Kad praeitis užmarštin neišeitų

Kad praeitis užmarštin neišeitų

Gruodžio 2 dieną Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis turėjo renginį ir kelionę, kurios maršrutas vedė abipus Nemuno, brolių Vailokaičių gyvenimo keliais.

Pirmasis sustojimas buvo Sintautų kapinėse. Čia palaidoti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą pasirašiusio signataro Jono ir jo brolio kunigo Juozo Vailokaičių tėvai. Atsidėkodami už rūpestį paminklą tėvams broliai užsakė Italijoje. Toks paminklas – vienintelis Lietuvoje, jis yra valstybės saugomas paveldas.

Kitapus Nemuno aplankėme Paštuvos kapines, kur ilsisi broliai Vailokaičiai. Juos žinojo ir vertino visa laisva Lietuva 1918–1940 m. Jiedu buvo bendraminčiai ir ekonominės laisvės kūrėjai, savo darbais pasiekę tiek, kad Lietuvą žinojo visos didžiosios šalys. Tik baisioji karo audra be gailesčio viską sunaikino. Kunigas Juozas buvo ištremtas į Sibirą, o grįžęs kunigavo Paštuvos bažnytėlėje iki pat mirties 1953 m. Parapijiečiai jį labai mylėjo. Signataras Jonas su šeima priverstinai emigravo į Vokietiją. Prispaustas sunkios ligos 1944 m. mirė. Priešmirtiniame laiške šeimai rašė: „Norėčiau, kad laikams aprimus, mano palaikai būtų pervežti į Lietuvą.“ Labai daug metų praėjo belaukiant tų ramių laikų…

Nuoširdumą ir pagarbą signatarui Jonui Vailokaičiui parodė Kauno rajono savivaldybės vadovai, organizavę palaikų iš Blankenburgo perlaidojimo gražią ceremoniją Paštuvoje. Tai buvo 2007 m. rugpjūčio 18 d. Nuo tada broliai ir vėl kartu. Jų amžino poilsio vietoje liko ir mūsų gėlės, žvakelės, malda bei pagarba.

Palikę brolių Vailokaičių ramybės uostą Kauno rajono keliais pajudėjome Raudondvario link. Čia buvome laukiami Vailokaičiams skirtoje popietėje. Kultūros centro salėje susirinko daug to krašto šviesuolių – pagyvenusių žmonių. Kas paminėjo kunigėlį Juozą, kas turėjo sukaupęs atsiminimų apie signatarą Joną, kas buvo dalyvavę perlaidojime, kas lankantys brolių kapus. Apie šių didžiavyrių gyvenimą išsamiai kalbėjo aktorė Alvyda Sipienė. Kiekvienas jos žodis iš signataro Vlado Terlecko knygos „Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai“ pasiekė širdį. Raudondvario kultūros centro direktorė Jolanta Zizienė kėlė svarbią mintį, kad artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui būtina tinkamai įvertinti Nepriklausomybės Akto reikšmę ir deramai įprasminti signatarų atminimą, kad jaunoji karta suvoktų ir pagarbiai vertintų jų idėjas bei atliktus darbus.

Verta buvo popietėje prisiminti ir tai, kas pamiršta. Dar esant gyvam Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentui Bronislovui Lubiui valdybos sprendimu signataras Jonas Vailokaitis buvo pripažintas geriausiu ano meto pramonininku. Tada buvo numatyta deramai pažymėti jo pasiekimus ir pastatyti paminklą. Tam reikėjo tik artimųjų pritarimo. Signataro dukra Ramutė Backer atsiuntė pritarimo ir padėkos laišką. Apie tai žinojo ir dabartinis pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Jei stalčiuose raštai atsirastų, gal būtų galimybė pažadą įgyvendinti iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukakties. Lietuva to labai laukia. Juk dirbant broliams Vailokaičiams kilo mūrinė Lietuva, šuoliais vystėsi pramonė, savo lėšomis jie mokėjo stipendijas dviem šimtams studentų, teikė paramą visur, kur tik jos reikėjo.

Šventėje Raudondvaryje neapsieita ir be dainų. Gėrėjomės naujai susibūrusiu Raudondvario „Senjorų“ ansambliu ir dar negirdėtomis jų dainomis. Mes, Pasaulio kybartiečių draugijos moterų vokalinis ansamblis „Senjoros“ (vadovė Irma Menčinskienė), taip pat dovanojome susirinkusiesiems savo gražiausias dainas.

Irena BACEVIČIENĖ
Pasaulio kybartiečių draugijos narė

Nuotr. Renginyje buvo parengta broliams Vailokaičiams skirta ekspozicija.

Publikuota: “Santaka”, 2016-12-10