Kultūra

Ir akmenėlis turi širdį…

Trijų Karalių dieną džiaugėmės, kad Algimanto Kezio galerija sulaukė mielų svečių. Juos subūrė vokalinių ansamblių „Vakarė“ (vadovė Danutė Mažeikienė), „Atmintis“ (vad. Birutė Stonienė) ir „Senjoros“ (vad. Irma Menčinskienė) renginys „Gerumo lašai net akmenį sutvirtina“.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas šio gražaus suėjimo proga pasveikino svečius ir kybartiečius, linkėjo gerų metų, sveikatos ir skambių dainų. Mus pagerbė ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė. Niekada nepritrūkstame jos dėmesio mūsų amžiui ir veiklai.

Kaip gražiausias muzikos akordas galerijoje sklido reginio vedėjos Neringos Kanclerės skaitomo Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininko Leono Narbučio laiško žodžiai: „Dabar žiema, aplinkui balta, gėlių priskinti Jums negaliu, mielosios „Senjoros“, bet sveikinu glėbiu žodžių. Tariu Jums nuoširdžiai ačiū už tai, kad esate, kad skleidžiate visoje Lietuvoje mūsų Kybartų miesto vardą, kad daina galite praskaidrinti kasdienį savo gyvenimą.“

Kas gali būti brangiau už garbių žmonių palinkėjimus? Jų padrąsinti ansambliai atvėrė savo dainų skryneles. Tai nebuvo konkursinis renginys – tai buvo mūsų skubančių metų dainų, su kuriomis negalime išsiskirti, aidai.

Visų kolektyvų dainos skambėjo žvaliai, veržliai, liudijo norą nepasiduoti bėgančiam laikui. Drąsiai galime sakyti, kad šitas blynas „neprisvilo“. Renginyje moterys susibičiuliavo, jų dainoms netrūko ir klausytojų dėmesio. Už nenuilstantį pasiaukojimą nuoširdžiai dėkojame mūsų jaunosioms ansamblių vadovėms – Irmai, Birutei ir Danutei. Oi, kaip reikėjo tokių mielų susitikimo valandėlių, to dėmesio… Sakoma: „Ir akmenėlis turi širdį.“

Irena BACEVIČIENĖ
Pasaulio kybartiečių draugijos narė

Nuotr. Bendra melodija bičiulystei sujungė trijų kolektyvų dainininkes, rado kelią į klausytojų širdis.

Publikuota: „Santaka“, 2017-01-14.


Popietė Kybartų moterims

Kategorija : Kultūra

Kybartų Algimanto Kezio galerija džiaugiasi galėdama pakviesti Kybartų moteris šviesiai, nekasdieniškai pavakaroti – jaukioje erdvėje maloniai pabendrauti prie arbatos puodelio, susikurti atviruką (atsineškite žirkles ir sausų klijų).

Susitikime sausio 19 d., ketvirtadienį, 17.30 val. galerijoje J. Basanavičiaus 9, II aukšte.


Kad praeitis užmarštin neišeitų

Gruodžio 2 dieną Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis turėjo renginį ir kelionę, kurios maršrutas vedė abipus Nemuno, brolių Vailokaičių gyvenimo keliais.

Pirmasis sustojimas buvo Sintautų kapinėse. Čia palaidoti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą pasirašiusio signataro Jono ir jo brolio kunigo Juozo Vailokaičių tėvai. Atsidėkodami už rūpestį paminklą tėvams broliai užsakė Italijoje. Toks paminklas – vienintelis Lietuvoje, jis yra valstybės saugomas paveldas.

Kitapus Nemuno aplankėme Paštuvos kapines, kur ilsisi broliai Vailokaičiai. Juos žinojo ir vertino visa laisva Lietuva 1918–1940 m. Jiedu buvo bendraminčiai ir ekonominės laisvės kūrėjai, savo darbais pasiekę tiek, kad Lietuvą žinojo visos didžiosios šalys. Tik baisioji karo audra be gailesčio viską sunaikino. Kunigas Juozas buvo ištremtas į Sibirą, o grįžęs kunigavo Paštuvos bažnytėlėje iki pat mirties 1953 m. Parapijiečiai jį labai mylėjo. Signataras Jonas su šeima priverstinai emigravo į Vokietiją. Prispaustas sunkios ligos 1944 m. mirė. Priešmirtiniame laiške šeimai rašė: „Norėčiau, kad laikams aprimus, mano palaikai būtų pervežti į Lietuvą.“ Labai daug metų praėjo belaukiant tų ramių laikų…

Nuoširdumą ir pagarbą signatarui Jonui Vailokaičiui parodė Kauno rajono savivaldybės vadovai, organizavę palaikų iš Blankenburgo perlaidojimo gražią ceremoniją Paštuvoje. Tai buvo 2007 m. rugpjūčio 18 d. Nuo tada broliai ir vėl kartu. Jų amžino poilsio vietoje liko ir mūsų gėlės, žvakelės, malda bei pagarba.

Palikę brolių Vailokaičių ramybės uostą Kauno rajono keliais pajudėjome Raudondvario link. Čia buvome laukiami Vailokaičiams skirtoje popietėje. Kultūros centro salėje susirinko daug to krašto šviesuolių – pagyvenusių žmonių. Kas paminėjo kunigėlį Juozą, kas turėjo sukaupęs atsiminimų apie signatarą Joną, kas buvo dalyvavę perlaidojime, kas lankantys brolių kapus. Apie šių didžiavyrių gyvenimą išsamiai kalbėjo aktorė Alvyda Sipienė. Kiekvienas jos žodis iš signataro Vlado Terlecko knygos „Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai“ pasiekė širdį. Raudondvario kultūros centro direktorė Jolanta Zizienė kėlė svarbią mintį, kad artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui būtina tinkamai įvertinti Nepriklausomybės Akto reikšmę ir deramai įprasminti signatarų atminimą, kad jaunoji karta suvoktų ir pagarbiai vertintų jų idėjas bei atliktus darbus.

Verta buvo popietėje prisiminti ir tai, kas pamiršta. Dar esant gyvam Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentui Bronislovui Lubiui valdybos sprendimu signataras Jonas Vailokaitis buvo pripažintas geriausiu ano meto pramonininku. Tada buvo numatyta deramai pažymėti jo pasiekimus ir pastatyti paminklą. Tam reikėjo tik artimųjų pritarimo. Signataro dukra Ramutė Backer atsiuntė pritarimo ir padėkos laišką. Apie tai žinojo ir dabartinis pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Jei stalčiuose raštai atsirastų, gal būtų galimybė pažadą įgyvendinti iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukakties. Lietuva to labai laukia. Juk dirbant broliams Vailokaičiams kilo mūrinė Lietuva, šuoliais vystėsi pramonė, savo lėšomis jie mokėjo stipendijas dviem šimtams studentų, teikė paramą visur, kur tik jos reikėjo.

Šventėje Raudondvaryje neapsieita ir be dainų. Gėrėjomės naujai susibūrusiu Raudondvario „Senjorų“ ansambliu ir dar negirdėtomis jų dainomis. Mes, Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis „Senjoros“ (vadovė Irma Menčinskienė), taip pat dovanojome susirinkusiesiems savo gražiausias dainas.

Irena BACEVIČIENĖ
Pasaulio kybartiečių draugijos narė

Nuotr. Renginyje buvo parengta broliams Vailokaičiams skirta ekspozicija.

Publikuota: „Santaka“, 2016-12-10


Direktorius atsistatydina, bet atmosfera kultūros centre nesikeičia

Kybartų kultūros centre bręsta rimti pokyčiai: įstaigos direktorius Saulius Juozapas Černevičius ruošiasi išeiti iš darbo, o kultūrinių renginių organizatorė Neringa Kanclerė prieš patį didžiųjų darbų maratoną susirgo ir atsidūrė ligoninėje.

Tylėti negalėjo

Direktorių ir kolektyvą ne kartą kaltinusi, jog šie dirbtinai kelia įtampą ir iš jos tyčiojasi, Neringa Kanclerė apie tai kalbėti nevengia. „Santakai“ jauna moteris sakė, kad jos ligos priežastis – slogi atmosfera kultūros centre. Mat net ir tie bendradarbiai, kurie, pasak jos, buvo draugai ir jai pritarė, kilus konfliktui liko direktoriaus pusėje.

– Nesuprantu, kaip žmonės, tikrai žinantys, kokiais nešvariais dalykais užsiima direktorius, savo „darbeliais“ nuskambėjęs per visą Lietuvą, gali tylėti ir palaikyti jo pusę. Juk jeigu tik toks žmonių mąstymas – tylėti, kad tik jiems nekliūtų, apie kokią gražią ateitį ir šalies gerovę galime kalbėti? Dabar aš atrodau kažkokia nenormali teisybės ieškotoja, nors tokie dalykai turėtų rūpėti visiems, – kalbėjo N. Kanclerė. – Skaudu ir pikta, kad žmonės greitai išsižada savo įsitikinimų dėl patogumo ir leidžia savimi manipuliuoti.

Ir vedėja, ir krovėja

Pasak N. Kanclerės, nors Kybartų kultūros centre įsteigta aibė etatų, renginių organizatorėms reikia atlikti ir jų pareigoms nepriskirtus darbus: pačioms tąsyti kėdes, rūpintis garsu, apšvietimu, dekoracijomis ir kitais reikalais. Vien sukurti scenarijų, pasipuošti ir sklandžiai vesti renginį neužtenka. Prieš tai tenka dirbti viską. Pasak jaunos moters, skaudu, kai sužinai, jog S. J. Černevičius šitiek laiko buvo įdarbinęs Kaune gyvenančią savo dukrą, kuri gavo solidų atlyginimą, nors čia dirbančios jos niekas nematė, kad skelbiamas konkursas į direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai pareigas aiškiai pritaikytas konkrečiam, vadovui palankiam žmogui, nors iki šiol visus pagal šias pareigas priklausančius darbus atlikdavo ji.

– Kai nori su žmogumi susidoroti, visada randi kaip, – sakė N. Kanclerė. – Ypač tai lengva vadovui. O mūsiškis visada dirbo tokiu principu: „Skaldyk ir valdyk.“ Tarp darbuotojų visada buvo keliama nesantaika, kad mes nesusivienytume ir mumis būtų lengviau manipuliuoti. Aš su tuo taikstytis negaliu ir nemoku. Gal todėl dabar ligoninėje ir gydausi pašlijusią sveikatą.

Įsikišo meras

Iš tiesų prieš gerą savaitę Savivaldybės interneto tinklalapyje buvo paskelbtas konkursas į Kybartų kultūros centro direktoriaus pavaduotojo koncertinei veiklai ir bendriems reikalams pareigas. Sąlygos, iškeltos pretendentui, buvo labai keistos. Išvardyti net kvalifikaciniai pažymėjimai, kuriuos privalo turėti konkurse dalyvaujantis asmuo.

– Pamatęs, kaip parengtas konkursas, aš jį sustabdžiau ir skelbimą liepiau išimti iš tinklalapio, – sakė rajono meras Algirdas Neiberka. – Tuojau pat buvo pasikalbėta su direktoriumi, kuris teisinosi, kad dokumentą konkursui pavedė parengti nepatyrusiai darbuotojai ir pats neapsižiūrėjo. Kadangi ant mano stalo jau guli S. J. Černevičiaus prašymas išeiti iš darbo, konkursą į pavaduotojo pareigas paskelbsime tada, kai Kybartų kultūros centras turės naują vadovą.

Paklaustas, ar normalu, kad direktorius netikrintų savo pavaldinių paruoštų dokumentų, meras sakė, jog taip neturėtų būti. Tad vos tik iškilo problemų kultūros centre, imtasi priemonių. Įstaigoje buvo atliktas auditas, beje, parodęs tik smulkius pažeidimus, sustiprinta kontrolė, Savivaldybės taryba pakeitė ir išplėtė Kybartų kultūros centro tarybos nuostatus. Jau kuris laikas įstaigos direktorius, nepasitaręs su ja, negali priimti svarbesnių sprendimų.

Užkirto kelią manipuliacijoms

Kybartų kultūros centro tarybos pirmininkas Stanislovas Lopeta sakė, kad situacija įstaigoje – tikrai nemaloni.

– Aš priklausau ir Savivaldybės tarybos Kontrolės komitetui, tad galiu pasakyti, kad finansiniai dokumentai įstaigoje yra tvarkingi. Netvarka buvo tik su atlyginimų koeficientais. Kai kurie techniniai darbuotojai, net neturėję jų darbui reikalingos aparatūros, atlyginimo gavo daugiau nei kolektyvų vadovai, – pasakojo S. Lopeta. – Stengėmės viską sutvarkyti taip, kad nebūtų jokių galimybių pasipelnyti ir nekiltų jokių įtarimų. Mat ir nuomojantis aparatūrą, scenas ir panašius dalykus lieka vietos įvairioms „interpretacijoms“. Direktoriui uždrausta nuomotis brangias scenas, kaip buvo daroma iki šiol – užteks ir bendruomenių sąjungos turimos scenos. Be to, šventėms labai jauki vieta yra prie pat kultūros centro esančiame miesto parke, nebūtina jas kaskart rengti stadione. Artimiausiu metu planuojame nupirkti įgarsinimo įrangą, kad būtų sava. Žodžiu, šitoje vietoje problemų jau neliko, tačiau iškilo kitos.

Taikdarių misija žlugo

Po kilusio konflikto Kybartų kultūros centro tarybai teko ne tik kontroliuoti direktorių, bet ir imtis taikdario vaidmens. Savaitės pradžioje tarybos nariai suorganizavo bendrą visų kultūros centro darbuotojų susirinkimą. Tokio įstaigoje, pasak čia dirbančiųjų, nebuvo gal dešimt metų.

Susirinkime dalyvavo ir vicemeras Kazys Kiaulakis, Savivaldybės administracijos juristė Vilma Kolpakovienė, atvažiavo nedarbingumo lapelį turinti N. Kanclerė.

Kaip pasakojo susirinkime dalyvavę asmenys, išaiškėjo, kad N. Kanclerė, švelniai tariant, prastai sutaria ne tik su direktoriumi S. J. Černevičiumi, bet ir su kolektyvu.

Jos pasisakyme buvo juntama arogancija, kalbėdama renginių organizatorė žodžių nerinko ir kaltinimų turėjo beveik visiems kolegoms.

Po N. Kanclerės monologo neištvėrė rajono vicemeras Kazys Kiaulakis, kuris patarė kultūros centro darbuotojai pagaliau „nusiimti karūną“.

Apie porą valandų diskutavę ir po vieną pasisakę kolektyvo nariai taip ir nesusitaikė. Kultūros centro tarybos nariai patarė jiems pasilikti ir dar pasikalbėti tarpusavyje. Redakcijos žiniomis, ir šis pokalbis nieko nepakeitė. Įtampa kolektyve tik dar labiau padidėjo.

Kalbinti darbuotojai sakė esą įsitikinę, kad net ir direktoriaus pasitraukimas iš pareigų įsisenėjusių kolektyvo problemų neišspręs. Juolab kad, pasak darbuotojų, vadovas niekada per daug nesikišo į jų darbus ir visada buvo mandagus. Skųstis engimu darbuotojai sakė negalintys, todėl N. Kanclerės ir S. J. Černevičiaus nesutarimai jiems kėlė nuostabą.

Pats direktorius po minėto susirinkimo išėjo atostogų.

– Komentarų, kol negausiu pasiūlymų ar rekomendacijų iš Kybartų kultūros centro tarybos, neteiksiu, – elektroniniu paštu į klausimą apie padėtį jo vadovaujamoje įstaigoje atsakė atostogaujantis vadovas. – Prašome atsiųsti klausimyną, kai turėsiu rekomendacijas iš tarybos, atsakysiu.

Nepaisant Kybartų kultūros centrą iš vidaus draskančių konfliktų, renginiai mieste ir įstaigos filialuose vyksta. Kiek vidinių jėgų tai kainuoja darbuotojams – žino tik jie patys.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų kultūros centre ramu tik iš išorės.

Publikuota: „Santaka“, 2016-12-03.


Ekskursija po Dainavos kraštą

Kategorija : Kultūra , Kybartų biblioteka

Kelionę po Dzūkiją suorganizavo Kybartų miesto bibliotekoje veikiančio klubo „Vienišius“ nariai. Kartu su jais važiavo ir aktyviausi bibliotekos skaitytojai bei lankytojai.

Dzūkijos pažinimas prasidėjo nuo Punios. Čia, Nemuno krante, yra vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje Punios piliakalnis, kur, manoma, stovėjusi Margirio pilis ir įvykęs garsusis Pilėnų mūšis. Pasigrožėjome nuostabia panorama, susipažinome su Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia.

Raižiai – vienas iš Lietuvos totorių centrų. Čia stovi mečetė, greta jos pastatyti du saulės laikrodžiai: vienas rodo vietos laiką, kitas – Žalgirio mūšio laiką. Daugelis lauktuvių nusipirkome po totorišką pyragą – šimtalapį.

Atvažiavę į Pivašiūnus aplankėme tenykštę bažnytėlę su ją garsinančiu Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Lankytojų centre dalyvavome dzūkiškų bandų kepimo programoje. Patys kepėme ir ragavome bandas, skanavome „darycinius“, klausėmės dzūkiškų dainų ir pašmaikštavimų.

Aplankėme ir Dzūkijos sostine tituluojamą Alytų. Vaikščiodami pačiu ilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltu pasigrožėjome didingu Alytaus piliakalniu. Prisėdome pailsėti miesto sode, gėrėjomės pušų apsuptyje esančiu „Laisvės angelo“ paminklu, nusifotografavome prie paminklo „Suskilęs varpas“, pastatyto žuvusiųjų už laisvę atminimui.

Likome sužavėti Metelių regioniniam parkui priklausančiu Dusios ežeru, Prelomciškių piliakalniu. Pasisėmėme vandens iš švento šaltinėlio prie kryžių koplyčios. Apžiūrėjome ekspoziciją, esančią naujame Metelių regioninio parko lankytojų centre, sužinojome, ką dzūkai vadina „geležine varle“, pamatėme bekotį ąžuolą, su žiūronais paieškojome paukščių nuo Metelių apžvalgos bokšto.

Roma BRUZBARTIENĖ
Bibliotekininkė

Publikuota: „Santaka“, 2016-10-08.


Įamžintas animacijos novatoriaus atminimas

Gražų rugsėjo šeštadienį Kybartuose atidengta atminimo lenta unikaliam animatoriui Zenonui Šteiniui. Prie jo gimtojo namo M. Mažvydo gatvėje susirinko daugybė menininko bičiulių ir talento gerbėjų.

Atrodė, kad senasis pastatas, kuriame dabar gyvena Zenono pusbrolio šeima – Ramutė ir Romas Jablonskiai, daug metų kantriai laukė, kada jo ypatingojo gyventojo atminimo ženklas dailiai įsikomponuos į namo eksterjerą. Tarsi nukirstas ir į gatvę atgręžtas pastato kampas puikiai tiko atminimo plokštei pakabinti.

Prieš atidengiant atminimą liudijančią lentą, Pasaulio kybartiečių draugijos patalpose sunkiai tilpo žmonės, susirinkę į menininko atminimo popietę.

Renginį organizavęs Kybartų seniūnas Romas Šunokas skaitė atsiminimus apie kraštietį, kalbino atėjusius artimuosius, pažįstamus ir draugus. Ore sklandė jaukumas ir šiluma, nes draugų, artimųjų žodžiai skambėjo taip, lyg Zenonas nebūtų niekur išėjęs – buvęs dabar ir čia drauge su visais. Prisimintos juokingos istorijos iš jo gyvenimo bei smagūs nutikimai. Atsiminimais apie tėtį dalijosi iš jaudulio virpanti Zenono dukra Aušra Strakalaitienė. Nepamiršta padėkoti dailininko atminimą įamžinusiam paminklų dirbtuvių savininkui Vitui Špakauskui.

Skambėjo Zenonui skirtos dainos. Susirinkusieji galėjo apžiūrėti dar niekur nematytus dailininko piešinius, kuriuos R. Jablonskienė kažkada atrado palėpėje, pamatyti privačiose kolekcijose esančių kūrinių kopijas.

„Desertui“ parodytas Z. Šteinio kurtas animacinis filmas „Dosnumas“, pinte supintas tik iš lietuvio sielai suprantamų simbolių ir skirtas motinai.

Išskirtinio braižo animatoriaus darbai, sukurti prieš kelis dešimtmečius, ir dabar turi gilią prasmę.

Pirmąjį filmuką Z. Šteinys sukūrė prieš gerus 30 metų. Žaismingas, novatoriškas „Buvo buvo, kaip nebuvo“ tuomet atrodė ypač drąsus. Jame jau tada buvo panaudotas trispalvės motyvas.

Kybartuose demonstruotą animacinį filmą „Dosnumas“ menininkas sukūrė 1988 m. Dar po dvejų metų gimė filmukas „Kadaise Lietuvoje“ (pagal Vilniaus įkūrimo legendą).

Paskutiniojo savo filmo „Batas“ Z. Šteinys nepabaigė. Kūrybinė grupė įgyvendino šį režisieriaus sumanymą po jo mirties.

Dailininką artimai pažinoję draugai sakė, jog ši istorija – tarsi apie patį autorių. Zenono sukurtas personažas – batas – nukeliauja į Maskvą, Paryžių, eina per Angliją, Indiją ieškodamas savo šeimininko.

Po daugybės nuotykių ir vargų jis savo šeimininką suranda Užupyje. Tame pačiame Užupyje, kur dailininkas pusrūsyje įrengtoje nedidelėje studijoje gyveno, kūrė, praleido daug gerų ir blogų dienų.

Z. Šteiniui šįmet būtų sukakę 70 metų. Po septynių dešimtmečių jis tarsi vėl sugrįžo į savo namus ir iš autošaržo atminimo lentoje linksmai, bet šiltai žvelgia į gatvės praeivius nuo savo gimtųjų namų sienos.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Į gatvę atgręžtas pastato kampas puikiai tiko Zenono Šteinio atminimo lentai pakabinti.

Publikuota: „Santaka“, 2016-10-08.


Atminimo lenta Kybartuose primins Zenoną Šteinį

Rugsėjo 24 d., 13 val., Kybartuose rengiama dailininko, karikatūristo, animatoriaus Zenono Šteinio atminimo popietė. Ji vyks Pasaulio kybartiečių draugijos patalpose, J. Basanavičiaus g. 33 (Kybartų pašto II aukšte). Tą dieną bus atidengta šiam kraštiečiui skirta memorialinė lenta.

Z. Šteinys gimė 1946-ųjų liepą Kybartuose. 1971 m. jis Kaune baigė S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1984 m. – aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje. Kartu su šiuo menininku Lietuvos kino studijoje dirbo ir kūrė garsus animatorius Ilja Bereznickas (filmuko „Baubas“ kūrėjas).

Pasak draugų ir kritikų, Z. Šteinys buvo puikus karikatūristas ir piešėjas. Jo pieštos karikatūros pelnė daugybę apdovanojimų – nuo „Auskarų“ balandžio 1-osios proga rengtose kasmetinėse parodose Lietuvoje iki premijų bei diplomų Skoplėje, Taline, Trente, Prahoje.

Z. Šteinys dalyvavo daugiau kaip 70-yje tarptautinių karikatūros parodų, surengė septynias personalines karikatūrų parodas ne tik Lietuvoje, bet ir Krokuvoje (Lenkija), Visbyje (Švedija). Menininkas yra vadinamas vienu geriausių Lietuvos karikatūristų.

Pirmasis Z. Šteinio filmukas – jo diplominis darbas „Buvo buvo, kaip nebuvo“. Žaismingas, novatoriškas ir nepaklūstantis iki tol gyvavusiems animacijos dėsniams filmas, pasak kritikų, nubrėžė kryptį į naują stilių ir nepriklausomybę. Jame jau tada buvo panaudotas trispalvės motyvas.

1988 metais menininkas sukūrė animacinį filmą „Dosnumas“, dar po dvejų metų – „Kadaise Lietuvoje“ (pagal legendą apie Vilniaus įkūrimą). Paskutinio savo filmo „Batas“ Z. Šteinys nepabaigė. Šį režisieriaus sumanymą po jo mirties įgyvendino kūrybinė grupė.

Visą savo produktyvųjį gyvenimą Z. Šteinys praleido Vilniuje. Šis miestas, atvėręs plačias galimybes, padėjo menininkui įgyvendinti visus kūrybinius sumanymus. Tačiau geriausiai jis jausdavosi tėvų namuose M. Mažvydo gatvėje, Kybartuose. Todėl kai tik norėdavo susikaupti ar iliustruoti kokią knygelę, Z. Šteinys visada važiuodavo į tėviškę, užsidarydavo viename kambarėlyje ir dirbdavo.

Šeštadienį Kybartuose rengiamoje atminimo popietėje bus proga prisiminti, pasikalbėti apie dailininką Z. Šteinį ir jo kūrybą, atidengti menininko buvimą šiame mieste liudijančią memorialinę lentą.

„Santakos“ inf.

Nuotr. Autošaržas.

Publikuota: „Santaka“, 2016-09-20.


Pasienio miestelis, turintis pasaulinę draugiją

Į Vilkaviškio kraštą – Kybartus važiuojame kartu su Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininku Leonu Narbučiu. Išties nedaug šalies miestelių galėtų pasigirti turintys tokią draugiją, kuri rūpintųsi jų kultūra ir istorija, leistų knygas apie garsius krašto žmones.

savivaldybiu_zinios_20160924_1savivaldybiu_zinios_20160924_2

Vytis KAUNAS

Publikuota: „Savivaldybių žinios“, Nr. 27-28, 2016-09-24.


Garsaus kompozitoriaus širdyje – sentimentai gimtinei

57-erius metus darbo televizijoje skaičiuojantis, muziką apie 150 kino filmų sukūręs Algimantas Apanavičius kaskart suklūsta, išgirdęs suvalkietišką kalbą. Kybartuose gimęs ir augęs žinomas kompozitorius, jau daug metų gyvenantis sostinėje, gimtinei vis dar jaučia nostalgiją.

Užsuka retai

Vyresniosios kartos televizijos žiūrovai turbūt ir šiandien galėtų atpasakoti legendinių, į šalies kinematografijos „Aukso fondą“ patekusių filmų „Niekas nenorėjo mirti“, „Tadas Blinda“, „Raudonmedžio rojus“, „Devyni nuopuolio ratai“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Žalčio karūna“ ir kitų siužetus. Tačiau retas žino, kad šiems filmams muziką kūrė mūsų kraštietis kompozitorius, ilgametis televizijos laidų garso režisierius Algimantas Apanavičius.

Algimantas sako, jog dabar į Suvalkiją ir gimtuosius Kybartus gyvenimo keliai jį atveda itin retai. Paskutinį kartą čia viešėjo prieš ketverius metus, kai su kūrybine grupe buvo atvykęs kurti siužetų Lietuvos televizijos laidai „Mūsų miesteliai“. Šioje laidoje 81-erių garso režisierius dirba ir dabar.

Laidų gausme

A. Apanavičius puikiai prisimena Kybartuose, o tiksliau – Kybarčiukuose, praleistus vaikystės metus. Mena gražų namą, didžiulį kelių hektarų tėvų sodą ir visai netoli nuolat dundančius geležinkelio bėgius. O šalia jų – telegrafo stulpus su gausybe laidų, nuo kurių sklisdavo nuostabus, muziką primenantis gaudesys, kurio mažasis Algiukas galėdavo klausytis valandų valandas. Ta „muzika“ skambėdavo vis kitaip, kai kildavo didesnis vėjas ar nukrisdavo šarma. Vaikystės laidų muzika vėliau suskambėjo kompozitoriumi tapusio A. Apanavičiaus kūriniuose.

Prasidėjus karui Algimantas pradėjo lankyti mokyklą, vėliau jų šeima, kaip ir daugelis pasienio miestelio gyventojų, dėl fronto buvo evakuoti ir gyveno Veliuonoje pas tėčio gimines.

Tačiau ir pasibaigus karui sūnų bei dvi dukras auginusiai Apanavičių šeimai gimtuosiuose Kybartuose nebuvo lemta ilgam užsibūti. Prasidėjo trėmimai, tad betono fabrikėlį Marijampolėje turėjusiam Algimanto tėčiui nebuvo ramu. Šeima vėl buvo priversta slapstytis pas giminaičius kitame Lietuvos krašte.

Tačiau po metų mama su vaikais nutarė grįžti namo – tik tėvas liko dirbti Kaune, o į namus parvykdavo tik savaitgaliais.

Mandolina nepatiko

Algimantas prisimena, kad jų namuose muzika skambėjo nuo pat vaikystės. Mat mama turėjo labai gražų balsą ir mokėjo skambinti pianinu. Nuostabius balsus turėjo ir abi Algimanto seserys – Aldona ir Gražina Apanavičiūtės. Vyresniajai Aldonai mokytis muzikos sutrukdė karas, o jaunesnė Gražina vėliau tapo žinoma šalies operos soliste.

Algimantas prisimena, kaip klausydavo pianino muzikos ir norėdavo juo groti. Vis dėlto savo muzikinę karjerą pradėjo nuo mandolinos, kuria groti jam pasiūlė tuomet ne tik Kybartuose, bet ir visoje šalyje garsus chorvedys, muzikos mokytojas, kompozitorius Bronius Šulskis, įkūręs vietinį orkestrėlį. Vis dėlto mandolina Algimantui „neprilipo“, tad tėvas netrukus nupirko akordeoną, su kuriuo paauglys porą metų grojo ir orkestre, ir šokiams. Būtent tuo metu kybartietis ir pradėjo kurti pirmuosius valsus, polkas bei fokstrotus, kurie labai patiko šokių aikštelėje trypiančiam jaunimui.

Begalinis noras

Pamatę, jog paauglys iš rankų nepaleidžia instrumento, dažnai prisėda prie pianino, tėvai susirūpino Algimantą leisti į muzikos mokslus. Keturiolikmetis A. Apanavičius pirmą kartą nuvyko į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą ir pageidavo mokytis fortepijono specialybės. Tačiau pedagogai siūlė kitus instrumentus, o norint groti fortepijonu reikėjo dar patobulėti.

Tiek Algimantas, tiek muziką įsimylėjęs jo tėtis tada rankų nenuleido. Paauglys porą metų mokėsi pas geriausius to meto Kauno muzikos mokytojus, o į pamokas vykdavo traukiniu iš Kybartų.

– Norėdamas tapti pianistu, fortepijonu grodavau kartais net 14 valandų per dieną, – prisiminė A. Apanavičius. – Net dabar turiu iš tų laikų išlikusią lentelę, kur žymėdavausi per dieną išgrotas valandas: 10, 12, 14… Neįsivaizduoju, kaip kaimynai neišėjo iš proto.

Atsidavė mokslams

Algimantas prisimena, jog susisiekimas tais laikais nebuvo pats geriausias, todėl paaugliui tekdavo paryčiais važiuoti į Kauną, iki popietės laukti pamokos, o vėliau naktiniu traukiniu parą nemigusiam grįžti į Kybartus. Tačiau meilė muzikai ir noras jos mokytis buvo tokie stiprūs, kad jaunuolio negąsdino nei nuovargis, nei nuolat matomi lavonai Kauno geležinkelio stotyje. Tai buvo pokario kasdienybė…

Vėliau Algimantas baigė ir J. Gruodžio muzikos mokyklą, ir Lietuvos konservatoriją, A. Dvarionienės fortepijono klasę. O paskutiniame konservatorijos kurse A. Dvarionienė pasirūpino, jog jos mylimas studentas būtų įdarbintas televizijoje garso režisieriumi. Tiesa, pati televizija tuomet gyvavo dar tik trejus metus, tad viskas buvo nauja ir labai įdomu.

Karjeros laipteliais

Savo karjerą A. Apanavičius pradėjo žinių laidose, kurios buvo visiškai kitokios nei dabartinės. Daugiausia informacijos būdavo ne iš Lietuvos, o iš Sovietų Sąjungos. Jaunam režisieriui teko dirbti su tuo metu žinomais diktoriais Gražina Bigelyte, Juozu Baranausku, Sofija Juodvalkiene, Dana Rutkute. Tačiau pats A. Apanavičius žvaigžde niekuomet nesijautė, nors neslepia, jog tais laikais tai buvo prestižinės pareigos.

Filmuotos medžiagos žiniose būdavo tik apie penkiolika minučių. Iš Lietuvos – tik vienas kitas siužetas, o visą kitą medžiagą televizija gaudavo iš Maskvos. Garso režisieriaus pareiga buvo visiems žinių siužetams parinkti muziką.

Televizijos fonoteka tais laikais buvo gan skurdi, tad garso režisieriaus darbas nebuvo lengvas. Netrukus visus įrašus Algimantas žinojo atmintinai. Iš pradžių LRT dirbo tik penki garso režisieriai, o vėliau jų būrys padidėjo iki 42.

Po septynerių darbo metų televizijoje Algimantas buvo paskirtas vyriausiuoju LRT garso režisieriumi ir šias pareigas ėjo ketvirtį amžiaus.

Pirmasis filmas

Tačiau greta garso režisieriaus darbo gimė ir didesni ar mažesni kūrybiniai projektai – muzika kino filmams. Mat A. Apanavičius tuo pačiu metu šiek tiek darbavosi ir Lietuvos kino studijoje, kur jį buvo pakvietęs geras draugas, žinomas kompozitorius, Lietuvos kino studijos muzikos redaktorius Algimantas Bražinskas.

Kraštietis puikiai prisimena savo pirmąjį opusą, 1963 m. kurtą dokumentiniam filmui „Elektrografija“. Muziką šiam filmui turėjo kurti kaip tik A. Bražinskas, tačiau taip jau susiklostė aplinkybės, jog darbas buvo patikėtas A. Apanavičiui.

– Iš pradžių ilgai svarsčiau, kokia muzika turi skambėti filme apie Vilniaus elektrografijos institutą, kuriame kuriami elektronikos prietaisai, – prisiminė pašnekovas. – Tuomet ir prisiminiau tą laidų „muziką“, kurios klausydavausi Kybartuose. Tad bandžiau kažką panašaus atkurti, panaudodamas elektrinius vargonus, kitus elektroninius instrumentus. Išėjo tikrai neblogai.

Įvertino kritikai

Taip prasidėjo kompozitoriaus kelias į kinematografiją, su laiku atnešdamas šimtus mažesnių ar didesnių opusų. Bene didžiausiu savo pasiekimu šioje srityje Algimantas laiko darbą su režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi ir muziką jo filmui „Niekas nenorėjo mirti“. Šią muziką puikiai įvertino ir kritikai, ir pats Algimantas ją vadina „duota iš viršaus“, mat kurti laiko buvo visai nedaug ir ji tarsi gimė savaime.

– Pirmasis mūsų susitikimas ir pokalbis su V. Žalakevičiumi buvo keistokas. Apskritai jis buvo mažakalbis, kalbėdavo tik jam pačiam suvokiama kalba. Vytautas kažką nerišliai kalbėjo apie būsimą savo filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir vis klausinėjo manęs, ar aš „pagaunu“ jo mintį. Pamatęs filmo medžiagą, parašiau du variantus. Tas, kuriame buvo daugiau tragizmo ir novatoriškumo, V. Žalakevičiui tiko, o optimistiškesnis ir lyriškesnis – iki šiol liko mano lentynoje, – prisiminė A. Apanavičius.

Perdavė su genais

Po šio 1965 m. pastatyto ir iškart visoje Sovietų Sąjungoje išgarsėjusio kino filmo prasidėjo kiti svarūs darbai – muzika trylikai vaidybinių kino studijos filmų, o televizinių ir dokumentinių nė pats kompozitorius jau nebesuskaičiuoja. Daugelyje jų Algimantas dirbo ne tik kompozitoriumi, bet ir garso režisieriumi. Vėliau A. Apanavičius dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vadovavo Kino ir televizijos katedros garso režisierių kursui.

Beje, kurti muziką kino filmams – labai specifinis darbas. Mat ši muzika nėra savarankiška, ji turi iliustruoti vaizdą, paryškinti jo dramaturgiją, atitikti scenarijų, režisieriaus sumanymus. Be to, garso takelis turi atitikti filmo metražą: negali būti nei ilgesnis, nei trumpesnis. Tad toli gražu ne kiekvienas geras kompozitorius sugeba kurti muziką filmams.

– Muzikos turiu prirašęs daug daug valandų, – sakė A. Apanavičius. – Iš savo fonotekos ir dabar traukiu įrašus, naudoju juos kuriamose laidose, pritaikau dokumentiniams filmams. Muzika – abstraktus menas, kuris tinka visiems laikams, kad ir kokia valdžia ar politinė sistema būtų. Svarbu, jog muzika būtų graži.

Tėvo pėdomis pasuko ir abu A. Apanavičaus sūnūs. Marius bei Algimantas Apanavičiai taip pat studijavo muziką ir dirba televizijoje garso režisieriais. Menų gimnazijoje fortepijono klasę lanko ir Algimanto anūkė.

Tad kompozitorius ramus – meilę muzikai jis perdavė su genais. Ji keliauja iš kartos į kartą, prasidėjusi Kybartų telegrafo laidų gausme.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Tomo BAURO („Lietuvos rytas“) nuotr. Algimanto Apanavičiaus sūnūs Marius (kairėje) ir Algimantas taip pat nuėjo tėvo pramintu keliu – dirba garso operatoriais.

Publikuota: „Santaka“, 2016-09-17.


Orkestras pribloškė prancūzus

Rugsėjo 1-ąją savo mieste jau koncertavęs orkestras „Kybartai“ tik prieš keletą dienų buvo grįžęs iš festivalio Prancūzijoje. Tris dienas drauge su kitais Europos šalių orkestrais dūdas pūtę kybartiečiai parsivežė daug įspūdžių ir sužavėjo žiūrovus profesionalumu.

Vaikai nusipelnė

Orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis sakė jau kuris laikas svajojęs savo kolektyvą išvežti į didesnę kelionę. Mat dabartiniai orkestrantai, pasiekę tikrai aukštą profesionalumo lygį, dar neturėjo galimybių pasirodyti kitose šalyse.

– Vaikai jau seniai nusipelnė kelionės, jie tikrai daug nuoširdžiai ir sąžiningai dirbo, tad turėjome būtinai suorganizuoti tokią išvyką, – kalbėjo D. Ziegoraitis.

Nors kybartiečiai buvo ne kartą gavę pakvietimų dalyvauti festivaliuose ar konkurse užsienyje, daugeliu atvejų kelionės planai likdavo neįgyvendinti. Mat organizatoriai, išgirdę, kokio dydžio Kybartų orkestras, neturėdavo galimybių finansuoti 70 žmonių apgyvendinimo bei maitinimo. O mažinti orkestro iki pageidaujamo dydžio ir į festivalį nevežti dalies muzikantų nesutikdavo pats vadovas.

Marširavo gatvėmis

Šįkart į festivalį Prancūzijoje orkestrą „Kybartai“ pakvietė „Euro Fanfare“ impresarijus Alainas Blanchardas. Su šiuo prancūzu kolektyvą siejo seni ryšiai, mat prieš 25-erius metus, kai orkestrui dar vadovavo šviesaus atminimo maestro Antanas Ziegoraitis, kybartiečiai dalyvavo festivalyje Prancūzijoje. Vėliau ryšiai buvo kiek nutrūkę. Tačiau dabar, kviesdamas į festivalį mažo Lietuvos miestelio orkestrą, A. Blanchardas nė akimirką nesuabejojo savo pasirinkimu, nes nuo seno žinojo kybartiečių tradicijas ir kolektyvo lygį.

Nors visa kelionė autobusu truko lygiai savaitę, didžiąją jos dalį užėmė dardėjimas Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos keliais. Festivalis truko tris dienas. Dvi dienas Belgijos, Prancūzijos, Ukrainos, Lenkijos ir net Brazilijos orkestrai marširavo nuostabaus grožio Mende miesto gatvėmis, kur dūdų gausmas nepaliko abejingų.

Žiūrovai apstulbo

Trečią dieną festivalis persikėlė į Carmauxo miestą, kur nuo ryto orkestrų laukė ne tik marširavimas gatvėmis, bet ir vakarinis koncertas didžiulėje, apie 2 tūkst. žiūrovų talpinančioje, salėje.

Orkestrų pasirodymų laikas buvo reglamentuotas. Pvz., kybartiečių orkestrui buvo skirta 30 minučių, prieš juos koncertavusiems lenkams – 20 min. ir t. t.

Nors D. Ziegoraitis nelinkęs girtis savo orkestro pasiekimais ir buvo patenkintas festivalio organizatoriais, geromis apgyvendinimo bei maitinimo sąlygomis, vis dėlto pripažino, kad kiti renginyje dalyvavę orkestrai buvo kur kas žemesnio lygio. Tad kažko pasimokyti ar pasisemti patirties tikrai nebuvo iš ko.

Visus aplodismentais lydėjusi publika, išgirdusi pirmąjį kybartiečių atliekamą kūrinį, nutilo ir tarsi suakmenėjo. Kolektyvo lygis nustelbė visas emocijas. Tik atitokus prancūzų žiūrovams nuvilnijo aplodismentų audra, o baigus nurodyto ilgio programą organizatoriai paprašė, kad „Kybartai“ sugrotų dar bent vieną kūrinį papildomai.

Problema – kalba

Didžiausia problema per visą viešnagės laiką buvo kalba. Mat prancūzai moka tik savo gimtąją kalbą ir kitomis kalbėti nesivargina. Iš visų festivalyje sutiktų žmonių angliškai kalbėjo vienintelis impresarijus. Tad kybartiečiai per kelias dienas įgudo prancūziškus tekstus versti naudodamiesi išmaniųjų telefonų programėlėmis. Visas prancūzų kalbos žinias teko prisiminti ir keliomis kalbomis kalbančiam, į „Kybartų“ orkestrą neseniai sugrįžusiam groti profesoriui Mindaugui Jurkynui.

D. Ziegoraitis neslėpė, jog ilga kelionė nors ir buvo fiziškai sunki, tačiau kolektyvui tapo tikra atgaiva. Ypač jaunimui, kuriam net pora pamatytų Prancūzijos miestų paliko stiprų įspūdį. Vadovas neabejoja, kad ir ateityje stengsis vaikus išvežti į panašius festivalius, jei tik palankiai susiklostys finansinės galimybės.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. Prie nuostabaus grožio Mende katedros koncertavusiems kybartiečiams miesto gyventojai negailėjo aplodismentų.

Publikuota: „Santaka“, 2016-09-03.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian