Kybartų kultūros centras

  • 0

„Aš taip jūsų laukiu…“

Kai su Dalija Karkiene kalbėdavomės telefonu, ji vis kviesdavo: „Atvažiuokite, aš taip jūsų pasiilgau, atvažiuokite padainuoti.“

Ilgai puoselėjome svajonę aplankyti netikėtos negalios užkluptą savo bičiulę Daliją, pažįstamą daugeliui kybartiečių, buvusią ilgametę rajono Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovę, mūsų ansamblio narę. Daug esame kartu keliavę, dainavę… Likę daug gražių prisiminimų ir jautėme jai ilgesį.

Neseniai pavyko įgyvendinti seną svajonę: nuvykome į specialiąją socialinės globos įstaigą – Tremtinių namus, kuriuose šiuo metu gyvena D. Karkienė, ir surengėme koncertą. Už sklandžią kelionę į Vilnių esame dėkingi šių namų vadovams – direktoriui Daliui Bitaičiui ir jo pavaduotojai Aušrai Makaravičiūtei bei paslaugiam vairuotojui Andriui.

Mums išvykstant į Tremtinių namus visi, kas apie tai žinojo, prašė perduoti kybartietei kuo geriausius linkėjimus, lauktuves, gėlių žiedus. Susitikimas su Dalija buvo mielas: džiaugsmas, apsikabinimai, pasikalbėjimai…

Pasiklausyti mūsų dainų į salę susirinko visi gyventojai ir darbuotojai. Jautėme vieni kitų artumą, širdį glostė gausūs plojimai už kiekvieną dainą. Gražius padėkos žodžius mums išsakė šios įstaigos vadovai, gėlių puokštę jie įteikė ansamblio „Vaivora“ vadovei Irmai Menčinskienei.

Mes taip pat esame dėkingi šiems žmonėms už nuoširdų priėmimą. Po koncerto dar ilgai visi bendravome prie vaišių stalo, kalbėjomės, dalijomės įspūdžiais. Liūdna buvo atsisveikinti su Dalija, kuri prašė nepamiršti perduoti linkėjimus kybartiečiams. „Padėkokite gerbiamam klebonui Vaidotui, Aldutei, Elenytei, mano bibliotekininkėms už tai, kad manęs nepamiršta“, – atsisveikindama sakė D. Karkienė.

Išsiskyrėme su viltimi vėl pasimatyti.

Irena BACEVIČIENĖ

Nuotr. Kybartiečiams gerai pažįstamą Daliją Karkienę Vilniuje aplankė Kybartų kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ narės.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-05.


  • 0

Žiūrovai sėdės patogiau

Prieš keletą dienų Kybartų kultūros centras gavo progą pasikeisti visas žiūrovų salėje esančias kėdes į naujas.

Dabar į renginius atvykę žiūrovai sėdės minkštai ir patogiai, o ir estetinis vaizdas – visai kitas. Senosios medinės kėdės kultūros centrui tarnavo net 54 metus, todėl dabar nauju pirkiniu džiaugiasi visas kolektyvas.

– Pirkiniai atvežti balandžio 17 dieną. 230 raudonu audeklu aptrauktų kėdžių atkeliavo tiesiai iš Lenkijos fabriko, – sakė Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė.

Kybartiečiai su fabriku atkakliai derėjosi, tad su atvežimo paslauga visa siunta kainavo 4910 eurų, o viena kėdė – tik apie 20 eurų. Lėšų pirkiniui skyrė Vilkaviškio rajono savivaldybė.

Nuotr. Raudonos kėdės labai pagyvino Kybartų kultūros centro salės vaizdą.

„Santakos“ inf.


  • 0

Valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiame kartu

Kybartiečiai stengiasi būti aktyvūs ir kartu su visa Lietuva švenčia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Vasarį Kybartų kultūros centras prisijungė prie akcijos „Apkabinkime Žemę 2018. Lietuva dėkoja“. Jos organizatoriai kvietė padėkoti valstybėms, kurios 1992 m. pripažino Lietuvą kaip savarankišką, nepriklausomą valstybę. Prie šios akcijos prisijungė „Saulės“ progimnazijos bei Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai. Pasirūpinome Azerbaidžano šalies atributika, o mokiniai, sustoję į širdelės formos ratą, tarė AČIŪ Azerbaidžano valstybei, kuri Lietuvai labai svarbiu ir sunkiu laiku išdrįso pasakyti: „Lietuva, mes pripažįstame Tave kaip valstybę ir nuo šiol Tu esi lygiateisė narė pasaulio šalių šeimoje.“ Šią akimirką užfiksavome nuotraukose, kurias kartu su padėkos laišku išsiuntėme Azerbaidžano Khazaro universitetui, teigdami, jog savo laisvoje šalyje esame laimingi bei vieningi.

Kovo 11-ąją Kybartų kultūros centras pakvietė žmones švęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Vyko Vytauto Mačiulaičio fotografijų paroda „Laisvės kovų takais“, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti. Autorius pristatė savo darbus, akcentavo, kad ši paroda – tai jo padėka kovotojams už laisvę, tai siekis eiti savo protėvių kovų keliais, saugoti jų atminimą, puoselėti lietuvybę.

Vėliau kybartiečiai ir svečiai buvo pakviesti į vokalinės muzikos festivalį „Dainuojam Lietuvai“. Nuotaikingai koncertą pradėjo mažiau nei prieš du mėnesius susibūręs Kybartų kultūros centro vaikų popchoras. Iškilmingai sugiedota „Tautiška giesmė“, šventinius sveikinimus ir palinkėjimus išsakė Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Seimo narys K. Smirnovas įteikė padėkas gydytojai Žilvinai Urbonavičienei, vokalinių ansamblių „Aušrinė“ ir „Vaivora“ bei vaikų popchoro vadovei Irmai Menčinskienei, Kybartų kultūros centro darbuotojams. Taip pat mūsų kolektyvui padovanojo 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto kopiją.

Koncerte pasirodė vokaliniai ansambliai „Gija“ (vad. D. Borkertienė), „Vaivora“ ir „Aušrinė“ (vad. I. Menčinskienė), „Šypsena“ ir „Jovaras“ (vad. N. Gardauskienė), „Savito“ (vad. A. Burbulienė), Girėnų kapelos vyrų kvintetas (vad. N. Klimauskienė).

Koncerto pabaigoje vokalinių ansamblių vadovams meras A. Neiberka įteikė padėkas.

Skambant nuotaikingos Marijampolės kultūros centro vokalinio ansamblio „Savito“ atliekamos dainos „Tu, Lietuva“ pakartojimui, dainavo, plojo visa salė: ir į sceną išėję visi atlikėjai, ir žiūrovai.

Dėkodama visiems renginio dalyviams ir žiūrovams sakau: taip gera būti kartu!

Nuotr. Bendra daina suvienijo ir atlikėjus, ir žiūrovus.

Asta VENCIENĖ
Kybartų kultūros centro direktorė

Publikuota: „Santaka“, 2018-03-16.


  • 0

Švenčiame Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui Virbalis ir Kybartai pradėjo ruoštis gerokai prieš vasario 16-ąją. Minint Lietuvos šimtmečio metus kybartietės ir virbalietės susibūrėme ir dalyvavome projekte ,,Lietuvai 100-sveikas, mažyli“, kurį skelbė Vilkaviškio krašto VVG. Akcijos metu numegzta 26 poros trispalvių kojinyčių, kurios jau pasiekė Vilkaviškio gimdymo skyriaus naujagimius.

Šie metai Virbaliui ypatingi, todėl ir ,,papuošti“ ypatingai – Magdeburgo teisių suteikimo 425 m. sukaktis. Bendruomenės ,,Virbalio vartai“ dėka, gigantiškomis trispalvėmis papuošta seniūnijos, kultūros namų, bendruomenės namų ir parapijos bažnyčios pastatai. Negana to, bendruomenės moterų klubo iniciatyva papuošti pagrindinės (Vilniaus g.) elektros stulpai (28 vnt). Bendruomenės namų trispalvę puošia 100 iš molio pagamintų spynų (L. Vasiliauskienė), kultūros namų fasadinę pusę puošia A. Dirsės tapytas paveikslas iš ciklo ,,Virbalis senose fotografijose“.

Šimtmečio renginių ciklas vasario 15-osios rytą prasidėjo Virbalio miesto darželyje. A. Snabaitienės (seniūnijos socialinė darbuotoja) iniciatyva su globojamų šeimų vaikais pasveikino Lietuvą į orą paleisdami 100 balandžių, o ikimokyklinukai ,,Spinduliukų“ grupės vaikai ir pedagogė A. Lasevičienė uždegė 100 trispalvių savos gamybos žvakių. Vėliau Virbalio pagrindinės mokyklos ugdytiniai kartu su Kybartų kultūros centro Virbalio kultūros namų moterų vokaliniu ansambliu ,,Vėjūna“ dovanojo koncertą Lietuvai ir virbaliečiams. Vasario 16 – osios rytą į Virbalio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią rinkosi parapijiečiai, kur buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą ir čia gyvenančius žmones. Po šv. Mišių skambėjo arfininkės V. Smailytės ir bosinio tromboniniko S. Karkos koncertas.

Kybartiečiai vasario 15 – ąją nešini vėliavomis ir tautine atributika rinkosi į pagrindinę Kybartų miesto J. Basanavičiaus gatvę. Visoje gatvėje skambėjo dainos apie Lietuvą. Susirinkusieji jungėsi į ,,Vienybės grandinę“, kurią organizavo Kybartų Saulės progimnazijos ir K. Donelaičio gimnazijos pedagogai, pakviesdami ne tik visas ugdymo įstaigas veikiančias Kybartuose, bet ir visus kybartiečius.

Kybartai švęsdami Lietuvos gimtadienį, vasario 16 – popietę rinkosi į Kybartų eucharistinio išganytojo bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios.

Po Mišių pakviesti miestiečiai ir svečiai būriavosi prie seniūnijos, kur vyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija ir trumpas minėjimas. Čia VSAT Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos pasieniečiai iškilmingai pakėlė vėliavas, sugiedojo LR himną. Sveikinimo žodį tarė miesto seniūnas R. Šunokas, seimo narys K. Smirnovas pasveikino su Lietuvos gimtadieniu ir Vinco Basanavičiaus anūkei Teresei Basanavičiūtei įteikė padėkos raštą, bei istorinę vėliavą. Tuo pat metu Kybartų gaisrinės kieme, būriavosi žmonės, kur vyko pilietinė akcija. Iniciatyvos autorė, subūrusi grupę žmonių, tai Kybartų seniūnija, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komanda, Kybartų-Virbalio motociklistai, UAB Darna, futbolo klubas ,,Sveikata“, UAB „Baltled“ papuošė trispalve vėliava Kybartų gaisrinės bokštą, ši vėliava kabos visus 2018 m.

Po iškilmingų vėliavų pakėlimo visi rinkosi į Kybartų kultūros centrą. Ten taip pat laukė ,,staigmena“. Negana to, kad nuo sausio 13 iki vasario 16 eksponuojama Zino Kazėno – Zika gotografijų paroda ,,Lietuva-laisvės šalis: 1988 – 1991″, Pasaulio kybartiečių draugijos dovana kybartiečiams, greta unikalios parodos puikavosi – 1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo kopija (1m x  4,5m).

Visus kybartiečius ir miesto svečius po koncerto renginio vedėjas kvietė pasirašyti po aktu taip parodyti, kad mes tikrai mylim savo gimtą kraštą (visus 2018 m. visų renginių metu bus galima pasirašyti po akto kopija, o kitais metais padovanoti šimtmetį švenčiantiems Kybartams). Koncerte, kurį vedė aktorius kybartietis A. Žemaitaitis ,,prabėgo“ visa Lietuvos istorija nuo raštiško paminėjimo iki šių dienų. Iškilmingai įžygiavus orkestrui ir šokėjoms koncertas prasidėjo LR himnu. Įspūdingomis choreografijomis ir dainomis renginį papuošė Kybartų kultūros centro kolektyvai, vadovės I. Šunokienė ir R. Gliaubicienė, moterų vokalinis ansamblis ,,Gija“, vadovė D. Borkertienė.

Greta Ališauskaitė


  • 0

  • 0

Unikali Zino Kazėno-Zikos paroda Kybartuose

Zinas Kazėnas nuo 1972 m. yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, nuo 1988 m. – laisvai samdomas fotomenininkas. 1988-1991 m. Zinas Kazėnas buvo Sąjūdžio Informacinės Agentūros (SIA) fotografu.

Fotografijose užfiksuotos akimirkos iš daugiau nei dviejų šimtų Sąjūdžio laikotarpio piketų, mitingų, akcijų. Per trejus metus fotografas apsilankė    250-tyje mitingų ir akcijų, vykusių Lietuvos miestuose, miesteliuose, sukaupė daugybę medžiagų.

Įspūdingiausias fotografo darbas – merginos, vardu Leokadija, kuri virš sovietų armijos kariškių galvų išdidžiai mojuoja Lietuvos trispalve –  nuotrauka.

Fotografijų paroda „Lietuva – laisvės šalis: 1988-1991“ – tai Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Zino Kazėno ir fondo Azzara dovana Lietuvos   žmonėms Lietuvos nepriklausomybės 25-erių metų proga. Kartu tai yra priminimas, jog laisvė yra ne duotybė, o vertybė.

Šios unikalios nuotraukų parodos ekspozicijos vyks:

Iki sausio 26 d. – Kybartų kultūros centre;
Sausio 27–vasario 10 dienomis – Vištyčio regioninio parko lankytojų centre;
Vasario 11-17 dienomis – Kybartų kultūros centre;
Vasario 19-28 dienomis – Vilkaviškio kultūros centre.

Už parodą dėkojame Pasaulio kybartiečių draugijai


  • 0

„Vaivora“ dainomis palydi broliams Vailokaičiams skirtus renginius

Kybartų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Vaivora“, vadovaujamas Irmos Menčinskienės, Kaune dalyvavo renginyje broliams Jonui ir Juozui Vailokaičiams pagerbti.

Kauno „Ąžuolyno“ keliautojų klubas, siekiantis pažinti su Sąjūdžio banga pakilusią Lietuvą, besiruošiančią švęsti savo valstybingumo 100-metį, lanko įžymias Lietuvos vietas, ruošia atmintinus renginius. Kad tas pavasarinis trispalve pražydęs žiedas niekada nenuvystų mūsų širdyse! – tokį gyvenimo prasmės šūkį skleidžia klubas. „Kelionę sumanyti – intriga, ją parengti – rūpestis, o po to prisiminti visas įdėtas pastangas – atpildas“, – sako klubo vadovė Laimutė Burinskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos profesorius, publicistas bei filmų kūrėjas Aleksandras Vitkus stengiasi viską įamžinti, kurdamas filmus apie „Ąžuolyno“ klubo veiklą.

Atsiradus bendrystei ir galimybei, su nenuilstančiais kauniečiais susitikome Šančių mokykloje. Šios pavyzdinės mokyklos įkūrėjai, žymiai pedagogei ir skautininkei Vladai Arminaitei atminti 2000-aisiais metais čia buvo atidengta atminimo lenta.

Pastatas statytas tarpukariu iš Palemono plytinės plytų (tai buvo Vasario 16-osios akto signataro Jono Vailokaičio plytinė. Jis norėjo visą Lietuvą matyti mūrinę). Įėjus į šį didžiulį pastatą atrodė, kad patekome į muziejų. Koridoriuose – įspūdingi senosios Lietuvos buities eksponatai. Mokyklos salėje, pavadintoje Antano Smetonos vardu, vyksta gausybė renginių. Čia neseniai buvo paminėtos Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio 132-osios gimimo metinės.

Mūsų vokalinio ansamblio „Vaivora“ kelionės tikslas buvo dainomis prisidėti prie Lietuvos valstybingumo 100-mečio paminėjimo, renginyje pagerbti brolius signatarą Joną ir kunigą Juozą Vailokaičius. Čia, Šančiuose, buvo pirmoji signataro Jono šeimos gyvenamoji vieta. Jo vaikai lankė šią Šančių mokyklą, kurioje ir vyko renginys.

Broliai Vailokaičiai daug davė Lietuvos klestėjimui visose srityse: pramonės, švietimo, žemės ūkio… O ką jau kalbėti apie tūkstančius sukurtų darbo vietų.

Į jiems pagerbti skirtą renginį rinkosi „Ąžuolyno“ klubo nariai, kiti kauniečiai. Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas pasakė gražią kalbą apie Vailokaičius, asmenybes, kurių tauta niekada negali pamiršti. Su mūsų ansambliu noriai renginiuose dalyvaujanti aktorė Alvyda Sipienė pristatė Kovo 11-osios akto signataro Vlado Terlecko knygą „Jonas Vailokaitis – gyvenimo ir veiklos bruožai“. Ji gana smulkiai nušvietė visą signataro Jono ir jo brolio kunigo Juozo gyvenimo kelią ir dėl mylimos Tėvynės nuveiktus darbų „kalnus“.

Mūsų vokalinis ansamblis „Vaivora“ tarp pasisakymų įsiterpdavo dainomis. Buvome gražiai sutikti ir išlydėti, jautėme, kad buvome laukiami.

Irena BACEVIČIENĖ
Vokalinio ansamblio „Vaivora“ narė

Nuotr. Kybartų dainininkės renginius apie Vailokaičius pagyvina ne tik savo dainomis, bet ir brolių nuotraukomis bei knygomis.


  • 0

Neabejingi grožiui ir Kybartams

Kybartų kultūros centras pirmą kartą gyventojus pakvietė dalyvauti Gatvės muzikos dienoje ir akcijoje „Papuoškim miesto parką“. Vienu metu vyko Gatvės muzikos diena ir gėlių sodinimas parko gėlynuose.

Savo gebėjimais pasidalyti su kitais panoro gausus būrys šaunaus jaunimo. Renginį pradėjo orkestras, vėliau pasirodė moksleiviai. Savo talentu stebino jauniausias atlikėjas šešiametis Bernardas Kriščiūnas. Jam ruoštis padeda vyresnioji sesuo Morta, kuri savo pasirodymais džiugina daugelyje renginių. Pirmą kartą išgirdome augančią žvaigždutę Urtę Savickaitę. Energija ir gera nuotaika dalijosi moterų linijinių šokių kolektyvas. Kaskart savo pasirodymais maloniai stebina Vilijos Gaurienės vadovaujami kolektyvai ir dvi Monikos – Kavaliauskaitė ir Geištoraitytė. Gera klausytis vokalisčių Odetos Štaraitės ir Sonatos Mačiulaitytės, kurias paruošė Artūras Hube. Džiaugiamės pirmu Justės Čajkovskos ir Pauliaus Norvilaičio bei Gabrielės Bendžiūnaitės pasirodymu. Džiugu, kad Kybartuose yra daug dainuojančio, muzikuojančio jaunimo. Tikimės, kad kitais metais Gatvės muzikos dienoje sulauksime dar daugiau atlikėjų ir atrasime naujų talentų.

Seniai turėjome idėją prisijungti prie daugelyje Lietuvos miestų organizuojamos akcijos papuošti savo miestą gyventojų dovanotomis gėlėmis. Nusprendėme, jog ši graži idėja labai derėtų su Gatvės muzikos diena. Paskelbėme žinią apie akciją socialiniame tinkle „Facebook“, iškabinome skelbimus mieste. Rezultatai pranoko lūkesčius. Žmonės labai geranoriškai dalijosi informacija, ragino vieni kitus prisijungti ir dovanojo gėlių. Nešė didesnes ir mažesnes, žydinčias ir žydėsiančias gėles. Visos jos padovanotos žmonių, kurie neabejingi grožiui ir Kybartams.

Gėlių dovanojo įstaigos ir organizacijos, gėlininkai, miesto verslininkai, pavieniai žmonės. Prie akcijos prisijungė seniūnija, UAB „Kybartų darna“, miesto bendruomenė. Sulaukėme jaunųjų savanorių Pauliaus Norvilaičio, Kamilės Mackevičiūtės, Karolinos Iešmantaitės pagalbos. Jaunuoliai padėjo platinti informaciją, surinkti ir sodinti gėles. Dirbome visi kartu su energija ir užsidegimu. Juk gera kurti grožį.

Esame dėkingi visiems, kurie dovanojo gėlių, kurie dalijosi informacija, padėjo sodinti, atėjo pasiklausyti koncerto, ir tiems, kurie mus palaikė mintimis.

Nuotr. Parke sklido jaunųjų kybartiečių dainos.

Asta VENCIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-25.


  • 0

Svarbiausia, kad į darbą žmonės eitų noriai

Po Kybartų kultūros centrą krėtusių skandalų, aiškinimosi spaudoje ir buvusio direktoriaus Sauliaus Juozapo Černevičiaus pasitraukimo iš pareigų, įstaigoje vėl nusistovėjo ramybė. Apie tris mėnesius darbuotojai dirbo be direktoriaus, tačiau renginiai vyko, suorganizuota nemažai švenčių. Kultūros darbuotojai nesvarstė, ką atneš rytdiena, o tiesiog dirbo savo darbą.

Dar nepraėjo nė mėnuo, kai, laimėjusi skelbtą konkursą, Kybartų kultūros centro naująja direktore tapo Asta VENCIENĖ.

Kybartietė ir anksčiau yra dirbusi šioje įstaigoje administratore, tad visus vidaus reikalus žino puikiai ir su kolektyvu susipažinti jai nereikėjo. Pedagoginį išsilavinimą turinti centro vadovė savo darbą pradėjo nuo atvirų pokalbių su kolektyvu, stengėsi išsiaiškinti ir išgydyti susikaupusius skaudulius.

– Kokią atmosferą ėmusi vadovauti radote kultūros centre? Ar pavyko sumažinti įtampą kolektyve?

– Manau, kad šitie reikalai jau išsisprendė. Nors buvo visko: ir aštrių pasakymų vienas kito adresu, ir nesusipratimų. Kalbėjomės visi kartu ir su kiekvienu atskirai. Sutarėme, jog nuoširdžiai dirbsime, padėsime vienas kitam. Kultūros centre dirba puikus kolektyvas, žmonės labai kūrybingi ir šaunūs, jie savo darbą išmano. Svarbiausia, kad visi būtų kaip kumštis. Žinome, kiek lėšų skiriama kultūrai, tad darbuotojams tenka pabūti viskuo, atlikti ir į pareigas neįeinančius darbus, norint padaryti gražų renginį žmonėms. Todėl be vieni kitų pagalbos niekaip neišsiverstume – ir visi tą puikiai suprantame.

Aš pusantrų metų kultūros centre nedirbau, bet nuo jo reikalų nebuvau atitrūkusi ir, laimėjusi konkursą, čia sugrįžau kaip namo su dideliu džiaugsmu. Visada sakydavau, jog tokio kolektyvo, kokį turėjau kultūros centre, niekada neturėsiu. Čia mes visi žinodavome vieni kitų džiaugsmus ir rūpesčius, padėdavome vienas kitam. Prieš tai šiame centre darbavausi 10 metų ir džiaugiuosi sugrįžusi.

– Tai ar galite pasakyti, jog atmosfera darbe visai kitokia?

– Man atrodo, kad taip. Nors už visus kalbėti negaliu. Aišku, ne visi darbe glėbesčiuojasi ir šypsosi vienas kitam, bet normalūs darbiniai santykiai yra. Bent jau mano pozicija tokia, jog darbuotojai turi būti laimingi, nejausti kažkokių nuoskaudų ir į darbą ateiti su ūpu. Darysiu viską, kas priklauso nuo manęs, kad darbo vietoje žmogus galėtų dirbti be neigiamų emocijų. Meno žmonės gal kiek emocingesni, karštesni, bet visi esame tik žmonės. Ir visiems reikia palaikymo, įvertinimo, supratimo.

– Kokius ūkinius rūpesčius radote atėjusi vadovauti?

– Problemos – tos pačios. Trūksta patalpų kolektyvams. Jas dalijamės su biblioteka, kurią jau daug metų žadama iškelti, net nupirktos patalpos, bet jos nepritaikomos ir kažin, ar kas pajudės. Tačiau su bibliotekininkėmis mes sugyvename, patys ieškome išeičių. Aišku, labai reikėtų patalpų remonto. Savo kieme turime apgriuvusį miesto tualetą, kurį reikėtų nugriauti, bet labai brangu. Apskaičiavus statinio griovimo ir rekonstrukcijos išlaidas, gal čia būtų galima įrengti patalpas kokiai nors garso studijai. Aiškinsimės, kaip galima tai padaryti.

– Kokių naujų minčių, planų turite, gal darysite kažką kitaip?

– Kol kas dirbu dar tik dvidešimt dienų ir bandau įsigilinti į vadovo darbą. Galiu pasakyti, jog mano pirmtakas buvo puikus vadybininkas, kuris žinojo, kur ko ieškoti, ką kada paprašyti ir kaip padaryti. Pavyzdžiui, Kybartų tradicinės vasaros šventės jau būdavo suplanuotos sausio mėnesį. Tikiuosi, kad ir man pavyks užmegzti reikiamus kontaktus ir viską daryti ne prasčiau. Kalbant apie vasaros šventę, tai ji šįmet vyks ne stadione, o miesto parke, greta kultūros centro. Dar nežinome, kaip seksis įsikurti šioje erdvėje, bet jei šventė pavyks, veikiausiai ir kitas organizuosime čia. Yra minčių suburti Kybartų kultūros centro chorą. Jam vadovauti paprašiau nuostabią vadovę Irmą Menčinskienę. O kol kas dirbame įprastus darbus, rengiame ir tradicines, ir netradicines šventes. Šįmet kartu su miesto bendruomene organizuojame Motinos dienos renginį. Džiaugiamės, kad bendradarbiaujame.

– O kokia padėtis Kybartų kultūros centro filialuose?

– Tik pradėjusi dirbti aplankiau visus. Girėnuose dirba energingoji Nomeda Klimauskienė. Pastatas jau ne pirmos jaunystės, tačiau patalpas girėniškiai pasiremontuoja savo jėgomis, padedant bendruomenei. Tas pats ir Vištytyje. Kultūros centro patalpos, priklausančios vietinei bendruomenei, sutvarkytos jos dėka. Kultūros centras turi tik nedidelę patalpą. Tačiau renginiai čia vyksta, visi pluša kartu, rengiamos šventės. Čia dirba Valdas Juodišius – ilgametis kapelos vadovas. Neseniai įdarbintas kultūrinės veiklos vadybininkas Jonas Paškauskas, kuris turi nemažą patirtį, anksčiau yra dirbęs Vištyčio kultūros namų vadovu.

Virbalyje vadybininkė Žydrūnė Gudiškienė sugebėjo suburti žmones ne tik kultūrinei veiklai. Kartu su bendruomene remontuoti kultūros namai. Norėčiau pabrėžti, kad Virbalyje kultūrinė veikla vyksta puikiai, kad visi padaliniai galėtų pavydėti puikių ryšių, bendravimo ir pagalbos iš bendruomenės. Tai – pavyzdys ir mums, kybartiečiams.

Gražiausi – Pajevonio kultūros namai, kurie taip pat priklauso vietos bendruomenei. Čia irgi vyksta kultūrinė veikla, kaimo žmonės užimti. Pajevonyje dirba labai kūrybinga darbuotoja Irma Kalvaitytė-Lišauskienė. Ji pati kuria eiles ir rengia poezijos vakarus, stengiasi išjudinti visą bendruomenę. Ir tai jai pavyksta.

– Kokius renginius labiausiai mėgsta žmonės?

– Kybartiečiai mėgsta įvairias šventes, tačiau į mokamus renginius renkasi vangiai. Nors tikrai siūloma ir spektaklių, ir koncertų. Kai darėme apklausą, kybartiečiai teigė, jog eitų į spektaklius, per mėnesį bilietams galėtų išleisti iki 20 eurų. Tačiau realybėje viskas kitaip. Buvo sugalvota bilietus žiūrovams pristatyti net į namus, siūlyta įstaigose, bet tai menkai padėjo. Galvosime, kaip labiau pritraukti kybartiečius. Ieškosime būdų, stengsimės. Juk įtraukti žmones į kultūrą – pagrindinis mūsų darbas.

Nuotr. Naujoji direktorė Asta Vencienė (trečia iš kairės) sako, kad jai svarbiausia – gerai nusiteikęs kolektyvas.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-22.


  • 0

Direktorius atsistatydina, bet atmosfera kultūros centre nesikeičia

Kybartų kultūros centre bręsta rimti pokyčiai: įstaigos direktorius Saulius Juozapas Černevičius ruošiasi išeiti iš darbo, o kultūrinių renginių organizatorė Neringa Kanclerė prieš patį didžiųjų darbų maratoną susirgo ir atsidūrė ligoninėje.

Tylėti negalėjo

Direktorių ir kolektyvą ne kartą kaltinusi, jog šie dirbtinai kelia įtampą ir iš jos tyčiojasi, Neringa Kanclerė apie tai kalbėti nevengia. „Santakai“ jauna moteris sakė, kad jos ligos priežastis – slogi atmosfera kultūros centre. Mat net ir tie bendradarbiai, kurie, pasak jos, buvo draugai ir jai pritarė, kilus konfliktui liko direktoriaus pusėje.

– Nesuprantu, kaip žmonės, tikrai žinantys, kokiais nešvariais dalykais užsiima direktorius, savo „darbeliais“ nuskambėjęs per visą Lietuvą, gali tylėti ir palaikyti jo pusę. Juk jeigu tik toks žmonių mąstymas – tylėti, kad tik jiems nekliūtų, apie kokią gražią ateitį ir šalies gerovę galime kalbėti? Dabar aš atrodau kažkokia nenormali teisybės ieškotoja, nors tokie dalykai turėtų rūpėti visiems, – kalbėjo N. Kanclerė. – Skaudu ir pikta, kad žmonės greitai išsižada savo įsitikinimų dėl patogumo ir leidžia savimi manipuliuoti.

Ir vedėja, ir krovėja

Pasak N. Kanclerės, nors Kybartų kultūros centre įsteigta aibė etatų, renginių organizatorėms reikia atlikti ir jų pareigoms nepriskirtus darbus: pačioms tąsyti kėdes, rūpintis garsu, apšvietimu, dekoracijomis ir kitais reikalais. Vien sukurti scenarijų, pasipuošti ir sklandžiai vesti renginį neužtenka. Prieš tai tenka dirbti viską. Pasak jaunos moters, skaudu, kai sužinai, jog S. J. Černevičius šitiek laiko buvo įdarbinęs Kaune gyvenančią savo dukrą, kuri gavo solidų atlyginimą, nors čia dirbančios jos niekas nematė, kad skelbiamas konkursas į direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai pareigas aiškiai pritaikytas konkrečiam, vadovui palankiam žmogui, nors iki šiol visus pagal šias pareigas priklausančius darbus atlikdavo ji.

– Kai nori su žmogumi susidoroti, visada randi kaip, – sakė N. Kanclerė. – Ypač tai lengva vadovui. O mūsiškis visada dirbo tokiu principu: „Skaldyk ir valdyk.“ Tarp darbuotojų visada buvo keliama nesantaika, kad mes nesusivienytume ir mumis būtų lengviau manipuliuoti. Aš su tuo taikstytis negaliu ir nemoku. Gal todėl dabar ligoninėje ir gydausi pašlijusią sveikatą.

Įsikišo meras

Iš tiesų prieš gerą savaitę Savivaldybės interneto tinklalapyje buvo paskelbtas konkursas į Kybartų kultūros centro direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai ir bendriems reikalams pareigas. Sąlygos, iškeltos pretendentui, buvo labai keistos. Išvardyti net kvalifikaciniai pažymėjimai, kuriuos privalo turėti konkurse dalyvaujantis asmuo.

– Pamatęs, kaip parengtas konkursas, aš jį sustabdžiau ir skelbimą liepiau išimti iš tinklalapio, – sakė rajono meras Algirdas Neiberka. – Tuojau pat buvo pasikalbėta su direktoriumi, kuris teisinosi, kad dokumentą konkursui pavedė parengti nepatyrusiai darbuotojai ir pats neapsižiūrėjo. Kadangi ant mano stalo jau guli S. J. Černevičiaus prašymas išeiti iš darbo, konkursą į pavaduotojo pareigas paskelbsime tada, kai Kybartų kultūros centras turės naują vadovą.

Paklaustas, ar normalu, kad direktorius netikrintų savo pavaldinių paruoštų dokumentų, meras sakė, jog taip neturėtų būti. Tad vos tik iškilo problemų kultūros centre, imtasi priemonių. Įstaigoje buvo atliktas auditas, beje, parodęs tik smulkius pažeidimus, sustiprinta kontrolė, Savivaldybės taryba pakeitė ir išplėtė Kybartų kultūros centro tarybos nuostatus. Jau kuris laikas įstaigos direktorius, nepasitaręs su ja, negali priimti svarbesnių sprendimų.

Užkirto kelią manipuliacijoms

Kybartų kultūros centro tarybos pirmininkas Stanislovas Lopeta sakė, kad situacija įstaigoje – tikrai nemaloni.

– Aš priklausau ir Savivaldybės tarybos Kontrolės komitetui, tad galiu pasakyti, kad finansiniai dokumentai įstaigoje yra tvarkingi. Netvarka buvo tik su atlyginimų koeficientais. Kai kurie techniniai darbuotojai, net neturėję jų darbui reikalingos aparatūros, atlyginimo gavo daugiau nei kolektyvų vadovai, – pasakojo S. Lopeta. – Stengėmės viską sutvarkyti taip, kad nebūtų jokių galimybių pasipelnyti ir nekiltų jokių įtarimų. Mat ir nuomojantis aparatūrą, scenas ir panašius dalykus lieka vietos įvairioms „interpretacijoms“. Direktoriui uždrausta nuomotis brangias scenas, kaip buvo daroma iki šiol – užteks ir bendruomenių sąjungos turimos scenos. Be to, šventėms labai jauki vieta yra prie pat kultūros centro esančiame miesto parke, nebūtina jas kaskart rengti stadione. Artimiausiu metu planuojame nupirkti įgarsinimo įrangą, kad būtų sava. Žodžiu, šitoje vietoje problemų jau neliko, tačiau iškilo kitos.

Taikdarių misija žlugo

Po kilusio konflikto Kybartų kultūros centro tarybai teko ne tik kontroliuoti direktorių, bet ir imtis taikdario vaidmens. Savaitės pradžioje tarybos nariai suorganizavo bendrą visų kultūros centro darbuotojų susirinkimą. Tokio įstaigoje, pasak čia dirbančiųjų, nebuvo gal dešimt metų.

Susirinkime dalyvavo ir vicemeras Kazys Kiaulakis, Savivaldybės administracijos juristė Vilma Kolpakovienė, atvažiavo nedarbingumo lapelį turinti N. Kanclerė.

Kaip pasakojo susirinkime dalyvavę asmenys, išaiškėjo, kad N. Kanclerė, švelniai tariant, prastai sutaria ne tik su direktoriumi S. J. Černevičiumi, bet ir su kolektyvu.

Jos pasisakyme buvo juntama arogancija, kalbėdama renginių organizatorė žodžių nerinko ir kaltinimų turėjo beveik visiems kolegoms.

Po N. Kanclerės monologo neištvėrė rajono vicemeras Kazys Kiaulakis, kuris patarė kultūros centro darbuotojai pagaliau „nusiimti karūną“.

Apie porą valandų diskutavę ir po vieną pasisakę kolektyvo nariai taip ir nesusitaikė. Kultūros centro tarybos nariai patarė jiems pasilikti ir dar pasikalbėti tarpusavyje. Redakcijos žiniomis, ir šis pokalbis nieko nepakeitė. Įtampa kolektyve tik dar labiau padidėjo.

Kalbinti darbuotojai sakė esą įsitikinę, kad net ir direktoriaus pasitraukimas iš pareigų įsisenėjusių kolektyvo problemų neišspręs. Juolab kad, pasak darbuotojų, vadovas niekada per daug nesikišo į jų darbus ir visada buvo mandagus. Skųstis engimu darbuotojai sakė negalintys, todėl N. Kanclerės ir S. J. Černevičiaus nesutarimai jiems kėlė nuostabą.

Pats direktorius po minėto susirinkimo išėjo atostogų.

– Komentarų, kol negausiu pasiūlymų ar rekomendacijų iš Kybartų kultūros centro tarybos, neteiksiu, – elektroniniu paštu į klausimą apie padėtį jo vadovaujamoje įstaigoje atsakė atostogaujantis vadovas. – Prašome atsiųsti klausimyną, kai turėsiu rekomendacijas iš tarybos, atsakysiu.

Nepaisant Kybartų kultūros centrą iš vidaus draskančių konfliktų, renginiai mieste ir įstaigos filialuose vyksta. Kiek vidinių jėgų tai kainuoja darbuotojams – žino tik jie patys.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų kultūros centre ramu tik iš išorės.

Publikuota: „Santaka“, 2016-12-03.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian