Jų vardus žinojo visi „Sveikatos“ žaidėjai

Siejo draugystė

Ne storu dulkių sluoksniu padengti archyvai, bet geranoriška žmonių pagalba padėjo iškelti į dienos šviesą du draugus, futbolo aistruolius ir ryškias asmenybes: Vytautą Kochanauską, Kybartų futbolo patriarchą, Lietuvoje žinomą futbolo specialistą, ir Juozą Klimą, trijų aukštųjų mokyklų absolventą, Lietuvos kariuomenės pulkininką leitenantą.

Gražūs tarpusavio santykiai siejo šiuos žmones. Abu kadaise, tik skirtingu laiku, žaidė Kybartų „Sveikatos“ komandoje, abu tapo treneriais, dviese puoselėjo istorinį futbolo žygį po kaimus ir mažus miestelius, kur dažniausiai ir užauga būsimos sporto žvaigždės. V. Kochanauskui šiais metais būtų sukakę 90 metų, o J. Klimui – 109-eri. Šio žmogaus epistolinis palikimas išties gausus: futbolo jaunuomenei parašytos knygos, sportininkams skirtos ugdymo metodikos, laiškai, kai kurie adresuoti ir V. Kochanauskui.

Sensacijos aikštėse

Apie vieną iš tokių mažų miestelių 1956 m. laikraštis „Sportas“ rašė: „Lietuvos futbolo didžiausia sensacija buvo Plungės „Linų audiniai“. Šiai komandai ryškiai nervus padirgindavo Kybartų, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės futbolininkai. Tačiau niekam iš jų nepavyko tapti Lietuvos futbolo čempionais. O 1956 m. tai pasisekė padaryti nedidelio Žemaitijos miestelio (8 tūkst.gyventojų) Plungės „Linų audinių“ futbolo komandai.“ Kas iš tikrųjų ją atvedė iki čempionų vardo, žinojo gal pora žmonių. Vienas jų – J. Klimo auklėtinis, plungiečių treneris Antanas Jadziauskas. Jį gerai pažinojo ir V. Kochanauskas.

J. Klimas buvo Kauno kūno kultūros instituto docentas, pirmasis futbolo dėstytojas šalyje. Jis negailėjo patarimų buvusiam savo auklėtiniui A. Jadziauskui. Tačiau J. Klimo niekas nekėlė ant postamento. Dėstytojas 1950 m. buvo pašalintas iš Kūno kultūros instituto už antitarybines pažiūras ir nuotaikas. Korumpuotų valdininkų nuostabai, jaunų talentų ugdytojas parodė išties čempionišką (1938 m. Lietuvos futbolo čempionas, 4 kartus (1932, 1933, 1937, 1946 m.) Lietuvos ledo ritulio čempionas, 2 kartus (1933,1934 m.) Lietuvos vyrų krepšinio čempionas) charakterį. Jis nepasidavė psichologiniam valdžios spaudimui, nepuolė į alkoholio liūną (kaip daugelis kitų žymių sportininkų) ir toliau dirbo treneriu-konsultantu visuomeniniais pagrindais.

J. Klimą pažinojo visi Kybartų „Sveikatos“ žaidėjai. Jo vardą su didžiausia pagarba tardavo V. Kochanauskas, kuriam docentas rašė: „Ne tas tikras futbolininkas, kuris laimi, bet tas, kuris moka pralaimėti.“ „Sveikatai“ jis linkėjo nepasiduoti ir pasiekti aukštą prieškarinį lygį.

V. Kochanausko vadovaujamiems futbolininkams pavyko prasimušti į geriausių Lietuvoje komandų elitą. Sekant Plungės pavyzdžiu, buvo sukurta dar viena sensacija: beveik užmiršta mažo miestelio komanda tapo Lietuvos futbolo aukščiausios lygos dalyve! J. Klimas talkino savajai „Sveikatai“, padėjo susisteminti treniruočių medžiagą. V. Kochanauskui teko svarbesnis vaidmuo: sukurti palankią psichologinę atmosferą, rūpintis žaidėjų buities ir treniruočių sąlygomis, sutelkti komandą į vieną stiprų kumštį. Žurnalistai taip pat pasistengė. Savaitraštis „Sportas“ visai Lietuvai pranešė žinią, kad nedidelio Kybartų miestelio, kur gyvena vos 7000 gyventojų ir žaidėjų pasirinkimas nėra didelis, komanda 1980 m. tapo šalies futbolo aukščiausios lygos dalyve! Ekipoje tuo metu žaidė tik Kybartuose išugdyti žaidėjai.

Nosis nukabindavo ir vokiečiai

Apie „Sveikatos“ sportines aukštumas doc. J. Klimas V. Kochanauskui rašė: „1930 m. su „Sveikata“ pirmąkart patekau į Rytprūsių (Vokietija) sostinę – Karaliaučių, kur žaidžiau su vietos „Konkordija“. Visi buvom patenkinti rezultatu, laimėjom! Džiūgavom, įveikta viena geriausių Rytų Vokietijos komandų! Mūsų gynėjas, žymusis Vytautas Geležiūnas rūbinėje apglėbė mane rankomis.“

Prisiekę aistruoliai mena, kad anuo metu komandoje žaidė žinomos Lietuvos futbolo žvaigždės. Kai kurie futbolininkai buvo šalies rinktinės žaidėjai. Tai – Edis ir Oskaras Čižauskai, broliai Vytas, Vladas ir Pranas Geležiūnai, broliai Glukauskai, broliai Kilmonai, J. Klimas bei kt.

J. Klimo žodžiai, parašyti viename iš laiškų V. Kochanauskui, liudija, jog prieškarinės kartos „Sveikatos“ pasirodymai to meto fanams labiau panašėjo į futbolo šou. Susidomėjimas rungtynėmis buvo milžiniškas. Futbolo aistruoliai, liaudiškai kalbant, „šniūrais“ traukdavo stebėti eilinių rungtynių ir nenusivildavo. Valandų valandas minia stebėdavo įvykius aikštėje, gerte gerdavo teigiamas emocijas, akys žaibuodavo, nuo šauksmų žandikaulius skaudėdavo, kai kuriems gerklės ištindavo… Kitaip ir būti negalėjo, nes futbolas buvo vienintelė pramoga žmonėms, gyvenantiems mieste prie Lieponos upelio.

1981 m. „Sveikata“ – vėl aukščiausioje lygoje! Ką tai reiškė vietiniams aistruoliams? Futbolo veteranai, anuo metu žaidę mylimame klube, tvirtina, kad dabartiniams Kybartų fanams to neįmanoma suvokti, nebent palygintume su krepšiniu – Kauno „Žalgiriu“ ir Europos čempionų lyga! O štai kaip iš Kybartų stadiono spinduliavusias nuotaikas perteikia J. Klimas, rašydamas V. Kochanauskui: „Berods, rungtynės „Sveikatai“ buvo lemiamos. Žiūrovai mėtė švarkus, kepures iš didelio džiaugsmo. Jiems grįžo senosios, prieškarinės „Sveikatos“ dvasia.“

O kokia tai buvo dvasia? Kinkos virpėjo tuometiniams futbolo meisteriams iš Vokietijos, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų futbolo centrų. Atvykę išlošti, tituluoti žaidėjai galiausiai nukabindavo nosis prieš provincialus iš Kybartų. Apie tai rašė daugelis prieškario laikraščių. Kauno „Iliustruotas sportas“ 1929 m. pateikia štai tokį palyginimą: „Ir provincija Kaunui daro gėdą. Kauniečiai pralaimi, o užsispyrę kybartiečiai dažnai laimi.“

Sigitas KURAS

Publikuota: “Santaka”, 2017-05-20.