Kybartai spaudoje

  • 0

Prezidento A. Smetonos žvalgas aprašė įvykius Kybartuose

Kybartuose pristatyta knyga „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Istorinę monografiją atvežė jos sudarytojas Seimo narys istorikas dr. Arvydas Anušauskas.

Pasienio miestas leidinyje minimas ne sykį. 1940 m. birželio 15 d. vakaro įvykiai Kybartuose tapo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos politinės veiklos lūžio momentu. Mūsų krašto žmonėms turbūt labiau nei kitiems įdomu, ką apie tą naktį, kai Prezidentas perėjo valstybės sieną, prisiminė knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ centrinė figūra – vienas iš pirmųjų Lietuvos žvalgybos darbuotojų, tarpukariu – Valstybės saugumo departamento (VSD) Ypatingojo skyriaus viršininkas Albinas Čiuoderis (1898–1965). Lietuvos savanoris tarnavo žvalgyboje bei saugume, vadovavo Prezidento A. Smetonos apsaugai ir ne kartą gelbėjo valstybės vadovą. A. Čiuoderis asmeniškai lydėjo Prezidentą per Lieponos upelį, kai pirmąją sovietų okupacijos dieną valstybės vadovas traukėsi į Vokietiją. Užtikrinti Prezidento pasitraukimą iš Lietuvos – tokia buvo paskutinė jo apsaugos viršininko užduotis.

1962-aisiais A. Čiuoderis užrašė savo prisiminimus apie to meto įvykius, politikus, karininkus, saugumo vadovus. Įdomu, kad charakterizavo juos kaip asmenis. Pasak A. Anušausko, nuo 1990-ųjų tyrinėjančio Lietuvos žvalgybos istoriją, kad žvalgybininkas rašytų prisiminimus – mūsų valstybės istorijoje yra labai retas dalykas. Tam ryžęsis A. Čiuoderis savo rankraštyje įamžino ir istorinį momentą Kybartuose.

Prezidento A. Smetonos asmens apsaugos vadovas rašė: „Smetonai griežtai pareiškus, kad nepasiliks Lietuvoje, buvo asignuota 12.000 dolerių, kuriuos kitą dieną turėjo gauti iš L. [Lietuvos] banko. Karo vadai, kartu ir gen. Raštikis, tame posiedy pareiškė, kad gintis nėra prasmės!!! Už Lietuvos gynimą pasisakė A. Smetona, kr. aps. m. [krašto apsaugos ministras] gen. Musteikis (ne Ignas) ir teisingumo min. [ministras] liaud. [liaudininkas] Tamošaitis. <...> Mūsų vilkstynė apsistojo Kybartuose. <...> Vienas iš pol. tarnautojų pranešė, kad gautas iš Kauno įsakymas sulaikyti, nežiūrint kas mėgintų pereiti sieną. Iš šalies žinojau, kad vietos komunistuojantieji ruošias pastoti kelią. <...> Jau siena buvo uždaryta ir pasienio policija, priešaky su rajono v-ku, įspėjo, kad nesiartinti, ir paruošė ginklus. Liko dvi išeitys: nuginkluoti pasienio sargybą arba eiti slaptai. <...> Užbėgau į nuovadą. Prisistatė policninkas ir savanoriškai pasisiūlė pervesti slaptai. Keletą desėtkų metrų paėjus sutikome advokatą Pijų Miziūrevičių, grįžtantį pervedus pulk. Musteikį, ir jis paėmė mūsų grupės vadovavimą. Gi policninkas grįžo. Gerokai tamsu. Išeidami iš miesto į vieną Širvintos pievutę, pastebėjome žibantį vandenį to siauro upelykščio, kurį reikės perbristi. Brasta negili, bet batus nuimti reikia. Prezidentas susijaudinęs. Vis dairosi, ar kas neseka. Palydovai, saugumo valdininkai, išskyrus Adomavičių, apsisprendė grįžti į Kauną. Palinkėjau geros kelionės ir įdaviau nedegamos spintos raktus. Truputį buvo keista, kad jie grįžta, bet tokiu atveju turėjau susilaikyti nuo patarimų. Čia lieka žmogus, pats savo likimo kalvis. Kitoj pusėj susėdome mautis batus. Smetona, pasijutęs saugus, atsipeikėjo: „Tegul jie dabar į subinę buč..“

Pasak A. Anušausko, ši Prezidento replika buvo skirta sovietams, kurie būtų siekę užgrobtos šalies vadovą priversti pasirašyti svarbius dokumentus.

Tačiau net ir perbridęs Lieponą Prezidentas nesijautė saugus. „Iš Lietuvos išskrido, bet toliau nežinia. Vokiečiai persiėmę neapykanta už Klaipėdą. Už neva persekiotus ten vokiečius. Ką pasakys Hitleris, nežinia. Vienu mostu gali visus grąžinti atgal. Smetona tą aiškiai jautė ir pergyveno“, – prisiminė A. Čiuoderis.

Tai tik vienas iš daugybės rašytinių liudijimų, sudėtų į knygą „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Joje publikuojama dokumentų, liudijančių, kokias grėsmes Lietuvos saugumui dar 1940-ųjų vasario pabaigoje buvo nustačiusi ir politikams įvardijusi tarpukario žvalgyba. Jas žinojo ir A. Čiuoderis, nes vadovavo sekliams, sekusiems antivalstybines organizacijas ir šnipus. Beje, vienas jiems rūpėjęs šnipas, vokiečių nacionalsocialistams dirbęs Richardas Šveiceris, buvo kilęs iš Kybartų.

Istorinėje monografijoje taip pat publikuojamos unikalios fotografijos, kurių nėra Lietuvos archyvuose.

„Prieš dešimt mėnesių aš dar nežinojau, kad tokia knyga bus, nebuvau matęs medžiagos, kuria parėmiau knygos siužetą, – Kybartų bibliotekininkių sukviestiems žmonėms sakė leidinio sudarytojas A. Anušauskas. – Tačiau į mano rankas pateko pačiame Kolumbijos centre, 100 km piečiau Bogotos, surastas žvalgybininko Albino Čiuoderio rankraštis, vėliau jo giminaitės rado dar kitus užrašus, nuotraukų.“

Istorinė monografija „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ yra reikšminga Lietuvos žvalgybos tarnybai, šiais metais mininčiai įkūrimo šimtmetį. VSD Ypatingojo skyriaus viršininko prisiminimus apie A. Sniečkų ir J. Paleckį, Prezidento A. Smetonos likimą, lietuviško saugumo ir kriminalinės policijos skyriaus darbą nacistinės okupacijos metais galima priskirti prie įdomesnių lietuviškos žvalgybos istorijos šaltinių. Sunkiausi pasirinkimai tarpukario Lietuvos žvalgybininkų laukė sovietams ieškant buvusių saugumo darbuotojų, kad jais pasinaudotų arba sunaikintų.

Kybartiečiai Seimo nariui A. Anušauskui aprodė Kybartų požemius, vietą, kur Prezidentas A. Smetona perbrido Lieponą. Svečias miesto bibliotekai padovanojo su Kybartais susijusią minėtą knygą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Istorikas dr. Arvydas Anušauskas rajono žmonėms atskleidė knygos detalių, susijusių su pasienio miestu.

Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-22.


  • 0

Kybartuose policijos yra, bet chuliganų daugėja

Kategorija :Kybartai spaudoje

Kybartiečiai skundžiasi, kad įgyvendinus policijos sistemos reformą jų mieste situacija gerokai suprastėjo. Nejusdami nuolatinės pareigūnų kontrolės pradėjo siausti chuliganai, suklestėjo prekyba cigaretėmis.

Pasigenda prevencijos

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė ne tik pats pastebėjęs, bet ir išklausęs ne vieno miesto gyventojo skundą, jog atkuto seniau pritilę ir sutramdyti chuliganai. Visai neseniai buvo suniokoti miestą puošę devyni raudonieji klevai, kurie vargu ar atsigaus. Taip pat chuliganai prasiautė karių kapinėse per Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo dieną. Seniūnijos darbuotojai rado išvartytas ir sudaužytas žvakeles, o ant paminklų pripieštų nepadorių simbolių.

– Negalime sakyti, kad policijos Kybartuose visai nėra, pareigūnų automobilių matome netgi labai daug, tačiau jie tik pralekia su sirenomis per miestą, kai skuba į iškvietimus. Patruliai dar nubaudžia ne vietoje kelią perėjusius pėsčiuosius ar Kelių eismo taisyklių nesilaikančius dviratininkus, – sakė R. Šunokas. – Bet ant suolelio geriančių kompanijų niekas nebedrausmina. Niekas nepaklausia, kodėl jos ten sėdi, neįspėja, neliepia skirstytis. Tiesiog pasigendame prevencinio policijos darbo – akcijų dėl girtavimo, reidų, kokie buvo anksčiau.

Vyksta prekyba

Kybartiečiai pastebėjo, kad gatvėse vėl pradėjo būriuotis romų tautybės asmenys, siūlantys pirkti cigarečių. Taip pat padaugėjo girtuoklėlių, prie prekybos centrų stvarstančių praeivius už skvernų ir prašančių pinigų buteliui. Tokie atvejai mieste jau buvo beveik išnykę ar bent gerokai sumažėję.

O dabar chuliganų, kitų įstatymų pažeidėjų vis daugėja ir situacija greitai gali pasiekti pavojingą ribą, kai šie visai suįžūlės. Tada bus nubrauktas visas įdirbis, kurį policija pasiekė atkakliai kovodama su nusikalstamumu.

Seniūnas sakė, jog ne kartą pagalbos kreipėsi ir į nuolat Kybartuose patruliuojančius pasieniečius. Tačiau šie irgi turi savo maršrutus, priskirtus darbus, tad chuliganai bei viešosios tvarkos pažeidėjai jiems nerūpi.

– Gerai, kad policija operatyviai reaguoja, kai įvykdomas nusikaltimas. Tačiau man tokia politika, kai skubama tirti žmogžudystės, bet nesiimama priemonių iki tol, kad tokia tragedija neįvyktų, atrodo neracionali, – svarstė R. Šunokas. – Kaip valdininkas ir miesto šeimininkas baiminuosi, jog neužkertant kelio smulkiems nusižengimams, kurie augina nebaudžiamumą, procesas taps nevaldomas.

Elgiasi įžūliau

Anot seniūno, kai buvo dirbamas prevencinis darbas, kai policija patruliuodavo nuolat, pakakdavo nurodyti problemines vietas, kuriose renkasi visokio plauko asmenys, ir pareigūnai pro jas prasukdavo, perspėdavo nederamai besielgiančius asmenis. Tai buvo tikrai veiksminga. Dabar, kai policijos atokesnėse miesto vietose chuliganai nebemato, jie elgiasi įžūliau ir nieko nebebijo.

Seniūną stebina ir tai, jog piktavaliams suniokojus vieną ar kitą miesto objektą policija prašo įvertinti žalą. Jei ji nėra didelė, tai ir nusikaltimas tarsi nevertas dėmesio.

Tačiau, anot R. Šunoko, kai suniokojama kalėdinė miesto eglė ar nulaužiami medžiai, kur kas svarbesnė ne materialinė, o moralinė žala ir žinia, kurią nusikaltėliai siunčia visuomenei.

Seniūnas tikisi, kad sudrausminti chuliganus padės vaizdo stebėjimo kameros, kurių net aštuonias žadama mieste sumontuoti jau netrukus. Kybartiečiai jų nekantriai laukia.

Nebijoti pranešti

Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkė Kristina Siriūnienė nenorėjo sutikti, jog policija nevykdo prevencinio darbo. Pareigūnai bendradarbiauja su daugeliu institucijų: Vaiko teisių apsaugos skyriumi, seniūnija, socialiniais darbuotojais. Bendruomenės pareigūnai vyksta į mokyklas, bendruomenes, socialinės rizikos šeimas ir aiškinasi problemas, kuria saugios kaimynystės grupes, kurios padeda rūpintis tvarka ir saugumu savoje teritorijoje.

– Visais atvejais, kai seniūnijos darbuotojai ar miestelio gyventojai pastebi nederamai besielgiančius ar įtartinus asmenis, reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112, – sakė K. Siriūnienė. – Žmonės kartais be reikalo baiminasi, kad policiją galima kviesti tik įvykus sunkiam nusikaltimui ar pan. Pareigūnai reaguoja į visus pranešimus: ir tuomet, kai pažeidžiamas įstatymas, ir tuomet, kai kyla tokia grėsmė.

Veiklos skyriaus viršininkė tvirtino suprantanti, jog kybartiečiai su nostalgija prisimena tuos laikus, kai miestelyje veikė nuovada, buvo galima ateiti ir apylinkės inspektoriui pranešti apie visus nedorėlius ar grėsmes.

Tačiau dabar veikia kitokia sistema ir reikia prie jos prisitaikyti – neieškoti kabinete sėdinčio pareigūno, o skambinti telefonu.

Lygiai taip pat apie problemines vietas ar įtartinus asmenis galima pranešti pačiai Veiklos skyriaus viršininkei ar už Kybartų teritoriją atsakingam, dar nuo nuovados laikų kybartiečiams pažįstamam Sauliui Jurkšui. Tuomet bus peržiūrėti patrulių maršrutai ir pareigūnai dažniau aplankys problemines vietas.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Renatos VITKAUSKIENĖS nuotr. Patikrinę kybartiečių signalą, trečiadienio pavakare Kybartuose užfiksavome ne vieną alkoholį viešoje vietoje vartojusią kompaniją.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-21.


  • 0

Šaligatvį kloja senomis plytelėmis

Seniūnija bando palengvinti pėsčiųjų, vaikštančių Kudirkos Naumiesčio gatve, dalią.

Jau daug metų šioje gatvėje šaligatvis baigdavosi prie paskutinių daugiaaukščių namų konteinerių aikštelės. Toliau eiti žmonėms tekdavo pakelės žole. Pernai prie UAB „Belor“ tvoros buvo nuskustas takas, žymintis pėsčiųjų zoną. Kažkada, labai seniai, jis buvo grįstas plytelėmis, tačiau dabar tėra išlikę tik šių liekanos. Daug metų takas buvo užžėlęs ir niekas net nežinojo, jog po žole yra šaligatvis.

Šįmet šioje atkarpoje pradėtos kloti plytelės, nes palijus nuskustas plotas virsdavo dumblynu.

– Pats bandžiau eiti šia gatve, tai nebuvo labai jauku, – pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas. – Eismas čia gana intensyvus, pravažiuoja daug transporto priemonių, tad kai nėra šaligatvio, nesijauti saugiai. Gatvės gale gyvena nemažai šeimų, kurios turi mokyklinio amžiaus vaikų – jiems reikia saugiai nukeliauti į mokyklą.

Todėl šia atkarpa nuspręsta pasirūpinti nieko nelaukiant. Tiesa, šaligatvis klojamas senomis, po objektų renovacijos likusiomis plytelėmis, nes lėšų naujoms tiesiog nėra.

Pasak seniūno, kiek bus plytelių, tiek nuties ir šaligatvio. Vėliau, jei gaus jų daugiau, darbai bus pratęsti.

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kudirkos Naumiesčio gatvėje atsiras šaligatvis.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-11.


  • 0

Žiūrovai sėdės patogiau

Prieš keletą dienų Kybartų kultūros centras gavo progą pasikeisti visas žiūrovų salėje esančias kėdes į naujas.

Dabar į renginius atvykę žiūrovai sėdės minkštai ir patogiai, o ir estetinis vaizdas – visai kitas. Senosios medinės kėdės kultūros centrui tarnavo net 54 metus, todėl dabar nauju pirkiniu džiaugiasi visas kolektyvas.

– Pirkiniai atvežti balandžio 17 dieną. 230 raudonu audeklu aptrauktų kėdžių atkeliavo tiesiai iš Lenkijos fabriko, – sakė Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė.

Kybartiečiai su fabriku atkakliai derėjosi, tad su atvežimo paslauga visa siunta kainavo 4910 eurų, o viena kėdė – tik apie 20 eurų. Lėšų pirkiniui skyrė Vilkaviškio rajono savivaldybė.

Nuotr. Raudonos kėdės labai pagyvino Kybartų kultūros centro salės vaizdą.

„Santakos“ inf.


  • 0

Pedagogams pristatytos švietimo naujovės

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje įvyko respublikinė mokytojų konferencija „Šiuolaikinės mokymosi strategijos: būdai mokinių pasiekimams gerinti įvairių dalykų pamokose“, į kurią susirinko per pusšimtis pedagogų.

Konferenciją organizavo leidykla „Šviesa“, bendradarbiaujanti tiek su mūsų rajono, tiek su visos šalies ugdymo įstaigomis. Leidykla nuolat organizuoja įvairaus pobūdžio renginius, per kuriuos pristato ne tik savo, bet ir bendrąsias švietimo naujoves.

Tokio pobūdžio konferencija Kybartuose surengta pirmą kartą. Tiesa, į mūsų rajoną „Šviesa“ jau buvo sukvietusi pedagogus iš visos šalies. Prieš porą metų panašaus pobūdžio renginys vyko Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje.

„Džiaugiamės, kad šį kartą leidykla pasirinko būtent mūsų įstaigą. Norėjome ne tik pamatyti švietimo naujoves, bet ir patys parodyti, kas mes tokie esame“, – sakė Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Konferencijoje dalyvavę 14 lektorių vedė teorinius ir praktinius užsiėmimus. Viena iš jų – Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Nijolė Černauskienė. Pedagogė su kolegomis pasidalijo patirtimi, kaip per pamokas sudominti vaikus. Anot jos, mokytojui svarbiausia – kūrybiškumas, tad mokyklinis vadovėlis neturėtų būti vienintelė ugdymo priemonė.

Kiti lektoriai kalbėjo apie mokymosi strategijų taikymą įvairių dalykų pamokose, švietimo ateitį, pokyčius mokykloje ir nuolat besimokančius pedagogus. Nemažai dėmesio skirta praktiniams dalykams: kaip sudominti paauglius programine literatūra, kaip gerinti jų matematinius pasiekimus, kaip efektyviai mokyti pradinukus anglų kalbos ir kt.

„Pedagogai pagal savo patirtį parengė dalijamąją medžiagą ir susirinkusiesiems pademonstravo, kaip praktiškai ja naudotis. Tiek Suvalkijoje, tiek visoje Lietuvoje mokytojai naujoves priima atsargiai. Tiesa, kai pedagogai pamato, kaip teorija veikia praktiškai, į viską žiūri patikliau. Mes stengiamės nuolat pristatyti pačius naujausius švietimo sprendimus, rengiame įvairius mokymus. Šiais laikais reikia nuolat keistis. Dabartiniai vaikai gauna daugiau informacijos, nei mokytojai jiems pateikia. Mokinių poreikiai jau kiti, nei buvo prieš kelerius ar keliolika metų“, – sakė leidyklos „Šviesa“ lietuvių kalbos ir literatūros edukacinių leidinių vadovė Ingrida Navalinskienė.

Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius S. Spangevičius tvirtino, jog tokie renginiai tiek jo vadovaujamos įstaigos, tiek viso rajono pedagogams – itin naudingi. Pavyzdžiui, šioje konferencijoje mokytojams suteikta dar daugiau žinių apie vietoje egzaminų mokinių rengiamą brandos darbą.

„Prisipažinsiu, iki šiol galvojau, kad brandos darbas yra daug sunkesnis pasirinkimas nei egzaminai. Juk jį tenka daryti ilgą laiką, įdėti daug pastangų. Mokiniui pačiam reikia sugalvoti temą, idėją, visa tai aprašyti, atlikti mokslinius tyrimus ir t. t. Vis dėlto dabar supratau, jog klydau. Tai nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ateityje būtinai rekomenduosiu mokiniams rinktis brandos darbą. Jį parengusieji turi galimybę stodami į universitetą dar gauti pusę papildomo stojamojo balo. Šiemet mūsų gimnazistų, pasirinkusių brandos darbą, nėra, tačiau žinau, kad keletas tokių dvyliktokų mokosi Pilviškių „Santakos“ ir Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijose“, – kalbėjo S. Spangevičius.

Jis taip pat atskleidė, jog jo vadovaujama įstaiga po šios konferencijos susidomėjo galimybe pakeisti senąjį elektroninį dienyną į naująjį, kurį siūlė „Šviesos“ leidykla. Ji prie elektroninio dienyno siūlo „elektroninės klasės“ paslaugą. Tai tarsi visa skaitmenizuota mokyklos biblioteka. Įėjęs į elektroninį dienyną ir prisijungęs prie „elektroninės klasės“ mokinys gali savo kompiuteryje, telefone ar kitame išmaniajame įrenginyje susirasti kone visą per pamokas ar po jų naudojamą literatūrą.

„Manau, kad bet kokiu atveju tai yra neišvengiama. Gyvenimas nestovi vietoje, tad kuo anksčiau „prisijaukinsime“ naujoves, tuo mums patiems bus lengviau ateityje“, – mintimis pasidalijo gimnazijos vadovas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Nijolė Černauskienė su kolegomis pasidalijo patirtimi, kaip per pamokas sudominti moksleivius.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-24.


  • 0

Popietė požemiuose

Kybartuose vyko jau tradicija tampanti šventinė popietė „Atveriame istorijos puslapius“.

Antrąjį kartą ši šventė buvo surengta legendiniuose po Kybartų geležinkelio stotimi esančiuose požemiuose. Savo muzika susirinkusiuosius šildė moterų vokalinis ansamblis „Vakaris“ iš Vilkaviškio bei Kybartų „Saulės“ progimnazijos mokiniai. Smuiku griežė kybartietė Rimutė Gliaubicienė.

Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius papasakojo, jog šie požemiai atrasti 2002 metais, kai tuometinį apleistą pastatą nuosavybės teise perėmė valstybė ir pradėjo jį renovuoti. Pastatas, kurį suprojektavo Prancūzijos architektai, yra pastatytas 1863 m., jame buvo įrengta geležinkelio stotis. Požemiai buvo skirti prekėms sandėliuoti. Net dešimt procentų Rusijos importuojamų ir eksportuojamų prekių keliavo per Kybartus. Istorijos puslapiuose rašoma, kad per šį sandėlį nelegaliai į Vokietiją buvo išgabenta 280 aukso luitų. Nors karo metu pastatas nukentėjo nuo dviejų sviedinių, tačiau šie požemių nesugriovė.

V. Katkevičius pasidžiaugė, jog ši unikali vieta po truputėlį tampa Kybartų traukos centru, ir dėkojo visiems bendruomenės nariams, prisidėjusiems prie požemių atnaujinimo darbų. Ateityje planuojama čia surengti vis daugiau ekskursijų ir renginių.

Popietėje dalyvavęs Seimo narys Kęstutis Smirnovas įteikė padėką Kybartų bendruomenės pirmininkui už iniciatyvumą ir istorijos vertybių puoselėjimą. Politikas dėkojo V. Katkevičiui už bendruomenės įtraukimą ir svarų indėlį organizuojant Kybartų miesto požemių atnaujinimo darbus.

Ieva BOSEVIČĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

Iš keramikos gamyklos – tik griuvėsiai ir šiukšlės

Šią savaitę paskelbta visuotinė švarinimosi akcija „Darom“. Nors teigiama, kad šiukšlynų kasmet mažėja, vis dėlto tvarkyti dar tikrai yra ką. Vienas iš tokių objektų – dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ pastatai Kybartuose, tiksliau – tik tai, kas iš jų likę.

Pavertė šiukšlynu

Kažkada ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje savo gaminiais garsėjusią Kybartų „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklą dar prieš gerą dešimtmetį bandyta atgaivinti. Deja, ir iš šviesių vilčių, ir iš pastatų beliko tik griuvėsiai.

O ten, kur yra apleisti pastatai, dažniausiai atsiranda ir šiukšlynai. Ne patys atsiranda – netvarkingi žmonės kažkodėl nusprendžia, kad iki tokių nuošalių vietų savo šiukšles atitempti ir palikti paprasčiau, negu nuvežti iki konteinerių ar atliekų saugojimo aikštelės.

Šiukšlynu virtusia buvusia „Jiesios“ teritorija Rambyno gatvėje nepatenkinti kaimynai neseniai kreipėsi į rajono aplinkosaugininkus. Gyvendami šalia tokio sąvartyno žmonės tvirtino bijantys užsikrėsti kokia infekcija, ypač kai tarp popierių, butelių, padangų, senų baldų ir žaislų lūženų pamato dar ir tysantį negyvą šunį ar šmirinėjančią lapę.

Ketina parduoti

Vilkaviškio rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vitas Bakas susisiekė su rajono Savivaldybės administracija, rajono ekologu, Kybartų seniūnija ir galiausiai – su pačiu žemės ir pastatų savininku, ne mūsų rajone gyvenančiu Tomu Daukša.

– Žmogus buvo perspėtas, kad jei nesitvarkys šiukšlyno, jam gresia ne tik didesnis nekilnojamojo turto mokestis (jį skiria Savivaldybė), bet ir administracinė bauda už aplinkos teršimą, kuri gali siekti iki pusantro tūkstančio eurų. Taip pat būtų surašytas privalomas nurodymas susitvarkyti teritoriją, o jo nevykdant bauda dar labiau išaugtų. Žinoma, teršia juk ne pats savininkas, atliekas neša aplinkiniai gyventojai, todėl problemą spręsti turi ir vietinė valdžia, – aiškino V. Bakas.

Su žemės ir pastatų savininku susisiekėme ir mes. Jis paaiškino, kad didelių lėšų į objektą Kybartuose investuoti nesirengia.

– Teritorija bus aptvarkyta – tik tiek, kad atrodytų tvarkingiau. Mano atstovas buvo nuvykęs pasikalbėti su seniūnu, jie kažką sutarė. Dėl pačių pastatų – gal kokį įspėjamąjį ženklą pakabinsime, kad po teritoriją niekas nevaikščiotų. Taip jau atsitiko, kad prieš keletą metų tapau savininku, tada tikriausiai buvau per didelis optimistas. Bet dabar ieškau pirkėjo ir noriu šį objektą parduoti, – kalbėjo T. Daukša.

Sutarė su komunalininkais

Kybartų seniūnas Romas Šunokas patvirtino, jog savininkų atstovas šią savaitę jau buvo atvykęs į Kybartus ir tikrai nori kuo greičiau susitvarkyti teritoriją.

– Jis susisiekė su komunalininkais, kad bendrovė už užmokestį iškirstų karklus, nupjautų žoles. Mano žiniomis, nuo gatvės pusės planuojama aptverti tvorą, kad niekas nepatektų į teritoriją. Aptverti ją būtina, nes ten landžioja ir vaikai. Vienais metais ten buvo net lapė įsiveisusi, lapiukų atsivedusi… Tarp kitko, savininkai jau buvo tą teritoriją aptvarkę, kai tik nusipirko, bet paskui ilgam pradingo. O kadangi šiukšles suneša mūsų pačių gyventojai, seniūnija irgi sprendžia šiuos reikalus. Kas kiek laiko vis nuvažiuojame, apžiūrime, ten buvome nusiuntę ir viešuosius darbus atliekančius žmones, – kalbėjo seniūnas.

Tokių stambių pastatų vaiduoklių seniūnijoje, pasak R. Šunoko, jau sumažėję. Buvę „Jiesios“ pastatai – vienas iš blogiausiai atrodančių objektų. Tačiau likę daug apleistų individualių namų, kurių savininkai mirę ar išvykę į užsienį.

„Tokių neprižiūrimų 84 statinių sąrašą jau perdavėme Savivaldybei, kad juos teiktų turto fondui“, – kalbėjo seniūnas.

Padidina mokestį

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Investicijų, strateginio planavimo ir vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistas Vidmantas Lenčiauskas paaiškino, kad už neprižiūrimas valdas paskutiniam minėtų Rambyno gatvės pastatų savininkui 2016 metais jau buvo taikytas padidintas (3 proc. nuo turto vertės) nekilnojamojo turto mokestis.

– Pernai, 2017-aisiais, buvo rengiamas naujas Nenaudojamų, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių tvarkos aprašas. Jis parengtas tik metų pabaigoje, dėl to praėjusiais metais duomenų nespėjome pateikti Mokesčių inspekcijai. Tačiau visi seniūnai kasmet iki spalio 1 d. teikia mums neprižiūrimų statinių ir patalpų sąrašus, o susirinkusi komisija sprendžia, ką daryti, perspėja savininkus ir galiausiai kreipiasi į Mokesčių inspekciją, kad būtų padidintas turto mokestis. Tokių apleistų statinių sąrašas yra paviešinamas, – aiškino V. Lenčiauskas.

Vis dėlto, anot Savivaldybės specialisto, dauguma savininkų pažiūri geranoriškai ir savo nekilnojamąjį turtą apsitvarko, kol sankcijų dar nepaskirta.

Paskutiniame, 2016 m. Savivaldybės komisijos sudarytame Nenaudojamo, apleisto bei neprižiūrimo nekilnojamojo turto, esančio Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, sąraše yra 24 objektai (tarp jų – ir buvusios „Jiesios“ pastatai), tačiau šiemet metų gale sąrašas pagal seniūnijų pateiktus duomenis bus atnaujintas.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Matant tokį vaizdą sunku patikėti, kad dar prieš gerą dešimtmetį čia buvo gaminami dailūs keramikos dirbiniai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

Režisierius vaikystę leido Kybartuose

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Teatro režisierius Žilvinas Vingelis – jaunosios kartos menininkas. Jam dar tik dvidešimt penkeri, tačiau Žilvino biografija – įspūdinga. Vos pradėjęs savo karjerą, jis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Jaunasis režisierius gimė Kaune, tačiau jo vaikystė prabėgo Kybartuose gimusio tėčio Zenono Vingelio tėvų namuose. Pas senelius praleistas vasaras Žilvinas vadina stebuklų laiku.

Žilvinai, pasidalykite vaikystės, praleistos Kybartuose, prisiminimais.

– Kybartai – artimai susiję su mano vaikyste, kurioje buvo pastatyti pagrindiniai vėjui bei vandeniui atsparūs vaizduotės pamatai, ant kurių iškilusiuose bokštuose gyvenu iki šiol. Mano tėtis yra kybartietis. Mokiausi ir augau Kaune, bet beveik visos vasaros praleistos Kybartuose, Suvalkiečių gatvėje, pas močiutę su tėtuku. Tai buvo paslapčių ir vaizduotės pasaulis, padedantis atsiriboti nuo didmiesčio mokyklos triukšmo ir nuobodžių mokyklinių peripetijų, kurių tuo metu buvo apstu: pykčių, draugysčių, ginčų.

Kybartuose krūmai knibždėte knibždėdavo pokemonų. Ten, būdamas dešimties metų, gavau pačiam sau išsiųstą kvietimą mokytis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, ten sulaukiau pirmųjų šios mokyklos vadovybės nurodymų dirbti priedangoje ir stebėti savo senelius „žiobarus“, ten, važiuodamas su seneliu šaltinio vandens, iš tiesų jausdavausi lyg plaukčiau Misisipe su Marko Tveno išgalvotu Heklberiu Finu, ten prie prūdo nusiskynęs nendrę gavau pirmąją burtų lazdelę su vienaragio plauku ir specialiai leisdavau valandų valandas sandėliuke po laiptais, ten per suplyšusias tėčio ausines dažnai gaudavau slaptų agentų nurodymus. Kybartuose „susipažinau“ su Harietos Byčer dėde Tomu ir liūdnai nuteikiančiu XIX a. pietinių valstijų vergvaldžių žiaurumu, ten mane pirmą kartą aplankė Diuma vyresniojo trys muškietininkai, kažkodėl vaikščiojantys keturiese, ten sutikau pirmą savo gyvenimo moterį – Diuma sūnaus man atvestą kurtizanę su kamelijomis. O kur dar visas būrys „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų didvyrių, besislapstančių už kiekvieno kampo, etiudai apie mokslininkus, „Drakonų kovų“ serialas. Bet labiausiai, žinoma, – Haris Poteris. Tai buvo visos mano vaikystės pagrindinis draugas.

Ar vien tik knygų buvo turtinga vaikystė?

– Kybartuose turėjau nemažai draugų, važinėdavausi dviračiu, žaisdavau krepšinį, maudydavausi, žiūrėdavau populiarius animacinius filmukus, bet visa tai vyko kažkaip atsietai nuo manęs, iš kolektyvinės inercijos. O stipriausi asmeniniai prisiminimai vis dėlto susiję su knygomis, vaizduote ir visomis to kiemo slaptomis landomis, palėpėmis, malkinės antru aukštu, sodo galu, gatve, į kurią nebuvo galima išeiti be leidimo, ir visu tuo, kas buvo nežinoma bei uždrausta. Visos šios vietos mano pasąmonėje įgavusios archetipines mitologines reikšmes.

Dabar daug domiuosi sapnais, žmogaus pasąmone, mitologine jos sąranga ir suprantu, jog tame kieme buvo mano Hadas, mano Orfėjo muzika palytėtas pragaro prieangis, visi devyni Dantės pragaro ratai ir perlamutriniai rojaus vartai. Tai buvo mano asmeninė mitologinė geografija, kurioje jau po Hario Poterio, ankstyvoje paauglystėje, pirmą kartą perskaičiau Getės „Faustą“, galutinai padėjusį apsispręsti dėl tolimesnio kelio.

Vis dėlto vaikystės vaizduotės monstrais apgyvendinti realaus pasaulio dydžiai – reliatyvus dalykas. Neseniai viešėdamas Kybartuose itin nustebau, koks iš tiesų šis kiemas nedidelis. Sunku patikėti, kad kažkas gali taip susitraukti. Daugiau gyvenime nesu radęs tokios paslaptingos vietos. Kybartai, Suvalkiečių gatvė ir močiutės su tėtuku namas man visada bus vienas stipriausių vaikystės prisiminimų, tikriausiai padariusių esminę įtaką mano tolimesniam profesinio gyvenimo pasirinkimui.

Gal kurdamas pagalvojate ir apie mažesnių miestų žiūrovus? Ar žmonės Kybartuose kitokie nei didmiesčiuose?

– Šiuo metu dirbu Baltijos kameriniame operos teatre. Vienas iš mūsų prioritetų yra profesionalios kultūros sklaida regionuose, vaikų edukacija, susitikimai, paskaitos bei savo kuriamos produkcijos pristatymas regionų moksleiviams. Su keliais projektais teko aplankyti netoli dvidešimt Lietuvos regionų mokyklų, kuriose vaikams vedžiau seminarus. Mačiau, kokia didelė atskirtis yra tarp Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose sukuriamos kultūros bei regionuose propaguojamo laisvalaikio. Norisi šią prarają mažinti, padėti jauniems žmonėms pažinti įvairius žanrus ir išmokyti atskirti gerus dalykus nuo šlamšto. Šiuo regionų kultūriniu sąstingiu puikiai naudojasi įvairūs poppasaulio paraštėse gyvenantys atlikėjai, rengiantys turus vien tik regionuose. Tai jie daro puikiai suprasdami, kad didmiesčiuose jų niekas net už pinigus neklausytų.

Kuo Jums Kybartai išskirtiniai? Ar dažnai apsilankote?

– Dabar į Kybartus nuvykstu rečiau. Visgi ši vieta yra stiprios istorijos miestelis su sunkiai gyjančiomis karų žaizdomis, su istoriškai svarbiausia Lietuvoje traukinių stotimi, pritrenkiančia Smetonos pabėgimo istorija, krūva iš čia kilusių žinomų ir gabių žmonių, milžiniška mokykla, neorenesansine bažnyčia, įvairiomis kultūriniu ir sociologiniu požiūriu įdomiomis sovietinio relikto redukcijomis. Pastarosios įžvalgos kilo stebint miestiečių įpročius, gyvenimo būdą. Kybartų cerkvėje buvo pašarvotas I. Turgenevas. Tai – nuostabus miestelis.

Neseniai teko dirbti scenaristu viename milžiniškame Žemaitijos nacionalinius objektus garsinančiame projekte. Teko susipažinti, kaip, pavyzdžiui, Telšiai puikiai susitvarkė turizmo reikalus, panaudodami savo miesto istoriją kuriant naują, šiuolaikišką, bet iki šiol gyvų tradicijų turtingą miesto veidą. Toks miestas kaip Kybartai irgi galėtų būti puikus kultūrinės traukos centras. Manau, tai – akmuo į Vilkviškio rajono savivaldybės kiemą!

Kaip manote, kokia Kybartų ateitis? Kaip šis miestas atrodė Jūsų vaikystėje ir kuo nuo to įsivaizdavimo skiriasi dabar?

– Mano vaikystėje Kybartai turėjo mažiau parduotuvių, masinės produkcijos „mekų“, todėl vis dar vyko mainai tarp žmonių, aktyvus buvo turgaus gyvenimas, namų ūkio puoselėjimas. Dabar Kybartai panašūs į besiilsintį labai gražų ir ramų miestą. Labai tikiuosi, kad Kybartuose atsiras visus žmones sujungianti ir sutraukianti veikla, įdomus ir dinamiškas vidinis miesto gyvenimas, plataus spektro kultūrinė rotacija, atvežta iš kitų miestų, bei aktyvi pačių Kybartų kultūrinė veikla. Raudondvaryje yra toks Algirdas Svidinskas – puikus pavyzdys, kaip vienas aktyvus ir atsidavęs žmogus gali paversti nedidelį miestelį išskirtiniu kultūros centru visoje Lietuvoje. Linkiu tokio žmogaus Kybartams. Linkiu kūrybos, gyvasties ir meilės savo miestui.

DOSJĖ

  • Meno mokykloje „Kurkuria“ mokėsi klasikinės gitaros specialybės.
  • 2012–2016 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar yra šios akademijos teatro režisūros magistrantas.
  • 2016–2017 m. režisavo spektaklius „Pamišėlio VLOG’as“, „SUB’vakaris“, „Skaičius“, „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“, „Ebinas ir Abė“, „Sonio Bliuzas“. Kai kuriems iš šių spektaklių rašė scenarijus, kūrė scenografiją.
  • Pernai Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už spektaklį „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“ pelnė apdovanojimą „Geriausias režisūrinis debiutas“. Apdovanojimas skirtas ir už geriausią spektaklio muziką bei scenografiją.
  • Studijuodamas patirties sėmėsi garsių režisierių K. Lupo, A. Shillingo, G. Varno, K. Dehlholmo ir A. Areimos repeticijose.
  • Stažavosi Edinburgo „Fringe 2016“ ir Roterdamo „Operadagen 2017“ festivaliuose.Nuo 2017 m. yra VšĮ Baltijos kamerinio operos teatro meno vadovas.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Jaunasis režisierius Žilvinas Vingelis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

  • 0

Išmaltu keliu – neprieisi ir neprivažiuosi

Kybartuose, šalia civilinių kapinių, įamžinta vieta, kur 1940 metais per Lieponos upelį į Vokietiją brido tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir jo palyda. Prie pat dvi valstybes skiriančios tvoros akmenimis išdėta aikštelė, simbolizuojanti Lietuvos kontūrus. Greta pastatytas ir apie patį faktą bylojantis akmuo. Manoma, kad būtent šioje vietoje A. Smetona kirto Lieponos upelį ir pasitraukė iš savo šalies.

Kybartų bendruomenės ir seniūnijos rūpesčiu viskas padaryta taip, kad mieste besilankantys žmonės galėtų ateiti ir pamatyti garsiąją brastą per Lieponos upelį. Tačiau į redakciją paskambinę skaitytojai skundėsi, kad jau nuo rudens į šią vietą patekti neįmanoma, nes į ją vedantis keliukas – išmaltas ir dumblinas.

Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, šiuo metu galimybės sutvarkyti keliuką nėra. Pasienyje su Kaliningrado sritimi dar tebevyksta tvoros įrengimo darbai ir juo važinėja tvorą statančios UAB „Gintrėja“ technika. Pabaigusi darbus statybų bendrovė žadėjo keliuką sutvarkyti, o seniūnija planuoja ateityje įrengti pėsčiųjų taką, kuris ves rusų kapinių patvoriu. Šia vieta, manoma, ir ėjo tuometinis prezidentas Antanas Smetona.

– Turistų srautai Kybartuose labai padidėjo. Apie miesto istoriją jiems mielai papasakoja bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Tad nusprendėme kai kuriuos objektus padaryti patrauklesnius lankyti, – sakė R. Šunokas. – Dažnai atvykėliai prašo papasakoti ir apie A. Smetonos atvykimą į Kybartus, kai Raudonoji armija pradėjo okupuoti kraštą. Tad esame suinteresuoti, kad objektas būtų prieinamas. Tačiau ne visada užtenka vien mūsų norų.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Išmaltas keliukas bus tvarkomas tuomet, kai bus baigti tvoros statymo darbai pasienyje.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-06.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian