Geriausia dovana naujajam klebonui – galimybė tarnauti žmonėms

Nuo vasaros Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijai vadovauja klebonas kunigas Jonas CIKANA, kartu einantis ir Kybartų pataisos namų kapeliono pareigas. Šis interviu su dvasininku – apie pašaukimą, tarnystės kelią ir naująsias pareigas.

– Kodėl nusprendėte tapti kunigu? 

– Į seminariją įstojau dvidešimt dvejų. Iki to laiko įgijau keletą specialybių ir išbandžiau įvairius darbus. Gyvenime teko susidurti su daug beprasmybės, neteisybės, todėl ieškojimai į kylančius klausimus atvedė prie Dievo. 

1996 metais įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, o kartu – ir į Vytauto Didžiojo universitetą, teologijos fakultetą. 

– Ką Jums davė metai seminarijoje? Kokie jie buvo? 

– Džiaugiuosi, kad studijų metais turėjau progos pažinti įvairių vyskupijų studentus. Jų buvo išties nemažai. Mano kurse mokėsi 32 studentai iš Kauno, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Panevėžio ir Šaulių vyskupijų. Bestudijuojant Kaune atsikūrė Vilkaviškio vyskupijos seminarija Marijampolėje, tad studijas baigiau šiame mieste. 

Metai seminarijoje davė išties nemažai. Mokėmės bendrųjų teologijos studijų dalykų. Taip pat papildomai klierikams buvo dėstomos liturgijos, giedojimo, homiletikos ir kitos paskaitos, kurios tiesiogiai susijusios su kunigo tarnyste. Kai pradėjau vykdyti pastoracinę veiklą parapijoje, kilo nemažai klausimų, teko susidurti su iššūkiais, apie kuriuos seminarijoje nemokoma. Tačiau šitas laikas ir skirtas tam, jog atsilieptume į Bažnyčios mokymą. Tai nuolatinis kunigo ugdymas ir augimas, kaip ir kiekvieno žmogaus pašaukimas link bendrumo ir tobulumo. 

– Papasakokite apie save: iš kur esate kilęs, kaip šeima priėmė Jūsų pasirinkimą tapti kunigu? 

– Esu iš netoli Marijampolės esančio Avikilų kaimo. Mano artimieji – tikintys žmonės, todėl šią žinią priėmė ramiai, nors iš pradžių kiek nustebo. 

– Kokiose parapijose tarnavote ir kokius darbus pavyko nuveikti? 

– Po penkerių studijų metų buvau pašventintas diakonu ir paskirtas atlikti pastoracinę tarnystę Prienų parapijoje. Čia ne tik talkinau kunigams, bet turėjau ir kitų veiklų. Dėsčiau tikybos pamokas „Žiburio“ gimnazijoje, ruošiau vaikus Pirmajai Komunijai, dirbau su parapijos jaunimo grupe, tarnavau suaugusiųjų maldos grupei. 

Po kunigystės šventimų buvau paskirtas vikaru į Šakių Švento Jono Krikštytojo parapiją. Čia praleidau trejus metus. Pastoracinė veikla buvo panaši, kaip ir prieš tai buvusioje parapijoje. Taip pat teko organizuoti parapijos jaunimo stovyklas, intensyviai lankyti ligonius. Šakiuose reikėjo imtis netikėtų vadovo pareigų. Buvau Vaikų ir jaunimo centro direktorius. Rūpinomės parapijos senelių globos namais, jų remontu. 

Vėliau išvykau į Romą. Ten porą metų gilinau teologijos žinias. Po studijų užsienyje buvau paskirtas į Šventežerio parapiją. Vyskupas atskiru dekretu mane paskyrė vadovauti Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centrui.

Šventežeryje su jaunuoliais praleidome daug smagaus laiko. Su ministrantais, choristais subūrėme pantomimos teatro grupę, sukūrėme keletą evangelizacinių pantomimų. Jas rodėme įvairiose švietimo įstaigose, vyskupijos jaunimo dienose ir kitose šventėse. Taip pat koordinavau „Sniego gniūžtės“ veiklą. Tai prevencinė jaunimo programa prieš alkoholio, tabako ir narkotikų vartojimą. Su jaunimu buvome surengę dvi kaimo kryžių fotografijų parodas. 

Rūpindamasis suaugusiųjų sielovada vedžiau „Alfa“ kurso programą, „Lectio divina“ paskaitas, palaikiau Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos veiklą, rinkomės pamaldoms prie kaimų kryžių. Šventežeryje praleidau šešerius metus. Per šį laikotarpį buvo atliktas kapitalinis parapijos namų remontas, akmenimis išgrįsti takai šventoriuje, padaryta daug kitų darbų. 

Vėliau buvau perkeltas į Liškiavą. Čia buvau paskirtas aptarnauti ne tik Liškiavos, bet ir Gerdašių parapiją. Šioje parapijoje daug dėmesio skyriau kultūros paveldo saugojimui, nes bažnyčia ir vienuolyno pastatų ansamblis yra kultūros paveldo objektai. Per septynerius ten praleistus metus buvo atlikta daug svarbių remonto darbų. Šioje parapijoje intensyviai lankiau ligonius, subūriau šešias tikinčiųjų pasidalijimo grupes kaimuose, vedžiau dvasinio atsinaujinimo programas „Atgaivink“, „Kodėl vadinamės katalikai“. Tarnaudamas Liškiavoje buvau paskirtas Alytaus Švento Benedikto gimnazijos kapelionu. 

– Dažnai kunigystę suvokiame kaip dovaną parapijiečiams, o kokios kunigystės dovanos yra pačiam kunigui? 

– Kunigystė yra sakramentas – ypatinga dovana. Tačiau tai ne dėl savęs paties, o dėl kitų, kuriems patarnauji. Pirmoji tokia apčiuopiama dovana, kurią gauna kunigas, – Jėzaus pažado išsipildymas. Evangelija pagal Matą sako: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.“ Atėję į parapiją sutinkame šimtus, brolių, seserų, tėvų, mamų. 

Dar viena jautri dovana būna Eucharistijos liturgijos šventime. Vadovaujame bendruomenės susirinkimams, šloviname ir dėkojame Dievui. Per konsekraciją duona ir vynas perkeičiami į Kristaus kūną ir kraują, o kunigas būna Kristaus asmenyje. 

Svarbūs momentai vyksta per Susitaikinimo sakramentą. Triasmenio Dievo vardu atleidžiame žmogui nuodėmes, jis atgauna dvasinę laisvę. Yra daugybė kitų dovanų, kurios išryškėja tarnaujant žmonėms kelionėje pas Dievą. 

– Vadovavote VšĮ Liškiavos kultūros centrui. Ar buvo sunku suderinti šias pareigas ir kunigystę? 

– Kaip minėjau, tik pradėjęs kunigiškąją tarnystę dirbau vadovaujamą darbą Šakiuose, todėl tai nebuvo naujovė. Į šį centrą galėjo atvykti įvairios tikinčiųjų grupės iš visos Lietuvos. Vyko seminarai, rekolekcijos, dvasiniai savaitgaliai ir kitos veiklos. 

Tiek kunigo tarnystėje, tiek pasaulietinėje vadovo pozicijoje visada stengiausi patarnauti per žmones ir darbus pačiam Kristui. 

– Buvote Panaros pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčios rektorius. Kaip sekėsi bendrauti su priklausomybių turinčiais žmonėmis? 

– Panaros pilnų namų bendruomenei patarnavau pusantrų metų, tačiau galiu pasakyti, jog darbas su šiais žmonėmis – išskirtinė malonė. Patarnavimas tokiems žmonėms stiprino ir mano paties tikėjimą. Čia atvykstantieji nori išgyti, pasikeisti. Į reabilitaciją priimami tik tikrai pasiryžtantys ir dideles pastangas dedantys žmonės. Šioje pasikeitimo kelionėje jiems nuolat reikėjo palaikymo. Jų vidiniai išgyvenimai labai stiprūs, nuolat juos persekiojantys, tačiau Jėzus sako: „Tikinčiam žmogui viskas įmanoma.“ 

– Kaip Jums sekasi Kybartuose? Kaip priėmė parapijiečiai? 

– Pažintis tarp kunigo ir parapijiečių vyksta palaipsniui, per įvairias veiklas. Dabar viskas sustoję. Šiuo metu susiduriu su tokiais pačiais iššūkiais, kaip ir visi. Neišvykstu iš klebonijos, pamaldos vyksta be tikinčiųjų, negaliu nuvykti pas ligonius, į senelių namus, pas nuteistuosius. 

Džiaugiuosi, jog parapijiečiai mane priėmė. Kol šalyje nebuvo paskelbtas karantinas, sulaukdavau tikinčiųjų, kurie ateidavo dvasinio pokalbio. Ir dabar sulaukiu žmonių dėmesio, retkarčiais nustebina gėrybėmis. 

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? 

– Mėgstu pasivaikščioti, minti dviratį. Patinka stebėti gamtą, kartais ją fotografuoju. Kai turiu daugiau laisvo laiko, vykstu į tėviškę, aplankau draugus. 

– Atvykote į išpuoselėtus Dievo namus, vis dėlto gal turite minčių, idėjų, esate suplanavęs darbų, kuriuos ketinate nuveikti? 

– Pagrindinė kunigo tarnystė – puoselėti dvasinę šventovę. Būdamas dvasine šventove žmogus išlieka gyvas ir dinamiškas. Sykiu vyksta nuolatinis augimas ir ėjimas pirmyn link tikslo – šventumo. Kunigo tarnystės veiklai niekada nebus pabaigos, kol žemėje gyvens Dievo ieškantys žmonės. 

Toma BIRŠTONĖ

Marijos STANULYTĖS nuotr. Kybartų parapija dabar rūpinasi klebonas Jonas Cikana.

Publikuota: „Santaka“, 2021-01-15.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba