Kybartai spaudoje

  • 0

Legendinės laidos „Mūsų miesteliai“ filmavimo grupė dirbo Kybartuose

Kategorija :Kultūra , Kybartai spaudoje

Nuo antradienio Kybartų mieste plušėjo legendinės LRT laidos „Mūsų miesteliai“ kūrybinė grupė. Iš mūsų rajono penki vilniečiai išvyko tik vakar.

Komanda filmavo visų konfesijų bažnyčias, kalbino klebonus, stačiatikių popą, lankėsi geležinkelio stoties požemiuose, bendravo su vietine bendruomene, seniūnu, ieškojo įdomių žmonių.

Pasak laidos idėjos autorės Nijolės Baužytės, tai, kad kūrybinė grupė nusprendė atvykti į Kybartus, labai džiaugtis nereikėtų.

„Laidą „Mūsų miesteliai“ kuriame jau 30 metų. Iš pradžių ji buvo tarsi mūsų džiaugsmo ir praeities prisiminimas, o pastaruoju metu jau skamba lyg „Requiem“. Ir tai labai liūdna. Mes renkame istorinę medžiagą apie miestelius, kurių greitai nebeliks. Patys pasvarstykite, kiek čia gyveno žmonių prieš 20 metų ir anksčiau, o kiek liko dabar… Ir tas dirbtinis linksmumas – tik ir tegirdime: šitame miestely šventė, kitame šventė… Tai tarsi puota maro metu. Mažesni miestai nyksta, tuštėja. Ne tik Kybartai. Tas pats laukia ir Vilkaviškio. Reikia būti realistais“, – nenuginčijamą nuomonę išreiškė legendinė žurnalistė N. Baužytė.

Kartu su ja Kybartuose dirbo laidos režisierė Stasė Keinienė ir žinomas kompozitorius Algimantas Apanavičius. Visa „Mūsų miestelių“ komanda – tai keturi kūrybiniai darbuotojai ir vairuotojas. Šiuo metu videofilmų cikle yra įamžinta apie 170 miestelių, o visoje šalyje jų priskaičiuojama apie 2 tūkstančius. Tad darbo tikrai nepritrūks.

Laidos vedėja ir idėjos autorė apgailestavo, jog šio kūrybinio sumanymo nesugalvojo imtis daug anksčiau, – kad ir prieš pusšimtį metų, – kai jau buvo gerai įsitvirtinusi televizijos žurnalistikoje. Mat kitos kartos žmonių, kurie anuomet augdami iš savo tėvų, iš senelių dar yra gavę visai kitokias moralines normas, mažėja. Taip mažai belikę senbuvių – tų, kurie gimę, augę, gyvenę ir nusenę miestelyje. Žurnalistei vis tenka išgirsti: „Ko jūs neatvažiavote prieš metus ar dvejus?..“ Tačiau visur suspėti neįmanoma… Šiuo metu Lietuvos televizijos žurnalistė jau skaičiuoja bemaž šešių dešimtmečių kūrybinės veiklos stažą. Pernai garsi visuomenės veikėja atšventė aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

Pasak N. Baužytės, vienas 50 minučių trukmės filmas – tai visas mėnuo labai įtempto darbo. Tad anksčiau nei po mėnesio dokumentinės apybraižos apie Kybartus nepamatysime.

Laidos kūrybinė grupė jau yra filmavusi mūsų rajone. „Mūsų miesteliuose“ įamžinti Pilviškiai, Alvitas, Virbalis, Pajevonys.

Žiūrėdamas filmą apie Pilviškius negali nesistebėti, kiek daug kūrybingų žmonių tame krašte surado LRT komanda. Senųjų virbaliečių pasakojimai į atmintį įspaudžia baisumus, kuriuos žmonės turėjo ištverti per Antrąjį pasaulinį karą. Pajevoniečiai išgirti už miestelio grožio puoselėjimą, o dairydamiesi po Alvitą televizininkai skaitė poeto Kazio Bradūno eiles apie gimtinę, kraštiečio žurnalisto Kazio Kemežio atsiminimus, kokį pragarą alvitiečiai išgyveno, kai per karą iš patrankų buvo apšaudoma gyventojų slėptuve tapusi parapijos bažnyčia.

Neabejotinai pati didžiausia vertybė – juostoje įamžinti, o dabar jau ir skaitmeniniu formatu LRT mediatekoje pateikiami aplankytų vietovių senųjų gyventojų autentiški liudijimai. Vertinga jų kalba. Tik tebūnie tai ne „Requiem“, bet odė džiaugsmui ir pasididžiavimas mūsų krašto istorija.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. „Mūsų miestelių“ kūrybinė grupė kalbino retą svečią Kybartuose – Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės popą Igorį.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.


  • 0

Bendruomenė susirūpino objektų skaitmeninimu

Neseniai Kybartuose prie kai kurių objektų atsirado „keisti kvadratiniai paveikslėliai“.

Taip Kybartų bendruomenės pirmininko Vito Katkevičiaus iniciatyva sugeneruotus QR kodus pavadino vyresni vietiniai žmonės. Šie kvadratai ir raidės – sutrumpintai anglų kalba Quick response – reiškia „greitas atsakymas“. Tai yra dvimatis brūkšninis kodas. Jame gali būti užšifruota įvairi informacija, sudaryta iš simbolių, įskaitant skaičius, kirilicą ir specialiuosius ženklus. QR kodus galite pamatyti interneto svetainėse, reklamose, iškabose, kataloguose ir netgi ant vizitinių kortelių.

Šitokio kodo poreikis atsirado aštuntojo dešimtmečio pradžioje dėl suintensyvėjusios japonų pramonės, kurios pagrindinė sfera buvo mašininių kodų nuskaitymas. Šių kodų tikslas – išsaugoti didelius informacijos kiekius ant minimalaus ploto paviršiaus. Skenavimui neturėjo trukdyti paviršiniai kodo gedimai bei daliniai užteršimai. Pradžioje QR kodai buvo skirti tik pramoniniams tikslams. Vėliau jų naudojimo sritis išsiplėtė. Šiandien šie kodai plačiai naudojami laikraščiuose, žurnaluose, kataloguose ir kitose reklamos srityse, dažniausiai slepia savyje ilgus internetinių resursų klodus. Tad tokių kodų galimybes išsiaiškino ir Vitas Katkevičius. Pasikalbėjęs su Kybartų gimnazistais, bendruomenės pirmininkas greitai perprato jų įdiegimo galimybes ir pats savo iniciatyva ėmė kurti turinį, jį sukėlė į specialią svetainę, sugeneravo QR kodus, atspausdino juos, įlaminavo ir iškabino mieste.

Todėl atėjęs, pavyzdžiui, prie Naujosios apaštalų bažnyčios gali nustebti sužinojęs, kad šios religinės bendruomenės pradžia Kybartuose siekia net 1925 m. ir anaiptol tai nėra nauja konfesija šiame krašte. Tada ji buvo oficialiai užregistruota ir priklausė Karaliaučiaus Ponartų kraštui ir vadinosi Kibarty. Naujo bažnyčios pastato kertinis akmuo padėtas 2000 m. lapkritį. Kybartų bendruomenėje nauja bažnyčia įšventinta 2001 m. rugsėjį. Tai buvo jau treti naujai pastatyti Naujosios apaštalų bažnyčios maldos namai Lietuvoje. Pastarųjų statybą finansavo Šiaurės Reino-Vestfalijos krašto bažnyčia, kuruojanti vakarinę Lietuvos dalį.

Be įprastinių sekmadieninių pamaldų, čia rengiamos atskiros trečiadieninės pamaldos senjorams, vyksta pamokėlės vaikams, susitikimai su ganytojais iš užsienio. Apeigose Kybartuose dalyvauja tikintieji ir iš aplinkinių rajonų.

Apie visa tai gali sužinoti savo išmaniuoju mobiliuoju telefonu nufotografavęs QR kodą, kuris tuojau pat nukreipia į svetainę su objekto aprašymu. Tuomet nereikia jokio gido, po miestą galima vaikštinėti ir jį pažinti savarankiškai. Juolab kad bendruomenės pirmininkas dar ruošiasi padaryti ir interaktyvų Kybartų žemėlapį, kuris jūsų telefone rodys lankytinus objektus bei kelią iki jų.

„Kol kas padariau gal aštuonių vietų QR kodus: Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios, Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės, Naujosios apaštalų bažnyčios, Levitano paminklo, pėsčiųjų tilto virš geležinkelio, kodo ženklą pakabinau prie Kybartų žemėlapio autobusų stotyje, A. Smetonos pasitraukimo vietoje ir prie seniūnijos“, – skaičiavo V. Katkevičius.

Septyniasdešimtmetį perkopęs vyriškis ruošiasi tokių kodų įrengti daugiau, tik sako, kad tam trūksta laiko. Kybartų bendruomenės pirmininkas šįmet jau spėjo pravesti ekskursijas po miestą daugiau nei keturiems šimtams žmonių, o šiltuoju metų laiku net ir namie būna retokai. Be to, užtrunka QR kodų įrengimo vietos suderinimas. Štai dėl galimybės jį pakabinti prie geležinkelio pėsčiųjų tilto su „Lietuvos geležinkelių“ bendrove pirmininkas derėjosi kelis mėnesius. Dar viena priežastis – šių kodų palaikymas internete kainuoja.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius QR kodus iškabino įvairiose Kybartų vietose.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-19.


  • 0

Pagerbtas brolių Vailokaičių atminimas

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios už brolius kunigą Juozą ir 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vailokaičius bei už gyvus ir mirusius jų artimuosius. Po mišių vyko brolių atminimui pagerbti skirtas renginys „Kybartai – paskutinė stotelė Tėvynėje“.

Šv. Mišias aukojęs Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas kalbėjo apie nenutrūkstamą dvasinio ryšio su artimaisiais stiprybę, juntamą net ir tuomet, kai fizinio artumo su jais nebeturime. Buvo meldžiamasi ne tik už Juozą ir Joną Vailokaičius, jų gimines, artimuosius, bet ir už tėvynę – būtent jos žmonių labui broliai tiek daug stengėsi ir dirbo.

Kybartietės, Vasario 16-osios klubo narės, Vailokaičių atminimo puoselėtojos Irenos Bacevičienės organizuotame renginyje dalyvavo Kybartų bendruomenės nariai, Vailokaičių artimieji, istorikas Benjaminas Mašalaitis ir Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas. Visus pasveikino seniūnas Romas Šunokas. Pasak jo, šių iškilių Suvalkijos krašto asmenybių pagerbimas rodo tik viena: kad istorija tęsiasi, kad ji gyva žmonių atmintyje.

Marijampolietis istorikas B. Mašalaitis atkreipė dėmesį į Jono Vailokaičio asmenybę. „Kuo daugiau žmogus gyvena, tuo daugiau nuopelnų“, – teigė jis. B. Mašalaitis išsakė susirūpinimą dėl Jono Vailokaičio biografijos netikslumų ir nepelnyto jo, kaip Vasario 16-osios akto signataro, nepakankamo įvertinimo. Anot istoriko, klaidingas faktas, kad Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją būsimasis visuomenės veikėjas baigė eksternu. To negalėjo būti ne tik dėl tuometinės mokslo sistemos, bet ir dėl jaunuolio gabumų. Realu, kad Jono Vailokaičo būta labai protingo, ir jis, kaip stropus mokinys, greičiau nei kiti buvo perkeltas į vyresniųjų klasę. Signataro polinkį į mokslą parodo ir jo studijos anuomet itin prestižiniame Peterburgo prekybos ir pramonės institute. Tęsdamas Jono Vailokaičio, kaip neįvertinto žmogaus, temą B. Mašalaitis teigė pasigendąs tinkamo jo atminimo įamžinimo ir Rygiškių Jono gimnazijoje, ir Paežerių dvare, kuris buvo Vailokaičių nuosavybė. „Tačiau, nepaisant to, pagerbkime šias asmenybes tais būdais, kuriais galime“, – baigė savo kalbą B. Mašalaitis.

Vasario 16-osios klubo pirmininkas R. Gulbinas į susirinkusiuosius kreipėsi pabrėždamas teigiamą renginio vietos – Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios – aurą. „Tokioje aplinkoje žmogus gali būti tik labai geras, – sakė jis. – Broliai Vailokaičiai buvo tarsi dvyniai: ne tik nuoširdžiai ir dažnai tarpusavyje tarėsi, bet ir aršiai dėl daugelio dalykų ginčijosi.“ Tarsi paantrindamas B. Mašalaičio išsakytoms mintims R. Gulbinas teigė, kad apie Joną Vailokaitį neretai kalbama kaip apie turtingiausią ir jauniausią Vasario 16-osios akto signatarą, nepelnytai pamirštant jo veiklą ir darbus.

Apie šį garbų kraštietį renginyje kalbėta kaip apie itin sumanų, darbštų, talentingą žmogų. Turėdamas puikų išsilavinimą, tinkamų žinių ir verslaus žmogaus nuojautą, Jonas Vailokaitis kartu su broliu Juozu tapo kone turtingiausiais žmonėmis tuometinėje Lietuvoje. Rūpindamiesi šalies gerove, dalį savo pelno jie reguliariai skirdavo labdarai, studentijai. Plytų verslas, cukrinių runkelių auginimo Lietuvoje idėjos įgyvendinimas, metalo gaminių fabriko Kaune reorganizacija – visa tai ir dar daugiau rodė brolius Vailokaičius esančius gyvo, aštraus proto ir turinčius neblėstančios energijos.

Renginio dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti Jono Vailokaičio paskutinio garso įrašo – atsisveikinimo laiško. Jame skambėjo maldos „Tėve mūsų“ žodžiai ir prašymas po mirties būti palaidotam Lietuvoje. Šis signataro noras išsipildė: praėjus daug metų po garbaus tautiečio mirties Vokietijoje, jis buvo perlaidotas Paštuvoje, greta savo brolio Juozo Vailokaičio.

Žmogaus ryšio su tėvyne tema buvo juntama ir Šakių kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio „Akordas“ atliekamose dainose. Astos Grigaitienės vadovaujamas kolektyvas susirinkusiesiems dovanojo ilgesingus, tautinių motyvų kupinus kūrinius „Nemune, upeli“, „Ant kiekvieno kalnelio“, „Baltų beržų kalva“ ir kitus. Juos renginio dalyviai palydėjo audringais plojimais. Tautiškumu alsavo ir renginio vedėjos Jolantos Įkasalienės skaitomos eilės, ir projektoriaus ekrane besimainantys reikšmingiausi Jono ir Juozo Vailokaičių gyvenimo momentai.

Padėkos žodį tarė Jono Vailokaičio sūnėnas Julijus Bazevičius. „Suaugusieji tuo ir skiriasi nuo vaikų, kad žino savo istoriją“, – kalbėjo jis. Svečias trumpai prisiminė esminius giminaičių gyvenimo faktus, ypač Jono Vailokaičio politinę veiklą, darbą tuometiniame Steigiamajame Seime. J. Bazevičius nuoširdžiai dėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams. Brolių Jono ir Juozo Vailokaičių atminimo renginį vainikavo visų bendrai giedama Česlovo Sasnausko pagal poeto Maironio žodžius sukurta giesmė „Marija, Marija“.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-12.


  • 0

Netipinis mąstymas kybartiečiui atvėrė tikėjimo tiesas

Gabrielius Zaveckas savo gimtajame mieste negyvena jau trejus metus. Vaikinas Vilniaus universitete pasinėręs į politologijos mokslus. Kartais grįždamas į tėviškę šią vietą dabar mato visai kitomis akimis, nei nuolat būdamas čia. Kybartai iš lėto keičiasi. O vaikinas džiaugiasi, kad ne per daug…

Noras pakalbinti Gabrielių kilo paskaičius keletą įdomių jo straipsnių portale bernardinai.lt. Čia jaunuolis rašo apie pasninką, tikėjimo naudą bei kitus dalykus. Ir tai visai nenuostabu, nes dar besimokydamas mokykloje jis kūrė tekstus, buvo daugkartinis įvairių rajoninių bei respublikinių filologų konkursų nugalėtojas, projekto „Moksleiviai į Vyriausybę“ dalyvis. „Santaka“ ne kartą yra rašiusi apie jo pasiekimus, laimėjimus ir stebėtiną tokio amžiaus vaikino brandą. Tuomet Gabrielius tvirtino, kad geriausiai jaučiasi kurdamas poeziją, prozą, esė, juokavo, jog rašo tai, ko nemoka.

„Šiuo metu gvildenu politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad jaunųjų filologų konkursai turbūt buvo mano pirmoji Alma Mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius parašyti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Tačiau rašymui dabar tiesiog neturiu laiko“, – prisipažino kybartietis.

Šiuo metu Gabrielius darbuojasi Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre (VAJC) ir ten praleidžia daugiausiai laiko. Šį centrą 1994 metais įsteigęs arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ypač rūpinosi jaunimo pastoracija. Tad iki šiol šiai veiklai stiprinti yra skiriami jaunimo sielovadininkai. Organizacijos misija – supažindinti jaunus žmones su džiugia Bažnyčia ir liudyti gyvą tikėjimą. VAJC vienija ir buria jaunimą, leidžia išgyventi bendrystės džiaugsmą per savanorystės, tarnystės ir dvasinio augimo patirtį. Čia įtraukti jauni žmonės nuo 14 iki 35 metų.

Šioje organizacijoje nuoširdžiai darbuojasi ir Gabrielius. Pasak jo, į tikėjimą jį palenkė gilesnės mūsų tradicinės religijos studijos, skautijos veikla, į kurią jis įsitraukė dar būdamas mokinys. Tiesa, dabar skautiškoje veikloje Gabrielius dalyvauja daug mažiau, nei pats norėtų. Visą jo laiką ir mintis užima studijos, VAJC ir Šv. Tomo Moro klubas – Studentų ateitininkų sąjungos (SAS) vienetas, savo veiklą pradėjęs 2016 metų lapkritį. Pasak Gabrieliaus, jis nebuvo tarp jo steigėjų, tačiau į veiklą įsitraukė vienas iš pirmųjų.

Šis klubas vienija katalikus ir krikščioniška mintimi besidominčius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) studentus bei alumnus, siekiančius profesinio tobulėjimo ir katalikiškos draugijos. Pasivadinęs Šv. Tomo Moro – šventojo politikų globėjo vardu, klubas siekia būti bendruomene, kurioje studentai turėtų galimybę augti visavertėmis asmenybėmis. Gabrielius pasakojo, jog iš pradžių klubą stebėjęs iš tolo, kol suprato, kad jam priimtina jo veikla. Tad dabar kartu su bendraminčiais čia organizuoja įvairius renginius, paskaitas, kur kviestiniai lektoriai kalba apie Dievą ir jo vietą žmonių gyvenime, kitus įdomius dalykus.

Pasak Gabrieliaus, Tomas Moras ne veltui yra paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju. Jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, jog žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės. Besiklausant Gabrieliaus nejučia įsipiršo mintis, kad Lietuvai yra vilties išugdyti dorų ir sąžiningų politikų kartą.

„Tai, ką krikščionys vadina artimo meile, dažnas gali pavadinti tiesiog elementaria pagarba. Vis dėlto meilė ir pagarba artimui būdinga ne vien krikščionybei, bet visoms religijoms, nors kiekviena jų ir skirtingai interpretuoja, kas yra „artimas“. Ko gero, be pastangų su kitais elgtis pagarbiai ir maloniai joks tikėjimas nebūtų prasmingas. Tačiau kuo skiriasi tikintieji nuo pasauliečių ar ateistų, paprasčiausiai besistengiančių gyventi dorai? Tikintieji jaučia atsakomybę ne vien už save, bet ir už kitus. Teisinga būtų šį teiginį suformuluoti ir kitaip: tikintieji suinteresuoti ne vien savo gerove. Drįsčiau teigti, jog visuomenė, kurioje individai rūpinasi ne vien savimi, turi daugiau perspektyvų“, – taip krikščionybės reikšmę supranta Gabrielius. Jį stebina tai, kad žinia, jog yra praktikuojantis katalikas, kai kuriuos sutiktus žmones šokiruoja labiau nei, tarkim, pareiškimas, kad jis, pavyzdžiui, yra krišnaistas ar praktikuoja jogą.

„Tikėjimo pagrindinė funkcija – žmogaus rūpinimasis savo dvasine būkle ir sielos išganymu. Vis dėlto tikėjimas teikia ir šalutinės naudos, dažnai išugdančios svarbių vertybių arba gebėjimų, praverčiančių bendravime ar netgi karjeroje. Tačiau drįsčiau teigti, jog neteisingai suprastas tikėjimas gali ne tik suteikti naudos asmens dvasiai, bet ir ją sužlugdyti“, – savo įžvalgomis dalijosi jaunuolis.

Paklaustas, ar neketina rengti paskaitų, kuriose populiariai išaiškintų, kas yra tikėjimas, kaip veikia valstybė, kas yra politika ir su kuo ji „valgoma“, kraštiečiams Kybartuose ar Vilkaviškyje, Gabrielius trumpam susimąstė. Pasak vaikino, šiuo metu jis tam paprasčiausiai neturėtų laiko, tačiau ateityje – gali būti visko. Juolab kad Kybartuose jau yra labai stipri katalikų bendruomenė, kurią tvirtai subūrė klebonas Vaidotas Labašauskas.

„Kai išvažiavau į sostinę, man atrodė, jog gimtasis miestas labai mažas ir jame nėra ką veikti, nors veiklų man pačiam čia niekada netrūko. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks jis unikalus ir tyras savo ramybe. Čia nereikia niekur skubėti, į norimą vietą gali pakliūti labai greitai ir netenka ištisas valandas „gyventi“ automobilių kamščiuose. Manau, mokslus baigęs jaunimas greitai supras, kad jų ateitis yra mažuose miesteliuose. Kad čia saugu, žalia ir gera. Aš ir pats nieko prieš grįžti į ten, kur mano šaknys. Tačiau realių planų kol kas nekuriu, nes šiuo metu esu labai užimtas Vilniuje“, – sakė į Kybartus pas tėvus paviešėti sugrįžęs studentas.

Tiesa, ne tik sostinėje tenka ilgam prapulti jaunajam kybartiečiui. Štai praeitą vasarą vaikinas praleido Amerikoje, o šią žiemą pagal mainų programą mokėsi Tbilisio universitete Sakartvele.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paviešėti pas tėvus Kybartuose Gabrielius Zaveckas grįžta su džiaugsmu ir mėgaujasi gimtojo krašto žaluma bei ramybe.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-05.


  • 0

Gabiausiems gimnazistams įteiktos premijos, padėkos ir dovanos

Tradiciškai Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokslo metai užbaigiami padėkojant tiems, kurie savo veikla įrodė, kad yra verti geriausiųjų vardo.

Geriausi per penkmetį

Ne pirmą kartą, pasibaigus mokslo metams, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė susirinko į šventę, kurioje apžvelgti nuveikti darbai, atiduota pagarba patiems geriausiems mokiniams bei juos ruošusiems pedagogams. Padėkos skirtos ne vien už puikius mokslo ar kitų sričių pasiekimus, bet ir už gerą pamokų lankymą. Šventėje taip pat paskelbtas gimnazijos Metų mokinys bei Metų klasė. Išskirtinio dėmesio sulaukė tie ugdytiniai, kuriems jau ketvirtą kartą įteiktos Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) mokslininkų fondo premijos.

„Šiais metais mūsų visų nuskintas derlius išties džiugina. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija reitingų lentelėje yra aukščiausiai per pastaruosius penkerius metus, o mūsų mokinių pasiekimai negali nežavėti. Tai buvo rekordiniai mokslo metai daugelyje sričių. Turime 54 mokinius ar jų kolektyvus, kurie pasiekė bent vieną prizinę vietą rajoninėse, regioninėse ar respublikinėse olimpiadose bei konkursuose. Didelis nuopelnas dėl šių laimėjimų tenka ir mokytojams. Šiemet net 21 mūsų pedagogas gali pasigirti išugdęs bent vieną prizininką. Būtent mokytojai stengiasi, ieško, randa ir siūlo mokiniams savo jėgas išbandyti platesniuose vandenyse“, – kalbėjo gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Ne po vieną laimėjimą

Ugdymo įstaigos vadovas dėkojo ir mokinių tėvams, kurie taip pat daug prisideda prie jaunuolių pasiekimų. Šiais metais Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtiniai net 57 kartus tapo įvairių konkursų bei olimpiadų prizininkais rajone, džiaugėsi keturiomis prizinėmis vietomis regione ir net 28-iomis – šalyje. Viena gimnazistė tapo tarptautinio konkurso laureate.

Daugiausiai laimėjimų – net 8 – šiemet iškovojo gimnazistas Deivydas Stankevičius. Vos vienu laimėjimu nuo jo atsiliko Ugnė Rickevičiūtė. Po keturias prizines vietas iškovojo Ieva Antanavičiūtė, Vilma Kokanskytė, Miglė Rickevičiūtė, Aiva Adomaitytė, Gabija Guntoriūtė bei Kamilė Kušlevičiūtė, po tris – Skaistė Vaitkevičiūtė, Skaistė Navickaitė bei Paulius Sabaliauskas.

Daugiausiai prizininkų įvairiuose konkursuose bei olimpiadose – net 20 – išugdė Asta Spangevičienė, 12 mokinių paruošė Nijolė Černauskienė, 8 – Dalia Viliušienė, 7 – Virginija Venckūnienė, 5 – Rima Lazdauskienė, po 4 – Janina Judickienė bei Alfonsas Juškevičius.

Visiems per mokslo metus pasižymėjusiems mokiniams bei juos ugdžiusiems pedagogams atiteko rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus, gimnazijos direktoriaus bei kitokio pobūdžio padėkos, taip pat įvairios dovanos. Keletas mokinių apdovanoti už tai, kad per visus mokslo metus nepraleido nė vienos pamokos. Puikiai jas lankė Lukas Lenkavičius, Egidijus Klimavičius, Ugnė Račilaitė bei Eglė Valaitytė. Verta paminėti, jog Eglė nė vienos pamokos nepraleido ir praėjusiais mokslo metais.

Piniginės premijos

Viena iš laukiamiausių renginio akimirkų buvo Metų mokinio nominacija. Nors tarp pretendenčių buvo U. Rickevičiūtė bei G. Guntoriūtė, šis titulas atiteko D. Stankevičiui.

Metų klasės apdovanojimas skirtas gimnazijos pirmokams ir jų vadovui Aurelijui Viliušui. Kaip sakė komisijos nariai, ši nominacija paskirta ne už gerus mokslo ar kitų sričių rezultatus, bet už klasės aktyvumą, iniciatyvumą, pilietiškumą bei vienybę.

Šventę vainikavo kybartiečių mokslininkų įsteigtų piniginių premijų įteikimo ceremonija geriausius rezultatus dalykinėse olimpiadose, konkursuose, mokslinėje, meninėje bei visuomeninėje veikloje parodžiusiems gimnazistams. Jas gavo D. Stankevičius, S. Vaitkevičiūtė, A. Adomaitytė, M. Rickevičiūtė bei jos sesuo U. Rickevičiūtė. Įdomu tai, kad premijas mokslininkai teikia ketvirtus metus ir visą tą laiką tarp laureatų buvo U. Rickevičiūtė.

Šiais metais pirmą kartą buvo skirta ir paskatinamoji premija. Ji atiteko Kybartų „Saulės“ progimnazijos pirmokui Mantui Želviui, kuris respublikinėje pradinių klasių mokinių mokslinėje konferencijoje-konkurse „STEAM virusas“ sukūrė robotą ir laimėjo antrąją vietą šalyje.

„Tikiuosi, jog ateityje premijas gavę mokiniai dar ne kartą mus džiugins savo pasiekimais, o vieną dieną patys prisidės prie fondo. Tuomet galėsime apdovanoti dar daugiau mokinių“, – kalbėjo PKD valdybos narys, Vilniaus universiteto prof. dr. Romas Baronas.

Būtent jo iniciatyva ir buvo sukurtas PKD mokslininkų fondas. Šiemet savo įnašais prie jo prisidėjo dešimt mokslo atstovų: R. Baronas, Nijolė Drazdienė, Ramutis Drazdys, Rūta Girdzijauskienė, Vytautas Iešmantavičius, Mindaugas Jurkynas, Arūnas Mickevičius, Vytautas Šlapkauskas, Ramūnas Valiokas bei Juozas Vyšniauskas. Visi jie – buvę Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos arba gimnazijos mokiniai.

Kartu su R. Baronu mokinius bei pedagogus sveikino PKD pirmininkas Leonas Narbutis, profesorius V. Šlapkauskas bei PKD valdybos narė Violeta Mickevičiūtė. Visi jie linkėjo nesustoti tobulėti, išlaikyti savo tapatybę, o gyvenime vadovautis tiek protu, tiek širdimi.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Didžioji dalis gimnazistų apdovanoti už pasiekimus akademinėje srityje.

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-02.


  • 0

Novelės apie tremtį, artimuosius ir pažįstamus

Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema vis ratu ir ratu, kaip žemė aplink saulę, kaip metų mėnesiai. O, kad taip ir žmogaus metai suktųsi ratu. <....> … ir nežinai, kuriame laike tu gyvensi savo gyvenimą. Mes buvome tremties vaikai, pas daugelį atkeliaudavo giltinė, bet buvome vieningi, mylėjome savo šalį. Dabartinis jaunimas, nors ir kremta mokslus užsienyje, bet myli savo gimtinę. Kaip smagu žiūrėti per televizorių, kiek jaunų žmonių vyksta į Sibirą sutvarkyti ten gulinčių lietuvių kapų. Kiek susirenka liepos 6 dienos vakare giedoti Lietuvos himno. Visais laikais buvo prisitaikėlių ir patriotų, – mąsto sau Sigita. – Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvastis gyvena savam laike, jis turi pradžią ir pabaigą. Motulė vis prašo Aukščiausiojo, kad leistų keliauti pas savo mylimąjį, kad gana, jau prigyveno šioje žemėje. Skauda kaulus ir supranta, kad jai jau reikia artimųjų pagalbos. Bet Dievulis visiems turi paruošęs gyvenimo knygą ir jos visos skirtingos, kaip ir žmonės.“

Taip savo pirmoje novelių knygoje „Gimiau savo laiku“ rašo Kalvarijos savivaldybės literatų klubo „Rasa“ narė Vilija Vilkelienė.

Ši poetė ir rašytoja viešėjo Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupėje, kur pristatė savo novelių knygą. Kaip joje rašoma, „tai pirmoji Vilijos Vilkelienės prozos knyga, kurioje pasakojama senos giminės istorija. Autorė, kilusi iš Kalvarijos, bando perteikti savo gimtojo krašto autentiką, istoriją, senų žmonių kalbą, nevengia tarmiškų žodžių, todėl jos pasakojimo stilius lengvas, artimas šnekamajai kalbai.“

Renginyje rašytoja įdomiai papasakojo knygos atsiradimo istoriją. Prisiminė, kaip ji rinko medžiagą savo tekstams, kaip klausinėjo bei klausėsi savo artimųjų, giminių, pažįstamų ir visai svetimų žmonių įvairių skaudžių, tragiškų, sunkių, o kartais ir linksmų bei juokingų istorijų apie senos giminės, o kartu ir visos tautos istoriją, sunkų gyvenimą kaime pokario metais, apie tremtį… Labai jausmingai ir įtaigiai skaitė novelių ištraukas, skirtas artimiesiems bei pažįstamiems.

Vilija nuo ankstyvos jaunystės rašo ir eiles. Eilėraščiuose ji išlieja savo jausmus ir išgyvenimus, kuriais pasidalijo su visais susirinkusiais jos pasiklausyti. Galėjome išgirsti ne vieną autorei brangų, jausmingą eilėraštį, skirtą savo šaliai, įvairioms gyvenimo progoms ir šventėms, o taip pat ir patiems artimiausiems bei brangiausiems žmonėms – savo šeimos nariams, giminėms, draugams.

Per visą renginį skambėjo nuotaikingos Jurgitos Arelienės dainos. Ji nuostabiai atliko savo mamos Inetos Česnienės ir kitų autorių kūrinius.

Po knygos pristatymo autorę sveikino renginio organizatoriai, giminaičiai, draugai, visi susirinkusieji, linkėdami rašytojai kūrybinės sėkmės ir dar ne vieno susitikimo, pristatant kitus savo kūrinius. Viešnia liko sujaudinta ir dėkinga už šiltą priėmimą. Dėkodama susirinkusiesiems V. Vilkelienė gražių žodžių išsakė knygos sudarytojai, redaktorei ir korektorei Vilijai Dobrovolskienei, savo šeimai sakė ačiū už visokeriopą pagalbą, palaikymą, už finansinį parėmimą.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Rašytoja Vilija Vilkelienė (dešinėje) susirinkusioms kybartietėms papasakojo daugelio savo kūrinių atsiradimo istorijas.

Projektą „Čia – mūsų namai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


  • 0

Sektoriumi tapę pataisos namai posūniu nesijaus

Kategorija :Kybartai spaudoje

Nors šiomis dienomis dėl neteisėtai į laisvę paleisto kalinio šalies žiniasklaida nuolat linksniuoja Kybartų pataisos namų vardą, įstaigos tokiu pavadinimu jau senokai nebėra. Prijungta prie Marijampolės pataisos namų ji tapo Kybartų sektoriumi, kiek sumažėjo, tačiau turi ir naujų funkcijų.

Kitas statusas

Naują statusą Kybartuose esanti įkalinimo įstaiga įgavo beveik prieš tris mėnesius, o jos likimas buvo nuspręstas dar praėjusių metų pabaigoje, kai teisingumo ministro įsakymu reorganizuotos dvi šalies įkalinimo įstaigos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Kybartų pataisos namai.

Nors oficialiai buvo skelbta, kad reorganizacijos tikslas – optimizuoti įstaigų bendrąsias funkcijas, valdymą, racionaliau naudoti materialinius ir finansinius išteklius, Kybartų įstaiga į permainų mėsmalę pateko neatsitiktinai. Jau beveik trejus metus ji neturėjo nuolatinio vadovo, įstaigą krėtė skandalai, tad Teisingumo ministerija problemą išsprendė Kybartų pataisos namus prijungdama prie didesnių – Marijampolės pataisos namų. Taip kybartiečiai tapo marijampoliečių įstaigos sektoriumi.

Nuo balandžio 1 d. Kybartų sektoriui vadovaujantis Marijampolės pataisos namų direktorius Regimantas Kavaliauskas bent porąkart per savaitę atvyksta į naująsias valdas, nuo pagrindinės būstinės nutolusias kone per pusšimtį kilometrų. Jis įsitikinęs, kad Kybartuose įsikūrusios įstaigos darbuotojus reorganizacija palietė minimaliai, mat atleisti tik 5 pareigūnai bei tarnautojai. Visiems jiems buvo pasiūlytas kitas darbas ar pareigos, tačiau daugelis pasirinko išeitinę kompensaciją ir atsisveikino su buvusia darboviete.

Nė vienas kybartietis nepanoro važinėti į darbą Marijampolėje, nors marijampoliečių, kurie nuo seno važinėja į Kybartus, ne tiek ir mažai.

Didžiausia įstaiga

Reorganizuotos įstaigos Kybartų sektoriuje liko du savarankiški skyriai – Resocializacijos ir Saugumo valdymo. Nors įstaigai vadovauja Marijampolės pataisos namų direktorius R. Kavaliauskas, Kybartuose liko direktoriaus pavaduotojo etatas. Šias pareigas, kol įvyks atranka, laikinai eina Rolandas Čiurlauskas, kartu vadovaujantis ir Saugumo valdymo skyriui. Kitam savarankiškam skyriui vadovauja ir iki šiol jo viršininku buvęs Arūnas Kučinskas.

Kiti mūsų rajone esančio sektoriaus darbuotojai, nors ir įsikūrę ten pat, priskirti Marijampolės pataisos namų skyriams: Kybartuose dirbančios medikės – Sveikatos priežiūros, buhalterės – Turto valdymo, teisininkės ir raštvedės – Veiklos organizavimo skyriams ir t. t.

R. Kavaliauskas juokauja, kad dabar jam tenka vadovauti visoje Marijampolės apskrityje kone didžiausiai įstaigai, išsidėsčiusiai net per dvi savivaldybes. Mat vien nuteistųjų per abu sektorius yra apie 1400 (Kybartų sektorius talpina iki 400 nuteistųjų, Marijampolės – iki 1000). Juos prižiūri 500 pareigūnų ir kitų darbuotojų.

R. Kavaliauskas jau susipažino su mūsų rajono Savivaldybės vadovais ir pakvietė bendradarbiauti.

– Teiravomės, ar Savivaldybė neturi iniciatyvų, kurios galėtų Kybartuose kalinčius nuteistuosius įtraukti į naudingą veiklą rajono labui. Galbūt galėtume dalyvauti bendruose projektuose, kad nuteistiesiems būtų lengviau integruotis į gyvenimą laisvėje, – sakė R. Kavaliauskas.

Nauji iššūkiai

Vertindamas mūsų rajone esančio sektoriaus problemas naujasis vadovas kalbėjo, kad jos bendros visiems šalies pataisos namams: nuteistųjų laikymas bendrabučio tipo patalpose, į teritoriją patenkantys draudžiami daiktai, apie kuriuos nuolat tenka rašyti ir „Santakos“ puslapiuose, nuteistųjų jau „zonoje“ daromi nusikaltimai.

Nors, atrodo, imamasi visų saugos priemonių, nuteistieji tokie išradingi, kad sugalvoja vis naujų būdų, kaip laisvės atėmimo įstaigoje gauti norimų daiktų.

Pavyzdžiui, telefonai, anot R. Kavaliausko, iš esmės nėra blogis, mat jais naudojamės visi. Bet patekę į nuteistųjų rankas jie tampa nusikaltimo įrankiu. Artimųjų vizitų į pataisos namus taip pat būtų galima neriboti, bet nuteistieji ir iš to sugeba prasimanyti nusikalstamos veiklos. Per artimuosius į laisvės atėmimo įstaigą patenka draudžiami daiktai, narkotikai, kuriuos atvykstantieji slepia neįtikinamiausiose vietose.

Didelė problema – per pataisos namų tvorą įsviedžiami paketai, kuriuose būna visko – nuo telefonų bei jų kroviklių iki alkoholio, švirkštų ir narkotikų.

Laimei, pavyko išspręsti problemą ir paketai į pataisos namus nebešaudomi oro patrankomis. Mat pakeitus įstatymus šis prietaisas prilygintas šaunamajam ginklui, tad už jo turėjimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto draudžiami daiktai į įkalinimo įstaigas įsviedžiami ir be oro patrankų.

– Aštuonias darbo valandas dirbame su nuteistaisiais ir sprendžiame jų problemas, o jie visas 24 valandas galvoja, kaip mus apgauti, – juokavo R. Kavaliauskas.

Gavo areštantų

Kybartų ir Marijampolės laisvės atėmimo įstaigoms reorganizacija davė ne tik bendrą vadovą, pasikeitusį statusą, bet ir naujos kategorijos nuteistųjų. Panaikinus Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, Marijampolė gavo iki gyvos galvos nuteistų kalinių, o Kybartai – areštantų. Pastarieji, nuteisti už nesunkias baudžiamąsias veikas, Kybartuose praleidžia nuo 30 iki 90 parų.

Kiekvienos grupės nuteistieji turi būti laikomi atskirai, tad arešto bausmę atliekantys asmenys negali gyventi vadinamajame bendrabutyje. Jie bausmę atlieka kamerose. Tad jų gyvenimo sąlygos bei priežiūra kiek kitokia. Todėl Kybartų sektoriaus darbuotojams teko persiorientuoti ir prižiūrėti jau dviejų kategorijų nuteistuosius.

Marijampolės pataisos namams bei jų sektoriui Kybartuose vadovaujantis R. Kavaliauskas mano, kad darbas įstaigoje jau normalizavosi, mat jokių esminių pakeitimų neįvyko. Naujasis vadovas sakė pats siekiantis vieno – kad abiejuose sektoriuose darbas būtų organizuojamas vienodai, tad Kybartų sektorius Marijampolės posūniu tikrai nesijaus.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Renato SIAURUSAIČIO nuotr. Kybartų įkalinimo įstaigą prijungus prie Marijampolės pataisos namų abiem vadovauja direktorius Regimantas Kavaliauskas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-06-25.


  • 0

Kybartus jubiliejai nudažė mėlynai ir raudonai

Visą savaitgalį Kybartuose aidėjo fanfaros – miestas šventė du šimtmečius: savo savivaldos ir legendinio „Sveikatos“ futbolo klubo. Šios progos į gimtinę sukvietė buvusius kybartiečius, legendinius futbolininkus ir atgaivino tik šiam miestui būdingą dvasią.

Įsitraukė mokyklos

Pirmieji renginiai, skirti šimtmečiams, prasidėjo dar ketvirtadienį. Kavinėje „Rūta“ buvo atidaryta istorinių fotografijų paroda „Sena. Neatrasta. Nauja“ bei vyko pirmasis Kybartuose protmūšis, kuriame susikovė net septynios komandos. Klausimus proto mūšiui rengė Kybartų viešosios bibliotekos darbuotojos, o joms geranoriškai talkino savo mieste protmūšį jau organizavusi Virbalio bendruomenė.

Nors puikiai pasirodė visi dalyviai, geriausiai Kybartų istoriją žinojo Miesto bendruomenės komanda, vadovaujama Vito Katkevičiaus. Antrą vietą pelnė Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai, nuo jų nedaug atsiliko „Saulės“ progimnazijos komanda.

„Saulės“ progimnazija Kybartų jubiliejams rengėsi jau visą mėnesį. Mergaitės per technologijų pamokas pynė mėlynai raudonas apyrankes, kurias visas švenčių dienas dalijo kybartiečiams ir miesto svečiams.

Penktadienį „Saulės“ progimnazijoje vyko miesto jubiliejams skirti renginiai: projektas „Socialiniai tyrimai tradicinėse ir netradicinėse aplinkose“, viktorina „Ar pažįsti Kybartus?“, piešinių ant asfalto konkursas „Esami ir būsimi mano Kybartai“, smiginio, šaškių, šachmatų, krepšinio, futbolo varžybos, estafetės.

Kristijono Donelaičio gimnazijos gimnazistai rinkosi į netradicines pamokas istorinėse miesto dalyse. Nedaugelis šiuolaikinių vaikų žino, kuo garsėjo tokie Kybartų rajonai, kaip Ragoškalnis, Tolklerynė, Užgerškelė, Parubežė su garsiaisiais namais, vadinamais Paryžiumi, Berlynu ir Maskva.

Paminklas istorijai

Bene pagrindinės iškilmės su gausybe svečių vyko šeštadienį. Prasidėjusi šv. Mišiomis Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje jubiliejinė šventė persikėlė į aikštelę priešais seniūniją. Ten buvo atidengtas paminklas, įamžinantis šimtmetį, praėjusį nuo to laiko, kai Kybartams buvo suteiktos miesto teisės ir privilegijos.

Šventės svečius su miesto istorija supažindinęs seniūnas Romas Šunokas priminė, kad patys Kybartai gyvavo jau XVI amžiuje, bet miestu jie gali vadintis tik nuo 1919 metų, kai tokias privilegijas suteikė atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valdžia.

Miesto jubiliejui atidengtas paminklas simbolizuoja vieškelių Naujosios Valios–Eitkūnų ir Vištyčio–Jurbarko kryžkelę, prie kurios 1547 m. Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos įsakymu buvo įkurdintas 5 Kybartaičių (pagal vyravusią gyventojų pavardę) kaimas, vėliau išaugęs į dabartinius Kybartus. Prie paminklo, į kurio postamentą sumūryti iš Kybartų grindinių surinkti akmenys, pastatyta granitinė lenta, kurioje iškalta trumpa miesto istorija ir liudijimas, kad nuo šiol toje vietoje esanti sankryža vadinsis Senąja kryžkele. Paminklo idėja kilo pačiam Kybartų seniūnui R. Šunokui, iš akmenų sukūrusiam ne vieną meninę kompoziciją. Idėją įgyvendinti padėjo buvęs kybartietis, architektas Stasys Kravčenka ir paminkladirbys Vitas Špakauskas.

Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo ir kybartiečius su švente sveikino buvę miesto ir seniūnijos vadovai Algirdas Kučinskas, Vitas Katkevičius, Audrius Balbierius. Sveikinimo žodžius tarė ir šventėje viešėję Seimo nariai Kęstutis Smirnovas bei Algirdas Butkevičius, rajono meras Algirdas Neiberka, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis.

Šimtmečio garbei prie paminklo buvo pasodintas ąžuoliukas, išaugintas iš Stelmužės ąžuolo gilės.

Pristatė knygą

Švęsti vieno seniausių Europoje ir seniausio Lietuvoje futbolo klubo „Sveikata“ jubiliejų susirinko tiek svečių, kad jie sunkiai tilpo Kybartų kultūros centro salėje. Buvę futbolininkai, komandos gerbėjai būriavosi prie stendų su istorinėmis nuotraukomis, pirko suvenyrus su klubo atributika bei „Sveikatos“ šimtmečiui išleistą istorinę knygą, kurią sudarė esami ir buvę kybartiečiai Audrius Paškevičius, Sigitas Kuras, Nerijus Demenius, Juozas Murinas, Violeta Mickevičiūtė ir Henrikas Katilius.

Aidint „Kybartų“ orkestro maršams į sceną atsiimti apdovanojimų kilo futbolo legendos ir dabartiniai futbolininkai, šią sporto šaką propaguojantys ir aktyviai remiantys kybartiečiai. Padėkas už rajono vardo garsinimą ir nuopelnus „Sveikatos“ klubui teikė rajono meras A. Neiberka, Seimo narys K. Smirnovas kybartiečiams perdavė švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus padėkas.

Seimo narys A. Butkevičius pasidalijo prisiminimais iš tų laikų, kai dar dirbo Vilkaviškio savivaldoje ir tuometinio rajono vadovo Edmundo Žemaitaičio klausė, kodėl kybartiečiai taip skiriasi nuo vilkaviškiečių. Tuometinis vadovas atsakęs, kad visi kybartiečiai – arba orkestrantai, arba futbolininkai, todėl jie labai ambicingi, atsakingi ir siekiantys savo tikslų.

Dalijosi prisiminimais

Renginio vedėjas, rajono Tarybos narys Žilvinas Gelgota juokavo, kad Kybartuose, net ir nebūnant futbolininku, turėti tokias pavardes, kaip Kereiša, Katilius, Karka, Kochanauskas, yra didelė garbė. Mat šių šeimų nariai futbolo pasaulyje žaidę ne vienus metus ir tapę klubo legendomis.

Ne mažiau futbolo pasaulyje žinomos ir dabartinio „Sveikatos“ klubo prezidento Nerijaus Demeniaus bei klubo garbės prezidento Juozo Murino pavardės. Iš šių Kybartų futbolui nusipelniusių žmonių rankų „Garbės sveikatiečio“ ženklelius ir šį garbingą vardą liudijantį pažymėjimą gavo tie, kurie „Sveikatos“ klube yra žaidę ne mažiau kaip 15 metų arba tęsia karjerą kituose klubuose, aktyviai propaguoja sportą ir dalyvauja klubo veikloje.

Atsiimti „Garbės sveikatiečio“ žymens į sceną kilo ne tik patys buvę ir esami futbolininkai, bet ir artimieji tų, kurie jau iškeliavę amžinybėn.

Visiems buvo smagu matyti į sceną kylančią futbolo legendą, Kybartų „Sveikatoje“ žaidusį, o vėliau Lietuvos vyrų futbolo rinktinę treniravusį Algimantą Liubinską ir išgirsti jo prisiminimus apie tai, kaip dar sovietiniais laikais „sveikatiečiai“ įveikdavo visas sienas ir draudimus, o kybartietiška dvasia padėdavo net sudėtingiausiose situacijose.

Kuria filmą

Pasveikinti kybartiečių atvyko ir Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentas Romas Pikčilingis, prisiminęs kybartiečius kaip atkakliausius savo varžovus futbolo aikštelėje ir padėkojęs tuometiniam „Sveikatos“ treneriui Vytautui Miknevičiui, taip pat kolegos iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities klubo. Vaizdo sveikinimą atsiuntė Jungtinės Karalystės futbolo klubo „Club of pioneers“ nariai, pristatę sertifikatą, liudijantį, kad Kybartų „Sveikatai“ suteiktas garbės klubo nario statusas.

Kybartiečiai jubiliejaus proga išleido ne tik knygą apie klubo istoriją, bet ir filmą, kurio ištrauką galėjo pamatyti šventės svečiai. Kūrėjai pažadėjo, kad netrukus jį galės matyti visi žiūrovai, o kol kas gausi filmuota medžiaga vis dar yra montuojama.

Patriarchui atminti

Po minėjimo per visą J. Basanavičiaus gatvę nusidriekė kybartiečių eisena, vedama Kybartų orkestro ir šokėjų. Eisenoje, pasipuošę savo atributika, dalyvavo beveik visų Kybartuose veikiančių įstaigų ir organizacijų kolektyvai. Jie žygiavo į Kybartų stadioną, kur toliau tęsėsi šventės iškilmės.

Pagrindiniu akcentu tapo paminklo ilgamečiam „Sveikatos“ žaidėjui ir treneriui, Kybartų futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui atidengimas. Skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtas futbolininkas su metalu išrašytais V. Kochanausko žodžiais pasitiks visus Kybartų stadiono svečius primindamas, kad šiame mieste futbolas – antroji religija.

Po paminklo atidengimo ceremonijos visi rinkosi žiūrėti parodomųjų futbolo rungtynių tarp „Sveikatos“ veteranų ir futbolo klubo „Prelegentai“. Jas nuotaikingai komentavo kybartietis, buvęs „Sveikatos“ klubo futbolininkas, o dabar rungtynių komentatorius Naglis Miknevičius. Po baudinių serijos pergalę šventė kybartiečiai.

Vakare tęsėsi koncertinė šventės dalis, vyko ekskursija po Kybartų miestą, jaunimas linksminosi diskotekoje. Sekmadienį buvo atidaryta Kybartų kultūros centro galerija.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ievos ŠLIVINSKIENĖS nuotr. Šventiniame parade, nusidriekusiame per pagrindinę Kybartų gatvę, dalyvavo kone visos miesto įmonės ir organizacijos.

Kybartų savivaldos šimtmečiui skirtą paminklą pašventino klebonas Vaidotas Labašauskas. Ievos ŠLIVINSKIENES nuotr.


„Sveikatos“ klubo šimtmečiui skirtą knygą pristatė viena iš jos sudarytojų,
Pasaulio kybartiečių draugijos narė Violeta Mickevičiutė.


Kybartų stadione atidengtas paminklas
legendiniam futbolininkui ir
treneriui Vytautui Kochanauskui.


Vakarinis koncertas prasidėjo istorinio šokio grupės „Reverence“ pasirodymu.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-06-11.


  • 0

Prieš šimtą metų pasoda tapo miestu

Šimto metų jubiliejus, kurį ateinantį savaitgalį švęs kybartiečiai, nėra Kybartų įkūrimo šimtmetis. Tai data, kada vietovė gavo miesto teises. Pasaulio kybartiečių draugijos narių iniciatyva surinkta daug medžiagos apie jų gimtąjį kraštą. Dalį jos pateikiame „Santakos“ laikraščio skaitytojams.

Kūrėsi dviejų vieškelių sankryžoje

Kybartaičių kaimas atsirado dar XVI a. 4-ajame dešimtmetyje, dviejų besiformuojančių vieškelių sankryžoje. Vienas vedė iš Naujosios Valios (dabar Virbalio) į Prūsiją Stalupėnų link, kitas ėjo iš Vištyčio, pasieniu per naujai besikuriančius Kybeikius, Daugėlaičius (tada Dulebaičius).

1561 m. spalio 12 d. Jurbarko ir Naujosios Valios inventoriuje pirmąkart aprašytos Kybartų kaimo ribos. Už Lieponos upelio, Prūsijos pusėje, 1539 m. jau buvo įsikūręs Eitkūnų kaimas. Todėl Kybartaičių kaimo gyventojai sodybas statėsi abipus Vištyčio ir Jurbarko vieškelių kryžkelės šiaurės link.

Kybartaičiai vienos gatvės kaimu buvo daugiau kaip 250 metų. Įsivaizduokite, kaip visa tai atrodytų dabar: Vištyčio gatvė ties Naujųjų Apaštalų bažnyčia statmenai kerta dabartinę J. Basanavičiaus gatvę, toliau beveik statmenai – geležinkelį, kurio tada, aišku, nebuvo. Tuomet kelias ties užžėlusiu Gulbės salės tvenkiniu įsilieja į ties ta vieta išlinkusią Kudirkos Naumiesčio gatvę. Būtent čia, abipus šio, dabar jau tik įsivaizduojamo vieškelio, dygo senojo Kybartaičių kaimo sodybos, o to kaimo valakai tęsėsi iki pat Jurbarko vieškelio tilto per Širvintos upę, o gal ir dar toliau.

Kybartų kaimo pavadinimas, kaip ir dauguma kaimų vardų kairiosios Nemuno pusės Jurbarko valsčiaus vaitystėse, kilo iš pavardžių tų žmonių, kurie čia pirmieji apsigyveno. Vėliau, matyt, trumpumo sumetimais, nukritus „-aitis“, iš Kybartaičių liko Kybartai.

1561 m. Kybartų kaimas užėmė 597,74 ha plotą. Jei tarsime, kad kiekvienoje sodyboje tais metais vidutiniškai gyveno po 5 žmones, tai visose dvidešimtyje Kybartaičių kaimo sodybų tuomet galėjo gyventi apie 100 žmonių.

Beveik 60 metų nuo įsikūrimo visa to kaimo žemė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio šeimos nuosavybė, o jos naudotojai – kunigaikščio šeimos valdiniai, ėję baudžiavą.

Vėliau, kai dalį žemės Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas užrašė Virbalio katalikų parapijai, šie žemių naudotojai tapo Virbalio parapijos klebono valdiniais.

Išliko nemažai senųjų pastatų

Iki 1795 m., t. y. per 250 m., Kybartų kaime nugyveno beveik 12 kartų – apie pusantro tūkstančio žmonių. Tuomet Kybartų kaimas su visa Sūduva atiteko Prūsijai, o 1815 m. – carinei Rusijai.

XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Kybartų kaimo žemės pietvakariniame kampe, kaip savarankiška tarpvalstybinės prekybos erdvė, susikūrė Kybartų pasoda.

Ji radosi nedideliame žemės plote, apribotame iš pietų Daugėlaičių kaimo, iš vakarų – Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės sienos, einančios Lieponos upelio krantu, iš šiaurės – Vilkaviškio–Stalupėnų plento, iš rytų – maždaug tos vietos, kur tarpukaryje ėjo Vydūno (dabar J. Janonio) gatvė.

Šis tarp valakų ir Lieponos upelio plytėjęs žemės lopinėlis kairėje Vilkaviškio–Stalupėnų (dabar Nesterovas) plento pusėje, matyt, tada galėjo būti arba pirmiesiems Kybartų kaimo gyventojams neišdalyta atlikusi nuo valakų žemė, arba bendros Kybartų kaimo ganyklos. Per trumpą laiką šiame plote arti valstybės sienos pridygo nemažai mūrinių namų.

Tie per arti sienos pastatyti namai vėliau tapo pagrindine kliūtimi Kybartų pasodos kelyje į savivaldą. 1857–1861 m. ėmus tiesti Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką, iš Kybartų kaimo žemės valdytojų buvo paimti ir vyriausiosios Rusijos geležinkelio bendrovės žinion atiduoti 246 margai (137,76 ha), o 71 margas (40 ha) į pietus nuo geležinkelio, išilgai Vilkaviškio–Stalupėnų plento, išdalyta nedideliais sklypeliais atvykstantiems naujakuriams ilgalaikės nuomos sąlygomis.

Sklypeliai užstatyti drauge su geležinkelio tiesimo darbais – tarp jų savavališkai nutiesus gatves, naujasis, jau Rytinis, pasodos rajonas įgijo miestelio vaizdą. Tarp Rytinio ir Vakarinio rajonų likusiame 4,59 ha žemės plote carinės Rusijos vyriausioji geležinkelių bendrovė pastatė raudonų plytų triaukštį mūrinį namą (ir dabar šis „raudonbutis“ puikuojasi pačiame Kybartų centre), greta – 6 identiškus rusiško stiliaus vienaaukščius medinius namelius iš apvalių rąstų geležinkelio tarnautojams ir darbininkams apgyvendinti. Žmonės vėliau juos vadino medinukais, du iš jų dar išlikę J. Basanavičiaus gatvėje.

Vienas toks, statytas toliau nuo plento, sklypo gilumoje, tebestovi Č. Darvino gatvėje jau apmūrytas ir dabar tai yra Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos bažnyčios klebonija. Antras identiškas raudonų plytų triaukštis mūrinis namas kiek vėliau išdygo kitoje geležinkelio pusėje prie naujai nutiestos vieškelio atkarpos tarp Caro (dabar J. Basanavičiaus) ir Vladislavo (dabar K. Naumiesčio) gatvių, netoli vėliau pastatyto Gulbės salės namo. Ir šis „raudonbutis“ dar tebestovi.

Statuso keitimas strigo

Taip savitai dėliojosi Kybartų vietovės dėlionė. Tik vėliau vietovė tapo miestu. 1860 m. liepos 25 d. Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija pateikė Augustavo gubernijos administracijai siūlymą parengti Kybartų miesto steigimo planą įteisinant Kybartų pasodą miestu. Administracija tai pavedė Kalvarijos pavieto (jo teritorijoje buvo Kybartų pasoda), viršininkui. Augustavo gubernijos administracija planą triskart atmetė, vis grąžino pataisyti ir papildyti.

Pagaliau projektui buvo pritarta ir Lenkijos karalystės valdymo tarnyba Varšuvoje 1865 m. kovo 23 d. šį projektą aprobavo bei pateikė aukščiausiajai Rusijos imperijos valdžiai prašymą leisti „atidaryti“ Kybartų miestą. Liepos 1 d. Rusijos imperijos valdžia nurodė: plano projektą kartu su Lenkijos karalystės valdymo tarybos nutarimu pateikti Rusijos imperijos Lenkijos karalystės reikalų komitetui.

Nagrinėdamas šį klausimą komitete finansų ministras pareiškė, kad leidimas statyti statinius Kybartų pasodoje 5,18–8,64 m atstumu nuo Rusijos imperijos sienos suteikia galimybę plisti kontrabandai ir prieštarauja Rusijos imperijos muitinės statuso 47 straipsniui bei 1865 m. nurodymui nestatyti naujų statinių pasienyje per pusę varsto nuo Rusijos imperijos sienos. Pagal Finansų ministerijos išvadą, vykdant imperatoriaus įsaką, turėjo būti palikta neužstatyta 0,534 km pločio pasienio juosta. Ir vėl planas grąžintas taisyti!

Tada Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija nusprendė, kad Kybartų pasodos įteisinimo Kybartų miestu planas atidedamas – apsiribota siekiu Kybartų pasodoje plėtoti privačią pramonę ir didinti joje gyventojų skaičių, mažais sklypeliais išparduodant valdišką žemę. Tam pritarė ir Lenkijos karalystės vietininko Varšuvoje administracija. Daugiau Kybartų pasodos statuso pakeitimo klausimas nebuvo keltas.

Tačiau Lenkijos karalystės steigiamojo komiteto 1867 m. sausio 5 d. nutarimu Kybartų pasoda buvo įtraukta į miestų sąrašą ir liko iš jo neišbraukta Rusijos imperijos 1869 m. birželio 1 d. įsake „Apie kai kurių Lenkijos karalystės miestų pavertimą pasodomis“. Todėl 1867–1914 m. Rusijos imperijos finansų žinyba, skirdama mokesčius ir rinkliavas, Kybartų pasodą laikė IV kategorijos miestu. Tačiau Kybartų pasodai nebuvo leista rinkti miesto burmistro ir suolininkų, steigti miesto magistrato. Per I pasaulinį karą, 1916 m. pradžioje, sudarius Lietuvoje okupacinę vokiečių valdžią, šioji Kybartų pasodą pavadino Kybartų vietove (vok. Ort Kybarten).

Taip Kybartų pasoda ir gyvavo be miesto statuso, nes 1860–1865 m. dėtos pastangos buvo bevaisės.

Vietovė tapo miestu

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir 1919 m. spalio 10 d. išleidus pirmąjį savivaldos įstatymą, Lietuvoje mėginta rinkti valsčių, apskričių bei miestų savivaldybes. Nėra tikslių duomenų, kiek Kybartų vietovė 1919 m. gruodžio pradžioje turėjo gyventojų (1918 m. antroje pusėje jų buvo tik apie 1 tūkst.). Miesto statusui gauti reikėjo nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. gyventojų. Ko gero, manyta, kad Kybartų vietovės gyventojų skaičius dėl ypatingos Kybartų geografinės ir ūkinės padėties artimiausiu metu turės sparčiai augti.

Iš tikrųjų taip ir atsitiko – 1923 m. Kybartai jau turėjo 6 tūkst. gyventojų. Taigi Ministrų kabinetas leido Kybartų vietovei rinkti savarankišką nedidelio miesto savivaldybę pagal valsčiaus savivaldybių rinkimo modelį.

1919 m. gruodžio 21–22 d. iš 12 atstovų (1 atstovas nuo 300 asmenų) išrinkta pirmoji Kybartų miesto taryba, kuri iš 3 narių suformuoja pirmąją miesto valdybą bei skiria jos pirmininką, kuris tapo pirmuoju Kybartų miesto burmistru. Štai tokia Kybartų miesto gimtis prieš 100 metų.

Taip tarpukariu atrode žasu varymas per Kybartu pereinamaji punkta, kur paukšciai
patekdavo ant tilto ir atsidurdavo Vokietijai priklausanciuose Eitkunuose.
Nuotr. iš tinklalapio „Lietuva senose fotografijose“

Parengė Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-31.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


  • 0

„Sveikata“ siekia išlaikyti išskirtinę dvasią

Birželio 8 d. kybartiečiai minės du solidžius jubiliejus: 100 metų, kai Kybartams suteiktos miesto teisės ir privilegijos, gyvavimo šimtmetį kartu švęs vienas iš seniausių visos Europos futbolo klubų „Sveikata“.

Šventė visiems

Birželio 8-ąją Kybartuose šurmulio netrūks. Vieną renginį keis kitas, o sau mielą veiklą tikrai atras tiek maži, tiek dideli. Vietiniai gyventojai ir svečiai bus kviečiami aplankyti amatininkų muges, parodas, dalyvauti ekskursijose bei kryžkelės paminklo atidarymo ceremonijoje, pasižiūrėti įvairių šou programų. Bene didžiausias dėmesys šventėje bus skiriamas šimtmetį mininčiam seniausiam Lietuvoje ir vienam iš seniausių Europoje futbolo klubui „Sveikata“.

Šventiniame minėjime bus apdovanotos kelios dešimtys labiausiai prie klubo gyvavimo prisidėjusių asmenybių. Taip pat bus pristatyta knyga, kurioje įamžinta visa 100 metų „Sveikatos“ istorija. Leidinį sudarė esami arba buvę kybartiečiai: Audrius Paškevičius, Sigitas Kuras, Nerijus Demenius, Juozas Murinas, Violeta Mickevičiūtė ir Henrikas Katilius.

„Prieš klubo devyniasdešimtmetį buvome išleidę specialų lankstinuką. Tada Sigitas Kuras pasiūlė praplėsti lankstinuke esančią informaciją, ją papildyti nauja. Taip gimė knygos idėja. Pastaruosius dvejus metus daug prie to dirbome: peržiūrėjome daugybę archyvų, istorinių šaltinių, išklausėme ne vieno žmogaus prisiminimus“, – pasakojo futbolo klubo „Sveikata“ prezidentas N. Demenius.

Bene pagrindinis šio klubo šimtmečio akcentas bus paminklo ilgamečiam „Sveikatos“ žaidėjui ir treneriui Vytautui Kochanauskui atidengimas. Būtent V. Kochanauskas dažniausiai yra vadinamas Kybartų futbolo patriarchu. Bandydami įgyvendinti paminklo sumanymą ir tinkamai įamžinti V. Kochanausko atminimą, „Sveikatos“ vadovai išleido kelis šimtus pagal specialų užsakymą sukurtų retro stiliaus futbolo kamuolių. Visos už juos surinktos lėšos skirtos paminklo statybai.

„Idėja statyti paminklą kilo Audriui Paškevičiui kartu su Kochanauskų šeima. Galvojome, kad viską pavyks paprastai įgyvendinti, tačiau kai ėmėmės konkrečių veiksmų, paaiškėjo, jog reikia skelbti konkursą statyboms, sutvarkyti daugybę kitų niuansų. Sulaukėme nemažai pasiūlymų, kainos svyravo nuo 15 iki 45 tūkstančių eurų. Išsirinkome pigiausią variantą, bet jis, mūsų nuomone, ir buvo originaliausias“, – teigė N. Demenius.

Po paminklo atidengimo ceremonijos visi bus pakviesti pasižiūrėti parodomųjų futbolo rungtynių tarp „Sveikatos“ veteranų ir futbolo klubo „Prelegentai“. Pastarojoje ekipoje žaidžia daugybė buvusių profesionalių žaidėjų, taip pat muzikos ir pramogų pasaulio atstovų. Atvykti ir išbandyti Kybartų stadiono veją pažadėjo dainininkai Marijonas Mikutavičius ir Linas Zareckas-Choras, žurnalistas bei keliautojas Vytaras Radzevičius, tituluočiausias visų laikų Lietuvos futbolininkas Edgaras Jankauskas ir kt.

Sunkiausia buvo Nepriklausomybės pradžioje

Per 100 metų „Sveikata“ patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių. Ilgametis klubo žaidėjas ir treneris, dabartinis klubo garbės prezidentas J. Murinas prisiminė, kad sunkiausi laikai buvo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tuo metu Kybartuose ėmė užsidarinėti gamyklos, žmonės traukė laimės ieškoti į užsienį. Vienu metu klubą paliko net 10 žaidėjų.

„Buvo sunku ir po karo, tačiau tada viską nugalėjo begalinis atsidavimas bei entuziazmas. Net tribūnas žmonės patys pasistatė iš Kaliningrado srities parsivežę raudonų plytų. Buvo laikas, kai mums keletą metų neleido vadintis „Sveikata“, nes šis pavadinimas kažkam asocijavosi su „smetoniška“ Lietuva. Tada vadinomės „Žalgiriu“. Vėliau Kybartuose buvo pastatyta viena gamykla, antra… „Sveikatos“ žaidėjai jose dirbdavo suvirintojais ar tekintojais, kartu ir sportuodavo. Kiek buvo bandymų juos pervilioti į kitų miestų komandas, bet patriotiškumas nugalėdavo“, – prisiminė J. Murinas.

Nors pastaruosius kelerius metus „Sveikata“ nuolat patenka tarp Lietuvos futbolo antros lygos prizininkų, tačiau, anot J. Murino, komandos auksiniu laikotarpiu greičiausiai reikėtų laikyti praeito amžiaus devintojo dešimtmečio vidurį, kuomet kybartiečiai du kartus tapo Nemuno draugijos čempionais.

Didžiausias skaudulys

Nors klubas mini šimtmetį, tačiau jis gyvena ne vien šventiškomis nuotaikomis. Didžiausias ekipos vadovų ir žaidėjų galvos skausmas – tragiška Kybartų stadiono būklė ir aklavietėje užstrigę jo renovacijos planai.

N. Demenius prisiminė, kad pirmą kartą pas rajono vadovus kalbėtis šiuo klausimu užsuko daugiau nei prieš 4 metus. Tada jis nusinešė rėmėjams padedant padarytą stadiono renovacijos projektą. Buvo tikimasi, kad iki klubo šimtmečio šventės kybartiečiai galės džiaugtis atnaujintomis tribūnomis, kita šiuolaikiška infrastruktūra.

„Kaskart mūsų rungtynes stebi 150–200 žiūrovų. Galime pasigirti didžiausiu lankomumu mūsų lygoje. Net kai rungtyniaujame Vilniuje, į rungtynes ateina 30 buvusių kybartiečių ir tik 10 vietinių aistruolių. Mūsų sirgaliai nusipelnė turėti šiuolaikišką stadioną. Sunku suprasti, kaip XXI amžiuje tokioje vietoje gali nebūti paprasčiausių tualetų. Jau nekalbu apie sėdimų vietų būklę ar persirengimo kambarius“, – apgailestavo N. Demenius.

Jo teigimu, „Sveikata“ turėjo planų ir realių galimybių žaisti dar aukštesnėje Lietuvos futbolo lygoje, tačiau viską stabdo būtent stadiono situacija.

Jau dabar Lietuvos futbolo federacija komandai suteikė tik dalinę licenciją ir liepė kuo greičiau išsispręsti stadiono problemas.

„Mes vis tiek neprarandame vilčių ir darysime viską, kad stadionas būtų renovuotas. Nepaliksime šito reikalo ramybėje! Tai – mūsų namai. Jei jau likome gyventi Kybartuose, tai norisi dėl jų kažką prasmingo nuveikti“, – sakė N. Demenius.

Lemiami metai

Šį sezoną „Sveikata“ pradėjo gana sėkmingai. Nors lyga, kurioje rungtyniauja komanda, pastebimai sustiprėjo, tačiau kybartiečiai neabejotinai vėl taikysis į aukščiausias pozicijas. Ekipa prieš šį sezoną išlaikė žaidėjų branduolį bei pasistiprino keliais pajėgiais naujokais. Tiesa, neišvengta ir netekčių.

Į konkurentų, Marijampolės „City“, gretas perėjo du praėjusio sezono lyderiai – Artūras Pečiulis ir Deividas Karpavičius. Nepaisant to, komandoje liko jau ekipos simboliais spėję tapti Darius Kereiša bei Gintaras Čibirka. Kaip sakė komandos treneris H. Katilius, dar prieš kelerius metus „Sveikata“ buvo viena iš jauniausių Lietuvos futbolo antros lygos komandų, o dabar tai yra subrendusi, daug šilto ir šalto mačiusi ekipa.

„Sveikata“ galvoja ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį. Komanda jau trečius metus perka specialias treniravimo programas, ugdo jaunąją kartą. Trys komandos treneriai – H. Katilius, Liutauras Savickas bei Rimvydas Melsbakas – treniruoja įvairaus amžiaus vaikus. Jauniausi iš jų – dar vaikų darželį lankantys berniukai ir mergaitės. Nuo šių metų ekipa įkūrė ir merginų komandą.

„Įprastai iš vienos amžiaus grupės pagrindinę komandą papildo 2–3 žaidėjai. Patiems mažiausiems sportininkams netrūksta entuziazmo, o vyresniems kartais ima stigti motyvacijos, jie nustoja lankyti treniruotes. Vis dėlto išugdome daug gabių ir talentingų futbolininkų“, – pasakojo H. Katilius.

Jis teigė, kad pastaraisiais metais šalies futbolo federacija klubams kelia vis naujų reikalavimų, verčia juos tobulėti, daro viską, kad šie nestovėtų vietoje. Būtent dėl to, H. Katiliaus nuomone, artimiausi 2–3 metai „Sveikatai“ bus lemiami – arba klubas prisitaikys ir taps dar profesionalesnis, arba bus priverstas žaisti tik rajoninio ar regioninio lygio varžybose.

„Gerai, kad kol kas mums pakanka entuziastų. „Sveikata“ yra visų kybartiečių kraujyje. Šį klubą kėlė mūsų seneliai ir tėvai, kurie savo pavyzdžiu užkrėtė kitas kartas. Norėtųsi, kad klubas ne tik toliau gyvuotų, bet ir išlaikytų savo išskirtinę dvasią“, – mintimis pasidalijo J. Murinas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. „Sveikatos“ garbės prezidentui Juozui Murinui (kairėje), klubo vadovui Nerijui Demeniui bei treneriui Henrikui Katiliui galvoje ne vien šventinės nuotaikos. Didžiausias jų rūpestis – įstrigę stadiono renovacijos planai.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-31.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian