Miestas

  • 0

Kokie vartai į Europos Sąjungą

Žymos :

Kategorija :Kybartai spaudoje , Miestas

Su Kėdainių rajono literatų klubo „Varsna“ grupele vieną gegužės dieną keliavome tik po Vilkaviškio rajoną. Aplankėme ne tiek daug: patį Vilkaviškį, Salomėjos Nėries gimtinę, Paežerių dvarą, Vištytį ir pušyną netoli „Viktorijos“ poilsiavietės.

Na, žinoma, ir Kybartus. Norėjau sudominti buvusiu Rusijos imperijos pasienio miestu, o svarbiausia – jo XIX amžiaus geležinkelio stoties didžiulio komplekso reliktais, kurių niekur kitur, manau, nepamatysi. Kažkada čia buvo Rusijos imperijos, dabar – Europos Sąjungos veidas. Kadaise čia buvo didžiausia ir gražiausia Rusijos geležinkelio stotis (po Sankt Peterburgo). Pro čia keliavo daugybė to meto įžymybių, tokių kaip L. Tolstojus, F. Dostojevskis, Kybartų cerkvėje buvo pašarvotas I. Turgenevas, Kybartuose gimė Isaakas Levitanas… Dabar, aišku, įžymybės iš Vakarų Europos ir į ją keliauja ne geležinkeliu, o lėktuvais. Ir Kybartų (kaip tada Veržbolovo) daug kas nė nežino. Tuo labiau kad už sienos ne Vokietija, o Rusija. Vis dėlto…

Iš karto autobusu nuvykome prie sienos. Daugelis mūsų buvo niekad nebuvę nei Kybartuose, nei Karaliaučiaus srityje, bent jau ne iš tos pusės. Nuėjome į „Paryžiaus“ – namo, esančio arčiausiai sienos, kiemą. Sutikome čia gyvenantį kybartietį, kuris šį tą papasakojo. Visi norėjo prieiti kuo arčiau metalinės sienos tvoros, o žmogus buvo suglumęs: „Neikit, ten didelė smarvė.“ Ne iš Rusijos pusės. Tiesiog tai buvo tualetas, kuris nežinia kiek laiko nevalytas, kad net durys neužsidaro. Vis dėlto smalsumas įveikė: norėjosi akies krašteliu žvilgtelėti į buvusius Eitkūnus. Pats „Paryžiaus“ namas irgi neblizga (o jį dar galima pamatyti senose vokiečių nuotraukose), išvydome netgi išdaužytą langą. Sužinojome, jog tai daugiausia socialiniai butai, kur atkeliami gyventi čigonai. Niekas neginčija, jiems reikia kažkur gyventi.

Miesto sode, kaip mes jį vadinome nuo vaikystės, pastatyti suolai, ant kurių prisėsti visai nesinori, nes tenka sėdėti ant gryno cemento. Pagrindinė gatvė, kuri vadinosi ir Caro, ir Senapilės, ir A. Smetonos, ir V. Kapsuko, o dabar – J. Basanavičiaus, taip pat nėra išblizginta. Keista, kad visa Lietuva niekaip negalėjo rasti lėšų suremontuoti vienintelį namą su gražiu fasadu (J. Basanavičiaus g. 38), kuriuo jau keletą metų rūpinasi, kaip suprantu, tik Pasaulio kybartiečių draugija. Apšepę ir kultūros namai. Kuo čia didžiuotis? „Maxima“ vietoj sinagogos ar „Iki“ vietoj buvusios žibalinės (na, gal žibalinė buvo ir kiek toliau)?

Kai maniškiai pamatė Kybartų autobusų stotį, susiėmė už galvų. Jiems sakiau, jog Vilkaviškyje stovi, ko gero, pati baisiausia Lietuvoje autobusų stotis, bet buvau pamiršusi Kybartų. Tiesa, prie jos šiuo metu matėme kažką tvarkančius darbininkus.

Lietuvai turbūt tas pats, kokie vartai yra į Europos Sąjungą iš Rusijos pusės. Kažkada labai stebėjausi, kad pasienio miestui nepaliekama lėšų, gaunamų iš muitinės, vizų ir pan. Buvo išspręstas tik terminalo klausimas, nes dabar jau nebematau kilometrinių vilkikų eilių per visą miestą, o būdavo nusitęsia net ir per Virbalį. Ką tada gavo kybartiečiai už tas dusinančias eiles? Kiek lėšų jiems buvo skirta tvarkyti miestui? Kiek pinigų skiriama dabar? Kiek žinau, yra veiklių Vilkaviškio krašte išrinktų Seimo narių. Ar jie apie tai nors kiek pamąsto?

Zita ZOKAITYTĖ

Buvusi kybartietė, Kėdainiai


  • 0

Pervaža paralyžiuoja Kybartų gyvenimą

Geležinkelio pervaža – tai didžiausias Kybartų skaudulys“, – ši frazė skamba daugelio kybartiečių lūpose. Vietiniai skundžiasi, kad uždarius pervažą gyvenimas aplink ją esančioje teritorijoje kuriam laikui sustoja, prasideda automobilių spūstys. Situacija dar labiau pablogėjo maždaug prieš pusmetį, kai buvo pakeistas kelio juostų ženklinimas.

Negali apsisukti

Į redakciją kreipėsi kybartietis (redakcijai pavardė žinoma), kuris itin piktinosi pasikeitusiu kelio juostų ženklinimu. Anot vyriškio, maždaug prieš pusmetį pagrindinėje J. Basanavičiaus gatvėje greta geležinkelio pervažos nubraižytos salelės ir ištisinės kelio juostos sukėlė dar daugiau problemų vietiniams gyventojams. Dabar, uždarius pervažą, automobilių vairuotojai yra priversti laukti, kol ji bus atidaryta. Seniau laukiant eilėje bent jau buvo galima apsisukti ir keliauti kitur.

„Suprantu, kad viskas buvo daroma, siekiant užtikrinti eismo saugumą, tačiau šįkart į gyventojų poreikius visiškai nebuvo atsižvelgta. Ne aš vienas taip manau. Neabejoju, jog galėčiau surinkti bent 200–300 žmonių parašų, kad toks kelio ženklinimas būtų pakeistas. Ši pervaža – sena Kybartų problema. Prie pervažos vyksta vagonų atkabinimo, persirikiavimo procesai, važiuoja daug krovininių ir keleivinių traukinių. Dažnai pervaža uždaroma 20–30 minučių ir žmonės yra priversti laukti vis ilgėjančiose eilėse. O kai iš terminalo pajuda sunkvežimiai, eilės nusidriekia per didžiąją dalį Kybartų. Tuomet paralyžiuojamas visas miestelio gyvenimas, nes užtveriami įvažiavimai į kai kurias gatves, kapines“, – apgailestavo pašnekovas.

Pasak jo, tokiais atvejais norintieji įvažiuoti į šalutines gatves turi du pasirinkimus: kantriai laukti eilėje arba nusižengti taisyklėms ir kirsti ištisines linijas bei saleles.

„O gal, atsižvelgdami į situaciją, pareigūnai tokiais atvejais nebaustų?“ – klausė kybartietis.

Belieka susitaikyti

Apie situaciją pasiteiravome rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo Algirdo Blažio. Pareigūnas užtikrino, kad kirsti ištisinių linijų ir salelių vairuotojai negali. Anot jo, tai būtų nusižengimas, už kurį grėstų finansinės nuobaudos.

„Aišku, yra įvairių situacijų. Kartais pareigūnai į kai kurias iš jų žiūri geranoriškai, kartais – nelabai. Daug lemia ir aplinkybės. Bet kokiu atveju kirsdami ištisines linijas ar įvažiuodami į kelyje nubraižytas saleles vairuotojai nusižengia įstatymams. Kybartai – specifinis miestas. Žmonės turi suprasti, jog viskas daroma dėl jų saugumo. Suprantu, kad svarbu ir gyventojų patogumas, bet prioritetai neišvengiamai taikomi saugumui“, – sakė A. Blažys.

Per platus kelias

Kybartų seniūnas Romas Šunokas tvirtino apie paaštrėjusią problemą, perbraižius kelio juostas, girdėjęs, tačiau į jį dėl to oficialiai niekas nesikreipė. Kelio juostų ženklinimas buvo pakeistas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos iniciatyva. Būtent Kelių direkcija organizuoja valstybinės reikšmės kelių, taigi ir J. Basanavičiaus gatvės Kybartuose, plėtrą ir priežiūrą.

„Mes paprašėme, kad prie vaikų lopšelio-darželio „Kregždutė“ ir buvusios policijos nuovados įrengtų pėsčiųjų perėją. Specialistai atvažiavo, išmatavo kelią ir paaiškėjo, jog šis – per platus. Norint užtikrinti saugumą, kelio ženklinimas buvo pakeistas į tokį, koks jis yra dabar – su salelėmis“, – pasakojo R. Šunokas.

Jis sutiko, kad perbraižius juostas problemų Kybartuose dar padaugėjo. Seniau automobilių vairuotojai, uždarius pervažą, eilėse laukdavo dviejose eismo juostose, tad ir kamščiai susidarydavo mažesni, o norintys palikti eilę tai galėdavo padaryti nepažeisdami Kelių eismo taisyklių. Pasak seniūno, pakeitus juostų ženklinimą, problemų padaugėjo ir dėl kelio valymo. Dabar, ypač po žiemos kelių barstymo, naujai nubraižytose salelėse užsilaiko purvas, jo pravažiuojantys automobiliai neištaško į šalis, kaip būdavo seniau.

Prošvaisčių nematyti

R. Šunokas pripažino, kad labiausiai dėl geležinkelio pervažos kenčia vadinamojoje „užgelžkelėje“ gyvenantys žmonės.

„Pervaža – lyg prakeiksmas Kybartams. Būtent ties ta vieta traukinių vagonai persirikiuoja, keičiasi vietomis, manevruoja. Jei visa tai vyktų kitoje vietoje, problemų nebūtų. Sudėtingą situaciją padėtų išspręsti tiltas ar apvažiavimas, bet tai – utopija. Į bendrąjį Kybartų miesto planą apvažiavimas yra įtrauktas. Jį turėtų statyti Kelių direkcija, bet ši nėra tuo suinteresuota. Ne kartą dėl to kreipėmės, bet gavome atsakymą, jog šiuo keliu važiuoja per mažai transporto priemonių. Tai visiškas absurdas“, – tikino seniūnas R. Šunokas.

Anot jo, uždarius pagrindinę J. Basanavičiaus gatvėje esančią pervažą, dalis kybartiečių keliauja per netoliese esančią kitą. Vis dėlto neretai nutinka taip, kad vienu metu uždaromos abi pervažos.

VĮ „Marijampolės regiono keliai“ Vilkaviškio kelių tarnybos viršininkas Vytautas Vasiliauskas taip pat sakė, jog tikėtis naujo pervažos apvažiavimo kybartiečiams – nerealu, bent jau artimiausiu metu tokių planų nenumatyta.

Viršininkas teigė, kad neseniai Kybartuose perbraižant pagrindinę gatvę buvo laikomasi visų Europos Sąjungos keliamų saugumo reikalavimų, tad kybartiečiai neturėtų būti nepatenkinti.

„Mano nuomone, naujas kelio juostų žymėjimas neturėtų niekam trukdyti. Yra palikti įvažiavimai į kiemus, į šalutines gatves. Viskas ten gerai“, – nedaugiažodžiavo V. Vasiliauskas.

Paklaustas, ar gali, reikšdami nepasitenkinimą, gyventojai kreiptis į Lietuvos automobilių kelių direkciją su prašymu pakeisti ženklinimą, jis tvirtino, jog tokia galimybė visada yra.

Tiesa, Vilkaviškio kelių tarnybos viršininkas abejojo, ar į tokius prašymus būtų atsižvelgta.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Uždarius pervažą, automobilių eilėse gyventojams kartais tenka laukti 20–30 minučių, o kartais – ir dar ilgiau.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-10.


  • 0

Kybartų bitumo bazė. Ten gyvenome

Toje bazėje praleidau visą savo vaikystę (tada buvo V. Kapsuko g. 55, dabar ten – pasienio terminalas). Anksčiau ta vieta vadinosi bitumo baze, po to – asfaltbetonio baze, o žmonės vadino paprasčiau – „smaline“. Buvau jos vaikas.

Tų „smalos“ katilų, į kurių vieną vėliau, jau kai mes ten negyvenome, įkrito ir išvirė (baisu taip ir sakyti) vienas darbininkas. O aš esu kritusi į tas dervos duobes bazės pakrašty, prie geležinkelio. Vaikui juk įdomu visur vaikščioti, neužtenka vien tik savo namų, sodybos (labai sąlygiškas toje bazėje jos pavadinimas) – jam reikia didesnės erdvės. Atsimenu, įlipau į duobę pabraidžioti. Joje tuo laiku „smalos“ nebuvo, tik vandens, betgi dugne – daug smėlio. Įlipau, pabridau ir kojų negaliu ištraukti, smėlis mane įtraukė. Man gal šešeri, o gal penkeri metukai. Šaukiu. Kažkas ateina ir išvelka išsigandusią. Darbininkai jau buvo įpratę mane taip gelbėti. Sakydavo: „Zitutė vėl įkrito.“ Po daug metų dar man primindavo, kaip jie mane traukdavo iš tų duobių.

Mėgdavau vaikštinėti „smalos“ duobes skiriančiomis mūrinėmis pertvaromis. Kartą taip belaipiodama nukritau į vieną duobę. O derva įkaitusi, mane traukia gilyn. Velniškai išsigandau. Besikapanodama gal net vieną batuką palikau toje duobėje. Parėjau „smaluotu“ batu, gal ir suknute. O kaip nuvalyti tą „smalą?“ Čia jau tėvų bėda.

Dar mėgdavau užlipti ant tilto. Buvo toks tiltas bazėje, ten aukštai buvo katilai, kur ir virdavo ta derva kaip pragare. Katilai dažniausiai būdavo uždaryti. Bet labai smagu palipti aukščiau (o juk Suvalkija – toks lygumų kraštas), kad galėčiau pasižvalgyti. Netgi kažkiek matydavau Vištyčio kalnelius. Sykį (oi, ne vieną tą sykį) susižeidžiau laipiodama ant betono kraštų. Buvo bazėje iš betono rankiniu būdu liejami žiedai kelių šuliniams ar pan. Į tų žiedų medinių formų tarpus prikrėsdavo betono mišinio ir laikydavo, kol išdžius. O paskui nuimdavo formas, bet žiedus dar reikėdavo laistyti. Ir laistydavo darbininkės paprastu laistytuvu.

Mūsų namą statė pats tėtis su darbininkais. Taip ir susikūrė bazė pelkėtoje vietoje, nes dar prisimenu meldų buožes – jų teritorijoje būdavo gana daug. O ir iš malūno pusės (bazė ribojosi su malūno teritorija) buvo pelkynas, kūdros, meldai. Prie pat kelio, visai šalia mūsų namelio, irgi buvo pelkutė, į kurią esu įvažiavusi triratuku (aš turėjau tokį pamėgtą triratuką, jį tėvai įkeldavo į traukinį, kai važiuodavome į Pilviškius, nes tada negalima buvo net triratuko vežti paprastame Kaliningrado traukinio vagone, o reikėdavo atiduoti į bagažo vagoną, nors kelias būdavo tik pusė valandos). Tuomet išlipau iš pelkutės visa apėjusi maurais. Po kelių ar keliolikos metų tų maurynų neliko, bazės teritorija buvo išpilta gruntu, vėliau ir išasfaltuota.

Turiu senų nuotraukų, kur mūsų namelio sienos iš lauko apkabinėtos rusiškais darbų saugos ir priešgaisriniais užrašais. Mat mūsų medinis namas buvo ir bazės kontora, kol gerokai vėliau netoli pastatė kitą, mūrinį, pastatą. Iš vienos namelio pusės buvo sudėti įrankiai: kirviai, kastuvai, laužtuvai ir kt. Iš kitos – tėčio kontora. Ten buvo ir „Feliks“ skaičiavimo mašinėlė (bet jau irgi vėliau, nes iš pradžių skaičiuodavo „skaitliukais“), sąsiuviniai su tėčio užrašais, telefonas, kuriuo ir mes naudojomės.

Taigi mūsų namelis iš vieno galo – pailgas įrankių sandėlis, iš kito – kontorėlė (ji tik kelių kvadratinių metrų, kaip ir tas sandėlis). Mes – per vidurį. Ten buvo mūsų virtuvė ir vienas kambarys. Ir tie patys pereinami darbininkų, nes atsimenu prineštus „smalos“ gabalus, kurių negalima būdavo gerai išvalyti, nors ir kaip gramdydavome. Darbininkai ateidavo, pėduodavo ir niekas nepaisė, tik paskui jau atsirado į tą sandėliuką durys iš lauko. Buvo viskas labai vieša, kaip ir visas gyvenimas sovietijoje.

Kambario ir virtuvės baldus darė pats tėtis. Jo buvo ir stalas, ir taburetės, ir spintos padarytos. Jis ir lovas darė. Tik sofa pirkta. Iš pradžių priebučio įeiti į mūsų „palocius“ nebuvo, paskui tėtis padarė prieangį su įstiklintu langeliu, kad būtų šviesiau. Mūsų tualetas buvo valdiškas ir toli, net labai toli, pagelžkely. Nebūdavo patogu.

Mes labai ilgai neturėjome televizoriaus, tik radiją. Televizorių įsigijome gal tik kokiais 1967 ar 1968 m. TV eidavau žiūrėti pas draugę Rūtą Bankauskaitę, kurios tikrasis vardas buvo Birutė. Jų šeima turėjo televizoriuką, o paskui įsigijo ir „spalvotą“, tiksliau – uždėdavo ant ekrano tokią juostą, kad atrodytų kaip spalvotas. Tuomet buvo gal tik kokia viena ar dvi TV programos. Ir tie filmai vis apie karą ir apie karą… Arba apie revoliuciją. Atrodo, kad nieko daugiau pasaulyje ir nebuvo, tik „Didysis Tėvynės karas“.

Ant sienos buvo lentynėlė (trikampė, jungianti dvi sienas), ant kurios padėtas kryžius, o greta kabojo du šventi paveikslai. Paskui, kai man buvo kokie dešimt ar dvylika metų, tėtis pasakė, jog reikia nuimti tą lentynėlę ir paveikslus, taip jam liepę. Kažkaip keista, kad tikrasis psichologinis teroras prasidėjo tik apie 1960-uosius. Tėtis nebuvo komunistas, bet vadovavo tai bazei, o vadovo namuose negalėjo būti šventų daiktų! Lentynėlę nuėmė. Neliko šventos vietos. Kryžius buvo kažkur nukištas (jį dabar aš turiu), paveikslai atsidūrė sename lagamine. Man buvo baisu: o jei tikrins ir tuos lagaminus?

Paskui panaikino tą sandėlį, pastatė kažkokią atskirą „būdžiukę“, kaip mes tokius pastatus vadinome, susidėti valdiškiems įrankiams, daiktams. Tėvai sandėliuko vietoje įsirengė miegamąjį. Tas kambarys siaurutis, mažutis, bet mums jau gerai, jau yra daugiau vietos miegoti, yra erdvės.

Buvau paauglė, kai mums atidavė ir kitą namelio dalį – buvusią kontorą. Ten jau buvo mano kambarys. Irgi visai mažutis, ko gero, identiškas tam mūsų „miegamajam“ – tačiau mano. Sunku būdavo į jį patekti, nes reikėjo eiti pro siaurą tarpelį tarp sofos galo ir spintos. Prisimenu, kaip kartą greitosios pagalbos medikė atvykusi pas mamą (ji tada atsigulė mano kambarėlyje, gal jis buvo švaresnis) skaudžiai užsigavo koją. Vis dėlto aš, nors irgi dažnai strigdavau eidama, kambarėliu buvau labai patenkinta. Tai buvo mano pirmoji privati erdvė. Ten turėjau ir etažerę, kurią, aišku, irgi sukalė tėtis. Joje buvo mano knygos. Jau nuosavos.

Zita ZOKAITYTĖ, Iš autobiografinių eskizų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-17


  • 0

Kybartiečius baugina siaučiantys chuliganai ir vagys

Netekę policijos nuovados kybartiečiai jaučiasi nesaugūs. Gyventojams atrodo, kad už kiekvieno kampo siaučiantys vagys jau braunasi ir į jų namus.

Vagia viską

Į redakciją Naujakurių gatvės gyventoja paskambino perskaičiusi žinutę „Santakoje“. Moteris stebėjosi, kodėl per vieną dieną Kybartuose užregistruotos tik dvi vagystės. Jos manymu, vagys tiesiog siaučia mieste ir jų neįmanoma atsiginti. Pasak kybartietės, Kybartuose gausu ne tik vagių, bet ir chuliganų. Moteris tvirtino bijanti kam skųstis, kad piktadariai ir pas ją neužklystų. Tuolab jog įtartinų jaunuolių gyvena ir toje pačioje gatvėje.

– Tie chuliganai nieko neveikia, tik valkiojasi per dienas. Vienam kaimynui iš garažo išnešė dujų balioną, kitam – du trisdešimties litrų kanistrus dyzelino, dar kitai moteriškei nuo šulinio pavogė volą kibirui traukti. Kadangi šeimininkė pamatė vagį ir išbaidė jį belsdama į langą, vėliau sulaukė keršto. Mat grįžusi po kurio laiko namo rado išmuštą prieangio langą, – vardijo pašnekovė.

Bijo chuliganų

Kybartietė įsitikinusi, kad tokiame nusikalstamumu garsėjančiame mieste nepakanka dviejų tvarką prižiūrinčių patrulių. O ir šie ne visus nusikaltimus tiriantys, nes dėl menkos žalos žmonės patys nerašo pareiškimų, išvis į policiją nesikreipia.

– Viena kaimynė prieš porą metų neapsikentė vietinių chuliganų, visaip jai kenkusių, plytgalius ant stogo mėčiusių, tai parašė pareiškimą policijai. Pareigūnai išsikvietė pasiaiškinti netikusius paauglius bei jų motiną. Ir ką jūs manot? Užuot sutramdžiusi netikusį sūnų, motina jį puolė girti, užstoti, jog šis ir musės nenuskriaustų. Policija tuo ir patikėjo, – skundėsi Naujakurių gatvės gyventoja.

Solidaus amžiaus moteris tvirtino dar labiau bijanti dėl to, kad netrukus vyras gulsiąs į ligoninę dėl planinės operacijos, o ji liksianti viena namuose. Nesaugiai besijaučianti kybartietė įsitikinusi, jog piktavaliai gali kada ir į jos namus užsukti.

Specifinė teritorija

Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas, atsakingas už Kybartų teritoriją, Saulius Jurkšas pritarė, kad Kybartai nusikalstamumo atžvilgiu – specifinis miestas. Mat yra pasienyje, kur nusidriekia kontrabandos ir akcizinių prekių keliai, taip pat turi pataisos namus su narkotinių medžiagų problemomis. Dėl to nusikalstamumo statistiniai rodikliai šioje teritorijoje tikrai didesni. Tačiau šias specifines problemas labiau jaučia su nusikalstamumu kovojantys pareigūnai, o ne eiliniai gyventojai.

Pareigūnas pripažino, jog smulkių vagysčių statistikoje – nemažas Kybartų globos namų auklėtinių indėlis. Mat nuolat pasitaiko bent keletas paauglių, kurie nepaiso ne tik įstatymų, bet ir bendruomenės moralės normų.

– Vagysčių ar viešosios tvarkos pažeidimų Kybartuose pastaruoju metu nepadaugėjo, – sakė S. Jurkšas. – Situacija tikrai kontroliuojama, ji ne blogesnė nei kitose rajono teritorijose.

Pasigenda nuovados

Pareigūnas sakė, kad tiriamos visos vagystės, dėl kurių kreipiasi Kybartų gyventojai, neatsižvelgiant į tai, kokios vertės turtas pavogtas. Skirtumas slypi tik atsakomybėje: jei pavogto turto vertė viršija 112 eurų, taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei mažesnė – administracinė. Į policijos suvestines patenka tik nusikaltimai, dėl kurių pradedamas ikiteisminis tyrimas, t. y. gresia baudžiamoji atsakomybė. Jie viešinami žiniasklaidoje. Todėl galbūt kai kam susidaro įspūdis, jog mažesnės vagystės neregistruojamos ar netiriamos. Jos taip pat tiriamos, tik administracinės teisenos tvarka.

S. Jurkšas sakė pastebėjęs, kad vyresni Kybartų gyventojai pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados, kurioje nuolat budėdavo pareigūnai. Tačiau statistika rodo, jog įvedus naują darbo modelį, kai pareigūnai ne sėdi kabinetuose, o dirba teritorijoje, situacija pagerėjo: išaiškinama gerokai daugiau nusikaltimų ir administracinių nusižengimų.

Pareigūnų pakanka

Kybartuose nuolat dirba Veiklos skyriaus tyrėjai, Reagavimo būrio patruliai, taip pat J. Basanavičiaus gatvėje, kuri yra magistralinio kelio atkarpa, patruliuoja Marijampolės AVPK kelių policijos ekipažas. Reikalui esant jie padeda ir Vilkaviškio pareigūnams. Be to, policijai Kybartuose talkina pasieniečiai. Pasak S. Jurkšo, situacija šiame mieste tikrai nėra bloga, o judantys ekipažai bet kokiu atveju yra naudingesni nei sėdintys pareigūnai.

Nors žmonėms dažnai kyla klausimas, kur kreiptis, jei nori parašyti pareiškimą, kai nuovados mieste nebėra, S. Jurkšas tvirtino, kad ši problema seniai išspręsta. Žmonėms tereikia paskambinti pagalbos telefonu 112 ir atvyks policijos ekipažas. Pareigūnų automobiliai aprūpinti visa būtina technika, tad pareiškimas bus priimtas vietoje.

– Mes nuolat nagrinėjame kriminogeninę padėtį ir nusibrėžiame gaires, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kuria kryptimi aktyviau dirbti. Šiuo metu intensyviau dirbama vagysčių užkardymo srityje, – sakė S. Jurkšas. – Metų pradžioje vagysčių buvo kiek padaugėję. Paprastai, išaiškinus nuolat besikartojančių vagysčių kaltininkus ir juos susodinus „už grotų“, panašūs nusikaltimai liaunasi. Bet, kaip mes patys juokaujame, „šventa vieta tuščia nebūna“, tad atsiranda naujų ilgapirščių, kažkas grįžta iš įkalinimo įstaigų ir pan.

Teritoriją prižiūrintis pareigūnas sakė, jog sunkių nusikaltimų, tokių kaip nužudymai, išžaginimai, sunkūs kūno sužalojimai, Kybartuose seniai nebuvę. Tad kybartiečiams nevertėtų baimintis, o svarbiausia – nebūti abejingiems ir apie visus nusikaltimus pranešti policijai.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kybartų gyventojai vis dar pasigenda jų mieste buvusios policijos nuovados.

Publikuota: „Santaka“, 2017-05-06.


  • 0

Vilija Žalienė. Kybartai

Kategorija :Kybartai spaudoje , Miestas

Kybartai*

Žiloj senovėj
Bartai čia gyveno.
Dalinos duona
Ir išmintimi.

Godumo ir
Nemeilės sraują
Išskaistindavo
Ugnimi,

Kuri iš tolimų
Žvaigždynų liejas
Gyvybės ošiančia
Banga.

Mokėjo bartai
Ugnį šią sugauti
Ir prijaukint
Širdim kilnia.

Tą paslaptingą
Bartų galią
Dar mena
Eglupio krantai.

Dar saugo girių
Orią maldą
Miglom suvystyti
Laukai.

Įamžinta
Mįslingam žody
Išliko bartų
Išmintis.

Kybartuos gyvos
Bartų mintys
Ir kurianti
Dangaus ugnis.

*Ky arba Ki, – kosminė gyvybės energija

2017 04 27
Vilija Žalienė


  • 0

  • 0

Zinas Kazėnas svečius pavertė kaubojais

Penktadienį Kybartuose atidaryta Zino Kazėno paroda.

Vidurdienį šis, humoro nestokojantis menininkas visus sukvietė į atidarymą Algimanto Kezio galerijoje, o po poros valandų kita parodos dalis buvo atidarytas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje. Atėjusieji buvo pasipuošę kaubojiškais apdarais arba buvo apdalinti kaubojų atributais. Linksmas ir jaukus menininko žmonos pasakojimas ir paties Zino atsakymai į klausimus nunešė toli į didžiulę Ameriką. Renginyje apsilankė net JAV ambasados Viešųjų ryšių vadovė. Heather Steil su vertėja Jūrate Kirvaitiene.

Visiems, kas nebuvo atidaryme, parodą bus galima pažiūrėti darbo dienomis.

Kas yra Zinas Kazėnas–Zika?

Kaip rašo menotyrininkė Doc. Dr. Eglė Jaškūnienė , Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė. Produktyvusis jo profesinės ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo XX šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje. Profesija: žurnalistas, fotografas ir kino žmogus. Kūryba: menininkas.

Šiandien kalbame apie Ziną kaip kūrėją ir menininką. Praėjo jau daug laiko – laiko, kuris buvo socialiai, politiškai ir ekonomiškai, švelniai tariant, nestabilus. Šiame kontekste vyko Zino Kazėno, kaip profesionalo ir menininko, veikla.

Jis dirbo ir kūrė – dalį sociumui, didesnę dalį sau. Sovietmečiu eksperimentus derino su taikomąja daile, tačiau po sociopolitinių transformacijų, kurios sutapo su „pensijine“ veikla, leido sau veikti pagal poreikį. Prasidėjo tikroji kūryba ir viešoji veikla.

Įdomu tai, kad, jis visada sugeba išlaikyti laiko dvasią. Europinio laiko dvasią. Man sunku suprasti, kodėl ir kaip jam tai pavyksta. Bet jam tai pavyksta.

Sovietmečiu abstraktūs eksperimentai buvo realizuojami taikomojoje srityje – plakatuose, reklamoje, taikomosios grafikos srityse. Tai, kas buvo „tyliai“ brandinama sovietmečiu, prasiveržė vėliau. Dabar jis laisvai veikia postmodernistinėje ir postsovietinėje erdvėje – derina sociokultūrinius aspektus su per gyvenimą įgytais patyrimais.

Jau nuo XXI a. Z.Kazėno kūryba konceptualėja. Įdomu tai, kad prasminė potekstė darbuose dera su anksčiau išpuoselėtu dekoratyvumu. „Linijinę“ eksponavimo tradiciją pastaraisiais metais keičia erdvinės instaliacijos. Pirmuosius Z. Kazėno žingsnius postmodernumo link teko matyti ir liuksemburgiečiams 2002 m. –Tarptautinėje menų mugėje tarptautinės dailininkų grupės „focus 5 @luxembourg“ ekspozicijoje. Greta fovistinio stiliaus drobių jis eksponavo mišria technika atliktą seriją „Manekenai“, nagrinėjančią klonavimo, supanašėjimo, transformacijos ir kitas postindustrinės visuomenės problemas.

Dekoratyvios kontempliacijos pavyzdys – 2005 metais sukurta „3-dx art“ serija, kurioje vyksta perėjimas nuo tradicinio „plokštuminio“ eksponavimo prie bendravimo su žiūrovu trimatėje erdvėje. Tai savotiškas ankstyvojo modernizmo srovių junginys, kuriame redy mad‘o ir junk‘o transformacijos į meno kūrinį pateikiamos dekoratyvios instaliacijos pavidalu. Kartoninių cilindrų tapyboje autorius pasinaudoja savo 8 dešimtmetyje atrasta abstrakčios fotografijos ir ornamentikos technika (fotografika). Pasitelkęs šiuolaikines skaitmenines technologijas, jis plokštuminę grafiką transformuoja į erdvines struktūras ir pritaiko jas erdvinėse instaliacijose.

Nuo 2012 metų prasideda vintažinė estetika: darbai, kuriuose figuruoja istorinų artefaktų interpretacijos. Pokario laikotarpio artefaktai (diržai, sagės, bižuterija ir pan.) rekonstruojami į naujas estetines kategorijas, konotuojančias sąsajas su Jungtinių Amerikos Valstijų sociokultūrinėmis bei istorinėmis iliuzijomis. Europa ir JAV: bendrumai, sąsajos, skirtumai, kontraversijos…

Tapyba ant medžio pliauskų – naujos Zino Kazėno vizualinės interpretcijos, prasidėjusios prieš porą metų. Tai naujojo individualizmo pradžia – eros, kurioje kalbama ne tik apie sociologines problemas, bet ir nūdienos socioproblemų interpretacijas. Tai artefaktų ir natūros simbiozės problematika – kas tikra, kas istoriškai pateisinama, kas turi išliekamąją vertę…

Lygiagrečiai vyksta natūros ir artefaktų sintezės procesas. Tai nauja ieškojimų kryptis, deklaruojanti šiuolaikinio sociumo integracijos procesus: ekologija, mokslas, tradicijos, kultūrinis palikimas ir pan. Susitikimo tikslas – pastaroji kryptis – integracijos analizė.

Naujos technologijos Ziną Kazėną paskatino kurti „fotodienoraščius“ – savo meno kūriniais iliustruotus kompiuterinius filmus. Šie autoriniais muzikiniais intarpais ir garsų instaliacijomis palydimi videoopusai – tai savotiški kūrybiniai katalogai – portfolio, pristatantys ne tik konkrečius darbus, bet ir atspindintys pačią autoriaus kūrybos esmę.

Nuotr. Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-22


  • 0

Veiklos ataskaitoje – atlikti ir numatomi darbai

Kybartų kultūros centre vyko Kybartų seniūnijos ataskaitinis susirinkimas, kuriame veiklos ataskaitas pristatė seniūnas Romas Šunokas ir Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Susirinkime taip pat dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas, jo pavaduotoja Daiva Riklienė, kiti specialistai.

Į renginį atvykusius kybartiečius seniūnas R. Šunokas supažindino su statistine informacija. Ji nedžiugina. Per metus seniūnijoje sumažėjo 300 gyventojų, o mirčių skaičius lenkia gimimų (2016 m. mirė 66 žmonės, naujagimių užregistruoti 63).

Kalbėdamas apie pernai nuveiktus ir pradėtus naujus darbus, už nuolatinę pagalbą seniūnas dėkojo UAB „Kybartų darna“, kuri prižiūri seniūnijos teritoriją ir žaliuosius plotus. 2016-aisiais, kaip ir kasmet, buvo naikinti šiukšlynai, pjauta žolė, valytos gatvės, grėbti lapai, genėti ir pjauti seni medžiai, prižiūrėtos elektros, apšvietimo linijos, remontuoti šaligatviai, lietaus kanalizacija, šaltu asfaltu taisytos duobės, miestas puoštas gėlėmis ir vykdyti kiti miesto priežiūros darbai.

R. Šunokas pasidžiaugė, kad jau baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, pradėtas J. Biliūno gatvės atkarpos su grunto danga kapitalinis remontas, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą, P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Taip pat paminėtas Laisvės gatvės asfaltavimas bei asfaltuota Vytauto gatvės 210 metrų atkarpa, įrodant, kad galimi būdai taupyti trūkstamas lėšas. Pasirūpinta ir eismo saugumu: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvėse.

Aptartos ir seniūnijos problemos. Anot R. Šunoko, pagrindinės probleminės sritys Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra apleisti ir bešeimininkiai pastatai, prasta gatvių būklė.

Seniūnas pasidžiaugė rezultatyviu bendradarbiavimu su seniūnijoje esančiomis aštuoniomis kaimo bendruomenėmis, ypač su Gudkaimio kaimo bendruomene ir jos pirmininku Ramūnu Žemaičiu. Pasak R. Šunoko, ši bendruomenė galėtų būti pavyzdys kitoms, kaip bendru darbu galima pasiekti gražių tikslų.

Susirinkime seniūnijos vadovas pabrėžė, kad daug gerų emocijų suteikia vis dažniau organizuojamos talkos, bendras darbas, nes tik bendradarbiaujant ir dirbant kartu pasiekiami patys geriausi rezultatai.

Prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija bei Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje aktyviai veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose miesto gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Be to, Kybartų seniūnijoje vis dažniau apsilanko įvairios turistinės grupės, kurias domina po geležinkelio stotimi esantys požemiai, kitos istorinės miesto vietos. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, kaip gidas, kartais turi ir po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Ataskaitiniame susirinkime dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras A. Neiberka taip pat pateikė savo veiklos ataskaitą. Be to, Kybartų gyventojams pranešė, kad jau yra numatytas sklypas J. Biliūno gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, kur turėtų iškilti naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas. Šioje gatvėje atsiras ir stambiųjų atliekų surinkimo aikštelė.

Meras taip pat pristatė su Kybartų seniūnija susijusias investicijas. 2016 metais pagal priemonę „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ pateiktas projektinis pasiūlymas „Apšvietimo inžinerinių tinklų atnaujinimas ir plėtra Vilkaviškio rajone“. Pagal šį projektą ketinama įrengti apšvietimo tinklus Lieponos gatvėje, Kybeikių kaime. Planuojama, jog bus įrengta apie 500 m apšvietimo linija. Taip pat gyventojai informuoti apie rengiamą Kybartų miesto stadiono techninį projektą.

Pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ bus teikiamas projektas „Visuomeninės paskirties pastato ir viešųjų erdvių sutvarkymas Kybartuose, pritaikant juos bendruomenės poreikiams“. Planuojama suremontuoti Kybartų kultūros centro vidaus patalpas, įrengti jaunimo parką ir viešąjį tualetą.

Įgyvendinant projektą „Bešeimininkių apleistų pastatų ir įrenginių likvidavimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje“, finansuojamą pagal priemonę „Kraštovaizdžio apsauga“, Kybartuose bus griaunamas sandėlis Draugystės g. 24a.

Tikimasi išasfaltuoti ir daug gatvių Kybartų seniūnijoje. Jei bus gautas finansavimas pagal priemonę „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“, bus išasfaltuota Lauko gatvė Bajorų kaime, Ūkininkų, Ajerų gatvės Keturkaimio kaime, Mažosji gatvė Gudkaimio kaime, Beržų gatvė Vilkupių kaime ir Beržų gatvė Lauckaimio kaime.

Ieva RINKEVIČIŪTĖ
Savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė.

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-08.


  • 0

Miesto aktualijos

INFORMUOS

Kybartų seniūnija įsigijo ir ant savo pastato pakabino elektroninę lentą, kur „bėgančioje eilutėje“ nuolat bus skelbiama gyventojams aktuali informacija.

IŠSIKRAUSTĖ

Iš buvusio Kybartų nuovados pastato pirmojo aukšto išsikraustė policijos pareigūnai. Šiame pastate neliko nė vieno budinčio policininko. Jie mieste patruliuos automobiliais.

Šiuo metu sprendžiama, kam galėtų būti panaudotos likusios patalpos. Galbūt jos tiktų perkelti bibliotekai? O gal jomis norės naudotis Kybartų miesto bendruomenė?

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-08.


  • 0

Renovuotais būstais džiaugiasi ne visi

Kategorija :Aktualijos , Miestas

Č. Darvino gatvės 46-o namo gyventojai šią žiemą išgyveno išbandymą šalčiu ir vėju. Po daugiabučio renovacijos dar rudenį džiaugęsi sandariu namu ir vėlai įsijungę šilumą butuose, užėjus šalčiams pajuto per ventiliaciją sklindančius vėjo gūsius, ledo šaltumo sienas ir išvydo kondensato lašais nusėtas lubas.

Į redakciją skambinusi minėto namo gyventoja Dalia Matjošaitytė sakė, kad dėl savo teisės po renovacijos gyventi šiltai žmonėms teko susikibti su namo statybos darbų rangovės UAB „Vilkasta“ darbuotojais. Vienas jų, anot kybartietės, kalbėjo labai nemaloniai ir net šaipėsi iš gyventojų problemų.

– Vietoje mums pažįstamo darbų vykdytojo buvo atsiųstas bendrovės specialistas Rolandas Kepenis. Jis visiškai nesiskaitė su gyventojais, net mestelėjo: „Norėjot renovacijos, tai dabar turite“… – atvirai pasakojo D. Matjošaitytė. – Iki tol tai nors šiokių tokių pažadų dar girdėjome, nors realiai niekas nepasikeitė.

Tylėti nesiruošianti moteris teigė, kad kartais, pasisukus vėjui, iš ventiliacijos angų oras ne traukiamas, o iš ten pučia ledinis vėjas, kad per groteles bėga vanduo, su ventiliacijos šachta susisiekiančios sienos – ledinės. Netgi atsisukus visą įmanomą šilumą namuose, kai kuriuose kambariuose tenka sėdėti su striuke. Žiema jau praėjo, problemų apmažėjo, bet juk šaltų dienų laukia dar ne viena.

Praeitą savaitę Č. Darvino g. 46-o namo gyventojai darė bendrą susirinkimą, kurį inicijavo UAB „Kybartų darna“. Prieš sprendžiant kitus reikalus, pirmiausia susitikta su UAB „Vilkasta“ atstovu Audriumi Matulaičiu. Jis žmonėms aiškino, jog sprendžiant problemas daroma viskas, kas įmanoma. Gana mandagiai su žmonėmis bendravęs įmonės atstovas sakė, kad padaryti kitaip, negu yra, bendrovė negalėtų, nes taip reikalauja parengtas projektas.

Kaip išspręsti problemą, A. Matulaitis nepasiūlė, nes aiškaus sprendimo ir neturėjo. Juolab kad ir renovuoto namo priėmimo komisija, ir BETA (Būsto energijos taupymo agentūra) jokių trūkumų nerado. Tiesa, į ventiliacijos angas iš pradžių ne visur dar buvo sudėtos žaliuzinės grotelės, tačiau ir sudėjus jos problemos neišsprendė.

Pečiais gūžčiojo ir namą administruojančios UAB „Kybartų darna“ direktorius Egidijus Ausiejus.

– Pripažinsiu, jog šiuo atveju jaučiuosi bejėgis. Vaikščiojau pats su statybininkais, svarstėme visus variantus, bet sprendimo neradome. Ateina pas mane žmonės iš minėto namo, pyksta, bet ką aš galiu padėti?.. – aiškino bendrovės direktorius. – Viskas padaryta pagal projektą, tyčia tikrai niekas žmonėms nenorėjo pakenkti, o kodėl taip yra, turėtų atsakyti projektuotojai. Kodėl, pasisukus vėjui, jį gaudo ventiliacijos šachtos ir pučia į butus, turėtų spręsti specialistai.

Pasak E. Ausiejaus, klausti projektuotojų turėtų UAB „Vilkasta“, nes namo administratorius statybos darbus pirko įskaitant ir jų projektavimą. Tad projektuotojus samdė pati statybos bendrovė.

Komunalininkų vadovas sakė, jog ir kituose mieste renovuotuose namuose buvo problemų, tačiau po pirmos žiemos, užplūdus šilumai, viskas susitvarkė ir jau šią žiemą jokių skundų iš gyventojų negauta. Tad gal ir šiame name išdžiūvus ir sušilus sienoms situacija pasikeis…

Kaip teigė statybos specialistai, seni daugiabučiai gyvenamieji namai suprojektuoti ir pastatyti taip, kad jų patalpas vėdina natūrali ventiliacinė sistema: oras į patalpas turi patekti pro langus, orlaides, duris bei plyšius atitvarose, o ištraukiamas per vėdinimo kanalus. Atnaujinus daugiabutį, apšiltinus sienas ir stogą, įdėjus sandarius langus bei duris ir užtaisius visus plyšius, į patalpas paprasčiausiai nepatenka pakankamai lauko oro. Todėl trūkstamas oro kiekis per vieną vėdinimo kanalą patenka į patalpas – iš to kanalo ir pučia, o per kitą oras ištraukiamas. Nenuostabu, kad butuose tuomet atsiranda skersvėjai.

Gyventojai dažnai virtuvėse sumontuoja gartraukius, tualetuose – oro ištraukimo ventiliatorius. Šių įrenginių pašalinto oro kiekis, negalėdamas pritekėti pro nesandarumus languose, yra siurbiamas per natūralios ventiliacijos kanalą, todėl vėlgi iš jo pučia. Nenuostabu, jog žiemą toks vėjų gūsis atšaldo patalpas.

Kad nepūstų, daugelis gyventojų užsiklijavo ventiliacijos groteles. Užaklinus ventiliacijos kanalą, juo oro cirkuliacija nevyksta. Į kanalą nepatenka šiltas oras. Imdamas tik šaltą orą iš lauko, kanalas atšąla. Dėl šios priežasties sutrikdoma kitų butų vėdinimo sistema. Nepakankamas vėdinimas patalpose padidina drėgmės kiekį bei pelėsių atsiradimo galimybę, gali trūkti oro, žmogui ima svaigti galva.

Todėl statybos specialistai gyventojams pataria vėdinti patalpas dažniau varstant langus, palikti mikroventiliaciją, atidaryti orlaides. Taip bus užtikrinama, kad šaltas oras į patalpas nepateks pro vėdinimo kanalus. Taip pat labai svarbu neužaklinti ventiliacijos kanalų ir „neužsisukti“ šilumos, kai lauke šalta.

Kad nereikėtų išmontuoti gartraukių ir ventiliatorių, patariama butuose sumontuoti atbulinius vožtuvus, kurie neleistų orui patekti pro vėdinimo kanalus į patalpas. Ant vėdinimo kanalų būtų galima įrengti vėjo turbinas, kurios, esant kambarių oro temperatūrai aukštesnei už lauko temperatūrą, gerai vėdins patalpas, neleis pakeisti oro judėjimo krypties. Taip pat galima sumontuoti automatines ar mechanines oro pritekėjimo sklendes, įrengti priverstinę mechaninę vėdinimo sistemą. Tačiau tai jau būtų įrengiama ne statybos bendrovės lėšomis.

Tokias rekomendacijas UAB „Vilkasta“ paruošė ir iškabino namo laiptinėse. Tiesa, gyventojai teigė, kad joks langų darinėjimas nepadėjo, nors rekomendacijų buvo stengiamasi laikytis…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. UAB „Vilkasta“ atstovui Audriui Matulaičiui renovuoto namo gyventojai išsakė visas susikaupusias nuoskaudas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-03-25.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian