Kybartai spaudoje

  • 0

Kybartiečio gimnazisto projektas nudžiugino trijų kartų mamas

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinio Pauliaus Norvilaičio projektai įgauna vis didesnį mastą. Šįkart prieš pat Motinos dieną vaikinas sugebėjo suorganizuoti labdaringą fotosesiją net trijų kartų mamoms.

Projekte neatlygintinai dirbo trys fotografai, kirpėja, trys vizažistės, buvo nufotografuota 14 moterų.

„Sukūriau feisbuko platformą „Pauliaus projektai“, kur skelbiu fotografų, modelių paieškas savo sugalvotiems projektams. Tai darau jau antrus metus, tad kuo toliau, tuo lengviau tampa surasti žmonių, kurie padėtų įgyvendinti mano idėjas. Dažnai jie siūlosi patys, tad daug ieškoti netenka“, – pasakojo Paulius.

Visos dienos fotosesija buvo suskirstyta į tris dalis. Pirmojoje – „Motinos, gyvenimu kvepiančios“ buvo fotografuojamos jau vaikus užauginusios brandžios mamos. Projekto organizatoriai norėjo šioms moterims padaryti šventę, tad nusprendė joms padovanoti šukuosenas bei makiažus. Tam tikslui pasitelktas būrys pagalbininkų iš jau nuolatiniais partneriais tapusių grožio namų „Stilius“ bei UAB B. Stalioraitienės mokymo centro, kurio mokinės Erika Baniulė, Aistė Lisauskaitė ir pati direktorė Birutė Stalioraitienė darė moterims makiažus. Išgražintas mamas nufotografavo fotografė Sonata Urbaitienė.

Po brandžių moterų atėjo eilė jaunoms mamoms su jų atžalomis. Ši fotosesija pavadinta „Mano mama“. Pauliaus nuomone, labiausiai moterį puošia sveiki ir gražūs vaikai. Vis dėlto turėtų būti labai gera nors vienai dienai pamiršti namų buitį ir rūpesčius. Kaip sakė kybartietis, fotosesijoje buvo norima akcentuoti nesuvaidintus jausmus bei emocijas, kurias įamžino fotografė Neringa Brazaitienė.

Trečioji tą dieną vykusio projekto dalis buvo pavadinta „Mažo stebuklo belaukiant“. „Ši man buvo viena iš gražiausių fotosesijų, nes kas gali būti gražiau už besilaukiančią moterį?“ – džiaugėsi projekto iniciatorius. Šioje dalyje fotografavosi ne tik kybartietės. Sulaukta modelių ir iš Marijampolės. Moteris įamžino „ALD foto“ studijos fotografė Aldona Mykolaitienė.

Prieš pat Motinos dieną visos projekto dalyvės gavo po elektroninį siuntinuką su retušuotų nuotraukų aplankais.

„Santakos“ inf.

Neringos BRAZAITIENĖS nuotr. Fotosesijoje „Mano mama“ buvo norima akcentuoti nesuvaidintus jausmus bei emocijas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-14.


  • 0

Eksponuojami daiktai primena miesto istoriją

Kybartų bendruomenė pačių jos narių susiremontuotose patalpose neseniai atidarė muziejų.

Bendruomenės namų antrajame ir trečiajame aukštuose muziejui skirtos net keturios patalpos. Jų plotas viršija pusšimtį kvadratinių metrų. Pirmoji salė, esanti buvusio policijos nuovados pastato mansardoje, skirta senolių buities daiktams eksponuoti. Čia bendruomenė sudėjo savo narių surinktus rakandus: lygintuvus, laikrodžius, lagaminus, lovatieses, geldas, verpimo ratelį, audimo stakles, mezgimo „mašinką“. Tarp buities daiktų puikuojasi net asmeninis legendinio Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus darbo telefono aparatas, galima pamatyti senovinį aritmometrą – mechaninį skaičiuotuvą, buhalterių ir pardavėjų naudotus medinius „skaitliukus“, esama rašymo mašinėlių, fotoaparatų ir kt. Čia įrengtas ir stendas su nuotraukomis, kuriose įamžinta kybartiečio, Vilkaviškio rajono garbės piliečio Kazimiero Noreikos labdaringa veikla, taip pat eksponuojamos Virbalio plytinės įkūrėjo ir savininko, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio fotografijos. Stenduose galima rasti ir senųjų Kybartų miesto nuotraukų. Lentynose rikiuojasi senovinės knygos.

Antroje patalpoje pagrindinę eksponatų dalį sudaro kybartiečio tautodailininko, buvusio bendruomenės nario Kajetono Eismonto medžio dirbiniai, o šalimais pakabintas medžio raižinys su poeto Jeronimo Šalčiūno prasmingomis eilėmis.

Šįmet Kybartų bendruomenei sukaks 15 metų, tad vienas iš stendų skirtas jos veiklai. Kaip sako bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, atrodo, kad savo miesto ir bendruomenės istoriją žinome gerai, bet vis tiek smalsu pasidairyti po muziejų ir pažiūrėti, ką pasakoja eksponatai. Dalis nuotraukų iliustruoja visai netolimą praeitį, kurią dar patys gerai prisimename ir esame jos liudytojai.

Vieną iš muziejui skirtų erdvių užima Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos kūrimosi ir dabarties dokumentai. Čia galima apžiūrėti ant pečių krovinį nešantį „kontrabandistą“, pasieniečių uniformas ir daug kitų daiktų. Atskira patalpa skirta Lietuvos policijos veteranų asociacijos Vilkaviškio poskyriui. Jame eksponuojama medžiaga, susijusi su šio poskyrio veikla.

Per šio muziejaus atidarymą bendruomenės pirmininkas V. Katkevičius siūlė sujungti abu miesto muziejus, t. y. bendruomenės bei Pasaulio kybartiečių draugijos, ir įsteigti vieną Kybartų krašto muziejų. Tam reikėtų tinkamų patalpų, o eksponatų jau yra pakankamai.

Muziejaus atidarymo iškilmėse dalyvavo ne tik bendruomenės nariai, bet atvyko ir garbingų svečių. Renginyje apsilankė buvęs Kybartų užkardos vadas Vincas Plečkaitis ir dabartinis užkardos vado pavaduotojas Gintaras Klimavičius, kybartietė Irena Česnulevičienė-Katiliūtė – pirmojo Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos vado žmona, Petras Raugelis – nepriklausomos Lietuvos pasieniečio sūnus. Muziejaus atidaryme dalyvavo Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kt.

Koncertavo Kybartų „Saulės“ progimnazijos vaikų etnografinis ansamblis bei Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Gija“. Visi susirinkusieji vaišinosi skania sriuba, kurią dovanojo Vilkaviškio policijos veteranai.

Kaip sakė V. Katkevičius, muziejaus eksponatai kaupti ne vienus metus, tad visus juos išvardyti būtų sunku. Lankytojams ekspozicijas galima apžiūrėti iš anksto susitarus su bendruomene. Netolimoje ateityje čia numatoma vesti edukacinius renginius.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Vitaliaus ŠIDIŠKIO nuotr. Viena muziejaus salė skirta vietinio tautodailininko Kajetono Eismonto medžio dirbiniams.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


  • 0

Pristatė jau trisdešimt trečiąją knygą

Saulėtą balandžio 25-osios popietę, savo 75-ojo gimtadienio išvakarėse, Kybartų miesto bibliotekoje viešėjo buvęs kybartietis rašytojas ir poetas, geras bibliotekos bičiulis Algimantas Kaminskas bei skaitovas, respublikinio meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Autorius atvažiuoja į gimtuosius Kybartus jau ne pirmą kartą. Šį sykį svečias atvyko su kilnia ir gražia misija: jis pristatė miestelio žmonėms naujausią, 33-iąją, savo kūrybos knygą – poemą „Kiemas“. Kaip rašoma jos anotacijoje, tai – Algimanto Kaminsko, poeto ir prozininko, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos laureato, poema, skirta gimtojo kiemo kaimynų atminimui. Kiemas – žmonių gyvenimo ir buities mikropasaulis: jame būnama, bendraujama, dalijamasi džiaugsmais ir skausmais. Jis yra silpnybių, aistrų, atjautos ir žmogiško solidarumo liudininkas.

Rašytojas susitikimo pradžioje papasakojo apie įspūdžius, kuriuos patyrė pasivaikščiojęs po miestelį, apžiūrėjęs gimtąsias vietas, apkabinęs ir prisiglaudęs prie gražuolio beržo. Jį beveik prieš šešiasdešimt metų A. Kaminskas buvo pasodinęs mamos darže. Kraštietis apsidžiaugė, kad savomis rankomis pasodintas medis auga ir žaliuoja, dabar jį vos galima apglėbti.

Pasidalijęs prisiminimais, autorius papasakojo, kaip gimė ir ką reiškia jam poema „Kiemas“. Buvo skaitomos ištraukos iš šio kūrinio.

Tiek pats A. Kaminskas, tiek J. Braidokas skaitė ištraukas ir iš bene garsiausio autoriaus kūrinio – istorinės publicistinės poemos „Kėdainių kronikos“. Ji buvo rašoma tada, kai Kėdainiai – miestas, kuriame A. Kaminskas tuo metu gyveno ir dirbo rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotoju, minėjo 600 metų sukaktį. O 2015 m. „Kėdainių kronikos“, jas gerokai papildžius ir praplėtus, buvo išleistos pakartotinai.

Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti skaitovo bei paties kūrėjo skaitomų ištraukų ir iš istorinės dokumentinės poemos „Žemės žiūrėjimas“ apie 1935 m. Suvalkijos ūkininkų streiką.

Visiems labai patiko poeto meilės lyrika, jo rimtas vyriškas požiūris į realų gyvenimą ir žmonių tarpusavio santykius. Kaip sakė pats autorius, jis yra parašęs dvi eilėraščių knygas meilės tematika: „Užneški man žodžius į dangų“ ir „Meilės tas žodis“. Ruošiama spaudai ir trečioji poezijos apie meilę knyga.

Susitikimą su kraštiečiais rašytojas baigė linksmais posakiais apie… kiaulystę. Juos autorius yra sudėjęs į humoristinių aforizmų knygelę „Kiaulystė“.

Literatūrinį vakarą baigėme sveikindami garbingą svečią su gražiu 75-erių metų jubiliejumi ir dėkodami, kad neužmiršta mūsų ir vis sugrįžta į gimtuosius Kybartus su mielomis dovanomis – naujausiomis savo knygomis. Svečias ir šįsyk pažadėjo būtinai dar bent kartą aplankyti Kybartus ir padovanoti gimtojo krašto žmonėms savo naujausios kūrybos perlus.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Kybartiečius susirinkti į biblioteką sukvietė rašytojas Algimantas Kaminskas (sėdi dešinėje) bei skaitovas, meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


  • 0

„Namo į Lietuvą grįžtu kasmet“, – sako dešimtmetį už Atlanto gyvenantis kraštietis

Su kraštiečiu Mariumi VILEMAIČIU kalbamės apie gyvenimą emigracijoje, pilietybės išsaugojimo svarbą ir ryšius su gimtine.

– Mariau, papasakokite apie save, apie tai, kaip atsidūrėte JAV. Ką ligi tolei veikėte ir ką veikiate dabar?

– Esu gimęs, augęs ir iki kaulų smegenų kybartietis. Iki šiol dažnai prisistatydamas pasakau, kad buvo laikai, kai Lietuvoje buvo 3 geležinkelio stotys: Vilniaus, Kauno ir Kybartų. Žmona yra iš Alytaus, auginame du sūnus – dešimtmetį Tadą ir keturmetį Vytį. Studijavome Kaune, po studijų 10 metų gyvenome ir dirbome Vilniuje, o pastarąjį dešimtmetį – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Save laikau profesiniu emigrantu, nes sprendimą persikelti gyventi kitur lėmė būtent noras plėstis savo profesinėje srityje, o finansai buvo tik veiksnys, paskatinęs apsispręsti. Tiek Lietuvoje, tiek JAV dirbu informacinių technologijų srityje. Tad persikėlus nelabai kas pasikeitė, išskyrus veiklos mastelius. Kaip juokauju, informacinėse technologijose ir kalbos stipriai mokėti nereikia. Juk kompiuterių pasaulyje galimi tik trys žodžiai: veikia, neveikia ir „viskas griūva“. Čia ne teisininko ar rašytojo darbas, kur reikia labai turtingos ir taisyklingos kalbos.

– Ar vietovėje, kurioje gyvenate, yra lietuvių bendruomenė, ar dalyvaujate jos veikloje?

– Gyvename Naujojo Džersio (New Jersey) valstijoje. Pati vieta yra labai patogi, nes už poros valandų kelionės automobiliu yra bent 4 lietuvių bendruomenės, kuriose buriasi tautiečiai. Tad galimybių pabūti lietuviškoje aplinkoje tikrai netrūksta, tiek dalyvaujant renginiuose, tiek su draugais, šeimomis pasėdint ramioje aplinkoje.

Taip pat dažnai dalyvauju įvairiose veiklose Lietuvoje. Pastaruosius porą metų labiausiai koncentravausi į švietimo sritį. Viena iš labiausiai pačiam patinkančių veiklų yra robotikos ir programavimo pamokos lituanistinėje mokykloje JAV. Jas telekonferencijos būdu veda gimnazistai iš Lietuvos.

– Kokia Jūsų nuomonė dėl dvigubos pilietybės? Kodėl išeiviams iš Lietuvos svarbu išsaugoti savo pilietybę?

– Aš pritariu pilietybės išsaugojimui. Ir ne tik dėl to, kad pats esu emigrantas. Turiu begalę argumentų ir faktų. Žinoma, labai daug jų (tiek už, tiek prieš) galima rasti masinės informacijos priemonėse. Tačiau noriu išskirti vieną argumentą, kuriam, mano manymu, yra skirta per mažai dėmesio. Tai emigrantų įtaka Lietuvos gyvenimui nuo pat XIX amžiaus.

Gyvenant JAV tenka domėtis emigracijos istorija, bendrauti tiek su ankstesnių emigracijos bangų atstovais, jų vaikais ar anūkais, tiek su lietuvių emigracijos istorijos žinovais. Nenustoju stebėtis, kodėl mes iki šiol tiek mažai žinome apie emigrantų įtaką Lietuvai nuo pat XIX amžiaus.

Žinoma, dažniausiai prisimenami asmenys yra Prezidentas Valdas Adamkus, buvęs krašto apsaugos ministras Jonas Kronkaitis, ambasadorius ir buvęs kandidatas į prezidentus Statys Lozoraitis ar partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuris, beje, yra gimęs JAV, emigrantų šeimoje. Netgi krepšinio proveržis XX amžiaus pradžioje, pasirodo, vyko dėka emigrantų, sugrįžusių žaisti už Lietuvą.

Dažnai šia tema diskutuoju įvairiose aplinkose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Natūralu, kad yra skirtingų nuomonių, tačiau mane liūdina vienas dalykas – žinių ir informacijos trūkumas ne tik apie emigracijos istoriją, bet netgi ir apie artėjantį referendumą.

Pavyzdžiui, yra nemažai žmonių, kurie mano, jog šiuo referendumu siekiama suteikti pilietybę užsieniečiams. Ne. Šiuo referendumu sprendžiamas klausimas, ar leisti pilietybę išlaikyti tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie iš tėvynės išvyko po Nepriklausomybes atkūrimo (1990 m.) ir įgijo kitos šalies pilietybę. Išvykusiesiems iki Nepriklausomybės atkūrimo ir taip yra suteikta teisė išlaikyti Lietuvos pilietybę.

– Kokią pilietybę turite Jūs, Jūsų šeimos nariai?

– Mūsų šeima vis dar turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Jaunesnysis sūnus, kuris yra gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, automatiškai turi ir JAV, ir Lietuvos pilietybę.

– Ar visi išeiviai, su kuriais bendraujate, pasisako už dvigubos pilietybės įteisinimą?

– Absoliuti dauguma. Kaip pagrindinę priežastį daugelis įvardija galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę mūsų vaikams. Mums, pirmos kartos emigrantams, jos netekimas nesumažins noro prisidėti prie savo šalies gyvenimo, nes mes esame gimę Lietuvoje ir tas prisirišimas išliks. Tačiau emigrantų vaikai, kurie auga užsienyje, neturėdami Lietuvos Respublikos piliečio paso, kur kas lengviau pamirš savo tėvų kraštą.

– Ar dvigubos pilietybės įteisinimas paskatintų po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius kažkada sugrįžti į tėvynę?

– Nemanau, kad pilietybės išsaugojimas sukels masinę emigrantų sugrįžimo bangą. Moksliškai yra paskaičiuota, kad tai gali padidinti emigrantų sugrįžimą 3–4 proc. Bet argi mes iš tiesų vertiname žmogaus naudą tik jo fiziniu buvimu Lietuvos teritorijoje?

Pradėkim nuo pačių „žemiškiausių“, lengviausiai paskaičiuojamų dalykų – piniginių pervedimų iš užsienio į Lietuvą. Jie yra milžiniški. Tačiau tai tik maža dalis to, ką mums reikėtų įvertinti. Vertėtų pagalvoti, kokią naudą turėtume su emigrantais užmezgę verslo pažintis, sudarę sandorius, gaudami pagalbą mokslo, kultūros ir meno srityse ar net diplomatinėje veikloje.

Įsivaizduokite, viena emigrantų šeima užaugina du vaikus, kurie susituokia, tai jau 6 piliečiai – žmonės, kurie gali potencialiai padėti Lietuvai minėtose srityse. O kur dar vaikų vaikai? O kur galimybės, kad jie vasaromis sugrįš į vasaros stovyklas ar atvirkščiai – pasikvies draugų iš Lietuvos vasaroti, praktikai ar stažuotėms JAV?

– Oponentai teigia, jog sprendimas dėl dvigubos pilietybės paremtas daugiau emocijomis, o ne argumentais, ir siūlo kaip ryšio su valstybe įprasminimo formą priimti „lietuvio pasą“, nors ir neturintį jokios teisinės galios, bet suteikiantį teisę supaprastinta tvarka susigrąžinti arba įgyti Lietuvos pilietybę. Ką Jūs manote apie tai?

– Mano nuomone, suteikus kažkokį tarpinį statusą, žmonėms būtų iškomunikuota, kad jie jau yra nebe tokie patys, kaip Lietuvoje gyvenantys. Emociškai žmogus pasijustų atskirtas.

Pateiksiu labai supaprastintą pavyzdį. Krepšinio komandos pagrindinės sudėties žaidėjams būtent tą dieną prasčiau sekasi kovoti, treneris nori į aikštelę išleisti atsarginį žaidėją. Kaip, Jūsų nuomone, jis sužaistų, jeigu išleidžiant būtų pasakytos dvi skirtingos frazės? Pirmoji: „Mums šiandien reikia tavo pagalbos, sužaisk, kaip moki.“ Antroji: „Eik sužaisti, vis tiek jau mūsų pagrindiniams nesiseka – blogiau nebus.“

– Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvuoja Pasaulio kybartiečių draugija. Ar palaikote ryšius su ja?

– Žinoma, kad palaikau. Juk pats dalyvavau Pasaulio kybartiečių draugijos steigime, buvau pirmosios valdybos narys. Esu bendruomenių šalininkas ir iki šiol tikiu jų nauda, ypač mažesniuose miesteliuose, nes aktyvi bendruomenė gali daryti labai didelę įtaką visuomeniniam gyvenimui.

Kybartuose gyvuoja bent dvi didesnės bendruomenės ir dažnai manęs klausiama, kaip sekasi konkuruoti. Mano atsakymas paprastas: jos nė kiek nekonkuruoja, jos tiesiog viena kitą papildo. Niekada neteko pastebėti jokių veiklos trinties elementų tarp šių bendruomenių, o kalbantis su jų nariais vieni apie kitus atsiliepia tik teigiamai.

Pirmuosius kelerius metus gana aktyviai dalyvavau draugijos veikloje, tačiau pastaruoju metu prisidedu tik epizodiškai ir gerokai mažiau, nei norėtųsi. Pagrindinė to priežastis, kad nemažai laisvo laiko skiriu lietuviškai veiklai JAV.

– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Namo grįžtame bent kartą per metus. Juk čia gyvena ne tik mūsų su žmona tėvai, bet nenutrūkęs ir artimas bendravimas su draugais, yra gan didelis ratas artimų pažįstamų.

Jau kelinti metai mūsų vyresnysis sūnus, kuriam tuoj bus 11 metų, išvyksta į Lietuvą keliomis savaitėmis anksčiau ir dalyvauja stovyklose arba gyvena kaime pas senelį. Maloniai nustebina tai, jog ten vaikas ne tik linksmai leidžia laiką su savo bendraamžiais, bet grįžęs į namus kiekvieną savaitgalį susiskambina su draugais iš Lietuvos ir kartu žaidžia žaidimus. Gal mums būtų sunku vertinti, kiek pagerėja sūnaus lietuvių kalbos žinios, nes mes ir taip šeimoje nuolatos bendraujame lietuviškai, tačiau išduoda vienas momentas: po atostogų Lietuvoje vaiko kalboje atsiranda draugų vartojamas žargonas ir to regiono akcentas ar netgi nauji frazeologizmai.

Dangyra APANAVIČIENĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Simbolinis 100 metų jubiliejų švenčiančio Kybartų „Sveikatos“ futbolo klubo kamuolys pasiekė ne tik JAV gyvenantį Marių Vilemaitį, bet ir daugelį po pasaulį išsibarsčiusių kraštiečių.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Ryšys su Lietuva Vilemaiciu šeimai labai svarbus. Nuotr. iš šeimos albumo

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


  • 0

Futbolo turnyrą skyrė klubo 100-mečiui

Kybartuose įvyko teisėsaugos, teisėtvarkos ir karinių struktūrų padalinių futbolo turnyras, skirtas Kybartų sporto klubo „Sveikata“ įkūrimo 100-osioms metinėms paminėti.

Pasak sporto renginio organizatorių, mintis surengti tokį turnyrą kilo neatsitiktinai, nes Kybartų „Sveikatos“ futbolo komandoje žaidžia daug pareigūnų bei kariškių. Turnyras tapo puikia proga parungtyniauti tarpusavyje su savo padalinių komandomis.

Pirmą kartą surengtame tokio pobūdžio turnyre dalyvavo vienuolika futbolo komandų, tarp jų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių ir Vilniaus pasienio rinktinės, kurios padėjo pakviesti kitų struktūrų komandas.

Turnyro nugalėtoja tapo VSAT Vilniaus pasienio rinktinės komanda. Antroji vieta atiteko Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos komandai, o svečiai iš Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos Daugpilio valdybos iškovojo garbingą trečiąją vietą.

Kybartų „Sveikatos“ klubas dėkoja dalyviams, parėmusiems paminklo buvusiam treneriui Vytautui Kochanauskui statybą. Prie šio kilnaus tikslo prisidėjo Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Lietuvos muitinės, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Pagėgių pasienio rinktinės, Vilniaus pasienio rinktinės, Kalėjimų departamento, Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono, Birutės ulonų bataliono bei Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos Daugpilio valdybos komandoms.

Nerijus DEMENIUS
Klubo prezidentas

Nuotr. Turnyro nugalėtoja – VSAT Vilniaus pasienio rinktinės komanda – triumfo akimirka džiaugėsi sykiu su „Sveikatos“ klubo prezidentu Nerijumi Demeniumi (stovi kairėje) ir Kybartų seniūnu Romu Šunoku (dešinėje).

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-07.


  • 0

Vilkikų eilės pasienyje trumpėja lėtai

Kategorija :Kybartai spaudoje

Kybartus ir Virbalį pastarosiomis dienomis kamuoja jau senokai užmiršta problema: magistraliniame kelyje vėl rikiuojasi vilkikų eilės.

Sunkiasvorių automobilių eilė trečiadienį buvo nutįsusi per visus Kybartus ir toli už Virbalio, net iki posūkio į Dailučių kaimą. Ji siekė daugiau nei 7 kilometrus.

Kybartuose ir šio ruožo pakelėje gyvenantys žmonės piktinosi dėl mašinų keliamo triukšmo, dulkių ir tvyrančio smogo. Kybartų ir Virbalio seniūnai suskato ieškoti bent kokios išeities, išnuomojo ir pakelėje sustatė biotualetus, kad ne savo noru užstrigę vilkikų vairuotojai turėtų kur atlikti gamtinius reikalus.

Pasienio kontrolės punktų direkcija prie Susisiekimo ministerijos informavo, kad problema kilo sumažėjus transporto priemonių pralaidumui Rusijos Federacijos pusėje. Dėl gedimų kompiuterinėje sistemoje Rusijos pasienio punktas per dieną įsileidžia tris–keturis kartus mažiau vilkikų nei įprastai. Dėl to persipildė laikinojo palaukimo aikštelė, o kelyje susidarė neįprastai didelė transporto priemonių, laukiančių kirsti valstybės sieną, eilė.

Dėl šios priežasties laikinai nutraukta valstybės sienos kirtimo per Kybartų pasienio kontrolės punktą išankstinė laiko rezervacija internetu. Nors buvo tikėtasi, kad Rusijos pusėje problemos bus išspręstos per parą, tačiau tai užsitęsė ne vieną dieną. Trečiadienį furgonų eilė pasienyje buvo sutrumpėjusi gal puskilometriu ir sienos kirtimo procedūros vis dar vyko lėtai.

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Vilkikų eilės ypač dusina Kybartų gyventojus, o Virbalyje sunkiasvoriams automobiliams rikiuotis neleista.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-19.


  • 0

Romų integracija gražiai atrodo tik popieriuje

Šįmet antrą kartą Vilniuje buvo skambiai paminėta Tarptautinė romų diena. Sostinės centre sekmadienį organizuotos spalvingos eitynės Gedimino prospektu, vyko koncertai ir triukšmingi pasirodymai.

Dalyvavo šventėje

Kaip spaudai išplatintame pranešime teigė Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas dainininkas Ištvanas Kvikas, šventės tikslas – kovoti su diskriminacija ir socialine romų atskirtimi. Šia proga į šventę buvo pakviesti ir Kybartų romų atstovai. Norą dalyvauti šventėje pareiškusius 12 kybartiečių lydėjo romų tarpininkė Kybartuose Birutė Rusevičienė.

Tarptautinę romų dieną paminėti ir pasikalbėti apie seniūnijoje gyvenančius šios tautos atstovus trečiadienį pakvietė ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Jis prie stalo su arbata ir kava subūrė visų organizacijų atstovus, kuriems tenka dirbti ir bendrauti su šia tautine mažuma. Į susitikimą atėjo ir Kybartų baronas Michailas Petravičius su žmona, prisijungė aktyvi bendruomenės narė Oksana. Iš Vilniaus atvyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Sluško ir du romų organizacijų atstovai.

Pristatė projektą

G. Sluško pristatė projektus, kurie vykdomi siekiant integruoti šią tautinę mažumą į visuomenę. Vienas jų – „Vietinės romų platformos – kelias link bendradarbiavimo su savivaldybėmis“.

„Skatindamas romų bendruomenių ir vietos savivaldybių bendradarbiavimą bei savitarpio dialogą, sprendžiant romų tautinei mažumai aktualius integracijos, socialinės įtraukties, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus klausimus, Tautinių mažumų departamentas tęsia 2016 m. pradėtą projektą, finansuojamą Europos Komisijos lėšomis. Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais buvo užmegzti ryšiai tarp romų bendruomenių ir savivaldybių. Sukurtas įrankis romams per tarpininkus greičiau ir sėkmingiau spręsti iškilusias problemas, o savivaldybių institucijų darbuotojams – susipažinti su romų situacija. Vykdant projektą buvo surengti mokymai švietimo darbuotojams, dirbantiems su romų vaikais, pedagogai įgijo specifinių žinių apie šių vaikų ugdymo ypatybes. Daug dėmesio skirta romėms moterims, skatinant jas imtis lyderių vaidmens. Projektas buvo įgyvendinamas 2 kryptimis: informuojant ir šviečiant visuomenę bei stiprinant romų gebėjimus ir įgūdžius. Sėkmingai baigus pirmąjį projekto etapą, 2017 m. liepą gautas finansavimas antros projekto dalies įgyvendinimui. Jam skirta 65 tūkst. Eur“, – pasakojo G. Sluško.

Dirba tarpininkė

Projekto įgyvendinimo laikotarpiu buvo apmokyti ir įdarbinti koordinatoriai – tarpininkai tarp romų bendruomenės ir savivaldybių. Su Kybartų romais dirba B. Rusevičienė, kuri jau dvejus metus savanoriškai padeda romams bendrauti su valstybės institucijų atstovais, asistuoja tvarkant reikalus valstybės ir privačiose institucijose, padeda spręsti kitas kasdienio gyvenimo problemas.

Tautinių mažumų departamento specialistai dar prieš dvejus metus buvo atvažiavę aptarti minėto projekto įgyvendinimo galimybių Kybartų seniūnijoje. Diskusija vyko „Saulės“ progimnazijoje ir seniūnijoje. Tuomet aptartos galimybės įtraukti į projekto veiklas Kybartuose gyvenančius romus.

Tačiau nuo to laiko labai mažai kas pasikeitė. Patys Kybartų romai jokios iniciatyvos ką nors veikti neparodė. Tiesa, į savo atstovę B. Rusevičienę jie kreipiasi labai noriai, skambina prašydami padėti išspręsti problemas, bet tik ne su pasiūlymais burtis į bendruomenę ir vykdyti kažkokias veiklas.

Pasigenda iniciatyvos

Kaip sakė R. Šunokas, iš romų pusės būtent ir pasigendama tautinės kultūros sklaidos. Niekas nenori burtis į ansamblius, šokių būrelius. Kybartuose turėdami apie pusantro šimto romų tautos atstovų, jų šokius per šventes šoka… lietuviai šokėjai.

Per ilgą ir gana aštrų pokalbį bandyta įsigilinti į romų tautos mentalitetą, suprasti, kodėl jie nenori nei mokytis, nei dirbti. Nors Kybartų mokyklose jų vaikams sudarytos puikios sąlygos, dažnas mokytis visai nenori. Kaip atskleidė patys romai, dauguma jų nepratę anksti keltis, tad į mokyklą neprikelia ir savo vaikų. Tai žinodami pedagogai leidžia jiems į pamokas ateiti išsimiegojusiems ir prie mokymo proceso prisijungti vėliau. Pedagogai net dirba papildomai, po pamokų. Svarbu, kad tik vaikai ateitų. Tačiau romiukai pamokų nelanko mėnesiais. Aišku, yra ir išimčių. Šįmet yra romų vaikų, besimokančių ir gimnazijoje. Tad bent kažkoks progresas jau yra.

Nelengvoje diskusijoje aiškėjo, kad patys nemokėdami skaityti ir rašyti romai negali gauti padoraus darbo. Tačiau mokytis neskatina ir vaikų, nes nesupranta mokslo reikšmės. Vieninteliai vietos romus įdarbinti galintys darbdaviai – Gudkaimio sodininkai (sezono metu) ir UAB „Kybartų darna“, kuri žmones pasitelkia miestui tvarkyti. Tačiau romams tinka ne visi darbai. Pavyzdžiui, vyrui šluoti gatvę yra didžiulė gėda, tad tokių darbų dažniausiai atsisakoma.

Gyventi greta reikės

Kaip pasakojo Kybartų romų baronas M. Petravičius, jis ir pats baigęs tik dvi klases, tačiau yra tikras poliglotas: moka penkias kalbas ir važinėja į užsienį užsidirbti, kad grįžęs… galėtų susimokėti įsiskolinimus už įvairias jam skirtas nuobaudas. Mat romai nėra įsigilinę į Lietuvos, kurioje gyvena, įstatymus ir dažnai būna baudžiami už įvairius prasižengimus. Kaip pasakojo policijos pareigūnės, kai kurie jų turi sukaupę penkiaženkles baudų sumas, tačiau šias kaip nors išieškoti – beviltiška, nes romai neturi jokio registruoto turto.

Po ilgo pokalbio romų atstovai pažadėjo, kad surinks savo talentingus bendruomenės narius ir ateis į kultūros centrą. Tuomet galbūt bus galima gauti ir paramą veiklai, o vėliau gal išsivystys didesnis noras kažką daryti.

R. Šunokas vylėsi, jog palaipsniui šie Kybartų gyventojai taps visaverte bendruomenės dalimi, nes jau yra dirbančių ir norinčių darbo, o viena romė net turi savo daržą ir užsiaugina daržovių. Tad galbūt ir kitus užkrės teigiamas pavyzdys. Nors, kaip sakė iš Vilniaus atvykę romų organizacijų atstovai, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jie niekada nebus tokie kaip mes ir nereikia norėti viską pakeisti, o verta priimti šiuos žmones tokius, kokie jie yra. Tačiau gyventi greta reikės ir žingsneliai vienas kito link turi būti daromi. Geriausia būtų, kad žingsniuojama būtų iš abiejų pusių, nors ir po truputį…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų romų baronas Michailas Petravičius į seniūniją atėjo su žmona, susitikime dalyvavo aktyvi bendruomenės narė Oksana (kairėje).

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-19.


  • 0

Sparnuota Kybartų „įžymybė“ visus kelia ant kojų

Kategorija :Kybartai spaudoje

Nuo Vilniaus iki Vilkaviškio – dabar tikrai daug žmonių galėjo įsitikinti, kad kybartiečiams rūpi gamta. Matydami po miestą klajojantį gandrą žmonės skambino ne tik vietiniams aplinkosaugininkams, bet ir aukštesnėms institucijoms Vilniuje, kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą, gyvūnų globos įstaigas, seniūną, redakciją ir visur, kur tik sugalvojo.

Pasirodė vienišas

Jau nuo praėjusios savaitės socialiniuose tinkluose pasipylė po Kybartus klajojančio gandro nuotraukos ir komentarai po jomis. Kybartų „įžymybe“ internete pakrikštytas paukštis kažkam atrodė liūdnas, kažkam – sergantis, dar kažkam – netgi… labai vienišas.

Žmonės baiminosi, kad sparnuotį gali kas nors nuskriausti, o ir jis pats tikriausiai gali ką nors sužaloti.

Internautai dalijosi įspūdžiais, kaip gandras maitinasi: vieniems jis pasirodė peralkęs, nes rijo viską, kas paduota, kiti tvirtino, jog į jų batonus gandras nežiūri nė kreiva akimi.

Žinoma, dauguma piktinosi, kad jokia tarnyba paukščiu iki šiol nepasirūpino, jis ir toliau vaikštinėja kiemuose bei gatvėse.

„Paskambinau į Bendrąjį pagalbos centrą, pasakiau, kas atsitiko, tai mane beveik apšaukė! Atseit, ne jiems reikia skambinti. Tai kur tada kreiptis, kaip tam gandrui padėti? Gal jis sužalotas, kad nepaskrenda, o gal jam paukščių gripas?“ – spėliojo į redakciją paskambinusi pagyvenusi kybartietė. Tiesa, moteris pripažino, jog BPC darbuotojai norėjo padiktuoti telefono numerį, kuriuo tokiais atvejais reikėtų skambinti, bet ji tuo metu neturėjusi kur užsirašyti.

Gaudė kelis kartus

Kodėl BPC operatoriaus tonas kybartietei pasirodė piktas, galima numanyti: žmonių skambučių dėl vieno paukščio tarnybos sulaukė tikrai daug.

Kai paskambinome Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresn. specialistui Edvinui Bielskui, pareigūnui net nereikėjo sakyti, kokiu tikslu skambiname. „Turbūt pranešite, kad po Kybartus gandras vaikšto?“ – pasisveikinęs paklausė E. Bielskus.

Inspektorius sakė, jog skambučiai dėl stambaus sparnuočio netyla jau daugiau nei savaitę. Gandras pastebėtas prie „Saulės“ progimnazijos, šalia „Kybartų darnos“, „Rasos“ specialiosios mokyklos, prie turgaus ir kitose vietose.

Tačiau pagauti paukštį – ne taip paprasta.

„Jis prisileidžia žmogų per pusmetrį, bet jei tik tiesi rankas paimti, stypteli ir pakyla virš galvų. Tada apsuka ratą ir nusileidžia kur nors netoliese. Sako, kad tas gandras nepaskrenda. Tai kaip jis ant mokyklos stogo atsidūrė? Kai aš pats pirmą kartą nuvažiavau, pamačiau įdomų vaizdą. Pieva buvo pilna batono, stotelės paviljone sėdėjo moterys, o virš jų tupėjo gandras. Ir kaip jį nuo ten nukrapštyti? Paskutinįkart paukštį bandžiau gaudyti sekmadienį. Tada jis vaikščiojo tarp Kybartų turgaus ir „Maximos“. Man į pagalbą atėjo vienas vietinis gyventojas, paskui prisidėjo dar kitas žmogus, po to – parduotuvės darbuotojas. Ir nieko – vos prisiartini, imi spausti arčiau sienos, paukštis pakyla ir nulekia“, – apie neįprastas gaudynes pasakojo pareigūnas.

Patarė užmesti tinklą

Žmonių skambučių neatsiginantis E. Bielskus po Kybartus važinėjo ir vakare – galvojo, kad sutemus bus lengviau paukštį pagauti. Kur tau! Sparnuotis nakčiai ant žemės nelieka, tad vieną vakarą tupėjo turguje ant kiosko, kitą – ant stotelės paviljono. Dar vieną vakarą E. Bielskus gandro iš viso neberado. Pareigūnas jau apsidžiaugė, jog sparnuotis pagaliau išskrido, bet… kitą rytą ir vėl suskambo telefonas: labas rytas, gelbėkite gandrą!

Aplinkosaugininkams pikčiausia dėl to, kad užuot palikę paukštį ramybėje gyventojai jį vaikosi, šeria ir dar liepia gaudyti pareigūnams.

„Viena moteriškė liepė ant gandro užmesti tinklą. Bet paukštis juk netupi kaip įkaltas, o kyla, plasnoja sparnais. Jei besiblaškydamas tinkle jis išsinarins ar nusilauš sparną – negi tada bus geriau? Kokia logika gaudyti paskrendantį paukštį, grūsti jį į mašiną ar dar kažkur?“ – klausė E. Bielskus.

Aplinkosaugininkas priminė jau ne kartą išsakytą tiesą, jog laukinius paukščius ir žvėris šerti reikia tik tada, kai jiems tikrai gresia badas. Be to, pašaras turėtų būti tinkamas, o gandrai, kaip žinia, minta tikrai ne batonu, bet mėsa, žuvimi, varlėmis.

Įpylė ir vandens

Gamtosaugininkai spėja, kad jauną gandrą (galbūt pernai išmestą iš lizdo) greičiausiai kažkas per žiemą globojo, o pavasarį paleido. Dėl to dabar jis nebijo žmonių ir įprato elgetauti, o ne pats ieškoti maisto. Toks atvejis mūsų rajone prieš keletą metų jau buvo: žmogaus paaugintas ir paleistas gandras drąsiai vaikščiojo po miestą, po kapines, dergė ant antkapių.

Kad po Kybartus vaikštantis paukštis ligotas, pareigūnai abejoja, mat sergantis sparnuotis greičiausiai jau būtų kritęs.

„O blogiausia, jog žmonės jį ir toliau intensyviai šeria. Iki šiol pievoje primėtyta „šlapios“ dešros, batono, mėsos, net ir vandens įpilta į nupjautą 5 litrų plastikinį butelį. Tai ko tam gandrui kur nors skristi?“ – kalbėjo pareigūnas.

Beje, prieš keletą metų panašų atvejį teko matyti Nidoje. Krantine ramiai vaikštinėjo gandras: paukštis prisiartindavo prie žvejų ir stypsodavo šalia tol, kol kuris numesdavo jam žuvelę. Pakalbinti žvejai šio ilgasnapio sakė sulaukiantys nuolat ir pripratę prie jo kaip prie kokio katino, besitikinčio iš žmogaus šviežios žuvelės.

Galbūt prie savojo gandro pripras ir kybartiečiai, o tada paliks jį ramybėje, nustos vaikytis ir gaudyti. Tačiau norint, kad sparnuotis išskristų, reikėtų paklausyti aplinkosaugininkų ir mažiau kištis į gamtą, kai tai nėra būtina.

Eglė MIČIULIENĖ

Kęstučio DAUGIRDO nuotr. Vakar ryte po Kybartų gatves vėl stypčiojęs gandras tikrai neatrodė sergantis, tačiau tikriausiai žmonių augintas paukštis nebeturi įgūdžių gyventi laisvėje.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-12.


  • 0

Kunigas V. Jaugelis pripažintas kankiniu

Po straipsnio „Susirūpinta mieste palaidoto kunigo vardo įamžinimu“ („Santaka“ , Nr. 27, balandžio 5 d.) redakcija sulaukė skambučio iš Kybartų. Laikraščio skaitytojas svarstė, kad prieš pradedant „judinti“ Kybartų gatvių pervadinimo reikalus būtų prasminga daugiau sužinoti apie kun. Virgilijų Jaugelį.

„Rašoma, kad šio dvasininko vardu siūloma pavadinti vieną iš miesto gatvių. Manau, kad dabartiniams kybartiečiams jau vertėtų priminti apie kunigo V. Jaugelio, mirusio prieš beveik keturis dešimtmečius, gyvenimą ir veiklą“, – sakė vyriškis.

Informacijos apie kun. V. Jaugelį ieškojome Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro interneto svetainėje genocid.lt. Ten medžiagą apie šią asmenybę yra pateikusi Vilma JUOZEVIČIŪTĖ.

Kunigas Virgilijus Jaugelis gimė 1948 m. rugsėjo 9 d. Kaune, tačiau svarbiausius ir prasmingiausius darbus nuveikė dirbdamas Kybartuose.

V. Jaugelis augo vargingoje, tačiau pamaldžioje šeimoje. Tėvas Vincas kalėjo sovietų lageryje. Baigęs vidurinę mokyklą jaunuolis kelerius metus iš eilės bandė stoti į kunigų seminariją, tačiau nesėkmingai: „pasirūpinus“ KGB, jis vis gaudavo neigiamą seminarijos rektoriaus atsakymą su siūlymu bandyti laimę kitąmet. Todėl dirbo kroviku, vairuotoju įvairiose Kauno įmonėse, tuo pačiu metu lankė slaptus religinius susibūrimus.

1971 m. V. Jaugelis su pirmąja grupele pradėjo studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje. Įsitraukęs į sąjūdį už tikinčiųjų ir Bažnyčios teises, 1971 m. gruodžio mėnesį rinko parašus Lietuvos Romos katalikų memorandumui, adresuotam SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui. Šis dokumentas sukėlė platų atgarsį užsienyje, nes buvo surinkta daugiau kaip 17 tūkst. parašų. Milicija V. Jaugelį sulaikė ir atėmė tris memorandumo egzempliorius su 127 parašais. Nepaisydamas to, vaikinas ir toliau aktyviai juos rinko, taip pat platino pogrindinę spaudą, maldaknyges.

Jaunatviškas neatsargumas lėmė, kad jo veikla greitai tapo žinoma KGB organams. V. Jaugelis įkliuvo per pirmą didelę akciją prieš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (LKBK) leidėjus. 1973 m. lapkričio 19 d. jo bute Kaune buvo padaryta krata. Be religinio turinio knygų, rasta ir paimta „LKB kronikos“ vaškuočių. Dėl konfiskuotų knygų tikinčiųjų teisių sąjūdžio dalyvis parašė protestą LTSR prokurorui, apeliuodamas į sąžinės, žodžio ir spaudos laisvę. Tardomas jaunuolis atsisakė kalbėti. Anot jo, krata buvo padaryta neteisėtai, nes SSRS Konstitucija garantuoja spaudos laisvę.

1974 m. balandžio 9 d. V. Jaugelis buvo suimtas. Per pirmosios „LKB kronikos“ platintojų baudžiamosios bylos tyrimą KGB tardytojai nustatė, kad jis kartu su Jonu Stašaičiu rotatoriumi padaugino ir išplatino 6-ąjį „LKB kronikos“ numerį bei buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos tikinčiųjų memorandumo parašų rinkėjų. LTSR Aukščiausiasis teismas tuomet V. Jaugelį nuteisė ir skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Ją vyriškis atliko Pravieniškių bendrojo režimo kolonijoje kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. 1975 m. vasario mėnesį jie vaikiną žiauriai sumušė. Lukiškių kalėjimo ligoninėje gydant patirtus sumušimus, jam nustatytas III stadijos žarnyno vėžys. Dėl sveikatos būklės V. Jaugelis iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas, birželio mėnesį jam atlikta operacija. Sveikatai kiek pasitaisius, jaunuolis dirbo zakristijonu Kybartų bažnyčioje, talkininkavo kun. Sigitui Tamkevičiui ir toliau rengėsi kunigystei.

Nujausdamas, kad jo gyvenimas bus trumpas, iš rankų nepaleido knygų ir uoliai studijavo teologiją. Galiausiai 1978 m. pogrindyje buvo įšventintas į kunigus, tais pačiais metais įstojo ir į Marijonų kongregaciją. Ligos kamuojamas šv. Mišias aukodavo savo kambarėlyje senojoje Kybartų klebonijoje.

1980 m. vasario 17 d. V. Jaugelis mirė. Jis palaidotas Kybartuose, bažnyčios varpinės bokšto sienoje, nes sovietų valdžia neleido laidoti šventoriuje. Kaip pasakojo kybartietis disidentas Romas Žemaitis, paskutiniu momentu iškirsti varpinės sieną ir ten palaidoti kunigo kūną sugalvojo S. Tamkevičius. Tai buvo padaryta per naktį.

Jau po mirties V. Jaugelio bute saugumo darbuotojai padarė dar vieną kratą, per kurią rado ir paėmė po kelis „LKB kronikos“ bei pogrindinio leidinio „Tiesos keliu“ numerius, taip pat vienuolės disidentės Nijolės Sadūnaitės laiškus iš tremties, keletą religinio turinio knygų.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu V. Jaugelis po mirties apdovanotas 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius). 2000 m. kunigas pripažintas kankiniu.

Nuotr. iš svetainės genocid.lt. Kun. Virgilijus Jaugelis nesileido į jokius sąžinės kompromisus.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


  • 0

Kaune – antroji seniūno paroda

Šiuo metu Kauno tautinės kultūros centre eksponuojami Kybartų seniūno Romo Šunoko mediniai dirbiniai.

Paroda pavadinta „Klajonės… po pajūrį, po mintis, po vaizduotę, po…“

Tai – antroji seniūno darbų paroda, surengta minėtame centre. Kaip sakė pats autorius, ji – tarsi drąsesnis žingsnis į kūrybos pasaulį.

– Į šią parodą keliavau ilgai, dvejodamas, bijodamas man priskiriamo menininko vardo. Man tai – kito, aukštesnio, nepasiekiamo pasaulio žmogus. Todėl savo kūrybą vadinu tiesiog klajonėmis, – sakė R. Šunokas.

Parodą galima aplankyti iki gegužės 28 d. Pristatymas vyks gegužės 3 d., 16 val.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian