Kybartai spaudoje

  • 0

Pakvietė bibliotekininkės

Kybartų miesto bibliotekoje veikiančio klubo „Vienišius“ nariai ir aktyvūs skaitytojai vasario 21-ąją paminėjo Tarptautinę gimtosios kalbos dieną.

Pasikalbėti apie lietuvių kalbos situaciją šiandieniniame gyvenime ir tautos vertybių išsaugojimo svarbą kybartiečius pakvietė bibliotekininkės Roma Bruzbartienė bei Lina Kučinskienė. Susirinko apie dvidešimt gimtajai kalbai neabejingų kybartiečių.

Į susitikimą bibliotekoje atvykusi „Santakos“ laikraščio stilistė-korektorė Elena Sabaliauskienė akcentavo būtinybę puoselėti ir branginti gimtąją kalbą, mokyti ir skatinti jaunimą ją vartoti taisyklingai, ugdyti gebėjimą atsispirti dabartinėms tendencijoms, kai svetimybėmis ar net keiksmažodžiais užteršta kalba plūsta iš komercinių televizijų kanalų ar interneto portalų.

Renginio dalyviai vieningai pritarė, jog negalima likti abejingiems ir svarbu kiekvienam prisidėti prie gimtosios kalbos išsaugojimo.

Viešnia aptarė „Metų žodžio“ ir „Metų posakio“ rinkimus, kuriuos pirmą kartą surengė Lietuvių kalbos draugija ir „Lietuvos žinios“, bendradarbiaudamos su Lietuvių kalbos institutu. Būtent per Tarptautinę gimtosios kalbos dieną buvo paskelbti rinkimų rezultatai. Internetiniame balsavime daugiausiai balsų gavo žodis „švaistuomenė“ („ką nors švaistanti bendruomenė“) ir posakis „Laikausi kaip… Gedimino kalnas“ (tai šiuolaikiškas atsakymas į klausimą „Kaip laikaisi?“).

Šiemet jau trečią kartą šalyje rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Tai daugybė nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios visoje Lietuvoje ir užsienyje organizuojamų renginių, skirtų Valstybės šimtmečiui paminėti, lietuvių kalbos sklaidai bei kalbos prestižui didinti. Kybartų miesto ugdymo ir kultūros įstaigose šiuo laikotarpiu irgi vyksta nemažai renginių: viktorinos, protų mūšiai, parodos, projektai, išvykos ir kt.

Miesto bibliotekoje taip pat surengta Lietuvių kalbos dienoms skirta paroda bei savaitės pradžioje į amžinybę išėjusio vieno garsiausių šalies kalbininkų akademiko Zigmo Zinkevičiaus mokslinių leidinių ekspozicija. Jas parengusios bibliotekininkės deda daug pastangų, kad miesto visuomenė turėtų galimybę susipažinti su šalies kultūros ir literatūros aktualijomis, o svarbiausia – liktų ištikima knygai ir lietuviškam žodžiui.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-24.


  • 0

Tautiška trispalvė miestą puoš visus metus

Kategorija :Kybartai spaudoje , Miestas

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui Kybartai pradėjo ruoštis iš anksto. Jau vasario 15-ąją mieste buvo jaučiamas pagyvėjimas, jaukus šurmulys ir šventinė, pakili nuotaika.

Kristijono Donelaičio gimnazija bei „Saulės“ progimnazija organizavo vaikų ir jaunimo akciją „Vienybės grandinė“. Įstaigos, organizacijos bei visi gyventojai buvo kviečiami būti vieningi, pilietiški ir prisijungti prie akcijos. Kybartiečiai, nešini vėliavomis ir tautine atributika, rinkosi į pagrindinę Kybartų miesto Jono Basanavičiaus gatvę, kurioje suskambėjo dainos apie Lietuvą. Susirinkusieji jungėsi į „Vienybės grandinę“ ir susikibę rankomis sugiedojo „Tautišką giesmę“, paleido trispalvius balionus.

Vasario 16-osios popietę Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Po jų miestiečiai ir svečiai būriavosi prie seniūnijos, kur vyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija ir trumpas minėjimas. Skambant Lietuvos himnui, VSAT Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos pasieniečiai iškilmingai pakėlė vėliavas. Sveikinimo žodį tarė miesto seniūnas Romas Šunokas. Seimo narys Kęstutis Smirnovas visus pasveikino su Lietuvos gimtadieniu ir Jono Basanavičiaus giminaitei, brolio Vinco anūkei Teresei Basanavičiūtei, įteikė padėkos raštą bei istorinę vėliavą. Tuo pačiu metu Kybartų gaisrinės bokštas buvo papuoštas trispalve – didžiulė (2,10 m x 10 m) vėliava kabos visus 2018 m. Ši iniciatyva subūrė gausų būrį žmonių. Taip ypatingai miesto centras papuoštas Kybartų seniūnijos, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kybartų komandos, Kybartų ir Virbalio motociklininkų, UAB „Kybartų darna“, futbolo klubo „Sveikata“, UAB „Baltled“ kolektyvų dėka.

Po iškilmingo vėliavų pakėlimo žmonės buvo pakviesti į šventinį koncertą Kybartų kultūros centre. Čia buvo galima apžiūrėti Zino Kazėno-Zikos fotografijų parodą „Lietuva – laisvės šalis: 1988–1991“. Tai – Pasaulio kybartiečių draugijos dovana. Greta parodos laukė staigmena: eksponuota 1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo akto kopija. Visus kybartiečius ir miesto svečius po koncerto renginio vedėjas kvietė pasirašyti po akto tekstu ir taip parodyti, kad mes tikrai mylime Lietuvą, kad laisvė mums visiems labai brangi. Akto kopiją bus galima pasirašyti per visus šiais metais vyksiančius renginius, o kitąmet aktas bus padovanotas šimtmetį švęsiančiam Kybartų miestui.

Koncerte, kurį vedė iš Kybartų kilęs aktorius Arūnas Žemaitaitis, buvo „perbėgta“ per visą Lietuvos istoriją nuo raštiško paminėjimo iki šių dienų. Iškilmingai įžygiavus orkestrui ir šokėjoms koncertas prasidėjo Lietuvos himnu. Įspūdingomis choreografijomis ir dainomis renginį papuošė Kybartų kultūros centro šokėjos (vad. Irena Šunokienė) bei liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ (vad. Rima Gliaubicienė). Savo dainas dovanojo moterų vokalinis ansamblis „Gija“ (vad. Danguolė Borkertienė).

Nuotr. J. Basanavičiaus gatve nusitęsė „Vienybės grandinė“.

Ant gaisrinės bokšto iškabinta 10 m ilgio
vėliava.

Koncerte skambėjo vokalinio ansamblio „Gija“ dainos.

Asta VENCIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-24.


  • 0

Trispalvę kybartietis kėlė pavojingais laikais

Kybartiečiui Romui Žemaičiui Vasario 16-oji – ne šiaip data, kurios prasmę šiandieninis jaunimas žino tik iš savo tėvų, mokytojų. Jam tai – ypatinga šventė, kurios vyriškis visuomet laukia su virpuliu širdy. Nepriklausomos Lietuvos simbolį – trispalvę vėliavą – pats rizikuodamas savo laisve Romas kartu su broliais ir bendramoksliu Arūnu Dobiliausku slapta buvo iškėlę dar 1984 m.

Suplevėsavo ant mokyklos kamino

Tuo metu toks poelgis buvo labai pavojingas. Tačiau net žinodami, kad už tai gali smarkiai nukentėti, jaunuoliai ryžosi tokiam žygiui. Kaip pasakojo Romas, tam jie ruošėsi labai ilgai. Gamino vėliavą, Nesterove pirko dažų, kuriais ant vidurinės mokyklos sienų išrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rusus“, „Atiduokit Lietuvą“ ir panašius. Vasario 15-osios naktį, kai tėvai visus suguldė miegoti, jaunuoliai sutartą valandą išlipo pro langą ir niekieno nepastebėti padarė tai, ką buvo sumanę.

Iš ryto Kybartuose buvo didžiulis sujudimas, kai į mokyklą atėję mokytojai ant mokyklos kamino pamatė plevėsuojančią trispalvę ir išrašytus šūkius. Kaip įprastai į mokyklą atėję jaunuoliai pamatė, jog užrašai skubiai šveičiami nuo sienų, o trispalvė jau nuimta. Tą pačią dieną jie, kaip įtartini asmenys, buvo tardomi saugumo tarnybų, spaudžiami prisipažinti, namuose buvo daromos kratos. Mat Žemaičių vaikai tais neramiais laikais sugebėjo atsisakyti būti spaliukais ir pionieriais, tad į juos visada buvo žiūrima įtariai. Tuomet nė vienas iš jaunuolių neišsidavė. Buvo vienas kitam prisiekę, kad ir kas būtų, vieni kitų neišduos. Romui tuo metu buvo 17 metų.

– Labiausiai bijojome, jog krečiantys namus saugumiečiai neatkeltų sunkaus betoninio luito kieme, nes ant jo mes buvome išbandę dažus. Tuomet jį užvertėme ir palikome. Visus likusius dažų flakonus buvome paslėpę bažnyčioje. Ten tąnakt budėjo mano draugas A. Dobiliauskas. Mat po kunigo Sigito Tamkevičiaus suėmimo bažnyčią buvo keliskart apiplėšę. Tuomet mes viską sudeginome krosnyje. Tardomi po vieną su broliais net 12 valandų buvome gąsdinami, kad likusieji jau prisipažino, mums karpė nagus, tyrė, ar po jais nelikę dažų dalelių. Man buvo sakoma, jog po manaisiais nagais jų rado. Tačiau aš tvirtai žinojau, kad jokių dažų tądien net nečiupinėjau. Užrašus rašė broliai ir draugas. Mano darbas buvo iškelti vėliavą. Todėl tvirtai laikiausi savo. Įdomiausia, jog atvažiavę pareigūnai nesakė, kad ieško vėliavų ar dažų. Jie kaltino mus motorinio dviračio vagyste ir neva ieškojo jo dalių, – pasakojo R. Žemaitis.

Tuomet viskas taip ir baigėsi. Tėvai, būdami tvirtai įsitikinę, jog sūnūs ramiai miegojo namuose, taip pat nieko negalėjo pasakyti jų namus griozdusiems saugumiečiams. Vaikai apie tai prisipažino tik išaušus nepriklausomybės dienoms.

Už antitarybinę veiklą – Sibiras

Tačiau šis įvykis nebuvo vienintelis Romo biografijoje. Nepabūgęs tardymo baisumų, jis dalyvavo dar vienoje draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Tuomet tai buvo uždrausta. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Pirmiausia buvo suimtas kunigas Matulionis. Lapkričio 12 d. į karinį komisariatą pakviestas ir R. Žemaitis. Ten jam užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą.

Pora metų Sibiro kalėjime aštuoniolikmečiui buvo didžiulis išbandymas. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Kaliniai masiškai mirė nuo išsekimo.

Kalėjimo kasdienybė buvo sunkus darbas ir nuolatinis badas. Tekdavo vykdyti didžiules darbo normas. Jų neįvykdžiusius kalinius sodindavo į karcerį be maisto, o ryte vėl varydavo dirbti. Romui visa tai ištverti padėjo jaunystė ir stiprus organizmas bei gera fizinė forma.

Po dvejų įkalinimo metų Romą norėta išsiųsti į tarybinę armiją. Verčiamas tarnauti jis nepasidavė ir tvirtai pareiškė, kad jei bus prievarta išsiųstas, tarybinei valdžiai tarnauti neprisieks. Tuomet, nusprendus, jog tokie antitarybiniai elementai tik pakenks karių dvasiai, jis buvo paliktas ramybėje.

Niekas neatstos galimybės būti laisvam

Iki pat nepriklausomybės atgavimo R. Žemaitis, aišku, stebimas tarybinio saugumo, dirbo paprastą darbą ir niekada neišdavė savo įsitikinimų. Paskelbus laisvą Lietuvą, jis buvo vienas iš pirmųjų šalies savanorių ir kariškiu tarnavo 21 metus. Išėjęs į atsargą, Romas dalyvauja kariškoje veikloje, susitinka su jaunimu, pasakoja apie savo gyvenimą, stengdamasis taip ugdyti patriotizmą.

Tiems, kas pasiilgsta „rusų laikų“ ir sako, kad tada buvo geriau gyventi, R. Žemaitis tenori pasakyti, jog niekas niekada neatstos savo šalies laisvės, galimybės būti laisvam.

– Galima keiksnoti valdžią, kurią patys išsirinkome, pykti dėl mažų pensijų, atlyginimų. Esame dar tik „paaugliai“ nepriklausomame kelyje, tad nenuostabu, kad ne viskas klojasi kaip sviestu patepta. Reikia suprasti, jog Lietuva – tai mes. Turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Tada viskas ims keistis. Pamažu, iš lėto, bet pasikeis. Pagalvokime, kas būtų, jei vėl taptume okupuoti. O grėsmė – labai reali. Aš pats tam esu pasiruošęs. Mano namų balkone padėta sukrauta kariška kuprinė. Kad ir kaip gerai viskas atrodytų šiuo metu, tačiau visada reikia būti pasiruošusiam.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Antisovietinio judėjimo dalyvis, politinis kalinys Romas Žemaitis yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-15.


  • 0

Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubo prezidente išrinkta kybartietė

Per visuotinį Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubo susirinkimą išrinkta naujoji asociacijos prezidentė. Ja daugumos balsų persvara tapo kybartietė Edita Naidaitė.

Ilgai dvejojo

Nuo 2005 m. gyvuojantis jaunųjų verslininkų klubas vienija būrį iniciatyvių Marijampolės regiono žmonių. Tiesa, iki šiol jam nepriklausė nė vienas asmuo iš Vilkaviškio rajono. Kiek mažiau nei prieš metus klubo nare tapusi E. Naidaitė tapo pirmąja mūsų rajono atstove per trylika šios asociacijos gyvavimo metų. Moteris labai greitai užsitarnavo kitų klubo narių pasitikėjimą ir neseniai įvykusiame visuotiniame susirinkime jai bei marijampolietei verslininkei Ingai Rauluševičienei buvo pasiūlyta kovoti dėl klubo prezidento posto. Po slapto balsavimo paaiškėjo, jog daugumos balsų persvara šių metų kadencijai naująja prezidente išrinkta būtent kybartietė. Ji pakeitė praėjusiais metais klubui vadovavusį marijampolietį teisininką Andrių Papečkį.

„Klubo nariai keletą kartų netiesiogiai manęs klausė, ar nenorėčiau tapti prezidente. Ilgai šiai idėjai priešinausi. Man atrodė, kad paroje nėra tiek valandų, jog galėčiau pakankamai laiko skirti dar ir šiai veiklai. Esu samdoma darbuotoja, kasdien iš Kybartų važinėju į darbą Kalvarijoje, po darbo nepamirštu dar vienos savo aistros – šokių, auginu tris vaikus, dalyvauju Vilkaviškyje įsikūrusios asociacijos „Keisk požiūrį“ veikloje, stengiuosi užsiimti saviugda ir turiu aibes kitų veiklų. Kartą vienas kolega pasakė, kad tie, kas daro, tie ir padaro, o kas nieko neveikia, tiems visada laiko pritrūksta. Ši frazė pakeitė mano požiūrį, tad nusprendžiau nesipriešinti ir sutikau kandidatuoti į prezidento pareigas“, – prisiminė E. Naidaitė.

Tiesa, net ir sutikusi kandidatuoti į jaunųjų verslininkų klubo prezidento postą, moteris nesitikėjo, jog būtent ji bus išrinkta. Nors su kitais klubo nariais kybartietė buvo pažįstama jau keletą metų, kartu įgyvendino įvairius projektus, tačiau pati klubo nare neišbuvo nė metų. Jai atrodė, kad tiek laiko – paprasčiausiai per mažai ir yra daug vertesnių už ją kandidatų.

Nebūtinai verslininkai

Šiuo metu Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubui priklauso 25 nariai. Kasmet šis skaičius šiek tiek kinta. Be E. Naidaitės, jame nuo šiol yra ir dar viena mūsų rajono atstovė Rasa Valaitytė. Ji – buvusi E. Naidaitės mokinė, šiuo metu Kauno technologijos universitete studijuojanti Europos studijų bei Žmogiškųjų išteklių vadybą. Rasa jaunųjų verslininkų klubo nare tapo tą pačią dieną, kai jo prezidente buvo išrinkta E. Naidaitė.

„Nuolat ieškome jaunų, iniciatyvių ir aktyvių žmonių. Vyresni mūsų nariai dažniausiai vėliau prisijungia prie „Rotary“ klubo, tačiau išlieka asociacijos garbės nariais. Tapti mūsų organizacijos dalimi gali visi norintys. Jokių specialių sąlygų nėra. Svarbiausia – noras veikti. Aš suprantu, kad ne visi žmonės yra idėjų generatoriai, tačiau net ir patys „kiečiausi“ idėjų generatoriai nieko nepadarytų be tų, kurie tas idėjas įgyvendina. Yra simbolinis įstojimo bei metų narystės mokestis, bet, kaip buvo ir man pačiai, už nuveiktus darbus klubo valdyba dažniausiai pačius aktyviausius savo narius nuo mokesčio atleidžia. Už surinktus pinigus klubas pats organizuoja įvairius projektus, remia gražias iniciatyvas, padeda tiems, kuriems trūksta lėšų įgyvendinti savo sumanymus“, – pasakojo pašnekovė.

Anot Editos, asociacijos nariais gali tapti nebūtinai verslininkai, todėl ji kvietė prie klubo prisijungti visus tą norinčius padaryti vilkaviškiečius. Ji tvirtino, kad jau turi kelių kraštiečių žodinius sutikimus, tad tikimasi, jog artimiausiu metu klubo gretose mūsų rajono atstovų dar padaugės.

Didžiausias turtas – idėjos

Tapusi jaunųjų verslininkų klubo prezidente E. Naidaitė norėtų šį laikotarpį įprasminti nuveiktais darbais. O veiklų laukia išties nemažai.

Šiuo metu intensyviai planuojama trečioji Marijampolės regiono mokinių bendrovių mugė-konkursas, kurios organizavimo idėja ir kilo tuo metu dar Gražiškių gimnazijoje dirbusiai Editai. Mokinių mokomosios bendrovės – tai mokymo programa, per kurią vaikai jau mokykloje susipažįsta su verslo kūrimo bei jo vystymo pagrindais.

Šiais metais vyksiantis renginys bus išskirtinis tuo, kad truks dvi dienas. Mokiniams, kurie suvažiuos iš visų Lietuvos kampelių, bus suorganizuota ekskursija po Marijampolę, jie turės galimybę apsilankyti Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos autobuse, kuriame įkurta „maža gamykla“ su 3D spausdintuvais, virinimo prietaisais ir t. t. Per renginį vyks ir speciali konferencija, skirta moksleiviams, mokytojams bei verslininkams.

„Su Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubu ruošiame net kelias paraiškas tarptautinei „Erasmus+“ projekto mainų programai. Mes esame tie, kurie nori mokytis bei tobulėti. Šiemet vyks ir tradiciniai mūsų renginiai: dviračių žygis, Marijampolės šeimų šventė, klubo naujokų krikštynos. Dauguma klubo narių yra prisiekę buriuotojai, todėl rengsime vaikų buriavimo stovyklas. Labiausiai siekiame tapti žinomi ir matomi, tad trokštame į savo gretas pritraukti daug jaunų žmonių. Nebūtina banko sąskaitoje turėti milijono. Brangiausias turtas – idėjos. Siekiame suvienyti didžiausius regiono verslus, švietimo įstaigas, valdžios institucijas. Manau, jog pamažu žengiame šiuo keliu“, – šypsojosi naujoji jaunųjų verslininkų klubo prezidentė.

Nuotr. Naująja jaunųjų verslininkų klubo prezidente tapusi Edita Naidaitė (viduryje) tikisi savo vadovavimo laikotarpį įprasminti nuveiktais darbais.

Andrius GRYGELAITIS

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-02.


  • 1

Valgyklos puodai pilni tik rėmėjų dėka

Kategorija :Kybartai spaudoje

Sunkiai gyvenančius kybartiečius maistu šelpiančią labdaros valgyklėlę prispaudė nepriteklius. Trūksta mėsos ir daržovių, trūksta duonos.

Tiesa, šiomis dienomis rūpestis gerokai atlėgo, nes pinigų duonai ir mėsai pažadėjo Kybartuose veikianti verslo įmonė „Belor“. Tačiau problema, iš kur reikės gauti daržovių sriubai, dar neišspręsta.

Kur gauti mėsos?

Kybartiečių, kurie darbo dienomis labdaros valgyklėlėje gauna lėkštę karšto maisto, yra pusšimtis. Pavalgyti čia renkasi žmonės, turintys negalią, taip pat socialiai remtini asmenys. Maždaug pusė valgytojų patys ateina į valgyklą, kitiems tirštos sriubos nunešama į namus.

Valgykla besirūpinanti Vilkaviškio rajono Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovė Leonarda Dovidaitienė pastaruoju metu turėjo didelį rūpestį dėl netolimos ateities. Ką reikės daryti, jei neatsiras žmonių, įmonių, kurie galėtų valgyklėlę paremti produktais? Labiausiai galvą skaudėjo dėl mėsos, jau baigiasi morkos, burokėliai.

„Jokio vargo nebuvo, kol valgyklą ilgą laiką rėmė Algirdo Butkevičiaus labdaros ir paramos fondas, Kybartuose dirbęs verslininkas Arvydas Abraitis. Galima sakyti, kad pernai mus išgelbėjo verslininkė Auksė Vaičaitienė. Jei ne jos labdara, būtume nežinoję, kur gauti mėsos“, – vienu balsu tvirtino Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir L. Dovidaitienė.

Tačiau šiuo metu minėto fondo nebėra, vienas verslininkas savo veiklą baigęs, kitas kol kas sustabdė paramos teikimą.

Dar valgyklėlei labai padėjo kybartiečiai Valdas ir Sandrina Saukaičiai. Būtent jų dėka mėsos problema buvo dar sykį „užgesinta“, bet tik kuriam laikui. Vos prieš kelias dienas virėja vėl nuogąstavo, jog greitai nebeturės kuo pagerinti sriubos, kad ši būtų ir skanesnė, ir sotesnė.

„Kol kas dar turime lašinukų, jais užspirginame. Lašinių pasiūlė geri žmonės, atvežė Matlaukio kaimo bendruomenės pirmininkė. Tačiau su mėsa ar su kauliukais sriuba būtų gardesnė, maistingesnė“, – savaitės pradžioje rūpesčiu su žurnalistais ir su Kybartų seniūnu Romu Šunoku dalijosi L. Dovidaitienė.

„Kaip gali nebūti duonos!“

Apie jokį mėsos pirkimą negalėjo būti nė kalbos – valgyklėlė už gaunamus eurus neįpirko net duonos.

„Pinigus, kuriuos skirdavo per Neįgaliųjų draugiją, jau pernai sumažino, – kalbėjo L. Dovidaitienė. – Pavyzdžiui, 2016-aisias maisto produktams mūsų valgyklai skyrė 60 eurų mėnesiui. O 2017 m. tą pačią sumą turėjome taip paskirstyti, kad sumokėtume ir už patalpų šildymą (o šiluma šitame pastate labai brangi), ir nupirktume maisto produktų.“

Suprantama, kad pirkinių sąrašas, kai per mėnesį produktams gali išleisti 30 ar 40 eurų, yra itin kuklus. Jame – druska, grietinė, bulvių krakmolas, džiovinti vaisiai, rauginti kopūstai, prieskoniai, manų kruopos, actas, česnakai, svogūnai. Duonos, batono labdaros valgyklėlė nebeperka nuo 2017-ųjų vidurio.

„Pinigų duonai, batonui nelieka, jie brangūs. 2017 m. pavasarį, kai dar pirkdavome, per mėnesį išleisdavome per 30 eurų, – suskaičiavo L. Dovidaitienė. – Duonos ant stalo atsiranda tada, kai valgyklėlė jos veltui gauna iš prekybos centro. O kai neturime ir neduodame, tada žmonės pyksta, skundžiasi, stebisi: kaip gali nebūti duonos! O šiemet ir vėl girdžiu: spauskit, taupykit, bet kad jau nėra iš ko taupyti. Druskos, pipirų, kitų prieskonių tikrai reikia.“

Smagu, jog dabar jau galime pasakyti, kad ir duonos, ir mėsos labdaros valgyklėlėje vis dėlto bus. Seniūno paprašyta, finansiškai paremti valgyklą sutiko Kybartuose veikianti UAB „Belor“. Verslo parama bus nevienkartinė, lėšų duonos gaminiams, mėsai žadama skirti ilgą laiką.

Morkos, burokėliai – deficitas

Rasti, kas valgyklai dovanotų bulvių, dar pavyksta. Vieni žemdirbiai planuoja tą padaryti, kiti, pavyzdžiui, Šakių rajono ūkininkas Linas Pukelis, jau ir pasidalijo.

Tačiau morkų, burokėlių atsargos senka, o jų papildyti nėra iš kur. Ne vienus metus visokių daržovių kybartiečiams dosniai aukodavęs pilviškietis ūkininkas Juozas Lengvelis šiuo metu valgyklos remti negali.

Kaip tyčia, nei bulvių, nei burokėlių šiemet nesiūlo anksčiau savo užaugintu derliumi geranoriškai dalijęsi kiti žmonės. Tiesa, kai rudenį Kybartuose vyko „Rudens kermošius“, ūkininkai, kaimo bendruomenės valgyklai dovanojo užauginto derliaus.

L. Dovidaitienė prisiminė, kad gal prieš porą metų, kai valgykloje pritrūko bulvių, ji kalbino valgytojus po kelis eurus susidėti ir tiesiog nusipirkti. Vienas davė, kitas nedavė. Galų gale susėdus prie bendro stalo kilo piktumų, pasipylė priekaištai.

Sriuba iš kirvio

Situacija, kurioje tenka suktis Kybartų labdaros valgyklos valgiaraščiu besirūpinančioms moterims, dabar tikrai sudėtinga. Akivaizdu ir tai, jog kybartiečių niekaip neapkaltinsi neūkiškumu. Priešingai – negali nesistebėti jų pastangomis prikaupti maisto atsargų.

Kai vyksta „Maisto banko“ akcijos, iš aukotojų kybartiečiai prisirenka visokių kruopų, makaronų, aliejaus, cukraus. Šitų produktų sako turintys pakankamai. Žmonės iš namų atneša uogienių. Labdaros valgykla taip pat gauna maisto produktų iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo.

„Stengiamės prisidžiovinti obuolių, bet ką buvome pasiruošusios, jau pabaigėme. Arbatai turime prisidžiovinusios netgi morkų lapų. Vasarą renkame vaistažoles, su virėja Renata Merkevičiene konservuojame daržoves: iš pradžių – visus agurkus, kiek tik žmonės suneša, vėliau marinuojame burokėlius, kurių ūkininkas atveždavo maišais. Morkas tarkuojame, užšaldome. Štai, dar petražolių turime, – atidariusi šaldiklį rodė L. Dovidaitienė. – Praeitą rudenį priskynusi atnešiau pusantro kibiro svarainių. Virėja bei dar keturi žmonės, kurie ne tik ateina pavalgyti, bet paprašyti visuomet padeda, ir aš – visi susėdome valgykloje rateliu ir susitvarkėme tuos svarainius. Dabar stiklainiukuose turime.“

Seniūnas R. Šunokas, į kurį pirmąjį pagalbos kreipiasi L. Dovidaitienė, Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovei negailėjo gero žodžio: „Šitokie žmonės ir „tempia“ organizacijas. Jie eina eina, prašo, o jei neprašo, tai patys susiieško, pasidaro ar galų gale iš namų savo atneša.“

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovei Leonardai Dovidaitienei dabar rūpi, kur gauti daržovių sriuboms.

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-02.


  • 0

Buvęs futbolininkas tapo rungtynių komentatoriumi

Legendinis Kybartų „Sveikatos“ ir Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas, o dabartiniu metu futbolo komentatorius, dirbantis net trijuose interneto televizijos portaluose („Futbolo TV“, „Delfi TV“ ir „TV3 Play“), Naglis MIKNEVIČIUS naujuosius metus pradėjo viena savaite anksčiau, o būtent – nuo savo jubiliejinio gimtadienio. Praeityje garsiam sportininkui gruodžio 22 d. sukako 50 metų.

Dirbate Kaune ir rengiate futbolo reportažus interneto televizijoje. Ar nepasiilgstate Kybartų?

– Ten – mano tėviškė, ten – tėvų namai. Dažnai būnu prie Vištyčio ežero esančiose tėvų ir sesutės sodybose. Mėgstu žvejoti, esu žvejų klubo „Ant bangos“ pirmininkas, Lietuvos sportinės žūklės dugnine meškere čempionatų vyr. teisėjas. Prisipažinsiu, vis labiau traukia gamta, nes joje pailsiu, susikaupiu. Anksčiau intensyviai žaidžiau futbolą Kybartų „Sveikatos“, Kauno „Bangos“, Kauno „Politechnikos“, FBK „Kaunas“ komandose, dirbau reklamos agentūroje. Dabar po įtempto žurnalistinio darbo ir veiklos Marijampolės „Sūduvos“ klube, kur turiu konsultanto pareigas, nepraleidžiu progos pamatyti įspūdingus Vištyčio kalnus.

Kiekviename televizijos kanale girdimas Jūsų aiškus suvalkietiškas balsas (Lietuvos TV kanalai taip pat transliuoja aukščiausios ir pirmos futbolo lygos varžybas). Jūs tiesiog trykštate energija!

– Dar spėju sėsti į automobilį ir į Marijampolę atšokti! Koks supermenas (juokiasi)! Padeda sutartys ir televizija. Gražaus bendradarbiavimo su interneto televizija pavyzdys yra Lietuvos TV kultūros kanalas. Jis perka mūsų transliacijas, o mes, pavyzdžiui, parduodame N. Miknevičiaus reportažą. Kiti kanalai taip pat nesnaudžia, stengiasi įsigyti transliacijų iš interneto televizijos.

Bendradarbiaudamas spaudoje, rašote apie futbolininkus, kartu su bendraautoriais esate parengęs ir išleidęs leidinį „Kybartų „Sveikatos“ klubo 90-mečiui“, bet save vadinate atsitiktiniu futbolo komentatoriumi. Kodėl?

– Mokiausi Kauno politechnikos institute, svajojau apie inžinerinius mokslus. Neeilinis įvykis mano gyvenime buvo 2014 metai. Pasikalbėjęs su manimi vienas bendraamžis tiesiog pasiūlė negaišti laiko ir kurti įdomius reportažus. Šiek tiek padvejojęs aš, tuomet katastrofiškas komentavimo nemokša, sutikau išbandyti savo laimę. Esu dėkingas likimui. Jis galutinai sugriovė mano smėlio pilis tapti geru lengvosios pramonės specialistu.

Anot psichologų, viena didžiausių baimių yra kalbėti viešai. Ar susidūrėte su šia problema?

– Pirmą kartą, kai komentavau rungtynes, tų 45 minučių įrašo, liaudiškai tariant „pirmojo blyno“, negaliu suvirškinti iki šiol. Pradžioje paėmiau protokolą, susipažinau su komandų sudėtimis, rankos tiesiog drebėjo, lapas su žaidėjų pavardėmis nuslydo po kojomis. Pirmą kėlinį komentavau kartu su žodžio kišenėje neieškančiu kolega, bet kai jis per pertrauką, iš anksto neįspėjęs, išdūmė į kitą renginį, netikėtai komentuoti antro kėlinio likau vienas. Man tai buvo didžiausias stresas.

Jūsų mama taip pat yra futbolo mėgėja?

– Mano mama Birutė Miknevičienė nėra tokia ypatinga futbolo gerbėja, bet jos profesionali patirtis ir kalbos žinios motyvuoja, verčia tobulėti, siekti savo profesijos aukštumų. Mama daug metų dirbo Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji mokė, pati be galo daug mokėsi ir dabar, išėjusi į pensiją, vis dar traukia sunkų mokslo vežimą. Mama yra Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto tarybos narė. Mėgsta keliauti, nesibodi gidės pareigų.

Vytautas Miknevičius, vienas tų fanatiškųjų trenerių, yra Jūsų tėtis. Pasakojama, kad jis Jus jau nuo dvejų metų į visas varžybas ant pečių nešdavosi.

– Tėtis visada ginčijasi ir atkakliai gina savo nuomonę, jog pirmiausia jis yra mokytojas, o tik po to – treneris. Sutinku, tėčio žodis visada tvirtas ir svarus. Apie jį, ilgametį kūno kultūros mokytoją ir VJSM, „Sveikatos“ klubo futbolo trenerį, manau, kalba jo nuopelnai šalies futbolui. Išugdyta daug talentingų futbolininkų, garsinusių ne tik legendinį Kybartų „Sveikatos“ klubą, bet ir visą šalį. Dalis jų vėliau tapo žinomais treneriais.

Daugiau kaip 50 metų atidavęs sportui ir pedagoginei veiklai, tėtis ne per seniausiai išėjo į pensiją, tačiau ir toliau bando savo galimybių ribas: organizuoja Kybartuose šachmatų turnyrus, triūsia savo sodyboje prie Vištyčio ežero, daug skaito. Jam patinka istorinės apybraižos apie įžymius pasaulio žmones. Aš didžiuojuosi savo tėčiu.

Ko palinkėtumėte jaunimui, kuris domisi žurnalisto komentatoriaus profesija?

– Gauti gerą pažymį už komentavimą nėra taip paprasta. Žiūrovas prie TV ekrano turi jausti aikštėje tvyrančią emocinę įtampą. Perteikiant įkaitusią rungtynių atmosferą svarbu kalba, žodynas. Tūkstančiai žodžių! Nenustebkit, reikšminga gali būti ir kapų tyla! Rungtynių reportaže lyderio vaidmenį visuomet vaidina kalbėjimo stilius. Taip pat įvykiai aikštėje, šimtai situacijų turi atsispindėti reportaže ir komentavimo stiliuje.

Jaunimui norėčiau palinkėti dirbti ir mokytis. Palinkėčiau, kad futbolas jam taptų ne šiaip sau žaidimėliu, o neatsiejama gyvenimo dalimi – motyvuotų tapti gerais sportininkais ir žmonėmis.

Nuotr. iš asmeninio albumo. „Gauti gerą pažymį už komentavimą nėra taip paprasta“, – sako iš Kybartų kilęs Naglis Miknevičius.

Sigitas KURAS

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-19.


  • 1

Tikėjimu dalijasi kelios šeimos kartos

Kybartiečiai Elena ir Gintas Dobiliauskai, tėvų išauginti praktikuojančiais katalikais, taip pat išauklėjo ir savo atžalas. Iš šios šeimos namų išeini patyręs, jog tikėjimas čia yra kertinis dalykas, jungtis tarp kartų ir tarp žmonių.

Malda telkė šeimas

Žvelgdama į savo anūkėlę, Elena Dobiliauskienė prisimena dieną, kai pati bažnytinėje procesijoje pirmąsyk barstė gėles. Tąsyk patirta nesėkmė penktų metų mergaitei sukėlė nemažai išgąsčio. „Buvo ankstus šaltas Velykų rytas. Mama man užmovė vilnones kumštines pirštines. Turbūt norėdama krepšelį, papuoštą snieguolių žiedais, perimti iš vienos rankos į kitą aš gerai nesuėmiau jo auselių ir visos baltos gėlytės pažiro bažnyčioje ant grindų… Visas vaizdas „sugedo“… – tokią situaciją iš vaikystės mena kybartietė.

Savo atžalas Elena ir Gintas Dobiliauskai augino katalikiškai – taip, kaip jų abiejų tėvai.

„Mums, vaikams, kurie jau šiek tiek buvome pramokę, tėvai leisdavo vesti Švč. Mergelės Marijos litaniją. Būdavo, kai ją sukalbi, tada labai gerai jautiesi, nes tą padarei sykiu su šeima“, – prisimena G. Dobiliauskas.

Jo žmonos Elenos atmintyje likę neseniai į amžinybę išlydėtos mamos Teresės Šioraitienės pasakojimai, kaip žmonės gegužės mėnesį rinkdavosi melstis prie kaimo kryžiaus. Tokius pat šiltus prisiminimus šiandien saugo ir Dobiliauskų dukra Toma. „Močiutė mus mokydavo maldų, kaip elgtis bažnyčioje. Vakarais visi susėdę kalbėdavome rožinį, o gegužės mėnesį – Švč. Mergelės Marijos litaniją“, – tokius vakarus Toma, pati jau mama, prisimena kaip visus sutelkdavusį smagų dalyką.

Procesijoje – ketvirta karta

„Mano mama, užaugusi tikinčioje šeimoje, į bažnyčią nuo mažens vesdavosi ir mane su sesėmis. Su vyru savo tris vaikus į bažnyčią nešdavomės nuo pat kūdikystės. Sūnus Tadas buvo šv. Mišių patarnautojas, skautas. Dukterys Toma, Sigita irgi pradėjo nuo gėlių barstymo“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Suaugusios dukros rado dar vieną būdą dalyvauti bažnyčios gyvenime. Ir Sigita, ir Toma su vyru Edvardu važiuoja į Kybartų parapijos vaikų ir jaunimo choro stovyklas padėti kaip vadovai. Sykiu su tėveliais stovyklauja ir mažoji Rusnė.

Beje, Toma su Edvardu susipažino vienoje iš tokių stovyklų. Jaunosios šeimos gyvenime tikėjimo dalykai taip pat svarbūs. Ką patys gavo iš tėvų, jiedu diegia savo dukrelei.

„Bažnyčioje mūsų anūkė jaučiasi kaip namie. Visiems žmonėms gražiai ramybės linki, pamojuoja, pas vienus tėtukus nueina, pas kitus“, – šiltai pasakoja G. Dobiliauskas.

Mažoji Rusnė su teta Sigita labai nori eiti į bažnyčios chorą giedoti, vieną kartą bažnytinėje procesijoje jau nešė pintinėlę kartu su tokio pat amžiaus drauge.

„Tai buvo per Kybartų parapijos titulinius Devintinių (Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo) atlaidus, kai procesija eina tik vieną ratą. Tiesa, tą pintinėlę gal daugiau mergaičių mamos nešė, bet buvo gražu. Mergaitės turbūt labiau norėjo tų gėlių pabarstyti“, – pasakojo E. Dobiliauskienė. Dabar šeima svarsto, kad galbūt pavasarį trimetė Rusnė jau gebės dalyvauti kur kas ilgiau trunkančioje Velykų procesijoje ir apie bažnyčią apeiti visus tris ratus.

„Mano mama procesijoje būdavo tas žmogus, kuris duodavo mergaitėms ženklą, kada jau laikas berti gėles“, – į ankstesnius laikus mintimis grįžo E. Dobiliauskienė.

„Dievui ant garbės“

Jos mamą Teresę Šioraitienę kybartiečiai prisimena su didele pagarba, nes laiko žmogumi, itin daug padariusiu dėl Bažnyčios.

„Iki į Kybartus atkeliant kun. S. Tamkevičių, bažnyčioje jaunimo daug nebūdavo. Tėvelis (taip kybartiečiai vadina altaristą kun. Vaclovą Stakėną – aut. past.) man sakė, jog apie 1970 m., atėjęs į Kybartus vikarauti, jau rado procesijos reikalais besirūpinančią mano mamą. Ji eidavo per tikinčių žmonių namus, prašydavo, kad tėvai ateidami į bažnyčią atsivestų ir mergaites dalyvauti procesijoje, barstyti gėles. Joms (vadindavo barstykliukėmis) mama iš vakaro pindavo rūtų vainikėlius, o mes su sesėmis tam priskabydavome šakelių. Nupindavo visoms vienodus, gražius, plonus. Namuose visada augdavo rūtų, – pasakojo E. Dobiliauskienė. – Mama su kita moteriške vakarais berniukams, vaikinams siūdavo kamžas, mergaitėms – apsiaustėlius. Ar senukus ligonius lankė, ar procesija rūpinosi, mama, būdama paprasta namų šeimininkė, vis sakydavo tai daranti „Dievui ant garbės“.

Elenos mamai buvo labai svarbu saugoti lietuvybę. Moteris turėjo pasisiuvusi tautinius rūbus ir juos brangino. Dabar kostiumas saugomas kaip močiutės atminimas, kaip šeimos relikvija.

Neapsipratę ir nesusitaikę

Sovietmečiu augusi Elena nedaugžodžiauja apie savo, mokinės iš praktikuojančių katalikų šeimos, situaciją mokykloje. „Būdavo spaudimas, vienas kitas pasakydavo kažką, – mintimis grįždama į anuos laikus tarsteli E. Dobiliauskienė, tačiau nė vieno nekaltina. – Mokytojai patys buvo verčiami eiti prieš savo valią, skleisti ateistines mintis. Taip manau, nes dabar didelę dalį jų matau bažnyčioje.“

Koks anuomet buvo minėtasis spaudimas, liko užfiksuota Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) kronikos viename iš numerių.

Apžvelgdama tikinčiųjų situaciją sovietinėje mokykloje LKB kronika rašė: „…įsakė visiems mokiniams nupiešti ką nors ateistine tematika. Drąsios tikinčios mergaitės – Elė Šioraitytė, <...> – atsisakė piešti“; „…baigiantis antrajam trimestrui Kybartų Donelaičio vid. mokykloje gerai ir labai gerai besimokantiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys, norint priversti tikinčius moksleivius atsisakyti bažnyčios ir įsirašyti į komjaunimą ar pionierių organizacijas. <...> Pateikiame kai kurių už tikėjimą nukentėjusių pavyzdingų mokinių pavardes.“ Sąraše sykiu su vienuolika kitų mokinių įrašyta ir šeštokė Elė Šioraitytė.

„Mama per tėvų susirinkimus priekaištus atremdavo, kad mes į bažnyčią ėjom ir eisim – ir nieko kitaip čia nebus“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Kaip teigiama LKB kronikoje, Elenos tėtis, eilinis kaimo žmogus, sykiu su keliolikos kitų mokinių tėvais tuometei Švietimo ministerijai pateikė parašais kiekvieno asmeniškai patvirtintą skundą, prašydami „kruopščiai ištirti ne tik mūsų vaikų, bet ir kitų tikinčiųjų moksleivių elgesio pažymių sumažinimo atvejus, nurodyti <...> ištaisyti neteisingai sumažytus elgesio pažymius ir ateityje šitokiu būdu nepersekioti mūsų vaikų“.

Prieš beveik keturis dešimtmečius ryžtas pasirašyti ir įteikti tokį skundą buvo neeilinis ir drąsus veiksmas.

Natūralu, kad abiturientės Elenos charakteristikoje buvo įrašyta, jog mokinės materialistinė pasaulėžiūra nesusiformavusi.

Kiek vėliau, pačiame Atgimimo priešaušryje, atėjo laikas, kai ne tik Teresė Šioraitienė, bet jau ir jos dukra Elena bei žentas Gintas sykiu su trimis dešimtimis kitų kybartiečių pasirašė atvirą laišką LTSR prokurorui, Persitvarkymo Sąjūdžiui ir laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijai. Tuo laišku buvo siekiama visuomenei ir institucijoms priminti kun. Alfonso Svarinsko bei kun. Sigito Tamkevičiaus bylas, dvasininkams skirtas bausmes ir tai, kad „mes, tikintieji, prie to pripratę, bet neapsipratę ir nesusitaikę su tokia padėtimi“.

„Šilta į bažnyčią eiti“

Dobiliauskai šiandien save laiko tiesiog eiliniais parapijiečiais, kurie kas sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Tiesa, Gintas prieš atlaidus sako sulaukiantis Kybartų parapijos klebono kun. V. Labašausko prašymo pasirūpinti, kad procesijoje būtų vyrų, kurie neš baldakimą. Sekmadienis šioje šeimoje – kitokia diena nei likusios. „Pirmiausia einame į bažnyčią, o po to arba kur nors važiuojame, arba namuose ilsimės. Vis dėlto mes nesame tiek uolūs tikėjimo dalykuose, kiek buvo uolūs mūsų tėvai, – svarsto E. Dobiliauskienė. – Kas ką gali, tas tą padeda. Šilta į bažnyčią eiti. Ir pačioje bažnyčioje tikrai nešalta, tačiau labiausiai žmonės jaučia dvasinę šilumą.“

Nuotr. iš šeimos albumo. Mažosios Rusnės meiliai bobulyte vadinta Teresė Šioraitienė savo dukrai Elenai ir anūkėms Sigitai (kairėje) bei Tomai paliko tvirtą gyvenimo atramą – tikėjimą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-19.


  • 0

Prašys uždengti tiltą virš geležinkelio

Sunerimę dėl savo saugumo kybartiečiai ketina prašyti akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Belor“ uždengti virš geležinkelio teritorijos esantį pėsčiųjų tiltą. Jau surinkta apie šimtas tam pritariančių gyventojų parašų.

Kaip sakė Kybartų seniūnas Romas Šunokas, iniciatyva kilo iš pačių gyventojų. Parašus rinko seniūnaitis Kostas Keženis.

Tiltas priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“. Teritorijoje, virš kurios nutiestas pėsčiųjų tiltas, yra ne tik geležinkelis, bet ir įsikūrusi UAB „Belor“, vežanti ir prekiaujanti trąšomis, kitais žemės ūkiui skirtais chemikalais.

– Jau anksčiau kartu su bendrovės savininkais kreipėmės į geležinkelininkus, kad tiltas būtų uždengtas, nes kyla grėsmė ne tik žmonių saugumui, bet ir visam miestui. Juk teritorijoje – degios medžiagos, tad netyčia numestas neužgesintas degtukas gali virsti katastrofos priežastimi. Yra buvę ir ketinimų nusižudyti šokant nuo tilto. Užtektų tik paaukštinti tilto bortus ir problemų neliktų. Jie užstotų ir nuolat viršuje pučiantį stiprų vėją. Pernai gavome neigiamą atsakymą, jog tokiam reikalui „Lietuvos geležinkeliai“ pinigų skirti nebuvo numatę. Šįmet kreipsimės jau „apsiginklavę“ gyventojų parašais, – pasakojo seniūnas.

Tačiau ar tai nepakenks turizmui Kybartuose? 1996 metais statytas tiltas virš geležinkelio linijų yra ne tik praktiškas, bet ir įdomus turistams. Nuo jo atsiveria graži panorama: muitinės teritorija, Kybartų apylinkių ir net Kaliningrado srities vaizdai.

Prieš šešetą metų Kybartų pėsčiųjų tiltas buvo ilgiausias Lietuvoje, tačiau jį nurungė Klaipėdoje įrengtas 300 metrų ilgio statinys.

Kai kurie miestiečiai mano, kad praradęs ilgiausiojo statusą ir dar uždengtas viadukas Kybartams jau netarnaus kaip patogi apžvalgos aikštelė. Dėl to miestas gali prarasti nemažai žavesio.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-05


  • 0

Įstaigų bendradarbiavimas džiugina dovanomis

Metų pabaigoje Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos moksleiviai sulaukė dovanų ir dovanojo jas patys.

Jau ketveri metai „Rasos“ specialioji mokykla yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Kybartų pataisos namais, tad su šioje įstaigoje bausmę atliekančiais nuteistaisiais bei juos globojančia asociacija palaiko glaudžius ryšius.

Kiek anksčiau Kybartų pataisos namai kartu su Nuteistųjų socialinio užimtumo centro asociacija moksleiviams suorganizavo išvyką į zoologijos sodą ir dar įdėjo dovanų jo gyventojams – nuteistųjų pagamintą lesyklėlę. O vaikai gyvūnams pasmaližiauti nuvežė pačių surinktų gilių.

Tai buvo viena iš pataisos namuose rengtų gerumo akcijų, per kurias norima paremti ir nudžiuginti neįgalius specialiosios mokyklos auklėtinius.

Metų pabaigoje Kybartų pataisos namų darbuotojai kartu su nuteistaisiais ir Nuteistųjų socialinio užimtumo centro asociacija vėl pakvietė „Rasos“ specialiosios mokyklos moksleivius į gerumo akciją. Per šventę moksleiviai pasidalijo įspūdžiais apie išvyką į zoologijos sodą, o pataisos namų psichologė Ingrida Kalinauskienė vaikams papasakojo apie nuteistiesiems vedamą meno terapijos programą ir pasiūlė pagal vieną iš jos technikų nusipiešti savo portretus. Šis užsiėmimas įtraukė ir vaikus, ir pedagogus.

Moksleivių laukė ir dovanos. Nuteistųjų socialinio užimtumo centro asociacija stalą nuklojo vaišėmis ir įteikė daugiafunkcį spausdintuvą. Nuteistieji vaikams padovanojo jų pačių pagamintą lesyklėlę, kurią pats laikas kabinti prie mokyklos ir lesinti paukštelius.

„Rasos“ specialiosios mokyklos pedagogas Petras Volungevičius padėkojo už puikų bendradarbiavimą ir prisiminimui įteikė moksleivių pagamintus medinius pakabukus su šių metų simboliu – geltonuoju šunimi.

Dalyvavimas tokio pobūdžio socialinėje veikloje padeda nuteistiesiems geriau integruotis į visuomenę ir ugdyti žmogiškąsias vertybes. Tokios akcijos keičia ir visuomenės nuomonę apie laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-05.


  • 0

Žvilgsnis į „Sveikatos“ klubo metus

Pasibaigę 2017-ieji Kybartų miesto sporto klubui „Sveikata“ buvo kupini įvairių renginių, varžybų, turnyrų ir darbų.

Klubas, norėdamas vykdyti įvairius projektus, atnaujino įstatus, kad galėtų išplėsti savo veiklos sritis ir rūšis. Buvo pradėtos neformalaus ugdymo programos vaikams, planuojami dar keli nauji projektai, kurie bus susieti su vaikų ugdymu, šeimų įtraukimu į klubo veiklą.

Visus metus aktyviai ruoštasi „Sveikatos“ šimtmečio minėjimui, kuris įvyks 2019 metais. Sukurti specialūs 100-mečio kamuoliai kaip padėka žmonėms, skiriantiems paramą paminklui, įamžinsiančiam Kybartų sporto patriarcho Vytauto Kochanausko atminimą.

Klubas gavo kvietimą prisijungti prie seniausius pasaulio klubus vienijančios draugijos „Club of Pionerrs“, kuri siekia išsaugoti futbolo vertybes: pagarbą, sąžiningumą, bendravimą, taip pat rengia susitikimus ir futbolo turnyrus tarp seniausių pasaulio klubų. 2017 nenutrūko ir bendradarbiavimas su mūsų senaisiais partneriais: „Rasos“ specialiąja mokykla, „Kregždutės“ vaikų lopšeliu-darželiu, sporto klubu „Impulsus“, „Saulės“ progimnazija. Šiais metais pradėjome draugauti ir pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Kybartų mokykla-darželiu „Ąžuoliukas“.

Klubo komandos vykdė aktyvią sportinę veiklą, dalyvavo vaikų, senjorų, vyrų varžybose. Buvo surengti kasmetiniai turnyrai V. Kochanauskui ir „Sveikatos“ nariams atminti. Aišku, pagrindinis klubo uždavinys – išlaikyti vyrų komandą, kuri vėl dalyvavo Lietuvos II lygos Pietų zonos futbolo pirmenybėse. Tarp dešimties komandų užimta penkta vieta. Kadangi „Sveikatos“ ekipoje dauguma žaidėjų yra tik mūsų rajono futbolininkai, buvo be galo sunku kovoti su komandomis, papildytomis aukščiausio lygio futbolininkais. Džiugu, o kartu ir liūdna paminėti, kad nuo ketvirtą vietą užėmusios Marijampolės ,„Sūduvos-B“ ekipos atsilikome tik įmuštų ir praleistų įvarčių santykiu.

Sezono pradžioje buvo sužaistos dvejos draugiškos rungtynės su Kauno ir Druskininkų komandomis. Jau penktą sezoną komandą kovoms ruošti man padėjo jaunimo treneriai L. Savickas, R. Melsbakas ir M. Mikelkevičius.

Pirmajame varžybų rate net trejos rungtynės baigėsi lygiosiomis ir tai neleido komandai priartėti prie lentelės lyderių. Tačiau antrojo rato pabaigoje buvo laimėtos net penkerios iš šešerių paskutinių rungtynių. Žiūrovams ypač įsiminė puikios rungtynės su „Jonavos–B“ ir „Panerio“ komandomis, kai buvo pasiektos pergalės 9:2 ir 7:0.

Kybartiečiai futbolininkai taip pat dalyvavo LFF taurės varžybose, kuriose pirmajame etape 4:0 nugalėjo Šiaulių „Fanus“. Antrajame burtai komandą suvedė su A lygos Jonavos komanda. „Sveikata“ visas rungtynes priešinosi profesionaliems futbolininkams, bet pralaimėjo rezultatu 1:2 ir pasitraukė iš tolimesnių taurės kovų.

Per sezono uždarymo vakaronę diplomais ir padėkomis buvo apdovanoti geriausi komandos žaidėjai: perspektyviausiu pripažintas jaunasis Adamas Vieraitis, geriausiu vartininku – Vytenis Bujauskas, geriausiu gynėju – Mantas Kereiša, geriausiu saugu – R. Gudelis. Specialiu prizu, kurį įsteigė Lilija ir Antanas Žilinskai, apdovanotas Artūras Pečiulis. Jis visą sezoną žaidė puikiai ir įmušęs 17 įvarčių liko antras visų lygos snaiperių sąraše.

Visus pasveikino ir linkėjimus išsakė „Sveikatos“ klubo prezidentas Nerijus Demenius.

Henrikas KATILIUS

Nuotr. Neseniai pasibaigusiame sezone „Sveikatos“ futbolininkai Lietuvos II lygos Pietų zonos futbolo pirmenybėse užėmė penktą vietą.

Padėka

„Sveikatos“ klubas yra dėkingas savo rėmėjams: Seimo nariui Algirdui Butkevičiui, UAB „Belor“, UAB „Ebresa“, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, Marijampolės apskrities futbolo federacijos prezidentui Žydrūnui Buzui, UAB „Vilkaviškio autoklubas“ vadovui Robertui Deltuvui, UAB „Sport time“, Kybartų seniūnijai, Evaldui ir Linai Mačiuliams, Andriui ir Mildai Vaičaičiams, Zigmui Botyriui, Antanui ir Lilijai Žilinskams, Rimantui ir Jurgitai Kivyliams, Arūnui ir Svetlanai Norkeliūnams, Vaidui ir Daivai Bruožiams, Ričardui ir Oksanai Siaurusaičiams, Vytautui Skinkiui, sporto klubui „Impulsus“, UAB „Kautra“, UAB „Aukso ragas“, Kybartų „Saulės“ progimnazijai, UAB „Kybartų darna“ ir kultūros centrui. Taip pat dėkojame savo draugams: visiems klubo fanams, Romui Šunokui, Dainiui Kovui, Gintarui Ryckiui, Romutei Jablonskienei, Arvydui Iešmantavičiui, Haroldui Kerušauskui, Mariui Vilemaičiui, Erikui Plaušiniui, Stasiui Katinskui, Mindaugui Balčiūnui ir kitiems.

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-05.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian