Neabejojame, kad Virtualiųjų Kybartų lankytojus sudomins toliau spausdinamas tekstas. Tai ištrauka iš Kybartuose gimusios Kauno valstybinio muzikinio teatro solistės BERNARDOS PETRAVIČIŪTĖS autobiografinės knygos „NEATPLĖŠTI LAIŠKAI“ (Kaunas, „Naujasis lankas“, 2012.)

 Š. m. gegužės 27 d. 15 val. ši knyga bus pristatyta Kybartų „Saulės“ progimnazijoje. Dalyvaus pati autorė ir Kauno muzikinio teatro solistai.

B. Petravičiūtė gimusi 1935 m. sausio 8 d. Kybartuose. Ten lankė vidurinę mokyklą. (Ir dabar dar apsilanko Kybartuose dėdės Juozo ir  dėdienės Onos Sakalauskų namuose.) 1956 m. baigusi Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, Bernarda įgijo solinio dainavimo specialybę. 1961 m. baigė Vilniaus valstybinę konservatoriją ir Karmen vaidmeniu debiutavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Per 50 metų šiame teatre sukūrė daugybę vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, surengė begalę koncertų. Į knygą „NEATPLĖŠTI LAIŠKAI“ autorė eilėmis ir proza suguldė ryškiausius savo gyvenimo epizodus.                                                                                         

„Seniai, labai seniai, kai dar Lietuva buvo „pati sau“ ir nepriklausė nei Rytams, nei Vakarams, pietvakarinėje jos pusėje, prilipęs prie Vokietijos sienos buvo gražus miestukas.

Miesto centre platūs šaligatviai, švietė didelės, turtingos vokiečių, žydų parduotuvių vitrinos, kuriose per Velykas lingavo zuikiai, o žiemą Kalėdų seniai viliojo visokiomis išmonėmis. Atvykėlis, išlipęs iš traukinio, stebėdavosi: „Vaje, mažasis Kaunas!..“ Iš tolo matomas naujoviškos bažnyčios bokštas (ją projektavo arch. V. Landsbergis-Žemkalnis) ir čia pat pūpsanti sena klasikinė cerkvė. Miestą į dvi dalis dalijo platus bėgių mazgas, o viduryje stovėjo graži, ilgiausia Lietuvoje geležinkelio stotis. Dalis perono buvo dengta, stotyje buvo įvairių patalpų, trijų klasių restoranas ir Respublikos Prezidento apartamentai, į kuriuos Jis atvykdavo incognito ir su šeima eidavo į Eitkūnus pas gydytoją.

Tai mano Kybartai.

Moterys tada nešiojo poilgius drabužius, skrybėlaites, mūvėjo pirštinaites, o rytais į miestą pabirdavo samaninės spalvos uniformomis vilkintys vyrai. Tai – Lietuvos muitinė.

Tokią uniformą mūsų šeimoje vilkėjo mano senelis Juozas Petravičius, mano Tėvas Albinas ir bobutė iš mamos pusės. Muitinės tarnautojų namai daugiausia buvo Daugirdo gatvėje, dėl raudonų plytų juos vadino raudonbučiais.

Vieną šaltą žiemą, tuoj po Naujųjų Metų, 5-ajame name pradėjo laukti manęs. Bet kur tau! Buvau užsispyrusi Ožiaragė ir nepajudėjau iš vietos. Akušerė Vera Nazarova ir keli gydytojai kaip kokie budeliai kankino mamą, o kartu ir mane. Tai truko tris paras. Mamos gyvybė geso. O kaip aš? Neatsimenu?! (Moterys tada gimdydavo namie ir… kaip Dievas duos!) Pagalba jau buvo iškviesta. Tada pakilo visi užkardai ir iš Vokietijos riaumodamas atlėkė „Horchas“. Muitinėje visi lengviau atsiduso (žinojo, kas vyksta mūsų namuose). Pasienietis įšoko vos pristabdžius ir parodė kelią į mūsų kiemą.

Prie vairo sėdėjo pats chirurgas ginekologas Aleksandras fon Švarcbachas iš Karaliaučiaus. Jį lydėjo jo vokiškas aviganis.

Atsisakęs gydytojų pagalbos, pasiliko tik akušerę ir pareiškė, kad mane „čiečkavos“, bet akimirksniu pakeitė sprendimą, pasiraitojo rankoves ir „pristatė“ mane visą! Tėvui pasakė: „Gimdyvės padėtis beviltiška, o „šitą“ galit išmest…“  Šitas daiktas buvau aš. Vėl zujo daktarai, kvepėjo vaistais. Traukė iš mirties nagų mano mamą, kuriai po 23 dienų turėjo sukakt dvidešimt metų. Taigi visi nutarė, kad dabar šiuose namuose laidotuvės nereikalingos.

Naktiniu traukiniu atvažiavo bobutės (45 m.) sesuo gražioji Adelė (42 m.) iš Kauno, kur gyveno su šeima. Mano sumaitotas (budelių) kūnelis buvo suvyniotas į ryšulį, ir Adelė, lydima mūsų kaimynų, išskubėjo į stotį. Kad „nepakavotų“ manęs bedievės, pakeliui karo kapelionas apšlakstė mane (tą ryšulį), matyt, švęstu vandeniu ir nelabai domėjosi, kokios lyties kūdikis ten viduj.

Per rytinį speigą tėvas mus „pakrovė“ į ekspresą Berlynas–Ryga. Du garvežiai lėkė net kaukdami, vežė mane laidot. Buvo 1935 metų sausio 8 diena. Tą dieną už jūrų marių gimė Elvis Preslis. (Kai televizija prisimena jo gimtadienį, širstu, kad pamiršta mane.)

Adelės kaimynas, 92 m. „carskas“ daktaras, protingas ir greitas aukštaūgis, vaizdelį įvertino profesionaliai: „Violetinė varlė. Gar gyva. Tik jokio lašo maisto. Iš karto nužudysim. Na, varle, parodyk pilvą…“ O tuo metu Valstybės teatre buvo rodomos puikios operos, karaliavo Antanas Kučingis, Juozas Mažeika, Kipras Petrauskas, Ipolitas Nauragis, Petras Oleka (jau ir režisavo) ir gražus būrys solisčių.

Jei kas būtų pasakęs, kad šita „varlė“ mokysis dainuoti pas P. Oleką, o vėliau dainuos su A. Kučingiu „Fauste“ ir „Rigolete“, tai būtų buvęs juodžiausias humoras, įžūlus ir netaktiškas. Lietuviškai sakant – kiauliškas.

Po kelių parų pradėjau laidyti gerklę ir pūstis kaip pripučiamas žaislas. Gavau lašą ramunėlių arbatos. Ledai pajudėjo! Taip pasakytų Ostapas Benderis, kurio autoriai gražų „savos kūrybos“ skyrelį nusirašė nuo Jaroslavo Hašeko.

Į Kybartus grįžau po šv. Velykų, kai mama jau buvo sustiprėjusi.

Devynių mėnesių pradėjau vaikščioti, krėčiau nežmoniškus pokštus, o trejų metų – įsimylėjau Čižeikų Alfoną ir pasakiau: „Alfonas labai gražus ir labai gražios jo rankos“. „Rankų liga“ lydi mane visą gyvenimą…

Pirmasis žodis, kurį kūdikystėje ištariau, turbūt buvo „muitinė“. O muitinėje mane labai lepino, viską leisdavo daryti. Kai su mama grįždavom iš Vokietijos per pasienio punktą, „raportuodavau“ budintiesiems, ko Eitkūnuose valgėm, ko pirkom ir ką nešamės namo. Visi juokdavosi.

Bet visi juokai ir nerūpestingas gyvenimas baigėsi, kai Kybartuose pasirodė pirmieji rusų kareiviai su milinėmis lig žemės ir su pempių kyvikiais ant galvų. Išvijo visus iš muitinės raudonbučių, muitinė pamažu buvo likviduota, prasidėjo trėmimai. Tada gyvenome centrinėje gatvėje, Zaganevičiaus name. Visi džiovino duoną, drabužiai buvo ryšuliuose, o mane vakarais guldydavo su suknele, kojinaitėmis ir net batukais (kad būtų greičiau). Suaugusieji vakare neidavo gulti, sumigdavo tik auštant, kai viskas nurimdavo. Visi buvo pervargę nuo protu nesuvokiamų dalykų.

Karštą birželio sekmadienį Kybartus sudrebino vokiečių tankai. Buvom išvaduoti. Pro namų langus sviro mūsų trispalvės, žmonės verkė iš džiaugsmo, bučiavosi gatvėse. Vokietukai buvo linksmi, žadėjo žaibišką karą, žaibiškai suvarė į getą mūsų žydus ir su Dievo vardu ant pilvų („Gott mit uns“ ant diržo sagčių) žaibiškai juos sušaudė. (Dievas, matyt, tuo metu atostogavo.) O paskui rusiškas speigas tarsi plėšrus paukštis žaibiškai suleido nagus į vermachto vyrus, ir karo ratai žaibiškai pradėjo riedėti atgal Berlyno link.

„Antrieji“ rusai į Kybartus atėjo suvargę ir be entuziazmo. Kariavo daug moterų. Apie bombardavimus, badą ir žudynes rašysiu kitoje savo knygoje, dabar pakalbėkime apie karo pabaigą.

Taigi, žydėjo obelys, kvepėjo sodai, o žmonės net neįtarė, kad po didelio džiaugsmo vėl atslinks juodos trėmimų dienos.

Sėdime klasėje ir laukiame, ką pakvies direktorius, atėjęs su nepažįstamais vyrais. Ir atėjo! „Alė L. Susidėkit knygas ir eikit namo“, – sako direktorius Neščiokas. Visi apmirštam. Mokytoja K. parausta, jos akys akimirksniu užtinsta. Žinojom, kad ji irgi ruošiasi. Kas kitas?

Tėvas grįžo prie „savo elektros“, kurios jaunystėje mokėsi Vokietijoje. Buvo paskirtas steigti Kybartuose miesto elektrinę. Geležinkelis turėjo savą. Tad tiesė linijas, statė stulpus, o senuosius vežė ir krovė mūsų kieme. Paskui tėvas juos dalijo kaimynams malkoms.

Mokiausi aš „visaip“. Matematika – prastai, kalbos – gerai. Kūriau eilėraščius. Rašiau visoms progoms, minėjimams, iš vakaro gaudavau užduotį, o ryte eilės jau buvo „iškeptos“.

Gerai mokėjau rusų kalbą, tad scenoje visada deklamuodavau rusiškus eilėraščius. Kartą per Lenino mirties metinių minėjimą deklamavau (!) ką tik išmoktą eilėraštį.

Iškilmingai ištariau pirmąją frazę:

„Pustj bylo tak…“ (Tarkim, kad buvo taip…), o toliau galvoje tuščia.

„Pustj bylo tak…“ – pasakiau antrą kartą. Girdėjau, kaip kažkas sufleruoja, ištariau trečią „Pustj bylo tak…“, nusilenkiau ir išėjau. Pasigirdo ovacijos. Bet mokytoja rusistė nebarė.

Tik po kelerių metų muzikos mokytojas Bronius Šulskis (vienas garbingiausių Kybartų žmonių) man pasakė: „Laimė, kad to nuotykio niekas nesureikšmino ir nepranešė saugumui. Būtum, vaikeli, su visa gimine išvykusi pas „baltas meškas“.

Dainavau mokyklos chore, šokau baletą hm, hm, vaidinau, vėliau prasidėjo intensyvi sportininkės karjera. Šuoliai į tolį, trumpos bėgimo distancijos ir – Jo didenybė krepšinis. Prasidėjo begalinės spartakiados: Vilkaviškis, Marijampolė, Kaunas, Vilnius, paskui Leningradas, Ryga ir Maskva.

Neįsivaizdavau savo gyvenimo be Kūno kultūros instituto, bet staigus apsisprendimas buvo netikėtas ne tik draugams, bet ir man pačiai. Rinktis dainavimą Juozo Gruodžio muzikos mokykloje sugundė Algis Apanavičius (buvęs kybartietis, vėliau – kompozitorius, LRT televizijos garso režisierius – viomic pastaba). Jis pats jau keleri metai Kaune privačiai mokėsi skambinti fortepionu. Jų namuose visi gimtadieniai virsdavo muzikiniais vakarais, ir Gražina Apanavičiūtė – dar mergaičiukė – sodriu balsu traukdavo numylėtą „Mano sieloj šiandien šventė“.

Nuo tada, kai pravėriau sunkias J. Gruodžio muzikos mokyklos duris, Ugnegiasių (dabar J. Gruodžio) gatvelė Kauno centre man išliko nutvieksta saulės. Ir tas švaros kvapas, ir gražios, elegantiškos moterys, kurios priėmė mano dokumentus, dar buvo iš Smetonos laikų. Taip. Tai buvo pokario Kaunas ir „senojo sukirpimo“ žmonės.

Iš Kybartų atsivežiau būtinai reikalingą charakteristiką, kurią parašė mokslo dalies vedėjas, toks Jasionis. Namie su tėvu atplėšėm voką ir nustėrom. Be visų pagyrų, paskutinis sakinys buvo: „Į komjaunimą stoti buvo griežtai atsisakiusi“. O varge! Didysis tautų tėvas Stalinas drausmingai papsėjo  „Komandirskij“ tabako prikimštą pypkę ir juokų nemėgo. Buvo 1952 metai. (Netrukus, 1953 m. pavasarį, jis pakratė kojas.)

Taigi tą charakteristiką parodžiau p. Vilkickaitei. Ji perskaitė ir tarė: „Dabar ją pasidėk pas save, jei reikės, aš pasakysiu. O gal nereikės…“

Ir nereikėjo.“

KAI GRĮŠIU Į KYBARTUS

Prikelsiu iš kapų visus –
Tegul namo keliauja,
Ir grindinį gatvelės mūs
Pačiupinėsiu sauja.

Kieme prie durų obelies
Lauks nubraižyta „klasė“,
Ir koklių duženos gulės,
Kur paslėpėme tąsyk…

Pakvips ir flioksai patvory,
Tamsa atslinks su kauke,
Langai vaikystės keturi
Jau vakarienės šaukia…

ŠIAUDINIŠKIŲ DVARAS

Dėdei Juozui Sakalauskui

Į sutemas paniro dvaro parkas,
Rūke lyg šilkas blizga pievų vatos.
Mes gelžkeliu kulniuojam į Kybartus,
Alvito pervaža šiek tiek dar matos.

Mus graibo mėnuo, tas vaiduoklis baltas,
Ant pabėgių keisti šešėliai tupi.
Ten vieškelis prie lygumų prikaltas,
Vingiuoja balzganas lyg pieno upė.

Alvitas čia. Ir dvaras tas apleistas,
(Į Skardupius čia eidavom po karo),
O jei prikeltų jį nagingas meistras,
Šopenas suskambėtų vėl, ko gero…

Pro langą traukinio VAIKYSTĖS klausiu:
Ar sirpsta gervuogės ant parko griovio?
Dabar atėjus gaučiau gal į ausį,
Kad privačioj valdoj lyg vėpla stoviu.

Parengė VioMic