Kybartai spaudoje

  • 0

Vaikų globos namuose – pertvarkos nuotaikos

Šįmet buvo sustabdyta Kybartų vaikų globos namų licencija, tad nauji globotiniai į juos nebuvo priimami. Įstaigoje jau baigtas remontas, šalinant Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų nustatytus trūkumus.

Nauji vėjai

Nuo balandžio mėnesio vaikų globos namai turi naują direktorę. Šiose pareigose, laimėjusi konkursą, pradėjo dirbti jauna kybartietė Aistė Brazauskienė. Direktorė sakė, kad šįmet vyko ne tik remontas, bet apskritai įstaigoje daug kas pasikeitė. Labai stengiamasi daug bendrauti su vaikais, įtraukti juos į visuomeninį gyvenimą, pakeisti aplinkinių požiūrį ne tik į globotinius, bet ir į pačią įstaigą. Tai pastebėjo ir vietiniai žmonės.

– Mūsų dar laukia nemažai veiklos, tad kol kas labai daug pasakoti nenorėčiau. Už mus tegul kalba mūsų darbai, – sakė A. Brazauskienė. – Tai, kas daroma dabar, vaikams yra labai reikalinga. Džiaugiamės, kad prieš kelias savaites keli globotiniai jau įsikūrė naujuose bendruomeniniuose namuose Vilkaviškyje. Tikimės, kad iki rugsėjo mėnesio mieste vaikams bus pritaikytas dar vienas būstas.

Nuovadoje nesikurs

Tiesa, anksčiau planuota vienus bendruomeninius globos namus įkurdinti buvusios Kybartų policijos nuovados pirmajame aukšte, tačiau rajono valdžia šios minties pamažu atsisako. Kaip informavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, kad įvykdytų gaisrinės saugos reikalavimus, pastate tektų sumontuoti nedegią perdangą, kuri kainuotų per 100 tūkst. eurų. Už tokius pinigus turbūt galima pastatyti naujus namus. Tad svarstoma buvusios nuovados patalpas perduoti Kybartų bendruomenei, kuri lyg ir norėtų ten įkurdinti vaikų dienos centrą.

Taigi, vaikams ieškoma kitų patalpų. Juolab kad pačiame centre, prie pagrindinės gatvės, esantis minėtas pastatas neturi net paprasčiausio kiemo, o tik asfaltuotas automobilių stovėjimo aikšteles.

Ištuštės po dviejų metų

Šįmet, vykdant institucinės globos pertvarką, rajone planuojama pritaikyti du būstus. Visiškai pereiti prie naujojo modelio Kybartų vaikų globos namams reikės iki 2020 m. Iki to laiko visi globotiniai turės persikelti į bendruomeninius vaikų globos namus, kur gyvens šeimynomis.

Kaip sakė Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Simona Bikaitė, Kybartų vaikų globos namai teikia laikinosios ir nuolatinės globos paslaugas našlaičiams bei tėvų globos netekusiems vaikams. Įstaigoje jų gyvendavo iki penkiasdešimt.

Šį vasarį steigėjas – rajono Savivaldybė – sumažino įstaigoje globojamų vaikų vietų skaičių. Dabar liko 42 vietos. Šiuo metu globos namuose trijuose aukštuose gyvena 22 globotiniai. Iki 2020 m. bus siekiama, kad institucijose vaikai nebūtų globojami. Netekę tėvų globos vaikai turėtų augti šeimynose, globėjų šeimose ar bendruomeniniuose globos namuose. Todėl jau dabar plėtojamos kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimoms.

Bendruomeniniai vaikų globos namai, kaip Kybartų vaikų globos namų padaliniai, Vilkaviškio mieste pradėti steigti pernai. Šį birželį viename iš padalinių jau apsigyveno penki vaikai. Tikimasi, kad iki naujų mokslo metų mieste apsigyvens dar tiek pat vaikų.

Apgyvendina Alvite

Pasak S. Bikaitės, tai, kad buvo sustabdyta Kybartų vaikų globos namų licencija, didelių nepatogumų niekam nesudarė. Nauji globotiniai nebuvo vežami į kitus rajonus, o rado vietą Alvito šv. Kazimiero globos namuose.

– Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai šių metų pradžioje lankėsi Kybartų vaikų globos namuose, atliko vertinimą ir pateikė išvadas. Buvo priimtas sprendimas sustabdyti licenciją, kol bus pašalinti užfiksuoti neatitikimai, – sakė Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Specialistų išvadose teigiama, kad globos namuose vaikams nesukuriama šeimai artima aplinka. Kai kuriuose kambariuose nėra vietos vaikų individualumui, pomėgiams, asmeninėms savybėms atsiskleisti, nes nėra kur pasidėti asmeninių daiktų: knygų, nuotraukų, žaislų ar pan. Per patikrinimą kai kurių kambarių lubų, sienų apdaila buvo netvarkinga, bendrųjų patalpų, kambarių grindų danga ir baldai – nudėvėti.

Šiuo metu Kybartų vaikų globos namuose pabaigtas patalpų remontas, beliko kelios smulkmenos. Be to, jau dabar vaikai gyvena po du, o anksčiau kambaryje būdavo įkurdinami trys ar keturi. Kiekviename aukšte suremontuotos virtuvėlės, kuriose vaikai gali gamintis valgį. Prieš keletą metų tokie dalykai apskritai buvo neįsivaizduojami ir netgi draudžiami. Globotiniai galėjo maitintis tik bendroje valgykloje.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Vaikų globos namuose jau baigtas remontas, sudėlioti paskutiniai akcentai ir laukiama komisijos.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-06.


  • 0

„Aš taip jūsų laukiu…“

Kai su Dalija Karkiene kalbėdavomės telefonu, ji vis kviesdavo: „Atvažiuokite, aš taip jūsų pasiilgau, atvažiuokite padainuoti.“

Ilgai puoselėjome svajonę aplankyti netikėtos negalios užkluptą savo bičiulę Daliją, pažįstamą daugeliui kybartiečių, buvusią ilgametę rajono Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovę, mūsų ansamblio narę. Daug esame kartu keliavę, dainavę… Likę daug gražių prisiminimų ir jautėme jai ilgesį.

Neseniai pavyko įgyvendinti seną svajonę: nuvykome į specialiąją socialinės globos įstaigą – Tremtinių namus, kuriuose šiuo metu gyvena D. Karkienė, ir surengėme koncertą. Už sklandžią kelionę į Vilnių esame dėkingi šių namų vadovams – direktoriui Daliui Bitaičiui ir jo pavaduotojai Aušrai Makaravičiūtei bei paslaugiam vairuotojui Andriui.

Mums išvykstant į Tremtinių namus visi, kas apie tai žinojo, prašė perduoti kybartietei kuo geriausius linkėjimus, lauktuves, gėlių žiedus. Susitikimas su Dalija buvo mielas: džiaugsmas, apsikabinimai, pasikalbėjimai…

Pasiklausyti mūsų dainų į salę susirinko visi gyventojai ir darbuotojai. Jautėme vieni kitų artumą, širdį glostė gausūs plojimai už kiekvieną dainą. Gražius padėkos žodžius mums išsakė šios įstaigos vadovai, gėlių puokštę jie įteikė ansamblio „Vaivora“ vadovei Irmai Menčinskienei.

Mes taip pat esame dėkingi šiems žmonėms už nuoširdų priėmimą. Po koncerto dar ilgai visi bendravome prie vaišių stalo, kalbėjomės, dalijomės įspūdžiais. Liūdna buvo atsisveikinti su Dalija, kuri prašė nepamiršti perduoti linkėjimus kybartiečiams. „Padėkokite gerbiamam klebonui Vaidotui, Aldutei, Elenytei, mano bibliotekininkėms už tai, kad manęs nepamiršta“, – atsisveikindama sakė D. Karkienė.

Išsiskyrėme su viltimi vėl pasimatyti.

Irena BACEVIČIENĖ

Nuotr. Kybartiečiams gerai pažįstamą Daliją Karkienę Vilniuje aplankė Kybartų kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ narės.

Publikuota: „Santaka“, 2018-07-05.


  • 0

1941-ųjų vasara: tai atsitiko Kybartuose

Lietuvos knygynuose gausu prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą. Šį realiais įvykiais pagrįstą pasakojimą istorikas Antanas Žilinskas parengė pagal maskvietės atsiminimus apie jos jaunystės išgyvenimus Kybartuose vokiečių okupacijos metais.

Sovietinės ideologijos dvasia išauklėta jauna moteris išgyveno pirmųjų karo dienų baisumus, sutiko lietuvių. Vieni rusę gelbėjo, o kiti norėjo atkeršyti už okupacijos metais patirtas skriaudas.

Susitikimas su Lietuva

Karo išvakarėse, 1941 m. birželio 18-ąją, pas savo vyrą, pasienio tarnybos politinį vadovą, atvyksta jaunutė devyniolikmetė žmona Lidija Nekrasova-Voronkova. Jos vyras tarnavo netoli Kybartų, Kybeikiuose. Sieną saugojo 25 pasieniečiai.

Jaunoji moteris atvyko tikėdamasi susikurti asmeninę laimę. Bet po kelių dienų, išgyvenusi vyro žūtį, atsidūrė vokiečių okupuotoje teritorijoje, tapo ir okupantų, ir lietuvių samdine, pigia darbo jėga.

Į Kybartų Virbalio geležinkelio stotį traukinys atvyko naktį. Atvykėlę nustebino aklina tamsa. Pasienio mieste nedegė nė vienas žiburėlis. Čia jos nelaukė nė vyras – leitenantas Sergejus Voronkovas budėjo poste.

Pernakvojusi karininkų bute, rytą Lidija Voronkova išėjo į miestą. Kybartai ją nustebino plytelėmis išklotais šaligatviais, jaukiais, žieduose paskendusiais nameliais, švara. Po lietaus šviežumu kvepėjo gėlės.

Netrukus iš pasienio grįžęs Lidijos vyras Sergejus apkabino savo jaunąją žmoną. Į Kybeikių pasienio užkardą šeima grįžo mieste prisipirkusi būtiniausių daiktų. Įsimylėjėliai ėjo susikibę už rankų.

Namelis Kybeikiuose

Jaunoji šeima išsinuomojo kambarį pas pasiturintį valstietį. Namas buvo mūrinis, su čerpių stogu. Kambarį puošė kabanti žibalinė keramikinė lempa. Sode mėlynavo aviliai, kuriuos juosė alyvų krūmai. Ant tvarto stogo – gandralizdis. Sodybos šeimininkas Jonas Ryckis valdė trisdešimties hektarų ūkį, turėjo dvi karves, arklį, daug įvairių naminių paukščių. Šeimininkas su sūnumi Jurgiu ir dukra Elena dirbo nuo aušros iki sutemų. Šeimininkė tetulė Petrė sirguliavo, tad sukosi po namus. Darbymečiu Ryckis kviesdavo į talką kaimynus, po to jiems talkindavo pats. Taip visas kaimas dirbdavo savuosius laukus.

Šeimininkas Jonas Ryckis viešnią sutiko draugiškai, palinkėjo laimės šeimoje. Rusiškai kalbėjo su akcentu.

Naujakuriai gretimame kaime aplankė kito karininko šeimą, kuri gyveno pas ūkininką Barniškį. Jų dukra Albina nusišypsojusi rusiškai pagyrė Lidiją ir pakvietė į trobą. Čia gyveno užkardos vadas Vorobjovas.

Karo išvakarėse

Vieną dieną Kybartuose kilo sumaištis. Su lagaminais ėjo žmonės, važiavo vežimai, pilni keleivių išsigandusiais veidais. Šios permainos stebino atvykėlę. Į miestą apsipirkti atvykusią Lidiją draugės ramino: juk su Vokietija pasirašyta nepuolimo sutartis. Vyras ją irgi guodė, aiškino, kad Vokietija už sienos rengia manevrus. Bet žmonės jau kalbėjo apie karą…

Miestą paliko žydai. Juos išgąsdino karo išvakarėse pasirodę lapeliai su raginimais: „Rusų kareiviai! Meskite ginklus, muškite žydus ir komunistus! Pereikite į mūsų pusę.“

Sunerimę kaimiečiai Lidijos klausinėjo apie kolchozus, karo galimybes. Naivuolė maskvietė liepė skaityti tarybinius laikraščius ir gandais netikėti. Lidija svajojo išmokti lietuvių kalbą ir šviesti kaimiečius.

Karas! Vokiečiai, lietuviai ir kiti lietuviai

Birželio 22-osios rytą Lidija pabudo nuo griausmo. „Gal audra?“ – pamanė mergina ir vėl užsnūdo. Dundesys nesiliovė. Buvo trečia valanda ryto. Staiga namelį supurtė šūvių serija. Pasigirdo beldimas į duris. Šeimininkas sušuko: „Ponia! Karas! Slėpkitės rūsyje!“

Tačiau pasieniečio žmona nepatikėjo. Ji vis dar manė, kad tai manevrai. Tačiau ją kankino nerimas dėl vyro, kuris buvo tarnyboje.

Pažvelgusi pro išdaužtą langą Lidija ant kelio pamatė ginkluotus raitus vokiečių karius. Netrukus pro išlaužtas duris į kambarį įsiveržė vokiečių kareiviai. Karininkas, įrėmęs į moters krūtinę pistoletą, paniekinamai išsišiepė, liepė sakyti, kur jos vyras „politrukas“.

Dėdė Jonas Ryckis ramino karininką aiškindamas, kad ji nesupranta vokiškai. Karininkas atsakė: „Mes su moterimis nekariaujame, tik komunistai gali tyčiotis iš silpnosios lyties. Pasakyk jai, kad po dviejų savaičių mes paimsime Maskvą ir ji galės grįžti namo. O dabar pristatyk ją į policiją. O tavo „politrukui“ – „kaput“.

Sodybos šeimininkas iš karininko išprašė antspauduotą dokumentą, leidžiantį Lidijai pasilikti pas jos gynėjus. Už tai Ryckis įteikė vokiečiui pintinę su kiaušiniais ir kumpiais.

Lidija šeimininką tikino, kad Raudonoji armija greitai sumuš vokiečius ir jos Sergiejus sugrįš kaip nugalėtojas. Į tokias kalbas Jonas tik liūdnai lingavo galva.

Ieškodama vyro Lidija nuskubėjo į užkardą. Pakelė buvo nusėta raudonarmiečių lavonais. Sergejaus tarp jų nerado. Pasienio užkarda žiojėjo išdaužytais langais, viduje gulėjo gal dešimt kareivių vienais baltiniais. Matyt, vokiečiai juos prikėlė iš lovų ir sušaudė.

Naktiniai siaubai

Ryckių namuose naktį pasigirdus beldimui į duris šeimininko duktė Elena Lidiją skubiai nuvedė į slėptuvę, netaisyklingai rusiškai aiškindama: „Atėjo Šaknickis, šimto dvidešimt žemių dvarininkas. Sako, tavo „politrukas“… Kaunas… Sodino kalėjimas… Dabar jis atėjo, nori užmušti tave. Tėtė neduoti, tėtė pasakė ponia vakar išėjo miestas! Ir Gaidys čia!“

Atėjūnai šaukė Jonui išduoti rusų „politruko“ žmoną. Šis priešais mosavo vokiečio karininko dokumentu. Kybeikių kaimo vyrai užtarė Ryckį.

Vakare Lidiją išvedė pas kaimyną Galinį, kuris karininko žmoną paslėpė šalinėje. Ją globojo Galinio žmona Marytė ir dvylikametis sūnus Vitas. Jis parodė savo užrašų sąsiuvinį su įrašu „Sergejus Voronkovas“. Berniuką rusų kalbos mokė Lidijos vyras.

Galiniai Lidiją slapstė šiene, maitino, nes Šaknickas nenurimo, visur ieškodamas „politruko“ žmonos. Lidija nusprendė pati vykti į policiją, nes bijojo, kad dėl jos nenukentėtų geradariai.

Vokiečių nelaisvėje

Vieną rytą Ryckis išvežė Lidiją į miestą. Buvo turgaus diena. Kaimiečiai duoną, lašinius, kiaušinius, miltus mainė į drabužius, druską, degtukus, žibalą, muilą.

Miesto policijoje Ryckis perdavė Lidiją budinčiam policininkui. Šis nuvedė į pastatą, kur didžiuliame kambaryje ant grindų sėdėjo, gulėjo tarybinių karininkų žmonos ir vaikai. Čia ji sutiko vyresniojo leitenanto V. Zgvozdjanovo žmoną Žaną su sūneliu ant rankų. Dvidešimtmetę gražuolę ukrainietę vienas vokietis, atėmęs iš jos vaiką, nusitempė į virtuvę. Iš ten ji grįžo siūbuodama, su mėlynėmis veide, ir krito ant grindų. Po kelių savaičių Žana mirė nuo kraujo užkrėtimo, nes bandė atsikratyti naujos gyvybės.

Našlaitis berniukas verkė graudžiomis ašaromis. Po kelių dienų moteris aplankė lietuvis policininkas ir grąžinęs pasus pasakė, kad karininko žmoną išniekinęs vokietis nubaustas ir išsiųstas į frontą.

Išvestos į komendantūrą moterys matė, kaip vokiečiai, sunkvežimiu atvežę grupelę žydų, privertė juos iš šio pastato požemių išvilkti žuvusius raudonarmiečius. Gindamiesi pasienio komendantūroje žuvo keturiolika rusų karių. Keturios moterys atpažino savo vyrus ir juos apraudojo.

Vienas vokietis, parodęs ranka į žuvusiuosius, savo kareiviams iškilmingai pareiškė: „Kareiviai! Štai taip reikia kovoti už Tėvynę – kaip šie rusų didvyriai!“

Padėka geradariams

Kelyje moterys išvydo dar vieną liūdną vaizdą. Virtinė vežimų vežė sušaudytų lietuvių geležinkelio darbuotojų komunistų kūnus. Buvo sakoma, kad dėl jų mirties kaltas kažkoks viršininkas rusas. Jis turėjęs sunaikinti seifą su komunistų sąrašais. Tačiau viršininkas, pasodinęs į garvežį savo žmoną ir vaikus, įrėmęs pistoletą mašinistui į galvą, paspruko į Rusiją. Vokiečiai, atidarę seifą, rado sąrašus ir areštavo geležinkelininkus.

Lietuvis policininkas išdavė Lidijai leidimą aplankyti Ryckį ir pasiimti iš jo dalį savo daiktų. Ji pastebėjo iškabintus ant medžių ir stulpų įsakymus, draudžiančius savivalę ir linčo teismus. Pas Ryckį Lidija sutiko ir Galinį, vyrams ji padėkojo už išgelbėjimą nuo savivaliautojų.

Iš Ryckio Lidija sužinojo, kodėl kai kuriuose kaimuose lietuviai žudė raudonarmiečius ir jų šeimos narius. Likus savaitei iki karo be teismo daug šeimų buvo išvežta į Sibirą ir sklido gandai, kad ten moterys, vaikai buvo sušaudyti. Iš Ryckio Lidija sužinojo, kaip lietuvių šeimas į vagonus grūdo milicininkai lietuviai ir kariškiai. Ryckis Lidijai parodė jos žuvusio vyro kapą ir atidavė kruviną kario knygelę. Po karo S. Voronkovo palaikai buvo perlaidoti Kybartų sovietinių karių kapuose.

Susidorojimas ir gelbėjimas

Belaisvės rusų karininkų moterys po keturiolika valandų per dieną dirbo skalbykloje. Skalbiniai ir vokiečių karių apranga buvo sandėliuojami buvusio kino teatro antrajame aukšte.

Gete Marijai Kisieliovai prasidėjo sąrėmiai. Policininkai iškvietė lietuvę medicinos seserį pagelbėti gimdyvei, bet ši kategoriškai atsisakė. Į pagalbos šauksmą atsiliepė gydytojas Juozas Zubrickas. Jis ką tik buvo grįžęs iš Kauno kalėjimo, kuriame kalėjo areštuotas sovietinių pareigūnų. Kaip rašo L. Nekrasova-Voronkova, gydytojas negalvodamas atskubėjo į pagalbą „rusų komisarei“. Medikas Zubrickas buvo plataus profilio gydytojas, turėjo savo kliniką ir sodybą netoli Kybartų. Likus dviem savaitėms iki karo buvo suimtas. Nors ir nukentėjęs nuo tarybų valdžios, gydytojas laikėsi Hipokrato priesaikos, gelbėjo žmones, nepaisydamas jų tautybės ir įsitikinimų.

Buvusiose kareivinėse vokiečiai įkurdino iš visos apylinkės suvežtus žydus. Geto gyventojai galėjo nusipirkti tik du šimtus gramų duonos ir pusę litro pieno vienai parai. Davę kyšį lietuviai galėjo patekti į getą. Už maisto produktus žydai atiduodavo daiktus, brangenybes.

Rusės ir ukrainietės buvo apgyvendintos tuščiuose kybartiečių namuose. Ukrainietės namelius nudažė balta spalva. Vietiniai šį kvartalą pavadino Rusų gatve. Tai buvo Gedimino gatvė.

Lidija iš draugių sužinojo, kad atsirado lietuvių vyrų, kurie norėjo vesti žydaites ir krikštytis. Bet valdžia tai griežtai draudė.

Vieną dieną po Kybartus pasklido žinia, kad žydus kažkur išveža. Prie geto pradėjo rinktis miestiečiai. Į sunkvežimius atnešė ir ligonius, tarp jų – ir gerai kybartiečiams žinomą gydytoją Koganą. Kalbėta, kad mediką stengėsi išgelbėti jo buvę mokiniai. Garsus gydytojas J. Zubrickas net siuntęs telegramą Hitleriui. Žmonės kalbėjo, kad greitai atėjęs atsakymas, jog žydams, kad ir kas jie būtų, jokio pasigailėjimo negali būti… Gete likusioms moterims buvo paaiškinta, kad jų vyrus išveža į Liubliną dirbti.

Po kelių dienų mieste pasklido baisūs gandai, kad smėlyne tratėjo kulkosvaidžiai, buvo girdėti riksmai.

Netrukus prie kareivinių atvyko dengti sunkvežimiai, moterims buvo liepta neimti daiktų ir pasakyta, kad jas išveža į Liubliną.

Viena iš Lidijos draugių Ana Potapenko savo akimis matė, kas vyko Smėlyne. Ji ėjo į kaimą parsinešti pieno ir, pamačiusi vokiečius, pasislėpė krūmyne. Tai, ką ji išvydo, buvo baisu ir neįtikėtina.

Prie ilgo, smėlyje iškasto griovio, kampuose, stovėjo kulkosvaidžiai, kuriuos saugojo lietuviai policininkai ir civiliai. Netrukus privažiavo vokiečiai baudėjai su didžiuliais šunimis. Baudėjai išlipo ir apsupo griovį. Netrukus Ana išgirdo kažkokį gausmą. Ji išvydo atvažiuojančius sunkvežimius, kuriuos lydėjo motocikluose sėdintys lietuviai policininkai. Išvarytas iš sunkvežimio moteris policininkai ir baudėjai apsupo ir įsakė atiduoti brangenybes: žiedus, laikrodžius, apyrankes. Moterys ėjo prie stalo, pastatyto ant žemės, ir palikusios ant jo savo puošmenas grįždavo į būrį.

Kai šis apiplėšimas baigėsi, joms buvo įsakyta nusirengti ir nurengti savo vaikus. Moterys, matyt, tikėdamos, kad jas veža į Liubliną, apsirengė geriausiais rūbais. Kilo baisus klyksmas ir vaikų verksmas. Besipriešinančias moteris civiliai apsirengę lietuviai žaliūkai ir policininkai stūmė į duobę ir šaudė, o vokiečiai stebėjo. Kai visos nelaimingos moterys buvo nurengtos, jas iš eilės grupelėmis vedė prie griovio ir įsakė į jį gultis. Sutratėjo kulkosvaidžiai. Iš priekio į jas šaudė civiliai apsirengę vyrai. Lipančias iš duobės moteris užsiundydavo šunimis.

Kulkosvaidžių tratėjimas, klyksmai ir aimanos, šunų lojimas, grubūs policininkų keiksmai susiliejo į vieną gaudesį, alsuojantį mirtimi.

Vieną dieną Lidiją darbams namuose per policiją nusamdė namų valdyboje dirbęs tarnautojas. Šeimininkė darbininkę pamaitino ir nurodė, kokius darbus atlikti.

Išnešusi kilimus į kiemą, Lidija išvydo iš kaimyninio namo išėjusį saulėje įdegusį gal dvidešimt trejų metų vaikiną. Šeimininkė, linktelėjusi į jį galvą, tarstelėjo: „Štai šis niekšas šaudė žydų moteris. Kas galėjo pagalvoti? Juk augo mano akyse.“

Jaunuolis užkalbino kilimą valančią Lidiją.

– Tu ruskė? – paklausė jis. Vėliau pratęsė: – Kai visus žydus užmušime, ateis jūsų eilė…

Tarp Lidijos ir žydšaudžio užsimezgė pokalbis, nes moteris norėjo iškvosti kokių nors žinių apie draugę žydaitę Mariją.

– Tu sakai, kad ateis mūsų eilė? Negi ir tu žudei? – klausė Lidija.

– Žinoma, o kas čia tokio? – nuo pašnekovo dvelkė pagiriomis ir tabaku.

– Kaip tu galėjai pakelti ranką prieš niekuo nekaltus žmones? – šiurpo moteris.

– Mums moka už žydo ir komunisto galvą po dešimt markių. Kur aš galiu uždirbti tokius pinigus? Reikia juk iš kažko gyventi, – nesutriko žmogžudys.

– Kaip tu galėjai?.. – pakartojo klausimą.

– Na, iš pradžių negalėjau, o po to vokiečiai davė kažko išgerti, ir prasidėjo. Tomis akimirkomis aš galėjau ir savo motiną be jokio gailesčio nužudyti, o tuos tai…

– Sakyk, o moteris irgi žudei?

– Žinoma, tai labai paprasta. Jos gi žydės, o ne moterys. Jau pripratau. Ir moka gerai. Kai boboms liepė atiduoti brangenybes – atidavė, kai liepė nusirengti nuogai, cha cha cha, jos pradėjo muistytis. Bet kai vokiečiai kelias čia pat pribaigė, tai iš karto numetė visus drabužius. Tik viena ,,sovietikė“ nenusirengė ir dar spjovė vokiečiui į veidą, – odą šiurpino atsakymas.

Šeimininkė, pas kurią tarnavo Lidija, ją ramino ir kalbėjo: ,,Kodėl tu su juo šnekėjai, su tuo padugne, teršiančia lietuvių tautą? Su juo niekas nenori kalbėti. Dirbti nenori, tai nuėjo žmonių žudyti. Už pinigus. Tikras niekšas!“

Dirbusi visą dieną Lidija gavo uždarbį – dvi markes – ir grįžo į namus. Alkana, apsiašarojusi bandė valgyti, bet tik supykino. Kaimynės moterys prasitarė, kad Lidija galbūt laukiasi. Ir nuogąstavo, kaip ji, elgeta, gimdys ir augins vaiką, kai net padoraus apsirengimo neturi.

***

Antroje atsiminimų dalyje Lidija Nekrasova-Voronkova rašo apie kančias, kurias patyrė išvežta į Vokietiją. Ten jai gimė sūnus, kuris užaugo. Radęs motinos atsiminimus, sūnus paruošė juos spaudai.

Parengė
Antanas ŽILINSKAS

Redakcijos prierašas. Prieš porą metų sūnus per Rusijos ambasadą kreipėsi į Kybartų seniūniją su prašymu surasti jo mamą gelbėjusius žmones ir įteikti jiems Lidijos Nekrasovos-Voronkovos knygą. Linkėjimai ir dėkingumas adresatus pasiekė. Kybartuose tebegyvena Jono Ryckio dukra Elena.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26, 2018-06-29, 2018-07-06.


  • 0

„Rasa“ kratosi nusistovėjusių stereotipų

Nors nuo įstaigos reorganizacijos prabėgo daugiau nei dešimtmetis, Kybartų „Rasos“ specialioji mokykla vis dar neretai tapatinama su vaikų globos namais ar internatu. Mokyklos kolektyvas siekia sugriauti šį mitą, todėl pakvietė užsukti į svečius ir pasižiūrėti, kaip čia ugdomi mokiniai. Tai, ką pamatėme, išties sužavėjo – tikrai ne visos rajono ugdymo įstaigos gali pasigirti tokiomis sąlygomis.

Dėmesys kiekvienam

„Rasos“ specialiojoje mokykloje nuo ateinančio rugsėjo turėtų mokytis šešiasdešimt 7–21 metų mokinių. Tiesa, įstaigos direktorė Lilija Žilinskienė vylėsi, kad jų bus dar daugiau.

Aprodydama šiuolaikiškai įrengtus mokyklos kabinetus direktorė pasakojo, kad jos vadovaujamoje įstaigoje dėmesys skiriamas kiekvienam mokiniui. Pamokos čia prasideda nuo 9 valandos ryto, viena trunka 40 minučių. Klasėse mokosi tik po penkis vaikus, su jais dirba ne tik mokytojai, bet ir jų padėjėjai. Mokoma įvairių dalykų, išskyrus fiziką ir chemiją. Baigus „Rasos“ specialiąją mokyklą yra galimybė grįžti į bendrojo ugdymo mokyklas. Tiesa, pasak L. Žilinskienės, tokių atvejų per penkiolika jos darbo metų buvo vos keli.

Kiekviename mokyklos kabinete yra įrengti poilsio kampeliai – tam atvejui, jei mokinys per pamoką pavargtų. Mat čia mokomi vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Ugdymo priemonių įstaigoje taip pat netrūksta – kiekvienoje klasėje yra multimedijos, interaktyvios lentos, gausu įvairių knygų, žaidimų. Nuo ateinančio rudens mokyklos patalpos turėtų būti dar gražesnės – šiuo metu jose vyksta remontas.

Pasiima patys

Norintieji mokytis „Rasos“ specialiojoje mokykloje neturėtų sukti galvos, kaip iki jos atvažiuoti. Įstaiga trimis turimais autobusiukais pasiima vaikus iš bet kurio rajono kampelio, o po pamokų juos parveža namo. Pavyzdžiui, šiais mokslo metais vieną mokinį tekdavo atsivežti iš Pilviškių, du – iš Keturvalakių. Mokinių tėvams šios kelionės nieko nekainuoja, jas apmoka rajono Savivaldybės administracija. Kartu su vairuotoju visada keliauja ir auklėtojų padėjėjos.

Nenorintieji kasdien važinėti į mokyklą turi galimybę apsigyventi bendrabutyje. Šiais mokslo metais čia gyveno 15 vaikų, kurie 4 kartus per dieną buvo ir maitinami. Mokinių šeimoms visa tai taip pat nieko nekainavo.

Mokiniai įgyja įgūdžių

Išskirtinės galimybės mokytis „Rasos“ specialiojoje mokykloje sudarytos mokiniams, baigusiems 10 klasių, tačiau dar neturintiems 21 metų. Jie gali dar trejus metus mokytis pagal socialinių įgūdžių ugdymo programą. Čia jie gali rinktis mokytis vytelių pynimo, medžio apdirbimo, daržininkystės, o nuo ateinančio rudens – ir siuvimo amatų. Taip pat jaunuoliai kartu įgyja ir vidurinio ugdymo išsilavinimo pažymėjimą.

„Manau, kad įgūdžiai yra daug svarbiau nei tam tikrų įstaigų baigimo diplomai. Neabejoju, jog jaunuoliai, išmokę pinti iš vytelių ar dirbti su medžiu, veiklos turės visada“, – mintimis dalijosi direktorė L. Žilinskienė.

Kalbėdama apie kitus specialiosios mokyklos privalumus ji teigė, kad čia išskirtinis dėmesys skiriamas judėjimo negalią turintiems vaikams. Tokių šiais mokslo metais „Rasos“ specialiojoje mokykloje mokėsi keturi. Su šiais mokiniais dirbama individualiai, jais rūpinamasi visą parą.

Siekiant, kad greičiau sutvirtėtų fiziškai, judėjimo negalią turintiems vaikams taikomos procedūros masažinėje vonioje, su jais dirba kineziterapeutas.

Mokykloje yra ir vienas kabinetas, skirtas atsipalaiduoti, pailsėti, nusiraminti.

„Tokių patalpų nėra jokioje kitoje rajono ugdymo įstaigoje. Čia stovi vandens lova, yra galimybė įjungti raminamąjį poveikį turinčias šviesas ir muziką. Tai ypač padeda vaikams autistams. Pastaraisiais metais jų itin padaugėjo. Mūsų įstaigoje tokius vaikus ugdo apmokyti dirbti specialistai. Tokių taip pat nėra niekur kitur rajone“, – teigė L. Žilinskienė.

Sėkmės istorijos

Per ilgus metus Kybartų „Rasos“ specialiojoje mokykloje nutiko ne viena iš pirmo žvilgsnio stebuklą primenanti sėkmės istorija. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus įstaigoje pradėjo mokytis berniukas, kurį pedagogams reikėdavo į mokyklą patiems atsinešti. Jis nevaikščiojo, sunkiai judėjo. Dabar vaikinas nelabai kuo skiriasi nuo bendraamžių: be niekieno pagalbos ir eina, ir kopia laiptais.

Panašių istorijų būta ir daugiau, tačiau direktorei labiausiai įstrigo vieno šiais metais aštuonias klases baigusio 21 metų amžiaus jaunuolio situacija.

„Jis mokyklą pradėjo lankyti gana vėlai. Apie jį sužinojome visai atsitiktinai. Kai nuvykome į kaimą, kuriame jis gyveno, ir ėmėme kaimynų klausinėti, kur yra mūsų ieškomas berniukas, niekas negalėjo mums to pasakyti. Pasirodo, tėvai vaiko beveik neišleisdavo į lauką, o dienas jis leisdavo prie įjungto televizoriaus. Berniukas visiškai nekalbėjo. Šiandien jis mūsų mokyklą baigė su visais puikiai susišnekėdamas. Turime nuostabius logopedus, kurie kartais daro didelius stebuklus“, – sakė „Rasos“ specialiosios mokyklos direktorė.

Jos vadovaujamoje įstaigoje didelis dėmesys skiriamas skaitymui ir rašymui. Pagal Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atliktus tyrimus, čia besimokantys vaikai skaito geriau nei bendrojo ugdymo mokyklas lankantys mokiniai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

Kybartiečiai kasmet važiuoja į respublikines vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais olimpiadas, iš kurių nuolat grįžta su apdovanojimais. Ką tik pasibaigusiais mokslo metais „Rasos“ auklėtinis Justas Dailidavičius respublikiniame rašinio konkurse „Laiškas mamai“ užėmė pirmąją vietą. Verta paminėti, kad šiame konkurse dalyvavo visi Lietuvos pradinukai, o ne tik vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

„Dažnai važiuojame į įvairias edukacines išvykas, dalyvaujame dailės ir darbelių konkursuose bei parodose, o kitais metais žadame pirmą kartą bandyti laimę „Dainų dainelės“ atrankoje“, – ateities planus vardijo L. Žilinskienė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Direktorė Lilija Žilinskienė teigė, kad jos vadovaujamoje „Rasos“ specialiojoje mokykloje ugdymo priemonių netrūksta. Viena iš jų – staliukas, skirtas piešti ant smėlio.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


  • 0

Gimnazijoje padėkota patiems gabiausiems

Visuomet buvo įdomu stebėti jauno žmogaus tobulėjimą, jo gabumų raidą, įsivaizduoti jo veiklos rezultatus, leidžiančius didžiuotis, žavėtis ir dėkoti. Tradiciškai Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokslo metai užbaigiami padėkojant tiems, kurie savo veikla dar kartą įrodė, kad yra verti geriausiųjų vardo.

Gimnazijos mokiniams buvo dėkojama už gerą pamokų lankymą, puikius mokslo pasiekimus, sporto laimėjimus. Šventėje paskelbtas Metų mokinys, Metų klasė ir tie gimnazijos ugdytiniai, kurie šiemet apdovanoti Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) mokslininkų fondo premijomis.

Pirmieji dėmesio sulaukė geriausiai gimnaziją lankę mokiniai. Labiausiai iš jų išsiskyrė Eglė Valaitytė, šiemet nepraleidusi nė vienos pamokos. Metų klasės apdovanojimas skirtas gimnazijos pirmokams ir jų vadovei Vilmai Kriščiūnaitei. Taip pat dėkota įvairias prizines vietas rajoniniuose, apskrities bei respublikiniuose konkursuose ir olimpiadose laimėjusiems mokiniams.

Šiemet antrojo turo olimpiadose dalyvavo 66 mokiniai – 40 proc. iš jų laimėjo prizines vietas. Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius dėkojo ir mokiniams, ir juos išugdžiusiems pedagogams.

Vilniaus universiteto prof. dr. Romo Barono iniciatyva sukurtas PKD mokslininkų fondas šiemet apdovanojo 6 gimnazijos mokinius. Kartu su prof. R. Baronu į ceremoniją atvyko prof. dr. Vytautas Šlapkauskas ir PKD pirmininkas Leonas Narbutis.

Piniginės 100 eurų premijos buvo įteiktos penkiems geriausius rezultatus dalykinėse olimpiadose, konkursuose, mokslinėje, meninėje bei visuomeninėje veikloje parodžiusiems gimnazistams. 120 eurų suma įteikta geriausiai šių metų gimnazijos ugdytinei, pirmosios gimnazijos klasės mokinei Skaistei Vaitkevičiūtei. Mergina dalyvavo šešiose olimpiadose, penkiose iš jų užėmė prizines vietas.

Įteikdami premijas PKD mokslininkų fondo nariai mokiniams linkėjo būti iniciatyviems, o svarbiausia – išlikti žmonėmis, tikėti ir pasitikėti vieni kitais.

„Padėkos šventė – gražiausia akimirka mokymosi etape, kai mokiniai gali džiaugtis savo pasiekimais, mokytojai – atliktu darbu, tėvai – savo vaikais. Ši ceremonija parodo, kokia turi būti mokykla. Ačiū, kad garsinate gimnaziją Lietuvoje. Tikiuosi, kad jūsų dėka pasiekti geri rezultatai išliks ir ateityje. Tam čia ir esame“, – kalbėjo ugdymo įstaigos vadovas Saulius Spangevičius.

Mindaugas BUČINSKAS
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas

Nuotr. Šiais metais Pasaulio kybartiečių draugijos mokslininkų fondo premijos skirtos šešiems gimnazistams.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


  • 0

Kultūros paveldo departamento vadovė atvežė vertingų patarimų

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Rajone viešėjusi Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovė Diana Varnaitė pateikė daug vertingų patarimų, padėsiančių išsaugoti unikalius mūsų krašto objektus. Aišku, tam reikia ir vietinės iniciatyvos.

KPD direktorė aplankė keletą rajono objektų. Pirmasis susitikimas – prie Bartninkų bažnyčios griuvėsių. Paveldosaugos specialistė sakė, kad šis objektas – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kurį galima pritaikyti viešiems renginiams ir kuris turi tokią trauką. D. Varnaitė sakė girdėjusi apie čia vykstančius renginius, o dabar ir pati pajuto nuostabią šios vietos aurą.

Statinio šeimininkas Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas susitikime sakė, kad parapija ir Vilkaviškio vyskupija lėšų tvarkyti šį statinį neturi. Jo rankose – tik avarinės būklės dokumentai, kurie neleidžia griuvėsiuose rengti jokių renginių ir draudžia po juos net vaikščioti.

D. Varnaitė patarė kuo greičiau ieškoti rėmėjų ir kreiptis dėl konstruktyvinių pastato tyrimų, kuriuos vėliau 100 proc. kompensuotų departamentas. Tačiau kad būtų skirta kompensacija, tyrimai privalo būti atlikti už privačių rėmėjų lėšas. Jei tyrimus finansuotų Savivaldybė, jokios kompensacijos iš KPD negautų.

Viešnią lydėjusi Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė žadėjo dėti visas pastangas ir padėti parengti dokumentus, ieškoti rėmėjų bei pasirūpinti, kad būtų susitarta su vyskupija dėl panaudos. Mat šis objektas – ypač svarbus mūsų rajonui.

Bartninkų bažnyčioje buvo krikštytas Jonas Basanavičius. Vaiką krikštijo kunigas Jonas Burdulis, kuris vėliau neabejotinai turėjo įtakos Jono Basanavičiaus tautinės savimonės formavimui. Klebonu šis dvasininkas buvo paskirtas 1838-aisiais ir parapijoje išdirbo iki mirties 1886-aisias. Prie bažnyčios vietinė bendruomenė neseniai pastatė jam kryžių. Šis kunigas ypač žadino jaunimo dvasią. Dvasininkas visiškai atsidavė parapijos gyvenimui, jos žmonėms. Varguolius, vaikus laidojo neimdamas aukų. Savo lėšomis remontavo bažnyčią, perstatė jos bokštus.

Didžiausias kun. J. Burdulio nuopelnas – lietuvybės puoselėjimas. Tuo metu Sūduva, kaip ir visa Lietuva, ištisus šimtmečius buvo svetimųjų invazijos naikinama, intensyviai nutautinami buvo ir bartninkiečiai. Rusifikacija, polonizacija veržėsi agresyviai, išstumdamos lietuvių kalbą, papročius. Bažnyčioje į parapijiečius lietuviškai prabilo tik kun. J. Burdulis. Juos mokė lietuviškai melstis. Vargonininkui ir zakristijonui liepė gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. Jau vien dėl to ši vieta turėtų būti ypač svarbi ne tik mūsų kraštui, bet ir visai Lietuvai.

Kitas objektas, kurį apžiūrėjo D. Varnaitė, – Vištyčio malūnas. Čia situacija išspręsta vietinės valdžios ir regioninio parko direkcijos darbuotojų bendromis jėgomis. Šiuo metu malūnas jau nupirktas rajono Savivaldybės, o jame tvarkosi Vištyčio regioninio parko specialistai.

Pastato stogas laikinai užsandarintas, tad patalpa jau baigia išdžiūti, pavojus negresia ir viduje esantiems unikaliems įrenginiams. Malūnui atnaujinti numatyta suma gali siekti iki 350 tūkst. eurų. Planuojama sutvirtinti statinio konstrukcijas, restauruoti stogą bei sienas, atkurti sparnus, vidaus elementus ir atlikti kitus reikiamus darbus. Restauravus malūną, jo eksploataciją ne mažiau kaip penkeriems metams perims Vištyčio regioninio parko direkcija. Čia ketinama vykdyti muziejinę veiklą, rengti ekskursijas, edukacines programas. Dėl šio malūno išsaugojimo regioninio parko darbuotojams teko atsisakyti apžvalgos bokšto Vištytyje statybos, nors tokioje kalvotoje vietovėje šis statinys – ypač reikalingas ir buvo labai lauktas.

Pasidžiaugusi atliktais darbais ir padėkojusi parko direktoriui Nerijui Paškauskui už tokį supratimą bei pasiaukojimą, viešnia buvo nulydėta į Kybartus, kur apsilankė geležinkelio stoties požemiuose. Čia, kaip ir kitur, ypač opus nuosavybės klausimas. Kol kas požemius tvarko Kybartų bendruomenė. Ji tai daro savo lėšomis ir padedama seniūnijos. Jokių projektinių lėšų pritraukti neįmanoma, nes bendruomenė nėra pastato valdytoja. Pirmiausia reikėtų nugalėti daug biurokratinių kliūčių, norint kokia nors forma valdyti statinį, tuomet jau galima būtų ieškoti būdų, kaip gauti lėšų.

Nieko guodžiančio nepasakė ir D. Varnaitė. Pasigėrėjusi kybartiečių entuziazmu paveldosaugininkė apgailestavo, kad sprendžiant nuosavybės klausimą visgi teks nemenkai pasistengti, ir patarė susibičiuliauti su Kauno tvirtovės regioninio parko direkcija, kuri rado būdų, kaip perimti visus Kauno fortus ir pritaikyti juos viešiesiems renginiams. KPD direktorė apgailestavo, kad daugeliu atvejų jos darbe paveldosaugos lieka mažiausiai, o tenka galvoti, kaip nugalėti įvairius biurokratinius barjerus.

Paskutinis lankytas objektas – Paežerių dvaras. KPD vadovės patarimų ypač laukta dėl likusių neremontuotų dvaro kiaulidžių. Šį pastatą D. Varnaitė patarė pritaikyti edukacijoms, kiekvienoje jo nišoje įkurdinti vis kitokį amatą.

D. Riklienė sakė, kad susitikimas buvo labai naudingas ir džiaugėsi, kad po pokalbio su paveldosaugos specialiste išaiškėjo daug dalykų, kurių anksčiau nežinota. Administracijos direktoriaus pavaduotoja pasidžiaugė teisinga Savivaldybės vizija ir viešnios pritarimu, jog būtent šie objektai mūsų kraštui yra ypač reikšmingi ir unikalūs. Tad jiems išsaugoti ir bus skiriama daugiausia pastangų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų geležinkelio pasienio veterinarijos posto atstovas Vidmantas Ivanauskas (kairėje) pasakojo KPD direktorei Dianai Varnaitei, kad su Vito Katkevičiaus (dešinėje) vadovaujama bendruomene dėl rūsių naudojimo susitarta tik žodžiu.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


  • 0

Slovakijos kalnų apsuptyje mokėmės verslumo pagrindų

Jeigu paklaustumėte gatvėje sutikto žmogaus, kas yra „Erasmus+“, tikriausia tik nedaugelis atsakytų į šį klausimą. Tačiau jeigu to paties paklaustumėte Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos trečiokų, jie kelias valandas galėtų pasakoti apie programą, suteikiančią jauniems žmonėms galimybę keliauti, susipažinti su pasauliu, kitų kultūrų žmonėmis, mokytis naujų kalbų ir įgyti naujų įgūdžių bei potyrių.

Mūsų gimnazijos mokiniai Skaistė Navickaitė, Eglė Ramanauskaitė, Eglė Gliaubicaitė, Milda Abraitytė, Adriana Laucytė, Ugnė Rickevičiūtė, Aivaras Kapačinskas, Paulius Stankevičius kartu su vyr. anglų kalbos mokytoja Monika Lukoševičiūte ir mokyklos psichologe Audrone Jarutyte dalyvavo „Erasmus+“ jaunimo mainų projekte „Pradėk savo karjerą multimedijos srityje“ Slovakijoje.

Jame dalyvavo penkios šalys: Slovakija, Rumunija, Estija, Lietuva ir Vengrija. Šio projekto tikslas buvo išmokyti visus mus multimedijos pagrindų (fotografijos, videografijos) ir kaip pradėti verslą. Tikslą sėkmingai pasiekėme, per užsiėmimus sužinojome daugiau apie šiuos dalykus.

Be mokymosi, taip pat vyko ir kitų įdomių veiklų, padėjusių visiems geriau susipažinti. Vaikščiojome pėsčiomis, šokome, plaukiojome ežere, aplankėme sidabro kasyklą, keliavome į Banską Štiavnicą, kur atlikę užduotis galėjome ir papramogauti. Verta paminėti, kad šis miestas, įsikūręs ant užgesusio ugnikalnio, yra įžymus savo architektūros paveldu ir nuo seno garsėja sidabro kasyklomis. Nuo 1993 m. senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Mums šis projektas buvo nuostabi patirtis, nes išgyvenome nepamirštamų akimirkų, susiradome naujų draugų, išmokome daug naujų dalykų, kuriuos galima praktiškai pritaikyti gyvenime. Už šią patirtį norime padėkoti buvusiai kybartietei Eglei Vaičiulytei, kuri paskatino mus dalyvauti šiame projekte bei mūsų mokytojoms. Tikimės, kad tai ne paskutinis „Erasmus+“ projektas, kuriame gimnazistai dalyvaus.

Ugnė RICKEVIČIŪTĖ

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos IIIa klasės mokinė

Ognjene STAMBOLOVICU nuotr. Kybartų gimnazistų, dalyvavusių „Erasmus+“ projekte, komanda Slovakijoje.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-29.


  • 0

Prezidento A. Smetonos žvalgas aprašė įvykius Kybartuose

Kybartuose pristatyta knyga „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Istorinę monografiją atvežė jos sudarytojas Seimo narys istorikas dr. Arvydas Anušauskas.

Pasienio miestas leidinyje minimas ne sykį. 1940 m. birželio 15 d. vakaro įvykiai Kybartuose tapo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos politinės veiklos lūžio momentu. Mūsų krašto žmonėms turbūt labiau nei kitiems įdomu, ką apie tą naktį, kai Prezidentas perėjo valstybės sieną, prisiminė knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ centrinė figūra – vienas iš pirmųjų Lietuvos žvalgybos darbuotojų, tarpukariu – Valstybės saugumo departamento (VSD) Ypatingojo skyriaus viršininkas Albinas Čiuoderis (1898–1965). Lietuvos savanoris tarnavo žvalgyboje bei saugume, vadovavo Prezidento A. Smetonos apsaugai ir ne kartą gelbėjo valstybės vadovą. A. Čiuoderis asmeniškai lydėjo Prezidentą per Lieponos upelį, kai pirmąją sovietų okupacijos dieną valstybės vadovas traukėsi į Vokietiją. Užtikrinti Prezidento pasitraukimą iš Lietuvos – tokia buvo paskutinė jo apsaugos viršininko užduotis.

1962-aisiais A. Čiuoderis užrašė savo prisiminimus apie to meto įvykius, politikus, karininkus, saugumo vadovus. Įdomu, kad charakterizavo juos kaip asmenis. Pasak A. Anušausko, nuo 1990-ųjų tyrinėjančio Lietuvos žvalgybos istoriją, kad žvalgybininkas rašytų prisiminimus – mūsų valstybės istorijoje yra labai retas dalykas. Tam ryžęsis A. Čiuoderis savo rankraštyje įamžino ir istorinį momentą Kybartuose.

Prezidento A. Smetonos asmens apsaugos vadovas rašė: „Smetonai griežtai pareiškus, kad nepasiliks Lietuvoje, buvo asignuota 12.000 dolerių, kuriuos kitą dieną turėjo gauti iš L. [Lietuvos] banko. Karo vadai, kartu ir gen. Raštikis, tame posiedy pareiškė, kad gintis nėra prasmės!!! Už Lietuvos gynimą pasisakė A. Smetona, kr. aps. m. [krašto apsaugos ministras] gen. Musteikis (ne Ignas) ir teisingumo min. [ministras] liaud. [liaudininkas] Tamošaitis. <...> Mūsų vilkstynė apsistojo Kybartuose. <...> Vienas iš pol. tarnautojų pranešė, kad gautas iš Kauno įsakymas sulaikyti, nežiūrint kas mėgintų pereiti sieną. Iš šalies žinojau, kad vietos komunistuojantieji ruošias pastoti kelią. <...> Jau siena buvo uždaryta ir pasienio policija, priešaky su rajono v-ku, įspėjo, kad nesiartinti, ir paruošė ginklus. Liko dvi išeitys: nuginkluoti pasienio sargybą arba eiti slaptai. <...> Užbėgau į nuovadą. Prisistatė policninkas ir savanoriškai pasisiūlė pervesti slaptai. Keletą desėtkų metrų paėjus sutikome advokatą Pijų Miziūrevičių, grįžtantį pervedus pulk. Musteikį, ir jis paėmė mūsų grupės vadovavimą. Gi policninkas grįžo. Gerokai tamsu. Išeidami iš miesto į vieną Širvintos pievutę, pastebėjome žibantį vandenį to siauro upelykščio, kurį reikės perbristi. Brasta negili, bet batus nuimti reikia. Prezidentas susijaudinęs. Vis dairosi, ar kas neseka. Palydovai, saugumo valdininkai, išskyrus Adomavičių, apsisprendė grįžti į Kauną. Palinkėjau geros kelionės ir įdaviau nedegamos spintos raktus. Truputį buvo keista, kad jie grįžta, bet tokiu atveju turėjau susilaikyti nuo patarimų. Čia lieka žmogus, pats savo likimo kalvis. Kitoj pusėj susėdome mautis batus. Smetona, pasijutęs saugus, atsipeikėjo: „Tegul jie dabar į subinę buč..“

Pasak A. Anušausko, ši Prezidento replika buvo skirta sovietams, kurie būtų siekę užgrobtos šalies vadovą priversti pasirašyti svarbius dokumentus.

Tačiau net ir perbridęs Lieponą Prezidentas nesijautė saugus. „Iš Lietuvos išskrido, bet toliau nežinia. Vokiečiai persiėmę neapykanta už Klaipėdą. Už neva persekiotus ten vokiečius. Ką pasakys Hitleris, nežinia. Vienu mostu gali visus grąžinti atgal. Smetona tą aiškiai jautė ir pergyveno“, – prisiminė A. Čiuoderis.

Tai tik vienas iš daugybės rašytinių liudijimų, sudėtų į knygą „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Joje publikuojama dokumentų, liudijančių, kokias grėsmes Lietuvos saugumui dar 1940-ųjų vasario pabaigoje buvo nustačiusi ir politikams įvardijusi tarpukario žvalgyba. Jas žinojo ir A. Čiuoderis, nes vadovavo sekliams, sekusiems antivalstybines organizacijas ir šnipus. Beje, vienas jiems rūpėjęs šnipas, vokiečių nacionalsocialistams dirbęs Richardas Šveiceris, buvo kilęs iš Kybartų.

Istorinėje monografijoje taip pat publikuojamos unikalios fotografijos, kurių nėra Lietuvos archyvuose.

„Prieš dešimt mėnesių aš dar nežinojau, kad tokia knyga bus, nebuvau matęs medžiagos, kuria parėmiau knygos siužetą, – Kybartų bibliotekininkių sukviestiems žmonėms sakė leidinio sudarytojas A. Anušauskas. – Tačiau į mano rankas pateko pačiame Kolumbijos centre, 100 km piečiau Bogotos, surastas žvalgybininko Albino Čiuoderio rankraštis, vėliau jo giminaitės rado dar kitus užrašus, nuotraukų.“

Istorinė monografija „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ yra reikšminga Lietuvos žvalgybos tarnybai, šiais metais mininčiai įkūrimo šimtmetį. VSD Ypatingojo skyriaus viršininko prisiminimus apie A. Sniečkų ir J. Paleckį, Prezidento A. Smetonos likimą, lietuviško saugumo ir kriminalinės policijos skyriaus darbą nacistinės okupacijos metais galima priskirti prie įdomesnių lietuviškos žvalgybos istorijos šaltinių. Sunkiausi pasirinkimai tarpukario Lietuvos žvalgybininkų laukė sovietams ieškant buvusių saugumo darbuotojų, kad jais pasinaudotų arba sunaikintų.

Kybartiečiai Seimo nariui A. Anušauskui aprodė Kybartų požemius, vietą, kur Prezidentas A. Smetona perbrido Lieponą. Svečias miesto bibliotekai padovanojo su Kybartais susijusią minėtą knygą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Istorikas dr. Arvydas Anušauskas rajono žmonėms atskleidė knygos detalių, susijusių su pasienio miestu.

Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-22.


  • 0

Kybartuose policijos yra, bet chuliganų daugėja

Kategorija :Kybartai spaudoje

Kybartiečiai skundžiasi, kad įgyvendinus policijos sistemos reformą jų mieste situacija gerokai suprastėjo. Nejusdami nuolatinės pareigūnų kontrolės pradėjo siausti chuliganai, suklestėjo prekyba cigaretėmis.

Pasigenda prevencijos

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė ne tik pats pastebėjęs, bet ir išklausęs ne vieno miesto gyventojo skundą, jog atkuto seniau pritilę ir sutramdyti chuliganai. Visai neseniai buvo suniokoti miestą puošę devyni raudonieji klevai, kurie vargu ar atsigaus. Taip pat chuliganai prasiautė karių kapinėse per Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo dieną. Seniūnijos darbuotojai rado išvartytas ir sudaužytas žvakeles, o ant paminklų pripieštų nepadorių simbolių.

– Negalime sakyti, kad policijos Kybartuose visai nėra, pareigūnų automobilių matome netgi labai daug, tačiau jie tik pralekia su sirenomis per miestą, kai skuba į iškvietimus. Patruliai dar nubaudžia ne vietoje kelią perėjusius pėsčiuosius ar Kelių eismo taisyklių nesilaikančius dviratininkus, – sakė R. Šunokas. – Bet ant suolelio geriančių kompanijų niekas nebedrausmina. Niekas nepaklausia, kodėl jos ten sėdi, neįspėja, neliepia skirstytis. Tiesiog pasigendame prevencinio policijos darbo – akcijų dėl girtavimo, reidų, kokie buvo anksčiau.

Vyksta prekyba

Kybartiečiai pastebėjo, kad gatvėse vėl pradėjo būriuotis romų tautybės asmenys, siūlantys pirkti cigarečių. Taip pat padaugėjo girtuoklėlių, prie prekybos centrų stvarstančių praeivius už skvernų ir prašančių pinigų buteliui. Tokie atvejai mieste jau buvo beveik išnykę ar bent gerokai sumažėję.

O dabar chuliganų, kitų įstatymų pažeidėjų vis daugėja ir situacija greitai gali pasiekti pavojingą ribą, kai šie visai suįžūlės. Tada bus nubrauktas visas įdirbis, kurį policija pasiekė atkakliai kovodama su nusikalstamumu.

Seniūnas sakė, jog ne kartą pagalbos kreipėsi ir į nuolat Kybartuose patruliuojančius pasieniečius. Tačiau šie irgi turi savo maršrutus, priskirtus darbus, tad chuliganai bei viešosios tvarkos pažeidėjai jiems nerūpi.

– Gerai, kad policija operatyviai reaguoja, kai įvykdomas nusikaltimas. Tačiau man tokia politika, kai skubama tirti žmogžudystės, bet nesiimama priemonių iki tol, kad tokia tragedija neįvyktų, atrodo neracionali, – svarstė R. Šunokas. – Kaip valdininkas ir miesto šeimininkas baiminuosi, jog neužkertant kelio smulkiems nusižengimams, kurie augina nebaudžiamumą, procesas taps nevaldomas.

Elgiasi įžūliau

Anot seniūno, kai buvo dirbamas prevencinis darbas, kai policija patruliuodavo nuolat, pakakdavo nurodyti problemines vietas, kuriose renkasi visokio plauko asmenys, ir pareigūnai pro jas prasukdavo, perspėdavo nederamai besielgiančius asmenis. Tai buvo tikrai veiksminga. Dabar, kai policijos atokesnėse miesto vietose chuliganai nebemato, jie elgiasi įžūliau ir nieko nebebijo.

Seniūną stebina ir tai, jog piktavaliams suniokojus vieną ar kitą miesto objektą policija prašo įvertinti žalą. Jei ji nėra didelė, tai ir nusikaltimas tarsi nevertas dėmesio.

Tačiau, anot R. Šunoko, kai suniokojama kalėdinė miesto eglė ar nulaužiami medžiai, kur kas svarbesnė ne materialinė, o moralinė žala ir žinia, kurią nusikaltėliai siunčia visuomenei.

Seniūnas tikisi, kad sudrausminti chuliganus padės vaizdo stebėjimo kameros, kurių net aštuonias žadama mieste sumontuoti jau netrukus. Kybartiečiai jų nekantriai laukia.

Nebijoti pranešti

Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkė Kristina Siriūnienė nenorėjo sutikti, jog policija nevykdo prevencinio darbo. Pareigūnai bendradarbiauja su daugeliu institucijų: Vaiko teisių apsaugos skyriumi, seniūnija, socialiniais darbuotojais. Bendruomenės pareigūnai vyksta į mokyklas, bendruomenes, socialinės rizikos šeimas ir aiškinasi problemas, kuria saugios kaimynystės grupes, kurios padeda rūpintis tvarka ir saugumu savoje teritorijoje.

– Visais atvejais, kai seniūnijos darbuotojai ar miestelio gyventojai pastebi nederamai besielgiančius ar įtartinus asmenis, reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112, – sakė K. Siriūnienė. – Žmonės kartais be reikalo baiminasi, kad policiją galima kviesti tik įvykus sunkiam nusikaltimui ar pan. Pareigūnai reaguoja į visus pranešimus: ir tuomet, kai pažeidžiamas įstatymas, ir tuomet, kai kyla tokia grėsmė.

Veiklos skyriaus viršininkė tvirtino suprantanti, jog kybartiečiai su nostalgija prisimena tuos laikus, kai miestelyje veikė nuovada, buvo galima ateiti ir apylinkės inspektoriui pranešti apie visus nedorėlius ar grėsmes.

Tačiau dabar veikia kitokia sistema ir reikia prie jos prisitaikyti – neieškoti kabinete sėdinčio pareigūno, o skambinti telefonu.

Lygiai taip pat apie problemines vietas ar įtartinus asmenis galima pranešti pačiai Veiklos skyriaus viršininkei ar už Kybartų teritoriją atsakingam, dar nuo nuovados laikų kybartiečiams pažįstamam Sauliui Jurkšui. Tuomet bus peržiūrėti patrulių maršrutai ir pareigūnai dažniau aplankys problemines vietas.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Renatos VITKAUSKIENĖS nuotr. Patikrinę kybartiečių signalą, trečiadienio pavakare Kybartuose užfiksavome ne vieną alkoholį viešoje vietoje vartojusią kompaniją.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-21.


  • 0

Šaligatvį kloja senomis plytelėmis

Seniūnija bando palengvinti pėsčiųjų, vaikštančių Kudirkos Naumiesčio gatve, dalią.

Jau daug metų šioje gatvėje šaligatvis baigdavosi prie paskutinių daugiaaukščių namų konteinerių aikštelės. Toliau eiti žmonėms tekdavo pakelės žole. Pernai prie UAB „Belor“ tvoros buvo nuskustas takas, žymintis pėsčiųjų zoną. Kažkada, labai seniai, jis buvo grįstas plytelėmis, tačiau dabar tėra išlikę tik šių liekanos. Daug metų takas buvo užžėlęs ir niekas net nežinojo, jog po žole yra šaligatvis.

Šįmet šioje atkarpoje pradėtos kloti plytelės, nes palijus nuskustas plotas virsdavo dumblynu.

– Pats bandžiau eiti šia gatve, tai nebuvo labai jauku, – pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas. – Eismas čia gana intensyvus, pravažiuoja daug transporto priemonių, tad kai nėra šaligatvio, nesijauti saugiai. Gatvės gale gyvena nemažai šeimų, kurios turi mokyklinio amžiaus vaikų – jiems reikia saugiai nukeliauti į mokyklą.

Todėl šia atkarpa nuspręsta pasirūpinti nieko nelaukiant. Tiesa, šaligatvis klojamas senomis, po objektų renovacijos likusiomis plytelėmis, nes lėšų naujoms tiesiog nėra.

Pasak seniūno, kiek bus plytelių, tiek nuties ir šaligatvio. Vėliau, jei gaus jų daugiau, darbai bus pratęsti.

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kudirkos Naumiesčio gatvėje atsiras šaligatvis.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-11.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian