Švietimas

  • 0

Dviejų mokyklų draugystė

Graži Kybartų „Saulės“ progimnazijos ir Šakių rajono Slavikų pagrindinės mokyklos draugystė, užsimezgusi prieš septynerius metus, kasmet tik stiprėja. Šių mokyklų pradinių klasių mokytojai susitikę bičiuliškai bendrauja, dalijasi gerąja patirtimi, vyksta į išvykas, vieni kitus supažindina su savojo krašto ypatumais.

Šįkart Slavikų pagrindinės mokyklos direktorius Juozas Rakickas ir mokytojai pakvietė progimnazijos pradinių klasių mokytojus apsilankyti zanavykų krašte. Pasigrožėję Zyplių dvaro ansambliu ir maloniai pabendravę su Lukšių seniūnu Vidu Cikana svečiavomės Lekėčių bendruomenės moterų klubo kulinarinio paveldo namuose. Sumanios ir darbščios miestelio moterys atskleidė Zanavykijos krašto kulinarines paslaptis. Degustuodami skaniausius patiekalus klausėmės įdomaus moterų klubo pirmininkės Vaidos Brazaitienės pasakojimo apie vaišes. Sužinojome, kaip pasigaminti ypatingą silkių sriubą, kanapinę, sveikuoliškus traškučius.

Dalyvavome šakočio kepimo pamokoje. Patys pylėme tešlą ant volo, kurį sukome prie kvepiančių beržinių malkų žarijų. Žolininkė Adelė Skeisgielienė vaišino arbata, porino apie vietos miškų ir laukų vaistažoles, pažėrė ne vieną patarimą.

Dviejų mokyklų mokytojų susitikimą pabaigėme metodine valandėle. Praktiškai pristatėme aktyviuosius metodus, dalijomės įspūdžiais apie įvykusius projektus, pasidžiaugėme nuoširdžia draugyste, kuri įkvepia, skatina dirbti įdomiau, kūrybiškiau.

Kybartų „Saulės“ progimnazijos pradinių klasių mokytojai dėkingi metodinio būrelio pirmininkei Reginai Kriščiūnienei už šio susitikimo organizavimą.

Kristina ANTANAVIČIENĖ
Kybartų „Saulės“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja.

Nuotr. Per viešnagę buvo surengta šakočio kepimo pamoka.

Publikuota: „Santaka“, 2015-07-04.


  • 0

Gabiausiems gimnazistams – rėmėjų premijos

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje daug dėmesio skiriama gabių mokinių ugdymui ir skatinimui. Mokslo metų pabaigoje už aukštus pasiekimus dalykų rajoninėse, respublikinėse olimpiadose ir konkursuose gimnazistams teikiamos piniginės premijos.

Šviesaus atminimo Elena Rožėnienė-Rozen daugelį metų skirdavo šią premiją. Dabar ją pakeitė Pasaulio kybartiečių draugijos finansinė parama.

Šiais mokslo metais 35 gimnazijos mokiniams ir mokinių komandoms taip pat įteiktos piniginės premijos, už kurias dėkojame Pasaulio kybartiečių draugijai, ūkininkui Robertui Mickevičiui, buvusiems tėvų komiteto pirmininkams Valerijui Gliaubicui, Rymantui Vaičaičiui ir Romualdai Burauskienei.

Saulius SPANGEVIČIUS

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius


  • 0

Didžiausia gimnazijos problema turėtų būti išspresta

Šiuo metu Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė gyvena laukimo akimirkomis. Laukiama ne tik brandos egzaminų rezultatų. Jau netrukus turėtų būti pradėtas renovuoti gimnazijos raudonasis pastatas.

Daugybė etapų

1923 m. pastatytas mokyklos raudonasis pastatas buvo uždarytas 1995 m. Nuo to laiko iki pat 2002-ųjų gimnaziją lankantys mokiniai buvo priversti į pamokas eiti dviem pamainomis – ryte ir po pietų. Tik 2002 m. atidarius Kybartų „Saulės“ progimnaziją, dalis vaikų buvo perkelta ten.

Nors buvo ne vienas bandymas renovuoti senąjį mokyklos pastatą, tačiau darbai iki galo nepabaigti dar ir šiandien. Tiesa, šviesa tunelio gale, atrodo, jau matosi. Šiais metais Švietimo ir mokslo ministerija skyrė 528 tūkst. eurų pastatui sutvarkyti.

„Šiuo metu baigiama tikslinti projekto vertė. Skirta pinigų suma nėra pakankama užbaigti visus planuojamus darbus. Trūksta dar maždaug 150 tūkst. eurų. Dėl to dabar ieškoma, ko būtų galima atsisakyti bei iš kur gauti dar šiek tiek pinigų. Norisi vieną kartą viską užbaigti iki galo, nes etapais pastatą renovuoti jau atsibodo“, – sakė gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Jis pasakojo, kad per dvidešimtmetį raudonasis pastatas buvo remontuojamas ne vieną ir ne du kartus. Iš pradžių čia savanoriškai dirbo ir pastato vidų remontavo iš JAV atvykę metodistai. Paskui jie pasitraukė, tačiau tikėdamiesi čia gauti sau patalpas vėliau vėl ketino grįžti ir pratęsti remonto darbus, bet to nepadarė.

Per kelis darbų etapus už įvairias lėšas buvo pakeistas pastato stogas, langai, iš vidaus apšiltintos sienos, pakeistos pirmojo aukšto grindys, santechnika, įrengtos šildymo bei ventiliacijos sistemos. Paskutinis remontas įvyko pernai. Tuomet už Švietimo ir mokslo ministerijos skirtus 300 tūkst. litų buvo padaryta antrojo aukšto perdanga bei sustiprinta perdanga aktų salėje, atlikta keletas kitų darbų.

„Lipiname viską po truputį, tačiau reikia vieną kartą imti ir pabaigti. Liko du pagrindiniai darbai – pakeisti elektros instaliaciją bei įrengti patalpas. Taip pat tikimės bent jau kosmetinio išorės remonto ir aplinkos sutvarkymo“, – sakė pašnekovas.

Atlaisvins bendrabutį

Pasak S. Spangevičiaus, kad pirmieji raudonojo pastato renovacijos darbai prasidės dar šią vasarą, o ateinančių metų rugsėjį jame jau vyks ugdymo procesas.

Iš mokyklos bendrabučio čia turėtų persikelti užsienio kalbų, tikybos bei etikos kabinetai, taip pat raudonajame pastate turėtų būti patalpos fizikos, chemijos, berniukų ir mergaičių technologijų pamokoms. Renovuotame pastate turėtų būti įrengta ir mokyklos aktų salė. Iki šiol gimnazijos renginiai vykdavo sporto salėje. Per didesnio masto šventes būdavo glaudžiamasi „Saulės“ progimnazijoje arba Kybartų kultūros centre. Taip pat į raudonąjį pastatą iš mokyklos bendrabučio turėtų būti perkelta biblioteka bei skaitykla, įrengta nedidelė gimnastikos salė.

„Sąlygos mokytis bendrabutyje – nepavydėtinos. Tas pastatas niekada neremontuotas, žiemą ten temperatūra siekia vos 14 laipsnių. Vaikams sėdėti pamokose būna labai šalta. Neabejoju, kad viskas bus gerai ir iškentę dar vieną žiemą, vėliau gyvensime šiltai ir galėsime savo ugdytiniams sudaryti pačias geriausias sąlygas. Svarbiausia, jog viskas bus viename pastate“, – optimistiškai į ateitį žvelgė gimnazijos direktorius.

Planuose – bendrabučio renovacija

Atlaisvintas bendrabutis nebus paliktas likimo valiai. Pasak S. Spangevičiaus, ten turėtų būti įrengtos kelios patalpos, skirtos neformaliajam ugdymui. Be to, į jį bus galima perkelti daiktus iš mokyklos teritorijoje stūksančio ūkinio pastato. Pastarąjį ketinama nugriauti.

„Ūkinis pastatas visiškai nepuošia mūsų teritorijos. Ten ir dabar nėra daug daiktų, todėl atlaisvinus bendrabutį viską bus galima perkelti į jį“, – sakė direktorius.

Kai jau bus renovuotas raudonasis pastatas, tokie patys darbai, tikimasi, vieną dieną prasidės ir mokyklos bendrabutyje. Pasak S. Spangevičiaus, jį renovuoti taip pat būtina, o sutvarkius šias patalpas, jomis galėtų naudotis ne vien gimnazijos, bet ir Kybartų miesto bendruomenė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Saulius Spangevičius vylėsi, kad pirmieji raudonojo pastato renovacijos darbai prasidės dar šią vasarą, o ateinančių metų rugsėjį jame jau vyks ugdymo procesas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-20.


  • 0

Puikus kybartiečių pasirodymas tarptautiniame projekte

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos chemijos mokytoja Rimutė Lazdauskienė ir dvi mokinių komandos dalyvavo Ugdymo plėtotės centro inicijuoto tarptautinio projekto „March“ veikloje „Gamtos mokslų tiriamieji darbai“, kurios tikslas – didinti gamtos mokslų patrauklumą, įtraukti mokinius į praktinę veiklą, skatinti tyrinėti ir spręsti problemas bendradarbiaujant. Iš viso projekte dalyvavo 25 Lietuvos ugdymo įstaigos.

Mokykloms reikėjo atlikti po 2 tiriamuosius darbus (biologijos, chemijos, fizikos ar integruoto gamtos mokslų kurso). Juos vertino mokyklų komandos ir Ugdymo plėtotės centro sudaryta vertinimo komisija. Toks vertinimo būdas sudarė sąlygas mokykloms pasidalyti gerąja patirtimi ir puikiomis kolegų įgyvendintomis idėjomis. Džiugu, jog ketvirtokų Evos Kakliuginos, Rūtos Kriaučiūnaitės, Tomos Mikelkevičiūtės, Gerdos Vendzinskaitės ir Eimanto Kazlausko atliktas darbas „Vitamino C ir pH nustatymas apelsinų sultyse“ laimėjo trečiąją vietą.

Bendruosiuose ugdymo planuose kalbama apie tai, jog gamtos mokslų mokymasis grindžiamas realiais arba virtualiais gamtamoksliniais gamtos reiškinių, procesų, objektų tyrimais. Eksperimentiniams ir praktiniams įgūdžiams ugdyti rekomenduojama skirti ne mažiau kaip 30–40 proc. dalykui skirtų pamokų per mokslo metus. Iš tikrųjų, gamtos mokslų pamokos bus įdomios ir suprantamos tik tuomet, kai mokiniai turės galimybę atlikti bandymus, spręsti problemas, mokytis įvairiose aplinkose. O dalyvavimas panašiuose projektuose suteikia dar didesnes galimybes tai atlikti.

Rimutė LAZDAUSKIENĖ
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos chemijos ir biologijos mokytoja.

Nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos komanda tarp 25 šalies ugdymo įstaigų iškovojo trečiąją vietą.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-11.


  • 0

Gimnazisto įžvalgos – poezijoje ir esė

Gimnazistą Gabrielių Zavecką mokanti lituanistė Nijolė Černauskienė jį apibūdino kaip ypatingo kritinio mąstymo jaunuolį humanitarą. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinys nuolat sėkmingai dalyvauja kūrybiniuose konkursuose. Savo mintis jis atskleidžia esė žanro rašiniuose ir eilėraščiuose – brandžiuose, drąsiuose, „paskanintuose“ humoru.

Turi gebėjimų ir drąsos

Vienas iš paskutinių Gabrieliaus pasiekimų – pirmoji vieta ir vienkartinė stipendija Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga skelbtame mokinių rašinių konkurse „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“ Priėmęs jaunimo sambūrio „Pro Patria“ patriotiškumo iššūkį, G. Zaveckas parašė esė pasiūlyta tema.

„Priversti savo kartą (save pačius) ir ateities kartą pamilti Lietuvą taip, kaip ji yra verta, panašu, yra didžiausias iššūkis ir darbas mums, daugiausiai valios ir pasiaukojimo reikalaujantis pasiryžimas. O laukti nėra prasmės – Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Ateitis prasideda dabar, ne rytoj“, – savo darbe teigė gimnazistas. Svarstydamas, kam reikalinga Lietuvos valstybė, Gabrielius padarė išvadą: „Lietuvos žemė, kalvos ir lygumos, upės ir ežerai būtų beprasmiai, jei ne lietuviai, kuriems visi šie dalykai turi išskirtinę reikšmę. Lietuva – lietuvių namai, ji mūsų darbų tikslas. O siekdamas aiškaus, tau svarbaus tikslo, visuomet randi jėgų atsistoti, kad ir kiek kartų bebūtum suklupęs.“

Už išugdytą gebėjimą atsiskleisti per žodį šiandien G. Zaveckas dėkingas savo mokytojams. „Penktoje klasėje lietuvių kalbą pradėjo dėstyti mokytoja Ingrida Valaitienė. Grūdo į visus konkursus, kiek tik rado. Tuomet man tas nelabai patiko, bet dabar jai esu dėkingas, kad išugdė meilę kūrybai“, – kalbėjo vaikinas.

Drąsos kurti gimnazistas pasisėmė skautų stovyklose. „Vienas įdomiausių dalykų stovyklose tas, kad jose susipažįsti su visokio plauko žmonėmis: vienas fotografuoja, kitas virtuoziškai groja gitara. Buvo keletas, kurie užsiima menine kūryba. Iki tol kūryba man atrodė nerimtas, gal net nevyriškas užsiėmimas. Tačiau kai pamačiau, jog į tai rimtai ir su užsidegimu žiūri autoritetingi žmonės, požiūris iš lėto pradėjo keistis, – pasakojo Gabrielius. – Esė – gana laisvos struktūros žanras. Ją rašydamas galiu nesunkiai įpinti ir humoro elementų, ir savo nuomonę, laviruoti tarp įvairių kalbos stilių. Šita laisvė labiausiai ir vilioja. O apie eilėraščius sunku ką nors pasakyti… Arba žmogui patinka poezija, arba ne. Matyt, aš iš tų, kuriems patinka.“

Už humorą ir kritiką 

G. Zavecko eilės ne tik gilios. Vaikinas nesibaimina „pabarstyti“ jų humoru, satyra. „Tuščias pajuokavimas – tai griekas, / O satyrai galvą nulenkiu žemai“, – taip jis apibūdina savo žvilgsnį į aplinką.

Beje, humoras – vienas iš dalykų, siejančių gimnazistą ir jo lietuvių kalbos mokytoją.

„Tapęs N. Černauskienės mokiniu įgavau drąsos juokauti. Laikui bėgant supratau, jog mano ir mokytojos humoro supratimas kur kas panašesnis, negu pasirodė iš pirmo žvilgsnio“, – kalbėjo gimnazijos trečiokas. Jam patinka, kad literatūros pamokose atsiranda vietos diskusijai. Tada atsiskleidžia humoro jausmas, gilios įžvalgos. Šioje klasėje esama smagios tradicijos pasibaigus pamokai „suskelti“ anekdotą. Ne visi iškart patiki, jog tai yra natūralu ir tikra.

„Prieš porą metų siekiau ekspertės vardo. Man baigus vesti pamoką, kurią stebėjo specialistės, ir joms tebesant klasėje prie manęs priėjo Gabrielius su draugu. „Tai gal anekdotą?!“ – atsiklausė ir čia pat vieną papasakojo. Viešnia nustebusi pasiteiravo, ar mes čia taip specialiai surežisavę esame. Paaiškinau, kad tai tikrai nesuvaidinta, dažna mūsų diena būna tokia“, – prisiminė N. Černauskienė.

Be humoro, abiem – pedagogei ir jos mokiniui – itin artima poeto Vytauto Mačernio kūryba. „Egzistencija yra pagrindinė tema, kuria rašo Gabrielius, – apibendrino N. Černauskienė. – Aš stebiu jauno žmogaus nerimą, džiaugsmą, svarstymus, nepasitenkinimą socialine ar politine situacija. Jis kelia sau klausimus – gražu, kai pats pajėgia į juos atsakyti. Kai matau, kad kuris nors Gabrieliaus darbas yra tikrai stiprus, po juo vis parašau: „Lietuva apie tave dar išgirs!“

Paklaustas apie autoritetus gimnazistas vardija: „Teatre didelis autoritetas man yra Rolandas Kazlas, poezijoje – Vytautas Mačernis, iš satyrinių kūrinių autorių – Sigitas Parulskis. Jeigu teisingai pasirinksime autoritetus, tai ir eisime teisingu keliu. Yra lotyniškas posakis „Mokykis, bet iš mokytų.“

Kritiškai vertindamas, pavyzdžiui, bendraamžių siekį „patikti“ „Facebook“ tinkle, jaunuolis nebijo būti nepopuliarus. Eilėraštyje „Jeigu aš iškelsiu nykštį“ (Pamokslas internetiniams narcizams) Gabrielius rašo: „Jeigu aš iškelsiu nykštį, / Kažkas džiaugsis juo penkias sekundes. / Tas kažkas budės kol gyvas, / To trumpo džiaugsmo laukti pasiruošęs.“

Įsitikinęs, kad teisybė gimsta ginče, vaikinas sako: „Jeigu visi eitų pasroviui, tai nueitų ir nutekėtų nežinia kur. Kartais savas ir svetimas ydas reikia viešai išsakyti, nes kitaip visi galvos, kad tai yra norma, ir nesupras, jog tas kelias yra klaidingas.“

Daug darbų įvairiems konkursams teikęs autorius, be abejo, ir pats yra gavęs kritikos. „Ji labiau nei pagyros padeda tobulėti, jei gebi atsirinkti, kurios pastabos argumentuotos ir teisingos. Manau, kad vien pagyrimai yra blogiau negu vien tik kritika“, – svarstė jaunasis kūrėjas.

„Z kartos“ atstovas

„Dabar labai dažna frazė „Z karta“. Šitas apibūdinimas kelia vos ne baimę, kas tokie yra šitie jauni žmonės. Gabrielius yra tikras vadinamosios Z kartos atstovas, kuris nesibaidydamas šiuolaikinių technologijų geba atrasti pagrindinį „ingredientą“, savo kryptį visoje pažinimo „mišrainėje“, moka planuoti laiką, randa jo knygai“, – savo mokinį apibūdino lituanistė N. Černauskienė.

Kitąmet gimnazistui teks apsispręsti, iš ko gyvenime valgys duoną. Dabartiniai jo interesai nėra paviršutiniški: teatras, skautai, visuomeninio gyvenimo įvykiai. „Nenoriu sakyti, kad ir politika, nes kai žmogus pasako ja besidomintis, tai atrodo, jog turi būti baisiai protingas. Kol kas nesijaučiu šioje srityje labai apsišvietęs“, – kalbėjo G. Zaveckas. Vis dėlto galvodamas apie studijas jis sakė sprendžiantis dilemą, ką rinktis: psichologiją ar tarptautinių santykių ir politikos mokslus.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Lituanistė Nijolė Černauskienė savo mokinį Gabrielių Zavecką išskiria kaip jauną žmogų, įgytas žinias kiek ironiškai ir metaforiškai siejantį su šiandienos aktualijomis.

Publikuota: „Santaka“, 2015-04-09.


  • 0

Tautinę juostą kūrė „Kregždutės“

Kybartų vaikų lopšelyje-darželyje „Kregždutė“ vyko pilietiškumo ugdymo renginys, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-osioms metinėms paminėti. Ta pačia proga inicijavome ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų projektą „Apjuoskim Lietuvėlę“. Jo metu dalyviai turėjo pateikti ant popieriaus lapo pavaizduotus tautinės lietuviškos juostos fragmentus, atsižvelgdami į etnografinio regiono tradicijas.

Projekto nuostatus ir kvietimus prisijungti išsiuntėme ne tik Vilkaviškio rajono ugdymo įstaigoms, bet ir darželiams, turintiems „Kregždutės“ vardą, visoje Lietuvoje.

Negalėjome įsivaizduoti, kiek įstaigų prisijungs prie mūsų projekto, todėl šiek tiek jaudinomės. Pirmuosius darbelius gavome iš Alvito. Po to kasdien ėmė plaukti vokai su gausybe nuostabių darbų. „Tautinės juostos“ atkeliavo ne tik iš mūsų rajono įstaigų, bet ir iš Klaipėdos, Kauno, Panevėžio.

Esame sužavėti pedagogų išradingumo, kruopštumo, naudojamos technikos įvairovės. Tautinės juostos ornamentai sudėlioti iš popieriaus, odos, audinio skiaučių, karoliukų, sausų augalų, šiaudų ir net gintaro. Gavome daug pieštų, siuvinėtų ir austų juostų. Darbelius kūrė ikimokyklinukai, priešmokyklinukai, pedagogai ir net dvimečiai vaikučiai. Pasigrožėti, įvertinti ir aptarti atkeliavusius kūrinius pasikvietėme Kybartų „Saulės“ progimnazijos dailės mokytoją Vaidą Plaušinienę. Ji taip pat buvo nustebinta darbų gausos, įvairumo bei originalumo.

Visus atsiųstus ir mūsų įstaigoje pagamintus fragmentus – o jų buvo 360 – sujungėme į vieną juostą, kurios ilgis – beveik 108 metrai. Išėję į lopšelio-darželio kiemą, vaikai ir darbuotojai ištiesė juostą. Tam, kad apjuostume visą mūsų įstaigos pastatą, pritrūko visai nedaug.

Šia juosta bus galima pasigrožėti Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre organizuojamos popietės „Vaikų kiemas“ metu.

A. MACKEVIČIENĖ, I. MIKALAINIENĖ, R. KURTINAITIENĖ
Projekto koordinatorės

Nuotr. Kolektyvinė „Kregždučių“ ugdytinių sukurta juosta nusitęsė daugiau kaip 100 metrų.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-26.


  • 0

Specialioji mokykla – pagalba šeimai

Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos pedagogai viešumoje minimi gana retai, nes jų mokiniai egzaminuose, konkursuose neskina laurų. Dirbdami su rimtų negalių turinčiais vaikais, sėkmę šie mokytojai išgyvena pamatę pirmus jų žingsnius ar raidę, parašytą paralyžiuota ranka.

Mokyklą renka tėvai

„Rajone yra 103 mokiniai, turintys nežymų, vidutinį, žymų ar labai žymų intelekto sutrikimą bei didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Kokioje mokykloje – bendrojo ugdymo ar specialiojoje – bus mokomas vaikas, renkasi tėvai. Jų pageidavimu 37 mokiniai lanko bendrojo ugdymo mokyklas“, – šio mėnesio pradžios statistiką pateikė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Meseckienė.

Pasak Švietimo pagalbos tarnybos (ŠPT) logopedės Giedrės Girdauskaitės, nežymų ar vidutinį intelekto sutrikimą turinčių vaikų ugdymo tikslas – ruošti savarankiškam gyvenimui, kad jie mokėtų persiskaityti tekstą, rašyti, skaičiuoti. Mokiniai, turintys vidutinį, žymų ar labai žymų intelekto sutrikimą, lanko lavinamąsias klases, jiems yra ir ateityje bus reikalinga kitų pagalba.

„Vaikų, kuriems nustatytas nežymus intelekto sutrikimas, žinios, gebėjimai yra kur kas žemesni nei bendraamžių, jų ugdymo programą rekomenduojame individualizuoti, – sakė ŠPT specialistė. – Prieš apsisprendžiant, kur vaikas mokysis, tėvams siūlome nuvažiuoti susipažinti su „Rasos“ mokykla. Neretai iš praeities šeimos atsineša tam tikros informacijos apie specialiąją mokyklą ir dažniausiai pabando vaikus leisti į bendrojo ugdymo įstaigą. Dalis tėvų vėliau vis dėlto atsigręžia į specialiąją mokyklą ir po kurio laiko džiaugiasi, kad vaikui kur kas geriau „Rasoje“. Kiti yra tos nuomonės, jog bendrojo ugdymo mokykloje jis geriau socializuojasi. Mokinio pasiekimai priklauso ir nuo tėvų, ir nuo vaiko gebėjimo adaptuotis, ir nuo mokytojo darbo.“

Strategijoje – integracija

Pasak G. Girdauskaitės, mokyti intelekto sutrikimą turintį vaiką bendrojo ugdymo mokykloje pedagogui yra nemažas iššūkis. „Tačiau integracija vyksta, valstybės lygiu orientuojama į tai, kad vis daugiau vaikų su intelekto sutrikimu turėtų būti mokomi ne specialiosiose, o bendrojo ugdymo mokyklose“, – sakė ŠPT specialistė.

Tą rodo ir Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje surašyti skaičiai. Šalies specialiosiose mokyklose 2012 m. mokėsi 1,1 proc. į bendrojo ugdymo švietimo įstaigas neintegruotų specialiųjų poreikių vaikų, 2017-aisiais turėtų mokytis 0,8 proc., o 2022 m. – tik 0,5 proc.

Be meilės nepadirbsi

Žinodami apie valstybės mastu planuojamus pokyčius, „Rasos“ specialiosios mokyklos pedagogai dirba savo kasdienį darbą su vaikais, kai kurie gilina žinias studijose. Šiandien šios mokyklos mokinių sąraše – 58 pavardės.

„Du autobusai kasdien apvažiuoja rajoną, mokinius paima iš namų, po pamokų veža atgal. Mokyklos bendrabutyje gyvena 16 vaikų, turinčių didelių ar labai didelių judesio ir padėties sutrikimų“, – kalbėjo įstaigos direktorė Lilija Žilinskienė. Savivaldybės lėšomis rudenį mokykloje įrengtas bendrabutis, erdvesni tualetai, pritaikyti judėjimo negalią turintiems mokiniams. Gerai būtų liftas ar keltuvas, tačiau jo nesant vaikams su dideliais judesio ir padėties sutrikimais pritaikytos pirmojo aukšto patalpos.

Vaikams su didele negalia pavalgyti, palaikyti higieną ir kt. padeda padėjėjos. Palyginti jaunam 44 darbuotojų kolektyvui reikėtų padėjėjais dirbti galinčių vyrų, nes vaikai auga ir sunkėja. Įstaigai trūksta ir psichologo.

„Mes nesame užbrėžę brūkšnio, kuris darbas priklauso mokytojui, o kuris – aptarnaujančiajam personalui. Tas, kuris vadovaujasi nuostata „man nepriklauso“, čia tiesiog nepadirba, – kalbėjo pedagogai. – Jeigu žmogus nemyli vaikų, jis čia sunkiai tvarkosi, tiesiog išeina. Tokio vaikai nepriima, atstumia, veja nuo savęs šalin.“

Kiek vaikų – tiek programų

„Mūsų mokiniams labiausiai reikia socialinių įgūdžių, pratintis prie gyvenimo. Dėl to pusė visų pamokų skiriama buities darbams, – sakė direktoriaus pavaduotoja ugdymui Ona Astranskienė. – Stengiamės vaikus išvesti į miestą, kad jie galėtų bendrauti, apsipirkti, pamatytų, kaip elgiamasi viešumoje, kas daroma, pavyzdžiui, bibliotekoje.“

„Pačios patyrėme, kad 7 metų vaikas, kurio šeimą aplankėme siūlydamos leisti jį pas mus į specialiąją mokyklą, nežinojo, nei kas yra vaikai, nei kas yra bala“, – prisiminė direktorė.

Ilgametės patirties yra sukaupusi dvidešimt penktus metus šioje mokykloje dirbanti pedagogė Eglė Labašauskienė. „Kiekvienais metais vaikai „sunkėja“, prie nežymaus intelekto sutrikimo prisideda kitos negalios: Dauno sindromas, elgesio, emocijų sutrikimai ir kt. Vaikus su nežymiu intelekto sutrikimu galima išmokyti ir skaityti, ir skaičiuoti. Dėl to tenka ieškoti naujovių. Naudoju daug kompiuterinių programų, kurios padeda lavinti kalbą, mokyti skaityti. Dirbu jungtinėje klasėje, visų penkių mokinių programos individualizuotos. Man sėkmė yra tada, kai vaikas, kurio ranka paralyžiuota, išmoksta rašyti, kai turintis Dauno sindromą atpažįsta ir parašo raides“, – kalbėjo mokytoja.

Pasak L. Žilinskienės, praeitą pavasarį pirmą sykį per daugybę metų specialųjį ugdymą kuruojančios specialistės buvo atvažiavusios į įstaigą pažiūrėti, kaip skaito intelekto sutrikimą turintys vaikai.

„Išvada tokia, kad mūsų mokiniai skaito nė kiek ne prasčiau, o dauguma – net ir geriau nei bendrojo ugdymo mokyklose besimokantys labai panašių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai“, – sakė direktorė.

Džiaugsmo savo darbe randa ir jauna specialistė Lina Rakauskaitė. „Lavinamosiose klasėse dirbu su 7–8 metų vaikais. Džiaugiuosi, kad mano mokinukai pasisveikina, išeidami atsisveikina, bendrauja, pasėdi suole, išmoksta paimti žirkles, nusiauna ir žino, kur padėti batus, iš kur paimti šlepetes. Man smagu, kai vaikai išmoksta šitą padaryti savarankiškai“, – kalbėjo mokytoja.

Ji dirba ir su vyresniais mokiniais. „Jaunuolius mokau buities darbų: pasigaminti maisto, serviruoti stalą, suplauti indus, prižiūrėti savo gyvenamąją aplinką, – vardijo L. Rakauskaitė. – Mokiniai tik keturi, bet visi skirtingi. Vienas gali skusti bulves, kitas to nepadarys. Yra, kam galiu paduoti pjaustymo lentelę, peilį, leisti dirbti prie viryklės.“

Geriausi vertintojai – tėvai

Judesio korekcijos mokytoja Vilma Paulauskienė tiesiogine prasme stato vaikus ant kojų. „Dirbu su fiziškai pačiais silpniausiais vaikais, juos masažuoju, vedu gydomąją gimnastiką. Didžiausias pasiekimas – kai vaikas, kurį mes iš pradžių nešiojome, nes jis nevaikščiojo, dabar jau ir vaikšto, ir laiptais lipa, nors jų paniškai bijojo ir net nesiartindavo“, – kalbėjo V. Paulauskienė.

Specialiojoje mokykloje yra keli vaikai su didele judėjimo negalia. „Vieną berniuką prieš 5 metus į mokyklą tiesiog atsinešėme, o dabar su kito asmens pagalba jis jau šiek tiek vaikšto. Masažai jį pastatė ant kojų. Ar čia sėkmė, pažanga? Manau, kad tikrai, – kalbėjo direktorė, pridurdama, jog „Rasos“ darbuotojai pirmiausia būna tėvų ašarų šluostytojai. – Ko gero, labiausiai sėkmę išgyvename tada, kai po metų kitų atvažiuoja tėvai mums pasakyti ačiū, o dabartiniams mokiniams atveža saldainių.“

L. Rakauskaitė teigė jau pastebinti besikeičiantį visuomenės žvilgsnį į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus auginančias šeimas. „Žmonės pradeda suvokti, kad specialioji mokykla šeimai yra pagalba, o ne bausmė. Čia vaikai jaučiasi gerai, yra saugūs, nepatiria patyčių, nes jie nors ir skirtingi, bet drauge – ir vienodi“, – sakė pedagogė.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-21.


  • 0

Gimnazistai gilinosi į mokslo paslaptis

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai įgijo neįkainojamos patirties, atlikdami tyrimus unikalioje mokslinėje laboratorijoje.

Mobili mokslinė laboratorija – tai išskirtinio dizaino vilkikas, kurio puspriekabėje įrengta klasė. Čia gausu mokslinės įrangos, įrengta 20 darbo vietų, o paskaitų vienu metu gali klausyti apie 30 mokinių.

Tris dienas 15 gimnazistų kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais įgyvendino savo idėjas ir atliko chemijos, biologijos, fizikos tiriamuosius darbus. Mokiniai pasirinko įvairias tyrimo temas: vitamino C kiekis vaisiuose ir daržovėse, odos valiklių ir burnos skalavimo skysčių savybės, vandens kokybė, geriausiai skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų tyrimas, įvairūs tyrimai su augalais ir kt.

Netrūko veiklos ir projekte nedalyvaujantiems mokiniams. Pirmąją dieną vyko projekto pristatymas, antrąją – visi norintys galėjo klausytis dokt. Jūratės Šlapkauskaitės paskaitos „Funkcionalusis maistas“ apie augalus, gaminančius tūkstančius sudėtingų cheminių junginių. Taip pat didelio susidomėjimo sulaukė dokt. Miroslavo Semaško rodomi įdomiosios chemijos bandymai.

Trečiąją dieną mokslininkai suteikė galimybę mokiniams apsilankyti vilkiko puspriekabėje įrengtoje klasėje ir stebėti, kaip atliekami tyrimai.

Paskutinioji diena buvo svarbi ir projekto dalyviams. Jie turėjo pristatyti savo atliktus darbus, atsakyti į mokslininkų klausimus. Kai kuriems gimnazistams tai buvo tikras iššūkis, teko nugalėti jaudulį ir auditorijos baimę. Tuo labiau kad tiriamoji veikla vis dar tęsiasi – darbus reikia aprašyti ir išsiųsti.

Projekto sėkmę bene tiksliausiai įvardijo jo dalyviai.

„Man tai buvo nauja patirtis, kuri įrodė, jog chemija ir biologija nėra mokslas, pilnas vien nuobodžios teorijos. Labai patiko mokslininkai, kurie su mumis bendravo nuoširdžiai, turėjo daug kantrybės mums aiškindami nesuprantamus dalykus. Tris dienas, kurias dirbau kuruojama mokslininkės, aš mėgavausi atliekamo tyrimo eiga. Manau, ši patirtis bus naudinga ateityje“, – taip apie savo darbą mobilioje mokslinėje laboratorijoje kalbėjo viena iš projekto dalyvių Diana Ustinovaitė.

Gimnazijos gamtos mokslų mokytojai džiaugiasi matydami susidomėjusius mokinius. Tikimės, jog sugriausime daugelio jų nuomonę apie sunkius ir neįveikiamus gamtos mokslus.

Mobilios mokslinės laboratorijos vizitai – tai viena iš projekto „Mokinių jaunųjų tyrėjų atskleidimo ir ugdymo sistemos sukūrimas – II etapas“ veiklų. Projektą įgyvendina Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Laboratorijos vizito į mokyklą tikslas – sudaryti sąlygas mokiniams atskleisti savo gebėjimus tyrinėjant aplinką ir gamtą moksliniais metodais, kuriant ir ieškant naujų technologinių sprendimų.

Rimutė LAZDAUSKIENĖ
Kybartų K. Donelaičio gimnazijos
direktoriaus pavaduotoja ugdymui,
chemijos ir biologijos mokytoja

Nuotr. Gimnazistai kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais turėjo galimybę įgyvendinti savo idėjas ir atlikti įvairius tiriamuosius darbus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-10.


  • 0

Iš Ky­bar­tų Kr­is­tijo­no­ Do­ne­laičio­ gim­nazijo­s­ m­o­ks­le­ivių kū­r­y­bo­s­

Gabrielius ZAVEC­KAS 

IR VĖL ŽVAIGŽDĖS, O GAL TIK ILIUZIJA

Iš­ju­nkite­ mė­nu­l­į, iš­ju­nkite­ ir mie­stą,
Užde­nkite­ stikl­ainiu­ jonvabal­iu­s, kad jie­ ne­š­vie­stų –

Ne­t je­igu­ ne­ju­dė­čiau­, dre­bė­damas iš­ al­kio,
Ne­t je­i ir ne­gy­vai pu­sny­ su­š­al­čiau­,

Aš­ vis dė­l­to norė­čiau­ žvaigžde­s naktie­s ste­bė­ti.
Taip trokš­tu­ pasil­e­isti te­kinas į žy­bčiojantį sl­ė­nį…

Man pase­kmė­s ne­rū­pi, tik du­okite­ taš­ku­otą dangų –
Įkvė­pęs jo gaivos pasiju­ntu­ l­y­g ant Ol­impo kal­no…

Se­niai re­gė­jau­ savo pal­y­dove­s,
Man ke­l­ią š­vie­čiančias į vie­niš­ą ry­tojų –
Gal­bū­t todė­l­ iš­vy­dęs pasiju­tau­ be­jė­gis,
Gal­bū­t todė­l­ pamirš­ti l­aiką,bū­tį aš­ u­žsinorė­jau­.

Ramiai š­vy­tė­kit žvaigždė­s – ne­ barbaras e­su­,
Be­t kartais ju­k po dangų pasivaikš­čiot pravartu­.

NAMAI, KU­RIE KVEPIA NAMAIS, IR SIENOJŲ MALDA

Mė­sos ar žu­vie­s ke­psnių ant žarijų kvapai,
Rožė­mis dve­l­kianty­s me­rginos pl­au­kai,
Pavasario oras, krintanty­s vy­š­nių žie­dai,
Svarbiau­sia – namai, ku­rie­ kve­pia namais:

Rąstai, taš­y­ti se­nol­io aš­triu­oju­ kirviu­,
Du­ona ru­ginė­ – ją gomu­riu­ iš­ l­ė­to l­ie­čiu­.
Rodos, pe­l­ė­sis sie­nos kampe­ – ir jis vil­ioja kvapu­,
Kai pe­rže­ngi sl­e­nkstį, tampa iš­ karto jau­ku­.
Gl­ostau­ kie­kvie­nąkart akimis trobos sie­noju­s,
Au­sį prigl­au­dęs girdžiu­, kaip praby­l­a dangu­s.

Aida BAR­KAUSKAI­TĖ
Nuotraukos iš prae­itie­s
Nemė­gstu nuotraukų al­bumų. Anksčiau mė­gdavau: maž­a mergaitė­ rož­iniu kaspinu, suknel­ė­, iš­tepta š­okol­adiniais l­edais, darž­e­l­io vaikų grupė­s kal­ė­dinis vaidinimas… Kol­ neatsirado kitokių nuotraukų. Pirmoji, į ku­rią tik neseniai įpratau ž­iū­rė­ti, – perriš­ta juodu kaspinu stovi ant mano komodos.
Sunku iš­tarti ž­odį VIE­NATVĖ. Nuotrau­kų ir vaiky­stė­s kambario al­savimas baugi­na mane. Noriu iš­trū­kti. Prival­au iš­mokti bū­ti.

Še­šė­lis
Vaiky­stė­je sekė­me viena kitai ŠIURPE­S. Tik dabar suž­inojau tikrąjį š­ių bauginančių istorijų pavadinimą. Ranka, iš­l­endanti iš­ karsto, griaučiai, sė­l­inanty­s paskui už­kl­y­­dusįjį į kapines, ž­mogaus š­eš­ė­l­is… Šeš­ė­l­is. Kaip dul­kių stul­pas miš­ke. Kaip seil­ė­s ant iš­š­l­uoto grindinio. Kaip maurai greta ty­ro š­al­tinio. Kaip…
Nereikia bė­gti nuo š­eš­ė­l­io. Ateis l­aikas ir jis pasirinks kitą pakl­y­dusią siel­ą.

Ne­rimas
Neramu, kad nepaž­įstu savęs. Minčių srautas l­y­g vė­jas pakeitė­ kry­ptį. Kas už­ po­ sū­kio? Tikė­jimas. Šviesioji pusė­.
Iš­dž­iū­vo nepasitikė­jimo savimi upel­is. Optimizmo ir tikė­jimo sausra iš­dž­iovino jį. Liko tik pozity­vi l­aiko tė­kmė­. Svajonė­ skrie­ti ratu. Kas už­ jo ribos? Nerimas.
Sė­kmė­s ir nerimo sintezė­ – tikimy­bė­, kad tuoj pat viskas gal­i suby­rė­ti į š­ipul­ius.

Publikuota: „Santaka“, 2015-02-17.


  • 0

„Ra­tas ant ašies braškė­dams…“ jau ap­sisuko

Įžanga

Žiemos vakarai. Advento takas, vedantis į GIMIMĄ, taip pat į sausį – METŲ RATO pabaigą. Pastebėjau, kad baigiantis metams žmonės pernelyg dažnai vartojažodį „ratas“. Įdomu. Atsiverčiau Dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir suradau visas siūlomas žodžio „ratas“ reikšmes.

Labiausiai sudomino žodžio reikšmės: skritulys su stipinais ir grupė žmonių. Šios reikšmės tiktų apibūdinti mūsų, kaip Kristijono Donelaičio bendruomenės, šiemetinę veiklą. Juk jau penkiasdešimt metų širdimi, mintimis ir darbais žvelgiame Tolminkiemio link ir sukame RATĄ ANT AŠIES. Likome vienintelė gimnazija Lietuvoje su poeto vardo inicialais, todėl net kartais ir braškantį, bet ratą sukame. Stipinai ratą sutvirtina, ištiesina, metaforiškai kalbant, susivienija ir padeda ratui kuo greičiau ir ilgiau suktis. Stipinų, manyčiau, turėtų būti ne mažiau dvylika. Juk Metų ratas. Taigi pradėkime nuo pradžių – RATO STIPINŲ.

PIRMAS. „Ei ryto rytelio, ryto ratuto…“ 

Mintis – idėja apie K. Donelaičio jubiliejinių renginių minėjimą gimė dar 2011 metų spalio mėnesį, kai nuvykome į tradicinį Guseve (Gumbinėje) rengiamą menų festivalį „Metų laikai“. Pertraukos metu akys nukrypo į fojė transliuojamus Kaliningrado televizijos reportažo fragmentus – Tolminkiemyje buvo sodinamos obelaitės.

Susižavėjusi idėja rytojaus dieną pravėriau gimnazijos direktoriaus S. Spangevičiaus duris. „Reikia palikti pėdsaką Tolminkiemyje ir mums“, – pratariau. Štai tada ir ėmėme rutulioti koplytstulpių – Metų alėjos idėją. Įspraudėme pirmąjį stipiną – abiturientų dovanos poetui jo 300-ųjų gimimo metinių proga viziją.

ANTRAS. „Rats ratą vijo vijo ir viens kito nepavijo…“ 

Jubiliejinių metų išvakarės. Spalio 26–27 dienomis Gusevo menų mokykla organizavo trečiąjį festivalį „Metų laikai“, skirtą K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Tarp 400 skirtingo žanro meno atlikėjų šurmuliavo ir mūsų gimnazijos mokiniai. Iš daugybės parodoje besipuikuojančių buvo išskirti gimnazijos mokinių tapybos darbai: Emilija Socilaitė laimėjo pirmąją vietą, o Gustė Venckūnaitė– trečiąją. Liaudies šokių kategorijoje gimnazijos merginų liaudies šokių kolektyvas užėmė antrąją vietą.

TREČIAS. „Botagas, ratai, vadžios – ir vėl iš pradžios“ 

Vis dar išvakarės. Lapkričio 15 d. Paežerių dvaro rūmuose K. Donelaičio „Metų“ posmais gimnazistai prabilo jau muzikos fone: festivalio „Viva la musica“ baigiamajame koncerte buvo atlikta dviejų dalių literatūrinė kompozicija, kurią parengė lietuvių kalbos mokytojas M. Bučinskas.

KETVIRTAS. „Savi ratai į sveikatą“ 

GretaMarijampolės liuteronų bažnyčios atidengto paminklo K. Donelaičiui tą lapkričio 22-osios popietę ištikrųjų jautėmės tarsi savuoseratuose: pirmasis poetui pastatytas paminklas po Nepriklausomybės atkūrimo ir dar Sūduvos žemėje! Skulptorius Zigmas Buterlevičius irgi sūduvis – Rygiškių Jono gimnazijos ugdytinis. Minioježmonės šypsojosi, plojo – marijampoliečiai džiūgavo. Ir mes kartusujais.

PENKTAS. „Taisyk ratus žiemą, o roges vasarą“ 

Nusprendėme poeto gimtadienį atšvęsti kiek anksčiau – gruodžio, o ne sausio mėnesį. Sumanėme savotiškai paeksperimentuoti – ieškoti naujų šiuolaikinį mokinį dominančių ugdymo formų. Integruotos pamokos nėra naujiena, na o pamoka-debatai, pamoka-susitikimas skamba daug patraukliau. Atviroje lietuvių kalbos ir tikybos pamokoje „Žmogus ar Dievas valdo likimą „Metuose“ atsakyti į klausimus mums buvo pasiruošę padėti net du dvasininkai. Pamoka-debatai vyko pusantros valandos. Nepaisant ginčų, priėjome išvadą, kad Dievas labiau lemia žmogaus likimą poemoje „Metai“, tačiau žmogus taip pat gali jį šiek tiek koreguoti ar keisti.

ŠEŠTAS. „Kokios rogės, toks ponas – kokie ratai, toks vežėjas“ 

Jubiliejiniai metai prasidėjo. Sausio 24 d. gimnazijoje vyko jau tradiciniu tapęs projektas „Mokinys mokiniui“, kurio metu gimnazijos trečiokai pristatė lietuvių literatūros pamokų apie K. Donelaitį projektinę veiklą. Jos tikslas buvo pateikti K. Donelaičio gyvenimą ir jo kūrybą kitaip: atskleisti poemos simbolius dailės darbuose, pristatyti būrų vaikų žaislų įvairovę, netgi parengti videomedžiagą – „Klausimėlį“ (mokiniai darbą atliko bendraudami ne tik su kybartiečiais, bet ir su vilkaviškiečiais).

SEPTINTAS. „Viską tu palik šitame rate / Kas priklauso tau, sukasi jame“ (Gytis Paškevičius) 

Kūrybinių darbų konkursas, kuriame kvietėme dalyvauti visas rajono vidurinio ugdymo mokyklas, tikėto „anšlago“ nesusilaukė. Nenuostabu, nes nevisiems lengvai įkandama poeto kūryba, didaktinis jo požiūris į to meto gyvenimą. Tačiau visi konkurso dalyviai buvo apdovanoti geromis mūsų renginių rėmėjų dovanomis ir, manau, nusivylusių nebuvo. Smagu, kad mokiniai pristatė įvairaus žanro kūrybinius darbus – esė, miniatiūras, samprotavimo rašinius, eilėraščius, įvairia technika atliktus piešinius. Konkurso nugalėtojais tapo ne tik mūsų, bet ir Gražiškių gimnazijos bei Virbalio vidurinės mokyklos mokiniai.

AŠTUNTAS. „Be kepurės ir be batų apie svirną suką ratą“ 

„Jau saulelė vėl…“ Ne, tikrai ne toks buvo tarptautinės konferencijos pavadinimas, bet SAULĖS RATĄ aš paminėjau dėl skaisčių jos spindulių kovo 14 d., kai į minėtą konferenciją sugužėjo lituanistai (ir netik) iš įvairių Lietuvos miestų. Rūpi, vis dar rūpi mano plunksnos broliams Donelaitis. Tada jaudindamasi pasakiau: „Ne saulelėjus kėlė, o jūs saulelę.“ Ir buvo verta. Konferencijoje „Kitaip kalbėtis su Donelaičiu“ pranešimus skaitė Vilniaus universiteto docentai, pedagogai, kultūrininkai, rašytojai…

„Donelaitis yra visų mūsų pradžia“, – baigusi skaityti savo kūrybą pasakė tada rašytoja G. Adomaitytė. Na, o aš dar pridurčiau – paties Kristijono pradžia buvo SAULĖ, jos ratas rytiniame Tolminkiemio klebonijos lange. Būtent pavasaris, kaip ir poemoje, vėl tapo atgimimo metas ir mūsų gimnazijoje ieškoti naujų bendravimo formų, dalytis gerąja patirtimi su apskrities mokyklomis, išklausyti mokslininkų naujausių įžvalgų apie senosios literatūros skambesį, perteikti jas šiandieniam jaunimui – tautos atžalynui, kuris galbūt po kelių dešimčių vėl kitaip minės klasiko jubiliejų.

DEVINTAS. „Liežuviu nors nuo ratų purvą mazgok, o rankoms valios neduok“ 

Kovo 15 d. ir vėl mus globojo SAULĖ, o žmonės būreliais traukėį kultūros centre netrukus prasidėsiantį minėjimą-koncertą „Laiko ženklai“, skirtą Kristijono Donelaičio vardo suteikimo mokyklai 50-mečiui.

Koncertas išsiskyrė originalumu ir įdomiais vaidinimais, kuriuose buvo prabylama apie didžiausias žmogaus vertybes: tikėjimą, sąžinę, meilę.

Buvo įteikti padėkos raštai mokytojams, pasiekusiems aukštesnes kategorijas, ir aptarnaujančiam personalui, kuris visada prisideda prie garbingų darbų ir juos atsakingai atlieka, sveikinimo žodį tarė svečiai. Tačiau įspūdingiausią staigmeną pateikė Pasaulio kybartiečių draugijos valdyba ir buvusieji mokinių tėvų komiteto pirmininkai, padovanoję gimnazijai vieną iš šimto praėjusiais metais Lietuvoje išleistų faksimilių – L. Rėzos 1818 m. išleistos K. Donelaičio poemos autentišką pavyzdį.

DEŠIMTAS. „Mažieji ratai sukasi, kai didelis ratas pradedasuktis“ 

Tikra tiesa slypi šioje liaudies išmintyje – didelis ratas turi savo idėjomis skatinti mažuosius. Gimnazijos administracijai kilo idėja pasodinti 300 ąžuolų giraitę poeto vardo atminimui įamžinti. Į talką susirinko mokytojai, mokiniai, dalyvavo Pasaulio kybartiečių draugijos nariai ir kt. Gausaus entuziastų būrio dėka prie Virbalio tvenkinio buvo pasodinta netgi daugiau kaip 300 ąžuolų.

VIENUOLIKTAS. „Kieno ratuos sėdi, tam ir giesmę giedi“ 

Spalio 29 d. mes, gimnazijos mokytojų delegacija, besibaigiančių jubiliejinių METŲ RATAIS atvykome į Tolminkiemį – Kristijono pastangomis 18 a. viduryje puoselėtą ir lietuvišką žodį tąkart išsaugojusią Mažosios Lietuvos parapiją. Nebe pirmą kartą vaikštinėdami po bažnyčios šventorių, autentiškais tų laikų baldais apstatytą kleboniją, žvilgsniu lytėdami gerokai paaugusias per trejus metus obelaites, nebuvome pernelyg linksmai nusiteikę. Ypač po muziejaus direktorės L. Silovos žodžių: „Mes jūsų nuo pirmadienio laukiame. Dvi dienas kotletus šildžiau, paskui pasakė, kad koplytstulpių iš Kybartų gimnazijos iki iškilmių neatveš. O gaila. Gal pavasarį pavyks?“

Viliamės, kad pavyks, kad nepritrūks to vieno popierėlio, dėl kurio anksčiau straipsnyje minėta gimnazijos abiturientų dovana šį kartą nepasiekė Tolminkiemio.

Na, o šventinis minėjimas buvo organizuotas puikiai: spalio 28 d. Kaliningrado (Karaliaučiaus) filharmonijoje įvyko iškilmingas jubiliejinis Kristijono Donelaičio metų vakaras.

Sveikindama susirinkusiuosius kultūros viceministrė Agneta Lobačevskytė akcentavo, kad per visą Lietuvai sudėtingą laikotarpį K. Donelaičio vardas buvo atspirtis tiems, kam rūpėjo lietuvių tautos išlikimas. Buvo pagerbti ir apdovanoti kaliningradiečiai, nusipelnę puoselėjant jo kūrybą bei įamžinant atminimą. Vizito metu Kristijono Donelaičio vardas suteiktas Nesterovo (Stalupėnai), kur 1740–1743 m. kantoriumi dirbo K. Donelaitis, bibliotekai. Delegacija aplankė paminklą poeto gimtinėje Lazdynėliuose, paminklą Guseve, kur K. Donelaitis buvo pakrikštytas. Iškilmingas minėjimas įvyko ir Tolminkiemyje – čia poetas tarnavo parapijiečiams didžiąją savo gyvenimo dalį. Tolminkiemio bažnyčioje ir buvusioje klebonijoje, kur buvo sukurti „Metai“, 35 metus veikia Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus.

Ragaudami obuolių iš naujai pasodinto poeto garbei sodo, spaudėme ranką šios idėjos sumanytojui N. Kitkauskui, kuris jau būdamas garbingo amžiaus vis dar viltingai žiūrėjo į apleistus našlių namo pamatus. Architekto nuomone, jie turėtų atgimti. O greta šulinio išsirikiuoti mūsų gimnazistų ąžuolinė „Metų alėja“. Viliamės, kad taip ir bus.

DVYLIKTAS. „Aukso ratais ir prie karaliaus privažiuosi, ir dangun nuvažiuosi“ 

Kristijono Donelaičio 300-ųjų metinių minėjimą gruodžio 9 d. Kultūros ministerijoje vainikavo šventinė popietė ir lietuvių grožinės literatūros klasiko atminimo puoselėjimui nusipelniusių žmonių pagerbimo ceremonija.

Kultūros ministro padėkos raštais, atminimo medaliais ir knygomis apdovanoti Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas dr. Napoleonas Kitkauskas ir draugijos nariai už aktyvią, kūrybingą ir ilgametę veiklą populiarinant lietuvių literatūros klasiko atminimą ir nuolatinį rūpestį prižiūrint memorialines vietas Tolminkiemyje bei Lazdynėliuose. Pagerbti daugiau kaip du dešimtmečius veikiančios K. Donelaičio draugijos Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, Marijampolės skyrių nariai, K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių jubiliejaus komisijos nariai, taip pat ir mes – Kybartų K. Donelaičio gimnazijos atstovai: direktorius Saulius Spangevičius, lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė, technologijų mokytojas Alfonsas Juškevičius. Tai buvo staigmena mums visiems – būti pastebėtiems, anot patarlės, karališkoje menėje (kultūros ministerijoje).

EPILOGAS 

Grįžkime prie „Metų“ poemos. „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai/ Irgi žemes biaurias išplėšdams teškina šmotais.“ Ar tikrai sunkiai ritosi Kristijono Donelaičio darbų ratas? Braškėdamas? Tikrai ne. Gimnazijos bendruomenė, kaip stipinai ratuose, padėjo RATUI smagiai suktis ir vežimas sparčiai riedėjo per visus metus.

Kadangi literatūros klasikas buvo didaktikas, aš irgi straipsnį norėčiau baigti savotišku pamokymu. Prisiminusi gruodžio 3 d. jau antrą kartą šiemet į gimnaziją atvykusio ir gimnazijos trečiokams paskaitą skaičiusio literatūrologo Regimanto Tamošaičio mintį „Gyvenime nebuvo pažadėta, kad bus lengva“, norėčiau tvirtai pasakyti, jog veikla niekada nebus varginanti, jeigu sumanymas yra kilnus. K. Donelaitis savo kūryboje darbą iškėlė kaip svarbiausią vertybę, sakė, kad tik nuoširdžiai dirbdamas žmogus patiria pasitenkinimą ir naudą.

Suprantu, jog nemažai žmonių šiandien skeptiškai vertina darbą, mokiniai dažnai klausia, kodėl poema „Metai“ baigiama žodeliu „vargsim“ – kaip savotiška aliuzija į tautos ateitį. Tai, kas buvo vertinama prieš šimtą, du, tris šimtus metų, šiandien gali atrodyti niekniekis, nebe svarbios tampa tradicijos. To niekas sustabdyti negali. Tačiau kai pradedamos paminti svarbiausios moralinės vertybės: atsakomybė, sąžinė, žmogiškumas, tada nelieka nieko kito, kaip tik kalbėti apie žmonijos moralinę degradaciją.

Todėl Mokytojui skirta ypatinga misija – savo pavyzdžiu mokiniams įrodinėti amžinųjų vertybių tiesas, kaip ir Kristijonas Donelaitis įrodinėjo savo parapijiečiams, juk „be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo, / O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam“.

Nijolė ČERNAUSKIENĖ
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

Nuotr. Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius, lietuvių kalbos mokytojai Nijolė Černauskienė ir Mindaugas Bučinskas, III klasės mokiniai Laurynas Drazdys, Gabrielius Zaveckas ir Jonas Valaitis Marijampolėje prie paminklo K. Donelaičiui.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-01-10.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian