Kybartai spaudoje

Kybartų skauduliams sutvarkyti reikia pinigų

Neatsakingas vieno žmogaus poelgis sukėlė rimtų rūpesčių ne tik visiems namo gyventojams, bet ir daugiabučius administruojančiai bendrovei. Kas turėtų sumokėti už patirtus nuostolius ir skirti lėšų namo remontui, kol neprasidėjo šalčiai, neaišku.

Žalos neatlygins

„Santakoje“ rašėme apie rugsėjo 29 d. nelaimę Kybartuose, kai viename Darvino gatvės daugiabutyje sprogus dujoms visiškai sudegė butas, o sprogimo banga išvertė kelių tos pačios laiptinės butų duris, išdaužė langus, išklibino neseniai renovuoto daugiabučio balkonų, sienų konstrukcijas, o skrieję daiktai apdaužė kieme stovėjusius automobilius.

Sprogimo priežasčiai nustatyti policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau jis kol kas nebaigtas. Visgi surinkti duomenys leidžia manyti, kad pasitvirtins pirminė versija: buto gyventojas pats nupjovė prie viryklės prijungto dujotiekio žarnelę ir sukėlė sprogimą. Jei ši versija pasitvirtins ir baigus ikiteisminį tyrimą, niekas padarytos žalos neatlygins, nes pats kaltininkas, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, dėl kūno nudegimų mirė.

Teoriškai, civilinį ieškinį būtų galima pareikšti kaltininko turto paveldėtojams, tačiau pastarasis nieko vertingo neturėjo – pats gyveno sūnaus, augusio globos namuose ir būstą įsigijusio už našlaičio įsikūrimo pašalpą, bute, kurį ir nuniokojo ugnis. Taigi tikėtis, kad padaryta žala bus atlyginta, ko gero, naivu.

Įvertins ekspertai

Daugiabučius Kybartuose administruojančios UAB „Kybartų darna“ vadovas Egidijus Ausiejus pripažino, kad minėtas namas – didžiausias administratorių skaudulys. Netrukus prasidės žiema, o išdužę butų ir laiptinių langai tik „užkamšyti“. Laiptinėse į paketinių langų rėmus įstatytas skaidrus polikarbonatas, o buto, kuriame įvyko sprogimas, langai užkalti fanera.

Tačiau tokios priemonės – tik laikinos. Tam, kad namas atitiktų energinio naudingumo reikalavimus ir mokėdami už šildymą nekentėtų visi jo gyventojai, langus bei balkonus būtina įstiklinti tokiomis medžiagomis, kaip numatyta renovacijos projekte.

Tačiau pinigų nenumatytiems darbams „Kybartų darna“ neturi. Patys gyventojai, kurie už namo renovaciją moka paskolą bankui, tikrai nenusiteikę ieškoti papildomų lėšų.

Egidijus Ausiejus sakė, kad didelį rūpestį kelia ne tik sprogimo išdaužyti langai, bet ir aprūkęs namo fasadas. Po sprogimo kilus gaisrui ugnies liežuviai vertėsi pro išdužusius langus, kaitino izoliacines namo sienų konstrukcijas.

– Baiminamės, kad ugnis nebūtų patirpdžiusi fasadą dengiantį putų polistireną, – nuogąstavimais dalijosi E. Ausiejus. – Dabar matome tik aprūkusį tinko sluoksnį, bet nežinome, kas dedasi po juo. Kad būtų įvertinta polistireno būklė, reikia kviesti ekspertus. Vien ekspertizė kainuos daugiau nei pusę tūkstančio eurų.

Galėjo įsitikinti

E. Ausiejus sakė, kad šioje situacijoje įžvelgia vienintelį pliusą – pasitvirtino, jog sienų šiltinimo medžiagos nėra degios, mat nuo tokios kaitros sienos aplink degantį langą būtų užsiliepsnojusios, o tai galėjo turėti labai skaudžių pasekmių. Grybštelėjus ugnies liežuviams liepsna galėjo nubėgti visu fasadu ir visiškai „nurengti“ namo „kailinius“, išpyškinti langus, sukelti gaisrus kituose butuose.

– Kai tvirtinome investicinius renovacijos projektus, iš gyventojų dažnai girdėdavau priekaištų, kad izoliacinė medžiaga neva labai degi ir kad kilus gaisrui supleškės visas daugiabutis, – aiškino E. Ausiejus. – Aš rodydavau medžiagų sertifikatus, tačiau skeptikai nelabai jais tikėjo. Dabar turėjome progos įsitikinti, kad šiltinti naudojamos medžiagos tikrai nedegios ir atitinka sertifikatus.

Kol kas orai dar palankūs ir šaltis pro laikinus langus nesiveržia. Tačiau problemą reikia spręsti kuo skubiau, nes šalčiai gali užeiti bet kuriuo momentu. E. Ausiejus jau kreipėsi į rajono Savivaldybę, kad skirtų lėšų daugiabučio namo remonto darbams. Tačiau kol kas net nežinia, kiek pinigų tam reikėtų.

Bandymai bliūkšta

Minėtas Darvino gatvės daugiabutis – ne vienintelis pastatas, dėl kurio galvą skauda „Kybartų darnos“ vadovui. J. Basanavičiaus g. 38-as namas, pripažintas paveldosaugos objektu, griūva tiesiog akyse, tačiau metai iš metų kalbos apie jo restauravimą ir lieka kalbomis. Lėšų statinio remontui ieškojo Pasaulio kybartiečių draugija, prieš 19 metų buvo parengtas namo atstatymo projektas, tačiau per tiek laiko darbai iš mirties taško nepajudėjo ir paveldo vertybėmis pripažintos architektūrinės detalės baigia subyrėti.

„Kybartų darna“ kreipėsi į Būsto energijos taupymo agentūrą ir tikėjosi gauti lėšų iš daugiabučių modernizavimui skirtų projektų, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. Mat agentūra rengia projektus energijos taupymui, o ne namams, kurie praktiškai virtę griuvėsiais, atstatyti.

Ieško savininkų

Namo administratoriai surado banką ir investicinę bendrovę, kurie sutiktų duoti paskolą namo remontui. Tačiau skolintojai kelia aukštus reikalavimus būstų savininkams – jie turi būti pakankamai mokūs, kad galėtų sugrąžinti paskolą. Akivaizdu, kad griūvančio statinio savininkai to padaryti nepajėgūs.

E. Ausiejus pasakojo, kad neseniai suplazdėjo dar viena viltis – atsirado žmogus, kuris sutiktų perimti visus minėto namo butus savo nuosavybėn ir savo lėšomis suremontuotų istorinį pastatą. Tačiau dabar kilo rūpestis surasti visus butų savininkus, tarp kurių yra ir jau seniai bankrutavusių įmonių iš kitų miestų. Tad „Kybartų darna“ laukia atsakymo iš Registrų centro, kur rasti žmones ir įmones – oficialius griūvančio namo savininkus. E. Ausiejus viliasi, kad bent šis planas pasiseks.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Eglės MIČIULIENĖS nuotr. UAB „Kybartų darna“ vadovas Egidijus Ausiejus nerimauja, kas atlygins žalą už sprogimo nuniokotus butus.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-29.


Dėl pervažos kybartiečiams teks apsišarvuoti kantrybe

Kybartų geležinkelio pervažų būklė netenkina vietinių gyventojų. Anapus geležinkelio gyvenantys žmonės priversti keliskart per dieną dardėti per duobes ir laužyti automobilius.

Kenčia automobiliai

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė nuolat girdintis gyventojų priekaištus dėl netvarkingų geležinkelio pervažų. Pervažų kelio danga duobėta, tad žmonės priversti laužyti automobilius. Tie, kam pervažą reikia kirsti retai, nepatogumų gal ir nepastebi, bet gyvenantieji vadinamoje „užgelžkelėje“ dėl to kenčia nuolat.

– Tokių geležinkelio pervažų, kokios yra Kybartuose, jau seniai neteko regėti nė viename Lietuvos krašte, – piktinosi į redakciją paskambinęs kybartietis. – Šiuolaikinės sankryžos lygios, važiuodamas automobiliu net nejauti, kad bėgius kerti. O čia dardi tarsi vežimu per bruką.

Skaitytojas stebėjosi, kaip Lietuva pristatoma užsieniečiams ir kokį įvaizdį formuoja, kai atvykę iš Kaliningrado srities ir mūsų šalies teritorija pavažiavę vos kelis šimtus metrų jie neišvengiamai kerta geležinkelį, laužydami ir paprastus, ir prabangius, turistinius automobilius.

– Kai kasdien važinėdamas per bėgius pats susilaužysiu automobilį, būtinai kaltus paduosiu į teismą. Tik nežinau, ką kaltinti – ar Kybartų seniūną, ar geležinkeliečius, – svarstė pasipiktinęs kybartietis.

Atsakymo nesulaukė

Kybartų seniūnas Romas Šunokas patvirtino, kad ir jo netenkina geležinkelio bėgių situacija.

– Pagrindinės pervažos, esančios J. Basanavičiaus gatvėje, magistraliniame kelyje Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas, būklė nepakenčiama. Po mano priekaištų kelios duobės buvo užlygintos, tačiau problemos neišsprendė, – aiškino R. Šunokas. – Problema ta, kad ištrupėję betoniniai bėgių įdėklai, todėl važiuodami automobiliai turi „šokinėti“ per plienines bėgių sijas.

Kitoje pervažoje, esančioje Gedimino gatvėje, situacija kiek geresnė, nes suformuoti guminiai įdėklai. Ten pakaktų palyginti iškilnotą asfaltą, mat dėl nekokybiškai atliktų darbų atsirado 3–5 cm aukščio graublės.

R. Šunokas dėl geležinkelio pervažos problemos paskutinį kartą į AB „ Lietuvos geležinkeliai“ Geležinkelių infrastruktūros direkcijos direktorių Karolį Sankovskį kreipėsi rugsėjo 5 d. ir apie priimtus sprendimus prašė informuoti raštu.

Oficialiame rašte „Lietuvos geležinkeliams“ seniūnas prašė rasti lėšų ir galimybę sutvarkyti geležinkelio pervažos kelio dangą Kybartų mieste, J. Basanavičiaus gatvėje. R. Šunokas atkreipė dėmesį, kad pervaža yra magistraliniame kelyje, kuriuo vyksta daug užsienio piliečių, o norėdamas pagrįsti darbų būtinybę dar pridėjo keletą garbingos Kybartų geležinkelio stoties istorijos faktų. Deja, jokio atsakymo į siųstą laišką seniūnas iki šiol nesulaukė.

Atsakymo negavo

Kada Kybartų seniūnas sulauks Geležinkelių infrastruktūros direkcijos atsakymo, sunku prognozuoti, nes visi oficialių raštų atsakymo terminai seniai išsekę. Tačiau į „Santakos“ žurnalistų nusiųstą užklausą AB „Lietuvos geležinkeliai“ Komunikacijos departamentas sureagavo iškart. Departamento atstovas Gintaras Liubinas informavo, kad šiuo metu yra parengtas ir derinamas Kybartų geležinkelio stoties iešmų ir pervažos J. Basanavičiaus gatvėje paprastojo remonto projektas. Šis projektas yra kompleksinis ir susijęs ne tik su pervažos remontu, bet ir su pervažos prieigose esančių iešmų pakeitimu, dalinai iešmyno ir signalizacijos įrenginių pertvarkymu, o taip pat vandens nuvedimo sutvarkymu.

„Projektas yra pakankamai sudėtingas, didelės apimties ir reikalaujantis daug lėšų. Atsižvelgiant į užtrunkančias pirkimo procedūras bei projekto darbų apimtis, planuojame, kad projektas bus pradėtas įgyvendinti 2020 metų ketvirtame ketvirtyje ir užbaigtas per 2021 m. pirmą pusmetį“, – laiške redakcijai rašė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas.

Tad dar daugiau nei metus kybartiečiams ir miesto svečiams teks apsišarvuoti kantrybe ir dardėti nervinančia pervaža. Belieka tikėtis, kad automobiliai šiuos išbandymus dar atlaikys.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Andriaus GRYGELAIČIO nuotr. Betoniniai bėgių įdėklai taip ištrupėję, kad mašinoms tenka šokinėti per plienines sijas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-25.


Nė dienos be mankštos

Kybartų vaikų lopšelyje-darželyje „Kregždutė“ ypatingas dėmesys skiriamas sveikos gyvensenos ugdymui.

Nuolat skatiname vaikus mankštintis, sveikai valgyti, daugiau laiko praleisti gryname ore. Dalyvaudami respublikiniame projekte „Sveikatiada“, priėmėme iššūkį „Nė dienos be mankštos“. Stengiamės išugdyti vaikams įprotį kasdien mankštintis.

Šiais metais vykdome projektą „Judam, krutam visada“. Jam gavome lėšų iš Vilkaviškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos. Per projektą organizavome įdomius ir patrauklius renginius: susipažinome su įvairiomis sporto šakomis, patys sportavome, suteikėme vaikams daugiau žinių ir praktinių įgūdžių apie sveiką mitybą, apie fizinį aktyvumą. „Lašiukų“ grupės ugdytinio Jovydo mama Eugenija supažindino vaikučius su jogos pradmenimis. Mažiesiems patiko įsikūnyti į gyvūnus ir atlikti šiems būdingus judesius.

„Bitučių“ grupės ugdytiniai estafetėse rungėsi su Kybartų vaikų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ priešmokyklinukais.

Vaikai po aktyvių fizinių pratimų nerūpestingai lakstė po aikštę gaudydami muilo burbulus. Ugdytiniai sportuodami surado naujų draugų ir patyrė daug gerų emocijų.

Projektą vainikavo Kakė Makė ir Nykštukas. Darželinukai apsidžiaugė netikėtai atvykusiais draugais.

Iš pradžių Kakė Makė pakvietė visus atlikti mankštą. Po to vyko įvairios rungtys. Mažieji rinko spalvotus kamuoliukus, važinėjo paspirtukais, vyresnieji mušė kamuolį į futbolo vartus, o priešmokyklinukai, įveikę kliūtis, piešė lentoje veidukus, kurie atspindėjo jų nuotaiką. Kakė Makė pasidžiaugė, kad vaikai darželyje jaučiasi laimingi, nes popieriaus lape spindėjo vien šypsenos. Po rungčių Kakė Makė pakvietė apibėgti aplink darželį. Pasibaigus aktyvioms veikloms vaikai vaišinosi sveiku pienišku desertu.

Stengiamės skatinti vaikus aktyviai judėti nuo pat mažens. Juk ne veltui filosofas ir poetas Horacijus yra pasakęs, kad tas, kas nebėgioja sveikas, turės bėgioti, kai susirgs.

Aušra POVILAITIENĖ

Priešmokyklinio ugdymo pedagogė

Nuotr. Kake Make kviete darželinukus dažniau mankštintis.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-22.


Rudens šventė Matlaukyje vainikuota muziejaus atidarymu

Praeitą šeštadienį Matlaukyje šurmuliavo rudens šventė „Jei ne morkos, tai burokai“. Išradinga Matlaukio kaimo bendruomenės taryba susirinkusiuosius ne pirmą kartą nustebino kūrybingumu ir dosnumu.

Rudens šventėje dėmesio netrūko nei tradicijoms, nei naujovėms. Matlaukiečiai atšventė ne tik derliaus nuėmimo pabaigtuves, bet ir atidarė muziejų.

Jau antrą mėnesį laukuose karaliaujantis margaspalvis ruduo pagaliau leido atsipūsti ir ūkininkams. Tai jų darbščių rankų nuopelnas, kad ant stalo netrūko duonos, pyrago, lašinių, gardaus sūrio, saldaus medaus, kitokių skanumynų. Šiomis gėrybėmis jie pasidalijo ir su bendruomene.

Padėkoti už derlių ir vieni kitus bendruomenės nariai, svečiai rinkosi į šv. Mišias Virbalio bažnyčioje. Vėliau visi skubėjo į Matlaukio kaimo bendruomenės muziejaus atidarymą. Nuo šiol kiekvienas bendruomenės namų svečias galės pasklaidyti vietinių sukauptą nuotraukų, straipsnių ir dokumentų archyvą, prisiminimais pakeliauti ilgu kaimo istorijos ir bendruomenės nueitu keliu. Matlaukį garsinanti krepšinio komanda papuošė muziejų iškovotais trofėjais. Sulaukta dovanų bei palinkėjimų iš kaimyninių bendruomenių, aplankiusių svečių ir mecenatų.

Nors čia tik dalelė to, kas vyksta šiuose bendruomenės namuose, bet tai – įrodymas sau ir kitiems, kokia reikalinga kaimui vieninga, kūrybiška ir neabejinga bendruomenė, kur vietą randa kiekvienas jos narys.

Šventėje dalyvavo ir rajono Savivaldybės vadovai: meras Algirdas Neiberka, administracijos direktorius Vitas Gavėnas, jo pavaduotoja Daiva Riklienė, taip pat Kybartų seniūnas Romas Šunokas.

Svečiai linkėjo bendruomenei ir toliau nestokoti idėjų bei sėkmės naujuose darbuose.

Matlaukio kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Dubauskienė padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie muziejaus įkūrimo.

Už pagalbą ir savanorišką nuoširdų darbą bendruomenės labui ji įteikė padėkas Vilkaviškio rajono savivaldybei, Kybartų seniūnui.

Gerų žodžių, padėkų ir savomis rankomis veltų simbolinių burokų iš pirmininkės sulaukė aktyviausi bendruomenės nariai.

Šventę papuošė ansamblio muzika, vaikų darbelių bei piešinių paroda.

Pasak vietinių, ruduo kaime – visai neniūrus, kai jame gyvena darbštūs ir gerai nusiteikę žmonės.

„Santakos“ inf.

Daivos RIKLIENĖS nuotr. Matlaukyje viešėjęs rajono meras Algirdas Neiberka peržvelgė vietos žmonių sukauptą istorinę medžiagą.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-18.


Pasaulio kybartiečių draugija tęs tradicines veiklas ir imsis naujų iššūkių

Dvyliktus metus skaičiuojanti Pasaulio kybartiečių draugija (PKD) visuotiniame narių susirinkime ne tik aptarė metų darbus bei planus, bet ir išsirinko naują pirmininką.

Kitas vadovas ir atnaujinta valdyba

Iš ilgamečio draugijos vedlio Leono Narbučio draugijos vairą perėmė edukologas profesorius Vytautas Šlapkauskas. Didelį indėlį į draugiją įnešęs L. Narbutis iš veiklos nepasitraukė. Jis papildė atsinaujinusios valdybos gretas. Į draugijos valdybą taip pat išrinkti Vilniaus universiteto profesorius Romas Baronas, verslininkas Rimas Sabaliauskas, ūkininkas Robertas Mickevičius, vilnietė Violeta Mickevičiūtė, Kybartų pašto skyriaus viršininkė Jolita Ramanauskienė ir naujienų portalo lrytas.lt žurnalistė Greta Ališauskaitė.

Po visą pasaulį pasklidusius kybartiečius vienijanti draugija ketina tęsti savo tradicines veiklas ir ruošiasi naujiems iššūkiams. Kaip susirinkime sakė Kybartų seniūnas Romas Šunokas, PKD ne vien darbais, bet ir idėjomis prisideda prie miesto gyvenimo.

„Sunku išmatuoti kultūrinį draugijos indėlį – jis praturtina Kybartus, įneša kitų spalvų. Dėl draugijos veiklos Kybartų vardas skamba ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto“, – sakė R. Šunokas.

Dalijasi istorine medžiaga

Šiemet PKD spėjo pakartotinai išleisti du atnaujintus leidinius: „Kybartai“ (autorius Albinas Vaitkevičius) ir Vytauto Jakelaičio atsiminimų knygą „Iš Paprūsės“.

Minint Kybartams suteiktos miesto teisės ir privilegijos bei futbolo klubo „Sveikata“ gyvavimo šimtmečius PKD parengė unikalią senųjų fotografijų parodą. Jaunesni ir išvykę svetur kybartiečiai apie miestą jau žino nedaug, retas yra girdėjęs apie anksčiau jame veikusias įstaigas, gyvenusias ir prie miesto augimo prisidėjusias asmenybes, todėl aplankę parodą ne vienas atranda Kybartus iš naujo.

Pasklaidyti sukauptą neįkainojamą PKD archyvą, po dalelę atkeliavusį iš žymiausių krašto gyventojų net iš už Atlanto, kiekvienas turi progą Algimanto Kezio galerijoje.

Ši tapo dar atviresnė ir gyvesnė, nes prijungus ją prie Kybartų kultūros centro, galerija pradėjo rūpintis kūrybingoji Andželika Micutienė. Ten jau suplanuotos viena kitą keisiančios kraštiečių darbų parodos, netrūks ir kitokios kultūrinės veiklos.

PKD ir toliau ketina užsiimti kultūrinių projektų inicijavimu ir įgyvendinimu, kadangi savo šaknų ieškančių žmonių daugėja ir, kaip sakė draugijos pirmininkas prof. V. Šlapkauskas, turime fiksuoti dabartį bei saugoti ją, nes tai taps istorija ateities kartoms. Pasak profesoriaus, žmonijos viltis yra kultūra, o žmogus be istorijos – niekas.

PKD suguldė istoriją bei kybartiečių gyvenimo akimirkas į keliolika leidinių, kuriuose save ir savus atpažins kraštiečiai. Visi leidiniai artimiausiu metu bus pasiekiami interneto platformoje.

Skatina gabius jaunuolius

Dėl gimtojo krašto iš skirtingų Lietuvos miestų susibūrusius draugijos narius vienija noras prisidėti, pasidalyti su kraštiečiais gerais darbais. Šiemet ketvirtą kartą įteiktos ir PKD mokslininkų fondo premijos Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniams. Šios idėjos iniciatorius prof. R. Baronas priminė, kad iš Kybartų kilęs ne vienas žymus mokslininkas, o šiemet dešimt jų prisidėjo prie mokinių rėmimo fondo.

Profesoriaus teigimu, dabartiniai mokiniai geba pelnyti apdovanojimus aukščiausio lygio konkursuose. Ir net ne po vieną, o po kelis, todėl jie verti paskatinimo bei palinkėjimo siekti mokslo aukštumų.

Derasi dėl istorinio statinio

Susirinkime pristatyta ir ilgus metus darbotvarkėje esančio sudegusio pastato J. Basanavičiaus g. 38 situacija. Draugija ir toliau aktyviai dirba dėl istorinio statinio. Prieš metus rūpintis juo buvo paskirtas namo administratorius – UAB „Kybartų darna“. Šiuo metu vyksta intensyvios derybos su iki šiol susitarti niekaip negalėjusiais savininkais. Būtent dėl to strigo namo gelbėjimo darbai. Rezultatų tikimasi iš dar šį mėnesį vyksiančio susirinkimo, kuriame savo sprendimus žada pateikti daugelis savininkų. Šiuo metu pastato būklė yra avarinė ir itin pavojinga aplinkiniams. Kad ir kaip būtų, vilčių, jog šio statinio likimas, o sykiu ir vaizdas Kybartuose pasikeis, draugija nepraranda.

Greta ALIŠAUSKAITĖ

Rimantos BARONIENĖS nuotr. Naujasis Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas prof. Vytautas Šlapkauskas (trečias iš kairės) ir dalis valdybos narių: (iš kairės) Jolita Ramanauskienė, Rimas Sabaliauskas, Greta Ališauskaitė, Leonas Narbutis ir prof. Romas Baronas pasiryžę toliau dirbti dėl Kybartų.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-29.


Geriausiu tinklininku pripažintas kybartietis

Respublikiniame Valstybės sienos apsaugos tarnybos tinklinio turnyre geriausiu tinklininku pripažintas Kybartų užkardos vyresnysis pasienietis Deividas Aželskas. Jis ir jo brolis Žydrūnas Pagėgių rinktinės komandą „ištempė“ į pirmąją vietą.

Trečiadienį Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos sporto salėje vyko VSAT tinklinio turnyras, kurį organizavo Vilniaus pasienio rinktinė.

Turnyre varžėsi šešios pasieniečių komandos iš Vilniaus, Pagėgių, Pakrančių apsaugos, Varėnos pasienio rinktinių ir Pasieniečių mokyklos bei svečiai – Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio (JPB) komanda.

Komandos burtų keliu buvo suskirstytos į du pogrupius, žaidimas vyko rato sistema. Savo žaidimu iškart išsiskyrė Pagėgių rinktinės komanda, kuriai visuomet atstovauja ir mūsų rajone tarnaujantys pasieniečiai.

Kaip ir tikėtasi, finale rungtis dėl geriausiųjų vardų prie tinklo stojo Pagėgių ir Varėnos pasienio rinktinių sportininkai. Pagėgiškiai pasirodė esantys stipresni ir varėniškius nugalėjo rezultatu 2:0. Geriausios VSAT tinklinio komandos vardą Pagėgių pasienio rinktinės komanda su kybartiečiais priešakyje iškovojo penktus metus iš eilės.

Geriausiu turnyro žaidėju pripažintas Kybartų pasienio užkardos vyresnysis pasienietis Deividas Aželskas. Pareigūnas apdovanotas specialiuoju prizu.

Pagėgių rinktinės komandos žaidėjai pripažino, kad pergalės nebūtų iškovoję, jei ne brolių Deivido ir Žydrūno Aželskų iš Kybartų užkardos tandemas. Vaikinai vienas kitą papildo ir darbe, ir tinklinio aikštelėje.

Kasmetinio VSAT pareigūnų tinklinio turnyro tikslas – gerinti pasieniečių fizinį pasirengimą, skatinti tarnybos ir jos struktūrinių padalinių bendradarbiavimą, pareigūnų bendravimą bei populiarinti tinklinį ir pasieniečio profesiją.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santakos“, 2019-10-18.


Kalbės apie prezidentinę porą

Spalio 28 d., 17 val., Kybartų kultūros centro galerijoje (J. Basanavičiaus g. 9, II a.) vyks paskaita-diskusija „Lietuvos šimtmečio asmenybės: Antanas ir Sofija Smetonos“.

Apie pirmą ir paskutinį tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentą A. Smetoną ir jo žmoną Sofiją kalbės atkurtos nepriklausomos Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas, buvęs vidaus reikalų ministras, parlamentaras dr. Stasys Šedbaras ir Smetonų gyvenimo bei veiklos ekspertė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė. Dviejų mokslininkų, daug savo gyvenimo valandų skyrusių Lietuvos istorijos pažinimui ir jos asmenybėms, vizitas Kybartuose – puiki proga sužinoti tai, apie ką iki šiol visuomenėje netyla diskusijos. Renginį ves rašytoja Loreta Jastramskienė.

„Santakos“ inf. 

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


„Rudens kermošius“ papildė labdaros valgyklėlės lentynas

Kybartų turgavietėje šurmuliavo „Rudens kermošius“, kurį šio miesto kultūros centras organizuoja jau trečius metus. Šitos šventės tikslas – ne tik pasidžiaugti sezono derliumi, bet ir atgaivinti miesto turgaus tradicijas bei kartu surengti akciją, skirtą paremti Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės labdaros valgyklėlę.

Šiais metais gyvumo, spalvų ir šventiškumo „Rudens kermošiui“ suteikė bendruomenių kiemeliai. Savo aktyvumu džiugino Gudkaimio, Matlaukio, Kybeikių, Šiaudiniškių, Keturkaimio kaimų bendruomenės, „Virbalio vartų“ ir Kybartų bendruomenių žmonės. 

Visi išradingai išpuošė prekystalius ir pirkėjus viliote viliojo įvairiausiomis kaimo gėrybėmis. Čia buvo ir sūrio, ir medaus, ir šiltos kaimiškos duonos. Išalkę šventės dalyviai galėjo nusipirkti karštų čeburekų, kibinų, šurpos ir net uzbekiško plovo. 

Susirinkusiuosius linksmino Kybartų kultūros centro Vištyčio kultūros namų kapela „Vištytis“, Girėnų bendruomenės centro kapela „Girėnai“ (Šakių r. sav.), Akmenynų laisvalaikio salės liaudiškos muzikos kapela „Akmenynai“ (Kalvarijos sav.) bei netikėti Kybartų moterų linijinių šokių kolektyvo „Ladies“ pasirodymai. Netrūko linksmybių, šokių ir dainų, vyko obuolių lupimo varžytuvės. Aktyviausiems renginio dalyviams atiteko specialieji prizai su „Rudens kermošiaus“ logotipais, bendruomenių atstovams – ąžuoliukų sodinukai. 

Kaip sakė Kybartų kultūros centro darbuotoja Andželika Micutienė, gera daryti gera. Gera, kai gali suteikti nors lašelį džiaugsmo tiems, kurie jo stokoja labiausiai. O gerumo lašų prikapsėjo tikrai nemažai! Kybartų neįgaliųjų grupės labdaros valgyklėlės vadovė Leonarda Dovidaitienė nuoširdžiai dėkojo kultūros centro darbuotojams už suorganizuotą įdomią „Rudens kermošiaus“ šventę, gražius šokius, moterų „baikerių“ pasirodymą, linksmą muziką, šventės vedėjos išradingumą. 

„Išmok gyvenimui dėkoti už tai, ką turi, tada jis tau padovanos tai, ko trūksta“, – sakė vadovė, dėkodama bendruomenėms už padovanotas daržoves, vaisius, medų, saldumynus. Šventė baigėsi, bet gerumas turi išlikti. Juk ne veltui sakoma: „Daryk, ką gali, su tuo, ką turi, ten, kur esi.“ 

Pasak miesto kultūros centro darbuotojų, šventę organizuoti tampa vis lengviau, nes sulaukiama didelio Kybartų seniūnijos, UAB „Kybartų darna“, vietinės bendruomenės palaikymo. Atsiranda vis daugiau neabejingų žmonių, o bendruomenė vis labiau susitelkia daryti gerus darbus. 

„Santakos“ inf. 

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Moterys dalyvavo obuolių lupimo varžytuvėse.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


Pritapti prie bendruomenės romams padėtų švietimas

Ne paslaptis, kad besiplečiančią romų bendruomenę kybartiečiai laiko našta savo miestui. Romų tautybės žmonės nenori dirbti, reikalauja pašalpų, verčiasi nelegaliais verslais. Kokia to priežastis ir kaip įtraukti romus į bendruomenės gyvenimą, atskleidžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikti tyrimai.

Priežasčių daug 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotas tyrimas atskleidė, kad vos daugiau nei dešimtadalis romų dirba samdomą darbą. Tačiau dalis romų ieško būdų įsitvirtinti darbo rinkoje, nors sėkmingai įsidarbinti ir išsilaikyti darbo vietoje pavyksta nedaugeliui. 

Kai kurie romai pabrėžė, jog dirbti nekvalifikuotą, sunkų fizinį darbą, atitinkantį jų išsilavinimą, trukdo sveikatos būklė: turintys ilgalaikių sveikatos sutrikimų nurodė pusė apklaustųjų. Tarp mūsų šalyje gyvenančių ne romų tautybės žmonių taip apibūdinančių savo sveikatą kur kas mažiau – 37 procentai. 

Romų integracijos į Lietuvos visuomenę analizė atskleidė, kad šios tautybės žmonių nedarbas dažnai susijęs su įvairiomis socialinėmis problemomis: neraštingumu, skolomis, bendrųjų darbo ir socialinių įgūdžių stoka, tinkamos kvalifikacijos neturėjimu, lietuvių kalbos nemokėjimu bei artimųjų priešinimusi asmens darbo paieškai. 

Sunku adaptuotis 

Jau daug metų su bendruomene dirbanti Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja išskiria dvi pagrindines priežastis, trukdančias romams įsitraukti į darbo rinką. Specialistė įvardijo kvalifikacijos neturėjimą bei neigiamas gyventojų nuostatas. 

Jai pritarė ir Eišiškėse veikiančiame Romų visuomenės centre tarpininku dirbantis Henrikas Ivanovskij. Pasak jo, darbdaviai net paprasčiausios žoliapjovės nenori patikėti romų tautybės žmonėms. 

H. Ivanovskij neslėpė, jog yra romų, kurie nenori dirbti, bando išsisukti nuo įsipareigojimų, savotiškai priešinasi įtraukties procesui. Tačiau tokią poziciją lemia ne tautybė, bet socialinis kontekstas. 

Didelę įtaką šiai laikysenai daro įsisenėję įpročiai, mat ilgamečiai bedarbiai (ir ne tik romai) labai sunkiai adaptuojasi, nes sunku pakeisti gyvenimo būdą, ritmą. Be to, lūkesčiai dažnai neatitinka tikrovės, mat žmonės norėtų dirbti nesunkų darbą ir gauti padorų atlyginimą. Bet tai, anot S. Novopolskajos, ne vien romų problema. Mat daugiavaikės lietuvių šeimos, gaunančios socialines pašalpas, taip pat nenori dirbti. Jei pašalpa didesnė nei atlygis, dirbti neapsimoka finansiškai. 

Neigiamus kai kurių romų įpročius formuoja pati visuomenė, šią grupę dažnai nustumdama į paraštes. Jau vien lietuvių folkloras atskleidžia požiūrį į romus: nepaklusnūs vaikai buvo gąsdinami „čigonais“. 

Tai, kad romai nesilaiko didžiajai visuomenės daliai priimtinų normų, yra savotiškas savigynos mechanizmas: jei žmonės laiko juos pašaliniais, jie tokiais ir tampa. 

Imtis priemonių 

Užimtumo tarnybos duomenimis, 2018 metais konsultavimo ir informavimo paslaugos suteiktos 569 romams (tiek jų buvo užsiregistravę), iš jų, teikiant tarpininkavimo paslaugas, įsidarbino 84. Šiemet per kiek daugiau nei pusmetį užimtumas suteiktas 43 šios bendruomenės nariams. 

Be individualaus konsultavimo, situaciją taip pat pagerintų papildomų paslaugų prieinamumo didinimas. Pavyzdžiui, intensyvinant suaugusiųjų švietimą. Romų integracijos į Lietuvos visuomenę veiksmų plane atkreipiamas dėmesys, kad romai naudojasi galimybe įgyti pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą nuotoliniu būdu suaugusiųjų švietimo centruose. 

Naudos atneštų ir asmeninio bei profesinio gyvenimo derinimo lengvinimas. Romų šeimose moterys dažnai privalo prižiūrėti vaikus ir rūpintis namų ūkiu, tad prieinamos popamokinio ir kitokio vaikų užimtumo paslaugos padėtų joms labiau įsitraukti į darbo rinką. 

Įvairūs projektai ir specializuotos priemonės, skirtos romų įdarbinimui, teikia naudą, o sėkmingai įsidarbinę asmenys tampa pavyzdžiais, įkvepiančiais kitus bendruomenės narius. 

Izabelė ŠVARAITĖ 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Komunikacijos skyriaus atstovė spaudai 

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


Susitikti paskatino nostalgija ir noras pamatyti mokyklos draugus

Po susitikimo savoje mokykloje 1979-ųjų metų laidos abiturientai išsiskirstė kupini šiltų įspūdžių ir pažadėję susitikti dažniau.

Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą (dabartinę gimnaziją) 1979-aisiais baigė keturios abiturientų klasės: A, B, C ir D. Idėja pabandyti suburti prieš 40 metų matytus ir po pasaulį išsiblaškiusius mokslo draugus kilo dabartiniams kybartiečiams. Tad netrukus buvo pradėti rinkti kontaktai, išsiuntinėti kvietimai ir imta ruoštis susitikimui. Jis įvyko dar vasariškai šiltą ir saulėtą pirmąjį rugsėjo šeštadienį. 

Pirmiausia buvę šios mokyklos mokiniai, dabar jau gana solidūs vyrai ir moterys, susirinko Kybartų bažnyčioje. Čia buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius mokinius bei mokytojus. Jautrų, susitikimo nuotaiką atspindintį pamokslą pasakė parapijos klebonas kun. Vaidotas Labašauskas. 

Ypač šiltas ir emocingas susitikimas įvyko gimnazijos aktų salėje. Susitikę klasės draugai sveikinosi, glėbesčiavosi, o ištisą prisiminimų ir nuostabos audrą sukėlė netikėtai parodytas filmukas iš mokyklos laikų. Senuose ir, žinoma, dar nespalvotuose kadruose buvo užfiksuoti jų, buvusių mokinių, taip pat tuometinių mokytojų ir mokyklos vadovų veidai – tiesa, daugelio šių žmonių jau nėra tarp gyvųjų. Visiems buvo įdomu pamatyti save dirbančius anuomet įprastose kolūkinėse talkose, dalyvaujančius mokyklos renginiuose, naujametiniuose karnavaluose, sodinančius medelius, laikančius abitūros egzaminus, o vėliau – ir atsiimančius mokyklos baigimo atestatus. Už šiuos išsaugotus istorinius kadrus visi turėtų būti dėkingi susitikime dalyvavusiai bendramokslei Irenai Baronaitei-Arlauskienei, jos broliui Romui bei tuometiniam anglų kalbos mokytojui a. a. G. Mikutaičiui. 

Susirinkusiuosius pasveikino vienintelė iš tuometinių pedagogų šventėje dalyvavusi 11A klasės pirmoji mokytoja Danutė Galčevskienė. Prisiminimais pasidalijo būtent 1979 metais šią mokyklą baigęs Romas Šunokas, Kybartų seniūnijos seniūnas, taip pat šios laidos abiturientas Valerijus Gliaubicas, UAB „Vilkastos prekyba“ direktorius, bei Arvydas Kisieliauskas, Kybartuose dirbantis muitinės tarpininku. 

Vėliau visi pasklido po neatpažįstamai pasikeitusias ir išgražėjusias dabartinės gimnazijos erdves. Į savo mokyklą sugrįžusiems mokiniams buvo smalsu pamatyti, kaip ji atrodo dabar, gera apsilankyti klasėse, kuriose prieš keturias dešimtis metų vyko pamokos, pajausti atmosferą, siejančią juos su vaikyste ir nerūpestingu anų dienų gyvenimu. 

Po viešnagės gimnazijoje buvę klasių draugai išsibarstė į kitas susitikimų vietas, kad artimiau pabendrautų, pasidalytų prisiminimais apie nostalgiją keliančius mokyklos laikus, sužinotų, kaip susiklostė kurio likimas, ko pavyko pasiekti gyvenime. 

Atsisveikindami buvę mokslo draugai dėkojo susitikimo iniciatoriams bei organizatoriams, o vieni kitiems pažadėjo susitikti dažniau – gal net ir kitais metais. 

„Santakos“ inf.

Vilmos ULDINSKIENĖS nuotr. Į Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 1979-ųjų metų laidos abiturientų susitikimą susirinko daugiau nei pusė 11 B klasės mokinių.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-20.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian