Miesto istorija

  • 0

KYBARTAI – unikalus, didingos praeities pasienio miestas

KYBARTAI – unikalus, didingos praeities pasienio miestas.
Ir kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie jo didybės išsaugojimo! Pasikinkę gerą valią, o dar į porą – kybartietišką orumą, surėmę pečius vardan savo vaikystės ir jaunystės miesto, atlikim šventą darbą: prikelkim antram gyvenimui istorinę Kybartų širdį…

Kodėl gelbstime namą J. Basanavičiaus g. 38?
Šis namas, pastatytas 1900 m., savo architektūrine verte mums primena prabangią praeitį. Jis visiems kybartiečiams – neatskiriama Miesto veido dalis. Senųjų Kybartų prabangios architektūros likučiai pokariu buvo ardyti plytoms, perstatyti, paversti ankštais daugiabučiais, sandėliais. Dėl vientisumo, gražiai išsaugotos puošybos, Karaliaučiuje pagamintų metalinių žaliuzių krautuvėlių langams šis statinys įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Miesteliai ir kaimai džiaugiasi išlikusiais dvarais, kurie garsina visų pamirštas vietas, o mes turime tokį įspūdingą namą, pranokstantį daugelį dvarų ir rūmų!

Kas įvyko?
1992 m. namas įrašomas į LR kultūros vertybių registrą. 2000 m. nudega namo stogas, jis stovi apleistas. Savininkai gerb. Leonas Kuzmenskas ir Vytautas Ričkauskas imasi iniciatyvos, sutaiso dalį stogo – jų dėka namas tebestovi. 2008 m. keletui savininkų dovanojus savo butus, PKD tampa namo bendrasavininke su 25% pastato ploto. 2009–2010 m. PKD narių, aukotojų kybartiečių, dalies savininkų lėšomis – su Savivaldybės ir Kultūros paveldo parama – atlikti būtiniausi pastato avarinės būklės šalinimo darbai beveik už 40 000 Lt. 2014 m. PKD užsakymu UAB „Senamiesčio projektai“ parengė namo restauravimo projektą ir gavo leidimus.

Ko siekia ir ką įsipareigoja PKD ir namo bendrasavininkiai?
• Šį namą išsaugosime atstatydami sienas ir uždengdami stogą. Rangovo darbų kaina – 316 600 Lt. Privačių bendrasavininkių įnašo dalis – 216 000 Lt, draugijos dalis – 100 000 Lt ir šią sumą renkame kaip Jūsų aukas.
• Pusę visų išlaidų už atliktus darbus kompensuos Kultūros paveldo departamentas. Pritraukdami ES fondų lėšas toliau restauruosime namą iki pirmykščio vaizdo, o PKD priklausančią dalį paversime miesto širdimi – unikaliu miesto ir išeivijos archyvu, menų galerijomis, kultūrinių renginių ir poilsio erdve.
• Kad ir kokio dydžio auka paremtum šią akciją, Tavo pavardė liks amžiams iškalta restauruoto pastato sienoje.
• Jeigu dėl kokių nors priežasčių darbų nepavyktų atlikti – surinktos lėšos bus grąžintos aukotojams.

Sąskaita Jūsų aukai:
LT697300010113876814 Swedbank

Pasaulio kybartiečių draugija
Adresas: J. Basanavičiaus g. 44, Kybartai, Vilkaviškio r.
Įm. kodas 301240791.

20141230-B38-parama2


  • 0

Romas Karka niekur neišėjo ("Santaka")

Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio. Bet kybartiečiai dar prisimena laikus, kai muitinės teritorijoje buvo krepšinio ir futbolo aikštynas.

Pažaisti čia ateidavo praeityje žinomi futbolininkai ir treneriai. Be abejo, ir Romas Karka, puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miesto patriotas.

Paskutinės rungtynės

1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Būtent tada atsisveikinimo su komanda rungtynes žaidė R. Karka.
Kaip strėlė į priekį skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, R. Karka sklandžiai organizavo gynimo grandies darbą. Per rungtynes 35 metų Romui daugelis draugiškai pavydėjo jo atliekamų vadinamųjų „padkatų“: niekas kitas nesugebėjo krisdamas techniškai išmušti kamuolį iš po priešininko kojų.

Atmintiną dieną jis buvo lyderis. Žaidė kaip iš natų. Aukštai iššokęs baudos aikštelėje galva susirinkdavo visus kamuolius. Jo apgaulingi judesiai priminė šokėjo ant parketo figūras. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai, daryk tvarką!“ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį, aš sutvarkysiu!“

Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pagerbė komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį. Ant jo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa.

Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų ir šaukė: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai choru jiems pritarė. Buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būti brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų futbolui sustoti!“

Krepšinio čempionas ir futbolo dievaitis

R. Karka turėjo sportinio gyvenimo patirties. Septyniolikmetis buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju G. Budniku. Romas buvo perspektyvus krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“, bet jis atsisakė.

Futbolą pasirinkusiam R. Karkai niekas negalėjo prikišti nė vienų atmestinai sužaistų rungtynių. Šio žmogaus universalumas buvo ir jaunų, ir brandaus amžiaus sportininkų siekis. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodė žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Net per krepšinio rungtynes savo „padkatą” jis puikiai derindavo su kitais žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir kaitindamas publiką.

Aukštas, atletiškas R. Karka anksti pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, privilegijas, kokios tik buvo įmanomos anais laikais, nepamirštant didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Jį į savo komandas kvietė Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis“, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kąsnis – rimtas argumentas. Jam neatsispyrė prieškario Lietuvos legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai V. Geležiūnas, Č. ir R. Šopiai, E. Čižauskas ir N. Dmitrijevas, kuriems 1935 m. perėjus į Kauno MSK komandą, ši, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione.

„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“

Geriausieji šalies klubai R. Karką įkyriai kvietė pas save. Jis atsisakė. Dėl draugų, dėl Kybartų! Būta ir dar vienos kliūties. Išskyrus trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad R. Karkai išvažiuoti už Kybartų miesto ribų yra uždraudęs saugumas. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas.“

Pagal tautybę vokietis, R. Karka ilgai nepriėmė TSRS pilietybės, o už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Vyručiai, turėkit lašelį kantrybės. Išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.“ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tad visada meiliai atsisveikindavo spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal ims žalias kybartietis ir atvažiuos.

„Sveikata“ – ypatinga komanda

R. Karka džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais žaidėjais kaip R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakatauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, S. Nacevičius, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, B. Šalaševičius, V. Ūsevičius, V. Mileris, B. Demenis, V. Balalis, A. ir V. Ziegoraičiai, R. Jakimavičius, Č. Janušauskas, J. Daniliauskas, R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas, S. Kunickas, R. Kanopa, R. Gudžiūnas, Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.

„Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno“‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė Lietuvoje per savo gyvavimą nepakeitusi pavadinimo. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.

Romas sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi.“ Jei nori nepralaimėti nė vienų rungtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, turi būti branduolys, kuris vienytų žaidėjus… Tai Romas ir demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno kamuolio atiduodamas visas jėgas. „Sveikatos“ komandoje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. „Mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve pritapo ištisa plejada talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J.Vaitkevičius. Eilinės čempionato rungtynės visad būdavo didelė šventė mieste prie Lieponos.

Į rungtynes vyrai vykdavo naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgę. Romo organizmas seko, bet jis nesikreipė pagalbos į gydytojus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Į poliklinikas jis nevaikščiojo. Tai aplinkybė, matyt, pagreitinusi atomazgą – Romas mirė 49-erių…

Jaunųjų talentų kalvė

20 metų Romas žvelgia į mus iš anapus. Energija trykštantis Kybartų jaunuolis, turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą.
10 metų Kybartuose vyksta Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras, tapęs masiniu. Tas faktas, kad šiemet į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog tai – sportinio meistriškumo mokykla, būsimųjų futbolo meistrų kalvė.

Pagrindiniai turnyro organizatoriai V. Valiokas ir R. Kanopa neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti.“ Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai, gavę kovos krikštą turnyre, T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas buvo kviečiami į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“. R. Sasnauskas dabar įspūdingai tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje.

Gera žinia – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl R. Karkos taurės šiandien varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Žinomi Lietuvos vaikų futbolo specialistai R. Kochanauskas ir V. Miknevičius sako: „Daug džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, alaus ir kitokių velniškų pagundų. Ir dovanoja tą nuostabų žaidimą, kuriam R. Karka atidavė savo gyvenimą.“

Prisimenamas ir gerbiamas

Kai sutikę artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai susimąstome: kiek jausmingų žodžių, taip panašių į tūkstančius trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, tradiciją sulaužė įsteigdami žinomo futbolininko R. Karkos taurę, suorganizavę vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus, intelektualus futbolininkas, komandinio žaidimo architektas R. Karka nežaidė Vilniaus „Žalgiryje“, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet jauni žaidėjai seka Kybartų futbolo legendos pavyzdžiu ir gerbia jo atminimą.

Sigitas KURAS

Nuotr. 1973 metų „Sveikata“. Romas Karka (antroje eilėje, centre) džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti šioje komandoje.

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Vasario 15 d. Šeštadienis.

Išsamesnė straipsnio versija:


  • 0

Ei, kybartiečiai: Romas Karka niekur neišėjo!

Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio, pro kurią pravažiuoja tūkstančiai automobilių į daugelį pasaulio šalių. Bet vietos žmonės dar prisimena tuos laikus, kai muitinės teritorijos vietoj buvo krepšinio ir futbolo aikštynas. Jame – lietuviškojo  futbolo  kelio pradžia…

Ten ateidavo pažaisti žinomi praeityje futbolininkai ir treneriai. Žiūrovai, seni ir jauni, seneliai ir anūkai jais žavėjosi. Argi visų pavardes įmanoma suminėt? Paprasti Kybartų žmonės verti ne menkesnio dėmesio. Jie – šio miestelio unikalios istorijos kūrėjai ir iš lūpų į lūpas pasakoja neišgalvotas isorijas. Gaila, kad daug praeities liudytojų mus jau palikę. Lengva tebūna jiems žemelė gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse! Vienas jų – Romas Karka – puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miestelio patriotas. Jam palikus aktyvųjį sportą, oi, kiek daug prarado kelios futbolo sirgalių kartos…

Paskutinės rungtynės

1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Žiūrovai įsimena tik vieninteles mylimo futbolininko rungtynes. Jubiliejinėse atsisveikinimo rungtynėse į priekį kaip strėlė skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, sklandžiai organizavuodamas gynimo grandies darbą šaukė: „Maaaano!”

35 metų Romui  Karkai rungtynių metu daugelis žaidėjų draugiškai  pavydėjo, kaip jis krisdamas išmuša kamuolį iš priešininko kojų. Futbolininkų kalba – atlieka „padkatą“. Niekas taip nesugebėjo! Atmintiną dieną jis buvo  lyderis. Grėsmingi varžovai tai pajuto. Baudos aikštelėje, aukštai iššokęs, galva visus kamuolius nusirinkdavo. Jo apgaulingi judesiai  priminė šokėjo ant parketo judesius: stebino visko mačiusius žiūrovus. Žaidė kaip iš natų. Atliko visa tai plastiškai gražiai. Tarytum sakytų, kad futbolas turi savo gražiają, estetinę pusę. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai – daryk tvarką!‘‘ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį,aš sutvarkysiu!…“ Žiūrovai tarpusavy karštai ginčijosi: „Žiūrėk – kodėl jis taip lošia? Kodėl kaip Romka negali kiti?…Sakyk jiem kaip reikia grajinti!

„… žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva.‘‘

Šio sportininko universalumas buvo aukščiausias Everestas, į kurį norėjosi užkopti ir jauniems, ir brandaus amžiaus  sportininkams. Jam niekas negalėjo prikišti atmestinai sužaistų rungtynių. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos  sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodinėjo žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Per krepšinio rungtynes savo mėgstamą „padkatą“ puikiai derindavo su kitais  žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir uždegdamas publiką. Rajono spauda apie tai rašė: „R. Karka krepšinį žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva“. Pasirodo, krepšinį žaisti galima… net su futbolo elementais! Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pasveikino komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį.  Ant kiekvieno dovanos lopo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa. Taip, futbolo pasaulyje – šventos tradicijos.

Romo laukė dar viena staigmena. Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų: „Romai, Romai!‘‘ O po to vėl: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai suprato akimirkos svarbą – kad reikia obalsiu, choru pritart. Sirgaliai ir žaidėjai  mosavo rankomis, buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būt brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų FUTBOLUI sustoti‘‘… Buvo linksma, smagu, saulutė švietė: atrodė, kad į Kybartus grįžo futbolo pavasaris primindamas garsius prieškario Lietuvos „Sveikatos“ laikus.

Futbolo dievaitis

Nieko nuostabaus: aukštas, atletiškas  žaidėjas labai greitai, tiesiog akies mirksniu, pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, geriausias privilegijas, kokios buvo tik įmanomos anais tarybiniais laikais, pirmiausia nepamiršdami didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Siūlė savo paslaugas Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kasnis – rimtas argumentas. Prieš jį neatsispyrė prieškario LIETUVOS legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai. 1935 m. Vytautas Geležiūnas, Česlovas ir Romas Šopiai, Edvardas Čižauskas ir Nikolajus Dmitrijevas perėjo į Kauno MSK komandą. Šioji, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione. Ir jūs tik pamanykit – Romas atsisakė. Dėl draugų… dėl Kybartų!

Minėtieji klubai įkyriai kvietė  pas save. Prazyzė kiaurai ausis. Tuo pat metu Romo sportinio gyvenimo kelyje atsiranda kliūtis, ją galima palyginti su teroristų paslėpta  uždelsto  veikimo  mina.

„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“

Išskyrus komandos trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad Romui saugumas draudžia išvažiuoti  už Kybartų miesto ribų. Romas, kaip žmogus, niekados nemėgo būt įspraustas į siaurus rėmus. Jo aktyvi natūra be futbolo gyvent nemokėjo ir negalėjo. Iš pradžių nežinojo kaip elgtis: skaudėjo galvą, buvo apimtas įtampos – kamavo depresija. Bandė skaityt detektyvus ir nusiraminti, kad taip nukreiptų savo mintis į šalį. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas“.

Septyniolikos metų –Tarybų Sąjungos krepšinio čempionas

Pagal tautybę vokietis – Romas nepakluso konstitucijai ir atsisakė priimti  TSRS pilietybę. Už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės? … Jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Faktas, kaip lietuviškas dangus, kad Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Ei, vyručiai, būkit geri, gal nusiraminkit, turėkit lašelį kantrybės, saugumas… na, išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.‘‘ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tačiau  visada meiliai atsisveikindavo, spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal netyčia žalias kybartietis  ims ir atvažiuos. Jie nesuvokė, kad Romas turi sportinio gyvenimo patirties. Jis buvo paprastas ir kartu nepaprastas vaikinas. Juk 17 metų buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo Rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su asais – būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju Gedeminu Budniku. Romas buvo perspektyvus, daug žadantis krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“. Tačiau atsisakė.

Romas džiaugėsi, kad likimas jam buvo maloningas, padovanodamas progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais aukšto lygio žaidėjais, kaip V. Pakalka ir A. Ziegoraitis, J. Sakadauskas ir S. Nacevičius, A. Civinskas, V. Mileris ir B. Demenis, V. Balalis ir V. Ziegoraitis, R. Jakimavičius ir  Č. Janušauskas, J. Daniliauskas ir R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir S. Kunickas, R. Kanopa, E. Gudžiūnas ir  Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.

Romui žaidžiant, „Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno‘‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios  lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės  legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė, nepakeitusi savo pavadinimo Lietuvoje. Romo ir kitų Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų vardai skambėjo aukščiausiąja styga  paprastų kybartiečių lūpose. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į  pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘ meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.

Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda

Romas  sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi“. Jei nori nepralošti  kiekvienų rugtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, jei nori, kad komandoje būtų branduolys, kuris vienytų, cementuotų įvairaus amžiaus žaidėjus… Kad tai ne iš piršo laužta tiesa, Romas demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno  kamuolio, per varžybas nubėgdavo keliolika kilometrų atiduodamas visas jėgas. Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda: joje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. To rezultatas: „mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve  pritapo ištisa plejeda talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V.Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J. Vaitkevičius. Komanda tuo metu žaidė brandų, akiai patrauklų žaidimą, turėjo savo braižą. Eilinės čempionato rungtynės mieste prie Lieponos visada asocijavosi su didele švente.

Tačiau į rungtynes būdavo vykstama naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgius. Tai sekino Romo organizmą, tik jis nesikreipė pagalbos į gydytojus: fiziškai vis dar buvo stiprus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Kaip ir dauguma vyrų į poliklinikas jis nevaikščiojo. Matyt, ši aplinkybė pagreitino atomazgą – mirė Romas 49-erių…

V. Kochanauskas, S. Kunickas, A. Bezikornovas, R. Kušlevičius, A. Katilius, R. Kriščiūnas visada iš jo, kaip iš kokio futbolo vadovėlio, sėmėsi žinių. Ir buvo  dėkingi. Ką tai reiškė Romui? Kad jis pavyzdys, pedagogas, gyvenimo mokytojas komandos draugams? Nieko panašaus, rimtai apie tai jis nesusimąstydavo. Sakykim, Mažeikiuose vyko Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybės, varžovai – tituluota „Atmosferos“ komanda, vėliau tapusi Lietuvos futbolo čempione. Rungtynių metu tąkart lijo kaip iš kibiro. Nė vienas akių bluostas jam nevirptelėjo, kad A. Barasa, R. Milieška, J. Stupakovas, R. Šaulys, J. Tarvydas žaidžia prieš jį. Po rungtynių tablo švietė: „Rezultatas: 2:0!“ Romo veidas, aplipęs purvais, spindėjo, jis buvo laimingas kaip vaikas. Po rungtynių „Utenio“ futbolo aikštė skendo, telkšojo didžiulės vandens vonios.

„Sveikata“ džiūgavo – eilinė fiesta Kybartuose!  

Tarsi žongliruotų ant stogo

Žinia, Utenoje žaisti prieš „Utenį“ – menkas malonumas, nes pastarosios branduolį sudarė pasiskolinti rusų kariškiai. Aikštėje virė atkakli kova. „Uteniui“ kaip oras buvo reikalinga pergalė norint patekti į prizininkų trejetuką. Rezultatas – 1:1. Buvo likę žaist gal minutė, nes teisėjas dažnai žvilgčiojo į laikrodį. Rungtynių kulminacija pasiekė apogėjų. Netikėtai dešiniu kraštu prasiveržęs nedidukas, bet vikrus varžovų puolėjas stipriai ir klastingai smūgiavo į tolimą A. Civinsko ginamų vartų kampą. Atrodė – kris įvartis! Tačiau Romas sukūrė stebuklą sušukęs ant viso stadiono: „Algiiiiii!.. Bebaimis vartų sargas sureagavo akimirksniu – iš visų jėgų nėrė į dešinį šoną ir, atlikęs milžinšką šuolį, palietė slidų kamuolį pirštų galiukais. Tačiau, kaip sakoma, kamuolys yra apvalus. Atsimušęs nuo vartų skersinio, jis nuriedėjo tiksliai ant vartų linijos. Romas  sureagavo pirmas: jo spurtas buvo toks staigus ir veržlus, kad su  juo besivaržančiam dėl kamuolio „Utenio“ puolėjui plyšo sportinės kelnaitės. Romas, pirmas atskubėjęs  prie kamuolio, išmušė jį už šoninės linijos.

Netikėta situacija: stadionas apimtas ekstazės, daugelis rankomis susiėmę už  galvų – dar neseniai, prieš akimirką, tūkstantis „Utenio“ sirgalių skandavo: „ĮVARTIS! ĮVARTIS!“ Ir staiga vaizdas  stadione diametraliai pasikeičia: vietos aistruoliai nurimsta ir gedulingomis išraiškomis stebi  talentingą futbolininką, kuris pribėga prie savo vartininko, stipriai apkabina jį ir pabučiuoja kakton. Abu džiūgauja, šokinėja: kybartiečiai parklupdė stiprų  priešininką!

Atsiliepkite, jaunieji talentai

Kybartų miestą šlovinančių įžymybių suskaičiuotume ne vieną dešimtį. Futbolo pasaulio žmonės V. Geležiūnas, J. Klimas, V. Draugėla, muzikai  ir futbolininkai S. Sinkevičius ir A. Ziegoraitis, pasaulio teniso garsenybė  V. Gerulaitis, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, inžinieriai ir kraštotyrininkai V. Mickevičius ir A.Vaitkevičius, Čikagos lietuvių veikėjas, Pasaulio kybartiečių pirmininkas L. Narbutis, profesorius E. Červinskas, aktyvus partizaninio judėjimo dalyvis ir futbolininkas K. Širvys, archivyskupas  S. Tamkevičius… Tai kultūrinio gyvenimo Kybartuose forpostas. Ir it perkūnas iš giedro dangaus: Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras! Jau 10 metų. Ir 20, kai Romas žvelgia į visa tai iš Anapus… Energija trykštantis  Kybartų jaunuolis,  turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą.  Gal todėl Romo Karkos taurės turnyras tapo masiniu. Tas faktas, kad šiais metais į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog šis renginys – sportinio meistriškumo mokykla, būsimų futbolo meistrų kalvė.  Mieste, kur vaikams skirtoje futbolo aikštėje žolė aukščiau juosmens, kur ant kiekvieno gatvės kampo reklaminės iškabos, kur viena šalia kitos krautuvės, krautuvėlės, kur, atrodo, viskas perkama ir parduodama… Būtent tose vietose, kur Romas, būdamas jaunuolis, gainiojo kamuolį, žongliravo ant stogo svajodamas, kaip patekti į „Sveikatos“ žaidėjų gretas. R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakadauskas, J. Daniliauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, Č. Janušauskas, B. Šalaševičius,V. Ūsevičius, E. Gudžiūnas jam buvo įkvėpėjai, o ne vokiškos dešrelės ir alaus skardinės ant reklaminių skydų.

Pagrindiniai turnyro organizatoriai – Vytautas Valiokas, E. Gudžiūnas, R. Kanopa. Pastarasis neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti“. Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai – T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas – buvo kviečiami  į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“ , ragavo kovos krikšto turnyro kovose. Dabar R. Sasnauskas tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje. Apie jo žaidimą palankiai atsiliepia vietos futbolo specialistai ir spauda.

Dar vienas reikšmingas faktas – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl Romo Karkos taurės  šiemet varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Nugalėtojai bus apdovanojami aukso spalvos taurėmis. Žinomas Lietuvos vaikų futbolo specialistas R. Kochanauskas sako: „Daug  džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, vokiškų dešrelių ir alaus, automobilių reklamų ir kitokių velniškų pagundų. Jos trukdo vaikams domėtis nuostabiu žaidimu. Žaidimu, kuriam Romas Karka atidavė savo gyvenimą, žaidimu, kurį dabar žaidžia milijonai vaikų visame pasaulyje“.

Kai, sutikę gatvėje mirusiojo artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai liūdnai susimąstome: kiek daug jausmingų  žodžių mirusiam žmogui, taip panašių į tūkstančius spaudoje perskaitytų trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, šią tradiciją jie sulaužė įsteigdami žymaus futbolininko Romo Karkos taurę – vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus kaip katinas, intelektualus žaidėjas, komandinio žaidimo architektas Romas Karka nežaidė už Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet paprastų  kybartiečių – vis dar minimas, gerbiamas ir vertinamas. O ką čia slėpt, kartais ima kas nors ir uždainuoja:

„Romai, neišeik neišeik iš komandos,
Nepaliki komandos draugų.
Be tavęs, be tavęs bus nuobodu,
Be tavęs bus komandoje nyku…“

P. S. Rengiant šį straipsnį naudotasi buvusių komandos futbolininkų Algimanto Puodžiūno, Rimo Kochanausko, Algimanto Liubinsko, Kęstučio Gražulio, Vytauto Tutlio, Algio Ramanausko, Vytauto Balalio, Liudo Linkevičiaus, Lioniaus Blauzdžiūno, Rimo Kanopos, Antano Ziegoraičio, Algio Civinsko, Jono Statkūno, Vytauto Miknevičiaus, Romo Simanavičiaus, Artūro Jakušovo prisiminimais, Vytauto Kochanausko „Sveikatos“ archyvu, Albino Vaitkevičiaus monografija „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ ir Pasaulio kybartiečių draugijos archyvine medžiaga. Nuoširdi padėka visų kybartiečiu vardu Romo Karkos žmonai Dalijai Agotai Karkienei bei sūnums Sauliui, Tomui ir Haroldui už prisiminimus bei šeimyninio albumo nuotraukas.

SIGITAS KURAS

„Sveikata“ 1973 m. Lietuvos aukštojoje lygoje.

 R. Karka – TSRS krepšinio čempionas (pirmoje eilėje – trečias)

 Romas Karka – Kybartų „Sveikatos“ komandos lyderis.

„Sveikatos“ veteranų varžybų dalyviai.


  • 0

Iškilaus Amerikos lietuvio jubiliejus

Kategorija :Miestas , Miesto istorija , Sportas

Atšventė 85-metį

Ilgametis JAV lietuvių žurnalistas, populiarių knygų apie sportą autorius, didžiulis kūno kultūros ir sporto entuziastas bei propaguotojas, įvairių renginių organizatorius, sporto klubų įkūrėjas, vadovas bei mecenatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius bei kitų svarbių valstybinių apdovanojimų ir visuomeninių įstaigų įvertinimo regalijų savininkas, JAV Lietuvių žurnalistų sąjungos prezidentas Edvardas Šulaitis spalio 15 d. artimų žmonių, gerų bičiulių ir kolegų būryje atšventė savo 85-ąjį gimtadienį.

Jubiliejaus proga su iškilaus JAV lietuvio, visuomenės veikėjo ir žurnalisto virtuozo įvairių laikotarpių gyvenimo vingiais norime glaustai supažindinti ir jo gimtojo krašto žmones, „Santakos“ skaitytojus, jo talento bei profesinės veiklos gerbėjus.

Gimtinė – Kybartuose

Edvardas Šulaitis gimė 1928 m. spalio 14 d. Kybartuose. Čia jis pradėjo lankyti pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Kybartų gimnazijoje, bet ją baigti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Jo pabaigoje šeimai pasitraukus į Vokietiją, 1947 m. Edvardas baigė lietuvių Kaselio gimnaziją. Vokietijoje jis dirbo, mokėsi, sportavo, save išbandė kaip sporto žinių korespondentas.

1949 m. E. Šulaitis su šeima persikėlė į Šiaurės Ameriką ir apsigyveno Ilinojaus valstijoje, Cicero miestelyje šalia Čikagos. 1953–1955 m. atlikęs privalomąją karinę tarnybą, Čikagos universitetuose studijavo ekonomiką, sąskaitybą, prekybinę vadybą ir žurnalistiką. Baigęs mokslus, aktyviai dalyvavo visuomeninėje, kultūrinėje ir sportinėje Šiaurės Amerikos lietuvių veikloje. Aktyviai įsitraukė į žurnalistinį darbą. Dirbo išeivijos leidžiamuose laikraščiuose „Vienybė“, „Draugas“, „Tėviškės žiburiai“, „Laisvoji Lietuva“, „Dirva“.

Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje E. Šulaičio sumanumas ir profesionalumas leido įkurti naujosios lietuvių išeivijos laikraštį „Amerikos lietuvis“, kuris iki šiol yra gana informatyvus ir populiarus.

Sporto entuziastas ir fotografas

Edvardas buvo ir daugiatomės „Lietuvių enciklopedijos“ (Bostonas) redkolegijos bendradarbis, jis taip pat daugelį metų bendradarbiavo „Sporto“ laikraštyje – buvo neetatiniu korespondentu Amerikoje. Edvardo straipsniai dažnai buvo spausdinami daugiau kaip dvidešimtyje JAV, Kanados, Argentinos, Australijos, Didžiosios Britanijos laikraščių ir žurnalų.

E. Šulaitis yra didžiulis kūno kultūros ir sporto entuziastas, propaguotojas bei sumanus organizatorius. 1950 m. jis buvo Cicero lietuvių sporto klubo „Tauras“ vadovas, 1952 m. Čikagos lietuvių futbolo klubo „Lituanika“ steigėjas, o vėliau – ir šio klubo pirmininkas, sporto klubų „Neris“ ir „Perkūnas“ valdybos narys.

Garbus kraštietis ne tik profesionaliai ir produktyviai ištisus dešimtmečius triūsia žiniasklaidos dirvonuose, bet yra pripažintas ir aukštos klasės fotografu, periodikoje išspausdinęs per 6000 nuotraukų. Šis pomėgis buvo ir išliko iki šiol kaip neatsiejama jo žurnalistinio darbo dalis.

Gimtinės patriotas

E. Šulaitis yra didžiulis savo gimtosios šalies patriotas. Puoselėdamas lietuvybę svetimame krašte – išeivijoje, jis ištisus dešimtmečius visomis priemonėmis palaikė glaudžiausią ryšį su tėvyne Lietuva.

Lietuviams laimėjus 1937 ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatus, krepšinis tapo populiariausia sporto šaka ir išeivijoje. Šeštąjį–aštuntąjį dešimtmečiais ŠALFAS (Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjunga) suorganizavo sėkmingas lietuvių rinktinės išvykas į Pietų Ameriką ir Australiją. Tai paskatino grupę entuziastų (tarp kurių buvo ir E. Šulaitis) 1967 m. organizuoti krepšininkų išvyką į tuometę didžiosios kaimynės aneksuotą Lietuvą.

E. Šulaičio organizuotumas ir sumanumas padėjo užmegzti glaudžius ryšius su tuometėmis Lietuvos kultūros ir sporto organizacijomis, numatyta konkreti išvykos programa (su kuo bus žaidžiama, kokie miestai bus aplankyti ir t. t.). Tačiau rengiant šią išvyką išeivijos dešiniosios politinės jėgos ir jų orientuota visuomenės dalis pasisakė prieš bet kokius kultūrinius ryšius su Lietuva ir savo spaudoje organizavo protesto balsus. Bet vis dėlto patriotiškai nusiteikusi entuziastingoji išeivijos krepšinio komanda nepasidavė spaudimui ir nugalėjusi visas kliūtis išvyko į tėvų žemę.

E. Šulaitis jau daugelį metų ypatingą dėmesį skiria gimtosios Sūduvos kraštotyrai, menui ir literatūrai. Jis yra etnokultūros žurnalo „Suvalkija“ redkolegijos narys, o nuo 2000-ųjų – ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) mecenatas. Jo įsteigtos kasmetinės premijos įteikiamos vieno eilėraščio konkurso „Lygiadienio giesmė“ laureatams ir LNRS geriausių poezijos, prozos bei kūrinių vaikams autoriams. Jo dėka išugdyta apie 30 šios nominacijos vertų rašytojų, dabar gerai žinomų literatūrinėje Lietuvoje. Materialinę paramą yra gavusi ir dešimties tomų respublikinio poezijos almanacho „Ten, sidabro vingy…“ (2000–2009) leidyba.

Įvertinimas

Už nuopelnus gimtai šaliai bei lietuvybės puoselėjimą lietuviškos žurnalistikos patriarchas E. Šulaitis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, LTOK „Olimpine žvaigžde“, Lietuvos Respublikos Prezidento padėkomis, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvių kultūros tarybos medaliais ir kitomis aukšto pripažinimo regalijomis.

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkas Vladas Buragas parengė spaudai ir išleido enciklopedinio turinio knygą „Lietuvybės riteris, sporto metraštininkas“ (2008).

Šis kuklus apibendrinantis straipsnis verčia mus susimąstyti ne tik apie tai, kiek gali nuveikti per savo gyvenimą vienas asmuo, bet ir apie tai, kaip istorinių skersvėjų atplėštas nuo savo gimtinės vienas kuklus žmogus, nuoširdžiai ir nuosekliai dirbantis savo srityje, sugeba pavirsti ištisu kultūros reiškiniu net svetimoje terpėje – toli nuo Tėvynės.

Dr. Remigijus NAUŽEMYS
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, Vilniaus universiteto docentas

Nuotr. Edvardo Šulaičio apdovanojimų kraitėje yra ir „Olimpinė žvaigždė“.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Lapkričio 2 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Karo audros pakeitė miestelio gyvenimą

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Pasienio ofenzyva
1944-ųjų vasara buvo karšta. Iki spalio pabaigos vokiečių armija (Baltarusijos frontas) jau buvo atsitraukusi iki Vilkaviškio, Bartninkų, Kalvarijos ir pan. Frontas Lietuvos žemėje tą vasarą dar tęsėsi iki Baltijos jūros.

Daugelis kybartiečių iš miesto buvo pasitraukę į kaimus arba išvykę į Vokietiją. O Kybartai, kur kiekvienas žemės sklypelis buvo užstatytas vokiečių armijos barakais, atrodė labai grėsmingai – mat bet kurią minutę užskridę tarybiniai karo lėktuvai juos apšaudydavo.

Sklido kalbos, kad tarybinė armija ruošia didelį antpuolį (tada vartojome terminą „ofenzyva“). Ir tikrai, vieną iš paskutiniųjų spalio dienų nuo Vilkaviškio, Alvito pusės pasigirdo tartum vientisas ūžimas, kunkuliavimas, staugimas. Supratome, kad prasidėjo ofenzyva. Ji tęsėsi apie trejetą dienų. Geriau išmanantieji karo techniką aiškino, jog tas lyg pjaunamo galvijo staugimas – tai „katiušų“ kauksmas. Garsas apie jas jau seniai plito, tik nebuvome girdėję jų kaukimo. Tas fronto katilas užvirdavo ryte, o vėliau nutildavo. Matyt, vokiečiai dar vis bandė atsilaikyti.

Kai virš miesto užskrisdavo iš kulkosvaidžių tratinantys tarybiniai naikintuvai, gyventojai nuo pavojaus slėpdavosi rūsiuose. Kiek aprimus sprogimams, žmonės išlįsdavo apsidairyti. Vienąkart išlindę po stipraus sprogimo pamatėme, kaip susmuko didžiulis geležinkelio vandentiekio bokštas. Trečiąjį ar antrąjį ofenzyvos vakarą pastebėjome didžiulę pašvaistę – degė Kybartų centras.
Netrukus pasirodė pirmieji tarybiniai kariai. Tai buvo jaunučiai vaikinukai, tokie patys kaip ir prieš keletą metų pirmose kovos linijose ėję jauni vokietukai su garsiuoju užrašu ant uniforminių diržų „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“).

Išvežė iš namų

Po šio antpuolio frontas sustojo už Eitkūnų. Gyvenantiems netoli geležinkelio kybartiečiams nejauku buvo girdėti, kaip vos pajudėjus grobiu pakrautam vagonų sąstatui kažkur ant geležinkelio pylimo iš dar neužimtos vokiečių žemės sproginėjo į traukinį nutaikyti užmaskuotų didžiųjų gaubicų sviediniai.

Prieš pat Kalėdas tarybinė fronto vadovybė paskelbė, kad nedidelė dalis mieste likusių kybartiečių bus evakuojami tolyn nuo Paprūsės. Taip susodinti į karines mašinas gyventojai su būtiniausių daiktų ryšuliais buvo išvežti į kaimus netoli Pilviškių ir kitur.

Kadangi po derlingos vasaros kaimuose plytėjo ištisi plotai nenukirstų javų, nenuimtų daržovių (šeimininkai juk buvo išblaškyti karo frontų), turėjome iš ko maitintis. Padėjome sugrįžusiems šeimininkams sudoroti derlių, o jie už tai atsilygindavo. Grūdus susimalti tekdavo vienur kitur rastomis girnomis, o atsikasę įšalusias daržoves, runkelius atsišildydavome ir vartodavome maistui.

Netekome tėvelio

Evakuacijoje teko užtrukti iki 1945 m. pavasario, kol prasidėjo ofenzyva jau vokiečių pusėje. Didelis Kybartų miesto plotas buvo aptvertas aukšta vielos tvora. Toje teritorijoje talpino iš Tarybinės armijos užimamų vietų grąžinamus vokiečių į Vokietiją evakuotus Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų jau vokiečių valdžioje buvusių Rytų vietovių gyventojus.

Grąžinimo punkte, kuris buvo vadinamas filtro punktu, gyventojams buvo nelengva: visus tardė, klausė, kodėl išvyko su vokiečiais. Į šį tardymą pateko ir mano tėvelis. Mat jo pase buvo įrašas, kad yra gimęs Glazgo mieste (Škotijoje). Nors grįžęs buvo dar vaikystėje, tačiau bolševizmo auklėtiniams jis jau buvo „antitarybinis gaivalas“. Taip tėvelio ir netekome. Nors tardė, bet nenuteisė, vis dėlto išvežė. Tik Lietuvai atgaunant nepriklausomybę jo bylą radome archyve ir sužinojome, kad Vorkutos lageryje tėvelis mirė iš bado.

Kaip tapau mokytoju

Dar mums būnant evakuacijoje netoli Pilviškių gavau šaukimą į Vilkaviškio karinį komisariatą naujokų registracijai, nes man artėjo 18 metų. Karinio komisariato komisijos narys, Vilkaviškio liaudies švietimo skyriaus inspektorius Miliauskas pašnabždėjo, kad Paprūsėje visiškai nėra mokytojų, o į gimtinę grįžta daug pasitraukusių šeimų. Jis pasiūlė man užeiti į Švietimo skyrių. Ten išdavė pažymėjimą, jog esu skiriamas mokytojauti. O mokytojai buvo atleidžiami nuo karinės tarnybos.

Taip 1945 m. vasarį tapau mokytoju. Nors nebuvau baigęs vidurinio mokslo, bet deramo cenzo mokytojų trūko, tad aš pradėjau dirbti.

Grįžęs į Kybartus Švietimo skyriaus pavedimu aplinkiniuose kaimuose surinkau vaikų ir buvau paskirtas Šikšnių (Varpučių) pradinės mokyklos mokytoju ir vedėju.

Prieš karą mokykla buvo įsikūrusi valstiečio Galinsko name, į kurį mūsų keturklasė pradinė ir vėl buvo priimta. Kai tarybinių kariškių paprašiau pagaminti klasės suolų, tai jie prinešė daug paprastų sėdimų suolų. Teko ant tokių pačių ir sėdėti, ir pasilenkus prie kito tokio paties rašyti bei skaityti.

Tų metų vasarą dalyvavau pedagoginiuose kursuose Marijampolėje, vėliau baigiau Kauno pedagoginę mokyklą, paskui – ir Vilniaus pedagoginį institutą.

Kadangi gyvenau Kybartuose, karinis komisariatas 1945 m. man dar pavedė mokyti naujokus lietuvių kalbos. O jų, beraščių, buvo labai daug. Po apmokymo reikėjo išduoti pažymėjimus, jog jų žinios ir sugebėjimai vertinami viena klase aukščiau. Mat komisariatui rūpėjo, kad Lietuvoje nebūtų beraščių.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis

Nuotr. Šiuo paskutiniu rašiniu ciklą „Iš Paprūsės“ užbaigęs Vytautas Jakelaitis, jau daug metų gyvenantis Vilniuje, sakė esąs laimingas, Vilkaviškio krašto žmonėms galėjęs papasakoti savo gimtųjų Kybartų istoriją.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Spalio 5 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Sunkios slapstymosi nuo fronto ugnies dienos

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

1944 metais, rudeniop, frontas priartėjo prie Vilkaviškio. Pasitraukusieji iš fronto į Kybartus pasakojo, kad jų miestas degė kaip ugnies katilas. Mat kariai stumdėsi tai užimdami Vilkaviškį, tai pasitraukdami.

Tėvų bandymas parsivesti giminaičiams, gyvenantiems prie Vilkaviškio, nuvežtus pasaugoti mažiausiuosius broliuką ir sesutę nuėjo niekais. Atkeliavusiems iki Alvito tėvams vokiečių kareiviai įsakė grįžti namo. Taip su ašaromis akyse tėvai ir grįžo. Nedavė ramybės ir mintis, kad mūšiai prie pasienio būsią dar baisesni. Apie kokį nors traukimąsi į Vokietiją net pagalvoti nedrįsome. Mums, kaip ir daugeliui, beliko apsaugos ieškoti kaime. Be to, dar reikėjo saugotis ir vokiečių, kurių specialiųjų dalinių nariai ieškojo civilių žmonių, juos registravo ir vežė į darbus kasti apkasų.

Taip vienos registracijos ir pasų surinkimo metu man pavyko pasislėpti lauko tualete. Kai visi suregistruotieji jau ėjo iš savivaldybės teritorijos, aš taip pat su kastuvu ant pečių pasukau su dauguma ir pasitaikius progai sprukau namų link. Pasas buvo pas mane! Tokiu būdu aš išvengiau darbų prie apkasų, bet vidurinysis brolis pateko. Grįžo jis po kiek laiko paliegęs kartu su mano bendraklasiu Stasiu Marozu. Besislapstydami abu buvo išbadėję ir pervargę.

Iš miesto pasitraukėme į Ostankino kaimą, netoli Virbalio. Šeimininkas leido mums kluonelio šalinėje užsimaskuoti šiaudais ir šienu kartu su dar dviem besislapstančiais buvusiais geležinkelio tarnautojais.

Tačiau šalinėje buvo labai mažai vietos, tvanku. Nakčiai bandėme miegoti gana erdviame ūkiniame rūsyje. Ten buvome susinešę ir atsivežtą mantą, maisto atsargas. Iš šios priemiesčio vietovės nutarėme persikelti į toliau esantį Kurpikų kaimą. Ten taip pat slapstėmės šalinėje, palėpėse. Buvome išsikasę ir slėptuvę žemėje, nes į kluoną, palėpes vokiečiai paleisdavo po keletą šūvių.

Nuo vokiečių teko gintis su pažymėjimu apie užkrečiamą ligą. Šį pažymėjimą išrašė geležinkelio stotyje apsistojęs tėvelio giminaitis gydytojas, kuriam vokiečiai buvo paskyrę tarnybą. Tėvelio paprašytas jis parašė, kad aš sergu užkrečiama plaučių liga (tikriausiai tuberkulioze). Šito pažymėjimo man daugeliu atvejų pakako išsisukti nuo mobilizavimo į vokiečių darbo tarnybą (sukarintą „Arbeitsdienst“).

Frontas stovėjo vietoje per visą vasarą. Žmonių masė prie pelkių, upelių, kur buvo galima pagirdyti atvestus gyvulius, lyg ir pradėjo retėti. Netekę kantrybės kai kurie, matyt, patraukė į Vokietiją. Nesigirdėjo, ką žmonės veikia Vištyčio, Pavištyčio apylinkėse, kur dar pavasarį mudu su kaimynu Pauliumi Getceitu buvome nuvežę atsišaukimų, kad gyventojai nesitrauktų iš gimtinės. Į kaimus iš savo namų pabėgusiems miestiečiams, vėstant rudens orams, iš šaltų šalinių teko grįžti į miestą.

Mes taip pat atsidūrėme Kybartuose ir, žinoma, ieškojome vietos, kur galėtume pasislėpti. Daugybė butų buvo tušti, gyventojai savanoriškai arba išginti vokiečių buvo juos apleidę. Kadangi mūsų butas buvo pačiame miesto centre, nedrįsome jame gyventi. Saugesnę vietą suradome Tarklerynėje, apsistojome Simokaičių (mano bendraklasio) bute. Gretimame name buvo nemažas rūsys, ten pasirinkome slėptuvės vietą. Tvarte radome paliktą karvę, nes šeimininkai buvo išsikėlę pas gimines arčiau Vilkaviškio.
Belaukiant ofenzyvos (kariuomenės puolimo – red. pastaba), pradėjo labai trūkti maisto, todėl nusprendėme karvutę papjauti. Mėsos buvo labai daug, tad jai sūdyti druskos net iš žmonių reikėjo prašyti. Kadangi daugelis jų taip pat jau stokojo maisto, mėsa dalijomės.

Netrukus tarybiniai kariai įžengė į Kybartus. Vieną dieną, mamytei verdant didžkukulius, įėjęs į butą rusų kariškis paklausė, kas yra verdama. Mamytę atsakė, kad cepelinai. Kareivis atkišo maistui skirtą karišką katiliuką. Kai mamytė į jį prikrėtė cepelinų, rusas pasakė: „Teper do samovo Berlina!“ – ir išėjo. Vėliau dažnai juokaudavome, kad rusai mūsų „cepelinais“ skrido į Berlyną.

Kai fronto ugnis persirito į Vokietijos pusę, Kybartų pakraštyje vienur kitur matėme nušautų vokiečių kūnų (dažniausiai be batų). Taip pat pievose gulėjo negyvos arba sužeistos karvės. Tai buvo beauštančios karo pabaigos pasekmės, o mes – jų stebėtojai. Tuo metu mūsų šeima išgyveno ir tėvelio netektį.

Laukėme karo pabaigos. Eitkūnai jau nerūpėjo – jie tikriausiai irgi buvo gerokai ištuštėję, be to, ten galėjo būti daugybė atvykėlių iš Rytų.

Nežinomybė, abuojumas, miglota ateitis, vargas, nerimas alino žmones. Kas meldėsi, kas keikėsi, spjaudėsi ar ašarojo… Gyventi norėjo visi.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis

Nuotr. Ištuštėję Kybartų namai.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugsėjo 21 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Pasienio upelio gyvybingumas

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Mažas 1,5–3 metrų pločio Lieponos upelis žymėjo Lietuvos ir Vokietijos sieną ties Kybartais. Kontrabandininkams jį pereiti nebuvo sudėtinga, tik, žinoma, reikėjo saugotis pasieniečių. Viena sargybos „būdelė“ stovėjo prie pasienio pereinamojo punkto, kita – už 300–400 metrų, ant geležinkelio tilto. Užmiestyje pasienio sargyba būdavo išdėstyta rečiau.

Pasieniečiai šiuose nameliuose tik pailsėdavo, o sargybos metu vaikščiodavo upelio pakrantėmis ir visoje kitoje stulpeliais pažymėtoje pasienio zonoje.

Carinės Rusijos laikų sunkūs ketiniai stulpai su išspaustu Rusijos herbu jau buvo iškasti ir išvežti, dalis jų – į žvyro karjerą prie Kybeikių kaimo. Vėliau žmonės juos išsivežiojo kaip tinkamus tvoroms. Du ketinius carinių laikų pasienio stulpus, pastatytus įvažiavimo į kiemą vartams pritvirtinti, ne taip seniai teko matyti, atrodo, buvusioje Plytinės gatvėje, Kybartuose. Kažkas tokius stulpus sakė matęs Kurpikų ar Kaupiškių apylinkėse.

Lieponos upelio gyvenimą ypač išjudindavo dažnos rudens liūtys. Tada patvindavo ne tik upelis, bet ir gausios senvagės. Vanduo išsiliedavo į pievas bei dirvas. Potvynių dažnai pasitaikydavo ir javapjūtės metu. Pasienio dvarams bei ūkiams jie pridarydavo nemažai nuostolių, nes vanduo išardydavo nukirstų javų gubas ir nunešdavo pėdus pasroviui. Taip kasmet nukentėdavo netoliese buvę gydytojo Šneiderio ir kitų turtingųjų dvarai. Šeimininkai kartais siųsdavo vežimus, kad surinktų už keleto kilometrų nuneštus pėdus ir parvežtų juos išdžiovinti. Nesurinktus ryšulius pasiimdavo aplinkiniai gyventojai ir sunaudodavo savo ūkiuose gyvulių pašarui.

Kad vanduo būtų nusinešęs vokiečių ūkininkų javus – neteko pastebėti. Anapus tikriausiai iš anksto ruošdavosi potvyniui ir kažkaip išspręsdavo šią problemą. Vokiečių jaunimas upelio potvynius panaudodavo malonumams: plaukiodavo baidarėmis ir suręstais mediniais plaustais.

Upelis buvo gana žuvingas, tad dažnai jį apguldavo meškeriotojai. Teko įsidėmėti azartišką žvejį kybartietį Šmitą, kuris prie Lieponos praleisdavo daug laiko. Kai kurie jį laikė kontrabandininkų pagalbininku. Upelis tiko ir vaikiškai žvejybai. Vaikai po pereinamojo, o kai kada ir po geležinkelio tiltais rankomis ar šakutėmis gaudydavo gružlius.

Ramiu metu Lieponos vanduo būdavo pakankamai skaidrus ir švarus, todėl moterys jame skalbdavo. Kybartuose buvo įrengta daug šulinių, vadinamų pompomis, nes vanduo atitekėdavo pumpuojant rankena. Tačiau vartoti vandenį šalia pompos buvo nehigieniška, todėl reikėdavo jį parsinešti rankomis. Taigi skalavimas upelyje buvo įprastas reiškinys.

Kybartų ir Eitkūnų berniukai nelabai sugyvendavo. Jie mėgdavo per upelį svaidytis akmenimis. Vokietukai bandydavo net šaudyti iš pusiau automatinių šautuvėlių. Skraidydavo ir timpomis paleisti akmenėliai, kartais jie pasiekdavo ir artimesnių pastatų langus. Nenuostabu, jog tada nuskambėdavo pikti keiksmažodžiai… Prisimenu, kai vaikystėje drožinėdamas ir ruošdamas lanką strėlėms svaidyti išgirdau prie upelio garsiai šaukiantį tėtį. Mosikuodamas kažkokiu įrankiu jis rėkė ir barė vokietukus, bėgančius tolyn nuo upelio. Pasirodo, akmenimis jie apmėtė mano mamą, upelyje skalavusią guminį lauko durų kilimėlį ir botus.

Artėjant ketvirtojo dešimtmečio pabaigai, vokiečių „Hitlerjungen“ jaunimo organizacijos nariai, pasipuošę įspūdinga šviesiai ruda uniforma, dažnai būreliais ateidavo prie Lieponos ir atsisukę į Lietuvos pusę blizgančiais trimitais pūsdavo įvairias melodijas. Suprantama, kad tai buvo žygio į Rytus išraiška (Drang nach Osten).

Taip Lieponos upelis plukdė ne tik gamtos stichijas, bet ir Paprūsės nuotaikas.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis

Nuotr. Pasienio miestelyje gyvenę vaikai daug užsiėmimų susigalvodavo ir prie dvi valstybes skyrusio Lieponos upelio.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugsėjo 7 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Savišvieta Kybartų jaunimui buvo labai svarbi

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Nežinau, kas taip intensyviai skatino skaityti knygas. Ilgai maniau, kad tai – įgimtas poreikis. Būdamas žemesnėse pradinės mokyklos klasėse knygas ėmiau iš mokyklos bibliotekos. Kai ūgtelėjau, interesai išsiplėtė – pradėjau lankyti Moterų draugijos, Darbo rūmų bibliotekas.

Besimokydamas gimnazijoje visą laiką godžiai skaičiau knygas iš gimnazijos bibliotekos, taip pat naudojausi gausiais miesto bibliotekos fondais.

Vaikystėje ir jaunystėje labiausiai domino nuotykių, žmonių likimus aprašančios knygos. Nors prisimenu, kad iš miesto bibliotekos buvau pasiėmęs ir prezidento Antano Smetonos raštus, kurių tuo metu, deja, beveik nesupratau. Ypač traukė knygos apie Amerikos indėnus, jų taurumą, apie nuotykių ieškotojų gyvenimą.

Knygos turtino gyvenimą, turėjo poveikį mūsų žaidimams. Tartum lenktyniaudami išmone, mes, miestelio vaikai, puošdavomės plunksnomis, pasigamintomis indėniškomis kepurėmis, iš karklo šakų išlenktais lankais. Už diržų visada turėjome iš medžio išdrožtus peilius, tomahaukus (kirvius), iš alyvų šakų padarytas strėles. O jau karoliai, dažniausiai padaryti iš kiaulės ilčių, buvo didžiausias kiekvieno „indėno“ garbės reikalas. Drąsumo pavyzdžiai buvo jaunimo literatūroje plačiai išgarsėję narsusis indėnų vadas Vinetu, baltaodžiai galiūnai Old Šeterhendas, Old Fajerhendas. Nors tai buvo herojai iš vokiečių literatūros, bet populiarumo tarp gausiai tuo metu Kybartuose gyvenusių vokiečių vaikų jie neturėjo. Vokietukai nežaidė nei indėnų, nei tarzanų, nei kitų panašių drąsuolių.

Mes, muitinės ir kitų pasienio įstaigų darbuotojų vaikai, labiausiai buvome pamėgę Tarzaną. Raišiojome virves ant didžiulių muitinės pasienio sodo medžių šakų, jomis lipome į medžius ir sūpavomės. Lieponos paupyje dažnai nuskambėdavo ilgi indėniški ar tarzaniški šūkiai „hiiiiiyy!“, kai lietuviukai pakildavo iš upės senvagių, apsikaišę indėnų atributais ir vaizduojantys užpuolę baltaveidžius – prie upelio priartėjusius vokiečių vaikus. Tie plodavo delnais ir juokdavosi.

Taurūs vaikystės žaidimai darė įtakos Paprūsės lietuvių jaunimui ir skatino toliau gilintis į būtinas žmogiškąsias dvasines vertybes.

Daug pasigėrėjimo kybartiečiams kėlė skautų organizacija. Jos nariai dėvėjo skautiškas uniformas, nuolat stengėsi padėti senesniems žmonėms, o padarę gerą darbą ant skautiško kaklaraiščio užsirišdavo mazgelį. Tai jau buvo daugiau nei žaidimas.
Su dideliu malonumu tenka prisiminti daugelį Paprūsės skautų dvasią ugdžiusių, tais laikais itin populiarių knygų: M. Tveno „Fino nuotykius“, „Princą ir elgetą“, H. Bičer-Stou „Dėdės Tomo trobelę“, E. L. Voinič „Gylį“. Nė vienas kybartietis, manau, neužaugo be tokių puikių knygų, kaip A. Diuma „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, L. Busenaro „Kapitonas pramuštgalvis“, Ž. Verno „Kapitono Granto vaikai“, „Aplink Žemę per 80 dienų“, D. Defo „Robinzonas Kruzas“, J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“, V. Hugo „Vargdieniai“ ir kt.

Daugelį kartų paslėptas knygas tekdavo ryte traukti iš po pagalvės, nes tėvai neleido skaityti be saiko ir liepdavo naktį miegoti. Jie sakydavo, kad į mokyklą reikia eiti pailsėjus.

Iš vokiečių lietuviai galėjo pasimokyti ir mokėsi darbštumo, kruopštumo. Šiuos kitataučių bruožus vertino daugelis kybartiečių, tarp jų – ir pedagogai. Pradinių klasių mokytojai kartais nuvesdavo savo mokinius pasižvalgyti į Kybartų „miestelšūlę“ (vokišką nepilną vidurinę mokyklą). Matydavome klasėse ant suolų tvarkingai išdėliotus mokinių sąsiuvinius, knygas, įspūdį darė kruopščiai parašytas dailyraštis. Stebėdavomės, kokia tvarkinga visa tos mokyklos aplinka.

Mokykloje man ypač patikdavo mokytojų pasakojimai apie keliones, išvykas vasaros atostogų metu. Papildę savo kultūrinį bagažą, pedagogai labai įdomiai pasakodavo apie Prūsiją, ypač apie Karaliaučių ir Tilžę, Kristijoną Donelaitį bei kitus lietuvius šviesuolius. Mokytojai aiškindavo, kad reikia žinoti, kodėl daugelis Rytprūsių vietovių turi lietuviškus pavadinimus, kodėl ten yra lietuvių.

Esu įsitikinęs, jog daugumą iš Kybartų kilusių senosios kartos žmonių vaikystėje ir jaunystėje teigiamai paveikė ypatinga Paprūsės atmosfera, kuri buvo palanki asmenybių vystymuisi.

Vytautas JAKELAITIS

Nuotr. Jaunystė tarpukario Kybartuose. Nuotraukoje (tupi) – Anelė Rentelytė, Teodoras Arminas, Kostas Jakelaitis, Romas Kezys ir Stasė Ragauskaitė, antroje eilėje – Stasys Pšibilskis, Leonas Arminas, Algis Kezys ir straipsnio autorius Vytautas Jakelaitis.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugpjūčio 24 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Madų pradžia Kybartuose

Kybartiečiai, kaip pasienio gyventojai, mėgo pasinaudoti užsienyje prigyjančiomis naujovėmis. Netrukdavo prigyti vokiečių pamėgtos galvos apdangalų, suknelių, batukų, auskarų ar kitų puošmenų mados.

Vienu metu labai populiarūs buvo moteriški krokodilo odos ar ją imituojančios odos bateliai, paplito žieminiai batai su užtrauktukais, vyriškos sukarintos formos kepurės su paaukštinta priekine dalimi ties snapeliu. Moterys žiemą nešiodavo pirštines, kurias užsimovus dar reikėdavo ant palto rankovių užtraukti puošniai išsiuvinėtus ar išmegztus pailgintus antrankovius.

Jaunimas labai pamėgo specialius batų padams kaustyti vinukus, todėl einant tokie batai garsiai kaukšėdavo. Tai buvo Vokietijoje bundančio militarizmo dvasios raiška, o Lietuvos (Kybartų) jaunimui – vyriško žingsnio galybės įvaizdis. Kybartų jaunimas iš vokiečių užsikrėtė ir trumpų kelnių mada.

Paprūsės vaikai žaidė spalvingais įvairių dydžių guminiais kamuoliais, parneštais iš Eitkūnų. Sportuojantis jaunimas apsirūpindavo stalo teniso raketėmis, kamuoliukais, tinkleliais. Teniso stalus pagamindavo kybartiečiai staliai. Galimybė įsigyti tinkamų teniso priemonių padėjo Kybartuose išugdyti ir šios sporto šakos žaidėjų.

Vokiečiai pirkinius iš Lietuvos pusės dažnai nešdavosi kuprinėse, tačiau Kybartuose jos menkai prigijo.

Kybartiečiai greitai pastebėdavo naujoves. Pro jų akis nepraslydo, kad vokiečiai plačiai naudojasi indų servizais. Tad šių rinkinių kybartiečiai įsigydavo Eitkūnuose. Taip pat apsirūpindavo ir kitomis paklausiomis prekėmis: elektrinėmis kavamalėmis, fotoaparatais, prožektoriais, neperšlampamomis prikyštėmis, kosmetika, galanterijos dirbiniais, manufaktūromis (tekstilės pramonės gaminiais – red. past.) bei kitomis prekėmis.

Beje, daugelį prekių laisvai parsinešti iš užsienio nebuvo leidžiama. Mokestis už leidimą nebuvo pigus. Aktyvūs madų sekėjai rizikuodavo ir prekes nešdavosi slapta.

Vos pastebėjusios naują prekę Eitkūnuose, moterys būtinai stengdavosi ją įsigyti ir grįžusios kuo greičiau pademonstruoti. Kybartiečiai mėgo masinius pasivaikščiojimus pavakary centrine miesto gatve ar plačiu ir ilgu geležinkelio stoties peronu. Čia ir buvo galima pamatyti visus naujausius drabužius, avalynę, skrybėles…

Galima sakyti, kad į kybartiečius tekdavo „įsirašyti“, t. y. išeiti pasivaikščioti vienoje iš dažniausiai lankomų vietų. Kai čia tave pamatydavo kiti, tapdavai tikru miestiečiu. Kol gyvavo geležinkelio sodas, jame laukdavo fotografas su senų laikų fotoaparatu ant medinio trikojo, buvo madinga fotografuotis prie altanos.

Aš dar vaikystėje išmokau smagiai čiuožinėti vokiškomis pačiūžomis Kybartų miesto čiuožyklose, apšviestose elektra ir skambant muzikai iš patefono. Tai vis Paprūsės įtaka. Tada, paauglystėje, dar vis nešiojau trumpakiškes kelnes. Pačiūžas tvirtinau prie varstomų batų su kabliukais ir apsiavęs vilnonėmis ilgomis kojinėmis bei puskojinėmis iki kelių, pastarąsias atvyniodavau ant batų auliukų. Visi kybartiečiai paaugliai tai nukopijavo nuo vokietukų. Buvome nusižiūrėję ir viršutinių marškinių apykaklių atvertimą ant švarkų apykaklių.

Vaikai lengviausiai prisitaikydavo įvairius su humoru susijusius dalykus. Visiems labai patiko amerikiečių kino filmų personažai Dikas ir Dofas. Vienas jų buvo plonas, kitas – storas. Vaikų žaidimuose greitai atsirado pagalvę po drabužiais pasikišęs storasis Dikas ir liesutis Dofas.

Taip pat mėgdžiojome Amerikos humoristus Pato ir Patišoną. Vienas buvo aukštas, kitas – mažas. Aš greitai subrendau ir ištįsau, todėl buvau vadinamas Patu. Garbės reikalas buvo turėti šių personažų fotografijas.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

 Nuotr. Kybartiečiai mėgdavo apsipirkti šio pastato Eitkūnuose pirmajame aukšte įrengtose parduotuvėse.

Publikuota: 2013 m. Rugpjūčio 10 d. Šeštadienis.


  • 0

Iš Paprūsės. Geležinkelio sodas buvo skirtas pramogoms ir poilsiui

Visiškai netoli Virbalio geležinkelio stoties (stotis buvo Kybartuose, bet oficialiai vadinosi Virbalio) buvo nedidelis, bet įdomus sodas. Malonų pavėsį teikė nedideli lapuočiai medžiai bei gausūs alyvų krūmai prie pintos metalinės tvoros, juosusios sodą.

Tik įėjus į sodą, viskas bylojo apie jo paskirtį poilsiui. Išilgai tvoros stovėjo ilgas metalinis vieno aukšto pastatas, skirtas vadovų žaidimui kėgliais (dabar ši sporto šaka vadinama boulingu). Jau iš lauko buvo galima girdėti medinio kamuolio, kuris turėdavo nuversti medines figūrėles, riedėjimą. Nugalėtojui tekdavo atitinkamas laimėjimas. Vyrai šį žaidimą žaisdavo labai azartiškai.
Prie tvoros, arčiau stoties, ant supilto daugiau kaip dviejų metrų aukščio žemės kauburio, stovėjo altana. Į daugiakampę altaną vedė statūs laiptai, ten buvo suoliukas, o jos pastogę puošė metalinis ažūras.

Vasarą altanoje grodavo dūdų orkestras, o apačioje, aikštelėje ties pylimu, šokdavo šios pramogos mėgėjai. Neretai altanoje susirinkusieji žaisdavo domino, kortomis ar šachmatais.

Sodas buvo išraižytas daugeliu takelių, išpiltų smulkia skalda, apsodintų gėlėmis. Takeliai buvo gana platūs, tad žiemą juos užpildavo vandeniu ir jie tapdavo čiuožykla. Kybartuose buvo nemažai čiuožimo mėgėjų, kurie pačiūžas nusipirkdavo Eitkūnuose. Ši pramoga Kybartuose darėsi vis populiaresnė. Dažnai čiuožėjai dalyvaudavo ir figūrinio čiuožimo varžybose Eitkūnuose.
Vėliau patogesnes čiuožyklas Kybartuose imta rengti vadinamosiose Šaterštaino pievose. Čia jau būdavo ir apšvietimas, grodavo patefono plokštelės.

Pamažu geležinkelio sodas darėsi ne toks populiarus. Kažkodėl buvo apleistas žaidimas kėgliais. Mažiau lankomos darėsi ir kai kurios kitos poilsio, kultūrinės vietos. Nenaudojama pasidarė vadinamoji Gulbės salė, kurioje vykdavo šokiai, nebyliojo kino filmų seansai, nes atsirado kitų kino salių, Šaulių namai, Darbo rūmų salė. Bet kybartiečių pasivaikščiojimo centrine miesto gatve tradicija negeso, o gal net plėtėsi.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Nuotr. Virbalio geležinkelio stoties sode, prie puošniosios altanos: (iš dešinės) kybartiečiai J. Jakelaitis, jo seserys Uršulė Garmienė ir Onutė Lietuvninkienė bei S. Lietuvninkas.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Liepos 27 d. Šeštadienis.

lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian