Kultūra

  • 0

  • 0

Garsaus dainininko žemėlapyje Kybartai pažymėti ypatinga spalva

Vienas garsiausių mūsų šalies tenorų, pasaulinių teatrų scenose pagrindinius vaidmenis atliekantis Edgaras Montvidas – nedažnas svečias Kybartuose. Tačiau apie savo gimtinę jis išsaugojęs šilčiausius prisiminimus ir net neabejoja, jog pasaulio žemėlapyje šis mažas Suvalkijos miestelis jam užima vieną iš svarbiausių vietų.

Nors garsaus dainininko darbotvarkėje sunku rasti laisvą valandėlę, jis nedvejodamas sutiko atsakyti į „Santakos“ klausimus ir gimtojo miestelio žmonėms švenčių proga perdavė geriausius linkėjimus.

– Kybartuose gyvenote ne tiek ir ilgai. Kokie prisiminimai išliko iš vaikystės?

– Nors jau senokai lankiausi savo gimtinėje, galiu tvirtai pasakyti, kad su Kybartais jaučiu glaudų ryšį. Šiame miestelyje gyvena didžioji dalis mano giminaičių, čia palaidoti seneliai. Mano vaikystės atsiminimai yra stebėtinai aiškūs. Pamenu vaikų darželį ir puikią auklėtoją, kurią labai mylėjau. Pamenu pirmąją klasę senojoje mokykloje ir pirmuosius „koncertus“ daugiabučio, kuriame gyvenome, laiptinėje. Prisiminimų tikrai labai daug ir jie labai šviesūs. Laikas vaikystės prisiminimus išvalo palikdamas tik tai, kas šildo, tik tai, kas atrodo magiška. Nors mano vaikystė mažame miestelyje prabėgo labai paprastai – kartu su sese ir mama, tačiau ji buvo pilna magijos! Tiesa, kai man buvo septyneri, išvykome gyventi į didmiestį. Mama visada labai tikėjo mano muzikiniais gabumais. Manau, tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko išsikėlėme gyventi į Kauną. Tuo metu Kybartuose nebuvo galimybių lavinti mano muzikinius gabumus. Tačiau į Kybartus atvykdavau kas vasarą – čia gyvena mano teta ir dėdė, visi mano pusbroliai, močiutė iš tėvo pusės, kurią, kol buvo gyva, stengiausi aplankyti bent kartą metuose.

– Koks buvo Jūsų kelias į didžiąją muziką, ar tai buvo vaikystės svajonė?

– Tiesą sakant, turbūt kitokios profesijos ir neįsivaizdavau – visada vienaip ar kitaip savo ateitį siejau su muzika. Mūsų giminė buvo labai muzikali: mama dainavo ansamblyje, sesuo dalyvavo „Dainų dainelėje“, dėdės ir pusbroliai grojo įvairiais instrumentais. Bet taip jau išėjo, kad tik aš vienintelis valgau duoną iš muzikos.

Kai atsikraustėme į Kauną, pradėjau lankyti vaikų muzikos mokyklą. Vėliau įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją, Muzikos akademiją Vilniuje. Ir muzikos traukinys pajudėjo. Baigęs studijas išvykau į stažuotę Londone. Nuo jos ir prasidėjo mano tarptautinė karjera. O dabar esu pasaulio pilietis: gyvenu tarp Londono, Pietų Prancūzijos ir Lietuvos, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiu gastrolėse po pasaulį. Nuo Tokijo iki Bostono, nuo Paryžiaus iki Maskvos – platūs tie kūrybiniai keliai!

– Ar turite mieliausią širdžiai vaidmenį, geriausią teatro sceną ir pačią šilčiausią publiką, pas kurią norėtųsi visada sugrįžti?

– Vaidmuo vaidmeniui nelygus – jų esu atlikęs ir mažų, ir didelių. Esu laimingas ir jaučiuosi privilegijuotas būdamas scenoje. Neišskirčiau nė vieno iš savo bemaž trijų dešimčių vaidmenų – visiems stengiuosi įpūsti gyvybės ir pamilti. Nors vieniems vaidmenims tenka ruoštis daugiau, kitiems mažiau, tačiau į visus žvelgiu su tokiu pačiu entuziazmu ir užsidegimu. Visi vaidmenys reikalauja meistrystės ir pasiruošimo!

Taip pat ir su teatrų scenomis bei publika. Visur, kur tenka dainuoti, iš anksto ruošiuosi susitikimui su publika, nes ją labai gerbiu. Tik, žinoma, sentimentai skiriasi. Vienokie jie dainuojant Amerikoje ir visai kitokie Lietuvoje… Gimtos sienos visuomet šildo.

– Papasakokite, kuo ypatingas operos žvaigždės gyvenimas? Ko tenka atsisakyti, ką aukoti?

– Mano profesijos ypatumas – kelionės. Keliauti reikėtų kur kas mažiau, jei dirbčiau etatiniu kokio operos teatro solistu. Tačiau esu laisvai samdomas dainininkas, tad tenka tikrai labai daug keliauti, svetur praleisti itin daug laiko, retai matyti draugus bei šeimą. Repeticijos, spektakliai – tai savotiška rutina. Keleto valandų pasirodymas spektaklyje – tai ilgų savaičių, alinančių repeticijų rezultatas. Glamūro šiame darbe nėra tiek daug, kaip galbūt kažkam atrodo. Bet tai mano pašaukimas. O jeigu juo seki, tuomet visos šios aukos atsiperka su kaupu! Patekti į savo profesijos elitą nėra lengva. Mano manymu, didžiausias pavojus menininkui – apsnūdusiai patogi būsena. Savęs „baksnojimas“ eiti į priekį, sveika savikritika, nuolatinis domėjimasis supančiu pasauliu yra varomoji jėga. Juk kasdien turi įrodyti, kad esi vertas būti ten, kur esi.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Mano laisvalaikis yra gan paprastas ir labai žmogiškas. Kai grįžtu į savo namus Londone, pirmiausia apie tai pranešu visiems draugams. Kadangi dažnai ilgam išvykstu, jie spėja pamiršti, kad turi draugą Edgarą.

Laisvalaikiu mėgstu lankyti parodas, spektaklius, skaityti knygas.

Kai tik galiu, sėdu į lėktuvą ir skrendu į savo namą Pietų Prancūzijoje. Ten laukia begalės darbų…

Ką tik grįžau iš kelionės po Vietnamą ir Kambodžą – labai mėgstu keliauti po egzotiškas šalis.

Pavasariop svajoju aplankyti Kybartus, susitikti su giminaičiais, juolab kad minėsime 100-ąsias mano močiutės iš mamos pusės gimimo metines. Tad labai tikiuosi balandžio mėnesį visus sutikti Kybartuose.

– Ko gero, Naujuosius metus pasitiksite scenoje?

– Ir Kalėdas, ir Naujuosius paprastai sutinku scenoje. Ir kitąmet jau suplanuota, jog per šias šventes dainuosiu.

Savo kraštiečiams švenčių proga linkiu ramybės ir artimo šilumos. Būkite sotūs ne dvylika valgių ant savo stalo, o dvylika gražiausių žmogiškų jausmų!

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. Edgaras Montvidas Londone meistriškumo pamokas lankė pas pasaulio operos legendą Lučianą Pavarotti (iš asmeninio Edgaro MONTVIDO albumo).

Publikuota: „Santaka“, 2015-12-31.


  • 0

2015-ųjų metų „Santakos“ laikraščio nominacijos – Ištikimybė batutai

Ištikimybė batutai

Prieš ketverius metus „Kybartų“ orkestro dirigento batutą iš tėčio perėmęs Donatas ZIEGORAITIS ją laiko taip patikimai, kad niekas net neišdrįstų abejoti šio žmogaus talentu ir atsidavimu kolektyvui. Nors vadovaujant didžiuliam orkestrui kyla įvairiausių sunkumų, juos įveikia begalinė meilė muzikai, pareigos jausmas ir kybartietiškas patriotizmas. Šiemet galimybę įsitikinti jauno vadovo talentu turėjo žiūrovų minios, suplaukusios į jubiliejinius kolektyvo koncertus. 55-erių metų sukaktį minėjęs orkestras pribloškė ne tik profesionaliai atlikta muzika, puikiai parinktu repertuaru, bet ir rajone dar neregėtais efektais. Kybartų vardą D. Ziegoraitis šiemet garsino ir orkestrų festivalyje Čekijoje, kur talkino brolio suburtam „Kybartinių“ orkestrui. Tarptautiniame festivalyje D. Ziegoraitis buvo pripažintas geriausiu dirigentu.

Publikuota: „Santaka“, 2015-12-31.


  • 0

Dainai paskirtas „Gijos“ dvidešimtmetis

Kategorija :Kultūra

Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) moterų ansamblis „Gija“ savo klausytojus sukvietė į Kybartų kultūros centrą švęsti kolektyvo 20 metų veiklos jubiliejaus. Mūsų rajono miestas tokiam renginiui pasirinktas dėl to, kad į šį ansamblį susibūrusios moterys iš Kybartų.

Ką kybartietėms reiškia dainavimas ansamblyje, už jas pasakė renginio tema – „Gyvenimas, paskirtas dainai“.

Jauki, meniška aplinka (scenos priekyje – auksinių kopų imitacija, juodas pianinas, ant jo degančios žvakės) susirinkusiesiems kėlė geras emocijas. Renginys prasidėjo Irenos Virškuvienės įrašytais žodžiais, kuriais ji apibūdino ansamblio dalyves, jų tikslus ir svajones. Scenoje, dideliame ekrane, viena po kitos mainėsi visų kolektyvo narių jaunystės nuotraukos. Laikui bėgant ne kartą keitėsi ansamblio sudėtis, dainininkių skaičius, bet pats branduolys visada išliko, dvidešimt metų buvo išlaikyta viena vienintelė ir viską jungianti gija – meilė muzikai bei dainai.

Renginio vedėjai pristačius kolektyvą, nuskambėjo fanfaros ir „Gija“ su vadove Danguole Borkertiene išėjo į sceną. Iš moterų lūpų nuskambėjo Algimanto Raudonikio daina „Skinsiu raudoną rožę“.

Pirmasis iš daugybės garbingų svečių, savo dalyvavimu išreiškusių pagarbą ansambliui, buvo Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Sveikinimo žodyje jis pasidžiaugė, kad nors tokie renginiai ir atima šeimai skirtą laiką, tačiau praturtina jo sielą dvasiškai.

Buvo parodyti filmuoti vaizdai iš moterų ansamblio „Gija“ organizuotų Tėvo dienai skirtų renginių. Filmuotoje medžiagoje kybartiečiai galėjo atpažinti tuo metu bendruomenėje gerai žinotus dainininkus, duetus ir netgi dabartinį Kybartų seniūną Romą Šunoką. Jis ir šįsyk pademonstravo puikius vokalinius gebėjimus, ansamblį pasveikinęs ne žodžiais, o daina.

Nuoširdžių ir šiltų žodžių bei pagarbos ansamblis negailėjo kolektyvo veteranei Danai Mordosienei, mylimai ansamblio skaitovei I. Virškuvienei ir Danai Bernotaitienei.

Pirmoje koncerto dalyje nostalgiškai nėrusi į prisiminimus, antrojoje „Gija“ pristatė dabartinę savo veiklą. Į sceną pakvietus Marijampolės TAU direktorę Oną Sakalauskienę, viskas buvo pasakyta dar konkrečiau. Būdamos TAU studentėmis, moterys 2014 m. dalyvavo Tarptautiniame senjorų ansamblių, chorų bei kabaretų festivalyje-konkurse Varšuvoje ir laimėjo aukščiausią įvertinimą. 2015-aisiais svečių teisėmis „Gija“ dalyvavo laidoje „Duokim garo!“ Ansamblis koncertavo ne tik Marijampolėje, Varšuvoje, bet ir Raseinių, Mažeikių, Kazlų Rūdos, Suvalkų, kitų miestų TAU klausytojams. Direktorė O. Sakalauskienė papasakojo apie „Gijoje“ dainuojančias TAU studentes daug įdomių dalykų, prisiminė ansamblio kelionę į Lenkiją, vardijo darbus, nuveiktus ruošiant renginį, skirtą kompozitoriui M. K. Čiurlioniui.

O. Sakalauskienė pasidžiaugė pažintimi ir draugyste su dainuojančiomis moterimis, ansamblio aktyvumu. „Viename susitikime sužinojusi, kad „Gija“ yra visiškai savarankiškai gyvuojantis kolektyvas, pakviečiau įstoti į mūsų universitetą ir labai tuo džiaugiuosi“, – kalbėjo marijampolietė.

Į „Gijos“ jubiliejų buvo atvykęs Marijampolės TAU globėjas ir rėmėjas, Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Sveikinimo žodį tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narė Daiva Černiuvienė, ansamblį sveikino Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita.

Trečiojoje koncerto dalyje moterų ansamblis „Gija“ atliko daugybę puikių dainų. Kolektyvo repertuaras labai platus, tad buvo apdainuota Lietuva, jaunystė, meilė, ilgesys, tėvų namai, metų laikai. Juk tokia turtinga ir graži lietuvių kalba, tokia jautri ir nuoširdi dainuojančio žmogaus siela!

Po koncerto ansamblio dainininkės visiems svečiams ir gausiems rėmėjams atsidėkojo įteikdamos prisiminimo dovanėles ir gėlių. „Gijos“ moteris sveikino jų artimieji, nešė gėlių, braukė džiaugsmo ašaras, negailėjo šiltų žodžių.

Finalinė daina „Mano žemė Lietuva“ sudainuota žiūrovų pilnai salei stovint ir plojant. Po „Ilgiausių metų“ posmo aidėjo garsūs šūksniai „Valio!“, „Bravo!“

Belieka tik nuoširdžiai pasidžiaugti, kad „Gijos“ narių gyvenimas paskirtas dainai. Juk dainuojantis žmogus visada stengiasi propaguoti grožį, gėrį, tiesą, meilę, nes dainavimas – aukščiausia bendravimo forma. Tad „Gijos“ ansamblio jubiliejus buvo džiugi šventė tiek žiūrovams, tiek dalyviams, nes visi bendravome akimis, šypsenomis, širdimis.

Neringa BIČKOVAITĖ
Kybartų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė

Nuotr. Jubiliejaus koncerte „Gijos“ ansamblis vertė savo istorijos puslapius, pristatė dabartinę veiklą, dovanojo dainas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-12-05.


  • 0

Gėrėjomis žmonių kuriamu grožiu

Kategorija :Kultūra , Miestas

Mes, Kybartų „Vienišių“ klubo nariai, aplankėme gražiausias savo seniūnijos sodybas ir piliakalnius, esančius tarp Kybartų ir Vištyčio.

Ekskursiją pradėjome apžiūrėdami kybartiečio A. Zorskio neseniai pastatytą erdvią, moderniai įrengtą pobūvių salę. Gražiai sutvarkytas, pušelėmis ir dekoratyviniais krūmais apsodintas kiemas kviečia lankytojus maloniai praleisti laiką, atšvęsti savo šventes.

Pakeliui užsukome į akmenskaldę. Čia mus nustebino didžiulė teritorija ir estetiškai sutvarkyta aplinka, miela kiekvieno čia apsilankančio žmogaus akiai. Pasigrožėjome Girėnų kaime vietos bendruomenės žmonių sutvarkyta buvusio šviesuolio ir knygnešio P. Kriaučiūno sodybos vieta.

Matlaukio kaime gėrėjomės ūkininko R. Mickevičius kuriamu grožiu. Kalvotą apylinkės gamtą jis dar labiau papuošė: pastatė pilies bokštą, iškasė kelis vandens telkinius, supylė ir apželdino piliakalnį. Užlipus ant jo atsiveria puikus kraštovaizdis. Restauruotose kolūkio fermose apžiūrėjome ūkininko įruoštą namų apyvokos daiktų ir senųjų automobilių muziejų.

Rėčiūnų kaime aplankėme išpuoselėtą J. Paužos sodybą. Šeimininkas parodė ir akmeninę tvorą, kuriai apie 200 metų. Prie Vištyčio užsukome į senovinę Micutų sodybą su įspūdingu akmeniniu tvartu.

„Pušelės“ poilsiavietėje gėrėjomės medžio ir metalo skulptūrų muziejaus eksponatais po atviru dangumi.

Didžiuojamės darbščiais ir kūrybingais mūsų rajono žmonėmis, kurie puošia savo aplinką ir leidžia tuo pasigėrėti visiems.

Jūra JUDICKIENĖ

Ingridos LIUKINEVIČIŪTĖS nuotr. Jau toli sklinda garsas apie Roberto Mickevičiaus puoselėjamą kraštovaizdį.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-31.


  • 0

  • 0

„Kybartiniai“ savo gimtinę garsino Čekijoje

Savaitgalį orkestrų festivalyje Čekijoje dalyvavęs buvusių kybartiečių orkestras „Kybartiniai“ parsivežė „Auksinės kategorijos“ prizą.

Jau ketvirtus metus gyvuojantis Vilniuje susibūrusių buvusių kybartiečių orkestras tarptautiniame festivalyje ryžosi dalyvauti pirmą kartą. „Santakoje“ rašėme, jog šį kolektyvą iš anksčiau Kybartų orkestre grojusių muzikantų subūrė pučiamųjų muzikos entuziastas, jau daug metų Vilniuje gyvenantis, bet Kybartų orkestre vis dar grojantis Aidas Ziegoraitis.

Į tarptautinį festivalį išsirengę „Kybartiniai“ savo pajėgas nutarė pastiprinti keliais Kybartų orkestro muzikantais ir paprašė, kad kolektyvui festivalyje diriguotų Donatas Ziegoraitis, mat savo dirigento vilniškių orkestras neturi.

„Kybartiniai“ festivalyje neliko nepastebėti. Iš Čekijos jie parsivežė „Auksinės kategorijos“ prizą, o D. Ziegoraitis buvo pripažintas geriausiu dirigentu ir apdovanotas tai liudijančia taure.

„Vejvodova Zbraslav“ festivalis, jau du dešimtmečius vykstantis Zbraslavo mieste, garsaus čekų kompozitoriaus Jaromiro Vejvodos gimtinėje, sutraukia aibes pučiamųjų instrumentų muzikos gerbėjų, suvažiuojančių ne tik iš visai šalia esančios Čekijos sostinės Prahos, bet ir iš kitų vietovių. Festivalyje, kuris paprastai trunka tris dienas, dalyvauja maži (iki 25 narių) pučiamųjų instrumentų orkestrai iš įvairių šalių. Šįkart į jį atvyko kolektyvai iš Kroatijos, Šveicarijos, Lietuvos bei pačios Čekijos.

Dauguma orkestrų grojo tradicinę čekų muziką ir kompozitoriaus J. Vejvodos kūrinius, o „Kybartiniai“ buvo paruošę pasaulio muzikines tradicijas atspindinčių dvidešimties kūrinių programą. Publika lietuvių atliekamą muziką sutiko ovacijomis, o per kūrinius „Kur giria žaliuoja“, „Spanischen Zigennertanz“ bei „Senelio polka“ net pradėjo šokti ir dainuoti.
Iš Čekijos „Kybartiniai“ parsivežė „Auksinės kategorijos“ prizą, o D. Ziegoraitis buvo pripažintas geriausiu dirigentu ir apdovanotas tai liudijančia taure.

Viešėdami festivalyje „Kybartiniai“ ne tik koncertavo, dalyvavo konkursuose, bet ir turėjo įdomių susitikimų. Iškilmingą priėmimą orkestrų garbei surengė Zbraslavo merė. Kybartiečiai jame pristatė savo orkestrą ir padovanojo miesto merei suvenyrų iš Lietuvos.

Orkestrų vadovai buvo pakviesti į susitikimą su kompozitoriaus J. Vejvodos sūnumi Josefu Vejvoda. Jis papasakojo apie savo tėvo kūrybą. Labiausiai susitikimo dalyvius nustebino tai, kad V. Vejvodos kūriniai iki šiol naudojami NASA astronautų ruošimo programoje. Čeko kūriniais kosmose žadinami kosmonautai!

„Kybartiniai“ neliko nepastebėti net pačioje Čekijos širdyje Prahoje. Pakerėti bohemiškos sostinės nuotaikos, orkestrantai tiesiog gatvėje nutarė išsitraukti instrumentus ir parepetuoti. Praeiviai neliko abejingi. Susirinkus didžiuliam būriui repeticija ekspromtu virto koncertu.

Ko gero, daugelis iš tądien „Kybartinių“ klausiusių Prahos gyventojų pirmą kartą gyvenime išgirdo mažo Lietuvos miestelio – Kybartų – vardą.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. Pirmą kartą į tarptautinį festivalį išsiruošę „Kybartiniai“ parsivežė du garbingus apdovanojimus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-01.


  • 0

Lietuvybės žiburys Amerikoje

Pasaulio kybartiečių draugija A. Kezio galerijoje surengė popietę, skirtą iš Kybartų kilusiam Algirdui Jeronimui Landsbergiui atminti, pakviesdama jos dalyvius į kelionę po žymaus rašytojo gyvenimą ir kūrybą.

Nuo Kybartų iki Amerikos

Apibūdinti visas sritis, kuriose reiškėsi ir dirbo Kybartuose gimęs bei Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs Algirdas Jeronimas Landsbergis (1924–2004), nėra lengva dėl jų gausybės. Kraštietis Lietuvoje ir pasaulyje žinomas kaip vienas iš nedaugelio išeivių rašytojų, rašiusių anglų ir lietuvių kalbomis bei sukaupusių gausų kūrybinį derlių.

Nors rašytojo šeima išbandė gyvenimą ne tik Kybartuose, bet ir Seredžiuje, Ariogaloje, Birštone, Kaune, tačiau savo gimtąjį miestą išeivis minėdavo nuolatos. Todėl būtent Kybartuose ir buvo surengta popietė šiam kraštiečiui atminti.

Dalyvavo artimieji iš JAV

Pasaulio kybartiečių draugijos suorganizuotu susitikimu labai pasidžiaugė iš JAV atvykę ir renginyje dalyvavę artimieji – rašytojo brolis Algimantas Landsbergis su sūnumi Liudu ir žmona Terese Landsbergiene. Pastaroji viešnia dėkojo kybartiečiams už parodytą dėmesį bei pagarbą ir didelio susidomėjimo sulaukusį leidinį „Archyvai: kelionė į Algimanto Landsbergio kelionę“.

Šią knygą kybartiečiams pristatė jos autorė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Jai pačiai yra tekę bendrauti su rašytoju, o beveik visas A. J. Landsbergio archyvinis rinkinys yra Maironio lietuvių literatūros muziejuje. V. Babonaitė-Paplauskienė išsamiai papasakojo apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą.

Brangino Lietuvos vardą

Pasak knygos autorės, humanitarinių mokslų profesoriaus A. J. Landsbergio asmenybė jau nuo jaunystės išsiskyrė veiklumu, talentu ir potraukiu literatūrai, kultūrai bei visuomeninei veiklai. 1941–1943 m. būsimasis rašytojas Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką, o 1944 m. šeimai pasitraukus į Vakarus studijas baigė Vokietijoje, kur vėliau dėstė vokiečių bei anglų kalbas. 1949 metais jis išvyko į JAV.

Gyvenimo sunkumai ir permainos Lietuvoje, Vokietijoje bei Amerikoje tik užgrūdino jauną rašytoją, todėl jam nebuvo sunku rasti bendraminčių, įsilieti į kūrėjų gretas ir savo entuziazmu užkrėsti kitus.

A. J. Landsbergiui visuomet buvo brangi gimtinė. Lietuvos vardą jis minėjo ne tik kūriniuose, bet ir savo veikloje, keliaudamas ir skaitydamas paskaitas. Jis buvo literatūros kritikas, „Laisvosios Europos“ radijo žurnalistas, Tarptautinio PEN klubo Lietuvių skyriaus išeivijoje ilgametis pirmininkas, daugelio leidinių bendradarbis, redakcinės kolegijos narys, atsakingasis redaktorius. A. J. Landsbergį žavėjo pasaulio pažinimas, jis aktyviai domėjosi mokslo, literatūros, teatro naujovėmis. Tam puikiai pasitarnavo jo mokamos šešios užsienio kalbos.

Kūryba įvertinta premijomis

Vieni iš ryškiausių A. J. Landsbergio darbų – tai romanas „Kelionė“, už kurį jam buvo paskirta „Draugo“ romano premija, novelių rinkiniai „Ilgoji naktis“ ir „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“. Už pastarąją knygą kūrėjui skirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. Atskiromis knygomis išleistos ir jo pjesės. A. J. Landsbergio kūriniai buvo verčiami į įvairias kalbas, pjesės statomos tiek Lietuvos, tiek kitų šalių teatro scenose.

Už nuopelnus Lietuvai A. J. Landsbergis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

Jauki ir turininga popietė

Popietėje Kybartuose dalyvavęs Kauno dramos teatro aktorius Petras Venslovas pasidalijo mintimis apie potyrius, kuriuos išgyveno vaidindamas A. J. Landsbergio dramoje „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Beje, ji buvo išversta net į septynias kalbas ir pastatyta ne viename teatre.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas pripažino, kad popietė suteikė daug žinių apie garsų kraštietį, ir pasidžiaugė Pasaulio kybartiečių draugijos siekiu prisiminti tokius žmones, pristatyti juos dabartinei kybartiečių kartai.

Malonią atmosferą literatūrinės popietės dalyviams sukūrė Pasaulio kybartiečių draugijos ansamblio „Senjoros“ (vad. Irma Menčinskienė) pasirodymas.

Greta ALIŠAUSKAITĖ

DSC_0039

Autorės nuotr. Popietėje Kybartuose dalyvavo (iš kairės) Kauno dramos teatro aktorius Petras Venslovas, A. ir A. J. Landsbergių pusbrolis Zigmas Kriaunevičius, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė, brolis Algimantas Landsbergis su žmona Terese bei Pasaulio kybartiečių draugijos narys vilnietis Leonas Narbutis.

Publikuota: „Santaka“, 2015-09-19.


  • 0

Dailininko gimtadienį lydėjo lietus

Neseniai kybartiečiai minėjo Isaako Levitano 155-ųjų gimimo metinių sukaktį. Ta proga miesto parke pristatyta šiai sukakčiai surengto plenero darbų parodą.

Visą popietę parodos lankytojus lydėjo lietus. Renginio organizatorius toks oras vertė nerimauti, mat 18 val. suplanuota meninė šio renginio dalis irgi turėjo vykti lauke, greta šventės „kaltininkui“ skirto paminklo. Įpusėjus parodai kūrinius nuo lietaus teko slėpti mašinoje. Tos dienos oras tarytum siekė priminti sunkų ir niūroką Isaako Levitano gyvenimą, jo kūrybos darbų spalvas.

Tačiau tik nuskambėjus pirmiems minėjimo akordams lietus liovėsi. Tarsi pati gamta norėjo išgirsti aktoriaus Arūno Žemaitaičio ir dailininkės Aušrinės Dubauskienės žodžius, pučiamųjų orkestro „Kybartai“ ir Rimutės Gliaubicienės smuiko garsus, išvysti liaudiškų šokių grupės „Lelija“ ir orkestro šokėjų grupės šokius, kurie buvo skirti dailininko gyvenimui ir kūrybai paminėti.

Vėl buvo apžiūrai išdėstyti plenero tapybos darbai.

Parke buvo galima justi žydišką dvasią, nes liaudiškų šokių grupė „Lelija“, kuriai vadovauja Irena Šunokienė, šoko žydų šokį, o nuskambėjusi melodija, kai garsų kūrinį „Shalom Aleichem“ atliko smuikininkė R. Gliaubicienė, visus privertė suklusti ir susikaupti.

Prie Isaako Levitano paminklo buvo padėtos gėlės ir pagerbtas dailininko atminimas.

Net susimąsčiau: o jeigu jis pats galėtų nupiešti šio minėjimo peizažą… Manau, jame matytųsi rudenėjantis miesto parkas, tolėliau – saujelė miesto šviesuomenės, pavienių dailininkų grupelės, kitur – šokėjai, orkestro auksinių dūdų atspindžiai, istorikų žvilgsniai į senojo miesto grindinius, smuiko melodija…

Saulius Juozapas ČERNEVIČIUS
Kybartų kultūros centro direktorius.

Autoriaus nuotr. Susirinkusieji klausėsi aktoriaus Arūno Žemaitaičio ir dailininkės Aušrinės Dubauskienės žodžių, pučiamųjų orkestro „Kybartai“ ir Rimutės Gliaubicienės smuiko garsų.

Publikuota: „Santaka“, 2015-09-12.


  • 0

„Čiurlioniška“ vasara pažėrė dovanų

Kybartų orkestro muzikantas Linas Sinkevičius šią vasarą vadina „čiurlioniška“. Jubiliejinio gimtadienio proga buvęs kybartietis gavo unikalią dovaną ir įkopė į aukščiausią savo gyvenime viršukalnę.

Pomėgiai sugrįžta

Jau daug metų Vilniuje gyvenantis, bet save vis dar kybartiečiu laikantis Linas juokauja, kad jam, perkopusiam į antrąją gyvenimo pusę, norisi grįžti prie savo jaunystės pomėgių. Padaręs poros dešimtmečių pertrauką ir net nebeturėjęs savo instrumento, prieš kelerius metus L. Sinkevičius vėl pradėjo groti fleita, sugrįžo į Kybartų orkestrą ir važinėja iš sostinės į gimtajame mieste vykstančias repeticijas.

Visai neseniai kybartietis muzikantas grįžo prie dar vieno jaunystės pomėgio. Studentiškais laikais be galo mėgęs kalnų turizmą Linas kartu su smagia draugų kompanija vėl kopia į kalnus. Pernai su studijų laikų draugais Lietuvos Respublikos prezidentūroje dirbantis kybartietis įkopė į aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną (aukštis 4810 m). Tąkart sunkios kelionės išvargintas, tačiau neišdildomų įspūdžių pakerėtas Linas kalbėjo įgyvendinęs savo svajonę ir išdavė, kad šią viršukalnę pirmą kartą bandė įveikti prieš dešimtmetį. Tačiau tuomet jo komandai jėgų tokiam žygiui nepakako, nes neįvertino kopimo sunkumo ir buvo nepakankamai tam pasirengę.

Nugalėjo save

Tačiau šiemet buvęs kybartietis priėmė dar vieną iššūkį. Pakalbintas draugo, garsaus pianisto, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkio Roko Zubovo, Linas ryžosi šturmuoti M. K. Čiurlionio viršukalnę (aukštis 5817 m) Pamyro kalnuose (Tadžikija). Žygį keliautojai skyrė šiais metais švenčiamam garsiausio visų laikų Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio jubiliejui – 140-osioms gimimo metinėms.

Šios savaitės pradžioje iš kelionės grįžęs L. Sinkevičius kol kas gyvena euforija, kurią gali suprasti tik tie, kurie bent kartą bandė įveikti viršukalnes.

– Mes nugalėjome ne viršukalnę. Mes nugalėjome save, nes pasiekėme užsibrėžtą tikslą, – išvargintas tris savaites trukusios kelionės ir miego trūkumo įspūdžiais dalijosi Linas, kaip tik šiandien viešintis mūsų rajone, „Pušelės“ poilsiavietėje, kur savo draugams kartu su R. Zubovu pasakoja apie kelionę.

L. Sinkevičius prisipažįsta, kad kopiant buvo momentų, kai atrodė, jog jėgos baigėsi – daugiau nebepajėgs. Tačiau ryžtas ir begalinis noras privertė rasti vidinių jėgų ne tik jį patį, bet ir kitus 8 bičiulius, kurių keletas šią viršūnę jau buvo įveikę per ankstesnes ekspedicijas. Dar trys ekspedicijos dalyviai, pasiekę bazinę stovyklą 4,6 km aukštyje, šturmuoti viršukalnės nesiryžo.

Neįkainojama dovana

Ko gero, atostogomis šiltų kraštų paplūdimiuose besimėgaujantiems žmonėms sunku įsivaizduoti, kad gyvenimas ant ledo pastatytoje, kalnų vėjų gairinamoje palapinėje, sausas maisto davinys, šaltis ir neapsakomas fizinis nuovargis gali teikti begalinį malonumą. Tačiau Linas su tokiais ir nebando ginčytis. Jam kalnuose tykantys pavojai, kiekvienas įveiktas aukščio metras, laiku pastebėtos ledo properšos ir jausmas, jog neatsakingas žingsnis gali kainuoti ne tik tavo, bet ir draugo, su kuriuo esi surištas viena virve, gyvybę, teikia nenusakomų pojūčių. Kaip ir tas ypatingas jausmas, kai įkopęs į viršukalnę iškeli Lietuvos vėliavą ar tvirtini suvenyrinę lėkštutę, skirtą M. K. Čiurlionio jubiliejui.

Ši vasara Linui buvo ypatinga ne tik įspūdžiais nepaprasto grožio kalnuose, bet ir savu jubiliejumi bei išskirtine dovana, kurią kybartietis galės perduoti ateities kartoms. Penkiasdešimtmečio proga L. Sinkevičius gavo garsaus M. K. Čiurlionio paveikslo „Angelas“ eskizo originalą. Suprantama, kad tokią išskirtinę, neįkainojamą dovaną jis galėjo gauti tik iš savo gero draugo, su kuriuo „užkariavo“ vieną aukščiausių Pamyro viršukalnių, M. K. Čiurlionio proanūkio R. Zubovo rankų.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Linas Sinkevičius (dešinėje) ir Rokas Zubovas M. K. Čiurlionio viršukalnėje pritvirtino jo jubiliejui skirtą suvenyrinę lėkštę.

Publikuota: „Santaka“, 2015-08-29.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian