Kybartų kultūros centras

  • 0

  • 0

Laisve ir pavasariu pakvipusi šventė

Valstybės atkūrimo diena – svarbiausia data Lietuvos istorijoje. Kaip ir anuomet, prieš 101 metus, ji alsavo laisve. Dangus buvo pilnas artėjančio pavasario pranašų, o gausų žiūrovų būrį Kybartų kultūros centro salėje šeštadienio priešpietį pasitiko Vytauto Kernagio „Balto paukščio“ aidai.

Iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas prasidėjo politinio kalinio, antisovietinio judėjimo dalyvio kybartiečio Romo Žemaičio įnešama trispalve. Būtent jis dar 1984 metų vasario 16-ąją kartu su bendraminčiais nepabūgo iškelti trispalvę ant mokyklos kamino. Gūdžiu sovietmečiu mieste suplevėsavusi Lietuvos vėliava buvo gyvas įrodymas, kad mūsų tauta laisva bei nepalaužiama. Tikriausi žodžiai tądien liejosi lūpomis žmogaus, išdrįsusio skelbti Lietuvos laisvę, ginti ją, kalbėti už ją. Baigdamas savo kalbą R. Žemaitis kreipėsi į kybartiečius ir Kybartų seniūną Romą Šunoką su oficialiu prašymu vieną miesto gatvę pavadinti Virgilijaus Jaugelio vardu.

Virgilijus Jaugelis – garsus mūsų krašto antisovietinio judėjimo dalyvis, tikėjimo laisvės gynėjas, kunigas, palaidotas Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios bokšto kriptoje. Kitąmet bus minimos 40-osios V. Jaugelio mirties metinės. Jo gyvenimo auka verta neblėstančio atminimo.

Renginyje taip pat buvo pagerbtas ir kito žinomo kybartiečio, praėjusiais metais į amžinybę iškeliavusio Arūno Žemaitaičio atminimas.

Rimtą Vasario 16-osios minėjimo gaidą keitė daina ir šokis – tai, ką atpažįstame kaip Lietuvą. Tautiniai motyvai skambėjo melodijose, kurias susirinkusiesiems dovanojo Vilkaviškio muzikos mokyklos kanklių ansamblis bei Kybartų skyriaus mokiniai, Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ ir šokėjai. Dainas ir šokį į darnią visumą jungė renginio vedėjos Andželikos Micutienės jautriai skaitomos Justino Marcinkevičiaus eilės apie Lietuvą.

Sveikinimo žodį į minėjimą susirinkusiems žmonėms tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Kazys Kiaulakis, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kultūros centro vadovė Asta Vencienė. Jie pasidžiaugė, kad miesto bendruomenei nesvetimas tautiškumo jausmas, kad ji noriai ir aktyviai mini tokią svarbią datą. Juk visiems kartu švęsti Lietuvos gimtadienį, pasak A. Vencienės, yra daug linksmiau.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Šventės dieną trispalvę savo rankose tvirtai laikė Romas Žemaitis – žmogus, išdrįsęs veikti dėl Lietuvos laisvės sovietmečiu.

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Kybartiečiams nesvetimas tautiškumo jausmas – gyventojai gausiai susirinko į Vasario 16-osios minėjima.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-22.


  • 0

Kandidatų debatai: vieni kritikavo valdžią, kiti gyrė save

Kybartų kultūros centre vyko susitikimas-diskusija, kurioje dalyvavo kandidatai į rajono Savivaldybės merus. Gyventojai turėjo galimybę ne tik iš arčiau susipažinti su pretendentais į svarbiausią rajono valdžios postą, išgirsti jų mintis apie pasienio miesto ateitį, bet ir patys užduoti klausimų.

Trumpai apie save

Susitikti su kybartiečiais sekmadienio popietę atvyko visi keturi kandidatai: Saulenas Aželskas – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Vilkaviškio rajono skyriaus pirmininkas, Žilvinas Gelgota – visuomeninio rinkimų komiteto „Naujas startas“ įkūrėjas ir vadovas, Valentinas Gražulis – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vilkaviškio rajono skyriaus atstovas bei dabartinis rajono meras Algirdas Neiberka – Lietuvos socialdemokratų partijos Vilkaviškio rajono skyriaus pirmininkas.

Diskusijos dalyvius ir visus susirinkusiuosius pasveikino Kybartų seniūnas Romas Šunokas, miesto bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius bei Seimo narys Kęstutis Smirnovas.

Diskusiją vedė buvusi kybartietė Rita Glazer. Ji pirmiausia pakvietė kandidatus prisistatyti.

Burtų būdu pirmąjį numerį išsitraukęs A. Neiberka, pasinaudodamas medija, itin skrupulingai išdėstė biografiją nuo gimimo iki pasiektų karjeros aukštumų, pabrėždamas savo ilgametę politinę patirtį.

Po jo kalbėjęs S. Aželskas daugiau pasakojo apie patirtį, įgytą Suomijoje, bei partijos, kuriai jis atstovauja, vertybes.

Daug apie save nekalbėjo ir Ž. Gelgota. Trumpai supažindinęs su svarbiausiais savo gyvenimo faktais ir sąsajomis su Vilkaviškiu, turizmo sodybą mūsų rajone, Karalkrėslio kaime, turintis ir gyvenamąją vietą joje deklaravęs marijampolietis perėjo prie rajono valdžios kritikos.

Paskutinis prisistatė V. Gražulis. Šis kandidatas daugiausiai akcentavo savo pasiekimus tiesioginiame darbe – Vilkaviškio komunaliniame ūkyje. Žmonių pagyros dėl gražiai tvarkomo miesto ir raginimas imtis viso rajono reikalų, pasak V. Gražulio, ir buvo pagrindinė paskata dalyvauti mero rinkimuose.

Kritikos negailėjo

Laiką, skirtą pristatyti savo rinkimų programoms, kandidatai vėlgi pasirinko savaip išnaudoti.

A. Neiberka perskaitė sąrašą darbų ir prioritetų, kuriais vadovautųsi, jeigu meru būtų išrinktas kitai kadencijai. V. Gražulis pasisakė už pradėtų darbų ir projektų tęstinumą. Likusieji du kandidatai toliau žėrė kritiką. Ž. Gelgota kaltino Savivaldybę stagnacija, nepotizmu, demokratijos stoka, nesugebėjimu komunikuoti, teigė pasigendąs skaidrumo viešuosiuose pirkimuose, abejojo, pasak jo, pernelyg skubotu sprendimu biudžeto lėšomis prisidėti prie Vilkaviškio autobusų stoties statybos ir kt. Tai motyvai, Ž. Gelgotos teigimu, lėmę jo sprendimą dalyvauti rinkimuose.

S. Aželskas sakė pritariąs išsakytai kritikai ir dar nuo savęs pridėjo – priekaištavo rajono laikraščiui, kuris neva neatspindi realios situacijos. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad kandidatas į merus net neskaito laikraščio, kuriame ruošdamasis diskusijai tikrai būtų radęs vertingų žinių apie rajoną.

Kaip į Kybartus sugrąžinti jaunimą?

Diskusija užsitęsė beveik tris valandas. Kandidatai turėjo išdėstyti savo nuomones dėl bendruomenių vaidmens bei jų įtraukimo priimant visiems rajono gyventojams svarbius sprendimus, dėl Savivaldybės įtakos išsaugant kultūros paveldą. Diskutavo apie paramą verslui, sportui, kultūrai.

Kalbėdami apie Kybartų ateitį visi turėjo atsakyti į klausimą, kaip tapę merais jie bandytų į Kybartus sugrąžinti išvykusį jaunimą, ką darytų, kad miestas taptų patrauklus jaunoms šeimoms.

V. Gražulis teigė, jog pirmiausia inicijuotų sugrįžusiųjų susitikimą, įsiklausytų į jų keliamas problemas, pageidavimus ir pagal galimybes padėtų įsikurti. Rimtas akstinas, anot jo, būtų valstybės – pagrindinio darbdavio sprendimas pakelti atlyginimus viešajame sektoriuje, kad gyvenimas pagerėtų ir kitose srityse.

Ž. Gelgotos nuomone, nėra ko laukti, kol kažkas sugrįš. Pasak jo, jau dabar reikia užmegzti ryšį su gyvenančiais užsienyje žmonėmis ir galvoti, kaip išnaudoti jų svetur įgytą patirtį, galbūt net pritraukti į gimtinę kraštiečių investicijų.

A. Neiberka mano, kad vienas iš traukos aspektų yra jaukios, žmonėms gyventi patogios aplinkos sukūrimas, taip pat rudenį valstybės pradėta vykdyti pirmojo būsto paramos programa.

S. Aželskas teigė, jog būtų pravartu Savivaldybėje įdiegti vieno langelio principą, kad atėjęs žmogus vienoje vietoje gautų atsakymus į jam rūpimus klausimus, paruošti mokyklas priimti lietuviškai nekalbančius vaikus, pritaikyti ugdymo programas.

Seniūnijų savarankiškumas – už ir prieš

Kandidatai į merus išsakė ir savo požiūrį į Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų įsisavinimą.

A. Neiberka vardijo projektus, kurie jau įgyvendinti arba bus vykdomi Kybartuose. Ž. Gelgota kėlė klausimą, kokią pridėtinę vertę kuria tokie projektai. Šio politiko nuomone, atėjo laikas galvoti apie tai, kad investuojamos lėšos pirmiausiai turėtų kurti darbo vietas. S. Aželskas kalbėjo apie būtinybę investuoti ne į kelius, parkus, trinkelėmis grįstus takus ar bendruomenių namus, kurie, pasak jo, ištuštėjo, o į žmogų. Tačiau šioms mintims paprieštaravo V. Gražulis, sakydamas, jog žmonėms vis dėlto reikia ir trinkelėmis grįstų takų, ir gražios aplinkos, ir kultūros židinių, kad savo mieste jie galėtų gerai jaustis ir ramiai gyventi.

Gvildenant seniūnijų vaidmens stiprinimo klausimą, kandidatų nuomonės taip pat išsiskyrė. S. Aželskas pasisakė už seniūnijas su savo biudžetu, V. Gražulis teigė dėl to turįs abejonių, nes „kažin ar naudinga rajonui turėti dvigubą biudžetą“. Pasak A. Neiberkos, jis pritartų tiesioginiams seniūnų rinkimams, bet nepritartų, kad seniūnijos taptų savarankiškomis biudžetinėmis įstaigomis, nes išaugtų biurokratinis aparatas ir padaugėtų išlaidų. Ž. Gelgota sprendimą dėl seniūnijų savarankiškumo gerai apsvarstytų, nes jam kyla klausimas, ar tik tokiu atveju dar 12 tiesiogiai išrinktų seniūnų netaptų naujais mažais „cariukais“.

Netrūko ir kandžių replikų

Diskutuojant buvo paliesta tema ir apie valdžios dėmesį Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestrui. A. Neiberka informavo apie Savivaldybės skiriamą finansinę paramą šiam rajoną ir Lietuvą garsinančiam kolektyvui. S. Aželskas orkestrą pavadino Kybartų krašto stebuklu, bet apgailestavo, jog visuomenė labai retai mato šio garsaus orkestro pasirodymus. Tokios politiko užuominos salėje sėdėję kybartiečiai, ko gero, nesuprato, nes koncertų orkestrantai surengia išties nemažai.

Reakcijos sulaukė ir Ž. Gelgotos, atrodė, juokais išsprūdęs pasiūlymas orkestrui atvykti į senosios Vilkaviškio autobusų stoties atsisveikinimą ir sugroti paskutinį maršą. Studentė Greta politiko repliką priėmė kaip įžeidimą, sakydama, kad „tas juokelis nuskambėjo neskaniai“.

Kybartietis Stasys „prie sienos rėmė“ A. Neiberką, tvirtindamas, jog šis per savo kadenciją „nieko gero nepadarė“. Pedagogas Juozas klausė, kam rajone reikalinga Švietimo pagalbos tarnyba. Kybartų gyventojas Vytautas stebėjosi, kad kai kurie kandidatai į merus „nesigaudo“ miesto erdvėse ir painioja informaciją. Kybartietis Algimantas teiravosi, kas bus su rajono šilumos ūkiu, kai pasibaigs Savivaldybės sutartis su šiuo metu šilumą tiekiančia UAB „Litesko“.

Salėje sėdėję žmonės drąsiai stojo iš savo vietų, uždavinėjo klausimus, kurių buvo ir labai nepatogių politikams, bet į visus juos kandidatai stengėsi atsakyti. Būta ir pagyrų, ir karštų plojimų. Kartais aplodismentai nuskambėdavo tai iš vieno salės krašto, tai iš kito, nes politikus aktyviai palaikė į debatus juos atlydėję bendražygių būreliai.

Dangyra APANAVIČIENĖ

Raimundo MASLAUSKO nuotr. Debatus vedusi Rita Glazer ir visi keturi kandidatai į merus (iš kairės): Žilvinas Gelgota, Algirdas Neiberka, Valentinas Gražulis ir Saulenas Aželskas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-11.


  • 0

Donatui Ziegoraičiui įteiktas „Auksinis Feniksas“

Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje per iškilmingą ceremoniją buvo įteikti didžiausios šalies kultūros bendruomenės – Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Įspūdinga vardine skulptūrėle apdovanotas mūsų kraštietis Donatas Ziegoraitis, Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ vadovas.

D. Ziegoraitis tapo vienu iš penkių laureatų – jis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą, kurį kybartiečiui įteikė Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis. Su šiuo reikšmingu įvertinimu D. Ziegoraitį sveikino šventiniame renginyje dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, pasveikinti orkestro vadovo taip pat atvyko Vilkaviškio kultūros centro direktorė Renata Medelienė bei Kybartų kultūros centro vadovė Asta Vencienė.

Už begalinę meilę muzikai, pareigos jausmą, atsidavimą kolektyvui D. Ziegoraitis yra ne kartą įvertintas. Jo vadovaujamas orkestras nuolat pribloškia profesionaliai atlikta muzika, puikiai parinktu repertuaru bei neregėtais efektais. D. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras 2017 metais pelnė jau trečią „Aukso paukštės“ apdovanojimą ir geriausio mėgėjų orkestro Lietuvoje pripažinimą. Tarptautiniame pučiamųjų instrumentų festivalyje Kroatijoje „Kybartų“ orkestro vadovas D. Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

„Auksinis feniksas“ – tai svarbiausias ir vienas iš reikšmingiausių visos šalies apdovanojimų kultūros srityje. Šio apdovanojimo tikslas – pagerbti fizinius ar juridinius asmenis, svariausiai nusipelniusius šalies kultūros kūrimui, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei kultūros centrų sistemos vystymuisi, tobulinimui ir viešinimui.

Be D. Ziegoraičio pelnyto „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimo, „Auksinio fenikso“ statulėlės buvo įteiktos dar keturiems laureatams. „Metų kultūros politiku“ tapo Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas, „Geriausiu metų kultūros centro vadovu“ išrinktas Šakių kultūros centro direktorius Raimondas Januševičius, „Metų kultūros mecenato ir rėmėjo“ apdovanojimas įteiktas AB „Vilkyškių pieninė“, o „Metų partnerio“ nominacija skirta Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos I rinktinei.

Šventėje dalyvavo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo, Vyriausybės nariai, rajonų merai, vicemerai, administracijų vadovai ir, žinoma, gausi kultūros centrų vadovų bendruomenė.

„Auksinio fenikso“ apdovanojimu skatinama partnerystė ir bendradarbiavimas kuriant bei puoselėjant kultūros ir meno tradicijas, naujų formų atsiradimą, regionų kultūrinį išskirtinumą. Pagerbiami asmenys – nuoširdžiai, dažnai tyliai ir pasiaukojančiai kitų labui dirbantys žmonės. Šis ilgainiui labai svarbiu tapęs apdovanojimas sureikšmina regionuose dirbančių ir kuriančių žmonių indėlį.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr. Orkestro vadovas D. Ziegoraitis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-11.


  • 0

Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


  • 0

Solidarumo bėgimas suvienijo įvairias Kybartų įstaigas

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė organizavo jau penktąjį solidarumo bėgimą, per kurį buvo renkamos lėšos vaikams, nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje. Šiemet prie iniciatyvos taip pat prisidėjo kai kurios kitos miesto įstaigos.

Bėgime dalyvavo per pusantro šimto žmonių, daugiausiai buvo Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenės narių. Bėgo ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai, mokytojai. Prie akcijos šiais metais taip pat prisijungė vietiniai pasieniečiai, pataisos namų, prekybos centro „Maxima“ bei kultūros centro darbuotojai.

Startavę gimnazijos stadione, Kybartų gatvėmis nelenktyniaudami bėgikai įveikė maždaug 2,5 km trasą. Pasak gimnazijos kūno kultūros mokytojo Aurelijaus Viliušo, seniau mokiniai nesuprasdavo šio bėgimo esmės, todėl lenktyniaudavo tarpusavyje, aplenkdami net priekyje važiuojančius policijos pareigūnus. Dabar kiekvienas bėgikas puikiai žino, kad varžytis čia nereikia – pasiekę finišo liniją visi apdovanojami akcijos lipdukais bei diplomais.

„Kiekvienas bėgimo dalyvis paaukojo tam tikrą sumą pinigų, kurie vėliau bus perduoti Ukrainos vaikams. Ankstesniais metais lėšos buvo skiriamos mažiesiems Zambijos gyventojams. Šiemet mūsų bendruomenės nariai aukojo įvairias sumas – nuo 20 centų iki 5 eurų. Žinant, kad didelė dalis mūsų gimnazijos mokinių gyvena nepasiturinčiose šeimose, tai – gana nemaži pinigai“, – mintimis dalijosi A. Viliušas.

Bėgimo dalyviai ne tik patys galėjo aukoti pinigų, bet ir ieškoti rėmėjų, kurie tai padarytų už juos. Ankstesniais metais viena gimnazijos mokinė buvo suradusi net 10 rėmėjų.

A. Viliušas svarstė, kad šis tradicinis bėgimas ne tik visus suvienija bendram tikslui, bet ir skatina vaikus gyventi aktyviai. Pedagogo teigimu, mokinių fizinis pasirengimas nuolat prastėja.

„Smagiausia, kad visi supranta solidarumo bėgimo svarbą. Nors nemažai mokinių likus keliems šimtams metrų iki finišo griebiasi už šonų, vis dėlto sukandę dantis iš paskutiniųjų jie stengiasi pasiekti galutinį tikslą“, – šypsojosi kasmet šiame bėgime dalyvaujantis gimnazijos lituanistas Mindaugas Bučinskas.

„Santakos“ inf.

Andriaus GRYGELAIČIO nuotr. Šiemet solidarumo bėgime dalyvavo per 150 žmonių.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-30.


  • 0

Miestą aplankė bažnyčios statytojo vaikaitis

Praeitą savaitę Kybartuose lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Vytenis Kuraitis. Svečio senelis Viktoras Jonas Kuraitis šiame pasienio mieste yra dirbęs Lietuvos banko Kybartų skyriaus valdytoju.

Kartu su žmona Joan Parsons Kuraitis bei dukterimis Kristina Kennedy ir Jonathan Aubry svečias pirmiausia užsuko į Kybartų kultūros centrą, kur 1923 m. birželio 11 d. buvo įsteigtas ir veikė Lietuvos banko Kybartų skyrius. Juos priėmė ir kelias valandas po senelio kažkada gyventą miestą vedžiojo Kybartų kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Andželika Micutienė.

Kuraičių šeima apžiūrėjo centro pastatą, kuriame daug metų iki pat mirties dirbo Vytenio senelis, domėjosi, kokie kolektyvai čia susikūrę, klausėsi darbuotojų pasakojimų, vartė jų ir bibliotekininkių surinktas senas fotografijas.

Bankininko vaikaitis pats nemažai papasakojo apie miestui nusipelniusį savo senelį, žadėjo atsiųsti senų giminės nuotraukų, kad papildytų kultūros centro archyvą.

Kybartiečiai stebėjosi, kad Amerikoje gyvenantis V. Kuraitis puikiai kalba lietuviškai ir nuoširdžiai domisi savo kilme.

Ryšį su Kybartų kultūros centru V. Kuraitis užmezgė per Vilniaus turizmo centrą, į kurį kreipėsi atvykęs į sostinę aplankyti giminaičių.

A. Micutienė Kuraičių šeimą palydėjo ir į Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčią. Čia esančioje kriptoje yra palaidotas 1935 m. miręs Vytenio senelis V. J. Kuraitis, buvęs vienu iš penkių šios bažnyčios statymo komiteto narių.

Minėtas komitetas susitelkė 1923 m. Jame, be V. J. Kuraičio, buvo tuometis Kybartų parapijos klebonas kun. Stanislovas Čepulis, miesto burmistras Česlovas Jaronimas Budrevičius bei ūkininkai Juozas Prapuolenis ir Jonas Orantas. Jie nuveikė didžiulį darbą – nupirko tinkamą žemės sklypą, rūpinosi parengti modernios bažnyčios projektą, surinko lėšas statybai ir organizavo darbus, kurie truko net penkiolika metų.

Įdomu tai, kad iš pradžių šventovei statyti norėta pirkti sklypą Rambyno gatvėje, bet vėliau buvo persigalvota. Nutarta pirkti 4,5 ha valdą Senapilės gatvėje, ten, kur dabar stovi Eucharistinio Išganytojo bažnyčia.

Didelis sklypas tuomet priklausė Lietuvos geležinkelių valdybai. Dalį sklypo nupirko bažnyčios statymo komitetas.

Rengti projektą buvo pasamdytas tuo metu jau pagarsėjęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Iš pradžių bažnyčioje ketinta įrengti šešis modernių formų altorius. Galutinai suprojektuoti buvo didysis ir Šv. Teresėlės koplyčios altorius. Po didžiuoju altoriumi įrengtas rūsys su penkiomis kriptomis, skirtomis bažnyčios statymo komiteto nariams laidoti. Vienoje iš jų amžinojo poilsio atgulė V. Kuraičio senelis V. J. Kuraitis.

Kelias valandas Kybartuose viešėjęs V. Kuraitis apsilankė Pasaulio kybartiečių draugijos įsteigtoje Algimanto Kezio galerijoje, kurioje eksponuojami garsaus išeivijos fotomenininko darbai, sukaupta nemažai medžiagos apie senuosius Kybartus.

Svečių šeima aplankė Kybartų geležinkelio stoties požemius, pasivaikščiojo miesto gatvėmis.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. Kultūros darbuotoja Andželika Micutienė (kairėje) pasitiko bei ekskursijoje po miestą lydėjo Amerikos lietuvį Vytenį Kuraitį su žmona Joan Parsons Kuraitis ir dukterimis Kristina Kennedy, Jonathan Aubry.

Taip tarpukariu atrodė Lietuvos banko Kybartų
skyriaus rūmai, kuriuose vėliau įsikūrė kulturos
darbuotojai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-17.


  • 0

Sužavėjo Pajevonyje sukurti menininkų darbai

Kybartų kultūros centre į menų studiją „Smiltys“ mėgėjus dailininkus subūrusi Aušrinė Dubauskienė kasmet surengia tarptautinį dailės plenerą. Jau antra vasara pagrečiui pleneras vyko Pajevonyje, apsuptame mistinių piliakalnių ir civilizacijos dar nepaliestos gamtos, žmonių ir pastatų. Šiemetinio plenero-edukacijos tema buvo „Mūsų žemė mena“.

Į menų studijos „Smiltys“ vadovės A. Dubauskienės organizuojamus plenerus kasmet atvyksta mėgėjai dailininkai ne tik iš Lietuvos – Marijampolės, Vilkaviškio, Kybartų, bet ir iš Kaliningrado srities (Rusija), iš Lenkijos.

Liepos 27-ąją buvo surengta per plenerą-edukaciją „Mūsų žemė mena“ sukurtų darbų paroda.

Žiūrovai liko sužavėti to, ką sukūrė menininkai stovyklos Pajevonyje dienomis. Dailininkų kūriniai alsuoja spalvų žaisme, simboliais, kūrybiniuose darbuose „kalba“ miestelyje surasti ir nutapyti seni daiktai, parodomos sudužusio ąsočio ar gamtos subtilybės, pakeri žinia, perduodama iš praeities į netobulą ateitį.

Išsiskyrė menininkių Irenos Šunokienės ir A. Dubauskienės darbai, per spalvą, daiktą, potėpį prakalbinantys žiūrovą.

I. Šunokienė geba detalėje įžvelgti gilią prasmę, jos paveikslai alsuoja mistika, dieviška ramybe ir sugestyvumu. A. Dubauskienės kūryba žavi giliu ekspresyvumu, simbolika, darbai pilni susimąstymo apie menamas ir tikrąsias vertybes, potėpiai žadina viltį, liūdesį, ilgesį.

Savaip Pajevonio apylinkes į paveikslus perkėlė viešnios iš Lenkijos ir Rusijos.

Tapytojos Alicijos Barbaros Czarneckos-Zyskowskos iš Barčevo (Lenkija) darbuose atsispindi kūrėjos tėvynės spalvos, į paveikslus atkeliavusios iš valstybinių simbolių, vėliavos, Lenkijos gamtos, bet alsuojančios lietuviško peizažo kerais.

Kūrėjai iš Gusevo (Kaliningrado sr.) Margaritai Batyasovai patinka lietuvių meilė savo kraštui, jo gamtai. Daug minčių menininkei sukėlė prie Kunigiškių piliakalnio rymanti skulptūra – ją įamžinusi, savo darbą pavadino „Sargyba“.

Plenero dalyviams ir svečiams įspūdį paliko Lino Lukoševičiaus kuriama Vyčio skulptūra. Seniūnas Gediminas Bisikirskas tikisi, kad šis darbas minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį papuoš Pajevonio miestelio aikštę.

Plenero dalyvius parodos atidaryme pasveikino Kybartų kultūros centro direktorė Asta Venckienė, kūrybinės sėkmės linkėjo rajono meras Algirdas Neiberka ir Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas.

Iš kaimyninių šalių ir Lietuvos į plenerą susirinkę menininkai sakė, kad visus metus laukia tos dienos, kai menų studija „Smiltys“ vėl suburs juos kurioje nors įstabioje Vilkaviškio krašto vietovėje.

Antanas ŽILINSKAS

Autoriaus nuotr. Visi kartu: ir plenere dalyvavę menininkai, ir jų svečiai.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-03.


  • 0

„Aš taip jūsų laukiu…“

Kai su Dalija Karkiene kalbėdavomės telefonu, ji vis kviesdavo: „Atvažiuokite, aš taip jūsų pasiilgau, atvažiuokite padainuoti.“

Ilgai puoselėjome svajonę aplankyti netikėtos negalios užkluptą savo bičiulę Daliją, pažįstamą daugeliui kybartiečių, buvusią ilgametę rajono Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovę, mūsų ansamblio narę. Daug esame kartu keliavę, dainavę… Likę daug gražių prisiminimų ir jautėme jai ilgesį.

Neseniai pavyko įgyvendinti seną svajonę: nuvykome į specialiąją socialinės globos įstaigą – Tremtinių namus, kuriuose šiuo metu gyvena D. Karkienė, ir surengėme koncertą. Už sklandžią kelionę į Vilnių esame dėkingi šių namų vadovams – direktoriui Daliui Bitaičiui ir jo pavaduotojai Aušrai Makaravičiūtei bei paslaugiam vairuotojui Andriui.

Mums išvykstant į Tremtinių namus visi, kas apie tai žinojo, prašė perduoti kybartietei kuo geriausius linkėjimus, lauktuves, gėlių žiedus. Susitikimas su Dalija buvo mielas: džiaugsmas, apsikabinimai, pasikalbėjimai…

Pasiklausyti mūsų dainų į salę susirinko visi gyventojai ir darbuotojai. Jautėme vieni kitų artumą, širdį glostė gausūs plojimai už kiekvieną dainą. Gražius padėkos žodžius mums išsakė šios įstaigos vadovai, gėlių puokštę jie įteikė ansamblio „Vaivora“ vadovei Irmai Menčinskienei.

Mes taip pat esame dėkingi šiems žmonėms už nuoširdų priėmimą. Po koncerto dar ilgai visi bendravome prie vaišių stalo, kalbėjomės, dalijomės įspūdžiais. Liūdna buvo atsisveikinti su Dalija, kuri prašė nepamiršti perduoti linkėjimus kybartiečiams. „Padėkokite gerbiamam klebonui Vaidotui, Aldutei, Elenytei, mano bibliotekininkėms už tai, kad manęs nepamiršta“, – atsisveikindama sakė D. Karkienė.

Išsiskyrėme su viltimi vėl pasimatyti.

Irena BACEVIČIENĖ

Nuotr. Kybartiečiams gerai pažįstamą Daliją Karkienę Vilniuje aplankė Kybartų kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ narės.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-05.


  • 1

Žiūrovai sėdės patogiau

Prieš keletą dienų Kybartų kultūros centras gavo progą pasikeisti visas žiūrovų salėje esančias kėdes į naujas.

Dabar į renginius atvykę žiūrovai sėdės minkštai ir patogiai, o ir estetinis vaizdas – visai kitas. Senosios medinės kėdės kultūros centrui tarnavo net 54 metus, todėl dabar nauju pirkiniu džiaugiasi visas kolektyvas.

– Pirkiniai atvežti balandžio 17 dieną. 230 raudonu audeklu aptrauktų kėdžių atkeliavo tiesiai iš Lenkijos fabriko, – sakė Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė.

Kybartiečiai su fabriku atkakliai derėjosi, tad su atvežimo paslauga visa siunta kainavo 4910 eurų, o viena kėdė – tik apie 20 eurų. Lėšų pirkiniui skyrė Vilkaviškio rajono savivaldybė.

Nuotr. Raudonos kėdės labai pagyvino Kybartų kultūros centro salės vaizdą.

„Santakos“ inf.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian