Kybartai spaudoje

Susitikti paskatino nostalgija ir noras pamatyti mokyklos draugus

Po susitikimo savoje mokykloje 1979-ųjų metų laidos abiturientai išsiskirstė kupini šiltų įspūdžių ir pažadėję susitikti dažniau.

Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą (dabartinę gimnaziją) 1979-aisiais baigė keturios abiturientų klasės: A, B, C ir D. Idėja pabandyti suburti prieš 40 metų matytus ir po pasaulį išsiblaškiusius mokslo draugus kilo dabartiniams kybartiečiams. Tad netrukus buvo pradėti rinkti kontaktai, išsiuntinėti kvietimai ir imta ruoštis susitikimui. Jis įvyko dar vasariškai šiltą ir saulėtą pirmąjį rugsėjo šeštadienį. 

Pirmiausia buvę šios mokyklos mokiniai, dabar jau gana solidūs vyrai ir moterys, susirinko Kybartų bažnyčioje. Čia buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius mokinius bei mokytojus. Jautrų, susitikimo nuotaiką atspindintį pamokslą pasakė parapijos klebonas kun. Vaidotas Labašauskas. 

Ypač šiltas ir emocingas susitikimas įvyko gimnazijos aktų salėje. Susitikę klasės draugai sveikinosi, glėbesčiavosi, o ištisą prisiminimų ir nuostabos audrą sukėlė netikėtai parodytas filmukas iš mokyklos laikų. Senuose ir, žinoma, dar nespalvotuose kadruose buvo užfiksuoti jų, buvusių mokinių, taip pat tuometinių mokytojų ir mokyklos vadovų veidai – tiesa, daugelio šių žmonių jau nėra tarp gyvųjų. Visiems buvo įdomu pamatyti save dirbančius anuomet įprastose kolūkinėse talkose, dalyvaujančius mokyklos renginiuose, naujametiniuose karnavaluose, sodinančius medelius, laikančius abitūros egzaminus, o vėliau – ir atsiimančius mokyklos baigimo atestatus. Už šiuos išsaugotus istorinius kadrus visi turėtų būti dėkingi susitikime dalyvavusiai bendramokslei Irenai Baronaitei-Arlauskienei, jos broliui Romui bei tuometiniam anglų kalbos mokytojui a. a. G. Mikutaičiui. 

Susirinkusiuosius pasveikino vienintelė iš tuometinių pedagogų šventėje dalyvavusi 11A klasės pirmoji mokytoja Danutė Galčevskienė. Prisiminimais pasidalijo būtent 1979 metais šią mokyklą baigęs Romas Šunokas, Kybartų seniūnijos seniūnas, taip pat šios laidos abiturientas Valerijus Gliaubicas, UAB „Vilkastos prekyba“ direktorius, bei Arvydas Kisieliauskas, Kybartuose dirbantis muitinės tarpininku. 

Vėliau visi pasklido po neatpažįstamai pasikeitusias ir išgražėjusias dabartinės gimnazijos erdves. Į savo mokyklą sugrįžusiems mokiniams buvo smalsu pamatyti, kaip ji atrodo dabar, gera apsilankyti klasėse, kuriose prieš keturias dešimtis metų vyko pamokos, pajausti atmosferą, siejančią juos su vaikyste ir nerūpestingu anų dienų gyvenimu. 

Po viešnagės gimnazijoje buvę klasių draugai išsibarstė į kitas susitikimų vietas, kad artimiau pabendrautų, pasidalytų prisiminimais apie nostalgiją keliančius mokyklos laikus, sužinotų, kaip susiklostė kurio likimas, ko pavyko pasiekti gyvenime. 

Atsisveikindami buvę mokslo draugai dėkojo susitikimo iniciatoriams bei organizatoriams, o vieni kitiems pažadėjo susitikti dažniau – gal net ir kitais metais. 

„Santakos“ inf.

Vilmos ULDINSKIENĖS nuotr. Į Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 1979-ųjų metų laidos abiturientų susitikimą susirinko daugiau nei pusė 11 B klasės mokinių.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-20.


Geležinkelininkai į Kybartus prikvietė dešimtis lankytojų

Šeštadienį į Kybartuose vykusį „Lietuvos geležinkelių“ organizuotą renginį traukiniais ir automobiliais sugužėjo daugiau nei penkios dešimtys turistų iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, aplinkinių miestų. Ekskursija po Kybartus – vienas iš ciklo „Aplink Lietuvos geležinkelius per 9 dienas“ renginių.
Nors daugelis vietinių žmonių nusistebėtų, tačiau ekskursija po Kybartus truko net 4 valandas, o tokio žmonių susidomėjimo pasienio miesteliu organizatoriai nesitikėjo. 


Ekskursija prasidėjo turtinga istorija garsėjančioje Kybartų geležinkelio stotyje, kurios prancūzų architektų projektuoti rūmai kažkada buvo didžiuliai ir labai puošnūs. Pastatas buvęs daugiau nei 200 metrų ilgio, su trimis palaukimo salėmis, trimis restoranais ir net prabangiais kambariais, kuriuose apsistodavo į Prūsiją vykdavusi Rusijos caro šeima. Pažintinę ekskursiją vedęs Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ilgiausiu Lietuvoje virš geležinkelio nutiestu pėsčiųjų tiltu turistus nuvedė į miesto centrą ir aprodė žymiausias vietas, paminklus bei paminklinius akmenis, trijų konfesijų bažnyčias ir cerkvę, kelioms valandoms A. Smetonos prezidentūra tapusį pastatą ir vietą, kurioje jis, perbridęs upelį, pasitraukė į Vokietiją. Taip pat miesto svečiai išvydo namą, kuriame sovietiniais laikais buvo kuriami tekstai pogrindiniam leidiniui „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. 

Pro vadinamuosius Paryžiaus ir Berlyno pastatus patekę į muitinės teritoriją renginio dalyviai turėjo galimybę ne tik žvilgtelėti į kaimyninę šalį, bet ir susipažinti su pasienio bei muitinės pareigūnų darbo subtilybėmis – to tikrai nepatirtų į Kybartus atvykę kaip eiliniai turistai. 

Ekskursija baigėsi garsiuosiuose geležinkelio stoties požemiuose, pastaruoju metu tapusiuose turistų traukos vieta. 

Iš įvairių Lietuvos kraštų į Kybartus atvykę žmonės stebėjosi turtinga istorine miesto praeitimi, mat daugelis čia lankėsi pirmą kartą ir negalėjo patikėti, jog bendruomenės vadovas V. Katkevičius per vasarą jau pravedė 30 ekskursijų ir užsakytų turi dar keliems savaitgaliams. Istorinėmis žiniomis stebinusiam ir įdomius faktus apie savo miestą bėrusiam ekskursijos vadovui svečiai padėkojo plojimais. 

„Lietuvos geležinkeliai“ primena, kad renginių ciklas dar nesibaigė ir rugsėjo 28 d. kviečia Kauno bienalėje į performansą „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“. Informacijos apie renginį galima rasti „Lietuvos geležinkelių“ feisbuko paskyroje. 

„Santakos“ inf. 

Elės PRANAITYTĖS nuotr. Vilnietė tinklaraštininkė Kūtvėla plačiai aprašė ekskursiją po Kybartus savo internetinėje svetainėje www.kootvela.com.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-20.


„Sveikatos“ šimtmetis paminėtas spalvinga vakariene

Šeštadienį raudona ir mėlyna spalvomis pasipuošę žmonės traukė į Kybartų stadioną. Čia vyko Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ 100-mečiui paminėti skirta vakarienė.

Į pirmą kartą tokio pobūdžio renginį, vykstantį Kybartuose, susirinko įvairių įstaigų, organizacijų atstovai, savo stalus pasidengė ir pavieniai žmonės, gyvenantys ne tik Kybartuose, bet ir iš viso Vilkaviškio krašto. Žinoma, gausiausias ir aktyviausias buvo paties Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ narių ir jų sirgalių stalas.

Mindaugo Bučinsko vedamas renginys prasidėjo Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro iškilmingomis melodijomis ir sveikinimo kalbomis. Puikia iniciatyva pasidžiaugė Kybartų seniūnas Romas Šunokas, „sveikatiečių“ bendruomenę ir susirinkusiuosius pasveikino Seimo narys Kęstutis Smirnovas ir asociacijos „Startas Vilkaviškio kraštui“ pirmininkas Rimvydas Palubinskas. Išskirtinį Kybartų bendruomenės apdovanojimą jos pirmininkas Vitas Katkevičius įteikė futbolo klubo prezidentui Nerijui Demeniui, o parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas pašventino visų susirinkusiųjų vaišėmis nuklotus stalus.

Žodį tarė ir Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ prezidentas N. Demenius. Jis padėkojo visiems renginio dalyviams ir pasidžiaugė visai neseniai iš Olandijoje, Harlemo mieste, vykusio „Club of Pioneers“ tradicinio futbolo turnyro parsivežta čempionų taure. Ją iš arčiau apžiūrėti buvo galima ir vakarienės metu.

Pirmiesiems į šį spalvingą renginį užsiregistravusiems žmonėms organizatoriai dovanojo išskirtinius simbolius – klubo šimtmečio ženkliukus.

Dovanų buvo ir daugiau. Kiek sutemus šventė tapo dar jaukesnė ir spalvingesnė, kai sutvisko visiems vakarienės dalyviams išdalytos šviečiančios lazdelės-apyrankės.

Visą vakarą susirinkusiuosius džiugino puiki koncertinė programa, kurioje pasirodė talentingieji kybartiečiai: Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras ir gausus būrys jo šokėjų (vad. Donatas Ziegoraitis ir Greta Meseckaitė), Kybartų vokalinės studijos dainininkės Sonata Mačiulaitytė ir Gabrielė Kuliešiūtė (vad. Artūras Hube), šokių studijos „Šokantys bateliai“ Kybartų šokėjų grupės „Kiba“ ir „Kibiukai“ (vad. Vilija Jakubauskė ir Žavinta Kulvinskaitė-Galinaitienė).

Dovaną savo kraštiečiams įteikė iš šio miesto kilusi dainininkė Laima Lapkauskaitė, kuri sutiko prisidėti prie šventinės programos ir padovanojo jos vadovaujamos merginų grupės „Mergaitės iš Majamio“ koncertą.

Staigmenų netrūko per visą šventinį renginį. Vyko įvairios rungtys, žaidimai, mažieji galėjo džiaugtis batutu. Aktyviausiems vakarienės dalyviams buvo įteiktos penkios nominacijos: „Gausiausiai kompanijai“, „Aktyviausiai kompanijai“, „Originaliausiam stalui“, „Stilingiausiam stalui“ ir „Labiausiai mėlynai raudonam stalui“.

Jaukų vakarą vainikavo dangų nušvietę fejerverkai bei į padangę paleisti raudoni ir mėlyni balionai.

Pasak organizatorių, ši vakarienė taps tradiciniu renginiu, kuris kasmet bus organizuojamas vis kitoje mūsų rajono vietovėje.

„Santakos“ inf.

Andriaus ŠTRIMAIČIO nuotr. Šeštadienio vakarą Kybartų stadione dominavo „Sveikatos“ klubo spalvos – mėlyna ir raudona.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-10.


„Sveikatos“ šimtmečio vakarienėje džiugins kybartiečių pasirodymai

Visus šiuos metus Kybartų miesto futbolo klubas „Sveikata“ švenčia 100-mečio jubiliejų. Ta gražia proga jau šį šeštadienį, rugsėjo 7 d., miesto stadione organizuojama „Raudona – mėlyna“ vakarienė.

Į renginį registravosi įstaigos, organizacijos, buvo raginama informuoti pažįstamus, draugus, artimuosius, gyvenančius ne tik Kybartuose, bet ir visame Vilkaviškio krašte bei iš jo išvykusius.

Pirmiesiems užsiregistravusiems šimtui žmonių organizatoriai pažadėjo dovanoti išskirtinius vakarienės simbolius – klubo šimtmečio ženkliukus.

Kaip pasakojo viena iš renginio organizatorių, jo scenarijaus autorė Vilija Jakubauskė, vakaro metu susirinkusiesiems koncertuos tiktai pačių kybartiečių kolektyvai. Vakarieniaujančius šventės svečius neabejotinai džiugins „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestras su šokėjomis, dainuos Artūro Hubės vokalinės studijos dainininkai, šoks šokio studijos ,,Šokantys bateliai“ Kybartų kolektyvų „Kiba“ ir „Kibiukai“ šokėjai, vadovaujami V. Jakubauskės ir Žavintos Galinaitienės. Prisijungti pažadėjo ir buvusi kybartietė Laima Lapkauskaitė. Kraštietė pati nekoncertuos, tačiau pažadėjo atsivežti padainuoti savo mokines – „Mergaites iš Majamio“.

Šventinį vakarą žadama ir daugiau staigmenų.

Aktyviausiems vakarienės dalyviams bus įteiktos net 5 nominacijos: „Gausiausiai kompanijai“, „Aktyviausiai kompanijai“, „Originaliausiam stalui“, „Stilingiausiam stalui“ ir „Labiausiai mėlynai raudonam stalui“. Prie renginio jungiasi ir Kybartuose veikiančios kavinės, kurios gamins maistą išsinešti į vakarienę.

Be visų paminėtų smagumų, bus galima išvysti ir pasidžiaugti praėjusį šeštadienį „Sveikatos“ iškovota „Pioneers cup“ taure, kurią futbolo klubas parsivežė iš Harlemo (Olandija).

Taigi, kraštiečių vakarienė Kybartuose žada nemažai gerų emocijų. Tie, kurie dar nesiregistravo, gali tai padaryti el. paštu simtmeciovakariene@gmail.com arba tiesiog pasipuošę raudonai ir mėlynai rytoj ateiti į šventę. Organizatoriai primena, kad reikia nepamiršti atsinešti savo staliuką, kėdžių, užkandžių ir, žinoma, gerą nuotaiką.

Kitąmet renginio iniciatorė – politinė organizacija „Startas Vilkaviškio kraštui“– žadėjo kraštiečių vakarienę surengti kitoje rajono seniūnijoje, tačiau būsimo suėjimo vietos dar neatskleidė.

„Santakos“ inf.

Organizatorių nuotr. Tokiais ženkliukais bus apdovanoti pirmieji šimtas užsiregistravusių vakarienės dalyvių.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-06.


Apleisti pastatai miesto centro nepuošia

Į redakciją kreipėsi ne juokais supykusi kybartietė. Moteris sakė, kad jai ir kitiems gyventojams gėda dėl netvarkos mieste, pačioje centrinėje J. Basanavičiaus gatvėje.

„Atvažiuokite ir nufotografuokite, kokios žolės želia Kybartų malūno teritorijoje, kokios baisios skerdyklos tvoros. Kokį miesto vaizdą išsiveža pro mūsų miestą važiuojantys užsieniečiai? Kodėl niekas netvarkoma? Kur žiūri seniūnas?“ – pyko kybartietė.

Privačios teritorijos

Pakalbintas Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, jog minėtos teritorijos priklauso privatiems savininkams ir seniūnija jų tvarkyti ne tik neprivalo, bet ir negali. „Kad nieko nedaroma, tai kybartietė neteisi. Ne kartą esu kreipęsis į Kybartų malūno savininkus AB „Jonavos grūdai“, tačiau padėtis kasmet vis prastesnė. Pernai malūno teritoriją buvo išsinuomoję du vietiniai kybartiečiai, tai apipjaudavo ir žoles. Tiesa, tuomet buvo kilę kitokių problemų. Nuomininkų laikomi pašarų ritiniai mieste skleidė nemalonų kvapą, tad teko ir dėl to „kariauti“. O dabar teritorijos nesinuomoja niekas. Susisiekiau su AB „Jonavos grūdai“ Komercijos ir inovacijų skyriaus viršininku Mantu Butu, jis pasiūlė kreiptis raštu. Tiesa, nieko gero šis žmogus nepažadėjo, nes nenaudojamam turtui tvarkyti bendrovė pinigų nėra numačiusi. Kreipimasis raštu jau išsiųstas, o ką daugiau daryti, net neišmanau…“ – rankomis skėsčiojo seniūnas.

Turtas pardavinėjamas

Malūnas veiklos nevykdo jau daugiau nei dešimtmetį. Jo veikla sustabdyta, įmonė išregistruota, o turtas vis dar pardavinėjamas. Kaip sako malūno savininkai, jie jau kiek įmanoma nuleido kainą, bet pirkėjų neatsiranda. Maža to, iš teritorijos pavogti kanalizacijos šulinių dangčiai, tad jei kas sugalvotų naktį įlįsti į teritoriją, lauk bėdos.

O dar ne taip seniai šis malūnas supirkdavo iš ūkininkų grūdus, juos maldavo, vietoje kepdavo bandeles. Pjūties metu čia nusidriekdavo grūdus atvežusių ūkininkų eilės. Malūnas turėjo nedidelį, iki 2 tūkst. tonų talpos, grūdų sandėlį. Šiandien yra vertingiausi dar išlikę raudonų plytų pastatai.

Malūnas pastatytas 1947 m., vėliau buvo kelis kartus rekonstruotas. Pagal kybartiečio Albino Vaitkevičiaus surinktą medžiagą, šioje teritorijoje ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje veikė Gefeno ir Šameso lentpjūvė. Pradžioje buvo pjaunamos lentos, sienojai, keturkampiai rąstai. Lentų pjovimo gaterį varė garo variklis, kūrenamas medžio atliekomis. Greta veikė malūnas – vienas pirmųjų Lietuvoje, kuriame buvo pritaikytas pneumatinis transporteris.

Klestėjimas – tik prisiminimuose

Deja, malūno klestėjimas jau gerą dešimtmetį likęs tik prisiminimuose. Vienas po kito uždaryti kepimo cechai, grūdų supirkimo ir perdirbimo punktas. Iš pastato išvežti ir parduoti beveik visi atgyvenę įrenginiai. Didžiules talpyklas išpirko ūkininkai, o likę griozdai atiteko metalų supirkėjams. Vienu metu malūno teritoriją prižiūrėjo bendrovės pasamdyti UAB „Kybartų darna“ darbuotojai. Dabar malūnu nesinaudoja ir nesirūpina niekas.

Raudonplyčiai pastatai atlaikė Antrojo pasaulinio karo audras. Malūnas ir lentpjūvė, juos rekonstravus, veikė iki 1986 m. Tuo metu greta buvo įkurta „Draugystės“ kolūkio gyvulių skerdykla, mėsos perdirbimo cechas bei duonos kepykla, o visas kompleksas pavadintas „Dainavos“ vardu. Atgimimo pradžioje Kybartų malūnas tapo UAB „Kybartų maistas“. 1997 m. jis atiteko bendrovei „Jonavos grūdai“ ir tapo šios filialu. O dabar malūnas griūva niekam nereikalingas, apaugęs žolėmis bei krūmais.

Gyventojams užkliūva negražios skerdyklos tvoros. Autorės nuotr.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Senojo malūno teritorija apleista ir nenaudojama jau ne vienus metus.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-06.


Plaukė buriniu laivu

Kybartų bendruomenė organizavo ekskursiją, pelniusią vasaros sezono hito vardą. Kaimyninę Lenkiją panūdo aplankyti 75 žmonės.

Kybartiečiai ir bendruomenės svečiai plaukė prabangiu, ilgiausiu Lenkijoje buriniu laivu „Chopin“ („Šopenas“). Keliauninkai laive klausėsi instrumentinio trio iš Vilkaviškio atliekamų kūrinių. Skambant svajingai muzikai, grožėtasi įstabia kurortinio Mozūrijos miestelio Mikolaikų panorama, Šniardvų ežero ramybe.

Aplankytas Gižycko miestas. Keliautojai pasivaikščiojo po kalvą ant Niegocino ežero kranto, kur vietiniai numanomoje kankinio Brunono iš Kverfurto mirties vietoje pastatė kryžių. Taip pat lankytasi kryžiuočių pilyje, XIX a. gynybiniame objekte – Boyeno tvirtovėje.

„Nuvykome į bohemiškąjį Ryno miestą, išsidėsčiusį vaizdingose kalvotose Mozūrijos ežeryno apylinkėse tarp dviejų ežerų, kurie sujungti kryžiuočių iškastu požeminiu kanalu. Miestas garsėja pilimi, kryžiuočių pastatyta XIV amžiuje. Joje veikia 4 žvaigždučių viešbutis ir Mozūrijos kongresų bei poilsio centras. Pasivaikščiojome po Ryno pilį ir ją apžiūrėjome“, – pasakojo išvykas jau ne pirmus metus organizuojantis Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-06.


„Sveikatos“ senjorai laimėjo taurę

Rugpjūčio 31 d. Harleme (Olandija) vyko seniausius pasaulyje futbolo klubus vienijančios asociacijos „Club of Pioneers“ tradicinis 5-asis turnyras „Pioneers cup“. Jame dalyvavusi Kybartų „Sveikata“ namo parsivežė laimėtojų taurę.

Šiemet švenčianti klubo įkūrimo 100 metų jubiliejų Kybartų „Sveikata“ birželio mėnesį buvo priimta į asociaciją „Club of Pioneers“. Klubo senjorai (35 m. ir vyresni futbolininkai) dalyvavo turnyre kartu su „Koninklijke HFC“ (Olandija) ir „Royal Antwerp F.C.“ (Belgija) komandomis.

Įveikę abu savo priešininkus (4:3 belgus ir 6:2 olandus) „Sveikatos“ vyrai parvežė laimėtojų taurę į Kybartus.

Nedažnai galime džiaugtis Lietuvos futbolo pasiekimais pasauliniame kontekste, tad ši pergalė yra itin reikšminga. Nors ir be įspūdingo klubo biudžeto, bet futbolininkams ne stokojant entuziazmo ir jaučiant pagarbą pasirinktai sporto šakai galima tikėtis, kad futbolas ir toliau gyvuos.

Klubo sportininkų iškovotą taurę visi, kam ji įdomi, galės pamatyti rugsėjo 7 d. Kybartų miesto stadio nevyksiančioje „Sveikatos“ šimtmečio vakarienėje.

Kybartų sporto klubo „Sveikata“ inf.

Nuotr. Klubo „Sveikata“ laimėta taurė leidžia tikėtis, kad futbolas Kybartuose ir toliau gyvuos.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-03.



Antrąją autorinę parodą surengęs kybartietis savęs menininku nevadina

Kas skatina žmogų ieškoti grožio ten, kur kiti jo neįžvelgia tol, kol talentingos rankos nepateikia jo sudėlioto ir apipavidalinto, įvilkto į savo matymo rūbą? Tuomet paprasti dalykai įgauna visiškai kitokią prasmę ir reikšmę bei prabyla į stebėtojus jiems suprantama kalba.

Antrąją savo medžio darbų parodą surengęs kybartietis Romas ŠUNOKAS sako, kad gyvenimas jo protui parinko laimę pastebėti grožį akmenyje su natūraliai susiformavusiomis ertmėmis. Beliko atsiduoti šiam pasąmonės šauksmui: akims – džiugu rasti, rankoms – malonu liesti ir taip maga pasigirti kitiems tokiu retu radiniu. Kaip sakė pats savo gimtojo miesto seniūnu jau aštuonerius metus dirbantis R. Šunokas, už šio malonumo ir džiugesio širmos – širdžiai mielas užsiėmimas, kuris pagrobia beveik visą laisvalaikį ir verčia jį prapulti improvizuotose dirbtuvėse garaže jau daugiau nei dešimtmetį.

– Pirmoji Jūsų paroda prieš šešerius metus buvo pristatyta Kaune, Tautinės kultūros centre. Kodėl ten?

– Aš apskritai niekada negalvojau, kad esu menininkas ir kad reikėtų rengti kažkokią parodą. Visada maniau ir tebemanau dabar, jog iki meno man dar labai toli. O paroda… Tiesiog prižadėjau ten dirbančiam pažįstamam žmogui, kad duosiu savo darbų pakabinti. Bet negalvojau, jog tai rimta. Man paskambino likus dviem mėnesiams iki parodos ir pasakė, kad tai buvo ne juokai ir kad mano kūriniai įtraukti į parodų sąrašą. Neliko nieko kito, kaip intensyviai ieškoti tinkamų darbų, padaryti naujų. Teko neblogai paplušėti. Esu labai dėkingas savo draugui skulptoriui Zenonui Skinkiui, kuris visada buvo mano kritikas, negailėjo patarimų, palaikė. Mane visada traukė tikri meno žmonės, o aš, kartoju dar kartą, nesu menininkas ir savo darbų nelaikau menu.

– Tuomet kas tai, jei ne menas?

– Menas – tada, kai skulptorius paima gabalą medžio ir iš jo padaro tai, ką įsivaizduoja, o man beveik visada iki idėjos išpildymo vis pritrūksta keleto centimetrų, nes paprastai naudoju medžio atliekas, kurias atiduoda pažįstami, draugai, artimieji. Komponuoju jas su rastais akmenimis su ertmėmis. Atsakant į klausimą, kas tai, manau, kad esu… pastebėtojas. Man duotas talentas gražiai sudėlioti. Taip, kaip man atrodo gražu. O jei tai gražu ir kitiems – labai džiugu.

– Jūsų darbai yra originalūs. Vienetiniai. Ir tai vis tiek ne menas?

– Na taip, jie originalūs ir net, sakyčiau, unikalūs. Nes tokiu stiliumi niekas nedirba. Net nėra su kuo palyginti. Todėl aš galiu būti labai drąsus, nes nustatytų rėmų kaip ir nėra. Nesu baigęs jokių šios srities mokslų, nieko nežinau apie proporcijas. Tiesiog kuriu nuotaiką, o jei tą nuotaiką pagauna ir žiūrintysis, tai man labai smagu. Viską darau stebėjimo būdu – dėlioju, perdėlioju, konstruoju, kol rezultatas man patinka. Tai taip ir gimsta mano kūriniai. Būna, kad kūrinys atsiskleidžia netikėtai man pačiam. Buvo atvejis, kai mano darbo atėjęs išsirinkti draugas dūrė pirštu į tokį, mano nuomone, pusėtiną darbelį. Aš jam įsiūliau kitą, kuris man buvo gražus, bet bičiulis pageidavo ir paties išsirinktojo. Išsinešė abu. Praėjus nemažai metų apsilankiau jo namuose. Iš smalsumo dairiausi savojo kūrinio, bet niekur nepamačiau. Nesu jautrus, tad juokaudamas paklausiau, ar „šiltas“ buvo mano darbas, nes dažnai taip sakau juos dovanodamas, turėdamas galvoje, kad jei nepatiks, juos be problemų galima sudeginti židinyje. Tuomet draugas tylėdamas atvėrė miegamojo duris ir didelėje erdvėje, ant tuščios sienos, pamačiau savo tą „šiaip sau“ darbelį. Vaizdas pačiam užkando žadą. Atrodė, kad kūrinys buvo skirtas šiai vietai. Apskritai, užėjęs pas pažįstamus randu savo darbus pakabintus tikrai garbingose vietose. Man tai – didžiausias įvertinimas.

– O kur buvo ta pradžia, pastūmėjusi į tokias dėliones?

– Gal tai mano užsispyrimas?.. Dar mokydamasis Klaipėdos konservatorijoje pažinojau tokią menininkę. Vaikščiojant prie jūros ji man parodė akmenis su skylėmis, pavadino juos laimės akmenimis, sakė, kad tokius randa tik laimingi žmonės. Aš tądien neradau nė vieno, o ji – net keletą. Tuomet man sukilo azartas – ne aš būsiu, jei nerasiu, juk tikrai nesu nelaimingas. Prasidėjo akmenų „medžioklė“. Tuo užkrėčiau ir kitus. Viena pažįstama net pyko ant manęs, sakė anksčiau, atvažiavusi prie jūros ji matydavo jūrą, o dabar – tik akmenis. Draugai pradėjo vežti juos man kaip lauktuves iš užsienio. Prisikaupė nemažai. Tuomet gimė mintis padaryti dovaną draugui, pradėjau galvoti, ką nunešti originalaus, nematyto. Bandžiau kažkaip suverti akmenis, apipavidalinti. Taip gimė dėlionių idėja. Tebedėlioju iki šiol. Ir manau, kad bet kuris, pabandęs tai daryti, per tiek laiko, kiek ir aš, sugebėtų pasiekti neblogų rezultatų.

– Prisidėliojote iki antrosios parodos. Bet antrosios darbai jau visai kitokie, labiau „paveiksliški“.

– Na taip… Vėl buvau paprašytas pateikti kūrinių Kauno tautinio meno centrui. Dabar jau ruošiausi rimčiau. Pabandžiau įsprausti savo darbus į rėmus. Tai – jau šiek tiek kitas etapas. Nežinau, ar tai tobulėjimas, bet tikrai – kitas žingsnis. Sulaukiau neblogų įvertinimų. Kaune mano paroda veikė net tris mėnesius. Paskui vėlgi pažįstamų dėka ji atsidūrė Marijampolės kultūros centre, kur bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 d. Gavau užklausą dėl savo darbų parodos ir Vilniuje, Seime. Tačiau dar iki galo nesutarta, tad negaliu tiksliai pasakyti kada.

– Tai visai neblogą „karjerą“ darote šioje srityje. Gal planuojate rimtai tuo užsiimti?

– Tikrai neplanuoju. Man tai – atitrūkimas nuo kasdienybės, kitokia veikla, nei dirbu dienomis. Mano darbas ir laisvalaikis – visiškos priešybės. Jei neturėčiau šio pomėgio, gali būti, kad būčiau palinkęs į kažką kita, gal net nusigėręs (juokiasi). Tai man padeda atsipalaiduoti. Jokiu būdu ne medituoti, kaip daugelis sako, tuomet, ko gero, nusipjaučiau pirštus. O iš to gyventi tikrai nesiruošiu. Tada tai jau būtų darbas, o ne pomėgis. Tektų rūpintis, kaip darbus parduoti, siūlyti save. Tai – ne man.

– O kas toliau? Juk sakote, kad norisi vis kitaip, ne taip, kaip visada…

– Noriu sukurti triptiką. Patikėkite, tai išties sunki užduotis, nes labai nelengva rasti tris tarpusavyje derančius medžio gabalus, o dar ir kelis rinkinius panašių akmenų – išvis nelabai realu. Bet aš labai noriu ir bandysiu. Taip pat planuoju žaisti su spalvomis. Kol kas mano darbuose – natūralus medžio raštas. Ateityje norėčiau „pasiautėti“ su beicais, gal pataškyti kažkaip, paryškinti. Piešti nemoku ir niekada neišmoksiu, jau bandžiau. Tad renkuosi tokius metodus.

– Prisipažinkite, vis dėlto esate meno žmogus. Dainininkas. Žinau, kad 15 metų dainavote su „Kybartų“ orkestru, miesto estradiniu ansambliu ir dabar kartais padainuojate renginiuose, 10 metų dirbote režisieriumi, scenaristu, įvairių miesto, rajono, respublikinių renginių vedėju, esate pelnęs kultūros organizatorių konkurso laureato vardą.

– Sakyčiau, greičiau – kultūros žmogus. Esu profesionalus renginių vedėjas. Tai dariau nemažai metų. Dainavau ir su orkestru, ir estradiniame ansamblyje. Kelis kartus esu padainavęs kameriniuose renginiuose Kybartuose. Tačiau nemanau, kad tai – mano „arkliukas“. Moku keletą senų dainų, jas ir rodau. Manau, jog seniai visiems nusibodau ir galvoju, kad laikas būtų nustoti. Esu savikritiškas. Tiesiog mėgstu daryti tai, ką mėgstu. O jei tai suteikia džiaugsmo ir kitiems – kodėl gi ne. Bet tai – ne menas…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Marijampolės kultūros centro nuotr. Savo medžio dirbinius Romas Šunokas šiuo metu eksponuoja Marijampolės kultūros centre.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-23.


Jaunimas tvarkys cerkvę ir stačiatikių kapus

Kategorija : Aktualijos , Kybartai spaudoje

Rugpjūčio 29 d., 10.30 val., rajono jaunimas kviečiamas prisijungti prie „YouthCan“ socialinės akcijos. Per ją bus tvarkoma cerkvė ir greta jos esantys stačiatikių kapai.

Akcijos dalyviai bus vaišinami pietumis ir turės galimybę susipažinti su žmonėmis iš keturių pasaulio šalių.

Socialinę akciją organizuoja VšĮ „Jaunimo ambasadoriai“, Kybartų vaikų globos namai ir Kybartų seniūnija.

Prisijungti gali visi norintys, tereikia ateiti prie Kybartų cerkvės.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-23.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian