Miesto istorija

  • 0

Iš Paprūsės. Sunkios slapstymosi nuo fronto ugnies dienos

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

1944 metais, rudeniop, frontas priartėjo prie Vilkaviškio. Pasitraukusieji iš fronto į Kybartus pasakojo, kad jų miestas degė kaip ugnies katilas. Mat kariai stumdėsi tai užimdami Vilkaviškį, tai pasitraukdami.

Tėvų bandymas parsivesti giminaičiams, gyvenantiems prie Vilkaviškio, nuvežtus pasaugoti mažiausiuosius broliuką ir sesutę nuėjo niekais. Atkeliavusiems iki Alvito tėvams vokiečių kareiviai įsakė grįžti namo. Taip su ašaromis akyse tėvai ir grįžo. Nedavė ramybės ir mintis, kad mūšiai prie pasienio būsią dar baisesni. Apie kokį nors traukimąsi į Vokietiją net pagalvoti nedrįsome. Mums, kaip ir daugeliui, beliko apsaugos ieškoti kaime. Be to, dar reikėjo saugotis ir vokiečių, kurių specialiųjų dalinių nariai ieškojo civilių žmonių, juos registravo ir vežė į darbus kasti apkasų.

Taip vienos registracijos ir pasų surinkimo metu man pavyko pasislėpti lauko tualete. Kai visi suregistruotieji jau ėjo iš savivaldybės teritorijos, aš taip pat su kastuvu ant pečių pasukau su dauguma ir pasitaikius progai sprukau namų link. Pasas buvo pas mane! Tokiu būdu aš išvengiau darbų prie apkasų, bet vidurinysis brolis pateko. Grįžo jis po kiek laiko paliegęs kartu su mano bendraklasiu Stasiu Marozu. Besislapstydami abu buvo išbadėję ir pervargę.

Iš miesto pasitraukėme į Ostankino kaimą, netoli Virbalio. Šeimininkas leido mums kluonelio šalinėje užsimaskuoti šiaudais ir šienu kartu su dar dviem besislapstančiais buvusiais geležinkelio tarnautojais.

Tačiau šalinėje buvo labai mažai vietos, tvanku. Nakčiai bandėme miegoti gana erdviame ūkiniame rūsyje. Ten buvome susinešę ir atsivežtą mantą, maisto atsargas. Iš šios priemiesčio vietovės nutarėme persikelti į toliau esantį Kurpikų kaimą. Ten taip pat slapstėmės šalinėje, palėpėse. Buvome išsikasę ir slėptuvę žemėje, nes į kluoną, palėpes vokiečiai paleisdavo po keletą šūvių.

Nuo vokiečių teko gintis su pažymėjimu apie užkrečiamą ligą. Šį pažymėjimą išrašė geležinkelio stotyje apsistojęs tėvelio giminaitis gydytojas, kuriam vokiečiai buvo paskyrę tarnybą. Tėvelio paprašytas jis parašė, kad aš sergu užkrečiama plaučių liga (tikriausiai tuberkulioze). Šito pažymėjimo man daugeliu atvejų pakako išsisukti nuo mobilizavimo į vokiečių darbo tarnybą (sukarintą „Arbeitsdienst“).

Frontas stovėjo vietoje per visą vasarą. Žmonių masė prie pelkių, upelių, kur buvo galima pagirdyti atvestus gyvulius, lyg ir pradėjo retėti. Netekę kantrybės kai kurie, matyt, patraukė į Vokietiją. Nesigirdėjo, ką žmonės veikia Vištyčio, Pavištyčio apylinkėse, kur dar pavasarį mudu su kaimynu Pauliumi Getceitu buvome nuvežę atsišaukimų, kad gyventojai nesitrauktų iš gimtinės. Į kaimus iš savo namų pabėgusiems miestiečiams, vėstant rudens orams, iš šaltų šalinių teko grįžti į miestą.

Mes taip pat atsidūrėme Kybartuose ir, žinoma, ieškojome vietos, kur galėtume pasislėpti. Daugybė butų buvo tušti, gyventojai savanoriškai arba išginti vokiečių buvo juos apleidę. Kadangi mūsų butas buvo pačiame miesto centre, nedrįsome jame gyventi. Saugesnę vietą suradome Tarklerynėje, apsistojome Simokaičių (mano bendraklasio) bute. Gretimame name buvo nemažas rūsys, ten pasirinkome slėptuvės vietą. Tvarte radome paliktą karvę, nes šeimininkai buvo išsikėlę pas gimines arčiau Vilkaviškio.
Belaukiant ofenzyvos (kariuomenės puolimo – red. pastaba), pradėjo labai trūkti maisto, todėl nusprendėme karvutę papjauti. Mėsos buvo labai daug, tad jai sūdyti druskos net iš žmonių reikėjo prašyti. Kadangi daugelis jų taip pat jau stokojo maisto, mėsa dalijomės.

Netrukus tarybiniai kariai įžengė į Kybartus. Vieną dieną, mamytei verdant didžkukulius, įėjęs į butą rusų kariškis paklausė, kas yra verdama. Mamytę atsakė, kad cepelinai. Kareivis atkišo maistui skirtą karišką katiliuką. Kai mamytė į jį prikrėtė cepelinų, rusas pasakė: „Teper do samovo Berlina!“ – ir išėjo. Vėliau dažnai juokaudavome, kad rusai mūsų „cepelinais“ skrido į Berlyną.

Kai fronto ugnis persirito į Vokietijos pusę, Kybartų pakraštyje vienur kitur matėme nušautų vokiečių kūnų (dažniausiai be batų). Taip pat pievose gulėjo negyvos arba sužeistos karvės. Tai buvo beauštančios karo pabaigos pasekmės, o mes – jų stebėtojai. Tuo metu mūsų šeima išgyveno ir tėvelio netektį.

Laukėme karo pabaigos. Eitkūnai jau nerūpėjo – jie tikriausiai irgi buvo gerokai ištuštėję, be to, ten galėjo būti daugybė atvykėlių iš Rytų.

Nežinomybė, abuojumas, miglota ateitis, vargas, nerimas alino žmones. Kas meldėsi, kas keikėsi, spjaudėsi ar ašarojo… Gyventi norėjo visi.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis

Nuotr. Ištuštėję Kybartų namai.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugsėjo 21 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Pasienio upelio gyvybingumas

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Mažas 1,5–3 metrų pločio Lieponos upelis žymėjo Lietuvos ir Vokietijos sieną ties Kybartais. Kontrabandininkams jį pereiti nebuvo sudėtinga, tik, žinoma, reikėjo saugotis pasieniečių. Viena sargybos „būdelė“ stovėjo prie pasienio pereinamojo punkto, kita – už 300–400 metrų, ant geležinkelio tilto. Užmiestyje pasienio sargyba būdavo išdėstyta rečiau.

Pasieniečiai šiuose nameliuose tik pailsėdavo, o sargybos metu vaikščiodavo upelio pakrantėmis ir visoje kitoje stulpeliais pažymėtoje pasienio zonoje.

Carinės Rusijos laikų sunkūs ketiniai stulpai su išspaustu Rusijos herbu jau buvo iškasti ir išvežti, dalis jų – į žvyro karjerą prie Kybeikių kaimo. Vėliau žmonės juos išsivežiojo kaip tinkamus tvoroms. Du ketinius carinių laikų pasienio stulpus, pastatytus įvažiavimo į kiemą vartams pritvirtinti, ne taip seniai teko matyti, atrodo, buvusioje Plytinės gatvėje, Kybartuose. Kažkas tokius stulpus sakė matęs Kurpikų ar Kaupiškių apylinkėse.

Lieponos upelio gyvenimą ypač išjudindavo dažnos rudens liūtys. Tada patvindavo ne tik upelis, bet ir gausios senvagės. Vanduo išsiliedavo į pievas bei dirvas. Potvynių dažnai pasitaikydavo ir javapjūtės metu. Pasienio dvarams bei ūkiams jie pridarydavo nemažai nuostolių, nes vanduo išardydavo nukirstų javų gubas ir nunešdavo pėdus pasroviui. Taip kasmet nukentėdavo netoliese buvę gydytojo Šneiderio ir kitų turtingųjų dvarai. Šeimininkai kartais siųsdavo vežimus, kad surinktų už keleto kilometrų nuneštus pėdus ir parvežtų juos išdžiovinti. Nesurinktus ryšulius pasiimdavo aplinkiniai gyventojai ir sunaudodavo savo ūkiuose gyvulių pašarui.

Kad vanduo būtų nusinešęs vokiečių ūkininkų javus – neteko pastebėti. Anapus tikriausiai iš anksto ruošdavosi potvyniui ir kažkaip išspręsdavo šią problemą. Vokiečių jaunimas upelio potvynius panaudodavo malonumams: plaukiodavo baidarėmis ir suręstais mediniais plaustais.

Upelis buvo gana žuvingas, tad dažnai jį apguldavo meškeriotojai. Teko įsidėmėti azartišką žvejį kybartietį Šmitą, kuris prie Lieponos praleisdavo daug laiko. Kai kurie jį laikė kontrabandininkų pagalbininku. Upelis tiko ir vaikiškai žvejybai. Vaikai po pereinamojo, o kai kada ir po geležinkelio tiltais rankomis ar šakutėmis gaudydavo gružlius.

Ramiu metu Lieponos vanduo būdavo pakankamai skaidrus ir švarus, todėl moterys jame skalbdavo. Kybartuose buvo įrengta daug šulinių, vadinamų pompomis, nes vanduo atitekėdavo pumpuojant rankena. Tačiau vartoti vandenį šalia pompos buvo nehigieniška, todėl reikėdavo jį parsinešti rankomis. Taigi skalavimas upelyje buvo įprastas reiškinys.

Kybartų ir Eitkūnų berniukai nelabai sugyvendavo. Jie mėgdavo per upelį svaidytis akmenimis. Vokietukai bandydavo net šaudyti iš pusiau automatinių šautuvėlių. Skraidydavo ir timpomis paleisti akmenėliai, kartais jie pasiekdavo ir artimesnių pastatų langus. Nenuostabu, jog tada nuskambėdavo pikti keiksmažodžiai… Prisimenu, kai vaikystėje drožinėdamas ir ruošdamas lanką strėlėms svaidyti išgirdau prie upelio garsiai šaukiantį tėtį. Mosikuodamas kažkokiu įrankiu jis rėkė ir barė vokietukus, bėgančius tolyn nuo upelio. Pasirodo, akmenimis jie apmėtė mano mamą, upelyje skalavusią guminį lauko durų kilimėlį ir botus.

Artėjant ketvirtojo dešimtmečio pabaigai, vokiečių „Hitlerjungen“ jaunimo organizacijos nariai, pasipuošę įspūdinga šviesiai ruda uniforma, dažnai būreliais ateidavo prie Lieponos ir atsisukę į Lietuvos pusę blizgančiais trimitais pūsdavo įvairias melodijas. Suprantama, kad tai buvo žygio į Rytus išraiška (Drang nach Osten).

Taip Lieponos upelis plukdė ne tik gamtos stichijas, bet ir Paprūsės nuotaikas.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis

Nuotr. Pasienio miestelyje gyvenę vaikai daug užsiėmimų susigalvodavo ir prie dvi valstybes skyrusio Lieponos upelio.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugsėjo 7 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Savišvieta Kybartų jaunimui buvo labai svarbi

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Nežinau, kas taip intensyviai skatino skaityti knygas. Ilgai maniau, kad tai – įgimtas poreikis. Būdamas žemesnėse pradinės mokyklos klasėse knygas ėmiau iš mokyklos bibliotekos. Kai ūgtelėjau, interesai išsiplėtė – pradėjau lankyti Moterų draugijos, Darbo rūmų bibliotekas.

Besimokydamas gimnazijoje visą laiką godžiai skaičiau knygas iš gimnazijos bibliotekos, taip pat naudojausi gausiais miesto bibliotekos fondais.

Vaikystėje ir jaunystėje labiausiai domino nuotykių, žmonių likimus aprašančios knygos. Nors prisimenu, kad iš miesto bibliotekos buvau pasiėmęs ir prezidento Antano Smetonos raštus, kurių tuo metu, deja, beveik nesupratau. Ypač traukė knygos apie Amerikos indėnus, jų taurumą, apie nuotykių ieškotojų gyvenimą.

Knygos turtino gyvenimą, turėjo poveikį mūsų žaidimams. Tartum lenktyniaudami išmone, mes, miestelio vaikai, puošdavomės plunksnomis, pasigamintomis indėniškomis kepurėmis, iš karklo šakų išlenktais lankais. Už diržų visada turėjome iš medžio išdrožtus peilius, tomahaukus (kirvius), iš alyvų šakų padarytas strėles. O jau karoliai, dažniausiai padaryti iš kiaulės ilčių, buvo didžiausias kiekvieno „indėno“ garbės reikalas. Drąsumo pavyzdžiai buvo jaunimo literatūroje plačiai išgarsėję narsusis indėnų vadas Vinetu, baltaodžiai galiūnai Old Šeterhendas, Old Fajerhendas. Nors tai buvo herojai iš vokiečių literatūros, bet populiarumo tarp gausiai tuo metu Kybartuose gyvenusių vokiečių vaikų jie neturėjo. Vokietukai nežaidė nei indėnų, nei tarzanų, nei kitų panašių drąsuolių.

Mes, muitinės ir kitų pasienio įstaigų darbuotojų vaikai, labiausiai buvome pamėgę Tarzaną. Raišiojome virves ant didžiulių muitinės pasienio sodo medžių šakų, jomis lipome į medžius ir sūpavomės. Lieponos paupyje dažnai nuskambėdavo ilgi indėniški ar tarzaniški šūkiai „hiiiiiyy!“, kai lietuviukai pakildavo iš upės senvagių, apsikaišę indėnų atributais ir vaizduojantys užpuolę baltaveidžius – prie upelio priartėjusius vokiečių vaikus. Tie plodavo delnais ir juokdavosi.

Taurūs vaikystės žaidimai darė įtakos Paprūsės lietuvių jaunimui ir skatino toliau gilintis į būtinas žmogiškąsias dvasines vertybes.

Daug pasigėrėjimo kybartiečiams kėlė skautų organizacija. Jos nariai dėvėjo skautiškas uniformas, nuolat stengėsi padėti senesniems žmonėms, o padarę gerą darbą ant skautiško kaklaraiščio užsirišdavo mazgelį. Tai jau buvo daugiau nei žaidimas.
Su dideliu malonumu tenka prisiminti daugelį Paprūsės skautų dvasią ugdžiusių, tais laikais itin populiarių knygų: M. Tveno „Fino nuotykius“, „Princą ir elgetą“, H. Bičer-Stou „Dėdės Tomo trobelę“, E. L. Voinič „Gylį“. Nė vienas kybartietis, manau, neužaugo be tokių puikių knygų, kaip A. Diuma „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, L. Busenaro „Kapitonas pramuštgalvis“, Ž. Verno „Kapitono Granto vaikai“, „Aplink Žemę per 80 dienų“, D. Defo „Robinzonas Kruzas“, J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“, V. Hugo „Vargdieniai“ ir kt.

Daugelį kartų paslėptas knygas tekdavo ryte traukti iš po pagalvės, nes tėvai neleido skaityti be saiko ir liepdavo naktį miegoti. Jie sakydavo, kad į mokyklą reikia eiti pailsėjus.

Iš vokiečių lietuviai galėjo pasimokyti ir mokėsi darbštumo, kruopštumo. Šiuos kitataučių bruožus vertino daugelis kybartiečių, tarp jų – ir pedagogai. Pradinių klasių mokytojai kartais nuvesdavo savo mokinius pasižvalgyti į Kybartų „miestelšūlę“ (vokišką nepilną vidurinę mokyklą). Matydavome klasėse ant suolų tvarkingai išdėliotus mokinių sąsiuvinius, knygas, įspūdį darė kruopščiai parašytas dailyraštis. Stebėdavomės, kokia tvarkinga visa tos mokyklos aplinka.

Mokykloje man ypač patikdavo mokytojų pasakojimai apie keliones, išvykas vasaros atostogų metu. Papildę savo kultūrinį bagažą, pedagogai labai įdomiai pasakodavo apie Prūsiją, ypač apie Karaliaučių ir Tilžę, Kristijoną Donelaitį bei kitus lietuvius šviesuolius. Mokytojai aiškindavo, kad reikia žinoti, kodėl daugelis Rytprūsių vietovių turi lietuviškus pavadinimus, kodėl ten yra lietuvių.

Esu įsitikinęs, jog daugumą iš Kybartų kilusių senosios kartos žmonių vaikystėje ir jaunystėje teigiamai paveikė ypatinga Paprūsės atmosfera, kuri buvo palanki asmenybių vystymuisi.

Vytautas JAKELAITIS

Nuotr. Jaunystė tarpukario Kybartuose. Nuotraukoje (tupi) – Anelė Rentelytė, Teodoras Arminas, Kostas Jakelaitis, Romas Kezys ir Stasė Ragauskaitė, antroje eilėje – Stasys Pšibilskis, Leonas Arminas, Algis Kezys ir straipsnio autorius Vytautas Jakelaitis.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugpjūčio 24 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Madų pradžia Kybartuose

Kybartiečiai, kaip pasienio gyventojai, mėgo pasinaudoti užsienyje prigyjančiomis naujovėmis. Netrukdavo prigyti vokiečių pamėgtos galvos apdangalų, suknelių, batukų, auskarų ar kitų puošmenų mados.

Vienu metu labai populiarūs buvo moteriški krokodilo odos ar ją imituojančios odos bateliai, paplito žieminiai batai su užtrauktukais, vyriškos sukarintos formos kepurės su paaukštinta priekine dalimi ties snapeliu. Moterys žiemą nešiodavo pirštines, kurias užsimovus dar reikėdavo ant palto rankovių užtraukti puošniai išsiuvinėtus ar išmegztus pailgintus antrankovius.

Jaunimas labai pamėgo specialius batų padams kaustyti vinukus, todėl einant tokie batai garsiai kaukšėdavo. Tai buvo Vokietijoje bundančio militarizmo dvasios raiška, o Lietuvos (Kybartų) jaunimui – vyriško žingsnio galybės įvaizdis. Kybartų jaunimas iš vokiečių užsikrėtė ir trumpų kelnių mada.

Paprūsės vaikai žaidė spalvingais įvairių dydžių guminiais kamuoliais, parneštais iš Eitkūnų. Sportuojantis jaunimas apsirūpindavo stalo teniso raketėmis, kamuoliukais, tinkleliais. Teniso stalus pagamindavo kybartiečiai staliai. Galimybė įsigyti tinkamų teniso priemonių padėjo Kybartuose išugdyti ir šios sporto šakos žaidėjų.

Vokiečiai pirkinius iš Lietuvos pusės dažnai nešdavosi kuprinėse, tačiau Kybartuose jos menkai prigijo.

Kybartiečiai greitai pastebėdavo naujoves. Pro jų akis nepraslydo, kad vokiečiai plačiai naudojasi indų servizais. Tad šių rinkinių kybartiečiai įsigydavo Eitkūnuose. Taip pat apsirūpindavo ir kitomis paklausiomis prekėmis: elektrinėmis kavamalėmis, fotoaparatais, prožektoriais, neperšlampamomis prikyštėmis, kosmetika, galanterijos dirbiniais, manufaktūromis (tekstilės pramonės gaminiais – red. past.) bei kitomis prekėmis.

Beje, daugelį prekių laisvai parsinešti iš užsienio nebuvo leidžiama. Mokestis už leidimą nebuvo pigus. Aktyvūs madų sekėjai rizikuodavo ir prekes nešdavosi slapta.

Vos pastebėjusios naują prekę Eitkūnuose, moterys būtinai stengdavosi ją įsigyti ir grįžusios kuo greičiau pademonstruoti. Kybartiečiai mėgo masinius pasivaikščiojimus pavakary centrine miesto gatve ar plačiu ir ilgu geležinkelio stoties peronu. Čia ir buvo galima pamatyti visus naujausius drabužius, avalynę, skrybėles…

Galima sakyti, kad į kybartiečius tekdavo „įsirašyti“, t. y. išeiti pasivaikščioti vienoje iš dažniausiai lankomų vietų. Kai čia tave pamatydavo kiti, tapdavai tikru miestiečiu. Kol gyvavo geležinkelio sodas, jame laukdavo fotografas su senų laikų fotoaparatu ant medinio trikojo, buvo madinga fotografuotis prie altanos.

Aš dar vaikystėje išmokau smagiai čiuožinėti vokiškomis pačiūžomis Kybartų miesto čiuožyklose, apšviestose elektra ir skambant muzikai iš patefono. Tai vis Paprūsės įtaka. Tada, paauglystėje, dar vis nešiojau trumpakiškes kelnes. Pačiūžas tvirtinau prie varstomų batų su kabliukais ir apsiavęs vilnonėmis ilgomis kojinėmis bei puskojinėmis iki kelių, pastarąsias atvyniodavau ant batų auliukų. Visi kybartiečiai paaugliai tai nukopijavo nuo vokietukų. Buvome nusižiūrėję ir viršutinių marškinių apykaklių atvertimą ant švarkų apykaklių.

Vaikai lengviausiai prisitaikydavo įvairius su humoru susijusius dalykus. Visiems labai patiko amerikiečių kino filmų personažai Dikas ir Dofas. Vienas jų buvo plonas, kitas – storas. Vaikų žaidimuose greitai atsirado pagalvę po drabužiais pasikišęs storasis Dikas ir liesutis Dofas.

Taip pat mėgdžiojome Amerikos humoristus Pato ir Patišoną. Vienas buvo aukštas, kitas – mažas. Aš greitai subrendau ir ištįsau, todėl buvau vadinamas Patu. Garbės reikalas buvo turėti šių personažų fotografijas.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

 Nuotr. Kybartiečiai mėgdavo apsipirkti šio pastato Eitkūnuose pirmajame aukšte įrengtose parduotuvėse.

Publikuota: 2013 m. Rugpjūčio 10 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Geležinkelio sodas buvo skirtas pramogoms ir poilsiui

Visiškai netoli Virbalio geležinkelio stoties (stotis buvo Kybartuose, bet oficialiai vadinosi Virbalio) buvo nedidelis, bet įdomus sodas. Malonų pavėsį teikė nedideli lapuočiai medžiai bei gausūs alyvų krūmai prie pintos metalinės tvoros, juosusios sodą.

Tik įėjus į sodą, viskas bylojo apie jo paskirtį poilsiui. Išilgai tvoros stovėjo ilgas metalinis vieno aukšto pastatas, skirtas vadovų žaidimui kėgliais (dabar ši sporto šaka vadinama boulingu). Jau iš lauko buvo galima girdėti medinio kamuolio, kuris turėdavo nuversti medines figūrėles, riedėjimą. Nugalėtojui tekdavo atitinkamas laimėjimas. Vyrai šį žaidimą žaisdavo labai azartiškai.
Prie tvoros, arčiau stoties, ant supilto daugiau kaip dviejų metrų aukščio žemės kauburio, stovėjo altana. Į daugiakampę altaną vedė statūs laiptai, ten buvo suoliukas, o jos pastogę puošė metalinis ažūras.

Vasarą altanoje grodavo dūdų orkestras, o apačioje, aikštelėje ties pylimu, šokdavo šios pramogos mėgėjai. Neretai altanoje susirinkusieji žaisdavo domino, kortomis ar šachmatais.

Sodas buvo išraižytas daugeliu takelių, išpiltų smulkia skalda, apsodintų gėlėmis. Takeliai buvo gana platūs, tad žiemą juos užpildavo vandeniu ir jie tapdavo čiuožykla. Kybartuose buvo nemažai čiuožimo mėgėjų, kurie pačiūžas nusipirkdavo Eitkūnuose. Ši pramoga Kybartuose darėsi vis populiaresnė. Dažnai čiuožėjai dalyvaudavo ir figūrinio čiuožimo varžybose Eitkūnuose.
Vėliau patogesnes čiuožyklas Kybartuose imta rengti vadinamosiose Šaterštaino pievose. Čia jau būdavo ir apšvietimas, grodavo patefono plokštelės.

Pamažu geležinkelio sodas darėsi ne toks populiarus. Kažkodėl buvo apleistas žaidimas kėgliais. Mažiau lankomos darėsi ir kai kurios kitos poilsio, kultūrinės vietos. Nenaudojama pasidarė vadinamoji Gulbės salė, kurioje vykdavo šokiai, nebyliojo kino filmų seansai, nes atsirado kitų kino salių, Šaulių namai, Darbo rūmų salė. Bet kybartiečių pasivaikščiojimo centrine miesto gatve tradicija negeso, o gal net plėtėsi.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Nuotr. Virbalio geležinkelio stoties sode, prie puošniosios altanos: (iš dešinės) kybartiečiai J. Jakelaitis, jo seserys Uršulė Garmienė ir Onutė Lietuvninkienė bei S. Lietuvninkas.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Liepos 27 d. Šeštadienis.

  • 0

Kaip buvo renkami pinigai katalikų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios vidaus apdailai

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Kybartietės Terezos Bakūnaitės – Bulatovos atsiminimai ( g.1934 m., gyvenanti Darvino 42 -36 , Kybartai)

Nors katalikų bažnyčia ir buvo pastatyta 1928 metais, tačiau, kaip prisimena Tereza, pamaldos vyko netinkuotoje bažnyčioje iki pat rusų atėjimo. Tad net kelis metus, sekmadieniais, prie bažnyčios vakarinės pusės veikė loterijos barakai, kuriuose žmonės nebrangiai (daug negalėjo mokėti, nes buvo neturtingi) įsigydavo bilietėlį, kurį parodžius laimingasis (laimėdavo turbūt visi lošiantys, nežinau, kad kažkas būtų nelaimėjęs) gaudavo kažkokią prekę – kaimišką produktą… Tereza, būdama 7 metų išlošė gaidį, o brolis, būdamas 6 metų – duonos kepalą.

Terezos  gaidys,  aišku, buvo gyvas ir parnešus jį į namus sėkmingai pateko puodan…

Išloštosios prekės buvo žmonių suaukotos. Važiuodavo per kaimus vežimas ir rinkdavo iš žmonių, kas ką duodavo .

Į pamaldas sekmadieniais žmonės gausiai rinkdavosi, tad ir loterijoje visi su azartu dalyvavo. „Tiek metų praėjo, o aš labai gerai prisimenu savo gyvąjį prizą – gaidį…“

Užrašyta bibliotekininkės R. Bruzbartienės 2011-11-08


  • 0

Iš Paprūsės. Laukėme „Lituanicos“ skridimo

1933 m. daug rašė spauda ir kalbėjo žmonės, kad iš Amerikos per Atlanto vandenyną atskris su lėktuvu du lietuviai drąsuoliai – Steponas Darius ir Stasys Girėnas.

Visiems kėlė nuostabą neišbandytas ilgas skrydis iš Niujorko į Kauną. Vaikus apėmė azartas drožinėti ir kitaip gaminti žaislinius lėktuvėlius ir vis bandyti juos paskraidinti.

Kybartiečiams laukimas buvo dar aktualesnis, nes buvo viltasi, kad „Lituanica“ praskris virš Kybartų. Toks įsitikinimas gyventojus užvaldė dėl retkarčiais virš miestelio praskrisdavusių vadinamųjų „cepelinų“ – orlaivių, kuriuos erdvėje laikė lengvesnės už orą dujos, buvusios milžiniškame lengvame balione. Be to, kai kas žinojo, kad virš Kybartų yra veikianti oro trasa. Žinoma, praskrendančio garsiojo lėktuvo taip ir neteko regėti.

Netrukus, apie tų metų liepos 17 ar 18 dieną, pasklido baisi žinia, kad „Lituanica“ nukrito Soldino miške, Vokietijoje (dabartinėje Lenkijoje). Visus apėmė didžiausias gailestis, liejosi ašaros dėl skaudžios netekties. Gyventojai iškėlė Lietuvos tautines vėliavas su perrištais juodais kaspinais, dėvėjo tamsias juosteles, miestelis skendėjo liūdesy. Laukėme, kada žuvę didvyriai bus pargabenti į Kauną. Ir tikrai už dienos kitos virš Kybartų praskrido lėktuvų eskadrilė, kuri lydėjo lėktuvą su žuvusiųjų kūnais.

Žmones kamavo dvejonės ir nežinia, kodėl atsitiko tokia baisi nelaimė. Rašė laikraščiai, kalbėjo žmonės, kad lėktuvą galėjo pašauti priešlėktuvinės hitlerininkų patrankos. Kiti spėliojo apie buvusias netinkamas oro sąlygos ar lėktuvo gedimą.

Po keleto dienų Kybartuose, Virbalio stotyje, teko sutikti lietuvį lakūną Feliksą Vaitkų. Jis į Lietuvą atvyko traukiniu, nes per Atlanto vandenyną parskridęs iš Niujorko Anglijoje turėjo nusileisti dėl lėktuvo gedimo.

1935 m. rugsėjo pabaigoje mes, mokiniai, su gėlėmis rankose būriais ėjome sutikti garsųjį lakūną F. Vaitkų, kaip buvo sakoma, kartojusį S. Dariaus ir S. Girėno skrydį. Žinoma, sveikinome laimingai įvykdžiusį tikslą, bet širdelė sopėjo dėl 1933 m. žuvusių Lietuvos didvyrių.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Nuotr. Stasio Girėno (kairėje) ir Stepono Dariaus pilotuotos „Lituanicos“ laukė ir Kybartuose.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Liepos 13 d. Šeštadienis


  • 0

Iš Paprūsės. Klestėjo mažoji kontrabanda

Nuo senų laikų Kybartai ironiškai buvo vadinami kontrabandininkų miestu. Sunku ką nors pasakyti apie stambiu mastu vykusią kontrabandą šiame mieste, tačiau mažoji kontrabanda tarpukariu jame tikrai klestėjo.

Už vadinamojo Paryžiaus, ilgojo pastato, kuriame buvo įsikūrusios daug mažų parduotuvėlių, skirtų vokiečiams apsirūpinti maisto produktais, stovėjo senų plytų gyvenamieji pastatai. Juose gyveno daug niekur nedirbančių vidutinio amžiaus žmonių. Visi žinojo, kad daugelis iš jų užsiima kontrabanda arba padeda kontrabandininkams. Kita kategorija nedirbančiųjų gyveno individualiuose namuose, kuriuos supo tvarkinga aplinka, gražios tvoros. Gyventojai kalbėjo, kad jie taip pat prasigyvenę iš kontrabandos.

Vadinamieji kontrabandininkai brisdavo su krepšiais per Lieponą ir nešdavo vokiečiams paukštienos, kitų maisto produktų. Iš Eitkūnų į Kybartus jie gabendavo vadinamuosius akmenėlius žiebtuvėliams bei pačius žiebtuvėlius papirosui, žvakei ar viryklei užsidegti. Naudoti žiebtuvėlius („benzinkas“) tuometinėje Lietuvoje buvo griežtai draudžiama, kad jie nenukonkuruotų degtukų, kuriuos mūsų šaliai tada gamino arba teikė teisę juos gaminti skandinavai. Taip pat buvo gabenamas spiritas, rūkalai, elektros įrangos reikmenys, audiniai ir kitos prekės.

Nemažai prekių (kosmetikos, papuošalų, madingų apdarų, buities reikmenų) iš Eitkūnų parsinešdavo ir eiliniai gyventojai. Eidami per muitinę draudžiamus daiktus jie slėpdavo kišenėse, kurių buvo prisisiuvę įvairiose drabužių vietose, švarkų, suknelių petukuose, apykaklėse. Kratų metu pereinamajame punkte neretai tas slėptuves muitininkai aptikdavo. Žmones už tai jie bausdavo, o kartais leisdavo prekes grąžinti.

Buvo ir kitokia, retesnė, kontrabandos nešimo praktika, dažniausiai taikyta tamsiuoju paros metu. Eidami muitinės tiltu žmonės numesdavo per turėklą savo pirkinius, o patys tvarkingai pereidavo patikrinimą. Vėliau nepastebimai, tankių alyvų pakrūmėmis jie eidavo po tiltu ir pasiimdavo tai, ką buvo numetę. Žinoma, tokiems žygiams reikėjo didelės drąsos.

Savotiški kontrabandininkai buvo ir jauni vyrai iš tolimesnių Lietuvos vietovių. Jie rudens metu, naktimis, perbrisdavo Lieponos upelį ir eidavo Vokietijoje į dvarus bei stambius ūkius dirbti. Talkindami javapjūtės, derliaus nuėmimo darbuose, vyrai užsidirbdavo kur kas daugiau pinigų nei Lietuvoje. Žmonės pasakojo, kad Paprūsės vyrų įprotis uždarbiauti Prūsijoje buvo senas.

Tekdavo kartais pasikalbėti su pasienio apsaugos policininkais, kurie gyveno prie pat muitinės sodo. Jie neslėpdavo, kad žino apie nelegalų prekių gabenimą per sieną, pasakodavo, kaip sulaiko ir baudžia pažeidėjus, tačiau taip pat aiškindavo, kad sunku saugoti didelius jiems priskirtus pasienio plotus. Dažnai nutikdavę, kad kontrabandininkai, jauni ir greiti vyrai, palikę nešulius pabėgdavo. Kai kurie turėdavo net ginklus, todėl bandyti sulaikyti juos būdavo rizikinga. Pasieniečiai skųsdavosi, kad kontrabandininkams gaudyti trūkdavo gerai paruoštų šunų.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Iš netolimo Vokietijos miestelio – Eitkūnų tarpukariu kybartiečiai gabendavo įvairių prekių. Nuotraukoje – Hermano Karovo universalinė parduotuvė.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Birželio 29 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Griuvėsių keliami prisiminimai

Už dviejų trijų šimtų metrų nuo gatvės, vedančios į Eitkūnus, stovėjo apleistos žemės plotas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, matyt, ten buvę carinės Rusijos didelės muitinės pastatai. Kai kur dar žiojėjo neužgriuvusios namų rūsių liekanos, apaugusios skurdžia žole. Vaikai, suradę didesnius plyšius, lįsdavo į rūsius, bet vaikščioti po juos jau nebuvo įmanoma.

Už 10–20 m stati poros trijų metrų nuokalnė vedė prie Lieponos upelio. Prie pat jo stūksojo dar nenugriauti, tačiau palikti be stogo pirties griuvėsiai. Po juos taip pat mėgdavo lakstyti vaikai.

Tarp muitinės darbuotojų ir pasienio policininkų sklandė istorija, kad Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kažkas pastebėjęs, kaip vokiečių karininkas prie pirties griuvėsių užkasęs didelį lagaminą. Matyt, būta tuo pasakojimu patikėjusiųjų, nes kartais ten būdavo matyti kasinėjimo pėdsakų. Tačiau apie atrastą lobį taip ir neteko išgirsti.

Kartą tame apleistame plote iškilo pintos tvoros aptvaras ir ilgi vienaaukščiai mediniai nameliai su laktomis. Greitai supratome, kad tai – vištidės. Netrukus po teritoriją pasklido daugybė baltutėlių leghornų veislės vištų ir gaidžių. Kažkas iš muitininkų ar jų šeimų narių įsteigė modernų vištų ūkį. Įranga tikriausiai buvo atgabenta iš užsienio. Tais laikais užsienio šalims labai reikėjo kiaušinių, todėl Lietuva eksportuodavo didelį jų kiekį. Vokiečiai itin vertino baltus kiaušinius ir juos labai pirko. Tai užtikrino geras pajamas vištidės savininkui.

Pro vielų tvorą vištų gyvenimą stebėdavo smalsūs vaikai. Pasidarę plyšius užtvaro apačioje jie įlįsdavo į teritoriją, net į vištides ir ten žaisdavo. Tačiau greitai vištų ūkis nusilpo ir buvo likviduotas. Dingo paukščiai, vištidės, tvoros ir vėl atsivėrė dykynė.

Senojo pasienio gyvenimas nyko. 1941–1944 m., vokiečių okupacijos laikotarpiu, Paprūsės pasienis neteko prasmės, nes nei muitininkų, nei sienos apsaugos nereikėjo. Aštuonbutis muitininkų gyvenamasis namas stovėjo tuščias. Antrojo pasaulinio karo metu iš buvusios Prūsijos teritorijos buvo vežamos ten griaunamų namų plytos statiniams jau tarybinėje Lietuvoje. Toks likimas ištiko ir muitininkų aštuonbutį, ir namelį pasienyje. Dingo caro laikais muitininkams pastatytos skalbyklos ir mūriniai tvartai. Džiugu, kad toliau, už muitinės sodo, ir dešinėje gatvės pusėje (dabar Černiševskoje) stovėję pastatai griovimo nesulaukė.

Malonu buvo prieš keletą metų sutikti savo vaikystės draugą, pasienio policijos baro viršininko sūnų Gytį, kuris iš Sibiro tremties pabėgo į Lietuvą. Dabar jis gyvena Kaune, ilgai dirbo vyriausiuoju energetiku. Retkarčiais susiskambinę ar susitikę prisimename nuostabiąją Paprūsę. Žinoma, mūsų minimų pastatų, kitų objektų jau nelikę nė griuvėsių. Jų ir fabriko „Labor“ vietoje iškilo privatūs namukai.

Fabriko paminėjimas priminė atvejį, kai sesuo Anelė 1942 ar 1943 m., pavakare pareidama iš darbo parduotuvėje, parsivedė tris jaunus vaikinus su vokiškomis Darbo tarnybos uniformomis. Vienas iš jų buvo Veselis, „Labor“ fabriko savininko sūnus.

Paaiškėjo, kad jie nutarė pabėgti iš vokiečių tarnybos. Vaikinai apsiprausė, persirengė atsineštais civiliais rūbais, uniformas susidėjo į krepšius ir pasistiprinę, pernakvoję anksti ryte išėjo.

Nėra jau ir Šneiderynės (taip buvo vadinamas daktaro Šneiderio dvaras). O kaip miela būdavo padėti piemenims ganyti gausią Šneiderio juodmargių bandą!.. Eitkūnų gyventojai greitai išpirkdavo dar šiltą pieną, kuris būdavo atvežamas į senąjį medinį pasienio punktą.

Galima tik pasidžiaugti, kad Paprūsėje, kuri sukelia tiek prisiminimų, ne viskas išnyko, dar išliko tipinis pasienio punkto pastatas, kuriuo ir dabar naudojasi Lietuvos muitinė.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo. Vaikai pramogų prasimanydavo ir ant griūvančios skalbyklos stogo.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Birželio 15 d. Šeštadienis


  • 0

Dailininkė iš Paryžiaus ilgisi vaikystės Kybartų

Kategorija :Kultūra , Miestas , Miesto istorija

Vilniuje, Tolerancijos centre, eksponuojama grafikės Cecilijos Reims darbų paroda, į Lietuvą atkeliavusi iš Prancūzijos.

Grafikos kūrinių autorė C. Reims, gimusi 1927 m. Prancūzijoje, anksti netekusi motinos, augo Kybartuose, senelių iš motinos pusės namuose.

Tolerancijos centro direktorės Ievos Šadževičienės pakviestas, parodos atidaryme dalyvavo ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas. „Būtų Kybartuose muziejus, į mus žiūrėtų visa Europa“, – po Cecilijos Reims parodos pristatymo sakė R. Šunokas.

Ekspoziciją atidarė Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris ir Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Maryse Berniau.
C. Reims į parodos lankytojus kreipėsi iš ekrano. Su nostalgija prisiminė nuostabią vaikystę Kybartuose, norą sugrįžti į Lietuvą ir pasimatyti su giminėmis.

Deja, iš artimųjų Lietuvoje gyvi liko tik dėdė ir pusseserė. Išgyveno patyrusieji Sibiro tremtį, o Lietuvoje buvę šeimos nariai tapo holokausto aukomis.

Karo metais, slapstydamasi nuo vokiečių, C. Reims pas Josephą Hechtą mokėsi graviūros meno.
Sužinojusi apie Lietuvoje išžudytą šeimą ir norėdama suteikti prasmės savo saugiam gyvenimui, 1946 m. C. Reims slapta išvyko į Palestiną, kurioje vėl tapo žyde.

Kai gyveno Kybartuose, šeimoje buvo kalbama vokiškai. Palestinoje C. Reims išmoko protėvių kalbą.
Parodos atidaryme Vilniuje, kaip integrali ekspozicijos dalis, buvo demonstruotas režisieriaus Mathieu Chatelier dokumentinis filmas „Žiūrėk, kuo virsta šešėliai“.

Menininkės pasirinkta graviūros forma itin reikli. Jos rankose raižiklis tapo privilegijuotu išraiškos įrankiu, kuriuo buvo sukurti įdomūs siurrealistiniai graviūrų ciklai „Psalmės“, „Ispanijos veidai“, „Metamorfozės“, „Mirties bestiaras“, „Kosmogonijos“, „Kadišas“.

Kybartai Lietuvai ir pasauliui išaugino tris žymius žydų kilmės menininkus: Isaaką Levitaną, Aharoną Aprilį ir C. Reims.
Mieste gimė ir augo žymūs lenkai Emilis Mlynarskis, Varšuvos konservatorijos įkūrėjas, kompozitorius, E. Znamenkofa-Pffuferova, etnologė, Torunės etnografijos muziejaus įkūrėja.

Antanas ŽILINSKAS
Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Birželio 18 d. Antradienis.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian