Kybartų miesto seniūnija

Seniūnija planuoja nuveikti daug darbų

Kybartų seniūnas Romas Šunokas tikisi, kad įvykdyti suplanuotus prasmingus šių metų darbus nesutrukdys jokios nenumatytos problemos.

2020 metais planuojama mieste atidaryti Kybartų jaunimo parką. Šioje viešojoje erdvėje numatoma įrengti aikštyną. Jame bus krepšinio aikštelė, poilsio ir nejudrių žaidimų zona su suoleliais, sporto aikštynas su lauko treniruokliais ir šunų vedžiojimui bei dresavimui skirta vieta. 

Taip pat Kybartuose planuojama įrengti automobilių stovėjimo aikštelę Darvino gatvėje, viešąjį tualetą prie miesto autobusų stoties, suremontuoti Eitkūnų ir Tarybų gatvių šaligatvius. 

Šiemet tikimasi pabaigti Kybartų kultūros centro vidaus patalpų remontą, vietos bendruomenei pageidaujant ten įrengti jaunimo užimtumo kambarį ir laisvalaikio užimtumo patalpą. 

Pasak seniūno R. Šunoko, daugiausiai ginčų tarp kybartiečių vis dar kelia tai, kad žadama keisti kai kurių miesto gatvių pavadinimus. Svarstoma Darvino gatvę pervardyti Bažnyčios gatve. Seniūno nuomone, gatvės pavadinimą reikėtų keisti tik iki daugiabučių namų kvartalo, nes gyventojams šis pakeitimas gali sukelti nepatogumų. 

Kol kas galutinis sprendimas šiuo klausimu nepriimtas. Diskusijose svarstytinas argumentas, kad Darvino vardu pavadinta gatvė yra vienintelė Lietuvoje, tad pakeitę pavadinimą Kybartai prarastų dalį miesto unikalumo. 

Kaip žinia, miesto bendruomenėje buvo pasvarstymų, kad vertėtų keisti ir Tarybų gatvės pavadinimą, nes daugeliui vyresniosios kartos žmonių žodis „taryba“ asocijuojasi su Tarybų Sąjunga. 

Vienas pagrindinių darbų, laukiančių šiais metais, – įamžinti įžymių kybartiečių atminimą. 

Seniūnas užsiminė, jog yra idėjų sukurti atminimo lenteles ir jas įrengti įvairiose Kybartų miesto vietose, susijusiose su nusipelniusiais miestiečiais. 

Vienas iš garbių žmonių, kuris neabejotinai nusipelnė būti įamžintas Kybartų istorijoje, yra Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius. Šis dvasininkas 1975–1983 m. Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje ėjo klebono pareigas. Kardinolo S. Tamkevičiaus atminimą ketinama įamžinti minėtoje bažnyčioje. 

Kitus garsius kybartiečius atminimo ženklais svarstoma pagerbti miesto sode. 

„Santakos“ inf. 

Publikuota: „Santaka“, 2020-01-10. 


Kybartuose atidaryta didžiųjų atliekų aikštelė

Nuo vakar, gruodžio 5-osios, Kybartuose veikia nauja didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelė (DGASA).

Gyventojai jau laukia 

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, kad gyventojai jau kuris laikas klausinėja, kada pagaliau bus atidaryta J. Biliūno gatvėje esanti aikštelė, mat statybos darbai šiame objekte jau seniai baigti, o vartai vis stovi užrakinti. 

„Labai gerai, kad aikštelė pradės veikti. Džiaugiamės, juk aktualu, kur padėti padangas, senus baldus, kitus daiktus, kuriuos žmonės palikinėja prie konteinerių, pakelėse ar kitose neleistinose vietose. Patogu bus ne tik mums, kybartiečiams, bet ir Virbalio, aplinkinių kaimų gyventojams. Dėl to ir parinkome tokią vietą, kad būtų arčiau Virbalio“, – kalbėjo seniūnas. 

Į Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro (MAATC) stambiagabaričių atliekų aikštelę žmonės galės atgabenti įvairias didelių gabaritų atliekas, padangas, elektros bei elektronikos prietaisus, statybų, remonto ir griovimo atliekas. Aikštelėje priimamos ir plastiko, popieriaus (kartono) bei stiklo pakuočių atliekos ir antrinės žaliavos. Čia veiks ir vadinamoji atiduotuvė, kur žmonės galės palikti dar tinkamus naudoti daiktus. 

Laikinai, kol nėra gauta konteinerių pavojingoms ir žaliosioms atliekoms, pastarosios priimamos nebus. 

Antra rajone 

Tai bus jau antra didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelė mūsų rajone – viena jau keletą metų dirba Vilkaviškyje, Šiaurės gatvėje. 

Kartu su Kybartų aikštele Marijampolės apskrityje atidarytos dar dvi DGAS aikštelės, priklausančios Šakių rajono savivaldybei: jos įrengtos Gelgaudiškio seniūnijos Skaistakaimio kaime ir Kudirkos Naumiestyje. 

Visos trys aikštelės įrengtos įgyvendinant Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą „Marijampolės regiono komunalinių atliekų rūšiuojamojo surinkimo infrastruktūros plėtra“. Jis yra regioninės reikšmės ir apima visas penkias Marijampolės regiono savivaldybes. Iš viso projekto veiklų įgyvendinimui planuojama panaudoti apie 4,5 mln. eurų, iš kurių daugiau nei 3,8 mln. eurų sudarys ES lėšos. 

Vilkaviškio rajono savivaldybėje šiuo projektu buvo suplanuota pastatyti didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelę Kybartuose ir atnaujinti jau esančią DGASA Vilkaviškyje, Šiaurės gatvėje, pritaikant ją pakartotinio naudojimo daiktams priimti – įrengti atiduotuvę. 

Statys daugiau konteinerių 

„Šiuos planus MAATC jau įgyvendino, beliko nupirkti pavojingoms ir žaliosioms atliekoms skirtus konteinerius. Taip pat mūsų rajone numatyta atnaujinti 163 bendro naudojimo konteinerių aikšteles prie daugiabučių namų Vilkaviškyje, Kybartuose, Pilviškiuose, Virbalyje, taip pat aikšteles prie kapinių, sodų ir garažų bendrijų. Bus atnaujinta aikštelių danga, padarytos nuovažos neįgaliesiems ir pan. Taip pat bus nupirkta naujų konteinerių. Šiuo metu važinėjame su seniūnais, tiksliname vietas, deriname koordinates“, – sakė MAATC valdybos narys Darius Bunikis. 

Dauguma konteinerių aikštelių liks senose vietose, tačiau atsiras ir keletas naujų vietų – daugiausia jų numatyta prie garažų, sodų bendrijose. Prie kiekvieno įvažiavimo į sodų bendriją turėtų atsirasti po aikštelę, kurioje bus ir rūšiuojamų bei mišrių komunalinių atliekų talpyklos. Prie kapinių taip pat numatyta pastatyti rūšiavimui skirtus konteinerius. 

Iš pradžių buvo numatyta, kad projektas turi baigtis šių metų gruodį, tačiau užstrigus paslaugų pirkimo ir kitoms procedūroms jis nukeltas iki 2021 m. pradžios. 

Kybartų DGAS aikštelė dirbs ne visą darbo savaitę: ketvirtadieniais ir penktadieniais – nuo 9 iki 18 val., su pietų pertrauka nuo 13 iki 13.45 val., ir šeštadieniais – nuo 9 iki 13 val. 

Esant reikalui darbo laiką planuojama koreguoti. 

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Atvežtas atliekas priims aikštelėje dirbantis Juozas Lukoševičius.

Publikuota: „Santaka“, 2019-12-06.


Informacinis centras Kybartuose veiks savanorystės pagrindais

Neseniai Kybartų autobusų stotyje įruošta patalpa, kurioje įsikūrė informacinis centras.

Tiesa, namelis dažniausiai būna užrakintas, tačiau žadama, kad prieš mieste vyksiančias šventes, ekskursijas, čia bus galima gauti lankstinukų ir kitos informacijos, susijusios su lankytinais Kybartų objektais, apgyvendinimu, maitinimo įstaigomis. 

Patalpas įrengė Kybartų seniūnija kartu su bendruomene. Jos pirmininkas Vitas Katkevičius čia atnešė keletą paties restauruotų baldų, bendruomenės išleistų lankstinukų, knygų apie miestą ir jo žmones. Kaip sakė Kybartų seniūnas R. Šunokas, patalpa bus skirta ne tik bendruomenės nariams, bet ir visiems norintiems čia užsukti, laukiami ir savanoriai, kurie galėtų skirti laiko pabudėti informacijos centre. 

V. Katkevičius žadėjo, jog prireikus čia ateis neatlygintinai padirbėti bendruomenės žmonės, galintys tam skirti bent valandą savo laiko. Tad graži idėja kol kas laikosi tik ant savanorių pečių, bet, kaip sako patys kybartiečiai, viskas nuo to ir prasideda. Juolab kad Kybartai jau tapo patrauklūs turistams ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Atvyksta nemažai ir pavienių keliautojų. 

„Manome, jog toks informacinis centras padės geriau pažinti mūsų miesto istoriją. Informaciniai bukletai, knygelės, kurių gavome iš Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro, yra ne tik lietuvių, bet ir anglų, lenkų, rusų kalbomis“, – kalbėjo V. Katkevičius. 

Seniūnas R. Šunokas savo ruožtu žadėjo naujajam centrui parūpinti didelį Kybartų planą, kuriame bus sužymėti visi lankytini objektai, aprašyti pasitelkiant QR kodą. 

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Informaciniame centre prieš didesnius miesto renginius ketina pasikeisdami budėti savanoriai.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-22.


Dėl pervažos kybartiečiams teks apsišarvuoti kantrybe

Kybartų geležinkelio pervažų būklė netenkina vietinių gyventojų. Anapus geležinkelio gyvenantys žmonės priversti keliskart per dieną dardėti per duobes ir laužyti automobilius.

Kenčia automobiliai

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė nuolat girdintis gyventojų priekaištus dėl netvarkingų geležinkelio pervažų. Pervažų kelio danga duobėta, tad žmonės priversti laužyti automobilius. Tie, kam pervažą reikia kirsti retai, nepatogumų gal ir nepastebi, bet gyvenantieji vadinamoje „užgelžkelėje“ dėl to kenčia nuolat.

– Tokių geležinkelio pervažų, kokios yra Kybartuose, jau seniai neteko regėti nė viename Lietuvos krašte, – piktinosi į redakciją paskambinęs kybartietis. – Šiuolaikinės sankryžos lygios, važiuodamas automobiliu net nejauti, kad bėgius kerti. O čia dardi tarsi vežimu per bruką.

Skaitytojas stebėjosi, kaip Lietuva pristatoma užsieniečiams ir kokį įvaizdį formuoja, kai atvykę iš Kaliningrado srities ir mūsų šalies teritorija pavažiavę vos kelis šimtus metrų jie neišvengiamai kerta geležinkelį, laužydami ir paprastus, ir prabangius, turistinius automobilius.

– Kai kasdien važinėdamas per bėgius pats susilaužysiu automobilį, būtinai kaltus paduosiu į teismą. Tik nežinau, ką kaltinti – ar Kybartų seniūną, ar geležinkeliečius, – svarstė pasipiktinęs kybartietis.

Atsakymo nesulaukė

Kybartų seniūnas Romas Šunokas patvirtino, kad ir jo netenkina geležinkelio bėgių situacija.

– Pagrindinės pervažos, esančios J. Basanavičiaus gatvėje, magistraliniame kelyje Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas, būklė nepakenčiama. Po mano priekaištų kelios duobės buvo užlygintos, tačiau problemos neišsprendė, – aiškino R. Šunokas. – Problema ta, kad ištrupėję betoniniai bėgių įdėklai, todėl važiuodami automobiliai turi „šokinėti“ per plienines bėgių sijas.

Kitoje pervažoje, esančioje Gedimino gatvėje, situacija kiek geresnė, nes suformuoti guminiai įdėklai. Ten pakaktų palyginti iškilnotą asfaltą, mat dėl nekokybiškai atliktų darbų atsirado 3–5 cm aukščio graublės.

R. Šunokas dėl geležinkelio pervažos problemos paskutinį kartą į AB „ Lietuvos geležinkeliai“ Geležinkelių infrastruktūros direkcijos direktorių Karolį Sankovskį kreipėsi rugsėjo 5 d. ir apie priimtus sprendimus prašė informuoti raštu.

Oficialiame rašte „Lietuvos geležinkeliams“ seniūnas prašė rasti lėšų ir galimybę sutvarkyti geležinkelio pervažos kelio dangą Kybartų mieste, J. Basanavičiaus gatvėje. R. Šunokas atkreipė dėmesį, kad pervaža yra magistraliniame kelyje, kuriuo vyksta daug užsienio piliečių, o norėdamas pagrįsti darbų būtinybę dar pridėjo keletą garbingos Kybartų geležinkelio stoties istorijos faktų. Deja, jokio atsakymo į siųstą laišką seniūnas iki šiol nesulaukė.

Atsakymo negavo

Kada Kybartų seniūnas sulauks Geležinkelių infrastruktūros direkcijos atsakymo, sunku prognozuoti, nes visi oficialių raštų atsakymo terminai seniai išsekę. Tačiau į „Santakos“ žurnalistų nusiųstą užklausą AB „Lietuvos geležinkeliai“ Komunikacijos departamentas sureagavo iškart. Departamento atstovas Gintaras Liubinas informavo, kad šiuo metu yra parengtas ir derinamas Kybartų geležinkelio stoties iešmų ir pervažos J. Basanavičiaus gatvėje paprastojo remonto projektas. Šis projektas yra kompleksinis ir susijęs ne tik su pervažos remontu, bet ir su pervažos prieigose esančių iešmų pakeitimu, dalinai iešmyno ir signalizacijos įrenginių pertvarkymu, o taip pat vandens nuvedimo sutvarkymu.

„Projektas yra pakankamai sudėtingas, didelės apimties ir reikalaujantis daug lėšų. Atsižvelgiant į užtrunkančias pirkimo procedūras bei projekto darbų apimtis, planuojame, kad projektas bus pradėtas įgyvendinti 2020 metų ketvirtame ketvirtyje ir užbaigtas per 2021 m. pirmą pusmetį“, – laiške redakcijai rašė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas.

Tad dar daugiau nei metus kybartiečiams ir miesto svečiams teks apsišarvuoti kantrybe ir dardėti nervinančia pervaža. Belieka tikėtis, kad automobiliai šiuos išbandymus dar atlaikys.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Andriaus GRYGELAIČIO nuotr. Betoniniai bėgių įdėklai taip ištrupėję, kad mašinoms tenka šokinėti per plienines sijas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-25.


Apleisti pastatai miesto centro nepuošia

Į redakciją kreipėsi ne juokais supykusi kybartietė. Moteris sakė, kad jai ir kitiems gyventojams gėda dėl netvarkos mieste, pačioje centrinėje J. Basanavičiaus gatvėje.

„Atvažiuokite ir nufotografuokite, kokios žolės želia Kybartų malūno teritorijoje, kokios baisios skerdyklos tvoros. Kokį miesto vaizdą išsiveža pro mūsų miestą važiuojantys užsieniečiai? Kodėl niekas netvarkoma? Kur žiūri seniūnas?“ – pyko kybartietė.

Privačios teritorijos

Pakalbintas Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, jog minėtos teritorijos priklauso privatiems savininkams ir seniūnija jų tvarkyti ne tik neprivalo, bet ir negali. „Kad nieko nedaroma, tai kybartietė neteisi. Ne kartą esu kreipęsis į Kybartų malūno savininkus AB „Jonavos grūdai“, tačiau padėtis kasmet vis prastesnė. Pernai malūno teritoriją buvo išsinuomoję du vietiniai kybartiečiai, tai apipjaudavo ir žoles. Tiesa, tuomet buvo kilę kitokių problemų. Nuomininkų laikomi pašarų ritiniai mieste skleidė nemalonų kvapą, tad teko ir dėl to „kariauti“. O dabar teritorijos nesinuomoja niekas. Susisiekiau su AB „Jonavos grūdai“ Komercijos ir inovacijų skyriaus viršininku Mantu Butu, jis pasiūlė kreiptis raštu. Tiesa, nieko gero šis žmogus nepažadėjo, nes nenaudojamam turtui tvarkyti bendrovė pinigų nėra numačiusi. Kreipimasis raštu jau išsiųstas, o ką daugiau daryti, net neišmanau…“ – rankomis skėsčiojo seniūnas.

Turtas pardavinėjamas

Malūnas veiklos nevykdo jau daugiau nei dešimtmetį. Jo veikla sustabdyta, įmonė išregistruota, o turtas vis dar pardavinėjamas. Kaip sako malūno savininkai, jie jau kiek įmanoma nuleido kainą, bet pirkėjų neatsiranda. Maža to, iš teritorijos pavogti kanalizacijos šulinių dangčiai, tad jei kas sugalvotų naktį įlįsti į teritoriją, lauk bėdos.

O dar ne taip seniai šis malūnas supirkdavo iš ūkininkų grūdus, juos maldavo, vietoje kepdavo bandeles. Pjūties metu čia nusidriekdavo grūdus atvežusių ūkininkų eilės. Malūnas turėjo nedidelį, iki 2 tūkst. tonų talpos, grūdų sandėlį. Šiandien yra vertingiausi dar išlikę raudonų plytų pastatai.

Malūnas pastatytas 1947 m., vėliau buvo kelis kartus rekonstruotas. Pagal kybartiečio Albino Vaitkevičiaus surinktą medžiagą, šioje teritorijoje ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje veikė Gefeno ir Šameso lentpjūvė. Pradžioje buvo pjaunamos lentos, sienojai, keturkampiai rąstai. Lentų pjovimo gaterį varė garo variklis, kūrenamas medžio atliekomis. Greta veikė malūnas – vienas pirmųjų Lietuvoje, kuriame buvo pritaikytas pneumatinis transporteris.

Klestėjimas – tik prisiminimuose

Deja, malūno klestėjimas jau gerą dešimtmetį likęs tik prisiminimuose. Vienas po kito uždaryti kepimo cechai, grūdų supirkimo ir perdirbimo punktas. Iš pastato išvežti ir parduoti beveik visi atgyvenę įrenginiai. Didžiules talpyklas išpirko ūkininkai, o likę griozdai atiteko metalų supirkėjams. Vienu metu malūno teritoriją prižiūrėjo bendrovės pasamdyti UAB „Kybartų darna“ darbuotojai. Dabar malūnu nesinaudoja ir nesirūpina niekas.

Raudonplyčiai pastatai atlaikė Antrojo pasaulinio karo audras. Malūnas ir lentpjūvė, juos rekonstravus, veikė iki 1986 m. Tuo metu greta buvo įkurta „Draugystės“ kolūkio gyvulių skerdykla, mėsos perdirbimo cechas bei duonos kepykla, o visas kompleksas pavadintas „Dainavos“ vardu. Atgimimo pradžioje Kybartų malūnas tapo UAB „Kybartų maistas“. 1997 m. jis atiteko bendrovei „Jonavos grūdai“ ir tapo šios filialu. O dabar malūnas griūva niekam nereikalingas, apaugęs žolėmis bei krūmais.

Gyventojams užkliūva negražios skerdyklos tvoros. Autorės nuotr.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Senojo malūno teritorija apleista ir nenaudojama jau ne vienus metus.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-06.



Romų integracija gražiai atrodo tik popieriuje

Šįmet antrą kartą Vilniuje buvo skambiai paminėta Tarptautinė romų diena. Sostinės centre sekmadienį organizuotos spalvingos eitynės Gedimino prospektu, vyko koncertai ir triukšmingi pasirodymai.

Dalyvavo šventėje

Kaip spaudai išplatintame pranešime teigė Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas dainininkas Ištvanas Kvikas, šventės tikslas – kovoti su diskriminacija ir socialine romų atskirtimi. Šia proga į šventę buvo pakviesti ir Kybartų romų atstovai. Norą dalyvauti šventėje pareiškusius 12 kybartiečių lydėjo romų tarpininkė Kybartuose Birutė Rusevičienė.

Tarptautinę romų dieną paminėti ir pasikalbėti apie seniūnijoje gyvenančius šios tautos atstovus trečiadienį pakvietė ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Jis prie stalo su arbata ir kava subūrė visų organizacijų atstovus, kuriems tenka dirbti ir bendrauti su šia tautine mažuma. Į susitikimą atėjo ir Kybartų baronas Michailas Petravičius su žmona, prisijungė aktyvi bendruomenės narė Oksana. Iš Vilniaus atvyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Sluško ir du romų organizacijų atstovai.

Pristatė projektą

G. Sluško pristatė projektus, kurie vykdomi siekiant integruoti šią tautinę mažumą į visuomenę. Vienas jų – „Vietinės romų platformos – kelias link bendradarbiavimo su savivaldybėmis“.

„Skatindamas romų bendruomenių ir vietos savivaldybių bendradarbiavimą bei savitarpio dialogą, sprendžiant romų tautinei mažumai aktualius integracijos, socialinės įtraukties, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus klausimus, Tautinių mažumų departamentas tęsia 2016 m. pradėtą projektą, finansuojamą Europos Komisijos lėšomis. Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais buvo užmegzti ryšiai tarp romų bendruomenių ir savivaldybių. Sukurtas įrankis romams per tarpininkus greičiau ir sėkmingiau spręsti iškilusias problemas, o savivaldybių institucijų darbuotojams – susipažinti su romų situacija. Vykdant projektą buvo surengti mokymai švietimo darbuotojams, dirbantiems su romų vaikais, pedagogai įgijo specifinių žinių apie šių vaikų ugdymo ypatybes. Daug dėmesio skirta romėms moterims, skatinant jas imtis lyderių vaidmens. Projektas buvo įgyvendinamas 2 kryptimis: informuojant ir šviečiant visuomenę bei stiprinant romų gebėjimus ir įgūdžius. Sėkmingai baigus pirmąjį projekto etapą, 2017 m. liepą gautas finansavimas antros projekto dalies įgyvendinimui. Jam skirta 65 tūkst. Eur“, – pasakojo G. Sluško.

Dirba tarpininkė

Projekto įgyvendinimo laikotarpiu buvo apmokyti ir įdarbinti koordinatoriai – tarpininkai tarp romų bendruomenės ir savivaldybių. Su Kybartų romais dirba B. Rusevičienė, kuri jau dvejus metus savanoriškai padeda romams bendrauti su valstybės institucijų atstovais, asistuoja tvarkant reikalus valstybės ir privačiose institucijose, padeda spręsti kitas kasdienio gyvenimo problemas.

Tautinių mažumų departamento specialistai dar prieš dvejus metus buvo atvažiavę aptarti minėto projekto įgyvendinimo galimybių Kybartų seniūnijoje. Diskusija vyko „Saulės“ progimnazijoje ir seniūnijoje. Tuomet aptartos galimybės įtraukti į projekto veiklas Kybartuose gyvenančius romus.

Tačiau nuo to laiko labai mažai kas pasikeitė. Patys Kybartų romai jokios iniciatyvos ką nors veikti neparodė. Tiesa, į savo atstovę B. Rusevičienę jie kreipiasi labai noriai, skambina prašydami padėti išspręsti problemas, bet tik ne su pasiūlymais burtis į bendruomenę ir vykdyti kažkokias veiklas.

Pasigenda iniciatyvos

Kaip sakė R. Šunokas, iš romų pusės būtent ir pasigendama tautinės kultūros sklaidos. Niekas nenori burtis į ansamblius, šokių būrelius. Kybartuose turėdami apie pusantro šimto romų tautos atstovų, jų šokius per šventes šoka… lietuviai šokėjai.

Per ilgą ir gana aštrų pokalbį bandyta įsigilinti į romų tautos mentalitetą, suprasti, kodėl jie nenori nei mokytis, nei dirbti. Nors Kybartų mokyklose jų vaikams sudarytos puikios sąlygos, dažnas mokytis visai nenori. Kaip atskleidė patys romai, dauguma jų nepratę anksti keltis, tad į mokyklą neprikelia ir savo vaikų. Tai žinodami pedagogai leidžia jiems į pamokas ateiti išsimiegojusiems ir prie mokymo proceso prisijungti vėliau. Pedagogai net dirba papildomai, po pamokų. Svarbu, kad tik vaikai ateitų. Tačiau romiukai pamokų nelanko mėnesiais. Aišku, yra ir išimčių. Šįmet yra romų vaikų, besimokančių ir gimnazijoje. Tad bent kažkoks progresas jau yra.

Nelengvoje diskusijoje aiškėjo, kad patys nemokėdami skaityti ir rašyti romai negali gauti padoraus darbo. Tačiau mokytis neskatina ir vaikų, nes nesupranta mokslo reikšmės. Vieninteliai vietos romus įdarbinti galintys darbdaviai – Gudkaimio sodininkai (sezono metu) ir UAB „Kybartų darna“, kuri žmones pasitelkia miestui tvarkyti. Tačiau romams tinka ne visi darbai. Pavyzdžiui, vyrui šluoti gatvę yra didžiulė gėda, tad tokių darbų dažniausiai atsisakoma.

Gyventi greta reikės

Kaip pasakojo Kybartų romų baronas M. Petravičius, jis ir pats baigęs tik dvi klases, tačiau yra tikras poliglotas: moka penkias kalbas ir važinėja į užsienį užsidirbti, kad grįžęs… galėtų susimokėti įsiskolinimus už įvairias jam skirtas nuobaudas. Mat romai nėra įsigilinę į Lietuvos, kurioje gyvena, įstatymus ir dažnai būna baudžiami už įvairius prasižengimus. Kaip pasakojo policijos pareigūnės, kai kurie jų turi sukaupę penkiaženkles baudų sumas, tačiau šias kaip nors išieškoti – beviltiška, nes romai neturi jokio registruoto turto.

Po ilgo pokalbio romų atstovai pažadėjo, kad surinks savo talentingus bendruomenės narius ir ateis į kultūros centrą. Tuomet galbūt bus galima gauti ir paramą veiklai, o vėliau gal išsivystys didesnis noras kažką daryti.

R. Šunokas vylėsi, jog palaipsniui šie Kybartų gyventojai taps visaverte bendruomenės dalimi, nes jau yra dirbančių ir norinčių darbo, o viena romė net turi savo daržą ir užsiaugina daržovių. Tad galbūt ir kitus užkrės teigiamas pavyzdys. Nors, kaip sakė iš Vilniaus atvykę romų organizacijų atstovai, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jie niekada nebus tokie kaip mes ir nereikia norėti viską pakeisti, o verta priimti šiuos žmones tokius, kokie jie yra. Tačiau gyventi greta reikės ir žingsneliai vienas kito link turi būti daromi. Geriausia būtų, kad žingsniuojama būtų iš abiejų pusių, nors ir po truputį…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų romų baronas Michailas Petravičius į seniūniją atėjo su žmona, susitikime dalyvavo aktyvi bendruomenės narė Oksana (kairėje).

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-19.


Algimanto Kezio galerija taps atviresnė lankytojams

Algimanto Kezio galerija oficialiai prisijungė prie Kybartų kultūros centro ir tapo jo filialu.

Sutartį pasirašė ilgametis Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) pirmininkas Leonas Narbutis ir Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė. Ji patikino, kad tai – tik šeimininkų pasikeitimas, nes jokių esminių pokyčių nebus. Algimanto Kezio galerijos veikla rūpinsis jau ne tik Kybartų kultūros centro, bet ir galerijos darbuotoja Andželika Micutienė.

Žymaus mūsų kraštiečio, išeivio, fotografo, JAV kultūros veikėjo Algimanto Kezio galerija Kybartuose buvo atidaryta prieš penkerius metus, balandžio 27 dieną, PKD patalpose. Tądien vyko ir pirmoji A. Kezio darbų paroda – eksponuotos originalios fotografijos, albumai. Šios galerijos įkūrimas buvo neabejotinai didelis žingsnis mažo miesto kultūriniame gyvenime. Be to, nuo 2007-ųjų gyvuojanti PKD surinko gausų istorinių, meninių eksponatų lobyną apie Kybartus, žymius kybartiečius ir, saugodama istorinį miesto atminimą, ketino steigti Kybartų miesto muziejų.

A. Micutienės teigimu, sukaupta vertinga medžiaga, knygos apie Kybartus, originalūs A. Kezio atvežti meno albumai taps prieinami visiems. Galerija bus atvira norintiesiems geriau pažinti miestą, taip pat tiems, kurie, turėdami įdomių reliktų apie Kybartus, gali prisidėti prie muziejaus plėtros.

„Mūsų siekiamybė – maksimaliai išnaudoti galerijos erdvę įvairiems kultūriniams renginiams, vaikų bei suaugusiųjų edukacijai. Kamerinė galerijos aplinka puikiai tinka parodoms, knygų pristatymams. Viliamės, jog pavyks atgaivinti muziejaus veiklą, pritraukti daugiau lankytojų, paskatinti aktyvesnį kybartiečių dalyvavimą galerijos veikloje. Kol kas Algimanto Kezio galerija susidomi atvykstančios ekskursijos, Amerikos lietuviai, iš užsienio sugrįžtantys kybartiečiai“, ‒ kalbėjo A. Micutienė.

Daugiau informacijos bus paskelbta Kybartų kultūros centro puslapyje www.kybartukc.lt. Dėl galerijos lankymo kreiptis tel. (8 342) 30 635.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Nuotr. PKD pirmininkas Leonas Narbutis ir Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė (abu sėdi) su miesto entuziastais seniūnu Romu Šunoku (iš kairės), Violeta Mickevičiūte, Andželika Micutiene ir Rymantu Vaičaičiu tikisi, kad gyvenimas galerijoje suaktyvės.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


Laisve ir pavasariu pakvipusi šventė

Valstybės atkūrimo diena – svarbiausia data Lietuvos istorijoje. Kaip ir anuomet, prieš 101 metus, ji alsavo laisve. Dangus buvo pilnas artėjančio pavasario pranašų, o gausų žiūrovų būrį Kybartų kultūros centro salėje šeštadienio priešpietį pasitiko Vytauto Kernagio „Balto paukščio“ aidai.

Iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas prasidėjo politinio kalinio, antisovietinio judėjimo dalyvio kybartiečio Romo Žemaičio įnešama trispalve. Būtent jis dar 1984 metų vasario 16-ąją kartu su bendraminčiais nepabūgo iškelti trispalvę ant mokyklos kamino. Gūdžiu sovietmečiu mieste suplevėsavusi Lietuvos vėliava buvo gyvas įrodymas, kad mūsų tauta laisva bei nepalaužiama. Tikriausi žodžiai tądien liejosi lūpomis žmogaus, išdrįsusio skelbti Lietuvos laisvę, ginti ją, kalbėti už ją. Baigdamas savo kalbą R. Žemaitis kreipėsi į kybartiečius ir Kybartų seniūną Romą Šunoką su oficialiu prašymu vieną miesto gatvę pavadinti Virgilijaus Jaugelio vardu.

Virgilijus Jaugelis – garsus mūsų krašto antisovietinio judėjimo dalyvis, tikėjimo laisvės gynėjas, kunigas, palaidotas Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios bokšto kriptoje. Kitąmet bus minimos 40-osios V. Jaugelio mirties metinės. Jo gyvenimo auka verta neblėstančio atminimo.

Renginyje taip pat buvo pagerbtas ir kito žinomo kybartiečio, praėjusiais metais į amžinybę iškeliavusio Arūno Žemaitaičio atminimas.

Rimtą Vasario 16-osios minėjimo gaidą keitė daina ir šokis – tai, ką atpažįstame kaip Lietuvą. Tautiniai motyvai skambėjo melodijose, kurias susirinkusiesiems dovanojo Vilkaviškio muzikos mokyklos kanklių ansamblis bei Kybartų skyriaus mokiniai, Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ ir šokėjai. Dainas ir šokį į darnią visumą jungė renginio vedėjos Andželikos Micutienės jautriai skaitomos Justino Marcinkevičiaus eilės apie Lietuvą.

Sveikinimo žodį į minėjimą susirinkusiems žmonėms tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Kazys Kiaulakis, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kultūros centro vadovė Asta Vencienė. Jie pasidžiaugė, kad miesto bendruomenei nesvetimas tautiškumo jausmas, kad ji noriai ir aktyviai mini tokią svarbią datą. Juk visiems kartu švęsti Lietuvos gimtadienį, pasak A. Vencienės, yra daug linksmiau.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Šventės dieną trispalvę savo rankose tvirtai laikė Romas Žemaitis – žmogus, išdrįsęs veikti dėl Lietuvos laisvės sovietmečiu.

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Kybartiečiams nesvetimas tautiškumo jausmas – gyventojai gausiai susirinko į Vasario 16-osios minėjima.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-22.


Nesulaiko net užmūryti namo langai

Kudirkos Naumiesčio gatvės gale stovintis tarpukario laikų namas, vadinamoji „Gulbės salė“, nuolat masina vandalus.

Ne kartą degęs pastatas jau kelerius metus stovi tuščias, be langų, nudegusiu stogu. Savininkai namą remontuoti ar kitaip prisidėti prie jo išlikimo nenori, nes būstų kaina Kybartuose maža, o remonto išlaidos viršytų paties turto vertę. Juolab kad pastate niekada nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos, greta – geležinkelis. Tad gyventi čia nepatrauklu ir statinys tiesiog paliktas likimo valiai.

Juo rūpintis pagal išgales bando Kybartų seniūnija. Neseniai jos pastangomis pirmajame namo aukšte senomis plytomis užmūryti langai, nes valkatos įprato landžioti į vidų ir pastate kūrenti laužus.

Kol statinys buvo saugus, jame buvo įrengta dvylika butų. Keturi iš jų – socialiniai būstai, kiti – privatūs. Paskutiniu metu name gyveno romų tautybės šeimos, o dabar jau trečius metus jis stovi tuščias.

Apskritai „Gulbės salės“ istorija paženklinta gaisrais: per pastarąjį dešimtmetį jų kildavo vos ne kasmet. Keletą kartų buvo padegtas pirmame aukšte esantis romų būstas, siekiant juos įbauginti, kad atiduotų skolas. Tuomet bute gyvenusi šeima išsigandusi kažkur išsikraustė, palikdama apdegusį būstą be langų.

Paskutinį tašką padėjo prieš trejetą metų socialiniame būste kilęs gaisras, per kurį nudegė dalis stogo, išsproginėjo langai. Tuomet namą apleido paskutiniai gyventojai.

Seniūnas R. Šunokas sakė ne kartą šaukęs šio pastato savininkų susirinkimą, kad kartu nuspręstų, ką toliau daryti, tačiau atsako nesulaukęs. Teko suktis pačiai seniūnijai ir ieškoti būdo, kaip bent minimaliai apsaugoti statinį nuo vandalų, nes įvykus nelaimei dėl visko kalta, kaip dažnai būna, liktų valdžia.

Tačiau net ir užmūryti langai nesustabdė nenaudėlių. Prieš kelias dienas vieno lango ertmę dengusios plytos buvo nuardytos, į pirmame aukšte esantį būstą privilkta šiukšlių. Tad seniūnijai teks dar kartą ieškoti mūrininko.

Kybartiečiai apgailestavo dėl kažkada buvusio gražaus statinio. Kalbinti miestiečiai atsiminė, kad tarpukariu šiame trijų aukštų mūriniame pastate buvo kino salė, vykdavo šokiai, sutraukdavę daug jaunimo, šalia buvusiame tvenkinyje plaukiojo gulbės.

Deja, dabar namo likimas visiškai neaiškus. Akivaizdu, jog savininkai jo neremontuos, o seniūnija tam neturi ne tik lėšų, bet ir jokių teisių imtis darbų. Tad pastatas stovės tol, kol pradės irti ir kelti pavojų. Jo nugriovimas taip pat kainuos nemenkai: kiekvieno buto savininkui tenkanti sumos dalis prilygtų paties būsto kainai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Seniūnas Romas Šunokas sakė, kad vadinamosios „Gulbės salės“ likimas – labai miglotas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-01-11.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian