Kybartiniai

  • 0

Donatui Ziegoraičiui įteiktas „Auksinis Feniksas“

Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje per iškilmingą ceremoniją buvo įteikti didžiausios šalies kultūros bendruomenės – Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Įspūdinga vardine skulptūrėle apdovanotas mūsų kraštietis Donatas Ziegoraitis, Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ vadovas.

D. Ziegoraitis tapo vienu iš penkių laureatų – jis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą, kurį kybartiečiui įteikė Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis. Su šiuo reikšmingu įvertinimu D. Ziegoraitį sveikino šventiniame renginyje dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, pasveikinti orkestro vadovo taip pat atvyko Vilkaviškio kultūros centro direktorė Renata Medelienė bei Kybartų kultūros centro vadovė Asta Vencienė.

Už begalinę meilę muzikai, pareigos jausmą, atsidavimą kolektyvui D. Ziegoraitis yra ne kartą įvertintas. Jo vadovaujamas orkestras nuolat pribloškia profesionaliai atlikta muzika, puikiai parinktu repertuaru bei neregėtais efektais. D. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras 2017 metais pelnė jau trečią „Aukso paukštės“ apdovanojimą ir geriausio mėgėjų orkestro Lietuvoje pripažinimą. Tarptautiniame pučiamųjų instrumentų festivalyje Kroatijoje „Kybartų“ orkestro vadovas D. Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

„Auksinis feniksas“ – tai svarbiausias ir vienas iš reikšmingiausių visos šalies apdovanojimų kultūros srityje. Šio apdovanojimo tikslas – pagerbti fizinius ar juridinius asmenis, svariausiai nusipelniusius šalies kultūros kūrimui, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei kultūros centrų sistemos vystymuisi, tobulinimui ir viešinimui.

Be D. Ziegoraičio pelnyto „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimo, „Auksinio fenikso“ statulėlės buvo įteiktos dar keturiems laureatams. „Metų kultūros politiku“ tapo Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas, „Geriausiu metų kultūros centro vadovu“ išrinktas Šakių kultūros centro direktorius Raimondas Januševičius, „Metų kultūros mecenato ir rėmėjo“ apdovanojimas įteiktas AB „Vilkyškių pieninė“, o „Metų partnerio“ nominacija skirta Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos I rinktinei.

Šventėje dalyvavo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo, Vyriausybės nariai, rajonų merai, vicemerai, administracijų vadovai ir, žinoma, gausi kultūros centrų vadovų bendruomenė.

„Auksinio fenikso“ apdovanojimu skatinama partnerystė ir bendradarbiavimas kuriant bei puoselėjant kultūros ir meno tradicijas, naujų formų atsiradimą, regionų kultūrinį išskirtinumą. Pagerbiami asmenys – nuoširdžiai, dažnai tyliai ir pasiaukojančiai kitų labui dirbantys žmonės. Šis ilgainiui labai svarbiu tapęs apdovanojimas sureikšmina regionuose dirbančių ir kuriančių žmonių indėlį.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr. Orkestro vadovas D. Ziegoraitis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-11.


  • 0

Kybartiečiai rengia turnyrą kraštiečio garbei

Gruodžio 8 d. Kybartų bendruomenė rengia šaškių turnyrą, kuriuo pagerbs kybartietį šaškininką, sporto meistrą, keturiskart Lietuvos šaškių čempioną Joną Sinkevičių.

Šį sporto meistrą bendruomenė ketino pagerbti jau seniai. Daug pastangų rinkdamas medžiagą apie jį įdėjo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Šaškininkas J. Sinkevičius gimė Kybartuose 1931 m. Įgijęs zootechniko specialybę dirbo tuomečiame Prano Eidukevičiaus kolūkyje galvijų fermų vedėju. Šaškėmis žaidė jau pirmosiose pokario Lietuvos šaškių pirmenybėse. Pačioje savo sportinės karjeros pradžioje ir vėliau aktyviai dalyvavo šaškių federacijos veikloje. Kybartietis buvo vienas iš stipriausių sporto draugijos „Nemunas“ šaškininkų, daugkartinis čempionatų nugalėtojas žaidžiant paprastomis ir šimtalangėmis šaškėmis. Gerą dešimtmetį J. Sinkevičius buvo nepakeičiamas įvairių Lietuvos rinktinių narys, dalyvaudavo šalies šaškių čempionatuose daugumoje sąjunginių šaškių varžybų.

Lietuvos šaškių čempionu jis tapo 1959 m., 1960 m., 1961 m. ir 1963 m.

J. Sinkevičiaus iki 1965 m. vadovautos Kybartų ir Vilkaviškio rajonų šaškininkų rinktinės sudėtyje žaidė kybartietė Konstancija Brovkienė (dukart Lietuvos moterų čempionė), virbalietis Jonas Navickas (daugkartinis Lietuvos ir „Nemuno“ draugijos įvairių šaškių varžybų nugalėtojas bei prizininkas), taip pat ir už Virbalį, ir už Vilkaviškį žaidęs Vytautas Brokas.

J. Sinkevičius dalyvaudavo sprendžiant šaškių sporto plėtros reikalus Lietuvos šaškių federacijoje ir „Nemuno“ sporto draugijoje, subūrė Kybartų ir Vilkaviškio rajonų komandas, joms vadovaudavo ir treniruodavo rinktinių narius. 1962–1963 m. treniravo vaikus Kybartuose. Pakeitęs darbą persikėlė į Ignaliną, kur dirbo vietinės kaimo sporto draugijos šaškių klube. Ten daug prisidėjo organizuojant ir populiarinant kaimo vietovių šaškių sporto renginius, neakivaizdines varžybas. Vėliau dirbo Kaune, kur kultūros namuose turėjo šaškių būrelį. Tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Maskvoje, Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade žaisdavo už Tarybų Sąjungą.

J. Sinkevičius mirė 1993 m., palaidotas Virbalio kapinėse.

Jam pagerbti skirtos varžybos gruodžio 8-ąją vyks Kybartų bendruomenės namuose (J. Basanavičiaus g. 82). Dalyviai bus registruojami ten pat varžybų dieną, nuo 10 val. Varžybos prasidės 11 val.

Bus varžomasi dviejose amžiaus grupėse: iki 16 metų ir vyresnių negu 16 metų. Kviečiami mokantieji žaisti paprastomis šaškėmis. Ypač laukiami J. Sinkevičiaus mokiniai ir žaidusieji drauge su juo.

Registruotis į varžybas galima el. p. kybartubendruomene@gmail.com arba tel. 8 687 35 044 (Vytautas Miknevičius).

Nuotr. Sporto meistras Jonas Sinkevičius (dešinėje) buvo nepakeičiamas Lietuvos šaškininkų rinktinių narys.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-04


  • 0

Miestą garsina futbolo klubas „Sveikata“

Prieš šimtmetį pradėję žaisti futbolą kybartiečiai jį tebežaidžia iki šiol. Kartu su miestu kitąmet jubiliejų švęs ir futbolo klubas „Sveikata“.

Po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos traukiantis vokiečių kariuomenei Kybartų mieste buvo kuriama futbolo komanda, kuri iš pradžių vadinosi „Banga“. Vokietis Freitachas rado kemsuotą, neaptvertą pievą prie geležinkelio, įsigijo kamuolį ir subūrė futbolo entuziastus. Komanda greitai persivadino „Sveikata“, joje žaidė lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. „Sveikata“ turėjo mėlynai raudoną vėliavą. Kybartiečiai rungtyniavo su Rytprūsių, Klaipėdos, Kauno, Vilkaviškio komandomis.

Ėjo metai, kolektyvas stiprėjo, kad ir sunkiai (tais laikais futbolas nebuvo gerbiamas), bet atkakliai yrėsi į priekį. Tačiau atsirado mecenatų, kurie paremdavo komandą savo lėšomis. Pirmą dešimtmetį padėjo muitininkas A. Draugelaitis. Siekdamas išlaikyti komandą jis pradėjo pardavinėti savo žemes, nupirko autobusą, o už pervežimus gautas pajamas skirdavo „Sveikatos“ reikalams. 1919–1924 m. komanda pradėjo stiprėti, į ją įsiliejo pora žaidėjų iš Kauno. Kartais traukiniu, o kartais vežimais išriedėdavo futbolininkai į susitikimus su varžovais. Didesniuose turnyruose kybartiečiai užimdavo 3–4 vietas. Pirmosios Lietuvos pirmenybės prasidėjo 1922 m., tačiau Kybartų sporto klubas „Sveikata“ jose nedalyvavo. 1930 m. Kybartai jau turėjo reikiamo dydžio futbolo aikštę, kurioje „Sveikata“ žaidžia iki šiol.

Karo metais kybartiečiai savo aikšte nesinaudojo – joje stovėjo barikados, ganėsi karininkų arkliai. Futbolą tekdavo žaisti Šneiderio pievoje. Jau patį pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. Pokario metais pasikeitus santvarkai kolektyvui teko keisti pavadinimą, tačiau tai buvo laikina. Vėliau komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. Tuo metu beveik visi futbolininkai dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje. Komanda žaidė aukščiausioje lygoje, tačiau neretai iškrisdavo į I lygą (vadinamąją „Nemuno“ zoną).

Atkūrus nepriklausomybę kolektyvas išgyveno ne patį lengviausią laiką. Joje tuo metu žaidė labai daug jaunimo. Futbolininkus treniravo ilgametis treneris Vytautas Miknevičius, vėliau keletą metų Gediminas Jarmala. 1994 m. komandą pradėjo treniruoti ilgametis žaidėjas Juozas Murinas ir rezultatai pradėjo gerėti. Tris kartus (1999, 2000 ir 2001 m.) II lygoje buvo iškovoti medaliai. Vėliau komandos rezultatai pablogėjo, tačiau ji tebežaidžia II lygoje ne tik Lietuvoje.

Artėjančio šimtmečio proga klubo vyrai plačiai paskleidė garsą apie Kybartus ir vietinių meilę futbolui ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Kybartiečiai išplatino žinią apie kilnią misiją – pastatyti paminklą futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui ir surengė didelę reklamos kampaniją, pritraukiančią paramos lėšų.

V. Kochanauskas prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendo kaip universalus sportininkas – žaidė futbolą, tenisą, ledo ritulį, užsiėmė gimnastika ir lengvąja atletika. Prieš šimtmetį, įsikūrus tuomet „Banga“ pasivadinusiam futbolo klubui, Vytautas buvo nuolatinis varžybų Kybartų stadione dalyvis. Tapęs „Sveikatos“ treneriu, jis dažnai rengdavo treniruotes kitoje Lieponos pusėje, mėgdavo su komanda fotografuoti miestą, apgriuvusias žydų sinagogas, skaitė lietuvių autorių, aprašiusių Karaliaučiaus kraštą, kūrinius.

Kybartiečių Kochanauskų vyrai taip pat gyvena futbolu. Labiausiai žinomas Vytauto sūnus Rimvydas Kochanauskas, treniravęs įvairaus amžiaus sportininkų šalies rinktines, dirbęs treneriu klubų komandose. R. Kochanausko sūnus Lukas atstovavo įvairiems A lygos futbolo klubams. Kitas sūnus Andrius taip pat žaidžia futbolą žemesnėje Vilniaus miesto futbolo lygoje.

– Sportui reikia ne tik pinigų ir šlovės, jis – ne vien pergalės ir pralaimėjimai. Svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią, patriotiškumą ir meilę pasirinktai šakai. Visi kiti reikalai eina į antrą planą, – šiuos V. Kochanausko žodžius cituoja dabartiniai „Sveikatos“ futbolininkai. Toji mintis nepraranda prasmės ir šiais laikais. Dėl to jubiliejaus proga Kybartų miesto stadione norima vietiniam futbolo patriarchui pastatyti paminklą. Prie V. Kochanausko atminimo įamžinimo kviečiami prisidėti visi, kas neabejingi futbolui. Tai padaryti galima įsigyjant klubo užsakymu pagamintą retro stiliaus futbolo kamuolį.

Paramos V. Kochanausko skulptūrai sąskaita LT184010051003638348 (mokėjimo paskyroje nurodyti „Sveikatos“ 100-mečiui“). Smulkesnės informacijos galima teirautis tel.: 8 655 43 817 (Audrius), 8 685 39 017 (Henrikas), 8 686 19 239 (Nerijus).

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


  • 0

Renka žinias apie šaškininką

Kybartų bendruomenė ruošiasi organizuoti šaškių turnyrą ir pagerbti kybartietį šaškininką, sporto meistrą, Lietuvos šaškių čempioną Joną Sinkevičių.

Jis gimė 1931 m. Kybarčiukuose, 1962–1963 m. dirbo Kybartų vidurinėje mokykloje, mokė vaikus žaisti šaškėmis.

J. Sinkevičius mirė 1993 m., palaidotas Virbalio kapinėse.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius renka medžiagą apie šį žmogų. Turinčiųjų informacijos prašoma susisiekti tel. 8 612 85 242, el. p. kybartubendruomene@gmail.com.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-09


  • 0

Renka paramą stokojantiesiems

Du jauni kybartiečiai: gimnazistas Paulius Norvilaitis ir verslininkė Živilė Stumbrienė artėjant Kalėdoms ėmėsi kilnaus reikalo – rinkti drabužius ir daiktus nepasiturintiems vietiniams žmonėms.

– Pagalvojome, kad kai kurios šeimos Kybartų mieste, ir ne tik jame, gyvena kukliai, o daugelis iš mūsų savo namuose laikome daiktų, kuriuos gaila išmesti, bet atiduoti nėra kam. Tad nusprendėme pabūti tarpininkais tarp turinčių ir stokojančių žmonių, – pasakojo kybartiečiai. – Pasiskelbėme feisbuke ir pradėjome darbą. Nesitikėjome, kad atsiras tiek daug padėti norinčių gyventojų.

Du veiklius žmones nudžiugino vietos verslininkai, kurie leido naudotis prie autobusų stoties esančiomis buvusios kavinės patalpomis. Ten Živilė su Pauliumi pirmadienio ir penktadienio vakarais priima žmonių atvežtus daiktus. Prie idėjos sumanytojų greitai prisijungė ir gera dešimtis savanorių, tarp kurių ne tik jauni, bet ir brandaus amžiaus žmonės. Jie padeda rūšiuoti surinktus daiktus.

– Vos pradėję dirbti sulaukėme daugybės skambučių, kad pasiimtume dėžes su labdarai skirtais daiktais. Vakarais patys važiuojame, parsivežame, kartais atsiranda žmonių, kurie mums padeda ir atveža kitų paaukotus daiktus savo transportu. Už tai mes jiems esame labai dėkingi, – pasakojo Živilė.

Ši jauna moteris jau pernai iš pažįstamų rinko daiktus sunkiau gyvenančioms šeimoms. Ji pati augina keturmetes dvynukes ir dar spėja vadovauti savo įkurtam gėlių verslui. Kybartietė „Maximos“ prekybos centre turi gėlių parduotuvę, puošia patalpas šventėms. Jaunos gėlininkės Živilės sukurtas puokštes adresatams pristato dvi merginos, persirengusios užsakovo pageidaujamais personažais. Kaip sakė verslininkė, tokia paslauga labai populiari ne tik Kybartuose, bet ir visame rajone.

Nepaisydama didelio užimtumo darbe ir namuose, jauna moteris sako norinti daryti gera kitiems, o laiko tam visada atsiranda.

Ne ką mažiau entuziastingas daryti gerus darbus yra ir Paulius Norvilaitis. Jis – kelių įdomių labdaros projektų autorius. Apie gimnazisto surengtas „Šimtmečio vaiko“ ir grožio salono kasdienybės fotosesijas esame rašę „Santakoje“. Viename iš savo renginių Paulius susipažino su Ž. Stumbriene ir, kaip juokėsi patys, abu pajuto, kad „atitiko kirvis kotą“. Kybartiečiai jau seniai norėjo daryti kažką panašaus ir dairėsi bendraminčių. Tad kai susipažino, ilgai nedelsę ėmėsi darbo.

Kol kas jauni žmonės dar nežino, kaip ir kam dalys surinktus daiktus. Jie ketina kreiptis į Kybartų seniūnijos socialinius darbuotojus, kurie galbūt informuos nepasiturinčius žmones apie jų labdaringą veiklą, o gal galės tarpininkauti dalijant daiktus. Živilė ir Paulius ragina kukliau gyvenančius žmones ateiti į patalpas, kur jie laiko surinktas gėrybes, ir pasirinkti reikalingų daiktų.

Paklausti, ar nebijo būti užversti kalnais drabužių, kybartiečiai sakė apie tai kol kas negalvoję. Nors įvairiais daiktais: ne tik drabužiais, batais, bet ir ilgai negendančiais maisto produktais, vaikiškais vežimėliais, žaislais, net baldais – jų turimos patalpos pildosi sparčiai, idėjos iniciatoriai tikisi, kad viso to tikrai kam nors prireiks.

Tad visus norinčius dalytis arba ko nors stokojančius Paulius ir Živilė kviečia pirmadieniais, nuo 17 iki 19 val., ir penktadieniais, nuo 16 iki 19 val., atvykti adresu: J. Basanavičiaus g. 13, Kybartai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Asmeninio albumo nuotr. Živilė Stumbrienė ir Paulius Norvilaitis dirba norėdami paremti kukliai gyvenančius žmones.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-19.


  • 0

Mūsų gretose liks amžinai

Rugsėjo 24 dieną mirė vienas iškiliausių 7-ojo dešimtmečio futbolo klubo „Sveikata“ žaidėjų Algimantas Mikalauskas. Gaila, kad jis nesulaukė kitąmet minimo Kybartų miesto ir „Sveikatos“ klubo šimtmečio.

Į 79-uosius įžengęs kraštietis 50 metų palaikė tamprius ryšius su Kybartų bendruomene. Talentingas sportininkas kultivavo daug sporto šakų: sunkiąją atletiką, rankinį, ledo ritulį, lengvąją atletiką, tačiau pirmenybę visuomet teikė futbolui.

A. Mikalauskas gimė 1938 m. rugsėjo 3 d., Gižuose, Vilkaviškio apskrityje. 1957 m. baigė Kybartų vidurinę mokyklą. Įgimti gabumai sportui ir technikai, tvirtas charakteris ir meilė savo miestui lėmė tai, kad gabus jaunuolis tapo Kybartų sportinio gyvenimo ryškia individualybe. Žmones traukė jo riteriškumas, noras tobulėti, šiltai apie Algimantą atsiliepdavo gamybinių įmonių vadovai.

A. Mikalauskas 1964 m. Alytaus mechanikos technikume įgijo mechaniko specialybę, 1979 m. baigė Maskvos darbo ekonomikos institutą. 1957–1967 m. jis dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje šaltkalviu, vėliau – Techninio skyriaus viršininko pavaduotoju. 1970 –1988 m. Vilniuje A. Mikalauskas buvo mokslinio gamybinio susivienijimo „Lietstaklių projektas“ skyriaus vedėjas, 1970–1988 m. ėjo valstybinės įmonės „Medisteka“ direktoriaus pareigas. Už inovacijas ir darbą 1988 m. apdovanotas Liaudies ūkio pasiekimų parodos bronzos medaliu.

1955 m. A. Mikalauskas atstovavo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinei sąjunginėje spartakiadoje Maskvoje. 1960–1967 m. žaidė Kybartų jaunimo ir suaugiusiųjų futbolo komandose. Kaip Kybartų „Sveikatos“ komandos pagrindinės sudėties gynėjas Lietuvos futbolo čempionatuose Algimantas sužaidė daugiau kaip 100 rungtynių. 1960–1967 m. Kybartų „Sveikatos“ komandoje jis žaidė ir ledo ritulį. 2009 m. „Sveikatos“ klubo 90-ies metų jubiliejaus proga buvo apdovanotas Lietuvos futbolo federacijos atminimo medaliu už futbolo tradicijų puoselėjimą ir sportinius pasiekimus.

Ilgą laikas jo butas Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, buvo sportininkų susirinkimų vieta. Šeimininko šiltai sutikti sportininkai aptardavo būsimas kovas ir Kybartų sportą, atvykusieji iš Vilkaviškio rajono čia visada rasdavo nakvynę. Algimantas lankydavosi Kybartuose rengiamuose V. Kochanausko ir R.Karkos futbolo turnyruose.Visada rasdavo laiko Kybartų kapinėse uždegti žvakutes anapilin išėjusiems futbolininkams pagerbti. Savo namuose Vilniuje iki paskutinės gyvenimo dienos rinko, kaupė ir saugojo Kybartų „Sveikatos“ klubo nuotraukas, straipsnius, medalius, taures.

Nenumaldomai bėga laikas. Jau sukako 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė savo sportinę karjerą. Blėsta prisiminimai, kad jis buvo vienas greičiausių Lietuvos futbolininkų. Bet negali pamiršti žodžių, kurie taip taikliai apibūdino plačią A. Mikalausko asmenybę. 2015 m. kovo 14 dieną R.Karkos turnyro organizatoriai, įteikdami Algimantui atminimo medalį ir dėkodami, kad atvyko į Kybartus stebėti jaunųjų futbolininkų kovų, tarė: „Och, ir gražų žmogų padovanojai mums tu, Lietuva šalele!“

Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ bendruomenė

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-28.


  • 0

Bendraklasiai susitiko po 49 metų

Kybartuose susitiko Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 24-osios laidos abiturientai, mokyklą baigę 1969 metais.

Kai kam kilo klausimas, kodėl nelaukėme kitų metų, kai būtų švenčiamas apvalus mokyklos baigimo jubiliejus. Bet juk nebuvome susitikę jau apie tris dešimtmečius, tad kas gali garantuoti, kad dar po metų susitikimas įvyktų. O dabar belieka džiaugtis, kad atsirado bendraklasė Elvyra iš Alytaus, noriai ėmusis mus suburti.

Iš 29 baigusiųjų (20 merginų ir 9 vaikinų) atvyko net 24. Pats įdomiausias momentas buvo spėlioti, kuris klasės draugas išlipa iš automobilio. Ne visus pažinome iš karto.

„Kas tu?“ – neretai skambėjo šis klausimas. Kai kurios bendramokslės net ir dabar galėtų demonstruoti madas – išliko lieknos ir stilingos. Kai kam jau ir lazdelės arba net dviejų reikia. Kažkas sulinkęs kaip apdegęs degtukas. Bet ar tai svarbiausia? Man regis, visų akys žėrėjo, visi mes labai pasiilgę vienas kito. Ir kokia laimė, kad į susitikimą atvyko mūsų auklėtoja Aldona Mickutė-Valiokienė, kuriai mes buvome pirmieji auklėtiniai.

„Labai gera mūsų auklėtoja buvo, didžiulė retenybė, kad kas taip gintų savo „vaikus“, – tai bendraklasės Idalijos žodžiai.

Auklėtoja mažai pasikeitusi. Ji prisiminė ir mūsų (gal buvome jau vienuoliktokai) ekskursiją į Skuodą. Ne kokiu autobusu, o pusiau dengtu sunkvežimiu, kuriame buvo priklota šiaudų, kad mums būtų minkščiau. Tais laikais taip keliauti buvo įprasta.

Daug mūsų mokytojų jau ilsisi Kybartų, Virbalio ir kitose kapinėse. Kaip ir keletas mūsų klasės draugų.

Kaip susiklostė bendramokslių likimai? Vieni iš mūsų gyvena Kybartuose, kiti Vilkaviškyje, Alvite, Jonavoje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Alytuje, Vilniuje, Kaune… Idalija atskrido iš Dublino, kur gyvena jau 16 metų.

Kai kurie šeimų taip ir nesukūrė, o kai kas jau ir proanūkiais džiaugiasi. Kas baigė aukštuosius mokslus, kas technikumus… Kas dirbo paprastus darbus, o kas pasuko į savo verslus… Yra medikų, mokytojų, inžinierių, siuvėjų, statybininkų, ūkininkų… Iš susirinkusiųjų didžiausi pasiekimai Albino – jis tapo sporto mokslininku, profesoriumi.

Beje, ne taip seniai išleistoje knygoje „Kybartų krašto žmonės“ yra keturios mūsų klasės draugų pavardės. Kai kas iš mūsų paminėti ir „Vikipedijoje“… Įdomu, kad Vitas baigė karo aviacijos mokyklą Černygove, o Saulius – Kaliningrado žvejybos mokyklą. Jis iki šiol dar išplaukia į pramoninę žvejybą dideliu laivu.

Kažkada mes į magnetofono juostą įrašėme savo svajones, bet dabar, pasikeitus technologijoms, deja, jų jau neišklausysime. Gal svajones ir pamiršome?

„Viskas gyvenime išėjo kitaip, – sakė Gintas iš Vilniaus. – Bet liko aistra kelionėms. Mokyklos laikai buvo šviesiausi metai ir jų reikėtų pavydėti“.

Zita ZOKAITYTĖ

Nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 24–osios laidos abiturientai mokyklą baigė 1969 metais. Pirmoje eilėje antra iš dešinės – auklėtoja Aldona Mickutė-Valiokienė.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-14


  • 0

Gimnazistei mokslo žinios teikia džiaugsmą

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleivė Skaistė Vaitkevičiūtė mokslams skiria daug laiko. Būsima gimnazijos antrokė yra laimėjusi ne vieną aukščiausią rajoninių olimpiadų apdovanojimą, o mokymasis jai – didžiausias džiaugsmas ir aistra.

„Užkodavo“ tėtis

Naujiesiems mokslo metams besiruošianti Skaistė prisipažįsta kuprinės iš anksto nesikrovusi, sąsiuvinių neprisipirkusi ir mielai dar paatostogautų. Tačiau į mokyklą būsima Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos antrokė eis noriai, nes žinios yra tai, kas labiausiai ją motyvuoja ir teikia malonumą.

Skaistė neslepia, kad tokia motyvuota ir stropi „moksliukė“ buvo ne nuo pat pirmųjų žingsnių mokykloje. Savo pradinukę, į mokslus žiūrėdavusią nelabai atsakingai, tėvai – Kybartų „Saulės“ progimnazijos pedagogai – neretai pabardavo. Skaistė linksmai prisimena tą gyvenimo momentą, nuo kurio ji įgavo pagreitį mokytis ir tapo motyvuota pirmūne.

– Tikrindamas mano darbus tėtis rado neatliktas užduotis matematikos pratybų sąsiuvinyje, – juokdamasi pasakojo Skaistė. – Tada rimtai gavau barti ir tas įvykis mane tarsi „užkodavo“, kad mokslai – itin svarbus gyvenimo etapas, kuris reikalauja daug atsakomybės ir darbo.

Olimpiadų „kraitis“

Nuo tada kybartietė rimtai kibo į mokslus ir netrukus tėčiui beliko pripažinti, kad tos neatliktos matematikos užduotys pradinėse klasėse žinių spragų nepaliko, nes jau penktokė Skaistė rajoninėje matematikų olimpiadoje pelnė prizinę vietą.

Dabar S. Vaitkevičiūtė jau turi sukaupusi didžiulį prizinių vietų „kraitį“: net trijose rajoninėse olimpiadose – fizikos, chemijos ir biologijos – savo amžiaus grupėje kybartietė tapo nugalėtoja, geografijos olimpiadoje pelnė antrą, matematikos – trečią vietą. Marijampolės apskrities matematikų olimpiadoje Skaistė tapo antros vietos laimėtoja. O šiemet pirmokė, aplenkusi vyresnius ir daugiau patirties turinčius gimnazistus, pelnė geriausios Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinės nominaciją ir už puikias akademines žinias bei mokyklos reprezentavimą gavo iš Kybartų kilusių mokslininkų įsteigtą 120 eurų premiją.

Fizika – didžioji meilė

Nors fizika labiau asocijuojasi su vyrais ir inžinerija, Skaistės šeimoje fizikės – tik moterys.

Pačiu mylimiausiu mokslu Skaistė įvardytų fiziką. Tiesa, konkrečios srities išskirti dar negalėtų, mat fizikos pamokos dėstomos tik nuo septintos klasės. Skaistei patinka ir matematika, tačiau fiziką ji mato kaip įdomų, daug kur pritaikomą mokslą. Matematikos žavesį kiek prislopina „pliki skaičiavimai“.

Už gilias žinias ir meilę fizikai Skaistė dėkinga šio dalyko mokytojai Janinai Judickienei, kuri net sirgdama kvietėsi mokinę į namus, kad padėtų ruoštis olimpiadai. Tačiau gimnazistė juokauja, kad meilė fizikai jai galėjo ateiti su motinos pienu, mat mama Inga Vaitkevičienė – fizikė. Nors šiuo metu dirba pradinių klasių pedagoge, fizikos mokytoja jai tenka pasijusti namuose, kai ruošdamasi olimpiadai aibę klausimų pažeria dukra.

Išgirdusi, kad šis mokslas labiau asocijuojasi su vyrais ir inžinerija, fizikos olimpiadų nugalėtoja tik šypteli: jų šeimoje fizikės – tik moterys.

S. Vaitkevičiūtė atvirai sako, kad tėvai jai visada turėjo didžiulę įtaką. Mat augdama pedagogų šeimoje esi nuo mažumės pratinama elgtis atsakingai, rodyti pavyzdį kitiems, būti pilietiška ir patriotiška. Gimnazistės tėvai labai myli Kybartus ir ramų provincijos gyvenimą. Nors Žemaitijoje ir Kaune augusiam Skaistės tėčiui teko keltis gyventi į žmonos gimtinę, dėl to jis niekada nesigailėjo. Mat provincijos gyvenimas užbūrė.

Atpalaiduoja muzika

Pažvelgus į šešiolikmetės mokymosi rezultatus atrodytų, kad laisvalaikio ji visai neturi. Tačiau Skaistė tvirtina viso laiko mokslui neatiduodanti, nors krimsti knygas jai yra didelis malonumas. Merginai labai patinka klausytis muzikos ir skambinti pianinu. Muzikinį išsilavinimą turinti S. Vaitkevičiūtė mokykloje lanko dainavimo būrelį.

Baigusi Vilkaviškio muzikos mokyklą, Skaistė visada prisimena savo mokytoją Romą Lakickienę, įskiepijusią meilę fortepijono muzikai. Kai jaučiasi pavargusi, paauglė dažnai internete susiranda natas ir mokosi jai patinkančias melodijas groti pianinu.

– Muzika mane įkvepia, padeda atpalaiduoti sąmonę nuo įvairių kasdienių sunkumų, – prisipažįsta kybartietė.

Jos reikia Lietuvai

Šiuolaikinėse technologijose paskendusiems ir provincijoje nerandantiems ką veikti jauniems žmonėms Skaistė atkirstų, kad jie tiesiog nemoka ieškoti. Mat veikli šešiolikmetė vos spėja suktis. Be knygų ir muzikos, tenka skirti laiko augintiniams – numylėtinei Braškei, besispraudžiančiai būti pilnateise šeimos nare, ir dar dviem šunims bei katinams. Pagalbos prie kiemo darbų prašo ir tėveliai, o dar norisi palėkti pas draugus, perskrosti Kybartus dviračiu.

Paklausta apie ateities planus Skaistė tik gūžčioja pečiais: puikiai besimokančiai merginai kol kas visi keliai atrodo atviri. Tačiau nuo to – tik sunkiau, mat pasirinkti iš kelių variantų būtų daug lengviau nei iš šimtų. Anksčiau svarsčiusi apie mediciną, dabar Skaistė persigalvojo, tačiau vis dar ieško jai tinkančios specialybės.

Paklausta, kaip motyvuotų tokius žmones, kuriems atrodo, kad šiais laikais galima apsieiti ir be mokslų, Skaistė nedvejodama atsako:

– Lietuvai reikia protingų žmonių, kurie turėtų kompetencijų tapti valstybės vadovais, galėtų mūsų šalį garsinti moksliniais laimėjimais ir keisti kraštą, kad jis būtų patrauklus ir saviems žmonėms, ir užsieniečiams.

Skaistė tvirtina esanti didelė savo valstybės patriotė ir visuomet svarstanti, kaip būtų galima padėti tėvynei, kad Lietuvos vardas skambėtų pasaulyje ir mums visiems būtų geriau joje gyventi. Todėl savo žinias ir gebėjimus ateityje mergina žada skirti savo šaliai.

Kol kas S. Vaitkevičiūtė negali žinoti, į kurį Lietuvos kraštą po studijų ją nuves likimas, tačiau tvirtai sako, kad užsienis jos nevilioja. Savo laimės ir gyvenimo kokybės mergina sieks Lietuvoje.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ingos VAITKEVIČIENĖS nuotr. Skaistė Vaitkevičiūtė pripažinta geriausia Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokine.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-28.


  • 0

Maestro – prie dirigento pulto ir sporto aikštelėse

Muzikos pedagogas, ilgametis „Kybartų“ pučiamųjų orkestro vadovas Antanas Ziegoraitis, 2004 m. už savo veiklą apdovanotas LDK Gedimino ordinu, savęs nevadindavo nei menininku, nei sportininku, nei kultūros architektu. Dažniausiai prisistatydavo savo vardu – kaip eilinis kybartietis. Liepos 26-ąją jam sukaktų 70 metų.

Kaskart įstabius garsus iš muzikos instrumentų išgaudavęs vyras nepataikaudavo jokiems muzikinės mados vėjams, darė tai, kas jam pačiam imponavo, ir, kaip sakydavęs, tam, kad gyventi būtų įdomiau.

Balandžiai – vaikystės draugai

Niekada nestokojęs humoro jausmo, pirmuosius savo „viešus pasirodymus“ Kybartų publikai vaikystėje Antanas vadino „sėdėjimu ant medžio šakų“. Įsikoręs į aukščiausią medį jis stebėdavo paukščius, laužydavo šakas ir plonu vaikišku balsu stengdavosi imituoti sparnuočių skleidžiamus garsus. Džiaugsmo pilna krūtinė tankiai alsuodavo, balandžiai nutūpdavo ant galvos ir pečių. „Tas Ziegoriukas visai pakvaišo!“ – kaimynai guosdavosi, o kartais užkurdavo pragarą tėvams.

„Šiandien vaikams karstytis po medžius niekas neleidžia, nes tai – pavojinga. Tačiau anksčiau, kai žaislų buvo nedaug, įvairiausių „zbitkų“ tekdavo iškrėsti. Turėti balandžių buvo tikras įvykis, Dievo dovana“, – kukliai draugams užsimindavo Antanas, pirmasis Lietuvoje įkūręs sportinių balandžių klubą „Sparnai“.

Pastebėję sūnaus kūrybingumą jau nuo šeštos klasės tėvai leido Antaną į muzikos ir sporto būrelius. O ir pats būsimasis garsus pedagogas gana anksti suprato, ko širdis geidžia, kad savo ateitį norėtų susieti tik su sportu ir muzika.

Jaunuolis svajojo apie tada prestižinį Vilniaus dailės institutą. „Tuo metu įstoti į Dailės institutą, o ypač – į muzikos specialybę, buvo labai sunku. Priimdavo labai mažai žmonių. Tai buvo išskirtinė mokykla, kurioje dirbo geriausi to meto kompozitoriai, bet Kaunas nuo Kybartų buvo žymiai arčiau ir čia buvo daugiau laisvės. Visa tai labai traukė“, – yra pasakojęs Antanas. Kad turėtų daugiau šansų įstoti, A. Ziegoraitis pasirinko Juozo Gruodžio muzikos mokyklą Kaune. „Tada svarbiausia buvo studijuoti muziką, nesvarbu, kokiame mieste“, – kartą prisiminė maestro.

Nepanoro priklausyti nuo kitų

„Tokių trenerių, koks buvo legendinis kybartietis Vytautas Kochanauskas, yra mažai. O atrasti muzikinį talentą, išugdyti geriausias vaiko savybes, motyvuoti muzikai yra mano tikslas“, – į klausimą, kodėl pasirinko ne trenerio specialybę, kartą mums besišnekučiuojant atsakė Antanas.

A. Ziegoraitis buvo tikras sportininkas, atstovavęs Kybartams visose įmanomose sporto šakose. Tačiau įgimti gabumai muzikai, tvirtas charakteris ir didžiulė meilė gimtajam miestui lėmė tai, kad devyniolikmetis jaunuolis 1967 m. tapo Kybartų pučiamųjų orkestro vadovu. Netrukus jo vadovaujamas kolektyvas pasiekė stebėtinų aukštumų – orkestras tapo vienu žymiausių Lietuvoje.

Daug profesinių dalykų jis išmoko iš to meto vieno geriausių muzikos mokytojų Lietuvoje – iš Vytauto Sinkevičiaus, kuris buvo žinomas kaip griežtas, reiklus ir disciplinuotas pedagogas. „Buvo garbės reikalas, jei V. Sinkevičius pasikviesdavo padėti“, – apie draugišką bendradarbiavimą su garsiu mokytoju, dirbusiu toje pačioje Kybartų Kristijono Donelaičio mokykloje, pasakojo Antanas.

Dar nebaigusį Juozo Gruodžio muzikos mokyklos A. Ziegoraitį trejiems metams pašaukė į sovietinę kariuomenę. Tačiau paskutinis medicinos komisijos verdiktas buvo griežtas: pripažino jį sergant rimta širdies liga. „Tuomet ir atėjo tikrasis suvokimas, ką norėčiau daryti. Mano dienotvarkė paprastai būdavo tokia: futbolas, krepšinis ar ledo ritulys, o vakare – neakivaizdinės studijos muzikos mokykloje, repeticijos, koncertai, šeima – žmona ir vaikai. Kartą gavau prašymą Marijampolėje surengti viešą koncertą. Nuoširdžiai stengiausi, man tai buvo svarbu, tačiau rezultatas išėjo visai ne toks, kokio tikėjausi. Tai labai nuvylė. Supratau, kad norėčiau vienas būti atsakingas už savo darbus, mažiau priklausyti nuo sporto ir kitų žmonių, pats prisiimti visą atsakomybę“, – apie psichologinio lūžio tašką yra kalbėjęs menininkas.

Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ kolektyvas netrukus pajuto Antano gyvenimo permainas, kai per eilines Lietuvos futbolo čempionato rungtynes aikštėje neišvydo savo lyderio. Antanas jau tvirtai žinojo, kad muzika – jo pagrindinis gyvenimo kelias, nors vėliau niekada nepamiršo savo mylimos „Sveikatos“ komandos.

Pripažino užsienio valstybės

Monumentaliais ir kažkuo ypatingais savo muzikinės veiklos darbų A. Ziegoraitis stengėsi nevadinti. Pačiam patiko jo muzika, skambanti atvirose erdvėse ar salėse. „Savo mokinius vadinu savo draugais. Tai geri, jautrūs žmonės, visa širdimi atsidavę muzikai ir Kybartams“, – buvo įsitikinęs orkestro vadovas.

A. Ziegoraitis visada daug dirbdavo su savo mokiniais, kad orkestras gebėtų žiūrovams kiekvieną kūrinį įteikti kaip dovaną. „Tikiu, kad orkestro muzika turi tam tikrą energiją, todėl ją pajusti turi visi, kas klausosi mūsų stadionuose ar miesto gatvėse“, – kalbėjo orkestro vadovas ir dirigentas.

Apie tai, kad orkestro kūriniai – nepakartojami, 2014-aisiais rašė ir „Santaka“: „Jis puoselėjo Kybartų orkestrą, kuriame per 50 metų išugdė daugiau kaip 1200 muzikantų. A. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras nuolat reprezentavo Lietuvą aukščiausio lygio festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Orkestro vadovas yra dirigavęs jungtiniams Čekijos, Baltijos šalių ir Lietuvos orkestrams. Nuo 1985 m. jo vadovaujamas orkestras „Kybartai“, dalyvaudamas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, įgijo daug patirties ir buvo pripažintas užsienio ekspertų. 1987 m. Debrecene (Vengrijoje) laimėtas Grand Prix. 2001 m. orkestras tapo Latvijoje vykusio tarptautinio pučiamųjų orkestrų Brize laureatu“.

Į klausimą, kaip jam tai pasisekė padaryti, Antanas atsakė: „Visada stengdavausi vaizdams, kuriuos matydavau gyvenime, suteikti muzikinę formą.“ Ir dar pridūrė, kaip jam buvo įprasta, su humoru: „Nepamirškite, kad geriausi mano kūriniai yra mano vaikai – Donatas (dabartinis „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas) ir Aidas (statybos inžinierius).

Futbolo ir ledo aikštelėse

Šalia muzikos A. Ziegoraičiui buvo ir futbolas.

„Žaidžiau už Kybartus 10 metų. Išbandžiau visas pozicijas – nuo gynėjo iki puolėjo, tik vartuose nestovėjau“, – yra pats sakęs. Tuometis „Sveikatos“ treneris V. Kochanauskas labai mėgo techniškus futbolininkus. Antanas būtent toks ir buvo. Treneris aikštėje jam patikėdavo pačias svarbiausias vidurio saugo pozicijas. Drąsus, tikras kovotojas, numatantis 3–4 ėjimus į priekį, pasižymintis tiksliais kamuolio perdavimais, puikiu aikštės matymu ir stipriu smūgiu žaidėjas nuolat grasino varžovų vartams. „Ziegoriaus pats Belzabubas bijo“, – kartą kažkam išsprūdo tribūnose.

A. Ziegoraičiui nebuvo lygių ir ledo ritulio aikštelėje. Ypač visus žavėjo jo drąsa ir draugiškumas. Galingi varžovų smūgiai jo neišgąsdindavo. Priešingai, rizikuodamas gauti traumą, jis krisdavo ant ledo, kad apsaugotų vartininką ir kitus žaidėjus. 1973 m. A. Ziegoraitis, kaip Lietuvos „Nemuno“ rinktinės narys, žaidė prieš Rusijos veteranų rinktinę, sudarytą iš pasaulinio lygio ledo ritulio žvaigždžių.
• • •
Praeitą rudenį lankantis gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse prie manęs priėjo grupė jaunų žmonių. Vadovė, rankose laikiusi puokštę gėlių, prisistatė: „Mes iš Kybartų vaikų globos namų. Gal žinote, kur yra Antano Ziegoraičio kapas?“ Paaiškinau ir palydėjau.

Maestro tebegyvena mūsų atmintyje…

Sigitas KURAS

Romo ČEPLOS nuotr. Maestro Antanas Ziegoraitis tebegyvena kybartiečių širdyse ir atmintyje.

Muziką pasirinkusiam Antanui Ziegoraičiui (antroje eileje antras iš dešines) nebuvo lygių ir ledo ritulio aikštelė je.


  • 0

Gimnazijoje padėkota patiems gabiausiems

Visuomet buvo įdomu stebėti jauno žmogaus tobulėjimą, jo gabumų raidą, įsivaizduoti jo veiklos rezultatus, leidžiančius didžiuotis, žavėtis ir dėkoti. Tradiciškai Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokslo metai užbaigiami padėkojant tiems, kurie savo veikla dar kartą įrodė, kad yra verti geriausiųjų vardo.

Gimnazijos mokiniams buvo dėkojama už gerą pamokų lankymą, puikius mokslo pasiekimus, sporto laimėjimus. Šventėje paskelbtas Metų mokinys, Metų klasė ir tie gimnazijos ugdytiniai, kurie šiemet apdovanoti Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) mokslininkų fondo premijomis.

Pirmieji dėmesio sulaukė geriausiai gimnaziją lankę mokiniai. Labiausiai iš jų išsiskyrė Eglė Valaitytė, šiemet nepraleidusi nė vienos pamokos. Metų klasės apdovanojimas skirtas gimnazijos pirmokams ir jų vadovei Vilmai Kriščiūnaitei. Taip pat dėkota įvairias prizines vietas rajoniniuose, apskrities bei respublikiniuose konkursuose ir olimpiadose laimėjusiems mokiniams.

Šiemet antrojo turo olimpiadose dalyvavo 66 mokiniai – 40 proc. iš jų laimėjo prizines vietas. Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius dėkojo ir mokiniams, ir juos išugdžiusiems pedagogams.

Vilniaus universiteto prof. dr. Romo Barono iniciatyva sukurtas PKD mokslininkų fondas šiemet apdovanojo 6 gimnazijos mokinius. Kartu su prof. R. Baronu į ceremoniją atvyko prof. dr. Vytautas Šlapkauskas ir PKD pirmininkas Leonas Narbutis.

Piniginės 100 eurų premijos buvo įteiktos penkiems geriausius rezultatus dalykinėse olimpiadose, konkursuose, mokslinėje, meninėje bei visuomeninėje veikloje parodžiusiems gimnazistams. 120 eurų suma įteikta geriausiai šių metų gimnazijos ugdytinei, pirmosios gimnazijos klasės mokinei Skaistei Vaitkevičiūtei. Mergina dalyvavo šešiose olimpiadose, penkiose iš jų užėmė prizines vietas.

Įteikdami premijas PKD mokslininkų fondo nariai mokiniams linkėjo būti iniciatyviems, o svarbiausia – išlikti žmonėmis, tikėti ir pasitikėti vieni kitais.

„Padėkos šventė – gražiausia akimirka mokymosi etape, kai mokiniai gali džiaugtis savo pasiekimais, mokytojai – atliktu darbu, tėvai – savo vaikais. Ši ceremonija parodo, kokia turi būti mokykla. Ačiū, kad garsinate gimnaziją Lietuvoje. Tikiuosi, kad jūsų dėka pasiekti geri rezultatai išliks ir ateityje. Tam čia ir esame“, – kalbėjo ugdymo įstaigos vadovas Saulius Spangevičius.

Mindaugas BUČINSKAS
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas

Nuotr. Šiais metais Pasaulio kybartiečių draugijos mokslininkų fondo premijos skirtos šešiems gimnazistams.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian