Fut­bo­lo le­gen­dos: Algi­man­tas sugrįž­ta

Niekada nepamirš

Mes skubame užaugti, išmokti žaisti futbolą, pasenti. Į mūsų vietą stoja kiti – jauni, pilni entuziazmo, plačių polėkių. Toks buvo ir Algimantas Mikalauskas – garsus 7-ojo dešimtmečio „Sveikatos“ komandos futbolininkas. Jau būdamas paauglys, jis žaidė šioje komandoje.

Nenumaldomai bėga laikas. Greitai bus 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė sportinę karjerą. Jau blanksta prisiminimai, kad jis buvo visų laikų greičiausias Lietuvos futbolininkas. „Galima viską pasaulyje pamiršti, bet to vyriško žaidimo, kuris vadinamas futbolu, – niekados“, – mano A. Mikalauskas, gyva futbolo legenda.

Sužinojęs, kad kovo 14 d. rengiamas tarptautinis futbolo turnyras komandos draugui Romualdui Karkai atminti, Algimantas pažadėjo atvykti į Kybartus. Jis nori matyti jaunų futbolininkų kovas.

Gyvenimo būdas

Algimanto išsilavinimas – pramonės technologas-projektuotojas. Tvirtas charakteris leido suderinti mokslą, darbą ir futbolo treniruotes. Aukštuosius mokslus A. Mikalauskas baigė Maskvoje neakivaizdiniu būdu. Pradėjo dirbti Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, daug metų užėmė aukštas pareigas Vilniuje, Pramonės projektavimo institute.

Buvęs futbolininkas mėgsta įvairius liaudiškus posakius ir palyginimus, būdingus Suvalkijos krašto žmonėms. Nerūko. Visada pasitempęs, tvarkingas. Skaito istorinės tematikos knygas. Mėgsta stebėti futbolo varžybas. Dažniausiai tai daro „nuotoliniu būdu“, per televizorių. Pastaruoju metu pamėgo regbio varžybas, nes anūkas Tadas yra visai neblogas regbininkas.

A. Mikalauskui 76-eri – skaičius, kaip jis pats sako, nėra toks didelis, nes buvęs komandos draugas R. Simanavičius jau skaičiuoja 90-uosius. Algimantas be galo jautrus savo draugams veteranams. Sužinojęs, jog A. Civinskas gydosi Kauno klinikose, paprašė jo telefono numerio, kad galėtų pasiteirauti apie sveikatą.

A. Mikalauskas visai neseniai sužinojo, jog Lietuvos futbolo federacija už išskirtinius nuopelnus futbolui jį apdovanojo medaliu.

Lengvaatletis, tapęs futbolininku

Protėjas (gr. Proteus) senovės graikų mitologijoje – jūrų dievas, kuriam buvo priskiriama pranašavimo galia ir sugebėjimas pagal norą keisti išvaizdą. Algimanto, kaip ir graikų dievo, daugiaplaniškumas stebino. Tvirtas atletiškas kūno sudėjimas labai imponavo lengvosios ir sunkiosios atletikos specialistams. Jie sportininką gundė stoti į Kūno kultūros institutą, tačiau jis pasakė „Ne“.

Algimantas gebėjo varžytis dešimtyje sporto šakų. Šiandien žaidžia tinklinį, rytoj – krepšinį, poryt – ledo ritulį… Dar buvo šachmatai ir šaškės. Be to, jis buvo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinės narys, puikus sprinteris, vos ne sporto meistras. Geras rankininkas, o jei reikia, pažais ir stalo tenisą, pakilnos sunkumus. Balkone dar nesurūdiję svarmenys, kas dieną Algimantas mankštinasi, atlieka kvėpavimo pratimus.

Gera ta sportinė aura. Dukra Miglė kitados atstovavo vaikų jaunimo sporto mokyklai, puikiai mėtė ietį. 1962 m. gimęs sūnus Rimas žaidė futbolą kartu su I. Pankratjevu, dabartiniu Lietuvos futbolo rinktinės treneriu. Anūkas Tadas pripažintas perspektyviausiu 2013 m. Lietuvos regbininku, keturiolikmetė anūkė Agnė bando savo gebėjimus pliažo tinklinyje.

Įsiminė ir viena Algimanto pranašystė. Rungtynės vyko Kybartuose. Svečiai vilkaviškiečiai ruošėsi mušti 11 m baudinį. Kol varžovų puolėjas taisėsi kamuolį, Algimantas nesnaudė. Sumojęs momento svarbą, pribėgo prie vartininko ir sušnibždėjo: „Žiūrėk dešinį.“ Vartininkas Č. Bacevičius, visų sirgalių džiaugsmui, atrėmė smūgį. Kamuolys nėrė būtent į dešinį vartų kampą.

Šachmatininkas aikštėje

Kartą Algimantas pasakė: „Sporte nesiekiau garbės, norėjau tik varžytis.“ Varžytis tik jam būdingu stiliumi: žaisti tiksliai, racionaliai, dėl komandos interesų.

Panaudojęs didžiulę savo fizinę jėgą, galėjo sumaigyti bet kokį varžovų žaidėją, tačiau kaulų laužytoju netapo. Būdamas komandos kapitonas, žaidė atidžiai, minkštai, niekino gruboką žaidimą. Elgėsi lyg didmeistris prie šachmatų lentos. Iš anksto numatydamas 2–3 ėjimus į priekį. Gerbti varžovą buvo jo kredo.

Garsus jo tandemas su Romu Karka gąsdino priešininkų komandas. Algimantas žaidė atsitraukęs, „valytojo“ pozicijoje, o Romas šiek tiek priekyje. Būdamas „oro karaliumi“ puikiai išsirinkdavo poziciją, todėl dažnai laimėdavo „oro dvikovas“ Algimantas, suskirstęs akimis aikštę į tik jam žinomus lopinėlius, žaidė tiksliai, apgalvotai, kruopščiai pasirinkdamas optimaliausią sprendimą, žinojo kur perduoti kamuolį, nuspėdavo priešininko veiksmus, sugebėjo ardyti suktas puolėjų atakas.

Algimantas ir Romas, du draugai, vienas kitą papildė, todėl „Sveikatos“ gynyba buvo neįveikiama. Algimanto šoklumas ir neeilinės sprinterio savybės varžovus varė į neviltį. Tačiau svarbiausia – ir tai sklido iš Algimanto vidaus – buvo jo pasiutęs padorumas, sąžiningumas ir riteriškas kilnumas. Gal todėl jį mylėjo žiūrovai, gerbė ir priešininkai. Dažnai būdavo, kad per rungtynes – aršūs varžovai, o po rungtynių – geriausi draugai. Jam spausdavo ranką amžini priešininkai E. Žemaitaitis ir A. Janušaitis – puikūs Vilkaviškio „Metalo“ komandos žaidėjai, abu – Algimanto draugai.

Norėtų veteranų šventės

Kalbėdamasis su Algimantu džiaugiausi, kad jis atvėrė bent dalelytę savo sielos. Džiaugiausi, kad kaip garbės svečią jį pagaliau pakvietė dalyvauti Romualdo Karkos atminimo futbolo turnyre. Teko išgirsti, jog turnyro organizatoriai nori padaryti Algimantui staigmeną – įteikti medalį, kuriuo jį apdovanojo Lietuvos futbolo federacija.

Atsisveikindamas su manimi Algimantas pasiūlė: „Gerai būtų surengti rungtynes ir paminėti mirusius ir gyvus veteranus. Gal kažkas atneštų ilgų plonų bažnytinių žvakių. Galbūt atsirastų sirgalių, kurie suprastų, kad Kybartų veteranams žvakės – tai romantika. Kaip svarbu parodyti nors lašelį dėmesio žmonėms, kurie jaunus ir senus darė kažkada laimingus, ir futbolas buvo vienintelė pramoga. Vyrai žaidė…“

Tie vyrai – tai V. Kochanauskas, L. Linkevičius, vilkaviškietis V. Neiberka, žaidęs „Sveikatoje“ ir Lietuvos rinktinėje, Z. Šteinys, V. ir A. Ziegoraičiai, J. Bujanauskas, D. Žiurkus, A. Civinskas, J. Sakatauskas, A. Venckevičius, E. Montvydas, A. Snabaitis, R. Munikas, J. Kalimavičius, S. Nacevičius, V. Pakalka, A. Naujokaitis… Gal kokios pavardės Algimantas ir nepaminėjo, bet ir nenuostabu – daug vandens nutekėjo nuo to laiko. Tik futbolo veja ir kamuolys niekados nesikeičia: veja – žalia, o kamuolys – apvalus.

Sigitas KURAS

Nuotr. Futbolo veteranas Kybartuose žaidė ir ledo ritulį (antroje eilėje ketvirtas iš dešinės).

Santaka_20150307_Mikalauskas

Nuotr. Algimantas Mikalauskas su dukra Milda.

Publikuota: „Santaka”, 2015-03-07.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba