Miesto istorija

  • 0

Iškilaus Amerikos lietuvio jubiliejus

Kategorija :Miestas , Miesto istorija , Sportas

Atšventė 85-metį

Ilgametis JAV lietuvių žurnalistas, populiarių knygų apie sportą autorius, didžiulis kūno kultūros ir sporto entuziastas bei propaguotojas, įvairių renginių organizatorius, sporto klubų įkūrėjas, vadovas bei mecenatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius bei kitų svarbių valstybinių apdovanojimų ir visuomeninių įstaigų įvertinimo regalijų savininkas, JAV Lietuvių žurnalistų sąjungos prezidentas Edvardas Šulaitis spalio 15 d. artimų žmonių, gerų bičiulių ir kolegų būryje atšventė savo 85-ąjį gimtadienį.

Jubiliejaus proga su iškilaus JAV lietuvio, visuomenės veikėjo ir žurnalisto virtuozo įvairių laikotarpių gyvenimo vingiais norime glaustai supažindinti ir jo gimtojo krašto žmones, „Santakos“ skaitytojus, jo talento bei profesinės veiklos gerbėjus.

Gimtinė – Kybartuose

Edvardas Šulaitis gimė 1928 m. spalio 14 d. Kybartuose. Čia jis pradėjo lankyti pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Kybartų gimnazijoje, bet ją baigti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Jo pabaigoje šeimai pasitraukus į Vokietiją, 1947 m. Edvardas baigė lietuvių Kaselio gimnaziją. Vokietijoje jis dirbo, mokėsi, sportavo, save išbandė kaip sporto žinių korespondentas.

1949 m. E. Šulaitis su šeima persikėlė į Šiaurės Ameriką ir apsigyveno Ilinojaus valstijoje, Cicero miestelyje šalia Čikagos. 1953–1955 m. atlikęs privalomąją karinę tarnybą, Čikagos universitetuose studijavo ekonomiką, sąskaitybą, prekybinę vadybą ir žurnalistiką. Baigęs mokslus, aktyviai dalyvavo visuomeninėje, kultūrinėje ir sportinėje Šiaurės Amerikos lietuvių veikloje. Aktyviai įsitraukė į žurnalistinį darbą. Dirbo išeivijos leidžiamuose laikraščiuose „Vienybė“, „Draugas“, „Tėviškės žiburiai“, „Laisvoji Lietuva“, „Dirva“.

Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje E. Šulaičio sumanumas ir profesionalumas leido įkurti naujosios lietuvių išeivijos laikraštį „Amerikos lietuvis“, kuris iki šiol yra gana informatyvus ir populiarus.

Sporto entuziastas ir fotografas

Edvardas buvo ir daugiatomės „Lietuvių enciklopedijos“ (Bostonas) redkolegijos bendradarbis, jis taip pat daugelį metų bendradarbiavo „Sporto“ laikraštyje – buvo neetatiniu korespondentu Amerikoje. Edvardo straipsniai dažnai buvo spausdinami daugiau kaip dvidešimtyje JAV, Kanados, Argentinos, Australijos, Didžiosios Britanijos laikraščių ir žurnalų.

E. Šulaitis yra didžiulis kūno kultūros ir sporto entuziastas, propaguotojas bei sumanus organizatorius. 1950 m. jis buvo Cicero lietuvių sporto klubo „Tauras“ vadovas, 1952 m. Čikagos lietuvių futbolo klubo „Lituanika“ steigėjas, o vėliau – ir šio klubo pirmininkas, sporto klubų „Neris“ ir „Perkūnas“ valdybos narys.

Garbus kraštietis ne tik profesionaliai ir produktyviai ištisus dešimtmečius triūsia žiniasklaidos dirvonuose, bet yra pripažintas ir aukštos klasės fotografu, periodikoje išspausdinęs per 6000 nuotraukų. Šis pomėgis buvo ir išliko iki šiol kaip neatsiejama jo žurnalistinio darbo dalis.

Gimtinės patriotas

E. Šulaitis yra didžiulis savo gimtosios šalies patriotas. Puoselėdamas lietuvybę svetimame krašte – išeivijoje, jis ištisus dešimtmečius visomis priemonėmis palaikė glaudžiausią ryšį su tėvyne Lietuva.

Lietuviams laimėjus 1937 ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatus, krepšinis tapo populiariausia sporto šaka ir išeivijoje. Šeštąjį–aštuntąjį dešimtmečiais ŠALFAS (Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjunga) suorganizavo sėkmingas lietuvių rinktinės išvykas į Pietų Ameriką ir Australiją. Tai paskatino grupę entuziastų (tarp kurių buvo ir E. Šulaitis) 1967 m. organizuoti krepšininkų išvyką į tuometę didžiosios kaimynės aneksuotą Lietuvą.

E. Šulaičio organizuotumas ir sumanumas padėjo užmegzti glaudžius ryšius su tuometėmis Lietuvos kultūros ir sporto organizacijomis, numatyta konkreti išvykos programa (su kuo bus žaidžiama, kokie miestai bus aplankyti ir t. t.). Tačiau rengiant šią išvyką išeivijos dešiniosios politinės jėgos ir jų orientuota visuomenės dalis pasisakė prieš bet kokius kultūrinius ryšius su Lietuva ir savo spaudoje organizavo protesto balsus. Bet vis dėlto patriotiškai nusiteikusi entuziastingoji išeivijos krepšinio komanda nepasidavė spaudimui ir nugalėjusi visas kliūtis išvyko į tėvų žemę.

E. Šulaitis jau daugelį metų ypatingą dėmesį skiria gimtosios Sūduvos kraštotyrai, menui ir literatūrai. Jis yra etnokultūros žurnalo „Suvalkija“ redkolegijos narys, o nuo 2000-ųjų – ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) mecenatas. Jo įsteigtos kasmetinės premijos įteikiamos vieno eilėraščio konkurso „Lygiadienio giesmė“ laureatams ir LNRS geriausių poezijos, prozos bei kūrinių vaikams autoriams. Jo dėka išugdyta apie 30 šios nominacijos vertų rašytojų, dabar gerai žinomų literatūrinėje Lietuvoje. Materialinę paramą yra gavusi ir dešimties tomų respublikinio poezijos almanacho „Ten, sidabro vingy…“ (2000–2009) leidyba.

Įvertinimas

Už nuopelnus gimtai šaliai bei lietuvybės puoselėjimą lietuviškos žurnalistikos patriarchas E. Šulaitis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, LTOK „Olimpine žvaigžde“, Lietuvos Respublikos Prezidento padėkomis, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvių kultūros tarybos medaliais ir kitomis aukšto pripažinimo regalijomis.

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkas Vladas Buragas parengė spaudai ir išleido enciklopedinio turinio knygą „Lietuvybės riteris, sporto metraštininkas“ (2008).

Šis kuklus apibendrinantis straipsnis verčia mus susimąstyti ne tik apie tai, kiek gali nuveikti per savo gyvenimą vienas asmuo, bet ir apie tai, kaip istorinių skersvėjų atplėštas nuo savo gimtinės vienas kuklus žmogus, nuoširdžiai ir nuosekliai dirbantis savo srityje, sugeba pavirsti ištisu kultūros reiškiniu net svetimoje terpėje – toli nuo Tėvynės.

Dr. Remigijus NAUŽEMYS
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, Vilniaus universiteto docentas

Nuotr. Edvardo Šulaičio apdovanojimų kraitėje yra ir „Olimpinė žvaigždė“.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Lapkričio 2 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Karo audros pakeitė miestelio gyvenimą

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Pasienio ofenzyva
1944-ųjų vasara buvo karšta. Iki spalio pabaigos vokiečių armija (Baltarusijos frontas) jau buvo atsitraukusi iki Vilkaviškio, Bartninkų, Kalvarijos ir pan. Frontas Lietuvos žemėje tą vasarą dar tęsėsi iki Baltijos jūros.

Daugelis kybartiečių iš miesto buvo pasitraukę į kaimus arba išvykę į Vokietiją. O Kybartai, kur kiekvienas žemės sklypelis buvo užstatytas vokiečių armijos barakais, atrodė labai grėsmingai – mat bet kurią minutę užskridę tarybiniai karo lėktuvai juos apšaudydavo.

Sklido kalbos, kad tarybinė armija ruošia didelį antpuolį (tada vartojome terminą „ofenzyva“). Ir tikrai, vieną iš paskutiniųjų spalio dienų nuo Vilkaviškio, Alvito pusės pasigirdo tartum vientisas ūžimas, kunkuliavimas, staugimas. Supratome, kad prasidėjo ofenzyva. Ji tęsėsi apie trejetą dienų. Geriau išmanantieji karo techniką aiškino, jog tas lyg pjaunamo galvijo staugimas – tai „katiušų“ kauksmas. Garsas apie jas jau seniai plito, tik nebuvome girdėję jų kaukimo. Tas fronto katilas užvirdavo ryte, o vėliau nutildavo. Matyt, vokiečiai dar vis bandė atsilaikyti.

Kai virš miesto užskrisdavo iš kulkosvaidžių tratinantys tarybiniai naikintuvai, gyventojai nuo pavojaus slėpdavosi rūsiuose. Kiek aprimus sprogimams, žmonės išlįsdavo apsidairyti. Vienąkart išlindę po stipraus sprogimo pamatėme, kaip susmuko didžiulis geležinkelio vandentiekio bokštas. Trečiąjį ar antrąjį ofenzyvos vakarą pastebėjome didžiulę pašvaistę – degė Kybartų centras.
Netrukus pasirodė pirmieji tarybiniai kariai. Tai buvo jaunučiai vaikinukai, tokie patys kaip ir prieš keletą metų pirmose kovos linijose ėję jauni vokietukai su garsiuoju užrašu ant uniforminių diržų „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“).

Išvežė iš namų

Po šio antpuolio frontas sustojo už Eitkūnų. Gyvenantiems netoli geležinkelio kybartiečiams nejauku buvo girdėti, kaip vos pajudėjus grobiu pakrautam vagonų sąstatui kažkur ant geležinkelio pylimo iš dar neužimtos vokiečių žemės sproginėjo į traukinį nutaikyti užmaskuotų didžiųjų gaubicų sviediniai.

Prieš pat Kalėdas tarybinė fronto vadovybė paskelbė, kad nedidelė dalis mieste likusių kybartiečių bus evakuojami tolyn nuo Paprūsės. Taip susodinti į karines mašinas gyventojai su būtiniausių daiktų ryšuliais buvo išvežti į kaimus netoli Pilviškių ir kitur.

Kadangi po derlingos vasaros kaimuose plytėjo ištisi plotai nenukirstų javų, nenuimtų daržovių (šeimininkai juk buvo išblaškyti karo frontų), turėjome iš ko maitintis. Padėjome sugrįžusiems šeimininkams sudoroti derlių, o jie už tai atsilygindavo. Grūdus susimalti tekdavo vienur kitur rastomis girnomis, o atsikasę įšalusias daržoves, runkelius atsišildydavome ir vartodavome maistui.

Netekome tėvelio

Evakuacijoje teko užtrukti iki 1945 m. pavasario, kol prasidėjo ofenzyva jau vokiečių pusėje. Didelis Kybartų miesto plotas buvo aptvertas aukšta vielos tvora. Toje teritorijoje talpino iš Tarybinės armijos užimamų vietų grąžinamus vokiečių į Vokietiją evakuotus Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų jau vokiečių valdžioje buvusių Rytų vietovių gyventojus.

Grąžinimo punkte, kuris buvo vadinamas filtro punktu, gyventojams buvo nelengva: visus tardė, klausė, kodėl išvyko su vokiečiais. Į šį tardymą pateko ir mano tėvelis. Mat jo pase buvo įrašas, kad yra gimęs Glazgo mieste (Škotijoje). Nors grįžęs buvo dar vaikystėje, tačiau bolševizmo auklėtiniams jis jau buvo „antitarybinis gaivalas“. Taip tėvelio ir netekome. Nors tardė, bet nenuteisė, vis dėlto išvežė. Tik Lietuvai atgaunant nepriklausomybę jo bylą radome archyve ir sužinojome, kad Vorkutos lageryje tėvelis mirė iš bado.

Kaip tapau mokytoju

Dar mums būnant evakuacijoje netoli Pilviškių gavau šaukimą į Vilkaviškio karinį komisariatą naujokų registracijai, nes man artėjo 18 metų. Karinio komisariato komisijos narys, Vilkaviškio liaudies švietimo skyriaus inspektorius Miliauskas pašnabždėjo, kad Paprūsėje visiškai nėra mokytojų, o į gimtinę grįžta daug pasitraukusių šeimų. Jis pasiūlė man užeiti į Švietimo skyrių. Ten išdavė pažymėjimą, jog esu skiriamas mokytojauti. O mokytojai buvo atleidžiami nuo karinės tarnybos.

Taip 1945 m. vasarį tapau mokytoju. Nors nebuvau baigęs vidurinio mokslo, bet deramo cenzo mokytojų trūko, tad aš pradėjau dirbti.

Grįžęs į Kybartus Švietimo skyriaus pavedimu aplinkiniuose kaimuose surinkau vaikų ir buvau paskirtas Šikšnių (Varpučių) pradinės mokyklos mokytoju ir vedėju.

Prieš karą mokykla buvo įsikūrusi valstiečio Galinsko name, į kurį mūsų keturklasė pradinė ir vėl buvo priimta. Kai tarybinių kariškių paprašiau pagaminti klasės suolų, tai jie prinešė daug paprastų sėdimų suolų. Teko ant tokių pačių ir sėdėti, ir pasilenkus prie kito tokio paties rašyti bei skaityti.

Tų metų vasarą dalyvavau pedagoginiuose kursuose Marijampolėje, vėliau baigiau Kauno pedagoginę mokyklą, paskui – ir Vilniaus pedagoginį institutą.

Kadangi gyvenau Kybartuose, karinis komisariatas 1945 m. man dar pavedė mokyti naujokus lietuvių kalbos. O jų, beraščių, buvo labai daug. Po apmokymo reikėjo išduoti pažymėjimus, jog jų žinios ir sugebėjimai vertinami viena klase aukščiau. Mat komisariatui rūpėjo, kad Lietuvoje nebūtų beraščių.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis

Nuotr. Šiuo paskutiniu rašiniu ciklą „Iš Paprūsės“ užbaigęs Vytautas Jakelaitis, jau daug metų gyvenantis Vilniuje, sakė esąs laimingas, Vilkaviškio krašto žmonėms galėjęs papasakoti savo gimtųjų Kybartų istoriją.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Spalio 5 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Sunkios slapstymosi nuo fronto ugnies dienos

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

1944 metais, rudeniop, frontas priartėjo prie Vilkaviškio. Pasitraukusieji iš fronto į Kybartus pasakojo, kad jų miestas degė kaip ugnies katilas. Mat kariai stumdėsi tai užimdami Vilkaviškį, tai pasitraukdami.

Tėvų bandymas parsivesti giminaičiams, gyvenantiems prie Vilkaviškio, nuvežtus pasaugoti mažiausiuosius broliuką ir sesutę nuėjo niekais. Atkeliavusiems iki Alvito tėvams vokiečių kareiviai įsakė grįžti namo. Taip su ašaromis akyse tėvai ir grįžo. Nedavė ramybės ir mintis, kad mūšiai prie pasienio būsią dar baisesni. Apie kokį nors traukimąsi į Vokietiją net pagalvoti nedrįsome. Mums, kaip ir daugeliui, beliko apsaugos ieškoti kaime. Be to, dar reikėjo saugotis ir vokiečių, kurių specialiųjų dalinių nariai ieškojo civilių žmonių, juos registravo ir vežė į darbus kasti apkasų.

Taip vienos registracijos ir pasų surinkimo metu man pavyko pasislėpti lauko tualete. Kai visi suregistruotieji jau ėjo iš savivaldybės teritorijos, aš taip pat su kastuvu ant pečių pasukau su dauguma ir pasitaikius progai sprukau namų link. Pasas buvo pas mane! Tokiu būdu aš išvengiau darbų prie apkasų, bet vidurinysis brolis pateko. Grįžo jis po kiek laiko paliegęs kartu su mano bendraklasiu Stasiu Marozu. Besislapstydami abu buvo išbadėję ir pervargę.

Iš miesto pasitraukėme į Ostankino kaimą, netoli Virbalio. Šeimininkas leido mums kluonelio šalinėje užsimaskuoti šiaudais ir šienu kartu su dar dviem besislapstančiais buvusiais geležinkelio tarnautojais.

Tačiau šalinėje buvo labai mažai vietos, tvanku. Nakčiai bandėme miegoti gana erdviame ūkiniame rūsyje. Ten buvome susinešę ir atsivežtą mantą, maisto atsargas. Iš šios priemiesčio vietovės nutarėme persikelti į toliau esantį Kurpikų kaimą. Ten taip pat slapstėmės šalinėje, palėpėse. Buvome išsikasę ir slėptuvę žemėje, nes į kluoną, palėpes vokiečiai paleisdavo po keletą šūvių.

Nuo vokiečių teko gintis su pažymėjimu apie užkrečiamą ligą. Šį pažymėjimą išrašė geležinkelio stotyje apsistojęs tėvelio giminaitis gydytojas, kuriam vokiečiai buvo paskyrę tarnybą. Tėvelio paprašytas jis parašė, kad aš sergu užkrečiama plaučių liga (tikriausiai tuberkulioze). Šito pažymėjimo man daugeliu atvejų pakako išsisukti nuo mobilizavimo į vokiečių darbo tarnybą (sukarintą „Arbeitsdienst“).

Frontas stovėjo vietoje per visą vasarą. Žmonių masė prie pelkių, upelių, kur buvo galima pagirdyti atvestus gyvulius, lyg ir pradėjo retėti. Netekę kantrybės kai kurie, matyt, patraukė į Vokietiją. Nesigirdėjo, ką žmonės veikia Vištyčio, Pavištyčio apylinkėse, kur dar pavasarį mudu su kaimynu Pauliumi Getceitu buvome nuvežę atsišaukimų, kad gyventojai nesitrauktų iš gimtinės. Į kaimus iš savo namų pabėgusiems miestiečiams, vėstant rudens orams, iš šaltų šalinių teko grįžti į miestą.

Mes taip pat atsidūrėme Kybartuose ir, žinoma, ieškojome vietos, kur galėtume pasislėpti. Daugybė butų buvo tušti, gyventojai savanoriškai arba išginti vokiečių buvo juos apleidę. Kadangi mūsų butas buvo pačiame miesto centre, nedrįsome jame gyventi. Saugesnę vietą suradome Tarklerynėje, apsistojome Simokaičių (mano bendraklasio) bute. Gretimame name buvo nemažas rūsys, ten pasirinkome slėptuvės vietą. Tvarte radome paliktą karvę, nes šeimininkai buvo išsikėlę pas gimines arčiau Vilkaviškio.
Belaukiant ofenzyvos (kariuomenės puolimo – red. pastaba), pradėjo labai trūkti maisto, todėl nusprendėme karvutę papjauti. Mėsos buvo labai daug, tad jai sūdyti druskos net iš žmonių reikėjo prašyti. Kadangi daugelis jų taip pat jau stokojo maisto, mėsa dalijomės.

Netrukus tarybiniai kariai įžengė į Kybartus. Vieną dieną, mamytei verdant didžkukulius, įėjęs į butą rusų kariškis paklausė, kas yra verdama. Mamytę atsakė, kad cepelinai. Kareivis atkišo maistui skirtą karišką katiliuką. Kai mamytė į jį prikrėtė cepelinų, rusas pasakė: „Teper do samovo Berlina!“ – ir išėjo. Vėliau dažnai juokaudavome, kad rusai mūsų „cepelinais“ skrido į Berlyną.

Kai fronto ugnis persirito į Vokietijos pusę, Kybartų pakraštyje vienur kitur matėme nušautų vokiečių kūnų (dažniausiai be batų). Taip pat pievose gulėjo negyvos arba sužeistos karvės. Tai buvo beauštančios karo pabaigos pasekmės, o mes – jų stebėtojai. Tuo metu mūsų šeima išgyveno ir tėvelio netektį.

Laukėme karo pabaigos. Eitkūnai jau nerūpėjo – jie tikriausiai irgi buvo gerokai ištuštėję, be to, ten galėjo būti daugybė atvykėlių iš Rytų.

Nežinomybė, abuojumas, miglota ateitis, vargas, nerimas alino žmones. Kas meldėsi, kas keikėsi, spjaudėsi ar ašarojo… Gyventi norėjo visi.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis

Nuotr. Ištuštėję Kybartų namai.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugsėjo 21 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Pasienio upelio gyvybingumas

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Mažas 1,5–3 metrų pločio Lieponos upelis žymėjo Lietuvos ir Vokietijos sieną ties Kybartais. Kontrabandininkams jį pereiti nebuvo sudėtinga, tik, žinoma, reikėjo saugotis pasieniečių. Viena sargybos „būdelė“ stovėjo prie pasienio pereinamojo punkto, kita – už 300–400 metrų, ant geležinkelio tilto. Užmiestyje pasienio sargyba būdavo išdėstyta rečiau.

Pasieniečiai šiuose nameliuose tik pailsėdavo, o sargybos metu vaikščiodavo upelio pakrantėmis ir visoje kitoje stulpeliais pažymėtoje pasienio zonoje.

Carinės Rusijos laikų sunkūs ketiniai stulpai su išspaustu Rusijos herbu jau buvo iškasti ir išvežti, dalis jų – į žvyro karjerą prie Kybeikių kaimo. Vėliau žmonės juos išsivežiojo kaip tinkamus tvoroms. Du ketinius carinių laikų pasienio stulpus, pastatytus įvažiavimo į kiemą vartams pritvirtinti, ne taip seniai teko matyti, atrodo, buvusioje Plytinės gatvėje, Kybartuose. Kažkas tokius stulpus sakė matęs Kurpikų ar Kaupiškių apylinkėse.

Lieponos upelio gyvenimą ypač išjudindavo dažnos rudens liūtys. Tada patvindavo ne tik upelis, bet ir gausios senvagės. Vanduo išsiliedavo į pievas bei dirvas. Potvynių dažnai pasitaikydavo ir javapjūtės metu. Pasienio dvarams bei ūkiams jie pridarydavo nemažai nuostolių, nes vanduo išardydavo nukirstų javų gubas ir nunešdavo pėdus pasroviui. Taip kasmet nukentėdavo netoliese buvę gydytojo Šneiderio ir kitų turtingųjų dvarai. Šeimininkai kartais siųsdavo vežimus, kad surinktų už keleto kilometrų nuneštus pėdus ir parvežtų juos išdžiovinti. Nesurinktus ryšulius pasiimdavo aplinkiniai gyventojai ir sunaudodavo savo ūkiuose gyvulių pašarui.

Kad vanduo būtų nusinešęs vokiečių ūkininkų javus – neteko pastebėti. Anapus tikriausiai iš anksto ruošdavosi potvyniui ir kažkaip išspręsdavo šią problemą. Vokiečių jaunimas upelio potvynius panaudodavo malonumams: plaukiodavo baidarėmis ir suręstais mediniais plaustais.

Upelis buvo gana žuvingas, tad dažnai jį apguldavo meškeriotojai. Teko įsidėmėti azartišką žvejį kybartietį Šmitą, kuris prie Lieponos praleisdavo daug laiko. Kai kurie jį laikė kontrabandininkų pagalbininku. Upelis tiko ir vaikiškai žvejybai. Vaikai po pereinamojo, o kai kada ir po geležinkelio tiltais rankomis ar šakutėmis gaudydavo gružlius.

Ramiu metu Lieponos vanduo būdavo pakankamai skaidrus ir švarus, todėl moterys jame skalbdavo. Kybartuose buvo įrengta daug šulinių, vadinamų pompomis, nes vanduo atitekėdavo pumpuojant rankena. Tačiau vartoti vandenį šalia pompos buvo nehigieniška, todėl reikėdavo jį parsinešti rankomis. Taigi skalavimas upelyje buvo įprastas reiškinys.

Kybartų ir Eitkūnų berniukai nelabai sugyvendavo. Jie mėgdavo per upelį svaidytis akmenimis. Vokietukai bandydavo net šaudyti iš pusiau automatinių šautuvėlių. Skraidydavo ir timpomis paleisti akmenėliai, kartais jie pasiekdavo ir artimesnių pastatų langus. Nenuostabu, jog tada nuskambėdavo pikti keiksmažodžiai… Prisimenu, kai vaikystėje drožinėdamas ir ruošdamas lanką strėlėms svaidyti išgirdau prie upelio garsiai šaukiantį tėtį. Mosikuodamas kažkokiu įrankiu jis rėkė ir barė vokietukus, bėgančius tolyn nuo upelio. Pasirodo, akmenimis jie apmėtė mano mamą, upelyje skalavusią guminį lauko durų kilimėlį ir botus.

Artėjant ketvirtojo dešimtmečio pabaigai, vokiečių „Hitlerjungen“ jaunimo organizacijos nariai, pasipuošę įspūdinga šviesiai ruda uniforma, dažnai būreliais ateidavo prie Lieponos ir atsisukę į Lietuvos pusę blizgančiais trimitais pūsdavo įvairias melodijas. Suprantama, kad tai buvo žygio į Rytus išraiška (Drang nach Osten).

Taip Lieponos upelis plukdė ne tik gamtos stichijas, bet ir Paprūsės nuotaikas.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis

Nuotr. Pasienio miestelyje gyvenę vaikai daug užsiėmimų susigalvodavo ir prie dvi valstybes skyrusio Lieponos upelio.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugsėjo 7 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Savišvieta Kybartų jaunimui buvo labai svarbi

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Nežinau, kas taip intensyviai skatino skaityti knygas. Ilgai maniau, kad tai – įgimtas poreikis. Būdamas žemesnėse pradinės mokyklos klasėse knygas ėmiau iš mokyklos bibliotekos. Kai ūgtelėjau, interesai išsiplėtė – pradėjau lankyti Moterų draugijos, Darbo rūmų bibliotekas.

Besimokydamas gimnazijoje visą laiką godžiai skaičiau knygas iš gimnazijos bibliotekos, taip pat naudojausi gausiais miesto bibliotekos fondais.

Vaikystėje ir jaunystėje labiausiai domino nuotykių, žmonių likimus aprašančios knygos. Nors prisimenu, kad iš miesto bibliotekos buvau pasiėmęs ir prezidento Antano Smetonos raštus, kurių tuo metu, deja, beveik nesupratau. Ypač traukė knygos apie Amerikos indėnus, jų taurumą, apie nuotykių ieškotojų gyvenimą.

Knygos turtino gyvenimą, turėjo poveikį mūsų žaidimams. Tartum lenktyniaudami išmone, mes, miestelio vaikai, puošdavomės plunksnomis, pasigamintomis indėniškomis kepurėmis, iš karklo šakų išlenktais lankais. Už diržų visada turėjome iš medžio išdrožtus peilius, tomahaukus (kirvius), iš alyvų šakų padarytas strėles. O jau karoliai, dažniausiai padaryti iš kiaulės ilčių, buvo didžiausias kiekvieno „indėno“ garbės reikalas. Drąsumo pavyzdžiai buvo jaunimo literatūroje plačiai išgarsėję narsusis indėnų vadas Vinetu, baltaodžiai galiūnai Old Šeterhendas, Old Fajerhendas. Nors tai buvo herojai iš vokiečių literatūros, bet populiarumo tarp gausiai tuo metu Kybartuose gyvenusių vokiečių vaikų jie neturėjo. Vokietukai nežaidė nei indėnų, nei tarzanų, nei kitų panašių drąsuolių.

Mes, muitinės ir kitų pasienio įstaigų darbuotojų vaikai, labiausiai buvome pamėgę Tarzaną. Raišiojome virves ant didžiulių muitinės pasienio sodo medžių šakų, jomis lipome į medžius ir sūpavomės. Lieponos paupyje dažnai nuskambėdavo ilgi indėniški ar tarzaniški šūkiai „hiiiiiyy!“, kai lietuviukai pakildavo iš upės senvagių, apsikaišę indėnų atributais ir vaizduojantys užpuolę baltaveidžius – prie upelio priartėjusius vokiečių vaikus. Tie plodavo delnais ir juokdavosi.

Taurūs vaikystės žaidimai darė įtakos Paprūsės lietuvių jaunimui ir skatino toliau gilintis į būtinas žmogiškąsias dvasines vertybes.

Daug pasigėrėjimo kybartiečiams kėlė skautų organizacija. Jos nariai dėvėjo skautiškas uniformas, nuolat stengėsi padėti senesniems žmonėms, o padarę gerą darbą ant skautiško kaklaraiščio užsirišdavo mazgelį. Tai jau buvo daugiau nei žaidimas.
Su dideliu malonumu tenka prisiminti daugelį Paprūsės skautų dvasią ugdžiusių, tais laikais itin populiarių knygų: M. Tveno „Fino nuotykius“, „Princą ir elgetą“, H. Bičer-Stou „Dėdės Tomo trobelę“, E. L. Voinič „Gylį“. Nė vienas kybartietis, manau, neužaugo be tokių puikių knygų, kaip A. Diuma „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, L. Busenaro „Kapitonas pramuštgalvis“, Ž. Verno „Kapitono Granto vaikai“, „Aplink Žemę per 80 dienų“, D. Defo „Robinzonas Kruzas“, J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“, V. Hugo „Vargdieniai“ ir kt.

Daugelį kartų paslėptas knygas tekdavo ryte traukti iš po pagalvės, nes tėvai neleido skaityti be saiko ir liepdavo naktį miegoti. Jie sakydavo, kad į mokyklą reikia eiti pailsėjus.

Iš vokiečių lietuviai galėjo pasimokyti ir mokėsi darbštumo, kruopštumo. Šiuos kitataučių bruožus vertino daugelis kybartiečių, tarp jų – ir pedagogai. Pradinių klasių mokytojai kartais nuvesdavo savo mokinius pasižvalgyti į Kybartų „miestelšūlę“ (vokišką nepilną vidurinę mokyklą). Matydavome klasėse ant suolų tvarkingai išdėliotus mokinių sąsiuvinius, knygas, įspūdį darė kruopščiai parašytas dailyraštis. Stebėdavomės, kokia tvarkinga visa tos mokyklos aplinka.

Mokykloje man ypač patikdavo mokytojų pasakojimai apie keliones, išvykas vasaros atostogų metu. Papildę savo kultūrinį bagažą, pedagogai labai įdomiai pasakodavo apie Prūsiją, ypač apie Karaliaučių ir Tilžę, Kristijoną Donelaitį bei kitus lietuvius šviesuolius. Mokytojai aiškindavo, kad reikia žinoti, kodėl daugelis Rytprūsių vietovių turi lietuviškus pavadinimus, kodėl ten yra lietuvių.

Esu įsitikinęs, jog daugumą iš Kybartų kilusių senosios kartos žmonių vaikystėje ir jaunystėje teigiamai paveikė ypatinga Paprūsės atmosfera, kuri buvo palanki asmenybių vystymuisi.

Vytautas JAKELAITIS

Nuotr. Jaunystė tarpukario Kybartuose. Nuotraukoje (tupi) – Anelė Rentelytė, Teodoras Arminas, Kostas Jakelaitis, Romas Kezys ir Stasė Ragauskaitė, antroje eilėje – Stasys Pšibilskis, Leonas Arminas, Algis Kezys ir straipsnio autorius Vytautas Jakelaitis.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugpjūčio 24 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Madų pradžia Kybartuose

Kybartiečiai, kaip pasienio gyventojai, mėgo pasinaudoti užsienyje prigyjančiomis naujovėmis. Netrukdavo prigyti vokiečių pamėgtos galvos apdangalų, suknelių, batukų, auskarų ar kitų puošmenų mados.

Vienu metu labai populiarūs buvo moteriški krokodilo odos ar ją imituojančios odos bateliai, paplito žieminiai batai su užtrauktukais, vyriškos sukarintos formos kepurės su paaukštinta priekine dalimi ties snapeliu. Moterys žiemą nešiodavo pirštines, kurias užsimovus dar reikėdavo ant palto rankovių užtraukti puošniai išsiuvinėtus ar išmegztus pailgintus antrankovius.

Jaunimas labai pamėgo specialius batų padams kaustyti vinukus, todėl einant tokie batai garsiai kaukšėdavo. Tai buvo Vokietijoje bundančio militarizmo dvasios raiška, o Lietuvos (Kybartų) jaunimui – vyriško žingsnio galybės įvaizdis. Kybartų jaunimas iš vokiečių užsikrėtė ir trumpų kelnių mada.

Paprūsės vaikai žaidė spalvingais įvairių dydžių guminiais kamuoliais, parneštais iš Eitkūnų. Sportuojantis jaunimas apsirūpindavo stalo teniso raketėmis, kamuoliukais, tinkleliais. Teniso stalus pagamindavo kybartiečiai staliai. Galimybė įsigyti tinkamų teniso priemonių padėjo Kybartuose išugdyti ir šios sporto šakos žaidėjų.

Vokiečiai pirkinius iš Lietuvos pusės dažnai nešdavosi kuprinėse, tačiau Kybartuose jos menkai prigijo.

Kybartiečiai greitai pastebėdavo naujoves. Pro jų akis nepraslydo, kad vokiečiai plačiai naudojasi indų servizais. Tad šių rinkinių kybartiečiai įsigydavo Eitkūnuose. Taip pat apsirūpindavo ir kitomis paklausiomis prekėmis: elektrinėmis kavamalėmis, fotoaparatais, prožektoriais, neperšlampamomis prikyštėmis, kosmetika, galanterijos dirbiniais, manufaktūromis (tekstilės pramonės gaminiais – red. past.) bei kitomis prekėmis.

Beje, daugelį prekių laisvai parsinešti iš užsienio nebuvo leidžiama. Mokestis už leidimą nebuvo pigus. Aktyvūs madų sekėjai rizikuodavo ir prekes nešdavosi slapta.

Vos pastebėjusios naują prekę Eitkūnuose, moterys būtinai stengdavosi ją įsigyti ir grįžusios kuo greičiau pademonstruoti. Kybartiečiai mėgo masinius pasivaikščiojimus pavakary centrine miesto gatve ar plačiu ir ilgu geležinkelio stoties peronu. Čia ir buvo galima pamatyti visus naujausius drabužius, avalynę, skrybėles…

Galima sakyti, kad į kybartiečius tekdavo „įsirašyti“, t. y. išeiti pasivaikščioti vienoje iš dažniausiai lankomų vietų. Kai čia tave pamatydavo kiti, tapdavai tikru miestiečiu. Kol gyvavo geležinkelio sodas, jame laukdavo fotografas su senų laikų fotoaparatu ant medinio trikojo, buvo madinga fotografuotis prie altanos.

Aš dar vaikystėje išmokau smagiai čiuožinėti vokiškomis pačiūžomis Kybartų miesto čiuožyklose, apšviestose elektra ir skambant muzikai iš patefono. Tai vis Paprūsės įtaka. Tada, paauglystėje, dar vis nešiojau trumpakiškes kelnes. Pačiūžas tvirtinau prie varstomų batų su kabliukais ir apsiavęs vilnonėmis ilgomis kojinėmis bei puskojinėmis iki kelių, pastarąsias atvyniodavau ant batų auliukų. Visi kybartiečiai paaugliai tai nukopijavo nuo vokietukų. Buvome nusižiūrėję ir viršutinių marškinių apykaklių atvertimą ant švarkų apykaklių.

Vaikai lengviausiai prisitaikydavo įvairius su humoru susijusius dalykus. Visiems labai patiko amerikiečių kino filmų personažai Dikas ir Dofas. Vienas jų buvo plonas, kitas – storas. Vaikų žaidimuose greitai atsirado pagalvę po drabužiais pasikišęs storasis Dikas ir liesutis Dofas.

Taip pat mėgdžiojome Amerikos humoristus Pato ir Patišoną. Vienas buvo aukštas, kitas – mažas. Aš greitai subrendau ir ištįsau, todėl buvau vadinamas Patu. Garbės reikalas buvo turėti šių personažų fotografijas.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

 Nuotr. Kybartiečiai mėgdavo apsipirkti šio pastato Eitkūnuose pirmajame aukšte įrengtose parduotuvėse.

Publikuota: 2013 m. Rugpjūčio 10 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Geležinkelio sodas buvo skirtas pramogoms ir poilsiui

Visiškai netoli Virbalio geležinkelio stoties (stotis buvo Kybartuose, bet oficialiai vadinosi Virbalio) buvo nedidelis, bet įdomus sodas. Malonų pavėsį teikė nedideli lapuočiai medžiai bei gausūs alyvų krūmai prie pintos metalinės tvoros, juosusios sodą.

Tik įėjus į sodą, viskas bylojo apie jo paskirtį poilsiui. Išilgai tvoros stovėjo ilgas metalinis vieno aukšto pastatas, skirtas vadovų žaidimui kėgliais (dabar ši sporto šaka vadinama boulingu). Jau iš lauko buvo galima girdėti medinio kamuolio, kuris turėdavo nuversti medines figūrėles, riedėjimą. Nugalėtojui tekdavo atitinkamas laimėjimas. Vyrai šį žaidimą žaisdavo labai azartiškai.
Prie tvoros, arčiau stoties, ant supilto daugiau kaip dviejų metrų aukščio žemės kauburio, stovėjo altana. Į daugiakampę altaną vedė statūs laiptai, ten buvo suoliukas, o jos pastogę puošė metalinis ažūras.

Vasarą altanoje grodavo dūdų orkestras, o apačioje, aikštelėje ties pylimu, šokdavo šios pramogos mėgėjai. Neretai altanoje susirinkusieji žaisdavo domino, kortomis ar šachmatais.

Sodas buvo išraižytas daugeliu takelių, išpiltų smulkia skalda, apsodintų gėlėmis. Takeliai buvo gana platūs, tad žiemą juos užpildavo vandeniu ir jie tapdavo čiuožykla. Kybartuose buvo nemažai čiuožimo mėgėjų, kurie pačiūžas nusipirkdavo Eitkūnuose. Ši pramoga Kybartuose darėsi vis populiaresnė. Dažnai čiuožėjai dalyvaudavo ir figūrinio čiuožimo varžybose Eitkūnuose.
Vėliau patogesnes čiuožyklas Kybartuose imta rengti vadinamosiose Šaterštaino pievose. Čia jau būdavo ir apšvietimas, grodavo patefono plokštelės.

Pamažu geležinkelio sodas darėsi ne toks populiarus. Kažkodėl buvo apleistas žaidimas kėgliais. Mažiau lankomos darėsi ir kai kurios kitos poilsio, kultūrinės vietos. Nenaudojama pasidarė vadinamoji Gulbės salė, kurioje vykdavo šokiai, nebyliojo kino filmų seansai, nes atsirado kitų kino salių, Šaulių namai, Darbo rūmų salė. Bet kybartiečių pasivaikščiojimo centrine miesto gatve tradicija negeso, o gal net plėtėsi.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Nuotr. Virbalio geležinkelio stoties sode, prie puošniosios altanos: (iš dešinės) kybartiečiai J. Jakelaitis, jo seserys Uršulė Garmienė ir Onutė Lietuvninkienė bei S. Lietuvninkas.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Liepos 27 d. Šeštadienis.

  • 0

Kaip buvo renkami pinigai katalikų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios vidaus apdailai

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Kybartietės Terezos Bakūnaitės – Bulatovos atsiminimai ( g.1934 m., gyvenanti Darvino 42 -36 , Kybartai)

Nors katalikų bažnyčia ir buvo pastatyta 1928 metais, tačiau, kaip prisimena Tereza, pamaldos vyko netinkuotoje bažnyčioje iki pat rusų atėjimo. Tad net kelis metus, sekmadieniais, prie bažnyčios vakarinės pusės veikė loterijos barakai, kuriuose žmonės nebrangiai (daug negalėjo mokėti, nes buvo neturtingi) įsigydavo bilietėlį, kurį parodžius laimingasis (laimėdavo turbūt visi lošiantys, nežinau, kad kažkas būtų nelaimėjęs) gaudavo kažkokią prekę – kaimišką produktą… Tereza, būdama 7 metų išlošė gaidį, o brolis, būdamas 6 metų – duonos kepalą.

Terezos  gaidys,  aišku, buvo gyvas ir parnešus jį į namus sėkmingai pateko puodan…

Išloštosios prekės buvo žmonių suaukotos. Važiuodavo per kaimus vežimas ir rinkdavo iš žmonių, kas ką duodavo .

Į pamaldas sekmadieniais žmonės gausiai rinkdavosi, tad ir loterijoje visi su azartu dalyvavo. „Tiek metų praėjo, o aš labai gerai prisimenu savo gyvąjį prizą – gaidį…“

Užrašyta bibliotekininkės R. Bruzbartienės 2011-11-08


  • 0

Iš Paprūsės. Laukėme „Lituanicos“ skridimo

1933 m. daug rašė spauda ir kalbėjo žmonės, kad iš Amerikos per Atlanto vandenyną atskris su lėktuvu du lietuviai drąsuoliai – Steponas Darius ir Stasys Girėnas.

Visiems kėlė nuostabą neišbandytas ilgas skrydis iš Niujorko į Kauną. Vaikus apėmė azartas drožinėti ir kitaip gaminti žaislinius lėktuvėlius ir vis bandyti juos paskraidinti.

Kybartiečiams laukimas buvo dar aktualesnis, nes buvo viltasi, kad „Lituanica“ praskris virš Kybartų. Toks įsitikinimas gyventojus užvaldė dėl retkarčiais virš miestelio praskrisdavusių vadinamųjų „cepelinų“ – orlaivių, kuriuos erdvėje laikė lengvesnės už orą dujos, buvusios milžiniškame lengvame balione. Be to, kai kas žinojo, kad virš Kybartų yra veikianti oro trasa. Žinoma, praskrendančio garsiojo lėktuvo taip ir neteko regėti.

Netrukus, apie tų metų liepos 17 ar 18 dieną, pasklido baisi žinia, kad „Lituanica“ nukrito Soldino miške, Vokietijoje (dabartinėje Lenkijoje). Visus apėmė didžiausias gailestis, liejosi ašaros dėl skaudžios netekties. Gyventojai iškėlė Lietuvos tautines vėliavas su perrištais juodais kaspinais, dėvėjo tamsias juosteles, miestelis skendėjo liūdesy. Laukėme, kada žuvę didvyriai bus pargabenti į Kauną. Ir tikrai už dienos kitos virš Kybartų praskrido lėktuvų eskadrilė, kuri lydėjo lėktuvą su žuvusiųjų kūnais.

Žmones kamavo dvejonės ir nežinia, kodėl atsitiko tokia baisi nelaimė. Rašė laikraščiai, kalbėjo žmonės, kad lėktuvą galėjo pašauti priešlėktuvinės hitlerininkų patrankos. Kiti spėliojo apie buvusias netinkamas oro sąlygos ar lėktuvo gedimą.

Po keleto dienų Kybartuose, Virbalio stotyje, teko sutikti lietuvį lakūną Feliksą Vaitkų. Jis į Lietuvą atvyko traukiniu, nes per Atlanto vandenyną parskridęs iš Niujorko Anglijoje turėjo nusileisti dėl lėktuvo gedimo.

1935 m. rugsėjo pabaigoje mes, mokiniai, su gėlėmis rankose būriais ėjome sutikti garsųjį lakūną F. Vaitkų, kaip buvo sakoma, kartojusį S. Dariaus ir S. Girėno skrydį. Žinoma, sveikinome laimingai įvykdžiusį tikslą, bet širdelė sopėjo dėl 1933 m. žuvusių Lietuvos didvyrių.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Nuotr. Stasio Girėno (kairėje) ir Stepono Dariaus pilotuotos „Lituanicos“ laukė ir Kybartuose.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Liepos 13 d. Šeštadienis


  • 0

Iš Paprūsės. Klestėjo mažoji kontrabanda

Nuo senų laikų Kybartai ironiškai buvo vadinami kontrabandininkų miestu. Sunku ką nors pasakyti apie stambiu mastu vykusią kontrabandą šiame mieste, tačiau mažoji kontrabanda tarpukariu jame tikrai klestėjo.

Už vadinamojo Paryžiaus, ilgojo pastato, kuriame buvo įsikūrusios daug mažų parduotuvėlių, skirtų vokiečiams apsirūpinti maisto produktais, stovėjo senų plytų gyvenamieji pastatai. Juose gyveno daug niekur nedirbančių vidutinio amžiaus žmonių. Visi žinojo, kad daugelis iš jų užsiima kontrabanda arba padeda kontrabandininkams. Kita kategorija nedirbančiųjų gyveno individualiuose namuose, kuriuos supo tvarkinga aplinka, gražios tvoros. Gyventojai kalbėjo, kad jie taip pat prasigyvenę iš kontrabandos.

Vadinamieji kontrabandininkai brisdavo su krepšiais per Lieponą ir nešdavo vokiečiams paukštienos, kitų maisto produktų. Iš Eitkūnų į Kybartus jie gabendavo vadinamuosius akmenėlius žiebtuvėliams bei pačius žiebtuvėlius papirosui, žvakei ar viryklei užsidegti. Naudoti žiebtuvėlius („benzinkas“) tuometinėje Lietuvoje buvo griežtai draudžiama, kad jie nenukonkuruotų degtukų, kuriuos mūsų šaliai tada gamino arba teikė teisę juos gaminti skandinavai. Taip pat buvo gabenamas spiritas, rūkalai, elektros įrangos reikmenys, audiniai ir kitos prekės.

Nemažai prekių (kosmetikos, papuošalų, madingų apdarų, buities reikmenų) iš Eitkūnų parsinešdavo ir eiliniai gyventojai. Eidami per muitinę draudžiamus daiktus jie slėpdavo kišenėse, kurių buvo prisisiuvę įvairiose drabužių vietose, švarkų, suknelių petukuose, apykaklėse. Kratų metu pereinamajame punkte neretai tas slėptuves muitininkai aptikdavo. Žmones už tai jie bausdavo, o kartais leisdavo prekes grąžinti.

Buvo ir kitokia, retesnė, kontrabandos nešimo praktika, dažniausiai taikyta tamsiuoju paros metu. Eidami muitinės tiltu žmonės numesdavo per turėklą savo pirkinius, o patys tvarkingai pereidavo patikrinimą. Vėliau nepastebimai, tankių alyvų pakrūmėmis jie eidavo po tiltu ir pasiimdavo tai, ką buvo numetę. Žinoma, tokiems žygiams reikėjo didelės drąsos.

Savotiški kontrabandininkai buvo ir jauni vyrai iš tolimesnių Lietuvos vietovių. Jie rudens metu, naktimis, perbrisdavo Lieponos upelį ir eidavo Vokietijoje į dvarus bei stambius ūkius dirbti. Talkindami javapjūtės, derliaus nuėmimo darbuose, vyrai užsidirbdavo kur kas daugiau pinigų nei Lietuvoje. Žmonės pasakojo, kad Paprūsės vyrų įprotis uždarbiauti Prūsijoje buvo senas.

Tekdavo kartais pasikalbėti su pasienio apsaugos policininkais, kurie gyveno prie pat muitinės sodo. Jie neslėpdavo, kad žino apie nelegalų prekių gabenimą per sieną, pasakodavo, kaip sulaiko ir baudžia pažeidėjus, tačiau taip pat aiškindavo, kad sunku saugoti didelius jiems priskirtus pasienio plotus. Dažnai nutikdavę, kad kontrabandininkai, jauni ir greiti vyrai, palikę nešulius pabėgdavo. Kai kurie turėdavo net ginklus, todėl bandyti sulaikyti juos būdavo rizikinga. Pasieniečiai skųsdavosi, kad kontrabandininkams gaudyti trūkdavo gerai paruoštų šunų.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Iš netolimo Vokietijos miestelio – Eitkūnų tarpukariu kybartiečiai gabendavo įvairių prekių. Nuotraukoje – Hermano Karovo universalinė parduotuvė.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Birželio 29 d. Šeštadienis.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian