Kybartai spaudoje

  • 0

Prašys uždengti tiltą virš geležinkelio

Sunerimę dėl savo saugumo kybartiečiai ketina prašyti akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Belor“ uždengti virš geležinkelio teritorijos esantį pėsčiųjų tiltą. Jau surinkta apie šimtas tam pritariančių gyventojų parašų.

Kaip sakė Kybartų seniūnas Romas Šunokas, iniciatyva kilo iš pačių gyventojų. Parašus rinko seniūnaitis Kostas Keženis.

Tiltas priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“. Teritorijoje, virš kurios nutiestas pėsčiųjų tiltas, yra ne tik geležinkelis, bet ir įsikūrusi UAB „Belor“, vežanti ir prekiaujanti trąšomis, kitais žemės ūkiui skirtais chemikalais.

– Jau anksčiau kartu su bendrovės savininkais kreipėmės į geležinkelininkus, kad tiltas būtų uždengtas, nes kyla grėsmė ne tik žmonių saugumui, bet ir visam miestui. Juk teritorijoje – degios medžiagos, tad netyčia numestas neužgesintas degtukas gali virsti katastrofos priežastimi. Yra buvę ir ketinimų nusižudyti šokant nuo tilto. Užtektų tik paaukštinti tilto bortus ir problemų neliktų. Jie užstotų ir nuolat viršuje pučiantį stiprų vėją. Pernai gavome neigiamą atsakymą, jog tokiam reikalui „Lietuvos geležinkeliai“ pinigų skirti nebuvo numatę. Šįmet kreipsimės jau „apsiginklavę“ gyventojų parašais, – pasakojo seniūnas.

Tačiau ar tai nepakenks turizmui Kybartuose? 1996 metais statytas tiltas virš geležinkelio linijų yra ne tik praktiškas, bet ir įdomus turistams. Nuo jo atsiveria graži panorama: muitinės teritorija, Kybartų apylinkių ir net Kaliningrado srities vaizdai.

Prieš šešetą metų Kybartų pėsčiųjų tiltas buvo ilgiausias Lietuvoje, tačiau jį nurungė Klaipėdoje įrengtas 300 metrų ilgio statinys.

Kai kurie miestiečiai mano, kad praradęs ilgiausiojo statusą ir dar uždengtas viadukas Kybartams jau netarnaus kaip patogi apžvalgos aikštelė. Dėl to miestas gali prarasti nemažai žavesio.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-05


  • 0

Įstaigų bendradarbiavimas džiugina dovanomis

Metų pabaigoje Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos moksleiviai sulaukė dovanų ir dovanojo jas patys.

Jau ketveri metai „Rasos“ specialioji mokykla yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Kybartų pataisos namais, tad su šioje įstaigoje bausmę atliekančiais nuteistaisiais bei juos globojančia asociacija palaiko glaudžius ryšius.

Kiek anksčiau Kybartų pataisos namai kartu su Nuteistųjų socialinio užimtumo centro asociacija moksleiviams suorganizavo išvyką į zoologijos sodą ir dar įdėjo dovanų jo gyventojams – nuteistųjų pagamintą lesyklėlę. O vaikai gyvūnams pasmaližiauti nuvežė pačių surinktų gilių.

Tai buvo viena iš pataisos namuose rengtų gerumo akcijų, per kurias norima paremti ir nudžiuginti neįgalius specialiosios mokyklos auklėtinius.

Metų pabaigoje Kybartų pataisos namų darbuotojai kartu su nuteistaisiais ir Nuteistųjų socialinio užimtumo centro asociacija vėl pakvietė „Rasos“ specialiosios mokyklos moksleivius į gerumo akciją. Per šventę moksleiviai pasidalijo įspūdžiais apie išvyką į zoologijos sodą, o pataisos namų psichologė Ingrida Kalinauskienė vaikams papasakojo apie nuteistiesiems vedamą meno terapijos programą ir pasiūlė pagal vieną iš jos technikų nusipiešti savo portretus. Šis užsiėmimas įtraukė ir vaikus, ir pedagogus.

Moksleivių laukė ir dovanos. Nuteistųjų socialinio užimtumo centro asociacija stalą nuklojo vaišėmis ir įteikė daugiafunkcį spausdintuvą. Nuteistieji vaikams padovanojo jų pačių pagamintą lesyklėlę, kurią pats laikas kabinti prie mokyklos ir lesinti paukštelius.

„Rasos“ specialiosios mokyklos pedagogas Petras Volungevičius padėkojo už puikų bendradarbiavimą ir prisiminimui įteikė moksleivių pagamintus medinius pakabukus su šių metų simboliu – geltonuoju šunimi.

Dalyvavimas tokio pobūdžio socialinėje veikloje padeda nuteistiesiems geriau integruotis į visuomenę ir ugdyti žmogiškąsias vertybes. Tokios akcijos keičia ir visuomenės nuomonę apie laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-05.


  • 0

Žvilgsnis į „Sveikatos“ klubo metus

Pasibaigę 2017-ieji Kybartų miesto sporto klubui „Sveikata“ buvo kupini įvairių renginių, varžybų, turnyrų ir darbų.

Klubas, norėdamas vykdyti įvairius projektus, atnaujino įstatus, kad galėtų išplėsti savo veiklos sritis ir rūšis. Buvo pradėtos neformalaus ugdymo programos vaikams, planuojami dar keli nauji projektai, kurie bus susieti su vaikų ugdymu, šeimų įtraukimu į klubo veiklą.

Visus metus aktyviai ruoštasi „Sveikatos“ šimtmečio minėjimui, kuris įvyks 2019 metais. Sukurti specialūs 100-mečio kamuoliai kaip padėka žmonėms, skiriantiems paramą paminklui, įamžinsiančiam Kybartų sporto patriarcho Vytauto Kochanausko atminimą.

Klubas gavo kvietimą prisijungti prie seniausius pasaulio klubus vienijančios draugijos „Club of Pionerrs“, kuri siekia išsaugoti futbolo vertybes: pagarbą, sąžiningumą, bendravimą, taip pat rengia susitikimus ir futbolo turnyrus tarp seniausių pasaulio klubų. 2017 nenutrūko ir bendradarbiavimas su mūsų senaisiais partneriais: „Rasos“ specialiąja mokykla, „Kregždutės“ vaikų lopšeliu-darželiu, sporto klubu „Impulsus“, „Saulės“ progimnazija. Šiais metais pradėjome draugauti ir pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Kybartų mokykla-darželiu „Ąžuoliukas“.

Klubo komandos vykdė aktyvią sportinę veiklą, dalyvavo vaikų, senjorų, vyrų varžybose. Buvo surengti kasmetiniai turnyrai V. Kochanauskui ir „Sveikatos“ nariams atminti. Aišku, pagrindinis klubo uždavinys – išlaikyti vyrų komandą, kuri vėl dalyvavo Lietuvos II lygos Pietų zonos futbolo pirmenybėse. Tarp dešimties komandų užimta penkta vieta. Kadangi „Sveikatos“ ekipoje dauguma žaidėjų yra tik mūsų rajono futbolininkai, buvo be galo sunku kovoti su komandomis, papildytomis aukščiausio lygio futbolininkais. Džiugu, o kartu ir liūdna paminėti, kad nuo ketvirtą vietą užėmusios Marijampolės ,„Sūduvos-B“ ekipos atsilikome tik įmuštų ir praleistų įvarčių santykiu.

Sezono pradžioje buvo sužaistos dvejos draugiškos rungtynės su Kauno ir Druskininkų komandomis. Jau penktą sezoną komandą kovoms ruošti man padėjo jaunimo treneriai L. Savickas, R. Melsbakas ir M. Mikelkevičius.

Pirmajame varžybų rate net trejos rungtynės baigėsi lygiosiomis ir tai neleido komandai priartėti prie lentelės lyderių. Tačiau antrojo rato pabaigoje buvo laimėtos net penkerios iš šešerių paskutinių rungtynių. Žiūrovams ypač įsiminė puikios rungtynės su „Jonavos–B“ ir „Panerio“ komandomis, kai buvo pasiektos pergalės 9:2 ir 7:0.

Kybartiečiai futbolininkai taip pat dalyvavo LFF taurės varžybose, kuriose pirmajame etape 4:0 nugalėjo Šiaulių „Fanus“. Antrajame burtai komandą suvedė su A lygos Jonavos komanda. „Sveikata“ visas rungtynes priešinosi profesionaliems futbolininkams, bet pralaimėjo rezultatu 1:2 ir pasitraukė iš tolimesnių taurės kovų.

Per sezono uždarymo vakaronę diplomais ir padėkomis buvo apdovanoti geriausi komandos žaidėjai: perspektyviausiu pripažintas jaunasis Adamas Vieraitis, geriausiu vartininku – Vytenis Bujauskas, geriausiu gynėju – Mantas Kereiša, geriausiu saugu – R. Gudelis. Specialiu prizu, kurį įsteigė Lilija ir Antanas Žilinskai, apdovanotas Artūras Pečiulis. Jis visą sezoną žaidė puikiai ir įmušęs 17 įvarčių liko antras visų lygos snaiperių sąraše.

Visus pasveikino ir linkėjimus išsakė „Sveikatos“ klubo prezidentas Nerijus Demenius.

Henrikas KATILIUS

Nuotr. Neseniai pasibaigusiame sezone „Sveikatos“ futbolininkai Lietuvos II lygos Pietų zonos futbolo pirmenybėse užėmė penktą vietą.

Padėka

„Sveikatos“ klubas yra dėkingas savo rėmėjams: Seimo nariui Algirdui Butkevičiui, UAB „Belor“, UAB „Ebresa“, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, Marijampolės apskrities futbolo federacijos prezidentui Žydrūnui Buzui, UAB „Vilkaviškio autoklubas“ vadovui Robertui Deltuvui, UAB „Sport time“, Kybartų seniūnijai, Evaldui ir Linai Mačiuliams, Andriui ir Mildai Vaičaičiams, Zigmui Botyriui, Antanui ir Lilijai Žilinskams, Rimantui ir Jurgitai Kivyliams, Arūnui ir Svetlanai Norkeliūnams, Vaidui ir Daivai Bruožiams, Ričardui ir Oksanai Siaurusaičiams, Vytautui Skinkiui, sporto klubui „Impulsus“, UAB „Kautra“, UAB „Aukso ragas“, Kybartų „Saulės“ progimnazijai, UAB „Kybartų darna“ ir kultūros centrui. Taip pat dėkojame savo draugams: visiems klubo fanams, Romui Šunokui, Dainiui Kovui, Gintarui Ryckiui, Romutei Jablonskienei, Arvydui Iešmantavičiui, Haroldui Kerušauskui, Mariui Vilemaičiui, Erikui Plaušiniui, Stasiui Katinskui, Mindaugui Balčiūnui ir kitiems.

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-05.


  • 0

Šilti pacientų žodžiai brangesni už titulus

Ateinančiais metais gražų jubiliejų švęsiančiai gydytojai Nijolei Drazdienei nuoširdžiausius linkėjimus siųs tūkstančiai Lietuvos vaikų ir suaugusiųjų, dėkingų už išgelbėtas gyvybes. O visa širdimi savo profesijai atsidavusi, milžiniškus darbus šalies medicinoje nuveikusi gydytoja mintimis grįš į gimtuosius Kybartus – mažą miestelį, kuriame gimė, baigė mokyklą ir pasirinko sunkų bei atsakingą medikės kelią. Ir šio žingsnio ji nesigailėjo nė vieną akimirką.

Gimtinę aplanko

Ko gero, sunku būtų išvardyti visus bene garsiausios šalyje neonatologės Nijolės Drazdienės nuopelnus.

Medicinos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė, naujagimio širdies ultragarsinių tyrimų pradininkė Lietuvoje, keliolikos mokomųjų knygų, vadovėlių studentams ir enciklopedinių leidinių autorė, paskelbusi per 100 publikacijų ir keliasdešimt mokslinių straipsnių.

N. Drazdienė už nuopelnus medicinai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, jai suteiktas nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas, skirta „Metų moters“ nominacija. Visa tai – tik maža dalis to, kas viešai skelbiama gydytojos biografijoje.

Tačiau labiau už visus titulus gydytoja vertina kasdieninį darbą, pacientų šypsenas ir jautrius žodžius.

Šiltus jausmus gimtajam kraštui puoselėjantys N. Drazdienė ir jos vyras Ramutis retkarčiais atvyksta į gimtuosius Kybartus, dalyvauja Pasaulio kybartiečių draugijos veikloje, aplanko mokyklą, susitinka su gimnazistais.

Nieko nekeistų

Už tai, kad jos gyvenime atsirado medicina, garsi gydytoja dėkinga mamai, kuri nuo mažumės baltakasei dukrai pasakojo apie neišsipildžiusią savo svajonę ir gydytojo darbo žavesį. O už tai, jog pasirinko neonatologiją, N. Drazdienė dėkinga savo dėstytojai Kotrynai Jusionienei, kuri pati nusprendė, kad gabi studentė labai tiktų naujagimių skyriuje.

Tad permąstydama profesinį kelią gydytoja sako, jog jis visas tarsi buvo sudėliotas likimo: gyvenime atsirado žmonės, kurie patarė, pastūmėjo, pakvietė. Ir viskas klostėsi taip, kad dabar profesorė nesigaili nė vienos gyvenimo akimirkos, o jei reikėtų rinktis iš naujo, eitų tuo pačiu keliu.

N. Drazdienė pripažįsta darbui atidavusi didžiąją savo laiko dalį, tačiau jo užtekdavo ir bendravimui su artimaisiais bei draugais, taip pat knygoms, teatrui ir kitiems pomėgiams.

Gydytoja džiaugiasi lygindama savo darbo pradžią su dabartinėmis medicinos galimybėmis ir savo studentams kartoja, kad jiems net sunku įsivaizduoti, kaip per kelis dešimtmečius – vieno žmogaus gyvenimą – įvyko nesuvokiamas virsmas. Jai teko pačiai su kolegomis dalyvauti moderniosios mūsų šalies neonatologijos kūrime.

Padėjo laisvė

N. Drazdienė prisimena, kai dar aštuntame–devintame dešimtmetyje užsienio žurnaluose skaitydavo apie neonatologijos galimybes, naujus vaistus, tačiau jų sovietinėje Lietuvoje nebuvo.

Profesorė pasakoja, jog devinto dešimtmečio pabaigoje jai su medikų delegacija teko lankytis Rytų Vokietijoje. Tuomet lietuviai gydytojai su didžiuliu pavydu stebėjo, kokias galimybes turi užsienio kolegos, ir net negalėjo įsivaizduoti, kad po kelerių metų, atsivėrus sienoms, ir Lietuvą pasieks naujosios technologijos.

Gydytoja neabejoja, kad didžiulis lūžis Lietuvos medicinoje įvyko iškovojus nepriklausomybę. Ir tai nėra tik skambi frazė. Mat atsirado galimybė atvykti užsienio medikams, o mūsiškiams išvykti tobulintis į užsienio šalis, parsivežti naujų žinių ir technologijų, dalyvauti įvairiuose projektuose. Būtent dėl to dabar akušerija ir neonatologija yra vienos iš pažangiausių medicinos sričių.

Palyginusi savo laikų medicinos studentus su dabartiniais, profesorė randa ir panašumų, ir skirtumų. Anot N. Drazdienės, išmone ir jaunatviškumu šiuolaikiniai medikai panašūs į ankstesnes kartas, tačiau dabartiniai labiau motyvuoti. Be to, jie jau gimę nepriklausomoje Lietuvoje, tad yra laisvesni, turi nepalyginamai geresnes galimybes mokytis, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, tad sunkiai įsivaizduoja, kad anksčiau buvo kitaip.

Noras gyventi

Per kelis darbo dešimtmečius gydytojai teko matyti ir skaudžių istorijų, ir tikrų stebuklų. Kai kuriuos savo mažuosius pacientus ir jų mamas, nerimo kupinomis akimis sekančias kiekvieną mediko judesį, N. Drazdienė prisimena iki šiol. Jai skaudu pagalvojus, jog dabartinės medicinos galimybės būtų išgelbėjusios ne vieną mažąjį pacientą. Tačiau medikai tuomet jautėsi bejėgiai.

Vis dėlto smagu, kad šiandien neonatologai gali džiaugtis išgyvenančiais naujagimiais, kad net 22–23 nėštumo savaitę į pasaulį pasibeldę kūdikiai turi galimybę gyventi. O mažiausia gydytojos darbo praktikoje gimusi ir išgyvenusi mergytė gegužę sulauks pilnametystės. Rasa Marija gimusi svėrė tik 450 gramų.

Prisiminusi šią išskirtinę pacientę profesorė sakė tikėjusi, jog Rasa Marija, net ir gimusi tokia mažutė, išgyvens. Mat ji nuo pat pirmosios akimirkos rodė norą gyventi. O tai pats geriausias ženklas pagalbą teikiantiems medikams. Prie neišnešiotų naujagimių dirba visa medikų komanda: neonatologai, radiologai, fizioterapeutai, masažistai, slaugytojos, laboratorijų specialistai ir kt. Tad išgelbėta gyvybė yra visų jų, o svarbiausia – ir mažojo paciento nuopelnas.

Profesijos žavesys

Maloniausias akimirkas medicinos mokslų daktarė patiria tuomet, kai einančią gatve ją užkalbina mamos ir rodo kažkada gležnučiais, neišnešiotais naujagimiais buvusius, o dabar dviejų metrų ūgį pasiekusius savo vaikus, dėl kurių gyvybės kažkada kovojo visas medicinos personalas. Smagu, kai tas ūgtelėjęs „vaikas“ priėjęs dėkoja už išgelbėtą gyvybę ir jo akyse suspindi jaudulio ašaros. Kai naujagimį atneša mama, kurią pačią, kažkada ką tik gimusią, gydytojai ištraukė iš mirties nagų, ar prieina studentė ir padėkoja už tai, jog prieš porą dešimtmečių išgyveno tik savo profesorės dėka.

– Tokie momentai yra mūsų profesijos žavesys, – sakė jaunąją medikų kartą ruošianti profesorė. – Tai atgrąža, kurią tu gauni ne kiekvieną dieną, bet tai tokia laimės akimirka, dėl kurios galima daug aukoti.

Atsisveikindama profesorė kybartiečiams ir visiems savo krašto žmonėms Naujaisiais metais linkėjo stiprios sveikatos, mat tai yra svarbiausia. O visa kita įmanoma pasiekti. Ir net labai sudėtingoje situacijoje nereikia prarasti vilties, nes likimas viską pats sudėlioja į savo vietas.

Artėjant Lietuvos šimtmečio paminėjimui neonatologė visoms jaunoms šeimoms linkėtų susimąstyti apie savo šalies ateitį, demografinę padėtį ir auginti daugiau vaikučių. Tuomet kitą šimtmetį galėtume pasitikti pagausėjusioje Lietuvoje.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Jolantos NORMANTIENĖS nuotr. Neonatologei Nijolei Drazdienei už išgelbėtas gyvybes dėkingi tūkstančiai naujagimių ir jų tėvelių.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-30.


  • 0

Mėgstamas darbas – kaip amžinas Kalėdų laukimas

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Kybartuose užaugusi žinoma dizainerė Vida Leonavičiūtė-Insodienė Vilniuje gyvena jau beveik keturis dešimtmečius. Sostinėje verda visai kitoks nei provincijoje gyvenimas – pilnas veiksmo, renginių ir įvykių. Tačiau menininkės širdis niekada nepamiršta gimtinės ir kiekviena proga bent pastovėti savo vaikystės kieme tampa tikra švente.

Šventės – namiškių būrelyje

Vida nėra dažna viešnia gimtinėje, tačiau iki šiol artimai bendrauja su buvusiais klasės draugais ir nė karto nėra praleidusi kas penkerius metus vykstančių klasės susitikimų. Mat prisiminimai iš vaikystės, anot dizainerės, – patys geriausi. O žmonės, su kuriais teko bendrauti augant Kybartuose, paliečia pačias švelniausias prisiminimų stygas. Gal todėl, vos gavusi progą aplankyti Suvalkijos kraštą su draugais ar darbo reikalais, Vida visada prašo nuvežti ją prie vaikystės namo, kur jau nebeliko jos išmintų takelių, tačiau atmintis vis dar saugo pačius šviesiausius prisiminimus. Kad ir kaip būtų gaila, sugrįžti į tėviškę dažniau jau nebeliko priežasties. Kai kybartiečių Leonavičių vienturtė dukra išvyko mokytis į Vilnių, iš paskos jai atsikraustė ir tėvai. Tad seniai Kybartuose neliko pačių artimiausių žmonių, pas kuriuos būtų galima pasisvečiuoti.

Prie šv. Kūčių stalo Vilniuje Vida susėda tik su savo vaikais – sūnumi ir dukra bei jos draugu. Dizainerės tėvai jau ilsisi netoli jos namų esančiose kapinėse.

– Kartais mintimis pasikalbu su tėvais. Galiu matyti kapinaites pro langą. Neturiu artimesnių žmonių nei mano vaikai, tad jų buvimas šalia man didžiausia šventė, – sakė rūbų dizainerė. – Nesu labai didelė tradicijų gerbėja, bet didžiąsias metų šventes visada švenčiame.

Karjeros link

1978 m. baigusi tuometinę Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Vida jau žinojo, kad Kybartuose neliks. Mergina įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo grafiką ir pradėjo siekti savo tikslų. Kad bus rūbų dizainere, kybartietė niekada neabejojo. Piešti ji pradėjo, kaip pati sakė, vos pradėjusi nulaikyti pieštuką. Mergina taip pat puikiai siuvinėjo, kūrė įvairius rankdarbius. Šį talentą ji paveldėjo iš mamos Stasės Brazdžionytės-Leonavičienės. Į sostinę atvykusios jaunos merginos akademijoje laukė dideli išbandymai. Kurso draugai vilniečiai buvo daug labiau išprusę žymių menininkų vaikai.

Tačiau jau po dvejų studijų metų atkakliai savo tikslo siekusi Vida pradėjo dirbti Kauno muzikinio teatro užkulisiuose ir kurti kostiumus balerinoms.

Baleto pasaulyje kybartietė atsidūrė neatsitiktinai. Didžiausia jos vaikystės svajonė buvo tapti balerina, ir nors šio troškimo įgyvendinti nepavyko, baletas tapo neatskiriama Vidos gyvenimo dalimi.

Pirmasis V. Insodienės darbdavys buvo tuomet Kaune dirbęs šokėjas ir choreografas Borisas Moisejevas. Vida prisiminė, kaip tada pati nuėjo ir pasisiūlė padirbėti pas charizmatiškąjį šokėją. Jis labai apsidžiaugė ir mielai sutiko priimti į darbą. Mat tais laikais, daugiau nei prieš trisdešimtmetį, beveik visi kūrėjai patys kurpdavo savo sceninius drabužius, todėl B. Moisejevui tokia naujovė pasirodė labai patraukli. Dizainerė su šia neeiline Rusijos estrados asmenybe ryšius palaiko iki šiol. O tada, būdama studentė, mergina net gyveno jo bute, kartu dalyvaudavo įvairiuose vakarėliuose. Ryšiai iki šiol nenutrūkę ir su jo šokėjomis.

– Tai žmogus, kurio iki galo pažinti neįmanoma, net ir praleidus su juo daugybę laiko, – apie B. Moisejevą sakė V. Insodienė.

Baleto pasaulis užbūrė

Ilgainiui dizainerė susipažino su baleto pasaulio žmonėmis, o nuo 1988 metų pradėjo kurti kostiumus teatrui. Jos darbų sąraše – keliasdešimt koncertinių kostiumų dabartinėms Lietuvos baleto žvaigždėms Eglei Špokaitei, Rūtai Jezerskytei, Mindaugui Baužiui bei kitiems garsiems atlikėjams. Dizainerei teko dirbti ir su garsiais šalies baleto šokėjais, choreografais Egidijumi Domeika, Petru Skirmantu bei Jurijumi Smoriginu. Su pastaruoju Vida scenos užkulisiuose praleido net keliolika metų.

Paskutinis V. Insodienės darbas – lapkritį Kauno muzikiniame teatre įvykusi baleto „Kita Pelenės istorija“ premjera. Čia kostiumų dailininkei teko dirbti su italų choreografu Gianni Santuci. Šiame spektaklyje ji siekė rekonstruoti XX a. pradžią, kai moterys ypač aktyviai kovojo už savo teises, stengėsi išsivaduoti iš jas varžiusių, fiziškai kankinusių kietų korsetų. Tuomet atsirado trikotažas, moterys išdrįso dėvėti triko, aptempus drabužius. Dizainerė kiekvienam personažui sukūrė vis kitokį drabužį. Balete – apie penkiolika šokėjų, o kostiumų – daugiau nei šimtas dvidešimt.

Vidos nuomone, kiekvienas kostiumas turi būti išskirtinis, nes kai visi vienodi, žiūrėti tampa nebeįdomu. Šokėjos atlieka daug įvairiausių judesių, todėl suknelės platėjančios, lengvai krentančios, plazdančios. Spektaklio atomazga vyksta demonstruojant kostiumų kolekciją. V. Insodienė pasakojo, jog daliai kostiumų sukurti buvo naudotos kompiuterinės technologijos. Jos pasitelktos perkelti vaizduojamojo laikotarpio žymiausių dailės meistrų kūrinius ant kostiumų medžiagų. Apskritai, Vidos kurti kostiumai – kruopščiai apgalvoti, spalvingi, ryškūs ir netikėti. Dizainerės kruopštumas ir atsidavimas darbui – beribis. Ji pati ieškojo medžiagų, derino aksesuarus, kasdien dalyvavo juos kuriant.

– Darbas baleto užkulisiuose – tarsi jaudinantis Kalėdų laukimas. O dar kai viskas pavyksta, nes nepavykti negali… – apie savo mėgstamą darbą svajingai pasakojo Vida.

Deja, kol kas kūrybinio darbo kuriant spektakliams nebūna tiek, kiek norėtųsi. Tad Vida dirba su individualiomis klientėmis. Yra pristačiusi kelias rūbų kolekcijas. Tačiau baletas visada išlieka prioritetu dizainerės darbų sąraše.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Vidos Insodienės, balerinos atlieka daug judesių, tad jų suknelės turi būti plazdančios, laisvai krintančios.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-28.


  • 0

Futbolo aikštėje – ir vaikai, ir mamos

Į sporto klubo „Sveikata“ organizuotą vaikų futbolo turnyrą susirinko net 20 komandų iš įvairių Lietuvos miestų. Jaunieji sportininkai varžėsi keturiose amžiaus grupėse.

Trylikamečių grupės turnyro nugalėtojais tapo Prienų futbolo klubo auklėtiniai. Jie už nugaros paliko Vilkaviškio sporto mokyklos ir šeimininkų Kybartų „Sveikatos“ futbolininkus.

Devynerių metų amžiaus grupėje po atkaklių kovų tik dėl geresnio įvarčių santykio nugalėjo Vilniaus „Vyčio“ komanda, kurią treniruoja buvusio kybartiečio, o dabar žinomo Lietuvos trenerio Algimanto Liubinsko sūnus Algimantas. Tiek pat taškų, kaip ir vilniečiai, surinkusi Kauno „Fortūna–A“ komanda iškovojo antrąją vietą. Trečiąją vietą užėmė Jonavos KKSC ekipa. Mūsų rajono ekipos tarp prizininkų šįkart, deja, nepateko.

Pačių mažiausiųjų, gimusių 2010 ir 2011 metais, turnyruose rezultatai nebuvo skaičiuojami. Visos dalyvavusios komandos apdovanotos medaliais, o geriausiam kiekvienos ekipos žaidėjui įteikti asmeniniai prizai. Šioje amžiaus grupėje rungtyniavo komandos iš Kybartų,Vilniaus, Kauno ir Druskininkų.

Kadangi renginys vyko per Tarptautinę futbolo dieną, šia proga buvo surengtos ir neeilinės rungtynės, kuriose dalyvavo vaikų mamos ir klubo „Sveikata“ administracijos vyrų žmonos.

Henrikas KATILIUS

Nuotr. Savo jėgas futbolo aikštėje išbandė ir jaunųjų sportininkų mamos bei klubo „Sveikata“ administracijos vyrų žmonos.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-21.


  • 1

Gimnazistai netradiciškai prisiminė Joną Basanavičių

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje surengta netradicinė popietė, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui bei mūsų tautos patriarchui Jonui Basanavičiui atminti.

Šventė vyko J. Basanavičiaus 166-ųjų gimimo metinių išvakarėse. I–II klasių mokiniai vaidino ir dainavo šio mūsų iškilaus kraštiečio surinktus tautosakos kūrinius. Viena iš renginio iniciatorių – lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė pasidžiaugė J. Basanavičiaus indėliu į Lietuvos istoriją, papasakojo įspūdžius iš neseniai su gimnazistais aplankytos jo gimtinės Ožkabaliuose. Istorijos mokytoja Virginija Pačkauskaitė-Venskūnienė susirinkusiesiems priminė pagrindinius patriarcho nuopelnus Lietuvai ir pagrindinę jo skelbtą misiją – būti lietuviais.

Į sceną vienas po kito lipę gimnazistų kolektyvai popietės dalyvius stebino J. Basanavičiaus rinktų pasakų interpretacijomis, skaitomais jo užrašytų dainų tekstais. Anot pedagogės N. Černauskienės, šie Ožkabalių kaimo tautosakos rinktinių kūriniai – tikras lietuvių tautos lobynas.

Dar labiau susirinkusieji sukluso išgirdę Gudkaimyje gyvenančios Teresės Basanavičiūtės balsą. Ji – paskutinė artima J. Basanavičiaus giminaitė, jo brolio Vinco anūkė. Nors dėl ligos moteris į šventinę popietę ir negalėjo atvykti, tačiau ji darytuose balso įrašuose pasidalijo prisiminimais apie savo senelį Vincą, jo brolį Joną bei apie visą didingą Basanavičių giminės likimą. Anot moters, J. Basanavičius mirė laimingas, nes Lietuva jau buvo laisva.

Šiuos T. Basanavičiūtės atsiminimus įrašė trečios gimnazijos klasės mokinė Ugnė Rickevičiūtė, praėjusiais metais dalyvavusi projekte, kuriame buvo domėtasi visa Basanavičių gimine. Už šį darbą U. Rickevičiūtei įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijos pagyrimo raštas.

Renginyje viešėjusi Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinės padalinio vedėja Rūta Vasiliauskienė pasidžiaugė bendradarbiavimu su Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija.

„Smagu matyti, kaip gražiai viskas buvo padaryta tarsi žaidžiant su tautosaka. Linkiu ir toliau gilintis į jos platybes, geriau pažinti mūsų tautos patriarchą ir neprarasti to suvalkietiško būdo, kurį turėjo ir J. Basanavičius. Būkite taupūs – taupykite savo laiką leisdami jį prasmingai. Būkite patriotai – mylėkite mūsų Lietuvėlę, kad ir kokia ji būtų. Kokią ją susikursime, tokioje ir gyvensime“, – gimnazistus ragino R. Vasiliauskienė.

Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Janulaitytė visiems scenoje pasirodžiusiems kolektyvams įteikė padėkas už kūrybišką J. Basanavičiaus surinktos tautosakos interpretavimą.

Tai buvo pirmasis gimnazijoje vykęs renginys, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Gimnazistai savaip interpretavo Jono Basanavičiaus surinktą tautosaką.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Globos namų vaikai sulaukė geradarių

Vakar Kybartų vaikų globos namuose vyko iškilmingas suremontuoto mergaičių kambario atidarymas. Prieš didžiąsias metų šventes tokią dovaną keturioms įstaigos globotinėms padovanojo Alesundo Vegsundo LIONS klubo iš Norvegijos nariai.

Į Lietuvą keturi norvegai atvyko užpraeitą penktadienį. Visą savaitę jie darbavosi trečiajame vaikų globos namų aukšte esančiame mergaičių kambaryje.

Iki atvykstant norvegams buvo išnešti baldai, nuplėšti seni tapetai, tad svečiai iškart galėjo imtis darbo. Pirmiausia buvo glaistomos sienos ir grindys. Vėliau jie dažė lubas, klijavo tapetus, klojo grindis.

Geradariai norvegai – Vilkaviškio LIONS klubo bičiuliai. Vienas iš jų – Arve Rogne – į Vilkaviškio rajoną atvyksta ir vaikų globos namams padeda jau ne pirmus metus. Tačiau anksčiau jų parama apsiribodavo dovanėlėmis, reikalingais daiktais, kitokiais dalykais.

– Vilkaviškiečių LIONS klubas šį pavasarį jau remontavo vieną Kybartų vaikų globos namų kambarį, – pasakojo klubo prezidentė Elena Savickienė. – Norvegai pamatė mūsų nuotraukas ir panoro tokį pat darbą padaryti patys. Todėl jie, prieš atvykdami į Lietuvą, atsiuntė čia statybinių medžiagų, o neseniai, surinkę mokančiųjų statybos darbus komandą, atvyko ir patys.

E. Savickienė sakė, kad visą savaitę, kol dirbo, norvegai turėjo ir keletą pagalbininkų – vyresnio amžiaus vietinių berniukų. Jiems buvo labai svarbu dalyvauti visame procese, padėti kambarius remontuojantiems vyrams.

Sekmadienį, kol Torbjornas, Kjellis, Eirikas ir Arve remontavo mergaičių kambarį, Vilkaviškio LIONS klubo nariai Elena Savickienė, Raimonda Kurauskienė, Zita Dubickienė bei Saulytis Kurtinaitis su vaikais žaidė žaidimus ir kepė obuolių pyragą. Raimonda pasakojo, jog globotiniai labai noriai padėjo pjaustyti obuolius, kiekvienas stengėsi pamaišyti tešlą ir nors kiek prisiliesti prie kepimo proceso, tad šis užtruko kiek ilgiau nei paprastai. Tačiau kokie laimingi buvo vaikai!

Pabaigus darbus paaiškėjo, kad norvegai į Lietuvą atvežė daugiau statybinių medžiagų, nei reikia mergaičių kambariui suremontuoti. Pasitarus nuspręsta sutvarkyti ir berniukų kambarį, kuris buvo paskutinis neremontuotas gyvenamasis kambarys trečiajame globos namų aukšte.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. iš „Lions“ archyvo. Norvegai iš Alesundo Vegsundo LIONS klubo į vaikų globos namus atvyksta ne pirmą kartą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-02.


  • 0

Jaunasis rašytojas – atvirai apie gyvenimą tarp Kybartų ir Londono

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Neseniai vilkaviškiečiams teko proga susipažinti su neeiline asmenybe – iš Kybartų kilusiu jaunosios kartos rašytoju Edvinu Krocu. Tris knygas parašęs ir išleidęs dvidešimtmetis kybartietis savo gyvenimo detalėmis atvirai dalijosi ir su jaunimu, ir su suaugusiųjų auditorija.

Vieną popietę Vilkaviškio kultūros centro fojė virto ypač atvirų pokalbių arena, kur slapukavimams ir išsisukinėjimams neliko vietos, o nuginkluojantis, nuogas atvirumas nepaliko peno jokioms interpretacijoms ir nuo neapykantos išgydė net pikčiausius skeptikus.

Edvinas – ypatingai jaučiantis, išgyvenantis ir mylintis žmogus, kuris savuosius potyrius, atradimus laisvai išlieja popieriuje. Savo kūryboje jis nebijo kalbėti apie tikrus jausmus, atskleisdamas net intymiausias detales. Edvinas rašo ne tik apie meilę, neapykantą, nusivylimą savimi ir pasauliu, nuopuolius, bet ir apie atradimus bei pakilimus. Kybartuose užaugęs vaikinas ten, kaip sako pats, jautėsi besąlygiškai mylimas mamos, kuri sudėjo į jį didžiausius lūkesčius ir kurių jis jautėsi nepateisinantis.

Kai buvo šešiolikos, Edvinas atrado Jungtinės Karalystės sostinę, kur patyrė pirmąją meilę. Netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis vaikinas nuo tada ir blaškosi tarp Londono, Kybartų ir Kauno. Šios savaitės pradžioje jis kaip tik išskrido į savo meilės miestą Jungtinėje Karalystėje. Į jį Edvinas sugrįžta jau ne pirmą kartą. Iki tol, kol širdis nepasakys kitaip…

„Santakos“ skaitytojams siūlome jaunojo rašytojo, knygų „Niekados neleisk man išeiti“, „Akmenukas bate“ ir „7 metai už grotų“ autoriaus Edvino Kroco mintis apie gyvenimą, meilę, norą išeiti ir atrastus sparnus, kuriuos mes turime kiekvienas…

Apie jausmą būti savame krašte

Kaip ten sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi?“ Aš taip šventai tuo tikėjau, kad jei ne Vilkaviškio kultūros centro pasiūlymas, tikrai nebūčiau drįsęs čia atvykti pats. Bijojau savo krašto, savo namų, žmonių, tarp kurių augau, kurie matė mano aplinką ir patys joje gyveno. Ištikimas buvau tik didmiesčiams, kurie ir be manęs turi tiek nuostabių autoritetų, tarp kurių aš buvau kaip leisgyvė musė ant palangės ir tik tyliai prabildavau apie tai, kaip įsivaizduoju ir kaip matau šį didelį pasaulį. Šios dienos laukiau su baime. Su jauduliu. Iš čia taip ilgai bėgęs, parbėgau atgal. Namo. Ir nenusivyliau. Kai buvau šešiolikos, pirmą kartą Vilkaviškio kultūros centre lankiausi kaip šokėjas. Paskui šimtus vakarų iš eilės vis įsivaizduodavau, jog kažkada, laikui atėjus, stovėsiu ten ant scenos ir papasakosiu jauniems žmonėms, kad gyvenime svarbiausia – mylėti.

Kiekvienas nusipelno būti mylimas

Dažnai kaltinu save už tai, jog gimiau būti ieškotoju. Ieškotoju savęs. Ir dažnai kaltindamas save pradedu pavydėti tiems, kuriems reikia, atrodo, tiek nedaug. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – trys išleistos knygos, taip pat pristatytas projektas „Mylėti (ne)draudžiama“.

Man svarbu kovoti už žmogaus teises, galimybes. Noriu, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis, nes kiekvienas nusipelnė būti mylimas toks, koks jis yra ir koks nori būti. Tikiu, jog yra žmonių, kurie tiki sėkme. Kurie tiki, kad galbūt ir aš esu lydimas sėkmės. Kuriuos įkvepiu savo veikla. Kad slystu pirmyn pasitepęs batus sviestu, kad esu drąsus ir man niekados nedreba kinkos iš baimės. Kad niekados neverkiu ir visados šypsausi. Tačiau mano patirtys parodė, jog iš tiesų socialinių medijų transliuojamas asmens gyvenimas racionaliame, realiame gyvenime yra šiek tiek kitoks.

Kas mane pažįsta, tikrai pasakys, kad esu laimingas žmogus. Mano misija – sėti laimę. Dar aš pavojingai mėgstu vienatvę, nes joje naiviai ir be saiko svajoju. Labai tikiu meile, nors tiek kartų gyvenime man buvo sakyta, jog meilė išsisemia ir baigiasi, lieka tik prisirišimas. Tiek kartų man buvo kartota, kad laikas, Edvinai, subręsti ir mąstyti logiškai. O aš visada nerdavau stačia galva į pojūčius, į jausmus ir tapdavau priklausomas nuo tų, kurie buvo bejausmiai mano atžvilgiu. Troškau užsispyręs jiems įrodyti, kad viskas gali būti kitaip. Kad reikia gyventi pasakoje, o ne racionaliame pasaulyje. Vėliau supratau, jog žmonės nesikeičia. Arba tiesiog aš nepakankamai gera priežastis jiems pasikeisti.

Noras išeiti virto apsisprendimu būti

Šiandien noriu parašyti apie tuos laikotarpius, kada nubukintas kasdienės rutinos, skubėjimo, pinigų, reklamos galios, garbės ir šlovės troškimo pasijausdavau šiukšle ir trokšdavau nebebūti. Net ir man – tokiam, kuris beprotiškai užsispyręs ir imlus, kartais gyvenime būna akimirkų, kai viskas pradeda nebeteikti laimės, džiugesio, kai niekas nepriverčia jaustis patogiai gyvenant savame kūne. Kai vienintelis dalykas, kurį iš tiesų nori padaryti, – išeiti.

Praeitą pavasarį mane dažnai aplankydavo jausmas, kad viskas nusibodo. Gyvenau labai tikslingai: nuostabus, pakankamai gerai apmokamas darbas, sporto klubas, subalansuota mityba, griežta disciplina, fizinis tobulėjimas. Ir vis dėlto, nors taip pat, kaip ir aš, aplink mane gyveno visas pasaulis, man to atrodė negana. Man buvo sukakę vos dvidešimt, o aš jaučiausi taip, lyg niekas daugiau nebenutiks. Lyg niekas priekyje manęs nebelaukia.

Gyvenau Londone ir šalia manęs nebuvo nė vieno žmogaus, kuris iš tiesų būtų mane supratęs. Kiekvieną rytą nubudęs aš užsidėdavau linksmojo Edvino kaukę ir išskubėdavau į gatves. Vakarais krisdavau į lovą ir kietai užmigdavau. Stumdžiau dienas kaip pokerio kamuoliukus. Tačiau vieną dieną pajutau, kad nebeturiu jėgų daugiau apsimetinėti. Gulėjau skvere ant pievutės ir mano akyse susitvenkė ašaros. Atsistojęs aš pradėjau kiūtinti namų link ir man pasidarė labai bloga. Atrodė, jog dūstu. Stovėdamas metro maniau, kad numirsiu ir kad niekas to net nepastebės. Tą akimirką meldžiau savęs dar truputį pakentėti, ir viskas staiga apsivertė…

Išnykimo idėja nubluko

Buvo akimirkų, kada gulėdamas lovoje aš žvelgdavau į lubas ir įsivaizduodavau tą akimirką, kada atsistosiu ir uždarysiu namų duris iš kitos pusės. Kai pučiant žvarbiam vėjui aš judėsiu palengva tilto link basomis. Ta išnykimo idėja atrodė labai reali, kaip ir visus kartus iki to. Juokingiausia arba graudžiausia tai, kad man niekada nebuvo priežasties būti nelaimingam. Ir vis dėlto, kažkaip tiems laikotarpiams užplūdus, pasijausdavau sutriuškintas, pažemintas savęs paties, neteisingas sau pačiam, jausdavausi depresyviu, destruktyviu, vienišu, šaukiančiu, kaukiančiu, klykiančiu, bet neišgirstu, nelaimingu vaiku. Todėl, kad nežinojau viso to priežasties, aš nežinojau, su kuo turėčiau kovoti.

Tomis dienomis ir naktimis, kurios kartais užsitęsdavo iki ištisų savaičių, aš gulėdavau lovoje apsimesdamas, jog karščiuoju. Mano kūnas tomis dienomis nebepriklausydavo man. Aš negalėdavau išlipti iš lovos. Žvelgdavau apatiškai į sieną ir glostydavau ją pirštais.

Atleidimo sau pačiam link

Tais periodais aš padariau labai daug nuodėmių prieš save patį. Aš save nuteisdavau ir tam nereikėjo išrasti jokių biblijų. Padariau tokių dalykų, už kuriuos sau ilgai neatleisiu, nes tam reikia laiko.

Savo išsigelbėjimą aš atradau kūryboje. Prisimenu ramybės ir jaukumo vakarus, kada mano kambarėlyje nušvisdavo naktinė lemputė, patefonas vėl pradėdavo groti vinilo plokšteles, o plunksnakotis liesti puslapius. Tais vakarais, tą nemeilę pildamas ant popieriaus lapų, paversdavau ją meile. Tomis naktimis, kada aš mylėdavausi su savo vidiniais demonais, manyje pradėdavo gimti meilė sau ir drąsa pasipriešinti negatyvioms, destruktyvioms mintims. Ir visos tos kovos bei meilės vaisius – mano knygos. Gyvendamas savo paties kalėjime aš parašiau ir savo paskutiniąją „Septyneri metai už grotų“, kuri dabar jau pasirodė prekyboje.

Visi mes turime sparnus

Dabar aš žinau, kad sunkios akimirkos ateina ir išeina. Kad reikia jas iškentėti, išgyventi ir kuo daugiau iš jų pasiimti teigiamo. Ir niekados negalima nuteisti kito žmogaus už tai, kaip jis nusprendžia nugyventi savo gyvenimą. Kiekvienas mes esame skirtingas. Žmonėms nereikia tavo laimės formulių, išgyvenimo, sėkmės teorijų, nes jei jos pasiteisino tau, nebūtinai pasiteisins kitam. Žmonėms reikia vienintelio dalyko, kurį gali jiems padovanoti, – supratimo. Pabandymo suprasti. Ir palaikymo. Tikėjimo. Jausmo, kad esi mylimas.

Aš vis aiškiau pradedu suprasti, jog gyvenime man visai nereikia nei šlovės, nei pripažinimo. Atvirkščiai – tai surakina labiausiai. Gyvenime nereikia iliuzijų, planų, nes jiems nepasiteisinus gimsta nusivylimas savimi, pyktis sau. Gyvenime nereikia karjeros, pinigų, materialių tuštybių, nes kiek daug, kiek sumautai daug laiko dar norėsi paskui jas bėgti? Gyvenime reikia tik vieno – patikėjimo, kad turi sparnus ir kad su jais gali plasnoti bet kur. Tu turi sparnus! Tad skrisk! Šauk, dainuok garsiai. Renkis spalvotus rūbus, apsikabink žmones, prisipažink mylintis, klausykis lietaus, savęs jame. Išgirsk save. Bet niekados neleisk nei sau, nei kitiems tau nuplėšti sparnų. Tai tavo galia…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Iš Kybartų kilęs Edvinas Krocas jau yra parašęs ir išleidęs tris knygas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-07.


  • 0

Šachmatų turnyras pritraukė daug įvairaus amžiaus dalyvių

Praeitą šeštadienį Kybartų bendruomenė į kalėdinį turnyrą sukvietė šachmatininkus iš Kybartų, Alvito, Virbalio, Vilkaviškio, Pilviškių. Dalyviai varžėsi dėl prizų, kuriuos įsteigė bendruomenės taryba.

Turnyre, vykusiame bendruomenės namuose, dalyvavo 30 įvairaus amžiaus žaidėjų. Pasak organizatorių, jaunieji šachmatininkai savo žaidimu nė kiek nenusileido suaugusiesiems. Varžybų prizininkai apdovanoti taurėmis, medaliais, diplomais, padėkos raštais, asmeninėmis dovanomis

Geriausiai sekėsi kybartiečiui Mindaugui Giedraičiui, kuris surinko 7 taškus ir tapo kalėdinio turnyro nugalėtoju. Antrą vietą užėmė vilkaviškietis Stasys Kružinauskas (5,5 tšk.). Trečioje vietoje liko Rokas Pauža, irgi surinkęs 5,5 taško. Ketvirtas buvo kybartietis Saulius Šlivinskas.

Tarp jauniausių žaidėjų geriausiai sekėsi Austėjai Murauskaitei. Mergaitė surinko 4,5 taško. Paulius Sabaliauskas, Arnas Bikauskas ir Alfredas Gedžius pelnė po 4 taškus.

Sportininkus sveikino ir apdovanojimus įteikė bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

– Mokslas įrodė, kad šachmatai gerina atmintį, lavina operatyvų mąstymą, protą, vaizduotę, stiprina įgūdžius priimti savarankiškus sprendimus. Tikimės, jog šis turnyras taps tradiciniu ir jame dalyvaus dar daugiau šachmatų žaidimo entuziastų, – vylėsi V. Katkevičius. – Nuoširdžiai dėkojame mūsų nuolatiniams talkininkams: Vytautui Miknevičiui už teisėjavimą bei Vitaliui Šidiškiui už pagalbą organizuojant šį turnyrą.

Bendruomenės pirmininkas sakė, kad kitais metais tokį turnyrą ketinama suorganizuoti plačiajai visuomenei vasarą, miesto parke.

„Santakos“ inf.

Nuotr. Turnyre dalyvavo trisdešimt šachmatininkų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-16.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian