Švietimas

  • 0

Be optimizmo sunaikintume save

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė visada puikiai sutarė su savo mokiniais. Ne vienas iš jų, baigęs mokyklą, vėliau pasuko būtent pedagogo keliu. Pagarbą lituanistė užsitarnavo savo paprastumu, nuoširdumu ir gebėjimu prisitaikyti prie besikeičiančių jaunimo poreikių.

Mokytojai idealistai

Baigusi Gražiškių vidurinę mokyklą, abiturientė tuomet apsisprendė studijuoti lietuvių kalbą. Literatūra merginą visada viliojo. Ji rašydavo eilėraščius, jos rašiniai buvo spausdinami rajoniniame laikraštyje, moksleivė dalyvavo skaitovų konkursuose. Nijolės tėtis kone primygtinai dukros prašė Kaliningrado srityje studijuoti žuvivaisą, o pati slapta svajojo apie teisininkės karjerą.

„Mokykloje man visi dalykai sekėsi gerai. Mokytojai siūlė studijuoti matematiką, aš pati labai mėgau istoriją bei lietuvių kalbą. Didžiausią įtaką mano pasirinkimui padarė tuo metu Gražiškiuose dirbęs jaunas lietuvių kalbos mokytojas Algis Eidukaitis. Būtent jis suartino mane su tekstu, privertė pamilti literatūrą. Apskritai tuomet Gražiškiuose dirbo daug jaunų mokytojų, kurie buvo idealistai. Jie aukojo savo laiką, vedė mokinius paskui save. Tarp tų mokytojų yra ir dabar rajone puikiai pažįstami žmonės: Algirdas Žagarskis, Bronislavas Polita, Sigitas Mickaitis, Nina Žemaitienė“, – vardijo N. Černauskienė.

Turi pašaukimą

Šiek tiek daugiau nei tris dešimtmečius Kybartuose lietuvių kalbos mokytoja dirbanti N. Černauskienė prisipažino, jog per visus šiuos metus nebuvo nė vieno ryto, kad nesinorėtų eiti į darbą.

„Manau, jog tam reikia pašaukimo, būtina mylėti savo darbą. Tai ypač pastebi vaikai. Norint rasti bendrą kalbą su jais, pačiam reikia būti šiek tiek vaikiškam. Tokius pedagogus vadinu „džiazuojančiais mokytojais“. Tai specialistai, kurie iki skausmo pažįstamose pamokose nuolat sugeba atrasti naujų formų“, – sakė pašnekovė.

Anot jos, svarbiausia pedagogo darbe – rasti ryšį su mokiniais bei jų tėvais, parodyti pastariesiems, kad jų vaikai yra mylimi.

Dar vienas svarbus gero mokytojo bruožas – sugebėjimas išvengti konfliktų, užbėgti jiems už akių. Anot pašnekovės, reikia visada turėti omenyje, jog vaikui galbūt kažkas nepasisekė namuose, gal jis nepavalgęs, gal jį nepelnytai sudrausmino kiti mokytojai, todėl kartais verta paieškoti priežasčių – ne dėl ko jį nubausti, o už ką pagirti.

Kitoks mokymas

Ne vienas pedagogės mokinys yra tapęs tiek rajoninių, tiek respublikinių lietuvių kalbos ir literatūros konkursų laureatu. Kai kurie iš jų, net ir baigę mokyklą, grįžta ir dalijasi savo patirtimi su jaunesniais gimnazistais. Pavyzdžiui, šiais metais tą padarė Eva Kakliugina. Net du iš trijų N. Černauskienės kolegų gimnazijoje, Mindaugas Bučinskas bei Rita Bylienė, yra buvę jos mokiniai.

Mokytoja Nijolė vaikų dėmesį prikausto įvairiais būdais.

„Kai atsirado teksto interpretavimo pamokos, pasidarė smalsu, ką vaikai suvokia tarp eilučių. Pasiūliau iliustruoti eilėraščius. Šiandien rengiame parodas, pristatome savo darbus, mokomės kalbėti viešai, ginti savo nuomonę, iš Kybartų gyventojų imame interviu, bendraujame su įvairių profesijų atstovais. Svarbu mokėti idėjas pateikti, sudominti“, – pabrėžė kybartietė lituanistė.

Dažnai po netradicinių mokymų vaikams patiems kyla pačių įvairiausių sumanymų. Pavyzdžiui, šiemet gimnazistų iniciatyva mokykloje vyko K. Donelaičio poemos „Metai“ dalyje „Rudens gėrybės“ apdainuotų vestuvių inscenizacija. Per ją visi vaišinosi tikrais kraujiniais vėdarais, šonine, gira. Taip buvo ne tik linksminamasi, bet ir gilinamasi į šį K. Donelaičio kūrinį.

„Manau, jog tokie mokymai ugdo drąsius, nebijančius argumentuotai kalbėti, iniciatyvius žmones. Tokių nori kiekvienas darbdavys“, – sakė N. Černauskienė.

Atprato dirbti

Specialistė apgailestavo, kad dabartinius vaikus yra sunkiau išmokyti rašyti be klaidų. Pasak jos, maždaug prieš ketverius metus į mokyklas atėjo „SMS’ininkų karta“. Tai vaikai, rašantys be nosinių, taškų, skyrybos ženklų.

Anot N. Černauskienės, dar viena šių dienų blogybė – vertę praradęs darbas.

„Seniau fizinis darbas buvo didelė vertybė, išsišakojanti į daugelį kitų vertybių. Mokiniams savaitėmis reikėdavo kasti bulves, kaupti runkelius, o tai ugdė atsakomybės jausmą, pareigą. Dabar visi atpratome dirbti, net ir pedagogai“, – mintimis pasidalijo pašnekovė.

Ji tikino, jog daugelį kolegų skaudina ir valdžios požiūris į jų profesijos atstovus. Praėjusiais metais iš Lietuvos išvyko daugiau nei 45 tūkst. žmonių. To būtų galima išvengti, jei mokyklose būtų skiriama daugiau dėmesio pilietiškumo ugdymui. Vis dėlto, kai pedagogai yra priversti galvoti apie pašalinius dalykus, jie negali tinkamai savo pavyzdžiais demonstruoti meilės Tėvynei.

„Pagal dabartines tendencijas mes greitai nualinsime savo švietimą. Reikia daugiau jaunų mokytojų. Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių trūksta motyvacijos. Jeigu pedagogai į pensiją bus išleidžiami tik 67 metų, taip bus menkinamas jų orumas. Aš pati esu optimistė. Be jo kiekvienas sunaikintume save. Vis dar turiu savyje idealizmo, tikiu tuo, kuo kiti galbūt jau netiki. Esu šiek tiek ir infantili. Kol savyje turėsime šiek tiek vaikiškumo, tol apskritai būsime įdomūs“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasigenda šiuolaikinės literatūros

N. Černauskienė žinoma ne tik kaip puiki lietuvių kalbos mokytoja. Ji rengia ir vadovėlius.

Šalies moksleiviai gali pasisemti patarimų iš autorinės knygos „Rašinys kaip dėlionė“. Kybartuose dirbanti lituanistė taip pat yra dviejų knygų bendraautorė. Kartu su Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos mokytoja Vaida Kainauskiene ji išleido „Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo užduotis“ ir prisidėjo prie serijos „Šok“ literatūros vadovėlių septintai klasei. Rugsėjį pasirodys dar vienas metodinis N. Černauskienės leidinys „Kūrybos žingsniai 9–10 klasėje“.

„Galimybę prisidėti prie knygų leidybos gavau tik dabartinio Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazijos direktoriaus Arūno Sernecko dėka. Kai jis dar dirbo „Šviesos“ leidykloje, ieškojo mokyklose dirbančių ir galinčių parengti vadovėlius mokytojų. Aš buvau viena iš tų, kurių kandidatūrą jis pasiūlė. Labai tuo džiaugiuosi. Man tai davė daug profesinės naudos“, – pabrėžė pašnekovė.

Pokalbyje su N. Černauskiene neliko neaptartos ir besikeičiančios lietuvių kalbos mokymo programos. Mokytoja tikino programose pasigendanti šiuolaikinės literatūros.

„Mes žengiame į priekį, todėl ir vaikus supažindinti turėtume su šiuolaikiniais rašytojais. Trūksta tokių autorių kaip Laura Sintija Černiauskaitė ar Kristina Sabaliauskaitė. Nesakau, kad turėtume nusisukti nuo klasikinių kūrinių, tačiau jų galėtų būti šiek tiek mažiau“, – svarstė lituanistė.

Darbas su nuteistaisiais

N. Černauskienė ne tik dirba gimnazijoje. Jau aštuonerius metus ji veda pamokas Kybartų pataisos namų gyventojams. Pasak pedagogės, darbas su vaikais ir nuteistaisiais – du skirtingi dalykai. Dirbant su atliekančiais bausmę žmonėmis būtina suprasti, kad jie turi daugybę priežasčių nelankyti pamokų.

„Pamokas lanko tikrai ne visi. Ten yra tam tikros kastos, todėl kai kurie nuteistieji nepageidauja, jog toje pačioje patalpoje sėdėtų vienas ar kitas asmuo. Neateinantiems į pamokas užduotis paliekame specialiose dėžutėse. Jei nuteistasis sėdi bausmės izoliatoriuje, prie jo nelabai ir mus prileidžia. Reikia žinoti ir daugiau niuansų. Pavyzdžiui, jei nuteistajam atmetė apeliaciją, jo tomis dienomis geriau nekalbinti“, – pasakojo lietuvių kalbos mokytoja.

Anot jos, pedagogų saugumui jokio pavojaus nėra. Yra galimybė, kad pamokose budėtų apsaugos darbuotojai, tačiau dažniausiai to neprireikia. Nuteistieji yra supažindinti su taisyklėmis, žino, kas lauktų jas pažeidus. Jie supranta, jog pedagogai – ne pataisos namų darbuotojai, todėl su jais elgiasi kiek kitaip. Tiesa, N. Černauskienė pabrėžė, kad dirbant tokioje įstaigoje reikia būti gerai pasirengus psichologiškai.

„Nuteistieji mus nuolat stebi, tad turime visada išlikti budrūs. Mums siūloma perduoti laiškus ar paskambinti telefonu jų laisvėje esantiems draugams. Reikia tai ignoruoti, nes, kartą paslydus, vėliau gali tekti susidurti ir su šantažu“, – darbo su nuteistaisiais subtilybes pasakojo kybartietė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje dirbanti Nijolė Černauskienė dažnai pamokose taiko netradicinius ugdymo metodus.

Pubikuota: „Santaka“, 2016-05-24.


  • 0

Bėgikų komanda į Kybartus grįžo pasipuošę medaliais

Šeštadienį Kybartų „Saulės“ progimnazijos bėgikų komanda dalyvavo Olecko mieste IV „Voverės tako“ bėgime. Savo amžiaus grupėje (800 m distancijoje) iškovojo individualiai Daumantas Skučas trečią, Ligitas Artiuchovas ketvirtą, Kamilija Maceikaitė antrą, Auksė Eidukaitytė trečią, Deimantė Mažeikaitė ketvirtą vietas.

Bėgikams įteikti atminimo medaliai, užimtų vietų medaliai ir asmeninės dovanos. Po apdovanojimo dalyviai pramogavo Olecko „Lego“ SPA komplekse.

Bėgikai liko patenkinti ne tik pergalėmis, bet ir pačiomis varžybomis.

Komandos vadovas Vytautas Valiokas

t


  • 0

Šaunųjį ketvertuką vienija meilė literatūrai

Jie kartais save juokais pavadina šauniuoju ketvertu. Tai – keturi Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientai, kuriems svarbus gimtasis žodis. Šie mokiniai daug skaito ir patys kuria tekstus, ne kartą yra tapę įvairių filologams skirtų konkursų nugalėtojais bei prizininkais.

Jaučia atsakomybę

Diana Ustinovaitė, Aida Barkauskaitė, Jonas Valaitis bei Gabrielius Zaveckas yra „netipiniai“ mokiniai. Jie mažai laiko leidžia prie kompiuterių ekranų, o mieliau skaito knygas. Aštuoniolikmečiai jaunuoliai dėl to visiškai nejaučia diskomforto ir netgi sulaukia savo bendraamžių palaikymo.

Nors ketvertuką ir vienija literatūra, kurios moko pedagogė Nijolė Černauskienė, tačiau kiekvienas iš jų šią sritį pamėgo skirtingai.

Rajoninių bei regioninių meninio skaitymo konkursų nugalėtojas ir prizininkas J. Valaitis prisiminė, kad mokytojai jį bandė skaitovu „paversti“ dar penktoje klasėje, tačiau tuomet tam atkakliai priešinęsis. Tik vėliau, pamatęs, kaip gerai šioje srityje sekasi jo bendramoksliams, Jonas ir pats pamėgino dalyvauti skaitovų konkursuose.

Labai greitai vaikiną aplankė sėkmė ir, kaip pats prisipažino, laimėjimai jį skatino nesustoti, judėti pirmyn.

Jonas tvirtino, jog dalyvavimas meninio skaitymo konkursuose gerai lavina atmintį, be to, duoda neįkainojamos sceninės patirties. Jis tvirtino, kad baimės lipdamas ant scenos niekada nejautė.

„Visada jaučiu tik atsakomybę, ypač – mane ruošusiam pedagogui. Jeigu suklysčiau, nesmagu būtų ne tik man pačiam, bet ir mokytojui“, – sakė J. Valaitis.

Mokytojos įtaka

Kaip ir Jonas, Diana yra daugkartinė įvairių meninio skaitymo konkursų laureatė. Mergina taip pat tvirtino nejaučianti publikos baimės, pasakojo visada mėgdavusi viešumą, bendravimą su auditorija. D. Ustinovaitei šį pomėgį atrasti irgi padėjo jos lietuvių kalbos mokytoja N. Černauskienė.

„Ji visada padeda surasti tokius tekstus, kurie man labai patinka. Būtent dėl to klausytojams aš galiu perteikti tas emocijas, kurias ir noriu“, – sakė D. Ustinovaitė.

Priešingai nei Diana, jos bendraamžė Aida nemėgsta skaityti viešumoje. Vis dėlto mergina rado kitą būdą, kaip save išreikšti, pristatyti aplinkiniams. Dvyliktokė jau ne vienus metus rašo įvairius tekstus – poeziją, miniatiūras. Kurti ji pradėjo netekusi labai artimo žmogaus, todėl ir dabar jaunajai kūrėjai yra būtini išgyvenimai, tikros gyvenimiškos emocijos. Ji netgi prisipažino visuomet su savimi turinti tušinuką bei užrašų knygelę, kad kilus kūrybiniam įkvėpimui galėtų viską užsirašyti.

Iš pradžių Aida savo kūrybą parodė tik mokytojai N. Černauskienei. Kai ši pasiūlė dalyvauti jaunųjų literatų konkursuose, mergina kurį laiką dvejojo. Vis dėlto galiausiai ryžosi šiam žingsniui, ir šiandien jos kūryba yra įvertinta ne vienu apdovanojimu.

Knygos laisvalaikiu

Bene daugiausia titulų iš šio ketvertuko yra laimėjęs Gabrielius. Vaikinas ne tik skaito kitų kūrybą, bet ir pats rašo tekstus, yra daugkartinis įvairių rajoninių bei respublikinių konkursų nugalėtojas.

„Kai dar mokiausi „Saulės“ progimnazijoje, mokytojai kone vertė mane dalyvauti skaitovų konkursuose. Matyt, tai davė tam tikrų vaisių. Vis dėlto labiausiai įstrigo, kai dalyvaudamas skautų stovykloje išgirdau savo bendraamžius kalbantis apie literatūrą. Tuomet tai atrodė labai neįtikėtina, tačiau tai mane privertė pamilti literatūrą“, – prisipažino Gabrielius.

Vaikinas tvirtino, kad geriausiai jaučiasi kurdamas poeziją, prozą, esė. Jis pats juokauja, jog rašo tai, ko nemoka.

Visi keturi jaunuoliai laisvalaikiu mėgsta skaityti. Gabrieliui labiausiai patinka „kontrastingų“ autorių kūryba. Jo mėgstamiausi rašytojai yra Vytautas Mačernis, Henrikas Radauskas bei Sigitas Parulskis. Pastarasis yra mėgstamiausias ir J. Valaičio rašytojas. Vaikinui taip pat patinka istorinė bei karinė literatūra. Jis ypač domisi Antrojo pasaulinio karo tematika parašytais kūriniais.

Aidai labiau patinka romantiški, lyriški tekstai. Ji dievina Vandos Juknaitės bei Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą.

„Pati galiu būti labai skirtinga. Į tą patį klausimą vieną dieną atsakyčiau vienaip, kitą – kitaip. Dėl šios priežasties man patinka įvairūs kūriniai: romanai, detektyvai, istorinė literatūra“, – vardijo D. Ustinovaitė.

Bus mokytoja

Visi keturi jaunuoliai yra puikūs draugai. Nors dažnai jiems tenka varžytis tuose pačiuose konkursuose, tačiau vienas kito konkurentais nelaiko. Priešingai, džiaugiasi vieni kitų laimėjimais, juos drauge švenčia. Repetuoja ar mokosi jie taip pat kartu, nevengia vieni kitiems pasakyti, jei pastebi klaidų, dalijasi patarimais.

Laisvalaikį bendramoksliai kartais irgi leidžia drauge. Gabrielius su Jonu mėgsta žvejybą, lanko skautų užsiėmimus. Jonas taip pat turi pomėgį gaminti įvairius medžio dirbinius, o Gabrielius – sportuoti. Abi merginos laisvalaikiu dainuoja. Aida sykiais dar ir šoka, o Diana – siuva, daro įvairius rankdarbius ar gamina maistą.

Nors visą ketvertuką ir vienija meilė lietuvių kalbai, tačiau savo ateitį su ja susieti žada tik Aida. Mergina planuoja tapti lietuvių kalbos mokytoja.

„Apie tai svajoju maždaug nuo septintos klasės. Man mokytojai – autoritetai. Talentas yra ko nors išmokyti žmogų, kartu su juo augti, tobulėti. Man atrodo, kad mokytojo darbas yra vienas reikšmingiausių, ypač šiais laikais, kai mažėja mokinių raštingumas, motyvacija. Neslėpsiu, norėčiau būti tokia mokytoja kaip Nijolė Černauskienė. Ji visada manimi rūpinasi, paklausia, kaip sekasi, padeda, kai to reikia“, – sakė Aida.

Kiti jaunuoliai taip pat negailėjo gerų žodžių savo lietuvių kalbos mokytojai. Anot jų, ši pedagogė mokiniams negaili savo laisvo laiko, jos vedamos pamokos yra labai įdomios, o klausyti mokytojos niekada nebūna nuobodu.

Kiti jaunuoliai kol kas nėra tvirtai apsisprendę, kuo nori būti. Gabrielius planuoja studijuoti tarptautinius santykius arba psichologiją. Vis dėlto literatūros jis nežada atsisakyti ir ateityje, nes tai puikus būdas pabėgti nuo aplinkinio pasaulio, išreikšti save. Diana galvoja apie darbą socialinėje srityje, o Jonas – apie inžinerijos specialybę. Tiesa, prieš stodamas į universitetą vaikinas kitais metais planuoja tapti savanoriu ir eiti į armiją.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtiniai (iš kairės) Jonas Valaitis, Aida Barkauskaitė, Diana Ustinovaitė bei Gabrielius Zaveckas daug laiko leidžia kartu.

Publikuota: „Santaka“, 2016-04-23.


  • 0

Priėmėme svečius iš Lenkijos

Kybartų „Saulės“ progimnazija dalyvauja bendrame „Erasmus+“ projekte „Mokytojo mobilumas – kelias į sėkmę“ kartu su Lenkijos Olštyno 2-ąja pagrindine mokykla.

Mūsų įstaigoje viešėjo šios mokyklos direktorė Ivona Jasinska bei vienos šio miestelio įmonės vadovas Zdislavas Ryžkovskis. Atvykusius svečius supažindinome su savo mokykla. Direktorė atkreipė dėmesį, jog turime labai erdvias patalpas vaikų ugdymui.

Per ekskursiją po mokyklą, be kitų kabinetų, parodėme ir medžio bei metalo dirbtuves, buities kabinetus. I. Jasinska apgailestavo, kad jie, prieš 15 metų pasikeitus ugdymo programoms, iškomplektavo šiuos kabinetus. Dabar jų mokiniai neturi praktinių galimybių dirbti su medžiu ar gaminti maistą. Vyrauja teorinis kursas, skiriama daugiau dėmesio dizainui, plastikai. Viešnia pasidžiaugė, jog mes pasielgėme apdairiai, pasilikdami kabinetų bazę. Dabar ir Olštyno 2-oji pagrindinė mokykla norėtų grįžti prie praktikos technologijų pamokose, bet susiduria su finansiniais sunkumais.

I. Jasinska taip pat atskleidė, kad neseniai 70-metį atšventusi jų mokykla negali pasidžiaugti ir tokiomis sporto salės bei aikštyno erdvėmis, kokias turime Kybartuose. Lenkijos mokinių poreikį sportuoti jų mokykla kompensuoja nuomodamasi miesto baseiną plaukimo pamokoms. Tai jų ugdymo įstaigai brangiai kainuoja.

Per viešnagę svečiams parodėme mokyklos muziejų, pasigyrėme, jog neseniai dešimtmetį paminėjusią mūsų įstaigą aplankė beveik visi Lietuvos prezidentai.

Svečiai atkreipė dėmesį į progimnazijos liepų parko medžius, papuoštus vaikų rankomis rištomis, pintomis trispalvėmis juostelėmis. Paaiškinome, kad taip mūsų mokykla pagerbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ši idėja lenkus itin sužavėjo.

Su kolegomis lenkais taip pat aptarėme ugdymo sistemų panašumus ir skirtumus, kalbėjomės apie įvairius projektus.

Po šios viešnagės jau mūsų eilė bus vykti į Lenkijos Olštyno miestą. Tą ketiname padaryti antroje balandžio pusėje.

Inga VAITKEVIČIENĖ
Pradinių klasių vyresnioji mokytoja

Nuotr. Olštyno 2-osios pagrindinės mokyklos direktorė Ivona Jasinska pasidžiaugė erdviomis „Saulės“ progimnazijos patalpomis, skirtomis vaikų ugdymui.

Publikuota: „Santaka“, 2016-04-09.


  • 0

Susitikimai, padedantys planuoti ateitį

Jau šeštus metus gimnazijoje minime skaičiaus „Pi“ dieną. Matematikos mokytojos Astos Spangevičienės iniciatyva šiemet buvo suorganizuotas susitikimas su VGTU doc. dr. Gintautu Ambrasu bei doc. dr. Eugenijumi Palioku.

G. Ambrasas gimnazistams vedė paskaitą apie mokymosi programas, studijų kokybę, stojamojo balo skaičiavimą, pateikė Lietuvos bei užsienio universitetų palyginimą. Paskaita buvo labai įdomi ir informatyvi, tad paliko įspūdį net inžinerijos mokslais nesižavintiems mokiniams. Susitikimo aiškumas ir dėstytojo paprastumas bei požiūris į besiruošiančius studijuoti gimnazistus kiekvienam leido pagalvoti apie tolimesnio mokymosi planavimą. E. Paliokas pasakojo apie aibes ir matematinę logiką. Jo paskaita gimnazistams taip pat paliko neišdildomą įspūdį.

Mūsų įstaigoje lankėsi ir VDU dėstytojų komanda. Dr. Gintarė Žukaitė vedė paskaitą „Žmogaus teisės. Kokias teises turime?“, dokt. Danguolė Kalinauskaitė kalbėjo tema „SMS, el. laiškai, Skype pokalbiai, įrašai Facebooke, Twitteryje – šiuolaikiniai tekstų žanrai?“, o doc. A. Kanapickis pasakojo apie mobiliuosius telefonus. Šios paskaitos tiek mokiniams, tiek mokytojams suteikė naujų žinių ir minčių apie tai, apie ką kartais giliau nesusimąstome.

Doc. dr. Vytauto Liesionio paskaita „Ekonomika ne man“ dėl įdomios diskusijos tarp dėstytojo, mokytojų ir mokinių užtruko ilgiau, nei planuota. Bene didžiausią įspūdį paliko doc. Sigitos Pečiulytės pranešimas „Paradoksai matematikoje ir gyvenime“ bei doc. Sauliaus Šatkausko „Ko kairysis smegenų pusrutulis negali pasakyti dešiniajam?“

Per susitikimą taip pat buvo pristatytos stojimo į universitetą sąlygos, studijų programos, universiteto veiklos bei įsidarbinimo galimybės pabaigus mokslus.

Atviros dienos ir universitetų atstovų apsilankymai gimnazijoje padeda mums planuoti savo ateitį, galvoti, ko norime iš gyvenimo, ir rinktis tuos dalykus, kurie mums yra įdomūs, o ne visuomenės primesti.

Aistė DOBILAITĖ

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos 3b kl. mokinė.

Publikuota: „Santaka“, 2016-03-26.


  • 0

Tradicinės premijos – buvusioms mokinėms

Trims buvusioms Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtinėms įteiktos Lietuvių fondo (JAV) Algirdo Karaičio premijos. Jas gavo Rūta Dailidavičiūtė, Samanta Linkevičiūtė ir Gerda Šalčiūnaitė.

Puoselėja lietuvybę

Šios premijos buvusiems gimnazijos auklėtiniams skiriamos nuo 2001 metų. Jos atitenka tiems mokiniams, kurie studijuoja verslo, ekonomikos ir panašias specialybes. Viena iš privalomų sąlygų – būti nusipelniusiems lietuvybei, jos puoselėjimui.

Per visus premijos skyrimo metus kybartiečiams buvo išdalyta 8908 dolerių suma. Šiais metais R. Dailidavičiūtė, S. Linkevičiūtė ir G. Šalčiūnaitė lygiomis dalimis pasidalijo 1193 dolerius. Premijas merginoms įteikė Pasaulio kybartiečių draugijos valdybos narys, buvęs šios organizacijos pirmininkas Leonas Narbutis. Jis ne tik pasveikino premijos laureates, bet ir trumpai papasakojo apie Lietuvių fondo veiklą.

Prieš 52 metus Jungtinėse Amerikos Valstijose keturių daktarų įkurtas fondas buvo skirtas lietuvybei išlaikyti už Lietuvos ribų. Iš pradžių fonde buvo tik 20 tūkst. dolerių. Laikui bėgant prie šio fondo prisidėjo vis daugiau narių, kurie savo parama pildė jo sąskaitą banke. Šiandien joje yra sukaupta daugiau nei 38 milijonai dolerių. Kasmet iš susikaupusių palūkanų finansuojami įvairūs lietuvybę skatinantys projektai ir skiriamos stipendijos mokiniams. Pernai įvairiai paramai skirta apie 760 tūkst. dolerių.

„Kasmet Lietuvių fondas skiria paramą įvairiems projektams, kurie puoselėja ir plėtoja lietuvių švietimą, kultūrą bei veiklą išeivijoje, padeda gyvenant toli nuo tėvynės išsaugoti lietuvių kalbą ir tradicijas. Didžiausias prioritetas skirstant paramą yra lituanistinis švietimas, tačiau be fondo paramos vargu ar išsilaikytų lietuviški centrai, jaunimo stovyklos. Parama skiriama ir laikraščiams, žurnalams, radijui, remiami tokie renginiai, kaip dainų ar šokių šventės, teatro festivaliai išeivijoje ir kt. Dažnai tik dėl Lietuvių fondo paramos mažesnėse tautiečių susitelkimo vietose įmanoma surengti kultūrinius renginius. Daugiausiai projektų įgyvendinama JAV, tačiau neužmirštami išeivijos lietuviai, gyvenantys ir kitose šalyse. Remiami ir kai kurie projektai Lietuvoje“, – pasakojo L. Narbutis.

Ateitis – Lietuvoje

Premiją gavusi G. Šalčiūnaitė šiuo metu Vilniaus ISM vadybos ir ekonomikos universitete studijuoja verslo vadybą ir analitiką. Mergina labai džiaugiasi pasirinkta specialybe ir žada ateitį sieti būtent su ja. S. Linkevičiūtė Kauno Aleksandro Stulginskio universitete kremta žemės ūkio verslo vadybos žinias. Įdomu tai, kad už merginos mokslus moka Žemės ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Jos yra įsipareigojusios Samantai surasti darbą, vos tik ši baigs savo studijas. Vienintelė iš trejetuko Lietuvoje nestudijuoja R. Dailidavičiūtė. Ji Londono Grinvičo universitete mokosi tarptautinio verslo ir prancūzų kalbos. Nors šiuo metu Rūta žinių siekia toli nuo Lietuvos, baigusi studijas žada grįžti į gimtinę ir būtent čia kurti savo ateitį. Apie tolimesnį gyvenimą Lietuvoje galvoja ir kitos dvi premijos laureatės.

Visos merginos dar besimokydamos Kristijono Donelaičio gimnazijoje buvo labai aktyvios, gerai mokėsi, dalyvavo užklasinėje veikloje. Gavusios premijas, jos tvirtino, jog tai įpareigoja dar labiau tobulėti ir siekti savo tikslų.

„Ypač smagu, kad šios premijos iniciatoriai gyvena ne Lietuvoje, o už jos ribų. Tai rodo, kaip jie myli savo gimtąjį kraštą, jo žmones, nori sukurti gražesnę ateitį būsimoms kartoms“, – sakė R. Dailidavičiūtė.

Laureates taip pat sveikino Pasaulio kybartiečių draugijos valdybos narė Jolita Ramanauskienė. Ji merginoms padovanojo savo atstovaujamos organizacijos išleistas knygas. Jaunosioms kybartietėms sėkmės linkėjo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius, keletas šios įstaigos pedagogų.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Leonas Narbutis (viduryje) bei Saulius Spangevičius premijos laureatėms (iš kairės) Samantai Linkevičiūtei, Rūtai Dailidavičiūtei bei Gerdai Šalčiūnaitei linkėjo sėkmės tolimesniame jų gyvenimo kelyje.

Publikuota: „Santaka“, 2015-01-09.


  • 0

Greta ąžuolyno – memorialinis akmuo

Praėjusiais metais Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenės nariai šalia Virbalgirio pasodino 300 ąžuoliukų. Vėliau čia pastatyti keturi koplytstulpiai, žymintys metų laikus. Visa tai buvo daroma 300-osioms Kristijono Donelaičio gimimo metinėms paminėti. Dabar šioje vietoje atidengtas lietuvių literatūros pradininkui skirtas memorialinis akmuo.

„Mūsų bendruomenės nariams ir kai kuriems kitiems žmonėms buvo aišku, koks čia ąžuolynas ir kam jis skirtas, tačiau iš toliau atvykusiems informacijos trūko. Nusprendėme ją pateikti akmenyje“, – sakė gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Akmenyje įspaustas tekstas parašytas poemos „Metai“ stiliumi. Tekstą sukūrė gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Mindaugas Bučinskas.

Per akmens atidengimo ceremoniją susirinkusieji buvo pakviesti paklausyti gimnazijos mokinių Gabrieliaus Zavecko ir Jono Valaičio skaitomų poemos „Metai“ ištraukų. Atidengti memorialinį akmenį patikėta Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjai Almai Finagėjevienei bei Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkui Rymatui Vaičaičiui. Būtent jis bene daugiausiai prisidėjo prie lietuvių literatūros pradininkui skirto ąžuolyno atsiradimo. R. Vaičaitis skyrė beveik hektarą žemės ploto ir padovanojo akmenį, iš kurio vėliau akmentašys Vitas Špakauskas sukūrė memorialinį ženklą.

S. Spangevičius įteikė padėkos raštus labiausiai prie viso ąžuolyno atsiradimo prisidėjusiems R. Vaičaičiui, V. Špakauskui, UAB „Kybartų darna“ vadovui Egidijui Ausiejui, UAB „Vilkasta“ direktoriui Valerijui Gliaubicui bei gimnazijos pedagogui Alfonsui Juškevičiui. Būtent pastarojo iniciatyva ąžuolyną papuošė keturi koplytstulpiai.

„Iš pradžių juos ketinome padovanoti Kaliningrado srities Tolminkiemio kraštui, kur ir palaidotas K. Donelaitis. Deja, dėl politinių aplinkybių to padaryti nepavyko. Su mokiniais per technologijų pamokas šiek tiek pakoregavome tekstus koplytstulpiuose ir nusprendėme juos pastatyti mūsų giraitėje“, – pasakojo A. Juškevičius.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas juokavo, kad sužaliavusi nauja giraitė – tarsi nedidelė Kybartų invazija į Virbalio kraštą. Seniūnijos vadovas taip pat pasidžiaugė, jog prie giraitės atsiradimo daug prisidėjo ir vietinis jaunimas. R. Šunokas pakvietė visus norinčius aplankyti šią gražią vietą ir ją puoselėti.

„Stengsimės saugoti ir prižiūrėti šią teritoriją. Gaila, bet visai neseniai giraitė buvo kiek nuniokota, išlaužyta dalis ąžuoliukų. Mes juos atsodinome, viską sutvarkėme. Tikiuosi, kad tokie incidentai ateityje nepasikartos“, – vylėsi S. Spangevičius.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo (iš kairės) Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos pedagogas Alfonsas Juškevičius, įstaigos direktorius Saulius Spangevičius, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė, šio skyriaus vyriausioji specialistė Žydrė Žilinskienė, Kybartų seniūnas Romas Šunokas bei kiti.


  • 0

Mokytojų mobilumas – kelias į sėkmę

Kybartų „Saulės“ progimnazijos mokytojų komandos nariai dalyvauja „Erasmus+“ programoje su projektu „Mokytojų mobilumas – kelias į sėkmę“, kurį finansavo Europos Sąjunga.

Mokyklos direktorius Arvydas Judickas, anglų kalbos mokytojos Ilona Galeckienė ir Vilma Žvirblienė bei šių eilučių autorė keletą dienų viešėjo Lenkijoje, kur dalijosi patirtimi su Olštyno 2-osios pagrindinės mokyklos pedagogais.

Abiejų šalių mokytojai turėjo galimybę palyginti, kaip Lietuvoje ir Lenkijoje vaikai mokomi anglų kalbos bei kitų mokomųjų dalykų, kokie yra mokymo metodų panašumai ir skirtumai. Taip pat pedagogai dalijosi patirtimi, kaip galima panaudoti informacines technologijas efektyviam vaikų užsienio kalbos ir kitų dalykų mokymui. Dalyviai apsikeitė kontaktais ir ateityje glaudžiai bendradarbiaus naudodamiesi „e-Twinning“ programa.

Šiuo projektu siekiama tarptautinio švietimo darbuotojų mobilumo ir mokytojų profesinės kompetencijos augimo. Projekto tikslas – apimti kultūrinį ir kalbinį aspektus. Pirmojo etapo dalyviai jau pasinaudojo galimybe keliauti, susipažinti su kitos šalies kultūra, suvokti Lenkijos švietimo sistemą, sustiprinti savo komunikacinius gebėjimus, o bendraudami anglų ir lenkų kalbomis pagilino kompetencijas ugdymo srityje.

Sonata BIRŠTONIENĖ
Kybartų „Saulės“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja.

Nuotr. Olštyno 2-ojoje pagrindinėje mokykloje lenkų mokytojos (iš kairės) Agata ir Eva šiltai bendravo su kybartietėmis pedagogėmis Sonata Birštoniene, Vilma Žvirbliene bei Ilona Galeckiene.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-31.


  • 0

Draugas draugui visuomet padės

Kybartų „Saulės“ progimnazijoje pradedama prevencinė patyčių programa „Olweus“ paskatino vykdyti projektą „Gerumas man, tau ir kitiems“. Vienas iš projekto tikslų – skatinti bendravimą ir bendradarbiavimą tarp skirtingo amžiaus mokinių.

Projekte, kuris vyko rugsėjo mėnesį, dalyvavo 4b ir 8b klasių moksleiviai. Nors juos ir skyrė amžiaus skirtumas, bet tai nesutrukdė vaikams susidraugauti, susirasti draugą, vykdyti įdomią ir turiningą veiklą.

Pirmiausia aštuntokai susirado po draugą – ketvirtoką, kuriuo rūpinosi, patardavo, padėdavo. Į šią veiklą įsitraukė ir mokyklos socialinė pedagogė I. Linkevičienė. Ji teigė, kad veikla buvo įdomi, skatinanti draugauti, sutarti ir susitarti.

Vieną penktadienio popietę visi išsiruošėme į draugystės žygį prie Molyno vandens telkinio Kybartuose. Kiek teigiamų emocijų patyrėme žaisdami judriuosius žaidimus, estafetes ir kvadratą! Smagu, kad šią idėją palaikė ir tėvai. Dėkojame Linui ir Raimondai Kokanskiams už aktyvų dalyvavimą sportinėse rungtyse, už įkvėpimą veikti kartu, už pagalbą organizuojant žygį.

Kitame projekto etape aštuntokai kartu su ketvirtokais ne tik susipažino su „Žemės menu“, bet ir patys jį kūrė. Visi džiaugėmės kūrybinių darbų rezultatais ir supratome, kaip svarbu pasitikėti vieniems kitais.

Paskutiniajame projekto etape atlikome kolektyvinį darbą – kūrėme paveikslą iš atskirų detalių. Smagu buvo dirbti porose. Linksmai besišnekučiuodami spalvinome paveikslo detales ir klijavome į bendrą kūrinį. Džiaugėmės, kad paveikslas pavyko puikiai.

Kiekvienos veiklos pabaigoje įsivertindavome savo darbą, pasidalydavome nuomonėmis. Mokiniai buvo apdovanoti padėkos raštais, o ketvirtokai įteikė aštuntokams prisiminimo dovanėles – pačių pagamintus atvirukus. Mes, projekto koordinatorės, džiaugiamės, kad mokiniai susidraugavo vieni su kitais. Vyresnieji mokiniai rūpinosi jaunesniaisiais. O šiems buvo smagu mokykloje turėti vyresnįjį draugą.

Oksana KRIAUČIŪNIENĖ
4b klasės mokytoja,

Agnė NACEVIČIENĖ
8b klasės auklėtoja

Agnės NACEVIČIENĖS nuotr. Bendra veikla padėjo ketvirtokams ir aštuntokams susidraugauti.


  • 0

Pažintys, kelionės įspūdžiai ir emocijos ilgam išliks atmintyje

Grupelė Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos atstovų neseniai turėjo puikią progą paviešėti Vengrijoje.

Mokytojai Vilmai Imbrasienei parašius paraišką į tarptautinį „Erasmus+“ projektą „Žaliasis paveldas“ (angl. „Green Heritage“) ir laimėjus galimybę jame dalyvauti, gimnazija turėjo sudaryti penkių dalyvių ir vieno vadovo komandą. Be mokytojos, į komandą buvo pakviesti mokiniai Margarita Aleksynaitė, Vaida Gudaitytė, Karolina Kalinauskaitė, Jonas Valaitis bei aš, Gabrielius Zaveckas. Rugpjūčio 6–15 dienomis mes visi ir viešėjome Vengrijoje.

Projekto dalyviai iš Italijos, Ispanijos, Rumunijos, Vengrijos, Lenkijos bei Lietuvos susitiko kaimelyje Tiszalök, esančiame prie Tisos upės, rytinėje Vengrijos dalyje. Kadangi projekto tema buvo aplinkos apsauga ir rūšiavimas, devynias dienas diskutavome apie tai, pristatėme svarbiausias savo šalių aplinkosaugos problemas, susiskirstę komandomis varžėmės, kurie dalyviai projekto dienomis daugiau surinks plastiko ir popieriaus atliekų. Vakarais buvo rengiami kiekvienos šalies prisistatymo vakarai.

Vengrijoje mus vargino didžiulis karštis, tačiau tai netrukdė gilinti savo žinias aplinkosaugos srityje, gerinti anglų kalbos ir bendravimo, viešojo kalbėjimo bei darbo komandoje įgūdžius, plėsti akiračio. Kalbant apie orus, vos vieną kartą pasidžiaugėme trumpu, tačiau galingu lietumi, kai sodindami medelius Nyredhazos miesto (turinčio per 100 tūkst. gyventojų) vaikų darželyje prisidėjome prie žaliojo paveldo kūrimo.

Kitų kultūrų pažinimas, bendravimas su bendraamžiais ir buvo labiausiai žavintis dalykas. Susipažinome su 23-ejų metų italu, studijuojančiu filosofiją ir bebaigiančiu rašyti pirmąją knygą, su 17-mečiu rumunu, jau dalyvavusiu septyniuose tarptautiniuose „Erasmus+“ projektuose ir besiruošiančiu rašyti panašų projektą, su ispanu, per projektą spėjusiu išmokti daugiau nei 40 lietuviškų žodžių ir per pusę metų taip išmokusiu šokti tradicinius ispanų šokius, kad jį susižavėjusios akimis rijo visos projekto merginos, su lenke, kuruojančia didžiulio masto muzikos festivalius Lenkijoje, ir su begale kitų įdomių žmonių.

Pažintys, įspūdžiai ir emocijos dar ilgai išliks mūsų atmintyje ir širdyse.

Gabrielius ZAVECKAS

Kovács ORSOLYA-KINGA nuotr. Už kelionę į Vengriją kybartiečiai gimnazistai dėkingi pedagogei Vilmai Imbrasienei.

Publikuota: „Santaka“, 2015-08-27.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian