Ka­ro ve­te­ra­nas pa­si­ti­ko de­vy­niasde­šim­tmetį

Ka­ro ve­te­ra­nas pa­si­ti­ko de­vy­niasde­šim­tmetį

Sausio 30 dieną vienam iš keturių Kybartuose likusių Antrojo pasaulinio karo veteranų teko atlaikyti sveikinimų laviną – guviam ir humoro nestokojančiam Modestui Sabaliauskui tądien sukako devyniasdešimt. 

– Nemaniau, kad tiek metų sulauksiu, nes mano gyvenimo įvykiai sveikatos nepridėjo, bet gal užgrūdino, – pasitikdamas pasveikinti atvykusį seniūną Romą Šunoką kalbėjo kybartietis. – Karas – baisus dalykas. Net septyni dešimtmečiai taikos neištrynėjo iš atminties.

Kybartietis kariauti buvo pašauktas būdamas devyniolikmetis. Tuomet jam iš gimtųjų namų greta Virbalgirio teko iškeliauti beveik dešimčiai metų. Savo gimtinę M. Sabaliauskas vėl pamatė tik 1950-aisiais.

Veteranas prisiminė pirmąsias savaites, kai jie, jauni vaikinai, laukė, kur nublokš likimas. Mat prognozuoti, kur būsi išsiųstas, niekas negalėjo.

Jauniems kariams teko kęsti nepriteklių, badą. Tuomet M. Sabaliauską gelbėjo tik suvalkietiškas racionalumas. Karys sugebėjo rasti būdų, kaip išmainyti „machorką“ į duoną ir taip pasidvigubinti savo maisto davinį, mat pats nerūkė, o rūkantiesiems tabakas tuo metu buvo labai svarbus. Kiti, valgyti gavę po nedaug, dažniausiai liesos sušalusių kopūstų sriubos, sirgo. O stiprios fizinės ir dvasinės sveikatos kybartietis kariavo. Buvo rimtai sužeistas, gyvybę tuomet jam išgelbėjo mamos įsegtas medalikėlis. Pasveiko ir vėl kariavo.

Jo karas nesibaigė net Berlyne, kur jau buvo aišku, kad vokiečių kariuomenė sutramdyta. Lietuvis prisiminė, kad tuomet jiems teko bendrauti su amerikiečių kariais. Pabijojusi, kad lietuvių kareiviai nepabėgtų pas amerikiečius, sovietų valdžia visus juos veikiai išsiuntė iš Berlyno. Tuomet M. Sabaliauskui buvo pasakyta, kad jis bus priskirtas prie šešioliktosios lietuvių divizijos, kuri per Kaliningradą važiuos namo. Tačiau į minėtą diviziją kybartietis nepapuolė, likimas jį vedžiojo klaidžiais sovietų sąjungos keliais dar gerą penketą metų…

Veteranas atsiminė, kad išvažiuojant iš Berlyno už tarnybą jam buvo įteikta keliolika porų kojinių, medžiagos paltui…

Dėliodamas neišdildomus atsiminimus M. Sabaliauskas tvirtino, jog rusų valdžia visada mokėjo „praplauti smegenis“. Propaganda buvo ir tebėrajų stiprioji pusė. Veteranas net neabejojo, kad įvykiuose Ukrainoje dalyvaujantys rusų kariai yra paveikti ir įtikinti, jog daro „šventą“ darbą.

Karo mėsmalę perėjęs veteranas sakė dar ir dabar gaunantis sveikinimų iš Rusijos valdžios, kartais sulaukiantis ir kitokių dėmesio ženklų.

Audringo savo gyvenimo etapo, kurį teko tuo metu iškęsti nevienam jaunam lietuviui, kybartietis nei gailisi, nei keikia.

– Buvo toks laikas, taip reikėjo, taip gyvenome, – sakė veteranas. – Svarbiausia buvo išgyventi. Džiaugėmės kiekviena ramia diena, gardesniu kąsniu, patogesniu rūbu.

Buvęs Antrojo pasaulinio karo veteranų tarybos pirmininkas M. Sabaliauskas tik apgailestauja, kad tų, su kuriais būtų galima pasidalyti prisiminimais, vis mažiau. Prieš gerą dešimtmetį mūsų rajone veteranų dar buvo per 150. Tačiau žilagalvių karo dalyvių gretos kasmet retėja. O mintys, iškylančios mąstant apie karo pasiglemžtą laiką, kaskart aiškesnės, gildančios širdį. Tebėra ir noras pasakyti visiems, jog karas yra baisus…

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Autorės nuotr. Prisimindamas karą Modestas Sabaliauskas nekeikia likimo už jam skirtus išbandymus.

Publikuota: “Santaka”, 2015-02-07.