Kultūra

  • 0

V. Žalienės tapybos paroda

Kategorija :Kultūra

Pasaulio kybartiečių draugijos A.Kezio galerijoje veikia Vilijos Žalienės tapybos paroda „Šviesos ženklai“.

Rugpjūčio 29 d. 16 val. A. Kezio galerijoje Vilijos Žalienės poezijos popietė „Vakaris vėjas“.

Kviečiame dalyvauti.


  • 0

„Vaivora“ dainomis palydi broliams Vailokaičiams skirtus renginius

Kybartų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Vaivora“, vadovaujamas Irmos Menčinskienės, Kaune dalyvavo renginyje broliams Jonui ir Juozui Vailokaičiams pagerbti.

Kauno „Ąžuolyno“ keliautojų klubas, siekiantis pažinti su Sąjūdžio banga pakilusią Lietuvą, besiruošiančią švęsti savo valstybingumo 100-metį, lanko įžymias Lietuvos vietas, ruošia atmintinus renginius. Kad tas pavasarinis trispalve pražydęs žiedas niekada nenuvystų mūsų širdyse! – tokį gyvenimo prasmės šūkį skleidžia klubas. „Kelionę sumanyti – intriga, ją parengti – rūpestis, o po to prisiminti visas įdėtas pastangas – atpildas“, – sako klubo vadovė Laimutė Burinskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos profesorius, publicistas bei filmų kūrėjas Aleksandras Vitkus stengiasi viską įamžinti, kurdamas filmus apie „Ąžuolyno“ klubo veiklą.

Atsiradus bendrystei ir galimybei, su nenuilstančiais kauniečiais susitikome Šančių mokykloje. Šios pavyzdinės mokyklos įkūrėjai, žymiai pedagogei ir skautininkei Vladai Arminaitei atminti 2000-aisiais metais čia buvo atidengta atminimo lenta.

Pastatas statytas tarpukariu iš Palemono plytinės plytų (tai buvo Vasario 16-osios akto signataro Jono Vailokaičio plytinė. Jis norėjo visą Lietuvą matyti mūrinę). Įėjus į šį didžiulį pastatą atrodė, kad patekome į muziejų. Koridoriuose – įspūdingi senosios Lietuvos buities eksponatai. Mokyklos salėje, pavadintoje Antano Smetonos vardu, vyksta gausybė renginių. Čia neseniai buvo paminėtos Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio 132-osios gimimo metinės.

Mūsų vokalinio ansamblio „Vaivora“ kelionės tikslas buvo dainomis prisidėti prie Lietuvos valstybingumo 100-mečio paminėjimo, renginyje pagerbti brolius signatarą Joną ir kunigą Juozą Vailokaičius. Čia, Šančiuose, buvo pirmoji signataro Jono šeimos gyvenamoji vieta. Jo vaikai lankė šią Šančių mokyklą, kurioje ir vyko renginys.

Broliai Vailokaičiai daug davė Lietuvos klestėjimui visose srityse: pramonės, švietimo, žemės ūkio… O ką jau kalbėti apie tūkstančius sukurtų darbo vietų.

Į jiems pagerbti skirtą renginį rinkosi „Ąžuolyno“ klubo nariai, kiti kauniečiai. Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas pasakė gražią kalbą apie Vailokaičius, asmenybes, kurių tauta niekada negali pamiršti. Su mūsų ansambliu noriai renginiuose dalyvaujanti aktorė Alvyda Sipienė pristatė Kovo 11-osios akto signataro Vlado Terlecko knygą „Jonas Vailokaitis – gyvenimo ir veiklos bruožai“. Ji gana smulkiai nušvietė visą signataro Jono ir jo brolio kunigo Juozo gyvenimo kelią ir dėl mylimos Tėvynės nuveiktus darbų „kalnus“.

Mūsų vokalinis ansamblis „Vaivora“ tarp pasisakymų įsiterpdavo dainomis. Buvome gražiai sutikti ir išlydėti, jautėme, kad buvome laukiami.

Irena BACEVIČIENĖ
Vokalinio ansamblio „Vaivora“ narė

Nuotr. Kybartų dainininkės renginius apie Vailokaičius pagyvina ne tik savo dainomis, bet ir brolių nuotraukomis bei knygomis.


  • 0

Laurai

Iš tarptautinio pučiamųjų instrumentų festivalio Kroatijoje grįžo Mažasis Kybartų orkestras (vad. Aidas Ziegoraitis). Buvusių kybartiečių, o dabar jau vilniečių orkestras kurortiniame Splito mieste organizuotame festivalyje nuskynė visus įmanomus laurus.

Aplenkę orkestrus iš Austrijos, Vokietijos, Italijos ir pačios Kroatijos, lietuviai surinko daugiausiai taškų, pelnė I vietą tarp savo kategorijos orkestrų ir nominaciją už geriausiai atliktą privalomąjį kūrinį. Jiems festivalyje talkinęs „Kybartų“ orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

https://www.youtube.com/watch?v=2lFq4fza4n0

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-29.


  • 0

Paroda virto tikru kaubojų vakarėliu

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Kybartuose, Algimanto Kezio galerijoje, atidaryta Zino Kazėno-Zikos paroda „Laukiniai vakarai + Rodeo“. Joje eksponuojami fotografijos, fotografikos, tapybos darbai, asambliažai, videofilmai, diržų ir sagčių kolekcijos.

Per parodos atidarymą skambėjo Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Žemyna“ atliekama lietuviška ir amerikietiška muzika, vyko mokinių piešinių konkurso apdovanojimai. Gausiai susirinkę svečiai dėvėjo kaubojišką aprangą arba vietoje buvo apdalyti jos elementais.

Linksmas ir jaukus menininko žmonos Marijos pasakojimas bei paties Zino atsakymai į klausimus nunešė toli į didžiulę Ameriką. Renginyje apsilankė JAV ambasados Lietuvoje viešųjų ryšių vadovė Heather Steil, lydima ambasados kultūros reikalų asistentės Jūratės Kirvaitienės. Tarp garbingų svečių buvo ir Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Kazys Kiaulakis bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo nemažas būrys jaunimo.

Ambasados atstovė dėkojo Z. Kazėnui už tiltą, kurį jis nutiesė tarp Amerikos ir Lietuvos. Pasak amerikietės, Z. Kazėnas pats yra kultūros „paminklas“, jau tris dešimtmečius rodantis meilę Amerikai. Buvo atsimintas ir labai geras parodos autoriaus draugas kybartietis Algimantas Kezys. Z. Kazėnas ir įkalbėjo menininką atiduoti savo darbus Kybartams.

Kaip pasakojo Z. Kazėno žmona Marija, prerijos, kaubojų apranga, stilius, gyvenimas, gamta – paslaptinga terpė, kurią vyrui vis labiau norėjosi pažinti. Tad į Ameriką Zinas keliaudavo vos tik ištaikęs progą. Kelionėse po šią didelę šalį gimė ne tik nuotraukos, bet ir kaubojų portretų eskizai, kuriuos menininkas, kaip pats sakė, nupiešdavo labai greitai ir su įkarščiu. Jų tobulinimas vėliau užimdavo kur kas daugiau laiko nei pats piešimas. Dabar, sukabinti ant specialių sienelių, jie yra sužymėti pagal valstijas ir net turi kaubojų pasų ar vairuotojų pažymėjimų numerius.

Į klausimus atsakinėjęs Z. Kazėnas pasidžiaugė, jog domėjimasis kaubojų tema Lietuvoje plečiasi, o pats jis kaubojų gyvenimo romantika užsikrėtė dar mokyklos laikais, klausydamasis gražiai skambančios jo mokytojo bandžos bei žiūrėdamas filmą apie laukinius vakarus „Šaunioji septyniukė“. Z. Kazėnas papasakojo, kad pirmą kartą į JAV išvyko 1986 m. Tuo metu ten buvo eksponuojama didžiausia jo personalinė abstraktaus meno paroda.

Po kalbų, sveikinimų ir klausimų susirinkusieji galėjo apžiūrėti kaubojų portretus, keletą fotografikos darbų bei menininko sukauptų diržų kolekciją. Trumpai pabendravę, visi vyko į Kristijono Donelaičio gimnaziją, kur pristatyta į A. Kezio galeriją netilpusi antroji parodos dalis „Rodeo“.

Abi parodas Kybartuose galima apžiūrėti iki gegužės 14 d. Gali būti, kad K. Kiaulakio prašymu ši paroda vėliau stabtelės ir Vilkaviškyje.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis pristatė neeilinės parodos autorių Ziną Kazėną (pirmas iš dešinės).

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-27.


  • 0

Zinas Kazėnas Kybartuose

2017 m. balandžio 21-osios vidurdienį Pasaulio kybartiečių Algimanto Kezio galerijoje KYBARTUOSE (J. Basanavičiaus g. 9) vos tilpo žiūrovai. 

Savito Lietuvos menininko Zino Kazėno parodos „Laukiniai vakarai. Rodeo“ atidarymas subūrė meno ir kultūros žmones iš Vilniaus, Kybartų, Vilkaviškio, Virbalio ir kt. Svečius nuotaikingai pasitiko Kybartų kultūros centro kapela „Žemyna“, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis, priminęs, kad tai – vienas iš renginių, kuriuo PKD švenčia savo gyvavimo 10-metį, galerijos mecenatas Rymantas Vaičaitis.

Apie menininko Zino Kazėno kūrybą, beveik 30 metų trunkančią Zino draugystę su Amerika ir jos kultūra kalbėjo JAV ambasados patarėja ryšiams su visuomene Heather E. Steil. Z.Kazėno kūryba kaip kultūros fenomenu, pasiekusiu Sūduvą, džiaugėsi Vilkaviškio vicemeras Kazys Kiaulakis, Kybartų seniūnas Romas Šunokas, jau prieš trejetą metų savo garaže ,,įrašęs“ Ziną į meno draugų ratą.

Daina apie Lietuvą susirinkusiuosius pasveikino Daivos Berkevičiūtės  ir Ivetos  Žadavičiūtės duetas iš Kybartų K. Donelaičio gimnazijos. Parodos pristatymą žaismingai vedė menininko žmona, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė informacinei, mokslo ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marija Prokopčik-Kazėnienė. Jaunatvišku polėkiu ir šmaikštumu žavėjo parodos autoriaus pasakojimas apie kūrybos kelią, apie laisvės polėkį ir įkvėpimo džiaugsmą.

Po pietų veiksmas persikėlė į Kybartų K. Donelaičio gimnazijos Aktų salę – pagaliau suremontuoto senojo Raudonosios mokyklos pastato II aukštą. Naujutėlėje bibliotekoje ir numatomoje kurti gimnazijos Meno nišoje ant sienų puikavosi medžio pliauskose Zino-Zikos tapyti kaubojų portretai, ant molbertų – fotografijose jo ,,pagautos“ Laukinių Vakarų akimirkos. Svečius gimnazijos bendruomenei pristatė direktoriaus pavaduotoja ugdymui, PKD valdybos narė Jolanta Janulaitytė.

Menininko Zino Kazėno laisvumas, humoras puikiai atpalaidavo dalyvius, visi noriai klausinėjo apie Ameriką ir dalyvavo žinių apie šį žemyną viktorinoje. Aktyviausi gimnazistai, mokytojai, Z. Kazėno iš anksto gimnazijoje inicijuoto piešinių konkurso dalyviai apdovanoti JAV ambasados Lietuvoje ir paties Zikos rankomis sukurtais prizais. Susidomėjimo susilaukė Zino-Zikos videofilmukai apie Ameriką.

Grįžęs į Vilnių menininkas perduoda kybartiečiams, kad jiedu su žmona mano, jog pas mus buvo vienas geriausių renginių. O juk jis jau išmaišęs su šiuo projektu Lietuvą skersai išilgai… Žada sukurti filmuką, kuriame sumontuos ir garso, ir muzikinį takelius… Dėkui už viską, ZIKA: Pasvalio lygumose gimęs, su akt. Remigijum Adomaičiu vieną mokyklos suolą trynęs, su mūsų kraštiečiu Algimantu Keziu glaudžiai ir ilgai draugavęs, talentų talentais, šiluma ir paprastumu apdovanotas, kosmopolitiškasis Žmogau!

PKD valdybos vardu potyrius užfiksavo Vilija Žalienė, Violeta Mickevičiūtė

Apie renginį taip pat skaitykite:
Lietuvos aidas, 2017-04-29, Povilas Šimkavičius, 04.29. „Laukiniai vakarai. Rodeo“ atkeliavo į Kybartus.

Alkas.lt, 2017-04-25, Povilas Šimkavičius, „Laukiniai vakarai. Rodeo“ atkeliavo į Kybartus (nuotraukos).

Delfi.lt, 2017-04-25, Povilas Šimkavičius, Žinomo fotografo paroda Kybartuose: meilė Amerikai veržėsi netramdoma jėga.

Edmundo Žalio nuotraukos.


  • 0

Zinas Kazėnas svečius pavertė kaubojais

Penktadienį Kybartuose atidaryta Zino Kazėno paroda.

Vidurdienį šis, humoro nestokojantis menininkas visus sukvietė į atidarymą Algimanto Kezio galerijoje, o po poros valandų kita parodos dalis buvo atidarytas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje. Atėjusieji buvo pasipuošę kaubojiškais apdarais arba buvo apdalinti kaubojų atributais. Linksmas ir jaukus menininko žmonos pasakojimas ir paties Zino atsakymai į klausimus nunešė toli į didžiulę Ameriką. Renginyje apsilankė net JAV ambasados Viešųjų ryšių vadovė. Heather Steil su vertėja Jūrate Kirvaitiene.

Visiems, kas nebuvo atidaryme, parodą bus galima pažiūrėti darbo dienomis.

Kas yra Zinas Kazėnas–Zika?

Kaip rašo menotyrininkė Doc. Dr. Eglė Jaškūnienė , Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė. Produktyvusis jo profesinės ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo XX šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje. Profesija: žurnalistas, fotografas ir kino žmogus. Kūryba: menininkas.

Šiandien kalbame apie Ziną kaip kūrėją ir menininką. Praėjo jau daug laiko – laiko, kuris buvo socialiai, politiškai ir ekonomiškai, švelniai tariant, nestabilus. Šiame kontekste vyko Zino Kazėno, kaip profesionalo ir menininko, veikla.

Jis dirbo ir kūrė – dalį sociumui, didesnę dalį sau. Sovietmečiu eksperimentus derino su taikomąja daile, tačiau po sociopolitinių transformacijų, kurios sutapo su „pensijine“ veikla, leido sau veikti pagal poreikį. Prasidėjo tikroji kūryba ir viešoji veikla.

Įdomu tai, kad, jis visada sugeba išlaikyti laiko dvasią. Europinio laiko dvasią. Man sunku suprasti, kodėl ir kaip jam tai pavyksta. Bet jam tai pavyksta.

Sovietmečiu abstraktūs eksperimentai buvo realizuojami taikomojoje srityje – plakatuose, reklamoje, taikomosios grafikos srityse. Tai, kas buvo „tyliai“ brandinama sovietmečiu, prasiveržė vėliau. Dabar jis laisvai veikia postmodernistinėje ir postsovietinėje erdvėje – derina sociokultūrinius aspektus su per gyvenimą įgytais patyrimais.

Jau nuo XXI a. Z.Kazėno kūryba konceptualėja. Įdomu tai, kad prasminė potekstė darbuose dera su anksčiau išpuoselėtu dekoratyvumu. „Linijinę“ eksponavimo tradiciją pastaraisiais metais keičia erdvinės instaliacijos. Pirmuosius Z. Kazėno žingsnius postmodernumo link teko matyti ir liuksemburgiečiams 2002 m. –Tarptautinėje menų mugėje tarptautinės dailininkų grupės „focus 5 @luxembourg“ ekspozicijoje. Greta fovistinio stiliaus drobių jis eksponavo mišria technika atliktą seriją „Manekenai“, nagrinėjančią klonavimo, supanašėjimo, transformacijos ir kitas postindustrinės visuomenės problemas.

Dekoratyvios kontempliacijos pavyzdys – 2005 metais sukurta „3-dx art“ serija, kurioje vyksta perėjimas nuo tradicinio „plokštuminio“ eksponavimo prie bendravimo su žiūrovu trimatėje erdvėje. Tai savotiškas ankstyvojo modernizmo srovių junginys, kuriame redy mad‘o ir junk‘o transformacijos į meno kūrinį pateikiamos dekoratyvios instaliacijos pavidalu. Kartoninių cilindrų tapyboje autorius pasinaudoja savo 8 dešimtmetyje atrasta abstrakčios fotografijos ir ornamentikos technika (fotografika). Pasitelkęs šiuolaikines skaitmenines technologijas, jis plokštuminę grafiką transformuoja į erdvines struktūras ir pritaiko jas erdvinėse instaliacijose.

Nuo 2012 metų prasideda vintažinė estetika: darbai, kuriuose figuruoja istorinų artefaktų interpretacijos. Pokario laikotarpio artefaktai (diržai, sagės, bižuterija ir pan.) rekonstruojami į naujas estetines kategorijas, konotuojančias sąsajas su Jungtinių Amerikos Valstijų sociokultūrinėmis bei istorinėmis iliuzijomis. Europa ir JAV: bendrumai, sąsajos, skirtumai, kontraversijos…

Tapyba ant medžio pliauskų – naujos Zino Kazėno vizualinės interpretcijos, prasidėjusios prieš porą metų. Tai naujojo individualizmo pradžia – eros, kurioje kalbama ne tik apie sociologines problemas, bet ir nūdienos socioproblemų interpretacijas. Tai artefaktų ir natūros simbiozės problematika – kas tikra, kas istoriškai pateisinama, kas turi išliekamąją vertę…

Lygiagrečiai vyksta natūros ir artefaktų sintezės procesas. Tai nauja ieškojimų kryptis, deklaruojanti šiuolaikinio sociumo integracijos procesus: ekologija, mokslas, tradicijos, kultūrinis palikimas ir pan. Susitikimo tikslas – pastaroji kryptis – integracijos analizė.

Naujos technologijos Ziną Kazėną paskatino kurti „fotodienoraščius“ – savo meno kūriniais iliustruotus kompiuterinius filmus. Šie autoriniais muzikiniais intarpais ir garsų instaliacijomis palydimi videoopusai – tai savotiški kūrybiniai katalogai – portfolio, pristatantys ne tik konkrečius darbus, bet ir atspindintys pačią autoriaus kūrybos esmę.

Nuotr. Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-22


  • 0

Svarbiausia, kad į darbą žmonės eitų noriai

Po Kybartų kultūros centrą krėtusių skandalų, aiškinimosi spaudoje ir buvusio direktoriaus Sauliaus Juozapo Černevičiaus pasitraukimo iš pareigų, įstaigoje vėl nusistovėjo ramybė. Apie tris mėnesius darbuotojai dirbo be direktoriaus, tačiau renginiai vyko, suorganizuota nemažai švenčių. Kultūros darbuotojai nesvarstė, ką atneš rytdiena, o tiesiog dirbo savo darbą.

Dar nepraėjo nė mėnuo, kai, laimėjusi skelbtą konkursą, Kybartų kultūros centro naująja direktore tapo Asta VENCIENĖ.

Kybartietė ir anksčiau yra dirbusi šioje įstaigoje administratore, tad visus vidaus reikalus žino puikiai ir su kolektyvu susipažinti jai nereikėjo. Pedagoginį išsilavinimą turinti centro vadovė savo darbą pradėjo nuo atvirų pokalbių su kolektyvu, stengėsi išsiaiškinti ir išgydyti susikaupusius skaudulius.

– Kokią atmosferą ėmusi vadovauti radote kultūros centre? Ar pavyko sumažinti įtampą kolektyve?

– Manau, kad šitie reikalai jau išsisprendė. Nors buvo visko: ir aštrių pasakymų vienas kito adresu, ir nesusipratimų. Kalbėjomės visi kartu ir su kiekvienu atskirai. Sutarėme, jog nuoširdžiai dirbsime, padėsime vienas kitam. Kultūros centre dirba puikus kolektyvas, žmonės labai kūrybingi ir šaunūs, jie savo darbą išmano. Svarbiausia, kad visi būtų kaip kumštis. Žinome, kiek lėšų skiriama kultūrai, tad darbuotojams tenka pabūti viskuo, atlikti ir į pareigas neįeinančius darbus, norint padaryti gražų renginį žmonėms. Todėl be vieni kitų pagalbos niekaip neišsiverstume – ir visi tą puikiai suprantame.

Aš pusantrų metų kultūros centre nedirbau, bet nuo jo reikalų nebuvau atitrūkusi ir, laimėjusi konkursą, čia sugrįžau kaip namo su dideliu džiaugsmu. Visada sakydavau, jog tokio kolektyvo, kokį turėjau kultūros centre, niekada neturėsiu. Čia mes visi žinodavome vieni kitų džiaugsmus ir rūpesčius, padėdavome vienas kitam. Prieš tai šiame centre darbavausi 10 metų ir džiaugiuosi sugrįžusi.

– Tai ar galite pasakyti, jog atmosfera darbe visai kitokia?

– Man atrodo, kad taip. Nors už visus kalbėti negaliu. Aišku, ne visi darbe glėbesčiuojasi ir šypsosi vienas kitam, bet normalūs darbiniai santykiai yra. Bent jau mano pozicija tokia, jog darbuotojai turi būti laimingi, nejausti kažkokių nuoskaudų ir į darbą ateiti su ūpu. Darysiu viską, kas priklauso nuo manęs, kad darbo vietoje žmogus galėtų dirbti be neigiamų emocijų. Meno žmonės gal kiek emocingesni, karštesni, bet visi esame tik žmonės. Ir visiems reikia palaikymo, įvertinimo, supratimo.

– Kokius ūkinius rūpesčius radote atėjusi vadovauti?

– Problemos – tos pačios. Trūksta patalpų kolektyvams. Jas dalijamės su biblioteka, kurią jau daug metų žadama iškelti, net nupirktos patalpos, bet jos nepritaikomos ir kažin, ar kas pajudės. Tačiau su bibliotekininkėmis mes sugyvename, patys ieškome išeičių. Aišku, labai reikėtų patalpų remonto. Savo kieme turime apgriuvusį miesto tualetą, kurį reikėtų nugriauti, bet labai brangu. Apskaičiavus statinio griovimo ir rekonstrukcijos išlaidas, gal čia būtų galima įrengti patalpas kokiai nors garso studijai. Aiškinsimės, kaip galima tai padaryti.

– Kokių naujų minčių, planų turite, gal darysite kažką kitaip?

– Kol kas dirbu dar tik dvidešimt dienų ir bandau įsigilinti į vadovo darbą. Galiu pasakyti, jog mano pirmtakas buvo puikus vadybininkas, kuris žinojo, kur ko ieškoti, ką kada paprašyti ir kaip padaryti. Pavyzdžiui, Kybartų tradicinės vasaros šventės jau būdavo suplanuotos sausio mėnesį. Tikiuosi, kad ir man pavyks užmegzti reikiamus kontaktus ir viską daryti ne prasčiau. Kalbant apie vasaros šventę, tai ji šįmet vyks ne stadione, o miesto parke, greta kultūros centro. Dar nežinome, kaip seksis įsikurti šioje erdvėje, bet jei šventė pavyks, veikiausiai ir kitas organizuosime čia. Yra minčių suburti Kybartų kultūros centro chorą. Jam vadovauti paprašiau nuostabią vadovę Irmą Menčinskienę. O kol kas dirbame įprastus darbus, rengiame ir tradicines, ir netradicines šventes. Šįmet kartu su miesto bendruomene organizuojame Motinos dienos renginį. Džiaugiamės, kad bendradarbiaujame.

– O kokia padėtis Kybartų kultūros centro filialuose?

– Tik pradėjusi dirbti aplankiau visus. Girėnuose dirba energingoji Nomeda Klimauskienė. Pastatas jau ne pirmos jaunystės, tačiau patalpas girėniškiai pasiremontuoja savo jėgomis, padedant bendruomenei. Tas pats ir Vištytyje. Kultūros centro patalpos, priklausančios vietinei bendruomenei, sutvarkytos jos dėka. Kultūros centras turi tik nedidelę patalpą. Tačiau renginiai čia vyksta, visi pluša kartu, rengiamos šventės. Čia dirba Valdas Juodišius – ilgametis kapelos vadovas. Neseniai įdarbintas kultūrinės veiklos vadybininkas Jonas Paškauskas, kuris turi nemažą patirtį, anksčiau yra dirbęs Vištyčio kultūros namų vadovu.

Virbalyje vadybininkė Žydrūnė Gudiškienė sugebėjo suburti žmones ne tik kultūrinei veiklai. Kartu su bendruomene remontuoti kultūros namai. Norėčiau pabrėžti, kad Virbalyje kultūrinė veikla vyksta puikiai, kad visi padaliniai galėtų pavydėti puikių ryšių, bendravimo ir pagalbos iš bendruomenės. Tai – pavyzdys ir mums, kybartiečiams.

Gražiausi – Pajevonio kultūros namai, kurie taip pat priklauso vietos bendruomenei. Čia irgi vyksta kultūrinė veikla, kaimo žmonės užimti. Pajevonyje dirba labai kūrybinga darbuotoja Irma Kalvaitytė-Lišauskienė. Ji pati kuria eiles ir rengia poezijos vakarus, stengiasi išjudinti visą bendruomenę. Ir tai jai pavyksta.

– Kokius renginius labiausiai mėgsta žmonės?

– Kybartiečiai mėgsta įvairias šventes, tačiau į mokamus renginius renkasi vangiai. Nors tikrai siūloma ir spektaklių, ir koncertų. Kai darėme apklausą, kybartiečiai teigė, jog eitų į spektaklius, per mėnesį bilietams galėtų išleisti iki 20 eurų. Tačiau realybėje viskas kitaip. Buvo sugalvota bilietus žiūrovams pristatyti net į namus, siūlyta įstaigose, bet tai menkai padėjo. Galvosime, kaip labiau pritraukti kybartiečius. Ieškosime būdų, stengsimės. Juk įtraukti žmones į kultūrą – pagrindinis mūsų darbas.

Nuotr. Naujoji direktorė Asta Vencienė (trečia iš kairės) sako, kad jai svarbiausia – gerai nusiteikęs kolektyvas.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-22.


  • 0

Kas yra Zinas Kazėnas – zika?

Žymos :

Kategorija :Kultūra

Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė. Produktyvusis jo profesinės ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo praėjusio šimtmečio 6-ąjame dešimtmetyje. Profesija – žurnalistas, fotografija ir kinas. Kūryba – menininkas.

Šiandien kalbame apie Ziną – kaip kūrėją ir menininką. Praėjo jau daug laiko – laiko, kuris buvo socialiai, politiniai ir ekonominiai, švelniai tariant, nestabilus. Šiame kontekste vyko Zino Kazėno, kaip profesionalo ir menininko, veikla.

Jis dirbo ir kūrė – dalį sociumui, didesnę dalį sau. Sovietmečiu eksperimentus derino su taikomąja daile, tačiau po sociopolitinių transformacijų, kurios sutapo su „pensijine“ veikla, leido sau veikti pagal poreikį. Prasidėjo tikroji kūryba ir viešoji veikla.

Įdomu tai, kad, jis visada sugeba išlikti laiko dvasioje. Europinio laiko dvasioje. Man sunku suprasti kodėl ir kaip, jam tai pavyksta. Bet jam tai pavyksta.

Sovietmečiu abstraktūs eksperimentai buvo realizuojami taikomojoje srityje – plakatuose, reklamoje, taikomosios grafikos srityse. Tai, kas buvo „tyliai“ brandinama sovietmečiu, prasiveržė vėliau. Dabar jis laisvai veikia postmodernistinėje ir postsovietinėje erdvėje – derina sociokultūrinius aspektus su per gyvenimą įgytais  patyrimais.

Jau nuo XXI a. Z.Kazėno kūryba konceptualėja. Įdomu tai, kad prasminė potekstė darbuose dera su anksčiau išpuoselėtu dekoratyvumu. „Linijinę“ eksponavimo tradiciją pastaraisiais metais keičia erdvinės instaliacijos. Pirmuosius Z.Kazėno žingsnius postmodernumo link teko matyti ir liuksemburgiečiams 2002 m. Tarptautinėje menų mugėje tarptautinės dailininkų grupės „focus 5 @luxembourg“ ekspozicijoje. Greta fovistinio stiliaus drobių jis eksponavo mišria technika atliktą seriją „Manekenai“, nagrinėjančią klonavimo, supanašėjimo, transformacijos ir kitas postindustrinės visuomenės problemas.

Dekoratyvios kontempliacijos pavyzdys – 2005 metais sukurta „3-dx art“ serija, kurioje vyksta perėjimas nuo tradicinio „plokštuminio“ eksponavimo prie bendravimo su žiūrovu trimatėje erdvėje. Tai savotiškas ankstyvojo modernizmo srovių junginys, kuriame redy mad‘o ir junk‘o transformacijos į meno kūrinį pateikiamos dekoratyvios instaliacijos pavidale. Kartoninių cilindrų tapyboje autorius pasinaudoja savo 8 deš. atrasta abstrakčios fotografijos  ir ornamentikos technika ( fotografika). Pasitelkęs šiuolaikines skaitmenines technologijas jis plokštuminę grafiką transformuoja į erdvines struktūras ir pritaiko jas erdvinėse instaliacijose.

Nuo 2012 metų prasideda vintažinė estetika: darbai, kuriuose figuruoja istorinų artefaktų interpretacijos.  Pokario laikotarpio artefaktai (diržai, sagės, bižuterija ir pan.) rekonstruojami į naujas estetines kategorijas, konotuojančias sąsajas su Jungtinių  Amerikos Valstijų sociokultūrinėmis bei istorinėmis  iliuzijomis. Europa ir JAV: bendrumai, sąsajos, skirtumai, kontraversijos…

Tapyba ant medžio pliauskų – naujos Zino Kazėno vizualinės interpretcijos, prasidėjusios prieš porą metų. Tai naujojo individualizmo pradžia – eros, kurioje kalbama ne tik apie sociologines problemas bet ir nūdienos socio problemų interpretacijas. Tai artefaktų ir natūros simbiozės problematika – kas tikra, kas istoriškai pateisinama, kas turi išliekamąją vertę…

Lygiagrečiai vyksta natūros  ir artefaktų sintezės procesas. Tai nauja ieškojimų kryptis, deklaruojanti šiuolaikinio sociumo integracijos procesus – ekologija, mokslas, tradicijos, kultūrinis palikimas ir pan. Susitikimo tikslas – pastaroji  kryptis  – integracijos analizė.

Naujos technologijos Ziną Kazėną  paskatino kurti „fotodienoraščius“ – savo meno kūriniais iliustruotus kompiuterinius filmus. Šie autoriniais muzikiniais intarpais ir garsų instaliacijomis palydimi video opusai – tai savotiški kūrybiniai katalogai – portfolio, pristatantys ne tik konkrečius darbus, bet ir atspindintys pačią autoriaus kūrybos esmę.

Doc. Dr. Eglė Jaškūnienė (menotyrininkė)


  • 0

Šviesios A. Kezio minties įkvėptos grožio paieškos

Pasaulio kybartiečių draugija šiemet švenčia dešimties metų jubiliejų. Jubiliejinius metus draugija pradėjo paskelbdama garsaus išeivijos visuomenininko Algimanto Kezio fotografijos konkursą. Jame dalyvavo 29 fotografijos mėgėjai iš Kybartų, Vištyčio, Virbalio, Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno, Vilniaus.

Konkurso tikslas buvo garsinti Kybartų krašte gimusio ir augusio fotomenininko, žymaus JAV visuomenininko, lietuvybės puoselėtojo A. Kezio vardą. Kartu siekta populiarinti fotografiją kaip saviraiškos priemonę, ugdyti Sūduvos ir ypač Kybartų krašto jaunuomenės, taip pat po pasaulį pasklidusių Kybartų kraštui neabejingų fotografų mėgėjų kūrybinius gebėjimus.

Darbai buvo vertinami trijose dalyvių amžiaus grupėse, atsižvelgiant į autoriaus pasirinktos idėjos bei meninės išraiškos vienovę. Konkurso nugalėtojų darbų paroda buvo atidaryta Kybartuose, Algimanto Kezio galerijoje. Visus dalyvius, suvažiavusius į šią šventę, pasitiko Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos fleitininkai ir dainininkai. Sveikinimo žodį tarė Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis. Apie A. Kezio kūrybos principus kalbėjo Violeta Mickevičiūtė, konkursantų darbus apžvelgė vertinimo komisijos pirmininkė Virginija Armanavičienė. Buvo paskelbti nominantų, diplomantų ir laureatų vardai.

Algimanto Kezio pirmojo fotografijos konkurso laureatais tapo Kamilė Kadaškevičiūtė iš Virbalio (12–16 m. amžiaus grupė), Lukas Kodis iš Vilniaus (17–21 m. amžiaus grupė) ir Goda Gurinskaitė iš Virbalio (amžiaus grupė nuo 22 m.).

Daug stiprių, savitą braižą turinčių jaunų autorių, pateikusių darbus antrojoje amžiaus grupėje, sužavėjo parodos lankytojus. Tai Geda Murinaitė (II vieta), Karolis Vasiliauskas (III vieta), Marta Bielskutė (II vieta), Tadas Kaminskas (III vieta). Pačioje gausiausioje trečiojoje amžiaus grupėje konkuravo labai stiprūs autoriai iš Kauno: Agnė Valaitienė, Juozas Vaitkevičius, Aurelija Mykolaitytė, kybartiečiai Aldona Mateikienė, Kostas Keženis, pasidaliję antrąsias ir trečiąsias vietas. Džiugino savitai Vištyčio gamtą įamžinusio Nerijus Paškausko bei Rimutės Gagienės darbai.

Smagu, kad ši paroda keliauja. Kovo pradžioje ji sukvietė A. Kezio gimtinės žmones. Vištyčio regioninio parko lankytojų centras vos talpino į parodos atidarymą atėjusius vištytiškius. Konkurso koordinatorė Vilija Žalienė pristatė A. Kezio kūrybą ir konkurso nugalėtojų darbus. Apie meninę fotografiją bei įkvėpimo versmes žodį tarė regioninio parko direktorius N. Paškauskas ir kultūrologė R. Gagienė. Vištyčio seniūnas B. Polita pasidalijo prisiminimais apie A. Kezio viešnagę Vištytyje, apie kartu pasodintus ąžuolus. Vištyčio biblioteka ta proga suruošė A. Kezio dovanotų meno albumų parodą.

Dainomis šį parodos pristatymą apipynė Kybartų K. Donelaičio gimnazijos mokiniai Dainius Savickas ir Paulina Menčinskaitė. Fleitomis virtuoziškai grojo Kybartų orkestro jaunieji muzikantai Povilas Dziegoraitis ir Monika Kavaliauskaitė.

Dar iki šeštadienio Vištyčio žmonės bei šio ypatingo krašto svečiai gali grožėtis A. Kezio fotografijos konkurso nugalėtojų paroda. Iš čia ji keliaus į prestižinę Marijampolės kultūros centro galeriją, kviesdama ieškoti grožio ir juo dalytis. Dalytis meile gimtajam kraštui.

Vilija ŽALIENĖ
Algimanto Kezio konkurso koordinatorė

Nuotr. Konkurse dalyvavo fotografijos mėgėjai iš įvairių miestų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-06.

Virtuali Algimanto Kezio skaitmeninių fotografijų paroda

Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (LIMIS) portale galima apžiūrėti virtualią kybartiečio Algimanto Kezio skaitmeninių fotografijų parodą:
„Algimantas Kezys – formos ir šviesos estetas“


  • 0

Kybartų orkestro pasiekimai įvertinti trečia „Aukso paukšte“

Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras gerbėjus vėl nudžiugino ne tik puikiu koncertu Vilkaviškio kultūros centre, bet ir išskirtine jo surengimo proga. Kolektyvas tapo pirmuoju šalyje, pelniusiu trečią „Aukso paukštės“ apdovanojimą ir geriausio mėgėjų orkestro Lietuvoje pripažinimą.

Neslėpė susižavėjimo

Į Vilkaviškio kultūros centro salėje vykusį renginį „Lietuva, mums pavyks!?..“ gausiai susirinkę žiūrovai šįkart galėjo mėgautis ne tik profesionaliai atliekama „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestro muzika, žavėtis gausiu įvairių kartų muzikantų bei jaunų šokėjų būriu, skambiu Lauros Ziegoraitytės vokalu, bet ir klausytis renginio vedėjo, kybartiečio pedagogo Mindaugo Bučinsko į bendrą scenarijaus visumą sudėliotų, suklusti ir susimąstyti verčiančių Rimvydo Stankevičiaus, Juozo Erlicko, Čarlzo Bukovskio tekstų.

Tačiau renginio kulminacija tapo „Aukso paukštė“, kurią į sceną iš Vilniaus „atskraidino“ Lietuvos nacionalinio kultūros centro vyresnysis specialistas Rolandas Lukošius.

Išskirtinį apdovanojimą, kuris kasmet skiriamas geriausiems mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams, atvežęs svečias neslėpė susižavėjimo kybartiečių orkestru, o kartu ir nuostabos, kad mažo miestelio saviveiklininkai sugebėjo pasiekti tokį profesionalumo lygį.

Išskirtinis įvertinimas

R. Lukošius pripažino, jog yra tik keletas kolektyvų šalyje, kurie per 18 metų (prieš tiek laiko Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įsteigė šias nominacijas) pelnė jau antrą „Aukso paukštę“. Iš viso šalyje išdalyta tik apie 200 „Aukso paukščių“ įvairių žanrų mėgėjų meno kolektyvams, tarp kurių – chorai, folkloro ir šokių ansambliai, teatrai, liaudiškos muzikos kapelos bei liaudies muzikos ir pučiamųjų instrumentų orkestrai.

Tačiau orkestras „Kybartai“ – vienintelis šalyje, šią nominaciją sugebėjęs pelnyti jau trečią kartą. Tad ant garbingos pakylos, pačiame scenos centre tarp orkestrantų, išsirikiavo visos trys „Aukso paukštės“ – 2000 m. ir 2004 m. pelnytos Tarptautinio spindesio bei Ryškiausios Lietuvos žvaigždės nominacijos bei šiųmetinė – Geriausio pučiamųjų instrumentų orkestro ir vadovo.

„Kybartų“ orkestro vadovui Donatui Ziegoraičiui įteikti ir Kultūros ministerijos bei Lietuvos nacionalinio kultūros centro raštai, liudijantys, kad kolektyvas ir jo vadovas 2016 m. pripažinti geriausiais.

Palygino su krepšiniu

Kolektyvą aukšto įvertinimo proga sveikino ir rajono meras Algirdas Neiberka bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė, palyginę mūsų rajoną garsinantį „Kybartų“ orkestrą su Lietuvos vardą prezentuojančiu krepšiniu.

Jie D. Ziegoraičiui padovanojo „burtų lazdelę“ – dirigento batutą, kuria jis tikrai sugebės ir „prakalbinti“ orkestrą, ir užburti žiūrovus.

Pats trumpam su renginio vedėju M. Bučinsku scenoje vaidmenimis susikeitęs ir puikų skaitovo talentą atskleidęs D. Ziegoraitis sakė, jog „Aukso paukštė“ – didžiulis jų darbo įvertinimas. Tačiau tai – ne vien orkestro, bet ir visų jiems talkinančiųjų: Kybartų kultūros centro, šokėjų ir jų vadovės Editos Vasiliauskienės, renginių vedėjų, dainininkų, rėmėjų ir ištikimų žiūrovų – nuopelnas.

Prasmingi metai

D. Ziegoraitis pripažino, kad toks darbo įvertinimas visuomet teikia didžiulį džiaugsmą ir vidinį pasitenkinimą. Vis dėlto kolektyvas išties nusipelnė būti įvertintas, nes per 2016 metus nuveikė labai daug.

Metus pradėjo debiutu Zitos Kelmickaitės kuriamoje televizijos laidoje „Ryto suktinis“. O jau vasarį laukė įspūdingas koncertas kartu su solistu Linu Adomaičiu Vilniaus kongresų rūmuose. Jame apsilankiusi garsioji muzikologė Z. Kelmickaitė neslėpė susižavėjimo Kybartų fenomenu ir kolektyvą žiniasklaidoje pavadino brangakmeniu mūsų krašto karūnoje.

Koncerte lankęsi orkestrinio žanro žinovai komentavo, jog pučiamųjų instrumentų muzikoje „Kybartų“ orkestras sugebėjo atversti visai naują puslapį.

D. Ziegoraitis įsitikinęs, kad koncertas Vilniaus kongresų rūmuose, kur susirinko daug pučiamųjų instrumentų muzikos profesionalų, privertė pastebėti ir iš naujo įvertinti aukštą kybartiečių orkestrantų lygį.

Po šio renginio orkestras iškart buvo pakviestas į Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatą. Tačiau ne dalyvių teisėmis, kaip kiti orkestrai, o koncertuoti baigiamojoje apdovanojimų ceremonijoje. Paprastai šioje ceremonijoje koncertuoja tik profesionaliausias šalyje Lietuvos kariuomenės orkestras arba užsienio šalių orkestrai, laurus skynę tarptautiniuose čempionatuose.

Kybartiečiai taip pat buvo atrinkti dalyvauti prestižiniame pučiamųjų muzikos renginyje – Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionate (European Brass Band Championship – EBBC), kuris 2019 m. vyks Palangoje.

Malonumas ir garbė

Net ir pasiekęs aukštų apdovanojimų kybartiečių kolektyvas neturi laiko atsipūsti, nes jų darbo kalendoriuje – aibės renginių ir festivalių. Vadovas jau susitaikė su dalia, kad šiemet, kaip ir kasmet, teks atsisveikinti su mokyklą baigsiančiais ir į studijas išvyksiančiais muzikantais. Bet jų gretas tuoj papildys nauji, jau porą metų repetuojantys ir besirengiantys didžiajai scenai.

Mažųjų muzikantų orkestras kol kas dar nekoncertuoja su vyresniaisiais, tačiau, anot vadovo, vaikai jau groja pakankamai gerai, tad netrukus įsilies į didįjį kolektyvą.

Tačiau D. Ziegoraičiui be galo malonu, kad „Kybartų“ orkestro nepamiršta ir senieji, iš Kybartų prieš dešimtmečius išvykę, muzikantai, sugrįžtantys ir į repeticijas, ir į koncertus. Jų gretos vis pildosi. Pavyzdžiui, šiame koncerte žiūrovai muzikantų gretose galėjo atpažinti politologą profesorių Mindaugą Jurkyną, pirmą kartą su orkestru pasirodžiusį savo gimtojo rajono scenoje.

Po ilgos pertraukos paimti klarnetą į rankas garsų politologą prikalbino Donato brolis Aidas Ziegoraitis, Vilniuje įkūręs Mažąjį Kybartų orkestrą, gyvavimo pradžioje pasivadinusį žaismingu „Kybartinių“ vardu. Šio kolektyvo nariai – ne tik dideli pučiamųjų muzikos, bet ir gimtųjų Kybartų patriotai. Jie sukaria šimtus kilometrų vien tam, kad vaikystės dienų orkestre groti ne tik malonu, bet ir didelė garbė.

Vis dėlto pats „Kybartų“ orkestro vadovas D. Ziegoraitis pripažino, jog kolektyvo įvertinimas nominacijomis ar užimtomis aukštomis vietomis nors ir paglosto sielą, tačiau nėra pagrindinis siekis. Kur kas maloniau, kai tiek muzikantams, tiek orkestro besiklausantiems žmonėms būna tiesiog gera.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr. 57 metus skaičiuojančiame „Kybartų“ orkestre groja ir jaunoji, ir vyresnioji muzikantų karta.

Santaka_20170330_Donatas
Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr. Orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis „Aukso paukštę“ pavadino didžiuliu jų darbo įvertinimu.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2017-03-30.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian