Miesto istorija

  • 0

Tikėjimu dalijasi kelios šeimos kartos

Kybartiečiai Elena ir Gintas Dobiliauskai, tėvų išauginti praktikuojančiais katalikais, taip pat išauklėjo ir savo atžalas. Iš šios šeimos namų išeini patyręs, jog tikėjimas čia yra kertinis dalykas, jungtis tarp kartų ir tarp žmonių.

Malda telkė šeimas

Žvelgdama į savo anūkėlę, Elena Dobiliauskienė prisimena dieną, kai pati bažnytinėje procesijoje pirmąsyk barstė gėles. Tąsyk patirta nesėkmė penktų metų mergaitei sukėlė nemažai išgąsčio. „Buvo ankstus šaltas Velykų rytas. Mama man užmovė vilnones kumštines pirštines. Turbūt norėdama krepšelį, papuoštą snieguolių žiedais, perimti iš vienos rankos į kitą aš gerai nesuėmiau jo auselių ir visos baltos gėlytės pažiro bažnyčioje ant grindų… Visas vaizdas „sugedo“… – tokią situaciją iš vaikystės mena kybartietė.

Savo atžalas Elena ir Gintas Dobiliauskai augino katalikiškai – taip, kaip jų abiejų tėvai.

„Mums, vaikams, kurie jau šiek tiek buvome pramokę, tėvai leisdavo vesti Švč. Mergelės Marijos litaniją. Būdavo, kai ją sukalbi, tada labai gerai jautiesi, nes tą padarei sykiu su šeima“, – prisimena G. Dobiliauskas.

Jo žmonos Elenos atmintyje likę neseniai į amžinybę išlydėtos mamos Teresės Šioraitienės pasakojimai, kaip žmonės gegužės mėnesį rinkdavosi melstis prie kaimo kryžiaus. Tokius pat šiltus prisiminimus šiandien saugo ir Dobiliauskų dukra Toma. „Močiutė mus mokydavo maldų, kaip elgtis bažnyčioje. Vakarais visi susėdę kalbėdavome rožinį, o gegužės mėnesį – Švč. Mergelės Marijos litaniją“, – tokius vakarus Toma, pati jau mama, prisimena kaip visus sutelkdavusį smagų dalyką.

Procesijoje – ketvirta karta

„Mano mama, užaugusi tikinčioje šeimoje, į bažnyčią nuo mažens vesdavosi ir mane su sesėmis. Su vyru savo tris vaikus į bažnyčią nešdavomės nuo pat kūdikystės. Sūnus Tadas buvo šv. Mišių patarnautojas, skautas. Dukterys Toma, Sigita irgi pradėjo nuo gėlių barstymo“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Suaugusios dukros rado dar vieną būdą dalyvauti bažnyčios gyvenime. Ir Sigita, ir Toma su vyru Edvardu važiuoja į Kybartų parapijos vaikų ir jaunimo choro stovyklas padėti kaip vadovai. Sykiu su tėveliais stovyklauja ir mažoji Rusnė.

Beje, Toma su Edvardu susipažino vienoje iš tokių stovyklų. Jaunosios šeimos gyvenime tikėjimo dalykai taip pat svarbūs. Ką patys gavo iš tėvų, jiedu diegia savo dukrelei.

„Bažnyčioje mūsų anūkė jaučiasi kaip namie. Visiems žmonėms gražiai ramybės linki, pamojuoja, pas vienus tėtukus nueina, pas kitus“, – šiltai pasakoja G. Dobiliauskas.

Mažoji Rusnė su teta Sigita labai nori eiti į bažnyčios chorą giedoti, vieną kartą bažnytinėje procesijoje jau nešė pintinėlę kartu su tokio pat amžiaus drauge.

„Tai buvo per Kybartų parapijos titulinius Devintinių (Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo) atlaidus, kai procesija eina tik vieną ratą. Tiesa, tą pintinėlę gal daugiau mergaičių mamos nešė, bet buvo gražu. Mergaitės turbūt labiau norėjo tų gėlių pabarstyti“, – pasakojo E. Dobiliauskienė. Dabar šeima svarsto, kad galbūt pavasarį trimetė Rusnė jau gebės dalyvauti kur kas ilgiau trunkančioje Velykų procesijoje ir apie bažnyčią apeiti visus tris ratus.

„Mano mama procesijoje būdavo tas žmogus, kuris duodavo mergaitėms ženklą, kada jau laikas berti gėles“, – į ankstesnius laikus mintimis grįžo E. Dobiliauskienė.

„Dievui ant garbės“

Jos mamą Teresę Šioraitienę kybartiečiai prisimena su didele pagarba, nes laiko žmogumi, itin daug padariusiu dėl Bažnyčios.

„Iki į Kybartus atkeliant kun. S. Tamkevičių, bažnyčioje jaunimo daug nebūdavo. Tėvelis (taip kybartiečiai vadina altaristą kun. Vaclovą Stakėną – aut. past.) man sakė, jog apie 1970 m., atėjęs į Kybartus vikarauti, jau rado procesijos reikalais besirūpinančią mano mamą. Ji eidavo per tikinčių žmonių namus, prašydavo, kad tėvai ateidami į bažnyčią atsivestų ir mergaites dalyvauti procesijoje, barstyti gėles. Joms (vadindavo barstykliukėmis) mama iš vakaro pindavo rūtų vainikėlius, o mes su sesėmis tam priskabydavome šakelių. Nupindavo visoms vienodus, gražius, plonus. Namuose visada augdavo rūtų, – pasakojo E. Dobiliauskienė. – Mama su kita moteriške vakarais berniukams, vaikinams siūdavo kamžas, mergaitėms – apsiaustėlius. Ar senukus ligonius lankė, ar procesija rūpinosi, mama, būdama paprasta namų šeimininkė, vis sakydavo tai daranti „Dievui ant garbės“.

Elenos mamai buvo labai svarbu saugoti lietuvybę. Moteris turėjo pasisiuvusi tautinius rūbus ir juos brangino. Dabar kostiumas saugomas kaip močiutės atminimas, kaip šeimos relikvija.

Neapsipratę ir nesusitaikę

Sovietmečiu augusi Elena nedaugžodžiauja apie savo, mokinės iš praktikuojančių katalikų šeimos, situaciją mokykloje. „Būdavo spaudimas, vienas kitas pasakydavo kažką, – mintimis grįždama į anuos laikus tarsteli E. Dobiliauskienė, tačiau nė vieno nekaltina. – Mokytojai patys buvo verčiami eiti prieš savo valią, skleisti ateistines mintis. Taip manau, nes dabar didelę dalį jų matau bažnyčioje.“

Koks anuomet buvo minėtasis spaudimas, liko užfiksuota Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) kronikos viename iš numerių.

Apžvelgdama tikinčiųjų situaciją sovietinėje mokykloje LKB kronika rašė: „…įsakė visiems mokiniams nupiešti ką nors ateistine tematika. Drąsios tikinčios mergaitės – Elė Šioraitytė, <...> – atsisakė piešti“; „…baigiantis antrajam trimestrui Kybartų Donelaičio vid. mokykloje gerai ir labai gerai besimokantiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys, norint priversti tikinčius moksleivius atsisakyti bažnyčios ir įsirašyti į komjaunimą ar pionierių organizacijas. <...> Pateikiame kai kurių už tikėjimą nukentėjusių pavyzdingų mokinių pavardes.“ Sąraše sykiu su vienuolika kitų mokinių įrašyta ir šeštokė Elė Šioraitytė.

„Mama per tėvų susirinkimus priekaištus atremdavo, kad mes į bažnyčią ėjom ir eisim – ir nieko kitaip čia nebus“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Kaip teigiama LKB kronikoje, Elenos tėtis, eilinis kaimo žmogus, sykiu su keliolikos kitų mokinių tėvais tuometei Švietimo ministerijai pateikė parašais kiekvieno asmeniškai patvirtintą skundą, prašydami „kruopščiai ištirti ne tik mūsų vaikų, bet ir kitų tikinčiųjų moksleivių elgesio pažymių sumažinimo atvejus, nurodyti <...> ištaisyti neteisingai sumažytus elgesio pažymius ir ateityje šitokiu būdu nepersekioti mūsų vaikų“.

Prieš beveik keturis dešimtmečius ryžtas pasirašyti ir įteikti tokį skundą buvo neeilinis ir drąsus veiksmas.

Natūralu, kad abiturientės Elenos charakteristikoje buvo įrašyta, jog mokinės materialistinė pasaulėžiūra nesusiformavusi.

Kiek vėliau, pačiame Atgimimo priešaušryje, atėjo laikas, kai ne tik Teresė Šioraitienė, bet jau ir jos dukra Elena bei žentas Gintas sykiu su trimis dešimtimis kitų kybartiečių pasirašė atvirą laišką LTSR prokurorui, Persitvarkymo Sąjūdžiui ir laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijai. Tuo laišku buvo siekiama visuomenei ir institucijoms priminti kun. Alfonso Svarinsko bei kun. Sigito Tamkevičiaus bylas, dvasininkams skirtas bausmes ir tai, kad „mes, tikintieji, prie to pripratę, bet neapsipratę ir nesusitaikę su tokia padėtimi“.

„Šilta į bažnyčią eiti“

Dobiliauskai šiandien save laiko tiesiog eiliniais parapijiečiais, kurie kas sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Tiesa, Gintas prieš atlaidus sako sulaukiantis Kybartų parapijos klebono kun. V. Labašausko prašymo pasirūpinti, kad procesijoje būtų vyrų, kurie neš baldakimą. Sekmadienis šioje šeimoje – kitokia diena nei likusios. „Pirmiausia einame į bažnyčią, o po to arba kur nors važiuojame, arba namuose ilsimės. Vis dėlto mes nesame tiek uolūs tikėjimo dalykuose, kiek buvo uolūs mūsų tėvai, – svarsto E. Dobiliauskienė. – Kas ką gali, tas tą padeda. Šilta į bažnyčią eiti. Ir pačioje bažnyčioje tikrai nešalta, tačiau labiausiai žmonės jaučia dvasinę šilumą.“

Nuotr. iš šeimos albumo. Mažosios Rusnės meiliai bobulyte vadinta Teresė Šioraitienė savo dukrai Elenai ir anūkėms Sigitai (kairėje) bei Tomai paliko tvirtą gyvenimo atramą – tikėjimą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-19.


  • 0

Turizmui patrauklius objektus gaivina patys žmonės

Po Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto patalpomis esantys požemiai nuo šiol taps daug patrauklesni šį miestą vis dažniau atrandantiems turistams. Tuo pasirūpino Kybartų miesto bendruomenė.

Ilgas raudonų plytų tunelis su šoninėmis arkomis aptiktas prieš penkiolika metų, kai buvo remontuojamas buvusios muitinės sandėlis. Ardydami rampą darbininkai rado ertmę, pro kurią išvydo raudonų plytų arkas ir apačioje tyvuliuojantį vandenį. Jis buvo išsiurbtas, iš požemių išneštos šiukšlės, statybinės atliekos. Daug metų didžiulis požemis nebuvo naudojamas ir laikytas užrakintas. Pirmą renginį 2009 metais čia organizavo Pasaulio kybartiečių draugija, minėdama Kybartų įkūrimo 90-metį. Tuomet į koncertą ir parodą rinkęsi svečiai į požemius turėjo lįsti pro sienoje išgriautą skylę ir lipti kopėtaitėmis.

Prieš keletą metų iniciatyvą rūpintis požemiais perėmė Kybartų miesto bendruomenė. Pernai ten ji surengė adventinį koncertą. O šįmet kybartiečiai pasidarbavo iš peties. Kad požemių lankytojams būtų patogiau, bendruomenė praplatino ertmę sienoje, įrengė patogius laiptus iš plytų. Prieangyje sukabintos nuotraukos, pasakojančios požemių atkasimo istoriją, kabo „Saulės“ progimnazijos technologijų mokytojo Dariaus Vaitkevičiaus išdrožta lenta, informuojanti, jog čia kadaise buvo prekių sandėliavimo rūsys. Istorijos šaltiniai byloja, kad Kybartų geležinkelio stoties požemiai – bene didžiausi Lietuvoje rūsiai ir geriausiai išsilaikiusi vieno iš pirmųjų XIX a. geležinkelio stoties komplekso dalis. Didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui bei kitiems aukštiems svečiams Kybartuose buvo pastatyti 1863-iaisiais, daugiau nei prieš pusantro šimto metų.

– Į Kybartus vis dažniau užsuka turistai, man pačiam tenka vesti ekskursijas po miestą, o šie požemiai – caro laikais buvęs prekių sandėlis – atvykėliams ypač patrauklūs. Seniai norėjau, kad jie būtų labiau prieinami žmonėms, kad būtų patogiau juos pasiekti. Ėmiau ieškoti kelių, kaip tai galima padaryti. Dvejus metus susirašinėjau su įvairiomis instancijomis, kad mūsų bendruomenei būtų leista sutvarkyti šį ypatingą objektą. Ir štai šįmet – pavyko, nors daugelis sakė, jog niekas mums neleis čia šeimininkauti, ir pats jau buvau benuleidžiantis rankas, – pasakojo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Bendruomenės iniciatyva į požemį veda ne tik patogūs laiptai. Daugiau nei du mėnesius kartu su gyventojų užimtumo didinimo programoje dalyvaujančiais žmonėmis V. Katkevičius dailino, tinkavo prieangį, vežė šiukšles, plytgalius, klojo takus. Visus šiuos darbus bendruomenė darė savo lėšomis, raudonų plytų dovanojo vietiniai kybartiečiai.

Bendruomenės pirmininkas pats ėjo per kiemus, prašė žmonių prisidėti, vežė plytas savo automobiliu. Darbuose talkinę žmonės baltai nutinkavo vieną arką, tačiau drėgname požemyje ji niekaip neišdžiūsta. Juolab kad užsandarinti buvę kiauri langeliai ir požemiuose nebeliko skersvėjo. Tad tolimesnių tinkavimo darbų teko atsisakyti.

Gale tunelio, kur supilta plytgalių ir žemių krūva, užkemšanti tolesnį kelią į požemius, kybartiečiai pastatė nuo galimos nuolaužų griūties turinčią apsaugoti plytų sieną. Ją pagyvins Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleivių trafaretinio grafičio projektas, vaizduojantis muitinės pastatus ir ant bėgių stovintį traukinį. Projektui vadovauja mokytoja Dalia Viliušienė, darbą atlieka ir III klasės gimnazistės Milda Abraitytė, Skaistė Navickaitė bei Eglė Gliaubicaitė.

Tiesa, požemiuose dar teks padirbėti, nes čia likę žemių, kurios, susikaupus drėgmei, tapo dumblu. Bendruomenė planuoja rūsius išvalyti, kad po kojomis liktų tegul ir drėgnas, bet švarus plytų grindinys. Pavasarį čia ketinama surengti Atvelykio koncertą.

– Svajoju į požemius pasikviesti koncertuoti iš Kybartų kilusį vieną garsiausių mūsų šalies tenorų Edgarą Montvydą, tačiau kol kas neturime tam lėšų. Taip pat labai norėtume įrengti čia kontrabandos muziejų, tik vargu ar pavyks gauti tam eksponatų. Bandysime prašyti Muitinės muziejaus pagalbos. Taip pat norėtume įrengti kampelį, kuriame buvo sandėlio viršininko kabinetas: pastatyti stalelį, pasodinti manekeną taip, lyg pats viršininkas už jo sėdėtų. Juk norisi, kad būtų ką parodyti į požemius atvestiems žmonėms, – planais dalijosi V. Katkevičius.

Kybartų bendruomenė – puikus pavyzdys, ką gali darbštūs žmonės, kurie pasitiki savo jėgomis ir ieško kelių, kaip gražinti savo miestą. Ir tam nereikia nei didelių lėšų, nei konkursų, nei prašyti pinigų iš valdžios. Tiesa, rajono Savivaldybės lėšomis nupirkti šviestuvai, kuriais bendruomenė apšvietė požeminį tunelį.

Patekti į požemius laisvai bet kuriuo metu negalima. Norint pavaikščioti istorija alsuojančiuose rūsiuose, reikia tartis su jų savininkais – Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto atstovais arba užsisakyti ekskursiją, susitarus su bendruomenės pirmininku Vitu Katkevičiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų miesto bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ekskursijas į požemius jau palydės per patogų įėjimą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-14


  • 0

Kybartai 1928-aisiais

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Prieš keletą dienų gavau elektroninį laišką, kuriame buvo prisegtas nuotraukų rinkinys apie Lietuvą 1928m. Ko gero tik dėl to, kad domino fotografijos, laišką ne ištryniau, o nusprendžiau paskaityti. Maloniai nustebino ne tik, kad radau keletą įdomių nuotraukų apie Lietuvos ekonomiką tuo metu, tačiau ir tai, kad Kybartai paminėti net keletą kartų.

Manau turim apie tai žinoti, kad tuo laikotarpiu Kybartai vaidino didelį vaidmenį Lietuvos ekonomikoje ne tik dėl juose buvusios muitinės ir geležinkelio stoties. Greičiausiai tokie objektai veikė kaip katalizatorius įmonėms, tačiau patys žmonės ir jų nusiteikimas vaidino ne paskutinį vaidmenį.

Prie savo teksto pridedu ir ištrauką iš gautos prezentacijos bei keletą su Kybartais susijusių nuotraukų.

“Lietuvos Respublikos vyriausybė rūpinosi kuo greičiau atkurti po Pirmojo pasaulinio karo sugriautą Lietuvos ūkį. Ūkininkai ir verslininkai buvo skatinami naudoti pažangias technologija, plėsti prekybą. Šiai patirčiai paskleisti nuo 1922m. imta rengti žemės ūkio ir pramonės parodas. Dauguma šių parodų vyko Kaune, Žaliakalnyje, Parodų aikštėje, išskyrus dvi – 1926m. Šiauliuose ir 1927m. Klaipėdoje. Parodas organizavo Žemės ūkio draugija, Žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, o nuo 1928m. – Žemės ūkio rūmai.

Išliko nemažai nuotraukų, primenančių 1928m. birželio 28 – liepos 3d. Kaune vykusią 7-ąją žemės ūkio ir pramonės parodą. Tais metais šalyje plačiai minėtas valstybės dešimtmečio jubiliejus, todėl ir paroda buvusi neeilinė. Nuotraukų autorė – žinoma prieškario fotografė Janina Tallat – Kelpšienė, kurios fotoatelje veikė Kaune, Laisvės al. 31.”

Pavarčius šią prezentaciją, man liko tik keletas retorinių klausimų:
Kas trukdo šiuo metu sėkmingai vystyti verslą?
Ar tai, kad gyvename Kybartuose gali būti privalumas arba trūkumas?

Jei trumpai, tai į abu atsakyčiau kitu klausimu: “kai žiūrime į stiklinę su iki pusės pripiltą vandens, ką matome – pusiau tusčią ar pusiau pilną stiklinę?”


  • 0

Miesto istorija

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Trumpai apie Kybartus

Dabartiniai Kybartai įkurti buvusios prūsų Nadruvos žemės, kuri ištuštėjo per viduramžiais vykusius karus, rytiniame pakraštyje. Po 1422 m. pasirašytos Melno taikos sutarties tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino į miškais apaugusį kraštą ėmė grįžti baltų kilmės žmonės. Tačiau dar daugiau kaip šimtą metų siena tarp vokiečių valdomos Prūsijos ir Lietuvos nebuvo aiški. Štai 1536 m. Lietuvos – Lenkijos karalienė Bona skundžiasi Prūsijos kunigaikščiui Albertui, kad jos vietininkas, esąs Jurbarke, apgyvendinęs vieną žmogų prie Lieponos upelio ir kad Prūsijos valdininkai, perėję tą upelį, tą žmogų apiplėšę, paėmę jo gyvulius, o namus sudeginę. Kitame laiške 1547 m. karalius Žygimantas skundžiasi, kad Įsruties prefektas suėmęs du Jurbarko srities žmones – Motiejų Matlaukį ir Joną Kibeikį – už tai, kad juodu pirkę Prūsuose medaus ir stengęsi parsinešti namo.

Kybartai, kaip ir kiti karalienės Bonos įsteigti kaimai, pirmą kartą minimi 1561 m. inventoriuose.

Rašoma, kad tuo metu kaime buvo 20 ūkių. Iš jų penki ūkininkai buvo Kybartaičiai, o vienas Kybartavičius, t. y. Kybarto vaikai. Šis asmenvardis buvo sutinkamas ir Raseinių krašte, pvz. 1528 m. LDK kariuomenės sąraše paminėti du bajorai Kybartavičiai, turėję karo prievolę. Tarp tuometinių Kybartų kaimo gyventojų buvo girios sargų ir šaulių.
Karalius Žygimantas III 1598 m. keturis Kybartų kaimo ūkininkus priskyrė Virbalio bažnyčiai. Virbalis, įkurtas apie 1536 m., tada jau buvo svarbiausias Prūsijos pasienio miestas. Baigiantis XVII amžiui Virbalio klebonas Kybartuose pastatė koplyčią. Apie ją Virbalio dekanas ir Zapyškio klebonas kun. Jonas Kazimieras Judzentavičius 1696 m. vizitacijos akte rašė: „Dabartinis klebonas, kad žmonėms būtų patogiau šv. Mišių klausyti, kapinėse prie Kybartų kaimo savo lėšomis pastatė koplyčią ir jose šv. Jurgio Kentėtojo altorių. Ta koplyčia nuo Virbalio miesto yra pusės mylios atstumu. Belankant klebonas pristatė ir vyskupo leidimą tai koplyčiai”.
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795-1807 m. Kybartai su visa Sūduva priklausė Prūsijai, vėliau Rusijai. Kybartų kaimas ėmė plėstis, kai 1856-1861 m. iš Vilniaus per Kauną iki Prūsijos sienos buvo nutiestas geležinkelis. 1857 m. Kybartuose pastatyti didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui ir kitiems aukštiems svečiams. Tiesa, stotis tebevadinta Virbalio stotimi. Nors 1870 m. minima buvus tik 10 namų su 42 gyventojais, prekyba ėmė augti, atsirado ir muitinė bei didžiuliai prekių sandėliai. Per Kybartus į Vokietiją, kitas Vakarų šalis buvo eksportuojamos Rusijos prekės ir atvirkščiai. Taip Virbalis prarado savo svarbą, o Kybartai tapo augančiu miestu.
Apie 1880-uosius Kybartuose jau buvo evangelikų liuteronų bendruomenė, kurią sudarė vokiečiai – jų pagausėjo tiesiant geležinkelį. J. Totoraitis rašo, kad turtingiausi tuometinių Kybartų gyventojai buvę rusai valdininkai, kurių gyveno apie 100. Daugiau kaip tūkstantis lietuvių buvo neturtingi ir dirbo žemesniaisiais geležinkelio valdininkais, tarnais, amatininkais. Iš viso 1897 m. Kybartuose gyveno 2707, o 1914 m. – 10 000 žmonių. 1906-1914 m. Kybartuose paspartėjo lietuvių visuomeninis gyvenimas – kūrėsi lietuviškos draugijos, netgi pastatyta operetė, kurios pelnas paskirtas Peterburgo lietuviams studentams remti.
Kadangi vokiečiai ir rusai XIX a. jau turėjo savo maldos namus, atsirado poreikis statyti ir katalikų bažnyčią. Teigiama, kad Virbalio klebonas su Kybartų parapijos steigimu nesutikęs, jis labiau norėjo padidinti per ankštą savo parapijos bažnyčią. Vis dėlto prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 m., leidimas buvo gautas. Karas smarkiai sunaikino Kybartų centrą, mieste liko tik apie 1000 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo, nes, Lietuvai dar neturint Klaipėdos uosto, per Kybartus gabentas beveik visas prekių importas ir eksportas. Dirbo šimtai tarnautojų ir darbininkų. Miestas tapo valsčiaus centru. Prie Lietuvos prijungus Klaipėdą, prekių srautai per Kybartus sumažėjo, bet ėmė kurtis pramonė. Plečiantis Kybartų miestui, buvo išperkama aplinkinių ūkininkų žemė, tačiau nauji miesto kvartalai ir toliau vadinti ūkininkų vardais: Torklerynė, Vabalynė, Čemerkynė, Šneiderynė, Prapuolenynė, Šaternšteinynė, Kybarčiukai.
Po karo nutrūkę parapijos steigimo darbai vėl atnaujinti, ir pirmasis klebonas kun. Stanislovas Čepulis laikinai pamaldas ėmė laikyti buvusioje stačiatikių cerkvėje, nes rusų tautybės gyventojai per karą pasitraukė į Rusiją. Kybartų dabartinę bažnyčią 1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio projektą parapijos lėšomis pastatė kunigas St. Čepulis. Tai labai originali, vienintelė tokio tipo bažnyčia Lietuvoje. Tuo metu parapijoje buvo apie 3000 gyventojų katalikų. Virbalio parapijoje jų liko beveik 4000.
Iš viso 1939 m. Kybartai turėjo 7337 gyventojų. Dar po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m., Kybartuose buvo įkurta ir lietuvių „Žiburio“ gimnazija, kurią vėliau perėmė valstybė. Dar vėliau gimnazija tapo aukštesniąja komercijos mokykla. Be jos, prieš Antrąjį pasaulinį karą Kybartuose veikė vokiečių progimnazija, lietuvių, žydų, vokiečių pradžios mokyklos, J. Basanavičiaus ir Vydūno vardo liaudies universitetai, daugybė draugijų, organizacijų, partijų skyrių, įsteigtas pirmasis Lietuvoje futbolo klubas “Sveikata”. Buvo 3 kino teatrai, 4 kultūros renginių salės, 3 pučiamųjų ir 1 styginis orkestrai, keli chorai.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Kybartuose veikė šios finansų, ekonomikos ir žemės ūkio įstaigos, įmonės:
Lietuvos banko, Komercijos banko, Žemės ūkio banko, Žydų liaudies banko, Tarptautinio banko kooperacijai remti skyriai, skerdykla, lentpjūvė, 2 malūnai, 3 plytinės, geležinkelio remonto dirbtuvės, linų pluošto apdirbimo įmonė, keramikos dirbtuvė, veidrodžių gamykla, skardos ir tepalų gamykla, metalinių baldų gamykla, ketaus liejykla, audimo gamykla, 2 mezgyklos, spirito ir likerio gamykla, 3 baldų dirbtuvės, 4 siuvyklos, dvi pieninės, elektros jėgainė, spaustuvė, prekybos įmonių.
Kybartai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1945 m. mieste buvo likę apie 100 gyventojų. Į Vakarus pasitraukė liuteronai ir vokiečiai, beveik visus žydų tautybės gyventojus išžudė naciai.1944 Pokario metais Kybartai buvo sovietų valdžios atstatyti, 1950 netgi tapo rajono centru, bet vėliau priskirti Vilkaviškio rajonui. 1965 m. mieste buvo 6000 gyventojų. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje Kybartuose dirbo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys, pogrindžio spaudos platintojas, kun. Sigitas Tamkevičius (dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas, Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas). Kybartuose savo darbams prieglobstį rado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos rengėjai bei platintojai.

Šaltiniai
Jonas Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija. „Spindulio“ bendrovės spaustuvė, Kaunas 1938. Pakartotinis leidimas – „Piko valanda“, Marijampolė, 2003.
Algimantas Miškinis, Užnemunės miestai ir miesteliai. ”Savastis”, Vilnius, 1999.
Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, III t. Lietuvių enciklopedijos leidykla, South Boston, U.S.A., 1966. Pakartotinis leidimas –„Mintis“, Vilnius, 1991 m. į Vokietiją pergabenta Kybartų aukštesniosios komercijos mokyklos biblioteka, kuria dar ilgai naudojosi tremtinių gimnazijos Vokietijoje.

 


  • 0

Futbolo legendos: Algio Civinsko jubiliejus

Ne vieną iškilų futbolininką išugdę Kybartai mūsų šaliai dovanojo ir vartininkus Juozą Vaitkevičių bei Algį Civinską. Vilkaviškietį A. Civinską, atrodo, pripažino visa Lietuva. Jubiliejaus proga ant futbolo kamuolio, kurį jam padovanojo J. Vaitkevičius (pirmasis Kybartų futbolininkas, žaidęs meistrų komandoje), pasirašė daugelis praeityje garsių futbolininkų, trenerių, taip pripažindami ir įvertindami A. Civinsko žmogiškąsias savybes ir nuopelnus Lietuvos futbolui.

Darbininkas iš intelektualų giminės

Vasaros pabaigoje 75 metų jubiliejų šventęs A. Civinskas savo gyvenime nieko nekeistų ir eitų tuo pačiu keliu. Jo bute Vilkaviškyje, Gedimino gatvėje, viskas po senovei: jauki virtuvė, svetainė, kur knygų lentynose surikiuota pasaulinės ir lietuvių literatūros klasika, kampe – televizorius, kuris reikalingas tik sportinėms laidoms, transliuojamoms iš viso pasaulio, žiūrėti.

A. Civinskas rodė savo trofėjus, nuotraukas, daug pasakojo apie gyvenimą ir sportą. Vyriškis dirbo statybose, po to – Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, treniravosi šio miesto „Sveikatos“ futbolo komandoje.

Emocingoje Algio kalboje kartais švysteli vienas kitas nenušlifuotas žodis, atėjęs iš gatvės žodyno. Todėl kai kalbiesi, nėra minties, jog sportininko dėdė – Kazimieras Baršauskas, akademikas, tuometinio Kauno politechnikos instituto rektorius. Eruditas ir didelis sporto gerbėjas ne kartą Algį ragino mesti darbininko profesiją ir bandyti stoti į institutą ar politechnikumą. Dėdės raginimą A. Civinskas suprato labai paprastai: dar labiau stengėsi dirbti, per dieną įvykdydamas trijų žmonių gamybinę užduotį. Dėdės sūnus Petras Baršauskas, dabartinis Kauno technologijos universiteto rektorius, kaip ir A. Civinskas, didelis sporto gerbėjas, daugelį metų žaidė futbolą. Jis sugebėjo derinti mokslą ir sportą. Algis taip pat šaudė du zuikius: sugebėjo derinti futbolą ir darbą. „Buvo pavyzdys aplinkiniams: pareigingas, kruopštus, labai tvarkingas – treniruočių ir varžybų apranga visada blizgėjo. Aikštėje gerbė partnerius ir varžovus, buvo disciplinuotas. Už aikštės ir joje – kolektyvo žmogus“, – taip Algį apibūdino nusipelnęs mokytojas ir sporto žinovas kybartietis Vytautas Miknevičius.

Gyvenimo skauduliai ir futbolas

Atsidavęs visa siela futbolui Kybartų „Sveikatos“ vartininkas A. Civinskas komandoje žaidė 15 metų. 17 metų metų jis teisėjavo visose Lietuvos futbolo lygose. Algis – reto atkaklumo žmogus. Turėdamas rimtų problemų su regėjimu, tikrai negalėjo tapti futbolininku, bet juo tapo. Ir dar kokiu! Kybartietį kvietė Klaipėdos „Granitas“ ir kiti klubai, bet Kybartų „Sveikatai“ jis liko ištikimas iki pat karjeros pabaigos.

A. Civinskas išsiskyrė iš kitų vartininkų tuo, jog rimtai treniruotis pradėjo vėlai, būdamas 19 metų. Kybartų „Sveikatos“ vartus vyras stojo ginti grįžęs iš Sibiro tremties.

Savo žaidimu jis stebino žiūrovus ir trenerius. „Greta tokių žaidėjų kaip R. Simanavičius, A. Ziegoraitis, V. Pakalka, A. Mikalauskas, R. Karka Algis Civinskas greitai tapo patikimu „Sveikatos“ vartininku“, – taip rašė respublikinė spauda (1994-06-04) straipsnyje, skirtame „Sveikatos“ klubo 75 metų jubiliejui.

A. Civinskas – vaikščiojanti sporto enciklopedija. Stebi visas futbolo transliacijas, atmintinai žino ne tik futbolo, bet ir krepšinio, ledo ritulio rungtynių rezultatus. Apie dabartinius futbolininkus atsiliepia skeptiškai. Pasak jo, tik mažas procentas dabartinio jaunimo gali sekti J. Vaitkevičiaus, A. Liubinsko, A. Puodžiūno, R. Karkos, V. Tutlio, R. Kochanausko, J. Sakatausko, A. Mikalausko pėdomis.

Gyvenimas futbolo veteraną užgrūdino. Vaikystėje išgyventi tremties į Sibirą baisumai, ankstyva mamos netektis ir žmonos mirtis… „Kai susiduri su skausmu, išmoksti kitaip vertinti gyvenimo įvykius. Daug kas jaudina mažiau. Ir juoktis daug lengviau, jeigu tavo gyvenimo kelyje buvo daug sunkumų“, – sako A.Civinskas

„Auksinis“ kamuolys

Rašant straipsnį apie A.Civinską, teko susitikti ir su kitu vartininku – J. Vaitkevičiumi, kuris per ilgą sportinį gyvenimą (būdamas 36 metų žaidė paskutines rungtynes) ir 15-os metų trenerio darbą matė visą galeriją puikių futbolo meistrų. Talentingus futbolininkus (S. Ramelį, G. Kalėdinską, B. Zelkevičių, A. Žilinską, V. Žitkų), su kuriais jam teko žaisti meistrų komandoje, vadino „kietuoliais“. Prisiminė jis ir A. Civinską. Mūsų pokalbiui artėjant prie pabaigos, truputį pagalvojęs paprašė minutėlę luktelėti ir kuriam laikui pradingo ištaigingame name, pastatytame ant aukšto Neries upės skardžio.

Sugrįžo su fotoalbumu ir futbolo kamuoliu. „Perduokit Algiui“, – paprašė ir suspaudęs kamuolį tvirtose rankose brūkštelėjo parašą. Dar paprašė, kad ant kamuolio pasirašytų kuo daugiau futbolo fanų. „Bus linksmiau jubiliatui“, – pasakė plačiai nusišypsojęs.

A. Civinskas tvirtina, kad J. Vaitkevičių – daugkartinį futbolo čempioną (3 kartus – Lietuvos, 3 kartus – Latvijos, 5 kartus – „Tiesos“ taurės nugalėtoją, 2 kartus – TSRS ginkluotųjų pajėgų ir 2 kartus – kaip trenerį) matė ginantį Kėdainių „Nevėžio“ „spalvas“ ir Mažeikiuose, kada Juozas treniravo „Atmosferą“. Tačiau dviem vartininkams – dviem gyvoms futbolo legendoms – nebuvo lemta susitikti ir paspausti vienas kitam ranką.

Šiandien, spalio 17 d., įvyks neakivaizdinis vartininkų susitikimas. A. Civinskui bus įteikta ypatinga kolegos dovana – „auksinis“, jo akimis žiūrint, kamuolys su daugelio futbolui nusipelniusių žmonių parašais.

Sigitas KURAS

Nuotr. Algis Civinskas (stovi pirmas iš kairės) penkiolika metų gynė Kybartų „Sveikatos“ vartus.

Santaka_20151017_Civinskas
Laimos Vabalienės nuotr. Algis Civinskas – vaikščiojanti sporto encikopedija.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-17.


  • 0

Fut­bo­lo le­gen­dos: Algi­man­tas sugrįž­ta

Niekada nepamirš

Mes skubame užaugti, išmokti žaisti futbolą, pasenti. Į mūsų vietą stoja kiti – jauni, pilni entuziazmo, plačių polėkių. Toks buvo ir Algimantas Mikalauskas – garsus 7-ojo dešimtmečio „Sveikatos“ komandos futbolininkas. Jau būdamas paauglys, jis žaidė šioje komandoje.

Nenumaldomai bėga laikas. Greitai bus 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė sportinę karjerą. Jau blanksta prisiminimai, kad jis buvo visų laikų greičiausias Lietuvos futbolininkas. „Galima viską pasaulyje pamiršti, bet to vyriško žaidimo, kuris vadinamas futbolu, – niekados“, – mano A. Mikalauskas, gyva futbolo legenda.

Sužinojęs, kad kovo 14 d. rengiamas tarptautinis futbolo turnyras komandos draugui Romualdui Karkai atminti, Algimantas pažadėjo atvykti į Kybartus. Jis nori matyti jaunų futbolininkų kovas.

Gyvenimo būdas

Algimanto išsilavinimas – pramonės technologas-projektuotojas. Tvirtas charakteris leido suderinti mokslą, darbą ir futbolo treniruotes. Aukštuosius mokslus A. Mikalauskas baigė Maskvoje neakivaizdiniu būdu. Pradėjo dirbti Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, daug metų užėmė aukštas pareigas Vilniuje, Pramonės projektavimo institute.

Buvęs futbolininkas mėgsta įvairius liaudiškus posakius ir palyginimus, būdingus Suvalkijos krašto žmonėms. Nerūko. Visada pasitempęs, tvarkingas. Skaito istorinės tematikos knygas. Mėgsta stebėti futbolo varžybas. Dažniausiai tai daro „nuotoliniu būdu“, per televizorių. Pastaruoju metu pamėgo regbio varžybas, nes anūkas Tadas yra visai neblogas regbininkas.

A. Mikalauskui 76-eri – skaičius, kaip jis pats sako, nėra toks didelis, nes buvęs komandos draugas R. Simanavičius jau skaičiuoja 90-uosius. Algimantas be galo jautrus savo draugams veteranams. Sužinojęs, jog A. Civinskas gydosi Kauno klinikose, paprašė jo telefono numerio, kad galėtų pasiteirauti apie sveikatą.

A. Mikalauskas visai neseniai sužinojo, jog Lietuvos futbolo federacija už išskirtinius nuopelnus futbolui jį apdovanojo medaliu.

Lengvaatletis, tapęs futbolininku

Protėjas (gr. Proteus) senovės graikų mitologijoje – jūrų dievas, kuriam buvo priskiriama pranašavimo galia ir sugebėjimas pagal norą keisti išvaizdą. Algimanto, kaip ir graikų dievo, daugiaplaniškumas stebino. Tvirtas atletiškas kūno sudėjimas labai imponavo lengvosios ir sunkiosios atletikos specialistams. Jie sportininką gundė stoti į Kūno kultūros institutą, tačiau jis pasakė „Ne“.

Algimantas gebėjo varžytis dešimtyje sporto šakų. Šiandien žaidžia tinklinį, rytoj – krepšinį, poryt – ledo ritulį… Dar buvo šachmatai ir šaškės. Be to, jis buvo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinės narys, puikus sprinteris, vos ne sporto meistras. Geras rankininkas, o jei reikia, pažais ir stalo tenisą, pakilnos sunkumus. Balkone dar nesurūdiję svarmenys, kas dieną Algimantas mankštinasi, atlieka kvėpavimo pratimus.

Gera ta sportinė aura. Dukra Miglė kitados atstovavo vaikų jaunimo sporto mokyklai, puikiai mėtė ietį. 1962 m. gimęs sūnus Rimas žaidė futbolą kartu su I. Pankratjevu, dabartiniu Lietuvos futbolo rinktinės treneriu. Anūkas Tadas pripažintas perspektyviausiu 2013 m. Lietuvos regbininku, keturiolikmetė anūkė Agnė bando savo gebėjimus pliažo tinklinyje.

Įsiminė ir viena Algimanto pranašystė. Rungtynės vyko Kybartuose. Svečiai vilkaviškiečiai ruošėsi mušti 11 m baudinį. Kol varžovų puolėjas taisėsi kamuolį, Algimantas nesnaudė. Sumojęs momento svarbą, pribėgo prie vartininko ir sušnibždėjo: „Žiūrėk dešinį.“ Vartininkas Č. Bacevičius, visų sirgalių džiaugsmui, atrėmė smūgį. Kamuolys nėrė būtent į dešinį vartų kampą.

Šachmatininkas aikštėje

Kartą Algimantas pasakė: „Sporte nesiekiau garbės, norėjau tik varžytis.“ Varžytis tik jam būdingu stiliumi: žaisti tiksliai, racionaliai, dėl komandos interesų.

Panaudojęs didžiulę savo fizinę jėgą, galėjo sumaigyti bet kokį varžovų žaidėją, tačiau kaulų laužytoju netapo. Būdamas komandos kapitonas, žaidė atidžiai, minkštai, niekino gruboką žaidimą. Elgėsi lyg didmeistris prie šachmatų lentos. Iš anksto numatydamas 2–3 ėjimus į priekį. Gerbti varžovą buvo jo kredo.

Garsus jo tandemas su Romu Karka gąsdino priešininkų komandas. Algimantas žaidė atsitraukęs, „valytojo“ pozicijoje, o Romas šiek tiek priekyje. Būdamas „oro karaliumi“ puikiai išsirinkdavo poziciją, todėl dažnai laimėdavo „oro dvikovas“ Algimantas, suskirstęs akimis aikštę į tik jam žinomus lopinėlius, žaidė tiksliai, apgalvotai, kruopščiai pasirinkdamas optimaliausią sprendimą, žinojo kur perduoti kamuolį, nuspėdavo priešininko veiksmus, sugebėjo ardyti suktas puolėjų atakas.

Algimantas ir Romas, du draugai, vienas kitą papildė, todėl „Sveikatos“ gynyba buvo neįveikiama. Algimanto šoklumas ir neeilinės sprinterio savybės varžovus varė į neviltį. Tačiau svarbiausia – ir tai sklido iš Algimanto vidaus – buvo jo pasiutęs padorumas, sąžiningumas ir riteriškas kilnumas. Gal todėl jį mylėjo žiūrovai, gerbė ir priešininkai. Dažnai būdavo, kad per rungtynes – aršūs varžovai, o po rungtynių – geriausi draugai. Jam spausdavo ranką amžini priešininkai E. Žemaitaitis ir A. Janušaitis – puikūs Vilkaviškio „Metalo“ komandos žaidėjai, abu – Algimanto draugai.

Norėtų veteranų šventės

Kalbėdamasis su Algimantu džiaugiausi, kad jis atvėrė bent dalelytę savo sielos. Džiaugiausi, kad kaip garbės svečią jį pagaliau pakvietė dalyvauti Romualdo Karkos atminimo futbolo turnyre. Teko išgirsti, jog turnyro organizatoriai nori padaryti Algimantui staigmeną – įteikti medalį, kuriuo jį apdovanojo Lietuvos futbolo federacija.

Atsisveikindamas su manimi Algimantas pasiūlė: „Gerai būtų surengti rungtynes ir paminėti mirusius ir gyvus veteranus. Gal kažkas atneštų ilgų plonų bažnytinių žvakių. Galbūt atsirastų sirgalių, kurie suprastų, kad Kybartų veteranams žvakės – tai romantika. Kaip svarbu parodyti nors lašelį dėmesio žmonėms, kurie jaunus ir senus darė kažkada laimingus, ir futbolas buvo vienintelė pramoga. Vyrai žaidė…“

Tie vyrai – tai V. Kochanauskas, L. Linkevičius, vilkaviškietis V. Neiberka, žaidęs „Sveikatoje“ ir Lietuvos rinktinėje, Z. Šteinys, V. ir A. Ziegoraičiai, J. Bujanauskas, D. Žiurkus, A. Civinskas, J. Sakatauskas, A. Venckevičius, E. Montvydas, A. Snabaitis, R. Munikas, J. Kalimavičius, S. Nacevičius, V. Pakalka, A. Naujokaitis… Gal kokios pavardės Algimantas ir nepaminėjo, bet ir nenuostabu – daug vandens nutekėjo nuo to laiko. Tik futbolo veja ir kamuolys niekados nesikeičia: veja – žalia, o kamuolys – apvalus.

Sigitas KURAS

Nuotr. Futbolo veteranas Kybartuose žaidė ir ledo ritulį (antroje eilėje ketvirtas iš dešinės).

Santaka_20150307_Mikalauskas

Nuotr. Algimantas Mikalauskas su dukra Milda.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-07.


  • 0

KYBARTAI – unikalus, didingos praeities pasienio miestas

KYBARTAI – unikalus, didingos praeities pasienio miestas.
Ir kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie jo didybės išsaugojimo! Pasikinkę gerą valią, o dar į porą – kybartietišką orumą, surėmę pečius vardan savo vaikystės ir jaunystės miesto, atlikim šventą darbą: prikelkim antram gyvenimui istorinę Kybartų širdį…

Kodėl gelbstime namą J. Basanavičiaus g. 38?
Šis namas, pastatytas 1900 m., savo architektūrine verte mums primena prabangią praeitį. Jis visiems kybartiečiams – neatskiriama Miesto veido dalis. Senųjų Kybartų prabangios architektūros likučiai pokariu buvo ardyti plytoms, perstatyti, paversti ankštais daugiabučiais, sandėliais. Dėl vientisumo, gražiai išsaugotos puošybos, Karaliaučiuje pagamintų metalinių žaliuzių krautuvėlių langams šis statinys įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Miesteliai ir kaimai džiaugiasi išlikusiais dvarais, kurie garsina visų pamirštas vietas, o mes turime tokį įspūdingą namą, pranokstantį daugelį dvarų ir rūmų!

Kas įvyko?
1992 m. namas įrašomas į LR kultūros vertybių registrą. 2000 m. nudega namo stogas, jis stovi apleistas. Savininkai gerb. Leonas Kuzmenskas ir Vytautas Ričkauskas imasi iniciatyvos, sutaiso dalį stogo – jų dėka namas tebestovi. 2008 m. keletui savininkų dovanojus savo butus, PKD tampa namo bendrasavininke su 25% pastato ploto. 2009–2010 m. PKD narių, aukotojų kybartiečių, dalies savininkų lėšomis – su Savivaldybės ir Kultūros paveldo parama – atlikti būtiniausi pastato avarinės būklės šalinimo darbai beveik už 40 000 Lt. 2014 m. PKD užsakymu UAB „Senamiesčio projektai“ parengė namo restauravimo projektą ir gavo leidimus.

Ko siekia ir ką įsipareigoja PKD ir namo bendrasavininkiai?
• Šį namą išsaugosime atstatydami sienas ir uždengdami stogą. Rangovo darbų kaina – 316 600 Lt. Privačių bendrasavininkių įnašo dalis – 216 000 Lt, draugijos dalis – 100 000 Lt ir šią sumą renkame kaip Jūsų aukas.
• Pusę visų išlaidų už atliktus darbus kompensuos Kultūros paveldo departamentas. Pritraukdami ES fondų lėšas toliau restauruosime namą iki pirmykščio vaizdo, o PKD priklausančią dalį paversime miesto širdimi – unikaliu miesto ir išeivijos archyvu, menų galerijomis, kultūrinių renginių ir poilsio erdve.
• Kad ir kokio dydžio auka paremtum šią akciją, Tavo pavardė liks amžiams iškalta restauruoto pastato sienoje.
• Jeigu dėl kokių nors priežasčių darbų nepavyktų atlikti – surinktos lėšos bus grąžintos aukotojams.

Sąskaita Jūsų aukai:
LT697300010113876814 Swedbank

Pasaulio kybartiečių draugija
Adresas: J. Basanavičiaus g. 44, Kybartai, Vilkaviškio r.
Įm. kodas 301240791.

20141230-B38-parama2


  • 0

Romas Karka niekur neišėjo ("Santaka")

Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio. Bet kybartiečiai dar prisimena laikus, kai muitinės teritorijoje buvo krepšinio ir futbolo aikštynas.

Pažaisti čia ateidavo praeityje žinomi futbolininkai ir treneriai. Be abejo, ir Romas Karka, puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miesto patriotas.

Paskutinės rungtynės

1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Būtent tada atsisveikinimo su komanda rungtynes žaidė R. Karka.
Kaip strėlė į priekį skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, R. Karka sklandžiai organizavo gynimo grandies darbą. Per rungtynes 35 metų Romui daugelis draugiškai pavydėjo jo atliekamų vadinamųjų „padkatų“: niekas kitas nesugebėjo krisdamas techniškai išmušti kamuolį iš po priešininko kojų.

Atmintiną dieną jis buvo lyderis. Žaidė kaip iš natų. Aukštai iššokęs baudos aikštelėje galva susirinkdavo visus kamuolius. Jo apgaulingi judesiai priminė šokėjo ant parketo figūras. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai, daryk tvarką!“ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį, aš sutvarkysiu!“

Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pagerbė komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį. Ant jo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa.

Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų ir šaukė: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai choru jiems pritarė. Buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būti brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų futbolui sustoti!“

Krepšinio čempionas ir futbolo dievaitis

R. Karka turėjo sportinio gyvenimo patirties. Septyniolikmetis buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju G. Budniku. Romas buvo perspektyvus krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“, bet jis atsisakė.

Futbolą pasirinkusiam R. Karkai niekas negalėjo prikišti nė vienų atmestinai sužaistų rungtynių. Šio žmogaus universalumas buvo ir jaunų, ir brandaus amžiaus sportininkų siekis. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodė žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Net per krepšinio rungtynes savo „padkatą” jis puikiai derindavo su kitais žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir kaitindamas publiką.

Aukštas, atletiškas R. Karka anksti pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, privilegijas, kokios tik buvo įmanomos anais laikais, nepamirštant didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Jį į savo komandas kvietė Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis“, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kąsnis – rimtas argumentas. Jam neatsispyrė prieškario Lietuvos legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai V. Geležiūnas, Č. ir R. Šopiai, E. Čižauskas ir N. Dmitrijevas, kuriems 1935 m. perėjus į Kauno MSK komandą, ši, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione.

„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“

Geriausieji šalies klubai R. Karką įkyriai kvietė pas save. Jis atsisakė. Dėl draugų, dėl Kybartų! Būta ir dar vienos kliūties. Išskyrus trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad R. Karkai išvažiuoti už Kybartų miesto ribų yra uždraudęs saugumas. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas.“

Pagal tautybę vokietis, R. Karka ilgai nepriėmė TSRS pilietybės, o už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Vyručiai, turėkit lašelį kantrybės. Išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.“ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tad visada meiliai atsisveikindavo spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal ims žalias kybartietis ir atvažiuos.

„Sveikata“ – ypatinga komanda

R. Karka džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais žaidėjais kaip R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakatauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, S. Nacevičius, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, B. Šalaševičius, V. Ūsevičius, V. Mileris, B. Demenis, V. Balalis, A. ir V. Ziegoraičiai, R. Jakimavičius, Č. Janušauskas, J. Daniliauskas, R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas, S. Kunickas, R. Kanopa, R. Gudžiūnas, Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.

„Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno“‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė Lietuvoje per savo gyvavimą nepakeitusi pavadinimo. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.

Romas sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi.“ Jei nori nepralaimėti nė vienų rungtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, turi būti branduolys, kuris vienytų žaidėjus… Tai Romas ir demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno kamuolio atiduodamas visas jėgas. „Sveikatos“ komandoje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. „Mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve pritapo ištisa plejada talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J.Vaitkevičius. Eilinės čempionato rungtynės visad būdavo didelė šventė mieste prie Lieponos.

Į rungtynes vyrai vykdavo naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgę. Romo organizmas seko, bet jis nesikreipė pagalbos į gydytojus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Į poliklinikas jis nevaikščiojo. Tai aplinkybė, matyt, pagreitinusi atomazgą – Romas mirė 49-erių…

Jaunųjų talentų kalvė

20 metų Romas žvelgia į mus iš anapus. Energija trykštantis Kybartų jaunuolis, turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą.
10 metų Kybartuose vyksta Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras, tapęs masiniu. Tas faktas, kad šiemet į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog tai – sportinio meistriškumo mokykla, būsimųjų futbolo meistrų kalvė.

Pagrindiniai turnyro organizatoriai V. Valiokas ir R. Kanopa neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti.“ Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai, gavę kovos krikštą turnyre, T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas buvo kviečiami į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“. R. Sasnauskas dabar įspūdingai tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje.

Gera žinia – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl R. Karkos taurės šiandien varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Žinomi Lietuvos vaikų futbolo specialistai R. Kochanauskas ir V. Miknevičius sako: „Daug džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, alaus ir kitokių velniškų pagundų. Ir dovanoja tą nuostabų žaidimą, kuriam R. Karka atidavė savo gyvenimą.“

Prisimenamas ir gerbiamas

Kai sutikę artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai susimąstome: kiek jausmingų žodžių, taip panašių į tūkstančius trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, tradiciją sulaužė įsteigdami žinomo futbolininko R. Karkos taurę, suorganizavę vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus, intelektualus futbolininkas, komandinio žaidimo architektas R. Karka nežaidė Vilniaus „Žalgiryje“, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet jauni žaidėjai seka Kybartų futbolo legendos pavyzdžiu ir gerbia jo atminimą.

Sigitas KURAS

Nuotr. 1973 metų „Sveikata“. Romas Karka (antroje eilėje, centre) džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti šioje komandoje.

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Vasario 15 d. Šeštadienis.

Išsamesnė straipsnio versija:


  • 0

Ei, kybartiečiai: Romas Karka niekur neišėjo!

Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio, pro kurią pravažiuoja tūkstančiai automobilių į daugelį pasaulio šalių. Bet vietos žmonės dar prisimena tuos laikus, kai muitinės teritorijos vietoj buvo krepšinio ir futbolo aikštynas. Jame – lietuviškojo  futbolo  kelio pradžia…

Ten ateidavo pažaisti žinomi praeityje futbolininkai ir treneriai. Žiūrovai, seni ir jauni, seneliai ir anūkai jais žavėjosi. Argi visų pavardes įmanoma suminėt? Paprasti Kybartų žmonės verti ne menkesnio dėmesio. Jie – šio miestelio unikalios istorijos kūrėjai ir iš lūpų į lūpas pasakoja neišgalvotas isorijas. Gaila, kad daug praeities liudytojų mus jau palikę. Lengva tebūna jiems žemelė gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse! Vienas jų – Romas Karka – puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miestelio patriotas. Jam palikus aktyvųjį sportą, oi, kiek daug prarado kelios futbolo sirgalių kartos…

Paskutinės rungtynės

1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Žiūrovai įsimena tik vieninteles mylimo futbolininko rungtynes. Jubiliejinėse atsisveikinimo rungtynėse į priekį kaip strėlė skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, sklandžiai organizavuodamas gynimo grandies darbą šaukė: „Maaaano!”

35 metų Romui  Karkai rungtynių metu daugelis žaidėjų draugiškai  pavydėjo, kaip jis krisdamas išmuša kamuolį iš priešininko kojų. Futbolininkų kalba – atlieka „padkatą“. Niekas taip nesugebėjo! Atmintiną dieną jis buvo  lyderis. Grėsmingi varžovai tai pajuto. Baudos aikštelėje, aukštai iššokęs, galva visus kamuolius nusirinkdavo. Jo apgaulingi judesiai  priminė šokėjo ant parketo judesius: stebino visko mačiusius žiūrovus. Žaidė kaip iš natų. Atliko visa tai plastiškai gražiai. Tarytum sakytų, kad futbolas turi savo gražiają, estetinę pusę. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai – daryk tvarką!‘‘ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį,aš sutvarkysiu!…“ Žiūrovai tarpusavy karštai ginčijosi: „Žiūrėk – kodėl jis taip lošia? Kodėl kaip Romka negali kiti?…Sakyk jiem kaip reikia grajinti!

„… žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva.‘‘

Šio sportininko universalumas buvo aukščiausias Everestas, į kurį norėjosi užkopti ir jauniems, ir brandaus amžiaus  sportininkams. Jam niekas negalėjo prikišti atmestinai sužaistų rungtynių. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos  sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodinėjo žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Per krepšinio rungtynes savo mėgstamą „padkatą“ puikiai derindavo su kitais  žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir uždegdamas publiką. Rajono spauda apie tai rašė: „R. Karka krepšinį žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva“. Pasirodo, krepšinį žaisti galima… net su futbolo elementais! Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pasveikino komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį.  Ant kiekvieno dovanos lopo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa. Taip, futbolo pasaulyje – šventos tradicijos.

Romo laukė dar viena staigmena. Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų: „Romai, Romai!‘‘ O po to vėl: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai suprato akimirkos svarbą – kad reikia obalsiu, choru pritart. Sirgaliai ir žaidėjai  mosavo rankomis, buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būt brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų FUTBOLUI sustoti‘‘… Buvo linksma, smagu, saulutė švietė: atrodė, kad į Kybartus grįžo futbolo pavasaris primindamas garsius prieškario Lietuvos „Sveikatos“ laikus.

Futbolo dievaitis

Nieko nuostabaus: aukštas, atletiškas  žaidėjas labai greitai, tiesiog akies mirksniu, pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, geriausias privilegijas, kokios buvo tik įmanomos anais tarybiniais laikais, pirmiausia nepamiršdami didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Siūlė savo paslaugas Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kasnis – rimtas argumentas. Prieš jį neatsispyrė prieškario LIETUVOS legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai. 1935 m. Vytautas Geležiūnas, Česlovas ir Romas Šopiai, Edvardas Čižauskas ir Nikolajus Dmitrijevas perėjo į Kauno MSK komandą. Šioji, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione. Ir jūs tik pamanykit – Romas atsisakė. Dėl draugų… dėl Kybartų!

Minėtieji klubai įkyriai kvietė  pas save. Prazyzė kiaurai ausis. Tuo pat metu Romo sportinio gyvenimo kelyje atsiranda kliūtis, ją galima palyginti su teroristų paslėpta  uždelsto  veikimo  mina.

„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“

Išskyrus komandos trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad Romui saugumas draudžia išvažiuoti  už Kybartų miesto ribų. Romas, kaip žmogus, niekados nemėgo būt įspraustas į siaurus rėmus. Jo aktyvi natūra be futbolo gyvent nemokėjo ir negalėjo. Iš pradžių nežinojo kaip elgtis: skaudėjo galvą, buvo apimtas įtampos – kamavo depresija. Bandė skaityt detektyvus ir nusiraminti, kad taip nukreiptų savo mintis į šalį. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas“.

Septyniolikos metų –Tarybų Sąjungos krepšinio čempionas

Pagal tautybę vokietis – Romas nepakluso konstitucijai ir atsisakė priimti  TSRS pilietybę. Už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės? … Jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Faktas, kaip lietuviškas dangus, kad Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Ei, vyručiai, būkit geri, gal nusiraminkit, turėkit lašelį kantrybės, saugumas… na, išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.‘‘ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tačiau  visada meiliai atsisveikindavo, spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal netyčia žalias kybartietis  ims ir atvažiuos. Jie nesuvokė, kad Romas turi sportinio gyvenimo patirties. Jis buvo paprastas ir kartu nepaprastas vaikinas. Juk 17 metų buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo Rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su asais – būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju Gedeminu Budniku. Romas buvo perspektyvus, daug žadantis krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“. Tačiau atsisakė.

Romas džiaugėsi, kad likimas jam buvo maloningas, padovanodamas progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais aukšto lygio žaidėjais, kaip V. Pakalka ir A. Ziegoraitis, J. Sakadauskas ir S. Nacevičius, A. Civinskas, V. Mileris ir B. Demenis, V. Balalis ir V. Ziegoraitis, R. Jakimavičius ir  Č. Janušauskas, J. Daniliauskas ir R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir S. Kunickas, R. Kanopa, E. Gudžiūnas ir  Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.

Romui žaidžiant, „Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno‘‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios  lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės  legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė, nepakeitusi savo pavadinimo Lietuvoje. Romo ir kitų Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų vardai skambėjo aukščiausiąja styga  paprastų kybartiečių lūpose. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į  pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘ meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.

Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda

Romas  sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi“. Jei nori nepralošti  kiekvienų rugtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, jei nori, kad komandoje būtų branduolys, kuris vienytų, cementuotų įvairaus amžiaus žaidėjus… Kad tai ne iš piršo laužta tiesa, Romas demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno  kamuolio, per varžybas nubėgdavo keliolika kilometrų atiduodamas visas jėgas. Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda: joje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. To rezultatas: „mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve  pritapo ištisa plejeda talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V.Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J. Vaitkevičius. Komanda tuo metu žaidė brandų, akiai patrauklų žaidimą, turėjo savo braižą. Eilinės čempionato rungtynės mieste prie Lieponos visada asocijavosi su didele švente.

Tačiau į rungtynes būdavo vykstama naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgius. Tai sekino Romo organizmą, tik jis nesikreipė pagalbos į gydytojus: fiziškai vis dar buvo stiprus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Kaip ir dauguma vyrų į poliklinikas jis nevaikščiojo. Matyt, ši aplinkybė pagreitino atomazgą – mirė Romas 49-erių…

V. Kochanauskas, S. Kunickas, A. Bezikornovas, R. Kušlevičius, A. Katilius, R. Kriščiūnas visada iš jo, kaip iš kokio futbolo vadovėlio, sėmėsi žinių. Ir buvo  dėkingi. Ką tai reiškė Romui? Kad jis pavyzdys, pedagogas, gyvenimo mokytojas komandos draugams? Nieko panašaus, rimtai apie tai jis nesusimąstydavo. Sakykim, Mažeikiuose vyko Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybės, varžovai – tituluota „Atmosferos“ komanda, vėliau tapusi Lietuvos futbolo čempione. Rungtynių metu tąkart lijo kaip iš kibiro. Nė vienas akių bluostas jam nevirptelėjo, kad A. Barasa, R. Milieška, J. Stupakovas, R. Šaulys, J. Tarvydas žaidžia prieš jį. Po rungtynių tablo švietė: „Rezultatas: 2:0!“ Romo veidas, aplipęs purvais, spindėjo, jis buvo laimingas kaip vaikas. Po rungtynių „Utenio“ futbolo aikštė skendo, telkšojo didžiulės vandens vonios.

„Sveikata“ džiūgavo – eilinė fiesta Kybartuose!  

Tarsi žongliruotų ant stogo

Žinia, Utenoje žaisti prieš „Utenį“ – menkas malonumas, nes pastarosios branduolį sudarė pasiskolinti rusų kariškiai. Aikštėje virė atkakli kova. „Uteniui“ kaip oras buvo reikalinga pergalė norint patekti į prizininkų trejetuką. Rezultatas – 1:1. Buvo likę žaist gal minutė, nes teisėjas dažnai žvilgčiojo į laikrodį. Rungtynių kulminacija pasiekė apogėjų. Netikėtai dešiniu kraštu prasiveržęs nedidukas, bet vikrus varžovų puolėjas stipriai ir klastingai smūgiavo į tolimą A. Civinsko ginamų vartų kampą. Atrodė – kris įvartis! Tačiau Romas sukūrė stebuklą sušukęs ant viso stadiono: „Algiiiiii!.. Bebaimis vartų sargas sureagavo akimirksniu – iš visų jėgų nėrė į dešinį šoną ir, atlikęs milžinšką šuolį, palietė slidų kamuolį pirštų galiukais. Tačiau, kaip sakoma, kamuolys yra apvalus. Atsimušęs nuo vartų skersinio, jis nuriedėjo tiksliai ant vartų linijos. Romas  sureagavo pirmas: jo spurtas buvo toks staigus ir veržlus, kad su  juo besivaržančiam dėl kamuolio „Utenio“ puolėjui plyšo sportinės kelnaitės. Romas, pirmas atskubėjęs  prie kamuolio, išmušė jį už šoninės linijos.

Netikėta situacija: stadionas apimtas ekstazės, daugelis rankomis susiėmę už  galvų – dar neseniai, prieš akimirką, tūkstantis „Utenio“ sirgalių skandavo: „ĮVARTIS! ĮVARTIS!“ Ir staiga vaizdas  stadione diametraliai pasikeičia: vietos aistruoliai nurimsta ir gedulingomis išraiškomis stebi  talentingą futbolininką, kuris pribėga prie savo vartininko, stipriai apkabina jį ir pabučiuoja kakton. Abu džiūgauja, šokinėja: kybartiečiai parklupdė stiprų  priešininką!

Atsiliepkite, jaunieji talentai

Kybartų miestą šlovinančių įžymybių suskaičiuotume ne vieną dešimtį. Futbolo pasaulio žmonės V. Geležiūnas, J. Klimas, V. Draugėla, muzikai  ir futbolininkai S. Sinkevičius ir A. Ziegoraitis, pasaulio teniso garsenybė  V. Gerulaitis, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, inžinieriai ir kraštotyrininkai V. Mickevičius ir A.Vaitkevičius, Čikagos lietuvių veikėjas, Pasaulio kybartiečių pirmininkas L. Narbutis, profesorius E. Červinskas, aktyvus partizaninio judėjimo dalyvis ir futbolininkas K. Širvys, archivyskupas  S. Tamkevičius… Tai kultūrinio gyvenimo Kybartuose forpostas. Ir it perkūnas iš giedro dangaus: Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras! Jau 10 metų. Ir 20, kai Romas žvelgia į visa tai iš Anapus… Energija trykštantis  Kybartų jaunuolis,  turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą.  Gal todėl Romo Karkos taurės turnyras tapo masiniu. Tas faktas, kad šiais metais į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog šis renginys – sportinio meistriškumo mokykla, būsimų futbolo meistrų kalvė.  Mieste, kur vaikams skirtoje futbolo aikštėje žolė aukščiau juosmens, kur ant kiekvieno gatvės kampo reklaminės iškabos, kur viena šalia kitos krautuvės, krautuvėlės, kur, atrodo, viskas perkama ir parduodama… Būtent tose vietose, kur Romas, būdamas jaunuolis, gainiojo kamuolį, žongliravo ant stogo svajodamas, kaip patekti į „Sveikatos“ žaidėjų gretas. R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakadauskas, J. Daniliauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, Č. Janušauskas, B. Šalaševičius,V. Ūsevičius, E. Gudžiūnas jam buvo įkvėpėjai, o ne vokiškos dešrelės ir alaus skardinės ant reklaminių skydų.

Pagrindiniai turnyro organizatoriai – Vytautas Valiokas, E. Gudžiūnas, R. Kanopa. Pastarasis neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti“. Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai – T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas – buvo kviečiami  į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“ , ragavo kovos krikšto turnyro kovose. Dabar R. Sasnauskas tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje. Apie jo žaidimą palankiai atsiliepia vietos futbolo specialistai ir spauda.

Dar vienas reikšmingas faktas – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl Romo Karkos taurės  šiemet varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Nugalėtojai bus apdovanojami aukso spalvos taurėmis. Žinomas Lietuvos vaikų futbolo specialistas R. Kochanauskas sako: „Daug  džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, vokiškų dešrelių ir alaus, automobilių reklamų ir kitokių velniškų pagundų. Jos trukdo vaikams domėtis nuostabiu žaidimu. Žaidimu, kuriam Romas Karka atidavė savo gyvenimą, žaidimu, kurį dabar žaidžia milijonai vaikų visame pasaulyje“.

Kai, sutikę gatvėje mirusiojo artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai liūdnai susimąstome: kiek daug jausmingų  žodžių mirusiam žmogui, taip panašių į tūkstančius spaudoje perskaitytų trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, šią tradiciją jie sulaužė įsteigdami žymaus futbolininko Romo Karkos taurę – vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus kaip katinas, intelektualus žaidėjas, komandinio žaidimo architektas Romas Karka nežaidė už Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet paprastų  kybartiečių – vis dar minimas, gerbiamas ir vertinamas. O ką čia slėpt, kartais ima kas nors ir uždainuoja:

„Romai, neišeik neišeik iš komandos,
Nepaliki komandos draugų.
Be tavęs, be tavęs bus nuobodu,
Be tavęs bus komandoje nyku…“

P. S. Rengiant šį straipsnį naudotasi buvusių komandos futbolininkų Algimanto Puodžiūno, Rimo Kochanausko, Algimanto Liubinsko, Kęstučio Gražulio, Vytauto Tutlio, Algio Ramanausko, Vytauto Balalio, Liudo Linkevičiaus, Lioniaus Blauzdžiūno, Rimo Kanopos, Antano Ziegoraičio, Algio Civinsko, Jono Statkūno, Vytauto Miknevičiaus, Romo Simanavičiaus, Artūro Jakušovo prisiminimais, Vytauto Kochanausko „Sveikatos“ archyvu, Albino Vaitkevičiaus monografija „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ ir Pasaulio kybartiečių draugijos archyvine medžiaga. Nuoširdi padėka visų kybartiečiu vardu Romo Karkos žmonai Dalijai Agotai Karkienei bei sūnums Sauliui, Tomui ir Haroldui už prisiminimus bei šeimyninio albumo nuotraukas.

SIGITAS KURAS

„Sveikata“ 1973 m. Lietuvos aukštojoje lygoje.

 R. Karka – TSRS krepšinio čempionas (pirmoje eilėje – trečias)

 Romas Karka – Kybartų „Sveikatos“ komandos lyderis.

„Sveikatos“ veteranų varžybų dalyviai.


  • 0

Iškilaus Amerikos lietuvio jubiliejus

Kategorija :Miestas , Miesto istorija , Sportas

Atšventė 85-metį

Ilgametis JAV lietuvių žurnalistas, populiarių knygų apie sportą autorius, didžiulis kūno kultūros ir sporto entuziastas bei propaguotojas, įvairių renginių organizatorius, sporto klubų įkūrėjas, vadovas bei mecenatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius bei kitų svarbių valstybinių apdovanojimų ir visuomeninių įstaigų įvertinimo regalijų savininkas, JAV Lietuvių žurnalistų sąjungos prezidentas Edvardas Šulaitis spalio 15 d. artimų žmonių, gerų bičiulių ir kolegų būryje atšventė savo 85-ąjį gimtadienį.

Jubiliejaus proga su iškilaus JAV lietuvio, visuomenės veikėjo ir žurnalisto virtuozo įvairių laikotarpių gyvenimo vingiais norime glaustai supažindinti ir jo gimtojo krašto žmones, „Santakos“ skaitytojus, jo talento bei profesinės veiklos gerbėjus.

Gimtinė – Kybartuose

Edvardas Šulaitis gimė 1928 m. spalio 14 d. Kybartuose. Čia jis pradėjo lankyti pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Kybartų gimnazijoje, bet ją baigti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Jo pabaigoje šeimai pasitraukus į Vokietiją, 1947 m. Edvardas baigė lietuvių Kaselio gimnaziją. Vokietijoje jis dirbo, mokėsi, sportavo, save išbandė kaip sporto žinių korespondentas.

1949 m. E. Šulaitis su šeima persikėlė į Šiaurės Ameriką ir apsigyveno Ilinojaus valstijoje, Cicero miestelyje šalia Čikagos. 1953–1955 m. atlikęs privalomąją karinę tarnybą, Čikagos universitetuose studijavo ekonomiką, sąskaitybą, prekybinę vadybą ir žurnalistiką. Baigęs mokslus, aktyviai dalyvavo visuomeninėje, kultūrinėje ir sportinėje Šiaurės Amerikos lietuvių veikloje. Aktyviai įsitraukė į žurnalistinį darbą. Dirbo išeivijos leidžiamuose laikraščiuose „Vienybė“, „Draugas“, „Tėviškės žiburiai“, „Laisvoji Lietuva“, „Dirva“.

Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje E. Šulaičio sumanumas ir profesionalumas leido įkurti naujosios lietuvių išeivijos laikraštį „Amerikos lietuvis“, kuris iki šiol yra gana informatyvus ir populiarus.

Sporto entuziastas ir fotografas

Edvardas buvo ir daugiatomės „Lietuvių enciklopedijos“ (Bostonas) redkolegijos bendradarbis, jis taip pat daugelį metų bendradarbiavo „Sporto“ laikraštyje – buvo neetatiniu korespondentu Amerikoje. Edvardo straipsniai dažnai buvo spausdinami daugiau kaip dvidešimtyje JAV, Kanados, Argentinos, Australijos, Didžiosios Britanijos laikraščių ir žurnalų.

E. Šulaitis yra didžiulis kūno kultūros ir sporto entuziastas, propaguotojas bei sumanus organizatorius. 1950 m. jis buvo Cicero lietuvių sporto klubo „Tauras“ vadovas, 1952 m. Čikagos lietuvių futbolo klubo „Lituanika“ steigėjas, o vėliau – ir šio klubo pirmininkas, sporto klubų „Neris“ ir „Perkūnas“ valdybos narys.

Garbus kraštietis ne tik profesionaliai ir produktyviai ištisus dešimtmečius triūsia žiniasklaidos dirvonuose, bet yra pripažintas ir aukštos klasės fotografu, periodikoje išspausdinęs per 6000 nuotraukų. Šis pomėgis buvo ir išliko iki šiol kaip neatsiejama jo žurnalistinio darbo dalis.

Gimtinės patriotas

E. Šulaitis yra didžiulis savo gimtosios šalies patriotas. Puoselėdamas lietuvybę svetimame krašte – išeivijoje, jis ištisus dešimtmečius visomis priemonėmis palaikė glaudžiausią ryšį su tėvyne Lietuva.

Lietuviams laimėjus 1937 ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatus, krepšinis tapo populiariausia sporto šaka ir išeivijoje. Šeštąjį–aštuntąjį dešimtmečiais ŠALFAS (Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjunga) suorganizavo sėkmingas lietuvių rinktinės išvykas į Pietų Ameriką ir Australiją. Tai paskatino grupę entuziastų (tarp kurių buvo ir E. Šulaitis) 1967 m. organizuoti krepšininkų išvyką į tuometę didžiosios kaimynės aneksuotą Lietuvą.

E. Šulaičio organizuotumas ir sumanumas padėjo užmegzti glaudžius ryšius su tuometėmis Lietuvos kultūros ir sporto organizacijomis, numatyta konkreti išvykos programa (su kuo bus žaidžiama, kokie miestai bus aplankyti ir t. t.). Tačiau rengiant šią išvyką išeivijos dešiniosios politinės jėgos ir jų orientuota visuomenės dalis pasisakė prieš bet kokius kultūrinius ryšius su Lietuva ir savo spaudoje organizavo protesto balsus. Bet vis dėlto patriotiškai nusiteikusi entuziastingoji išeivijos krepšinio komanda nepasidavė spaudimui ir nugalėjusi visas kliūtis išvyko į tėvų žemę.

E. Šulaitis jau daugelį metų ypatingą dėmesį skiria gimtosios Sūduvos kraštotyrai, menui ir literatūrai. Jis yra etnokultūros žurnalo „Suvalkija“ redkolegijos narys, o nuo 2000-ųjų – ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) mecenatas. Jo įsteigtos kasmetinės premijos įteikiamos vieno eilėraščio konkurso „Lygiadienio giesmė“ laureatams ir LNRS geriausių poezijos, prozos bei kūrinių vaikams autoriams. Jo dėka išugdyta apie 30 šios nominacijos vertų rašytojų, dabar gerai žinomų literatūrinėje Lietuvoje. Materialinę paramą yra gavusi ir dešimties tomų respublikinio poezijos almanacho „Ten, sidabro vingy…“ (2000–2009) leidyba.

Įvertinimas

Už nuopelnus gimtai šaliai bei lietuvybės puoselėjimą lietuviškos žurnalistikos patriarchas E. Šulaitis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, LTOK „Olimpine žvaigžde“, Lietuvos Respublikos Prezidento padėkomis, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvių kultūros tarybos medaliais ir kitomis aukšto pripažinimo regalijomis.

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkas Vladas Buragas parengė spaudai ir išleido enciklopedinio turinio knygą „Lietuvybės riteris, sporto metraštininkas“ (2008).

Šis kuklus apibendrinantis straipsnis verčia mus susimąstyti ne tik apie tai, kiek gali nuveikti per savo gyvenimą vienas asmuo, bet ir apie tai, kaip istorinių skersvėjų atplėštas nuo savo gimtinės vienas kuklus žmogus, nuoširdžiai ir nuosekliai dirbantis savo srityje, sugeba pavirsti ištisu kultūros reiškiniu net svetimoje terpėje – toli nuo Tėvynės.

Dr. Remigijus NAUŽEMYS
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, Vilniaus universiteto docentas

Nuotr. Edvardo Šulaičio apdovanojimų kraitėje yra ir „Olimpinė žvaigždė“.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Lapkričio 2 d. Šeštadienis.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian