Kultūra

  • 0

Dainai paskirtas „Gijos“ dvidešimtmetis

Kategorija :Kultūra

Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) moterų ansamblis „Gija“ savo klausytojus sukvietė į Kybartų kultūros centrą švęsti kolektyvo 20 metų veiklos jubiliejaus. Mūsų rajono miestas tokiam renginiui pasirinktas dėl to, kad į šį ansamblį susibūrusios moterys iš Kybartų.

Ką kybartietėms reiškia dainavimas ansamblyje, už jas pasakė renginio tema – „Gyvenimas, paskirtas dainai“.

Jauki, meniška aplinka (scenos priekyje – auksinių kopų imitacija, juodas pianinas, ant jo degančios žvakės) susirinkusiesiems kėlė geras emocijas. Renginys prasidėjo Irenos Virškuvienės įrašytais žodžiais, kuriais ji apibūdino ansamblio dalyves, jų tikslus ir svajones. Scenoje, dideliame ekrane, viena po kitos mainėsi visų kolektyvo narių jaunystės nuotraukos. Laikui bėgant ne kartą keitėsi ansamblio sudėtis, dainininkių skaičius, bet pats branduolys visada išliko, dvidešimt metų buvo išlaikyta viena vienintelė ir viską jungianti gija – meilė muzikai bei dainai.

Renginio vedėjai pristačius kolektyvą, nuskambėjo fanfaros ir „Gija“ su vadove Danguole Borkertiene išėjo į sceną. Iš moterų lūpų nuskambėjo Algimanto Raudonikio daina „Skinsiu raudoną rožę“.

Pirmasis iš daugybės garbingų svečių, savo dalyvavimu išreiškusių pagarbą ansambliui, buvo Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Sveikinimo žodyje jis pasidžiaugė, kad nors tokie renginiai ir atima šeimai skirtą laiką, tačiau praturtina jo sielą dvasiškai.

Buvo parodyti filmuoti vaizdai iš moterų ansamblio „Gija“ organizuotų Tėvo dienai skirtų renginių. Filmuotoje medžiagoje kybartiečiai galėjo atpažinti tuo metu bendruomenėje gerai žinotus dainininkus, duetus ir netgi dabartinį Kybartų seniūną Romą Šunoką. Jis ir šįsyk pademonstravo puikius vokalinius gebėjimus, ansamblį pasveikinęs ne žodžiais, o daina.

Nuoširdžių ir šiltų žodžių bei pagarbos ansamblis negailėjo kolektyvo veteranei Danai Mordosienei, mylimai ansamblio skaitovei I. Virškuvienei ir Danai Bernotaitienei.

Pirmoje koncerto dalyje nostalgiškai nėrusi į prisiminimus, antrojoje „Gija“ pristatė dabartinę savo veiklą. Į sceną pakvietus Marijampolės TAU direktorę Oną Sakalauskienę, viskas buvo pasakyta dar konkrečiau. Būdamos TAU studentėmis, moterys 2014 m. dalyvavo Tarptautiniame senjorų ansamblių, chorų bei kabaretų festivalyje-konkurse Varšuvoje ir laimėjo aukščiausią įvertinimą. 2015-aisiais svečių teisėmis „Gija“ dalyvavo laidoje „Duokim garo!“ Ansamblis koncertavo ne tik Marijampolėje, Varšuvoje, bet ir Raseinių, Mažeikių, Kazlų Rūdos, Suvalkų, kitų miestų TAU klausytojams. Direktorė O. Sakalauskienė papasakojo apie „Gijoje“ dainuojančias TAU studentes daug įdomių dalykų, prisiminė ansamblio kelionę į Lenkiją, vardijo darbus, nuveiktus ruošiant renginį, skirtą kompozitoriui M. K. Čiurlioniui.

O. Sakalauskienė pasidžiaugė pažintimi ir draugyste su dainuojančiomis moterimis, ansamblio aktyvumu. „Viename susitikime sužinojusi, kad „Gija“ yra visiškai savarankiškai gyvuojantis kolektyvas, pakviečiau įstoti į mūsų universitetą ir labai tuo džiaugiuosi“, – kalbėjo marijampolietė.

Į „Gijos“ jubiliejų buvo atvykęs Marijampolės TAU globėjas ir rėmėjas, Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Sveikinimo žodį tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narė Daiva Černiuvienė, ansamblį sveikino Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita.

Trečiojoje koncerto dalyje moterų ansamblis „Gija“ atliko daugybę puikių dainų. Kolektyvo repertuaras labai platus, tad buvo apdainuota Lietuva, jaunystė, meilė, ilgesys, tėvų namai, metų laikai. Juk tokia turtinga ir graži lietuvių kalba, tokia jautri ir nuoširdi dainuojančio žmogaus siela!

Po koncerto ansamblio dainininkės visiems svečiams ir gausiems rėmėjams atsidėkojo įteikdamos prisiminimo dovanėles ir gėlių. „Gijos“ moteris sveikino jų artimieji, nešė gėlių, braukė džiaugsmo ašaras, negailėjo šiltų žodžių.

Finalinė daina „Mano žemė Lietuva“ sudainuota žiūrovų pilnai salei stovint ir plojant. Po „Ilgiausių metų“ posmo aidėjo garsūs šūksniai „Valio!“, „Bravo!“

Belieka tik nuoširdžiai pasidžiaugti, kad „Gijos“ narių gyvenimas paskirtas dainai. Juk dainuojantis žmogus visada stengiasi propaguoti grožį, gėrį, tiesą, meilę, nes dainavimas – aukščiausia bendravimo forma. Tad „Gijos“ ansamblio jubiliejus buvo džiugi šventė tiek žiūrovams, tiek dalyviams, nes visi bendravome akimis, šypsenomis, širdimis.

Neringa BIČKOVAITĖ
Kybartų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė

Nuotr. Jubiliejaus koncerte „Gijos“ ansamblis vertė savo istorijos puslapius, pristatė dabartinę veiklą, dovanojo dainas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-12-05.


  • 0

Gėrėjomis žmonių kuriamu grožiu

Kategorija :Kultūra , Miestas

Mes, Kybartų „Vienišių“ klubo nariai, aplankėme gražiausias savo seniūnijos sodybas ir piliakalnius, esančius tarp Kybartų ir Vištyčio.

Ekskursiją pradėjome apžiūrėdami kybartiečio A. Zorskio neseniai pastatytą erdvią, moderniai įrengtą pobūvių salę. Gražiai sutvarkytas, pušelėmis ir dekoratyviniais krūmais apsodintas kiemas kviečia lankytojus maloniai praleisti laiką, atšvęsti savo šventes.

Pakeliui užsukome į akmenskaldę. Čia mus nustebino didžiulė teritorija ir estetiškai sutvarkyta aplinka, miela kiekvieno čia apsilankančio žmogaus akiai. Pasigrožėjome Girėnų kaime vietos bendruomenės žmonių sutvarkyta buvusio šviesuolio ir knygnešio P. Kriaučiūno sodybos vieta.

Matlaukio kaime gėrėjomės ūkininko R. Mickevičius kuriamu grožiu. Kalvotą apylinkės gamtą jis dar labiau papuošė: pastatė pilies bokštą, iškasė kelis vandens telkinius, supylė ir apželdino piliakalnį. Užlipus ant jo atsiveria puikus kraštovaizdis. Restauruotose kolūkio fermose apžiūrėjome ūkininko įruoštą namų apyvokos daiktų ir senųjų automobilių muziejų.

Rėčiūnų kaime aplankėme išpuoselėtą J. Paužos sodybą. Šeimininkas parodė ir akmeninę tvorą, kuriai apie 200 metų. Prie Vištyčio užsukome į senovinę Micutų sodybą su įspūdingu akmeniniu tvartu.

„Pušelės“ poilsiavietėje gėrėjomės medžio ir metalo skulptūrų muziejaus eksponatais po atviru dangumi.

Didžiuojamės darbščiais ir kūrybingais mūsų rajono žmonėmis, kurie puošia savo aplinką ir leidžia tuo pasigėrėti visiems.

Jūra JUDICKIENĖ

Ingridos LIUKINEVIČIŪTĖS nuotr. Jau toli sklinda garsas apie Roberto Mickevičiaus puoselėjamą kraštovaizdį.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-31.


  • 0

  • 0

„Kybartiniai“ savo gimtinę garsino Čekijoje

Savaitgalį orkestrų festivalyje Čekijoje dalyvavęs buvusių kybartiečių orkestras „Kybartiniai“ parsivežė „Auksinės kategorijos“ prizą.

Jau ketvirtus metus gyvuojantis Vilniuje susibūrusių buvusių kybartiečių orkestras tarptautiniame festivalyje ryžosi dalyvauti pirmą kartą. „Santakoje“ rašėme, jog šį kolektyvą iš anksčiau Kybartų orkestre grojusių muzikantų subūrė pučiamųjų muzikos entuziastas, jau daug metų Vilniuje gyvenantis, bet Kybartų orkestre vis dar grojantis Aidas Ziegoraitis.

Į tarptautinį festivalį išsirengę „Kybartiniai“ savo pajėgas nutarė pastiprinti keliais Kybartų orkestro muzikantais ir paprašė, kad kolektyvui festivalyje diriguotų Donatas Ziegoraitis, mat savo dirigento vilniškių orkestras neturi.

„Kybartiniai“ festivalyje neliko nepastebėti. Iš Čekijos jie parsivežė „Auksinės kategorijos“ prizą, o D. Ziegoraitis buvo pripažintas geriausiu dirigentu ir apdovanotas tai liudijančia taure.

„Vejvodova Zbraslav“ festivalis, jau du dešimtmečius vykstantis Zbraslavo mieste, garsaus čekų kompozitoriaus Jaromiro Vejvodos gimtinėje, sutraukia aibes pučiamųjų instrumentų muzikos gerbėjų, suvažiuojančių ne tik iš visai šalia esančios Čekijos sostinės Prahos, bet ir iš kitų vietovių. Festivalyje, kuris paprastai trunka tris dienas, dalyvauja maži (iki 25 narių) pučiamųjų instrumentų orkestrai iš įvairių šalių. Šįkart į jį atvyko kolektyvai iš Kroatijos, Šveicarijos, Lietuvos bei pačios Čekijos.

Dauguma orkestrų grojo tradicinę čekų muziką ir kompozitoriaus J. Vejvodos kūrinius, o „Kybartiniai“ buvo paruošę pasaulio muzikines tradicijas atspindinčių dvidešimties kūrinių programą. Publika lietuvių atliekamą muziką sutiko ovacijomis, o per kūrinius „Kur giria žaliuoja“, „Spanischen Zigennertanz“ bei „Senelio polka“ net pradėjo šokti ir dainuoti.
Iš Čekijos „Kybartiniai“ parsivežė „Auksinės kategorijos“ prizą, o D. Ziegoraitis buvo pripažintas geriausiu dirigentu ir apdovanotas tai liudijančia taure.

Viešėdami festivalyje „Kybartiniai“ ne tik koncertavo, dalyvavo konkursuose, bet ir turėjo įdomių susitikimų. Iškilmingą priėmimą orkestrų garbei surengė Zbraslavo merė. Kybartiečiai jame pristatė savo orkestrą ir padovanojo miesto merei suvenyrų iš Lietuvos.

Orkestrų vadovai buvo pakviesti į susitikimą su kompozitoriaus J. Vejvodos sūnumi Josefu Vejvoda. Jis papasakojo apie savo tėvo kūrybą. Labiausiai susitikimo dalyvius nustebino tai, kad V. Vejvodos kūriniai iki šiol naudojami NASA astronautų ruošimo programoje. Čeko kūriniais kosmose žadinami kosmonautai!

„Kybartiniai“ neliko nepastebėti net pačioje Čekijos širdyje Prahoje. Pakerėti bohemiškos sostinės nuotaikos, orkestrantai tiesiog gatvėje nutarė išsitraukti instrumentus ir parepetuoti. Praeiviai neliko abejingi. Susirinkus didžiuliam būriui repeticija ekspromtu virto koncertu.

Ko gero, daugelis iš tądien „Kybartinių“ klausiusių Prahos gyventojų pirmą kartą gyvenime išgirdo mažo Lietuvos miestelio – Kybartų – vardą.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. Pirmą kartą į tarptautinį festivalį išsiruošę „Kybartiniai“ parsivežė du garbingus apdovanojimus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-01.


  • 0

Lietuvybės žiburys Amerikoje

Pasaulio kybartiečių draugija A. Kezio galerijoje surengė popietę, skirtą iš Kybartų kilusiam Algirdui Jeronimui Landsbergiui atminti, pakviesdama jos dalyvius į kelionę po žymaus rašytojo gyvenimą ir kūrybą.

Nuo Kybartų iki Amerikos

Apibūdinti visas sritis, kuriose reiškėsi ir dirbo Kybartuose gimęs bei Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs Algirdas Jeronimas Landsbergis (1924–2004), nėra lengva dėl jų gausybės. Kraštietis Lietuvoje ir pasaulyje žinomas kaip vienas iš nedaugelio išeivių rašytojų, rašiusių anglų ir lietuvių kalbomis bei sukaupusių gausų kūrybinį derlių.

Nors rašytojo šeima išbandė gyvenimą ne tik Kybartuose, bet ir Seredžiuje, Ariogaloje, Birštone, Kaune, tačiau savo gimtąjį miestą išeivis minėdavo nuolatos. Todėl būtent Kybartuose ir buvo surengta popietė šiam kraštiečiui atminti.

Dalyvavo artimieji iš JAV

Pasaulio kybartiečių draugijos suorganizuotu susitikimu labai pasidžiaugė iš JAV atvykę ir renginyje dalyvavę artimieji – rašytojo brolis Algimantas Landsbergis su sūnumi Liudu ir žmona Terese Landsbergiene. Pastaroji viešnia dėkojo kybartiečiams už parodytą dėmesį bei pagarbą ir didelio susidomėjimo sulaukusį leidinį „Archyvai: kelionė į Algimanto Landsbergio kelionę“.

Šią knygą kybartiečiams pristatė jos autorė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Jai pačiai yra tekę bendrauti su rašytoju, o beveik visas A. J. Landsbergio archyvinis rinkinys yra Maironio lietuvių literatūros muziejuje. V. Babonaitė-Paplauskienė išsamiai papasakojo apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą.

Brangino Lietuvos vardą

Pasak knygos autorės, humanitarinių mokslų profesoriaus A. J. Landsbergio asmenybė jau nuo jaunystės išsiskyrė veiklumu, talentu ir potraukiu literatūrai, kultūrai bei visuomeninei veiklai. 1941–1943 m. būsimasis rašytojas Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką, o 1944 m. šeimai pasitraukus į Vakarus studijas baigė Vokietijoje, kur vėliau dėstė vokiečių bei anglų kalbas. 1949 metais jis išvyko į JAV.

Gyvenimo sunkumai ir permainos Lietuvoje, Vokietijoje bei Amerikoje tik užgrūdino jauną rašytoją, todėl jam nebuvo sunku rasti bendraminčių, įsilieti į kūrėjų gretas ir savo entuziazmu užkrėsti kitus.

A. J. Landsbergiui visuomet buvo brangi gimtinė. Lietuvos vardą jis minėjo ne tik kūriniuose, bet ir savo veikloje, keliaudamas ir skaitydamas paskaitas. Jis buvo literatūros kritikas, „Laisvosios Europos“ radijo žurnalistas, Tarptautinio PEN klubo Lietuvių skyriaus išeivijoje ilgametis pirmininkas, daugelio leidinių bendradarbis, redakcinės kolegijos narys, atsakingasis redaktorius. A. J. Landsbergį žavėjo pasaulio pažinimas, jis aktyviai domėjosi mokslo, literatūros, teatro naujovėmis. Tam puikiai pasitarnavo jo mokamos šešios užsienio kalbos.

Kūryba įvertinta premijomis

Vieni iš ryškiausių A. J. Landsbergio darbų – tai romanas „Kelionė“, už kurį jam buvo paskirta „Draugo“ romano premija, novelių rinkiniai „Ilgoji naktis“ ir „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“. Už pastarąją knygą kūrėjui skirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. Atskiromis knygomis išleistos ir jo pjesės. A. J. Landsbergio kūriniai buvo verčiami į įvairias kalbas, pjesės statomos tiek Lietuvos, tiek kitų šalių teatro scenose.

Už nuopelnus Lietuvai A. J. Landsbergis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

Jauki ir turininga popietė

Popietėje Kybartuose dalyvavęs Kauno dramos teatro aktorius Petras Venslovas pasidalijo mintimis apie potyrius, kuriuos išgyveno vaidindamas A. J. Landsbergio dramoje „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Beje, ji buvo išversta net į septynias kalbas ir pastatyta ne viename teatre.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas pripažino, kad popietė suteikė daug žinių apie garsų kraštietį, ir pasidžiaugė Pasaulio kybartiečių draugijos siekiu prisiminti tokius žmones, pristatyti juos dabartinei kybartiečių kartai.

Malonią atmosferą literatūrinės popietės dalyviams sukūrė Pasaulio kybartiečių draugijos ansamblio „Senjoros“ (vad. Irma Menčinskienė) pasirodymas.

Greta ALIŠAUSKAITĖ

DSC_0039

Autorės nuotr. Popietėje Kybartuose dalyvavo (iš kairės) Kauno dramos teatro aktorius Petras Venslovas, A. ir A. J. Landsbergių pusbrolis Zigmas Kriaunevičius, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė, brolis Algimantas Landsbergis su žmona Terese bei Pasaulio kybartiečių draugijos narys vilnietis Leonas Narbutis.

Publikuota: „Santaka“, 2015-09-19.


  • 0

Dailininko gimtadienį lydėjo lietus

Neseniai kybartiečiai minėjo Isaako Levitano 155-ųjų gimimo metinių sukaktį. Ta proga miesto parke pristatyta šiai sukakčiai surengto plenero darbų parodą.

Visą popietę parodos lankytojus lydėjo lietus. Renginio organizatorius toks oras vertė nerimauti, mat 18 val. suplanuota meninė šio renginio dalis irgi turėjo vykti lauke, greta šventės „kaltininkui“ skirto paminklo. Įpusėjus parodai kūrinius nuo lietaus teko slėpti mašinoje. Tos dienos oras tarytum siekė priminti sunkų ir niūroką Isaako Levitano gyvenimą, jo kūrybos darbų spalvas.

Tačiau tik nuskambėjus pirmiems minėjimo akordams lietus liovėsi. Tarsi pati gamta norėjo išgirsti aktoriaus Arūno Žemaitaičio ir dailininkės Aušrinės Dubauskienės žodžius, pučiamųjų orkestro „Kybartai“ ir Rimutės Gliaubicienės smuiko garsus, išvysti liaudiškų šokių grupės „Lelija“ ir orkestro šokėjų grupės šokius, kurie buvo skirti dailininko gyvenimui ir kūrybai paminėti.

Vėl buvo apžiūrai išdėstyti plenero tapybos darbai.

Parke buvo galima justi žydišką dvasią, nes liaudiškų šokių grupė „Lelija“, kuriai vadovauja Irena Šunokienė, šoko žydų šokį, o nuskambėjusi melodija, kai garsų kūrinį „Shalom Aleichem“ atliko smuikininkė R. Gliaubicienė, visus privertė suklusti ir susikaupti.

Prie Isaako Levitano paminklo buvo padėtos gėlės ir pagerbtas dailininko atminimas.

Net susimąsčiau: o jeigu jis pats galėtų nupiešti šio minėjimo peizažą… Manau, jame matytųsi rudenėjantis miesto parkas, tolėliau – saujelė miesto šviesuomenės, pavienių dailininkų grupelės, kitur – šokėjai, orkestro auksinių dūdų atspindžiai, istorikų žvilgsniai į senojo miesto grindinius, smuiko melodija…

Saulius Juozapas ČERNEVIČIUS
Kybartų kultūros centro direktorius.

Autoriaus nuotr. Susirinkusieji klausėsi aktoriaus Arūno Žemaitaičio ir dailininkės Aušrinės Dubauskienės žodžių, pučiamųjų orkestro „Kybartai“ ir Rimutės Gliaubicienės smuiko garsų.

Publikuota: „Santaka“, 2015-09-12.


  • 0

„Čiurlioniška“ vasara pažėrė dovanų

Kybartų orkestro muzikantas Linas Sinkevičius šią vasarą vadina „čiurlioniška“. Jubiliejinio gimtadienio proga buvęs kybartietis gavo unikalią dovaną ir įkopė į aukščiausią savo gyvenime viršukalnę.

Pomėgiai sugrįžta

Jau daug metų Vilniuje gyvenantis, bet save vis dar kybartiečiu laikantis Linas juokauja, kad jam, perkopusiam į antrąją gyvenimo pusę, norisi grįžti prie savo jaunystės pomėgių. Padaręs poros dešimtmečių pertrauką ir net nebeturėjęs savo instrumento, prieš kelerius metus L. Sinkevičius vėl pradėjo groti fleita, sugrįžo į Kybartų orkestrą ir važinėja iš sostinės į gimtajame mieste vykstančias repeticijas.

Visai neseniai kybartietis muzikantas grįžo prie dar vieno jaunystės pomėgio. Studentiškais laikais be galo mėgęs kalnų turizmą Linas kartu su smagia draugų kompanija vėl kopia į kalnus. Pernai su studijų laikų draugais Lietuvos Respublikos prezidentūroje dirbantis kybartietis įkopė į aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną (aukštis 4810 m). Tąkart sunkios kelionės išvargintas, tačiau neišdildomų įspūdžių pakerėtas Linas kalbėjo įgyvendinęs savo svajonę ir išdavė, kad šią viršukalnę pirmą kartą bandė įveikti prieš dešimtmetį. Tačiau tuomet jo komandai jėgų tokiam žygiui nepakako, nes neįvertino kopimo sunkumo ir buvo nepakankamai tam pasirengę.

Nugalėjo save

Tačiau šiemet buvęs kybartietis priėmė dar vieną iššūkį. Pakalbintas draugo, garsaus pianisto, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkio Roko Zubovo, Linas ryžosi šturmuoti M. K. Čiurlionio viršukalnę (aukštis 5817 m) Pamyro kalnuose (Tadžikija). Žygį keliautojai skyrė šiais metais švenčiamam garsiausio visų laikų Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio jubiliejui – 140-osioms gimimo metinėms.

Šios savaitės pradžioje iš kelionės grįžęs L. Sinkevičius kol kas gyvena euforija, kurią gali suprasti tik tie, kurie bent kartą bandė įveikti viršukalnes.

– Mes nugalėjome ne viršukalnę. Mes nugalėjome save, nes pasiekėme užsibrėžtą tikslą, – išvargintas tris savaites trukusios kelionės ir miego trūkumo įspūdžiais dalijosi Linas, kaip tik šiandien viešintis mūsų rajone, „Pušelės“ poilsiavietėje, kur savo draugams kartu su R. Zubovu pasakoja apie kelionę.

L. Sinkevičius prisipažįsta, kad kopiant buvo momentų, kai atrodė, jog jėgos baigėsi – daugiau nebepajėgs. Tačiau ryžtas ir begalinis noras privertė rasti vidinių jėgų ne tik jį patį, bet ir kitus 8 bičiulius, kurių keletas šią viršūnę jau buvo įveikę per ankstesnes ekspedicijas. Dar trys ekspedicijos dalyviai, pasiekę bazinę stovyklą 4,6 km aukštyje, šturmuoti viršukalnės nesiryžo.

Neįkainojama dovana

Ko gero, atostogomis šiltų kraštų paplūdimiuose besimėgaujantiems žmonėms sunku įsivaizduoti, kad gyvenimas ant ledo pastatytoje, kalnų vėjų gairinamoje palapinėje, sausas maisto davinys, šaltis ir neapsakomas fizinis nuovargis gali teikti begalinį malonumą. Tačiau Linas su tokiais ir nebando ginčytis. Jam kalnuose tykantys pavojai, kiekvienas įveiktas aukščio metras, laiku pastebėtos ledo properšos ir jausmas, jog neatsakingas žingsnis gali kainuoti ne tik tavo, bet ir draugo, su kuriuo esi surištas viena virve, gyvybę, teikia nenusakomų pojūčių. Kaip ir tas ypatingas jausmas, kai įkopęs į viršukalnę iškeli Lietuvos vėliavą ar tvirtini suvenyrinę lėkštutę, skirtą M. K. Čiurlionio jubiliejui.

Ši vasara Linui buvo ypatinga ne tik įspūdžiais nepaprasto grožio kalnuose, bet ir savu jubiliejumi bei išskirtine dovana, kurią kybartietis galės perduoti ateities kartoms. Penkiasdešimtmečio proga L. Sinkevičius gavo garsaus M. K. Čiurlionio paveikslo „Angelas“ eskizo originalą. Suprantama, kad tokią išskirtinę, neįkainojamą dovaną jis galėjo gauti tik iš savo gero draugo, su kuriuo „užkariavo“ vieną aukščiausių Pamyro viršukalnių, M. K. Čiurlionio proanūkio R. Zubovo rankų.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Linas Sinkevičius (dešinėje) ir Rokas Zubovas M. K. Čiurlionio viršukalnėje pritvirtino jo jubiliejui skirtą suvenyrinę lėkštę.

Publikuota: „Santaka“, 2015-08-29.


  • 0

Atsiminimų kupini R. Janušausko „Žaliųjų Kybartų vaizdeliai“

Pasaulio kybartiečių draugija (PKD) liepos šeštadienio popietę kybartiečiams pristatė dar vieną atsiminimų leidinį. Knygos autorius, kybartietis Ričardas Janušauskas, savo talentu nustebinęs artimuosius. Autorius gimė 1929 m. Kybartuose, kur gyveno, dirbo ir mirė 2002 m. Jo rankraščiai dienos šviesos laukė beveik du dešimtmečius.

Ilgas kelias į spaustuvę

Apie R. Janušausko užsidegimą rašyti pasakojo jo dukra, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytoja Zita Jasaitienė. „Tėtis visai netikėtai pradėjo vakarais namuose kažką rašyti, manėme, galbūt kažkokie pamąstymai, užrašai ar eilėraščiai. Bet kiekvieno vakaro jo rašiniai pradėjo gulti į visai nemažą krūvą. Ilgai tėtis neleido jų skaityti ir redaguoti. Vieną dieną jis nusprendė, kad reikėtų duoti rajono laikraščio redakcijai užrašus redaguoti. Jo svajonė buvo, kad šie atsiminimai apie gimtąjį miestelį ir pokario gyvenimą pavirstų knyga“, – prisiminimais dalinosi moteris. „Tėtis kreipėsi į žurnalistę Birutę Pavlovienę ir ją atkakliai įtikinėjo peržiūrėti jo rašinius, tačiau sulaukė vienos sąlygos – rankraščiai turėjo būti perrašyti įskaitomu raštu, tuo teko užsiimti mamai. Visgi, išleisti knygą buvo per brangu. Todėl aš visus rankraščius surinkau spausdinimo mašinėle, taip atsirado visi tekstai vienoje vietoje ir buvo saugomi Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos muziejuje, kurį prižiūriu jau daug metų“.

Kybartų miesto bibliotekininkės Romutės Bruzbartienės susidomėjimo dėka, dar viena atsiminimų kopija atsirado ir bibliotekoje. Vėliau užrašai pateko į PKD narės Violetos Mickevičiūtės rankas, kuri parengė leidinį spausdinimui. Prisidėjus R. Janušausko artimiesiems, rankraščiai virto leidiniu, kurį paskaityti verta ne tik besidomintiems pokariu, bet ir mylintiems Kybartus.

Ateities kartoms apie Kybartus

Šiltas atsiminimų ištraukas knygos pristatymo dalyviams skaitė V. Mickevičiūtė bei priminė, kad atsiminimų knygos pavadinimas išliko originalus autoriaus sugalvotas, paaiškinant, kad jam Kybartai visuomet atrodė žalias ir gyvas miestelis. Miestelis, kaip ir gyventojai, gerokai pasikeitė nuo autoriaus gyvento laikotarpio, todėl tik iš gyvų istorijos liudininkų, atsiminimų knygų, užrašų ir fotografijų galima sužinoti apie buvusius laikus, todėl tokio palikimo išsaugojimas itin svarbus ateičiai. Tai pabrėžė ir R. Bruzbartienė, teigdama kad nuolat primena bibliotekos skaitytojams užrašyti ir atnešti savo prisiminimus bei prisimena, kaip dažnai tenka išgirsti apie išmestas senolių relikvijas, kuomet tėvų namus tvarko jų vaikai, anūkai ar kiti giminaičiai. Buvęs PKD pirmininkas Leonas Narbutis teigė, kad šeimų relikvijų, atsiminimų, fotografijų išsaugojimas ir pristatymas ateities bendruomenėms yra vienas vis dar svarbiausių draugijos uždavinių. Draugijos patalpose Kybartuose galima pamatyti vis naujas parodų kolekcijas, kurias net iš už Atlanto atsiunčia išeivijos kybartiečiai ar jų artimieji.

Knygos pristatymo popietę užpildė ne tik šilti prisiminimai, bet ir PKD „Senjorų“ ansamblio atliekamos dainos. Autoriaus dukra Z. Jasaitienė, atlydėjusi mamą Janiną Janušauskienę, pripažino, kad jai pačiai buvo labai įdomu skaityti tėčio prisiminimus, kuriuos jis parašė subtiliai, vaizdingai ir paprastai, dėl ko juos lengva skaityti. Norintys įsigyti šią knygą, gali kreiptis į PKD narę Jolitą Ramanauskienę.

Greta ALIŠAUSKAITĖ

1 3 


  • 0

Knygoje atgyja Kybartų istorija

A. Kezio galerijoje, Kybartuose, buvo pristatyta Ričardo Janušausko atsiminimų knyga „Žaliųjų Kybartų vaizdeliai“. Tai tikrais išgyvenimais ir originaliomis detalėmis paremtas pasakojimas apie tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo laikotarpį ir pirmąjį pokario dešimtmetį šiame mieste.

Šią knygą R. Janušauskas parašė daugiau kaip prieš 20 metų. Gaila, kad leidinys dienos šviesą išvydo tik po autoriaus mirties. Rankraštis buvo saugomas mokyklos muziejuje ir miesto bibliotekoje, tačiau jis nebuvo prieinamas visiems kybartiečiams.

Renginį vedė ir knygą „Žaliųjų Kybartų vaizdeliai“ pristatė Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) narė Violeta Mickevičiūtė-Urbienė.

Prisiminimais apie autorių dalijosi jo dukra Zita.

Dėl alinančio karščio ir mieste vykusios šventės renginyje nebuvo daug žmonių, tačiau visi susirinkusieji įdėmiai klausėsi kalbančiųjų.

Pristatymo svečiams buvo įteikta po knygą ir gėlių. Tarp svečių buvo galima išvysti ir leidinio autoriaus motiną.

Renginyje buvo skaitoma knygos „Žaliųjų Kybartų vaizdeliai“ ištrauka, pristatomi kitų PKD narių rankraščiai, pasakojami prisiminimai apie Kybartus bei šio miesto žmones.

Susirinkusiuosius dainomis džiugino PKD moterų vokalinis ansamblis „Senjoros“. Prieš pristatymą ir po jo buvo galima pasidairyti po A. Kezio galeriją, papildytą iš Čikagos atsiųstais fotomenininko darbais.

Laura PAŠKEVIČIŪTĖ

Autorės nuotr. Ričardo Janušausko atsiminimų knyga buvo įteikta jo motinai.

Publikuota; „Santaka“, 2015-07-11.


  • 0

Koncertai išlieka muzikantų sieloje

55-erių metų jubiliejų „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestras pažymėjo dviem įspūdingais koncertais, žiūrovus pribloškusiais ne tik profesionaliai atlikta muzika, bet ir rajone dar neregėtais efektais. Į Vilkaviškio ir Kybartų kultūros centrų sales vos tilpę orkestro gerbėjai tryško emocijomis, o dvi koncerto valandos prabėgo tarsi kelios akimirkos. Apie jubiliejinius orkestro metus, įspūdingą koncertą, džiaugsmus ir rūpesčius kalbėjomės su kolektyvo vadovu Donatu ZIEGORAIČIU.

Paprastai kolektyvai jubiliejus švenčia kas dešimtmetį. Jūs tokią didžiulę šventę surengėte „neapvalaus“ jubiliejaus proga.

– 55 – labai gražus skaičius. Jį norisi paminėti ne tik dėl grožio, bet ir dėl orkestro amžiaus. Nedaug kolektyvų gali pasigirti tokiu nenutrūkstamo gyvavimo stažu.

Iš pradžių svarstėme, ar šventės proga rengti koncertą, ar suorganizuoti kokią kelionę vaikams. Vis dėlto apsistojome ties koncerto idėja, nes, mano manymu, tai turi išliekamąją vertę kiekvieno orkestranto „dūšioje“. Jubiliejinius koncertus visada rengiame kas penkeri metai. Taip iki šiol darydavo mano tėtis, orkestrui vadovavęs daugiau nei keturis dešimtmečius, taip stengiuosi daryti ir aš. Šiemet pirmą kartą jubiliejiniu koncertu teko rūpintis man.

Orkestro galimybės priklauso nuo to, kokio amžiaus yra konkreti muzikantų karta. Viena karta kolektyve užauga maždaug per 8–9 metus. Kai prasideda pati muzikanto branda, vaikai baigia mokyklą ir išeina. Šiuo metu orkestras tikrai pajėgus: turime ir moksleivių, ir studentų, ir po kelis dešimtmečius grojančių muzikantų, važinėjančių į repeticijas net iš Vilniaus, kitų miestų.

– Ko gero, vienas tokio renginio nesuorganizuosi?

– Pagrindinę jubiliejinio renginio viziją kūriau pats, bet prisidėjo visi. Kai pradėjau planuoti koncertą, kiekvienas orkestrantas pateikė savų pasiūlymų, iš kurių susidėstė visas koncertas. Tai viso kolektyvo ir jį mylinčių žmonių bendras darbas. Šįkart prie scenarijaus kūrimo labai daug prisidėjo renginio vedėjai Mindaugas Bučinskas ir Aušrinė Dubauskienė. Su Mindaugu labai gerai sutariame, esame rengę daug bendrų koncertų, jis kūrė praktiškai visus jubiliejinio renginio tekstus. O Aušrinė renginį vedė pirmą kartą gyvenime. Ji dirba mūsų kultūros centre dailininke – tai labai meniškas, atsakingas, intelektualus žmogus. Pats įžvelgiau jos talentą ir juo nesuabejojau nė vieną minutę.

Prie jubiliejinio renginio prisidėjo dešimtys žmonių, kurie taip nuoširdžiai mums padėjo, jog net nežinau, kaip jiems padėkoti. Vilkaviškio ir Kybartų kultūros centrų darbuotojai darė viską, kad tik šventė būtų kuo įspūdingesnė: vieni puošė sceną, kiti kabino fotografijų parodą, kūrė gėlių ir muzikos instrumentų kompozicijas, reguliavo garsą, apšvietimą. Vieni geranoriški verslininkai nuvežė ir parvežė muzikantus, kiti padėjo užimti moksleivius, maitino ir t. t. Esame labai dėkingi fotografui Juozui Lukoševičiui, kuris jau daug metų tapęs mūsų kolektyvo metraštininku.

– Jūsų orkestro koncertas šįkart pritrenkė įvairiapusiškumu: subtiliai suderinta klasika su džiazu ir „popsu“, virš žiūrovų galvų sklandančiais lėktuvais, nostalgija jaunystei ir vaikystei…

– Koncertui ruoštis pradėjome kovo pradžioje, nors didžiulį šūsnį natų orkestrantams išdalijau dar prieš Naujuosius. Paskui po truputį dėliojomės. Norėjosi ir ko nors rimto, kas primintų mūsų orkestro istoriją, ir kažko smagaus. Siekėme, kad koncertas patiktų įvairioms klausytojų kartoms. Taip atsirado ir Loido Vėberio (Lloyd Webber), ir Maiklo Džeksono (Michael Jackson) kūrinių, dainų, šokių, senosios animacijos melodijų. Pastarosios ypač patiko vaikams. Kai derindami su senųjų animacinių filmų ištraukomis pradėjome repetuoti jų muziką, pamačiau, jog pusė vaikų orkestrantų negroja – tik spokso į ekraną. Tad pirmiausia jiems liepiau namuose susirasti tėvų laikų filmukus ir pažiūrėti – juk tai „superiniai multikai“.

Po to vaikai šį net 9 minutes trunkantį kūrinį grodavo su ypatingu užsidegimu, jis patiko ir mano kartos žiūrovams, užaugusiems su sovietiniais „multfilmais“.

– Kybartų orkestro koncertinėje programoje šįkart dalyvavo ir keletas vilkaviškiečių?

– Su vokalinės studijos „Akimirka“ vadove Edita Linkevičiene susipažinome tik šiemet. Per Vasario 16-osios renginį Vilkaviškio kultūros centre jos vokalistai dainavo su mūsų orkestru. Tai labai šaunus jaunimėlis, tad paprašėme kartu dainuoti ir per orkestro jubiliejų. Kauno muzikinio teatro primadona Gitana Pečkytė-Vilkelienė be jokio atlygio sutiko atlikti kūrinius abiejų koncertų metu.
55 – labai gražus skaičius. Jį norisi paminėti ne tik dėl grožio, bet ir dėl orkestro amžiaus. Nedaug kolektyvų gali pasigirti tokiu nenutrūkstamo gyvavimo stažu.
Donatas ZIEGORAITIS

Sužinoję apie artėjantį jubiliejų, jame dalyvauti pasisiūlė radijo bangomis valdomų akrobatinių aviamodelių tarptautinių čempionatų dalyviai, daugkartiniai Lietuvos čempionai Donatas Paužuolis ir Ignas Matulevičius. Daugeliui žiūrovų šis reginys buvo labai įspūdingas. Ir man pačiam niekada nebuvo tekę matyti, kaip salėje, virš žiūrovų ir orkestrantų galvų, pagal muziką „šoka“ lėktuvai.

Kai prisimenu, kiek žmonių geranoriškumo sulaukėme, spaudžia „dūšią“. Atrodytų, tarsi iš ten aukštai orkestrui kažkas padeda…

– Žmonės vis dar lygina Antano Ziegoraičio ir jo sūnaus Donato vadovaujamą orkestrą. Sakykite, ar jis skiriasi?

– Tai tas pats orkestras ir esminių skirtumų tikrai nėra, nes aš visko mokiausi iš savo tėčio. Net ir kūrinius koncertams renku pagal tokius kriterijus, pagal kuriuos rinkdavo jis. Orkestras išaugo ir tokį lygį pasiekė tėčio laikais, o dabar beliko darbas.

– Kaip manote, ar meilę muzikai žmogus gauna su genais?

– Mene „dovana iš aukščiau“ – labai svarbi. Tačiau darbu galima pasiekti labai daug. Turiu orkestrantų, kurie iš pradžių negalėjo pasigirti subtilia klausa, tačiau tapo puikiais muzikantais.

Aš pats su muzika gyvenau nuo mažų dienų, nes ir tėvai, ir seneliai buvo muzikalūs. Tėvai juokdavosi, kad pirmiau pradėjau dainuoti, o tik paskui kalbėti. Tėčio vadovaujamame orkestre grojome visi trys – aš, brolis Aidas ir sesuo Rūta. Dabar sesuo gyvena užsienyje, tačiau mes su Aidu vis dar orkestre. Jis į repeticijas važinėja iš Vilniaus.

Jubiliejiniame koncerte grojo ir dainavo mudviejų vaikai – iš viso šeši Ziegoraičiai. Tad galime teigti, jog mes meilę muzikai gavome su genais.

– Ar kartais „pabėgate“ nuo muzikos, kaip atsipalaiduojate?

– Labai mėgstu remontuoti automobilius. Nors daug kam tai atrodo nesuderinama, esu technikos žmogus, mėgstu krapštytis prie namų ir dirigento batutą mielai iškeičiu į plaktuką.

– Ar būna tokių minučių, kai norisi viską trenkti ir eiti dirbti kitur?

– Tikrai būna. Kartais skaudu, apmaudu, bet to priežasčių nenorėčiau įvardyti. Su kolektyvu išmokome gyventi pagal tai, ką turime. O ko neturime, stengiamės surasti ir vienaip ar kitaip gauname. Randame išeitį, nes problemas sprendžiame kartu. Esame didelis, stiprus kolektyvas, kuris jungia daugiau nei devynias dešimtis žmonių.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Juozo LUKOŠEVICIAUS nuotr. Dirigento batuta prieš ketverius metus perėmusiam Donatui Ziegoraiciui (centre) ir jo vadovaujamam „Kybartu“ orkestrui žiurovai dėkojo atsistoję.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-06.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian