Entuziastas, ant kurio laikosi Kybartų sportas

Entuziastas, ant kurio laikosi Kybartų sportas

Kybartų sportas – tiek krepšinis, tiek futbolas – neįsivaizduojamas be vieno žmogaus – Juozo Murino. Be jo neįsivaizduojamos ir šiais metais šešiasdešimtmetį švenčiančios Vilkaviškio rajono krepšinio pirmenybės „Santakos“ laikraščio taurėms laimėti.

Nepanoro važinėti į Vilkaviškį

J. Murinas nuo mažens žaidė futbolą, o krepšinis į jo gyvenimą atėjo jau mokyklos laikais. Kaip pasakojo pats kybartietis, vasarą visi vaikai žaisdavo futbolą, o žiemą vieni rinkdavosi ledo ritulį, kiti – krepšinį. Prie pastarųjų buvo ir jis.

Niekada ūgiu iš aplinkinių neišsiskyręs J. Murinas žaidė gynėjo pozicijoje. Jis buvo greitas, taiklus, gerai kamuolį mokantis valdyti krepšininkas.

Tuometiniame „Pergalės“ laikraščio turnyre J. Murinas nuo 1972 m. žaidė maždaug du dešimtmečius. Vėliau jis treniravo bei vadovavo įvairioms Kybartų komandoms. Šiandien kybartietis yra vienas iš „Santakos“ laikraščio taurės varžybų valdybos narių.

„Rungtyniauti pirmenybėse pradėjau jau dirbdamas mokytoju. Tuomet su Justinu Kazlausku, Juozu Jurkynu, Antanu Žaku bei dar keliais kybartiečiais subūrėme „Mokslo“ komandą. Ji buvo tarsi atsvara Vilkaviškio „Švietimo“ ekipai. Į pastarąją komandą keletą iš mūsų taip pat kvietė tuometinis jos vadovas Justinas Šačkus, bet nepanorome važinėti į Vilkaviškį“, – prisiminimais dalijosi J. Murinas.

Sėkmė vis nusisukdavo

Kaip žaidėjas J. Murinas niekada nebuvo laimėjęs „Pergalės“ laikraščio turnyro, nors finale rungtyniavo ne vieną sykį. Deja, kaskart pritrūkdavo sėkmės. Bene įsimintiniausias pašnekovo sužaistas finalas įvyko Pilviškiuose prieš „Švietimo“ komandą.

„Mes daug finalų pralaimėjome kelių taškų skirtumu. Fortūna vis nuo mūsų nusisukdavo. Taip buvo ir tąsyk. Tuomet išvakarėse žaidėme labai sunkų pusfinalį, o mūsų pagrindinis vidurio puolėjas Vytautas Ziegoraitis išsisuko čiurną. Darėme viską, kad jis atsigautų ir galėtų žaisti. Aišku, jis žaidė finale, bet, galima sakyti, tai darė viena koja. Po pirmojo kėlinio dar pirmavome, bet antrajame jau „Švietimas“ įrodė savo pranašumą“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Vis dėlto baigęs žaidėjo karjerą ir pradėjęs treniruoti jaunuosius Kybartų krepšininkus J. Murinas pajuto pergalės skonį. Jo vadovaujami kybartiečiai du kartus triumfavo pirmenybėse, ne kartą tapo jų prizininkais.

„Pamenu, kaip kartą finale žaidėme su vilkaviškiečiais. Rungtynėms besibaigiant keletas kybartiečių buvo priversti palikti aikštę dėl išnaudoto asmeninio pražangų limito. Aš vis dairiausi į atsarginių žaidėjų suolą ir nežinojau, ką leisti į aikštę. Nepastebėjau, kad šalia ant grindų guli Nerijus Puida. Jam, matyt, nugarą skaudėjo ar vietos ant suolo nebuvo. Tai pamatęs liepiau jam greitai eiti į aikštelę. Užtikrintas Nerijaus žaidimas tada mums ir leido iškovoti pergalę. Komandai apie savo neapsižiūrėjimą tuomet nieko nepasakojau“, – juokėsi J. Murinas.

Tais laikais, kaip ir dabar, pirmenybėse buvo galima komandoms įsiregistruoti keletą vadinamų legionierių – žaidėjų iš kitų rajonų. Kūno kultūros institute studijavęs J. Murino mokinys kybartietis Aidas Neščiokas vis atsiveždavo aukšto lygio legionierių, kurie labai padėdavo Kybartų komandai. N. Puida buvo vienas iš jų.

Iš rajono į Kybartų pirmenybes

Galima sakyti, jog neseniai pasibaigusios 41-osios Kybartų miesto krepšinio pirmenybės išsivystė iš tuometinio „Pergalės“ laikraščio turnyro. J. Murinas buvo vienas iš jų pradininkų, o šiuo metu jis – pagrindinis varžybų organizatorius.

„Laikraščio „Pergalė“ krepšinio taurės kovos prasidėdavo spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, o baigdavosi dar prieš Kalėdas. Mums nesinorėdavo keletą likusių žiemos mėnesių nieko neveikti, tad ir sugalvojome organizuoti Kybartų miesto pirmenybes. Seniau jose dalyvaudavo vien Kybartų krašto komandos. Būdavo susirenka net 12 ekipų. Šiemet varžybose kovėsi aštuoni klubai, bet tik penki iš jų atstovavo Kybartų kraštui. Žmonių mažėja, tad mažėja ir žaidžiančiųjų krepšinį“, – apgailestavo pašnekovas.

Nepaisant visko, J. Murinas džiaugėsi, kad didžioji kybartiečių krepšininkų dalis – buvę arba esami jo auklėtiniai. Tai parodo, kad dirbta ne veltui. Ypač jam malonu, kad Kybartuose atsiranda žmonių, kurie sportu „dega“ taip pat, kaip ir jis. Krepšinio reikalus į savo rankas vis labiau perima Rimantas Kivylius.

Varžėsi Lietuvos čempionate

Su krepšiniu susijusi didelė J. Murino gyvenimo dalis. Jis ne tik pats buvo žaidėjas, treneris bei komandos vadovas, bet ne vienus metus teisėjavo ir rajono pirmenybėse. Anot jo, seniau žaidėjai būdavo santūresni, ramesni, tad teisėjauti būdavo daug lengviau. Tiesa, pats kybartietis tikino visada buvęs emocingas, ne kartą baustas ir techninėmis pražangomis.

Jau baigęs žaidėjo karjerą J. Murinas kartu su bičiuliais kybartiečiais Artūru Virbicku ir Gitanu Kavaliausku subūrė rajono rinktinę, su kuria varžėsi antrojoje šalies lygoje. Tai įvyko prieš pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Tada rajono komandoje taip pat rungtyniavo vilkaviškiečiai Audrius Jankauskas, Saulius Čivinskas, Marius Burauskas, virbalietis Valdas Geležiūnas, keletas kitų sportininkų.

Mūsų krašto ekipa kovojo Kauno zonoje ir ne kartą tapo stipriausia šio regiono komanda. Tiesa, laimėti zonų nugalėtojų turnyro mūsiškiams taip ir nebuvo pavykę.

„Mūsų zonoje buvo nemažai stiprių komandų. Viena iš jų – dabar aukščiausioje Lietuvos lygoje rungtyniaujanti Prienų ekipa. Tuomet jos garbę dar gynė dabartinis komandos treneris Virginijus Šeškus. Jo komandai perlipti mūsų barjero taip niekada ir nepavyko“, – prisiminė pašnekovas.

Kovodami antrojoje Lietuvos lygoje mūsiškiai turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su krepšinio federacijos virtuve, susibičiuliavo su ne vienu įtakingu krepšinio atstovu.

Ragina išlaikyti dvasią

Anot pašnekovo, dabar krepšinis – daug greitesnis nei buvo prieš kelis dešimtmečius. Tiesa, seniau komandos žaisdavo nors ir lėčiau, tačiau naudodavo daugiau derinių, organizuodavo labiau apgalvotas atakas. J. Murino teigimu, paskutinė komanda, kuri žaidė „senų laikų“ krepšinį buvo brolių Tomo, Rolando ir Arūno Šunskių vedama „CH6T“ ekipa.

Nors pats J. Murinas krepšinio nežaidžia jau seniai, tačiau per televizorių stebi didžiąją dalį rodomų rungtynių. Su draugais jis taip pat vyksta į kone visas Kauno „Žalgirio“ namų rungtynes Eurolygoje.

„Gaila, jog šiais laikais žmonės yra labiau materialistai. Seniau visi daugiau dirbdavo iš idėjos. Norėtųsi, kad ir dabar atsirastų entuziastų, kurie negailėtų laiko, burtų žmones, kviestų sportuoti. Kodėl Kybartuose yra „Sveikatos“ futbolo klubas, o Vilkaviškyje tokio nėra? Todėl, kad Kybartuose visada atsirasdavo tų, kam „Sveikata“ rūpėjo. Jei sporto mėgėjų netrūks, gyvuos ir pats sportas“, – teigė J. Murinas.

Andrius GRYGELAITIS

Santaka_20170316_Murinas
Autoriaus nuotr. Juozas Murinas namuose saugo daugybę per karjerą iškovotų trofėjų.

Publikuota: “Santaka”, 2017-03-16.