Kybartai spaudoje

  • 0

Lankstinukas vilioja aplankyti miestą

Miesto šimto metų sukakties, kuri bus minima 2019-aisiais, proga išleistas lankstinukas „Pėsčiomis po istorinį Kybartų miestą“.

Kaip sakė lankstinuko išleidimo iniciatorius, Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, leidinys nemokamai bus dalijamas kybartiečiams ir miesto svečiams. Nemaža dalis tiražo bus atvežta į Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centrą.

– Išleidome 10 tūkstančių vienetų. Mums tai kainavo 500 eurų. Dalį lėšų, per 400 eurų, gavome iš nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondo pagal Savivaldybei pateiktą projektą. Kitą dalį susirinkome patys, – pasakojo V. Katkevičius.

Teksto ir beveik visų nuotraukų lankstinuke autorius – pats bendruomenės pirmininkas. Sumaketuoti leidinį padėjo Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojai.

Minėtame lankstinuke – praktiškai visas maršrutas, kuriuo jau kelerius metus po miestą ekskursantus vedžioja V. Katkevičius. Leidinyje – ir paminklas knygnešiams, ir garsioji geležinkelio stotis, jos požemiai, namas, kuriame gyveno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, cerkvė ir kiti objektai. Nemaža dalis lankstinuko skirta Prezidentui Antanui Smetonai. Pasak bendruomenės pirmininko, Prezidentas – neatsiejama Kybartų miesto istorijos dalis, nepaminėti šio žmogaus būtų buvę neteisinga.

Pernai ties ta Lieponos upelio vieta, per kurią į Vokietiją perėjo Prezidentas A. Smetona, Kybartų bendruomenė pastatė atminimo ženklą – lauko akmenimis išgrįstoje Lietuvos kontūro aikštelėje, apsodintoje tujomis ir kitais medeliais, tarp dviejų metalo atramų įtvirtino lauko riedulį su tekstu. Šis sumanymas taip pat yra skirtas Kybartų miesto šimtmečiui.

Svarbiausia, kad pirmininko iniciatyvą palaikė visa bendruomenė ir šis atminimo ženklas pastatytas savo jėgomis bei lėšomis. Medžiagų padovanojo ir patį ženklą pagamino paminklų dirbtuvių savininkas Vitas Špakauskas ir vietinis gyventojas Vytautas Juzumas, darbus atliko kybartiečiai Romas Gančarikas, Zenonas Ramanauskas, prisidėjo ir kiti. Bendruomenė sutvarkė šios vietos prieigas. Dabar šitas objektas visada rodomas ekskursantams.

Šimtmečio proga bendruomenė norėjo nudžiuginti miesto gyventojus ir parodyti kauniečių sukurtą spektaklį „Smetona“ pagal Gedimino Jankaus dramą „Kybartų aktai“. Kad gautų lėšų, rašė projektą Kultūros ministerijai, tačiau ji atsisakė finansuoti šį renginį, savo sprendimą pagrįsdama Lietuvos istorijos instituto argumentu – „netikslinga“. Kodėl netikslinga, kybartiečiams niekas nepaaiškino.

Pasak V. Katkevičiaus, Kybartų bendruomenėje nėra nei politikų, nei istorikų. Į detales gilintis ir vertinti istorines asmenybes – ne bendruomenės narių kompetencija. Pastatyti ženklą pasienyje kybartiečius paskatino pagarba istorijai ir iškilioms asmenybėms. Nesvarbu, kas ir ką apie tai galvotų.

Kaip sakė V. Katkevičius, kažkada garbaus amžiaus vietiniai gyventojai jam yra pasakoję įdomių smulkmenų iš 1940 m. birželio 15-osios vakaro įvykių Kybartuose. Tad jis savo pasakojimą ir ekskursiją visada pradeda nuo Kybartų geležinkelio stoties, nes būtent joje pirmiausiai stabtelėjo iš Kauno su palyda automobiliu atvažiavęs Prezidentas Antanas Smetona. Mat Rusijos imperijos laikais statyta stotis tuomet buvo didžiausia ir prabangiausia po Sankt Peterburgo. Joje apsistodavo ir pats Rusijos caras Nikolajus II, kai vykdavo į savo žmonos, Vokietijos princesės Aleksandros tėviškę. Na, o tarpukariu stotyje, kurios dabar išlikusi tik menka dalis, veikė geras restoranas, kuriame Prezidentas su palyda išgėrė arbatos ir užkando. Valstybės vadovas tuomet buvo pakviestas vakarienės į šalia stovėjusius ir dabar tebestovinčius tuomečio Kybartų burmistro Juozo Prapuolenio namus.

– Kaip savo prisiminimuose rašė Lietuvos kariuomenės brigados generolas ir valstybės veikėjas Kazys Musteikis, Prezidentas vis apgailestavo, kad Lietuva nepasipriešino sovietams ir vis kartojo norintis kuo ilgiau pasilikti tėvynėje. Už šitą gaišimą jis sumokėjo brangiai – iki šiol gyvais sovietmečio mitais apie vadinamąjį pabėgimą iš Lietuvos. Mažai kas įvertina faktą, kad Prezidento pasitraukimas iš šalies tapo teisine kliūtimi sklandžiai sovietizuoti Lietuvą, nes Kremlius tam tikslui buvo suplanavęs būtent A. Smetonos parašą, – pasakojo V. Katkevičius. – Mes pasitraukimo fakto nelaikome gėdingu ir savo vedamose ekskursijose aš jį minėjau ir minėsiu.

Per mėnesį V. Katkevičius po Kybartus palydi maždaug 7–8 grupes žmonių, norinčių geriau pažinti šį Lietuvos pasienio miestą. Už tai jis sakė imantis nedidelį atlygį – 20 eurų, kurie keliauja į bendruomenės kasą. Iš šių lėšų mokama už elektrą, pinigai naudojami bendruomenės reikmėms.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09.


  • 0

Renka žinias apie šaškininką

Kybartų bendruomenė ruošiasi organizuoti šaškių turnyrą ir pagerbti kybartietį šaškininką, sporto meistrą, Lietuvos šaškių čempioną Joną Sinkevičių.

Jis gimė 1931 m. Kybarčiukuose, 1962–1963 m. dirbo Kybartų vidurinėje mokykloje, mokė vaikus žaisti šaškėmis.

J. Sinkevičius mirė 1993 m., palaidotas Virbalio kapinėse.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius renka medžiagą apie šį žmogų. Turinčiųjų informacijos prašoma susisiekti tel. 8 612 85 242, el. p. kybartubendruomene@gmail.com.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09


  • 0

Streikuoti planuoja Kybartų mokyklos

Protestuodami dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) nariai jau nuo pirmadienio šalies mokyklose žada pradėti neterminuotą streiką. Mūsų rajono pedagogai prie šios akcijos ketina prisijungti kiek vėliau.

„Tai, kas įvesta, nėra etatinio darbo apmokėjimo sistema, o valandinis mokytojų darbo apmokėjimas pakeistas minutiniu, nes mokyklų vadovai kartu su mokytojais priversti smulkmeniškai įvertinti kiekvieną darbelį ir netgi numatyti juos visiems metams į priekį, todėl skaičiuojamos jau nebe valandos, o minutės“, – pranešime spaudai teigė LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas.

LŠDPS reikalauja nedelsiant atsisakyti „minutinės“ darbo užmokesčio sistemos ir įdiegti etatinio apmokėjimo modelį, kuriame vienam etatui sudaryti būtų ne daugiau kaip 18 kontaktinių valandų. Taip pat reikalaujama pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. ir mažinti mokinių skaičių klasėse.

Streiką skelbianti profesinė sąjunga tvirtina, kad mokyklose dar niekada nebuvo tokios netvarkos – nesuderintos darbo užmokesčio sistemos, neatnaujintos arba neteisingai sudarytos darbo sutartys.

LŠDPS Vilkaviškio rajono pirmininkė Kristina Leskauskienė teigė, kad mūsų savivaldybėje streikuoti planuoja dvi Kybartų miesto mokyklos: „Saulės“ progimnazija ir Kristijono Donelaičio gimnazija. Tiesa, greičiausiai šios įstaigos prie visuotinės protesto akcijos prisijungs kiek vėliau, nes apie būsimą streiką mokyklų vadovams reikia pranešti prieš penkias darbo dienas. Vakar iki pietų nė vienas direktorius tokios informacijos dar nebuvo gavęs.

„Šiuo metu rajone turime keturias mokyklas, kuriose veikia profesinės sąjungos. Iš viso yra apie pusšimtis narių. Tiesa, viena mokykla ketina prisijungti prie mūsų organizacijos, tad ateityje narių turėtų padaugėti. Profesinės sąjungos sėkmingai gyvuoja ne tik Kybartuose, bet ir Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazijoje bei Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinėje mokykloje. Kiek žinau, Vilkaviškyje viskas yra gerai ir „Ąžuolo“ pedagogai bent kol kas prie streiko prisijungti neketina. Žaliojoje turime tik keturis narius, du iš jų šiuo metu mokykloje nedirba, augina mažus vaikus. Be to, prisimenant senesnius laikus, šioje mokykloje streikai vertinami kaip didžiausia blogybė“, – teigė Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos Daržininkų skyriuje dirbanti K. Leskauskienė.

Ji tvirtino nuoširdžiai tikinti, kad šis visuotinis streikas turės teigiamų pasekmių ir pedagogai pasieks norimų rezultatų. Anot jos, streikuoti reikia būtent dabar, nes protestuoti po kurio laiko jau gali būti per vėlu.

„Ministrė mums žadėjo, kad algos pakils bent 20 proc., tačiau tai – visiškas melas. Šiais metais aš turiu netgi didesnį kontaktinių valandų skaičių nei pernai, tačiau mano alga mažesnė maždaug 10 eurų. Ir taip yra ne man vienai! Neneigiu, tikrai esama tokių mokyklų, kur pedagogams pakilo atlyginimai, tačiau daugumoje įstaigų tarp mokytojų sukeltas nereikalingas nerimas, suskaldytos bendruomenės“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Ji tikino, kad LŠDPS nariai šiuo streiku visų pirma sieks ne mokytojų algų padidinimo, o bent jau to, kad atlyginimai būtų grąžinti į ikikrizinį lygį.

„Dėl to kovojame jau penkerius metus, tačiau realių rezultatų nėra. Kalbama apie siekį 2025 metais mokytojo specialybę padaryti prestižinę, tačiau mūsų profesija ir toliau žeminama. Dabar iš pedagogo atlyginimo išgyventi yra labai sunku“, – apgailestavo LŠDPS Vilkaviškio skyriaus pirmininkė.

Andrius GRYGELAITIS

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09.


  • 0

Solidarumo bėgimas suvienijo įvairias Kybartų įstaigas

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė organizavo jau penktąjį solidarumo bėgimą, per kurį buvo renkamos lėšos vaikams, nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje. Šiemet prie iniciatyvos taip pat prisidėjo kai kurios kitos miesto įstaigos.

Bėgime dalyvavo per pusantro šimto žmonių, daugiausiai buvo Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenės narių. Bėgo ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai, mokytojai. Prie akcijos šiais metais taip pat prisijungė vietiniai pasieniečiai, pataisos namų, prekybos centro „Maxima“ bei kultūros centro darbuotojai.

Startavę gimnazijos stadione, Kybartų gatvėmis nelenktyniaudami bėgikai įveikė maždaug 2,5 km trasą. Pasak gimnazijos kūno kultūros mokytojo Aurelijaus Viliušo, seniau mokiniai nesuprasdavo šio bėgimo esmės, todėl lenktyniaudavo tarpusavyje, aplenkdami net priekyje važiuojančius policijos pareigūnus. Dabar kiekvienas bėgikas puikiai žino, kad varžytis čia nereikia – pasiekę finišo liniją visi apdovanojami akcijos lipdukais bei diplomais.

„Kiekvienas bėgimo dalyvis paaukojo tam tikrą sumą pinigų, kurie vėliau bus perduoti Ukrainos vaikams. Ankstesniais metais lėšos buvo skiriamos mažiesiems Zambijos gyventojams. Šiemet mūsų bendruomenės nariai aukojo įvairias sumas – nuo 20 centų iki 5 eurų. Žinant, kad didelė dalis mūsų gimnazijos mokinių gyvena nepasiturinčiose šeimose, tai – gana nemaži pinigai“, – mintimis dalijosi A. Viliušas.

Bėgimo dalyviai ne tik patys galėjo aukoti pinigų, bet ir ieškoti rėmėjų, kurie tai padarytų už juos. Ankstesniais metais viena gimnazijos mokinė buvo suradusi net 10 rėmėjų.

A. Viliušas svarstė, kad šis tradicinis bėgimas ne tik visus suvienija bendram tikslui, bet ir skatina vaikus gyventi aktyviai. Pedagogo teigimu, mokinių fizinis pasirengimas nuolat prastėja.

„Smagiausia, kad visi supranta solidarumo bėgimo svarbą. Nors nemažai mokinių likus keliems šimtams metrų iki finišo griebiasi už šonų, vis dėlto sukandę dantis iš paskutiniųjų jie stengiasi pasiekti galutinį tikslą“, – šypsojosi kasmet šiame bėgime dalyvaujantis gimnazijos lituanistas Mindaugas Bučinskas.

„Santakos“ inf.

Andriaus GRYGELAIČIO nuotr. Šiemet solidarumo bėgime dalyvavo per 150 žmonių.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-30.


  • 0

Gimnazijoje gausu pokyčių

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija šiuos mokslo metus pasitiko atsinaujinusi. Įstaigoje įrengta lauko klasė, vaikai dalį pamokų leidžia 3D kabinete, o mokyklos svečiai kviečiami aplankyti į naują vietą persikėlusį mokyklos muziejų.

Iš senų daiktų

Minėti pokyčiai – greičiausiai ne paskutiniai gimnazijoje. Tikimasi, kad savivaldybės Tarybos nariai pritars sprendimui nugriauti prie mokyklos esantį ūkinį pastatą, vėliau toje vietoje bus galima įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Senas medinis pastatas tikrai nepuošia įstaigos teritorijos, juolab dabar jis stovi tuščias ir nenaudojamas.

„Labai norėtume šioje vietoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Paradoksalu: vaikų įstaigoje mažėja, tačiau mašinų daugėja. Dabar dalis jų statoma tiesiog gatvėse, ne mokyklos teritorijoje“, – sakė Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius S. Spangevičius.

Dalis ūkiniame pastate laikytų senų daiktų šiandien prikelti naujam gyvenimui, tai yra panaudoti ruošiant lauko klasę. Mokyklos darbuotojai per vasarą ją įrengė vidiniame įstaigos kieme, buvusio fontano vietoje.

„Idėją apie lauko klasę brandinome jau seniai. Galiausiai šią vasarą ryžomės ją įgyvendinti. Mūsų žmonės viską pagamino patys, panaudodami senas, nereikalingas medžiagas“, – kalbėjo direktorius.

Daugiausiai prie lauko klasės statybų prisidėjo mokyklos darbuotojai Mindaugas Balčiūnas ir Leonas Kartavičius. Jiems nemažai talkino Stasys Bakšinskas, Alfonsas Juškevičius. Neapsieita be pagalbos iš kitų žmonių. Tėvų komiteto pirmininkas Valerijus Gliaubicas parūpino stogo dangai reikalingą skardą, vieno mokinio tėvas Liudas Bilinskas padėjo gauti grindlentes, o ūkininkas Robertas Mickevičus atvežė kelis didelius akmenis, kurie buvo panaudoti statant suolus. Ateityje planuojama takus aplink šią vietą išpilti skalda.

Šiandien gimnazijos lauko klasėje vienu metu gali tilpti 28 vaikai. Joje vyksta įvairių dalykų pamokos. Mokiniai daug mieliau mokosi lauke nei įprastuose kabinetuose. S. Spangevičiaus teigimu, šita klasė ateityje bus naudojama ir kaip lauko scena, čia bus galima rengti brandos atestatų įteikimo šventes.

Ir pamokoms, ir filmams

Kita naujovė gimnazijoje – 3D kabinetas, į kurį mokiniai eina beveik per visų dalykų pamokas. Kabinete taikomas vienas iš naujausių ir moderniausių mokymo būdų. Užsidėję specialius akinius gimnazistai objektus mato 3D formatu. Tai padeda daug greičiau bei efektyviau suprasti pateikiamą informaciją, sudomina net mažiausiai motyvuotus mokinius.

„Labiausiai visus traukia matomas erdvinis vaizdas. Tikrai ne kiekvienas vaikas turi gerą vaizduotę, tad tokios pamokos jiems labai naudingos. Pavyzdžiui, mokydamiesi apie ledynų tirpimą užsidėję akinius mokiniai gali pamatyti tokių vaizdų, kokių knygose niekaip neįmanoma perteikti. Be to, judančius paveikslėlius lydi ir tikroviški garsai, tad įsisąmoninti naują informaciją tampa dar lengviau“, – pasakojo direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rūta Šukaitytė.

Ši pedagogė mokykloje veda geografijos pamokas. Ji sakė, kad savo ugdytinius į 3D kabinetą veda ne per kiekvieną pamoką, nes ne visoms temoms yra tinkamos medžiagos. Kartais dalį pamokos mokytoja skiria dėstyti teorijai, o kitą dalį – 3D vaizdų demonstravimui.

Gimnazijos pedagogai iš viso gali naudotis daugiau nei 6 tūkst. vadinamųjų „paruoštukų“, kurie yra skirti įvairių dalykų pamokoms. Nemažai medžiagos, kurią galima panaudoti 3D kabinete, pedagogai siunčiasi iš interneto.

„Turime įsigiję specialių akinių 20-čiai mokinių. Didžiausioje gimnazijos klasėje mokosi 29 vaikai. Jei matysime, kad akinių nepakanka, o poreikis auga, būtinai jų nupirksime dar“, – teigė S. Spangevičius.

Vadovas pasakojo, kad 3D akinius vaikai taip pat dedasi žiūrėdami filmus. Mokykloje jau ne pirmus metus veikia kino klubas, į kurį susirinkę mokiniai žiūri filmus, juos analizuoja, aptaria, rašo recenzijas.

Laukia atidarymo

Dar viena naujovė mokykloje – iš bendrabučio į pagrindines patalpas perkeltas muziejus. Tiesa, oficialaus jo atidarymo dar teks palaukti. Vis dėlto muziejuje jau ir šiandien galima išvysti gausybę mokyklos istoriją menančių eksponatų, tačiau jų turėtų būti dar daugiau.

„Labiausiai norėtume muziejaus sienas apjuosti laiko juosta, kurioje būtų surašyti svarbiausi mūsų mokyklos istorijos faktai. Taip pat planuojame pagaminti keturis tarpusavyje besikeičiančius skydus, kuriuose atsispindėtų Kristijono Donelaičio biografijos faktai“, – vardijo direktorius.

Iš mokyklos bendrabučio iškėlus muziejų, pastatas liko beveik nenaudojamas. Ten dabar yra tik ūkvedžio ir buhalterijos kabinetai. Vis dėlto ir juos planuojama perkelti į pagrindines gimnazijos patalpas.

„Vaikų mažėja, tad laisvų patalpų tikrai surasime. Seniau labai norėjome renovuoti mokyklos bendrabutį, tačiau dabar tokių vilčių jau nepuoselėjame. Buvo kalbų, kad į jį galėtų persikelti Kybartų biblioteka, tačiau ir jos jau nutilo. Atgaivinti pastatą reikėtų didžiulių investicijų. Vargu, ar kas tam ryžtųsi“, – svarstė įstaigos vadovas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius ir jo pavaduotoja ugdymui Rūta Šukaitytė demonstravo, kaip mokomasi 3D kabinete.

Lauko klasė ateityje bus naudojama ir kaip scena.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-26


  • 0

Šimtą metų skaičiuojantis ūkis klesti ir puoselėja prosenelių tradicijas

Matlaukio kaime gyvenantis Robertas Mickevičius praėjusią savaitę baigė kulti kukurūzus. Jų kokybe ūkininkas yra labai patenkintas. Tačiau šie metai R. Mickevičiui išskirtiniai ne vien dėl gero kukurūzų derliaus. Tai – jubiliejiniai jo kuriamo ūkio metai.

Prieš gamtą visi lygūs

Daugelis mūsų rajono žemdirbių praėjusį javapjūtės sezoną įvardijo kaip vieną iš blogiausių istorijoje. Ūkininkų prikultos produkcijos kiekiai buvo bent trečdaliu mažesni nei ankstesniais metais. R. Mickevičiaus ūkyje situacija – nė kiek ne geresnė. Vis dėlto žemdirbys nebuvo linkęs apgailestauti dėl ne itin nusisekusių metų.

„Šiemet turėjau pasėjęs daugiau nei tūkstantį hektarų kviečių. Jų derlius – toks pat, kaip ir pas daugumą kitų ūkininkų. Stengiuosi niekada neišgyventi dėl to, ko negaliu kontroliuoti. Prieš gamtą visi esame lygūs. Vienais metais pavyksta prikulti daugiau grūdų, kitais – mažiau. Tikiuosi, kad ateinančiais metais galėsiu pasidžiaugti pilnesniais aruodais“, – vylėsi vienas iš didžiausių mūsų rajono ūkininkų.

Be kviečių, jis taip pat buvo pasėjęs maždaug 250 ha žirnių bei dvigubai daugiau kukurūzų. Pastarųjų derliumi žemdirbys yra labai patenkintas.

„Šie metai kukurūzams buvo kaip niekada palankūs. Iš vieno hektaro vidutiniškai prikūlėme daugiau nei 10 tonų. Jų kokybė – taip pat labai gera. Mūsų kukurūzus galima naudoti ir kaip maistinius, ir kaip pašarinius“, – sakė R. Mickevičius.

Žemės darbai Mickevičių ūkyje jau eina į pabaigą. Liko tik užarti dalį plotų ir tuomet jau bus galima ramiai ruoštis žiemai. Roberto teigimu, paskutiniai traktoriai laukuose darbą turėtų baigti dar iki lapkričio 1 d. Tuomet bus galima koncentruotis į sezono derliaus realizaciją. O ji įprastai tęsiasi beveik visus metus. Dalį užaugintos produkcijos R. Mickevičius realizuoja vietinėje rinkoje, o dalį eksportuoja į užsienį.

Nors dabar ūkininkas daugiausiai verčiasi kviečių, kukurūzų ir žirnių auginimu, tačiau jis neabejoja, kad artimoje ateityje teks keisti auginamas kultūras. Jo teigimu, kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai tiks rytoj. Šiltėjant klimatui kaip vieną iš alternatyvų vyras mato saulėgrąžų auginimą. Jo nuomone, šiais metais saulėgrąžos būtų puikiai užderėjusios.

Prosenelių žemėje

Kaip atkurta Lietuva savo istoriją pradėjo skaičiuoti prieš šimtą metų, taip ir Mickevičiai dabartinio ūkio pradžia laiko 1918 metus. Būtent tada Roberto proseneliai toje pačioje vietoje, kur įsikūręs dabartinis jo ūkis, ėmė statyti sodybą bei ūkininkauti.

Prie pačių pasistatytos sodybos stovinčių prosenelių nuotrauka ir šiandien kabo matlaukiečio darbo kabinete. Tą nuotrauką taip pat galima išvysti ūkyje įkurtame etnografijos muziejuje. Istorija, tradicijos ir šeima Robertui – šventi dalykai. Tame pačiame muziejuje tarp kitų eksponatų galima rasti ir prie prosenelių sodybos augusios liepos kaladę. Vyrui nesinorėjo savo šeimos istoriją paversti malkomis, tad senąją kaladę išsaugojo.

„Visoje Europoje senieji ūkiai puoselėja tradicijas, saugo savo palikimą. Kuo mes kitokie?!“ – svarstė ūkininkas.

Savarankiškai ūkininkauti R. Mickevičius su tėvu Juliumi pradėjo šaliai atkūrus nepriklausomybę – 1991-aisiais. Tuomet šeima pagal Valstiečių ūkio įstatymą atsiėmė 18 hektarų prosenelių žemės.

„Sugrįžome ant savo žemės ir tęsiame istoriją, kuri tarybiniais laikais buvo sustabdyta. Nors tuomet ir buvome atplėšti nuo ūkio, bet jautėmės jį turintys“, – sakė R. Mickevičius.

Nors šiandien Mickevičių ūkyje netrūksta modernios technikos, pačių naujausių žemės ūkio padargų, tačiau taip buvo tikrai ne visada. Nuo pat pradžių Matlaukio kaimo gyventojai turėjo vieną tikslą – plėsti valdomus plotus. Jie nepirko naujų traktorių ar kombainų, o visą uždirbtą pelną stengėsi investuoti į naujų žemių įsigijimą. Šiandien ūkis – 100 kartų didesnis nei buvo prieš 27-erius metus.

„Dygsta“ piliakalniai

Apie R. Mickevičiaus veiklą jau esame rašę ne kartą. Jis kolekcionuoja senus automobilius, remia įvairius renginius ir projektus, būdamas kaimo seniūnaičiu stengiasi burti žmones bendrai veiklai. 2014 metais aprašėme ir jo sukurtą ramybės oazę, esančią 12 ha valdose Galkiemio kaime, su vietos pasididžiavimu – Brolių kalnu. Tačiau per keletą pastarųjų metų „išdygo“ dar trys piliakalniai, pastatyta pilis, pasodinta nesuskaičiuojama galybė pušų, eglučių.

Neretai Mažąja Šveicarija pavadinamą teritoriją ūkininkas pradėjo kurti prieš dešimtmetį. Buvusį apleistą žvyro karjerą Robertas sutvarkė, įrengė pasivaikščiojimo takus, poilsio erdves, iškasė keletą kūdrų, pasodino ne vieną tūkstantį medelių. Teritoriją puošia keletas skulptūrų. Viena iš jų – medinis angelas – pastatyta tik šiais metais.

Labiausiai Galkiemyje akį traukia iš visų pusių teritoriją supantys piliakalniai. Šiandien jų yra net keturi. Pirmiausiai supiltą Brolių kalną šiemet ištiko Vilniuje esančio Gedimino kalno likimas – ėmė slinkti šlaitai. Vis dėlto Robertas, su darbininkais atvežęs daugybę priekabų žvyro, problemą išsprendė.

Naujausias iš piliakalnių pavadintas Jono kalnu. Jis supiltas tik praėjusiais metais ir yra skirtas Joninėms švęsti. Viršuje esančioje plačioje aikštelėje galima kurti laužus. Kiti du piliakalniai kol kas vardų neturi.

Vienas iš neseniai atsiradusių Galkiemio akcentų – ant tvenkinio kranto stovinti trijų aukštų pilis. Joje ūkininkas norėtų įkurti krašto istoriją menantį muziejų. O eksponatais tikrai būtų ką papasakoti. Pavyzdžiui, dabar tik vieną gyventoją – R. Mickevičių – turintis Galkiemio kaimas kadaise klestėjo, čia veikė smuklė.

Šiandien šioje tvora aptvertoje teritorijoje yra įvesta elektra, veikia internetas. Atrodo, kad šeimininkas galėtų tiesiog čia atvykti bei ilsėtis, tačiau jis ir toliau galvoja, kaip dar labiau visa tai išgražinti. Vyras ketina įrengti apšvietimą, kad naktį nušvistų ne tik takai, bet ir kalnai.

Svajonėse – sodyba

Matlaukio kaimo gyventojo planuose – ir daugiau gražių sumanymų. Jis nuo seno žavisi bitininkystės amatu, kadaise pats svajojo tapti bitininku. Keletas avilių ir dabar stovi Brolių kalno papėdėje, tačiau jų vyras norėtų pastatyti ir daugiau. Tiesa, kiek kitoje vietoje. Jis jau turi numatęs didžiulį plotą, kuriame norėtų įkurti sodybą bei apgyvendinti žmogų, mokėti jam atlyginimą. Šis turėtų bitininkauti, laikyti bandą avių, arklių bei kitų gyvūnų. Į šią sodybą būtų kviečiami atvykti žmonės iš visos šalies.

„Norėtųsi parodyti senąsias mūsų tautos tradicijas. Čia atkeliavę svečiai galėtų ne tik pamatyti, kaip kadaise ūkininkavo mūsų protėviai, bet ir paragauti natūralaus medaus, sūrio ar lašinių. Bevaikščiodami po teritoriją lankytojai turėtų galimybę kur nors papietauti ar tiesiog išgerti kavos“, – planais dalijosi pašnekovas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Nuo Roberto Mickevičiaus supiltų piliakalnių viršūnių atsiveria kerintys vaizdai.

Autoriaus nuotr. Naujausias iš piliakalniu – tik praejusiais metais „išdyges“ Jono kalnas.

Autoriaus nuotr. Triju aukštu pilaiteje ateityje
planuojama ikurti krašto istorija
menanti muzieju.

Autoriaus nuotr. Robertas Mickevicius didžiuojasi išsaugota proseneliu nuotrauka.

Autoriaus nuotr. Galkiemio kaimo teritorija puošia
tik šiais metais pastatyta medine
angelo skulptura.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-23.


  • 0

„Vandens lašo kelionė“ Kybartuose

Kybartų „Saulės“ progimnazijoje vykusi „Tyrėjų naktis“ subūrė visus 1–8 klasių mokslo entuziastus tirti, atrasti bei susipažinti su mokslininkų kasdiene veikla. Mokykloje buvo organizuojamos įvairios veiklos, vedamos integruotos pamokos.

Projektas buvo pavadintas „Vandens lašo kelionė“. Juk vanduo – gyvybės šaltinis.

Visų klasių mokiniai užsiėmė įvairia veikla: rinko ir sistemino medžiagą apie vandens svarbą, su mokytojomis kalbėjo apie vandens reikalingumą visiems gyviems organizmams, piešė iliustracijas, gamino plakatus. Vyko integruotos pamokos šia tema, organizuota išvyka į Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos laboratoriją, kurioje buvo atliekami bandymai. Mokiniams eksperimentai labai patiko.

Lietuvių kalbos, matematikos, fizikos, technologijų ir kitų dalykų pamokos taip pat buvo susietos su žiniomis apie vandenį.

Vaikai skaičiavo pasirinkto ežero vandens tūrį ir kiek vandens lašų telpa į stiklinę, kūrė pasakas apie ežerų ir upių gyventojus bei jų vardu rašė laiškus žmogui. Pedagogai su mokiniais aptarė opias ekologines problemas, aiškinosi, ką gerti sveikiausia.

Savaitę vykusios veiklos taip pat buvo skirtos profesiniam mokinių orientavimui bei karjeros planavimui. Ir ką gali žinoti, galbūt vienam iš dalyvių ši savaitė buvo tik pradžia kelio, vedančio į didžiųjų atradimų pasaulį.

Ingrida VALAITIENĖ
Lietuvių kalbos mokytoja

Nuotr. Vaikai visą savaitę užsiėmė įvairia su vandeniu susijusia veikla.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-23.


  • 0

Renka paramą stokojantiesiems

Du jauni kybartiečiai: gimnazistas Paulius Norvilaitis ir verslininkė Živilė Stumbrienė artėjant Kalėdoms ėmėsi kilnaus reikalo – rinkti drabužius ir daiktus nepasiturintiems vietiniams žmonėms.

– Pagalvojome, kad kai kurios šeimos Kybartų mieste, ir ne tik jame, gyvena kukliai, o daugelis iš mūsų savo namuose laikome daiktų, kuriuos gaila išmesti, bet atiduoti nėra kam. Tad nusprendėme pabūti tarpininkais tarp turinčių ir stokojančių žmonių, – pasakojo kybartiečiai. – Pasiskelbėme feisbuke ir pradėjome darbą. Nesitikėjome, kad atsiras tiek daug padėti norinčių gyventojų.

Du veiklius žmones nudžiugino vietos verslininkai, kurie leido naudotis prie autobusų stoties esančiomis buvusios kavinės patalpomis. Ten Živilė su Pauliumi pirmadienio ir penktadienio vakarais priima žmonių atvežtus daiktus. Prie idėjos sumanytojų greitai prisijungė ir gera dešimtis savanorių, tarp kurių ne tik jauni, bet ir brandaus amžiaus žmonės. Jie padeda rūšiuoti surinktus daiktus.

– Vos pradėję dirbti sulaukėme daugybės skambučių, kad pasiimtume dėžes su labdarai skirtais daiktais. Vakarais patys važiuojame, parsivežame, kartais atsiranda žmonių, kurie mums padeda ir atveža kitų paaukotus daiktus savo transportu. Už tai mes jiems esame labai dėkingi, – pasakojo Živilė.

Ši jauna moteris jau pernai iš pažįstamų rinko daiktus sunkiau gyvenančioms šeimoms. Ji pati augina keturmetes dvynukes ir dar spėja vadovauti savo įkurtam gėlių verslui. Kybartietė „Maximos“ prekybos centre turi gėlių parduotuvę, puošia patalpas šventėms. Jaunos gėlininkės Živilės sukurtas puokštes adresatams pristato dvi merginos, persirengusios užsakovo pageidaujamais personažais. Kaip sakė verslininkė, tokia paslauga labai populiari ne tik Kybartuose, bet ir visame rajone.

Nepaisydama didelio užimtumo darbe ir namuose, jauna moteris sako norinti daryti gera kitiems, o laiko tam visada atsiranda.

Ne ką mažiau entuziastingas daryti gerus darbus yra ir Paulius Norvilaitis. Jis – kelių įdomių labdaros projektų autorius. Apie gimnazisto surengtas „Šimtmečio vaiko“ ir grožio salono kasdienybės fotosesijas esame rašę „Santakoje“. Viename iš savo renginių Paulius susipažino su Ž. Stumbriene ir, kaip juokėsi patys, abu pajuto, kad „atitiko kirvis kotą“. Kybartiečiai jau seniai norėjo daryti kažką panašaus ir dairėsi bendraminčių. Tad kai susipažino, ilgai nedelsę ėmėsi darbo.

Kol kas jauni žmonės dar nežino, kaip ir kam dalys surinktus daiktus. Jie ketina kreiptis į Kybartų seniūnijos socialinius darbuotojus, kurie galbūt informuos nepasiturinčius žmones apie jų labdaringą veiklą, o gal galės tarpininkauti dalijant daiktus. Živilė ir Paulius ragina kukliau gyvenančius žmones ateiti į patalpas, kur jie laiko surinktas gėrybes, ir pasirinkti reikalingų daiktų.

Paklausti, ar nebijo būti užversti kalnais drabužių, kybartiečiai sakė apie tai kol kas negalvoję. Nors įvairiais daiktais: ne tik drabužiais, batais, bet ir ilgai negendančiais maisto produktais, vaikiškais vežimėliais, žaislais, net baldais – jų turimos patalpos pildosi sparčiai, idėjos iniciatoriai tikisi, kad viso to tikrai kam nors prireiks.

Tad visus norinčius dalytis arba ko nors stokojančius Paulius ir Živilė kviečia pirmadieniais, nuo 17 iki 19 val., ir penktadieniais, nuo 16 iki 19 val., atvykti adresu: J. Basanavičiaus g. 13, Kybartai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Asmeninio albumo nuotr. Živilė Stumbrienė ir Paulius Norvilaitis dirba norėdami paremti kukliai gyvenančius žmones.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-19.


  • 0

Vaizdo kameros stebi miestą ir dieną, ir naktį

Kybartuose sumontuotos aštuonios stebėjimo kameros. Pasak seniūno Romo Šunoko, teritoriją stebinčios „akys“ gerokai palengvins policijos darbą ieškant nusikaltėlių, o seniūnijos darbuotojams, pastebėjusiems ką nors negero, bus galima operatyviai reaguoti.

– Jau ne vienus metus kenčiame nuo chuliganų. Miesto parke išvartomi suolai, šiukšliadėžės, pastebime vis daugiau dažais išpurkštų užrašų įvairiose Kybartų vietose. Iki šiol nepavykdavo sužinoti, kas čia „darbuojasi“, – pasakojo seniūnas.

Kybartuose padaugėjo automobilių apiplėšimų, žmonės jaučiasi nesaugiai, ypač kai mieste panaikino policijos nuovadą. Apie visus įvykius seniūnas raštu informuoja policijos pareigūnus, bet dažniausiai gaunamas atsakymas, kad nieko išsiaiškinti nepavyko.

Tačiau dabar, seniūno manymu, viskas bus kitaip. Kameros puikiai fiksuoja vaizdą ir dieną, ir naktį. Kai mažiau šviesos, kameros automatiškai persijungia į nakties režimą ir padaro geros kokybės nespalvotą įrašą. Nufilmuotą vaizdą galima prisiartinti, jis yra labai aiškus.

Dvi miestą stebinčios „akys“ sumontuotos priešais seniūnijos pastatą ir fiksuoja vaizdus visoje J. Basanavičiaus gatvėje. Dvi kameros pakabintos prie autobusų stoties, dvi įrengtos miesto sode, viena – ant kultūros centro pastato. Panoraminė kamera sumontuota ant Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios bokšto ir „žvilgsniu“ aprėpia visą miesto centrą. Vaizdo kameros išdėstytos taip, kad būtų stebimi svarbūs, žmonių pamėgti ir dažnai lankomi objektai.

Kameros valdomos iš Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijoje įrengto centrinio valdymo pulto, į kurį transliuojamas vaizdas. Stebimos vietos taip pat matomos Kybartų seniūnijos darbuotojų kompiuteriuose.

Pasak Savivaldybės administracijos Informacinių technologijų skyriaus vedėjo Ramuno Valento, pagrindinis įrašymo įrenginys sumontuotas Vilkaviškyje ir visi įrašai saugomi tame įrenginyje.

Kamerų su visa priklausoma įranga montavimu rūpinosi UAB „Cgates“. Visi darbai Savivaldybei kainavo apie 10 tūkst. eurų.

Stebėjimo kameros pajungtos tiesiai į bendrą saugų Savivaldybės institucijų tinklą, už duomenų perdavimą niekam mokėti nereikės. Su turimais įrašymo įrenginiais kamerų tinklą Kybartuose bus galima plėsti, nes „akių“ dar labai reikėtų Užgelžkelėje, Dariaus ir Girėno gatvėje, prie muitinės.

Moderni vaizdo stebėjimo sistema mūsų rajone diegiama nuo pernai. Pradėta nuo Vilkaviškio miesto. Centrinėje viešojoje erdvėje – J. Basanavičiaus aikštėje ir jos prieigose – pastatytos aštuonios vaizdo kameros. Vėliau papildomai įrengta dar 19 vaizdo stebėjimo kamerų įvairiose miesto erdvėse. Iš viso Vilkaviškį stebi 27 kameros.

Tikimasi, kad išplėtus vaizdo stebėjimo kamerų tinklą rajone sumažės vandalizmo ir chuliganizmo atvejų, bus greičiau ištiriami nusikaltimai ir viešosios tvarkos pažeidimai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartuose sumontuotos kameros stebi ne tik gatves, bet ir miesto sodą, kuris nuolat siaubiamas vandalų.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-19.


  • 0

Muitininkai minėjo sukaktį

Kategorija :Kybartai spaudoje

Antradienį Kybartų kelio posto, kaip ir visos šalies, muitininkai minėjo profesinę sukaktį – Atkurtos Lietuvos muitinės 28-ąsias metines. Ta proga surengtos iškilmės, kuriose apdovanoti tarnyboje nusipelnę pareigūnai.

Į Kybartus atvykę Kauno teritorinės muitinės direktorius Juozas Ragelis ir jo pavaduotojas Rimantas Baronas atvežė penkis Muitinės departamento padėkos raštus ir vieną garbės ženklą. Garbės ženklu „Už pasižymėjimą tarnyboje“ buvo apdovanotas ilgametis muitinės darbuotojas, Kybartų kelio posto viršininko pavaduotojas Viktoras Kašalynas.

Muitinės departamento padėkas Kauno teritorinės muitinės vadovai įteikė Kybartų kelio posto inspektoriams Jūratei Gasiūnienei, Rūtai Matveičikienei, Algirdui Paplauskui, Rolandui Kaminskui ir Arturui Kiselevskij.

Atkurta Lietuvos muitinė savo istoriją pradėjo 1990 m. spalio 9 d., kai buvo priimtas laikinasis Muitinės įstatymas.

Iki Lietuvos valstybės pripažinimo de jure, Atkurta Lietuvos muitinė veikė Sovietų sąjungos okupacijos sąlygomis: buvo deginami muitininkų vagonėliai, su pirmaisiais Atkurtos Lietuvos muitinės pareigūnais buvo dorojamasi fiziškai.

Kita labai svarbi Lietuvos muitinei data – 2004 m. gegužės 1-oji, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, ir Lietuvos muitinei teko atsakomybė vykdyti bendrą visos Europos Sąjungos muitų politiką.

Šiuo metu Lietuvos muitinėje dirba apie 2 tūkstančius žmonių. Muitinė, įgyvendinanti Europos Sąjungos muitų politiką, savo darbe pirmiausiai vadovaujasi visoms ES šalims-narėms privalomais teisės aktais. Svarbiausias visų ES muitinių veiklos dokumentas – Sąjungos muitinės kodeksas.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-12.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian