Pasaulio kybartiečių draugija

  • 0

Šilti pacientų žodžiai brangesni už titulus

Ateinančiais metais gražų jubiliejų švęsiančiai gydytojai Nijolei Drazdienei nuoširdžiausius linkėjimus siųs tūkstančiai Lietuvos vaikų ir suaugusiųjų, dėkingų už išgelbėtas gyvybes. O visa širdimi savo profesijai atsidavusi, milžiniškus darbus šalies medicinoje nuveikusi gydytoja mintimis grįš į gimtuosius Kybartus – mažą miestelį, kuriame gimė, baigė mokyklą ir pasirinko sunkų bei atsakingą medikės kelią. Ir šio žingsnio ji nesigailėjo nė vieną akimirką.

Gimtinę aplanko

Ko gero, sunku būtų išvardyti visus bene garsiausios šalyje neonatologės Nijolės Drazdienės nuopelnus.

Medicinos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė, naujagimio širdies ultragarsinių tyrimų pradininkė Lietuvoje, keliolikos mokomųjų knygų, vadovėlių studentams ir enciklopedinių leidinių autorė, paskelbusi per 100 publikacijų ir keliasdešimt mokslinių straipsnių.

N. Drazdienė už nuopelnus medicinai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, jai suteiktas nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas, skirta „Metų moters“ nominacija. Visa tai – tik maža dalis to, kas viešai skelbiama gydytojos biografijoje.

Tačiau labiau už visus titulus gydytoja vertina kasdieninį darbą, pacientų šypsenas ir jautrius žodžius.

Šiltus jausmus gimtajam kraštui puoselėjantys N. Drazdienė ir jos vyras Ramutis retkarčiais atvyksta į gimtuosius Kybartus, dalyvauja Pasaulio kybartiečių draugijos veikloje, aplanko mokyklą, susitinka su gimnazistais.

Nieko nekeistų

Už tai, kad jos gyvenime atsirado medicina, garsi gydytoja dėkinga mamai, kuri nuo mažumės baltakasei dukrai pasakojo apie neišsipildžiusią savo svajonę ir gydytojo darbo žavesį. O už tai, jog pasirinko neonatologiją, N. Drazdienė dėkinga savo dėstytojai Kotrynai Jusionienei, kuri pati nusprendė, kad gabi studentė labai tiktų naujagimių skyriuje.

Tad permąstydama profesinį kelią gydytoja sako, jog jis visas tarsi buvo sudėliotas likimo: gyvenime atsirado žmonės, kurie patarė, pastūmėjo, pakvietė. Ir viskas klostėsi taip, kad dabar profesorė nesigaili nė vienos gyvenimo akimirkos, o jei reikėtų rinktis iš naujo, eitų tuo pačiu keliu.

N. Drazdienė pripažįsta darbui atidavusi didžiąją savo laiko dalį, tačiau jo užtekdavo ir bendravimui su artimaisiais bei draugais, taip pat knygoms, teatrui ir kitiems pomėgiams.

Gydytoja džiaugiasi lygindama savo darbo pradžią su dabartinėmis medicinos galimybėmis ir savo studentams kartoja, kad jiems net sunku įsivaizduoti, kaip per kelis dešimtmečius – vieno žmogaus gyvenimą – įvyko nesuvokiamas virsmas. Jai teko pačiai su kolegomis dalyvauti moderniosios mūsų šalies neonatologijos kūrime.

Padėjo laisvė

N. Drazdienė prisimena, kai dar aštuntame–devintame dešimtmetyje užsienio žurnaluose skaitydavo apie neonatologijos galimybes, naujus vaistus, tačiau jų sovietinėje Lietuvoje nebuvo.

Profesorė pasakoja, jog devinto dešimtmečio pabaigoje jai su medikų delegacija teko lankytis Rytų Vokietijoje. Tuomet lietuviai gydytojai su didžiuliu pavydu stebėjo, kokias galimybes turi užsienio kolegos, ir net negalėjo įsivaizduoti, kad po kelerių metų, atsivėrus sienoms, ir Lietuvą pasieks naujosios technologijos.

Gydytoja neabejoja, kad didžiulis lūžis Lietuvos medicinoje įvyko iškovojus nepriklausomybę. Ir tai nėra tik skambi frazė. Mat atsirado galimybė atvykti užsienio medikams, o mūsiškiams išvykti tobulintis į užsienio šalis, parsivežti naujų žinių ir technologijų, dalyvauti įvairiuose projektuose. Būtent dėl to dabar akušerija ir neonatologija yra vienos iš pažangiausių medicinos sričių.

Palyginusi savo laikų medicinos studentus su dabartiniais, profesorė randa ir panašumų, ir skirtumų. Anot N. Drazdienės, išmone ir jaunatviškumu šiuolaikiniai medikai panašūs į ankstesnes kartas, tačiau dabartiniai labiau motyvuoti. Be to, jie jau gimę nepriklausomoje Lietuvoje, tad yra laisvesni, turi nepalyginamai geresnes galimybes mokytis, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, tad sunkiai įsivaizduoja, kad anksčiau buvo kitaip.

Noras gyventi

Per kelis darbo dešimtmečius gydytojai teko matyti ir skaudžių istorijų, ir tikrų stebuklų. Kai kuriuos savo mažuosius pacientus ir jų mamas, nerimo kupinomis akimis sekančias kiekvieną mediko judesį, N. Drazdienė prisimena iki šiol. Jai skaudu pagalvojus, jog dabartinės medicinos galimybės būtų išgelbėjusios ne vieną mažąjį pacientą. Tačiau medikai tuomet jautėsi bejėgiai.

Vis dėlto smagu, kad šiandien neonatologai gali džiaugtis išgyvenančiais naujagimiais, kad net 22–23 nėštumo savaitę į pasaulį pasibeldę kūdikiai turi galimybę gyventi. O mažiausia gydytojos darbo praktikoje gimusi ir išgyvenusi mergytė gegužę sulauks pilnametystės. Rasa Marija gimusi svėrė tik 450 gramų.

Prisiminusi šią išskirtinę pacientę profesorė sakė tikėjusi, jog Rasa Marija, net ir gimusi tokia mažutė, išgyvens. Mat ji nuo pat pirmosios akimirkos rodė norą gyventi. O tai pats geriausias ženklas pagalbą teikiantiems medikams. Prie neišnešiotų naujagimių dirba visa medikų komanda: neonatologai, radiologai, fizioterapeutai, masažistai, slaugytojos, laboratorijų specialistai ir kt. Tad išgelbėta gyvybė yra visų jų, o svarbiausia – ir mažojo paciento nuopelnas.

Profesijos žavesys

Maloniausias akimirkas medicinos mokslų daktarė patiria tuomet, kai einančią gatve ją užkalbina mamos ir rodo kažkada gležnučiais, neišnešiotais naujagimiais buvusius, o dabar dviejų metrų ūgį pasiekusius savo vaikus, dėl kurių gyvybės kažkada kovojo visas medicinos personalas. Smagu, kai tas ūgtelėjęs „vaikas“ priėjęs dėkoja už išgelbėtą gyvybę ir jo akyse suspindi jaudulio ašaros. Kai naujagimį atneša mama, kurią pačią, kažkada ką tik gimusią, gydytojai ištraukė iš mirties nagų, ar prieina studentė ir padėkoja už tai, jog prieš porą dešimtmečių išgyveno tik savo profesorės dėka.

– Tokie momentai yra mūsų profesijos žavesys, – sakė jaunąją medikų kartą ruošianti profesorė. – Tai atgrąža, kurią tu gauni ne kiekvieną dieną, bet tai tokia laimės akimirka, dėl kurios galima daug aukoti.

Atsisveikindama profesorė kybartiečiams ir visiems savo krašto žmonėms Naujaisiais metais linkėjo stiprios sveikatos, mat tai yra svarbiausia. O visa kita įmanoma pasiekti. Ir net labai sudėtingoje situacijoje nereikia prarasti vilties, nes likimas viską pats sudėlioja į savo vietas.

Artėjant Lietuvos šimtmečio paminėjimui neonatologė visoms jaunoms šeimoms linkėtų susimąstyti apie savo šalies ateitį, demografinę padėtį ir auginti daugiau vaikučių. Tuomet kitą šimtmetį galėtume pasitikti pagausėjusioje Lietuvoje.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Jolantos NORMANTIENĖS nuotr. Neonatologei Nijolei Drazdienei už išgelbėtas gyvybes dėkingi tūkstančiai naujagimių ir jų tėvelių.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-30.


  • 0

Pasaulio kybartiečių draugijos dešimtmetis papuoštas darbais

Sekmadienį Pasaulio kybartiečių draugija (PKD) atšventė savo veiklos dešimtmetį.

Šventė prasidėjo atidengiant Algimanto, Aldonos ir Romo Kezių atminimo lentą Petro Cvirkos gatvėje. Vėliau visi rinkosi į jubiliejui skirtas šv. Mišias Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje.

Kybartiečių mylimas klebonas Vaidotas Labašauskas, kaip ir visada, kalbėjo tiesiai į širdis apie gyvenimą ir amžinybę. Po atnaujintos bažnyčios skliautais gražiai iš buvusios diktorės Violetos Mickevičiūtės bei poetės Vilijos Žalienės lūpų skambėjo skaitiniai.

Po šv. Mišių PKD valdybos narė Greta Ališauskaitė papasakojo apie draugijos susikūrimo ištakas.

„Tai įvyko 2007 m. rugsėjo 29 d. Savo šaknis prisiminti, į kankinančius vidinės tuštumos klausimus atsakyti, pareikšti savo nuomonę dėl Kybartų dvasinio, kultūrinio atgimimo sugužėjo daugiau kaip pusšimtis po Lietuvą išsibarsčiusių kybartiečių. Parapijos salėje juos svetingai sutiko klebonas Vytautas Sakavičius. Jis ir buvo tas atkaklusis PKD steigimo iniciatorius. Susitikimas prasidėjo buvusios kybartietės, radijo diktorės Violetos Mickevičiūtės skaitoma ištrauka iš prieškario Kybartų gimnazijos direktoriaus, vėliau tremtinio ir rašytojo Vytauto Katiliaus romano „Akvariumas patrankos koserėje“, kuriame užfiksuotas Kybartų likimo dramatizmas“, – remdamasi mokytojos Dalijos Agotos Karkienės „Santakoje“ publikuotais prisiminimais, į praeitį visus nukėlė G. Ališauskaitė.

Pirmojoje sueigoje buvo svarstyti dalykiniai klausimai dėl įstatų priėmimo, vyko draugijos valdybos bei pirmininko rinkimai. Steigiamajam susirinkimui pirmininkavo politologas, politikos mokslų daktaras, tuometinis Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjas Mindaugas Jurkynas. Jis populiariai ir dalykiškai pristatė Pasaulio kybartiečių draugijos kūrimo tikslus. Svarbiausi jų buvo vienyti visuose pasaulio kraštuose, Lietuvoje ir gimtajame mieste gyvenančius kybartiečius bendrai veiklai, keistis stiprių bendruomenių gyvavimo patirtimi, palaikyti miestą dvasinėje, kultūros, aplinkosaugos, verslo, socialinės paramos srityse, identifikuoti, saugoti bei populiarinti istorijos, kultūros paveldą, puoselėti Kybartams nusipelniusių žmonių atminimą.

Pasak pranešėjos, diskusijoms pradžią davė Švedijoje ir Vokietijoje ilgai dirbęs fizikos mokslų daktaras Ramūnas Valiokas. Jis iškėlė dilemas: „Kuo galime būti įdomūs pasauliui?“, „Ko galime siekti dvasinės bendrystės vardan susibūrę į draugiją, kviečiančią miestą dvasiškai atsinaujinti?“

Tada į Pasaulio kybartiečių draugijos valdybą buvo išrinkti 7 asmenys: Antanas Ziegoraitis, Mindaugas Jurkynas, Ramūnas Valiokas, Saulius Spangevičius, Jolanta Janulaitytė, Nerijus Ramanauskas ir Vytautas Sakavičius. Draugijos pirmininko pareigos patikėtos Marijampolės miškų urėdijos Pajevonio girininkui kybartiečiui Rymantui Vaičaičiui.

Parapijos salės fojė pirmosios sueigos dalyviai galėjo pažiūrėti Kaune gyvenusio, bet su pasaulio išeiviais kybartiečiais daug metų ryšius palaikiusio Vytauto Mickevičiaus fotografijų parodą „Kybartai senuose atvirukuose“. Kitas garbus kybartietis Albinas Vaitkevičius, atvykęs iš Vilniaus, buvo pristatytas kaip žmogus, sukaupęs daug medžiagos ir ketinantis netrukus išleisti išsamią knygą apie Kybartus. Tai jis ir padarė po 3 metų.

Tos pačios dienos popietę draugijos steigėjai patraukė į ekskursiją po du svarbius Kybartų praeities objektus: į Šv. Aleksandro Nevskio cerkvę, kuri nuo geležinkelio tiesimo laikų iki 1928 m., kol atsirado katalikų bažnyčia, buvo vienintelis miesto dvasinis centras, taip pat į netoli geležinkelio pervažos stovintį vadinamąjį „Berlyną“ (J. Basanavičiaus g. 24), kur tarpukariu buvo įsikūrę lenkės Dudzinskos azartinių lošimų namai, o vėliau žydai čia įsteigė savo banką. Pastatą su dar išsilaikiusiu šviesą praleidžiančiu stikliniu stogo gaubtu tada aprodė namo senbuvis Albertas Matulaitis, ekskursantams pasiūlęs kopėčias užlipti net iki namo stogo.

Tatjana Malinauskienė, viena iš garbių Kybartų rusų bendruomenės narių stačiatikių, pateikė ypač vertingų žinių apie senąją cerkvę, parodė tarpukario stačiatikių sueigų, vykdavusių Podvarko šile, nuotraukų. Kybartietė pasakojo, jog šioje cerkvėje netgi buvo laikytos mišios už žymų rusų rašytoją Ivaną Turgenevą, kurio palaikai buvo gabenami į tėvynę iš Paryžiaus. Tad daugelis draugijos steigėjų įsitikino, kad dar vis galima atrasti nepažintų gimtojo miesto vietų.

„Štai į kokius pasaulio kybartiečių dvasios namus prieš 10 metų buvome sugužėję, genami prisiminimų ir ketinimų naujai pažvelgti į Kybartų istoriją, kupini gerų norų toliau bendrauti, vienijami kybartiečių bendruomenės, išsibarsčiusios po platųjį pasaulį, jausmo bei kultūrinio, dvasinio ir moralinio atgimimo idėjos“, – sakė G. Ališauskaitė.

PKD pirmininkas Leonas Narbutis susirinkusiems bendraminčiams kalbėjo apie nuveiktus darbus, viltis ir skaudulius.

„Ne karai, ne laikas yra didžiausi praeities griovėjai, bet abejingumas. PKD ir buvo įsteigta pasipriešinti tam abejingumo jausmui“, – sakė L. Narbutis.

Vienas iš pirmųjų draugijos tikslų buvo gaivinti miesto įvaizdį. Norėta atstatyti sudegusį pastatą J. Basanavičiaus gatvėje. Tuomet draugija surinko apie pusantro tūkstančio parašų, kad griūvantis statinys nebūtų išbrauktas iš Kultūros paveldo registro. Tuomet atrodė, kad pastatas bus išgelbėtas. Deja, kybartiečiams nepavyko nugalėti žmonių abejingumo. PKD organizavo rinkliavas, net teisėsi teismuose, tačiau galiausiai atsidūrė akligatvyje ir suprato, jog finansinė našta šiai visuomeninei organizacijai yra per didelė. PKD savąją namo dalį siūlė perduoti Vilkaviškio rajono savivaldybei, ši sutiko pastatą perimti su sąlyga, kad ir likusieji savininkai atsisakys savo dalies. Deja, vienas savininkų to padaryti kategoriškai nesutiko, du – suabejojo, taip veikiausiai pasmerkdami pastatą visiškam sunykimui.

Tačiau vien pastato gelbėjimu visą dešimtmetį draugijos veikla neapsiribojo. PKD dėka lankytojams atverti Kybartų geležinkelio stoties požemiai, talkinta Marijampolės televizijai filmuojant laidą „Gyvoji Sūduvos istorija. Kybartai“, 2012 m. Vilniuje surengta paroda apie XX a. pradžios Lietuvos pasienio miestelius, išleista knygų ir padaryta daug kitų darbų. PKD savo nuveiktus ir jau vien svajonėse pasilikusius darbus vainikavo nauju leidiniu – enciklopedinio pobūdžio biografiniu žinynu „Kybartų krašto žmonės“. Knygos sudarytojų tikslas buvo įamžinti gabius, kūrybingus, veiklius Kybartų krašto žmones, kurie veikdami savo profesinėje, socialinėje srityse yra tapę vietos bendruomenei ar net visai Lietuvai nusipelniusiais žmonėmis. Žinyno sudarytojai – Albinas Vaitkevičius ir Violeta Mickevičiūtė bei jų pagalbininkai.

Dešimtmečio šventėje dalyvavo ir svečių. PKD sveikino Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Vilkaviškio rajono meras Algirdas Neiberka, Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Draugija padėkos raštais apdovanojo savo bičiulius.

L. Narbutis, pasinaudodamas proga, išreiškė viltį, kad Kybartuose atsiras krašto muziejus ar bent jo filialas, nes draugija jau galėtų pasidalyti sukauptais eksponatais.

Šventės dalyviams koncertą bažnyčioje dovanojo PKD ansamblis „Vaivora“ ir „Kybartų“ pučiamųjų orkestras. Po muzikinės dalies visi buvo pakviesti vaišių bažnyčios šventoriuje pastatytoje palapinėje.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. PKD pirmininkas Leonas Narbutis susirinkusiems bendraminčiams kalbėjo apie nuveiktus darbus, viltis ir skaudulius.

Autorės nuotr. Dabartinis PKD pirmininkas Leonas Narbutis padėkojo pirmajam draugijos pirmininkui, Marijampolės miškų urėdijos Pajevonio girininkui kybartiečiui Rymantui Vaičaičiui.

 

Autorės nuotr. PKD valdybos narė Greta Ališauskaitė priminė draugijos susikūrimo istoriją.

Publikuota: „Santaka“, 2017-09-05.


  • 0

Paroda „Šviesos ženklai“

Rugpjūčio 29 d.popietę A.Kezio galerijoje įvyko parodos „Šviesos ženklai“ pristatymas ir poezijos valanda.

Skambėjo tibetietiški varpai ir mano eilės. Popietę praturtino vilkaviškietės Vaidos Diržiuvienės žodis, pajevonietės Rimos Čiuprinskienės, kybartiečių mokytojų Vilijos Murinienės, Laimutės Kriščiūnienės, Gailutės Ivaškevičiūtės mintys apie kūrybą. Pradžiugino popietės metu dailininko Vlado Markūno įgudusia ranka įamžinti klausytojų portretai.


  • 0

Rinksis kybartiečiai iš viso pasaulio

Rugsėjo 3 d. (sekmadienį) Pasaulio kybartiečių draugija minės savo veiklos 10-metį.

Jubiliejaus šventė prasidės 11 val. buvusių kybartiečių Algimanto, Aldonos ir Romo Kezių atminimo lentos atidengimu P. Cvirkos g. 27. Kiek vėliau, 12 val., vyks šv. Mišios Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje, šventės dalyviams bus pristatoma knyga „Kybartų krašto žmonės“. Bažnyčios šventoriuje koncertuos pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“ ir kultūros centro moterų ansamblis „Vaivora“, veiks senųjų nuotraukų paroda.

Ten pat, bažnyčios šventoriuje, visi kviečiami burtis ir agapei (vaišėms). Esant nepalankiam orui šventė persikels į Kybartų kultūros centrą.

Organizatoriai kviečia visus aktyviai dalyvauti šventėje, kartu pasidžiaugti gimtojo miesto labui nuveiktais darbais, išsaugotais atsiminimais bei sukauptomis kultūrinėmis ir istorinėmis vertybėmis.

„Santakos“ inf. Publikuota: „Santaka“, 2017-08-26.


  • 0

Geriausiesiems – mokslininkų premijos

Gabiausi Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai buvo apdovanoti už visų mokslo metų rezultatus. Vieni sulaukė paskatinimo už gerą pamokų lankymą, kiti – už puikius pasiekimus mokslo srityje, treti – už sporto laimėjimus. Vis dėlto labiausiai visi nekantravo sužinoti, kam atiteks kybartiečių mokslininkų teikiamos premijos.

Rezultatai nesikeičia

Šie mokslo metai Kristijono Donelaičio gimnazijai buvo ypatingi. Praėjusį rugsėjį gimnazistai sugrįžo į galutinai renovuotą raudonąjį pastatą, o pavasarį buvo minima mokyklos Kybartuose įkūrimo 105 metų sukaktis.

Tradiciškai gimnazijoje mokslo metai užbaigiami pagerbiant tuos, kurie labiausiai to nusipelnė. Šiemet diplomais, padėkos raštais ir įvairiomis dovanėlėmis buvo apdovanotas gausus būrys gimnazistų bei juos ruošusių pedagogų. Pirmieji sveikinimų sulaukė geriausiai pamokas lankę moksleiviai. Labiausiai iš visų išsiskyrė antros gimnazijos klasės mokinė Ieva Antanavičiūtė. Mergina šiemet nepraleido nė vienos pamokos.

Apdovanojimų taip pat sulaukė įvairias prizines vietas rajoniniuose, apskrities bei respublikiniuose konkursuose ir olimpiadose iškovoję gimnazijos atstovai. Šiemet rajoninėse olimpiadose bei konkursuose savo jėgas išbandė net 83 gimnazistai.

„Džiugu, kad nors ir mažėja mokinių, jų rezultatai beveik nesikeičia. Pavyzdžiui, pernai gimnazijoje mokėsi 305 vaikai, šiemet – jau tik 262. Nepaisant to, šiais metais rajone prizininkais tapo 55 mūsų mokiniai, pernai – 54, užpernai – 48. Regione arba zoniniuose etapuose šiemet, kaip ir pernai, sėkmė lydėjo 8 gimnazistus. Šalyje prizininkais tapo 9 mūsų mokiniai, o tarptautinius laurus nuskynė du gimnazistai. Šie skaičiai panašūs buvo ir ankstesniais metais. Prie šių laimėjimų prisidėjo net 60 procentų mūsų pedagogų. Stengiasi visi mokytojai, tačiau vienais metais labiau sekasi vieniems, kitais metais – kitiems. Tokie rezultatai rodo, kad mūsų gimnazijoje puikiai veikia mokinio ir mokytojo ryšys“, – kalbėjo ugdymo įstaigos direktorius Saulius Spangevičius.

Padėkos raštus jis įteikė ir gabiausius mokinius išugdžiusiems pedagogams.

Piniginės premijos

Šventiniame renginyje piniginės 100 eurų premijos buvo įteiktos penkiems geriausius rezultatus dalykinėse olimpiadose, konkursuose, mokslinėje, meninėje bei visuomeninėje veikloje parodžiusiems gimnazistams.

Seniau Kybartų gimnazijos auklėtiniams būdavo įteikiamos kraštietės Elenos Rovinskaitės-Rožėnienės premijos. Deja, po jos mirties nutrūko ir skiriama parama. Pernai šią gražią iniciatyvą perėmė Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) nariai.

Šios idėjos sumanytojas – PKD valdybos narys, Vilniaus universiteto prof. dr. Romas Baronas. Būtent jo iniciatyva ir buvo sukurtas PKD mokslininkų fondas. Šiemet savo įnašais prie jo prisidėjo dešimt mokslo atstovų: R. Baronas, Nijolė Drazdienė, Ramutis Drazdys, Rūta Grigaitytė-Girdzijauskienė, Vytautas Iešmantavičius, Mindaugas Jurkynas, Arūnas Mickevičius, Vytautas Šlapkauskas, Ramūnas Valiokas bei Juozas Vyšniauskas. Visi jie – buvę K. Donelaičio vidurinės mokyklos arba gimnazijos mokiniai.

„Labiausiai siekiame, kad šis apdovanojimas paskatintų vaikus žengti mokslo keliu“, – sakė šiemet premiją gimnazistams įteikęs R. Valiokas.

PKD narių įsteigtomis premijomis apdovanoti penki gimnazistai: I. Antanavičiūtė, Audrius Janulevičius, Evelina Mackevičiūtė, Dominykas Pauža bei Miglė Rickevičiūtė.

Ieva šiemet tapo anglų kalbos konkurso bei tarptautinio matematikos konkurso „Kengūra“ rajoninio etapo nugalėtoja. Mergina taip pat rajoninėje geografijos olimpiadoje užėmė trečiąją vietą, o nacionaliniame konkurse „Švari kalba – švari galva“ pateko tarp penkių geriausių dalyvių Marijampolės apskrityje.

Audrius šiais metais tapo rajoninės istorijos olimpiados nugalėtoju, o Evelina rajoninėje informacinių technologijų olimpiadoje užėmė antrąją vietą, tapo kūrybinių darbų konkurso „Gimtinės taku“, skirto poetui Kaziui Bradūnui atminti, trečios vietos laimėtoja ir Lietuvos mokinių finansų olimpiadoje pateko į respublikinį turą.

Dominykas pirmąją vietą iškovojo rajoniniame „Kengūros“ etape, antrąją – rajoninėje fizikos olimpiadoje, o trečiąją – matematikos olimpiados rajoniniame ture.

Ne ką mažesni ir Miglės pasiekimai. Mergina rajoninėje matematikos olimpiadoje neturėjo sau lygių, fizikos olimpiadoje liko antra, o geografijos – trečia.

Labiausiai iš šio penketuko pasisekė Ievai ir Audriui. A. Janulevičius sulaukė istorijos mokytojų staigmenos: jam pedagogai padovanojo metinę žurnalo „Iliustruotoji istorija“ prenumeratą. I. Antanavičiūtė buvo išrinkta gimnazijos metų mokine ir iš įstaigos direktoriaus S. Spangevičiaus rankų taip pat gavo simbolinę dovaną.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Pasaulio kybartiečių draugijos narys Ramūnas Valiokas (viduryje) šiais metais premijas įteikė penkiems gimnazistams: (iš kairės) Dominykui Paužai, Audriui Janulevičiui, Ievai Antanavičiūtei, Evelinai Mackevičiūtei bei Miglei Rickevičiūtei.

Publikuota: „Santaka“, 2017-06-08.


  • 0

  • 0

Zinas Kazėnas Kybartuose

2017 m. balandžio 21-osios vidurdienį Pasaulio kybartiečių Algimanto Kezio galerijoje KYBARTUOSE (J. Basanavičiaus g. 9) vos tilpo žiūrovai. 

Savito Lietuvos menininko Zino Kazėno parodos „Laukiniai vakarai. Rodeo“ atidarymas subūrė meno ir kultūros žmones iš Vilniaus, Kybartų, Vilkaviškio, Virbalio ir kt. Svečius nuotaikingai pasitiko Kybartų kultūros centro kapela „Žemyna“, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis, priminęs, kad tai – vienas iš renginių, kuriuo PKD švenčia savo gyvavimo 10-metį, galerijos mecenatas Rymantas Vaičaitis.

Apie menininko Zino Kazėno kūrybą, beveik 30 metų trunkančią Zino draugystę su Amerika ir jos kultūra kalbėjo JAV ambasados patarėja ryšiams su visuomene Heather E. Steil. Z.Kazėno kūryba kaip kultūros fenomenu, pasiekusiu Sūduvą, džiaugėsi Vilkaviškio vicemeras Kazys Kiaulakis, Kybartų seniūnas Romas Šunokas, jau prieš trejetą metų savo garaže ,,įrašęs“ Ziną į meno draugų ratą.

Daina apie Lietuvą susirinkusiuosius pasveikino Daivos Berkevičiūtės  ir Ivetos  Žadavičiūtės duetas iš Kybartų K. Donelaičio gimnazijos. Parodos pristatymą žaismingai vedė menininko žmona, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė informacinei, mokslo ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marija Prokopčik-Kazėnienė. Jaunatvišku polėkiu ir šmaikštumu žavėjo parodos autoriaus pasakojimas apie kūrybos kelią, apie laisvės polėkį ir įkvėpimo džiaugsmą.

Po pietų veiksmas persikėlė į Kybartų K. Donelaičio gimnazijos Aktų salę – pagaliau suremontuoto senojo Raudonosios mokyklos pastato II aukštą. Naujutėlėje bibliotekoje ir numatomoje kurti gimnazijos Meno nišoje ant sienų puikavosi medžio pliauskose Zino-Zikos tapyti kaubojų portretai, ant molbertų – fotografijose jo ,,pagautos“ Laukinių Vakarų akimirkos. Svečius gimnazijos bendruomenei pristatė direktoriaus pavaduotoja ugdymui, PKD valdybos narė Jolanta Janulaitytė.

Menininko Zino Kazėno laisvumas, humoras puikiai atpalaidavo dalyvius, visi noriai klausinėjo apie Ameriką ir dalyvavo žinių apie šį žemyną viktorinoje. Aktyviausi gimnazistai, mokytojai, Z. Kazėno iš anksto gimnazijoje inicijuoto piešinių konkurso dalyviai apdovanoti JAV ambasados Lietuvoje ir paties Zikos rankomis sukurtais prizais. Susidomėjimo susilaukė Zino-Zikos videofilmukai apie Ameriką.

Grįžęs į Vilnių menininkas perduoda kybartiečiams, kad jiedu su žmona mano, jog pas mus buvo vienas geriausių renginių. O juk jis jau išmaišęs su šiuo projektu Lietuvą skersai išilgai… Žada sukurti filmuką, kuriame sumontuos ir garso, ir muzikinį takelius… Dėkui už viską, ZIKA: Pasvalio lygumose gimęs, su akt. Remigijum Adomaičiu vieną mokyklos suolą trynęs, su mūsų kraštiečiu Algimantu Keziu glaudžiai ir ilgai draugavęs, talentų talentais, šiluma ir paprastumu apdovanotas, kosmopolitiškasis Žmogau!

PKD valdybos vardu potyrius užfiksavo Vilija Žalienė, Violeta Mickevičiūtė

Apie renginį taip pat skaitykite:
Lietuvos aidas, 2017-04-29, Povilas Šimkavičius, 04.29. „Laukiniai vakarai. Rodeo“ atkeliavo į Kybartus.

Alkas.lt, 2017-04-25, Povilas Šimkavičius, „Laukiniai vakarai. Rodeo“ atkeliavo į Kybartus (nuotraukos).

Delfi.lt, 2017-04-25, Povilas Šimkavičius, Žinomo fotografo paroda Kybartuose: meilė Amerikai veržėsi netramdoma jėga.

Edmundo Žalio nuotraukos.


  • 0

Zinas Kazėnas svečius pavertė kaubojais

Penktadienį Kybartuose atidaryta Zino Kazėno paroda.

Vidurdienį šis, humoro nestokojantis menininkas visus sukvietė į atidarymą Algimanto Kezio galerijoje, o po poros valandų kita parodos dalis buvo atidarytas Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje. Atėjusieji buvo pasipuošę kaubojiškais apdarais arba buvo apdalinti kaubojų atributais. Linksmas ir jaukus menininko žmonos pasakojimas ir paties Zino atsakymai į klausimus nunešė toli į didžiulę Ameriką. Renginyje apsilankė net JAV ambasados Viešųjų ryšių vadovė. Heather Steil su vertėja Jūrate Kirvaitiene.

Visiems, kas nebuvo atidaryme, parodą bus galima pažiūrėti darbo dienomis.

Kas yra Zinas Kazėnas–Zika?

Kaip rašo menotyrininkė Doc. Dr. Eglė Jaškūnienė , Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė. Produktyvusis jo profesinės ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo XX šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje. Profesija: žurnalistas, fotografas ir kino žmogus. Kūryba: menininkas.

Šiandien kalbame apie Ziną kaip kūrėją ir menininką. Praėjo jau daug laiko – laiko, kuris buvo socialiai, politiškai ir ekonomiškai, švelniai tariant, nestabilus. Šiame kontekste vyko Zino Kazėno, kaip profesionalo ir menininko, veikla.

Jis dirbo ir kūrė – dalį sociumui, didesnę dalį sau. Sovietmečiu eksperimentus derino su taikomąja daile, tačiau po sociopolitinių transformacijų, kurios sutapo su „pensijine“ veikla, leido sau veikti pagal poreikį. Prasidėjo tikroji kūryba ir viešoji veikla.

Įdomu tai, kad, jis visada sugeba išlaikyti laiko dvasią. Europinio laiko dvasią. Man sunku suprasti, kodėl ir kaip jam tai pavyksta. Bet jam tai pavyksta.

Sovietmečiu abstraktūs eksperimentai buvo realizuojami taikomojoje srityje – plakatuose, reklamoje, taikomosios grafikos srityse. Tai, kas buvo „tyliai“ brandinama sovietmečiu, prasiveržė vėliau. Dabar jis laisvai veikia postmodernistinėje ir postsovietinėje erdvėje – derina sociokultūrinius aspektus su per gyvenimą įgytais patyrimais.

Jau nuo XXI a. Z.Kazėno kūryba konceptualėja. Įdomu tai, kad prasminė potekstė darbuose dera su anksčiau išpuoselėtu dekoratyvumu. „Linijinę“ eksponavimo tradiciją pastaraisiais metais keičia erdvinės instaliacijos. Pirmuosius Z. Kazėno žingsnius postmodernumo link teko matyti ir liuksemburgiečiams 2002 m. –Tarptautinėje menų mugėje tarptautinės dailininkų grupės „focus 5 @luxembourg“ ekspozicijoje. Greta fovistinio stiliaus drobių jis eksponavo mišria technika atliktą seriją „Manekenai“, nagrinėjančią klonavimo, supanašėjimo, transformacijos ir kitas postindustrinės visuomenės problemas.

Dekoratyvios kontempliacijos pavyzdys – 2005 metais sukurta „3-dx art“ serija, kurioje vyksta perėjimas nuo tradicinio „plokštuminio“ eksponavimo prie bendravimo su žiūrovu trimatėje erdvėje. Tai savotiškas ankstyvojo modernizmo srovių junginys, kuriame redy mad‘o ir junk‘o transformacijos į meno kūrinį pateikiamos dekoratyvios instaliacijos pavidalu. Kartoninių cilindrų tapyboje autorius pasinaudoja savo 8 dešimtmetyje atrasta abstrakčios fotografijos ir ornamentikos technika (fotografika). Pasitelkęs šiuolaikines skaitmenines technologijas, jis plokštuminę grafiką transformuoja į erdvines struktūras ir pritaiko jas erdvinėse instaliacijose.

Nuo 2012 metų prasideda vintažinė estetika: darbai, kuriuose figuruoja istorinų artefaktų interpretacijos. Pokario laikotarpio artefaktai (diržai, sagės, bižuterija ir pan.) rekonstruojami į naujas estetines kategorijas, konotuojančias sąsajas su Jungtinių Amerikos Valstijų sociokultūrinėmis bei istorinėmis iliuzijomis. Europa ir JAV: bendrumai, sąsajos, skirtumai, kontraversijos…

Tapyba ant medžio pliauskų – naujos Zino Kazėno vizualinės interpretcijos, prasidėjusios prieš porą metų. Tai naujojo individualizmo pradžia – eros, kurioje kalbama ne tik apie sociologines problemas, bet ir nūdienos socioproblemų interpretacijas. Tai artefaktų ir natūros simbiozės problematika – kas tikra, kas istoriškai pateisinama, kas turi išliekamąją vertę…

Lygiagrečiai vyksta natūros ir artefaktų sintezės procesas. Tai nauja ieškojimų kryptis, deklaruojanti šiuolaikinio sociumo integracijos procesus: ekologija, mokslas, tradicijos, kultūrinis palikimas ir pan. Susitikimo tikslas – pastaroji kryptis – integracijos analizė.

Naujos technologijos Ziną Kazėną paskatino kurti „fotodienoraščius“ – savo meno kūriniais iliustruotus kompiuterinius filmus. Šie autoriniais muzikiniais intarpais ir garsų instaliacijomis palydimi videoopusai – tai savotiški kūrybiniai katalogai – portfolio, pristatantys ne tik konkrečius darbus, bet ir atspindintys pačią autoriaus kūrybos esmę.

Nuotr. Zinas Kazėnas – nestandartinė savo laikmečio asmenybė.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-22


  • 0

Šviesios A. Kezio minties įkvėptos grožio paieškos

Pasaulio kybartiečių draugija šiemet švenčia dešimties metų jubiliejų. Jubiliejinius metus draugija pradėjo paskelbdama garsaus išeivijos visuomenininko Algimanto Kezio fotografijos konkursą. Jame dalyvavo 29 fotografijos mėgėjai iš Kybartų, Vištyčio, Virbalio, Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno, Vilniaus.

Konkurso tikslas buvo garsinti Kybartų krašte gimusio ir augusio fotomenininko, žymaus JAV visuomenininko, lietuvybės puoselėtojo A. Kezio vardą. Kartu siekta populiarinti fotografiją kaip saviraiškos priemonę, ugdyti Sūduvos ir ypač Kybartų krašto jaunuomenės, taip pat po pasaulį pasklidusių Kybartų kraštui neabejingų fotografų mėgėjų kūrybinius gebėjimus.

Darbai buvo vertinami trijose dalyvių amžiaus grupėse, atsižvelgiant į autoriaus pasirinktos idėjos bei meninės išraiškos vienovę. Konkurso nugalėtojų darbų paroda buvo atidaryta Kybartuose, Algimanto Kezio galerijoje. Visus dalyvius, suvažiavusius į šią šventę, pasitiko Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos fleitininkai ir dainininkai. Sveikinimo žodį tarė Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis. Apie A. Kezio kūrybos principus kalbėjo Violeta Mickevičiūtė, konkursantų darbus apžvelgė vertinimo komisijos pirmininkė Virginija Armanavičienė. Buvo paskelbti nominantų, diplomantų ir laureatų vardai.

Algimanto Kezio pirmojo fotografijos konkurso laureatais tapo Kamilė Kadaškevičiūtė iš Virbalio (12–16 m. amžiaus grupė), Lukas Kodis iš Vilniaus (17–21 m. amžiaus grupė) ir Goda Gurinskaitė iš Virbalio (amžiaus grupė nuo 22 m.).

Daug stiprių, savitą braižą turinčių jaunų autorių, pateikusių darbus antrojoje amžiaus grupėje, sužavėjo parodos lankytojus. Tai Geda Murinaitė (II vieta), Karolis Vasiliauskas (III vieta), Marta Bielskutė (II vieta), Tadas Kaminskas (III vieta). Pačioje gausiausioje trečiojoje amžiaus grupėje konkuravo labai stiprūs autoriai iš Kauno: Agnė Valaitienė, Juozas Vaitkevičius, Aurelija Mykolaitytė, kybartiečiai Aldona Mateikienė, Kostas Keženis, pasidaliję antrąsias ir trečiąsias vietas. Džiugino savitai Vištyčio gamtą įamžinusio Nerijus Paškausko bei Rimutės Gagienės darbai.

Smagu, kad ši paroda keliauja. Kovo pradžioje ji sukvietė A. Kezio gimtinės žmones. Vištyčio regioninio parko lankytojų centras vos talpino į parodos atidarymą atėjusius vištytiškius. Konkurso koordinatorė Vilija Žalienė pristatė A. Kezio kūrybą ir konkurso nugalėtojų darbus. Apie meninę fotografiją bei įkvėpimo versmes žodį tarė regioninio parko direktorius N. Paškauskas ir kultūrologė R. Gagienė. Vištyčio seniūnas B. Polita pasidalijo prisiminimais apie A. Kezio viešnagę Vištytyje, apie kartu pasodintus ąžuolus. Vištyčio biblioteka ta proga suruošė A. Kezio dovanotų meno albumų parodą.

Dainomis šį parodos pristatymą apipynė Kybartų K. Donelaičio gimnazijos mokiniai Dainius Savickas ir Paulina Menčinskaitė. Fleitomis virtuoziškai grojo Kybartų orkestro jaunieji muzikantai Povilas Dziegoraitis ir Monika Kavaliauskaitė.

Dar iki šeštadienio Vištyčio žmonės bei šio ypatingo krašto svečiai gali grožėtis A. Kezio fotografijos konkurso nugalėtojų paroda. Iš čia ji keliaus į prestižinę Marijampolės kultūros centro galeriją, kviesdama ieškoti grožio ir juo dalytis. Dalytis meile gimtajam kraštui.

Vilija ŽALIENĖ
Algimanto Kezio konkurso koordinatorė

Nuotr. Konkurse dalyvavo fotografijos mėgėjai iš įvairių miestų.

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-06.

Virtuali Algimanto Kezio skaitmeninių fotografijų paroda

Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (LIMIS) portale galima apžiūrėti virtualią kybartiečio Algimanto Kezio skaitmeninių fotografijų parodą:
„Algimantas Kezys – formos ir šviesos estetas“


  • 0

Algimantui Keziui atminti

Pasaulio kybartiečių draugija šiemet švenčia dešimties metų jubiliejų. Jubiliejinius metus draugija pradėjo paskelbdama garsaus išeivijos visuomenininko Algimanto Kezio fotografijos konkursą. Šiame konkurse dalyvavo fotografijos mylėtojai iš Kybartų, Vištyčio, Virbalio, Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno, Vilniaus. Iš viso konkursas sukvietė 29 fotografijos meną mylinčius žmones.

Konkurso tikslas garsinti Kybartų krašte gimusio ir augusio, žymaus JAV visuomenininko, lietuvybės puoselėtojo, fotomenininko Algimanto Kezio vardą. Populiarinti fotografiją kaip saviraiškos priemonę, ugdyti Sūduvos ir ypač Kybartų krašto jaunuomenės, taip pat po pasaulį pasklidusių Kybartų kraštui neabejingų fotografų mėgėjų kūrybinius gebėjimus.

Trijose amžiaus grupėse buvo vertinami darbai, atsižvelgiant į autoriaus pasirinktos idėjos bei meninės išraiškos vienovę. Konkurso nugalėtojų paroda buvo atidaryta vasario 24 d. Kybartuose, A. Kezio galerijoje. Konkurso dalyvius, suvažiavusius į šią šventę, pasitiko Kybartų K.Donelaičio gimnazijos fleitininkai ir dainininkai. Sveikinimo žodį tarė Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis. Apie A.Kezio kūrybos principus kalbėjo Violeta Mickevičiūtė, konkursantų darbus apžvelgė vertinimo komisijos pirmininkė Virginija Armanavičienė. Buvo paskelbti nominantų, diplomantų ir laureatų vardai.

Šiame pirmajame Algimanto Kezio fotografijos konkurse laureatais tapo Kamilė Kadaškevičiūtė iš Virbalio (I amžiaus grupė nuo 12 m.iki 16 m.), Lukas Kodis iš Vilniaus (II amžiaus grupė nuo 17 m. iki 21 m.) ir Goda Gurinskaitė iš Virbalio (III amžiaus grupė nuo 22 m.). Daug stiprių, savitą braižą turinčių jaunų autorių. pateikusių darbus antrojoje amžiaus grupėje, sužavėjo parodos lankytojus. Tai Geda Murinaitė (II vieta), Karolis Vasiliauskas (III vieta), Marta Bielskutė (II vieta), Tadas Kaminskas (III vieta). Trečioje amžiaus grupėje, pačioje gausiausioje, konkuravo labai stiprūs autoriai iš Kauno – Agnė Valaitienė, Juozas Vaitkevičius, Aurelija Mykolaitytė, kybartiečiai Aldona Mateikienė, Kostas Keženis, pasidalinę antrąsias ir trečiąsias vietas. Džiugino savitai Vištyčio gamtą įamžinusio Nerijus Paškausko bei Rimutės Gagienės darbai. Džiugino sėkmingos grožio paieškos, įkvėptos šviesios A.Kezio minties.

Smagu, kad ši paroda keliauja. Kovo pradžioje ji sukvietė A. Kezio gimtinės žmones. Vištyčio regioninio parko lankytojų centras vos talpino į parodos atidarymą atskubėjusius vištytiečius. Konkurso koordinatorė Vilija Žalienė pristatė Algimanto Kezio kūrybą ir konkurso nugalėtojų darbus. Apie meninę fotografiją, apie įkvėpimo versmes žodį tarė regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas, regioninio parko kultūrologė Rimutė Gagienė. Vištyčio seniūnas B. Polita pasidalijo prisiminimais apie A.Kezio viešnagę Vištytyje, apie kartu pasodintus ąžuolus. Vištyčio biblioteka ta proga suruošė Algimanto Kezio dovanotų meno albumų parodą.

Dainomis šį parodos pristatymą išpynė Kybartų K.Donelaičio gimnazijos mokiniai Dainius Savickas ir Paulina Menčinskaitė. Fleitomis virtuoziškai grojo Kybartų orkestro jaunieji muzikantai Povilas Dziegoraitis ir Monika Kavaliauskaitė.

Iki balandžio 8 d. Vištyčio žmonės bei šio ypatingo krašto svečiai galės grožėtis A. Kezio fotografijos konkurso nugalėtojų paroda. Iš čia ji keliaus į prestižinę Marijampolės Kultūros centro galeriją, kviesdama ieškoti grožio ir juo dalintis, dalintis meile gimtajam kraštui.

KONKURSUI pateiktos fotografijos.

Vilija Žalienė
A.Kezio konkurso koordinatorė


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian