Kybartų kultūros centras

Statybininkai remontuoja dalį miesto kultūros centro patalpų

Kybartų kultūros centro darbuotojai jau kurį laiką gyvena remonto nuotaikomis. Šioje įstaigoje pradėti sienų griovimo ir grindų ardymo darbai.


Šiuo metu baigiamos griauti rūsyje esančių patalpų sienos, išardytas grindų parketas, atliekami elektros instaliacijos darbai. Kultūros centro direktorė Asta Vencienė pasakojo, jog gerus išlupto parketo gabalus centro darbuotojai rinko į dėžes ir manė panaudosią klojant grindis kitose patalpose. Tačiau paaiškėjo, kad senas medžiagas sukloti atsieitų brangiau, nei nupirkti ir sudėti naują dangą, nes montavimo procesas būtų labai sudėtingas. Todėl šios minties atsisakyta. Direktorė sakė, jog nepatogumus darbe visi kenčia kantriai, nes žino, kad vėliau galės džiaugtis gražiomis patalpomis. 

„Lėšų remontui gauta įgyvendinant Vilkaviškio rajono savivaldybės regioninį projektą, skirtą Kybartų miesto bendruomenės poreikių tenkinimui. Viena iš šio projekto dalių – kultūros centro sutvarkymas. Tiesa, remonto sulauks tik rūsys ir fojė. Čia įsikūrusi centro rūbinė, patalpas repeticijoms turi trys kolektyvai, yra sanitariniai mazgai, kuriais naudojasi visi atėjusieji į renginius. Administracijos kabinetus jau esame susiremontavę savo jėgomis, šiuo metu dar tvarkomos orkestro patalpos. Salės renovacijai esame pateikę bendrą projektą su lenkais. Jį laimėję, ir mes, ir kaimynai gautume po pusę milijono eurų. Užtektų ne tik salės sutvarkymo darbams, naujoms užuolaidoms, bet ir įgarsinimo, apšvietimo aparatūrai. Labai laukiame projekto paraiškos vertinimo rezultatų. Įgyvendinus šiuos projektus, dar liktų nesuremontuoti paradinis įėjimas ir laiptinė. Tam reikalui numatyti lėšų kitų metų biudžete paprašėme Vilkaviškio rajono savivaldybės. Tad iš lėto, po gabaliuką judame į priekį“, – pasakojo A. Vencienė. 

Pasak kultūros centro darbuotojų, labai gerai, kad atnaujinamas pastato rūsys, nes ten yra didelė dalis naudingų patalpų. Paskutiniu metu toje vietoje buvo itin drėgna ir nejauku. Vienoje patalpoje pastatytas drėgmės rinkiklis per parą sugerdavo per 20 litrų vandens. Tikėtasi, kad po remonto viskas turėtų pasikeisti, tačiau paaiškėjo, jog projekte numatytas tik kosmetinis sienų remontas be jokio jų griovimo ar bent impregnavimo. 

Nelabai reikalingi kultūros centro darbuotojams atrodo suprojektuoti stikliniai laiptų atitvarai, kurie bus įrengti išgriovus patvarius betoninius, o numatyta stiklinė pertvara, dalijanti fojė į dvi atskiras dalis, būtų netgi nepageidautina. 

Kadangi įstaigoje yra per mažai erdvių kolektyvams repetuoti, tam reikalui buvo naudojama ir fojė. Bandyta tartis, jog pertvara būtų mobili, iš kelių dalių, kad reikalui esant būtų galima suformuoti tuo momentu reikalingą erdvę. Tačiau projekte numatyta kitaip. Norint ką nors keisti, tektų šį dokumentą koreguoti, o tai, aišku, kainuotų papildomai. 

A. Vencienė tikėjosi, kad atnaujinti bus tik patys laiptai, paliekant senuosius ranktūrius, juos atnaujinus ir uždėjus viršuje ąžuolinę apdailą. Su tuo sutiko ir statybininkai – MB „Konstruktus“, tačiau paskutinį žodį tars, pasikonsultavę su projektuotojais, rajono Savivaldybės atstovai. Jie jau buvo atvykę kalbėtis su statybininkais ir apžiūrėti situacijos vietoje. Kol kas bus konsultuojamasi su projekto autoriais, stengiantis išsiaiškinti, kokios galimybės pakeisti projektą už priimtiną kainą. Kol nekilo tokių klausimų, suremontuoti fojė statybininkai buvo žadėję iki metų galo. Rūsyje darbai veikiausiai vyks iki pavasario. 

Patalpomis negalintys naudotis kolektyvai prieglobstį susirado mokyklų salėse, glaudžiasi viršutinėse centro patalpose ir dalijasi jomis su kitais. Pasak A. Vencienės, remonto metu bus apribota ir galimybė rengti šventes. Kalėdinės eglės įžiebimas šįmet vyks tik lauke, kameriniai renginiai organizuojami A. Kezio galerijoje. Tad iš padėties šiaip taip sukamasi. Svarbiausia, kad darbai būtų atlikti kokybiškai, o visa kita, pasak centro darbuotojų, galima iškęsti. 

Kultūros centro remontas – tai tik viena projekto „Visuomeninės paskirties pastato ir viešųjų erdvių sutvarkymas Kybartuose, pritaikant juos bendruomenės poreikiams“ dalis. To paties projekto lėšomis bus tvarkomos ir kitos miesto vietos. Planuojama atnaujinti vietos bendruomenei ir Kybartų miesto svečiams skirtas viešąsias erdves: Vištyčio gatvėje įrengti jaunimo parką, sutvarkyti teritoriją, esančią J. Basanavičiaus gatvėje, įrengiant viešąjį tualetą, atlikti Eitkūnų ir Tarybų gatvių remontą. 

Iš viso projektui įgyvendinti skirta apie 1 mln. eurų. Didžioji dalis – ES biudžeto lėšos. Apie 85 tūkst. Eur prisidės rajono Savivaldybė. Kultūros centro remontui atiteks tik kiek daugiau nei 90 tūkst. Eur.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. MB „Konstruktus“ darbų vykdytojas Antanas Merkevičius Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistei Rūtai Kiaulakienei argumentavo, kodėl nereikėtų griauti tvirtų laiptų atitvarų.

Pastato fojė bus išsaugota XX a. pradžią menanti čia buvusio banko
freska. Autorės nuotr.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-15.


Kalbės apie prezidentinę porą

Spalio 28 d., 17 val., Kybartų kultūros centro galerijoje (J. Basanavičiaus g. 9, II a.) vyks paskaita-diskusija „Lietuvos šimtmečio asmenybės: Antanas ir Sofija Smetonos“.

Apie pirmą ir paskutinį tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentą A. Smetoną ir jo žmoną Sofiją kalbės atkurtos nepriklausomos Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas, buvęs vidaus reikalų ministras, parlamentaras dr. Stasys Šedbaras ir Smetonų gyvenimo bei veiklos ekspertė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė. Dviejų mokslininkų, daug savo gyvenimo valandų skyrusių Lietuvos istorijos pažinimui ir jos asmenybėms, vizitas Kybartuose – puiki proga sužinoti tai, apie ką iki šiol visuomenėje netyla diskusijos. Renginį ves rašytoja Loreta Jastramskienė.

„Santakos“ inf. 

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


„Rudens kermošius“ papildė labdaros valgyklėlės lentynas

Kybartų turgavietėje šurmuliavo „Rudens kermošius“, kurį šio miesto kultūros centras organizuoja jau trečius metus. Šitos šventės tikslas – ne tik pasidžiaugti sezono derliumi, bet ir atgaivinti miesto turgaus tradicijas bei kartu surengti akciją, skirtą paremti Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės labdaros valgyklėlę.

Šiais metais gyvumo, spalvų ir šventiškumo „Rudens kermošiui“ suteikė bendruomenių kiemeliai. Savo aktyvumu džiugino Gudkaimio, Matlaukio, Kybeikių, Šiaudiniškių, Keturkaimio kaimų bendruomenės, „Virbalio vartų“ ir Kybartų bendruomenių žmonės. 

Visi išradingai išpuošė prekystalius ir pirkėjus viliote viliojo įvairiausiomis kaimo gėrybėmis. Čia buvo ir sūrio, ir medaus, ir šiltos kaimiškos duonos. Išalkę šventės dalyviai galėjo nusipirkti karštų čeburekų, kibinų, šurpos ir net uzbekiško plovo. 

Susirinkusiuosius linksmino Kybartų kultūros centro Vištyčio kultūros namų kapela „Vištytis“, Girėnų bendruomenės centro kapela „Girėnai“ (Šakių r. sav.), Akmenynų laisvalaikio salės liaudiškos muzikos kapela „Akmenynai“ (Kalvarijos sav.) bei netikėti Kybartų moterų linijinių šokių kolektyvo „Ladies“ pasirodymai. Netrūko linksmybių, šokių ir dainų, vyko obuolių lupimo varžytuvės. Aktyviausiems renginio dalyviams atiteko specialieji prizai su „Rudens kermošiaus“ logotipais, bendruomenių atstovams – ąžuoliukų sodinukai. 

Kaip sakė Kybartų kultūros centro darbuotoja Andželika Micutienė, gera daryti gera. Gera, kai gali suteikti nors lašelį džiaugsmo tiems, kurie jo stokoja labiausiai. O gerumo lašų prikapsėjo tikrai nemažai! Kybartų neįgaliųjų grupės labdaros valgyklėlės vadovė Leonarda Dovidaitienė nuoširdžiai dėkojo kultūros centro darbuotojams už suorganizuotą įdomią „Rudens kermošiaus“ šventę, gražius šokius, moterų „baikerių“ pasirodymą, linksmą muziką, šventės vedėjos išradingumą. 

„Išmok gyvenimui dėkoti už tai, ką turi, tada jis tau padovanos tai, ko trūksta“, – sakė vadovė, dėkodama bendruomenėms už padovanotas daržoves, vaisius, medų, saldumynus. Šventė baigėsi, bet gerumas turi išlikti. Juk ne veltui sakoma: „Daryk, ką gali, su tuo, ką turi, ten, kur esi.“ 

Pasak miesto kultūros centro darbuotojų, šventę organizuoti tampa vis lengviau, nes sulaukiama didelio Kybartų seniūnijos, UAB „Kybartų darna“, vietinės bendruomenės palaikymo. Atsiranda vis daugiau neabejingų žmonių, o bendruomenė vis labiau susitelkia daryti gerus darbus. 

„Santakos“ inf. 

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Moterys dalyvavo obuolių lupimo varžytuvėse.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.



Algimanto Kezio galerija taps atviresnė lankytojams

Algimanto Kezio galerija oficialiai prisijungė prie Kybartų kultūros centro ir tapo jo filialu.

Sutartį pasirašė ilgametis Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) pirmininkas Leonas Narbutis ir Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė. Ji patikino, kad tai – tik šeimininkų pasikeitimas, nes jokių esminių pokyčių nebus. Algimanto Kezio galerijos veikla rūpinsis jau ne tik Kybartų kultūros centro, bet ir galerijos darbuotoja Andželika Micutienė.

Žymaus mūsų kraštiečio, išeivio, fotografo, JAV kultūros veikėjo Algimanto Kezio galerija Kybartuose buvo atidaryta prieš penkerius metus, balandžio 27 dieną, PKD patalpose. Tądien vyko ir pirmoji A. Kezio darbų paroda – eksponuotos originalios fotografijos, albumai. Šios galerijos įkūrimas buvo neabejotinai didelis žingsnis mažo miesto kultūriniame gyvenime. Be to, nuo 2007-ųjų gyvuojanti PKD surinko gausų istorinių, meninių eksponatų lobyną apie Kybartus, žymius kybartiečius ir, saugodama istorinį miesto atminimą, ketino steigti Kybartų miesto muziejų.

A. Micutienės teigimu, sukaupta vertinga medžiaga, knygos apie Kybartus, originalūs A. Kezio atvežti meno albumai taps prieinami visiems. Galerija bus atvira norintiesiems geriau pažinti miestą, taip pat tiems, kurie, turėdami įdomių reliktų apie Kybartus, gali prisidėti prie muziejaus plėtros.

„Mūsų siekiamybė – maksimaliai išnaudoti galerijos erdvę įvairiems kultūriniams renginiams, vaikų bei suaugusiųjų edukacijai. Kamerinė galerijos aplinka puikiai tinka parodoms, knygų pristatymams. Viliamės, jog pavyks atgaivinti muziejaus veiklą, pritraukti daugiau lankytojų, paskatinti aktyvesnį kybartiečių dalyvavimą galerijos veikloje. Kol kas Algimanto Kezio galerija susidomi atvykstančios ekskursijos, Amerikos lietuviai, iš užsienio sugrįžtantys kybartiečiai“, ‒ kalbėjo A. Micutienė.

Daugiau informacijos bus paskelbta Kybartų kultūros centro puslapyje www.kybartukc.lt. Dėl galerijos lankymo kreiptis tel. (8 342) 30 635.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Nuotr. PKD pirmininkas Leonas Narbutis ir Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė (abu sėdi) su miesto entuziastais seniūnu Romu Šunoku (iš kairės), Violeta Mickevičiūte, Andželika Micutiene ir Rymantu Vaičaičiu tikisi, kad gyvenimas galerijoje suaktyvės.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.



Laisve ir pavasariu pakvipusi šventė

Valstybės atkūrimo diena – svarbiausia data Lietuvos istorijoje. Kaip ir anuomet, prieš 101 metus, ji alsavo laisve. Dangus buvo pilnas artėjančio pavasario pranašų, o gausų žiūrovų būrį Kybartų kultūros centro salėje šeštadienio priešpietį pasitiko Vytauto Kernagio „Balto paukščio“ aidai.

Iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas prasidėjo politinio kalinio, antisovietinio judėjimo dalyvio kybartiečio Romo Žemaičio įnešama trispalve. Būtent jis dar 1984 metų vasario 16-ąją kartu su bendraminčiais nepabūgo iškelti trispalvę ant mokyklos kamino. Gūdžiu sovietmečiu mieste suplevėsavusi Lietuvos vėliava buvo gyvas įrodymas, kad mūsų tauta laisva bei nepalaužiama. Tikriausi žodžiai tądien liejosi lūpomis žmogaus, išdrįsusio skelbti Lietuvos laisvę, ginti ją, kalbėti už ją. Baigdamas savo kalbą R. Žemaitis kreipėsi į kybartiečius ir Kybartų seniūną Romą Šunoką su oficialiu prašymu vieną miesto gatvę pavadinti Virgilijaus Jaugelio vardu.

Virgilijus Jaugelis – garsus mūsų krašto antisovietinio judėjimo dalyvis, tikėjimo laisvės gynėjas, kunigas, palaidotas Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios bokšto kriptoje. Kitąmet bus minimos 40-osios V. Jaugelio mirties metinės. Jo gyvenimo auka verta neblėstančio atminimo.

Renginyje taip pat buvo pagerbtas ir kito žinomo kybartiečio, praėjusiais metais į amžinybę iškeliavusio Arūno Žemaitaičio atminimas.

Rimtą Vasario 16-osios minėjimo gaidą keitė daina ir šokis – tai, ką atpažįstame kaip Lietuvą. Tautiniai motyvai skambėjo melodijose, kurias susirinkusiesiems dovanojo Vilkaviškio muzikos mokyklos kanklių ansamblis bei Kybartų skyriaus mokiniai, Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ ir šokėjai. Dainas ir šokį į darnią visumą jungė renginio vedėjos Andželikos Micutienės jautriai skaitomos Justino Marcinkevičiaus eilės apie Lietuvą.

Sveikinimo žodį į minėjimą susirinkusiems žmonėms tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Kazys Kiaulakis, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kultūros centro vadovė Asta Vencienė. Jie pasidžiaugė, kad miesto bendruomenei nesvetimas tautiškumo jausmas, kad ji noriai ir aktyviai mini tokią svarbią datą. Juk visiems kartu švęsti Lietuvos gimtadienį, pasak A. Vencienės, yra daug linksmiau.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Šventės dieną trispalvę savo rankose tvirtai laikė Romas Žemaitis – žmogus, išdrįsęs veikti dėl Lietuvos laisvės sovietmečiu.

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Kybartiečiams nesvetimas tautiškumo jausmas – gyventojai gausiai susirinko į Vasario 16-osios minėjima.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-22.


Kandidatų debatai: vieni kritikavo valdžią, kiti gyrė save

Kybartų kultūros centre vyko susitikimas-diskusija, kurioje dalyvavo kandidatai į rajono Savivaldybės merus. Gyventojai turėjo galimybę ne tik iš arčiau susipažinti su pretendentais į svarbiausią rajono valdžios postą, išgirsti jų mintis apie pasienio miesto ateitį, bet ir patys užduoti klausimų.

Trumpai apie save

Susitikti su kybartiečiais sekmadienio popietę atvyko visi keturi kandidatai: Saulenas Aželskas – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Vilkaviškio rajono skyriaus pirmininkas, Žilvinas Gelgota – visuomeninio rinkimų komiteto „Naujas startas“ įkūrėjas ir vadovas, Valentinas Gražulis – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vilkaviškio rajono skyriaus atstovas bei dabartinis rajono meras Algirdas Neiberka – Lietuvos socialdemokratų partijos Vilkaviškio rajono skyriaus pirmininkas.

Diskusijos dalyvius ir visus susirinkusiuosius pasveikino Kybartų seniūnas Romas Šunokas, miesto bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius bei Seimo narys Kęstutis Smirnovas.

Diskusiją vedė buvusi kybartietė Rita Glazer. Ji pirmiausia pakvietė kandidatus prisistatyti.

Burtų būdu pirmąjį numerį išsitraukęs A. Neiberka, pasinaudodamas medija, itin skrupulingai išdėstė biografiją nuo gimimo iki pasiektų karjeros aukštumų, pabrėždamas savo ilgametę politinę patirtį.

Po jo kalbėjęs S. Aželskas daugiau pasakojo apie patirtį, įgytą Suomijoje, bei partijos, kuriai jis atstovauja, vertybes.

Daug apie save nekalbėjo ir Ž. Gelgota. Trumpai supažindinęs su svarbiausiais savo gyvenimo faktais ir sąsajomis su Vilkaviškiu, turizmo sodybą mūsų rajone, Karalkrėslio kaime, turintis ir gyvenamąją vietą joje deklaravęs marijampolietis perėjo prie rajono valdžios kritikos.

Paskutinis prisistatė V. Gražulis. Šis kandidatas daugiausiai akcentavo savo pasiekimus tiesioginiame darbe – Vilkaviškio komunaliniame ūkyje. Žmonių pagyros dėl gražiai tvarkomo miesto ir raginimas imtis viso rajono reikalų, pasak V. Gražulio, ir buvo pagrindinė paskata dalyvauti mero rinkimuose.

Kritikos negailėjo

Laiką, skirtą pristatyti savo rinkimų programoms, kandidatai vėlgi pasirinko savaip išnaudoti.

A. Neiberka perskaitė sąrašą darbų ir prioritetų, kuriais vadovautųsi, jeigu meru būtų išrinktas kitai kadencijai. V. Gražulis pasisakė už pradėtų darbų ir projektų tęstinumą. Likusieji du kandidatai toliau žėrė kritiką. Ž. Gelgota kaltino Savivaldybę stagnacija, nepotizmu, demokratijos stoka, nesugebėjimu komunikuoti, teigė pasigendąs skaidrumo viešuosiuose pirkimuose, abejojo, pasak jo, pernelyg skubotu sprendimu biudžeto lėšomis prisidėti prie Vilkaviškio autobusų stoties statybos ir kt. Tai motyvai, Ž. Gelgotos teigimu, lėmę jo sprendimą dalyvauti rinkimuose.

S. Aželskas sakė pritariąs išsakytai kritikai ir dar nuo savęs pridėjo – priekaištavo rajono laikraščiui, kuris neva neatspindi realios situacijos. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad kandidatas į merus net neskaito laikraščio, kuriame ruošdamasis diskusijai tikrai būtų radęs vertingų žinių apie rajoną.

Kaip į Kybartus sugrąžinti jaunimą?

Diskusija užsitęsė beveik tris valandas. Kandidatai turėjo išdėstyti savo nuomones dėl bendruomenių vaidmens bei jų įtraukimo priimant visiems rajono gyventojams svarbius sprendimus, dėl Savivaldybės įtakos išsaugant kultūros paveldą. Diskutavo apie paramą verslui, sportui, kultūrai.

Kalbėdami apie Kybartų ateitį visi turėjo atsakyti į klausimą, kaip tapę merais jie bandytų į Kybartus sugrąžinti išvykusį jaunimą, ką darytų, kad miestas taptų patrauklus jaunoms šeimoms.

V. Gražulis teigė, jog pirmiausia inicijuotų sugrįžusiųjų susitikimą, įsiklausytų į jų keliamas problemas, pageidavimus ir pagal galimybes padėtų įsikurti. Rimtas akstinas, anot jo, būtų valstybės – pagrindinio darbdavio sprendimas pakelti atlyginimus viešajame sektoriuje, kad gyvenimas pagerėtų ir kitose srityse.

Ž. Gelgotos nuomone, nėra ko laukti, kol kažkas sugrįš. Pasak jo, jau dabar reikia užmegzti ryšį su gyvenančiais užsienyje žmonėmis ir galvoti, kaip išnaudoti jų svetur įgytą patirtį, galbūt net pritraukti į gimtinę kraštiečių investicijų.

A. Neiberka mano, kad vienas iš traukos aspektų yra jaukios, žmonėms gyventi patogios aplinkos sukūrimas, taip pat rudenį valstybės pradėta vykdyti pirmojo būsto paramos programa.

S. Aželskas teigė, jog būtų pravartu Savivaldybėje įdiegti vieno langelio principą, kad atėjęs žmogus vienoje vietoje gautų atsakymus į jam rūpimus klausimus, paruošti mokyklas priimti lietuviškai nekalbančius vaikus, pritaikyti ugdymo programas.

Seniūnijų savarankiškumas – už ir prieš

Kandidatai į merus išsakė ir savo požiūrį į Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų įsisavinimą.

A. Neiberka vardijo projektus, kurie jau įgyvendinti arba bus vykdomi Kybartuose. Ž. Gelgota kėlė klausimą, kokią pridėtinę vertę kuria tokie projektai. Šio politiko nuomone, atėjo laikas galvoti apie tai, kad investuojamos lėšos pirmiausiai turėtų kurti darbo vietas. S. Aželskas kalbėjo apie būtinybę investuoti ne į kelius, parkus, trinkelėmis grįstus takus ar bendruomenių namus, kurie, pasak jo, ištuštėjo, o į žmogų. Tačiau šioms mintims paprieštaravo V. Gražulis, sakydamas, jog žmonėms vis dėlto reikia ir trinkelėmis grįstų takų, ir gražios aplinkos, ir kultūros židinių, kad savo mieste jie galėtų gerai jaustis ir ramiai gyventi.

Gvildenant seniūnijų vaidmens stiprinimo klausimą, kandidatų nuomonės taip pat išsiskyrė. S. Aželskas pasisakė už seniūnijas su savo biudžetu, V. Gražulis teigė dėl to turįs abejonių, nes „kažin ar naudinga rajonui turėti dvigubą biudžetą“. Pasak A. Neiberkos, jis pritartų tiesioginiams seniūnų rinkimams, bet nepritartų, kad seniūnijos taptų savarankiškomis biudžetinėmis įstaigomis, nes išaugtų biurokratinis aparatas ir padaugėtų išlaidų. Ž. Gelgota sprendimą dėl seniūnijų savarankiškumo gerai apsvarstytų, nes jam kyla klausimas, ar tik tokiu atveju dar 12 tiesiogiai išrinktų seniūnų netaptų naujais mažais „cariukais“.

Netrūko ir kandžių replikų

Diskutuojant buvo paliesta tema ir apie valdžios dėmesį Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestrui. A. Neiberka informavo apie Savivaldybės skiriamą finansinę paramą šiam rajoną ir Lietuvą garsinančiam kolektyvui. S. Aželskas orkestrą pavadino Kybartų krašto stebuklu, bet apgailestavo, jog visuomenė labai retai mato šio garsaus orkestro pasirodymus. Tokios politiko užuominos salėje sėdėję kybartiečiai, ko gero, nesuprato, nes koncertų orkestrantai surengia išties nemažai.

Reakcijos sulaukė ir Ž. Gelgotos, atrodė, juokais išsprūdęs pasiūlymas orkestrui atvykti į senosios Vilkaviškio autobusų stoties atsisveikinimą ir sugroti paskutinį maršą. Studentė Greta politiko repliką priėmė kaip įžeidimą, sakydama, kad „tas juokelis nuskambėjo neskaniai“.

Kybartietis Stasys „prie sienos rėmė“ A. Neiberką, tvirtindamas, jog šis per savo kadenciją „nieko gero nepadarė“. Pedagogas Juozas klausė, kam rajone reikalinga Švietimo pagalbos tarnyba. Kybartų gyventojas Vytautas stebėjosi, kad kai kurie kandidatai į merus „nesigaudo“ miesto erdvėse ir painioja informaciją. Kybartietis Algimantas teiravosi, kas bus su rajono šilumos ūkiu, kai pasibaigs Savivaldybės sutartis su šiuo metu šilumą tiekiančia UAB „Litesko“.

Salėje sėdėję žmonės drąsiai stojo iš savo vietų, uždavinėjo klausimus, kurių buvo ir labai nepatogių politikams, bet į visus juos kandidatai stengėsi atsakyti. Būta ir pagyrų, ir karštų plojimų. Kartais aplodismentai nuskambėdavo tai iš vieno salės krašto, tai iš kito, nes politikus aktyviai palaikė į debatus juos atlydėję bendražygių būreliai.

Dangyra APANAVIČIENĖ

Raimundo MASLAUSKO nuotr. Debatus vedusi Rita Glazer ir visi keturi kandidatai į merus (iš kairės): Žilvinas Gelgota, Algirdas Neiberka, Valentinas Gražulis ir Saulenas Aželskas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-11.


Donatui Ziegoraičiui įteiktas „Auksinis Feniksas“

Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje per iškilmingą ceremoniją buvo įteikti didžiausios šalies kultūros bendruomenės – Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Įspūdinga vardine skulptūrėle apdovanotas mūsų kraštietis Donatas Ziegoraitis, Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ vadovas.

D. Ziegoraitis tapo vienu iš penkių laureatų – jis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą, kurį kybartiečiui įteikė Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis. Su šiuo reikšmingu įvertinimu D. Ziegoraitį sveikino šventiniame renginyje dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, pasveikinti orkestro vadovo taip pat atvyko Vilkaviškio kultūros centro direktorė Renata Medelienė bei Kybartų kultūros centro vadovė Asta Vencienė.

Už begalinę meilę muzikai, pareigos jausmą, atsidavimą kolektyvui D. Ziegoraitis yra ne kartą įvertintas. Jo vadovaujamas orkestras nuolat pribloškia profesionaliai atlikta muzika, puikiai parinktu repertuaru bei neregėtais efektais. D. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras 2017 metais pelnė jau trečią „Aukso paukštės“ apdovanojimą ir geriausio mėgėjų orkestro Lietuvoje pripažinimą. Tarptautiniame pučiamųjų instrumentų festivalyje Kroatijoje „Kybartų“ orkestro vadovas D. Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

„Auksinis feniksas“ – tai svarbiausias ir vienas iš reikšmingiausių visos šalies apdovanojimų kultūros srityje. Šio apdovanojimo tikslas – pagerbti fizinius ar juridinius asmenis, svariausiai nusipelniusius šalies kultūros kūrimui, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei kultūros centrų sistemos vystymuisi, tobulinimui ir viešinimui.

Be D. Ziegoraičio pelnyto „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimo, „Auksinio fenikso“ statulėlės buvo įteiktos dar keturiems laureatams. „Metų kultūros politiku“ tapo Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas, „Geriausiu metų kultūros centro vadovu“ išrinktas Šakių kultūros centro direktorius Raimondas Januševičius, „Metų kultūros mecenato ir rėmėjo“ apdovanojimas įteiktas AB „Vilkyškių pieninė“, o „Metų partnerio“ nominacija skirta Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos I rinktinei.

Šventėje dalyvavo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo, Vyriausybės nariai, rajonų merai, vicemerai, administracijų vadovai ir, žinoma, gausi kultūros centrų vadovų bendruomenė.

„Auksinio fenikso“ apdovanojimu skatinama partnerystė ir bendradarbiavimas kuriant bei puoselėjant kultūros ir meno tradicijas, naujų formų atsiradimą, regionų kultūrinį išskirtinumą. Pagerbiami asmenys – nuoširdžiai, dažnai tyliai ir pasiaukojančiai kitų labui dirbantys žmonės. Šis ilgainiui labai svarbiu tapęs apdovanojimas sureikšmina regionuose dirbančių ir kuriančių žmonių indėlį.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr. Orkestro vadovas D. Ziegoraitis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-11.


Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian