Gimnazisto įžvalgos – poezijoje ir esė

Gimnazisto įžvalgos – poezijoje ir esė

Gimnazistą Gabrielių Zavecką mokanti lituanistė Nijolė Černauskienė jį apibūdino kaip ypatingo kritinio mąstymo jaunuolį humanitarą. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinys nuolat sėkmingai dalyvauja kūrybiniuose konkursuose. Savo mintis jis atskleidžia esė žanro rašiniuose ir eilėraščiuose – brandžiuose, drąsiuose, „paskanintuose“ humoru.

Turi gebėjimų ir drąsos

Vienas iš paskutinių Gabrieliaus pasiekimų – pirmoji vieta ir vienkartinė stipendija Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga skelbtame mokinių rašinių konkurse „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“ Priėmęs jaunimo sambūrio „Pro Patria“ patriotiškumo iššūkį, G. Zaveckas parašė esė pasiūlyta tema.

„Priversti savo kartą (save pačius) ir ateities kartą pamilti Lietuvą taip, kaip ji yra verta, panašu, yra didžiausias iššūkis ir darbas mums, daugiausiai valios ir pasiaukojimo reikalaujantis pasiryžimas. O laukti nėra prasmės – Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Ateitis prasideda dabar, ne rytoj“, – savo darbe teigė gimnazistas. Svarstydamas, kam reikalinga Lietuvos valstybė, Gabrielius padarė išvadą: „Lietuvos žemė, kalvos ir lygumos, upės ir ežerai būtų beprasmiai, jei ne lietuviai, kuriems visi šie dalykai turi išskirtinę reikšmę. Lietuva – lietuvių namai, ji mūsų darbų tikslas. O siekdamas aiškaus, tau svarbaus tikslo, visuomet randi jėgų atsistoti, kad ir kiek kartų bebūtum suklupęs.“

Už išugdytą gebėjimą atsiskleisti per žodį šiandien G. Zaveckas dėkingas savo mokytojams. „Penktoje klasėje lietuvių kalbą pradėjo dėstyti mokytoja Ingrida Valaitienė. Grūdo į visus konkursus, kiek tik rado. Tuomet man tas nelabai patiko, bet dabar jai esu dėkingas, kad išugdė meilę kūrybai“, – kalbėjo vaikinas.

Drąsos kurti gimnazistas pasisėmė skautų stovyklose. „Vienas įdomiausių dalykų stovyklose tas, kad jose susipažįsti su visokio plauko žmonėmis: vienas fotografuoja, kitas virtuoziškai groja gitara. Buvo keletas, kurie užsiima menine kūryba. Iki tol kūryba man atrodė nerimtas, gal net nevyriškas užsiėmimas. Tačiau kai pamačiau, jog į tai rimtai ir su užsidegimu žiūri autoritetingi žmonės, požiūris iš lėto pradėjo keistis, – pasakojo Gabrielius. – Esė – gana laisvos struktūros žanras. Ją rašydamas galiu nesunkiai įpinti ir humoro elementų, ir savo nuomonę, laviruoti tarp įvairių kalbos stilių. Šita laisvė labiausiai ir vilioja. O apie eilėraščius sunku ką nors pasakyti… Arba žmogui patinka poezija, arba ne. Matyt, aš iš tų, kuriems patinka.“

Už humorą ir kritiką 

G. Zavecko eilės ne tik gilios. Vaikinas nesibaimina „pabarstyti“ jų humoru, satyra. „Tuščias pajuokavimas – tai griekas, / O satyrai galvą nulenkiu žemai“, – taip jis apibūdina savo žvilgsnį į aplinką.

Beje, humoras – vienas iš dalykų, siejančių gimnazistą ir jo lietuvių kalbos mokytoją.

„Tapęs N. Černauskienės mokiniu įgavau drąsos juokauti. Laikui bėgant supratau, jog mano ir mokytojos humoro supratimas kur kas panašesnis, negu pasirodė iš pirmo žvilgsnio“, – kalbėjo gimnazijos trečiokas. Jam patinka, kad literatūros pamokose atsiranda vietos diskusijai. Tada atsiskleidžia humoro jausmas, gilios įžvalgos. Šioje klasėje esama smagios tradicijos pasibaigus pamokai „suskelti“ anekdotą. Ne visi iškart patiki, jog tai yra natūralu ir tikra.

„Prieš porą metų siekiau ekspertės vardo. Man baigus vesti pamoką, kurią stebėjo specialistės, ir joms tebesant klasėje prie manęs priėjo Gabrielius su draugu. „Tai gal anekdotą?!“ – atsiklausė ir čia pat vieną papasakojo. Viešnia nustebusi pasiteiravo, ar mes čia taip specialiai surežisavę esame. Paaiškinau, kad tai tikrai nesuvaidinta, dažna mūsų diena būna tokia“, – prisiminė N. Černauskienė.

Be humoro, abiem – pedagogei ir jos mokiniui – itin artima poeto Vytauto Mačernio kūryba. „Egzistencija yra pagrindinė tema, kuria rašo Gabrielius, – apibendrino N. Černauskienė. – Aš stebiu jauno žmogaus nerimą, džiaugsmą, svarstymus, nepasitenkinimą socialine ar politine situacija. Jis kelia sau klausimus – gražu, kai pats pajėgia į juos atsakyti. Kai matau, kad kuris nors Gabrieliaus darbas yra tikrai stiprus, po juo vis parašau: „Lietuva apie tave dar išgirs!“

Paklaustas apie autoritetus gimnazistas vardija: „Teatre didelis autoritetas man yra Rolandas Kazlas, poezijoje – Vytautas Mačernis, iš satyrinių kūrinių autorių – Sigitas Parulskis. Jeigu teisingai pasirinksime autoritetus, tai ir eisime teisingu keliu. Yra lotyniškas posakis „Mokykis, bet iš mokytų.“

Kritiškai vertindamas, pavyzdžiui, bendraamžių siekį „patikti“ „Facebook“ tinkle, jaunuolis nebijo būti nepopuliarus. Eilėraštyje „Jeigu aš iškelsiu nykštį“ (Pamokslas internetiniams narcizams) Gabrielius rašo: „Jeigu aš iškelsiu nykštį, / Kažkas džiaugsis juo penkias sekundes. / Tas kažkas budės kol gyvas, / To trumpo džiaugsmo laukti pasiruošęs.“

Įsitikinęs, kad teisybė gimsta ginče, vaikinas sako: „Jeigu visi eitų pasroviui, tai nueitų ir nutekėtų nežinia kur. Kartais savas ir svetimas ydas reikia viešai išsakyti, nes kitaip visi galvos, kad tai yra norma, ir nesupras, jog tas kelias yra klaidingas.“

Daug darbų įvairiems konkursams teikęs autorius, be abejo, ir pats yra gavęs kritikos. „Ji labiau nei pagyros padeda tobulėti, jei gebi atsirinkti, kurios pastabos argumentuotos ir teisingos. Manau, kad vien pagyrimai yra blogiau negu vien tik kritika“, – svarstė jaunasis kūrėjas.

„Z kartos“ atstovas

„Dabar labai dažna frazė „Z karta“. Šitas apibūdinimas kelia vos ne baimę, kas tokie yra šitie jauni žmonės. Gabrielius yra tikras vadinamosios Z kartos atstovas, kuris nesibaidydamas šiuolaikinių technologijų geba atrasti pagrindinį „ingredientą“, savo kryptį visoje pažinimo „mišrainėje“, moka planuoti laiką, randa jo knygai“, – savo mokinį apibūdino lituanistė N. Černauskienė.

Kitąmet gimnazistui teks apsispręsti, iš ko gyvenime valgys duoną. Dabartiniai jo interesai nėra paviršutiniški: teatras, skautai, visuomeninio gyvenimo įvykiai. „Nenoriu sakyti, kad ir politika, nes kai žmogus pasako ja besidomintis, tai atrodo, jog turi būti baisiai protingas. Kol kas nesijaučiu šioje srityje labai apsišvietęs“, – kalbėjo G. Zaveckas. Vis dėlto galvodamas apie studijas jis sakė sprendžiantis dilemą, ką rinktis: psichologiją ar tarptautinių santykių ir politikos mokslus.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Lituanistė Nijolė Černauskienė savo mokinį Gabrielių Zavecką išskiria kaip jauną žmogų, įgytas žinias kiek ironiškai ir metaforiškai siejantį su šiandienos aktualijomis.

Publikuota: “Santaka”, 2015-04-09.