Įamžintas animacijos novatoriaus atminimas

Įamžintas animacijos novatoriaus atminimas

Gražų rugsėjo šeštadienį Kybartuose atidengta atminimo lenta unikaliam animatoriui Zenonui Šteiniui. Prie jo gimtojo namo M. Mažvydo gatvėje susirinko daugybė menininko bičiulių ir talento gerbėjų.

Atrodė, kad senasis pastatas, kuriame dabar gyvena Zenono pusbrolio šeima – Ramutė ir Romas Jablonskiai, daug metų kantriai laukė, kada jo ypatingojo gyventojo atminimo ženklas dailiai įsikomponuos į namo eksterjerą. Tarsi nukirstas ir į gatvę atgręžtas pastato kampas puikiai tiko atminimo plokštei pakabinti.

Prieš atidengiant atminimą liudijančią lentą, Pasaulio kybartiečių draugijos patalpose sunkiai tilpo žmonės, susirinkę į menininko atminimo popietę.

Renginį organizavęs Kybartų seniūnas Romas Šunokas skaitė atsiminimus apie kraštietį, kalbino atėjusius artimuosius, pažįstamus ir draugus. Ore sklandė jaukumas ir šiluma, nes draugų, artimųjų žodžiai skambėjo taip, lyg Zenonas nebūtų niekur išėjęs – buvęs dabar ir čia drauge su visais. Prisimintos juokingos istorijos iš jo gyvenimo bei smagūs nutikimai. Atsiminimais apie tėtį dalijosi iš jaudulio virpanti Zenono dukra Aušra Strakalaitienė. Nepamiršta padėkoti dailininko atminimą įamžinusiam paminklų dirbtuvių savininkui Vitui Špakauskui.

Skambėjo Zenonui skirtos dainos. Susirinkusieji galėjo apžiūrėti dar niekur nematytus dailininko piešinius, kuriuos R. Jablonskienė kažkada atrado palėpėje, pamatyti privačiose kolekcijose esančių kūrinių kopijas.

„Desertui“ parodytas Z. Šteinio kurtas animacinis filmas „Dosnumas“, pinte supintas tik iš lietuvio sielai suprantamų simbolių ir skirtas motinai.

Išskirtinio braižo animatoriaus darbai, sukurti prieš kelis dešimtmečius, ir dabar turi gilią prasmę.

Pirmąjį filmuką Z. Šteinys sukūrė prieš gerus 30 metų. Žaismingas, novatoriškas „Buvo buvo, kaip nebuvo“ tuomet atrodė ypač drąsus. Jame jau tada buvo panaudotas trispalvės motyvas.

Kybartuose demonstruotą animacinį filmą „Dosnumas“ menininkas sukūrė 1988 m. Dar po dvejų metų gimė filmukas „Kadaise Lietuvoje“ (pagal Vilniaus įkūrimo legendą).

Paskutiniojo savo filmo „Batas“ Z. Šteinys nepabaigė. Kūrybinė grupė įgyvendino šį režisieriaus sumanymą po jo mirties.

Dailininką artimai pažinoję draugai sakė, jog ši istorija – tarsi apie patį autorių. Zenono sukurtas personažas – batas – nukeliauja į Maskvą, Paryžių, eina per Angliją, Indiją ieškodamas savo šeimininko.

Po daugybės nuotykių ir vargų jis savo šeimininką suranda Užupyje. Tame pačiame Užupyje, kur dailininkas pusrūsyje įrengtoje nedidelėje studijoje gyveno, kūrė, praleido daug gerų ir blogų dienų.

Z. Šteiniui šįmet būtų sukakę 70 metų. Po septynių dešimtmečių jis tarsi vėl sugrįžo į savo namus ir iš autošaržo atminimo lentoje linksmai, bet šiltai žvelgia į gatvės praeivius nuo savo gimtųjų namų sienos.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Į gatvę atgręžtas pastato kampas puikiai tiko Zenono Šteinio atminimo lentai pakabinti.

Publikuota: “Santaka”, 2016-10-08.