmintą seną orkestro pučiamąjį instrumentą.

„Padarėme šventę ne tik sau, bet ir visiems Kybartams“, – džiaugėsi N. Demenius.

Po dešimtmečio

Paskutinį kartą „Sveikata“ medaliais džiaugėsi lygiai prieš dešimtmetį – 2006-aisiais. Tada klubui dar vadovavo šiuo metu garbės prezidento pareigas einantis Juozas Murinas, ekipą treniravo dabartinis vadovas N. Demenius, o šiandien kybartiečius treniruojantis H. Katilius tada dar buvo žaidėjas. Tais metais ekipa iškovojo bronzos medalius, o sidabro apdovanojimai ant kybartiečių krūtinių spindėjo dar seniau – 2000-aisiais.

„Pernai likome penktoje vietoje, vos keliais taškais atsilikę nuo lyderių trejeto. Dėl šios priežasties šiemet dar prieš sezoną kalbėjome, kad reikia kaip nors bandyti pasiekti apdovanojimų pakylą. Vis dėlto įtampa išsilaikė iki paskutinių turų – galėjome likti tiek antri, tiek ketvirti. Laimei, viskas susiklostė labai gerai“, – džiaugėsi „Sveikatos“ prezidentas N. Demenius.

Varžybose šiemet triumfavo Kauno „Stumbro“ antroji komanda, kuri, anot klubo prezidento, buvo visa galva stipresnė už varžovus. „Sveikatos“ vadovas tvirtino, kad pirmenybės buvo gana aukšto lygio. Jose varžėsi nemažai aukščiausios bei pirmos lygos klubų dukterinių komandų, kurios bet kada galėdavo pasistiprinti žaidėjais iš aukštesnių lygų.

Per sezoną kybartiečiai įmušė 42 įvarčius, o praleido tik 16. Net dešimtyje iš šešiolikos žaistų rungtynių mūsų futbolininkai vartus apskritai išlaikė „sausus“. „Sveikatos“ žaidėjams įvarčius pelnė net 13 sportininkų, o rezultatyviausiai žaidė po 6 kartus pasižymėję J. Vaišnys ir D. Karpavičius.

„Šiais metais surinkome visus geriausius rajono futbolininkus. Ekipoje žaidė ne vien kybartiečiai, bet ir vilkaviškiečiai. Tikimės visus juos išlaikyti ir ateinančiame sezone“, – vylėsi komandos treneris H. Katilius.

Beje, iškovoti sidabro medaliai nebuvo vienintelis „Sveikatos“ laimėjimas šiame sezone. Kybartiečiai triumfavo ir Marijampolės apskrities futbolo pirmenybėse.

Šis sezonas kybartiečiams įsimintinas dar ir tuo, kad buvo įkurta dukterinė komanda „Sveikata-Ireland“. Į ją susibūrė šiuo metu Airijoje gyvenantys buvę kybartiečiai. Keli iš jų grįžę atostogų į tėvynę spėjo sužaisti po keletą rungtynių ir kaip pagrindinės ekipos nariai.

Galvoja apie ateitį

Kybartų „Sveikata“ iš visų II lygos Pietų zonos pirmenybių dalyvių išsiskyrė gausiausiu sirgalių būriu ir stipriu palaikymu. Kaskart namų rungtynes stebėdavo apie 150 aistruolių. Jie nuolat keliaudavo ir į išvykose rengtas varžybas, kur savo gausa ir skanduotėmis neretai nustelbdavo vietinius sirgalius. Beje, prieš kiekvieną namų dvikovą stadione sirgaliai giedodavo klubo himną. Jį dar senais laikais pagal gerai žinomos dainos „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“ melodiją sukūrė buvęs futbolininkas Vytautas Balalis. Šiais metais žodžius šiek tiek pakoregavo J. Murinas, o himno įrašą padarė Alfonsas Juškevičius.

Vis dėlto ne vien tik sirgaliai nulėmė klubo sėkmę. Anot N. Demeniaus, vienam sezonui ekipai reikia mažiausiai 12 tūkst. eurų. Komandos futbolininkai žaidžia be jokio atlygio. Jei kada klubas norėtų dalyvauti aukštesnėje lygoje, ši suma stipriai išaugtų.

„Sveikatos“ prezidentas džiaugėsi, kad šiemet pavyko gauti didžiulę paramą iš UAB „Belor“, taip pat iš rajono Savivaldybės administracijos, Seimo nario Algirdo Butkevičiaus bei kelių kitų rėmėjų.

„Artėja klubo šimtmečio jubiliejus, kuris bus 2019 metais. Planų turime pačių įvairiausių, tačiau labiausiai norėtųsi iki to laiko rekonstruoti mūsų stadioną. Kol jo neturėsime, apie jokias aukštesnes lygas negalėsime net svajoti, nes niekas neduos licencijos. Nuolat apie tai kalbame su rajono vadovais, žinome, kad rekonstrukcijai reikėtų maždaug 600 tūkst. eurų. Be Europos Sąjungos paramos čia neišsiversime. Jei to nepadarysime dabar, bijau, kad nepadarysime niekada“, – kalbėjo klubo prezidentas.

Šiuo metu „Sveikatos“ žaidėjai atostogauja. Dalis jų šiandien išbėgs į aikštelę prasidedančiose rajono salės futbolo pirmenybėse. Visa komanda į vieną vietą vėl susiburs pavasarį, kai ruošis ne tik apginti iškovotas pozicijas, bet stengsis užkopti į dar neregėtas aukštumas.

„Kol kas sunku pasakyti, kaip bus kitais metais. Mūsų lygoje komandos nuolat keičiasi. Pavyzdžiui, šiemet teko žaisti net su šešiomis naujomis ekipomis, neliko praėjusių metų čempionų iš Druskininkų. Neaišku, kaip kitąmet bus suskirstyta mūsų zona. Aišku viena – stengsimės kovoti su visais“, – pažadėjo klubo treneris H. Katilius.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. Sidabro medaliais Kybartų „Sveikatos“ futbolininkai pasipuošė po 16 metų pertraukos. Nuotraukoje – komanda su pasveikinti atvykusiais svečiais.

Publikuota: „Santaka“, 2016-12-03.


„Sveikata“ baigė sezoną

Baigėsi Lietuvos antros lygos Pietų zonos futbolo pirmenybės, kuriose dalyvavo Kybartų „Sveikatos“ futbolininkai. Tarp dešimties komandų užimta penkta vieta.

Šiais metais antra lyga gerokai sustiprėjo: čia žaidė A lygos „Stumbro“, „Sūduvos“, „Spyrio“ bei pirmos lygos „Lietavos“, „Kauno“ ir „Šilo“ dublerių komandos. Kadangi „Sveikatos“ ekipoje žaidžia tik mūsų rajono futbolininkai, buvo be galo sunku kovoti su komandomis, papildytomis aukščiausio lygio futbolininkais. Džiugu, o kartu ir liūdna paminėti, kad nuo ketvirtą vietą užėmusios ekipos atsilikome tik vienu tašku, o iki bronzos medalių pritrūko vos dviejų taškų.

Dar prieš sezoną futbolininkai treniravosi lauke ir sporto klube „Impulsus“. Buvo sužaisti du draugiški susitikimai su Kazlų Rūdos ir Alytaus komandomis. Jau trečią sezoną komandą kovoms ruošė treneris Henrikas Katilius, jam padėjo jaunimo treneris Liutauras Savickas.

Sezono atidarymo rungtynėse Kybartuose po dramatiškos kovos 4:3 buvo nugalėta „Sūduvos-2“ komanda. Vėliau iškovota pergalė (2:1) Kaune prieš „Spyrio-2“ ekipą ir pasiektos garbingos lygiosios 0:0 su šių metų nugalėtoja „Druskininkų“ komanda. Po pergalės namuose prieš Kazlų Rūdos „Šilą“ netikėtai atsidūrėme turnyrinės lentelės viršūnėje. Pirmajame rate dar pasiekėme pergalę Jonavoje prieš „Fajetoną“ 3:1. Deja, pirmojo rato antroje pusėje buvo pralaimėtos kelerios rungtynės.

Vasarą „Sveikatos“ žaidėjai daug poilsio neturėjo, nes laukė LFF taurės varžybos, kuriose buvome nedalyvavę nuo 2012 metų. Pirmajame etape 2:0 nugalėjome Biržų „Širvėną“, bet antrajame apmaudžiai pralaimėjome Vilniaus „Prelegentams“. Kaip ir kiekvienais metais, surengėme stovyklą, kurioje kartu atostogavo klubo žaidėjai ir jų šeimų nariai.

Antrajame rate buvo ir pergalių, ir pralaimėjimų. Žiūrovams ypač įsiminė puikios rungtynės su „Dainava“ Alytuje – jas laimėjome net 11:0. Įsiminė ir vienos lygiosios su čempionų „Druskininkų“ komanda. Apmaudu, kad kybartiečiai antrąjį šių rungtynių kėlinį turėjo kiekybinį žaidėjų pranašumą prieš varžovus, tačiau nesugebėjo laimėti svarbių 3 taškų, kurie būtų užtikrinę trečiąją vietą lygoje.

Pasak trenerio H. Katiliaus, pasiekti dar geresnių rezultatų sutrukdė pora apmaudžių pralaimėjimų bei atakų lyderio Karolio Kereišos ir vartininko Tautvydo Zavicko išvykimas į užsienį. Smagu, kad jų vietą užėmė jauni žaidėjai – tai suteikia optimizmo kitame sezone siekti aukštesnių rezultatų.

Visą sezoną puikiai ir rezultatyviai žaidė J. Mikalauskas ir D. Karpavičius, pelnę po 10 įvarčių, taip pat komandos senbuvis G. Čibirka (8 įvarčiai) bei gynėjas M. Kereiša (4 įvarčiai).

Per sezono uždarymo vakaronę prizais ir diplomais buvo apdovanoti metų „debiutantu“ tapęs vartininkas L. Šalnauskas, geriausiu gynėju pripažintas V. Norkeliūnas, saugu – D. Karpavičius, visi kiti žaidėjai gavo atminimo dovanėles.

Nerijus DEMENIUS

Sporto klubo „Sveikata“ prezidentas

Daug žmonių padėjo „Sveikatos“ klubui dalyvauti pirmenybėse. Dėkingi esame Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, premjerui Algirdui Butkevičiui, Kybartų specialiosios mokyklos „Rasa“ direktorei Lilijai Žilinskienei, Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos direktoriui Martynui Kasperaičiui, „Saulės“ progimnazijos direktoriui Arvydui Judickui, Rimvydui Brazauskui, Stasiui Katinskui, Mindaugui Balčiūnui, Aurelijui ir Žydrūnei Zorskiams, Audriui Balbieriui, Andriui ir Mildai Vaičaičiams, Evaldui Mačiuliui, Vaidui Bruožiui, Liutaurui Burbai, Vytautui Skinkiui, Nerijui Butauskui.

Ypač norisi padėkoti mūsų ištikimiems sirgaliams, kurių palaikymas namuose ir išvykose gerokai prisidėjo prie komandos rezultatų.

Nuotr. Kybartų „Sveikatos“ futbolininkai.


Futbolo legendos: Algio Civinsko jubiliejus

Ne vieną iškilų futbolininką išugdę Kybartai mūsų šaliai dovanojo ir vartininkus Juozą Vaitkevičių bei Algį Civinską. Vilkaviškietį A. Civinską, atrodo, pripažino visa Lietuva. Jubiliejaus proga ant futbolo kamuolio, kurį jam padovanojo J. Vaitkevičius (pirmasis Kybartų futbolininkas, žaidęs meistrų komandoje), pasirašė daugelis praeityje garsių futbolininkų, trenerių, taip pripažindami ir įvertindami A. Civinsko žmogiškąsias savybes ir nuopelnus Lietuvos futbolui.

Darbininkas iš intelektualų giminės

Vasaros pabaigoje 75 metų jubiliejų šventęs A. Civinskas savo gyvenime nieko nekeistų ir eitų tuo pačiu keliu. Jo bute Vilkaviškyje, Gedimino gatvėje, viskas po senovei: jauki virtuvė, svetainė, kur knygų lentynose surikiuota pasaulinės ir lietuvių literatūros klasika, kampe – televizorius, kuris reikalingas tik sportinėms laidoms, transliuojamoms iš viso pasaulio, žiūrėti.

A. Civinskas rodė savo trofėjus, nuotraukas, daug pasakojo apie gyvenimą ir sportą. Vyriškis dirbo statybose, po to – Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, treniravosi šio miesto „Sveikatos“ futbolo komandoje.

Emocingoje Algio kalboje kartais švysteli vienas kitas nenušlifuotas žodis, atėjęs iš gatvės žodyno. Todėl kai kalbiesi, nėra minties, jog sportininko dėdė – Kazimieras Baršauskas, akademikas, tuometinio Kauno politechnikos instituto rektorius. Eruditas ir didelis sporto gerbėjas ne kartą Algį ragino mesti darbininko profesiją ir bandyti stoti į institutą ar politechnikumą. Dėdės raginimą A. Civinskas suprato labai paprastai: dar labiau stengėsi dirbti, per dieną įvykdydamas trijų žmonių gamybinę užduotį. Dėdės sūnus Petras Baršauskas, dabartinis Kauno technologijos universiteto rektorius, kaip ir A. Civinskas, didelis sporto gerbėjas, daugelį metų žaidė futbolą. Jis sugebėjo derinti mokslą ir sportą. Algis taip pat šaudė du zuikius: sugebėjo derinti futbolą ir darbą. „Buvo pavyzdys aplinkiniams: pareigingas, kruopštus, labai tvarkingas – treniruočių ir varžybų apranga visada blizgėjo. Aikštėje gerbė partnerius ir varžovus, buvo disciplinuotas. Už aikštės ir joje – kolektyvo žmogus“, – taip Algį apibūdino nusipelnęs mokytojas ir sporto žinovas kybartietis Vytautas Miknevičius.

Gyvenimo skauduliai ir futbolas

Atsidavęs visa siela futbolui Kybartų „Sveikatos“ vartininkas A. Civinskas komandoje žaidė 15 metų. 17 metų metų jis teisėjavo visose Lietuvos futbolo lygose. Algis – reto atkaklumo žmogus. Turėdamas rimtų problemų su regėjimu, tikrai negalėjo tapti futbolininku, bet juo tapo. Ir dar kokiu! Kybartietį kvietė Klaipėdos „Granitas“ ir kiti klubai, bet Kybartų „Sveikatai“ jis liko ištikimas iki pat karjeros pabaigos.

A. Civinskas išsiskyrė iš kitų vartininkų tuo, jog rimtai treniruotis pradėjo vėlai, būdamas 19 metų. Kybartų „Sveikatos“ vartus vyras stojo ginti grįžęs iš Sibiro tremties.

Savo žaidimu jis stebino žiūrovus ir trenerius. „Greta tokių žaidėjų kaip R. Simanavičius, A. Ziegoraitis, V. Pakalka, A. Mikalauskas, R. Karka Algis Civinskas greitai tapo patikimu „Sveikatos“ vartininku“, – taip rašė respublikinė spauda (1994-06-04) straipsnyje, skirtame „Sveikatos“ klubo 75 metų jubiliejui.

A. Civinskas – vaikščiojanti sporto enciklopedija. Stebi visas futbolo transliacijas, atmintinai žino ne tik futbolo, bet ir krepšinio, ledo ritulio rungtynių rezultatus. Apie dabartinius futbolininkus atsiliepia skeptiškai. Pasak jo, tik mažas procentas dabartinio jaunimo gali sekti J. Vaitkevičiaus, A. Liubinsko, A. Puodžiūno, R. Karkos, V. Tutlio, R. Kochanausko, J. Sakatausko, A. Mikalausko pėdomis.

Gyvenimas futbolo veteraną užgrūdino. Vaikystėje išgyventi tremties į Sibirą baisumai, ankstyva mamos netektis ir žmonos mirtis… „Kai susiduri su skausmu, išmoksti kitaip vertinti gyvenimo įvykius. Daug kas jaudina mažiau. Ir juoktis daug lengviau, jeigu tavo gyvenimo kelyje buvo daug sunkumų“, – sako A.Civinskas

„Auksinis“ kamuolys

Rašant straipsnį apie A.Civinską, teko susitikti ir su kitu vartininku – J. Vaitkevičiumi, kuris per ilgą sportinį gyvenimą (būdamas 36 metų žaidė paskutines rungtynes) ir 15-os metų trenerio darbą matė visą galeriją puikių futbolo meistrų. Talentingus futbolininkus (S. Ramelį, G. Kalėdinską, B. Zelkevičių, A. Žilinską, V. Žitkų), su kuriais jam teko žaisti meistrų komandoje, vadino „kietuoliais“. Prisiminė jis ir A. Civinską. Mūsų pokalbiui artėjant prie pabaigos, truputį pagalvojęs paprašė minutėlę luktelėti ir kuriam laikui pradingo ištaigingame name, pastatytame ant aukšto Neries upės skardžio.

Sugrįžo su fotoalbumu ir futbolo kamuoliu. „Perduokit Algiui“, – paprašė ir suspaudęs kamuolį tvirtose rankose brūkštelėjo parašą. Dar paprašė, kad ant kamuolio pasirašytų kuo daugiau futbolo fanų. „Bus linksmiau jubiliatui“, – pasakė plačiai nusišypsojęs.

A. Civinskas tvirtina, kad J. Vaitkevičių – daugkartinį futbolo čempioną (3 kartus – Lietuvos, 3 kartus – Latvijos, 5 kartus – „Tiesos“ taurės nugalėtoją, 2 kartus – TSRS ginkluotųjų pajėgų ir 2 kartus – kaip trenerį) matė ginantį Kėdainių „Nevėžio“ „spalvas“ ir Mažeikiuose, kada Juozas treniravo „Atmosferą“. Tačiau dviem vartininkams – dviem gyvoms futbolo legendoms – nebuvo lemta susitikti ir paspausti vienas kitam ranką.

Šiandien, spalio 17 d., įvyks neakivaizdinis vartininkų susitikimas. A. Civinskui bus įteikta ypatinga kolegos dovana – „auksinis“, jo akimis žiūrint, kamuolys su daugelio futbolui nusipelniusių žmonių parašais.

Sigitas KURAS

Nuotr. Algis Civinskas (stovi pirmas iš kairės) penkiolika metų gynė Kybartų „Sveikatos“ vartus.

Santaka_20151017_Civinskas
Laimos Vabalienės nuotr. Algis Civinskas – vaikščiojanti sporto encikopedija.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-17.


Turnyras priminė buvusius „Sveikatos“ futbolininkus

Kybartuose antrą kartą buvo surengtas turnyras buvusiems futbolo klubo „Sveikata“ žaidėjams atminti.

Šiais metais turnyre dalyvavo net 8 komandos. Varžybos dar kartą įrodė, kad Kybartuose yra sportuojančio jaunimo, kuris tokio pobūdžio turnyruose kiekvienais metais dalyvauja labai aktyviai.

Po finalinių varžybų paaiškėjo stipriausios Kybartų ekipos. Nugalėtojais tapo „Tauro“ futbolininkai, aplenkę antroje vietoje likusius „Sveikatos-2“ žaidėjus. Bronzos apdovanojimai atiteko „Senjorams“.

Kaip ir praėjusiais metais, stadione susirinkusieji vėl dalijosi įvairiais prisiminimais. Varžybų vietoje buvo pastatytas stendas, kuriame apie praeities akimirkas bylojo senos nuotraukos. Istorinius futbolo žaidimo momentus primenantis stendas šį kartą buvo papildytas naujomis nuotraukomis iš asmeninių R. Jakimavičiaus, A. Ramanausko, Č. Janušausko albumų.

Per turnyro uždarymą organizatoriai dėkojo jo rėmėjams ir Ziegoraičių, Ramanauskų, Kereišų, Norkeliūnų, Katilių, Jakimavičių šeimoms, kurių nariai buvo „Sveikatos“ žaidėjai. Atskirų padėkų sulaukė turnyro teisėjai A. Žilinskas ir A. Dailidė. Tylos minute pagerbti neseniai mūsų gretas palikęs A. Ziegoraitis, R. Simanavičius, E. Gudžiūnas. Keturiasdešimtmečio proga pasveikintas klubo „Sveikata-2“ vadovas L. Savickas, taip pat – geriausi turnyro žaidėjai. Šias metais geriausio vartininko prizas atiteko V. Bujauskui, geriausiu finalo rungtynių „Sveikatos-2“ komandoje žaidėju pripažintas M. Kapačinskas, o „Tauro“ ekipoje – H. Kerušauskas. Absoliučiai geriausiu turnyro žaidėju tapo D. Karpavičius.

„Norisi padėkoti „Sveikatos“ klubo vadovui Nerijui Demeniui bei nuolat didėjančiam žaidėjų šeimų, kurios noriai sutiko paremti turnyrą, ratui. Tikimės, kad kitais metais jis bus dar didesnis ir solidesnis“, – padėkos žodžių negailėjo vienas iš turnyro organizatorių H. Katilius.

Nuotr. Varžybų nugalėtojais tapo „Tauro“ futbolininkai.
FK „Sveikata“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-06.


Futbolo turnyro taurė atiteko kybartiečiams

Įvyko Vilkaviškio rajono futbolo taurės turnyras. Šiemet jame dėl dviejų lygų taurių varžėsi šešios komandos, o pagrindiniu titulu džiaugėsi Kybartų „Sveikatos-2“ žaidėjai.

A lygos varžybose komanda „Sveikata-2“ šventė dvi pergales, įveikusi antroje vietoje likusius „Vilkano“ sportininkus bei trečioje turnyrinės lentelės vietoje finišavusius, bet nė karto taip ir nelaimėjusius ekipos „Širvinta-2“ žaidėjus. Rezultatyviausiu A lygos sportininku tapo „Vilkano“ atstovas Vytautas Sabašinskas, įmušęs tris įvarčius. Geriausiu turnyro nugalėtojų komandos futbolininku pripažintas Vaidotas Norkeliūnas, „Vilkano“ ekipoje geriausiai rungtyniavo Audrius Vasiliauskas, o „Širvintos-2“ geriausiu žaidėju išrinktas Justas Vaišnys.

B lygos nugalėtoja tik dėl geresnio įmuštų bei praleistų įvarčių santykio tapo „Keturkaimio“ komanda. Ji lygiosiomis sužaidė su antroje vietoje likusiais „Šešupės–Pilviškių“ futbolininkais bei nugalėjo trečią vietą užėmusius „Gižus“. Pastaroji ekipa pergalės skonio turnyre taip ir nepajuto.

Rezultatyviausiais B lygos žaidėjais tapo „Keturkaimio“ sportininkai Lukas Karpavičius bei Aivaras Brokas. Abiejų sąskaitoje – po tris tikslius smūgius. Geriausiu nugalėtojų komandos futbolininku pripažintas A. Brokas. „Šešupės–Pilviškių“ komandos gretose geriausia žaidėja išrinkta Eglė Adomavičiūtė, kuri įtemptoje dvikovoje sugebėjo nuginkluoti „Keturkaimio“ ekipos vartininką. „Gižų“ komandoje geriausiu sportininku tapo Tadas Narušis.

Komandos nugalėtojos apdovanotos taurėmis, likusios ekipos – medaliais bei įvairiais rajono Savivaldybės įsteigtais prizais.

„Santakos“ inf.

Rolando LIPINO nuotr. „Sveikatos-2“ komanda šiemet buvo stipriausia.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-30.


Fut­bo­lo le­gen­dos: Algi­man­tas sugrįž­ta

Niekada nepamirš

Mes skubame užaugti, išmokti žaisti futbolą, pasenti. Į mūsų vietą stoja kiti – jauni, pilni entuziazmo, plačių polėkių. Toks buvo ir Algimantas Mikalauskas – garsus 7-ojo dešimtmečio „Sveikatos“ komandos futbolininkas. Jau būdamas paauglys, jis žaidė šioje komandoje.

Nenumaldomai bėga laikas. Greitai bus 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė sportinę karjerą. Jau blanksta prisiminimai, kad jis buvo visų laikų greičiausias Lietuvos futbolininkas. „Galima viską pasaulyje pamiršti, bet to vyriško žaidimo, kuris vadinamas futbolu, – niekados“, – mano A. Mikalauskas, gyva futbolo legenda.

Sužinojęs, kad kovo 14 d. rengiamas tarptautinis futbolo turnyras komandos draugui Romualdui Karkai atminti, Algimantas pažadėjo atvykti į Kybartus. Jis nori matyti jaunų futbolininkų kovas.

Gyvenimo būdas

Algimanto išsilavinimas – pramonės technologas-projektuotojas. Tvirtas charakteris leido suderinti mokslą, darbą ir futbolo treniruotes. Aukštuosius mokslus A. Mikalauskas baigė Maskvoje neakivaizdiniu būdu. Pradėjo dirbti Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, daug metų užėmė aukštas pareigas Vilniuje, Pramonės projektavimo institute.

Buvęs futbolininkas mėgsta įvairius liaudiškus posakius ir palyginimus, būdingus Suvalkijos krašto žmonėms. Nerūko. Visada pasitempęs, tvarkingas. Skaito istorinės tematikos knygas. Mėgsta stebėti futbolo varžybas. Dažniausiai tai daro „nuotoliniu būdu“, per televizorių. Pastaruoju metu pamėgo regbio varžybas, nes anūkas Tadas yra visai neblogas regbininkas.

A. Mikalauskui 76-eri – skaičius, kaip jis pats sako, nėra toks didelis, nes buvęs komandos draugas R. Simanavičius jau skaičiuoja 90-uosius. Algimantas be galo jautrus savo draugams veteranams. Sužinojęs, jog A. Civinskas gydosi Kauno klinikose, paprašė jo telefono numerio, kad galėtų pasiteirauti apie sveikatą.

A. Mikalauskas visai neseniai sužinojo, jog Lietuvos futbolo federacija už išskirtinius nuopelnus futbolui jį apdovanojo medaliu.

Lengvaatletis, tapęs futbolininku

Protėjas (gr. Proteus) senovės graikų mitologijoje – jūrų dievas, kuriam buvo priskiriama pranašavimo galia ir sugebėjimas pagal norą keisti išvaizdą. Algimanto, kaip ir graikų dievo, daugiaplaniškumas stebino. Tvirtas atletiškas kūno sudėjimas labai imponavo lengvosios ir sunkiosios atletikos specialistams. Jie sportininką gundė stoti į Kūno kultūros institutą, tačiau jis pasakė „Ne“.

Algimantas gebėjo varžytis dešimtyje sporto šakų. Šiandien žaidžia tinklinį, rytoj – krepšinį, poryt – ledo ritulį… Dar buvo šachmatai ir šaškės. Be to, jis buvo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinės narys, puikus sprinteris, vos ne sporto meistras. Geras rankininkas, o jei reikia, pažais ir stalo tenisą, pakilnos sunkumus. Balkone dar nesurūdiję svarmenys, kas dieną Algimantas mankštinasi, atlieka kvėpavimo pratimus.

Gera ta sportinė aura. Dukra Miglė kitados atstovavo vaikų jaunimo sporto mokyklai, puikiai mėtė ietį. 1962 m. gimęs sūnus Rimas žaidė futbolą kartu su I. Pankratjevu, dabartiniu Lietuvos futbolo rinktinės treneriu. Anūkas Tadas pripažintas perspektyviausiu 2013 m. Lietuvos regbininku, keturiolikmetė anūkė Agnė bando savo gebėjimus pliažo tinklinyje.

Įsiminė ir viena Algimanto pranašystė. Rungtynės vyko Kybartuose. Svečiai vilkaviškiečiai ruošėsi mušti 11 m baudinį. Kol varžovų puolėjas taisėsi kamuolį, Algimantas nesnaudė. Sumojęs momento svarbą, pribėgo prie vartininko ir sušnibždėjo: „Žiūrėk dešinį.“ Vartininkas Č. Bacevičius, visų sirgalių džiaugsmui, atrėmė smūgį. Kamuolys nėrė būtent į dešinį vartų kampą.

Šachmatininkas aikštėje

Kartą Algimantas pasakė: „Sporte nesiekiau garbės, norėjau tik varžytis.“ Varžytis tik jam būdingu stiliumi: žaisti tiksliai, racionaliai, dėl komandos interesų.

Panaudojęs didžiulę savo fizinę jėgą, galėjo sumaigyti bet kokį varžovų žaidėją, tačiau kaulų laužytoju netapo. Būdamas komandos kapitonas, žaidė atidžiai, minkštai, niekino gruboką žaidimą. Elgėsi lyg didmeistris prie šachmatų lentos. Iš anksto numatydamas 2–3 ėjimus į priekį. Gerbti varžovą buvo jo kredo.

Garsus jo tandemas su Romu Karka gąsdino priešininkų komandas. Algimantas žaidė atsitraukęs, „valytojo“ pozicijoje, o Romas šiek tiek priekyje. Būdamas „oro karaliumi“ puikiai išsirinkdavo poziciją, todėl dažnai laimėdavo „oro dvikovas“ Algimantas, suskirstęs akimis aikštę į tik jam žinomus lopinėlius, žaidė tiksliai, apgalvotai, kruopščiai pasirinkdamas optimaliausią sprendimą, žinojo kur perduoti kamuolį, nuspėdavo priešininko veiksmus, sugebėjo ardyti suktas puolėjų atakas.

Algimantas ir Romas, du draugai, vienas kitą papildė, todėl „Sveikatos“ gynyba buvo neįveikiama. Algimanto šoklumas ir neeilinės sprinterio savybės varžovus varė į neviltį. Tačiau svarbiausia – ir tai sklido iš Algimanto vidaus – buvo jo pasiutęs padorumas, sąžiningumas ir riteriškas kilnumas. Gal todėl jį mylėjo žiūrovai, gerbė ir priešininkai. Dažnai būdavo, kad per rungtynes – aršūs varžovai, o po rungtynių – geriausi draugai. Jam spausdavo ranką amžini priešininkai E. Žemaitaitis ir A. Janušaitis – puikūs Vilkaviškio „Metalo“ komandos žaidėjai, abu – Algimanto draugai.

Norėtų veteranų šventės

Kalbėdamasis su Algimantu džiaugiausi, kad jis atvėrė bent dalelytę savo sielos. Džiaugiausi, kad kaip garbės svečią jį pagaliau pakvietė dalyvauti Romualdo Karkos atminimo futbolo turnyre. Teko išgirsti, jog turnyro organizatoriai nori padaryti Algimantui staigmeną – įteikti medalį, kuriuo jį apdovanojo Lietuvos futbolo federacija.

Atsisveikindamas su manimi Algimantas pasiūlė: „Gerai būtų surengti rungtynes ir paminėti mirusius ir gyvus veteranus. Gal kažkas atneštų ilgų plonų bažnytinių žvakių. Galbūt atsirastų sirgalių, kurie suprastų, kad Kybartų veteranams žvakės – tai romantika. Kaip svarbu parodyti nors lašelį dėmesio žmonėms, kurie jaunus ir senus darė kažkada laimingus, ir futbolas buvo vienintelė pramoga. Vyrai žaidė…“

Tie vyrai – tai V. Kochanauskas, L. Linkevičius, vilkaviškietis V. Neiberka, žaidęs „Sveikatoje“ ir Lietuvos rinktinėje, Z. Šteinys, V. ir A. Ziegoraičiai, J. Bujanauskas, D. Žiurkus, A. Civinskas, J. Sakatauskas, A. Venckevičius, E. Montvydas, A. Snabaitis, R. Munikas, J. Kalimavičius, S. Nacevičius, V. Pakalka, A. Naujokaitis… Gal kokios pavardės Algimantas ir nepaminėjo, bet ir nenuostabu – daug vandens nutekėjo nuo to laiko. Tik futbolo veja ir kamuolys niekados nesikeičia: veja – žalia, o kamuolys – apvalus.

Sigitas KURAS

Nuotr. Futbolo veteranas Kybartuose žaidė ir ledo ritulį (antroje eilėje ketvirtas iš dešinės).

Santaka_20150307_Mikalauskas

Nuotr. Algimantas Mikalauskas su dukra Milda.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-07.


Futbolo legendos: Rimas Kochanauskas

Žinomas futbolo specialistas Rimas Kochanauskas mini gražią savo amžiaus sukaktį. 60-ies metų jubiliejus – proga palinkėti Rimui sėkmės, kartu prisiminti ilgametį ir sąžiningą jo darbą, nuolatinį tobulėjimą, naujų idėjų įgyvendinimą, jaunuomenės ugdymą ir laimėjimus bei teikiamą nuoširdžią paramą propaguojant futbolą visoje Lietuvoje.

R. Kochanauskas gimė Kybartuose žymaus Lietuvos futbolo trenerio Vytauto Kochanausko šeimoje. Tėvo, kuris tapo ir pirmuoju treneriu, profesija jis susidomėjo dar vaikystėje. Žaidė Kybartų miesto gatvių turnyruose, Vilkaviškio rajono jaunučių ir jaunių rinktinėse, kurių vadovas ir treneris tuo metu buvo aktyvus sporto organizatorius Vytautas Miknevičius.

Porą metų R. Kochanauskas žaidė Kybartų futbolo klube „Sveikata“. 1970 metais kaip perspektyvus futbolininkas buvo pakviestas į Lietuvos moksleivių rinktinę.

Baigęs Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Rimas studijavo Lietuvos kūno kultūros institute ir žaidė Kauno „Atleto“ futbolo komandoje. 1974 m. buvo ypač įsimintini: su Kauno jaunimo komanda talentingas futbolininkas tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tais pačiais metais kybartietis žaidė reprezentacinėje Vilniaus „Žalgirio“ dublerių komandoje. Jos garbę gynė nemažas būrys Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų: V. Tutlys, A. Puodžiūnas, A. Liubinskas, K. Gražulis ir kiti.

Gavęs futbolo trenerio diplomą, R. Kochanauskas sėkmingai dirbo su įvairaus amžiaus talentingais moksleiviais Vilkaviškio rajono vaikų ir jaunių sporto mokykloje. Vienas pirmųjų jo auklėtinių Vitalis Levendrauskas 1983 m. tapo TSRS tautų spartakiados futbolo varžybų čempionu, žaidė TSRS futbolo rinktinėje Pasaulio jaunimo čempionate Meksikoje.

1978 m. R. Kochanauskas trenerio karjerą sėkmingai tęsė Alytaus sporto mokykloje. Jo vadovaujama futbolo komanda „Pušynas“ tarptautiniame „Odinio kamuolio“ turnyre Sverdlovske užėmė 2 vietą. Nė viena kita Lietuvos komanda tuo pasigirti negalėjo.

1982–1996 m. R. Kochanauskas – jau Lietuvos jaunučių futbolo rinktinių treneris. Jo vadovaujama Lietuvos jaunimo futbolo rinktinė 1985 m. tarptautiniame „Perkėlos“ turnyre Adleryje užėmė 3 vietą.

1986 m. gabaus trenerio išugdytas auklėtinis Gintaras Staučė, pakviestas į TSRS futbolo jaunių komandą, tapo Europos jaunių bronzos medalio laimėtoju, o 1988 m. – Europos jaunių čempionu. G. Staučė buvo pripažintas ne tik geriausiu Lietuvos futbolininku, bet tapo ir Turkijos „Galatasaray“, Rusijos „Spartako“, Vokietijos „Duisburgo“ klubų superžvaigžde. R. Kochanausko auklėtiniai Donatas Burbulevičius, Audrius Dabrovolskis, Vaidas Petrauskas, Almantas Žemėnas buvo pakviesti į Vilniaus „Žalgirio“ futbolo dublerių komandą.

1988 m. patyręs futbolo specialistas R. Kochanauskas tapo „Snaigės“ futbolo klubo, žaidžiančio Lietuvos vyrų futbolo A lygoje, vyriausiuoju treneriu, vėliau – Vilniaus futbolo komandos „Geležinis vilkas“ vyriausiuoju treneriu. 1996–1997 m. jam patikėtas Lietuvos aukščiausiosios lygos Kauno „Inkaro“ komandos vairas. Talentingo trenerio vadovaujama komanda tapo Lietuvos futbolo čempionato 3 vietos laimėtoja. R. Kochanauskas dirbo ir Alytaus „Dainavos“ komandos vyriausiuoju treneriu.

Patyrusio specialisto žinių prireikia ir ugdant jaunuosius talentus. 2001–2005 m. R. Kochanauskas buvo Lietuvos jaunųjų futbolo talentų atrankos grupių vadovu. 2011 m. jo auklėtiniai Aurimas Dubickas, Lukas Kochanauskas, Aivaras Bražinskas, Vytautas Andriuškevičius pakviesti atstovauti Lietuvos futbolo jaunimo komandai. V. Andruškevičius yra Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės narys, o A. Bražinskas, žaisdamas Vilniaus „Žalgirio“ klube, 2013 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu.

Talentingas treneris R. Kochanauskas visuomeniniais pagrindais ėjo Alytaus apskrities futbolo federacijos futbolo trenerių tarybos pirmininko pareigas, konsultavo Pietvakarių pasienio policijos rinktinę, ruošė ją tarptautinėms varžyboms.

Už nuopelnus ugdant talentingus žaidėjus ir propaguojant futbolą R. Kochanauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Jis apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento bronzos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Alytaus apskrities ir miesto futbolo federacijos padėka „Už futbolo populiarinimą Alytaus apskrityje“. 2007 m. Lietuvos jaunimo sporto žaidynių futbolo varžybų trenerių konkurse R. Kochanauskas yra užėmęs 3 vietą.

Sigitas KURAS

Nuotr. Rimas Kochanauskas (pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės) – 1986 m. per veteranų turnyrą Kybartuose. Antroje eilėje (pirmieji iš dešinės) – treneriai Vytautas Miknevičius ir Vytautas Kochanauskas.

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Kovo 15 d. Šeštadienis.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian