Kybartų kultūros centras

  • 0

Neabejingi grožiui ir Kybartams

Kybartų kultūros centras pirmą kartą gyventojus pakvietė dalyvauti Gatvės muzikos dienoje ir akcijoje „Papuoškim miesto parką“. Vienu metu vyko Gatvės muzikos diena ir gėlių sodinimas parko gėlynuose.

Savo gebėjimais pasidalyti su kitais panoro gausus būrys šaunaus jaunimo. Renginį pradėjo orkestras, vėliau pasirodė moksleiviai. Savo talentu stebino jauniausias atlikėjas šešiametis Bernardas Kriščiūnas. Jam ruoštis padeda vyresnioji sesuo Morta, kuri savo pasirodymais džiugina daugelyje renginių. Pirmą kartą išgirdome augančią žvaigždutę Urtę Savickaitę. Energija ir gera nuotaika dalijosi moterų linijinių šokių kolektyvas. Kaskart savo pasirodymais maloniai stebina Vilijos Gaurienės vadovaujami kolektyvai ir dvi Monikos – Kavaliauskaitė ir Geištoraitytė. Gera klausytis vokalisčių Odetos Štaraitės ir Sonatos Mačiulaitytės, kurias paruošė Artūras Hube. Džiaugiamės pirmu Justės Čajkovskos ir Pauliaus Norvilaičio bei Gabrielės Bendžiūnaitės pasirodymu. Džiugu, kad Kybartuose yra daug dainuojančio, muzikuojančio jaunimo. Tikimės, kad kitais metais Gatvės muzikos dienoje sulauksime dar daugiau atlikėjų ir atrasime naujų talentų.

Seniai turėjome idėją prisijungti prie daugelyje Lietuvos miestų organizuojamos akcijos papuošti savo miestą gyventojų dovanotomis gėlėmis. Nusprendėme, jog ši graži idėja labai derėtų su Gatvės muzikos diena. Paskelbėme žinią apie akciją socialiniame tinkle „Facebook“, iškabinome skelbimus mieste. Rezultatai pranoko lūkesčius. Žmonės labai geranoriškai dalijosi informacija, ragino vieni kitus prisijungti ir dovanojo gėlių. Nešė didesnes ir mažesnes, žydinčias ir žydėsiančias gėles. Visos jos padovanotos žmonių, kurie neabejingi grožiui ir Kybartams.

Gėlių dovanojo įstaigos ir organizacijos, gėlininkai, miesto verslininkai, pavieniai žmonės. Prie akcijos prisijungė seniūnija, UAB „Kybartų darna“, miesto bendruomenė. Sulaukėme jaunųjų savanorių Pauliaus Norvilaičio, Kamilės Mackevičiūtės, Karolinos Iešmantaitės pagalbos. Jaunuoliai padėjo platinti informaciją, surinkti ir sodinti gėles. Dirbome visi kartu su energija ir užsidegimu. Juk gera kurti grožį.

Esame dėkingi visiems, kurie dovanojo gėlių, kurie dalijosi informacija, padėjo sodinti, atėjo pasiklausyti koncerto, ir tiems, kurie mus palaikė mintimis.

Nuotr. Parke sklido jaunųjų kybartiečių dainos.

Asta VENCIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-25.


  • 0

Svarbiausia, kad į darbą žmonės eitų noriai

Po Kybartų kultūros centrą krėtusių skandalų, aiškinimosi spaudoje ir buvusio direktoriaus Sauliaus Juozapo Černevičiaus pasitraukimo iš pareigų, įstaigoje vėl nusistovėjo ramybė. Apie tris mėnesius darbuotojai dirbo be direktoriaus, tačiau renginiai vyko, suorganizuota nemažai švenčių. Kultūros darbuotojai nesvarstė, ką atneš rytdiena, o tiesiog dirbo savo darbą.

Dar nepraėjo nė mėnuo, kai, laimėjusi skelbtą konkursą, Kybartų kultūros centro naująja direktore tapo Asta VENCIENĖ.

Kybartietė ir anksčiau yra dirbusi šioje įstaigoje administratore, tad visus vidaus reikalus žino puikiai ir su kolektyvu susipažinti jai nereikėjo. Pedagoginį išsilavinimą turinti centro vadovė savo darbą pradėjo nuo atvirų pokalbių su kolektyvu, stengėsi išsiaiškinti ir išgydyti susikaupusius skaudulius.

– Kokią atmosferą ėmusi vadovauti radote kultūros centre? Ar pavyko sumažinti įtampą kolektyve?

– Manau, kad šitie reikalai jau išsisprendė. Nors buvo visko: ir aštrių pasakymų vienas kito adresu, ir nesusipratimų. Kalbėjomės visi kartu ir su kiekvienu atskirai. Sutarėme, jog nuoširdžiai dirbsime, padėsime vienas kitam. Kultūros centre dirba puikus kolektyvas, žmonės labai kūrybingi ir šaunūs, jie savo darbą išmano. Svarbiausia, kad visi būtų kaip kumštis. Žinome, kiek lėšų skiriama kultūrai, tad darbuotojams tenka pabūti viskuo, atlikti ir į pareigas neįeinančius darbus, norint padaryti gražų renginį žmonėms. Todėl be vieni kitų pagalbos niekaip neišsiverstume – ir visi tą puikiai suprantame.

Aš pusantrų metų kultūros centre nedirbau, bet nuo jo reikalų nebuvau atitrūkusi ir, laimėjusi konkursą, čia sugrįžau kaip namo su dideliu džiaugsmu. Visada sakydavau, jog tokio kolektyvo, kokį turėjau kultūros centre, niekada neturėsiu. Čia mes visi žinodavome vieni kitų džiaugsmus ir rūpesčius, padėdavome vienas kitam. Prieš tai šiame centre darbavausi 10 metų ir džiaugiuosi sugrįžusi.

– Tai ar galite pasakyti, jog atmosfera darbe visai kitokia?

– Man atrodo, kad taip. Nors už visus kalbėti negaliu. Aišku, ne visi darbe glėbesčiuojasi ir šypsosi vienas kitam, bet normalūs darbiniai santykiai yra. Bent jau mano pozicija tokia, jog darbuotojai turi būti laimingi, nejausti kažkokių nuoskaudų ir į darbą ateiti su ūpu. Darysiu viską, kas priklauso nuo manęs, kad darbo vietoje žmogus galėtų dirbti be neigiamų emocijų. Meno žmonės gal kiek emocingesni, karštesni, bet visi esame tik žmonės. Ir visiems reikia palaikymo, įvertinimo, supratimo.

– Kokius ūkinius rūpesčius radote atėjusi vadovauti?

– Problemos – tos pačios. Trūksta patalpų kolektyvams. Jas dalijamės su biblioteka, kurią jau daug metų žadama iškelti, net nupirktos patalpos, bet jos nepritaikomos ir kažin, ar kas pajudės. Tačiau su bibliotekininkėmis mes sugyvename, patys ieškome išeičių. Aišku, labai reikėtų patalpų remonto. Savo kieme turime apgriuvusį miesto tualetą, kurį reikėtų nugriauti, bet labai brangu. Apskaičiavus statinio griovimo ir rekonstrukcijos išlaidas, gal čia būtų galima įrengti patalpas kokiai nors garso studijai. Aiškinsimės, kaip galima tai padaryti.

– Kokių naujų minčių, planų turite, gal darysite kažką kitaip?

– Kol kas dirbu dar tik dvidešimt dienų ir bandau įsigilinti į vadovo darbą. Galiu pasakyti, jog mano pirmtakas buvo puikus vadybininkas, kuris žinojo, kur ko ieškoti, ką kada paprašyti ir kaip padaryti. Pavyzdžiui, Kybartų tradicinės vasaros šventės jau būdavo suplanuotos sausio mėnesį. Tikiuosi, kad ir man pavyks užmegzti reikiamus kontaktus ir viską daryti ne prasčiau. Kalbant apie vasaros šventę, tai ji šįmet vyks ne stadione, o miesto parke, greta kultūros centro. Dar nežinome, kaip seksis įsikurti šioje erdvėje, bet jei šventė pavyks, veikiausiai ir kitas organizuosime čia. Yra minčių suburti Kybartų kultūros centro chorą. Jam vadovauti paprašiau nuostabią vadovę Irmą Menčinskienę. O kol kas dirbame įprastus darbus, rengiame ir tradicines, ir netradicines šventes. Šįmet kartu su miesto bendruomene organizuojame Motinos dienos renginį. Džiaugiamės, kad bendradarbiaujame.

– O kokia padėtis Kybartų kultūros centro filialuose?

– Tik pradėjusi dirbti aplankiau visus. Girėnuose dirba energingoji Nomeda Klimauskienė. Pastatas jau ne pirmos jaunystės, tačiau patalpas girėniškiai pasiremontuoja savo jėgomis, padedant bendruomenei. Tas pats ir Vištytyje. Kultūros centro patalpos, priklausančios vietinei bendruomenei, sutvarkytos jos dėka. Kultūros centras turi tik nedidelę patalpą. Tačiau renginiai čia vyksta, visi pluša kartu, rengiamos šventės. Čia dirba Valdas Juodišius – ilgametis kapelos vadovas. Neseniai įdarbintas kultūrinės veiklos vadybininkas Jonas Paškauskas, kuris turi nemažą patirtį, anksčiau yra dirbęs Vištyčio kultūros namų vadovu.

Virbalyje vadybininkė Žydrūnė Gudiškienė sugebėjo suburti žmones ne tik kultūrinei veiklai. Kartu su bendruomene remontuoti kultūros namai. Norėčiau pabrėžti, kad Virbalyje kultūrinė veikla vyksta puikiai, kad visi padaliniai galėtų pavydėti puikių ryšių, bendravimo ir pagalbos iš bendruomenės. Tai – pavyzdys ir mums, kybartiečiams.

Gražiausi – Pajevonio kultūros namai, kurie taip pat priklauso vietos bendruomenei. Čia irgi vyksta kultūrinė veikla, kaimo žmonės užimti. Pajevonyje dirba labai kūrybinga darbuotoja Irma Kalvaitytė-Lišauskienė. Ji pati kuria eiles ir rengia poezijos vakarus, stengiasi išjudinti visą bendruomenę. Ir tai jai pavyksta.

– Kokius renginius labiausiai mėgsta žmonės?

– Kybartiečiai mėgsta įvairias šventes, tačiau į mokamus renginius renkasi vangiai. Nors tikrai siūloma ir spektaklių, ir koncertų. Kai darėme apklausą, kybartiečiai teigė, jog eitų į spektaklius, per mėnesį bilietams galėtų išleisti iki 20 eurų. Tačiau realybėje viskas kitaip. Buvo sugalvota bilietus žiūrovams pristatyti net į namus, siūlyta įstaigose, bet tai menkai padėjo. Galvosime, kaip labiau pritraukti kybartiečius. Ieškosime būdų, stengsimės. Juk įtraukti žmones į kultūrą – pagrindinis mūsų darbas.

Nuotr. Naujoji direktorė Asta Vencienė (trečia iš kairės) sako, kad jai svarbiausia – gerai nusiteikęs kolektyvas.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-22.


  • 0

Direktorius atsistatydina, bet atmosfera kultūros centre nesikeičia

Kybartų kultūros centre bręsta rimti pokyčiai: įstaigos direktorius Saulius Juozapas Černevičius ruošiasi išeiti iš darbo, o kultūrinių renginių organizatorė Neringa Kanclerė prieš patį didžiųjų darbų maratoną susirgo ir atsidūrė ligoninėje.

Tylėti negalėjo

Direktorių ir kolektyvą ne kartą kaltinusi, jog šie dirbtinai kelia įtampą ir iš jos tyčiojasi, Neringa Kanclerė apie tai kalbėti nevengia. „Santakai“ jauna moteris sakė, kad jos ligos priežastis – slogi atmosfera kultūros centre. Mat net ir tie bendradarbiai, kurie, pasak jos, buvo draugai ir jai pritarė, kilus konfliktui liko direktoriaus pusėje.

– Nesuprantu, kaip žmonės, tikrai žinantys, kokiais nešvariais dalykais užsiima direktorius, savo „darbeliais“ nuskambėjęs per visą Lietuvą, gali tylėti ir palaikyti jo pusę. Juk jeigu tik toks žmonių mąstymas – tylėti, kad tik jiems nekliūtų, apie kokią gražią ateitį ir šalies gerovę galime kalbėti? Dabar aš atrodau kažkokia nenormali teisybės ieškotoja, nors tokie dalykai turėtų rūpėti visiems, – kalbėjo N. Kanclerė. – Skaudu ir pikta, kad žmonės greitai išsižada savo įsitikinimų dėl patogumo ir leidžia savimi manipuliuoti.

Ir vedėja, ir krovėja

Pasak N. Kanclerės, nors Kybartų kultūros centre įsteigta aibė etatų, renginių organizatorėms reikia atlikti ir jų pareigoms nepriskirtus darbus: pačioms tąsyti kėdes, rūpintis garsu, apšvietimu, dekoracijomis ir kitais reikalais. Vien sukurti scenarijų, pasipuošti ir sklandžiai vesti renginį neužtenka. Prieš tai tenka dirbti viską. Pasak jaunos moters, skaudu, kai sužinai, jog S. J. Černevičius šitiek laiko buvo įdarbinęs Kaune gyvenančią savo dukrą, kuri gavo solidų atlyginimą, nors čia dirbančios jos niekas nematė, kad skelbiamas konkursas į direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai pareigas aiškiai pritaikytas konkrečiam, vadovui palankiam žmogui, nors iki šiol visus pagal šias pareigas priklausančius darbus atlikdavo ji.

– Kai nori su žmogumi susidoroti, visada randi kaip, – sakė N. Kanclerė. – Ypač tai lengva vadovui. O mūsiškis visada dirbo tokiu principu: „Skaldyk ir valdyk.“ Tarp darbuotojų visada buvo keliama nesantaika, kad mes nesusivienytume ir mumis būtų lengviau manipuliuoti. Aš su tuo taikstytis negaliu ir nemoku. Gal todėl dabar ligoninėje ir gydausi pašlijusią sveikatą.

Įsikišo meras

Iš tiesų prieš gerą savaitę Savivaldybės interneto tinklalapyje buvo paskelbtas konkursas į Kybartų kultūros centro direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai ir bendriems reikalams pareigas. Sąlygos, iškeltos pretendentui, buvo labai keistos. Išvardyti net kvalifikaciniai pažymėjimai, kuriuos privalo turėti konkurse dalyvaujantis asmuo.

– Pamatęs, kaip parengtas konkursas, aš jį sustabdžiau ir skelbimą liepiau išimti iš tinklalapio, – sakė rajono meras Algirdas Neiberka. – Tuojau pat buvo pasikalbėta su direktoriumi, kuris teisinosi, kad dokumentą konkursui pavedė parengti nepatyrusiai darbuotojai ir pats neapsižiūrėjo. Kadangi ant mano stalo jau guli S. J. Černevičiaus prašymas išeiti iš darbo, konkursą į pavaduotojo pareigas paskelbsime tada, kai Kybartų kultūros centras turės naują vadovą.

Paklaustas, ar normalu, kad direktorius netikrintų savo pavaldinių paruoštų dokumentų, meras sakė, jog taip neturėtų būti. Tad vos tik iškilo problemų kultūros centre, imtasi priemonių. Įstaigoje buvo atliktas auditas, beje, parodęs tik smulkius pažeidimus, sustiprinta kontrolė, Savivaldybės taryba pakeitė ir išplėtė Kybartų kultūros centro tarybos nuostatus. Jau kuris laikas įstaigos direktorius, nepasitaręs su ja, negali priimti svarbesnių sprendimų.

Užkirto kelią manipuliacijoms

Kybartų kultūros centro tarybos pirmininkas Stanislovas Lopeta sakė, kad situacija įstaigoje – tikrai nemaloni.

– Aš priklausau ir Savivaldybės tarybos Kontrolės komitetui, tad galiu pasakyti, kad finansiniai dokumentai įstaigoje yra tvarkingi. Netvarka buvo tik su atlyginimų koeficientais. Kai kurie techniniai darbuotojai, net neturėję jų darbui reikalingos aparatūros, atlyginimo gavo daugiau nei kolektyvų vadovai, – pasakojo S. Lopeta. – Stengėmės viską sutvarkyti taip, kad nebūtų jokių galimybių pasipelnyti ir nekiltų jokių įtarimų. Mat ir nuomojantis aparatūrą, scenas ir panašius dalykus lieka vietos įvairioms „interpretacijoms“. Direktoriui uždrausta nuomotis brangias scenas, kaip buvo daroma iki šiol – užteks ir bendruomenių sąjungos turimos scenos. Be to, šventėms labai jauki vieta yra prie pat kultūros centro esančiame miesto parke, nebūtina jas kaskart rengti stadione. Artimiausiu metu planuojame nupirkti įgarsinimo įrangą, kad būtų sava. Žodžiu, šitoje vietoje problemų jau neliko, tačiau iškilo kitos.

Taikdarių misija žlugo

Po kilusio konflikto Kybartų kultūros centro tarybai teko ne tik kontroliuoti direktorių, bet ir imtis taikdario vaidmens. Savaitės pradžioje tarybos nariai suorganizavo bendrą visų kultūros centro darbuotojų susirinkimą. Tokio įstaigoje, pasak čia dirbančiųjų, nebuvo gal dešimt metų.

Susirinkime dalyvavo ir vicemeras Kazys Kiaulakis, Savivaldybės administracijos juristė Vilma Kolpakovienė, atvažiavo nedarbingumo lapelį turinti N. Kanclerė.

Kaip pasakojo susirinkime dalyvavę asmenys, išaiškėjo, kad N. Kanclerė, švelniai tariant, prastai sutaria ne tik su direktoriumi S. J. Černevičiumi, bet ir su kolektyvu.

Jos pasisakyme buvo juntama arogancija, kalbėdama renginių organizatorė žodžių nerinko ir kaltinimų turėjo beveik visiems kolegoms.

Po N. Kanclerės monologo neištvėrė rajono vicemeras Kazys Kiaulakis, kuris patarė kultūros centro darbuotojai pagaliau „nusiimti karūną“.

Apie porą valandų diskutavę ir po vieną pasisakę kolektyvo nariai taip ir nesusitaikė. Kultūros centro tarybos nariai patarė jiems pasilikti ir dar pasikalbėti tarpusavyje. Redakcijos žiniomis, ir šis pokalbis nieko nepakeitė. Įtampa kolektyve tik dar labiau padidėjo.

Kalbinti darbuotojai sakė esą įsitikinę, kad net ir direktoriaus pasitraukimas iš pareigų įsisenėjusių kolektyvo problemų neišspręs. Juolab kad, pasak darbuotojų, vadovas niekada per daug nesikišo į jų darbus ir visada buvo mandagus. Skųstis engimu darbuotojai sakė negalintys, todėl N. Kanclerės ir S. J. Černevičiaus nesutarimai jiems kėlė nuostabą.

Pats direktorius po minėto susirinkimo išėjo atostogų.

– Komentarų, kol negausiu pasiūlymų ar rekomendacijų iš Kybartų kultūros centro tarybos, neteiksiu, – elektroniniu paštu į klausimą apie padėtį jo vadovaujamoje įstaigoje atsakė atostogaujantis vadovas. – Prašome atsiųsti klausimyną, kai turėsiu rekomendacijas iš tarybos, atsakysiu.

Nepaisant Kybartų kultūros centrą iš vidaus draskančių konfliktų, renginiai mieste ir įstaigos filialuose vyksta. Kiek vidinių jėgų tai kainuoja darbuotojams – žino tik jie patys.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų kultūros centre ramu tik iš išorės.

Publikuota: „Santaka“, 2016-12-03.


  • 0

Antrą dešimtį įpusėjusi „Žemyna“ savo muziką įamžino plokštelėje

Liaudies muzikos kapelos „Žemyna“ penkioliktasis gimtadienis Kybartų kultūros centre prasidėjo „Gėlių valsu“, o baigėsi tikra gėlių jūra. Šventės „kaltininkams“ publika žiedus teikė ir už gerų emocijų prisodrintą praeito šeštadienio koncertą, ir už tuos penkiolika metų, kai „Žemyna“ griežia ir dainuoja.

Per šitą kapelos gyvavimo laiką skaičių būta visokių. Kai „Žemyna“ pradėjo muzikuoti, joje buvo keturi nariai. Dabar jų yra kone trigubai daugiau – vienuolika. Prieš dešimtmetį kolektyvą papildė dainininkai. 2009 m. liaudies muzikos kapelai „Žemyna“ suteikta II meninio lygio kategorija. Trylika sykių „Žemyna“ varžėsi dėl galimybės pasirodyti kaimo kapelų šventėje-varžytuvėse „Grok, Jurgeli“, dukart šią teisę iškovojo dainininkų, smuiko, poros akordeonų, kontraboso, būgnų balsais. Šie, jubiliejiniai, metai yra vieni iš tų sėkmingųjų, kai „Žemynos“ klausysis, galima sakyti, visa Lietuva, rudenį suplūsianti į tradicinę respublikinę kapelų šventę. Per penkiolika metų nesikeitė tik kolektyvo vadovė. Ji kaip buvo, taip ir liko viena bei ta pati – Rima Gliaubicienė. Vis dėlto ilgametė vadovė sukakties proga visus gerokai nustebino, kai nuoširdžiai pasveikinusi savo vadovaujamo kolektyvo žmones padėjo į šoną paprastai iš rankų nepaleidžiamą grakštų smuiką ir užgrojo… kontrabosu.

Prieš penkiolika metų choreografės Irenos Šunokienės pastūmėta R. Glaubicienė pasiryžo ir išpildė savo svajonę – subūrė liaudies muzikos kapelą. „Žemyną“ sveikinti jos krikštamotė I. Šunokienė atvyko sykiu su Vilkaviškio kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvu „Lelija“. Iš tos pačios įstaigos į šventę atvyko „Žemynos“ bičiulis ir talkininkas, garso įrašų studijos režisierius Gintas Turonis. Jam R. Glaubicienė nuoširdžiai padėkojo už pagalbą įrašant „Žemynos“ pirmąją kompaktinę plokštelę.

„Apie ją labai ilgai galvojau, norėjosi įrašyti mūsų kapelos muziką. Juk žmogus tam ir gyvena, kad kažką paliktų po savęs“, – dar viena įgyvendinta svajone džiaugėsi „Žemynos“ vadovė. Plokštelės leidybą lėšomis svariai parėmė UAB „Belor“. Tarp kitų geranoriškų kultūros rėmėjų – verslo įmonių ir privačių žmonių – vienas buvo tikrai išskirtinis. Tai – kybartietė Dalia Vaičaitienė, kuri prieš penkiolika metų kolektyvui paskolino akordeoną. Juo „Žemynoje“ grojama iki šiol.

Pusantro dešimtmečio griežiančią kapelą pasveikino Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, tiesa, ne pats asmeniškai, o per rajono merą Algirdą Neiberką. Premjeras perdavė dovaną kolektyvui ir padėkos žodžius kapelos vadovei, kiekvienam muzikantui bei dainininkui. „Jūsų kūryba stiprina lietuvių kultūrą ir liaudies tradicijas, daro Suvalkiją ir visą šalį dar turtingesnę“, – kybartiečių veiklą įvertino Vyriausybės vadovas. Meras A. Neiberka muzikantus, reprezentuojančius rajoną ir Lietuvą, sveikino Savivaldybės vardu, o prie linkėjimų pridėjo piniginį čekį. Įstaigos vardą garsinantį kolektyvą sveikindamas Kybartų kultūros centro direktorius Saulius Juozapas Černevičius pasisakė, jog ir pats porą metų yra dainavęs „Žemynoje“.

Į sceną pagerbti „Žemynos“ žengė ir Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas. Jo muzikinį debiutą publika iš anksto drąsino ovacijomis, negailėjo plojimų ir po poros dainų, kurias kunigas atliko grodamas gitara. „Liaudies muzika perduoda mums svarbią vertybinę patirtį, kuri mus daro labiau žmonėmis“, – kalbėjo kun. V. Labašauskas.

Jo žodžiai puikiai derėjo sutinkant dar vienus „Žemynos“ gimtadienio svečius – Lukšių kultūros centro Zyplių dvaro kapelą. Kai šakiečiai įžengė į sceną, renginį vedęs aktorius Arūnas Žemaitis suskubo priminti, kad tuo momentu žiūrovai mato dvi šiais metais geriausiomis pripažintas Sūduvos krašto kapelas: muzikuojančius zanavykus ir jubiliatę „Žemyną“.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. „Branginu Jus ir dėkoju. Daugybei mano svajonių Jūs padėjote išsipildyti. Esate mano gyvenimo dalis!“ – liaudies muzikos kapelos „Žemyna“ nariams ištarė kolektyvo vadovė Rima Gliaubicienė (nuotr. dešinėje).


  • 0

Dailininko gimtadienį lydėjo lietus

Neseniai kybartiečiai minėjo Isaako Levitano 155-ųjų gimimo metinių sukaktį. Ta proga miesto parke pristatyta šiai sukakčiai surengto plenero darbų parodą.

Visą popietę parodos lankytojus lydėjo lietus. Renginio organizatorius toks oras vertė nerimauti, mat 18 val. suplanuota meninė šio renginio dalis irgi turėjo vykti lauke, greta šventės „kaltininkui“ skirto paminklo. Įpusėjus parodai kūrinius nuo lietaus teko slėpti mašinoje. Tos dienos oras tarytum siekė priminti sunkų ir niūroką Isaako Levitano gyvenimą, jo kūrybos darbų spalvas.

Tačiau tik nuskambėjus pirmiems minėjimo akordams lietus liovėsi. Tarsi pati gamta norėjo išgirsti aktoriaus Arūno Žemaitaičio ir dailininkės Aušrinės Dubauskienės žodžius, pučiamųjų orkestro „Kybartai“ ir Rimutės Gliaubicienės smuiko garsus, išvysti liaudiškų šokių grupės „Lelija“ ir orkestro šokėjų grupės šokius, kurie buvo skirti dailininko gyvenimui ir kūrybai paminėti.

Vėl buvo apžiūrai išdėstyti plenero tapybos darbai.

Parke buvo galima justi žydišką dvasią, nes liaudiškų šokių grupė „Lelija“, kuriai vadovauja Irena Šunokienė, šoko žydų šokį, o nuskambėjusi melodija, kai garsų kūrinį „Shalom Aleichem“ atliko smuikininkė R. Gliaubicienė, visus privertė suklusti ir susikaupti.

Prie Isaako Levitano paminklo buvo padėtos gėlės ir pagerbtas dailininko atminimas.

Net susimąsčiau: o jeigu jis pats galėtų nupiešti šio minėjimo peizažą… Manau, jame matytųsi rudenėjantis miesto parkas, tolėliau – saujelė miesto šviesuomenės, pavienių dailininkų grupelės, kitur – šokėjai, orkestro auksinių dūdų atspindžiai, istorikų žvilgsniai į senojo miesto grindinius, smuiko melodija…

Saulius Juozapas ČERNEVIČIUS
Kybartų kultūros centro direktorius.

Autoriaus nuotr. Susirinkusieji klausėsi aktoriaus Arūno Žemaitaičio ir dailininkės Aušrinės Dubauskienės žodžių, pučiamųjų orkestro „Kybartai“ ir Rimutės Gliaubicienės smuiko garsų.

Publikuota: „Santaka“, 2015-09-12.


  • 0

Va­ka­ro­nė džiu­gino pro­gra­ma ir bendra­vimu

Kybartų kultūros centro darbuotojai Pajevonio bendruomenės namuose surengė vakaronę „2015 Ožkos metus pradedant…“ 

Žinoma, čia jokia „ožka“ būtų nepadėjusi, jeigu ne kaimo bendruomenės „Javonio versmė“ pirmininkė Danutė Želvienė su savo pagalbininkais. Ji sugebėjo sukviesti pilną salę dalyvių, pasirūpinti staleliais ir kėdėmis, o profesionalus dalykinis bendravimas su kultūros centro darbuotojais davė gerų rezultatų.

„Nežinau, ar čia nuo žvakių, ar nuo pozityvumo jūsų akys taip gražiai blizga gerumu…“ – tai viena iš gražiausių ir taikliausių frazių, nuskambėjusių vakaro metu, nes vakaronėje tikrai buvo jaučiama nepaprastai gera aura ir susirinkę žmonės skleidė šiltą energiją. Prie salėje išrikiuotų stalelių, dengtų baltomis staltiesėmis, dekoruotų žvakėmis ir gyvų gėlių kompozicijomis, noriai rinkosi visi vakaronės svečiai bei dalyviai, o stalai tuoj pat buvo nukloti atsineštomis vaišėmis.

Renginio vedėja pasveikino visus susirinkusiuosius ir perdavė linkėjimus nuo šalies Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus bei Vilkaviškio rajono savivaldybės mero Algirdo Neiberkos. Gero vakaro visiems palinkėjo „Javonio versmės“ pirmininkė D. Želvienė beijos uolioji pagalbininkė Ilona Treikauskienė.

Daugybę kartų vakaronės metu buvo galima išgirsti nuoširdžius padėkos žodžius už pagalbą, idėjų skleidimą, organizuotumą Kybartų kultūros centro direktoriui Sauliui Juozapui Černevičiui. Jis dažnai mėgsta sakyti: „Kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano, ir viskas bus gerai.“ Šiame renginyje taip ir buvo – kiekvienas dirbo profesionaliai.

Koncertinę programą pradėjo ir visus džiugiaibnuteikė Virbalio kultūros namų tradicinė kapela „Pliumpa“, o visą vakarą grojo vestuvių muzikantas Romeo Giedraitis. Susirinkusiuosius aplankė žalioji Ožkelė, linkėdama viso ko geriausio šiais metais. Netikėtai į vakaronę užsuko ir čigonė Būrka su kultūros centro moterų šokių grupe „Katpėdėlės“. Po ispaniškojo „Flamenko“ žiūrovai šokėjoms plojo net atsistoję. Audringų ovacijų sulaukė šokių choreografijos autorė bei kolektyvo vadovė Irena Šunokienė.

Vakaro sėkmė neabejotinai priklauso nuo siūlomos programos, bet labiausiai – nuo į renginį susirinkusių žmonių. Pajevonio žmonių šiluma, noras švęsti ir visur dalyvauti sužavėjo tiek dainininkus ir muzikantus, tiek šokėjas ir Kybartų kultūros centro darbuotojus, todėl jo direktorius S. J. Černevičius patikino, kad šis renginys taps tradicinis ir kiekvienais metais vyks tarp Trijų Karalių ir Užgavėnių. Pajevoniečių svetingumas mus išties sužavėjo, todėl pažadėjome atvykti dar daugybę kartų,

Neringa BIČKOVAITĖ

Renginio vedėja

Sauliaus Juozapo ČERNEVIČIAUS nuotr. „Katpėdėlės“ šokėjas žiūrovai palydėjo ovacijomis.

Publikuota: „Santaka“, 2015-01-24.


  • 0

Kybartiečiai metus palydė­jo koncertu „Arklys ne Ožka“

Kybartų kultūros centre vykusiame koncerte „Arklys ne Ožka“ Naujieji 2015 metai buvo perduoti jų valdovei Ožkai. Arkliui išlaikyti valdžią nepadėjo nei gausus būrys čigonų, nei juodos katės, nei kiti burtai bei magija.

Renginys prasidėjo Pajevonio moterų vokalinio ansamblio „Aušrinė“ dainomis, vėliau uždainavo ir pats Arklys, kurį vaidino Mindaugas Bučinskas. Dainoje jis žadėjo linksmybes žiūrovams, šokius tol, kol paskaus kulnai, tačiau pats buvo nusiminęs, nes nenorėjo užleisti vietos Ožkai.

Į pagalbą Arklys pasikvietė juodąją čigonę su visu būriu šokėjų (moterų šokių grupė„Katpėdėlės“ ir šokių grupė „Saulėgrąža“). Čigonė Būrka Biržinskaitė, kurią vaidinti teko man, stengėsi jam padėti: žiūrovams dalijo pinigus, siekdama papirkti, kad nelauktų Ožkos, būrėjiems iš delnų, pasitelkė į pagalbą net dvi juodas kates, bet ir jos negalėjo padėti jėgas prarandančiam Arkliui.

Kybartų kultūros centro vokalinė jaunimo grupė žiūrovams skyrė kalėdines ir nuotaikingas dainas. Susirinkusieji galėjo pamatyti naujausią Irenos Šunokienės sukurtą šokį „Vyšnios“ pagal Vytauto Kernagio dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Jį šoko Kybartų kultūros centro šiuolaikinio šokio grupė „Škac“.

Galų gale stipriai trepsėdama kanopomis į žiūrovų pilną salę įžengė Žalioji Ožkelė su nuotaikinga daina, linkėdama žmonėms daug vilties, gerumo, meilės, santarvės, draugiškumo. Raguotoji pažadėjo ginti jų namus nuo vargų bei bėdų ir paragino vyti senąjį Arklį šalin.

Neringa BIČKOVAITĖ

Dariaus VAITKEVIČIAUS nuotr. Naujametinėje scenoje virė spalvingas gyvenimas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-01-06.


  • 0

Nenutolsime nuo tradicijų – pateiksime netikėtų staigmenų

Jau esame įpratę, kad birželio ir liepos mėnesiais galime švęsti kartu savo gimtuosiuose Kybartuose. Miesto šventės – bene pats tinkamiausias metas susitikti šeimoms, draugams ir kaimynams.

Taigi netrukus, liepos 12 d., nuo 15.30 val., Kybartų „Saulės“ progimnazijos stadione vėl alsuos vasaros šventė. Smagu, kad jau kelinti metai Kybartuose ji švenčiama artėjant Žalgirio mūšio minėjimo laikui arba tą pačią dieną.

Šiais metais Kybartų miesto šventėje galėsime linksmintis kartu su gausiu būriu scenos profesionalų: visiems puikiai žinomomis grupėmis „Nerija“, „Dar“, „Sare roma“, atlikėjais Liepa Mondeikaite ir Mindaugu Mickevičiumi (Mino). Naktinį dangų nušvies žonglieriaus Manto Markevičiaus ir šiuolaikinio cirko trupės „Antigravitacija“ teatralizuotas pasirodymas su ugnimi.

Šventėje vyks tradicinių amatų ir kulinarinio paveldo mugė. Menų studija „Smiltys“ stadione pristatys tapybos darbus, kurių bus galima ir nusipirkti. Atrakcionus siūlanti „Atrakcionados“ komanda visoje stadiono teritorijoje organizuos įvairias atrakcijas vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems. Žonglieriai ne tik demonstruos didžiulių burbulų grožį, bet ir kvies norinčiuosius bandyti išpūsti žmogaus dydžio burbulų.

Džiaugiamės, kad šiemet galime savo svečius sudominti įvairia ir gausia pramogų programa, tad šventinė atmosfera bus išskirtinė. Be to, visų šventės dalyvių lauks ne tik puiki populiarioji ir estradinė muzika, „Atrakcionados“ bei kultūros centro paruoštų atrakcionų įvairovė, staigmenos, bet ir „Tėvynės“ restorano patiekalai. Jų skanauti bus galima įsitaisyti prie stalelių po stoginėmis.

Visus kviečiame liepos 12 d., 15.30 val., atvykti į Kybartų „Saulės“ progimnazijos stadioną ir švęsti kartu. Nepavėluokite į šventės pradžią, nes programą pradės populiarusis Mino.

Iš anksto informuojame, kad į stadiono teritoriją bus draudžiama įsinešti alkoholio ir bet kokių gėrimų stiklo taroje.

Saulius Juozapas ČERNEVIČIUS
Kybartų kultūros centro direktorius

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Birželio 21 d. 


  • 0

Surengtas pirmasis tarptautinis festivalis

Praeitą sekmadienį Kybartų kultūros centre nuskambėjo pirmojo tarptautinio pramoginės muzikos festivalio „Mes išliksim jauni 2014“ dalyvių atliekamos dainos.

Į festivalį atvyko dainininkų iš Gusevo kultūros namų (Kaliningrado sritis), Marijampolės ir mūsų rajono.

Kybartiečių organizuotame renginyje dirbusiai komisijai teko išrinkti tris geriausius iš aštuonių festivalio dalyvių. Lengva nebuvo, nes scenoje pasirodė ir solistai, ir duetai, ir tercetai.

Geriausios grupės vardas atiteko Virbalio vidurinės mokyklos tercetui (vad. Vilma Gurskienė). Geriausių atlikėjos ir atlikėjo nominacijas pelnė vilkaviškietės Editos Linkevičienės paruošti dainininkai. Komisijos nuomone, jų nusipelnė kybartietė Gerda Šalčiūnaitė ir turbūt visų rajono muzikos mėgėjų simpatijas jau spėjęs užkariauti vilkaviškietis Marius Kijauskas.

Savo vokalinius sugebėjimus publikai pademonstravo ir renginio vedėjai Neringa Bičkovaitė bei Mindaugas Bučinskas.

Kaip sakė Kybartų kultūros centro vadovas Juozapas Saulius Černevičius, į festivalį buvo žadėję atvažiuoti daugiau svečių iš užsienio. Tačiau du kolektyvai iš Kaliningrado srities nespėjo laiku susitvarkyti vizų, o lenkai turbūt pabūgo reikalavimo sudainuoti nors vieną lietuvišką dainą.

– Kitais metais perrašysime festivalio reikalavimus, – sakė J. S. Černevičius. – Ketiname įtraukti punktą, kad kiekvienos šalies atstovas atliktų vieną dainą savo gimtąja kalba. Taip būtų teisingiausia.

Kultūros centro vadovas vylėsi, jog šis festivalis taps tradicinis ir sutrauks daugiau žiūrovų, nes pirmajame jų galėjo būti ir gausesnis būrys.

Savo žiūrovus Kybartų kultūros centras stengiasi pritraukti netradiciniais sprendimais, įdomiais renginiais. Įstaiga aktyviai dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose kultūriniuose projektuose, rengia įvairaus žanro šventes, organizuoja koncertus, nuolat vyksta meno kolektyvų bendravimas tiek savame krašte, tiek už jo ribų. Pasak direktoriaus, naujų vietovių ir idėjų pažinimas – tai gera proga gyventojus aktyviau įtraukti į kultūrinį gyvenimą.

„Santakos“ inf.

Nuotr. Festivalio nominantai džiaugėsi laimėjimais bei žadėjo į renginį atvykti ir kitą kartą.

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Birželio 7 d. 


  • 0

Plenero dalyves įkvėpė sodyba ir gamta

Kybartų kultūros centras įgyvendino projektą „Pleneras „Žmogaus ir gamtos vienovė“. Įstaigos menų studijos „Smiltys“ narėms buvo suteikta galimybė semtis žinių iš profesionalių dailininkių ir iš karto visa tai pritaikyti kūryboje.

Profesionalės – mėgėjoms

Dar visai jaunutėje, nė pirmųjų metų sukakties neatšventusioje menų studijoje „Smiltys“ susibūrusios mėgėjos tapytojos Irena Šunokienė, Ilona Mikalainienė, Irena Abraitienė ir jų vadovė, Kybartų kultūros centro dailininkė Aušrinė Dubauskienė praėjusią savaitę praleido regioniniame plenere. Į jį atvyko ir Gusevo miesto (Kaliningrado sritis) vaikų menų mokyklos dailės mokytojos Margarita Batiasova bei Irina Lorer. Menotyrininkė A. Dubauskienė ir abi viešnios iš Rusijos plenere savo profesinėmis žiniomis dalijosi su dailei neabejingomis kybartietėmis, jau perpratusiomis tapybos akriliniais ir aliejiniais dažais pradžiamokslį.

Savo asmeninę ir studiją „Smiltys“ lankančių bendraminčių tapymo patirtį I. Šunokienė apibūdino sakydama, jog „esam dailininkai iš virtuvės“. Choreografė I. Šunokienė dailei laiko skiria jau ne pirmus metus, o socialinė pedagogė I. Mikalainienė prisipažino iki „Smilčių“ tapyti niekur nesimokiusi, pradėjusi tik prieš kelis mėnesius, nors to norėjusi seniai, tik drąsos pristigdavusi. Svajonę tapyti realizuojanti I. Mikalainienė buvo atvira: ne visuomet hobis jai teikia tik džiaugsmą. „Klaidų matau“, – kalbėjo kybartietė. Savaitę skyrusi plenerui, moteris džiaugėsi gavusi vertingų profesionalių dailininkių patarimų ir džiaugėsi galimybe dirbti užtikrintai, tobulėti.

Apžiūrėjome du I. Mikalainienės darbus, kuriuose moteris piešė medinės tvoros fragmentą, tik vienąsyk jos įrankis buvo teptukas, o kitąsyk – tapymo mentelė, vadinamasis mastichinas. Pastarasis įrankis ir nauja technika reikalavo kur kas daugiau kantrybės, kitų įgūdžių, tačiau rezultatas nudžiugino.

„Studijos“ plotas – keturi hektarai

Pleneras vyko privačioje Aušrinės ir Virginijaus Dubauskų valdoje – šimtametėje sodyboje Tarprubežių kaime, Kalvarijos seniūnijoje. Ir mėgėjos, ir profesionalės laisvai pasirinkusios tapė tai, ką matė aplinkui. Kaip juokavo sodybos šeimininkai, moterys turėjo maždaug 4 ha dydžio dailės studiją su daugybe teptuko vertų gamtos bei architektūros objektų ir kūrybos laisvę.

Įdomu buvo lyginti, kaip tas pačias tvenkinį puošiančias lelijas matė bei realistine maniera nutapė I. Šunokienė, ir kaip jas pavaizdavo modernią raišką pasirinkusi M. Batiasova. „Mūsų stiprybė – mūsų skirtybėse“, – apibendrino I. Lorer.
Dalyvės džiaugėsi meistriškumo pamokomis, kurias joms vedė dailės pedagogė M. Batiasova. Nors pleneras – tapytojų, tačiau teptuko profesionalės taip pat turėjo progos pasimokyti: I. Šunokienė moterims surengė šokio pamoką.

Kūrėjos nekantriai laukė ir į svečius turėjusio atvykti Vaclovo Vekeroto, iš Vilkaviškio kilusio dailininko ir pedagogo, bei galimybės stebėti jo darbą ir pasimokyti.

A. Dubauskienė džiaugėsi, kad menų studijos „Smiltys“ narės projekto „Pleneras „Žmogaus ir gamtos vienovė“ metu turėjo puikią galimybę tobulėti, semtis patirties iš meistrų, pagaliau – išeiti į tikrą žalumą, į gaivų orą, nors savaitę pabūti ne „ant asfalto“. Girdėdami tokius žodžius dažnai apie jų prasmę tiesiog nesusimąstome. Ko gero, taip būtų nutikę ir šį kartą, jeigu ne kelio į nuošalią sodybą paieškos.

Pasakodamas, kaip surasti vienkiemį nepažįstamoje vietovėje, V. Dubauskas nurodė priešpaskutinį ženklą: „Bus kaimynas, o pas jį – trys gandrai.“ Tarprubežių kaime tikėjomės išvysti gandralizdyje įkeltus tris dekoratyvinius gandrus. Argi galėtų būti kitaip, jeigu paukščiai nurodomi kaip orientyras?! Atvažiavusius į nurodytą vietą mus pasitiko… trys ratus ore sukantys gandrai.
Panašiai Dubauskų vienkiemyje buvo nustebinta I. Lorer. Dailininkės akį patraukė lelijos, tačiau moteris iš karto nutarė, kad šios tvenkinio puošmenos – dirbtinės. Susizgribusios, jog aplinką vis dėlto vertiname inertiškai, I. Šunokienės žodžiuose „pamatėm, koks didelis dangus, kokios žvaigždės…“ jau išgirdome realius išgyvenimus.

Kultūros centro projektas

Rasti būdų, kaip sudaryti galimybę studijos „Smiltys“ narėms savaitę tobulintis ir kurti, ieškojo Kybartų kultūros centro direktorius Saulius Juozapas Černevičius. Inicijavęs bei subrandinęs idėją įstaigos vadovas parengė projektą. Deja, Kultūros ministerija jį atmetė ir finansavimo neskyrė. Tačiau idėjos nebuvo atsisakyta. Sumanymą kybartiečiai supaprastino (sumažino plenero dalyvių skaičių, pasitenkino labai kuklia nakvyne) ir įgyvendino Kybartų kultūros centro lėšomis. S. J. Černevičius sakė, kad įstaiga projektui „Pleneras „Žmogaus ir gamtos vienovė“ skyrė 2600 Lt. Už 1400 Lt buvo nupirkta įvairių dailės reikmenų: drobių, akrilinių ir aliejinių dažų, grunto, tirpiklių, skiediklių, teptukų ir kt. Dar 1200 Lt skirta dalyvių maitinimui ir nakvynei.

Plenero metu nutapyti darbai priklauso Kybartų kultūros centrui. Pasak S. J. Černevičiaus, jie bus dovanojami kaip suvenyrai svečiams, puoš įstaigos erdves. Drobėse įamžintus šimtametės lietuviškos Dubauskų sodybos vaizdus pamatys ir Gusevo kultūros namų lankytojai. Direktorius kalbėjo apie kilnojamąją parodą, aprėpsiančią visus šiųmetinius studijos „Smiltys“ veiklos etapus.

Vadovas norėtų ekspoziciją parodyti ne tik Kybartų kultūros centre ir jo filialuose, bet ir rajono centro kultūros bei neformaliojo ugdymo įstaigose. Įsitikinęs, kad šiemet tikslą pasiekti pavyko ir dailės mėgėjos išnaudojo suteiktą galimybę tobulėti, direktorius planuoja kitais metais plenero idėją „auginti“ iki tarptautinio projekto, vienijančio trijų šalių kūrėjus, lygio.

Mariaus DANILAIČIO nuotr. Choreografės ir dailės mėgėjos Irenos Šunokienės drobė „pražydo“ lelijomis.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugpjūčio 10 d. Šeštadienis.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian