Kybartai spaudoje

Prieš šimtą metų pasoda tapo miestu

Šimto metų jubiliejus, kurį ateinantį savaitgalį švęs kybartiečiai, nėra Kybartų įkūrimo šimtmetis. Tai data, kada vietovė gavo miesto teises. Pasaulio kybartiečių draugijos narių iniciatyva surinkta daug medžiagos apie jų gimtąjį kraštą. Dalį jos pateikiame „Santakos“ laikraščio skaitytojams.

Kūrėsi dviejų vieškelių sankryžoje

Kybartaičių kaimas atsirado dar XVI a. 4-ajame dešimtmetyje, dviejų besiformuojančių vieškelių sankryžoje. Vienas vedė iš Naujosios Valios (dabar Virbalio) į Prūsiją Stalupėnų link, kitas ėjo iš Vištyčio, pasieniu per naujai besikuriančius Kybeikius, Daugėlaičius (tada Dulebaičius).

1561 m. spalio 12 d. Jurbarko ir Naujosios Valios inventoriuje pirmąkart aprašytos Kybartų kaimo ribos. Už Lieponos upelio, Prūsijos pusėje, 1539 m. jau buvo įsikūręs Eitkūnų kaimas. Todėl Kybartaičių kaimo gyventojai sodybas statėsi abipus Vištyčio ir Jurbarko vieškelių kryžkelės šiaurės link.

Kybartaičiai vienos gatvės kaimu buvo daugiau kaip 250 metų. Įsivaizduokite, kaip visa tai atrodytų dabar: Vištyčio gatvė ties Naujųjų Apaštalų bažnyčia statmenai kerta dabartinę J. Basanavičiaus gatvę, toliau beveik statmenai – geležinkelį, kurio tada, aišku, nebuvo. Tuomet kelias ties užžėlusiu Gulbės salės tvenkiniu įsilieja į ties ta vieta išlinkusią Kudirkos Naumiesčio gatvę. Būtent čia, abipus šio, dabar jau tik įsivaizduojamo vieškelio, dygo senojo Kybartaičių kaimo sodybos, o to kaimo valakai tęsėsi iki pat Jurbarko vieškelio tilto per Širvintos upę, o gal ir dar toliau.

Kybartų kaimo pavadinimas, kaip ir dauguma kaimų vardų kairiosios Nemuno pusės Jurbarko valsčiaus vaitystėse, kilo iš pavardžių tų žmonių, kurie čia pirmieji apsigyveno. Vėliau, matyt, trumpumo sumetimais, nukritus „-aitis“, iš Kybartaičių liko Kybartai.

1561 m. Kybartų kaimas užėmė 597,74 ha plotą. Jei tarsime, kad kiekvienoje sodyboje tais metais vidutiniškai gyveno po 5 žmones, tai visose dvidešimtyje Kybartaičių kaimo sodybų tuomet galėjo gyventi apie 100 žmonių.

Beveik 60 metų nuo įsikūrimo visa to kaimo žemė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio šeimos nuosavybė, o jos naudotojai – kunigaikščio šeimos valdiniai, ėję baudžiavą.

Vėliau, kai dalį žemės Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas užrašė Virbalio katalikų parapijai, šie žemių naudotojai tapo Virbalio parapijos klebono valdiniais.

Išliko nemažai senųjų pastatų

Iki 1795 m., t. y. per 250 m., Kybartų kaime nugyveno beveik 12 kartų – apie pusantro tūkstančio žmonių. Tuomet Kybartų kaimas su visa Sūduva atiteko Prūsijai, o 1815 m. – carinei Rusijai.

XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Kybartų kaimo žemės pietvakariniame kampe, kaip savarankiška tarpvalstybinės prekybos erdvė, susikūrė Kybartų pasoda.

Ji radosi nedideliame žemės plote, apribotame iš pietų Daugėlaičių kaimo, iš vakarų – Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės sienos, einančios Lieponos upelio krantu, iš šiaurės – Vilkaviškio–Stalupėnų plento, iš rytų – maždaug tos vietos, kur tarpukaryje ėjo Vydūno (dabar J. Janonio) gatvė.

Šis tarp valakų ir Lieponos upelio plytėjęs žemės lopinėlis kairėje Vilkaviškio–Stalupėnų (dabar Nesterovas) plento pusėje, matyt, tada galėjo būti arba pirmiesiems Kybartų kaimo gyventojams neišdalyta atlikusi nuo valakų žemė, arba bendros Kybartų kaimo ganyklos. Per trumpą laiką šiame plote arti valstybės sienos pridygo nemažai mūrinių namų.

Tie per arti sienos pastatyti namai vėliau tapo pagrindine kliūtimi Kybartų pasodos kelyje į savivaldą. 1857–1861 m. ėmus tiesti Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką, iš Kybartų kaimo žemės valdytojų buvo paimti ir vyriausiosios Rusijos geležinkelio bendrovės žinion atiduoti 246 margai (137,76 ha), o 71 margas (40 ha) į pietus nuo geležinkelio, išilgai Vilkaviškio–Stalupėnų plento, išdalyta nedideliais sklypeliais atvykstantiems naujakuriams ilgalaikės nuomos sąlygomis.

Sklypeliai užstatyti drauge su geležinkelio tiesimo darbais – tarp jų savavališkai nutiesus gatves, naujasis, jau Rytinis, pasodos rajonas įgijo miestelio vaizdą. Tarp Rytinio ir Vakarinio rajonų likusiame 4,59 ha žemės plote carinės Rusijos vyriausioji geležinkelių bendrovė pastatė raudonų plytų triaukštį mūrinį namą (ir dabar šis „raudonbutis“ puikuojasi pačiame Kybartų centre), greta – 6 identiškus rusiško stiliaus vienaaukščius medinius namelius iš apvalių rąstų geležinkelio tarnautojams ir darbininkams apgyvendinti. Žmonės vėliau juos vadino medinukais, du iš jų dar išlikę J. Basanavičiaus gatvėje.

Vienas toks, statytas toliau nuo plento, sklypo gilumoje, tebestovi Č. Darvino gatvėje jau apmūrytas ir dabar tai yra Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos bažnyčios klebonija. Antras identiškas raudonų plytų triaukštis mūrinis namas kiek vėliau išdygo kitoje geležinkelio pusėje prie naujai nutiestos vieškelio atkarpos tarp Caro (dabar J. Basanavičiaus) ir Vladislavo (dabar K. Naumiesčio) gatvių, netoli vėliau pastatyto Gulbės salės namo. Ir šis „raudonbutis“ dar tebestovi.

Statuso keitimas strigo

Taip savitai dėliojosi Kybartų vietovės dėlionė. Tik vėliau vietovė tapo miestu. 1860 m. liepos 25 d. Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija pateikė Augustavo gubernijos administracijai siūlymą parengti Kybartų miesto steigimo planą įteisinant Kybartų pasodą miestu. Administracija tai pavedė Kalvarijos pavieto (jo teritorijoje buvo Kybartų pasoda), viršininkui. Augustavo gubernijos administracija planą triskart atmetė, vis grąžino pataisyti ir papildyti.

Pagaliau projektui buvo pritarta ir Lenkijos karalystės valdymo tarnyba Varšuvoje 1865 m. kovo 23 d. šį projektą aprobavo bei pateikė aukščiausiajai Rusijos imperijos valdžiai prašymą leisti „atidaryti“ Kybartų miestą. Liepos 1 d. Rusijos imperijos valdžia nurodė: plano projektą kartu su Lenkijos karalystės valdymo tarybos nutarimu pateikti Rusijos imperijos Lenkijos karalystės reikalų komitetui.

Nagrinėdamas šį klausimą komitete finansų ministras pareiškė, kad leidimas statyti statinius Kybartų pasodoje 5,18–8,64 m atstumu nuo Rusijos imperijos sienos suteikia galimybę plisti kontrabandai ir prieštarauja Rusijos imperijos muitinės statuso 47 straipsniui bei 1865 m. nurodymui nestatyti naujų statinių pasienyje per pusę varsto nuo Rusijos imperijos sienos. Pagal Finansų ministerijos išvadą, vykdant imperatoriaus įsaką, turėjo būti palikta neužstatyta 0,534 km pločio pasienio juosta. Ir vėl planas grąžintas taisyti!

Tada Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija nusprendė, kad Kybartų pasodos įteisinimo Kybartų miestu planas atidedamas – apsiribota siekiu Kybartų pasodoje plėtoti privačią pramonę ir didinti joje gyventojų skaičių, mažais sklypeliais išparduodant valdišką žemę. Tam pritarė ir Lenkijos karalystės vietininko Varšuvoje administracija. Daugiau Kybartų pasodos statuso pakeitimo klausimas nebuvo keltas.

Tačiau Lenkijos karalystės steigiamojo komiteto 1867 m. sausio 5 d. nutarimu Kybartų pasoda buvo įtraukta į miestų sąrašą ir liko iš jo neišbraukta Rusijos imperijos 1869 m. birželio 1 d. įsake „Apie kai kurių Lenkijos karalystės miestų pavertimą pasodomis“. Todėl 1867–1914 m. Rusijos imperijos finansų žinyba, skirdama mokesčius ir rinkliavas, Kybartų pasodą laikė IV kategorijos miestu. Tačiau Kybartų pasodai nebuvo leista rinkti miesto burmistro ir suolininkų, steigti miesto magistrato. Per I pasaulinį karą, 1916 m. pradžioje, sudarius Lietuvoje okupacinę vokiečių valdžią, šioji Kybartų pasodą pavadino Kybartų vietove (vok. Ort Kybarten).

Taip Kybartų pasoda ir gyvavo be miesto statuso, nes 1860–1865 m. dėtos pastangos buvo bevaisės.

Vietovė tapo miestu

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir 1919 m. spalio 10 d. išleidus pirmąjį savivaldos įstatymą, Lietuvoje mėginta rinkti valsčių, apskričių bei miestų savivaldybes. Nėra tikslių duomenų, kiek Kybartų vietovė 1919 m. gruodžio pradžioje turėjo gyventojų (1918 m. antroje pusėje jų buvo tik apie 1 tūkst.). Miesto statusui gauti reikėjo nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. gyventojų. Ko gero, manyta, kad Kybartų vietovės gyventojų skaičius dėl ypatingos Kybartų geografinės ir ūkinės padėties artimiausiu metu turės sparčiai augti.

Iš tikrųjų taip ir atsitiko – 1923 m. Kybartai jau turėjo 6 tūkst. gyventojų. Taigi Ministrų kabinetas leido Kybartų vietovei rinkti savarankišką nedidelio miesto savivaldybę pagal valsčiaus savivaldybių rinkimo modelį.

1919 m. gruodžio 21–22 d. iš 12 atstovų (1 atstovas nuo 300 asmenų) išrinkta pirmoji Kybartų miesto taryba, kuri iš 3 narių suformuoja pirmąją miesto valdybą bei skiria jos pirmininką, kuris tapo pirmuoju Kybartų miesto burmistru. Štai tokia Kybartų miesto gimtis prieš 100 metų.

Taip tarpukariu atrode žasu varymas per Kybartu pereinamaji punkta, kur paukšciai
patekdavo ant tilto ir atsidurdavo Vokietijai priklausanciuose Eitkunuose.
Nuotr. iš tinklalapio „Lietuva senose fotografijose“

Parengė Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-31.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


„Sveikata“ siekia išlaikyti išskirtinę dvasią

Birželio 8 d. kybartiečiai minės du solidžius jubiliejus: 100 metų, kai Kybartams suteiktos miesto teisės ir privilegijos, gyvavimo šimtmetį kartu švęs vienas iš seniausių visos Europos futbolo klubų „Sveikata“.

Šventė visiems

Birželio 8-ąją Kybartuose šurmulio netrūks. Vieną renginį keis kitas, o sau mielą veiklą tikrai atras tiek maži, tiek dideli. Vietiniai gyventojai ir svečiai bus kviečiami aplankyti amatininkų muges, parodas, dalyvauti ekskursijose bei kryžkelės paminklo atidarymo ceremonijoje, pasižiūrėti įvairių šou programų. Bene didžiausias dėmesys šventėje bus skiriamas šimtmetį mininčiam seniausiam Lietuvoje ir vienam iš seniausių Europoje futbolo klubui „Sveikata“.

Šventiniame minėjime bus apdovanotos kelios dešimtys labiausiai prie klubo gyvavimo prisidėjusių asmenybių. Taip pat bus pristatyta knyga, kurioje įamžinta visa 100 metų „Sveikatos“ istorija. Leidinį sudarė esami arba buvę kybartiečiai: Audrius Paškevičius, Sigitas Kuras, Nerijus Demenius, Juozas Murinas, Violeta Mickevičiūtė ir Henrikas Katilius.

„Prieš klubo devyniasdešimtmetį buvome išleidę specialų lankstinuką. Tada Sigitas Kuras pasiūlė praplėsti lankstinuke esančią informaciją, ją papildyti nauja. Taip gimė knygos idėja. Pastaruosius dvejus metus daug prie to dirbome: peržiūrėjome daugybę archyvų, istorinių šaltinių, išklausėme ne vieno žmogaus prisiminimus“, – pasakojo futbolo klubo „Sveikata“ prezidentas N. Demenius.

Bene pagrindinis šio klubo šimtmečio akcentas bus paminklo ilgamečiam „Sveikatos“ žaidėjui ir treneriui Vytautui Kochanauskui atidengimas. Būtent V. Kochanauskas dažniausiai yra vadinamas Kybartų futbolo patriarchu. Bandydami įgyvendinti paminklo sumanymą ir tinkamai įamžinti V. Kochanausko atminimą, „Sveikatos“ vadovai išleido kelis šimtus pagal specialų užsakymą sukurtų retro stiliaus futbolo kamuolių. Visos už juos surinktos lėšos skirtos paminklo statybai.

„Idėja statyti paminklą kilo Audriui Paškevičiui kartu su Kochanauskų šeima. Galvojome, kad viską pavyks paprastai įgyvendinti, tačiau kai ėmėmės konkrečių veiksmų, paaiškėjo, jog reikia skelbti konkursą statyboms, sutvarkyti daugybę kitų niuansų. Sulaukėme nemažai pasiūlymų, kainos svyravo nuo 15 iki 45 tūkstančių eurų. Išsirinkome pigiausią variantą, bet jis, mūsų nuomone, ir buvo originaliausias“, – teigė N. Demenius.

Po paminklo atidengimo ceremonijos visi bus pakviesti pasižiūrėti parodomųjų futbolo rungtynių tarp „Sveikatos“ veteranų ir futbolo klubo „Prelegentai“. Pastarojoje ekipoje žaidžia daugybė buvusių profesionalių žaidėjų, taip pat muzikos ir pramogų pasaulio atstovų. Atvykti ir išbandyti Kybartų stadiono veją pažadėjo dainininkai Marijonas Mikutavičius ir Linas Zareckas-Choras, žurnalistas bei keliautojas Vytaras Radzevičius, tituluočiausias visų laikų Lietuvos futbolininkas Edgaras Jankauskas ir kt.

Sunkiausia buvo Nepriklausomybės pradžioje

Per 100 metų „Sveikata“ patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių. Ilgametis klubo žaidėjas ir treneris, dabartinis klubo garbės prezidentas J. Murinas prisiminė, kad sunkiausi laikai buvo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tuo metu Kybartuose ėmė užsidarinėti gamyklos, žmonės traukė laimės ieškoti į užsienį. Vienu metu klubą paliko net 10 žaidėjų.

„Buvo sunku ir po karo, tačiau tada viską nugalėjo begalinis atsidavimas bei entuziazmas. Net tribūnas žmonės patys pasistatė iš Kaliningrado srities parsivežę raudonų plytų. Buvo laikas, kai mums keletą metų neleido vadintis „Sveikata“, nes šis pavadinimas kažkam asocijavosi su „smetoniška“ Lietuva. Tada vadinomės „Žalgiriu“. Vėliau Kybartuose buvo pastatyta viena gamykla, antra… „Sveikatos“ žaidėjai jose dirbdavo suvirintojais ar tekintojais, kartu ir sportuodavo. Kiek buvo bandymų juos pervilioti į kitų miestų komandas, bet patriotiškumas nugalėdavo“, – prisiminė J. Murinas.

Nors pastaruosius kelerius metus „Sveikata“ nuolat patenka tarp Lietuvos futbolo antros lygos prizininkų, tačiau, anot J. Murino, komandos auksiniu laikotarpiu greičiausiai reikėtų laikyti praeito amžiaus devintojo dešimtmečio vidurį, kuomet kybartiečiai du kartus tapo Nemuno draugijos čempionais.

Didžiausias skaudulys

Nors klubas mini šimtmetį, tačiau jis gyvena ne vien šventiškomis nuotaikomis. Didžiausias ekipos vadovų ir žaidėjų galvos skausmas – tragiška Kybartų stadiono būklė ir aklavietėje užstrigę jo renovacijos planai.

N. Demenius prisiminė, kad pirmą kartą pas rajono vadovus kalbėtis šiuo klausimu užsuko daugiau nei prieš 4 metus. Tada jis nusinešė rėmėjams padedant padarytą stadiono renovacijos projektą. Buvo tikimasi, kad iki klubo šimtmečio šventės kybartiečiai galės džiaugtis atnaujintomis tribūnomis, kita šiuolaikiška infrastruktūra.

„Kaskart mūsų rungtynes stebi 150–200 žiūrovų. Galime pasigirti didžiausiu lankomumu mūsų lygoje. Net kai rungtyniaujame Vilniuje, į rungtynes ateina 30 buvusių kybartiečių ir tik 10 vietinių aistruolių. Mūsų sirgaliai nusipelnė turėti šiuolaikišką stadioną. Sunku suprasti, kaip XXI amžiuje tokioje vietoje gali nebūti paprasčiausių tualetų. Jau nekalbu apie sėdimų vietų būklę ar persirengimo kambarius“, – apgailestavo N. Demenius.

Jo teigimu, „Sveikata“ turėjo planų ir realių galimybių žaisti dar aukštesnėje Lietuvos futbolo lygoje, tačiau viską stabdo būtent stadiono situacija.

Jau dabar Lietuvos futbolo federacija komandai suteikė tik dalinę licenciją ir liepė kuo greičiau išsispręsti stadiono problemas.

„Mes vis tiek neprarandame vilčių ir darysime viską, kad stadionas būtų renovuotas. Nepaliksime šito reikalo ramybėje! Tai – mūsų namai. Jei jau likome gyventi Kybartuose, tai norisi dėl jų kažką prasmingo nuveikti“, – sakė N. Demenius.

Lemiami metai

Šį sezoną „Sveikata“ pradėjo gana sėkmingai. Nors lyga, kurioje rungtyniauja komanda, pastebimai sustiprėjo, tačiau kybartiečiai neabejotinai vėl taikysis į aukščiausias pozicijas. Ekipa prieš šį sezoną išlaikė žaidėjų branduolį bei pasistiprino keliais pajėgiais naujokais. Tiesa, neišvengta ir netekčių.

Į konkurentų, Marijampolės „City“, gretas perėjo du praėjusio sezono lyderiai – Artūras Pečiulis ir Deividas Karpavičius. Nepaisant to, komandoje liko jau ekipos simboliais spėję tapti Darius Kereiša bei Gintaras Čibirka. Kaip sakė komandos treneris H. Katilius, dar prieš kelerius metus „Sveikata“ buvo viena iš jauniausių Lietuvos futbolo antros lygos komandų, o dabar tai yra subrendusi, daug šilto ir šalto mačiusi ekipa.

„Sveikata“ galvoja ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį. Komanda jau trečius metus perka specialias treniravimo programas, ugdo jaunąją kartą. Trys komandos treneriai – H. Katilius, Liutauras Savickas bei Rimvydas Melsbakas – treniruoja įvairaus amžiaus vaikus. Jauniausi iš jų – dar vaikų darželį lankantys berniukai ir mergaitės. Nuo šių metų ekipa įkūrė ir merginų komandą.

„Įprastai iš vienos amžiaus grupės pagrindinę komandą papildo 2–3 žaidėjai. Patiems mažiausiems sportininkams netrūksta entuziazmo, o vyresniems kartais ima stigti motyvacijos, jie nustoja lankyti treniruotes. Vis dėlto išugdome daug gabių ir talentingų futbolininkų“, – pasakojo H. Katilius.

Jis teigė, kad pastaraisiais metais šalies futbolo federacija klubams kelia vis naujų reikalavimų, verčia juos tobulėti, daro viską, kad šie nestovėtų vietoje. Būtent dėl to, H. Katiliaus nuomone, artimiausi 2–3 metai „Sveikatai“ bus lemiami – arba klubas prisitaikys ir taps dar profesionalesnis, arba bus priverstas žaisti tik rajoninio ar regioninio lygio varžybose.

„Gerai, kad kol kas mums pakanka entuziastų. „Sveikata“ yra visų kybartiečių kraujyje. Šį klubą kėlė mūsų seneliai ir tėvai, kurie savo pavyzdžiu užkrėtė kitas kartas. Norėtųsi, kad klubas ne tik toliau gyvuotų, bet ir išlaikytų savo išskirtinę dvasią“, – mintimis pasidalijo J. Murinas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. „Sveikatos“ garbės prezidentui Juozui Murinui (kairėje), klubo vadovui Nerijui Demeniui bei treneriui Henrikui Katiliui galvoje ne vien šventinės nuotaikos. Didžiausias jų rūpestis – įstrigę stadiono renovacijos planai.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-31.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


Jaunieji filologai nušluostė nosis didžiųjų šalies mokyklų atstovams

Palangoje įvykęs 51-asis Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas buvo itin sėkmingas mūsų rajono gimnazistams. Net septyni iš jų namo grįžo su apdovanojimais.

Derlingiausi metai

Jaunųjų filologų konkurse mūsų rajono mokiniai dalyvauja kiekvienais metais ir kone kasmet grįžta su apdovanojimais. Tiesa, tiek daug prizinių vietų mūsiškiai dar nebuvo iškovoję. Šiemet tai padarė keturi Kybartų Kristijono Donelaičio ir trys Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos atstovai.

Į Palangoje vykusį respublikinį etapą buvo pakviesti 127 mokiniai iš visos Lietuvos. Pagal savo darbus jie buvo suskirstyti į septynias kategorijas, kuriose varžėsi tarpusavyje. Geriausiai iš mūsiškių sekėsi Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos Virbalio skyriaus mokytojos Ingos Kardauskienės mokinei Ievai Milerytei. Ji poezijos kategorijoje ne tik pelnė pirmojo laipsnio diplomą, bet ir buvo apdovanota pirmąja poeto Valdemaro Kukulo premija.

Net tris prizines vietas pelnė Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytojos Nijolės Černauskienės paruošti mokiniai. Antrojo laipsnio diplomas už labai gerą tautosakos darbą atiteko Ugnei Rickevičiūtei, toks pat apdovanojimas įteiktas ir Ievai Antanavičiūtei, pasižymėjusiai publicistikos ir eseistikos srityje. Šioje kategorijoje trečiojo laipsnio diplomas įteiktas gimnazistui Deivydui Stankevičiui.

Antrojo laipsnio diplomą literatūros kritikos kategorijoje laimėjo Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos mokytojos Vaidos Kainauskienės mokinė Živilė Šarkauskaitė. Trečiojo laipsnio diplomais už gerus tautosakos darbus apdovanotos minėtos gimnazijos pedagogės Rasos Kvirevičienės ugdytinės Viktorija Staneikaitė ir Radvilė Blažaitytė.

Nejauku tarp „smegenočių“

Reguliariai nuo 2011 m. su savo auklėtiniais jaunųjų filologų konkursuose dalyvaujanti N. Černauskienė teigė iki šiol turėjusi daug „perliukų“, tačiau tokių derlingų metų dar nebuvo. Pedagogė juokavo, kad smagiausios akimirkos būna tos, kai jos mokiniai eina atsiimti apdovanojimų, o juos pavydžiai stebi didžiųjų šalies mokyklų atstovai. Ji apgailestavo, kad šalyje vis dar dažnai nuvertinami mažų miestelių mokiniai.

Jos mokinė U. Rickevičiūtė šiemet filologų konkurse dalyvavo trečią kartą. Ankstesnės nesėkmės merginą tik užgrūdino, tad šįkart užimta antrąja vieta ji labai džiaugėsi.

„Šiais metais atlikau darbą tautosakos srityje. Kalbinau eilėraščius kuriančią ir patarles užrašančią kybartietę Oną Savukaitienę. Finaliniame etape reikėjo pristatyti savo darbą, įvardyti, kuo jis yra svarbus. Kai kurie kiti mokiniai buvo parengę skaidres, o aš tiesiog pasakojau viską iš širdies, kalbėdama tarsi viską mačiau prieš akis. Neslėpsiu, abejojau savo galimybėmis, nes mačiau ir kitus darbus. Kai kurie iš jų atrodė labai stiprūs“, – teigė U. Rickevičiūtė.

Taip pat antrąją vietą pelniusi I. Antanavičiūtė filologų konkurse dalyvavo antrą kartą. Šiemet iš komisijos narių mergina sulaukė komplimentų, kad, palyginti su praėjusiais metais, ji labai patobulėjo. Šįkart Ieva rašydama esė daugiausiai rėmėsi asmenine patirtimi, įgyta per viešnagę Slovakijoje. Šiuos potyrius kybartietė susiejo su nuo vaikystės mėgstamomis Antikos laikotarpio detalėmis. Ji prisipažino, jog slapta vylėsi negrįžti namo tuščiomis.

„Man tai buvo pirma, bet gera patirtis. Konkursui pateiktą rašinį kūriau natūraliai, kasdieniškai. Rašiau apie žmogaus gyvenimą, jo reikšmę. Iš pradžių Palangoje net šiek tiek nejauku pasidarė tarp visų „smegenočių“, bet vėliau apsipratau. Kai aptarinėjome vieni kitų darbus, už savo stilistiką gavau pipirų, todėl tikrai nesitikėjau ką nors laimėti“, – šypsojosi D. Stankevičius.

Šiemet vaikino rašiniai nuskynė ir daugiau laurų. Respublikiniame konkurse „Ką šiandien pasakyčiau Lietuvos partizanui?“ jis iškovojo pirmąją vietą, tokį patį apdovanojimą pelnė ir Šaulių sąjungos rengtame esė konkurse. Kartu su klasės drauge Ugne Račylaite ruoštas darbas pateko tarp 15 geriausių rašinių, Užsienio reikalų ministerijos skelbtame konkurse „Mūsų teisės, mūsų laisvės, mūsų Europa. Kokius įsivaizduoji ateities europiečius?“. Be to, Deivydas šiemet tapo rajoninės istorijos olimpiados nugalėtoju, o geografijos ir lietuvių kalbos olimpiadose iškovojo antrąsias vietas.

Nė kiek nuo jo neatsilieka ir I. Antanavičiūtė bei U. Rickevičiūtė. Ieva šiemet rajoninėje lietuvių kalbos olimpiadoje pelnė trečiąją vietą, o ankstesniais metais ne kartą buvo istorijos, anglų ir geografijos olimpiadų nugalėtoja bei prizininkė. Tuo tarpu Ugnė juokavo, kad ją galima vadinti trejetukininke. Tiek šiais, tiek ankstesniais metais įvairiose olimpiadose ar konkursuose ji dažniausiai lieka trečioje vietoje. Pavyzdžiui, šiemet mergina trečiąsias vietas iškovojo rajoninėse chemijos, fizikos bei matematikos olimpiadose.

„Visi šie vaikai yra labai darbštūs. Ugnė ir Ieva per pastaruosius kelerius metus labai išaugo, patobulėjo. Žinau, kad jos niekada nenuvils, jomis galima pasitikėti. Deivydas man buvo didžiulis atradimas. Tai – kuklus, bet kartu ir pasitikintis savimi vaikinas. Kažkada maniau, kad jis neklauso mano patarimų, bet tik vėliau supratau, kad tuo metu, kai aš mokau, jis jau pats turi vaizduotėje viziją, kaip įgyvendinti tai, apie ką mes kalbame“, – šypsojosi N. Černauskienė.

Mokytoja nežinojo

Pirmąją vietą iškovojusi I. Milerytė filologų konkurse dalyvavo antrą sykį. Trejus metus poeziją rašanti virbalietė šiandien yra sukūrusi apie 130 eilėraščių lietuvių ir anglų kalbomis. Filologų konkursui ji privalėjo pateikti bent 25 kūrinius. Pati Ieva teigė į savo galimybes laimėti žiūrėjusi skeptiškai, nes, priešingai nei kitų kategorijų kūrėjai, ji nematė daugumos konkurentų darbų, todėl nežinojo, ko galima tikėtis.

„Mano kūrybos temos keičiasi priklausomai nuo nuotaikos. Rašau, nes norisi kur nors išlieti savo emocijas, potyrius. Eilėraščiai – tarsi mano dienoraštis“, – prisipažino I. Milerytė.

Jos mokytoja I. Kardauskienė teigė, kad Ieva savo potencialą kūryboje atskleidė gana netikėtai. Pati pedagogė apie tai, kad I. Milerytė rašo eiles, sužinojo tik iš jos klasės draugės.

„Kai pamačiau jos kūrinius, supratau, kad būtina juos viešinti. Ievos tekstai, žodžiai ir vertybės padėjo man suprasti jauno žmogaus vidinį pasaulį“, – prisipažino I. Kardauskienė.

Savo gimnazijos ugdytinių sėkme labai džiaugėsi direktorius Saulius Spangevičius. Jis atskleidė, kad už nuopelnus šio ketvertuko greičiausiai lauks ir kybartiečių mokslininkų įsteigtos piniginės premijos.

„Norėtųsi, kad tokių mokinių būtų kuo daugiau. Būtent dėl jų šiemet paskelbtame šalies gimnazijų reitinge mes užėmėme aukščiausią per pastaruosius penkerius metus 111-ąją vietą. Kalbant apie mokinius negalima pamiršti ir pedagogų nuopelno. Tai jie pastebi gabiausiuosius, skatina juos visur dalyvauti, padeda savo patarimais. Kartu jie – neišskiriamas duetas“, – kalbėjo S. Spangevičius.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Mokytojos Inga Kardauskienė (kairėje) bei Nijolė Černauskienė išugdė keturis jaunųjų filologų konkurso prizininkus: Ievą Antanavičiūtę, Ievą Milerytę, Ugnę Rickevičiūtę bei Deivydą Stankevičių.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-28.


Iš šimtamečio pastato – į naujas gaisrinės patalpas

Kategorija : Kybartai spaudoje , Miestas

Ketvirtadienį Kybartuose oficialiai atidarytas naujas gaisrinės pastatas. Šio momento Kybartų ugniagesiai laukė daugelį metų.

Pastatė per pusmetį

Iki šio laiko Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) Kybartų komandos ugniagesiai gelbėtojai buvo įsikūrę 1925 m. statytame pastate, kuris nė karto taip ir nebuvo kapitališkai remontuotas. Statinys kiauru stogu ir yrančiomis sienomis buvo avarinės būklės.

2018 m. lapkritį pradėtas statyti naujas pastatas baigtas per pusę metų. Keliskart ilgesnį laikotarpį užtruko įvairūs derinimo ir dokumentacijos tvarkymo reikalai.

Senųjų darbo sąlygų negali net lyginti su tomis, į kurias dirbti atėjo ugniagesiai. J. Biliūno gatvėje pastatytoje gaisrinėje įrengtas garažas dviem autocisternoms, erdvus poilsio kambarys, patogi virtuvė su reikalingiausiais buities prietaisais, vadovo kabinetas, patalpa gaisrinėms žarnoms, katilinė. Antrajame aukšte padaryta salė ugniagesiams savanoriams.

Įkurtuvių proga iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) ugniagesiai gavo ir dar vieną vertingą dovaną: priešgaisrinį automobilį „Iveco Magirus“. Iki šiol tarnybos vyrai važinėjo dviem senutėliais ZIL markės automobiliais. Dovanota technika – ne nauja, devynerių metų amžiaus, tačiau lyginant su penktą dešimtmetį skaičiuojančiomis senosiomis Kybartų autocisternomis yra tikrai geros būklės. Iki šiol ja važinėjo Marijampolės ugniagesiai.

Visa tai pamatė į atidarymo renginį suvažiavę svečiai, kuriuos smagia melodija pasveikino Donato Ziegoraičio vadovaujami pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ muzikantai.

Įteikė Lietuvos vėliavą

Naujosios gaisrinės atidarymo dalyviai džiaugėsi sėkmingu įvairių institucijų darbu siekiant bendro tikslo.

Į iškilmes atvykęs vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas sakė puikiai pamenantis, kaip prieš porą metų į ministeriją su tuometiniu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovu Kęstučiu Lukošiumi atvykęs Seimo narys Kęstutis Smirnovas kalbėjo apie būtinybę Kybartuose pastatyti naują gaisrinę.

„Per beveik tris mūsų valstybės nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje pastatyta vos 13 naujų ugniagesių komandos pastatų, o jų Lietuvoje iš viso turime beveik devyniasdešimt“, – kalbėjo ministras ir žadėjo stengtis atnaujinti kuo daugiau pastatų, keisti seną techniką ir ugniagesiams rodyti prioritetinį dėmesį.

Kybartų gaisrinės šeimininkams E. Misiūnas įteikė simbolinę dovaną – Lietuvos vėliavą.

Seimo narys K. Smirnovas prisiminė, kaip su tuometiniu Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (PGV), dabar jau Kauno PGV viršininku Vidu Barausku sukirto rankomis ir pasižadėjo dėti visas pastangas, kad Kybartuose būtų ne tik pastatyta nauja gaisrinė, bet ir dovanota priešgaisrinė autocisterna – smagu, jog pažadai buvo įvykdyti. K. Smirnovas dėkojo visiems, prisidėjusiems prie to, kad kardinaliai pasikeistų kybartiečių ugniagesių darbo sąlygos.

Bendras nuopelnas

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka taip pat prisiminė bendradarbiavimą su V. Barausku bei Vilkaviškio PGT viršininku Erlandu Armanavičiumi rengiantis statyti naująjį pastatą, pasakojo apie Savivaldybės indėlį į infrastruktūrą ir dėkojo departamentui už projekto finansavimą. Meras įkurtuvių proga Kybartų komandai įteikė Angelą sargą, kad šis saugotų ugniagesius ir visą bendruomenę.

„Visa, kas čia padaryta, yra visų mūsų nuopelnas“, – daugelio išsakytus žodžius apibendrino V. Barauskas.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pareigas laikinai einantis Mindaugas Kanapickas linkėjo, kad naujasis pastatas nuolat būtų pilnas darbuotojų, o autocisterna kuo rečiau išvažiuotų – tai reikš, kad žmonės gyvena saugiai. Jam pritarė ir patalpas pašventinęs Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas – jis pažadėjo melstis, kad skaudžių įvykių būtų kuo mažiau.

Ugniagesius su įkurtuvėmis pasveikino ir projekto vadovas Aloyzas Jurdonas, o UAB „Statybos ritmas“ generalinis direktorius Algirdas Brazys įteikė Vilkaviškio PGT viršininkui E. Armanavičiui simbolinį raktą nuo naujosios gaisrinės.

Darbo turi daug

Perkirpę naujojo pastato atidarymo juostelę ceremonijos svečiai apžiūrėjo naująsias patalpas.

„Pamačius visos Lietuvos priešgaisrinius pastatus, šis kelia baltą pavydą – norėtųsi, kad tokia situacija būtų visur“, – kalbėjo PAGD vadovas M. Kanapickas.

Kybartų komandoje šiuo metu 4 pamainose dirba 10 ugniagesių gelbėtojų.

Šios komandos misija yra labai svarbi: jos saugoma teritorija yra pasienio zona, per miestą veda geležinkelio linija, yra įvairių ugdymo įstaigų, lengvųjų automobilių terminalas, trąšų perpylimo įmonė, įkalinimo įstaiga ir kitų svarbių objektų. Pagal gaisrų skaičių Kybartų seniūnija yra tarp pirmaujančių rajone, tad patogios darbo sąlygos ugniagesiams išties buvo labai reikalingos.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Prie naujojo gaisrinės pastato vieni prieš kitus išsirikiavo į iškilmes suvažiavę svečiai ir vietiniai ugniagesiai.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-24.


Kybartiečio gimnazisto projektas nudžiugino trijų kartų mamas

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinio Pauliaus Norvilaičio projektai įgauna vis didesnį mastą. Šįkart prieš pat Motinos dieną vaikinas sugebėjo suorganizuoti labdaringą fotosesiją net trijų kartų mamoms.

Projekte neatlygintinai dirbo trys fotografai, kirpėja, trys vizažistės, buvo nufotografuota 14 moterų.

„Sukūriau feisbuko platformą „Pauliaus projektai“, kur skelbiu fotografų, modelių paieškas savo sugalvotiems projektams. Tai darau jau antrus metus, tad kuo toliau, tuo lengviau tampa surasti žmonių, kurie padėtų įgyvendinti mano idėjas. Dažnai jie siūlosi patys, tad daug ieškoti netenka“, – pasakojo Paulius.

Visos dienos fotosesija buvo suskirstyta į tris dalis. Pirmojoje – „Motinos, gyvenimu kvepiančios“ buvo fotografuojamos jau vaikus užauginusios brandžios mamos. Projekto organizatoriai norėjo šioms moterims padaryti šventę, tad nusprendė joms padovanoti šukuosenas bei makiažus. Tam tikslui pasitelktas būrys pagalbininkų iš jau nuolatiniais partneriais tapusių grožio namų „Stilius“ bei UAB B. Stalioraitienės mokymo centro, kurio mokinės Erika Baniulė, Aistė Lisauskaitė ir pati direktorė Birutė Stalioraitienė darė moterims makiažus. Išgražintas mamas nufotografavo fotografė Sonata Urbaitienė.

Po brandžių moterų atėjo eilė jaunoms mamoms su jų atžalomis. Ši fotosesija pavadinta „Mano mama“. Pauliaus nuomone, labiausiai moterį puošia sveiki ir gražūs vaikai. Vis dėlto turėtų būti labai gera nors vienai dienai pamiršti namų buitį ir rūpesčius. Kaip sakė kybartietis, fotosesijoje buvo norima akcentuoti nesuvaidintus jausmus bei emocijas, kurias įamžino fotografė Neringa Brazaitienė.

Trečioji tą dieną vykusio projekto dalis buvo pavadinta „Mažo stebuklo belaukiant“. „Ši man buvo viena iš gražiausių fotosesijų, nes kas gali būti gražiau už besilaukiančią moterį?“ – džiaugėsi projekto iniciatorius. Šioje dalyje fotografavosi ne tik kybartietės. Sulaukta modelių ir iš Marijampolės. Moteris įamžino „ALD foto“ studijos fotografė Aldona Mykolaitienė.

Prieš pat Motinos dieną visos projekto dalyvės gavo po elektroninį siuntinuką su retušuotų nuotraukų aplankais.

„Santakos“ inf.

Neringos BRAZAITIENĖS nuotr. Fotosesijoje „Mano mama“ buvo norima akcentuoti nesuvaidintus jausmus bei emocijas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-14.


Eksponuojami daiktai primena miesto istoriją

Kybartų bendruomenė pačių jos narių susiremontuotose patalpose neseniai atidarė muziejų.

Bendruomenės namų antrajame ir trečiajame aukštuose muziejui skirtos net keturios patalpos. Jų plotas viršija pusšimtį kvadratinių metrų. Pirmoji salė, esanti buvusio policijos nuovados pastato mansardoje, skirta senolių buities daiktams eksponuoti. Čia bendruomenė sudėjo savo narių surinktus rakandus: lygintuvus, laikrodžius, lagaminus, lovatieses, geldas, verpimo ratelį, audimo stakles, mezgimo „mašinką“. Tarp buities daiktų puikuojasi net asmeninis legendinio Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus darbo telefono aparatas, galima pamatyti senovinį aritmometrą – mechaninį skaičiuotuvą, buhalterių ir pardavėjų naudotus medinius „skaitliukus“, esama rašymo mašinėlių, fotoaparatų ir kt. Čia įrengtas ir stendas su nuotraukomis, kuriose įamžinta kybartiečio, Vilkaviškio rajono garbės piliečio Kazimiero Noreikos labdaringa veikla, taip pat eksponuojamos Virbalio plytinės įkūrėjo ir savininko, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio fotografijos. Stenduose galima rasti ir senųjų Kybartų miesto nuotraukų. Lentynose rikiuojasi senovinės knygos.

Antroje patalpoje pagrindinę eksponatų dalį sudaro kybartiečio tautodailininko, buvusio bendruomenės nario Kajetono Eismonto medžio dirbiniai, o šalimais pakabintas medžio raižinys su poeto Jeronimo Šalčiūno prasmingomis eilėmis.

Šįmet Kybartų bendruomenei sukaks 15 metų, tad vienas iš stendų skirtas jos veiklai. Kaip sako bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, atrodo, kad savo miesto ir bendruomenės istoriją žinome gerai, bet vis tiek smalsu pasidairyti po muziejų ir pažiūrėti, ką pasakoja eksponatai. Dalis nuotraukų iliustruoja visai netolimą praeitį, kurią dar patys gerai prisimename ir esame jos liudytojai.

Vieną iš muziejui skirtų erdvių užima Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių rinktinės Kybartų užkardos kūrimosi ir dabarties dokumentai. Čia galima apžiūrėti ant pečių krovinį nešantį „kontrabandistą“, pasieniečių uniformas ir daug kitų daiktų. Atskira patalpa skirta Lietuvos policijos veteranų asociacijos Vilkaviškio poskyriui. Jame eksponuojama medžiaga, susijusi su šio poskyrio veikla.

Per šio muziejaus atidarymą bendruomenės pirmininkas V. Katkevičius siūlė sujungti abu miesto muziejus, t. y. bendruomenės bei Pasaulio kybartiečių draugijos, ir įsteigti vieną Kybartų krašto muziejų. Tam reikėtų tinkamų patalpų, o eksponatų jau yra pakankamai.

Muziejaus atidarymo iškilmėse dalyvavo ne tik bendruomenės nariai, bet atvyko ir garbingų svečių. Renginyje apsilankė buvęs Kybartų užkardos vadas Vincas Plečkaitis ir dabartinis užkardos vado pavaduotojas Gintaras Klimavičius, kybartietė Irena Česnulevičienė-Katiliūtė – pirmojo Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos vado žmona, Petras Raugelis – nepriklausomos Lietuvos pasieniečio sūnus. Muziejaus atidaryme dalyvavo Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir kt.

Koncertavo Kybartų „Saulės“ progimnazijos vaikų etnografinis ansamblis bei Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Gija“. Visi susirinkusieji vaišinosi skania sriuba, kurią dovanojo Vilkaviškio policijos veteranai.

Kaip sakė V. Katkevičius, muziejaus eksponatai kaupti ne vienus metus, tad visus juos išvardyti būtų sunku. Lankytojams ekspozicijas galima apžiūrėti iš anksto susitarus su bendruomene. Netolimoje ateityje čia numatoma vesti edukacinius renginius.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Vitaliaus ŠIDIŠKIO nuotr. Viena muziejaus salė skirta vietinio tautodailininko Kajetono Eismonto medžio dirbiniams.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


Pristatė jau trisdešimt trečiąją knygą

Saulėtą balandžio 25-osios popietę, savo 75-ojo gimtadienio išvakarėse, Kybartų miesto bibliotekoje viešėjo buvęs kybartietis rašytojas ir poetas, geras bibliotekos bičiulis Algimantas Kaminskas bei skaitovas, respublikinio meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Autorius atvažiuoja į gimtuosius Kybartus jau ne pirmą kartą. Šį sykį svečias atvyko su kilnia ir gražia misija: jis pristatė miestelio žmonėms naujausią, 33-iąją, savo kūrybos knygą – poemą „Kiemas“. Kaip rašoma jos anotacijoje, tai – Algimanto Kaminsko, poeto ir prozininko, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos laureato, poema, skirta gimtojo kiemo kaimynų atminimui. Kiemas – žmonių gyvenimo ir buities mikropasaulis: jame būnama, bendraujama, dalijamasi džiaugsmais ir skausmais. Jis yra silpnybių, aistrų, atjautos ir žmogiško solidarumo liudininkas.

Rašytojas susitikimo pradžioje papasakojo apie įspūdžius, kuriuos patyrė pasivaikščiojęs po miestelį, apžiūrėjęs gimtąsias vietas, apkabinęs ir prisiglaudęs prie gražuolio beržo. Jį beveik prieš šešiasdešimt metų A. Kaminskas buvo pasodinęs mamos darže. Kraštietis apsidžiaugė, kad savomis rankomis pasodintas medis auga ir žaliuoja, dabar jį vos galima apglėbti.

Pasidalijęs prisiminimais, autorius papasakojo, kaip gimė ir ką reiškia jam poema „Kiemas“. Buvo skaitomos ištraukos iš šio kūrinio.

Tiek pats A. Kaminskas, tiek J. Braidokas skaitė ištraukas ir iš bene garsiausio autoriaus kūrinio – istorinės publicistinės poemos „Kėdainių kronikos“. Ji buvo rašoma tada, kai Kėdainiai – miestas, kuriame A. Kaminskas tuo metu gyveno ir dirbo rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotoju, minėjo 600 metų sukaktį. O 2015 m. „Kėdainių kronikos“, jas gerokai papildžius ir praplėtus, buvo išleistos pakartotinai.

Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti skaitovo bei paties kūrėjo skaitomų ištraukų ir iš istorinės dokumentinės poemos „Žemės žiūrėjimas“ apie 1935 m. Suvalkijos ūkininkų streiką.

Visiems labai patiko poeto meilės lyrika, jo rimtas vyriškas požiūris į realų gyvenimą ir žmonių tarpusavio santykius. Kaip sakė pats autorius, jis yra parašęs dvi eilėraščių knygas meilės tematika: „Užneški man žodžius į dangų“ ir „Meilės tas žodis“. Ruošiama spaudai ir trečioji poezijos apie meilę knyga.

Susitikimą su kraštiečiais rašytojas baigė linksmais posakiais apie… kiaulystę. Juos autorius yra sudėjęs į humoristinių aforizmų knygelę „Kiaulystė“.

Literatūrinį vakarą baigėme sveikindami garbingą svečią su gražiu 75-erių metų jubiliejumi ir dėkodami, kad neužmiršta mūsų ir vis sugrįžta į gimtuosius Kybartus su mielomis dovanomis – naujausiomis savo knygomis. Svečias ir šįsyk pažadėjo būtinai dar bent kartą aplankyti Kybartus ir padovanoti gimtojo krašto žmonėms savo naujausios kūrybos perlus.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Kybartiečius susirinkti į biblioteką sukvietė rašytojas Algimantas Kaminskas (sėdi dešinėje) bei skaitovas, meninio skaitymo konkurso laureatas Juozas Braidokas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


„Namo į Lietuvą grįžtu kasmet“, – sako dešimtmetį už Atlanto gyvenantis kraštietis

Su kraštiečiu Mariumi VILEMAIČIU kalbamės apie gyvenimą emigracijoje, pilietybės išsaugojimo svarbą ir ryšius su gimtine.

– Mariau, papasakokite apie save, apie tai, kaip atsidūrėte JAV. Ką ligi tolei veikėte ir ką veikiate dabar?

– Esu gimęs, augęs ir iki kaulų smegenų kybartietis. Iki šiol dažnai prisistatydamas pasakau, kad buvo laikai, kai Lietuvoje buvo 3 geležinkelio stotys: Vilniaus, Kauno ir Kybartų. Žmona yra iš Alytaus, auginame du sūnus – dešimtmetį Tadą ir keturmetį Vytį. Studijavome Kaune, po studijų 10 metų gyvenome ir dirbome Vilniuje, o pastarąjį dešimtmetį – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Save laikau profesiniu emigrantu, nes sprendimą persikelti gyventi kitur lėmė būtent noras plėstis savo profesinėje srityje, o finansai buvo tik veiksnys, paskatinęs apsispręsti. Tiek Lietuvoje, tiek JAV dirbu informacinių technologijų srityje. Tad persikėlus nelabai kas pasikeitė, išskyrus veiklos mastelius. Kaip juokauju, informacinėse technologijose ir kalbos stipriai mokėti nereikia. Juk kompiuterių pasaulyje galimi tik trys žodžiai: veikia, neveikia ir „viskas griūva“. Čia ne teisininko ar rašytojo darbas, kur reikia labai turtingos ir taisyklingos kalbos.

– Ar vietovėje, kurioje gyvenate, yra lietuvių bendruomenė, ar dalyvaujate jos veikloje?

– Gyvename Naujojo Džersio (New Jersey) valstijoje. Pati vieta yra labai patogi, nes už poros valandų kelionės automobiliu yra bent 4 lietuvių bendruomenės, kuriose buriasi tautiečiai. Tad galimybių pabūti lietuviškoje aplinkoje tikrai netrūksta, tiek dalyvaujant renginiuose, tiek su draugais, šeimomis pasėdint ramioje aplinkoje.

Taip pat dažnai dalyvauju įvairiose veiklose Lietuvoje. Pastaruosius porą metų labiausiai koncentravausi į švietimo sritį. Viena iš labiausiai pačiam patinkančių veiklų yra robotikos ir programavimo pamokos lituanistinėje mokykloje JAV. Jas telekonferencijos būdu veda gimnazistai iš Lietuvos.

– Kokia Jūsų nuomonė dėl dvigubos pilietybės? Kodėl išeiviams iš Lietuvos svarbu išsaugoti savo pilietybę?

– Aš pritariu pilietybės išsaugojimui. Ir ne tik dėl to, kad pats esu emigrantas. Turiu begalę argumentų ir faktų. Žinoma, labai daug jų (tiek už, tiek prieš) galima rasti masinės informacijos priemonėse. Tačiau noriu išskirti vieną argumentą, kuriam, mano manymu, yra skirta per mažai dėmesio. Tai emigrantų įtaka Lietuvos gyvenimui nuo pat XIX amžiaus.

Gyvenant JAV tenka domėtis emigracijos istorija, bendrauti tiek su ankstesnių emigracijos bangų atstovais, jų vaikais ar anūkais, tiek su lietuvių emigracijos istorijos žinovais. Nenustoju stebėtis, kodėl mes iki šiol tiek mažai žinome apie emigrantų įtaką Lietuvai nuo pat XIX amžiaus.

Žinoma, dažniausiai prisimenami asmenys yra Prezidentas Valdas Adamkus, buvęs krašto apsaugos ministras Jonas Kronkaitis, ambasadorius ir buvęs kandidatas į prezidentus Statys Lozoraitis ar partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuris, beje, yra gimęs JAV, emigrantų šeimoje. Netgi krepšinio proveržis XX amžiaus pradžioje, pasirodo, vyko dėka emigrantų, sugrįžusių žaisti už Lietuvą.

Dažnai šia tema diskutuoju įvairiose aplinkose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Natūralu, kad yra skirtingų nuomonių, tačiau mane liūdina vienas dalykas – žinių ir informacijos trūkumas ne tik apie emigracijos istoriją, bet netgi ir apie artėjantį referendumą.

Pavyzdžiui, yra nemažai žmonių, kurie mano, jog šiuo referendumu siekiama suteikti pilietybę užsieniečiams. Ne. Šiuo referendumu sprendžiamas klausimas, ar leisti pilietybę išlaikyti tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie iš tėvynės išvyko po Nepriklausomybes atkūrimo (1990 m.) ir įgijo kitos šalies pilietybę. Išvykusiesiems iki Nepriklausomybės atkūrimo ir taip yra suteikta teisė išlaikyti Lietuvos pilietybę.

– Kokią pilietybę turite Jūs, Jūsų šeimos nariai?

– Mūsų šeima vis dar turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Jaunesnysis sūnus, kuris yra gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, automatiškai turi ir JAV, ir Lietuvos pilietybę.

– Ar visi išeiviai, su kuriais bendraujate, pasisako už dvigubos pilietybės įteisinimą?

– Absoliuti dauguma. Kaip pagrindinę priežastį daugelis įvardija galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę mūsų vaikams. Mums, pirmos kartos emigrantams, jos netekimas nesumažins noro prisidėti prie savo šalies gyvenimo, nes mes esame gimę Lietuvoje ir tas prisirišimas išliks. Tačiau emigrantų vaikai, kurie auga užsienyje, neturėdami Lietuvos Respublikos piliečio paso, kur kas lengviau pamirš savo tėvų kraštą.

– Ar dvigubos pilietybės įteisinimas paskatintų po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius kažkada sugrįžti į tėvynę?

– Nemanau, kad pilietybės išsaugojimas sukels masinę emigrantų sugrįžimo bangą. Moksliškai yra paskaičiuota, kad tai gali padidinti emigrantų sugrįžimą 3–4 proc. Bet argi mes iš tiesų vertiname žmogaus naudą tik jo fiziniu buvimu Lietuvos teritorijoje?

Pradėkim nuo pačių „žemiškiausių“, lengviausiai paskaičiuojamų dalykų – piniginių pervedimų iš užsienio į Lietuvą. Jie yra milžiniški. Tačiau tai tik maža dalis to, ką mums reikėtų įvertinti. Vertėtų pagalvoti, kokią naudą turėtume su emigrantais užmezgę verslo pažintis, sudarę sandorius, gaudami pagalbą mokslo, kultūros ir meno srityse ar net diplomatinėje veikloje.

Įsivaizduokite, viena emigrantų šeima užaugina du vaikus, kurie susituokia, tai jau 6 piliečiai – žmonės, kurie gali potencialiai padėti Lietuvai minėtose srityse. O kur dar vaikų vaikai? O kur galimybės, kad jie vasaromis sugrįš į vasaros stovyklas ar atvirkščiai – pasikvies draugų iš Lietuvos vasaroti, praktikai ar stažuotėms JAV?

– Oponentai teigia, jog sprendimas dėl dvigubos pilietybės paremtas daugiau emocijomis, o ne argumentais, ir siūlo kaip ryšio su valstybe įprasminimo formą priimti „lietuvio pasą“, nors ir neturintį jokios teisinės galios, bet suteikiantį teisę supaprastinta tvarka susigrąžinti arba įgyti Lietuvos pilietybę. Ką Jūs manote apie tai?

– Mano nuomone, suteikus kažkokį tarpinį statusą, žmonėms būtų iškomunikuota, kad jie jau yra nebe tokie patys, kaip Lietuvoje gyvenantys. Emociškai žmogus pasijustų atskirtas.

Pateiksiu labai supaprastintą pavyzdį. Krepšinio komandos pagrindinės sudėties žaidėjams būtent tą dieną prasčiau sekasi kovoti, treneris nori į aikštelę išleisti atsarginį žaidėją. Kaip, Jūsų nuomone, jis sužaistų, jeigu išleidžiant būtų pasakytos dvi skirtingos frazės? Pirmoji: „Mums šiandien reikia tavo pagalbos, sužaisk, kaip moki.“ Antroji: „Eik sužaisti, vis tiek jau mūsų pagrindiniams nesiseka – blogiau nebus.“

– Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvuoja Pasaulio kybartiečių draugija. Ar palaikote ryšius su ja?

– Žinoma, kad palaikau. Juk pats dalyvavau Pasaulio kybartiečių draugijos steigime, buvau pirmosios valdybos narys. Esu bendruomenių šalininkas ir iki šiol tikiu jų nauda, ypač mažesniuose miesteliuose, nes aktyvi bendruomenė gali daryti labai didelę įtaką visuomeniniam gyvenimui.

Kybartuose gyvuoja bent dvi didesnės bendruomenės ir dažnai manęs klausiama, kaip sekasi konkuruoti. Mano atsakymas paprastas: jos nė kiek nekonkuruoja, jos tiesiog viena kitą papildo. Niekada neteko pastebėti jokių veiklos trinties elementų tarp šių bendruomenių, o kalbantis su jų nariais vieni apie kitus atsiliepia tik teigiamai.

Pirmuosius kelerius metus gana aktyviai dalyvavau draugijos veikloje, tačiau pastaruoju metu prisidedu tik epizodiškai ir gerokai mažiau, nei norėtųsi. Pagrindinė to priežastis, kad nemažai laisvo laiko skiriu lietuviškai veiklai JAV.

– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Namo grįžtame bent kartą per metus. Juk čia gyvena ne tik mūsų su žmona tėvai, bet nenutrūkęs ir artimas bendravimas su draugais, yra gan didelis ratas artimų pažįstamų.

Jau kelinti metai mūsų vyresnysis sūnus, kuriam tuoj bus 11 metų, išvyksta į Lietuvą keliomis savaitėmis anksčiau ir dalyvauja stovyklose arba gyvena kaime pas senelį. Maloniai nustebina tai, jog ten vaikas ne tik linksmai leidžia laiką su savo bendraamžiais, bet grįžęs į namus kiekvieną savaitgalį susiskambina su draugais iš Lietuvos ir kartu žaidžia žaidimus. Gal mums būtų sunku vertinti, kiek pagerėja sūnaus lietuvių kalbos žinios, nes mes ir taip šeimoje nuolatos bendraujame lietuviškai, tačiau išduoda vienas momentas: po atostogų Lietuvoje vaiko kalboje atsiranda draugų vartojamas žargonas ir to regiono akcentas ar netgi nauji frazeologizmai.

Dangyra APANAVIČIENĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Simbolinis 100 metų jubiliejų švenčiančio Kybartų „Sveikatos“ futbolo klubo kamuolys pasiekė ne tik JAV gyvenantį Marių Vilemaitį, bet ir daugelį po pasaulį išsibarsčiusių kraštiečių.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Ryšys su Lietuva Vilemaiciu šeimai labai svarbus. Nuotr. iš šeimos albumo

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


Futbolo turnyrą skyrė klubo 100-mečiui

Kybartuose įvyko teisėsaugos, teisėtvarkos ir karinių struktūrų padalinių futbolo turnyras, skirtas Kybartų sporto klubo „Sveikata“ įkūrimo 100-osioms metinėms paminėti.

Pasak sporto renginio organizatorių, mintis surengti tokį turnyrą kilo neatsitiktinai, nes Kybartų „Sveikatos“ futbolo komandoje žaidžia daug pareigūnų bei kariškių. Turnyras tapo puikia proga parungtyniauti tarpusavyje su savo padalinių komandomis.

Pirmą kartą surengtame tokio pobūdžio turnyre dalyvavo vienuolika futbolo komandų, tarp jų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių ir Vilniaus pasienio rinktinės, kurios padėjo pakviesti kitų struktūrų komandas.

Turnyro nugalėtoja tapo VSAT Vilniaus pasienio rinktinės komanda. Antroji vieta atiteko Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos komandai, o svečiai iš Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos Daugpilio valdybos iškovojo garbingą trečiąją vietą.

Kybartų „Sveikatos“ klubas dėkoja dalyviams, parėmusiems paminklo buvusiam treneriui Vytautui Kochanauskui statybą. Prie šio kilnaus tikslo prisidėjo Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Lietuvos muitinės, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Pagėgių pasienio rinktinės, Vilniaus pasienio rinktinės, Kalėjimų departamento, Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono, Birutės ulonų bataliono bei Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos Daugpilio valdybos komandoms.

Nerijus DEMENIUS
Klubo prezidentas

Nuotr. Turnyro nugalėtoja – VSAT Vilniaus pasienio rinktinės komanda – triumfo akimirka džiaugėsi sykiu su „Sveikatos“ klubo prezidentu Nerijumi Demeniumi (stovi kairėje) ir Kybartų seniūnu Romu Šunoku (dešinėje).

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-07.


Vilkikų eilės pasienyje trumpėja lėtai

Kategorija : Kybartai spaudoje

Kybartus ir Virbalį pastarosiomis dienomis kamuoja jau senokai užmiršta problema: magistraliniame kelyje vėl rikiuojasi vilkikų eilės.

Sunkiasvorių automobilių eilė trečiadienį buvo nutįsusi per visus Kybartus ir toli už Virbalio, net iki posūkio į Dailučių kaimą. Ji siekė daugiau nei 7 kilometrus.

Kybartuose ir šio ruožo pakelėje gyvenantys žmonės piktinosi dėl mašinų keliamo triukšmo, dulkių ir tvyrančio smogo. Kybartų ir Virbalio seniūnai suskato ieškoti bent kokios išeities, išnuomojo ir pakelėje sustatė biotualetus, kad ne savo noru užstrigę vilkikų vairuotojai turėtų kur atlikti gamtinius reikalus.

Pasienio kontrolės punktų direkcija prie Susisiekimo ministerijos informavo, kad problema kilo sumažėjus transporto priemonių pralaidumui Rusijos Federacijos pusėje. Dėl gedimų kompiuterinėje sistemoje Rusijos pasienio punktas per dieną įsileidžia tris–keturis kartus mažiau vilkikų nei įprastai. Dėl to persipildė laikinojo palaukimo aikštelė, o kelyje susidarė neįprastai didelė transporto priemonių, laukiančių kirsti valstybės sieną, eilė.

Dėl šios priežasties laikinai nutraukta valstybės sienos kirtimo per Kybartų pasienio kontrolės punktą išankstinė laiko rezervacija internetu. Nors buvo tikėtasi, kad Rusijos pusėje problemos bus išspręstos per parą, tačiau tai užsitęsė ne vieną dieną. Trečiadienį furgonų eilė pasienyje buvo sutrumpėjusi gal puskilometriu ir sienos kirtimo procedūros vis dar vyko lėtai.

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Vilkikų eilės ypač dusina Kybartų gyventojus, o Virbalyje sunkiasvoriams automobiliams rikiuotis neleista.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-19.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian