Kybartų miesto seniūnija

Apleisti pastatai miesto centro nepuošia

Į redakciją kreipėsi ne juokais supykusi kybartietė. Moteris sakė, kad jai ir kitiems gyventojams gėda dėl netvarkos mieste, pačioje centrinėje J. Basanavičiaus gatvėje.

„Atvažiuokite ir nufotografuokite, kokios žolės želia Kybartų malūno teritorijoje, kokios baisios skerdyklos tvoros. Kokį miesto vaizdą išsiveža pro mūsų miestą važiuojantys užsieniečiai? Kodėl niekas netvarkoma? Kur žiūri seniūnas?“ – pyko kybartietė.

Privačios teritorijos

Pakalbintas Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, jog minėtos teritorijos priklauso privatiems savininkams ir seniūnija jų tvarkyti ne tik neprivalo, bet ir negali. „Kad nieko nedaroma, tai kybartietė neteisi. Ne kartą esu kreipęsis į Kybartų malūno savininkus AB „Jonavos grūdai“, tačiau padėtis kasmet vis prastesnė. Pernai malūno teritoriją buvo išsinuomoję du vietiniai kybartiečiai, tai apipjaudavo ir žoles. Tiesa, tuomet buvo kilę kitokių problemų. Nuomininkų laikomi pašarų ritiniai mieste skleidė nemalonų kvapą, tad teko ir dėl to „kariauti“. O dabar teritorijos nesinuomoja niekas. Susisiekiau su AB „Jonavos grūdai“ Komercijos ir inovacijų skyriaus viršininku Mantu Butu, jis pasiūlė kreiptis raštu. Tiesa, nieko gero šis žmogus nepažadėjo, nes nenaudojamam turtui tvarkyti bendrovė pinigų nėra numačiusi. Kreipimasis raštu jau išsiųstas, o ką daugiau daryti, net neišmanau…“ – rankomis skėsčiojo seniūnas.

Turtas pardavinėjamas

Malūnas veiklos nevykdo jau daugiau nei dešimtmetį. Jo veikla sustabdyta, įmonė išregistruota, o turtas vis dar pardavinėjamas. Kaip sako malūno savininkai, jie jau kiek įmanoma nuleido kainą, bet pirkėjų neatsiranda. Maža to, iš teritorijos pavogti kanalizacijos šulinių dangčiai, tad jei kas sugalvotų naktį įlįsti į teritoriją, lauk bėdos.

O dar ne taip seniai šis malūnas supirkdavo iš ūkininkų grūdus, juos maldavo, vietoje kepdavo bandeles. Pjūties metu čia nusidriekdavo grūdus atvežusių ūkininkų eilės. Malūnas turėjo nedidelį, iki 2 tūkst. tonų talpos, grūdų sandėlį. Šiandien yra vertingiausi dar išlikę raudonų plytų pastatai.

Malūnas pastatytas 1947 m., vėliau buvo kelis kartus rekonstruotas. Pagal kybartiečio Albino Vaitkevičiaus surinktą medžiagą, šioje teritorijoje ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje veikė Gefeno ir Šameso lentpjūvė. Pradžioje buvo pjaunamos lentos, sienojai, keturkampiai rąstai. Lentų pjovimo gaterį varė garo variklis, kūrenamas medžio atliekomis. Greta veikė malūnas – vienas pirmųjų Lietuvoje, kuriame buvo pritaikytas pneumatinis transporteris.

Klestėjimas – tik prisiminimuose

Deja, malūno klestėjimas jau gerą dešimtmetį likęs tik prisiminimuose. Vienas po kito uždaryti kepimo cechai, grūdų supirkimo ir perdirbimo punktas. Iš pastato išvežti ir parduoti beveik visi atgyvenę įrenginiai. Didžiules talpyklas išpirko ūkininkai, o likę griozdai atiteko metalų supirkėjams. Vienu metu malūno teritoriją prižiūrėjo bendrovės pasamdyti UAB „Kybartų darna“ darbuotojai. Dabar malūnu nesinaudoja ir nesirūpina niekas.

Raudonplyčiai pastatai atlaikė Antrojo pasaulinio karo audras. Malūnas ir lentpjūvė, juos rekonstravus, veikė iki 1986 m. Tuo metu greta buvo įkurta „Draugystės“ kolūkio gyvulių skerdykla, mėsos perdirbimo cechas bei duonos kepykla, o visas kompleksas pavadintas „Dainavos“ vardu. Atgimimo pradžioje Kybartų malūnas tapo UAB „Kybartų maistas“. 1997 m. jis atiteko bendrovei „Jonavos grūdai“ ir tapo šios filialu. O dabar malūnas griūva niekam nereikalingas, apaugęs žolėmis bei krūmais.

Gyventojams užkliūva negražios skerdyklos tvoros. Autorės nuotr.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Senojo malūno teritorija apleista ir nenaudojama jau ne vienus metus.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-06.



Romų integracija gražiai atrodo tik popieriuje

Šįmet antrą kartą Vilniuje buvo skambiai paminėta Tarptautinė romų diena. Sostinės centre sekmadienį organizuotos spalvingos eitynės Gedimino prospektu, vyko koncertai ir triukšmingi pasirodymai.

Dalyvavo šventėje

Kaip spaudai išplatintame pranešime teigė Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas dainininkas Ištvanas Kvikas, šventės tikslas – kovoti su diskriminacija ir socialine romų atskirtimi. Šia proga į šventę buvo pakviesti ir Kybartų romų atstovai. Norą dalyvauti šventėje pareiškusius 12 kybartiečių lydėjo romų tarpininkė Kybartuose Birutė Rusevičienė.

Tarptautinę romų dieną paminėti ir pasikalbėti apie seniūnijoje gyvenančius šios tautos atstovus trečiadienį pakvietė ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Jis prie stalo su arbata ir kava subūrė visų organizacijų atstovus, kuriems tenka dirbti ir bendrauti su šia tautine mažuma. Į susitikimą atėjo ir Kybartų baronas Michailas Petravičius su žmona, prisijungė aktyvi bendruomenės narė Oksana. Iš Vilniaus atvyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Sluško ir du romų organizacijų atstovai.

Pristatė projektą

G. Sluško pristatė projektus, kurie vykdomi siekiant integruoti šią tautinę mažumą į visuomenę. Vienas jų – „Vietinės romų platformos – kelias link bendradarbiavimo su savivaldybėmis“.

„Skatindamas romų bendruomenių ir vietos savivaldybių bendradarbiavimą bei savitarpio dialogą, sprendžiant romų tautinei mažumai aktualius integracijos, socialinės įtraukties, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus klausimus, Tautinių mažumų departamentas tęsia 2016 m. pradėtą projektą, finansuojamą Europos Komisijos lėšomis. Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais buvo užmegzti ryšiai tarp romų bendruomenių ir savivaldybių. Sukurtas įrankis romams per tarpininkus greičiau ir sėkmingiau spręsti iškilusias problemas, o savivaldybių institucijų darbuotojams – susipažinti su romų situacija. Vykdant projektą buvo surengti mokymai švietimo darbuotojams, dirbantiems su romų vaikais, pedagogai įgijo specifinių žinių apie šių vaikų ugdymo ypatybes. Daug dėmesio skirta romėms moterims, skatinant jas imtis lyderių vaidmens. Projektas buvo įgyvendinamas 2 kryptimis: informuojant ir šviečiant visuomenę bei stiprinant romų gebėjimus ir įgūdžius. Sėkmingai baigus pirmąjį projekto etapą, 2017 m. liepą gautas finansavimas antros projekto dalies įgyvendinimui. Jam skirta 65 tūkst. Eur“, – pasakojo G. Sluško.

Dirba tarpininkė

Projekto įgyvendinimo laikotarpiu buvo apmokyti ir įdarbinti koordinatoriai – tarpininkai tarp romų bendruomenės ir savivaldybių. Su Kybartų romais dirba B. Rusevičienė, kuri jau dvejus metus savanoriškai padeda romams bendrauti su valstybės institucijų atstovais, asistuoja tvarkant reikalus valstybės ir privačiose institucijose, padeda spręsti kitas kasdienio gyvenimo problemas.

Tautinių mažumų departamento specialistai dar prieš dvejus metus buvo atvažiavę aptarti minėto projekto įgyvendinimo galimybių Kybartų seniūnijoje. Diskusija vyko „Saulės“ progimnazijoje ir seniūnijoje. Tuomet aptartos galimybės įtraukti į projekto veiklas Kybartuose gyvenančius romus.

Tačiau nuo to laiko labai mažai kas pasikeitė. Patys Kybartų romai jokios iniciatyvos ką nors veikti neparodė. Tiesa, į savo atstovę B. Rusevičienę jie kreipiasi labai noriai, skambina prašydami padėti išspręsti problemas, bet tik ne su pasiūlymais burtis į bendruomenę ir vykdyti kažkokias veiklas.

Pasigenda iniciatyvos

Kaip sakė R. Šunokas, iš romų pusės būtent ir pasigendama tautinės kultūros sklaidos. Niekas nenori burtis į ansamblius, šokių būrelius. Kybartuose turėdami apie pusantro šimto romų tautos atstovų, jų šokius per šventes šoka… lietuviai šokėjai.

Per ilgą ir gana aštrų pokalbį bandyta įsigilinti į romų tautos mentalitetą, suprasti, kodėl jie nenori nei mokytis, nei dirbti. Nors Kybartų mokyklose jų vaikams sudarytos puikios sąlygos, dažnas mokytis visai nenori. Kaip atskleidė patys romai, dauguma jų nepratę anksti keltis, tad į mokyklą neprikelia ir savo vaikų. Tai žinodami pedagogai leidžia jiems į pamokas ateiti išsimiegojusiems ir prie mokymo proceso prisijungti vėliau. Pedagogai net dirba papildomai, po pamokų. Svarbu, kad tik vaikai ateitų. Tačiau romiukai pamokų nelanko mėnesiais. Aišku, yra ir išimčių. Šįmet yra romų vaikų, besimokančių ir gimnazijoje. Tad bent kažkoks progresas jau yra.

Nelengvoje diskusijoje aiškėjo, kad patys nemokėdami skaityti ir rašyti romai negali gauti padoraus darbo. Tačiau mokytis neskatina ir vaikų, nes nesupranta mokslo reikšmės. Vieninteliai vietos romus įdarbinti galintys darbdaviai – Gudkaimio sodininkai (sezono metu) ir UAB „Kybartų darna“, kuri žmones pasitelkia miestui tvarkyti. Tačiau romams tinka ne visi darbai. Pavyzdžiui, vyrui šluoti gatvę yra didžiulė gėda, tad tokių darbų dažniausiai atsisakoma.

Gyventi greta reikės

Kaip pasakojo Kybartų romų baronas M. Petravičius, jis ir pats baigęs tik dvi klases, tačiau yra tikras poliglotas: moka penkias kalbas ir važinėja į užsienį užsidirbti, kad grįžęs… galėtų susimokėti įsiskolinimus už įvairias jam skirtas nuobaudas. Mat romai nėra įsigilinę į Lietuvos, kurioje gyvena, įstatymus ir dažnai būna baudžiami už įvairius prasižengimus. Kaip pasakojo policijos pareigūnės, kai kurie jų turi sukaupę penkiaženkles baudų sumas, tačiau šias kaip nors išieškoti – beviltiška, nes romai neturi jokio registruoto turto.

Po ilgo pokalbio romų atstovai pažadėjo, kad surinks savo talentingus bendruomenės narius ir ateis į kultūros centrą. Tuomet galbūt bus galima gauti ir paramą veiklai, o vėliau gal išsivystys didesnis noras kažką daryti.

R. Šunokas vylėsi, jog palaipsniui šie Kybartų gyventojai taps visaverte bendruomenės dalimi, nes jau yra dirbančių ir norinčių darbo, o viena romė net turi savo daržą ir užsiaugina daržovių. Tad galbūt ir kitus užkrės teigiamas pavyzdys. Nors, kaip sakė iš Vilniaus atvykę romų organizacijų atstovai, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jie niekada nebus tokie kaip mes ir nereikia norėti viską pakeisti, o verta priimti šiuos žmones tokius, kokie jie yra. Tačiau gyventi greta reikės ir žingsneliai vienas kito link turi būti daromi. Geriausia būtų, kad žingsniuojama būtų iš abiejų pusių, nors ir po truputį…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų romų baronas Michailas Petravičius į seniūniją atėjo su žmona, susitikime dalyvavo aktyvi bendruomenės narė Oksana (kairėje).

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-19.


Algimanto Kezio galerija taps atviresnė lankytojams

Algimanto Kezio galerija oficialiai prisijungė prie Kybartų kultūros centro ir tapo jo filialu.

Sutartį pasirašė ilgametis Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) pirmininkas Leonas Narbutis ir Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė. Ji patikino, kad tai – tik šeimininkų pasikeitimas, nes jokių esminių pokyčių nebus. Algimanto Kezio galerijos veikla rūpinsis jau ne tik Kybartų kultūros centro, bet ir galerijos darbuotoja Andželika Micutienė.

Žymaus mūsų kraštiečio, išeivio, fotografo, JAV kultūros veikėjo Algimanto Kezio galerija Kybartuose buvo atidaryta prieš penkerius metus, balandžio 27 dieną, PKD patalpose. Tądien vyko ir pirmoji A. Kezio darbų paroda – eksponuotos originalios fotografijos, albumai. Šios galerijos įkūrimas buvo neabejotinai didelis žingsnis mažo miesto kultūriniame gyvenime. Be to, nuo 2007-ųjų gyvuojanti PKD surinko gausų istorinių, meninių eksponatų lobyną apie Kybartus, žymius kybartiečius ir, saugodama istorinį miesto atminimą, ketino steigti Kybartų miesto muziejų.

A. Micutienės teigimu, sukaupta vertinga medžiaga, knygos apie Kybartus, originalūs A. Kezio atvežti meno albumai taps prieinami visiems. Galerija bus atvira norintiesiems geriau pažinti miestą, taip pat tiems, kurie, turėdami įdomių reliktų apie Kybartus, gali prisidėti prie muziejaus plėtros.

„Mūsų siekiamybė – maksimaliai išnaudoti galerijos erdvę įvairiems kultūriniams renginiams, vaikų bei suaugusiųjų edukacijai. Kamerinė galerijos aplinka puikiai tinka parodoms, knygų pristatymams. Viliamės, jog pavyks atgaivinti muziejaus veiklą, pritraukti daugiau lankytojų, paskatinti aktyvesnį kybartiečių dalyvavimą galerijos veikloje. Kol kas Algimanto Kezio galerija susidomi atvykstančios ekskursijos, Amerikos lietuviai, iš užsienio sugrįžtantys kybartiečiai“, ‒ kalbėjo A. Micutienė.

Daugiau informacijos bus paskelbta Kybartų kultūros centro puslapyje www.kybartukc.lt. Dėl galerijos lankymo kreiptis tel. (8 342) 30 635.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Nuotr. PKD pirmininkas Leonas Narbutis ir Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė (abu sėdi) su miesto entuziastais seniūnu Romu Šunoku (iš kairės), Violeta Mickevičiūte, Andželika Micutiene ir Rymantu Vaičaičiu tikisi, kad gyvenimas galerijoje suaktyvės.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


Laisve ir pavasariu pakvipusi šventė

Valstybės atkūrimo diena – svarbiausia data Lietuvos istorijoje. Kaip ir anuomet, prieš 101 metus, ji alsavo laisve. Dangus buvo pilnas artėjančio pavasario pranašų, o gausų žiūrovų būrį Kybartų kultūros centro salėje šeštadienio priešpietį pasitiko Vytauto Kernagio „Balto paukščio“ aidai.

Iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas prasidėjo politinio kalinio, antisovietinio judėjimo dalyvio kybartiečio Romo Žemaičio įnešama trispalve. Būtent jis dar 1984 metų vasario 16-ąją kartu su bendraminčiais nepabūgo iškelti trispalvę ant mokyklos kamino. Gūdžiu sovietmečiu mieste suplevėsavusi Lietuvos vėliava buvo gyvas įrodymas, kad mūsų tauta laisva bei nepalaužiama. Tikriausi žodžiai tądien liejosi lūpomis žmogaus, išdrįsusio skelbti Lietuvos laisvę, ginti ją, kalbėti už ją. Baigdamas savo kalbą R. Žemaitis kreipėsi į kybartiečius ir Kybartų seniūną Romą Šunoką su oficialiu prašymu vieną miesto gatvę pavadinti Virgilijaus Jaugelio vardu.

Virgilijus Jaugelis – garsus mūsų krašto antisovietinio judėjimo dalyvis, tikėjimo laisvės gynėjas, kunigas, palaidotas Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios bokšto kriptoje. Kitąmet bus minimos 40-osios V. Jaugelio mirties metinės. Jo gyvenimo auka verta neblėstančio atminimo.

Renginyje taip pat buvo pagerbtas ir kito žinomo kybartiečio, praėjusiais metais į amžinybę iškeliavusio Arūno Žemaitaičio atminimas.

Rimtą Vasario 16-osios minėjimo gaidą keitė daina ir šokis – tai, ką atpažįstame kaip Lietuvą. Tautiniai motyvai skambėjo melodijose, kurias susirinkusiesiems dovanojo Vilkaviškio muzikos mokyklos kanklių ansamblis bei Kybartų skyriaus mokiniai, Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ ir šokėjai. Dainas ir šokį į darnią visumą jungė renginio vedėjos Andželikos Micutienės jautriai skaitomos Justino Marcinkevičiaus eilės apie Lietuvą.

Sveikinimo žodį į minėjimą susirinkusiems žmonėms tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Kazys Kiaulakis, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kultūros centro vadovė Asta Vencienė. Jie pasidžiaugė, kad miesto bendruomenei nesvetimas tautiškumo jausmas, kad ji noriai ir aktyviai mini tokią svarbią datą. Juk visiems kartu švęsti Lietuvos gimtadienį, pasak A. Vencienės, yra daug linksmiau.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Šventės dieną trispalvę savo rankose tvirtai laikė Romas Žemaitis – žmogus, išdrįsęs veikti dėl Lietuvos laisvės sovietmečiu.

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Kybartiečiams nesvetimas tautiškumo jausmas – gyventojai gausiai susirinko į Vasario 16-osios minėjima.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-22.


Nesulaiko net užmūryti namo langai

Kudirkos Naumiesčio gatvės gale stovintis tarpukario laikų namas, vadinamoji „Gulbės salė“, nuolat masina vandalus.

Ne kartą degęs pastatas jau kelerius metus stovi tuščias, be langų, nudegusiu stogu. Savininkai namą remontuoti ar kitaip prisidėti prie jo išlikimo nenori, nes būstų kaina Kybartuose maža, o remonto išlaidos viršytų paties turto vertę. Juolab kad pastate niekada nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos, greta – geležinkelis. Tad gyventi čia nepatrauklu ir statinys tiesiog paliktas likimo valiai.

Juo rūpintis pagal išgales bando Kybartų seniūnija. Neseniai jos pastangomis pirmajame namo aukšte senomis plytomis užmūryti langai, nes valkatos įprato landžioti į vidų ir pastate kūrenti laužus.

Kol statinys buvo saugus, jame buvo įrengta dvylika butų. Keturi iš jų – socialiniai būstai, kiti – privatūs. Paskutiniu metu name gyveno romų tautybės šeimos, o dabar jau trečius metus jis stovi tuščias.

Apskritai „Gulbės salės“ istorija paženklinta gaisrais: per pastarąjį dešimtmetį jų kildavo vos ne kasmet. Keletą kartų buvo padegtas pirmame aukšte esantis romų būstas, siekiant juos įbauginti, kad atiduotų skolas. Tuomet bute gyvenusi šeima išsigandusi kažkur išsikraustė, palikdama apdegusį būstą be langų.

Paskutinį tašką padėjo prieš trejetą metų socialiniame būste kilęs gaisras, per kurį nudegė dalis stogo, išsproginėjo langai. Tuomet namą apleido paskutiniai gyventojai.

Seniūnas R. Šunokas sakė ne kartą šaukęs šio pastato savininkų susirinkimą, kad kartu nuspręstų, ką toliau daryti, tačiau atsako nesulaukęs. Teko suktis pačiai seniūnijai ir ieškoti būdo, kaip bent minimaliai apsaugoti statinį nuo vandalų, nes įvykus nelaimei dėl visko kalta, kaip dažnai būna, liktų valdžia.

Tačiau net ir užmūryti langai nesustabdė nenaudėlių. Prieš kelias dienas vieno lango ertmę dengusios plytos buvo nuardytos, į pirmame aukšte esantį būstą privilkta šiukšlių. Tad seniūnijai teks dar kartą ieškoti mūrininko.

Kybartiečiai apgailestavo dėl kažkada buvusio gražaus statinio. Kalbinti miestiečiai atsiminė, kad tarpukariu šiame trijų aukštų mūriniame pastate buvo kino salė, vykdavo šokiai, sutraukdavę daug jaunimo, šalia buvusiame tvenkinyje plaukiojo gulbės.

Deja, dabar namo likimas visiškai neaiškus. Akivaizdu, jog savininkai jo neremontuos, o seniūnija tam neturi ne tik lėšų, bet ir jokių teisių imtis darbų. Tad pastatas stovės tol, kol pradės irti ir kelti pavojų. Jo nugriovimas taip pat kainuos nemenkai: kiekvieno buto savininkui tenkanti sumos dalis prilygtų paties būsto kainai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Seniūnas Romas Šunokas sakė, kad vadinamosios „Gulbės salės“ likimas – labai miglotas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-01-11.


Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


Šaligatvį kloja senomis plytelėmis

Seniūnija bando palengvinti pėsčiųjų, vaikštančių Kudirkos Naumiesčio gatve, dalią.

Jau daug metų šioje gatvėje šaligatvis baigdavosi prie paskutinių daugiaaukščių namų konteinerių aikštelės. Toliau eiti žmonėms tekdavo pakelės žole. Pernai prie UAB „Belor“ tvoros buvo nuskustas takas, žymintis pėsčiųjų zoną. Kažkada, labai seniai, jis buvo grįstas plytelėmis, tačiau dabar tėra išlikę tik šių liekanos. Daug metų takas buvo užžėlęs ir niekas net nežinojo, jog po žole yra šaligatvis.

Šįmet šioje atkarpoje pradėtos kloti plytelės, nes palijus nuskustas plotas virsdavo dumblynu.

– Pats bandžiau eiti šia gatve, tai nebuvo labai jauku, – pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas. – Eismas čia gana intensyvus, pravažiuoja daug transporto priemonių, tad kai nėra šaligatvio, nesijauti saugiai. Gatvės gale gyvena nemažai šeimų, kurios turi mokyklinio amžiaus vaikų – jiems reikia saugiai nukeliauti į mokyklą.

Todėl šia atkarpa nuspręsta pasirūpinti nieko nelaukiant. Tiesa, šaligatvis klojamas senomis, po objektų renovacijos likusiomis plytelėmis, nes lėšų naujoms tiesiog nėra.

Pasak seniūno, kiek bus plytelių, tiek nuties ir šaligatvio. Vėliau, jei gaus jų daugiau, darbai bus pratęsti.

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kudirkos Naumiesčio gatvėje atsiras šaligatvis.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-11.


Išmaltu keliu – neprieisi ir neprivažiuosi

Kybartuose, šalia civilinių kapinių, įamžinta vieta, kur 1940 metais per Lieponos upelį į Vokietiją brido tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir jo palyda. Prie pat dvi valstybes skiriančios tvoros akmenimis išdėta aikštelė, simbolizuojanti Lietuvos kontūrus. Greta pastatytas ir apie patį faktą bylojantis akmuo. Manoma, kad būtent šioje vietoje A. Smetona kirto Lieponos upelį ir pasitraukė iš savo šalies.

Kybartų bendruomenės ir seniūnijos rūpesčiu viskas padaryta taip, kad mieste besilankantys žmonės galėtų ateiti ir pamatyti garsiąją brastą per Lieponos upelį. Tačiau į redakciją paskambinę skaitytojai skundėsi, kad jau nuo rudens į šią vietą patekti neįmanoma, nes į ją vedantis keliukas – išmaltas ir dumblinas.

Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, šiuo metu galimybės sutvarkyti keliuką nėra. Pasienyje su Kaliningrado sritimi dar tebevyksta tvoros įrengimo darbai ir juo važinėja tvorą statančios UAB „Gintrėja“ technika. Pabaigusi darbus statybų bendrovė žadėjo keliuką sutvarkyti, o seniūnija planuoja ateityje įrengti pėsčiųjų taką, kuris ves rusų kapinių patvoriu. Šia vieta, manoma, ir ėjo tuometinis prezidentas Antanas Smetona.

– Turistų srautai Kybartuose labai padidėjo. Apie miesto istoriją jiems mielai papasakoja bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Tad nusprendėme kai kuriuos objektus padaryti patrauklesnius lankyti, – sakė R. Šunokas. – Dažnai atvykėliai prašo papasakoti ir apie A. Smetonos atvykimą į Kybartus, kai Raudonoji armija pradėjo okupuoti kraštą. Tad esame suinteresuoti, kad objektas būtų prieinamas. Tačiau ne visada užtenka vien mūsų norų.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Išmaltas keliukas bus tvarkomas tuomet, kai bus baigti tvoros statymo darbai pasienyje.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-06.


Švenčiame Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui Virbalis ir Kybartai pradėjo ruoštis gerokai prieš vasario 16-ąją. Minint Lietuvos šimtmečio metus kybartietės ir virbalietės susibūrėme ir dalyvavome projekte ,,Lietuvai 100-sveikas, mažyli“, kurį skelbė Vilkaviškio krašto VVG. Akcijos metu numegzta 26 poros trispalvių kojinyčių, kurios jau pasiekė Vilkaviškio gimdymo skyriaus naujagimius.

Šie metai Virbaliui ypatingi, todėl ir ,,papuošti“ ypatingai – Magdeburgo teisių suteikimo 425 m. sukaktis. Bendruomenės ,,Virbalio vartai“ dėka, gigantiškomis trispalvėmis papuošta seniūnijos, kultūros namų, bendruomenės namų ir parapijos bažnyčios pastatai. Negana to, bendruomenės moterų klubo iniciatyva papuošti pagrindinės (Vilniaus g.) elektros stulpai (28 vnt). Bendruomenės namų trispalvę puošia 100 iš molio pagamintų spynų (L. Vasiliauskienė), kultūros namų fasadinę pusę puošia A. Dirsės tapytas paveikslas iš ciklo ,,Virbalis senose fotografijose“.

Šimtmečio renginių ciklas vasario 15-osios rytą prasidėjo Virbalio miesto darželyje. A. Snabaitienės (seniūnijos socialinė darbuotoja) iniciatyva su globojamų šeimų vaikais pasveikino Lietuvą į orą paleisdami 100 balandžių, o ikimokyklinukai ,,Spinduliukų“ grupės vaikai ir pedagogė A. Lasevičienė uždegė 100 trispalvių savos gamybos žvakių. Vėliau Virbalio pagrindinės mokyklos ugdytiniai kartu su Kybartų kultūros centro Virbalio kultūros namų moterų vokaliniu ansambliu ,,Vėjūna“ dovanojo koncertą Lietuvai ir virbaliečiams. Vasario 16 – osios rytą į Virbalio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią rinkosi parapijiečiai, kur buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą ir čia gyvenančius žmones. Po šv. Mišių skambėjo arfininkės V. Smailytės ir bosinio tromboniniko S. Karkos koncertas.

Kybartiečiai vasario 15 – ąją nešini vėliavomis ir tautine atributika rinkosi į pagrindinę Kybartų miesto J. Basanavičiaus gatvę. Visoje gatvėje skambėjo dainos apie Lietuvą. Susirinkusieji jungėsi į ,,Vienybės grandinę“, kurią organizavo Kybartų Saulės progimnazijos ir K. Donelaičio gimnazijos pedagogai, pakviesdami ne tik visas ugdymo įstaigas veikiančias Kybartuose, bet ir visus kybartiečius.

Kybartai švęsdami Lietuvos gimtadienį, vasario 16 – popietę rinkosi į Kybartų eucharistinio išganytojo bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios.

Po Mišių pakviesti miestiečiai ir svečiai būriavosi prie seniūnijos, kur vyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija ir trumpas minėjimas. Čia VSAT Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos pasieniečiai iškilmingai pakėlė vėliavas, sugiedojo LR himną. Sveikinimo žodį tarė miesto seniūnas R. Šunokas, seimo narys K. Smirnovas pasveikino su Lietuvos gimtadieniu ir Vinco Basanavičiaus anūkei Teresei Basanavičiūtei įteikė padėkos raštą, bei istorinę vėliavą. Tuo pat metu Kybartų gaisrinės kieme, būriavosi žmonės, kur vyko pilietinė akcija. Iniciatyvos autorė, subūrusi grupę žmonių, tai Kybartų seniūnija, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komanda, Kybartų-Virbalio motociklistai, UAB Darna, futbolo klubas ,,Sveikata“, UAB „Baltled“ papuošė trispalve vėliava Kybartų gaisrinės bokštą, ši vėliava kabos visus 2018 m.

Po iškilmingų vėliavų pakėlimo visi rinkosi į Kybartų kultūros centrą. Ten taip pat laukė ,,staigmena“. Negana to, kad nuo sausio 13 iki vasario 16 eksponuojama Zino Kazėno – Zika gotografijų paroda ,,Lietuva-laisvės šalis: 1988 – 1991″, Pasaulio kybartiečių draugijos dovana kybartiečiams, greta unikalios parodos puikavosi – 1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo kopija (1m x  4,5m).

Visus kybartiečius ir miesto svečius po koncerto renginio vedėjas kvietė pasirašyti po aktu taip parodyti, kad mes tikrai mylim savo gimtą kraštą (visus 2018 m. visų renginių metu bus galima pasirašyti po akto kopija, o kitais metais padovanoti šimtmetį švenčiantiems Kybartams). Koncerte, kurį vedė aktorius kybartietis A. Žemaitaitis ,,prabėgo“ visa Lietuvos istorija nuo raštiško paminėjimo iki šių dienų. Iškilmingai įžygiavus orkestrui ir šokėjoms koncertas prasidėjo LR himnu. Įspūdingomis choreografijomis ir dainomis renginį papuošė Kybartų kultūros centro kolektyvai, vadovės I. Šunokienė ir R. Gliaubicienė, moterų vokalinis ansamblis ,,Gija“, vadovė D. Borkertienė.

Greta Ališauskaitė


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian