Kybartiniai

„Lengva mokyti, jei tai teikia malonumą“

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos matematikos mokytojos Astos Spangevičienės mokiniai nuolat puikiai pasirodo laikydami brandos egzaminus bei konkursuose ir olimpiadose. Šiemet rajoninėje matematikos olimpiadoje nugalėtojais ir prizininkais tapo net penki pedagogės ruošti jaunuoliai.

Sekėsi nuo mažens

Atrodo, kad A. Spangevičienei pats likimas lėmė būti matematike. Jai nuo mažens labai patiko šis dalykas, o mama buvo matematikos mokytoja. Tiesa, pati Asta iš pradžių ketino sukti kitu keliu ir Vilniaus universitete studijuoti ekonominę kibernetiką.

„Deja, tada įstoti nepavyko – pretenduodami į paskutinę vietą su vienu vaikinu surinkome po lygiai balų, tačiau kvietimą studijuoti gavo jis“, – prisiminė mokytoja.

Nenorėdama likti be aukštojo mokslo ji Vilniaus pedagoginiame institute įgijo matematiko specialybę. 1985 m. baigusi mokslus A. Spangevičienė labai norėjo grįžti dirbti į gimtuosius Kybartus. Iš pradžių jai teko darbuotis tuometėje Kybartų pagalbinėje mokykloje, vėliau – mokyti pradinukus, o dar po kelių metų pedagogei buvo patikėta ugdyti įvairaus amžiaus mokinius.

Tuomet ji šiek tiek baiminosi dirbti vyresnėse klasėse, abejojo, ar ūgtelėję mokiniai jos klausys. „Kartą atėjau į pamoką, o kabinetas užrakintas. Supratau, kad vaikai iš kažkur gavo raktą ir iš vidaus užsirakino. Kai vis dėlto pavyko įeiti į klasę, joje radau ant suolų užkeltas kėdes ir ant jų sėdinčius mokinius. Dabar tokiu atveju tikrai jiems kažką pasakyčiau, sudrausminčiau, tačiau tada to nedariau. Tiesiog ėmiau vesti pamoką“, – su šypsena kelių dešimtmečių senumo įvykį prisiminė pašnekovė.

Patinka argumentuoti dialogai

Daugiau nei trisdešimt metų mokykloje dirbanti specialistė teigė, kad per šį laikotarpį labai pasikeitė ir mokiniai, ir pati ugdymo sistema. Anot jos, seniau daugiau laiko būdavo skiriama kartojimui, naujos medžiagos įsisavinimui. Dabar mokymo tempas išaugęs.

Dauguma mokinių A. Spangevičienę laiko griežta mokytoja, tačiau ji tikino norinti racionaliai išnaudoti laiką.

„Man nepatinka, kai vaikai į pamokas eina tiesiog praleisti laiko. Norisi, kad per tas 45 minutes jiems galvoje liktų informacijos. Seniau ir mokiniai, ir jų tėvai puikiai suprasdavo mokymosi svarbą. Dabar vaikus reikia sudominti, išaiškinti, kodėl jiems apskritai reikalingos žinios. Puikiai prisimenu 2002 m. vykusį dialogą su vėliau šimtuką gavusiu Mingaudu Giedraičiu. Tuomet per tikimybių teorijos pamoką abu turėjome savų argumentų, o likę mokiniai net buvo pasiskirstę į palaikančiuosius Mingaudą arba mane. Visuomet vertinu, kai gimnazistai savo nuomonę gina remdamiesi tvirtais argumentais“, – teigė pašnekovė.

Reikalingi pokyčiai

A. Spangevičienė teigė puikiai besijaučianti dabartiniame darbe, tačiau apgailestavo, kad pedagogo profesijos ateitis yra miglota. Anot specialistės, švietimo sistema žengia ne tuo keliu.

„Daug ką kopijuojame iš užsienio, nors patys šalyje turime daug kompetentingų ir specialybei pasišventusių mokytojų. Į jų norus ir pasiūlymus retai kada atsižvelgiama. Švietimo reformas reikėtų pradėti ne nuo etatinio darbo užmokesčio įvedimo, o nuo ugdymo turinio sutvarkymo“, – kalbėjo pedagogė.

Jos teigimu, reikėtų ne tik vadovėlius rengti kiek kitokiu principu, nes dabar dažnai tenka papildomos informacijos ieškoti kitur, bet ir pamokų tvarkaraštį sudarinėti kitaip.

„Mokiniai labai vertina praktinius užsiėmimus. Pernai su vienuoliktokais buvome išėję į miestą, matavome tiltą, skaičiavome, kiek dažų reikėtų jam nudažyti. Gimnazistams tokia praktinė veikla labai patiko. Deja, per 1–2 akademines valandas tiek niekada nepadarytume, todėl norėtųsi, kad kai kurios pamokos tvarkaraštyje būtų išdėliotos po 3–4 iš eilės“, – svarstymais dalijosi A. Spangevičienė.

Taiso egzaminų darbus

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos pedagogės teigimu, lengva mokyti, kai tas teikia malonumą. Pasak jos, sunkiausia yra prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių vaikų, o kiekviena karta – skirtinga.

„Dabartiniam jaunimui didelės įtakos daro kompiuteriai, telefonai. Tarkime, norėdami apskaičiuoti paprasčiausią trupmeną, jie dabar naudoja skaičiuotuvus, o anksčiau visa tai turėdavo atlikti mintinai. Kai kuriems mokytojams šitą suvokti būna sunku. Jau 4–5 metus taisau valstybinių brandos egzaminų darbus. Sykį komisijos pirmininkui, kuris buvo vyresnio amžiaus profesorius, teko ilgai įrodinėti, kad tam tikrų veiksmų mokiniai nenusirašė, o atliko skaičiuotuvais. Juos naudoti per egzaminus galima“, – prisiminė matematikė.

Ji teigė, jog taisyti egzaminų darbus – neįkainojama patirtis. Tada mokytoja daug bendrauja su kolegomis iš kitų rajonų, grįžusi gali savo mokiniams patarti, į kuriuos niuansus kreipti daugiausiai dėmesio.

A. Spangevičienė ugdytinius ragina ne tik atsakingai ruoštis artėjantiems egzaminams, bet ir skatina dalyvauti matematikos olimpiadose. Anot jos, dalyvavimas tokio lygio konkursuose mokiniams padeda ne tik geriau pasiruošti egzaminams, bet ir netikėtoms gyvenimo situacijoms.

Noras tobulėti nugalėjo

A. Spangevičienė dirba gimnazijoje, kuriai vadovauja jos vyras Saulius Spangevičius. Ji sakė, kad dėl to jokio diskomforto nejaučia. Matematikės vedamas pamokas stebi ne direktorius, o jo pavaduotojos ugdymui. Specialistė prisiminė, jog vos tik S. Spangevičius buvo paskirtas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktoriumi, ji perėjo dirbti į tuometę Kybartų pagrindinę mokyklą. Praleidusi ten 5 metus, mokytoja sugrįžo į buvusią darbovietę. Tuomet nugalėjo noras dirbti su vyresniais mokiniais.

„Dirbti su vyresniais mokiniais yra smagiau. Jie – labiau motyvuoti, žino, ko nori. O ir man pačiai norisi sudėtingesnių uždavinių, tobulėti. Stengiuosi savo darbą atlikti gerai, kad nei man, nei vyrui nebūtų gėda“, – šypsojosi pašnekovė.

Paklausta, ar dažnai tenka su sutuoktiniu, kuris taip pat yra matematikos mokytojas, namuose diskutuoti su šia disciplina susijusiomis temomis, ji teigė, kad darbo reikalų šeimoje dažniausiai neaptarinėja.

„Niekada neteko taisyti vienas kito mokinių darbų. Man pačiai labai knieti pažiūrėti, kaip maniškiams sekėsi įveikti uždavinius. Visada stengiuosi darbus ištaisyti kuo greičiau, nemėgstu šito darbo atidėlioti“, – teigė A. Spangevičienė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Pedagogės Astos Spangevičienės teigimu, šiais laikais mokymosi tempas yra labai išaugęs.

Publikuota: „Santaka“, 2019-03-14.


Futbolo spektaklis Kybartuose

Sausio–kovo mėnesiais, pasiruošimo vasaros futbolo sezonui laikotarpiu, visoje Lietuvoje vyksta įvairaus amžiaus grupių futbolo turnyrai. Ne išimtis ir Lietuvos futbolo pradininkas – Kybartų miestas. „Saulės“ progimnazijoje buvo surengtas ilgamečio Kybartų futbolo komandos „Sveikata“ žaidėjo Romualdo Karkos atminimo taurei laimėti skirtas tradicinis tarptautinis salės vaikų futbolo turnyras.

R. Karka sportinį kelią pradėjo kaip krepšininkas Klaipėdos „Darbo rezervų“ komandoje, o futbolą pasirinko 1963 m. pradėjęs žaisti Kybartuose. Trenerio Vytauto Kochanausko išugdytas futbolo talentas Kybartų „Sveikatos“ komandoje per 20 sportinės karjeros metų sužaidė daugiau nei 300 rungtynių. R. Karka išsiskyrė artistišku žaidimu aikštėje ir pasiaukojimu šiai sporto šakai. Šiemet kovą futbolo legendai būtų sukakę 74 metai. Sportininko atminimą prieš varžybų atidarymą turnyro dalyviai ir organizatoriai pagerbė Kybartų kapinėse ant kapo uždegdami atminimo žvakeles.

R. Karkai skirtas atminimo turnyras organizuojamas nuo 2004 m. Šįkart į jubiliejinį, jau 15-ąjį, turnyrą atvyko 79-erių veteranas, praeityje garsus „Sveikatos“ vartininkas Algimantas Civinskas, R. Karkos sūnūs Tomas ir Saulius. Jie perdavė ilgametės turnyro puoselėtojos ir iniciatorės, šiuo metu sunkų neįgalumą besigydančios mokytojos Dalijos Agotos Karkienės linkėjimus visiems futbolo gerbėjams ir turnyro dalyviams. Jo organizavimo estafetę perėmęs jaunimo sporto klubas „Kybartų jaunystė“ šiais metais sulaukė gražaus būrio renginio rėmėjų: tai – Kybartų „Saulės“ progimnazija, Ž. Kazakevičiaus implantologijos centras, Žilvinos Urbonavičienės įmonė, „Anodas.lt“, „Remax“, UAB „Metbela“, UAB „Transportas LT“, „Tiplan“ ir „Granplasta“.

Atkaklios turnyro kovos vyko 2004– 2005 m. gimusių žaidėjų grupėje. Rungtyniavo SK „Kybartų jaunystė“, Klaipėdos FM, FK „Trakai“, Tauragės FK „Tauras“, komandos „Rominta-1“ ir „Rominta-2“ iš Goldapo (Lenkija). Tik po paskutinių rungtynių paaiškėjo turnyro nugalėtojai bei prizininkai. Džiūgavo turnyro taurės laimėtoja – komanda iš kaimyninės Lenkijos „Rominta-2“. Nusivylimo neslėpė antrą vietą iškovojusi „Kybartų jaunystė“ (treneris Rimas Kanopa), trečia liko Klaipėdos FM komanda.

Jauni futbolininkai stengėsi demonstruoti gražų futbolą, ir varžybų organizatoriai jų pastangas deramai įvertino. Geriausiu turnyro gynėju pripažintas Klaipėdos FM gynėjas Dominykas Narvilas. Geriausiu vartininku išrinktas Macej Gryko („Rominta-2“), o geriausiu puolėju – Evaldas Rašimas (SK „Kybartų jaunystė“). Specialiu prizu apdovanotas Dominikas Skiba iš komandos „Rominta-2“. Prizai įteikti ir talentingiausiems kiekvienos komandos žaidėjams. Visi turnyro žaidėjai apdovanoti medaliais, prizines vietas užėmusios komandos – taurėmis. Teisėjams bei treneriams įteiktos atminimo dovanos, medaliai.

Per turnyro uždarymą SK „Kybartų jaunystė“ pirmininkas Mindaugas Radzevičius padėkojo renginio rėmėjams ir svečiams, jauniesiems futbolininkams palinkėjo pergalių ir pakvietė visus po metų vėl atvykti į Kybartus. Vyriausiasis turnyro teisėjas S. Karka dėkojo už gražią futbolo šventę, o žaidėjams linkėjo atkaklumo, mėgti futbolą, treniruotis ir tapti tokiais futbolininkais, koks buvo legendinis Kybartų „Sveikatos“ žaidėjas R. Karka.

Sigitas KURAS

Nuotr. Tradicinis tarptautinis salės vaikų futbolo turnyras, skirtas ilgamečio Kybartų futbolo komandos „Sveikata“ žaidėjo Romualdo Karkos atminimo taurei laimėti, subūrė dešimtis sportininkų.


Šešių dešimtmečių santuoka šeimai neprailgo

Prieš pat Kalėdas, gruodžio 21 d., kybartiečiai Janina ir Juozas Vingeliai atšventė deimantines vestuves. Šešias dešimtis metų darnoje išgyvenę žmonės sako, kad gyvenimas kartu nepabodo, pralėkė kaip viena diena.

Vadovaujasi Dievo įsakymais

– Ateina Kalėdos – gaspadoriams bėdos, – šmaikštavo aštuoniasdešimtmetį perkopęs, bet vis dar labai žvitrus Juozas Vingelis. – Šitą šventę mes su žmonele švęsdavome visada, net tada, kai buvo negalima. Net ir gamykloje Kybartuose, kurioje dirbau, švęsdavome visi. Atsimenu, vieną metą Kalėdos išpuolė darbo dieną, tai jau po pietų visų presai cechuose išjungti, užlipome į viršų, kur paprastai rinkdavomės, o ten – stalai nukrauti valgiais. Sėdėjome, šventėme. Tik nedainavome, kad niekas neišgirstų, būtų blogai mums baigęsi – tokie laikai buvo. Ir taip darėme ne vieną kartą. Kažkaip prasprūsdavome, niekas neužtiko, niekas nepaskundė.

Abu Vingeliai – labai religingi. Garbaus amžiaus sutuoktiniai, jei tik leidžia sveikata, kiekvieną sekmadienį važiuoja į bažnyčią. Ir taip jau keli dešimtmečiai. Jiems labai patinka dabartinis Kybartų klebonas Vaidotas Labašauskas, kuris moka sakyti taiklius ir šmaikščius pamokslus, geba bendrauti su žmonėmis ir skleidžia aplink save šilumą.

Laikosi vienas kito

– Abu esame iš religingų šeimų. Mes nuo mažens buvome mokomi gerbti vyresnius, klausyti kunigo, mokytojų. Gal todėl ir mūsų šeima išliko tvirta, nors gyvenime buvo ilgų išsiskyrimų. Vyras dirbo kituose miestuose, net ir kitose šalyse, kurias tuo metu broliškomis respublikomis vadino. Buvo gavęs pasiūlymų dirbti ir Palangoje, ir Vilniuje, valdžia siūlė butą, bet aš nenorėjau palikti savo mamos, su kuria visada gyvenome greta. Ji buvo mano geriausia draugė, – prisiminimais dalijosi J. Vingelienė. – Džiaugiuosi, kad Juozas neužsispyrė, o paklausė mano noro ir abu likome Kybartuose. Čia visą gyvenimą ir praleidome. Pačių rankomis pasistatytuose namuose užauginome du sūnus: Zenoną ir Egidijų, čia atvažiuodavo anūkai, kol buvo maži. Dabar visi turi savų užsiėmimų, mus aplanko daug rečiau. Bet mes vis dar turime vienas kitą. Dviese daug lengviau ir smagiau. Einame koja kojon vis pasitardami ir pasibardami, bet rasdami bendrą sprendimą. Neįsivaizduoju, kas bus, jei liksime kuris vienas. Stengiuosi apie tai negalvoti.

Po vestuvių – tiesiai į darbus

Vingeliai susitiko labai jauni. Į Kybartus su tėvais iš Kylininkų kaimo (Pajevonio sen.) atsikraustęs Juozas susidraugavo su Janinos broliais, užeidavo į jų namus, tai taip ir susipažino. Juozas jauną merginą pakviesdavo į kiną. O netrukus, vos jai sukako 20 metų, Janiną vedė. Prieš šešiasdešimt metų, gruodį, įvyko jų civilinė santuoka. O bažnyčioje jie abu susituokė slaptai jau kitų metų sausį. Apsigyveno abudu pas Janinos tėvus – Juozą ir Magdeleną Mauručaičius, labai gražiai sutarė. Tiesa, Mauručaičiai taip pat nebuvo Kybartų senbuviai, jie su dviem Janinos broliais atsikėlė į šį miestą iš Didžiųjų Šelvių kaimo.

– Apsivedėme ir iškart į darbus. Janina dirbo akmenskaldėje, išdirbo 25 metus. Iš pradžių ir aš ten dirbau.

Graži Janytė buvo. Kai dirbo akmenskaldės svarstyklėse, kartu su savimi pasiimdavo ir vyriausiąjį mūsų sūnų Zenoną. Tada jam buvo kokie 3 ar 4 metai. Vairuotojai dažnai įsisodindavo Zenoną į mašiną, vežiodavo ir prašydavo supažindinti su savo sesute. Sužinoję, kad ji – berniuko mama, labai nustebdavo. Ir, aišku, vaiko pasivažinėti daugiau jau neimdavo, – juokėsi Juozas. – Janina dar nuo mokyklos laikų buvo labai aktyvi sportininkė. Visur važinėdavo į varžybas, olimpiadas. Kai apsivedėme, aš jai uždraudžiau šitą reikalą. Pasakiau, kad noriu turėti savo žmogų namuose, o ne laukti, kol parvažiuos iš nežinia kur.

Žmonai teko paklusti, nes, kaip sakė Janina, ilgo gyvenimo kartu receptas – įsiklausymas į kito žodžius ir norus, pagarba šeimai ir ištikimybė vienas kitam.

Išsaugojo sklypą

Su sportu jauna moteris atsisveikino ir atsidėjo šeimai. Juolab kad ir namo reikėjo. O būstus tuo laiku žmonės statydavosi patys.

Kadangi Janina dirbo akmenskaldėje, galėjo pasirūpinti statybinėmis medžiagomis, nes anuomet kažką gauti galėjai tik per pažintis. Darbai sklype vykdavo nespėriai, nes dirbdavo ne samdyti statybininkai, o šeimos nariai, draugai, pažįstami laisvu nuo darbo metu, išeiginėmis, per atostogas. Tai buvo vadinama talka. Paprastai talkininkai padėdavo įsikurti vieni kitiems.

– Namą, kuriame gyvename iki šiol, statėmės visai greta tėvų namų, savo sode. Mat tuometė valdžia nusprendė, kad mano tėvai turi per didelį sklypą ir jį reikia padalyti į kelias dalis bei leisti čia statytis kitiems. Tuomet mes sugalvojome, kad reikia mums, kaip jaunai šeimai, prašyti sklypo namui, nes tuo metu gyvenome pas tėvus. Taip ir padarėme. Kai tėveliai, beje, kartu išgyvenę 50 metų, pasimirė, jų namelį pardavėme. O iki tol visi gyvenome greta, vienas kitą paguosdami, vienas kitam padėdami ir pasirūpindami vienas kitu, – pasakojo Janina.

Apvesdino apie 20 porų

Juozas antrino žmonai, kad tikrai gerus uošvius turėjęs. Ypač uošvienę, kuri juos vis ragindavo bendrauti su gimine, eiti į visas vestuves ar laidotuves.

– Tai mes taip ir darydavom. Aš, kai buvau dar jaunas, mokėjau skambinti pianinu. Mane buvo išmokęs vargonininkas. Vėliau pradėjau groti ir akordeonu. Tai mus su Janyte vis kviesdavo į visų giminių vestuves. O giminė nemaža, aš pats iš septynių vaikų šeimos. Paskaičiavau, tai gal dvidešimtyje vestuvių esame buvę piršliais, – senus gerus laikus prisiminė Juozas ir išsitraukęs pagarbiai laikomą akordeoną pagrojo vis dar neužmirštą melodiją. – Taip ir gyvename abudu. Nieko lyg ir netrūksta, tik jei kas sveikatos abiem po maišą atneštų, tai tikrai paimtume. O taip – niekuo nesiskundžiame. Jei dejuosi, niekas nuo to nepasikeis.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Janina ir Juozas Vingeliai 60 metų laikosi vienas kito.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-28.


Donatui Ziegoraičiui įteiktas „Auksinis Feniksas“

Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje per iškilmingą ceremoniją buvo įteikti didžiausios šalies kultūros bendruomenės – Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Įspūdinga vardine skulptūrėle apdovanotas mūsų kraštietis Donatas Ziegoraitis, Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ vadovas.

D. Ziegoraitis tapo vienu iš penkių laureatų – jis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą, kurį kybartiečiui įteikė Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis. Su šiuo reikšmingu įvertinimu D. Ziegoraitį sveikino šventiniame renginyje dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, pasveikinti orkestro vadovo taip pat atvyko Vilkaviškio kultūros centro direktorė Renata Medelienė bei Kybartų kultūros centro vadovė Asta Vencienė.

Už begalinę meilę muzikai, pareigos jausmą, atsidavimą kolektyvui D. Ziegoraitis yra ne kartą įvertintas. Jo vadovaujamas orkestras nuolat pribloškia profesionaliai atlikta muzika, puikiai parinktu repertuaru bei neregėtais efektais. D. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras 2017 metais pelnė jau trečią „Aukso paukštės“ apdovanojimą ir geriausio mėgėjų orkestro Lietuvoje pripažinimą. Tarptautiniame pučiamųjų instrumentų festivalyje Kroatijoje „Kybartų“ orkestro vadovas D. Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

„Auksinis feniksas“ – tai svarbiausias ir vienas iš reikšmingiausių visos šalies apdovanojimų kultūros srityje. Šio apdovanojimo tikslas – pagerbti fizinius ar juridinius asmenis, svariausiai nusipelniusius šalies kultūros kūrimui, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei kultūros centrų sistemos vystymuisi, tobulinimui ir viešinimui.

Be D. Ziegoraičio pelnyto „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimo, „Auksinio fenikso“ statulėlės buvo įteiktos dar keturiems laureatams. „Metų kultūros politiku“ tapo Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas, „Geriausiu metų kultūros centro vadovu“ išrinktas Šakių kultūros centro direktorius Raimondas Januševičius, „Metų kultūros mecenato ir rėmėjo“ apdovanojimas įteiktas AB „Vilkyškių pieninė“, o „Metų partnerio“ nominacija skirta Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos I rinktinei.

Šventėje dalyvavo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo, Vyriausybės nariai, rajonų merai, vicemerai, administracijų vadovai ir, žinoma, gausi kultūros centrų vadovų bendruomenė.

„Auksinio fenikso“ apdovanojimu skatinama partnerystė ir bendradarbiavimas kuriant bei puoselėjant kultūros ir meno tradicijas, naujų formų atsiradimą, regionų kultūrinį išskirtinumą. Pagerbiami asmenys – nuoširdžiai, dažnai tyliai ir pasiaukojančiai kitų labui dirbantys žmonės. Šis ilgainiui labai svarbiu tapęs apdovanojimas sureikšmina regionuose dirbančių ir kuriančių žmonių indėlį.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr. Orkestro vadovas D. Ziegoraitis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-11.


Kybartiečiai rengia turnyrą kraštiečio garbei

Gruodžio 8 d. Kybartų bendruomenė rengia šaškių turnyrą, kuriuo pagerbs kybartietį šaškininką, sporto meistrą, keturiskart Lietuvos šaškių čempioną Joną Sinkevičių.

Šį sporto meistrą bendruomenė ketino pagerbti jau seniai. Daug pastangų rinkdamas medžiagą apie jį įdėjo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Šaškininkas J. Sinkevičius gimė Kybartuose 1931 m. Įgijęs zootechniko specialybę dirbo tuomečiame Prano Eidukevičiaus kolūkyje galvijų fermų vedėju. Šaškėmis žaidė jau pirmosiose pokario Lietuvos šaškių pirmenybėse. Pačioje savo sportinės karjeros pradžioje ir vėliau aktyviai dalyvavo šaškių federacijos veikloje. Kybartietis buvo vienas iš stipriausių sporto draugijos „Nemunas“ šaškininkų, daugkartinis čempionatų nugalėtojas žaidžiant paprastomis ir šimtalangėmis šaškėmis. Gerą dešimtmetį J. Sinkevičius buvo nepakeičiamas įvairių Lietuvos rinktinių narys, dalyvaudavo šalies šaškių čempionatuose daugumoje sąjunginių šaškių varžybų.

Lietuvos šaškių čempionu jis tapo 1959 m., 1960 m., 1961 m. ir 1963 m.

J. Sinkevičiaus iki 1965 m. vadovautos Kybartų ir Vilkaviškio rajonų šaškininkų rinktinės sudėtyje žaidė kybartietė Konstancija Brovkienė (dukart Lietuvos moterų čempionė), virbalietis Jonas Navickas (daugkartinis Lietuvos ir „Nemuno“ draugijos įvairių šaškių varžybų nugalėtojas bei prizininkas), taip pat ir už Virbalį, ir už Vilkaviškį žaidęs Vytautas Brokas.

J. Sinkevičius dalyvaudavo sprendžiant šaškių sporto plėtros reikalus Lietuvos šaškių federacijoje ir „Nemuno“ sporto draugijoje, subūrė Kybartų ir Vilkaviškio rajonų komandas, joms vadovaudavo ir treniruodavo rinktinių narius. 1962–1963 m. treniravo vaikus Kybartuose. Pakeitęs darbą persikėlė į Ignaliną, kur dirbo vietinės kaimo sporto draugijos šaškių klube. Ten daug prisidėjo organizuojant ir populiarinant kaimo vietovių šaškių sporto renginius, neakivaizdines varžybas. Vėliau dirbo Kaune, kur kultūros namuose turėjo šaškių būrelį. Tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Maskvoje, Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade žaisdavo už Tarybų Sąjungą.

J. Sinkevičius mirė 1993 m., palaidotas Virbalio kapinėse.

Jam pagerbti skirtos varžybos gruodžio 8-ąją vyks Kybartų bendruomenės namuose (J. Basanavičiaus g. 82). Dalyviai bus registruojami ten pat varžybų dieną, nuo 10 val. Varžybos prasidės 11 val.

Bus varžomasi dviejose amžiaus grupėse: iki 16 metų ir vyresnių negu 16 metų. Kviečiami mokantieji žaisti paprastomis šaškėmis. Ypač laukiami J. Sinkevičiaus mokiniai ir žaidusieji drauge su juo.

Registruotis į varžybas galima el. p. kybartubendruomene@gmail.com arba tel. 8 687 35 044 (Vytautas Miknevičius).

Nuotr. Sporto meistras Jonas Sinkevičius (dešinėje) buvo nepakeičiamas Lietuvos šaškininkų rinktinių narys.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-04


Miestą garsina futbolo klubas „Sveikata“

Prieš šimtmetį pradėję žaisti futbolą kybartiečiai jį tebežaidžia iki šiol. Kartu su miestu kitąmet jubiliejų švęs ir futbolo klubas „Sveikata“.

Po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos traukiantis vokiečių kariuomenei Kybartų mieste buvo kuriama futbolo komanda, kuri iš pradžių vadinosi „Banga“. Vokietis Freitachas rado kemsuotą, neaptvertą pievą prie geležinkelio, įsigijo kamuolį ir subūrė futbolo entuziastus. Komanda greitai persivadino „Sveikata“, joje žaidė lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. „Sveikata“ turėjo mėlynai raudoną vėliavą. Kybartiečiai rungtyniavo su Rytprūsių, Klaipėdos, Kauno, Vilkaviškio komandomis.

Ėjo metai, kolektyvas stiprėjo, kad ir sunkiai (tais laikais futbolas nebuvo gerbiamas), bet atkakliai yrėsi į priekį. Tačiau atsirado mecenatų, kurie paremdavo komandą savo lėšomis. Pirmą dešimtmetį padėjo muitininkas A. Draugelaitis. Siekdamas išlaikyti komandą jis pradėjo pardavinėti savo žemes, nupirko autobusą, o už pervežimus gautas pajamas skirdavo „Sveikatos“ reikalams. 1919–1924 m. komanda pradėjo stiprėti, į ją įsiliejo pora žaidėjų iš Kauno. Kartais traukiniu, o kartais vežimais išriedėdavo futbolininkai į susitikimus su varžovais. Didesniuose turnyruose kybartiečiai užimdavo 3–4 vietas. Pirmosios Lietuvos pirmenybės prasidėjo 1922 m., tačiau Kybartų sporto klubas „Sveikata“ jose nedalyvavo. 1930 m. Kybartai jau turėjo reikiamo dydžio futbolo aikštę, kurioje „Sveikata“ žaidžia iki šiol.

Karo metais kybartiečiai savo aikšte nesinaudojo – joje stovėjo barikados, ganėsi karininkų arkliai. Futbolą tekdavo žaisti Šneiderio pievoje. Jau patį pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. Pokario metais pasikeitus santvarkai kolektyvui teko keisti pavadinimą, tačiau tai buvo laikina. Vėliau komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. Tuo metu beveik visi futbolininkai dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje. Komanda žaidė aukščiausioje lygoje, tačiau neretai iškrisdavo į I lygą (vadinamąją „Nemuno“ zoną).

Atkūrus nepriklausomybę kolektyvas išgyveno ne patį lengviausią laiką. Joje tuo metu žaidė labai daug jaunimo. Futbolininkus treniravo ilgametis treneris Vytautas Miknevičius, vėliau keletą metų Gediminas Jarmala. 1994 m. komandą pradėjo treniruoti ilgametis žaidėjas Juozas Murinas ir rezultatai pradėjo gerėti. Tris kartus (1999, 2000 ir 2001 m.) II lygoje buvo iškovoti medaliai. Vėliau komandos rezultatai pablogėjo, tačiau ji tebežaidžia II lygoje ne tik Lietuvoje.

Artėjančio šimtmečio proga klubo vyrai plačiai paskleidė garsą apie Kybartus ir vietinių meilę futbolui ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Kybartiečiai išplatino žinią apie kilnią misiją – pastatyti paminklą futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui ir surengė didelę reklamos kampaniją, pritraukiančią paramos lėšų.

V. Kochanauskas prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendo kaip universalus sportininkas – žaidė futbolą, tenisą, ledo ritulį, užsiėmė gimnastika ir lengvąja atletika. Prieš šimtmetį, įsikūrus tuomet „Banga“ pasivadinusiam futbolo klubui, Vytautas buvo nuolatinis varžybų Kybartų stadione dalyvis. Tapęs „Sveikatos“ treneriu, jis dažnai rengdavo treniruotes kitoje Lieponos pusėje, mėgdavo su komanda fotografuoti miestą, apgriuvusias žydų sinagogas, skaitė lietuvių autorių, aprašiusių Karaliaučiaus kraštą, kūrinius.

Kybartiečių Kochanauskų vyrai taip pat gyvena futbolu. Labiausiai žinomas Vytauto sūnus Rimvydas Kochanauskas, treniravęs įvairaus amžiaus sportininkų šalies rinktines, dirbęs treneriu klubų komandose. R. Kochanausko sūnus Lukas atstovavo įvairiems A lygos futbolo klubams. Kitas sūnus Andrius taip pat žaidžia futbolą žemesnėje Vilniaus miesto futbolo lygoje.

– Sportui reikia ne tik pinigų ir šlovės, jis – ne vien pergalės ir pralaimėjimai. Svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią, patriotiškumą ir meilę pasirinktai šakai. Visi kiti reikalai eina į antrą planą, – šiuos V. Kochanausko žodžius cituoja dabartiniai „Sveikatos“ futbolininkai. Toji mintis nepraranda prasmės ir šiais laikais. Dėl to jubiliejaus proga Kybartų miesto stadione norima vietiniam futbolo patriarchui pastatyti paminklą. Prie V. Kochanausko atminimo įamžinimo kviečiami prisidėti visi, kas neabejingi futbolui. Tai padaryti galima įsigyjant klubo užsakymu pagamintą retro stiliaus futbolo kamuolį.

Paramos V. Kochanausko skulptūrai sąskaita LT184010051003638348 (mokėjimo paskyroje nurodyti „Sveikatos“ 100-mečiui“). Smulkesnės informacijos galima teirautis tel.: 8 655 43 817 (Audrius), 8 685 39 017 (Henrikas), 8 686 19 239 (Nerijus).

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


Renka žinias apie šaškininką

Kybartų bendruomenė ruošiasi organizuoti šaškių turnyrą ir pagerbti kybartietį šaškininką, sporto meistrą, Lietuvos šaškių čempioną Joną Sinkevičių.

Jis gimė 1931 m. Kybarčiukuose, 1962–1963 m. dirbo Kybartų vidurinėje mokykloje, mokė vaikus žaisti šaškėmis.

J. Sinkevičius mirė 1993 m., palaidotas Virbalio kapinėse.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius renka medžiagą apie šį žmogų. Turinčiųjų informacijos prašoma susisiekti tel. 8 612 85 242, el. p. kybartubendruomene@gmail.com.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09


Renka paramą stokojantiesiems

Du jauni kybartiečiai: gimnazistas Paulius Norvilaitis ir verslininkė Živilė Stumbrienė artėjant Kalėdoms ėmėsi kilnaus reikalo – rinkti drabužius ir daiktus nepasiturintiems vietiniams žmonėms.

– Pagalvojome, kad kai kurios šeimos Kybartų mieste, ir ne tik jame, gyvena kukliai, o daugelis iš mūsų savo namuose laikome daiktų, kuriuos gaila išmesti, bet atiduoti nėra kam. Tad nusprendėme pabūti tarpininkais tarp turinčių ir stokojančių žmonių, – pasakojo kybartiečiai. – Pasiskelbėme feisbuke ir pradėjome darbą. Nesitikėjome, kad atsiras tiek daug padėti norinčių gyventojų.

Du veiklius žmones nudžiugino vietos verslininkai, kurie leido naudotis prie autobusų stoties esančiomis buvusios kavinės patalpomis. Ten Živilė su Pauliumi pirmadienio ir penktadienio vakarais priima žmonių atvežtus daiktus. Prie idėjos sumanytojų greitai prisijungė ir gera dešimtis savanorių, tarp kurių ne tik jauni, bet ir brandaus amžiaus žmonės. Jie padeda rūšiuoti surinktus daiktus.

– Vos pradėję dirbti sulaukėme daugybės skambučių, kad pasiimtume dėžes su labdarai skirtais daiktais. Vakarais patys važiuojame, parsivežame, kartais atsiranda žmonių, kurie mums padeda ir atveža kitų paaukotus daiktus savo transportu. Už tai mes jiems esame labai dėkingi, – pasakojo Živilė.

Ši jauna moteris jau pernai iš pažįstamų rinko daiktus sunkiau gyvenančioms šeimoms. Ji pati augina keturmetes dvynukes ir dar spėja vadovauti savo įkurtam gėlių verslui. Kybartietė „Maximos“ prekybos centre turi gėlių parduotuvę, puošia patalpas šventėms. Jaunos gėlininkės Živilės sukurtas puokštes adresatams pristato dvi merginos, persirengusios užsakovo pageidaujamais personažais. Kaip sakė verslininkė, tokia paslauga labai populiari ne tik Kybartuose, bet ir visame rajone.

Nepaisydama didelio užimtumo darbe ir namuose, jauna moteris sako norinti daryti gera kitiems, o laiko tam visada atsiranda.

Ne ką mažiau entuziastingas daryti gerus darbus yra ir Paulius Norvilaitis. Jis – kelių įdomių labdaros projektų autorius. Apie gimnazisto surengtas „Šimtmečio vaiko“ ir grožio salono kasdienybės fotosesijas esame rašę „Santakoje“. Viename iš savo renginių Paulius susipažino su Ž. Stumbriene ir, kaip juokėsi patys, abu pajuto, kad „atitiko kirvis kotą“. Kybartiečiai jau seniai norėjo daryti kažką panašaus ir dairėsi bendraminčių. Tad kai susipažino, ilgai nedelsę ėmėsi darbo.

Kol kas jauni žmonės dar nežino, kaip ir kam dalys surinktus daiktus. Jie ketina kreiptis į Kybartų seniūnijos socialinius darbuotojus, kurie galbūt informuos nepasiturinčius žmones apie jų labdaringą veiklą, o gal galės tarpininkauti dalijant daiktus. Živilė ir Paulius ragina kukliau gyvenančius žmones ateiti į patalpas, kur jie laiko surinktas gėrybes, ir pasirinkti reikalingų daiktų.

Paklausti, ar nebijo būti užversti kalnais drabužių, kybartiečiai sakė apie tai kol kas negalvoję. Nors įvairiais daiktais: ne tik drabužiais, batais, bet ir ilgai negendančiais maisto produktais, vaikiškais vežimėliais, žaislais, net baldais – jų turimos patalpos pildosi sparčiai, idėjos iniciatoriai tikisi, kad viso to tikrai kam nors prireiks.

Tad visus norinčius dalytis arba ko nors stokojančius Paulius ir Živilė kviečia pirmadieniais, nuo 17 iki 19 val., ir penktadieniais, nuo 16 iki 19 val., atvykti adresu: J. Basanavičiaus g. 13, Kybartai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Asmeninio albumo nuotr. Živilė Stumbrienė ir Paulius Norvilaitis dirba norėdami paremti kukliai gyvenančius žmones.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-19.


Mūsų gretose liks amžinai

Rugsėjo 24 dieną mirė vienas iškiliausių 7-ojo dešimtmečio futbolo klubo „Sveikata“ žaidėjų Algimantas Mikalauskas. Gaila, kad jis nesulaukė kitąmet minimo Kybartų miesto ir „Sveikatos“ klubo šimtmečio.

Į 79-uosius įžengęs kraštietis 50 metų palaikė tamprius ryšius su Kybartų bendruomene. Talentingas sportininkas kultivavo daug sporto šakų: sunkiąją atletiką, rankinį, ledo ritulį, lengvąją atletiką, tačiau pirmenybę visuomet teikė futbolui.

A. Mikalauskas gimė 1938 m. rugsėjo 3 d., Gižuose, Vilkaviškio apskrityje. 1957 m. baigė Kybartų vidurinę mokyklą. Įgimti gabumai sportui ir technikai, tvirtas charakteris ir meilė savo miestui lėmė tai, kad gabus jaunuolis tapo Kybartų sportinio gyvenimo ryškia individualybe. Žmones traukė jo riteriškumas, noras tobulėti, šiltai apie Algimantą atsiliepdavo gamybinių įmonių vadovai.

A. Mikalauskas 1964 m. Alytaus mechanikos technikume įgijo mechaniko specialybę, 1979 m. baigė Maskvos darbo ekonomikos institutą. 1957–1967 m. jis dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje šaltkalviu, vėliau – Techninio skyriaus viršininko pavaduotoju. 1970 –1988 m. Vilniuje A. Mikalauskas buvo mokslinio gamybinio susivienijimo „Lietstaklių projektas“ skyriaus vedėjas, 1970–1988 m. ėjo valstybinės įmonės „Medisteka“ direktoriaus pareigas. Už inovacijas ir darbą 1988 m. apdovanotas Liaudies ūkio pasiekimų parodos bronzos medaliu.

1955 m. A. Mikalauskas atstovavo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinei sąjunginėje spartakiadoje Maskvoje. 1960–1967 m. žaidė Kybartų jaunimo ir suaugiusiųjų futbolo komandose. Kaip Kybartų „Sveikatos“ komandos pagrindinės sudėties gynėjas Lietuvos futbolo čempionatuose Algimantas sužaidė daugiau kaip 100 rungtynių. 1960–1967 m. Kybartų „Sveikatos“ komandoje jis žaidė ir ledo ritulį. 2009 m. „Sveikatos“ klubo 90-ies metų jubiliejaus proga buvo apdovanotas Lietuvos futbolo federacijos atminimo medaliu už futbolo tradicijų puoselėjimą ir sportinius pasiekimus.

Ilgą laikas jo butas Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, buvo sportininkų susirinkimų vieta. Šeimininko šiltai sutikti sportininkai aptardavo būsimas kovas ir Kybartų sportą, atvykusieji iš Vilkaviškio rajono čia visada rasdavo nakvynę. Algimantas lankydavosi Kybartuose rengiamuose V. Kochanausko ir R.Karkos futbolo turnyruose.Visada rasdavo laiko Kybartų kapinėse uždegti žvakutes anapilin išėjusiems futbolininkams pagerbti. Savo namuose Vilniuje iki paskutinės gyvenimo dienos rinko, kaupė ir saugojo Kybartų „Sveikatos“ klubo nuotraukas, straipsnius, medalius, taures.

Nenumaldomai bėga laikas. Jau sukako 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė savo sportinę karjerą. Blėsta prisiminimai, kad jis buvo vienas greičiausių Lietuvos futbolininkų. Bet negali pamiršti žodžių, kurie taip taikliai apibūdino plačią A. Mikalausko asmenybę. 2015 m. kovo 14 dieną R.Karkos turnyro organizatoriai, įteikdami Algimantui atminimo medalį ir dėkodami, kad atvyko į Kybartus stebėti jaunųjų futbolininkų kovų, tarė: „Och, ir gražų žmogų padovanojai mums tu, Lietuva šalele!“

Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ bendruomenė

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-28.


Bendraklasiai susitiko po 49 metų

Kybartuose susitiko Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 24-osios laidos abiturientai, mokyklą baigę 1969 metais.

Kai kam kilo klausimas, kodėl nelaukėme kitų metų, kai būtų švenčiamas apvalus mokyklos baigimo jubiliejus. Bet juk nebuvome susitikę jau apie tris dešimtmečius, tad kas gali garantuoti, kad dar po metų susitikimas įvyktų. O dabar belieka džiaugtis, kad atsirado bendraklasė Elvyra iš Alytaus, noriai ėmusis mus suburti.

Iš 29 baigusiųjų (20 merginų ir 9 vaikinų) atvyko net 24. Pats įdomiausias momentas buvo spėlioti, kuris klasės draugas išlipa iš automobilio. Ne visus pažinome iš karto.

„Kas tu?“ – neretai skambėjo šis klausimas. Kai kurios bendramokslės net ir dabar galėtų demonstruoti madas – išliko lieknos ir stilingos. Kai kam jau ir lazdelės arba net dviejų reikia. Kažkas sulinkęs kaip apdegęs degtukas. Bet ar tai svarbiausia? Man regis, visų akys žėrėjo, visi mes labai pasiilgę vienas kito. Ir kokia laimė, kad į susitikimą atvyko mūsų auklėtoja Aldona Mickutė-Valiokienė, kuriai mes buvome pirmieji auklėtiniai.

„Labai gera mūsų auklėtoja buvo, didžiulė retenybė, kad kas taip gintų savo „vaikus“, – tai bendraklasės Idalijos žodžiai.

Auklėtoja mažai pasikeitusi. Ji prisiminė ir mūsų (gal buvome jau vienuoliktokai) ekskursiją į Skuodą. Ne kokiu autobusu, o pusiau dengtu sunkvežimiu, kuriame buvo priklota šiaudų, kad mums būtų minkščiau. Tais laikais taip keliauti buvo įprasta.

Daug mūsų mokytojų jau ilsisi Kybartų, Virbalio ir kitose kapinėse. Kaip ir keletas mūsų klasės draugų.

Kaip susiklostė bendramokslių likimai? Vieni iš mūsų gyvena Kybartuose, kiti Vilkaviškyje, Alvite, Jonavoje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Alytuje, Vilniuje, Kaune… Idalija atskrido iš Dublino, kur gyvena jau 16 metų.

Kai kurie šeimų taip ir nesukūrė, o kai kas jau ir proanūkiais džiaugiasi. Kas baigė aukštuosius mokslus, kas technikumus… Kas dirbo paprastus darbus, o kas pasuko į savo verslus… Yra medikų, mokytojų, inžinierių, siuvėjų, statybininkų, ūkininkų… Iš susirinkusiųjų didžiausi pasiekimai Albino – jis tapo sporto mokslininku, profesoriumi.

Beje, ne taip seniai išleistoje knygoje „Kybartų krašto žmonės“ yra keturios mūsų klasės draugų pavardės. Kai kas iš mūsų paminėti ir „Vikipedijoje“… Įdomu, kad Vitas baigė karo aviacijos mokyklą Černygove, o Saulius – Kaliningrado žvejybos mokyklą. Jis iki šiol dar išplaukia į pramoninę žvejybą dideliu laivu.

Kažkada mes į magnetofono juostą įrašėme savo svajones, bet dabar, pasikeitus technologijoms, deja, jų jau neišklausysime. Gal svajones ir pamiršome?

„Viskas gyvenime išėjo kitaip, – sakė Gintas iš Vilniaus. – Bet liko aistra kelionėms. Mokyklos laikai buvo šviesiausi metai ir jų reikėtų pavydėti“.

Zita ZOKAITYTĖ

Nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 24–osios laidos abiturientai mokyklą baigė 1969 metais. Pirmoje eilėje antra iš dešinės – auklėtoja Aldona Mickutė-Valiokienė.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-14